Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje

202 Kalbos Kul ū a | 84 STEFANO M. LANZA Vy au o Didžiojo uni e si e as Mo FoloGINĖ I alIZMŲ aDaP aCIJa lIE uVIŲ KalboJE Esminiai žodžiai: skolinių adap acija, mo ologinis į o minimas, i alizmai. ĮVaDas Žodis i alizmas lie u ių kalbo y oje – nedažnas e minas. Pag indiniuose a p au inių žodžių žodynuose pa eikiama okia jo apib ėž is: žodis a ba posakis, paim as iš i alų kalbos1. Į ai ūs šios apib ėž ies p obleminiai aspek- ai au o iaus jau ap a i (lanza 2010a: 24 .), o šiame s aipsnyje i alizmais plačiąja p asme laikomi isi ie žodžiai, ku ių šal inis – i alų kalba, nes a - bu, a jie į lie u ių kalbą pa eko iesiogiai, a pe kalbas a pininkes. sa- aime sup an ama, kuo ilgesnis bu o žodžio kelias, uo sudė ingiau aiškin- i jo yšį su šal iniu: san ykis a p p adinės i pasiskolin os žodžio o mų y a isų a pinių są eikų ezul a as. senieji skoliniai, jau p igiję lie u ių kalbos leksikoje, u i ne žymių one inės bei mo ologinės s uk ū os pa- ki imų. a ski ų skolinimosi p ocese daly aujančių kalbų mo ologijos sis- emų lyginamoji analizė dažnai leidžia išsiaiškin i, a šie paki imai dėsnin- gi, aip pa padeda nus a y i, ku ios kalbos y a pa eikusios ieną a ki ą skolinį. ai labai s a bu kalbos is o ijos i e imologijos požiū iu. Ki a e us, siekian į o min i naujus skolinius, pap as ai pa enkančius į lie u ių kalbą iesiogiai, i alų i lie u ių kalbų mo ologijos sis emų lyginamoji analizė gali u ė i, ypač kalbos no min ojams, nemažai p ak inės eikšmės. Gana išsamiai skolinių mo ologinį adap a imą y a ap ašiusi adelė Va- leckienė (1967). Kalbininkė aikliai pas ebėjo, kad „ki ų kalbų kilmės žo- džiai pap as ai p i aikomi p ie lie u ių kalbos mo ologinės sis emos: daik- a a džių su ampančios galūnės paliekamos, lie u ių kalbai nebūdingos galūnės a me amos, i ie oj jų p idedamos labiausiai jas a i inkančios lie u iškos. [...] lie u ių kalboje ki ų kalbų kilmės daik a a džiai gauna „s ip iųjų“ linksnia imų galūnes, dažniausiai y . g. -as, -is (kilm. -io), mo . g. -a, -ė“ (1967: 128). 1 Ši aip, žodis į žodį, aiškina i alizmą i ŽŽ 2008, i VV ŽŽ. s. M. laNZa. Mo ologinė i alizmų adap acija lie u ių kalboje 203 I alų kalbos žodžiams būdingos balsinės galūnės, jos pap as ai neki čiuo- os2. Dažniausios a dažodžių ienaskai os galūnės y a -a i -o, iš iedėjusios iš lo ynų kalbos pi mosios i an osios asmenuo ės, ku ios a i inkamai odo mo e iškąją i y iškąją gimines (p z.: lo . osa(m) ‘ ožę’ > i . osa; lo . lupu(m) ‘ ilką’ > i . lupo3). D igubai dažniau pasi aikan i galūnė -e būdin- ga abiejų giminių žodžiams (p z.: mad e ‘mo ina’; pad e ‘ ė as’). Galūnės -i i -u labai e os, jos ne odo nei giminės, nei skaičiaus i y a dažniau būdingos skoliniams. Pag indinės daugiskai os galūnės y a -e (iš ns. -a) i -i (iš ns. -o, -e, ka ais i -a). oliau skolin inė leksika iš i alų kalbos ap a iama pagal i ališkas galūnes, siekian a skleis i skolinių pa ekimo į lie u ių kalbą e apus, pa yškin i dės- ningus mo ologinius ki imus, iškel i bei s a s y i kelis p obleminius a ejus. am ik i o mų giminės a ba skaičiaus nea i ikimo a ejai ap ašomi a ski ai. No s didžiausią dalį i alizmų suda o daik a a džiai, ačiau skolin asi i ki ų kai omų kalbos dalių. Jų mo ologinė adap acija aip pa ap a iama a ski ai. Duomenys paim i iš Lie u ių kalbos i alizmų są ado ( oliau – lKIs), ku is susideda iš 936 i alizmų (plačiau apie jo sudė į, speci iką, suda ymo me o- dus ž . lanza 2010a: 105 .). I alŲ Kalbos DaIK aVa DŽIŲ su GalūNE -A aDaP aVIMas Kai kalboje a pininkėje i ališkas žodis ne enka galūnės -a i gale a iamas kie asis p iebalsis4, lie u inamas pap as ai jis gauna galūnę -as (plg. Valec- kienė 1967: 112), p z.: banca o a > bank o as ( ok. Bank o ), po cellana > po celianas ( ok. Po zellan), spacca a > špaga as ( ok. Spaga ), cupola > kupolas ( us. купол), on ana > on anas ( us. фонтан), a an ola > a an- ulas ( us. тарантул), o a > o as ( us. торт), banca > bankas ( us. 2 Išim is iš esmės suda o a nybiniai žodžiai (p z.: a ikeliai il, un, p ielinksniai con, pe i . .), skoliniai (p z.: spo ‘spo as’, ilm ‘ ilmas’) i da kai ku ie pa ieniai neįp as os da ybos lek- sikos elemen ai. 3 Dažniausiai i alų kalbos žodžio o ma emiasi a i inkamo lo ynų kalbos žodžio galininku. 4 są okos „kie asis p iebalsis“ i „minkš asis p iebalsis“ inka kalban apie lie u ių, lenkų, usų kalbas. okioms kalboms kaip i alų (i iš dalies p ancūzų, anglų i okiečių) šis a i- kuliacinis požymis nebūdingas (beje, a. Valeckienė apie ai isai neužsimena). I alų p ie- balsiai nebūna minkš inami: juos a ikuliuojan , liežu is isai nekyla p ie gomu io. Nežymus liežu io pakilimas būdingas ik onemoms /l/, /ʎ/ i /ɲ/, odėl ik jas ealizuojan bū ų galima kalbė i – i ai da sąlygiškai – apie i alų kalbos minkš uosius p iebalsius. 204 Kalbos Kul ū a | 84 банк, ok. Bank, lenk. bank), polizza > polisas (p . police), isali a > izali as ( ok. Risali , lenk. yzali ), spine a > spine as ( ok. Spine , lenk. szpine ). Kai kalboje a pininkėje i ališkas žodis ne enka galūnės -a, o gale a ia- mas minkš asis p iebalsis, lie u ių kalboje jis gauna a ba y . g. galūnę -is (plg. Valeckienė 1967: 115), p z., medaglia > medalis (p . médaille, lenk. medal), a ba mo . g. galūnę -ė, p z.: ca a ella > ka a elė (p . ca a elle), ca magnola > ka manjolė (p . ca magnole). iesa, i ališkų žodžių galūnė -a daug ku galėjo i s i -ė dėl okiečių kalbos į akos (plg. Valeckienė 1967: 121), p z.: a ie a > a ije ė ( ok. A ie - e), ba ca ola > ba ka olė ( ok. Ba ka ole), ughe a > uge ė ( ok. Fuge e), baga ella > baga elė ( ok. Baga elle), be e a > be e ė ( ok. Be e e), uma- ola > uma olė5 ( ok. Fuma ole), no ella > no elė ( ok. No elle), ope e a > ope e ė ( ok. Ope e e), sa dina > sa dinė ( ok. Sa dine), ci adella > ci adelė ( ok. Zi adelle). o s a e a > es a e ė gau as pe p ancūzų es a e e. lenkų kalba pap as ai galūnę -a išlaiko, odėl neleng a sp ęs i, a žodis bu o gau as pe ją, a iesiogiai. okių žodžių nemažai, p z.: acqua in a > ak a in a (lenk. akwa in a), b a u a > b a ū a (lenk. b awu a), campagna > kampanija (lenk. kampania), i ma > i ma (lenk. i ma), gua dia > g a dija (lenk. gwa dija), loggia > lodžija (lenk. lodżia), mala ia > malia ija (lenk. mala ia), so ana > su ana (lenk. su anna), a a > a a (lenk. a a) i . .6 O pe lenkų kalbą gau as žodis kalia opė (lenk. kala epa, iš i . ca olo apa) – e as nuo ki ų kalbų isiškai a sie o galūnės pa inkimo pa yzdys. Žodis adap uo as pagal analogiją: neaiškus dėmuo kala- palik as (plg. kala io as, i . ca ol io e iš ca olo io e), o dėmuo (z)epa ( ai y a opė, i . apa) iesiog iš e s as lie u išku a i ikmeniu (ž . F aenkel 1962 sub oce). Kai žodis gau as iesiogiai (dažniausiai pe ašy inę kalbą), kaip ypač dažnai būna su neseniai a ėjusiais skoliniais, galūnė -a išlaikoma, p z.: g a- pa (i . g appa), ma ija (i . ma ia), moca ela (i . mozza ella), pica (i . pizza). Kai žodis žymi mo e iškosios ly ies asmenį, pap as ai galūnė -a išlieka (plg.: balle ina > bale ina, di a > di a, madonna > madona, p imadonna > p imado- na, signo a > sinjo a, signo ina > sinjo ina); -ė pasi aiko ečiau (plg.: doga es- sa > doga esė, a o i a > a o i ė, co igiana > ku izanė7; ž . aip pa oliau). 5 ŽŽ 1936 i ŽŽ 1951 eikiamas uma olas. 6 lenkų kalbos a pininka imą gali išduo i ki čio nukėlimas į an ąjį nuo galo skiemenį, p z., i . góndola > lenk. gondola > lie . ns. kilm. gondòlos. 7 Fo ma a o i ė aiškin ina opozicija su y . gim. a o i as (iš i . a o i o), ku izanė – ki ų kalbų į aka (plg. p . cou isane, ok. Ku isane). s. M. laNZa. Mo ologinė i alizmų adap acija lie u ių kalboje 205 I ališki žodžiai su abi gimines žyminčiu a p au iniu baigmeniu -is a (iš lo . -is a(m), ku is y a iš g . -ιστης) lie u ių kalboje be išimčių pe ima baigmenį -is as (mo . g. -is ė), p z.: ascis a > ašis as, -ė, no ellis a > no- elis as, -ė, solis a > solis as, -ė8, a ba ien -is ė, kai žodis žymi ik mo e- iškosios ly ies asmenį, p z.: came is a > kame is ė. I alŲ Kalbos DaIK aVa DŽIŲ su GalūNĖMIs -E, -O aDaP aVIMas Išdės y os pas abos apie galūnę -a gali aip pa padė i išaiškin i i ališkų žodžių galūnės -e (i iš dalies -o) adap a imo ypa ybes. Kai nume us i a- liško žodžio galūnę lieka kie asis p iebalsis, lie u ių kalboje skolinys gauna galūnę -as, p z.: (iš i . -e) alla me > alia mas (lenk. ala m), a senale > a senalas (lenk. a senał, us. арсенал), balcone > balkonas (lenk. balkon, us. балкон), co nice > ka nizas ( us. карниз), inale > inalas ( us. финал), maggio e > mažo as (p . majeu , us. мажор), ma zapane > ma cipanas ( ok. Ma zipan), pallone, a m. ballone > balionas (p . ballon, lenk. balon), eno- e > eno as (lenk. eno ); (iš i . -o) acco do > ako das ( ok. Akko d, lenk. ako d), ba occo > ba okas ( ok. Ba ock), ca dano > ka danas (lenk. ka dan), due o > due as (lenk. due , us. дуэт), colo i o > kolo i as (lenk. kolo y ), lib e o > lib e as ( us. либретто), qua e o > k a e as ( ok. Qua e , lenk. kwa e ), sone o > sone as ( ok. Sone , lenk. sone , us. сонет), so- p ano > sop anas ( ok. Sop an, lenk. sop an, us. сопрано)9. Kai nume us galūnę i ališko žodžio kamieno gale a iamas minkš asis p iebalsis, lie u ių kalboje skolinys gauna a ba y . g. galūnę -is, p z.: (iš i . -e) bemolle > bemolis (p . bémol); (iš i . -o) modello > modelis (lenk. model), p o ilo > p o ilis (p . p o il), zoccolo > cokolis ( us. цоколь), a ba mo . g. galūnę -ė, p z.: acqua ello > ak a elė (p . acqua elle, ok. Ak a ell, us. акварель), pas ello > pas elė (p . pas el, us. пастель), illo > elė ( us. трель), ioloncello > iolončelė ( us. виолончель). 8 Šalia šių (jo lKIs nė a) minė inas ba is as -ė ( eikšme ‘ka os uošimo meis as’, no s i a- liškai ai iesiog ba menas), isai neseniai į auk as į S e imžodžių a i ikmenų są ašą, pa i - in ą Vals ybinės lie u ių kalbos komisijos ( oliau – VlKK) 2011-04-07 p o okoliniu nu- a imu N . PN-4. 9 Kai ku ie iš šių i alizmų, ypač muzikos e minai, galė ų bū i i iesioginiai skoliniai (plg. Valeckienė 1967: 114). 206 Kalbos Kul ū a | 84 Žodžiai su lo yniškos kilmės baigmenimis -a io, -ie e (abu iš ėly osios lo . -a ius) i - o e (iš lo . p iesagos galin. - o e(m)) pačių galūnių -o i -e niekada neišlaiko. okiems žodžiams adiciškai p idedamos a i inkamai galūnės -ijus i -ius (-ė), p z.: imp esa io > imp esa ijus, scena io > scena- ijus, ca alie e > ka alie ius, accompagna o e > akompania o ius, imp o i- sa o e > imp o iza o ius, in es i o e > in es i o ius, egis a o e > egis a o- ius, s i a o e > s i a o ius. lie . ku je is nu olimas nuo šal inio (i . co ie e) aiškin inas p ancūzų a ba – eikiau – lenkų kalbos a pininka imu (plg. p . cou ie , lenk. ku ie ). Ka ais nesis emingai -ie e i s a -je as, p z.: be sa- glie e > be salje as, gondolie e > gondolje as10. Pa ieniais a ejais i . y . g. galūnė -o pakeičiama lie . -a, p z.: con ab- bando > kon abanda, mandolino > mandolina, mosaico > mozaika (neabejo- inai čia bus pa eikusi kokia no s sla ų kalba, plg. lenk. kon abanda, mando- lina, mozaika, us. контрабанда, мандолина), da ečiau lie . -ė, p z., g upė (čia one inių ki imų seka gana sudė inga: i . g uppo > p . g oupe [g u:p] > ok. G uppe [g uppe] > lie . g upė, plg. s amme johann 2008 sub oce). Kiek ečiau i . galūnė -e e čiama lie . -ė. emian is nu ody ais dėsnin- gumais i lKIs duomenimis, galima eig i, kad ai daugiausia būdinga ne- seniai gau iems skoliniams, ku ie į lie u ių kalbą galėjo pa ek i iesiogiai, ypač pe ašy inę kalbą. Išsky us žodžius dučė (i . duce), čiče onė (i . cice o- ne) i sal omo alė (i . sal o mo ale), ki i i alizmai, ku galūnė -ė e čiama iš -e, p adė i a o i a už iksuo i žodynuose11 isai neseniai, p z.: bienalė < i . biennale, k ad ienalė < i . quad iennale, ienalė < i . iennale, la ė < i . la e, maska ponė < i . masca pone, p o olonė < i . p o olone. Va dininko galūnė -o lie u ių kalbai nebūdinga. Kadangi ji nep i ampa p ie linksnia imo sis emos, skoliniai su o iginaliu -o u i bū i pa e čiami linksniuojamais, p idėjus lie u išką galūnę -as (plg. KP G: 64). Dalis p ipa- žįs amų (kodi ikuo ų) išimčių y a bū en skoliniai iš i alų kalbos (plg. Pake- ys 1991), okie kaip ažio (i . aggio), belkan o (i . bel can o), b u o (i . b u o), iasko (i . iasco), anko (i . anco), inkaso (i . incasso), kap ičo (i . cap iccio), maes o (i . maes o), mo o (i . mo o), ne o (i . ne o), saldo (i . saldo), sal o (i . sal o), sol edžio (i . sol eggio), s o no (i . s o no). eo inėje li e a ū oje nepa yko as i a gumen ų, kodėl šie žodžiai ne u ė ų pe ei i į linksniuoja- 10 be gon alonie e > gon alonie as ( ŽŽ 2008). 11 Kai ku ie jų – nepap as ai e os a osenos. P z., kampanilė (i . campanile) ik ieną ka - ą už iksuo as Lie u ių kalbos eks yne, o kasonė (i . cassone), kolašonė (i . colascione) – nė ka o. s. M. laNZa. Mo ologinė i alizmų adap acija lie u ių kalboje 207 mųjų žodžių klasę. I iš iesų kap ičas, maes as i saldas a osenoje pasi ai- ko, lacas i imp esa ijus, ku ie da ŽŽ 1951 nelinksniuojami (lãco, imp esã io), daba mo ologiškai į o min i. Nelinksniuojama, ma y , kai ku dėl e umo (ažio, anko, inkaso, s o no), kai ku dėl senos a ojimo adicijos (b u o, iasko, mo o, ne o, sal o) a ba dėl seman inių p iežasčių (kap ičo, sol edžio lieka nelinksniuojami12, kaip i dauguma muzikos e minų). I alŲ Kalbos DaIK aVa DŽIŲ su KI oMIs GalūNĖMIs aDaP aVIMas I alų kalboje galūnė -i pap as ai y a abiejų giminių daugiskai os galūnė, kai ns. -o, -e. Žodžio daugiskai a gali bū i skolinamasi, kai designa as y a žmonių g upė a ba daik ai, ku ie e ai būna pa ieniai. Iš pi mųjų minė inos socialinės g upės, poli inės i pan. g upuo ės (čompiai, gibelinai, g el ai, la- dza oniai, popolanai) i ienuolių o dinai (celes inai, kamalduliai, o a o ionai, pasionis ai); iš daik ų minė ini keli maka onų pa adinimai ( a ioliai, spage- čiai), kele as aš ų ūšių (k edencialai, po olanai) i da ienas ki as žodis (g a i ai13, pocolanai). Kaip ma y i iš pa yzdžių, kamiengalio p iebalsio ko- kybės a ž ilgiu neiš yškėja jokio dėsningumo pa enkan lie u išką galūnę (i . lazza oni gauna minkš ąjį n; i . popolani – kie ąjį n; i . a ioli gauna minkš ąjį l; i . c edenziali – kie ąjį l). I ališka galūnė -i išlaikoma s eika – . y. lie u iškai nesuda o d ibalsio – ik žodyje kon e i (plg. con e i)14. Ka ais adap a imas emiasi o iginalo daugiskai os o ma, be ji in e - p e uojama kaip ienaskai os, p z.: b occoli (i . ns. b occolo) – b okolis, salami (i . ns. salame) – saliamis i , ma y , papa azzi (i . ns. papa azzo) – papa acis15. Galūnės -is pa inkimas čia dėsningas, ja na ū aliai pakeičiamas galinis neki čiuo as -i (plg. Valeckienė 1967: 115). I ališkų žodžių su ienaskai os galūne -i nedaug. skoliniai dažniausiai neseniai gau i, i , išsky us ieną ki ą (kian is < chian i, papa ačis < pappa- aci), isi žymi gaminius, ku ių i ališki pa adinimai gauna galinį -i iš ga- 12 iesa, ka ais a osenoje pasi aiko o ma sol edis, išsi es a pagal analogiją su -ia kamieno žodžiais, in e p e a us sol edžio kaip ns. kilm. (sol edžio < sol edis kaip medžio < medis). 13 ekomendaciniame S e imžodžių a i ikmenų są aše, pa i in ame VlKK 2011-04-07 p o- okoliniu nu a imu N . PN-4, siūloma daugiskai os o ma g a ičiai. Red. pas aba. 14 DlKG4 (p. 82) pa eikia kaip no minį i kai ku ių kalbininkų ki u aisomą spage i. 15 Fo mų papa acis i papa acas konku encingumą y a nag inėjusi l.Vaicekauskienė (2007: 178–179). 208 Kalbos Kul ū a | 84 min ojo pa a dės, plg.: buga is < Buga i, e a is < Fe a i, kampa is < Campa i, lambo ginis < Lambo ghini, ma inis < Ma ini16. I . ns. bu a uo i ‘scenos da buo ojas, ea o a kos p ižiū ė ojas’ į lie- u ių kalbą (bu a o ija) pa eko pe us. бутафория. eikšme ‘scenos ap- s a ymo eikmenys’ i ališkai jis ne a ojamas. Galūnė -u (pp . -ù) labai e a i i alų, i lie u ių kalboje. Vienin elis už iksuo as i alizmas su galiniu -u y a ne e s inas dese o pa adinimas i amisù17. Pa ienis i p iebalsį žodžio gale u in is žodis ia – iš ak onimo FIa (Fabb ica I aliana Au omobili To ino „ u ino i alų au omobilių gamykla“). I . mo . g. ia pi miau apo p ekės ženklu, paskui me onimiškai p adėjo žymė i be ku į šios ma kės au omobilį18. Kodėl lie . ia as ga o galūnę -as, galima aiškin i į ai iai. Nesan aiškios o iginalo mo . g. galūnės, -as eikia i kaip nežymė oji galūnė, i kaip būdingiausia lie u ių kalbos y . g. ga- lūnė (plg. Valeckienė 1967: 128). be o, one iškai -as y a dėsninga galūnė po kie ojo p iebalsio. Galiausiai, ia as susijęs su hipe onimu au omobilis, ku is aip pa y a y iškosios giminės (plačiau apie s e imžodžių giminės su okimą plg. Vaicekauskienė 2007: 170 .). o IGINalo I sKolINIo Fo MŲ GIMINĖs I sKaIČIaus NEa I IKIMo a VEJaI Kaip minė a, pe iman žodį, galūnės g ama inė eikšmė gali kis i dėl į ai- ių p iežasčių. besiskolinančioje kalboje iena a ki a galūnė gali neegzis- uo i, bū i e a a ba u ė i ki okią g ama inę eikšmę. Pa yzdžiui, lenkų, okiečių, usų kalbose p iebalsinės galūnės būdingos y iškajai i nieka a- jai giminėms, odėl i ališka balsinė galūnė dažnai nume ama kaip nesis e- minga. Ki a e us, kai skolinio giminė y a mo y uo a, besiskolinančioje 16 I alų pa a dės su galūne -i y a dažnos, ai iesiog daugiskai os o ma. P z., Fe a i – iš i . a m. e a o ‘kal is’. 17 oks pa adinimas sup as inas pe kel ine eikšme ‘pakelk mano nuo aiką’, ‘padėk a sigau i’ i pan. apie ai aip pa plg. lanza 2010b. ekomendaciniame S e imžodžių a i ikmenų są aše, pa i in ame VlKK 2011-04-07 p o okoliniu nu a imu N . PN-4, siūlomi a i ikmenys i amsas 2, i amisù. Red. pa- s aba. 18 Šiai me onimiškai a ojamų ik inių a dų ka ego ijai adin i bū ų galima siūly i naujažo- dį ženkla a dis. Juo bū ų žymimas egis uo as p ekės ženklas, i minis pa adinimas, a a- dėjo pa a dė a panašus žodis, apęs bend iniu. Šią skolinių ipologiją pi masis ap ašė i alų kalbininkas b. Miglio ini (1927). s. M. laNZa. Mo ologinė i alizmų adap acija lie u ių kalboje 209 kalboje galūnė gali įgy i e esnę g ama inę eikšmę, p z., lie . B igela, dučė, kazano a, podes a i Pulčinela, isi žymin ys y iškosios ly ies asmenis, neabejo inai i y a y iškosios giminės. Kai i alizmas neadap uojamas, gi- minės p isky imo p incipai lie u ių kalboje gana aiškūs. Galūnė -a sup an- ama kaip mo e iškosios giminės, -o, -i, -u – kaip y iškosios19. Kai skolinys gau as ne iesiogiai, lie u iškai jis mo ologiškai adap uojamas nepaisan au en iškos o iginalo aiškos. odėl giminės ka ego ijos nea i ikimo a ejai paaiškin ini a pinėmis o momis, plg. i . mo . g. o a > us. y . g. торт > lie . y . g. o as, i . y . g. ioloncello > us. mo . g. виолончель > lie . mo . g. iolončelė, i . y . g. mosaico > lenk. mo . g. mozaika > lie . mo . g. mozaika, i . mo . g. pala i a > lenk. y . g. pala i > lie . y . g. pa- la i as, i . y . g. b igan ino > p . mo . g. b igan ine > lie . mo . g. b igan ina, i . mo . g. po cellana > ok. niek. g. Po zellan > lie . y . g. po celianas. Kai skolinys g eičiausiai gau as iesiogiai, dažniausiai pe ašy inę kalbą, i ališkos pag indinės y . i mo . g. galūnės -a i -o p ilyginamos a i inka- moms lie u iškosioms -a i -as, plg. ma ia > ma ija, mozza ella > moca ela, cappuccino > kapučinas, esp esso > esp esas i . .20 ik e čian i alų kalbos abiejų giminių galūnę -e lie u iška -ė, ku i pap as ai būdinga mo e iškajai giminei, a si anda giminės nea i ikimų. Š ai jau kodi ikuo as sū io pa adi- nimas maska ponė aki aizdžiai pa em as i ališka ašyba (plg. masca pone), no s i ališkas žodis y a y iškosios giminės, o kamiengalio kie asis ga sas (čia [n]) ge iau a i ik ų galūnę -as, be o, o ma maska ponas (i aip pa p o olonas, iš i . p o olone, i e i kolašonas, kesonas) dėl baigmens -one ku kas ge esnė aip pa sis emos a ž ilgiu i inka p ie jau esamų balkonas (< i . balcone), on onas (< i . on one), ka onas (< i . ca one), ombonas (< i . ombone) i azonas (< i . asone)21. Da daugiau abejonių kelia i . 19 skoliniams iš ki ų kalbų, ku balsinės galūnės nedažnos, giminės p isky imo p incipai sudė ingesni (plg. Vaicekauskienė 2007: 170 .). 20 ai aikoma i simboliniams pa adinimams, plg. . Vaskelai ės pas abą: „galima pas ebė i polinkį su ais simboliniais pa adinimais, ku ių baigmuo p imena mo e iškosios giminės daik a a džių galūnę, a o i mo e iškosios giminės būd a džius. [...] šie pa yzdžiai jau ik ai odo am ik ą sin aksinį simbolinių daik a a džių giminės eiškimą: [...] Mi ė ma ijos bosas T.B., pi masis a sukęs nuga ą liūdnai paga sėjusiai Sicilijos „Cosa nos a“ i papasa- kojęs eisėsaugos o ganams jos paslap į 2000 12 29“ (Vaskelai ė 2003: 47). 21 Maska ponas sis emingesnis i a siž elgus į žodžių da ybos dėsnius. baigmuo -one i alų kalboje iš iesų y a augmen a y inė (didinamoji) p iesaga. aip pa kaip i . ca one (iš ca - a ‘popie ius’ + -one) y a ‘didelis, s o as popie ius’, i . ombone (iš omba ‘ imi as’ + -one) y a ‘didelis imi as’ i i . asone (iš aso ‘ aza’ + -one) y a ‘didelė aza’, žodis masca pone (senoji o ma: masche pone, ku i iš masche pa ‘liesas a škės sū is’ + -one) eiškia „s ambus, iebus masche pa sū is“. 210 Kalbos Kul ū a | 84 y . g. la e ‘pienas’ adap a imas la ė. be klausimas čia ne as, a inkamai pa ink a galūnė, be a iš iso okio skolinio lie u ių kalbai eikia22. skaičiaus ka ego ijos nea i ikimo a ejai e i. be minė ų okių skolinių, kaip b okolis, ku i alų k. daugiskai a y a lie u ių k. ienaskai os o mos pama as (p ie jų da galima p idė i lie . pomido as > sen. i . dgs. pomi d’o o ‘auksiniai obuoliai’), skaičiaus nea i ikimą odo ik gan e as žodis ma emai (iš i . ns. mo . g. ma emma ‘pelkė as k aš as i ėnų jū os pak an ėje’)23. KI Ų Kalbos DalIŲ Mo FoloGINIs aDaP aVIMas Kadangi daugiausia skolinių a si anda iš po eikio į a dy i naują ealiją, izi- nį daik ą i pan., ki ų kalbos dalių i alizmų mažai pasi aiko. lKIs duome- nimis, daik a a džiai suda o 84,4 p oc. isų i alizmų lie u ių kalboje, o ki i kai omieji žodžiai os apie 2 p oc.24. Iš pas a ųjų s a biausi y a du skai a - džiai – nulis (iš i . nulla ‘nulinis dydis’ pe ok. Null) i milijonas (iš i . mi- lione ‘didelis ūks an is’, ik iausiai pe ok. Million). Kaip ma y i, jie dėsnin- gai bu o adap uojami: p ie minkš ojo kamiengalio l p idė a galūnė -is, p ie kie ojo n – galūnė -as (plg. kas anksčiau pasaky a apie daik a a džius). skolin i būd a džiai aip pa e i. as a ik g andiozinis a ba g andioziškas (plg. i . g andioso), maka oniškas (plg. i . macche onesco, macche onico), me kan- ilinis (plg. i . me can ile), pas ozinis a ba pas oziškas (plg. i . pas oso). būd a - džių p iesagos -inis, -iškas lie u ių kalboje da iausios (plg. DlKG4 207–210), odėl šis mo ologinis į o minimas dėsningas. Nea mes ina, kad pa i p iesaga -iškas galė ų bū i giminiška i . -esco i -ico (plg. ska džius 1943: §96). Veiksmažodžių į lKIs į auk a d ylika25. iek galimi au onomiški lie- u iški ediniai iš skolinių (p z.: inkaso > inkasuo i, konce as > konce uo- i, a a > a uo i), iek ik i skoliniai gauna p iesagą -uo i26. Iš iesų ienin- 22 Šis pieno i ka os gė imas i ališkai adinasi ca ela e ( aip pa ca ella e a ba ca è e la e), ne la e. ai iesiog ka a su pienu, a ba pienas su ka a (pas a asis gal ikslesnis a ian as, nes į jo sudė į pieno įeina daugiau nei ka os). eikia many i, kad lie . la ė (iš p adžių a o as – i da kai ku pasi aiko – mo ologiškai neį o min as, one iškai nepag įs as pa adinimas la è) ebu o ca è e la e umpinys, nes ienas žodis la e eiškia pieną, o ne pieno i ka os gė imą. 23 Ma emai pi mą ka ą už iksuo a iš usų kalbos e s ame ŽŽ 1969. ikslesnė bu o ŽŽ 1936 pa eik a ma ema. 24 likę maždaug 14 p oc. y a p ie eiksmiai ( as a 120) i jaus ukai ( as a 6). Didelį p ie eiks- mių skaičių lemia muzikos e minijos skolinių, eiškiančių a likimo nuo odas, gausa. 25 apie keblumus kildinan i klasi ikuojan eiksmažodžius ž . lanza 2010a: 84. 26 a odo, kad -uo i – dažniausia isų skolinių eiksmažodžių p iesaga (plg. Vaicekauskienė 2007: 196).