Abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma

190 Kalbos Kultūra | 85 Diskusijos RAMUNĖ VASKELAITĖ Lietuvos bankas abstraKČIŲJŲ DaIKtaVarDŽIŲ DauGIsKaItos VartoJIMas EKoNoMIKos KalboJE Ir NorMa ESMINIAI ŽODŽIAI: vienaskaitiniai daiktavardžiai, abstraktieji daiktavardžiai, kaitymas skaičiumi, reikšmės konkretėjimas, vediniai, norma, vartosena. ĮVaDas Daiktavardžių skaičiaus normiškumas lyg ir nebūtų labai problemiškas, jei ne daiktavardžiai, kurių norma teikia pripažinti tik vieną kurį skaičių – vienaskaitą arba daugiskaitą – ar vieno kurio skaičiaus vartojimą tam tikromis aplinkybėmis. tos aplinkybės įvardijamos skaičiaus vartojimo normą pateikiančioje Kalbos patarimų knygelėje Gramatinės formos ir jų vartojimas: nepriimtina lietuvių bendrinei kalbai laikoma vienaskaita neapibendrintai reiškiant augalų, gyvūnų ar panašią rūšį, daugiau kaip vieną asmenį, nusakant renginių, vietų ir kitokius pavadinimus (KP1 2002: 19–20). Vartosenoje tokiais atvejais kaip tik linkstama rinktis vienaskaitą (KPIb 1995–2005). Įžvalgiuose nenorminių kalbos reiškinių ir kodifikuotos normos santykio tyrimuose, lietuvių kalbotyroje bene aktyviausiai plėtojamuose ritos Miliūnaitės (2002; 2003a, b, c; 2004; 2006a, b; 2007), atskleidžiama, kad atkaklaus vartosenos priešinimosi vienai ar kitai raštu įteisintai normai nereikėtų skubėti įvardyti kaip pastarosios pažeidimo, bendrinės kalbos nemokėjimo. Kartais toks priešinimasis tik parodo giliojoje kalbos sanklodoje glūdinčias sintaksines, semantines ar kitokias aplinkybes, kurios kalbos normintojų nebūna užčiuoptos ar pakanka- r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 191 mai įvertintos. todėl į vartosenoje paplitusius kai kuriuos nenorminiais laikomus atvejus reikėtų kreipti dėmesį, dar atidžiau juos ištirti, o paaiškėjus, kad esama svarių priežasčių, gal net keisti kodifikuotąją normą. straipsnyje nagrinėjamas vartosenoje dažnai pastebimas polinkis – vienaskaitiniais laikomus daiktavardžius vartoti daugiskaitos forma. Kalbama apie vieną tokių daiktavardžių pogrupį, būtent abstrakčiuosius daiktavardžius. Šio klausimo aktualumą rodo ilgokai stebėta bendrinės kalbos vartojimo sritis – ekonomikos kalba. Joje pervedimų, mokėjimų, atsiskaitymų, skaičiavimų, svyravimų, įsipareigojimų, pajėgumų, rizikų, grėsmių, krizių, deficitų, biudžetų, balansų, ekonomikų, ekonominių veiklų, lygių, apimčių, verčių ir kitų iš pažiūros abstrakčios reikšmės daiktavardžių vartojama gausiai, nors bendrinės kalbos normą teikiančiuose Kalbos patarimuose vienaskaitinių abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaita vertinama pačiu neigiamiausiu iš keturių laipsnių, tame leidinyje taikomų kalbos reiškinio santykiui su norma žymėti – nuoroda ntk. („neteiktina“), reiškiančia, kad reiškinys bendrinei kalbai neteiktinas (KP1 2002: 20). Vis dėlto šį neatitikimą laikyti vartosenos ir normos prieštara neturėtų būti skubama – Kalbos patarimuose numatomos dvi išimtys. tiesa, viena jų – abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaita vartotina kaip stilistinė gausos pabrėžimo priemonė – nagrinėjamai vartosenai negali būti taikoma. buvo tiriami oficialiojo dalykinio stiliaus tekstai, kurie vietomis net priartėja prie mokslinio, todėl emocinės ekspresinės priemonės jų kalbai nebūdingos. Dylant stilių ir žanrų riboms jų apskritai pasitaiko, bet gausai pabrėžti skirtos daugiskaitos neteko aptikti. Šiuose tekstuose dalykiškai aprašomi ir nagrinėjami per tam tikrą laikotarpį (metus, pusmetį, ketvirtį) įvykę ekonominiai procesai, todėl čia kur kas svarbiau tikslumas, o ne išraiškingumas. Nors oficialiai vieni tie tekstai vadinami apžvalgomis, kiti – ataskaitomis, šiame straipsnyje patogumo sumetimais visi jie apibendrintai vadinami ekonomikos apžvalgomis. atmetus gausos pabrėžimo išimtį, vienintelis abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitą Kalbos patarimuose pateisinantis veiksnys lieka daiktavardžio reikšmės sukonkretėjimas. Norma atrodytų paprasta: jei abstrakčios reikšmės daiktavardis sukonkretėjęs, jo daugiskaita vartotina, jei ne, – daugiskaitos vartojimas yra normos pažeidimas. bet ar iš tiesų takoskyra tarp normos ir klaidos tokia aiški? ar ją brėžiant pakankamai įvertinami visi veiksniai, skatinantys vartoti būtent daugiskaitos formą? tai ir turėtų padėti atskleisti vartosenos polinkių nagrinėjimas, tačiau prieš pereinant prie jo reikėtų išsamiau aptarti tiek Kalbos patarimuose, tiek kituose norminamojo pobūdžio darbuose formuluojamą abstrakčiųjų daiktavardžių skaičiaus vartojimo normą. 192 Kalbos Kultūra | 85 1. KoDIFIKuota NorMa Ir NuMatoMos IŠIMtYs Dėl abstrakčiųjų daiktavardžių skaičiaus Kalbos patarimuose formuluojamas toks teiginys: „daugiskaita ntk. = vienaskaita, kai daiktavardis yra abstraktusis, reiškia neskaidomus (neskaičiuojamus) daiktus ir yra vienaskaitinis“ (KP1 2002: 20). abstrakčiojo, vienaskaitinio ar reiškiančio neskaidomus (neskaičiuojamus) daiktus daiktavardžio sąvokos nei skaičiaus vartojimo normą teikiančioje knygelėje Gramatikos formos ir jų vartojimas, nei kitose šios serijos knygelėse neapibrėžiamos. Žinoma, jas apibrėžti ir nėra tokio pobūdžio leidinio tikslas, bet nepaaiškinus, kokia joms teikiama prasmė, kyla pavojus teikinį interpretuoti dvejopai: 1) daugiskaita neteiktina, kai daiktavardis tenkina visas tris sąlygas (jis ir abstraktusis, ir vienaskaitinis, ir reiškia neskaidomus ar neskaičiuojamus daiktus); 2) daugiskaita neteiktina, kai daiktavardis tenkina vieną kurią sąlygą. atsakymo, kaip šis teikinys turėtų būti interpretuojamas, lietuvių kalbos daiktavardžių skaičiaus aprašuose nerastume; iš jų paaiškėtų, kad negalima nė viena interpretuotė. tuose aprašuose paprastai pateikiama klasifikacija, pagal kurią abstraktieji daiktavardžiai skiriami kaip vienas iš vienaskaitinių daiktavardžių pogrupių1, pastarieji – kaip viena iš skaičiais nekaitomų daiktavardžių, tapatinamų su reiškiančius skaičiuoti negalimus daiktus, grupių (Jakaitienė ir kt. 1976: 36–41; Paulauskienė 1983: 166–167; 1994: 149–150; 2004a: 148–149; 2006: 73–77; Paulauskienė, tarvydaitė 1986: 67–77; DlKG 1997: 65–68). Neteiktinu laikyti pirma kurį nors pogrupį, paskui visą grupę būtų nelogiška. Vadinasi, Kalbos patarimų teikinys grindžiamas ne daiktavardžių klasifikacija pagal skaičių, o bendruoju jų skirstymu į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius ir iš abstrakčiųjų daugiskaitos forma teikiama nevartoti vienaskaitinių. tik neaiški trečia neteiktinumo sąlyga – kad daiktavardis dar turi būti ir reiškiantis neskaidomus (neskaičiuojamus) daiktus. Pagal minėtą klasifikaciją visi vienaskaitiniai daiktavardžiai yra reiškiantys 1 Kitų pogrupių nurodoma nevienodai: vienur dar skiriami kuopiniai (augalija, aukštuomenė, inteligentija), tikriniai (Lietuva, Kaunas, Klaipėda) ir medžiagas reiškiantys daiktavardžiai (actas, auksas, betonas) (Jakaitienė ir kt. 1976: 38; DlKG 1997: 66), kitur pridedamas ir ligų pavadinimų (gripas, kokliušas, sloga) pogrupis (Paulauskienė, tarvydaitė 1986: 74), atskirai minimi pasaulio šalių, vėjų pavadinimai (pietys, rytys, šiaurys) (lKŽin 1998: 100; Paulauskienė 1994: 150; 2004b: 300–301; 2006: 74). adelė Valeckienė, atkreipusi dėmesį į tai, kad tiek singularia tantum, tiek pluralia tantum daiktavardžiai dažnai turi tas pačias reikšmes, pateikia bendrą klasifikaciją, apimančią tiek vienus, tiek kitus daiktavardžius (Valeckienė 1998: 218–219). r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 193 neskaidomus (neskaičiuojamus) daiktus, o reiškiantys skaidomus (skaičiuojamus) nebėra vienaskaitiniai. Vadinasi, patikslinimas Kalbos patarimuose lyg ir nebūtų reikalingas. Jei jam neteikiama kokia nors prasmė, kurios čia tiesiog nemėginta išsiaiškinti, tame leidinyje formuluojamą normą galima apibendrinti taip: bendrinei kalbai neteiktina vienaskaitinių abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaita, išskyrus gausos pabrėžimo ir daiktavardžio reikšmės sukonkretėjimo atvejus. Kai kuriuose kalbos kultūros vadovėliuose reikšmės sukonkretėjimo išimtis neminima, oficialiuosiuose stiliuose nurodoma daugiskaitos forma nevartoti jokių vienaskaitinių daiktavardžių, tarp jų – ir abstraktų. Štai Jono Šukio knygoje Kalbos kultūra visiems rašoma: „oficialiuosiuose kalbos stiliuose nevartotina vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaita, ypač jeigu daiktavardžiai abstraktūs ir reiškia neskaičiuojamus dalykus“ (Šukys 2003: 105), o aldonos Paulauskienės Lietuvių kalbos kultūroje nurodoma, kad vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaitą netinka vartoti neutraliame stiliuje (Paulauskienė 2004a: 152). Pagrindiniame dabartinės lietuvių kalbos morfologinių formų apraše – Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (DlKG) reikšmės konkretėjimo išimtis numatoma: „Kartais abstraktieji daiktavardžiai sukonkretėja ir jais imama vadinti ne tik apibendrintus veiksmus, būsenas, ypatybes, bet ir konkrečias tų veiksmų, būsenų, ypatybių apraiškas. abstraktusis vienaskaitinis daiktavardis tada gali būti vartojamas ir daugiskaitos forma, plg.: džiaũgsmas – džiaugs ma, rpestis – rpesčiai, skaũsmas – skausma“ (DlKG 1997: 62). tačiau iš DlKG formuluočių aiškėja, kad konkretėjimas gali būti nevienodo laipsnio: daiktavardis gali ne tik gauti naują reikšmę, bet ir įgyti tam tikrą reikšmės atspalvį (DlKG 1997: 66). tiesiogiai įvardijamas tik „sukonkretėjusių“ daiktavardžių daugiskaitos teiktinumas, tačiau „sukonkretėjimo“ aiškinimas rodytų, kad šiuo pasakymu galėtų būti apimami ir silpnesni reikšmės pakitimo atvejai. aiškios formuluotės, ar vartotina tik menku konkretumo laipsniu nuo abstrakto besiskiriančių žodžių daugiskaita, DlKG nepateikiama. bet jei ir būtų pateikta, norma vis tiek liktų nevisiškai aiški, nes nei DlKG, nei kituose norminamuosiuose leidiniuose abstrakčiųjų ir konkrečiųjų, juolab tik kurį nors konkretumo laipsnį įgijusių, daiktavardžių sąrašų nėra. Nei reikšmės abstraktumas, nei skirtingi jos konkretėjimo laipsniai nežymimi ir žodynuose. Kai padėtis tokia, visa teisė spręsti, kiek abstrakčiajam daiktavardžiui suteikti konkretumo, tenka vartosenai. bet kad ir 194 Kalbos Kultūra | 85 kiek jo būtų suteikta, kai tenurodomos kraštinės normos ir klaidos ribos, net menkiausią konkretumo atspalvį įgijusių daiktavardžių daugiskaitos pavartojimas normos pažeidimu negali būti laikomas. Žinoma, reikšmės konkretėjimo laipsnį apibrėžti nėra paprasta. Į tai atkreipusi dėmesį r. Miliūnaitė konkretumo ir abstraktumo priešpriešą laiko viena tų, kurios neleidžia brėžti aiškesnės ribos tarp norminių ir nenorminių kalbos reiškinių, ir viena iš priežasčių skirti ne tik bendrinei kalbai teiktinus ir neteiktinus, bet ir tarpinius atvejus (Miliūnaitė 2003a, b). Kalbos patarimuose tarpinių atvejų sistema iš tiesų taikoma: be teiktinų ir neteiktinų, dar skiriami vengtini atvejai ir šalutiniai normos variantai. tačiau vertinant abstrakčiųjų daiktavardžių skaičių brėžiamos tik kraštinės ribos, t. y. gryno vienaskaitinio abstrakčiojo daiktavardžio daugiskaita laikoma klaida, sukonkretėjusio – norma. Išeitų, kad galimybė rinktis tarpinius atvejus nei atmetama, nei pripažįstama. beveik prieš tris dešimtmečius išleistame norminamojo pobūdžio darbe Gramatikos normos ir dabartinė vartosena, be reikšmės konkretėjimo kriterijaus, buvo iškeltas dar vienas – kiek daugiskaita vartojamas daiktavardis būdingas lietuvių kalbai (Paulauskienė, tarvydaitė 1986). antai pedagogikos termino mokėjimai ir žurnalistikos srityje tuo metu plitusių medžiagų2 teiktinumu suabejota, nes įžvelgta, kad tai tiesioginiai vertiniai iš rusų kalbos, tačiau sukonkretėjusia reikšme vartotiems pajėgumams imta pritarti (Paulauskienė, tarvydaitė 1986: 76–77). Vėliau išleistuose to leidinio bendraautorės darbuose jau ir pajėgumai, apimtys vadinami vertiniais (Paulauskienė 2004a: 152; 2004b: 304). Praėjus dviem dešimtmečiams nuo leidinio pasirodymo, ramunės Kasperavičienės straipsnyje jau konstatuojama ne tik rusų, bet ir anglų kalbos įtaka (Kasperavičienė 2006: 217). būtent ja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarytame Konsultacijų banke grindžiamas abstrakto pardavimai taisymas: ši forma esą atsiradusi dėl anglų kalbos įtakos, tiksliau – dėl angl. sales (žr. http://www.vlkk.lt/lit/2331). Daugiau vienaskaitinių abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitą pateisinančių priežasčių, be reikšmės konkretėjimo ir stilistinių sumetimų, lietuvių kalbos norminamuosiuose leidiniuose nenumatoma. Morfologijos aprašuose apie vieną kitą paskatą prasitariama aptariant kitų pogrupių vienaskaitinius daiktavardžius. Jų daugiskaita apibūdinama kaip reiškianti būseną, 2 Dabartinė vartosena rodytų, kad terminas medžiagos, kuriuo prieš pustrečio dešimtmečio buvo apibendrintai įvardijami straipsniai, žinutės ir reportažai, bent iš viešosios kalbos pasitraukė. r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 195 būdingą ne vienam kartui, rodanti būsenos tęstinumą (Paulauskienė 1989: 166; 2004b: 305). a. Paulauskienės Lietuvių kalbos kultūroje atskirai minimi du atvejai, kai daugiskaitos forma pavartota dėl šalia einančių žodžių, nurodančių daugiau nei vieną objektą: Jis išgelbėjo ne vieno žmogaus gyvybes; Iki rugpjūčio pradžios reikia baigti mokyklų remontus (Paulauskienė 2004a: 152). tokia daugiskaita laikoma neteiktina, bet šie atvejai išsamiau nenagrinėjami. tvirtai laikantis nuostatos, kad vienaskaitiniai abstraktieji daiktavardžiai skaičiais nekaitomi, kad jų daugiskaita yra ne kaitymo, o leksinės reikšmės skirtumo požymis, pabrėžiama visuose autorės vienos ar su bendraautorėmis rašytuose darbuose (Paulauskienė 1983, 1989, 1994, 2004a, 2004b, 2006; Jakaitienė ir kt. 1976; Paulauskienė, tarvydaitė 1986), šie atvejai įvardijami kaip paprasčiausias neapdairumas rašant, praleidimas redaguojant tekstą; vis dėlto tenka pridurti, kad kartais ir gyvybes, ir remontus žmonės suskaičiuoja (Paulauskienė 2004a: 152). Daugiau abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimo paskatų paminima dviejuose pastarųjų metų straipsniuose apie skaičiaus vartojimo polinkius. r. Kasperavičienė kai kurių daiktavardžių daugiskaitą (džiaugsmai, verksmai) susieja su poreikiu reikšti intensyvumą, kitų (gripai, skausmai, lietūs, darganos, sniegai) ji laiko žyminčia kartojimąsi (Kasperavičienė 2006: 218–219). tiesa, poreikis pabrėžti kartojimąsi kaip daugiskaitą palaikantis veiksnys išsamiau nenagrinėjamas, o tai, kad pateikiama tik grožinės literatūros pavyzdžių, rodytų, jog tokia daugiskaita laikoma menine raiškos priemone. Poreikis pabrėžti kartojimą su abstraktais, tiksliau – su priesagos -imas (-ymas) daiktavardžiais, tiesiogiai susiejamas rasuolės Vladarskienės (2008) straipsnyje. Dėl tokios daugiskaitos teiktinumo kiek abejojama, bet daiktavardžių, žyminčių abstraktų dalyką, kuris gali būti skaidomas, yra įvairių rūšių arba galimas skaičiuoti, vartojimas daugiskaitos forma neįmanomu nelaikomas. Kitaip nei minėtuose morfologijos aprašuose, šiame straipsnyje pavyzdžių pateikiama ne meninio, bet oficialiojo dalykinio stiliaus. apskritai straipsnio autorės parodoma, kad anksčiau abstrakčiais laikytų daiktavardžių daugiskaita dabartinėje lietuvių kalboje nebėra pavieniai atvejai – jos vartojimas vadinamas polinkiu (Vladarskienė 2008: 125). Šį aktualų polinkį, remiantis ekonomikos srities vartosena, čia ir bus mėginama panagrinėti. analizė sutelkiama į veiksnius, skatinančius ar palaikančius abstrakčiaisiais laikomų daiktavardžių vartojimą daugiskaitos forma. 196 Kalbos Kultūra | 85 2. VartoJIMo YPatuMaI Ir VEIKsNIaI 2.1. Tipiškų abstraktų daugiskaita bene tipiškiausiais abstraktais įprasta laikyti veiksmažodžių vedinius, padarytus su priesaga -imas. DlKG pripažįstama, kad ši priesaga iš afiksų, vartojamų abstraktams daryti, yra pati dariausia ir kad jos vediniai vartojami labai aiškia ir gryna veiksmo pavadinimo reikšme (DlKG 1997: 94)3. to paties abstraktų darybos formanto variantu laikomos priesagos -ymas darumas pripažįstamas ribotesnis (DlKG 1997: 95). Daiktavardžių su šiomis priesagomis gausa, bent jau kanceliarinėje kalboje, konstatuota beveik prieš dvidešimt metų (oginskienė 1994). Ji susieta su svetimų kalbų įtaka, tačiau ne menkesne tokių daiktavardžių plitimo priežastimi reikia laikyti ir darybos tipo produktyvumą. Vis dėlto tai, kad žodis turi tipiškiausių abstraktų priesagą, dar nereiškia, jog jis yra abstraktas. Kai kurie priesagos -imas (-ymas) vediniai yra visiškai sukonkretėję, t. y. patyrę semantinių pokyčių4. Dalis jų vartojami renginio, tiksliau – tam tikros sueigos, reikšme. Ekonomikos apžvalgose dažniausiai pavartojama šios reikšmės daiktavardžių – minėjimas, pasitarimas, susirinkimas, susitikimas, suvažiavimas, svarstymas, pvz.: Valdytojų valdyba paprastai posėdžiauja du kartus per metus – per pavasario ir metinius TVF ir Pasaulio banko grupės susitikimus (lbMa 2012 05: 68); Šiuose susitikimuose ji taip pat nustatė klausimus, būtinus įtraukti į ECBS socialinio dialogo darbo grupės susirinkimų darbotvarkę (Ma 2011: 206); Be to, buvo rengiami ECB specialistų ir Europos Parlamento narių pasitarimai įvairiais ECB kompetencijai priklausančiais klausimais (Ma 2008: 184). Nesvetimi nagrinėjamai vartosenai ir visiškai sukonkretėję priesagos -imas (-ymas) vediniai, reiškiantys rašytinį tekstą. tai daugiausia dokumentų pavadinimai: įsakymas, įstatymas, nurodymas, nutarimas, pažymėjimas, pranešimas, sprendimas ir kt. Kai norima nurodyti, kad dokumentų yra daugiau nei vienas, vartojama daugiskaitos forma, pvz.: Būtini įstatymai, kad Danijos indėlių draudimo sistema laikytųsi piniginio finansavimo draudimo (Ma 2011: 118); Valdančioji taryba, be kita ko, atkreipė dėmesį į 3 atsižvelgiant į darybos tipo produktyvumą ir veiksmų pavadinimų (nomina actionis) artimumą veiksmažodžio formai, tokiems vediniams netgi siūloma skirti ypatingą vietą gramatiniame apraše (Pakerys 2006). 4 reguliariuosius veiksmažodžių abstraktų semantinius pokyčius ir jų modelius išsamiai nag rinėja Zofija babickienė (2012). r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 197 kai kurių vyriausybių pareiškimus dėl priemonių bei reformų fiskalinės ir struktūrinės politikos srityse (Ma 2012: 15). tokie daiktavardžiai kaitomi skaičiumi kaip ir kiti konkrečios reikšmės daiktavardžiai. taigi jų daugiskaita yra kaitymo skaičiumi rezultatas ir kartu – nemenka paskata plisti ir kitų priesagos -imas (-ymas) vedinių daugiskaitai. Daugiskaitos forma ekonomikos kalboje vartojami ir tie priesagos -imas (-ymas) daiktavardžiai, kuriuos apibendrintai galima apibūdinti kaip turinčius veiksmo rezultato ar objekto reikšmę. sakinyje Kiekvienos šalies bankų sistema galėjo kompensuoti siunčiamų mokėjimų vertę, susijusią su prekių ir paslaugų grynuoju importu ar turto iš kitos euro zonos šalies įsigijimu, įplaukomis (Ma 2012: 35) daiktavardis mokėjimai vartojamas veiksmo objekto reikšme, o daiktavardį pervedimai, pavartotą sakinyje ES pervedimai 2012 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, buvo didesni (lEa 2012 08: 12), greičiau reikėtų sieti su veiksmo rezultatu5. Kad ir kuria iš šių reikšmių tokie daiktavardžiai būtų vartojami, jie yra gerokai konkretesni už grynus abstraktus – veiksmo pavadinimo reikšmės daiktavardžius. antai mokėjimai pagal konkretumo laipsnį atitiktų priešdėlinės ar priesaginės darybos vedinius mokesčiai, įmokos, o pervedimai – vedinį perlaidos ar pan. Iš DlKG pateikto daiktavardžių darybos aprašo matyti, kad veiksmo rezultatą ar objektą lietuvių kalbai ir išties būdingiau įvardyti ne priesagos -imas (-ymas) vediniais, o kitokių priesagų ar galūninės darybos žodžiais (DlKG 1997: 125–128). Žodžių darybos tipų reikšmes siūloma specializuoti, t. y. priesagos -imas (-ymas) vedinius vartoti tik veiksmo pavadinimo reikšme, o veiksmo rezultatą (ir tam tikrų veiksmų sistemą, veiklos sritį) nusakyti ne grynos veiksmo reikšmės veiksmažodiniais daiktavardžiais, bet kitokių priesagų (ar priešdėlių, galūnių) vediniais (oginskienė 1994: 56). Deja, nagrinėjamoje vartosenoje tokios rekomendacijos ne visada galima paisyti, nes kitokių priesagų ar priešdėlių vediniai paprastai būna „užimti“, t. y. toje pačioje srityje vartojami kaip kitas reikšmes turintys terminai, o sąsają su pamatiniu veiksmą žyminčiu veiksmažodžiu aktualu išlaikyti. Kitas reikšmes ekonomikos kalboje yra įgiję bendrą šaknį su daiktavardžiu mokėjimas turintys vediniai įmoka, mokestis, turbūt todėl mokamos sumos reikšme ir paplito mokėjimai. 5 skirdama veiksmažodžių abstraktų semantinius modelius, Z. babickienė atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalbotyroje įprasta veiksmo rezultato grupei priskirti ir tuos veiksmažodžių abstraktus, kuriuos būtų galima pavadinti veiksmo objekto pavadinimais, ir skiria atskirą nomina objectum semantinį modelį (babickienė 2012: 20). 198 Kalbos Kultūra | 85 su daiktavardžiais atsiskaitymai, įsipareigojimai, pervedimai bendrą šaknį turinčių žodžių ekonomikos kalboje nevartojama, taigi vedinių daryti būtų galima, tačiau pamatinis veiksmažodis ir pats yra vedinys, todėl padaryti iš jo kitus vedinius nėra paprasta ar net iš viso neįmanoma. tai, matyt, irgi yra veiksnys, palaikantis daiktavardžių su abstraktams būdinga priesaga plitimą veiksmo objekto ar rezultato reikšme. Žinoma, abstraktais šiuos daiktavardžius būtų galima pavadinti tik sąlygiškai, nes jie yra sukonkretėję. Jų reikšmė skiriasi nuo grynųjų abstraktų, ir tą reikšmės skirtumą nurodo būtent daiktavardžio vartojimas daugiskaitos forma. Daugiskaita šiais atvejais yra ne daiktavardžių kaitymo skaičiumi, o reikšmės diferencijavimo rezultatas. Nemažai šios grupės daiktavardžių vartosenoje yra įgiję termino statusą. tokių terminų, dažniausiai kaip kitų terminų sudedamųjų dalių, yra įtraukta ir į ekonomikos terminų žodynus. antai viename naujausių tokio pobūdžio darbų – D. W. Pearce’o Aiškinamajame ekonomikos anglų–lietuvių kalbų žodyne (aEtŽ)6 pateikta mokėjimų balansas (aEtŽ 2006: 205–207), tarptautinė mokėjimų sistema (aEtŽ 2006: 154), pervedimų problema (aEtŽ 2006: 628), neatidėliojamų atsiskaitymų rinka (aEtŽ 2006: 588), būsimųjų atsiskaitymų sandoris, būsimųjų atsiskaitymų sandorių rinka (aEtŽ 2006: 251), įsipareigojimai (aEtŽ 2006: 362), einamieji įsipareigojimai (aEtŽ 2006: 148), įdarbinimai (aEtŽ 2006: 195), importo apribojimai (aEtŽ 2006: 290), racionalieji vėlavimai (aEtŽ 2006: 532) ir kt. Dar daugiau terminų, turinčių daugiskaitos formą, tame žodyne vartojama aiškinant sąvokas. Jų patenka ir į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tvarkomą lietuvos respublikos terminų banką: atsiskaitymų rizika; atsiskaitymų sąskaita; atsiskaitymų tarpininkas; einamieji pervedimai; ekonominiai svyravimai; įsipareigojimai investuotojui; mokėjimų balansas; naudojimasis valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema; trumpalaikiai įsipareigojimai; valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema; veiklos segmento įsipareigojimai ir kt. (lrtb 2012). realioji vartosena patvirtina, kad daugiskaitos formą turintys priesagos -imas (-ymas) daiktavardžiai nėra tik terminų žodynų duomenys. Pervedimai, 6 Ekonomika yra ta sritis, kurios terminija patyrė vieną didžiausių perversmų. lietuvoje 50 metų laisvosios rinkos ekonomikos ir jos terminijos nebuvo. atkūrus nepriklausomybę, ėmė plūsti angliški terminai. su jų antplūdžiu mėginta tvarkytis verčiant angliškus terminų žodynus, bet, nesant terminų vartojimo tradicijos, ne visada buvo parinkti tiksliausi dalykiniu ir taisyklingiausi kalbos atžvilgiu lietuviški atitikmenys. Šis verstinis žodynas išsiskiria tuo, kad dauguma jame pateiktų terminų yra patikrinti vartosenos ir įvertinti kalbos specialistų – žodyną rengiant prisidėjo lietuvių kalbos instituto terminologijos skyrius. r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 205 ria daugiausia plėtojama ekonomikos teorija, šis žodis skaičiumi kaitomas (plg. risk, risks), tačiau daiktavardžio rizikos daugiskaitos vartojimas skatintų daryti prielaidą, kad pirminė paskata yra ne anglų kalbos polinkiai, o reiškinių procesų, ypatybių ir kitų abstrakčių dalykų rūšiavimas. toks rūšiavimas ypač būdingas ekonominės analizės tekstams, o iš ten patenka ir į ekonomikos apžvalgas. Pavyzdžiui, rizika, susijusi su bankų veikla, paprastai skirstoma į likvidumo, veiklos, kredito ir kitų rūšių riziką. Norint vienu žodžiu apibendrinti visas ar kelias jos rūšis, ir vartojama daugiskaitos forma, pvz.: Investuodamas užsienio atsargas, Lietuvos bankas susiduria su keleriopa rizika: kredito, valiutų kursų ir palūkanų normos. Įgyvendindamas užsienio atsargoms keliamą saugumo principą, jis nustato normatyvus ir apribojimus visoms šioms rizikoms valdyti (lbMa 2012: 35); Valdančioji taryba nusprendė sudaryti atidėjinius užsienio valiutos kurso, palūkanų normos ir aukso kainos rizikoms (Ma 2011: 210). lietuvių kalboje normine laikoma tik apibendrinamoji medžiagų pavadinimų daugiskaita. tiesa, Kalbos patarimuose, kur taikoma kalbos reiškinių vertinimo laipsnių sistema, ji laikoma ne pagrindiniu, o šalutiniu normos variantu – pagrindiniai variantai įvairus vynas, įvairių rūšių vynas, visokia arbata, jogurtas (KP1 2002: 21). Kitam vienaskaitinių daiktavardžių pogrupiui – abstraktiesiems daiktavardžiams apibendrinamoji daugiskaita tiesiogiai nepripažįstama, tačiau ji numatoma nurodant minėtą reikšmės sukonkretėjimo išimtį. Kaip ją iliustruojančių pavyzdžių pateikiama: Žmogus gali būti apimtas įvairiausių baimių. Kraštui tenkančias grėsmes galima suskirstyti į kelias grupes (KP1 2002: 20). tokios daugiskaitos vartosenoje apstu, pvz.: Tai rodo, kad finansų rinkos pagrindines grėsmes Lietuvai įžvelgė dėl galimo poveikio iš užsienio (lbMa 2012: 33); Šalies finansų sektoriui ir visos ekonomikos stabilumui didžiausią grėsmę kelia ekonomikos augimo ribotos perspektyvos ir grėsmės, susijusios su periferinėmis euro zonos viešųjų finansų problemomis ir galimomis neigiamomis pasekmėmis pagrindinėms Lietuvos prekybos partnerėms (Ma 2010: 26). Kita vertus, kartais pavartojama ir variantų su vienaskaita, kuri Kalbos patarimuose laikoma pagrindiniu normos variantu, pvz.: Vadovaudamasis saugumo principu, Lietuvos bankas riboja ir aktyviai valdo visų rūšių finansinę riziką, su kuria susiduriama investuojant užsienio atsargas (Ma 2010: 40); Bankams svarbu toliau didinti kapitalo atsargas, konservatyviai vertinti įvairių rūšių riziką ir sudaryti reikiamus atidėjinius (Fsa 2012: 3). tačiau ne visuomet įmanoma tais variantais vers- 206 Kalbos Kultūra | 85 tis. Pavyzdžiui, sakinyje Inspektuojant ypač domėtasi, kaip valdoma tam tikrų rūšių rizika, labai daug dėmesio skirta kredito ir likvidumo rizikų valdymui bei vidinio valdymo kokybei (lbMa 2011: 41) pirmuoju daiktavardžio rizika pavartojimo atveju normos variantas gali būti taikomas, tačiau antruoju galima tik daugiskaita. Pavartojus vienaskaitą, kredito rizika ir likvidumo rizika nebūtų skiriamos kaip dvi rizikos rūšys. Prie tikslumo veiksnio prisideda ir stiliaus bei kalbos ekonomiškumo reikalavimai – kartoti žodį rizika būtų ir neekonomiška, ir nestilinga, o aptariant rizikos rūšis išsamiai, jį reikėtų kartoti daug kartų. labai panašiais polinkiais pasižymi ir lietuviško žodžio veikla, tiksliau – ekonominė veikla – vartojimas. Išleidus Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių – susistemintą visuomeninių ir ekonominių veiklos rūšių, egzistuojančių šalies ūkyje, rinkinį, kurio klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis (pvz., žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė, kasyba ir karjerų eksploa tavimas, apdirbamoji gamyba, statyba, transportas ir saugojimas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla ir t. t.), iš ekonomikos apžvalgų ėmė trauktis ankstesnio laikotarpio tekstams įprasta šalies ekonomikos analizė pagal sektorius, kartu susiaurėjo ir žodžio sektorius vartojimo sritis. tačiau vietoj jo imtas vartoti junginys ekonominė veikla, atrodo, perėmė ir konkretesnės reikšmės daiktavardžio sektorius, nurodančio sritį, vietą, reikšmes, pvz.: Darbo užmokesčio didėjimą privačiajame sektoriuje labiausiai lėmė kilęs paslaugų sektoriaus darbo užmokestis – daugiausia prekyboje, informacijos ir ryšių, transporto ir saugojimo veiklose. Jis visus metus kilo ir kitose privačiojo sektoriaus ekonominėse veiklose – pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje (lbMa 2011: 20). Kai kurie atvejai rodo, kad žodžiai (ekonominė) veikla ir sektorius išties vartojami sinonimiškai, pvz.: Užimtųjų gausėja privačiajame sektoriuje, ypač apdirbamojoje gamyboje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, tačiau yra veiklų, kuriose užimtųjų mažėja, pavyzdžiui, finansų ir draudimo, švie timo, sveikatos priežiūros veiklose (lEa 2012 05: 3); Darbo užmokesčio didėjimui privačiajame sektoriuje didžiausią įtaką darė didėję atlyginimai paslaugų sektoriuje, ypač prekybos, transporto ir saugojimo bei informacijos ir ryšių veiklose. Darbo užmokestis taip pat kilo ir kitose privačiojo sektoriaus veiklose – pramonėje, statyboje bei žemės ūkyje. Daugiau nei pusę atlyginimų augimo privačiajame sektoriuje lėmė didėjusios nereguliariosios išmokos (lEa 2012 05: 10). r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 207 Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis vartojamo žodžio veikla reikšmė yra gerokai sukonkretėjusi ir jo daugiskaita būtų sukonkretėjusio daiktavardžio kaitymo skaičiumi padarinys. tačiau ją skatina ir kitas veiksnys. analizuojant ekonomiką pagal ekonominės veiklos rūšis, kaip ir aptariant finansų sektorių pagal jam kylančios rizikos rūšis, prireikia apibendrinamojo varianto ir tam dažniausiai pasitelkiama žodžio veikla daugiskaita, pvz.: Lietuvos eksporto nuosmukis pirmiausia tiesiogiai paveiktų labiau į užsienio prekybą orientuotas ekonomines veiklas, t. y. pramonę, kasybą, prekybą, transportą ir žemės ūkį (Fsa 2012: 26); Bankų paskolų nefinansinėms įmonėms portfelio didžiausią dalį sudarė paskolos, suteiktos gamybos, prekybos, transporto, statybos ir nekilnojamojo turto veikloms (lbMa 2012: 24); Iš pagrindinių apdirbamosios pramonės veiklų tik maisto pramonės, vienos labiausiai nuo vidaus paklausos priklausančių veiklų, sukuriama pridėtinė vertė buvo mažesnė nei 2009 m. (lbMa 2011: 14). Kalbos patarimuose teiktinesniu laikomas normos variantas – pasakymai su būdvardžiais įvairus, visoks – oficialiojo dalykinio stiliaus tekstams netinka dėl nepakankamo apibrėžtumo, o junginys įvairių rūšių ekonominė veikla neatitiktų ekonomiškumo principo. Ekonomistai jo ypač paiso. tarptautinio žodžio ekonomika vartojimas daugiskaitos forma irgi tik iš pirmo žvilgsnio gali būti siejamas su anglų kalba, kurioje daiktavardis economy skaičiumi kaitomas (plg. economies)9. lietuviškuose tekstuose daugi skaita dažniausiai pavartojama įvardijant tam tikros rūšies ekonomiką. tiesa, poreikį ją įvardyti neretai kelia iš anglų kalbos atėjęs terminas. Prireikus išsiversti developed economy, paplito išsivysčiusi ekonomika, į termininę vartoseną linkstantis junginys small open economy išsiverstas kaip maža ir atvira ekonomika (arba maža, atvira ekonomika; maža atvira ekonomika). termino emerging economy lietuviškas atitikmuo dar nėra nusistovėjęs, vartosenoje pasitaiko variantų kylanti ekonomika, kylančios rinkos ekonomika, besiformuojanti ekonomika, besiformuojančios rinkos ekonomika ir kt. tokiais pasakymais gali būti apibūdinamas konkrečios šalies ūkis, bet dažniau tai būna sąvokos, apimančios daugiau nei vienos šalies ūkį, pvz.: Didindamas stebėsenos efektyvumą, 2011 m. TVF pirmą kartą parengė penkių didžiausių pasaulio ekonomikų (euro zonos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kinijos ir Japonijos) sisteminio poveikio kitoms šalims ir konsoliduotą daugiašalės stebėsenos ata9 Ekonomikos mokslo reikšme anglų kalboje vartojamas daugiskaitinis daiktavardis economics. 208 Kalbos Kultūra | 85 skaitas (lbMa 2012: 68); Vis dėlto šias mažas ir atviras ekonomikas stipriau veikia tarptautinė aplinka (lEa 2012 08); Sistemiškai svarbių ir didelių pasaulio ekonomikų, tokių kaip ES, Kinijos ar JAV, vidaus paklausos pokyčiai tiesioginiais ir netiesioginiais kanalais lemia Lietuvos eksporto paklausos kaitą (Fsa 2012: 26); Išsivysčiusių ekonomikų augimas ir toliau buvo gana nedidelis. Kartu pasauliniam atsigavimui darė įtaką besiformuojančios ekonomikos, ypač Azijos, jos net kėlė susirūpinimą dėl perkaitimą galinčio lemti spaudimo kai kuriose šalyse (Ma 2011: 23); Pagal pasaulinio augimo tendencijas toliau skyrėsi ne tik išsivysčiusios ir besiformuojančios ekonomikos, bet ir viena išsivysčiusi ekonomika nuo kitos (Ma 2011: 20). Konkretesnės reikšmės daiktavardis ūkis (ūkiai), kuriuo galėtų būti verčiamas anglų kalbos economy (economies), tokiuose termino reikšmę turinčiuose junginiuose nevartojamas, ir visiškai pagrįstai. Šių junginių vartojimas angliškuose tekstuose rodo, kad jais įvardijami ne konkrečių šalių ūkiai, o ekonomika kaip sistema, pasižyminti tam tikromis struktūrinėmis ypatybėmis. tokia žodžio ekonomika reikšmė nurodoma ir tarptautinių žodžių žodynuose (tŽŽ 2003: 192; Vaitkevičiūtė 2007: 278). sistema gali būti ir ne viena, nurodant jų grupę, būtų vartojama daugiskaita sistemos. Vadinasi, ir ekonomikų grupė gali būti įvardijama kaip ekonomikos, o kuriuo nors pagrindu skirstomos sistemos gali būti pavadinamos rūšinėmis sąvokomis (besivystančios ekonomikos, kylančios ekonomikos ir t. t.). Į tai, kad iš panašių paskatų kylanti daugiskaita nebėra pavieniai vartosenos atvejai, dėmesį yra atkreipusi ir r. Vladarskienė (2008: 126). Ji konstatavo tokį pokytį: anksčiau būdavo pažymima, jog kalbama apie tam tikras rūšis ar sritis, o dabar abstraktaus daiktavardžio daugiskaita jau net pavartojama šalia žodžio rūšys, pvz.: Konkurencingo verslo pasaulyje yra daugybė rizikų. Rizikų (=Rizikos) rūšys ir jų klasifikavimas daug priklauso nuo verslo pobūdžio. Šitaip pavartota daugiskaita laikoma nepateisinama, tačiau apskritai į rūšis skaidomų dalykų daugiskaitai linkstama pritarti: Įmonės pardavimų bendrasis ir grynasis pelningumai; Tokia taršos vertinimo tvarka neatitinka ES reglamento reikalavimų, nes šiame reglamente nurodyta registruoti ir gamybas, kurių metu išsiskiria net nedidelis kiekis 25 rūšių teršalų; Kaimo turizmas – viena populiariausių alternatyvių veiklų. Ji susiejama su abstrakčių dalykų skaičiavimo atvejais (Žmogaus psichika, atrodo, nepajėgi vienu metu pajusti dvi grėsmes, du pavojus. Čia reikėtų skirti kelias įtakas ir tendencijas), o pastarųjų normiškumas laikomas mažiausiai abejotinu. Vis dėlto šių atvejų priežastingumo seka greičiausiai yra atvirkštinė: reiškiniai r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 209 (procesai, ypatybės ir kt.) pirma klasifikuojami, ir tik tada klasifikacijos vienetus (rūšis, grupes ir kt.) imama skaičiuoti. atvejų vertinimo seka, matyt, irgi turėtų būti atvirkštinė: kadangi reiškinių, procesų, ypatybių klasifikavimas yra savaime suprantamas dalykas ir jo pasekmę – konkretesnės reikšmės daiktavardžius – kodifikuotoji norma pripažįsta, mažai tikėtina, kad galėtų būti pripažįstama ir išskirtus klasifikacijos vienetus apibendrintai įvardijanti daugiskaita. labiau svarstytina, kiek galėtų būti pripažįstamas tolesnis žingsnis – išskirtų rūšių skaičiavimas. Vartosenoje surūšiuotų dalykų tiesioginio skaičiavimo atvejų pasitaiko, pvz.: Atsižvelgiant į Lietuvos ir kitų valstybių makroekonominę raidą ir kylančius iššūkius, buvo nustatytos mūsų šalies finansų sektoriui galinčios grėsti trys pagrindinės rizikos: a) svarbiausių Lietuvos užsienio prekybos partnerių fiskalinė konsolidacija, b) rizikos premijų didėjimas ir c) sumažėjęs patronuojančiųjų bankų iš Skandinavijos likvidumas (Pranešimas 2011 05: 54). tačiau kur kas dažnesnis nesurūšiuotų objektų, įvardijamų daiktavardžiais balansas, bankrotas, biudžetas, reforma, skola, skaičiavimas, pvz.: Reikšmingai išaugęs bankrotų skaičius, kilusios įmonių mokumo problemos padidino neveiksnių paskolų dalį PFI paskolų portfelyje ir sumažino galimybę skolintis (lbMa 2010: 31); Fiskalinė sąjunga veikiausiai būtų įgyvendinta kartu su politine ir leistų Europos lygio institucijoms daryti įtaką nustatant euro zonos valstybių narių biudžetus ir vykdant ekonomines reformas, taip pat sujungtų šalių valdžios sektoriaus skolas ir solidarizuotų šiuos įsipareigojimus (lEa 2012 08: 5); Ypač didelę grėsmę tiek Europos, tiek ir viso pasaulio ekonomikai kelia išplitusi ir gilėjanti euro zonos viešojo sektoriaus skolų krizė (Pranešimas 2011 12: 7). bendrinės kalbos kodifikuotoji norma, nedarydama išimties nė specialioms jos vartojimo sritims, abstrakčios reikšmės daiktavardžių, bent jau tokių, kaip apimtis, aplinka, įtaka, pajėgumas, poveikis, remontas, kaitymo skaičiumi, vadinasi, ir jais žymimų objektų skaičiavimo, nelinkusi pripažinti (žr. Šukys 2003: 105; Paulauskienė 2004a: 152; KP1 2002: 20). Šiuo požiūriu ji, atrodo, yra visiškai suderinta su morfologijos darbuose dėstoma vardažodžių skaičiaus teorija, kuri skiria skaičiuojamus daiktus reiškiančius daiktavardžius ir daiktavardžius, reiškiančius neskaičiuojamus daiktus, atitinkamai – skaičiais kaitomus ir jais nekaitomus daiktavardžius. abstraktieji daiktavardžiai įtraukiami į skaičiais nekaitomų daiktavardžių grupę. Šios grupės daiktavardžių daugiskaita laikoma ne kita skaičiaus forma, o kitos leksinės reikšmės žymeniu (Paulauskienė 1983: 171; 1989: 165; 1994: 147– 148; 2004: 149–151). ta pati forma vienu atveju laikoma kaitybos forma, 210 Kalbos Kultūra | 85 kitu – darybos afiksu: „skaičiais nekaitomi daiktavardžiai gali turėti ir daugiskaitos, ir vienaskaitos formas. tarp tų formų gali būti ir tam tikras koreliacinis ryšys. tik visada tarp koreliacijos narių yra leksinės reikšmės skirtumas. Šiuo atveju skirtingą skaičiaus formą turinčių bendrakamienių žodžių negalima laikyti to paties žodžio formomis, nes koreliacijos narius sieja ne kaitybos, o darybos ryšys. Gramatinė skaičiaus forma čia pavartojama kaip kitos reikšmės rodiklis“ (Paulauskienė 1989: 165). tačiau nagrinėjamoje vartosenoje norma nepažeidžiama, nes tie abstrakčios reikšmės daiktavardžiai būna gerokai sukonkretėję. Pavyzdžiui, biudžetas, kuris lKŽ aiškinamas kaip 1) valstybės, įstaigos ar asmens pajamų ir išlaidų sąmata ir 2) kaip planuojamas išlaidų apskaičiavimas tam tikram laikui (lKŽ 2012), taip pat skola, balansas paprastai siejami su tam tikra lėšų suma, o bankrotas, reforma – su specializuota procedūra. taigi šių daiktavardžių daugiskaita veikiau aiškintina kaip rekatekorizavimo rezultatas – buvusių nekaitomų skaičiais daiktavardžių perėjimas į kaitomųjų kategoriją (žr. roduner, ČižikProkaševa 2006). IŠVaDos aptarta ekonomikos apžvalgų kalba atskleidžia, kad daiktavardžių, laikomų vienaskaitiniais abstrakčiaisiais, daugiskaitos formos vartojimą lemia nemaža veiksnių. remiantis išnagrinėta vartosena, galima skirti tam tikrus prototipinius veiksnius, t. y. tokius, kurie skatina tam tikrų daiktavardžių daugiskaitą. abstraktų, turinčių priesagas -imas (-ymas), -umas, daugiskaitos vartojimą skatina poreikis skirti leksines reikšmes, t. y. veiksmo objekto ar rezultato reikšmę nuo veiksmą (ekonomikos kalboje – tam tikrą operaciją), procesą, reiškinį įvardijančių daiktavardžių. Pastarųjų irgi vartojama daugiskaitos forma, tačiau ją pirmiausia skatina poreikis pabrėžti kartojimąsi. Veiksmo objekto ar rezultato reikšmės daiktavardžių, turinčių daugiskaitos formą, plitimą skatina ir dalies jų įgyjamas termino statusas ir šio statuso įteisinimas ekonomikos žodynuose. tai yra prielaida darytis ir daugiau analogiškų terminų. analogijos principas skatina daugiskaitos vartojimą ir kartotinumui nurodyti. Matus reiškiančių daiktavardžių daugiskaitos vartojimą ekonomikos ap žvalgose labiausiai lemia dažnas šių žodžių siejimas su konkrečiais skaičiais – r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 211 ekonominiais rodikliais. taip reikšmė sukonkretinama, ir daiktavardis imamas kaityti skaičiumi. Kita reikšmės konkretinimo paskata yra ekonominės analizės tekstams būdingas sąvokų skaidymas, specializavimas, kylantis iš polinkio reiškinius, procesus, objektus klasifikuoti. Šis polinkis lemia ir klasifikacijos vienetus apibendrinančio įvardijimo būdą. Išnagrinėta vartosena rodo, kad kaip toks būdas vis dažniau pasirenkama daugiskaitos forma. Norminamuosiuose darbuose rūšims apibendrintai įvardyti siūlomi variantai kalbos vartojimo sričiai, ypač paisančiai ekonomiškumo principo, nėra parankūs, dažnai jais nė neįmanoma verstis. Klasifikuojant reiškinius, objektus, ypatybes, iškyla ir skiriamų klasifikacijos vienetų skaičiavimo klausimas. tokio skaičiavimo pavyzdžių ekonomikos kalboje esama, tačiau normos atžvilgiu šis reiškinys nevertinamas. apskritai norminamuosiuose darbuose vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaita oficialiojo dalykinio stiliaus tekstams laikoma neteiktina, išskyrus daiktavardžio sukonkretėjimo atvejus. Šiuo atžvilgiu norma yra visiškai suderinta su lietuvių kalbos morfologijos darbuose dėstoma vardažodžių skaičiaus teorija. teoriniuose darbuose abstrakčiuosius daiktavardžius įvardijant kaip vienaskaitinių daiktavardžių pogrupį, norminamuosiuose darbuose jų daugiskaitos vartojimas laikomas neteiktinu. Dabartinė kodifikuotoji norma aiškiai pripažįsta tik vieną vienaskaitinių abstrakčiųjų daiktavardžių vartojimo daugiskaitos forma galimybę – daiktavardžio sukonkretėjimą. tačiau konkretėjimas gali būti nevienodo laipsnio, į tai norminamuosiuose darbuose neatsižvelgiama. Juose tenubrėžiamos kraštinės ribos: abstraktaus vienaskaitinio daiktavardžio vartojimas daugiskaita laikomas klaida, sukonkretėjusio – norma. Nepakankamas normos apibrėžtumas irgi yra veiksnys, skatinantis vadinamųjų vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaitos vartojimą. tokiomis sąlygomis funkcionuojanti vartosena, konkrečiai – ekonomikos kalba, atskleidžia, kad dauguma atvejų vienaskaitinio abstraktaus daiktavardžio daugiskaita būna susijusi su reikšmės konkretėjimu. Vis dėlto pagrindinė paskata ją vartoti yra ne reikšmės konkretėjimas, o kitokie veiksniai. Jie norminamuosiuose darbuose nėra pakankamai įvertinti. Šis straipsnis ir yra bandymas tokius veiksnius aptarti. Patikimiau atsakyti į klausimą, ar aptartieji veiksniai ir vartosenos dėsningumai būdingi ne tik ekonomikos kalbai, būtų galima patyrinėjus kitų bendrinės kalbos vartojimo sričių, ypač specia lizuotų, skaičiaus vartojimo polinkius. taigi viliamasi, kad į šio klausimo svarstymą įsitrauks ir kitų sričių kalbos tyrėjai, kūrėjai ir vartotojai. 212 Kalbos Kultūra | 85 ŠALTiNiAi Fsa 2011: lietuvos bankas. Finansinio stabilumo apžvalga, 2011. Fsa 2012: lietuvos bankas. Finansinio stabilumo apžvalga, 2012. lEa 2011: lietuvos bankas. Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2011, lapkritis. lEa 2012: lietuvos bankas. Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2012, gegužė. lEa 2012: lietuvos bankas. Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2012, rugpjūtis. lbMa 2008: Lietuvos banko metų ataskaita, 2007. lbMa 2010: Lietuvos banko metų ataskaita, 2009. lbMa 2011: Lietuvos banko metų ataskaita, 2010. lbMa 2012: Lietuvos banko metų ataskaita, 2011. Ma 2008: Europos centrinis bankas. Metų ataskaita, 2007. Ma 2010: Europos centrinis bankas. Metų ataskaita, 2009. Ma 2011: Europos centrinis bankas. Metų ataskaita, 2010. Ma 2012: Europos centrinis bankas. Metų ataskaita, 2011. Pranešimas 2011: lietuvos bankas. Pranešimas apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę, 2011 m. gegužės mėn. Pranešimas 2011: lietuvos bankas. Pranešimas apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę, 2011 m. gruodžio mėn. Pranešimas 2012: lietuvos bankas. Pranešimas apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę, 2012 m. gegužės mėn. lItEratūra aEtŽ 2006: Aiškinamasis ekonomikos anglų–lietuvių kalbų žodynas. sudarė W. Pearce. Vilnius: tEV. babickienė Z. 2012: Veiksmažodžių abstraktų semantiniai pokyčiai. – Santalka: Filologija, Edukologija 20 (1), 18–25. DlKG 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DlKŽ 2012: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Prieiga per internetą: <www. dlkz.lt> (žiūrėta 2012 m.). Jakaitienė E., laigonaitė a., Paulauskienė a. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. Kasperavičienė r. 2006: skaičiaus formos vartojimas ir norma. – Kalbos kultūra 79, 217–223. KP1 2002: Kalbos patarimai 1: Gramatinės formos ir jų vartojimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KPIb 1995–2005: Kalbos patarimų informacinis biuletenis 1–20, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. r. VasKElaItė. abstrakčiųjų daiktavardžių daugiskaitos vartojimas ekonomikos kalboje ir norma 213 lKŽ 2012: Lietuvių kalbos žodynas. Prieiga per internetą: <www.lkz.lt> (žiūrėta 2012 m.). lKŽin 1998: Lietuvių kalbos žinynas. sudarė P. Kniūkšta. Kaunas: Šviesa. lrtb 2012: Lietuvos Respublikos terminų bankas. Prieiga per internetą: <http:// terminai.vlkk.lt> (žiūrėta 2012 m.). Miliūnaitė r. 2002: Gramatikos normų variantai ir jų vertinimo ypatumai. – Kalbos kultūra 75, 35–47. Miliūnaitė r. 2003a: Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai. – Acta Linguistica Lithuanica 48, 97–103. Miliūnaitė r. 2003b: Lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai, Vilnius: lietuvių kalbos instituto leidykla. Miliūnaitė r. 2003c: Nenorminiai gramatikos reiškiniai ir jų vertinimo ypatumai. – Kalbos kultūra 76, 17–29. Miliūnaitė r. 2004: būvio raiškos būdvardiškaisiais žodžiais vartosenos polinkiai. – Kalbos kultūra 77, 26–39. Miliūnaitė r. 2006a: Kodifikacijos ir vartosenos santykiai dabartinėje lietuvių kalboje. – Lituanistica 3 (67), 50–59. Miliūnaitė r. 2006b: Kodifikacijos ir vartosenos santykių modelis. – Kalbos kultūra 79, 9–28. Miliūnaitė r. 2007: Kodifikuotų normų keitimas: už ir prieš. – Kalbos kultūra 80, 7–23. oginskienė E. 1994: Dėl veiksmažodinių daiktavardžių vartojimo kanceliarinėje kalboje. – Kalbos kultūra 66, 52–58. Pakerys J. 2006: Veiksmo pavadinimo konstrukcija lietuvių kalbos gramatikoje. – Daiktavardinio junginio tyrimai, Vilnius: lietuvių kalbos institutas, 5–149. Paulauskienė a. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa. Paulauskienė a. 1989: Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. Paulauskienė a. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Paulauskienė a. 2004a: Lietuvių kalbos kultūra, Kaunas: technologija. Paulauskienė a. 2004b: Teisininkų kalba ir bendrosios normos, Vilnius: Justitia. Paulauskienė a. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai, Kaunas: technologija. Paulauskienė a., tarvydaitė D. 1986: Gramatikos normos ir dabartinė vartosena, Kaunas: Šviesa. 214 Kalbos Kultūra | 85 roduner M., ČižikProkaševa V. 2006: skaičiaus kategorija. – Daiktavardinio junginio tyrimai, Vilnius: lietuvių kalbos institutas, 3–100. Šukys J. 2003: Kalbos kultūra visiems, Kaunas: Šviesa. tŽŽ 2003: Tarptautinių žodžių žodynas. antra pataisyta laida, Vilnius: alma littera. Vainienė r. 2005: Ekonomikos terminų žodynas, Vilnius: tyto alba. Vaitkevičiūtė V. 2007: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas. Vladarskienė r. 2008: skaičiaus formų vartojimo problemos dabartinėje lietuvių kalboje. – Specialybės kalba: terminija ir studijos, Vilnius: Mykolo romerio universitetas, 124–127. Gauta 2012 11 06 tHE usaGE oF abstraCt NouNs IN Plural IN tHE laNGuaGE oF ECoNoMICs aND tHE NorM Summary the article deals with the topical issue of singular abstract nouns used in plural in one particular domain of modern lithuanian – the language of economics. Factors determining and supporting such usage are discussed. Insufficient determinacy of codified norm can be viewed as one of the factors: publications codifying the language mention only the exception when the meaning becomes more concrete, though concreteness can have a different degree. When only opposing margins of the norm and mistake are indicated (usage of a concrete noun is viewed as correct and of an abstract noun as incorrect) the users are entitled to make a decision about every borderline case. analysis of particular groups of nouns uncovers other factors supporting the usage of abstract nouns in plural. It appears that the plural of the most typical representative of abstract nouns – derivates with the suffix -imas (-ymas) is not only a sign of a change in meaning. Quite a few of such derivates are used in the plural in texts of economics as terms and some of them are included in dictionaries of economics; this encourages the creation and usage of new terms in plural based on analogy with existing terms. another group of abstracts in plural raises the importance of such a factor as avoidance of ambiguity – a noun in the singular could be ambiguous in a particular context. this factor ought to be related with previously mentioned factors of concreteness of the meaning and necessity to express an opposition “one – many”. the codified norm allows an exception for one group of nouns in the singular – names of materials – to be used in plural in order to express a variety of