Konstancija ir Jonas Jablonskiai

JONO JABLONSKIO GYVENIMAS IR VEIKLA EGLĖ LUKĖNAITĖ-GRICIUVIENĖ Lietuvos nacionalinis muziejus KONSTANCIJA IR JONAS JABLONSKIAI Jonas Jablonskis gimė 1860 metų gruodžio 30 dieną (senuoju stiliumi gruodžio 18 d.). Tėvas Juozapas Jablonskis, našlys su trimis mažamečiais vaikais, antrąkart vedė Agniešką Šipailiūtę. Be vyriausiojo Jono, Agnieška ir Juozapas Jablonskiai susilaukė dar trijų vaikų: Antano – 1867 m., Jurgio – 1870 m. ir Marytės – 1875 m. Tada Jablonskiai ūkininkavo Kubilėliuose*, netoli Naumiesčio, vėliau šeima su visais septyniais vaikais išsikraustė į Rỹgiškius, Griškabūdžio parapiją. Naumiesčio pradžios mokyklą Jonas Jablonskis pradėjo lankyti 1869 m., o nuo 1872 m. Marijampolės gimnaziją. Mokslus gimnazijoje rėmė mamos dėdė kunigas Juozapas Šipaila. Apie sūnų kunigą svajojo ir tėvai, tačiau prie kunigystės Jonas anaiptol nelinko. Kuo toliau, tuo labiau ryškėjo jo gabumai filologijai ir ypač klasikinėms kalboms. Gimnaziją J. Jablonskis baigė 1881 m. aukso medaliu. Apsisprendęs studijuoti klasikinę filologiją Maskvos universitete, savo geradario dėdės Šipailos paramos jaunuolis neteko ir iškeliavo į Maskvą vos sukrapštęs kelionpinigių. Pirmame kurse užsidirbo duoną mokydamas kitus, o nuo antro kurso jau gavo stipendiją. Maskvoje įvyko tai, kas namie buvo per daug sava, įprasta ir artima – meilė, susidomėjimas savo gimtąja lietuvių kalba, paties Jono Jablonskio tautinis susivokimas. Didelę įtaką jam padarė universitete dėstę profesoriai filologai: klasikinių kalbų žinovas Fiodoras Koršas ir baltistas bei slavistas * Lietuvių kalbos enciklopedijoje (2008) nurodoma, kad Jonas Jablonskis gimė Kubìliuose. Apie tai, kad J. Jablonskio gimtasis kaimas yra Kubilėliai, rašo Šiaulių universiteto kalbininkai Giedrė Čepaitienė ir Algirdas Malakauskas „Kur iš tiesų gimė Jonas Jablonskis?“ – žr. Mokslo Lietuva, Nr. 3, 2011 02 03. Red. pastaba. E. LUKĖNAITĖ-GRICIUVIENĖ. Konstancija ir Jonas Jablonskiai 9 Filipas Fortunatovas. Lietuvoje tuo metu oficiali rusinimo politika kai kuriose mokyklose buvo atsveriama lenkybe ir lenkinimu – neva inteligentui turėtų būti gėda „mužikiškai“ šnekėti. Reikėjo lūžio mokslo jaunomenės sąmonėje. Studentai, susibūrę krūvon tarp svetimųjų, vienas kitą paakindami ėmė atsikratyti savo „poniško“ lenkiškumo. 1885 m. Jonas Jablonskis baigė klasikinės filologijos studijas Maskvos universitete. Grįžusio į Lietuvą laukė nusivylimai, – humanitaras, ne stačiatikis – taigi netinkamas. Neatsirado vietos nei Vilniaus, nei Varšuvos mokslo apygardoje, net Kazanės, Charkovo ir Užkaukazės gimnazijose. Diplom­uotam filologui teliko korepetitoriaus darbas. Ėmęs mokyti dvarininko Tomo Zano vaikus Žemojoje Panemunėje, Jonas Jablonskis sulaukė sėkmės – Zanas jį rekomendavo Marijampolės teismo raštininku. Pasirodęs dideliu darbštuoliu, toliau rekomenduojamas Rygos mokslo apygardos kuratoriui, ir šis jį paskiria Mintaujoje (dab. Jelgava) kanceliarijos „stalo viršininko“ padėjėju, o 1889 m. lapkritį – Mintaujos berniukų gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Kai gimnazijos mokytojas Jonas Jablonskis užsiminė savo draugui Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui ieškąs žmonos, kuri namie šnekėtų lietuviškai, pastarasis priminė jam pažįstamo iš Maskvos laikų Adomo Sketerio nuo Joniškėlio seserį. Gabrielius pasakęs, kad Konstancija Sketerytė lietuviškesnė už lietuvaitę ir labai išsilavinusi. Buvo tik vienas nesklandumas – jaunikis katalikas, o nuotaka – evangelikė reformatė. Tais laikais tai buvo rimta kliūtis norint sukurti šeimą. Konstancija Sketerytė ištekėjo už Jono Jablonskio tą pačią vasarą, kai susipažino. Jungtuvės vyko žmonos pusėje – Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje 1890 m. liepos 24 d., gavus visus kanoninius ir civilinius leidimus. Konstancijos ir Jono Jablonskių bendro gyvenimo kelionė prasidėjo Mintaujoje, kur jauna šeima praleido, ko gero, gražiausius ir laimingiausius šešerius metus. Ten gimė ir vyriausieji Jablonskių vaikai: sūnus Konstantinas – 1892 m., dukterys: Ona – 1894 m. ir Julija – 1896 m. Mintaujoje J. Jablonskis dėstė klasikines kalbas berniukų gimnazijoje. Tuo metu joje buvo trečdalis, vėliau net pusė mokinių lietuvių. „Mes žemesniųjų klasių mokiniai jautėme, kad J. Jablonskis skiriasi nuo kitų gimnazijos mokytojų. Jisai kviečia vyresniųjų klasių mokinius pas save. Tie sugrįžę pilni kokios tai rimtos paslapties dažniau renkasi ir užsidarę kažką tariasi. [...] Iš tolo visi Jablonskį mylėjome ir didžiavomės juo.“ (Mironas 1921: 536–537). 10 KALBOS KULTŪRA | 83 Iš Mintaujos J. Jablonskis intensyviai rašė Varpui, rūpinosi kalbos klausimais, taisydavo kitų autorių straipsnius, nes toli gražu ne visi sugebėjo gerai lietuviškai rašyti. 1894 m. vasarą, prisidengus naujagimės Onytės krikštynomis (krikštatėviai Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė), Jablonskių bute vyko varpininkų suvažiavimas. Tuose vieninteliuose namuose galėjo burtis ir pramogauti lietuvių moksleiviai. Kartu šventė vestuves, krikštynas, vardadienius, pažymėdavo kitus įvykius. Ten buvo rengiami vakarai su vaidinimais, dainomis, skaitomi referatai. Antanas Smetona, J. Jablonskio mokinys Mintaujoje, rašė: „Šventadieniais vaikščiodavome į Jablonskių namus [...]. Kvėpterėjo visus jautri lietuviška dvasia, šeimynos šilima [...]“ (Smetona 1921: 534). Jablonskių namuose būrėsi aktyvūs lietuviai inteligentai, kuriuos jungė vienas idealas – Tėvynė. „Mintaujoj darydavo slaptus susirinkimus, pataikydami per atlaidus, kada visur daug žmonių, kad policija nepastebėtų, dėl atsargos alaus užkandžių ant stalo pasidėję. Susirinkdavo Kriščiukaitis, Bulota, Mašiotas, Liandsbergis-Žemkalnis, kun. Tumas, ir kiti. Posėdžiaudavo per sumą, nes kitu metu būdavo neatsargu. Rankraščius, laiškus, pakietus į paštą nešdavo Jono brolis Jurgis ir sesuo Marijona, kuriuodu jis mokė.“ (Strimaitis 1921: 522). Ypač reikėjo netylėti spaudos draudimo metais. Jonas Jablonskis į savo švietėjiškus darbus įtraukė ir žmoną Konstanciją. K. Jablonskienė rašė pati, perrašinėjo vyro redaguotus tekstus. Persekiojant lietuvių nacionalinį judėjimą, spaudą ir jos bendradarbius, valdžios dėmesį patraukė gimnazijos mokytojo J. Jablonskio veikla. 1896 m. Jablonskiai turėjo palikti Mintaują, mokytojas buvo iškeltas į kitą vietą, daug nuošalesnę lietuvybės atžvilgiu – Revelį (dab. Talinas). J. Jablonskio nuotaikas Revelyje galima geriau suprasti iš amžininkų atsiminimų. Buvęs jo mokinys Mintaujoje Kazimieras Jokantas rašė: „Pradėjus dažniau lankytis, tekdavo apie šį tą išsikalbėti. Viena, kas metėsi į akis, tai nuolatinis liūdėjimas. Atsistos prie krosnies, susimąstęs ir tyli ilgą valandą nieko nesakydamas, nieko nematydamas, kas dedasi aplinkui. Buvo numanu, kad viskas čia jam svetima, kad niekas nemiela, niekas netraukia. Į iškėlimą iš Mintaujos žiūrėjo, kaip į ištrėmimą.“ (Jokantas 1921: 542). Reikia pastebėti, kad tarnautojo, ypač pedagogo, veikla caro laikais buvo itin akylai stebima. Artimiausias bičiulis Revelyje Jonas Bulota rašė: „Jablonskio darbuotė Revelyje griežtai skyrėsi į dvi dalis: kaipo rusų valdžios mokytojo ir kaipo lietuvio veikėjo. [...] Jisai buvo tas magnetas, kursai traukė į save visą tuomet Lietuvos inteligentiją. Visi šiokiu ar tokiu būdu nukentėjusieji ar nuskriaustieji ieškodavo ir rasdavo pas jį ypatingai širdin- E. LUKĖNAITĖ-GRICIŪVIENĖ. Konstancija ir Jonas Jablonskiai 11 gos užuojautos ir naudingų patarimų, o labai dažnai ir materialinio sušelpimo, ypač moksleiviai pamokomis: atvažiavę dažniausiai tiesiog pas jį dargi apsistodavo.“ (Bulota 1921: 544–546). Petras Avižonis, studijuodamas mediciną Dorpato universitete, dažnai lankė Jablonskius. „Nebūdavo tų švenčių, kad pas jį neatvažiuotų iš Dorpato [Tartu] po keletą studentų, jo buvusių Mintaujos mokinių [...] mes būdavom laimingi, galėdami tarp studijų pasižmonėti tokioje širdingoje atmosferoje. O Jablonskis, po kokią savaitę ar ilgiau mus išvaišinęs, dar „ant kelio“ įbrukdavo rankon, atsiprašydamas daugiau neturįs.“ (Avižonis 1921: 532–533). Vasarąs Jablonskių šeima visada leisdavo Lietuvoje, dažniausiai pas gimines ar draugus. Pats J. Jablonskis važiuodavo į Lietuvą tarmių tyrinėti, šeimyną gabendavosi, „idant vaikai, kaip jis sakydavo, Lietuvą pamylėtų ir, užaugę, visur jaustųsi lietuviai esą.“ (Bulota 1921: 554). 1899 m. vasario 16 d. Revelyje Jablonskiams gimė dar vienas sūnus – Vytautas. 1900 m. J. Jablonskis parengė vieną reikšmingiausių savo darbų – Lietuviškos kalbos gramatiką, kuri Tilžėje buvo išleista 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. 1900 metais netoli Palangos buvo sučiūpti lietuviškos spaudos gabentojai, vėliau ir platintojai, išaiškėjo didelė virtinė įtariamųjų, darytos kratos, kurios pasiekė ir Revelį, aišku, krėstas ir J. Jablonskis, rasta „įkalčių“. Čia buvo pilna lietuviškų knygų, žodynui surašytų žodžių, surinktos tautosakos, o dar susekta ir kas slepiasi po Varpu rašančio Obelaičio slapyvardžiu. Lygiai metus J. Jablonskis išbuvo be oficialaus darbo, šeima liko be jokių pajamų. O po metų dar nemalonesnė žinia – J. Jablonskis ištremiamas į Pskovą. 1902 m. šeima pirmąkart buvo išskirta, kartu su tėvu išvyko vyriausias sūnus, dešimtmetis Kastukas. Patenkinus malonės prašymą, J. Jablonskis grįžo iš tremties po metų be teisės lankytis sostinėje. Prasidėjo nesibaigiančios šeimos klajonės, vos po keletą metų įsikuriant vienoje vietoje. 1903–1904 m. Jablonskiai gyveno Šiauliuose. J. Jablonskis neturėjo valdiško darbo, gavo tik atsitiktinių darbų. 1904 m. rudenį visa šeima persikėlė į Vilnių. J. Jablonskis pradėjo dirbti pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios, taip pat Lietuvos ūkininko redakcijose, knygų leidimo „Aušros“ bendrovėje, taisė įvairių leidžiamų knygelių kalbą, redagavo vertimus. Atgavus lietuvišką spaudą, buvo begalinio džiaugsmo ir kartu nusivylimų, kad viskas ne taip, kaip norėtųsi. Vilniuje virė politinis ir visuomeninis gyvenimas. J. Jablonskis buvo demokratas, rodė pilietinę drąsą ir principingumą savo rašiniais ar pasirašydamas kolektyvinius protesto raštus. Leidus mokyklose mokyti lietuvių kalbos, G. Landsbergio-Žemkalnio iniciatyva buvo įkurtas Lietuvių kalbos mokymo komitetas, 12 KALBOS KULTŪRA | 83 kuris ėmė rūpintis tuo reikalu. Po didelių pastangų J. Jablonskis pradėjo dėstyti lietuvių kalbą fakultatyvo teisėmis keliose Vilniaus mokyklose, tačiau dėl pamokų apmokėjimo būta nesklandumų. 1906 m. vasarą Jablonskiai susilaukė dar vieno vaiko – gimė sūnus Jonukas. Nuo 1906 m. rudens J. Jablonskis gavo neetatinio mokytojo vietą Panevėžio mokytojų seminarijoje ir su šeima persikraustė į Panevėžį. Kalbininkas ir pedagogas, susirūpinęs literatūra gimtąja kalba, subūrė jaunuomenę vertėjauti. Į tą veiklą įtraukė ne tik žmoną, vaikus, bet ir savo mokinius. Visur, kur J. Jablonskis gyveno, jį lydėjo darbas, o žmona buvo artimiausia talkininkė. Panevėžy šeimą ištiko nauja nelaimė – J. Jablonskis susirgo inkstų liga. Liga užsitęsė, ir, matyt, klastingos jos pasekmės nulėmė tolesnę jo sveikatos būklę. 1908 m. šeima vėl išsibarstė. Didelėmis pastangomis J. Jablonskis gavo etatinio mokytojo vietą Breste. Žmona su penkiais vaikais liko Panevėžy. Taip atskirai išgyveno dvejus metus. Pasimatydavo vasaromis, nors tėvas savo laisvalaikį skyrė lietuvių kalbos dalykams arba važiuodavo gydytis. Vyriausias sūnus Konstantinas 1909 m. pavasarį baigė Panevėžio gimnaziją ir išvažiavo studijuoti į Peterburgą. 1910 m. vasaros pabaigoje Konstancija su vaikais iškeliavo pas vyrą į Brestą. Gyvenimas naujoje vietoje atnešė ir naujų rūpesčių. Net ir vaikams svetimoje aplinkoje nebuvo lengva pritapti. Iš mamos laiškų sūnui ryškėja vis blogėjanti J. Jablonskio sveikata: „Tėtė vis taip pat daug dirba, dabar rengia straipsnį iš kalbos dalykų. Kojos matyt silpnos, šįmet daug blogiau kaip pernai šiuo metu.“ (Lukėnaitė-Griciuvienė 2009: 91). 1911 m. J. Jablonskis Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido savo antrąjį svarbų veikalą Lietuvių kalbos sintaksė, o po metų dar vieną knygelę – Rašomosios kalbos dalykai. 1912 m. J. Jablonskiui gavus mokytojo vietą Gardino berniukų gimnazijoje, šeima persikėlė arčiau Lietuvos. Gardine ne sykį pas Jablonskius lankėsi Julija Žymantienė-Žemaitė. Kaip tik tuo metu buvo leidžiami Žemaitės raštai, o J. Jablonskis juos redagavo. Kalbininkas yra išsitaręs: „Iš Žemaitės raštų pats aš mokiaus gyvų gyviausios, gražių gražiausios žmonių kalbos.“ (Rimantas 1956: 127). Labiausiai nerimą kėlė pastebimai blogėjanti J. Jablonskio sveikata: „[...] reikėtų Tėtei pradėti kuo nors stiprinties, nes matyt jau labai suvargęs, nė valgis nekaip lenda ir prastai miega [...]. Kai dar nerašo nė kokio straipsnelio, tai šiaip be taip, bet jeigu pradeda ką nors rašyti, tai jau ir sudiev ir valgis, ir miegas.“ (Lukėnaitė-Griciuvienė 2009: 97). E. LUKĖNAITĖ-GRICIUVIENĖ. Konstancija ir Jonas Jablonskiai 13 1914 m. rudenį J. Jablonskis iškeliamas į Veližą. Šeima kraustosi į tolimą užkampį Vitebsko gubernijoje, toli nuo geležinkelio, toli nuo savųjų. Kad ir kokie nepritekliai slėgė Jablonskių namus, visad atsirasdavo pinigų labdarai ar kokiam kilniam tautiniam reikalui. Čia J. Jablonskis nebuvo šykštus. Tėvo laiškuose sūnui Konstantinui skaitome: „Vaikeli! Siunčiu 25 rb. tau, 5 rb. alkanai dienai ir 10 rb. jūsų draugijos reikalams.“ (Lukėnaitė–Griciuvienė 2009: 122). Veližė išbūta tiktai metus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lietuvą, daug lietuvių pasitraukė į Rusijos gilumą. Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti komitetas išsiuntė į Voronežą daug lietuvių jaunuomenės. Martyno Yčo iniciatyva, remiant caro Nikolajaus dukteriai Tatjanai, 1915 m. rudenį Voroneže atidarytos net dvi lietuvių gimnazijos: berniukų ir mergaičių, direktoriumi paskirtas Pranas Mašiotas. J. Jablonskis oficialiai pakviečiamas dėstyti lietuvių kalbos. J. Jablonskio, nors ir stipriai pasiligojusio, veikla Voroneže buvo labai ženkli ir reikalinga. „Jo darbas tarpe savo žmonių, mokinant mokinius ir mokytojus gimtosios kalbos, kur tiek daug jaunuomenės susispietė, buvo tiesiog neįkainuojamai vaisingas. Aplink jį ėmė spiestis mokytojai, literatai, kalbininkai, mokinių būreliai. Buvo nustatinėjami terminai, ruošiami vadovėliai mokykloms, leidžiamos knygos. Kiekvienas žymesnis dalykas buvo aptariamas Jablonskiui dalyvaujant, kiekvienas didesnis raštas ar knygos išėjo tik jam suredagavus. Pačioje gimnazijoje, mokinių ir mokytojų tarpe, jo autoritetas, kaipo prityrusio pedagogo, labai aukštai stovėjo...“ (Yčas 1921: 570). 1917 m. J. Jablonskis dėl sveikatos turėjo atsisakyti gimnazijos mokytojo pareigų, tačiau liko vyrų gimnazijos globėjų tarybos narys, redagavo vadovėlius, taisė kalbą. Vasarą buvo suorganizuoti pirmieji lietuvių mokytojų „Saulės“ kursai, kurių lektoriumi buvo pakviestas ir J. Jablonskis. Voroneže jis parengė ir išleido lietuvių kalbos skaitinius Vargo mokyklai (1916), vadovėlį Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai (1917), Mūsų žodynėlį (1918). Jablonskiai su visa lietuvių kolonija 1918 m. birželį grįžo į Lietuvą. Visa Voronežo gimnazija sutilpo į prekinius ar trečios klasės keleivinius vagonus (dėl vyro ligos Jablonskių šeima važiavo antra klase). Kelionė buvo ilga ir varginanti. Vilnių pasiekė per dvi savaites. J. Jablonskis jau neišlipo iš savo ratukų. Grįžęs į Vilnių, jis išleido Lietuvių kalbos gramatiką (1919). Tų pačių metų balandį Vilnių užėmus lenkams, dalis lietuvių inteligentų pasitraukė 14 KALBOS KULTŪRA | 83 į Kauną. Tik po kelių mėnesių J. Jablonskis su šeima gavo leidimą keltis į laikinąją sostinę. Kaune Jablonskių gyvenimas buvo kuklus, teko ir toliau kraustytis iš vieno buto į kitą. J. Jablonskio sveikata buvo jau taip pablogėjusi, kad jis ne tik nebevaikščiojo, bet ne visada galėdavo pats savo ranka rašyti. 1919 m. rudenį jis buvo pakviestas „Saulės“ draugijos aukštesniųjų kursų lietuvių kalbos mokytojams vedėju bei mokytoju. 1922 m. įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, J. Jablonskis buvo išrinktas jo garbės nariu ir profesoriumi. Paskaitas skaitė bute (dab. Jablonskio g.), kuriame didesnis kambarys buvo paverstas auditorija. Taip universitete jis dirbo iki 1926 m. rudens. Toje namų auditorijoje vykdavo net fakulteto tarybos posėdžiai, pasitarimai, Rašybos bei Terminologijos komisijų posėdžiai. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį J. Jablonskis dirbo labai intensyviai. 1922 m. pasirodė jo Lietuvių kalbos gramatika (naujas papildytas leidimas), 1925 m. – Lietuvių kalbos vadovėlis, 1928 m. – Linksniai ir prielinksniai. Tuo metu jis parašė net 234 straipsnius kalbos klausimais. Savo straipsnių pats jau nerašė, diktavo žmonai, sūnui ar studentams. Tokių savanorių raštininkų buvo ne vienas. „Jablonskis paprastai dirbdavo nuo ryto iki pietų. Pietaudavo gretimame kambaryje, kur buvo prie stalo žmonos ar studento privežamas (studentas raštininkas dažnai būdavo kviečiamas kartu pietauti). Pailsėjęs profesorius vėl intensyviai dirbdavo ligi vakaro, kartais iki vėliaus.“ (Masiliūnas 1974: 21–22). Paskutinis dešimtmetis kartu su pusiau paralyžiuotu vyru Konstancijai Jablonskienei buvo ypač sunkus. Kurį laiką pagyvenę A. Mickevičiaus gatvėje, 1928 m. jie persikėlė pas dukterį okulistę Oną Landsbergienę į Kęstučio gatvę. Nors protas liko aiškus ir dvasia nepalūžus, bet kūnu J. Jablonskis visai paliego. Vasaromis K. Jablonskienė vyrą kasmet išveždavo į Palangą. Kelionė būdavo sudėtinga, važiuodavo sanitariniu traukiniu iki Klaipėdos, paskui automobiliu. Reikėjo stiprios pagalbos, būdavo samdoma tarnaitė, vėliau ir seselė. 1930 m. vasario mėnesį Jonas Jablonskis susirgo gripu. Vasario 23 dieną ligoninėje „jis ramiai ir amžinai užmigo, apsuptas savo šeimos narių“ (Vaičiūnas 1930: 67). Po trejų metų, palaidojus vieną iš Jono Jablonskio bendražygių Juozą Tuma-Vaižgantą, kompozitorius Jonas Nabažas užrašė savo dienoraštyje: „visų mylimas žmogus didžiausias minias bei visas organizacijas sutraukė, bet vis dėlto Jablonskio laidotuvių Nepriklausomojoje Lietuvoje iki šiol nė E. LUKĖNAITĖ-GRICIUVIENĖ. Konstancija ir Jonas Jablonskiai 15 vienas dar neaplenkė, nes, be Kauno, ir provincija jose dalyvavo“ (Nabažas 2007: 118). Konstancija Jablonskienė mirė 1948 m. balandžio 19 d., palaidota greta vyro Kauno miesto kapinėse. Beje, po dešimtmečio Jablonskių palaikus teko perkelti į Petrašiūnų kapines. Jablonskių duktė Julija rašė laiške broliui Vytautui į Klivlendą: „Manau, kad tu tai turėtum žinoti, kad mes savo senelius turėjom iškelti iš miesto kapinių į Petrašiūnus. Senose kapinėse darys parką.“ (Lukėnaitė-Griciuvienė 2009: 42). LITERATŪRA Avižonis P. 1921: Jablonskis Mintaujoj, Revely, Pskove. – Lietuvos mokykla 12, 530–533. Bulota J. 1921: Jablonskis Mintaujoj, Revely, Pskove. – Lietuvos mokykla 12, 544–547, 554. Yčas M. 1921: Vėl už Lietuvos sienų: Breste, Gardine, Veliže, Voroneže. – Lietuvos mokykla 12, 565–573. Jokantas K. 1921: Jablonskis Mintaujoj, Revely, Pskove. – Lietuvos mokykla 12, 540–543. Lukėnaitė-Griciuvienė E. 2009: Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. Masiliūnas K. 1974: Atsiminimai. – Mūsų kalba 7, 21–22. Mironas V. 1921: Jablonskis Mintaujoj, Revely, Pskove. – Lietuvos mokykla 12, 536–537. Nabažas J. 2007: Dienoraščiai 1922–1945, Vilnius: Typoart. Rimantas J. 1956: Žemaitė gyvenime ir kūryboje, Vilnius: Valst. grožinės lit. 1-kla. Smetona A. 1921: Jablonskis Mintaujoj, Revely, Pskove. – Lietuvos mokykla 12, 533–536. Strिमaitis J. 1921: Iš jaunystės laikų, mokslo ir pirmųjų darbo metų. – Lietuvos mokykla 12, 516–522. Vaičiūnas V. 1930: A. a. Jablonskį atsimінus. – Kalba 1 (2), 67. Gauta 2010 11 05 16 KALBOS KULTŪRA | 83 THE FAMILY OF KONSTANCIJA AND JONAS JABLONSKIAI Summary Jonas Jablonskis was born on 30 December 1860 in Kubilėliai near Naumiestis. Besides their eldest son Jonas, Agnieška and Juozapas Jablonskiai had another three children: Antanas, Jurgis and Marytė. Soon after Jonas’ birth, the family moved to Rygiškiai. Jonas Jablonskis attended the Naumiestis elementary school, then continued his schooling in the Marijampolė gymnasium which he finished in 1881 with distinction and was awarded a gold medal. His interest in languages encouraged him to choose Classical Philology for studies at the University of Moscow. Professors Fiodor Korsh and Filip Fortunatov had a major influence on Jablonskis’ growing interest in his native Lithuanian language. In 1885, J. Jablonskis graduated from the university but it took him another four years to get a teacher’s position in the Mintauja boys’ gymnasium where he started teaching ancient languages. In 1890 Jonas Jablonskis, a Catholic, married a very well-educated Konstancija Sketerytė who belonged to the Reformed Church. Their first children were born in Mintauja: son Konstantinas (1892) and two daughters, Ona (1894) and Julija (1896). The other two sons, Vytautas (1899) and Jonas (1906), were born in other places to which the family moved from Mintauja. J. Jablonskis was extensively writing on language. His articles were published in the Varpas and the liberal Russian press. The Jablonskis’ family home was frequented by the activists of the Lithuanian intelligentsia who shared a common future vision of their motherland. In 1896, teacher J. Jablonskis was transferred to Revel (currently Tallinn) which was far away from Lithuania and the ideas of freedom. The Jablonskis family could only visit their homeland during summers. In 1900, J. Jablonskis completed one of his most significant works, Lietuviškos kalbos gramatika (Grammar of the Lithuanian Language), which came out in 1901. Yet soon after this he was trialed and charged in a notorious case related to the violation of the Lithuanian press ban. As a consequence, in 1902 Jablonskis was deported to Pskov in Russia. Upon his return, Jablonskis lived in Šiauliai (1903–1904), Vilnius (1904–1906), taught part-time in the Panevėžys teachers’ seminary (1906–1908). His second major work, Lietuvių kalbos sintaksė (Syntax of the Lithuanian Language), came out in 1911 and a year later Rašomosios kalbos dalykai (On the Written Language) appeared. When two Lithuanian gymnasia in Voronezh for war immigrants were opened in 1915, J. Jablonskis was officially invited to teach Lithuanian. It was during this period that he prepared and published a reader in Lithuanian titled Vargo mokyklai E. LUKĖNAITĖ-GRICIUVIENĖ. Konstancija ir Jonas Jablonskiai 17 (1916), a textbook in mathematics Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai (1917) and a dictionary titled Mūsų žodynėlis (1918). 1918 saw the return of the whole Lithuanian colony, the Jablonskis family included, from Russia to Lithuania. In Vilnius, J. Jablonskis published Lietuvių kalbos gramatika (The Grammar of Lithuanian) (1919). When Vilnius was occupied by Poland, the family moved to Kaunas. J. Jablonskis’ health was getting weaker, he could hardly walk and sometimes could not even write. As a sign of recognition, the linguist was awarded the title of professor and honorary member of the University of Kaunas, which was established in 1922. During the last ten years of his life he intensely worked and published the following books: Lietuvių kalbos gramatika (1922), Lietuvių kalbos vadovėlis (A Textbook of Lithuanian) (1925), Linksniai ir prielinksniai (Cases and Prepositions) (1928). He also prepared 234 articles on language which were dictated to his wife, son or students. In February 1930, Jonas Jablonskis got the flu and died in hospital on 23 February. EGLĖ LUKĖNAITĖ-GRICIUVIENĖ Lietuvos nacionalinis muziejus Arsenalo g. 1, LT-01100 Vilnius [email protected] 18 KALBOS KULTŪRA | 83