Rita Miliūnaitė. „Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai“

348 Kalbos Kul ū a | 83 RITA MILIŪNAITĖ DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS VARTOSENOS VARIANTAI Vilnius: lie u ių kalbos ins i u as, 2009, 248 p. ecenzuojamoji i os Miliūnai ės knyga, an oji au o ės monog a ija, y a, saky ume, ikslinga pi mõsios (Lie u ių kalbos g ama ikos no minimo pag in- dai, 2003) plė o ė. Jau anoje monog a ijoje ap a iama g ama ikos a ian o są oka, okių a ian ų klasi ikacija, išski iami o malieji i unkciniai a i- an ai, apibūdinami a ian ų dis ibuciniai san ykiai i e inimo laipsniai; jau en a ian ai apib ėžiami bend inės kalbos a osenos, o ne kalbos sis- emos požiū iu, . y. labai plačiai (ž . Miliūnai ė 2003: 38, 17 išn.). Daba oji samp a a į i in a e minu a osenos a ian ai, ap ėp os isos a ian ų ūšys. sp endžian klausimą, a a ian ai y a kalbos a kalbėjimo eiškinys, au o ei a odo p iim inas požiū is, kad a ian iškumas y a koduo as sis e- moje i p i eikus ealizuojamas s uk ū oje ( emiamasi aldono Pupkio nuo s a a), iš o eina i iamojo eiškinio samp a a: „Toks požiū is leidžia a ian iškumą kaip kalbos ypa ybę kiek a sie i nuo iesioginio yšio su sis ema i no ma, o į a ian us žiū ė i kaip į konk ečias os ypa ybės ap aiškas a osenoje.“ (p. 124; pab ėž a au o ės). i iamasis objek as y a i in ak ualus, nes a ian ų (ypač – plačiai sup an- amų) gausu isuose gy osios kalbos lygmenyse, jų andasi is naujų. Va- ian ų y imo iš adų, duomenų eikia mokyklai, bū ina supažindin i moki- nius su ais a osenos a ian ais, ku ie būdingiausi jų aplinkoje, moky i e in i i ink is: „Plačiau ėpian i a ian ų klasi ikacija s a bi ne ik a o- senos y imams, be i bend inės kalbos mokymo me odikai, nes kol kas mokyklose daugiau kalbama apie kalbos klaidas nei apie ai, kaip apsk i ai e in i į ai ias a osenos a ian iškumo ap aiškas.“ (p. 176). Monog a ijo- je ap ašomų y imų pobūdis i paski is gana iksliai nusaky a šiais eiginiais: „Šiame da be a ian iškumas daugiausia i siejamas su kalbos no momis i jų unkciona imu a osenoje – su no mų pokyčiais, s y a imais i pažei- dimais. ačiau pab ėž ina, kad u imas gal oje ne kalbos no mų, o plačiau sup an amas a ian iškumas, ku is apima i no minius, i neno minius a - . Miliūnai ė. Daba inės lie u ių kalbos a osenos a ian ai [ ec.] 349 osenoje į ai uojančius eiškinius“ (p. 119–120); „a lik as ž algomasis a - osenos i jos a ian ų y imas y a pag indas iš šioje ka o ekoje u imų duomenų suda y i a ian ų są adą“ (p. 219). Pasku iniame sakinyje minima ka o eka – ai Daba inės a osenos ka o eka, kelis dešim mečius (nuosek liau – nuo 1988 me ų) monog a ijos au o ės šeimoje kaupiama iš ašy inės žiniasklaidos, in e ne o šal inių, ki ų iešosios a osenos s ičių (p. 92–113, 156). Knygoje i emiamasi os ka o ekos duomenimis. Pab ėždama, kad a ian ų unkciona imas a osenoje i jų san ykiai nė a iesioginis šios mo- nog a ijos, o esąs olesnio y imo objek as (p. 160, 220), au o ė is dėl o jau i šiame eikale pa eikia a osenoje iš yškėjančius bend uosius unkci- nius a ian ų požymius (pa i juos į a dija kaip hipo e inius, p. 160), apibū- dina a osenoje susida ančius a ian ų lizdus (p. 197–199), ėl ak ualina a ian ų dis ibucinių san ykių p oblema iką (p. 199–201). Knygą suda o d i dalys: „Daba inė a osena i jos eiškiniai“ (p. 15–113) i „Va osenos a ian ai“ (p. 115–214). Pi moje dalyje (4 sky iuose) ap a- iama a osenos są oka, daba inės lie u ių kalbos a osenos požymiai, a osenos eiškinių y imo pobūdis i jų iksa imas, an oje dalyje (3 sky- iuose) pa eikiama a ian iškumo samp a a, ap a iamos jo ap aiškos i ap- ž elgiami a ian ų san ykiai. Visi sky iai baigiami apibend inamosiomis, o monog a ija – baigiamosiomis pas abomis. Knygoje y a 17 pa eikslų (dau- giausia ai schemos) i 9 len elės. iš jų ge ai ma y i, kaip au o ė siekia ne ik nep ieš a ingos kalbos eiškinių klasi ikacijos, be i mokslo iš adų, apibend inimų aki aizdumo. s a s ydama į ai ius eo inius a ian iškumo klausimus, au o ė isą lai- ką u i p ieš akis suda y ą i engiamą spaudai daba inės lie u ių kalbos a osenos a ian ų są adą, odėl monog a iją pag įs ai galima laiky i i - u eo iniu o są ado pama u (pa i au o ė sako, kad eo iniai a osenos a ian iškumo klausimai iš esmės s a s omi an oje dalyje), o pi mos dalies 1.4 sky ius („Va osenos eiškinių iksa imas“, p. 92–113) y a pi minis o są ado ap ašas, sa o iškas būsimo są ado į adas: čia ap a iama a ian ų są ado odyklė, pa eikiama są ado iš auka (p. 108–109). są ado suda ymo pag indas y a a ian ų o ma, s uk ū iniai a ian ų požymiai (p. 177). Kaip sup an amas pag indinis i iamasis eikalo objek as a osenos a- ian ai? „Monog a ijoje emiamasi plačiausiąja a ian iškumo samp a a, ku i leidžia į a ijuojančius a osenos eiškinius žiū ė i objek y iai, be e inamosios nuos a os, eikalingos ėliau, no minamajame da be, kai jau nus a y i pa ys a ian iškų eiškinių san ykiai a osenoje.“ (p. 217). siau- 350 Kalbos Kul ū a | 83 ajai i plačiajai a ian iškumo samp a ai ilius uo i ypač pagaulus y a da- ybos a ian ų o e uška : o e ai ė pa yzdys. Pa odžiusi, kaip ki o hib ido o e uška e inimas Daba inės lie u ių kalbos žodyno leidimuose (1954 m. leidime o e uška da laiky a sinonimiška no ma, 1972 m. susie a nuo oda su o e ai e, o nuo 1993 m. leidimo hib idas jau e inamas kaip ne eik- inas bend inei kalbai, p ie jo dedama žyma n k.), au o ė sako: „Viešojoje a osenoje o e ai ė šia [g ybo] eikšme daba aip pa y a aki aizdi pa yz- dinė no ma. aigi pagal siau ąjį a ian o sup a imą o e uška i o e ai ė ienu me u bu o a ian ai, o paskui jų a ian iškumo san ykis išnyko. Pa- gal plačiąją a ian o samp a ą o e uška i o e ai ė laiky ini a osenos a ian ais.“ (p. 152). Daugelis ą pačią eikšmę u inčių kalbos iene ų, adiciškai laikomų sinonimais (leksiniais a g ama iniais), au o ės į aukia- mi į a iacijas, p z.: p ocen as i nuošim is, leidykla „Ve smė“ i „Ve smės“ leidykla (p. 207; mo ologijos a ian ams, pa yzdžiui, p iski iami konku- uojan ys ienaskai os i daugiskai os junginiai piešinio : piešinių [konku sas] (p. 172), sin aksės a ian ams – pasakymai sp ogusi bomba sug io ė [sandė- lį] : sp ogo bomba i sug io ė [sandėlį] (p. 173). ski iami d ejopi a ian ai: o mos i eikšmės (p. 214). Fo mos a ian ais adinami a ejai, kai a ijuoja o pa ies kalbos iene o o ma, o eikšmė nekin a; šių a ian ų gali ski is unkciniai (s ilis iniai) požymiai. ai, galė- ume saky i, y a siau oji kalbos a ian ų samp a a, mūsų kalbo y oje u in- i am ik ą adiciją. Kalbininkai, ku ie laikosi šios e mino a osenos, a ian us s engiasi kuo aiškiau a ibo i nuo sinonimų. Reikšmės a ian ais adinami ski ingi kalbos iene ai, sis emiškai u in ys ą pačią eikšmę a unkciją (p z., absoliu ieji sinonimai), a ba okie iene ai, iš ku ių ienas g e a sa o ik osios eikšmės a osenoje įgyja i ki o eikšmę. an ojo ipo a ian ai ge okai išplečia a ian iškumo są oką. negalima nea k eip i dėme- sio, kad au o ė kalba i apie a imos eikšmės leksikos a ian us: „ os pačiõs a labai a imõs eikšmės pag indu a ijuoja leksiniai iene ai – žodžiai a ba leksikalizuo i, ne e ai sus aba ėję žodžių junginiai.“ (p. 164), i sa o nuos a as apibend ina aip: „daba inės lie u ių kalbos a osenos a ian ais laiky ini ą pačią a labai a imą eikšmę u in ys i egu lia iai pasika ojan ys kalbos eiškiniai, a p ku ių a osenoje su sida o a ian iškumo – galėjimo ienas ki ą pakeis i – san ykiai.“ (p. 177; pab ėž a au o ės). Pasi ink oji a ian ų samp a a leidžia au o ei susie i adicinį kalbos no - minamąjį da bą i socioling is inį požiū į į a ian iškus a osenos eiškinius . Miliūnai ė. Daba inės lie u ių kalbos a osenos a ian ai [ ec.] 351 (p. 151–153, 215). socioling is inis y imų pobūdis g indžiamas ne ie- noje knygos ie oje. Pa yzdžiui, nu odoma, kad „bend inės lie u ių kalbos no minamajame da be e inamajam aspek ui iki šiol kaip ik i ūko glau- desnių sąsajų su ealiosios a osenos y imais“ (p. 217); pa odomas socio- ling is ikos, kalbos plana imo i kalbos kul ū os san ykis (p. 121–122). ieško i i as i ų sąsajų au o ei padeda ne ik pažin is su šiuolaikiniais ki- ų k aš ų socioling is ikos da bais, be i gilinimasis į lie u ių bend inės kalbos no minimo adiciją (iš esmės am bu o ski a pi moji monog a ija), dėmesys senesniems i daba iniams lie u ių kalbo y os da bams. ai ypač b angin ina sa ybė daba , kai ne ienas jaunesnės ka os kalbininkas li u- anis as (dažniau – kalbininkė li uanis ė) į gim ąją kalbą geba žiū ė i ik s e imomis akimis. Pažymė inas monog a ijos b uožas – pas angos a ky i į ai uojančius kalbo y os e minus, p i eikus eik i i naujų. Šiek iek ko eguojama unk- cinių s ilių e minija. s lius, ku is lie u ių kalbo y oje adinamas į ai iai – kasdieniniu bui iniu, šnekamosios kalbos s iliumi, iesiog bui iniu a ba šne- kamuoju, – monog a ijoje į a dy as kaip kasdienis (p. 42); galima p imin- i, kad bū en šis e minas b oniui sa ukynui a odęs pa ogesnis negu kasdieninis bui inis (ž . sa ukynas 1977: 19, 2 išn.). siūlomas e minas a ian ų lizdo na iams apibūdin i: „Visus ki us a ian ų lizdo na ius, iš- sky us pag indinį, galima bū ų adin i a liepiamaisiais a ian ais“; šiuo a eju ne inkąs e minas šalu iniai a ian ai, nes jis būsiąs eikalingas o- lesniame a ian ų y imo a psnyje, „nusakan a ian ų nelygia e iškumą no mų a ž ilgiu“ (p. 198). siekiama susida y i nep ieš a ingą e minų sis emą, pi miausia ų, ku ie mūsų kalbo y oje a ojami panašia eikšme, ne e ai p amaišiui. Posky yje „Va ian iškumo ap aiškos“ s a s omi a imus dalykus eiškian ys e minai ( a ian ai, duble ai, sinonimai, konku en ai, a i ikmenys i pakai ai), ski ingos jais į a dijamos są okos (p. 140–196). išsamiausiai, sup an ama, nag inėjama a ian ų samp a a: siau iausia i pla- čiausia, s uk ū iniai i unkciniai a ian ų požymiai, a ian ų klasi ikacija (p. 140–177; da ž . p. 201–211 apie a iacijų ipus). Vieno in a ian o ealizacija – a ian ų lizdas i jame susiklos ę a ian ų san ykiai – adinama a iacija (p. 163, 98 išn.; 201). Va ian iškumą au o ė apibūdina kaip „ben d iausią kalbos eiškinių ypa ybę ame pačiame kon eks e egu lia iai u ė i apačią a labai panašią eikšmę a a lik i apačią a panašią unkciją, – aigi galėjimą ienas ki ą pakeis i.“ (p. 192; pab ėž a au o ės). 352 Kalbos Kul ū a | 83 s a biausiomis a ian iškumo ap aiškomis laikomi a ian ai i sinonimai; pa odomi ski ingi požiū iai į šių są okų san ykius (p. 132). Pag indinis sinonimų i plačiai sup an amų a ian ų požymis y a ski ingą aišką u in- čių kalbos iene ų eikšminis bend umas (p. 181). au o ė nuodugniai s a s- o sinonimų i a ian ų ski ies klausimą (p. 180–188), pada o am ik as iš adas, be , pab ėžusi, kad ai y a sunkiai išpainiojamas klausimas (p. 183), nekelia sau užda inio jį iki galo „išpainio i“. aišku iena: plačiai sup an a- mi a osenos a ian ai apima dalį ų kalbos eiškinių, ku ie iki šiol pap as- ai bu o p iski iami sinonimikai (p. 128); sinonimai „į aukiami į a ian ų aki a į iš esmės iek, kiek susiję su no miškumu“ (p. 194). Va ian ams p iklauso i neno miniai eiškiniai, be pas a uosius laiky i sis eminiais si- nonimais nebū ų ikslinga, nes ai ki õs, ne bend inės kalbõs, sis emos ap aiškos. už a i sakoma: „Panašūs neno miniai eiškiniai [kalbama apie kons ukciją dė i an kep u ės, pa a ojamą eikšme „dė i į kep u ę“] kelia klausimą, a jie gali bū i laikomi sin aksinės sinonimijos y imo objek u.“ (p. 185). au o ė mano, kad sinonimų e minas šiuo a eju bū ų pag įs as, „[j]ei sinonimus sup asime plačiai – kaip isuo inės (ne ien bend inės) a osenos eiškinį, ada bend inės kalbos no mų a ž ilgiu sinonimai gali san ykiau i kaip no ma i mo y uo ai a ojama ne no ma“ (p. 193, 112 išn.). Žinoma, kon eks iniais, si uaciniais sinonimais nekodi ikuo os kalbos p iemonės gali bū i laikomos. au o ė a si plė oja aldono Pupkio eiginį, kad „ a ian iškumas i sinonimika nė a g iež ai sa a ankiški, isiškai a si- sky ę eiškiniai; am ik ose ie ose jie susike a, k yžiuojasi, kalbos aido- je ieni gali i s i ki ais“ (p. 132), i sako: „Dalis a ian ų ilgainiui įgauna am ik ų a spal ių, papildomų požymių i ampa nebe konku uojančiais a ian ais, o sinonimiškomis aiškos p iemonėmis“ (p. 90). Kalban apie sinonimus galima a k eip i dėmesį į ieną mažmožį. Monog a ijoje p ime- nan , kad lie u ių kalbo y oje sinonimų g upes įp as a adin i sinonimų eilėmis a ba sinonimų eilu ėmis, iš pas a ąjį e miną a ojančių kalbininkų nu odomas ik al ydas umb asas (2004) (p. 197). Ge ai žinau, kad šį e - miną y a pasiūlęs, jam, palygin i su junginiu sinonimų eilė, pi menybę ei- kia s asys Keinys (ž . i jo ašy ą s aipsnį sinonimų eilu ė, nuo odą į šį s aipsnį p ie e mino sinonimų eilė K Ž 1990: 183). apie kalbos p iemonių konku enciją pi moje au o ės monog a ijoje bu- o ik užsimin a (ž . Miliūnai ė 2003: 40; 57, 32 išn.; 167), o daba ji apo iena cen inių a ian iškumo są okų (p. 188–190); kalbama apie a ian ų konku enciją, jos laipsnius (p. 211–213). lie u ių kalbininkai e minus kon- . Miliūnai ė. Daba inės lie u ių kalbos a osenos a ian ai [ ec.] 353 ku en ai, konku encija daugiausia a oja ap a dami kalbos ki imą, okius a ejus, kai iena aiškos p iemonė s umia iš a osenos ki ą, ypač – kai bend inei kalbai eikiamo a ian o ie oje a ojami ne eik ini, nekodi ikuo- i a ian ai. aigi, aki aizdus diach oninis požiū is. bū en okį požiū į ki- ados y a išdės ęs aleksas Gi denis: konku encijos e minas „plačiai a oja- mas diach oninėje kalbo y oje <...>. <...> pap as ai konku uoja ku į laiką kažkokie kalbos eiškiniai. sakysim, bu o kokia naudininko su daly iu kons- ukcija, da i us absoliu us, paskui ji užleido ie ą padaly io kons ukcijai. ai ik a diach oniškai sup an ama konku encija“; sinch oniškai su okiami konku encijos eiškiniai esą „galė ų bū i apibūdinami s ilis ine opozicija. aš įsi aizduoju okius a ejus: Pa ėjo žmonės dainuodami i Žmonės pa daina o“ (ci uojama iš alekso Gi denio kalbos habili acijos komi e o posėdyje Vilniaus uni e si e e 1996 m. asa io 8 d. s enog amos). i a Miliūnai ė ne okia ka ego iška, ji mano, kad ie pa ys konku enci- jos e minai kalbos kul ū oje i s ilis ikoje gali eikš i i kiek ski ingas są- okas: „s ilis ikoje konku encija iš kalbos eiškinių san ykių, besiklos ančių a osenoje pe ilgesnį laiką, pe keliama į aiškos p iemonių konku enciją jų inkimosi momen u“ (p. 189); „ski ingai nei s ilis ikoje, a ian ai kon- ku en ais laikomi ne jų inkimosi a o i momen u, o ada, kai a osenoje, apib ėž ame kon eks e jie egulia iai a ojami p amaišiui, nea siž elgian į san ykį su kodi ikacija“ (p. 190). Čia ben umpai, emian is naujesnėmis publikacijomis, e a p imin i konku encijos samp a ą čekų kalbo y oje, nes iš jos oji samp a a bu o pe im a lie u ių s ilis ikos. Į konku enciją čekų kalbininkų i gi žiū ima d ejopai: a ba kaip į p ocesą, kai ieną a kele ą aiškos p iemonių išs umia sinoniminė p iemonė, a ba kaip į pi menybės eikimą ienai aiškos p iemonei palygin i su sinoniminėmis. aigi konku- encija sup an ama kaip dinamiškas eiškinys, ku į galima i i kaip ki imą a ba kaip jo pada inius i eiškimąsi „sinch oniniame kalbos pjū yje“, odėl būna ski iama kalbos p iemonių konku encija i pa alelumas (pa alelnos ). o požiū io laikąsi kalbininkai apie konku enciją nekalba ada, kai u imos gal oje aki aizdžios duble inių p iemonių g e ybės (pa alely), nusakančios am ik ą eikšmę a ba a liekančios am ik ą unkciją. Pas a uoju me u če- kų kalbo y oje konku encija i pa alelumas dažniausiai neski iami, konku- encija apib ėžiama kaip ski ingų p iemonių a ojimas am pačiam u iniui iš eikš i, kaip okia galimybė sis emos požiū iu, . y. kaip kalbos p iemonių aibė, ku ią komunikacijos ak ui a ba ski ingiems komunikacijos ipams eikia kalbos sis ema (ž . Ma inco á 1997: 161; Jelínek 2002: 223). 354 Kalbos Kul ū a | 83 Plė ojan aiškos konku encijos idėją da e ė ų pagal o i dėl isų eiks- mažodžio konku uo i e minų da ybinės g upės. Jau, galima saky i, nusis o- ėję, nekelian ys abejonių y a e minai konku en ai, konku uojan ys ( a ian- ai), konku encija, gal i konku encinė ( aiška). be š ai „Va ian ų požymių“ len elėje (p. 161) andame būd a dį konku encingas, o daik a a dį – konku- enciškumas. ai gal konku encingumas? a ba konku en iškas i konku en iš- kumas? Kadangi konku encijos e minas kaip me a o a pe im as iš ekonomi- kos a ki ų socialinių mokslų, ai isi kalbo y oje a si andan ys šios g upės e minai galė ų em is anuose moksluose į i in a kodi ikacija1. Va ian ų yšys su ki omis a ian iškumo ap aiškomis apibend inamas aip: „sinonimai a skleidžia į ai esnes a ian ų a ojimo išgales, duble ai y a ženklas, kad a ian iškumas y a pe eklinis i galbū šalin inas, konku- en ai pa odo a ian ų įsi i inimo a osenoje san ykius.“ (p. 193). Visoje monog a ijoje, daugelyje jos ie ų, au o ė a ski ia, iš yškina s ilis- inį a ian iškumo y imo lygmenį. Viena iš a osenos cha ak e is ikų pagal kalbos a ojimo būdą y a nusakymas žiū in adinamųjų a ojimo s ilių: uo pag indu ski iama lais oji (neo icialioji) i o icialioji a osena (p. 34–47). „bene s a biausiu k i e ijumi ampa o icialumas–lais umas. Šioje ašyje da- ba inė lie u ių kalbos a osena įga o am ik ą pusiaus y ą: kalbos aiškos p iemonės pagal šį k i e ijų is labiau di e encijuojasi iek ašy iniu, iek saky iniu pa idalu“; „jau nebe inka bu ę gana pa ikimi ašy inės–saky inės kalbos i iešumo–p i a umo k i e ijai“; „bend inės kalbos a ojimą is labiau ima lem i a ojimo ikslas i ad esa as“ (p. 216–217); „lais oji a o- sena klos osi kaip a ski as kalbos s ilius“ (p. 47). s ilis ikai p iski iamas mo- y uo as no mos pažeidimų y imas (p. 196). Pa yzdžiui, p. 194–195 pa eik- ame kon eks e pa a o as „junginys p aus i magis alę <...> pažeidžia kalbos no mas“ (p. 195), be oji me a o a odosi s ilis iškai mo y uo a (plg. Užėjo ilgadienės liū ys, me kė, p ausė Vilnių isą sa ai ę J. bal . lKŽ X 583). (Dėl s ilis inio kalbos lygmens da ž . p. 50; 90; 112; 173, 105 išn.; 195.) Vie omis au o ė ko eguoja anks esnes sa o nuos a as bei o muluo es. an ai sakoma, kad „publicis inį s ilių dėl jo ne ienaly iškumo eikia skai- dy i ben į d i dalis – in o macinį i eksp esy ųjį. Kalbos pa a imuose ai 1 Pa yzdžiui, ū os Vainienės Ekonomikos e minų žodyne (Vilnius: y o alba, 2005) y a konku encija, konku encingumas i konku encinis p anašumas (p. 139–140). Žodyne skai o- me padėką neį a dy iems kalbininkams, be jame, deja, nė a į ašo apie ap obaciją Vals y- binėje lie u ių kalbos komisijoje, ad nieko negalima pasaky i apie žodyne pa eikiamų e minų kodi ikacijos lygį. . Miliūnai ė. Daba inės lie u ių kalbos a osenos a ian ai [ ec.] 355 pada y a ne isai iksliai, publicis iniu s iliumi pa adinus ik eksp esy iąją jo dalį i a ski ian nuo in o macinės.“ (p. 41, 22 išn.; monog a ijos au o- ė y a kelių Kalbos pa a imų knygelių suda y oja i iena iš au o ių). iš esmės p i a damas okiam ikslinimui is dėl o u iu pasaky i, kad, a ski ian in o macinį s ilių nuo publicis inio, jokios klaidos nebu o pada y a, iesiog pasi ink as ki oks požiū is į s ilių skaidymą. sakysime, anglų s ilis ikos adicijoje laik aš inis ( . y. in o macinis) s ilius a ski iamas nuo publicis i- nio (ž . Galpe in 1971: 306–318; posky io „laik aš inis s ilius“ au o ius y a V. l. naje as (naye )), o usų s ilis ikoje laik aš inis s ilius sup an amas kaip publicis inio s iliaus cen as, a ojamas ne d igubas pa adinimas laik aš inis-publicis inis (газетно-публицистический) s ilius (ž . Стили сти ка 2007: 116). ilgą laiką eikiami usų s ilis ikos, s iliaus bei žan ų požiū- iu u ėdami panašius laik aščius i panašią publicis iką, lygiai aip pa ski s- ėme i s ilius, odėl pe kelis dešim mečius susiklos ė okia pa (kaip usų) lie u ių kalbos s ilių bei jų a mainų (pos ilių, žan ų) ski s ymo adicija. iki nep iklausomybės a kū imo oks ling os ilis inis požiū is, aišku, a i iko s ilis inę kalbos ik o ę. Galimas daik as, kad i daba da anks i pe im i anglų a kokios ki os Vaka ų s ilis ikos nuos a as. yž ingiau keis i nusis o- ėjusią s ilių klasi ikaciją galima bū ų ik nuodugniai iš y us daba inę a - oseną s iliaus požiū iu ( aigi sukaupus pa ikimų duomenų) i aiškiai su- o mula us s ilių skaidos k i e ijus. Kele as žodžių dėl kalbos (sis emos) i kalbėjimo (šnekos) iene ų sky- imo. Mūsų kalbininkų da buose ie pa ys iene ų pa adinimai sup an ami ne ienodai. au o ė šiuo a ž ilgiu y a nuosekli, be skai y ojui p a e s ų paaiškinimas, kodėl pasi ink as bū en oks požiū is. emian is Jono Palio- nio Kalbos mokslo p admenimis (1985) sakoma, kad „ onemos i mo emos y a kalbõs, o žodžiai, junginiai i sakiniai – kalbėjimo iene ai“ (p. 153– 154). o ki ų au o ių da buose andame kiek ki okią e mino sakinys ak- uo ę. Pa yzdžiui, Kalbo y os e minų žodyne pa eikiamas sa o iškas pe ei- namasis apibūdinimas: „Sakinys y a pag indinis min ies eiškiamasis konk e aus pobūdžio kalbos iene as, dėl o pa s jis p iklauso šnekai (kalbėjimui). <...> ačiau sakinio sin aksinės sanda os ipai p iklauso abs ak esniam lygmeniui – kalbai.“ (K Ž 1990: 175). Da kiek ki aip (man odosi – iksliausiai) kalbamąjį san ykį y a nusakęs Vi as labu is (1994: 57): „ ik asis komunikacijos ak as y a indi idualus eks o sakinys, glau- džiai susie as su kon eks u, su pa a ojimo si uacija. Šiuo me u okiam eks- o sakiniui aikomas e minas „pasakymas“ a ba „ azė“. <...> s a biausia, 356 Kalbos Kul ū a | 83 kad da om ski umą a p pasakymo kaip komunikacijos iene o i sakinio kaip kalbos sis emos iene o.“ (Visu pab ėž a ci uojan ). Čia ieno, čia ki o mūsų kalbininko iešas žodis apie daba inę lie u ių kalbos būklę, apie į ai ių kalbos a mainų ie ą odo, kad esama ne ik ski ingo, be ne gi p iešingo požiū io į bend inę kalbą, į kalbos ki imą. nelygu koks aidmuo p iski iamas gim ajai kalbai. išgi s ame balsų, kad sos kalbõs a mainos ( a p jų i ža gonai?) esančios lygios, kad lie u ių kalba kin an i na ū aliai, nes s a biausia esą enkin i bend a imo po eikius, o koks no s aizdingumo blukimas, knygėjimas (iš ienos pusės) i kolok ializacija (iš ki os pusės) – no malu. i a Miliūnai ė ki aip ma o mūsų kalbos si uaciją, ji nemano, kad iskas susiklos ys sa aime; nep i a ia mė- ginimams pe im i egali a izmą – požiū į apie isų kalbos a mainų i būdų lygybę (p. 131). Ji eigia: bend inės kalbos aida ne ekusi olygumo, jos a ojimo s ičių mažėja, gausėja nekodi ikuo ų aiškos p iemonių, ašy inė kalba p a adusi „ ienalyčio i ge ai o ganizuo o kalbinio da inio s a usą“ (p. 83), i apibend ina: „ aigi jau i daba aišku, kad pak aš inių eiškinių in ensy ėjimas, aip pa iesioginis s e imų elemen ų (į ai ių kalbos lygme- nų) sk e bimasis į a oseną i pdo lie u ių kalbos sa i umą.“ (p. 85). Pa- ma uo a nuomonė sakoma apie poli inio ko ek iškumo mėgdžio ojus lie- u oje: nesą jokio eikalo p iim i ki ų kalbų p ime amas ienokių a ki okių žodžių a ojimo a d audimo a o i madas, eikia žiū ė i sa os kalbos ų žodžių a ojimo adicijų, eikšmių sis emos. ai ne ik kalbininkės, su- kaupusios e ingą daba inės kalbos y ėjos pa i į, nuomonė, be i pozi- cija p isiimančio a sakomybę gim osios kalbos a o ojo, besi ūpinančio jos likimu, jos daba imi i a ei imi. skai ydamas naująją i os Miliūnai ės monog a iją negali nea k eip i dėmesio į kai ku iuos sa i us a šiaip jau akiai malonius mokslo eikalo kalbos e ike o dalykus. Š ai au o iaus padėką ecenzen ams, edak o iams, leidėjams i ki iems asmenims esame įp a ę skai y i knygų p a a mės pa- baigoje, o čia Padėka – a ski as knygos dėmuo (kaip ka ais ma ome Va- ka ų au o ių mokslo eikaluose). ne u ime ienos adicijos, kaip į a dy i eks e au o ių, ku į minime, ci uojame a ku iuo šiaip jau emiamės ais a ejais, kai nesi enkiname ik įp as ine šal inio nuo oda ( umpinimu pa- a dė, me ai, puslapis skliaus uose): a ba p ie pa a dės ašome ik a do aidę, a ba, pi mą ka ą minėdami, nu odome isą a dą, o oliau jau a - ojame ien pa a dę, kaip kasdienėje šnekoje kad įp as a į a dy i ečiąjį, čia nesan į, asmenį – kaimyną, bend ada bį, ne kokį aukš ą asmenį. Mo-