Rygiškių Jono „Lietuvjų kalbos sintaksės“ pavyzdžiai

VITAS LABUTIS Vilniaus universitetas RYGIŠKIŲ JONO LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS PAVYZDŽIAI ESMINIAI ŽODŽIAI: Jonas Jablonskis, sintaksė, pavyzdžiai, šaltiniai, pateikimo būdai. Ne taip seniai sukako 100 metų, kai pasirodė Rygiškių Jono (Jono Jablonskio) Lietuvių kalbos sintaksė, I d. (Seinai, 1911)1. Užsimoję aptarti šios gramatikos pavyzdžius – itin ryškų jos bruožą – turėtume šį tą pasakyti apie aplinkybes, kuriomis buvo rašomas tas mūsų sintaksės mokslui ir mokyklų vadovėlių raidai ligi šiol reikšmingas darbas2. Sisteminio visos lietuvių kalbos sintaksės aprašo nebuvo pateikusios nei XVII–XVIII a. pirmosios mūsų gramatikos, nei XIX a. antrojoje pusėje sukurtos mokslinės gramatikos (Augusto Šleicherio, 1856 m.; Frydricho Kuršaičio, 1876 m.; Antano Baranausko Kalbamokslis lietuviškos kalbos, 1896 m.; Kazimiero Jauniaus Lietuvių kalbos gramatika, hektografuota 1897 m.) ir kitos mažesnės reikšmės gramatikos. J. Jablonskis nuo pirmųjų vagų lietuvių kalbos gramatikos baruose suvokė, kokie kieti, piktžolėmis apaugę sintaksės dirvonai. Jau 1890 m., recenzuodamas kun. Mykolo Miežinio Lietuvišką gramatiką, jis pabrėžė, ko pirmiausia reikia imantis tokio darbo: pačiam suprasti taisykles iš „mūsų dainų, mįslių (minklių), priežodžių, patarlių“ (JR IV: 3). Kelis lietuvių kalbos sintaksės faktus J. Jablonskis išnagrinėjo 1893 m. Varpe išspausdintame straipsnyje „Medega sintaksiui“. Paredaguotas tas straipsnis pateko ir į J. Jablonskio 1901 m. Lietuviškos gramatikos skyrių „Keli sintaksio įstatymai“ (JRR I: 158–177). 1 Ją cituosime iš skaitytojams labiau prieinamų J. Jablonskio Rinktinių raštų I tomo (sudarė Jonas Palionis), p. 436–548, o pavadinimą trumpinsime į J. Jablonskio Sintaksė ar tiesiog Sintaksė. 2 Sintaksės kūrimo ir skelbimo aplinkybes yra apibūdinęs J. Palionis Jono Jablonskio Rinktinių raštų įvade „J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai“. Ypač išsamiai visa tai aptarta A. Piročkino studijoje J. Jablonskis – bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas (1978), ši bei tas išryškinta Arnoldo Piročkino parengtuose Jono Jablonskio laiškuose (1985) ir ne viename jo straipsnyje. J. Jablonskio Sintaksės pavyzdžių svarba paminėta ir apibendrinamuosiuose lietuvių kalbos istorijos darbuose (Petro Joniko, Jono Palionio, Algirdo Sabaliausko, Zigmo Zinkevičiaus ir kt.). V. LABUTIS. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksės pavyzdžiai 19 LIETUVIŲ KALBOS VADOVĖLIŲ POREIKIS – J. JABLONSKIO SINTAKSĖS PRETEKSTAS Atgavus lietuvišką spaudą, lietuvių kalba pradėjo skintis kelią į mokyklas, tad iškilo gyvas reikalas sudarinėti lietuvių kalbos programas ir rašyti vadovėlius. Į šiuos darbus įsitraukė ir J. Jablonskis: jis sukūrė lietuvių kalbos programą pradedamosioms mokykloms3 ir į Panevėžio mokytojų seminariją stojantiems būsimiems šio dalyko mokytojams, konsultavo elementorių autorius (Povilą Višinskį, Ksaverą Sakalauską ir kt.), dalyvavo elementorių vertinimo konkursuose. P. Višinskio ir K. Sakalausko elementoriuose bandyta realizuoti J. Jablonskio skelbtas mintis, kad vadovėliuose pirmiausia reikia remtis gyvąja kalba ir tautosaka. Tačiau visiškai tinkamo lietuvių kalbos vadovėlio nebuvo nei pradedamosioms mokykloms, juo labiau tokių vadovėlių stokota aukštesnėms klasėms. J. Jablonskis ketino parengti naują 1901 m. gramatikos leidimą, kur sintaksė turėjusi būti atskirta nuo morfologijos ir šiaip daug kas perdirbta (žr. Palionis 1957: 32–33). Vis dėlto 1909 m. J. Jablonskis nusprendė rašyti atskirą lietuvių kalbos Sintaksę. Tuo metu jam atrodė reikalingiausias sistemingas sintaksės vadovėlis. Kalbos praktikai taip pat labai trūko susistemintų sintaksės taisyklių – be jų buvo sunku tikėtis sumažėsiant šios srities klaidų4. KAIP BUVO RAŠOMA IR SKELBIAMA J. JABLONSKIO SINTAKSĖ Nuo 1908 m. rudens J. Jablonskis dirbo Bresto gimnazijos lotynų kalbos mokytoju. Jam, apkrautam pedagoginiu darbu, redagavusiam Žemaitės apsakymus ir užsiėmusiam kitais darbais, atsidėti lietuvių kalbos sintaksei nelengva buvo rasti laiko. Nebe pirmąkart kūrybai J. Jablonskis ryžosi aukoti vasaros atostogas. Tačiau dar slėgė keblūs svyruojančios rašybos ir neaiškūs lietuviškų gramatikos terminų pasirinkimo rūpesčiai. Čia pravartu 3 J. Jablonskio lietuvių kalbos programa mokykloms buvo patvirtinta ir paskelbta 1909 m. Lietuvos ūkininko priede „Mokykla“ (Buivydienė 2012: 189). 4 Atsiliepdamas į Vadovėlių komisijos rūpesčius J. Jablonskis konstatavo daugelio gerų mokyklinių vadovėlių stoką ir savo mintis reziumavo taip: „Kaip vadovėlį reikėtų rašyti, ko trūksta dabartiniams – labai sunkus klausimas. Kalbėti rimtai, kokie vadovėliai dabar reikalingiausi, galėsime nusprendę, kurie vadovėliai reikalingiausi“ (JR V: 236). 20 KALBOS KULTŪRA | 85 Mūsų kalbininkai. Sėdi: Šlapelis, J. Jablonskis, Kun. J. Laukaitis. Stovi: Stud. K. Būga, Stud. J. Balčikonis. Šią vasarą mūsų kalbos žinovai susirinkę Seinuose per keletą savaičių svarstė kalbos dalykus. Neužilgo susilauksime naujos gramatikos ir sintaksio. Kalbininkai, apsvarstę didžiuosius dalykus, šiaip išsidėlio darbą: Prof. J. Jablonskis rašo sintaksį, Dr. J. Šlapelis — gramatiką, o K. Būga išleis veikalą apie rašybą. 1 PAV. Nuotrauka iš 1909 m. spalio 5 d. iliustruoto lietuvių krikščionių-demokratų savaitraščio Šaltinis (Nr. 39) V. LABUTIS. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksės pavyzdžiai 21 buvo susirasti patarėjų ir talkininkų. Tokia proga pasitaikė netikėtai: kai kurie jaunosios kartos kunigai pagaliau susirūpino apvalyti lietuviškų poterių kalbą ir į šį darbą nutarė įtraukti J. Jablonskį. Kelis kartus kunigai šaukė pasitarimus – į vieną 1909 m. pradžioje Punske pasikvietė ir J. Jablonskį, o po kelių mėnesių Vilniuje kitame pasitarime dalyvavo jau ne tik Jonas Jablonskis, bet ir Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis, Jurgis Šlapelis (žr. Piročkinas 1978: 62–63)5. 1909 m. vasarą keli Seinų kunigai su kalbininkais J. Jablonskiu, K. Būga, J. Balčikoniu ir J. Šlapeliu suredagavo poterių kalbą. Kalbininkai ėmėsi ir lietuvių kalbos sintaksės darbų (žr. 1 pav.). Čia J. Jablonskis su talkininkais aptarė numatomos Sintaksės rašybą ir pagrindinius terminus6. Tuomet Seinuose jam pavyko parašyti nemažą dalį savo Sintaksės. Toliau J. Jablonskis ją kūrė dar visus metus. Dirbo skubėdamas, negailėdamas sveikatos. Laiške Kazimierui Jokantui prisipažino, kaip sunkiai dirbęs, nepailsėjęs (Piročkinas 1985: 160). Didžioji Sintaksės dalis, matyt, parašyta 1910 m. vasarą Puziniškyje, Petkevičių dvare. Greičiausiai ją dar tvarkė ir grįžęs į Brestą. J. Jablonskio Sintaksės tekstas pirmiausia buvo išspausdintas J. Laukaičio redaguojamame kunigams skirtame mėnraštyje Vadovas 1910 m. rudenį per du numerius (Piročkinas 1978: 69)7. Kad būtų visuomenei prieinama, Sintaksė turėjo būti paskelbta ir atskiru leidiniu. 1911 m. pradžioje pasirodė pirmoji to leidinio pusė, o tų pačių metų birželio pradžioje Seinuose Laukaičio, Dvaranausko ir Narjausko bendrovė išleido jau visą Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksę (žr. 2 pav.)8. Apie tai Vilties laikraštyje paskelbė ir pats jos autorius (JR IV: 64). Tą darbą J. Jablonskis laikė pirmąja savo sumanyto Sintaksės vadovėlio dalimi ir žadėjo netrukus išleisti antrąją – linksnių ir prielinksnių mokslą. Deja, ji pasirodė tik po 17-os metų. 5 Seinuose dirbusios kalbininkų komisijos padarytos kelios nuotraukos. Viena iš jų paskelbta 1909 m. Šaltinio 39 nr. (žr. 1 pav.). Įdomi po ta nuotrauka informacija, kad čia J. Jablonskis rašęs ir Sintaksę ir kaip darbus pasidaliję ten dalyvavę kalbininkai. Vienas iš tų darbų organizatorių buvo kunigas Juozas Laukaitis. Jam anksčiau buvo tekę dirbti A. Baranausko vyr. padėjėju, o paskui Seinų kunigų seminarijoje dėstyti ir lietuvių kalbą. Be to, jis steigė ir tvarkė katalikų leidinius Vadovą ir Šaltinį. J. Laukaitis žinojo apie J. Jablonskio kalbos darbus ir jautė jam palankumą. 6 Prakalbos pabaigoje autorius dėkoja savo pagalbininkams, ypač K. Būgai: „kad ne K. Būga, ne jo darbštumas, ne jo atsidėjimas mokslo reikalui [...] – darbelis būtų dar silpnesnis“. 7 Plačiau kun. J. Laukaičio biografija aprašyta neseniai išleistoje knygoje Lietuvybės kovų verpetuose (sud. Kairiūkštytė, Gudonytė 2009: 164–168). 8 Po trejų metų nepamiršęs, kaip seiniškiai Sintaksę spėriai spausdine ir dar ją pagyrę, J. Jablonskis su širdgėla priekaištavo: „Seinų rašytojai tos sintaksės mažiausiai tesimoko, taip bent reikėtų spręsti iš dabartinės „Šaltinio“ ir „Vadovo“ kalbos“ (JR III: 54). 22 KALBOS KULTŪRA | 85 Atsivertęs J. Jablonskio Sintaksę, apimančią 110 puslapių, skaitytojas turi perskaityti gana informatyvią 4 puslapių „Prakalbą“. Čia autorius labai kukliai savo leidinį vadina „skubos ir bado darbu“: „ne visos tos dalies dalelės vienodai apdirbtos, [...] ne visos vienodai suprantamai parašytos“. O prisimindamas šios Sintaksės kitą užduotį, autorius vaizdingai sako, kad tai būsiąs rašomajai kalbai tik „kaištis“, kuris jai daug naudos neteiksiąs9. J. JABLONSKIO SINTAKSĖS PAVYZDŽIŲ ŠALTINIAI Minėtos „Prakalbos“ apie tris ketvirtadaliai skirta Sintaksės pavyzdžiams ir jų šaltiniams aptarti. Autoriaus manyta, kad tai itin svarbūs dalykai. Čia sakoma: „Medžiagą (vėliau patikslino – „pavyzdžių“ (žr. 3 pav.) rinkau beveik visą („visus“) iš žmonių kalbos.“ (JRR I: 437). Apibendrintai „žmonių kalba“ vadinama ne tik atrinkta kaimo žmonių tradicinė šneka, bet ir tautosaka – ne vien autoriaus girdėta, o ir imta iš patikimų užrašinėtojų rinkinių. Tos žmonių kalbos šaltinių grupės bandomos lokalizuoti pagal anų laikų lietuviškai kalbančių kraštų administracines ribas. Čia autoriui teko susidurti su nemažais sunkumais, kaip caro laikų gubernijas ir apskritis suderinti su tarmėmis. Šaltinių Sintaksėje panaudota gana daug: jų sunumeruotų nurodyta 51, tačiau už daugelio santrumpų slypi po dvi ar kelias vietoves, pvz.: Kp. (22) apima Kupiškio, Šimonių, Skapiškio apylinkių šnektas, o šalia dar prigretinamos ir Kp.d., t. y. Kupiškio dainos. Taigi pavyzdžių šaltinių, matyt, galima įžvelgti dvigubai tiek ar dar daugiau. Šaltiniai skiriami į dvi pagrindines grupes: pirmoji – atrinkti žmonių šnekamosios kalbos ir tautosakos pavyzdžiai, antroji – raštų kalbos. Griežtai jie neatriboti, nes J. Jablonskiui čia buvę svarbiau pavyzdžių kokybė ir patikimumas, o ne tai, kas kuriai grupei priklauso. Turi reikšmės ir tai, kuria eile šaltiniai apibūdinti, – pagal tai jie sunumeruojami. Tuo numeriu remdamasis, skaitytojas turi išsiaiškinti, ką reiškia sutrumpinimas toliau pateiktame abėcėliniame šaltinių sąraše, nes tekste pavyzdžiai turėjo tik santrumpą ir numerį. Antai abėcėliniame sąraše randame Nr. 19 – tai tarp Švobiškio ir Joniškio esąs kaimas Nerekonys Kauno gubernijos vietų apraše10. 9 Vis dėlto J. Jablonskis tą Sintaksę ne kartą pataręs rašto žmonėms atidžiai paskaityti (žr. toliau). 10 J. Jablonskis prie pavyzdžių kartais ir viename kitame straipsnyje pateikia tuos pačius šaltinių sutrumpinimus. 24 KALBOS KULTŪRA | 85 dainos (Vlk. 2), užrašytos Augusto Leskyno. Čia priduriami ir Kristijono Donelaičio raštai (Dn. 3). Suvalkiečių kalbos pavyzdžių nurodyti keturi šaltiniai: Naumiesčio apskrities Rygiškių kaimas, Marijampolės ir Vilkaviškio apskrities (tiesiog Sv.), Liudvinavo dainos (Ld.d.)13, Garliavos pasakos ir dainos (Grl.d., Grl.p.), kadaise surinktos prof. Karlo Brugmano14. Tarp jų įspraustas Seinų dzūkų šaltinis. Šitaip tarp suvalkiečių plačiąja prasme (pagal Suvalkų guberniją) atsiduria ir suvalkiečių siaurąja prasme (pagal tarmę) šaltinis ir Seinų dzūkų intarpas. Gausiausia pavyzdžių šaltinių iš buvusios Kauno gubernijos, apėmusios didžiąją dalį Žemaičių, Vidurio ir Rytų Lietuvos – anų laikų Kauno, Raseinių, Telšių, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės apskričių ir Zarasų kampo apylinkių. Čia atskiromis nuorodomis pateikta net 17 šaltinių. Iš tų vietų yra paties J. Jablonskio surankiota daugybė pavyzdžių, nemaža jų gauta ir iš kitų kalbininkų ar asmenų, su kuriais autoriui teko bendrauti: Juozo Balčikonio, Kazimiero Būgos, Kazimiero Jauniaus, Jurgio Šlapelio, Petro Avižonio, Jono Šliūpo ir kt. Iš Grūzdžių (dabar Gruzdžių) ir Žagarės dvigubu šaltiniu (Sln., Sln.d.) pažymėti Mato Slančiausko pateikti šnekamosios kalbos ir paskelbtų dainų pavyzdžiai. Iš Vilniaus gubernijos pavyzdžių teturėta „mažoka“ – tik iš Švenčionių ir Trakų apskričių, tačiau pastarasis šaltinis apima net penkias toli išsibarsčiusias apylinkes: Žaslių, Onuškio, Punios, Jiezno, Valkininkų. Pateikiama pavyzdžių ir iš Lietuvai priklausiusių Lazūnų (Ašmenos apskr.) ir Zytelos (dab. Zietelos) (Slanimo apskr.). Kartais konkrečių vietų J. Jablonskis nenurodo, o vartoja apibendrintus šaltinių pavadinimus: Žemaičių (Žm., Žm.d. 35), Rytų Lietuvos (Rt. 36)15. Rašomosios kalbos pavyzdžiais remtasi labai atsargiai. Čia atskiria XIX a. šaltinius ir „senobės“ raštus. Iš pirmųjų, be jau minėtų K. Donelaičio raštų, mini Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto, Žemaitės raštus, Anykščių Šilelį, Šiaulėniškį Senelį, Lietuvių pasakas, Visuomenės įnamius, Antano 13 Tai 1871 m. Liudvinavo apylinkėse (tuomet Kalvarijos apskrityje) Filipo Fortunatovo ir Vsevolodo Milerio užrašytos lietuvių liaudies dainos, kirilica išspausdintos Maskvoje (1872 ir 1873 m.). 14 Paskelbtos jo su A. Leskynu išleistame rinkinyje Lietuvių liaudies dainos ir pasakos iš Prūsų ir Rusijos Lietuvos (vokiečių k., 1882 m.). 15 J. Jablonskio Sintaksėje daugiau ar mažiau pavyzdžių imta iš kiekvienos didesnės patarmės; jų beveik neturėta tik iš vakarinių dzūkų (dabartinių Alytaus, Druskininkų, Lazdijų ir kt. apylinkių). 26 KALBOS KULTŪRA | 85 Juškos Dainas (tts.) ir Žodyną ir kt. Kartais raštų šaltinis pažymėtas tiesiog R. 45. Iš „senobės“ raštų nurodomas Mikalojus Daukša, Konstantinas Sirvydas ir kurių ne kurių kitų rašytojų darbai. Vartojamas ir šaltinio sutrumpinimas Rr. 51 (iš pavyzdžių turinio galima manyti, kad tai tiesiog religiniai raštai). Toks gana įvairus, net margas, ne visur griežtai diferencijuotas ir apibrėžtas šaltinių sąrašas leidžia manyti, kad J. Jablonskis pavyzdžius rinkęs net nuo studijų laikų ir turėjęs kokią nors jų kartoteką. Tiesa, viename J. Jablonskio laiške K. Būgai kukliai užsimenama tik apie savo pavyzdžių „kratinį“ (Piročkinas 1985: 89). Pavyzdžių gausa J. Jablonskio Sintaksėje pavyzdžių gausa skaitytojui krinta į akis iš karto. Vienas iš pirmųjų šio darbo kritikų jaunas poetas Kleopas Jurgelionis, gyvenamas Amerikoje, jau po pusės metų suskubo suskaičiuoti Sintaksėje apie 2300 pavyzdžių. Suskaičiavo ir pasipiktino: esą čia jų pateikta tiek daug „tik rašytojų akims dumti“, ir tie pavyzdžiai esą daugiausia suvalkiečių ar iš paties J. Jablonskio redaguotų darbų. Tam karštakošiui kritikui mažai rūpėjo, kam tie pavyzdžiai skirti ir kaip jie pateikti. Minėtoji „Prakalba“ su daugybe įvairių šaltinių taip pat, matyt, atidžiau nepaskaityta. Užsikrėtę ne kažin kiek prasminga pavyzdžių aritmetika, šį bei tą ir mes skaičiavome. Neapeidami ir J. Jablonskio sugalvotų bei komentuojamų sakinių radome maždaug 2900 pavyzdžių. Tačiau konkretūs skaičiai gal mažiau įdomūs16, negu tam tikros pavyzdžių rūšys, jų lyginimas, proporcijos. Pakoreguotus J. Jablonskio Sintaksės pavyzdžių tipus skiriame į tris pagrindines jų grupes: 1) šnekamosios kalbos, 2) tautosakos, 3) rašomosios (rašytų) kalbos pavyzdžius. Šnekamosios kalbos (tarmių) pavyzdžiai sudaro apie trečdalį iš visų nagrinėjamų sintaksės faktų. Šiai grupei priskiriame ne tik tiesiogiai iš vadinamųjų suvalkiečių (kapsų ir zanavykų) nuorodą turinčius pavyzdžius, bet ir paties J. Jablonskio užrašytų iš Rygiškių apylinkių apie 100 pavyzdžių, pateiktų be jokios nuorodos. Vis dėlto Sintaksėje randame nemaža ir iš Žemaičių (Alsėdžių, Kvėdarnos ir kt. vietų), ir iš Vidurio Lietuvos rinktų faktų (Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio, Žagarės apylinkių). Sudėję į vieną skry- 16 Tų konkrečių skaičių paberta ir K. Jurgelionio; jie pakomentuoti ir papildyti A. Piročkino (žr. Piročkinas 1978: 86). V. LABUTIS. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksės pavyzdžiai 27 nią visus šiuos pavyzdžius, matytume, kad jie sudaro beveik tiek pat, kaip ir vadinamųjų suvalkiečių. Rytiečių (Kupiškio, Anykščių, Dusetų ir kt.) ir tiesiog santrumpa Rt. pažymėti pavyzdžiai sudaro taip pat vos ne trečdalį visų šnekamajai kalbai priskirtų sakinių. Kelios dešimtys pavyzdžių imta iš Prūsų Lietuvos šnektų, kaip žinoma, labai artimų „suvalkiečių“ tarmei. J. Jablonskio didžiai vertintos tautosakos17 Sintaksėje galima suskaičiuoti taip pat maždaug trečdalį (daugiau kaip 900) visų surinktų pavyzdžių. Jie pateikti kartu su vietos, kur buvo užrašyti, pavadinimu (pvz., Grl.d. – Garliavos dainos, arba surinkėjo vardu, pvz., Dk.p. – Daukanto pasakos, Sl.d. – Slavočinskio dainos). Tokius pavyzdžius skyrėme ne pagal vietą ir ne pagal užrašytoją, o pagal tautosakos žanrą. Tai šiek tiek iškreipia tarmių duomenų vaizdą, tačiau priežodžiai, patarlės, net ir dainos bei pasakos plinta iš vienos šnektos į kitą, kartais nepaisant nė tarmių ribų18. Lengviausiai įsimenami ir lengviausiai keliauja iš vienos šnektos į kitą priežodžiai ir patarlės – Sintaksėje jų pažiėriama apie 500. Ne vieną kalbininką (A. Leskyną, K. Brugmaną, F. Fortunatovą ir kt.) žavėjo lietuvių liaudies dainų kalba, jų melodingumas, ritmas. Jos taip pat keliais variantais sklandė po atskiras šnektas. J. Jablonskis jų pavyzdžių sėmėsi net tik iš tautosakos rinkėjų (S. Daukanto, S. Stanevičiaus, M. Slančiausko, J. ir A. Juškų), bet ir iš kalbininkų užrašytų tekstų. Vien vadinamųjų Liudvinavo dainų (Ld.d.), užrašytų F. Fortunatovo ir V. Milerio, Sintaksėje cituota apie 30 kartų19. Iš viso dainų pavyzdžių čia pateikta apie 300. Pasakų sakiniai ilgesni, sunkiau įsimenami,– jų Sintaksėje apie 150. Mišlių šiek tiek daugiau kaip 20. Iš viso tautosakos pavyzdžių randama per tūkstantį. Rašomosios (raštų) kalbos pavyzdžių per 200 pateikiama iš Žemaitės apsakymų, kitus raštų pavyzdžius mažėjimo eile galima išdėstyti maždaug taip: iš Visuomenės įnamių, M. Valančiaus, Juozapo Silvestro Dovydaičio Šiaulėniškio Senelio, A. Baranausko Anykščių šilelio, M. Daukšos ir kt. Šio tipo pavyzdžių nemaža likę nurodytų apibendrintai R ir Rr. Iš viso raštų pavyzdžiai sudaro maždaug trečdalį Sintaksėje aptariamų sakinių. 17 Polemizuodamas 1926 m. su Vincu Krėve, J. Jablonskis rašytojams primygtinai kartojo, kad „tautosakinės kalbos jie (rašytojai) negali niekinti...“ (JR V: 65). 18 J. Jablonskio pavyzdį juoda duona – ne badas, pateiktą iš S. Daukanto, teko girdėti Daukšių šnektoje (pietrytinių kapsų pakraštyje) šio straipsnio autoriui, dar nė skaityti nemokančiam, tik tai čia jis turėjęs ir tęsinių: Juoda duona – ne badas, stora marškiniai – ne nuogas. 19 Regis, vėliau šios dainos tiesiogiai nenurodytos nė viename kitame lietuvių kalbos vadovėlyje. 28 KALBOS KULTŪRA | 85 Pavyzdžiai tarp Sintaksės dalykų Pavyzdžius J. Jablonskis rikiavo pagal tradicinių sintaksės vadovėlių planą, kurio galima įžvelgti keturias pagrindines dalis: 1) sakinys ir jo dalys, 2) sudėtingieji vientisinio sakinio atvejai, 3) sakinių tipai, 4) sudėtiniai sakiniai ir jų sandaros skirt ybės. Rašomosios kalbos praktikos reikalui paprastai priduriama ir šis tas iš skyrybos – taip pasielgta ir Sintaksėje. Kur vadovėliui skirtame sisteminiame sintaksės apraše autorius tik trumpai nusako, nesileisdamas į keblesnius raiškos bei nagrinėjimo atvejus, ten Sintaksėje pakanka kelių elementarių pavyzdžių – jiems nereikia nė šaltinio nuorodos. Taip trumpai supažindinama su sakinio samprata, su pagrindinėmis sakinio dalimis – veiksniu ir tariniu, pvz.: Žmonės vasarą pluša dirba. Višta – paukštis ir pan. Primenama, kad yra paprastų sakinių, kuriuose trūksta aiškiai išreikštos kurios nors sakinio dalies: Bėgi. Sustok. Kas čia verkia? – Vaikas. Jau temsta. Šalta. Bus lietaus. Pastarieji trys sakiniai laikomi beasmeniais. Antrininkėms sakinio dalims tenka rinktis ilgesnių sakinių – su šaltinių nuorodomis ir kur kas daugiau. Antai papildiniams ir pažyminiams reikėję dviejų paragrafų su maždaug 70 pavyzdžių: Mažas kupstas didelį vežimą parverčia. (Pr.); Jis savimi veža rugius. (Als.); Pirkta duona – ne skalsi. (Dk.). Įvairioms tuo tarpu trumpai apibūdinamoms aplinkybėms randama apie 60 pavyzdžių: Rytoj važiuosim miškan. Dabar įsijuosę visi dirba nuo ryto iki vakaro. (Žm.); Medžių šakos obuoliais linko. (Kp.); Vakar visą dieną išbuvau namie. (Sv.). Kreipinys, arba šauksnys, nelaikomas atskira sakinio dalimi – tai esąs dar vienas „išsiskyrėlis“: Tu, tėve, būk ir supūk... (Sln.); Tylėk, varle, klausyk, ką dėdė sako. (Kp.). Pavyzdžiai upeliais išsilieja pradėjus kalbėti apie „sakinio sudėtį ir įvai rybes“. Veiksnio dabar jau pateikiama apie 20 pavyzdžių. Tarp jų įdomiausi tie, kurie reiškiami bendratimi arba kartu su vardininku: Kam bus malonu vargti! (Žm.); Alus gerti sveika. (Sv.)20; Metas jau bus ir rugiai pjauti. (Kp.). Centrinei, problemiškiausiai, sakinio daliai – tariniui su savo rūšimis – Sintaksėje nepagailėta daugiau kaip 150 pavyzdžių. Štai bent po vieną jų grupių sakinį: Bėda kojas taiso. (Pr.); Tas arklys buvo rietų nasrų. (Sv.); Kalpokas viliasi gausiąs daug pinigų. (Žt.); Ponas – ne brolis. (Dk.); Jau namai matyti. (Žt.). Čia pat autorius samprotauja apie pastarųjų sakinių galimą skirtingą 20 Pavyzdį Alus gerti sveika kartoja nuolatiniai alaus mėgėjai, net ir negirdėję apie J. Jablonskio Sintaksę. V. LABUTIS. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksės pavyzdžiai 29 interpretaciją – ką priskirti veiksniui, ką – tariniui. Dėl ne vieno keblaus sakinio J. Jablonskis sako: „Koks klausimas, toks ir atsakymas“. Atskirai derinimo, kaip vieno iš sintaksinių ryšių reiškimo būdų, J. Jablonskis neaptarė, tačiau Sintaksėje kalbama apie derinamąjį pažyminį, o tarinio derinimas su veiksniu išsamiai aptariamas dviem paragrafais – kiekvienas su trimis ar daugiau padalų. Štai keletas įdomesnių tokio derinimo pavyzdžių: Niekas to nežino. (Nr.); Išlįskit bent vienas, broliukai. (Ps.); Meška su lokiu abudu tokiu. (Pr.); Gėda bėgti, išbėgus sveika. (Kv.); Uogos sveika. (Sv.); Senų miškai mylėta, tūlon giesmen dėta… (An. Š.). Papildinių savitiems raiškos atvejams ir ypatingam suvestiniam papildiniui atseikėta vėl apie 100 pavyzdžių. Pažvelkime bent į keletą suvestinio papildinio sakinių: Katrė, pamačiusi vyrą pykstant, tylėjo. (Val.); Visi žinojo Mikę gebant apgaudinėti. (Val.); Ar nesi matęs kur dvylikos brolių juodvarniais lakstančių. (Ps.). Apžvalgoje išvardijamos penkios aplinkybės: vietos, laiko, būdo, tikslo ir priežasties. Išsamiau apie jų raišką rašoma jau pradedant nuo tikslo aplinkybės, šalia jos atsiranda ir siekiamosios aplinkybės, tada pateikiamos laiko, būdo, priežasties, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės21. Kiekvienos aplinkybės skiriama nuo dviejų iki penkių atmainų, kurių raiškos įvairovę rodo po 10 ar 20 pavyzdžių. Iš jų verta paminėti tik keletą ypatingesnių atvejų. Tikslo: Mergelė graži žiūrėti, meili kalbėti. (D.); Aš ne antelė per jūres plaukti, ne gegužėlė girioj kukuoti. (Ld.d.). J. Jablonskis suvokė, kokie įvairūs naudininkai su bendratimi tikslui reikšti, tad Sintaksėje nepašykštėjo pavyzdžių: Ne visų burnos putrai srėbti. (Sv.); Motyna gavo vaikėlį kiaulėms ganyti. (Val.); Džiovinti obuoliai labai geri esti sausi valgyti ir viralui virti. (Rt.); Šiandien gera diena bitėms kopti. (Nr.). Sintaksėje esama ir daugiau savitumų, susijusių su įvairiais pavyzdžiais. Sudėtinių prijungiamųjų sakinių pavyzdžiai J. Jablonskio skirstomi iš esmės pagal tai, į kokį iš pagrindinio sakinio keliamą klausimą atsako šalutinis sakinys. Bejungtukiai sakiniai šiuo atžvilgiu patenka į tas pačias grupes kaip ir turintys prijungiamąjį žodį. Vieno kito sakinio nustatyta rūšis kartais kelia abejonių. Sakysim, nelengva tarinio šalutinį sakinį įžvelgti tokiu atveju: Jūsų gražūs, o mano – verkti reik žiūrint į gyvulius. (Žt.). 21 Vietos aplinkybių raiška neaptariama, matyt, turint galvoje, kad tai išsamiau aprašyti tinka linksnių ir prielinksnių moksle, o prieveiksmiai, einantys aplinkybėmis, priklauso morfologijai. 30 KALBOS KULTŪRA | 85 Iš aplinkybių šalutinių sakinių ypač į akis krinta laiko sakiniai – jų 95. Sintaksėje jie suskirstyti net į 10 pogrupių. Čia pasitaiko sakinių su tarminiais jungiamaisiais žodžiais ir bejungtukių: Kaip močiutė stakes taisė, aš jauna buvau. (J. d.); Sugysi, lig išteksėsi. (Sl.); Jojau per laukelį – žemelė dundėjo. (D.). Keistokų, dažniausiai tarminių pavyzdžių, rastume ir daugiau: Kunigėlis neateis, bet serga. (Als.); Kaip vogta, tai niekais ir eina. (Sln.) (Pateikti tarp priežasties sakinių.) Šalutiniais sakiniais J. Jablonskis laikė ir savitus lyginamuosius posakius: Gina, kaip pempė savo vaikus. (Pr.); Blaškos, it dantį geliamas. (Val.) (Skyryba – jablonskinė.) Ne vieną kartą Sintaksėje pripažįstama, kad šalutinį sakinį galima priskirti ir prie kitos grupės. Daug kas J. Jablonskio Sintaksėje pastebėjo neįprastus „sutrauktinius šalutinius sakinius“, sudarytus iš dalyvio, pusdalyvio ar padalyvio, su kuriais gali būti „sutapę“ kiti žodžiai – jo palydovai: Velnias, pasivertęs pele, išgraužė laive skylę. (Ps.); Būdamas dienos paukštis, žmogus naktį nerimsta. (Vs.). Tą „sutrauktinių“ šalutinių sakinių pavadinimą autorius visur rašo su kabutėmis ir priduria pastabą, kad tai nėra tikri šalutiniai sakiniai, o tik savotiškos sakinio dalys. Pats J. Jablonskis linkęs išskirti juos kableliais, bet mano, kad „kablelio ženklas čia sprendžiamo balso turėti, žinoma, negali“ (§58)22. Sintaksėje tarp įterptinių sakinių pavyzdžių patenka ir tokių atvejų, kai į tiesioginę kalbą įterpiami pasakotojo žodžiai: „Tu, motyn, būk prie ligonio“, tarė tėvas, „o aš važiuoju daktaro parvežti“. (Žt.). Įterptinių žodžių pavyzdžiuose pasitaiko ir dalelyčių (mat, rasit, galbūt, tarsi ir pan.): Žmogelis buvo, tarsi, prie žemės prikaltas. (R.). Manytume, kad J. Jablonskis įtikinamais pavyzdžiais parėmė nuostatą skirti, kur kalbėtojas praneša jam tikrai žinomą faktą, nuo to, kas tik girdėta, kitų sakoma, o pats kalbėtojas liekąs tarsi nuošalyje, nežinąs, kaip iš tiesų būta23; plg. Erelis atsakė: „Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis viename kalne gyvena“. (Ps.) ir Erelis atsakė – matęs ir žinąs: jie per dieną juodvarniais lakioja... (Ps.). Dalyvių kalbą J. Jablonskis teikė ir netikėtiems pastebėjimams bei patyrimams reikšti: Po trijų dienų tėvai žiūri – visas žalčių pulkas besliaužiąs į jų kiemą. (Ps.). Deja, raštuose jau pats matė, kad dažnai nesilaikoma šio dalyvinės kalbos polinkio: Gavom 22 Tokiu dalyvinio tipo žodžių grupių (konstrukcijų) skyryba mūsų laikais palikta laisva. 23 Šie atvejai dabar laikomi savita evidencialumo kategorija. V. LABUTIS. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksės pavyzdžiai 31 žinią, kad netrukus išeis naujas laikraštis. Pasak J. Jablonskio, „žmoniškiau“ būtų rašyti: Gavom žinią, kad netrukus išeis naujas laikraštis. Iki šių dienų sintaksės vadovėliuose dažniausiai remiamas sudėtinių sujungiamųjų sakinių skirstymas į sudedamuosius, priešpriešinius, skiriamuosius ir paremiamuosius. Taip jie įvardyti J. Jablonskio Sintaksėje. Toms sujungiamųjų sakinių atmainoms parodyti pateikiama maždaug po 60 pavyzdžių. J. Jablonskiui jau anuomet kėlė abejonių, ar priešpriešai reikšti tinka raštuose pavartojama dalelytė gi: Išgerti 10–15 puodelių arbatos gali ir jauna mergaitė (mongolė), suaugusieji gi vyrai dveja tiek išgeria. (R.). Tarp padarinio, išeities, paremiamojo sujungimo sakinių randame ir bejungtukių: Baltuosius žirnius aš be galo branginu: jie greitai suverda ir labai sveiki valgyti. Po sujungiamųjų sakinių pridėti vadinamieji „sutaptiniai“. Tai dažniausiai sakiniai su vienarūšėmis sakinio dalimis: Žuvis ir svečias trečią dieną dvokia. (Val.), bet čia pasitaiko ir tikrų sudėtinių sakinių: Sudžiūvėlis sukepėlis, nei pats valgo, nei kitam duoda (Spyna). (Kp.). Baigiant sudėtinių sakinių skyrių Sintaksėje pabrėžiama, kad kartais tarp prijungimo ir sujungimo skirtumų labai maža: Prikrovė vežimą, nė arkliai nepatraukia (žr. § 72). Sintaksės vadovėlio pabaigoje tinka pakalbėti ir apie skyrybą. Ji čia dėstoma pagal skyrybos ženklus, tačiau nusakomos ir bendrosios skyrybos taisyklės. Sudėtiniams sujungiamiesiems sakiniams ir ypatingesniems skyrybos atvejams pavyzdžių daugiausia imama iš raštų. Pavyzdžių pateikimo būdai ir paskirtis Būdamas patyręs pedagogas, J. Jablonskis gerai suvokė, kad Sintaksėje praverstų remtis keliais metodais. Ten, kur galima pasikliauti mokinių jau turimu šiokiu tokiu supratimu, kaip nustatyti sintaksės fakto rūšį, ir kur neleidžiama giliau į sandarą, raiškos būdus ir sunkesnius atvejus, naudinga remtis vadinamuoju indukciniu metodu. Pagal šį metodą įprasta pirmiau pateikti pavyzdžius su išryškintu kuriuo nors sintaksės reiškiniu, o paskum atskleisti jo esmę, pateikti apibendrintą apibrėžimą. Tokio metodo laikomasi dešimtyje pirmųjų Sintaksės paragrafų, taip pat supažindinant su sakinio dalimis, su šalutiniais aplinkybių sakiniais, kartais ir kitur. Sakinio dalių raiška, jų įvairovės, sudėtingesni sakinių ir sakinio dalių atvejai aptariami dedukciniu metodu: pirmiau išdėstoma tam tikras apibendrinimas, sintaksės reiškinių rūšys, o paskum pateikiami visa tai iliustruojantys sakiniai. 32 KALBOS KULTŪRA | 85 Dažnai Sintaksėje iš teksto parinkti pavyzdžiai komentuojami, nurodomi galimi skirtingi jų vertinimo ir nagrinėjimo atvejai. Tai savotiškas samprotaujamas metodas. Kai kur autorius ima šmaikštauti, sugalvoja sąmojingų pavyzdžių, lyg ir neįprastų vadovėlio stiliui. Tačiau ir tokiais atvejais J. Jablonskis nepažeidžia mokslo tiesų. Antai septintame paragrafe pradedama kalbėti apie pagrindinių sakinio dalių svarbą ir toliau rašoma: „Kad koks išsižiojelis priėjęs mus pasakytų staiga netikėtai neklausiamas (išryškinta mano – V. L.) „Ant stogo tupi“, tad jo pasakymas nebūtų dar gramatikos sakinys“. Arba vėl: įrodinėdamas, kad atpasakojamoji dalyvių kalba kai kur tikslesnė už veiksmažodžiais reiškiamas mintis, J. Jablonskis ir savo slapyvardį įkomponuoja į sugalvotą situaciją – esą, jeigu jis rastų laikraštyje apie save parašyta „R-kių Jono kaimynas pašaukė (padavė) tieson, kad jo (kaimyno) arklį pavogė“, tai jis (Jablonskis) galėtų to laikraščio redaktorių ap-skųsti, kad laikraštis tikįs to kaimyno žodžiais. Laikraštis turėjęs parašyti: „R. Jono kaimynas pašaukė tieson, kad jo arklį pavogęs ... arba įtaria jį arklį pavogus“. J. JABLONSKIO SINTAKSĖ IR GRAMATIKOS NORMINIMAS Kaip minėta, „Prakalboje“ J. Jablonskis kukliai pasakė, kad iš to vadovėlio rašomajai kalbai didelės naudos nebūsią. O vis dėlto tos naudos būta (ir yra). J. Jablonskio Sintaksė yra geroka atrama, padedanti lietuvių kalbos gramatikos vartosenai, žinoma, tam, kas čia nori atskirti pelus nuo grūdų. Ir pats J. Jablonskis, taisydamas su sintakse susijusias, raštuose tuomet dar tikrai buvusias dažnas šios rūšies klaidas, jau nuo 1912 m. vis primindavo, kad apie tai jau rašyta jo Sintaksėje. Deja, net ir dėl tokios užuominos žmonės, kurie iš anksto buvo nusistatę prieš J. Jablonskio darbus ar į juos neįsigilinę, jų neperpratę, puolė ieškoti visokiausių priekabių, menkinti jo darbą. Palikdami nuošalėje iš piršto laužtus Druskiaus (Adomo Jakšto (Dambrausko)) ir K. Jurgelionio išpuolius prieš Sintaksę ir jos autorių, paminėsime tik, kaip aiškiai J. Jablonskis pagrindžia, kad nelaikąs savo Sintaksės jokiu „koranu“; ją nesigyręs, o tik norėjęs joje iškelti žmonių kalbos pavyzdžius... (JR IV: 111)24. 24 Nesuprantama, kaip buvo galima vadinti autorių diktatoriumi, kirste kertančiu, jeigu Sintaksėje vienos konstrukcijos pirm neng, pirma negu ... pateikiami net šeši galimi pakaitai. V. LABUTIS. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksės pavyzdžiai 33 J. Jablonskio Sintaksė rėmė mūsų gramatikos norminimą ir pačių sistemingu lietuvių kalbos sintaksės reiškinių aprašų, kurio metodinę kryptį galima laikyti „nuo funkcijų prie raiškos“. Autoriui buvo aišku, kad jo nustatyti dėsningumai po kurio laiko gali pasimiršti, tačiau juos rodantys geros kalbos pavyzdžiai įsirėžę atmintyje, lyg kokie kelrodžiai, žymi, kur tam tikru atveju mūsų protėviai savo mintį sugebėdavo reikšti gražiai lietuviškai. J. Jablonskio Sintaksės sistema, nors koreguojama ir papildoma, veikė mūsų kalbos tvirtybę per daugelį kitų vadovėlių ir kitokių gramatikos aprašų. Antai 1985 m. išeivijoje Juozas Masilionis JAV lietuviams išleido naują vadovėlį Lietuvių kalbos sintaksė. Ir čia pripažįstamos J. Jablonskio Sintaksės tradicijos, plitusios per Petro Klimo, Zigmo Kuzmickio, Leonardo Dambrūno, Prano Gailiūno su Juozu Žiugžda ir kt. vadovėlius. Vėl pabrėžiama, kad J. Jablonskio Sintaksė visuomet buvusi neišsemiamas pavyzdžių aruodas (Masilionis 1985: 5). Iš tiesų vien tą J. Jablonskio gal keturis kartus paminėtą priežodį „Juoda duona – ne badas“ turbūt rastume kiekviename bent kiek išsamesniame mūsų sintaksės apraše. IŠVADOS 1. Lietuvių kalbos sintaksę J. Jablonskis rašė pirmiausia turėdamas galvoje šio dalyko vadovėlių aukštesnėms mokyklos klasėms spragą – tai iš dalies lėmė ir pavyzdžių gausą bei jų išdėstymą. Pavyzdžių Sintaksei jis rinko dar nuo studijų Maskvoje laikų – apie 30 metų. 2. Sintaksę pradėjo rašyti būdamas mokytoju Breste, 1909 m. su talkininkais K. Būga, J. Balčikoniu, J. Šlapeliu, gavęs prieglobstį Seinuose. Tą darbą tęsė ir 1910 m. vasarą Puziniškyje, Petkevičių dvare. Atskiru leidiniu Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksė išleista 1911 m. birželio mėnesį. Daugumas pavyzdžių šaltinių joje pateikti su konkrečiomis nuorodomis. 3. Apytikriais skaičiavimais, pavyzdžių esama apie 2900. Pagal šaltinius pavyzdžių klodai išsidėstę maždaug taip: apie trečdalis šnekamosios kalbos, šiek tiek daugiau tautosakos ir mažiau nei trečdalis – iš raštų. 4. Pavyzdžiai pateikiami pagal tradicinės sintaksės planą: sakinys ir jo dalys, sakinių tipai, sudėtiniai prijungiamieji ir sujungiamieji sakiniai, vadinamieji sutrauktiniai šalutiniai sakiniai ir sutaptiniai sakiniai, pabaigoje – skyrybos ženklų vartojimas. Motyvuotai J. Jablonskis gynė atpasakojamąją 34 KALBOS KULTŪRA | 85 (dalyvinę) kalbą. Ne kartą Sintaksėje primenama, kad sunkesniais atvejais tą patį sakinį galima interpretuoti ir nagrinėti keliais būdais. Pavyzdžiams pateikti vartojami keli metodai: indukcinis, dedukcinis ir samprotaujamasis. 5. Taisyklingi, gražūs J. Jablonskio surinkti lietuvių kalbos, ypač tautosakos, pavyzdžiai neretai buvo tarsi aruodas kitoms mūsų gramatikoms. J. Jablonskio Sintakse, kaip sistemingu lietuvių kalbos sintaksės aprašo modeliu, daugiau ar mažiau naudojosi ne vienas XX a. lietuvių kalbos vadovėlių autorius, taip pat ir sintaksės mokslo tyrėjai. Jo nustatytos taisyklės ir vartosenos polinkiai padėjo įsitvirtinti daugeliui lietuvių kalbos gramatikos normų. LITERATŪRA Buivydienė V. 2012: Lietuvių kalbos mokymas XX a. pradžioje: pirmosios lietuvių kalbos programos ir to laikotarpio vadovėliai. – Naujausi kalbų ir kultūrų tyrimai. Sudarė V. Meiliūnaitė, N. Morozova. Vilnius: Petro ofsetas. Jonikas P. 1987: Lietuvių tauta ir kalba amžių būvyje, Chicago: Lituanistikos instituto leidykla. JR I–V: Jablonskio raštai 1–5. Sudarė J. Balčikonis. Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1932–1936. JRR I–II: J. Jablonskis. Rinktiniai raštai 1–2. Sudarė J. Palionis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957–1959. Kairiūkštytė N., Gudonytė A. (sud.) 2009: Lietuvybės kovų verpetuose. Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas. Masilionis J. 1985: Lietuvių kalbos sintaksė, Chicago: LB švietimo taryba. Palionis J. 1955: Įžymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Palionis J. 1957: J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai. – J. Jablonskis. Rinktiniai raštai 1. Sudarė J. Palionis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Piročkinas A. 1978: J. Jablonskis – bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas, Vilnius: Mokslas. Piročkinas A. 1980: J. Jablonskis, Kaunas: Šviesa. Piročkinas A. 1985: Jono Jablonskio laiškai, Vilnius: Mokslas. Rygiškių Jonas. 1911: Lietuvių kalbos sintaksė, Seinai. Sabaliauskas A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimų istorija 1, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1992: Lietuvių kalbos istorija 5: Bendrinės kalbos iškilimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Gauta 2012 12 20 V. LABUTIS. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksės pavyzdžiai 35 EXAMPLES IN LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖ (SYNTAX OF THE LITHUANIAN LANGUAGE) BY RYGIŠKIŲ JONAS Summary The first comprehensive and systemic description of the syntax of the Lithuanian language Lietuvių kalbos sintaksė (Syntax of the Lithuanian Language) was presented by Jonas Jablonskis under the pseudonym of Rygiškių Jonas as a textbook of a vitally important part of the language at the time when after the lifting of the ban on the Lithuanian press the Lithuanian language was making its way into schools. Jablonskis wrote Lietuvių kalbos sintaksė in a year. Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis and Jurgis Šlapelis helped him to resolve issues related to orthography and terminology. Jablonskis’ Lietuvių kalbos sintaksė was published in Seinai on the initiative of the priest Juozas Laukaitis in the monthly of religious direction Vadovas in the autumn of 1910. As a separate book it was published in 1911 also in Seinai. In the foreword of the publication Jablonskis pointed out how important for this work were the examples (2900 of them) and introduced their sources. One third of them are examples of the spoken language form various villages, examples from folklore comprise more than a third (over 900) and examples of best language taken from the writings of 19th century (works of Kristijonas Donelaitis, Žemaitė, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas and other) make up less than a third. Examples in Lietuvių kalbos sintaksė are arranged according to the traditional plan of the textbooks of this subject – a sentence, parts of the sentence, types of the sentence, composite sentences and their kinds. For the first time in Lithuanian grammars punctuation marks with the rules of their usage and illustrative sentences were provided. The researched publication helped to bring out and to substantiate the norms of the grammar: first of all it can be seen in the rules set for various matters of syntax and based on convincing examples; in addition various mistakes ingrained in syntactic construction were indicated. The majority of 20th century textbooks of this subject continued the traditions of Jablonskis’ Lietuvių kalbos sintaksė. Some of the examples (especially from the folklore) were widely used by the authors of textbooks as well as scientific works. KEYWORDS: Jonas Jablonskis, syntax, examples, sources, presentation methods. VITAS LABUTIS Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius 36 KALBOS KULTŪRA | 85