Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai

BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RAMUNĖ VASKELAITĖ ĮVARDŽIUOTINIŲ FORMŲ NEVARTOJIMAS TERMINIJOJE IR JO KELIAMAS IŠŠŪKIS NORMAI ESMINIAI ŽODŽIAI: apibrėžiamoji reikšmė, apibrėžtumas, įvardžiuotinė forma, norma, pabrėžiamoji reikšmė, rūšies žymėjimas, vartosena, termino rodiklis. ĮVADAS Norminamuosiuose leidiniuose pateikiamos formuluotės dėl įvardžiuotinių formų (toliau – ĮF) vartojimo terminijoje yra griežtos: daugumoje jų teigiama, kad būdvardinis termino dėmuo turi būti vartojamas tik ĮF. Tačiau toks teiginys gerokai išsiskiria iš bendrojo norminamojo konteksto, rodančio, kad dažniausiai linkstama tik pavardyti ĮF galimų turėti reikšmių ir, pridūrus, kad jų vartoti nebemokama, būtinojo vartojimo tomis reikšmėmis nenustatyti. Toks norminamasis kontekstas visiškai atitiktų diachroninių ir sinchroninių kalbos tyrimų rezultatus, atskleidžiančius, kad ĮF nyksta – traukiasi iš tarmių, o ir bendrinėje kalboje neretai keičiamos paprastosiomis. Šios prieštaros skatintų kelti klausimą, kuo grindžiama ir kiek yra pagrįsta būtinąjį termino žymėjimą morfologiniu rodikliu nustatanti norma, bet kartu ir daryti prielaidą, kad normos pagrindas gali būti reguliaresnė vartosena. Vis dėlto vien jau pavyzdžiai, pateikiami tyrinėjant kurios nors specialiosios srities terminiją (pvz.: Umbrasas 2002; Zemlevičiūtė 2003; Stunžinas 2005), yra ženklas, kad terminuose ĮF irgi ne visada vartojamos. Jų nevartojimą terminų žodynuose 1973 m. konstatavo Angelė Kaulakienė ir šį polinkį įvardijo kaip to meto tendenciją. Tačiau polinkis terminijoje nevartoti ĮF minimas ir vėliau, kartu pažymint polinkį apskritai nevartoti ĮF. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (toliau – DLKG) irgi teigiama, kad ĮF ir terminuose įvairuoja, nors bendrinei kalbai jos labiau teikiamos (DLKG 1997: 175). Toks kartotinis polinkio konstatavimas jau skatintų daryti kitokią prielaidą – kad griežtasis teikinys dėl terminijos ne tik skiriasi nuo bendrojo norminamojo konteksto, sudaro tam tikrą priešpriešą kalbos tyrimams, bet ir nesulaukia pakankamo atgarsio vartosenoje, o ši, kaip būtų galima kelti hipotezę jau atsižvelgus į polinkio kartojimą, labiau linkusi paisyti bendrosios ĮF raidos krypties ir jį labiau atitinkančių būtinumo nenustatančių RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |2 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 normų. Žinoma, patikrinti šias prielaidas bei hipotezes galima tik normą ir vartoseną ištyrus. Tačiau tokių tyrimų nėra, jei neskaitysime vieno darbo, kuriame konstatuojama, kad ĮF nevartojamos suvirinimo mokslo darbuose (Gedzevičienė, Gedzevičius 2011), ir minėto A. Kaulakienės (1973) straipsnio, bet jame norma ne tiek nagrinėjama, kiek teikiama. Reikšmingą vartosenos tyrimą yra atlikusi Adelė Valeckienė (1957), tačiau jo tiesioginis objektas nėra terminai ir nuo tyrimo paskelbimo praėjo jau 60 metų. Esama kelių publikacijų, kuriose vartojimo terminijoje klausimas užkliudomas netiesiogiai – nagrinėjant ĮF reikšmes (Valeckienė 1961) ar kanceliarinėje kalboje pasitaikančius netaisyklingo jų vartojimo atvejus (Oginskienė 1993), neveikiamosios rūšies dalyvius (Ambrazas 1964), priesagos -inis, -ė būdvardžius (Kniūkšta 2001). Terminologijos darbuose nuomonė dėl ĮF vartojimo irgi pasakoma retai (Gaivenis 1975; Keinys 2004), kai kur ją galima išskaityti netiesiogiai (Gaivenis 1995; Keinys 2005). Nei normos, nei vartosenos nenagrinėjant, pastarosios nenuoseklumas didėja. Vien jau tai skatintų kelti ĮF vartojimo terminijoje klausimą. Kad terminai šiuo morfologiniu rodikliu žymimi nereguliariai, aiškiai matyti ir iš ekonomikos kalbos. Vis dėlto joje matyti ir kai kurių dėsningesnių polinkių. Juos išnagrinėjus, būtų galima spręsti, koks šių polinkių santykis su norma, ir vertinti jų pagrįstumą. Tačiau įžvelgtos norminamosios prieštaros rodytų, kad vien vartosenos analizės pagrįstumui įvertinti neužtektų. Juk jei nepakankamai pagrįsta, ar tam tikrais nedėsningumais pasižymi norma, iš vartosenos prieštaravimo daryti išvadas apie jos polinkių nepagrįstumą būtų nelogiška. Gali būti, kad vartosenoje tiesiog labiau paisoma diachroninių kalbos tyrimų atskleidžiamo, o ir norminamuosiuose darbuose neatmetamo ĮF nykimo polinkio. Taigi, įvertinti vartosenos pagrįstumą galima tik išnagrinėjus normą, o vienas iš normos vertinimo kriterijų yra tai, kiek jos paisoma vartosenoje. Tokios abipusės sąsajos ir lemia šio straipsnio tikslą – išnagrinėti ĮF vartojimo terminijoje normą, vartosenoje ryškėjančius polinkius ir, remiantis lyginamąja analize, įvertinti tiek vartosenos polinkių, tiek ir normos pagrįstumą. Nagrinėjamai vartosenai atstovauja dvejopo pobūdžio tekstai: rišlūs, būtent ekonomikos mokslo periodiniuose leidiniuose spausdinami straipsniai, ir bekontekstė terminų vartojimo aplinka, t. y. ekonomikos terminų žodynai ir teisės aktuose pateikiami terminų (sąvokų) žodynėliai. Kitas tyrimo objektas – norminamojo, aprašomojo, aiškinamojo, mokomojo ir tiriamojo pobūdžio darbuose formuluojami teiginiai dėl ĮF vartojimo terminijoje, taip pat traktuotės, išryškėjančios iš ĮF esmės aiškinimo, jų vertinimo gramatinių kategorijų atžvilgiu, reikšmių klasifikacijos, tiriamųjų darbų visumos. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |3 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Pagrindiniai taikomi metodai – teorinio pobūdžio darbams būdinga lyginamoji analizė, indukcija, dedukcija ir sintezė. ĮF vartosenos tyrimas grindžiamas terminų žodynų ir teisės aktų statistinių duomenų lyginimu ir vertinimu. 1. BENDRASIS NORMINAMASIS KONTEKSTAS Termino žymėjimas lietuvių kalboje nėra vienintelė ĮF funkcija. Tų funkcijų, dažniausiai vadinamų reikšmėmis, skiriama ir daugiau. Būtent jomis dažniausiai aiškinama ĮF ir neįvardžiuotinių formų (toliau – NF) opozicija. Vis dėlto reikšmių klasifikacija skiriasi, o ir gramatinių formų bei kategorijų sistemoje ĮF iki šiol neranda apibrėžtos vietos. Pasirinkus vieną ar kitą jų vertinimo modelį, konstatuojama ir daug tuo modeliu sunkiai paaiškinamų išimčių. Kad šis kalbos reiškinys yra sunkiai įmenama mįslė, rodytų ir kalbos raidos tyrimai. Juose pavyksta atskleisti, kad ĮF nyksta, tačiau nykimo priežastys irgi nevisiškai aiškios. Tai skatina nagrinėti neaiškumus ir kodifikuojamas ĮF vartojimo normas vertinti atsižvelgiant į juos. 1.1. Tiriamojo pobūdžio darbų atskleidžiamos problemos ir sąsajos ĮF nėra tas objektas, kurį tirti lietuvių kalbotyroje būtų renkamasi dažnai, tačiau kai kurie esminiai dalykai yra nustatyti. Pavyzdžiui, nustatytas jų susidarymo pamatas: ĮF susidarė prie paprastųjų formų kaip enklitikui prisijungus jis, ji –  iokamieno įvardžiui (Rosinas 1975; Valeckienė 1986; Zinkevičius 1957, 1966, 1981, 1996). Vis dėlto daugiau lieka iki galo neišsiaiškintų dalykų. Štai kilmės pamatas yra žinomas, tačiau įvardžio  ioreikšmė aiškinama skirtingai, o skirtingai vertinant vieną iš darybos formantų, nevienodai suprantama paties darinio reikšmė. Tokią sąsają galima įžvelgti iš A. Valeckienės (1986, 1990) straipsniuose pateikiamos to įvardžio kilmės teorijų apžvalgos: įvardį  iolaikant anaforiniu (parodomuoju), ĮF linkta laikyti žyminčiomis tam tikrą daiktą arba reiškiančiomis determinaciją ir atitinkančiomis kitų indoeoropiečių kalbų žymimuosius artikelius, o kai įvardis laikomas reliatyviniu (santykiniu), jos daugiausia aiškinamos emfaze – žymimojo daikto ar pastovios ypatybės pabrėžimu. Pati A. Valeckienė (1957) jau anksčiau atkreipė dėmesį į semantinės funkcijos dvilypumą. Ją pavadinusi nurodomąja pabrėžiamojo pobūdžio funkcija, teigė, kad vieni įvardžiuotiniai būdvardžiai gauna pažymimąją (determinacinę) reikšmę, kiti – pabrėžiamąją (emfatinę). Tokia dvejopa RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |4 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 funkcijos prigimtis aiškinta ĮF susidarymo specifika: „Dėl įvardžio neatskiriamo susijungimo su būdvardžiu įvardžiuotinių būdvardžių funkcinės reikšmės pasidarė priklausomos ir nuo būdvardžio bei jo pažymimojo žodžio sintaksinio-semantinio ryšio. <...> įvardžiuotiniai būdvardžiai, žymintieji tokį daiktą, kurio išreiškia skiriamąją ypatybę, su pažymimuoju žodžiu sudaro vieną semantinį junginį ir gauna pažymimąją reikšmę, – rodo tam tikrą žinomą daiktą, įvardžiuotiniai būdvardžiai, žymintieji tokį daiktą, kurio išreiškia būdingą žinomą ypatybę, su pažymimuoju žodžiu glaudaus sintaksinio-semantinio junginio nesudaro ir gauna gryną pabrėžiamąją reikšmę.“ (Valeckienė 1957: 210). Nors teigta, kad dabartinėje kalboje įvardžiuotiniai būdvardžiai turi dvi reikšmes, kartu įžvelgta ir reikšmių raida: pabrėžiamieji būdvardžiai įvertinti kaip nykstantys, nelinkę toliau rutuliotis, o pažymimieji laikyti to laiko kalboje pagrindiniais. Reikšmių raidos koncepcija toliau plėtojama vėlesniuose A. Valeckienės straipsniuose, įvardį iojau susiejant su indoiranėnų ir graikų kalbų konstrukcijomis. Teigiama, kad šis įvardis, tose konstrukcijose eidamas po daiktavardžio tapačioje jam pozicijoje, nebuvo nei grynas reliatyvinis, nei tikrasis anaforinis, jis iš prigimties turėjo pabrėžiamąją, pakartotinio nurodymo („identifikacinę“) funkciją, o pažymimoji funkcija išsiplėtojo vėliau; be to, tarp pažymimosios bei pabrėžiamosios reikšmės lietuvių kalboje griežtos ribos nėra (Valeckienė 1986: 184–185; 1990: 27–28). Būtent tokios įžvalgos galėjo tapti pagrindu lietuvių kalboje skirti apibrėžtumo kategoriją. A. Valeckienės parengtame Lietuvių kalbos gramatikos (toliau – LKG) pirmojo tomo skyriuje apie apibrėžtumo ir neapibrėžtumo koreliaciją dar tik užsimenama, o 1986 m. straipsnyje apibrėžtumas jau aiškiai skiriamas, vėliau jis skiriamas ir DLKG. Beje, 1986 m. straipsnyje vartojamas jau ne pažymimosios, o apibrėžiamosios reikšmės terminas (arba „apibrėžtumas“), taigi, vengiant painiavos, jis toliau vartojamas ir šiame straipsnyje, išskyrus atvejus, kai bus svarbu perteikti tikslius viename ar kitame darbe vartojamus terminus. Jau LKG pamėginus skirti apibrėžtumo ir neapibrėžtumo priešpriešą, iškart keblus tapo pabrėžiamosios reikšmės klausimas. Gramatikoje teigiama, kad pabrėžiamieji įvardžiuotiniai būdvardžiai stovi nuošalėje nuo tos koreliacijos – jų funkcija stilistinio pabrėžiamojo pobūdžio (LKG 1965: 511). Tačiau naujausiuose lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrimuose ĮF jau nagrinėjamos tik kaip apibrėžtumo raiškos priemonės (Holvoet, Tamulionienė 2006; Mikulskas 2006; Spraunienė 2008a, 2008b, 2011; Judžentis 2012: 99– 110). Taip faktas, kad lietuvių kalboje ĮF, kitaip nei artikelinėse kalbose, vartojamos ir pabrėžiamąja reikšme, paprastai lieka nevertinamas. Tiesa, vienas kitas mėginimas spręsti pabrėžiamosios reikšmės klausimą pasitaiko, bet jie rodytų, kad ją norima įtraukti į RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |5 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 apibrėžtumo kategoriją: teigiama, kad pabrėžiamąją reikšmę reikėtų laikyti ĮF pragmatine funkcija (Mikulskas 2006: 64), o vienoje daktaro disertacijoje – kad „visus tradiciškai pabrėžiamaisiais vadinamus įvardžiuotinius būdvardžius pagrįstai galima laikyti turinčiais apibrėžiamąją funkciją“ (Spraunienė 2011: 112). Mėginant lietuvių kalbos ĮF aiškinti apibrėžtumu, kyla ir kitų neaiškumų. Kaip būdvardžio kategorija apibrėžtumo ir neapibrėžtumo priešprieša skirta jau ir DLKG, tačiau tas skyrimas sukritikuotas: dėl to, kad būdvardžio ĮF yra tik viena iš daugelio ypatybės apibrėžiamųjų morfologinių formų, kad ši priešprieša matoma leksemų ir gramatinių formų lygmenyse (Paulauskienė 1994: 225), plėtojant kitokią nei tradicinei lietuvių kalbotyrai būdinga daiktavardinio junginio sampratą, – dėl to, kad tai ne būdvardžio, o daiktavardinio junginio kategorija (Holvoet, Tamulionienė 2006: 12). Vis dėlto į klausimą, ar lietuvių kalbai apskritai būdinga tokia gramatinė kategorija, kritiką pateikiančiuose darbuose aiškiai neatsakyta. Axelio Holvoeto ir Aurelijos Tamulionienės straipsnyje atsakymo paieškos baigtos Christoferio Lyonso mintimi, kad apibrėžtumą turi ne visos kalbos, ir pastebėjimu, kad lietuvių kalbos gramatinis aprašas be šios sąvokos neišsiverčia (Holvoet, Tamulionienė 2006: 32). Artūras Judžentis gramatinę apibrėžtumo kategoriją vis dėlto ryžtasi skirti, bet gramatinė kategorija jo suprantama kitaip, nei įprasta tradicinei lietuvių kalbos gramatikai, – kaip apimanti ne tik morfologijos, sintaksės, bet ir semantikos, pragmatikos lygmenis. Apibrėžtumas pirmiausia ir siejamas su pastaruoju (Judžentis 2012: 99–110). Bene pagrindinis neaiškumas, kylantis lietuvių kalbos ĮF pradedant laikyti apibrėžtumo raiškos priemone, yra didelis opozicijos reiškimo nereguliarumas: daug yra pavyzdžių, kai ĮF vartojamos nesant aiškaus apibrėžtumo, o apibrėžiama ir be ĮF (Spraunienė 2008b, 2011). A. Valeckienė yra aptarusi ir vartojimo pabrėžiamąja reikšme nereguliarumą, tačiau jo aiškinimas įtikina labiau: daikto ypatybės pabrėžimas priklauso nuo autoriaus subjektyvios pažiūros į daiktą (Valeckienė 1957: 203–212). Apskritai tyrėjų mėginimai įminti ĮF lietuvių kalboje atliekamos funkcijos mįslę primena sukimąsi uždarame rate: A. Valeckienės 1957 m. pateikta mėginimų ją įminti apžvalga rodo, kad remiantis vien tik determinacine arba vien tik emfatine teorija šios mįslės nepavyko įminti, ir problemą mėginta išspręsti pripažįstant dvi pagrindines semantines funkcijas, o apibrėžtumo tyrimais vėl susitelkiama tik į vieną iš jų, ir rezultatas dažniausiai būna konstatavimas, kad apibrėžtumo raiška lietuvių kalboje būdvardžių ĮF yra nereguliari (Valeckienė 1986; Holvoet, Tamulionienė 2006; Spraunienė 2011; Judžentis 2012). Kita vertus, iki šiol besitęsiantys mėginimai išsiaiškinti funkciją ir surasti apibrėžtesnę ĮF vietą gramatinių formų RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |6 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ir kategorijų sistemoje skatina daryti prielaidą, kad ta funkcija veikiausiai nėra kalbai labai svarbi, nes esminė per tiek laiko turėjo būti išsiaiškinta. Prielaidą apie neesminę funkcijos svarbą patvirtintų kalbos raidos tyrimai, atskleidžiantys, kad ĮF nyksta. Zigmas Zinkevičius (1957, 1966, 1978, 1981, 1996) nurodo tarmes, kur jos nebevartojamos. A. Valeckienė (1957) daro išvadą, kad nyksta pabrėžiamoji reikšmė, bet įžvelgia ir apibrėžiamosios reikšmės nykimo tarmėse požymių – šia reikšme ĮF nebevartojamos vakarinių dzūkų ir rytų bei vidurio aukštaičių pietinėje dalyje, rečiau vartojamos su ĮF beveik neturinčiomis sritimis sueinančiose tarmėse, būtent rytinėje pietinių vakarų aukštaičių dalyje. Apibrėžiamąją reikšmę laikant dabartinėje kalboje pagrindine, gyvybingiausia, o minėtose tarmėse pavartojamą pabrėžiamąją – nykstančia, straipsnyje daroma išvada, kad ir visi įvardžiuotiniai būdvardžiai tose tarmėse yra nykstantys (Valeckienė 1957: 303). Vis dėlto į klausimą, kodėl jie nyksta, labai aiškiai nėra atsakyta. Atkreipusi dėmesį į apibrėžiamosios reikšmės reiškimą paprastosiomis formomis dar ir gausiai įvardžiuotinius būdvardžius vartojančiose tarmėse, A. Valeckienė vieną priežastį įvardijo – tai daiktų apibrėžimo įvardžiuotiniais lietuvių kalbos būdvardžiais specifika: „Lietuvių kalboje  iokamieno įvardis, atliekantis determinacinę funkciją, yra neatskiriamai susijęs su būdvardžiu, dėl to daikto apibrėžimas – išskyrimas jo iš kitų labai daug priklauso nuo būdvardžio leksinės reikšmės bei jo sintaksinio-semantinio ryšio su pažymimuoju žodžiu <...>. Jeigu jau būdvardis savo specifine leksine reikšme gali atskirti vieną daiktą nuo kito, tai nebereikalingas ir determinacijos ženklas – įvardžiuotinė galūnė.“ (Valeckienė 1957: 303). Teigiama, kad tokie atskiri apibrėžiamosios reikšmės būdvardžių nenuoseklaus reiškimo atvejai ir galėjo prisidėti prie įvardžiuotinių formų prasidedančio nykimo. LKG panašiai aiškinamas apibrėžtumo ir neapibrėžtumo koreliacijos negriežtumas (LKG 1965: 511). Ieškant ĮF nevartojimo priežasčių dabartinės lietuvių gramatinės sandaros darbuose, nurodomas dar vienas veiksnys – mažas reikšmės skirtumas. Nors LKG reikšmė laikoma pagrindiniu ĮF nuo paprastųjų skiriančiu kriterijumi, 1986 m. pažymima, kad reikšmės skirtumo nedaroma tiek raštų kalboje, tiek ir tarmėse, ir juo suabejojama (Paulauskienė, Tarvydaitė 1986: 136). Vėliau svarstoma: „Jeigu tarp paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių būtų didelis (esminis) reikšmės skirtumas, tai nebūtų bendrine kalba kalbančių žmonių, galinčių išsiversti be įvardžiuotinių būdvardžių. O dabar tie, kurie kilę iš įvardžiuotinių būdvardžių nevartojančių tarmių, ir kalbėdami bendrine kalba be jų išsiverčia, tuo prisidėdami prie įvardžiuotinių būdvardžių nykimo apskritai. <...> Turint galvoje dabartinį RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |7 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 gyventojų maišymąsi, krašto urbanizaciją, dvikalbystę ar trikalbystę, reikia manyti, kad nemokančių vartoti įvardžiuotinių formų ir galinčių išsiversti be jų dabar yra labai daug.“ (Paulauskienė 1994: 222–223). Be paminėtų veiksnių, dar kaip ĮF nykimo priežastis nurodoma kaimynų kalbų įtaka (Pupkis 1980: 137; Paulauskienė, Tarvydaitė 1986: 136–137; Paulauskienė 1994: 223), bet daugiausia tik rusų kalbos, ir išsamiau šis veiksnys nenagrinėjamas. 1.2. Prieštarų atspindys norminamuosiuose darbuose Jei kalbos reiškinys savaime traukiasi iš vartosenos, tokius polinkius varžyti kalbos normomis turėtų būti keblu ir veikiausiai netikslinga. Norminant ĮF vartojimą, keblumų turėtų kelti ir iki galo neišsiaiškinta funkcija. Ši sąsaja svarstant ĮF vartojimo normas neminima, tačiau nurodomi kai kurie veiksniai, kurie turėtų būti nemažas kliuvinys teigti būtinąjį ĮF vartojimą. Daugumoje morfologijos ar kalbos kultūros vadovėlių, o ir LKG, įžvelgiamas ĮF nevartojimo bendrinėje kalboje polinkis pirmiausia siejamas su tarmių poveikiu: yra tarmių, kurios ĮF beveik neturi, todėl tų tarmių atstovams nelengva pajusti jų specifiką (Piročkinas 1990: 86; Šukys 2003: 113); daug kur ĮF yra tarmėse išnykusios ar palikusios tik sustabarėjusių formų, dėl to ir bendrinėje kalboje ne visada jas tinkamai mokama vartoti (Pupkis 1980: 137); tarmių atstovai, kalbėdami bendrine kalba, be ĮF išsiverčia (Paulauskienė 1983: 212–213; 1994: 222), nebeturima vidinės klausos įvardžiuotiniams būdvardžiams (Paulauskienė 2004: 309). Atitinkamus kalbos raidos polinkius gali lemti ir menkas reikšmės skirtumas: „Nurodant labai menką įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių reikšmės skirtumą, visai nenorima teigti, kad bendrinėje kalboje įvardžiuotinių formų reikia apskritai atsisakyti. Čia norima parodyti tik tai, kad lengviausia atsisakyti tos formos, kuri neturi labai aiškios specifinės reikšmės ir kurios nesaugo įgimtas kalbos jausmas.“ (Paulauskienė, Tarvydaitė 1986: 137). Atkreipus dėmesį į tokius veiksnius, dažnai tik išvardijamos ĮF galimos turėti reikšmės ir būtinasis vartojimas jomis nepabrėžiamas. Tačiau vardijamosios reikšmės skiriasi. Bene išsamiausią jų klasifikaciją pateikusi A. Valeckienė (1957) skyrė dvi pagrindines – pažymimąją ir pabrėžiamąją. Kaip pagrindinis skirtumas nurodyta tai, kad pažymimosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai pažymimojo žodžio reiškiamą sąvoką papildo, padaro konkretesnę (senasis namas), o pabrėžiamosios reikšmės – tik sustiprina, pabrėžia pažymimojo žodžio reiškiamą ypatybę (šaltasis šaltinėlis). RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |8 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Pažymimosios reikšmės skirti du porūšiai – išskiriamoji reikšmė, kuria vartojami įvardžiuotiniai būdvardžiai apibrėžia daiktus juos išskirdami iš kitų panašių daiktų, ir nurodomoji, kuria vartojami jie apibrėžia daiktus nurodydami anksčiau minėtas, žinomas jų ypatybes (žr. 1 pav.) 1 . Išskiriamoji reikšmė skirstyta dar smulkiau – į išskiriamuosius ir rūšinius pažyminius, ir būtent su pastaraisiais susietas ĮF vartojimas terminijoje. 1 PAV. Įvardžiuotinių formų reikšmių klasifikacija (Valeckienė 1957: 174–210). Panaši klasifikacija taikyta ir LKG, tik joje tretinės skaidos vienetu A. Valeckienės laikyti rūšiniai pažyminiai tapo antrinės skaidos vienetu (žr. 2 pav.). 1 Nurodomoji reikšmė A. Valeckienės iliustruojama tokiais pavyzdžiais kaip žiburio įvardijimas stebuklinguoju J. Biliūno apsakyme: Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. <...> Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės, nepasilytėjo stebuklingojo žiburio (Valeckienė 1957: 189). Naujuosiuose lietuvių kalbos ĮF tyrimuose toks apibrėžtumo reiškimas siejamas su pragmatiniu lygmeniu (Holvoet, Tamulionienė 2006). RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |9 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2 PAV. Įvardžiuotinių formų reikšmių klasifikacija LKG (1965: 505–510) DLKG rūšinės ypatybės žymėjimas vėl tampa tretinės skaidos vienetu (DLKG 1997: 174–176) (žr. 3 pav.). Tokia keliapakopė klasifikacija pateikiama ir Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998). Užsienio kalbotyrai būdingu modeliu grindžiamuose ĮF tyrimuose skiriamos kelios apibrėžtumo rūšys: deiktinis, anaforinis, situacinis ir kt. apibrėžtumas (Holvoet, Tamulionienė 2006; Spraunienė 2008b, 2011; Judžentis 2012: 103– 105). 3 PAV. Įvardžiuotinių formų reikšmių klasifikacija DLKG (1997: 174–175) RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |16 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Viename kalbos kultūros vadovėlyje būtinasis termino žymėjimas ĮF grindžiamas galinčia susidaryti dviprasmybe: NF irgi gali rodyti rūšį, tačiau ji būtų dviprasmė, todėl terminijoje turi būti vartojama tik įvardžiuotinė būdvardžio ar kito žodžio forma (Paulauskienė 2001: 24). Tačiau bent šiek tiek paaiškinti normą mėginama retai. Kur kas dažnesnis kitoks modelis: išvardijamos ar suklasifikuojamos ĮF galimos turėti reikšmės ir, aptarus vieną jų pogrupį, būtent rūšies žymėjimą, nurodoma, kad ĮF vartojamos terminijoje. Nei priežastingumo ryšio, nei santykio tarp rūšies žymėjimo ir vartojimo terminijoje paprastai neminima. Beje, ir reikšmės pogrupis vadinamas nevienodai: vienur kaip rūšiniai pažyminiai (Valeckienė 1957), kitur kaip daiktų (LKG 1965) ar daikto (Jakaitienė ir kt. 1976) rūšies žymėjimas, daiktų rūšies reiškimas (DLKG 1997), rūšinės daikto ypatybės žymėjimas (Paulauskienė, Tarvydaitė 1986: 137), daikto rūšies nurodymas (Paulauskienė 1994). A. Valeckienė, aptarusi rūšinius pažyminius, konstatuoja: „Kadangi rūšiniai pažyminiai dažniausiai rodo kokias nors individualias, grupei daiktų apibendrintas ypatybes, su pažymimuoju žodžiu reiškiančias tos grupės pavadinimą, tai su tokiais įvardžiuotiniais būdvardžiais labai dažnai yra sudaromi terminai, pvz., kalbos mokslo terminai.“ (Valeckienė 1957: 186). LKG šis teiginys kartojamas, tik prieš tai nurodoma, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai su tam tikrais pažyminiais gali išreikšti daiktų rūšies pavadinimą (LKG 1965: 507). Jokio priežastingumo ryšio ar santykio neminima nė DLKG, tik pasakoma, kad išskiriamieji įvardžiuotiniai būdvardžiai su tam tikrais pažymimaisiais žodžiais gali reikšti ir daiktų rūšį, ir nurodoma, kad su tokiais būdvardžiais dažnai sudaromi įvairių mokslo sričių terminai (DLKG 1997: 174). Iš tokių formuluočių, kitaip nei iš 2.1 poskyryje cituotų norminamojo pobūdžio darbų, aiškėtų, kad nei rūšies žymėjimo visuotinumo, nei termino žymėjimo būtinumo nenustatoma. Kita vertus, rūšies žymėjimą skiriant kaip keliapakopės klasifikacijos pogrupį, netiesiogiai numatoma galimybė rūšies nežymėti. Juk jei rūšinė reikšmė skiriama kaip apibrėžiamosios reikšmės (ar jos pogrupio – išskiriamosios reikšmės) pogrupis, tai pogrupiui neturėtų būti svetimi grupės dėsniai. O aptariant grupę numatoma įvairių išimčių, neutralizacijos ir NF konkuravimo su ĮF atvejų. Minima net ir tiesiogiai su rūšies žymėjimu susijusi neutralizacija – specifinės reikšmės būdvardžių ĮF nevartojimas. Kadangi rūšies žymėjimas yra ir vienas iš apskritai ĮF vartojimo atvejų, tai jam turėtų būti būdingi ir bendri ĮF nevartojimo polinkiai. Jie grindžiami svariais veiksniais, tokiais kaip ĮF nykimas tarmėse ir nebevartojimas bendrinėje kalboje, menkas reikšmės skirtumas nuo NF (taigi ir nedidelė opozicijos svarba), vadinasi, toliau beliktų daryti prielaidą, kad tolesnė ĮF RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |17 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 vartojimo rūšiai žymėti raida, kaip ir tokia jų vartojimo kitomis reikšmėmis kryptis, turėtų būti nykimas. Vis dėlto taikant keliapakopę klasifikaciją skiriama ir tarpinė grandis, įsiterpianti tarp apibrėžiamosios reikšmės ir rūšies žymėjimo, būtent išskiriamoji reikšmė. A. Valeckienė (1957), nurodžiusi, kad išskiriamieji pažyminiai išskiria daiktus pagal būdvardžio leksinę reikšmę, skiria išskiriamuosius pažyminius ir rūšinius pažyminius. Tiesa, išskyrimo būdai abiem šiems pažyminių pogrupiams numatomi vienodi: 1) vieno ar kelių daiktų išskyrimas iš daugelio kitų į juos panašių daiktų palyginti didesniu žymimosios ypatybės laipsniu (Motina su didžiąja mergike skalbėsi; Naujoji kaiminka pasirodė kandi); 2) daikto skyrimas nuo kito panašaus daikto kokia nors viena ypatybe, kuri yra priešinga to kito daikto ypatybei (Dešinysis petys kiek žemiau; Naujasai pirminykas geriau ažu senąjį); 3) vieno daikto išsiskyrimas iš daugelio kitų tos pat rūšies daiktų kokia nors specifine, individualia ypatybe, kuri apskritai nėra būdinga visiems tos rūšies daiktams (Kadaise čia buvo šventa vieta, stovėjo aukuras ir degė amžinoji ugnis; Driuožėtuosius maišus palik grūdams, o į lygiuosius supilk roputes). Tiksliau, daiktų išskyrimo būdai vardijami ir pavyzdžiais iliustruojami išskiriamųjų pažyminių poskyryje, o rūšinių pažyminių poskyryje pasakoma tiek, kad jie apibrėžia daiktus tokiais pat būdais kaip išskiriamieji pažyminiai, tik rečiau rūšis žymima pirmuoju būdu, dažniausiai trečiuoju, ir pateikiama rūšinių pažyminių pavyzdžių: 1) Kad prabestum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulvių; Gailius verda nuo slankto, nuo piktojo kosulio; 2) Didėsės remunės niekai, mažosios (ramunėlės) kvepia; Reikia apskritojo nopielnyko; 3) Saldieji svogūnai; Raudonosios bulvės nebijo puvimo; Raudonieji dobilai. Kaip matyti, skirtumas tarp išskiriamuosius ir rūšinius pažyminius iliustruojančių pavyzdžių nedidelis, tai, kaip ką tik minėta, nurodo ir A. Valeckienė. Jei iš tiesų skirtumas menkas, tai toliau tokia klasifikacija leistų daryti prielaidą, kad abiem tarpinės reikšmės porūšiams – išskiriamiesiems pažyminiams ir rūšiniams pažyminiams – turėtų būti būdingi vienodi polinkiai. Vis dėlto kituose darbuose tarp išskyrimo ir rūšies žymėjimo brėžiama riba: pirmuoju atveju ĮF skirtumas nuo NF nedidelis, jį galima panaikinti intonacija, konteksto elementais, todėl daugeliu atveju tai pačiai informacijai perteikti formas galima laisvai rinktis, o terminijoje ĮF yra kas kita – jos turi specialią paskirtį žymėti rūšinę daikto ypatybę (Paulauskienė, Tarvydaitė 1986: 137). Išeitų, kad rūšies žymėjimas yra būtinesnis nei įvardžiuotinių formų turima išskiriamoji reikšmė, nors A. Valeckienė ir nurodo vienodus tiek išskiriamiesiems, tiek rūšiniams pažyminiams daiktų išskyrimo pagal ypatybę būdus. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |18 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Tokio skirtumo darymo priežasčių irgi galima ieškoti A. Valeckienės (1957) atliktame vartosenos tyrime. Remdamasi senaisiais raštais kalbininkė galiausiai padarė išvadą, kad rūšiniai pažyminiai yra tolesnės išskiriamųjų pažyminių raidos rezultatas – išskiriamoji reikšmė rutuliojosi apibendrinimo ir kartu stipresnės determinacijos linkme. Padaryta ir tokia išvada, kad apibrėžiamoji reikšmė dabartinėje kalboje tampa pagrindinė, o pabrėžiamoji nyksta. Nebent tai leistų paaiškinti rūšinės ypatybės žymėjimui teikiamą didesnę svarbą, o ir spėti, kad rūšies žymėjimas ĮF turbūt laikomas perspektyviu kalbos raidos polinkiu, todėl, šiaip jau ĮF funkcijoms dylant, jį kaip visuotinį principą linkstama perkelti į terminiją. Tokią prielaidą tarsi ir patvirtintų Aldonos Paulauskienės darbuose įžvelgiami ĮF teikimo terminijai pokyčiai. 1986 m. jos kartu su bendraautore parengtame darbe išvada ir dėl terminijos dar pateikta kiek abejojant: „Tais atvejais, kai ryški žodžio terminologinė paskirtis, gal ir geriau būtų vartoti įvardžiuotinę formą, bet kitais atvejais turbūt reikėtų pripažinti laisvą formų konkurenciją.“ (Paulauskienė, Tarvydaitė 1986: 138). Tiesa, 1994 m. leidinyje, išvardijus tradicinės gramatikos nustatomas įvardžiuotinių būdvardžių reikšmes, rūšį terminologine prasme reiškiantys būdvardžiai išskirti kaip mažiausiai paklūstantys bendram polinkiui ĮF nevartoti, tačiau irgi pridurta: „nereikia būti terminologu, kad pastebėtum tendenciją vietoj įvardžiuotinės formos vartoti paprastąją“ (Paulauskienė 1994: 224). Būtinumas ĮF vartoti terminijoje nepabrėžtas. O 2001 m. jau formuluojama išimčių nenumatanti taisyklė, kad darant dvižodžius terminus „reikia laikytis taisyklės: jeigu būdvardis ar koks kitas žodis gali būti įvardžiuotinis, tai terminijoje tinkama tik įvardžiuotinė forma be jokių išimčių.“ (Paulauskienė 2001: 204). Mėginimas taisyklę pagrįsti rodytų, kad terminijai ĮF teikiamos jau ne dėl jų prigimtinės galimybės žymėti rūšį, o dėl visų įmanomų reikšmių: „Pagrindinė įvardinės formos darybos paskirtis – pabrėžti, apibrėžti ir išskirti. Todėl įvardžiuotiniai būdvardžiai ar subūdvardėję dalyviai labai tinka terminijai, kuriai būdingas apibrėžtumas ir skyrimas iš kitų analogiškų dalykų tarpo.“ (Paulauskienė 2001: 204). Toks teiginys irgi patvirtintų, kad veikiausiai būtent terminijoje įžvelgiama šiaip jau linkusios į niveliaciją opozicijos perspektyva. Tačiau kartu minimas dar vienas kriterijus – norminamoji tradicija: „Tokia terminų daryba jau yra tradicinė, įteisinta, kodifikuota, nors ir neįvardžiuotinė forma gali rodyti rūšį.“ (Paulauskienė 2001: 204). Žinoma, čia pateiktas mėginimas išsiaiškinti normos pagrindą tėra šio straipsnio autorės interpretacija, nes tiesiogiai norma paprastai neargumentuojama. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |19 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Tiesioginių argumentų galima rasti bene vieninteliame A. Kaulakienės straipsnyje. Jame nurodoma, kad nuoseklus ĮF vartojimas „padėtų susidaryti terminų sistemiškumui, kuris paprastai atspindi atitinkamų sąvokų sąsają. Antra vertus, būtų galima išvengti įvairavimo, kuris nepageidautinas terminų žodynuose“ (Kaulakienė 1973: 30–31). Išeitų, kad būtinąjį termino žymėjimą nustatančios normos pagrindas yra sistemiškumo siekis. Kiek pagrįstas kitas argumentas – kad nevartojant ĮF terminų žodynuose prieštaraujama jau nusistovėjusiai įvardžiuotinių būdvardžių vartosenai – būtų galima įvertinti tik ištyrus to laikotarpio (apie 1973 m.) vartoseną. A. Kaulakienės straipsnyje principą siūloma taikyti visur, t. y. priklausomąjį dėmenį būdvardį turinčius terminus ĮF būtinai žymėti tiek tekstuose, tiek terminų rinkiniuose. Taigi, išeitų, kad tiriamuosiuose darbuose daugiausia tik kaip ryškus vartosenos polinkis įžvelgtas rūšies žymėjimas, tiesiogiai ir netiesiogiai siejamas su neutralizacijos atvejais, terminologijoje turėtų tapti visuotiniu principu, ir kaip tokį jį numato terminologinės paskatos, būtent terminų sistemiškumo principas. Vis dėlto terminologijos darbuose dėl ĮF būtinumo irgi iškyla tam tikrų abejonių. Antai K. Gaivenis (1975), pirmą kartą ėmęsis sistemingiau aptarti sudėtinius dvižodžius terminus, tarp galimų jų gramatinių konfigūracijų minėjo ne tik įvardžiuotines, bet ir paprastąsias formas (trukdantis veiksnys, krintantis šaltinis). Kitame straipsnyje jis svarstė, kad iš tiesų dažnai nelengva būna nustatyti, ar reikia terminui ĮF, nors apskritai šios formos terminijai reikalingos (Gaivenis 1995: 8). O Stasys Keinys, pažymėjęs, kad dėl terminologijos įtakos labai skvarbiai plinta įvardžiuotinės lytys, stumdamos iš vartosenos paprastąsias, ir tiesiogiai nurodė, kad terminologijoje jos ne visais atvejais reikalingos ar juo labiau būtinos (Keinys 2004: 81). Vis dėlto atskirai ĮF būtinumo ar nebūtinumo klausimas terminologijos darbuose nesvarstomas. Iš pateiktosios apžvalgos aiškėtų, kad iš pažiūros aiškiai teikiama norma yra dvilypė. Viena vertus, nustatomas būtinasis ĮF vartojimas terminijoje, tačiau net jei toks teikinys grindžiamas sistemiškumo siekiu, ĮF raidos stipresnės determinacijos link polinkiu ar dar kokiais nors, šio straipsnio autorei neįžvelgiamais, svariais argumentais, tokią normą paneigia ne tik tiriamojo, bet ir norminamojo pobūdžio darbuose pateikiama reikšmių klasifikacija. Tai, kad rūšies žymėjimas laikomas išskiriamosios ar apibrėžiamosios reikšmės pogrupiu, leidžia manyti, jog pogrupiui turėtų būti nesvetimi semantinės grupės polinkiai, o šiai numatoma įvairių išimčių, neutralizacijos atvejų ir apskritai pateikiama veiksnių, kurie yra pakankamai svarios ĮF nevartojimo priežastys. Kita vertus, galimybę ĮF nevartoti numato ir tiesiogiai su rūšies žymėjimu siejama išimtis (juoda ir balta duona), o ir dauguma trumpai RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |20 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 teaptariant šį semantinį pogrupį pateikiamų formuluočių rodytų, kad kaip rūšies žymiklis ĮF turėtų būti gana fakultatyvi. Todėl ir įžvelgtina dvejopa norma – teigianti būtinąjį termino žymėjimą ĮF ir tą žymėjimą numatanti kaip iš esmės fakultatyvų. Tokių neaiškumų nekiltų, jei norminamuosiuose darbuose būtų aiškiai apibrėžiamas rūšies žymėjimo ir termininės vartosenos santykis, tačiau taip nėra. Iš kai kurių darbų galima spręsti, kad rūšies žymėjimas ĮF ir terminas yra tapatinami. Kalbos praktikos patarimuose (1976) tarp įvardžiuotinių žodžių vartojimo atvejų buvo minimas rūšinės daikto ypatybės žymėjimas, bet jis iliustruotas tokiais pavyzdžiais kaip valgomoji druska, trumposios bangos, siuvamoji, kuliamoji, kertamoji mašina, kombinuotieji pašarai ir kt. (KPP 1976: 114). Viename mokomajame leidinyje iš pradžių pasakoma, kad su įvardžiuotiniais būdvardžiais sudaromi įvairių mokslo sričių terminai (atviroji vagystė, viešoji tvarka, bendroji ieškinio tvarka, laisvoji ekonominė zona), o skiriant būdingiausius įvardžiuotinių būdvardžių vartojimo atvejus minimas jau tik ĮF vartojimas rūšinei daikto ypatybei reikšti ir pateikiama analogiškų pavyzdžių, pvz.: atskiroji nutartis, radioaktyviosios medžiagos, smulkusis verslas, viešasis administravimas (Kunevičienė 2003: 146). Tiesa, dabartines morfologijos normas teikiančiuose Kalbos patarimuose skirtumą būtų galima įžvelgti: juose kaip taisyklė teikiamas būtinasis rūšies reiškimas terminuose, o kaip išimtis (juoda duona ir pan.) nurodoma šiaip rūšies reiškimui būdinga išimtis (KP 2002: 26). Tačiau DLKG, kuri irgi yra dabartines morfologijos normas teikiantis leidinys, remiantis tokia išimtimi daroma išvada, kad tam tikrų būdvardžių paprastosios formos įsigalėjusios ir sudarant terminus. Jei iš tikrųjų ĮF prigimtinė galimybė žymėti rūšį pasitelkiama tik kaip terminams teikiamos normos pagrindas, terminijoje dėl jos keliamų sistemiškumo reikalavimų principą darant visuotinį, tai rūšies žymėjimo išimtys terminijai neturėtų būti taikomos. Taigi, jei būtinojo ĮF vartojimo terminijoje norma kuo nors ir grindžiama, tas pagrindas nėra pakankamai aiškus ir net norminamuosiuose darbuose yra painiojamas. Pagrindo neaiškumas, jo neaiškinimas ar aiškinant nurodomi nevienodi kriterijai, ĮF reikšmių klasifikacijos sudaroma interpretacijos galimybė vartosenos atitiktį tam tikro pagrindo galinčiai turėti normai turėtų daryti keblią. 3. VARTOJIMO RIŠLIUOSE TEKSTUOSE POLINKIAI Būtinuoju termino rodikliu ĮF laikančios normos ir vartosenos neatitikčiai konstatuoti užtektų bet kurio internete skelbiamo ekonomikos mokslo žurnalo. Tačiau iškart RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |21 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 tenka minėti ir vieną šios vartosenos lemiamą apribojimą – joje akivaizdžiai nepakankamai laikomasi kalbos normų ar net visiškai jų nesilaikoma. Tačiau tame pačiame leidinyje ar net tame pačiame jo numeryje spausdinamų straipsnių kalbos kokybė skiriasi. Tai skatina daryti prielaidą, kad leidiniai kalbos redaktorių neredaguojami, pasirūpinti redagavimu patikima patiems autoriams, o šie savo nuožiūra pasitelkia skirtingos kvalifikacijos kalbos tvarkytojus arba pasikliauna turimomis kalbos žiniomis. Ir daugiau ar mažiau trūktina kalbos normų atžvilgiu yra daugelio ekonomikos mokslo periodinių leidinių kalba, taigi, atsirinkti idealiosios vartosenos nėra iš ko. Kita vertus, tokia realioji vartosena teikia ir vieną privalumą – geriau atskleidžia kalbos vartotojams kylančius neaiškumus. Įvertinus visas šias aplinkybes, pasirenkama tekstų atranka: atmetami tie moksliniai straipsniai, kuriuose nepaisoma pačių bendriausių kalbos normų, o kituose ryškėjantys ĮF nevartojimo dėsningumai nagrinėjami. Iš viso atsirinkta 60 publikacijų, išspausdintų 2006–2016 m. 3.1. Kriterijaus ir semantinės ribos neaiškumai Normos nepaisymu laikyti visus tekste vartojamo žodžių junginio priklausomojo dėmens formos įvairavimo atvejus būtų nepagrįsta, nes tai numatyta norminamuosiuose darbuose. Vieno žodžių junginio pagrindu gali būti realizuota bendroji NF ir ĮF opozicija, kuri gramatikose siejama su ĮF būdinga apibrėžiamąja reikšme arba apibrėžtumo kategorija. DLKG nurodoma, kad apibrėžtumo kategoriją būdvardžių ĮF sudaro, santykiaudamos su paprastosiomis tokiu būdu: ĮF žymi daikto ypatybę, kartu nurodydamos, kad tas daiktas yra žinomas, o paprastosios formos tik žymi daikto ypatybę (DLKG 1997: 174). Tiesa, tokia opozicija, kaip jau aiškėjo iš A. Valeckienės darbų ir LKG bei DLKG teikiamos reikšmių klasifikacijos, leidžia žinomą daiktą nurodyti skirtingais būdais – jį išskirti (išskiriamoji reikšmė), nurodyti iš anksčiau žinomą jo ypatybę (nurodomoji reikšmė) ir žymėti daikto rūšį. Taigi, ši opozicija numato, kad ir reiškiant rūšį daiktas bus nurodomas kaip žinomas, tačiau ji nenumato, kad tame pačiame tekste daiktas negali būti nurodomas kaip nežinomas, tiesiog pasižymintis viena ar kita ypatybe. Moksliniai tekstai yra palanki terpė tokiai ne tik norminamųjų darbų, bet ir kalbos gramatinės sistemos numatomai opozicijai realizuoti. Juk juose sąvokos dažnai apibrėžiamos ir aiškinamos, o sąvokos apibrėžimas ar aiškinimas yra požymis, kad daiktas yra žinomas. Tačiau tas sąvokas apibrėžiant ar aiškinant gali būti minima ir ypatybių, kurios tapo pagrindas sudarant sąvoką žymintį terminą. Tai ir matyti iš viename moksliniame straipsnyje RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |22 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 pateikiamos bendrosios rinkos istorijos apžvalgos: Europos integracija visų pirma susijusi su rinkos kūrimu ir tobulinimu (Miniokas, 2003), todėl 1986 m. Suvestiniame Europos akte buvo kalbama apie bendros rinkos sukūrimą. Tuo metu dar labiau išryškėjo būtinumas kurti bendrą rinką, kurioje valstybių sienos netrukdytų ekonominei veiklai. Bendroji rinka apibrėžiama kaip tokia valstybių ekonominės integracijos forma, kuriai būdingas laisvas prekių, kapitalo ir asmenų judėjimas (Vilpišauskas, 2003) 3 (EVAP 2007 1(8): 101). Pirmaisiais dviem žodžių junginio bendra rinka pavartojimo atvejais kaip tik ir nurodoma tokia bendra ypatybė, kuri, kaip aiškėja iš trečiojo pavartojimo atvejo, jau tampa sąvoką žyminčio termino pagrindu. Apibūdinant šį atvejį aptartomis normos formuluotėmis, būtų galima teigti, kad žodžių junginiu bendra rinka ypatybė du kartus paminima kaip paprasta, o trečią kartą ji jau minima kaip daiktą išskirianti. Taikant kitas norminamuosiuose darbuose pateikiamas formuluotes, ĮF žymimą ypatybę būtų galima įvardyti jau ne kaip atsitiktinę ar laikiną, o kaip nuolatinę, esminę. Taikant ĮF reikšmių klasifikacijos kriterijų, žodžių junginį bendroji rinka tektų laikyti rūšies nurodymo atveju. Taigi, kad ir kuris norminamuosiuose darbuose minimas ĮF nuo NF skiriantis kriterijus šiuo atveju būtų taikomas, visi jie numatytų ĮF vartojimą trečiuoju atveju ir visi sutaptų. Tačiau kitais atvejais kriterijaus klausimas tampa keblus. Pirmiausia, tokių neaiškumų kelia kontekstas, kai objektai ar reiškiniai klasifikuojami arba tiesiog minimos jų rūšys. Skiriant arba minint daiktų rūšis, kaip numato su rūšinės ypatybės žymėjimu siejami daiktų išskyrimo būdai, turėtų būti nurodomi pagal kitų daiktų ypatybėms priešingas ar specifiškumu pasižyminčias ypatybes išskirti daiktai, taigi, turėtų būti vartojama ĮF. Tokių atvejų vartosenoje pasitaiko, pvz.: Įkeičiamas turtas gali būti skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį (T 2005 3(32): 17); Pagal ekonominę klasifikaciją valstybės išlaidos yra skirstomos į paprastąsias ir nepaprastąsias išlaidas (EVAP 2015 2(37): 7); Mokymasis šiame kontekste nagrinėjamas plačiai, apimant tiek formalųjį, tiek neformalųjį bei savaiminį mokymąsi (VPA 2011 4(10): 634); Savanoriška migracija apima tokius migracijos tipus: laikinąją, apykaitinę, pastoviąją, turistinę ir sezoninę (VPA 2014 1(13): 154). Tačiau neretai pasitaiko ir NF vartojimo atvejų, pvz.: Šios priemonės naudojamos dviejų lygių suinteresuotų šalių vizijų derinimui: vietinio lygmens (vadinamasis „horizontalus koordinavimas“) ir vyriausybinio lygmens („vertikalus koordinavimas“) (VPA 2013 4(12): 596). Sakinyje paryškintais žodžių junginiais įvardytų sąvokų pavadinimai yra sudaryti daiktų ypatybių priešinimo pagrindu, taigi, remiantis rūšies reiškimo kriterijumi, jų būdvardiniai dėmenys turėtų būti vartojami 3 Iliustracinių sakinių kalba netaisyta. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |23 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ĮF. Rūšies reiškimo kriterijus ĮF skatintų vartoti ir sakiniuose Regioninės politikos tikslas – plėtoti regionų materialų ir nematerialų turtą bei potencialą (VPA 2013 1(12): 65), Tai formalus ir neformalus verslumo švietimas, mokymai, taip pat kitos verslo vadybos mokomosios programos (VPA 2012 2(11): 223) paryškintus būdvardžius, juolab nurodyti rūšį sakinyje Migracija diferencijuojama ir pagal organizacinį pobūdį į organizuotą ir institucionalizuotą, savarankišką ir kt. (VPA 2014 1(13): 153), nes čia vartojamas veiksmažodis diferencijuoti, kuris sudaro sąlygas vardyti rūšinius vienetus. Tačiau, jei taikomas būtent rūšies žymėjimo, o ne besąlyginio ĮF vartojimo terminuose kriterijus, tai čia kaip tik gali būti tas su rūšies žymėjimu ar apskritai su ĮF vartojimu siejamas neutralizacijos atvejis, kai ĮF nevartojama dėl to, kad daiktus pakankamai išskiria specifinės pažymimųjų žodžių reikšmės, rūšinės priešpriešos, pagaliau semantinis kontekstas ir sintaksinės aplinkybės, kurios neleidžia susidaryti dviprasmybei tarp paprastos ir išskiriamosios ypatybės žymėjimo. Pasitelkus kitą norminamuosiuose darbuose minimą kriterijų – laikinos sąvokos ypatybės ir nuolatinės rūšinės ypatybės priešpriešos, šiais atvejais irgi turbūt taptų visiškai pateisinamos ir NF. Juk sąvokų ypatybės gali būti suprantamos ne kaip nuolatinės rūšinės, o kaip laikinos. Ir iš tiesų vartosenoje matyti polinkis objektus skirstant į jau žinomas, nusistovėjusias daiktų rūšis, tokias kaip kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, ĮF vartoti reguliariau, o skiriant naujas, tik viename ar kitame straipsnyje pateikiamas rūšis, labiau įvairuoti. Dažnai linkstama į NF, ir net veiksmažodžiai skirti, skirstyti, diferencijuoti, rūšiuoti, grupuoti, kaip matyti iš pavyzdžių, nuo jos rinkimosi nesulaiko. O sakiniuose Taigi kaip žmogiškuosius išteklius galima traktuoti visus gyventojus, tik skiriant juos į realius (darbingo amžiaus, ekonomiškai aktyvius) ir potencialius (iki darbinio amžiaus, nedirbantys, pensininkai, kurie gali būti įtraukiami į įvairų darbą) (T 2008 3(44): 2), Todėl tikslinga visus investuotojus skirstyti į tris grupes: konservatyvius, racionalius bei agresyvius (EVAP 2007 1(8) 52) prisideda dar ir tai, kad tokius žodžių junginius, kurių pagrindinis žodis praleidžiamas, keblu laikyti terminais. Taigi, aptariamų neaiškumų gali kilti dėl terminijoje taikytino kriterijaus neapibrėžtumo ar kelių kriterijų netiesioginio numatymo, tačiau net ir vadovaujantis A. Kaulakienės straipsnyje iškeliamu ir daugelyje norminamųjų darbų teikiamu besąlyginio termino žymėjimo kriterijumi, pagal kurį ĮF tekste terminai turi būti žymimi visada, šiais atvejais tokių neaiškumų kiltų. Ir kitais atvejais tekstuose susidaro aplinkybių, keliančių neaiškumų, iškeliančių kriterijaus klausimą ir net atskleidžiančių tam tikrą kriterijų prieštarą. Pavyzdžiui, tekste apie RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |24 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 darniąją plėtrą iš pradžių aptariama darniosios plėtros sąvoka ir ją žyminčio termino būdvardinis dėmuo nuosekliai vartojamas ĮF, pvz.: Bet jei darniąją plėtrą laikysime politika, tai jos įgyvendinimas priklauso nuo institucijų svarbos ir reikšmės, jų kompetencijos; Akivaizdu, kad darnioji plėtra yra susijusi su demokratija, žmogaus teisėmis, gero valdymo praktika (Dumitrache 2013) (MLA 2015 2(7): 190). Tačiau toks nuoseklumas neišlaikomas tam tikruose sakiniuose, pvz.: Darnios plėtros neįmanoma pasiekti neįtraukiant į šią veiklą įmonių; Įmonės darnios plėtros gali siekti naudodamos keletą modelių (MLA 2015 2(7): 192). Šiais atvejais ĮF vartoti veikiausiai neleidžia suvestinio tarinio prasmine dalimi 4 einančio veiksmažodžio reikšmė – siekiamam objektui apibrėžtumas nebūdingas. Rūšinės ypatybės žymėjimas pagal gramatikos darbuose pateikiamą klasifikaciją savaime turėtų lemti ir apibrėžtumą, o kuriamam dalykui apibrėžtumas nebūdingas, turbūt todėl, net ir terminui pasirinkus ĮF ir to principo gana nuosekliai laikantis, tokiais atvejais daroma išimtis – vartojama NF. Tos išimtys, iš dalies lemiamos žodžių junginio pagrindinio dėmens sąsajos su veiksmažodžiais kurti, kurtis, rastis, atsirasti, įgyvendinti, siekti ir pan., daromos ir kituose leidiniuose, pvz.: Esminis klausimas – kaip mes galime sukurti darnią visuomenę ar darnų vystymąsi? (TE 2008 1(2): 37); Globalistai (hiperglobalistai) globalizaciją apibrėžia kaip naują žmonijos istorijos epochą, kurioje atsiranda viena globali rinka su globalia konkurencija kaip pažangos varikliu (VSE 2011 3(12): 205); Administracinis žmogus <...>, nors ir negali pasiekti absoliutaus racionalumo, vis dėlto jo siekia (VPA 2012 2(11): 324). Rinktis NF turbūt skatina ir veiksmažodžiai naudoti, matuoti, nes su jais vartojamas ne pastovusis žodžių junginys, o tam tikra ypatybe pasižymintį objektą reiškiantis junginys, pvz.: Tokio pobūdžio rodiklių rinkiniai <...> sunkiai pritaikomi matuojant darnią plėtrą įmonėje (MLA 2015 2(7): 193); Kitaip tariant, nematerialaus turto naudojimas nemažina paties turto kiekio ir dydžio (VSE 2014 2(4): 214). Vis dėlto NF žodžių junginio būdvardiniai dėmenys pavartojami ne tik tokiais išimtiniais atvejais, bet ir tada, kai jie tegali būti termino sudedamoji dalis, nes žodžių junginiu įvardijama sąvoka arba jis tiesiogiai susijęs su samprata, pvz.: Tai leidžia daryti išvadą, kad darnios plėtros sąvoka daugialypė ir kompleksinė (MLA 2015 2(7): 190); Darnios įmonės samprata yra glaudžiai susijusi su darnios plėtros koncepcijos samprata (MLA 2015 2(7): 192). Klasifikuojamus objektus įvardijančių žodžių junginių NF dar būtų galima aiškinti sąvokos ypatybės laikinumo ir nuolatinumo kriterijaus taikymo rezultatu, kai kuriuos atvejus gal net būtų galima laikyti ypatybių konstatavimu, tačiau kai suklasifikuoti 4 DLKG tokie tariniai laikomi prijungiamaisiais žodžių junginiais (DLKG 1997: 508–509). RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |25 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 objektai yra apibrėžiami, tai jau akivaizdu, kad ypatybė jiems priskiriama tiek kaip nuolatinė, tiek kaip esminė, tiek kaip daiktą iš kitų daiktų išskirianti, kad žymimas daiktas yra žinomas, kad žymima tam tikra rūšis ir kad žodžių junginys įvardija sąvoką, taigi yra terminas. Taigi, kad ir kuris kriterijus būtų taikomas, visi jie sutaptų ir turėtų būti vartojama ĮF. Vis dėlto ši forma pasirenkama ne visada, pvz.: Pagal veiklos terminą fondai skirstomi į atviro ir uždaro tipo fondus. Atviro tipo investiciniai fondai neturi nustatyto veiklos termino. <...> Uždaro tipo investiciniai fondai turi nustatytą veiklos terminą (VSE 2011 1(1): 118); Aktyvus investicijų valdymas – tai toks valdymo būdas, kai investiciniai sprendimai daromi remiantis ateities tendencijų prognozavimu. Pasyvus investicijų valdymas – tai toks valdymo būdas, kuriuo siekiama, kad investicijų grąžos ir rizikos charakteristikos atitiktų tam tikro rinkos segmento ar indekso grąžą bei riziką (VSE 2011 1(1): 118); Mokslinėje literatūroje dabartinės verslo grupės skirstomos į turinčias vertikalias ir horizontalias organizacines struktūras. Vertikalios organizacinės struktūros verslo grupėms būdinga tai, kad jos nukreiptos į tiekėjų ir gamintojų santykius, t. y. „įmonių, susijusių tiekėjų-gamintojų santykiais, rinkinys“, o horizontalios – tai „susijusios įmonės skirtingose pramonės šakose, savo struktūra panašios į konglomeratus“ (Lamin, 2007) (VSE 2012 2(2): 68). Kai kuriais atvejais lyg ir mėginama daryti skirtumą, t. y. sąvoką įvardijančio žodžių junginio būdvardinis dėmuo vartojamas ĮF, o įvardijant objektą, juolab priklausomą nuo tokių veiksmažodžių kaip matuoti, pasirenkama NF, pvz.: Siekiant tikslo pirmiausiai buvo išnagrinėta darniosios plėtros koncepcijos problematika, dimensijų traktavimas ir įgyvendinimo lygmenys, nes tik išsiaiškinus pačios koncepcijos esmę, galima kelti konkrečius darnios plėtros uždavinius ir numatyti jų įgyvendinimo priemones (MLA 2015 2(7): 190); Nagrinėdami nematerialųjį turtą, mokslininkai susiduria su nematerialaus turto identifikavimo, išmatavimo ir vertinimo problemomis (VSE 2014 2(4): 214–215). Čia būtų galima manyti, kad daromas skirtumas tarp objektinės reikšmės žodžių junginio ir sąvoką žyminčio termino, tačiau tuose pačiuose tekstuose pasitaiko ir atvirkštinių atvejų, pvz.: Sunkiai paaiškinamas produktyvumo padidėjimas XX a. antroje pusėje laikytinas nematerialaus turto tyrimų srities pradžia. Vis dėlto ženkliai padidėjęs produktyvumas tuo metu buvo aiškinamas kokybiškesniais žmogiškaisiais ištekliais ir technologine pažanga, konkrečiai dar nesiejant to su nematerialiuoju turtu (VSE 2014 2(4): 214–215). O tokie atvejai jau rodytų ne dėsningas išimtis, o tai, kad veikiausiai nė vienas iš norminamuosiuose darbuose minimų kriterijų nėra žinomas arba nėra aiški riba tarp išskiriamosios ir paprastos ypatybių žymėjimo, nuolatinės ir laikinos ypatybių įvardijimo, juolab rūšinės ypatybės žymėjimo atvejo ir termino. Turbūt todėl RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |32 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 norminamuosiuose darbuose skiriama ĮF, t. y. žymėti terminą. Kita vertus, tarptautiniai žodžiai dažniausiai dar ir turi specifinę leksinę reikšmę. Tarp NF ir ĮF esant nedideliam reikšmės skirtumui, dviprasmybės galimybė nesusidaro. Kaip rodytų aptarti atvejai, kaip tik susidaro tokių aplinkybių, kai galima žymėti tiek paprastą, tiek išskiriamąją daikto ypatybę, tiek laikiną, tiek ir nuolatinę. O jei dar tokį priklausomąjį dėmenį turintis žodžių junginys nuolat kartojamas ir (ar) juo žymima sąvoka tame tekste apibrėžiama ar klasifikuojama, tai norminamuosiuose darbuose nustatomas morfologinis rodiklis – ĮF – moksliniuose tekstuose tiesiog gali būti perteklinis. 3.3. Dalyvių įvardžiuotinių formų nevartojimas Nagrinėjamoje vartosenoje ryškus polinkis nevartoti ne tik būdvardžių, bet ir dalyvių ĮF, ypač padarytų iš tarptautinių žodžių. Matyti, kad jų linkstama nevartoti, kai dalyvis, ypač būtojo laiko, rodo iš pasyvaus veiksmo kylančią ypatybę, apibendrinamą kaip būdingą daikto ypatybę (diskontuoti pinigų srautai, fiksuota palūkanų norma, konsoliduotas biudžetas, kvalifikuotas darbas, kvalifikuotas darbuotojas, kvalifikuota darbo jėga, monopolizuota rinka, padengtos obligacijos, subalansuotas augimas, subalansuotas biudžetas, suinteresuotas asmuo, terminuota sutartis ir kt.), pvz.: Konsoliduoto biudžeto sandara pateikiama 1 paveiksle (MLA 2014 1(6): 51); Europos Sąjungoje plačiausiai praktikoje naudojama fiksuotų tarifų skatinimo priemonė (VPA 2014 2(13): 260); Dar vienas veiksnys, lemiantis tiesiogines užsienio investicijas – kvalifikuota darbo jėga (MLA 2(8): 215); Penktasis aspektas – suinteresuotų asmenų indėlis (VPA 2007 22: 12); Tyrimai rodo, kad netgi darbuotojai, dirbantys pagal terminuotas darbo sutartis, turi didesnes galimybes būti paaukštinti darbe tuo atveju, jeigu dirba visą darbo laiką (VPA 2013 4(12): 546). ĮF nepavartojami ir esamojo laiko neveikiamieji dalyviai, žymintys su apibendrintu veiksmu susijusias ypatybes, pvz.: Atlikti tyrimai parodė, kad Baltijos šalių listinguojamų bendrovių kapitalo struktūra skiriasi nuo išsivysčiusių valstybių bendrovių kapitalo struktūros (EV 2010 15: 177); Disponuojamos pajamos – tai vienas labiausiai asmeniniam vartojimui įtakos turintis veiksnys (EVAP 2012 3(27): 13). Kai reiškiamos akivaizdžios rūšinės priešpriešos, veikiamosios rūšies dalyvių ĮF kartais irgi nevartojamos, pvz.: Užsakymai, reikalingi užtikrinti efektyvią patronuojančios bendrovės veiklą, sudarė sąlygas sėkmingai dukterinių įmonių, tenkinančių patronuojančios bendrovės poreikius, veiklai, o pastoviųjų kaštų padengimas patronuojančios bendrovės RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |33 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 užsakymais sudarė galimybę teikti paslaugas konkurencingomis kainomis išorės vartotojams (VSE 2012 2(2): 75). ĮF neįgyja ir lietuvišką šaknį turintys dalyviai, nors toks polinkis ir retesnis, pvz.: Mokslininkų teigimu, besimokanti ekonomika – tai tokia ekonomika, kurioje individų, įmonių ir regionų sėkmę atspindi sugebėjimas mokytis (ir pamiršti senus įpročius) (VPA 2014 3(13): 635); Besimokanti organizacija sukuria tokią mokymosi aplinką, kurioje nuolat įgyjamas vis naujas supratimas tiek individų, tiek kolektyviniu lygmeniu (VPA 2014 3(13): 636); Pelno sąvoka suprantama kaip nuosavo kapitalo ir vidinės palūkanų normos sandaugos suma su skolintu kapitalu ir skirtumo tarp vidinės palūkanų normos bei skolinto kapitalo kaštų normos sandauga (EVAP 2008 4(13): 74); Pajamos yra neapmokestinamos, jei per metus jų dydis neviršija metiniam neapmokestinamam minimumui taikyti nustatytos ribos (VPA 2006 15: 48). Tik NF yra įsigalėję terminai besivystanti šalis (ekonomika, rinka) ir išsivysčiusi šalis (ekonomika, rinka), pvz.: Verslo grupių yra tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančios ekonomikos šalyse (VSE 2012 2(2): 65); Taip pat nagrinėjama besivystančių ir išsivysčiusių kapitalo rinkų sąveika (VPA 2012 2(11): 142). Dar NF vartojami reikiamybės dalyviai, tik jų šios srities terminijoje nėra daug, pvz.: Pagrindiniai likvidumo kintamieji, turintys įtakos įmonės vertės dydžiui yra: atsargos, pinigai ir jų ekvivalentai, gautinos sumos (trumpalaikis turtas) ir atidėjimai, mokėtinos sumos bei paskolos ir kiti įsipareigojimai (trumpalaikiai įsipareigojimai) (MLA 2016 2(8): 194). Taigi, visi NF vartojami dalyviai – tiek lietuviški, tiek nelietuviškos kilmės žodžiai – yra gana tipinių reikšmių, t. y. pasako su dabartyje vykstančiu ar praeityje vykusiu veiksmu susijusias nuolatines, apibendrintas, daiktui būdingas ypatybes. Jų ir ĮF reikšmė ypač menkai skiriasi, ir įvardžiuotinis analogas, kaip nustatyta pagal būtinojo termino žymėjimo morfologiniu rodikliu normą, daugiausia tik galėtų rodyti, kad žodžių junginys turi termino statusą. Ko gero, semantinės ribos neryškumas, dėl to kylantys neaiškumai ir galiausiai formos vienodinimas lemia, kad NF vartojama ne tik sakinyje Chaeboal – tai šeimos kontroliuojamos, diversifikuotos verslo grupės, kurios mokslinėje literatūroje buvo ir giriamos, ir kritikuojamos (VSE 2012 2(2): 72), kur paprastos ypatybės konstatavimą lemia sintaksinės aplinkybės, bet ir sakinyje Apibendrinant galima pasakyti, kaip ir kitos šeimos kontroliuojamos diversifikuotos verslo grupės, chaebol jungia šeimos nuosavybės ir kontrolės privalumus, ir trūkumus (VSE 2012 2(2): 78), kur jau galėtų būti vartojama išskiriamąją reikšmę ar rūšį nurodanti ĮF. Vienodos formos dėl minėtų priežasčių veikiausiai pasirenkamos sakiniuose Narkotinių medžiagų platinimas veikiant organizuota grupe – tai RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |34 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 išplitęs nusikalstamumas, remiamas ekonominiais ir operaciniais ištekliais ir labai dažnai susijęs su tarptautiniais ryšiais ir Todėl narkotinių medžiagų platinimas veikiant kaip organizuota grupė gali paplisti taip, kad kels tiesioginį pavojų visų gyventojų arba didelės jų dalies ramybei ir fiziniam saugumui (VPA 2013 1(12): 143–144), nors pirmajame sakinyje žodžių junginys organizuota grupė tekste minimas pirmą kartą ir galėtų neįgyti ĮF kaip ypatybės konstatavimo atvejis, o kitame sakinyje jau galėtų būti įvardijama žinoma daikto rūšis ir todėl vartojama ĮF. Vis dėlto, matyt, lemia ne tik šie neaiškumai. Pati dalyvio forma gali nurodyti būdingą daikto ypatybę ir dažnai žodis turi specifinę leksinę reikšmę, taigi ĮF kaip rodiklis tampa nebereikalinga, juolab kad dėl jos žodis tampa ilgesnis ir nepatogus vartoti, o reikšmės skirtumo ĮF iš esmės nesuteikia. Ne tik kaip rūšies, bet ir kaip termino rodiklis moksliniame tekste tokia forma dažnai tampa nefunkcionali, nes termino statusą, kaip atskleista, tokio pobūdžio tekste parodo ir daug kitų priemonių, tokių kaip žodžių junginio sąsajos su apibrėžtimi, dažnas jo kartojimas, specifinė reikšmė. Kai dalyvis yra nelietuviškos kilmės žodis, termino rodiklis yra dar ir tai, turbūt todėl nelietuviškos kilmės veikiamųjų ar neveikiamųjų dalyvių ĮF ypač nevartojamos. Nemažai gali prisidėti nagrinėjamos vartosenos ypatumai – joje itin paplitę terminai, kurių priklausomasis arba ir pagrindinis dėmuo yra nelietuviškos kilmės žodis. Žinoma, šis vartosenoje ryškėjantis polinkis, kaip ir kiti aptarti polinkiai, nėra visuotinis principas. Įvairuojama tiek tarptekstiniu, tiek teksto, tiek žodžių junginio lygmeniu, taigi pavartojama ir ĮF, pvz.: Pirmuoju atveju analizuojamas rinkos gautų pajamų pasiskirstymas <...>, o antruoju – disponuojamosios pajamos, jau po mokesčių ir socialinių išmokų (EVAP 2015 1(36): 20); Šių naujų įmonių vadovais tapo vieni iš kontroliuojančiosios įmonės vadovų bei akcininkų (VSE 2012 2(2): 75); Svarbiausias išorinės aplinkos aspektas socialinio verslo organizacijos kontekste yra suinteresuotosios šalys. Suinteresuotosios šalys yra tie visuomenės segmentai, kurie gali būti ir tiesiogiai neveikiami organizacijos, tačiau jos veikla gali juos paveikti (VSE 2013 2(3): 217). Vis dėlto vartojimo polinkiais išsiskiria tam tikra dalyvių grupė: įvairių netipinių reikšmės atspalvių (veiksmo priemonės, veiksmo vietos ar laiko ir pan.) turintys lietuviškos kilmės dalyviai vartojami tik ĮF, pvz.: Didžiausią valstybės išlaidų dalį (apie 30 proc.) sudaro einamosios išlaidos (EVAP 2015 2(37): 9); Lietuva neišsiskiria iš kitų pereinamosios ekonomikos šalių (VSE 2012 2(2): 82); Pensijų sistemų reformos ES valstybėse turi skatinti kaupiamuoju principu veikiančias papildomas savanoriškų pensijų schemas (VPA 2006 17: 67); Tam būtina vadovautis valiutų portfelio strategija, maksimizuojančia portfelio perkamąją RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |35 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 galią tam tikru momentu ateityje arba leidžiančia pasirinkti maksimalią perkamosios galios reikšmę tam tikrą laikotarpį (VTP 2006 1(7): 56). 3.4. Skiriamoji funkcija ĮF vartojimas terminuose gerokai įvairuoja, tačiau tam tikrų terminų vartojamos tik ĮF. Nagrinėjamoje vartosenoje nerasta NF pavartoto būdvardžio žodžių junginyje žmogiškasis kapitalas, nors DLKG ir nurodomas vartosenos polinkis priesagos -iškas, -a vedinių ĮF nežymėti. Iš tekstų aiškėja, kad šiam būdvardžiui tokia išimtis nedaroma, pvz.: Išryškėjo ir kiti naujųjų ir senųjų ES valstybių piliečių požiūrio į žmogiškąjį kapitalą skirtumai (T 2012 3(60): 215); Įvairiais tyrimais įrodyta, kad žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis įvairių šalių pajamų ir gerovės svyravimo šaltinis (VSE 2014 1(4): 90). Jokiomis sintaksinėmis aplinkybėmis NF nevartojamas ir sudėtinio termino žmogiškieji ištekliai būdvardis, pvz.: Žmogiškieji ištekliai visada buvo svarbūs valstybių ir tautų raidai (T 2011 1(54): 11); Didžiausiu barjeru inovacijų diegimo ir plėtros procese respondentai laiko finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumą viešosiose organizacijose (EVAP 2013 3(31): 29). Kiti priesagos -iškas, -a vediniai, kaip numato rūšies žymėjimo ĮF išimtis, dažnai vartojami NF, pvz.: Savarankiškas mokymasis – mokymosi sistema, kurios daugelis mokymosi proceso aspektų yra kontroliuojami besimokančiojo (VPA 2008 26: 100); Savanoriška veikla kaip neatlygintina veikla visuomenei yra vis didėjančių interesų sritis (OV 2012 64: 106). Tik ĮF terminuose vartojamas būdvardis grynas, -a, pvz.: Grynųjų investicijų kitimo rodikliai parodo šalies ekonomikos būseną tam tikrame ekonomikos cikle (MLA 2016 2(8): 167); Atliekant ekonominį projektų vertinimą, jeigu įmanoma, siekiama nustatyti ekonominę vidinę grąžos normą ir grynąją dabartinę vertę (ŽŪM 2013 1(20): 65). O ir būdvardis viešas, -a beveik visada įgyja įvardžiuotinę formą, pvz.: Šiuolaikinis viešasis valdymas yra itin sudėtingas reiškinys, nulemtas globalių pokyčių, suponuojančių viešojo valdymo reformų, viešųjų institucijų modernizavimo būtinumą (EVAP 2013 3(31): 22); Laikydami komunalinių paslaugų ir viešųjų gėrybių teikimo sektorių itin saugiu, finansiniai investuotojai skolino reikalingus verslo grupių plėtrai kapitalo srautus už mažesnę nei priimta rinkoje rizikos premiją (VSE 2012 2(2): 77). Nors būdvardis bendras, -a dažnai pavartojamas ir NF, tačiau tokiuose junginiuose kaip bendrasis vidaus produktas, bendrasis nacionalinis produktas, bendroji pasiūla, bendroji RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |36 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 paklausa, bendrosios sąnaudos ir kt. nagrinėtuose tekstuose rasta tik ĮF, pvz.: Šių sąskaitų sistemos pagrindas – bendrasis vidaus produktas (BVP), apibūdinantis realius metinius šalies ekonominius rodiklius ir parodantis ekonomikos augimo tempus (EVAP 2009 1(14): 167); A. Okun (1962), išanalizavęs 1953–60 metų laikotarpio nedarbo lygio ir bendrojo nacionalinio produkto (BNP) kitimo duomenis JAV, empiriškai nustatė, kad egzistuoja reguliarus neigiamas ryšys tarp faktiško BNP ir potencialaus PNP procentinio santykio bei skirtumo tarp faktiško ir natūralaus nedarbo lygio (EV 209 14: 140); Vadinasi, didžiausią įtaką bendrosioms sąnaudoms turi palūkanų norma (MLA 2012 3(4): 255). Tik įvardžiuotinė vartojama žodžių junginio trečiosios šalys priklausomojo dėmens forma, pvz.: Apribojimai gali būti taikomi eksportui ar importui prekyboje su trečiosiomis šalimis (T 2011 4(57): 97); Tam iš dalies įtakos turėjo prekybos režimo su trečiosiomis šalimis pasikeitimas, Lietuvai įstojus į ES (ŽŪM 2009 3–4 (16): 187). Viename straipsnyje tik ĮF vartojamas žodžių junginių sumanioji ekonomika ir sumanusis miestas priklausomasis dėmuo, pvz.: Naujausioje mokslinėje ir taikomojo pobūdžio literatūroje bei strateginiuose dokumentuose vis dažniau aptinkama sumaniosios ekonomikos (angl. smart economy) sąvoka, kuri vartojama įvairaus pobūdžio kontekste: kuriant sumanųjį miestą, plėtojant ekonomiką, vykdant strateginį planavimą, akcentuojant (reklamuojant) miestų išskirtinumą. Sumanioji ekonomika yra vienas iš sumaniojo miesto komponentų, todėl natūralu, kad daugiausia dėmesio mokslinėje ir taikomojo pobūdžio literatūroje skiriama būtent sumaniojo miesto koncepcijai (VPA 2014 3(13): 270). Kitų šiame straipsnyje vartojamų terminų, kurių pagrindinis dėmuo irgi yra ekonomika, būdvardiniai dėmenys ĮF neįgyja, net jei tie terminai apibrėžiami ar aiškinami, pvz.: Mokslinėje literatūroje įtinklinta ekonomika dažniausiai siejama su interneto paplitimu ir jo naudojimu ekonominiuose procesuose ir kasdieniame gyvenime; Inovatyvi ekonomika remiasi tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais tarp mokslo, gamybos ir personalo mokymo (VPA 2014 3(13): 473). Kaip matyti iš pavyzdžių, visų tik ĮF vartojamų terminų neįvardžiuotiniai atitikmenys turėtų visiškai kitą reikšmę ar net būtų semantiškai neprasmingi. Taigi, iš įvairuojančios vartosenos išsiskiriantis nuoseklumas rodo, kad joje, kitaip, nei nustato kodifikuotoji norma, ĮF linkstama suteikti funkciją skirti terminą ne nuo kiekvieno, o tik nuo akivaizdžiu reikšmės skirtumu pasižyminčio neįvardžiuotinio analogo. Ir toks polinkis būtų suprantamas, nes moksliniame tekste termino statusą nurodo ir daug kitų aptartų jo rodiklių. Kita vertus, 2.2 poskyryje minėta, kad vienas iš teikiant normą minimų argumentų RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |37 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 yra dviprasmybės vengimo siekis, taigi, šiuo požiūriu normai nėra prieštaraujama, tik ji savitai interpretuojama. Skiriamąja funkcija būtų galima aiškinti ir gana nuoseklų lietuviškos raiškos neveikiamosios rūšies dalyvių, turinčių veiksmo priemonės, būdo, laiko ar kitų reikšmės atspalvių, ĮF vartojimą, pvz.: Skirstomasis teisingumas (plg. skirstomas teisingumas) buvo pirmasis teisingumo komponentas, į kurį tyrėjai atkreipė dėmesį (OV 2012 64: 42); Todėl socialinį – ekonominį mokesčių vaidmenį atlieka žemiau apibūdintos svarbiausios funkcijos: reguliavimo ir perskirstomoji (plg. perskirstoma) (MLA 2015 2(7): 247); Maisto produktų ir gėrimų gamybos pramonė yra viena didžiausių apdirbamosios pramonės (plg. apdirbama pramonė) šakų Lietuvoje (ŽŪM 2009 1–2(16): 77); Fiksuotas tarifas ir ilgas skatinamasis laikotarpis (plg. skatinamas laikotarpis) sumažina finansinę riziką (VPA 2014 2(13): 261); Investicinių fondų valdymo įmonių metinėse ataskaitose skelbiami du rodikliai, kurie susieti su lyginamaisiais indeksais (plg. lyginamas indeksas) (MLA 2011 4(3): 6); Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, santykinai prasčiausi buvo vartojamųjų paskolų portfelio kokybės rodikliai (VSE 2012 2(2): 86). Šiais atvejais dalyvių NF žodžių junginiams suteiktų ryškų objektinės reikšmės atspalvį ir moksliniame tekste tokie junginiai būtų semantiškai neprasmingi. Tipinės reikšmės dalyvių ĮF tokios svarbios skiriamosios funkcijos neatlieka, todėl ji daugiau ir įvairuoja, o neretai kaip bendra pasirenkama NF. Akivaizdžiõs skiriamõsios reikšm s neturi ir lietuviškų, juolab nelietuviškos kilmės būdvardžių ĮF. Tai, be viso komplekso kitų veiksnių, matyt, irgi lemia laisvesnį jos vartojimą ir dažną keitimą paprastąja forma. Iš tų būdvardžių grupės vartojimo polinkiais išsiskiria bendras, -a; grynas, -a ir viešas, -a, tačiau tai irgi paaiškintų skiriamoji funkcija: ekonomikos srities tekstuose dažnai vartojami ir tiesiogiai sumas įvardijantys žodžių junginiai, tokie kaip bendra suma, bendras rodiklis, bendras pelnas, bendra vertė ar pan., pvz.: Mažas pinigų sumas yra brangu ir sunku investuoti, tačiau bendra pinigų suma, žmonių sudedama į fondą, susidaro pakankamai didelė (VSE 2011 1(1): 116); Svarbu įvertinti ne tik tai, kokia yra askirų veiksnių būklė, bet ir kiek jie svarbūs bendram konkurencingumui bei kokį poveikį atskiram veiksniui turi finansiniai ištekliai (VSE 2013 2(3): 268). Taigi, ta pati forma, parinkta tiek sumą įvardijančiam žodžių junginiui, tiek terminui, keltų dviprasmybės pavojų. Dviprasmybė šioje srityje dažnai galėtų susidaryti ir ĮF nepavartojus būdvardžių viešas, -a ir grynas, -a. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |38 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 4. BEKONTEKSTĖ VARTOSENA Patikrinti, kiek nagrinėjamą vartoseną veikia terminų žodynai, būtų sudėtinga, juolab kad ne tik jų, bet ir įvairių terminų bazių pasirinkimas yra didelis. Vis dėlto, atsižvelgus į ekonomikos srities specifiškumą, būtų galima daryti prielaidą, kad sąveika abipusė. Ekonomikos mokslui Lietuvoje dar tik palyginti neseniai patyrus transformaciją, didelę dalį terminijos teko kurti iš naujo ir, kaip matyti iš tuo laikotarpiu išleistų žodynų, terminų poreikį daugiausia tenkino iš anglų kalbos verčiami terminų žodynai. Terminijos trūkstant, turėjo būti vadovaujamasi verčiamais žodynais. Kita vertus, iš jų matyti tam tikra terminų kaita, o tai leidžia daryti prielaidą, kad ir vartosena savu ruožtu koreguoja žodynuose pateikiamą terminiją, juolab kad joje terminų apyvarta didelė. Šiuolaikinėmis terminų tvarkybos sąlygomis vartoseną veikia ir įvairios terminų bazės. Ypač svarbus terminų šaltinis yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Taigi, toliau nagrinėjama, kokie polinkiai klostosi tokio pobūdžio šaltiniuose. 4.1. Įvardžiuotinių ir neįvardžiuotinių formų santykis ekonomikos terminų žodynuose Įvertinti, kaip laikomasi nustatytos normos, pasirenkami penki ekonomikos terminų žodynai: 1994 m. išleistas Christopherio Passo, Bryano Loweso ir Leslie’o Davieso Ekonomikos terminų žodynas (toliau – ETŽ1), 1997 m. išėjęs šio žodyno pataisytas ir papildytas leidimas (toliau – ETŽ2), Vilniaus pedagoginio universiteto 1999 m. išleistas mokomasis žodynas Ekonomikos terminai ir sąvokos (toliau – ETS), 2005 m. Rūtos Vainienės Ekonomikos terminų žodynas (toliau – EŽ) ir 2006 m. išėjęs Davido W. Pearce’o Aiškinamasis ekonomikos anglų–lietuvių kalbų žodynas (toliau – AŽ). Visi jie versti, redaguoti ar recenzuoti ekonomikos mokslo specialistų, tačiau kalbiškai parengti nevienodai: kai kurie redaguoti kalbos redaktoriaus (ETŽ1, EŽ), kitur kalbos redaktoriaus pavardė nenurodyta (ETŽ2, ETS), o AŽ ne tik įrašyta redaktorės pavardė, bet ir tarp žodyno vertėjų, redaktorių ir konsultantų nurodytas Lietuvių kalbos instituto Terminologijos skyrius. Tačiau nė vienas žodynas nėra aprobuotas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, todėl atstovauja ne tiek normai, kiek vartosenai. Iš penkių pastarojo dvidešimtmečio žodynų termino būtinojo žymėjimo ĮF principas pritaikytas tik viename – EEŽ1, ir tai jame esama 8 dvižodžių ĮF neįgijusių RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |39 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 terminų (besivystanti šalis, besivystantis regionas, brangūs pinigai, išsivysčiusi šalis, neišsivysčiusi šalis, paskutinis kreditorius, prastas gaminys, taupus žmogus) ir 8 daugiadėmenių: besivystančių šalių ekonomika, ekonomiškiausias užsakymo dydis, jauna pramonės šaka, nukainotų prekių parduotuvė, tinkamiausių išlaidų kreivė, popieriniai ženklai su paskelbta verte, teisingas ir nešališkas požiūris, didžiausio palankumo šalių išlyga. Kiti 264 šiame žodyne apibrėžiami terminai, kurie gali turėti ĮF, ją yra įgiję 5 . Suprantama, kad tokį rodiklį yra gavę tiek būdvardžiai (atviroji ekonomika, bendrasis pelnas, būsimoji integracija, dvigubasis apmokestinimas, juodoji rinka, karštieji pinigai, laisvoji rinka, mišrioji ekonomika, pigioji paskola, tvirtoji valiuta), tiek ir dalyviai (apmokestinamosios pajamos, apmokėtinosios sąskaitos, didėjančiosios pajamos, keičiamosios obligacijos, nematomoji ranka, nemokamosios akcijos, nepadengtoji valiuta, skolinamasis kapitalas), tiek ir skaitvardį turintis terminas (pirmasis atvykęs – pirmasis aptarnaujamas). Jokių išimčių nepadaryta tarptautiniams žodžiams (absoliutusis pranašumas, kontroliuojančioji bendrovė, konsoliduotoji renta, nominalioji kaina, pozityvioji ekonomikos teorija, privačioji bendrovė, privilegijuotoji akcija, specializuotoji parduotuvė, subalansuotojo biudžeto multiplikatorius, terminuotoji paskola), nors terminų su tokiais priklausomaisiais dėmenimis šiame žodyne nėra daug (42 iš 264 įgijusių ĮF). Termino rodiklis suteiktas ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiams (žemiausiasis lygis, mažiausiasis ekonominis poveikis, mažiausioji paskolos palūkanų norma), ir priesagos - iškas, -a vediniams (grobuoniškasis kainų nustatymas, sąlygiškasis pasiskirstymas, visiškojo užimtumo pusiausvyra). Juo žymimi tiek trižodžiai terminai (atvirosios rinkos operacija, dvigubosios buhalterijos sąskaitos, laisvosios prekybos zona, natūralusis nedarbo lygis, neigiamasis ekonominis poveikis), tiek ir terminai, sudaryti iš keturių ar daugiau žodžių (mažėjančiojo ribinio pelno dėsnis, naujųjų vertybinių popierių išleidimo rinka, nustatytosios palūkanų normos vertybiniai popieriai, sumokėtojo akcinio kapitalo dalis, laikinasis nedarbas dėl perėjimo į kitą darbą). 5 Vienas terminas – daugelį prekių gaminančioji rinka – yra iš tų, kurie Kalbos patarimuose vertinami kaip neteiktinas atvejis. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |40 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Kitokie ĮF vartojimo polinkiai ryškėja ir šio žodyno antrosios laidos – ETŽ2 . Šiame terminų rinkinyje ĮF neturi 24,8 procento jame apibrėžtų terminų, kurie tokią formą galėtų turėti, t. y. 64 terminai (194 yra ją įgiję, žr. 1 lentelę) 6 . Išimtys daromos tiek būdvardžiams, tiek ir dalyviams, tik jos nėra dėsningos, plg.: lanksčioji monopolijų politika, bet lankstaus valiutos kurso sistema; nauja pramonės šaka, bet naujosios industrializacijos šalis; neigiamos investicijos, neigiamos santaupos, bet neigiamasis pajamų mokestis; papildoma nauda, bet papildomasis importo mokestis; paslėptos atsargos, paslėptas nedarbas, paslėpti mokesčiai, bet paslėptasis kainų sumažinimas, paslėptasis kainų pakėlimas; pastovios pajamos, bet pastoviųjų pajamų hipotezė; privatus sektorius, bet privačiosios išlaidos, privatieji produktai; trumpasis laikotarpis, bet vidutinės trumpo laikotarpio sąnaudos ir kt. Lyg ir mėginama ĮF nežymėti aukščiausiojo laipsnio būdvardžių (didžiausio palankumo šalių išlyga, geriausi tiesiniai bešališki įverčiai), tačiau kituose terminuose tokie būdvardžiai pateikiami ĮF (mažiausioji efektyvi gamybos apimtis, žemiausiasis lygis). 1 LENTELĖ. Įvardžiuotinių ir neįvardžiuotinių formų santykis terminų žodynuose ĮF ir NF santykis terminų žodynuose ETŽ1 ETŽ2 ETS EŽ AŽ Įvardžiuotinis priklausomasis dėmuo: būdvardis dalyvis tarptautinis žodis 264 140 123 42 194 119 75 43 67 48 18 19 149 99 46 42 385 220 160 87 Neįvardžiuotinis priklausomasis dėmuo: būdvardis dalyvis tarptautinis žodis 16 8 8 0 64 31 34 16 49 35 13 20 66 37 29 39 114 65 49 12 Būdvardžio NF aiškinti jo pozicija (lankstaus valiutos kurso sistema, neskaidrus valiutos kursas, skubaus likvidumo rodiklis) neleidžia analogiški terminai, kurių būdvardinis dėmuo tokioje pačioje pozicijoje įgyja ĮF (laisvosios prekybos sritis, lankstusis gamybos biudžetas, slankioji fiksuoto valiutos kurso sistema). Nežymimi ĮF 16 tarptautinių žodžių 6 Žodynų duomenys apima tik tuos terminus, kurių pateikiamos apibrėžtys. Taisomieji ar kitokiomis nuorodomis su pagrindiniais susiejami terminai neįskaičiuojami. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |41 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 (diskontuoti piniginiai srautai, efektyvių rinkų hipotezė, fiksuoto valiutos kurso sistema, fiktyvus kintamasis, licenzijuota indėlių įstaiga, listinguojama bendrovė ir kt.), tačiau ši išimtis nėra dėsninga, nes į kitų terminų sudėtį įeinantys tarptautiniai žodžiai ĮF įgyja, pvz.: absoliučioji vertė, efektyvioji paklausa, horizontalioji integracija, konsoliduotoji skola, materialusis turtas, minimalioji darbo užmokesčio norma. Dalyvio ĮF vartojimas irgi įvairus, pvz.: listinguojama bendrovė, bet kotiruotoji bendrovė; išperkamasis vertybinis popierius, bet neišperkamas vertybinis popierius; neterminuotasis vertybinis popierius, bet neterminuota obligacija (konsolė); turimosios pajamos, bet uždirbtos pajamos ir kt. Taigi, ETŽ2 kokių nors dėsningų išimčių neišryškėja, nebent tai, kad išimtys daromos atskiriems terminams. Jos galėjo rastis dėl to, kad žodyno kalba nepakankamai sutvarkyta, tačiau dėl šios priežasties gali būti ir taip, kad šis žodynas tiesiog labiau atspindi to meto vartosenos polinkius, t. y. tie atskiri terminai, kuriuose paplitusios NF, tokiu pavidalu įtraukti ir į žodyną. Iš tikrųjų ĮF yra neįgiję daug naujų, palyginti su ETŽ1, terminų, pvz.: aplenkiantys rodikliai, apmokėtas kapitalas, fiksuoto valiutos kurso sistema, nelistinguojamų vertybinių popierių rinka, optimalus veiksnių derinimas, ribojančių kainų nustatymas, paslėptos atsargos, paslėptos pajamos. Tačiau ETS (1999) irgi įtraukti 49 terminai, neturintys ĮF, ir jie sudaro 42,2 procento visų šiame žodyne pateikiamų ĮF galinčių įgyti terminų. ĮF neįgijo 29 lietuviški žodžiai, įskaitant tris terminus, kuriuose šios formos neįgijo vienas iš dviejų ją galėjusių įgyti žodžių (grąžintina išperkamoji nuoma, nevisiškasis matomasis darbuotojų užimtumas ir nevisiškas paslėptasis darbuotojų užimtumas), pvz.: bendra įmonė, dvigubas apmokestinimas, ilgas laikotarpis, nedirbantys asmenys, neteisėta veikla, pakankama konkurencija, papildoma mokesčių našta, užimti gyventojai. Iš tarptautinių žodžių ĮF nėra įgiję 20, pvz.: disponuojamos pajamos, elastinga paklausa, likvidus turtas, natūrali oligopolija, optimalus vartojimas; aktyvi darbo paieška, efektyvus gyventojų užimtumas, minimalus gyvenimo lygis, natūralus nedarbo lygis, racionalus gyventojų užimtumas. Tačiau žodyne daroma išimtis nėra nuosekli, nes tarptautinių žodžių pateikta ir ĮF, pvz.: alternatyvieji kaštai, centralizuotoji ekonomika, horizontalioji integracija, privilegijuotoji akcija; ilgalaikis materialusis turtas, nelegaliojo darbo kategorijos, neoficialioji darbo rinka, potencialioji darbo paklausa, realioji palūkanų norma. Pasitaiko ir akivaizdaus nenuoseklumo atvejų, pvz.: absoliutus skurdas, bet absoliutusis pranašumas; atviroji ekonomika, bet atviros rinkos operacijos; alternatyvieji kaštai, bet alternatyvus darbo užmokestis; bendra įmonė, bet RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |48 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 susijusi išimtis, ji aiškinama tuo pačiu veiksniu kaip ir apibrėžtumo ir neapibrėžtumo priešpriešos neutralizacija. Santykis tarp rūšies žymėjimo ir termino, tarp ĮF vartojimo rūšine reikšme ir ĮF vartojimo terminijoje nenurodomas ir skirtumas nepabrėžiamas, o tai sudaro sąlygas vartosenos interpretacijai, kad tokio skirtumo ir nėra. Iš kai kurių norminamųjų darbų aiškėtų, kad tokio skirtumo nė nedaroma. Susidarant tokiam normos dvilypumui, įvairuojama ir vartosenoje. Išnagrinėtoji – ekonomikos mokslo straipsniai, terminų žodynai ir teisės aktai – atskleidžia, kad jai būdingas ypač didelis įvairavimas. Terminus žymėti kodifikuotosios normos nustatomu būtinuoju žymeniu mėginama, tačiau kai kurie vartosenos polinkiai atskleidžia, kad labiau taikomos norminamuosiuose darbuose numatomos apibrėžtumo ir neapibrėžtumo priešpriešos ar apskritai ĮF vartojimo išimtys. Pirmiausia, iš rišliojo pobūdžio vartosenos aiškėja, kad ĮF linkstama nežymėti tų terminų, kurių priklausomuoju dėmeniu eina tarptautinis būdvardis ar dalyvis. Daug tarptautinių žodžių turi specifinę leksinę reikšmę, o leksinės reikšmės specifiškumas tiriamojo ir norminamojo pobūdžio literatūroje atskleidžiamas kaip vienas iš apibrėžtumo nežymėjimo ĮF veiksnių ir atvejų. Ekonomikos srities terminijoje su tarptautiniais žodžiais sudaroma ir vartojama ypač daug terminų, ir vien jau priklausomojo dėmens reiškimas nelietuviškos kilmės žodžiu moksliniame tekste gali būti termino požymis. Taigi, papildomas termino rodiklis – ĮF – tampa nesvarbus. Tokio pobūdžio tekstuose terminą žymi ir kiti rodikliai – apibrėžties pateikimas, aiškinimas, žodžių junginio vartojimas sampratai, teorijai, koncepcijai, metodui ar modeliui įvardyti, juo žymimo objekto ar reiškinio klasifikavimas, dažnas žodžių junginio kartojimas tekste. Ypač ĮF kaip termino rodiklio funkcija susilpnėja tokiuose tekstuose kaip teisės aktai, kur terminas ar sąvoka apibrėžiamas ir pagal teksto pobūdį negalimas ne tik semantinis, bet ir formalus įvairavimas. Antra, išnagrinėta vartosena atskleidžia, kad dažnai didelio reikšmės skirtumo tarp paprastosios ir ĮF nėra, ypač tarp esamojo ir būtojo kartinio laiko veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių, turinčių tipines reikšmes, ir jų įvardžiuotinių atitikmenų. Tokie dalyviai ir vieni pakankamai apibūdina daiktus, juos išskiria iš kitų daiktų tarpo, todėl ĮF ir šiuo atveju iš esmės tampa perteklinė. Dėl jos dalyvis tik pailgėja. Veikiant kitiems termino statusą atskleidžiantiems rodikliams – specifinei reikšmei, dažnam žodžių junginio kartojimui tekste, konteksto aplinkybėms, atskleidžiančioms jo tiesioginę sąsają su sąvoka ar samprata, pateikiamoms apibrėžtims ar aiškinimui – dalyvį žymėti dar ir ĮF tampa nebetikslinga. Mažas reikšmės skirtumas, kaip atskleidžia moksliniai tekstai, skiria ir kai RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |49 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 kuriuos lietuviškus bei nelietuviškos kilmės būdvardžius ir jų įvardžiuotinius atitikmenis. Taigi, dviprasmybė tarp paprastą ypatybę įvardijančio žodžių junginio ir rūšį žyminčio žodžių junginio ar termino, kurios grėsmė laikoma vienu iš ĮF teikimo terminijai pagrindų, daugeliu atvejų nesusidaro. Kaip tik semantinė riba tokia neryški, kad paranku vartosenoje taikyti visuotinį, vienos formos žodžių junginį, kuriuo įvairūs reikšmės atspalviai galėtų būti apibendrinami. Išnagrinėta rišlaus pobūdžio ir bekontekstė vartosena atskleidžia ne tik žodžio specifinės leksinės reikšmės ir menko reikšmės skirtumo veiksnius, numatomus kaip apibrėžtumo ir neapibrėžtumo priešpriešos neutralizacijos paskatas, bet ir daugiau galimų ĮF išimčių. Nors ir nereguliariai, bet joje irgi linkstama ĮF nevartoti, kai termino priklausomuoju dėmeniu eina aukščiausiojo laipsnio būdvardis, priesagos -iškas, -a vedinys, kai žodžių junginys turi perkeltinę prasmę. Taigi, iš esmės atspindima ne būtinąjį termino žymėjimą teigianti, o bendroji ĮF vartojimo norma, numatanti palyginti fakultatyvų ĮF vartojimą. Kita vertus, vartosena rodo ir tai, kad dvi norminamąsias kryptis tarsi mėginama derinti, ir randasi savita kodifikuotos normos interpretacija: rišliam tekstui numatant įvairių kitų termino rodiklių, ĮF suteikiama funkcija žymėti ne kiekvieną, o tik akivaizdžiu reikšmės skirtumu nuo neįvardžiuotinio analogo pasižymintį žodžių junginį. Tačiau taip susidaro ypatingas įvairavimas, gerokai prieštaraujantis terminijai aktualiam sistemiškumo principui. Ypač iš bekontekstės vartosenos – terminų žodynų, teisės aktuose pateikiamų žodynėlių – ryškėja, kad vartosena, priešingai, nei keliamas tikslas nustatyta norma, tampa išskirtinai nesistemiška, išimtys taikomos vos ne kiekvienam žodžių junginiui atskirai. Kartu ĮF vartojimas terminų žodynuose ir teisės aktuose atskleidžia raidą, rodančią, kad ĮF vis labiau konkuruoja su NF ir net pastarosios įgyja persvarą. Tokie polinkiai atitiktų ĮF vartojimo kitomis reikšmėmis polinkius, pripažįstamus ir norminamuosiuose leidiniuose, ir apskritai ĮF vartojimo polinkius: ĮF bendrinėje kalboje vis labiau keičia NF, apskritai ĮF nyksta, nors norminamoji kryptis ir rodytų, kad būtent terminijoje įžvelgiama pagrindinė šiaip jau vis didesniais niveliacijos požymiais pasižyminčios ĮF ir NF opozicijos perspektyva. Tokios krypties perspektyvą iš esmės paneigia nepakankamas santykio tarp rūšies žymėjimo ir termino vartojimo įvertinimas ir nustatymas. Tokio apibrėžtumo nesant, vartosena iš esmės tik atspindi neišspręstus kodifikacijos klausimus ir jos prieštaravimus. Visa tai kelia būtinybę išgryninti kodifikacijos kriterijų. Viena galima išeitis – vadovaujantis terminijoje taikomu sistemiškumo reikalavimu, teikti pirmenybę termino RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |50 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 būtinojo žymėjimo įvardžiuotine forma kriterijui, antra – normos pagrindu laikyti rūšies žymėjimo dėsningumus ir jo numatomas išimtis. Iš atliktos vartosenos analizės būtų galima spręsti, kad pirmojo kriterijaus taikymas veikiausiai padidintų terminų vartojimo sistemiškumą, tačiau, priimant kodifikacijos sprendimus, veikiausiai reikėtų pakankami įvertinti ir galimą teksto pobūdžio įtaką: mokslinio ar administracinio pobūdžio tekstams ĮF kaip termino rodiklio funkcija gali būti ne tokia aktuali kaip laisviesiems stiliams, kadangi tokiuose tekstuose termino statusą rodo ir kitokie rodikliai. Kita vertus, renkantis rūšies žymėjimo kriterijų, kartu tektų pripažinti ir tolesnį ĮF vartojimo nereguliarumą, bendruosius ĮF vartojimo polinkius ir svarius veiksnius, atitinkamai – ir ĮF funkcijos terminijoje silpimą. Tokia kryptis, ko gero, išliktų ir palikus vartoseną visiškai savieigai. Žinoma, čia daromas išvadas apie vartosenos polinkius ir galimą tolesnę ĮF vartojimo terminijoje kryptį gerokai papildytų įvairių kitų funkcinių stilių vartosenos tyrimai, ir ne tik ekonomikos srities. Tirtinų ekonomikos srities vartosenos šaltinių – tiek mokslinio, tiek ir administracinio stiliaus – irgi dar lieka labai daug, pavyzdžiui, monografinio pobūdžio ekonomikos teorijos ir praktikos darbai, aukštųjų mokyklų vadovėliai, įvairios apžvalgos, ataskaitos, vertimai iš kitų kalbų, pirmiausia iš ĮF neturinčios anglų kalbos, ir t. t. IŠVADOS 1. Kalbos leidiniuose teikiamos normos, ĮF nustatančios kaip būtinąjį termino rodiklį, vartosena neatitinka. 2. Vartosenos polinkiai atskleidžia nepakankamą kodifikacijos apibrėžtumą, bet labiau išryškina esmines jos problemas. 3. Iškeliama kriterijaus problema, t. y. atskleidžiama, kad, teigiant būtinąjį termino žymėjimą ĮF, iš esmės vadovaujamasi kur kas fakultatyvesnį vartojimą numatančiu rūšies žymėjimo kriterijumi. 4. Kriterijaus fakultatyvumą lemia ĮF reikšmių klasifikacija. 5. Kodifikacijos neaiškumus lemia ir santykio tarp rūšies žymėjimo ir termino neįvardijimas. 6. Vartosenos tyrimas rodo, kad joje vadovaujamasi ne terminijai nustatoma ĮF funkcija, o apibrėžiamajai reikšmei ir jos pogrupiams numatomomis ĮF vartojimo išimtimis. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |51 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 7. Išimtys terminijoje interpretuojamos savitai: termino rodikliu dažnai tampa tarptautinis žodis ar dalyvinė forma. 8. Svarbus ĮF ir NF opozicijos neutralizavimo terminijoje veiksnys yra kontekstas: rišliame moksliniame tekste žodžių junginys kaip terminas gali būti atpažįstamas ir be morfologinio rodiklio. 9. Kriterijus mėginanti derinti vartosena gana nesistemiška, išimtys joje imamos taikyti kiekvienam žodžių junginiui atskirai. 10. Tokia padėtis kodifikacijai iškelia pasirinkimo galimybę: aiškiau formuluoti termino visuotinio žymėjimo ĮF principą ir siekti terminijos nuoseklumo bei sistemiškumo ar pirmenybę teikti rūšinės ypatybės reiškimo kriterijui ir taip iš esmės lemti tolesnį ĮF kaip termino žymiklio funkcijos silpimą. Tokia kryptimi vartosena veikiausiai eitų ir priėmus sprendimą ją palikti savieigai. ŠALTINIAI Mokslo žurnalai EV – Ekonomika ir vadyba / Economics and management. Prieiga internete: http://internet.ktu.lt/en/science/journals/manage/frames1_1.html. EVAP – Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Prieiga internete: http://su.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=599&Itemid=17344&l ang=lt. MLA – Mokslas – Lietuvos ateitis / Science – future of Lithuania. Prieiga internete: http://www.mla.vgtu.lt/index.php/mla/index. MTS – Management theory and studies for rural business and infrastructure development / Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Prieiga internete: http://mts.asu.lt/mtsrbid/index. OV – Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai / Management of organizations: Systematic research. Prieiga internete: https://ejournals.vdu.lt/index.php/managementorganizations/index. T – Tiltai. Prieiga internete: https://www.ku.lt/leidykla/turinys/leidiniai/moksliniaizurnalai/tiltai. TE – Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai / Applied economics: Systematic research. Prieiga internete: https://ejournals.vdu.lt/index.php/applied-economics/index. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |52 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VPA – Viešoji politika ir administravimas / Public policy and administration. Prieiga internete: https://www.mruni.eu/lt/mokslo_darbai/vpa/apie_leidini. VSE – Verslo sistemos ir ekonomika / Busines systems & Economic. Prieiga internete: https://www.mruni.eu/lt/mokslo_darbai/vse/apie_leidini. VTP – Verslas: teorija ir praktika / Business: theory and practice: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/index. ŽŪM – Žemės ūkio mokslai. Prieiga internete: http://www.lmaleidykla.lt/ojs/index.php/zemesukiomokslai. Terminų žodynai AŽ 2006 – Aiškinamasis ekonomikos anglų–lietuvių kalbų žodynas. Sudarė D. W. Pearce, Vilnius: Tyto alba. ETŽ1 – Pass Ch., Lowes B., Davies L. 1994: Ekonomikos terminų žodynas. Red. A. Pupkis, ekonomikos terminijos red. konsultantas St. Vaitkevičius, Vilnius: Baltijos biznis. ETŽ2 – Pass Ch., Lowes B., Davies L. 1997: Ekonomikos terminų žodynas. Antrasis papildytas ir pataisytas leidimas. Redagavo ir tikslino A. V. Rutkauskas, St. Vaitkevičius, Vilnius: Baltijos biznis. ETS 1999 – Ekonomikos terminai ir sąvokos. Mokomasis žodynas. Sud.: J. Bagdanavičius, P. Stankevičius, L. Lukoševičius. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. EŽ 2005: Vainienė R. Ekonomikos terminų žodynas, Vilnius: Tyto alba. Lietuvos Respublikos teisės aktai Draudimo įstatymas (2003 09 18, Nr. IX-1737). – Valstybės žinios, 2003 10 08, Nr. 944246. Elektros energetikos įstatymas (2000 07 20, Nr. VIII-1881). – Valstybės žinios, 2000 08 04, Nr. 66-1984. Finansinių priemonių rinkų įstatymas (2007 01 18, Nr. X-1024). – Valstybės žinios, 2007 02 08, Nr. 17-627. Finansų įstaigų įstatymas (2002 09 10, Nr. IX-1068). – Valstybės žinios 2002 09 18, Nr. 913891. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (2002 07 02, Nr. IX-1077). – Valstybės žinios 2002 07 19, Nr. 73-3085. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |53 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (2002 06 20, Nr. IX-975). – Valstybės žinios, 2002, Nr. 65-2635. Informuotiesiems vartotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas (2013 06 18, Nr. XII-376). – Valstybės žinios, 2013 06 28, Nr. 68-3410. Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymas (2004 07 15, Nr. IX-2387). – Valstybės žinios, 2004 08 03, Nr. 120-4433. Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas (2003 07 04, Nr. IX-09). – Valstybės žinios, 2003 07 25, Nr.74-3424. Konkurencijos įstatymas (1999 03 23, Nr. VIII-1099). – Valstybės žinios 1999 04 02, Nr. 30856. Kontroliuojančiųjų investicinių bendrovių įstatymas (2003 07 04, Nr. I-1710). – Valstybės žinios, 2003 07 25, Nr. 74-3425. Pelno mokesčio įstatymas (2001 12 20, Nr. IX-675). – Valstybės žinios, 2001 12 29, Nr. 110-3992. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas (1997 06 19, VIII-275).– Valstybės žinios 1997 07 04, Nr. 64-1502. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002 03 05, IX-751). – Valstybės žinios, 2002 04 05, Nr. 35-1271. Profesinių pensijų kaupimo įstatymas (2006 07 04, Nr. X-745). – Valstybės žinios, 2006 07 27, Nr. 82-3248. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (1998 11 24 d., Nr. VIII-935). – Valstybės žinios, 1998 12 11, Nr. 109-2993. Vartojimo kredito įstatymas (2010 12 23, Nr. XI-1253). – Valstybės žinios, 2011 01 04, Nr. 1-1. Vertybinių popierių įstatymas (2007 01 18, Nr. X-1023). – Valstybės žinios, 2007 02-08, Nr. 17 626. Viešojo administravimo įstatymas (2006 06 27, Nr. X-736). – Valstybės žinios, 1999 07 09, Nr. 60-1945. Viešųjų pirkimų įstatymas (1996 08 13, Nr. I-1491). – Valstybės žinios, 1996-09-06, Nr. 842000. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |54 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Europos Sąjungos teisės aktai 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. 2005 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/68/EB dėl perdraudimo ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB, 92/49/EEB ir Direktyvas 98/78/EB bei 2002/83/EB. 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičianti direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 97/5/EB. 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012. 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika. 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010. 2014 m. balandžio 16 d. Europos Centrinio Banko reglamentas (ES) Nr. 468/2014, kuriuo sukuriama Europos Centrinio Banko, nacionalinių kompetentingų institucijų ir nacionalinių paskirtųjų institucijų bendradarbiavimo Bendrame priežiūros mechanizme struktūra. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |55 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų. 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB. 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 600/2014 dėl finansinių priemonių rinkų, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012. 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012. 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES. 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 806/2014 kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo, vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010. 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 909/2014 dėl atsiskaitymo už vertybinius popierius gerinimo Europos Sąjungoje ir centrinių vertybinių popierių depozitoriumų, kuriuo iš dalies keičiamos direktyvos 98/26/EB ir 2014/65/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 236/2012. 2014 m. gruodžio 19 d. Europos Centrinio Banko gairės (ES) 2015/510 dėl Eurosistemos pinigų politikos sistemos įgyvendinimo (ECB/2014/60). 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/760 dėl Europos ilgalaikių investicijų fondų. 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/792 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų ir būsto kainų indekso, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2494/95. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |56 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 LITERATŪRA AKA 2014: Administracinės kalbos aktualijos. Sudarė L. Murinienė, R. Vladarskienė. Prieiga per internetą <http://administracinekalba.lki.lt>. Ambrazas 1964: Esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių būdvardinė vartosena. – Kalbos kultūra 7, 30–36. Brūzgienė R., Čekmonienė I. E., Žemienė A. 2013: Specialybės kalba. Vadovėlis psichologijos ir sociologijos krypčių programų studentams, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. DLKG 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas. Gaivenis K. 1975: Dvižodžiai sudėtiniai terminai dabartinėje lietuvių kalboje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 16, 57–89. Gaivenis K. 1995: Keletas minčių apie terminų standartizaciją. – Terminologija 2, 6–10. Gedzevičienė D., Gedzevičius I. 2011: Dėl kai kurių netaisyklingos vartosenos atvejų suvirinimo srities darbuose. – Mokslas – Lietuvos ateitis 3(6), 67–70. Holvoet A., Tamulionienė A. 2006: Apibrėžtumo kategorija. – Daiktavardinio junginio tyrimai. Red. A. Holvoet, R. Mikulskas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11–32. Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. Judžentis A. 2012: Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kaulakienė A. 1973: Įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas sudėtiniuose terminuose. – Kalbos kultūra 25, 27–31. Keinys S. 2004: Terminologijos raida, būklė, vaidmuo ir uždaviniai į XXI amžių įžengus. – Lietuvių terminologijos raida, 74–88. Keinys S. 2005: Ekonomistų diplominių darbų kalba. – Dabartinė lietuvių terminologija, 296–303. Kniūkšta P. 1971: Įvardžiuotiniai ir priesagos -inis būdvardžiai. – Kalbos vartosena ir tvarkyba, 421–430. Kunevičienė A., Pečkuvienė L., Žilinskienė V. 2003: Specialybės kalbos kultūra. Vadovėlis, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. RAMUNĖ VASKELAITĖ. Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai |57 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 KKP 1998: Kanceliarinės kalbos patarimai. Parengė P. Kniūkšta, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KP 2002: Kalbos patarimai. Kn. 1: Gramatinės formos ir jų vartojimas. Sud. R. Miliūnaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KPP 1976: Kalbos praktikos patarimai. Sud. A. Paulauskienė, Vilnius: Mokslas. LKG 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis. Mikulskas R. 2006: Apibrėžiamųjų būdvardžių aprašo perspektyva. – Daiktavardinio junginio tyrimai. Red. A. Holvoet, R. Mikulskas, 33–66. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 33–66. Miliūnaitė R. 2003: Lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai. Opera linguistica Lithuanica 3, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Oginskienė E. 1993: Įvardžiuotinės formos kanceliarinėje kalboje. – Kalbos kultūra 64, 34–42. Paulauskienė A. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa. Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Paulauskienė A. 2001: Lietuvių kalbos kultūra, Kaunas: Technologija. Paulauskienė A. 2004: Teisininkų kalba ir bendrosios normos, Vilnius: Justitia. Paulauskienė A., Tarvydaitė D. 1986: Gramatikos normos ir dabartinė vartosena, Kaunas: Šviesa. Piročkinas J. 1990: Administracinės kalbos kultūra, Vilnius: Mintis. Pupkis A. 1980: Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius: Mokslas. Rosinas A. 1975: Ar baltų  i-,  ioresp.  ī-, iākamienai buvo reliatyviniai. – Baltistica 11(2), 163–170. Spraunienė B. 2008a: Apibrėžtumo kategorija ir jos tyrimai lietuvių kalbotyroje. – Lietuvių kalba 2. Spraunienė B. 2008b: Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje kaip apibrėžtumo sistema. – Acta Linguistica Lithuanica 59, 109–139. Spraunienė B. 2011: Apibrėžtumo žymėjimas lietuvių kalboje lyginant su danų ir kitomis artikelinėmis kalbomis. Daktaro disertacija. Vilnius. Stunžinas R. 2005: Statybos terminijos sinonimija. – Terminologija 12, 7–26. Šukys J. 2003: Kalbos kultūra visiems, Kaunas: Šviesa.