Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais)

JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas PRITARIMAS PAŠNEKOVUI ŽEMAIČIŲ KASDIENYBĖS DISKURSE: FUNKCIJOS IR RAIŠKA (REMIANTIS XX A. II PUSĖS ŠALTINIAIS) ANOTACIJA Straipsnyje pristatomas žvalgomasis tyrimas, kuriuo siekta nustatyti pritarimo pašnekovui raiškos elementus ir jų dažnumo pasiskirstymą trejopo pobūdžio žemaitiškame diskurse (įprastoje kalboje, naratyvuose ir telefoniniuose pokalbiuose). Tyrimui pasitelktas keliuose šaltiniuose paskelbtas XX a. II pusės šiaurės žemaičių kalbėjimo paveldas. Remiantis leksikografiniuose šaltiniuose (žr. Aleksandravičius 2011, Vanagienė 2014–2015) pateikta iliustracine medžiaga aptariamas subjektyviuoju vertinimu paremtas žemaičiams tinkamo bendravimo suvokimas, dažniausiai susijęs su darnos siekimu. Pritarimo raiškos elementų ir jų santykinio dažnumo pasiskirstymas realiame žemaičių kalbėjime vertinamas analizuojant šiaurės žemaičių telšiškių autentiško kasdienybės kalbėjimo tekstų rinkinio Taip šneka tirkšliškiai (žr. Girdenis 1996) duomenis. ESMINIAI ŽODŽIAI: kasdieniška žemaičių kalba, spontaniškas dialogas, pritarimas pašnekovui, pakartojimas. ĮVADAS Žemaičių kaip etninės grupės buvimas pagrįstas kalbėjimosi, o ne rašymo patirtimi1. Lyginant sakytinės bendrinės lietuvių kalbos ir žemaitiško kalbėjimo ypatybes, pastarasis turi nemažai savitų bruožų, kurie sietini ir su fonologinėmis kalbinių sistemų diferenciacijomis, ir su skirtingais kultūriniais bendravimo modelių standartais, taip pat su nevienoda lietuvių ir žemaičių kalbų2 sintaksinių struktūrų normiškumo samprata3. Šnekamosios bendrinės lietuvių kalbos tyrimai paprastai inicijuojami siekiant „statistiškai pagrįsti dažnai tik stebėjimo būdu užfiksuotus šnekamosios ir rašytinės kalbos skirtumus“ (Dabašinskienė 2009: 14). Su stebėjimo būdu nustatytais žemaitiško ir lietuviško kalbinio bendravimo modelių raiškos skirtumais yra susijusi 1 Apie žemaičių kalbos rašto sistemos sukūrimo pastangas ir realijas žr. Pabrėža 2017. 2 Apie kalbos ir dialekto skirtį ir kalbos kaip arealo, apimančio dialektų arealus, konceptą plg. Aliūkaitė 2013: 4; skirtinumų nuo bendrinės kalbos ir kitų tarmių grindžiamą žemaičių kalbos, apimančios ją sudarančias tarmes ir šnektas, suvokimą žr. Pabrėža 2017: 47–48. 3 Šnekamajai kalbai būdingas struktūrinis savitumas nulemia jos tyrimų pobūdį ir iškelia specialius reikalavimus, tokius kaip būtinybė atsižvelgti į pokalbio situaciją, dalyvius, jų skaičių, temą ir kitus lingvistinius ir nelingvistinius požymius, plg. Dabašinskienė 2009: 14. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 ir čia pateikiamo žvalgomojo tyrimo idėja (rimtesne analize pagrįstas minėtų kalbinių sistemų sakytinių atmainų sugretinimas taip pat būtų gana sąlygiškas, nes turimi žemaičių kalbėjimo perrašai ir sakytinės (šnekamosios)4 bendrinės kalbos, reprezentuojančios privatųjį bendravimo modelį, tekstai5 pristato skirtingo laikotarpio ir kalbėjimo situacijų pateiktis). Straipsnyje siekiama apžvelgti vieną žemaitiškam dialogui būdingą ypatumą, greit pastebimą gimtakalbių bendrinės lietuvių kalbos vartotojų, tapusių žemaitiško pokalbio liudininkais, taip pat ryškiai krentančių į akis ir pažindinantis su autentiško žemaičių kasdienybės diskurso (ir dialogo, ir polilogo) perrašų tekstais. Tai pritarimo dialogo partneriui (ar partneriams) raiška6. Kasdieniškuose žemaičių pokalbiuose yra įprasta, kad pasyvią klausytojo poziciją užimantis diskurso dalyvis į aktyvųjį – kalbantį arba pasakojantį – diskurso narį reaguoja gana dažnu ir įvairiai išreikštu pritarimu. Ši diskurso ypatybė žemaičiams pakeitus kalbos kodą paprastai nebūna automatiškai perkeliama į bendrinę lietuvių kalbą. Kadangi tai nėra savaime išverčiama, tam tikrose situacijose šis pritarimas gali būti laikomas būtinu bendravimo kultūros elementu, kuriam bendrinėje kalboje žemaičiai tinkamo atitikmens neranda. Gali būti, kad bendraujant bendrine kalba būtent dėl tokių ar panašių kultūrinių skirtumų kylantis nesugebėjimas teisingai interpretuoti tylėjimą ar nežinojimas, kuo tinkamai pakeisti pauzes, žemaičiams kuria nejaukaus pokalbio įspūdį ir kartu stiprina tylenio žemaičio įvaizdį. Natūraliam bendrinės kalbos vartotojui tapus žemaitiško dialogo liudininku dažnai pasikartojanti ar nuolatinė pritarimo raiška atrodo kaip perteklinė ir verta pasišaipymo. Dažną ir įvairiais būdais parodomą pritarimo pašnekovui raišką žemaitiškame diskurse galima sieti su stipriai išreiškiamu ir tradiciškai pageidaujamu komunikacinio tolygumo (plg. Edwards 2008: 335) siekimu arba trokštamo tarpasmeninio pripažinimo realizavimo modeliais (plg. Weigand 2010: 232), kurie susiję su mandagumo konkrečioje bendruomenėje supratimu ir takto principo realizacija. Pragmatika mandagumu leidžia aiškinti dvi prieštaringas tylėjimo implikacijas: priklausomai nuo pokalbio situacijos ir jo dalyvių sudėties tylėjimas gali būti suvokiamas ir kaip su tam tikru žemesniu (amžiaus, socialiniu) statusu7 susijusi pageidaujamo mandagumo raiška ir kaip savotiškas akibrokštas (plg. Leech 1999: 141). Įprasto pokalbio situacijose (kai dialogo, polilogo dalyvių socialinis statusas panašus, o bendravimas dažnas ir 4 Apie sąvokų sakytinė kalba ir šnekamoji kalba galimą sinonimiškumą ir skirtį, kai sakytinė kalba suvokiama plačiau, o šnekamoji gali būti susiejama su buitiniu kalbos stiliumi žr. Nauckūnaitė 2003: 79–80; Kamandulytė-Merfeldienė 2014: 1. 5 Pavyzdžiui, Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno dalies Spontaninė privati kalba pateiktus duomenis galima vertinti kaip trumpos buitinio stiliaus kalbėjimo atkarpas. 6 Čia atsiribojama nuo prieštaravimo pašnekovui reakcijų raiškos. Apie pritarimo ir prieštaravimo ilokucinius aktus kaip susijusius su tam tikra pozicija pokalbyje (jie gali tik kaip reakcija į prieš tai buvusį pašnekovo pasakymą) žr. Satkauskaitė 2011: 56–57. 7 Apie vertikalųjį (hierarchinį) ir horizontalųjį socialinį nuotolį žr. Leech 1999: 126. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 pageidaujamas) poreikis vengti tylos ir palaikyti bendravimą su diskurso partneriu yra sietinas su bendruomenine – fatine – kalbos funkcija (žr. Leech 1999: 141). Dialogo teoretikė Edda Weigand, kalbą suvokianti kaip dialogą (žr. Weigand 2009), o dialogą – kaip įvairiarūšį žaidimą (žr. Weigand 2010), teigia, kad dialogu pagrįstas bendravimas realizuojamas remiantis tam tikrais vykdomaisiais principais, kuriuos kalbėtojas sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka siekdamas ir pokalbį inicijuojančių, ir atliepimo reakcijų sąryšio, leidžiančių suvokti pokalbio visumą ir jame efektyviai dalyvauti (plg. Weigand 2010: 113). Būtent vykdomieji principai lemia dalyvavimo dialoge būdus ir gali tapti strategijomis (kai kalbėtojas siekia tam tikra linkme pasukti dialogo tėkmę). Tokios strategijos leidžia keisti pokalbio sekas, vertinimus ir emocijų raišką, leidžia kai ko išvengti ar kai ką pridengti arba atskleidžia kalbėtojo norą bendradarbiauti ar priešintis (žr. Weigand 2010: 113, 118). Dialogo tėkmėje žmonės gali prisitaikyti prie pašnekovo ( bendradarbiavimo strategija) arba pasirinkti susipriešinimą (konfrontacijos strategija), o kartais ir neutralią poziciją, dažniausiai sąmoningai to net nesuvokdami (Weigand 2010: 121–122). Su tokiu nesąmoningu prisitaikymo prie pašnekovo pasirinkimu ir malonumu dalyvauti bendrame pokalbyje tai parodant tam tikra reakcija labiausiai sietinas žemaitiškasis pritarimo raiškos modeli avimas, kai palankumas pašnekovui ir esamai pokalbio tėkmei gali būti išreiškiamas ne vien įprastu teigiamu patvirtinimu8, bet ir tam tikrų pašnekovo frazių ar jų atkarpų kartojimu, parafrazėmis ar net įsiterpimu į konstruojamą sakinį, tai priimant kaip įprasto (neįžeidžiančio) bendravimo normą. Žemaitiškam dialogui būdingų pritarimo pašnekovui raiškos elementų įvairovė ir jų santykinis dažnumas (arba santykinis vartojimo pasiskirstymas tarpusavyje) žemaitiško pokalbio atmainose (dialoge ir poliloge) šiame straipsnyje aptariami remiantis keliuose šaltiniuose paskelbtu žemaitiško kalbėjimo paveldu. Jį sudaro keli transkripcija užrašytieji natūralaus ir (ar) kiek išprovokuoto žemaitiško kalbėjimo(si) liudijimų sąvadai, fiksuojantys XX a. II pusės šiaurės žemaičių (telšiškių ir kretingiškių)9 kasdienisko kalbėjimo(si) situacijas. Pritarimo raiškai nagrinėti ypač parankūs knygoje Taip šneka tiršliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais (Girdenis 1996, toliau – TŠT) esantys autentiški polilogo ir dialogo, reprezentuojamo telefoniniu pokalbiu, perrašai10. Žemaitišką tinkamo kalbėjimosi suvokimą 8 Apie tai, kad bendradarbiavimas dialoge nebūtinai turi sutapti vien su įprastiniu teigiamu patvirtinimu, o konfrontacija – ne vien su negatyviu atsaku žr. Weigand 2010: 122. 9 Apie žemaičių tarmės skirstymą į šiaurės žemaičių kalbos ypatybes žr. Zinkevičius 1994: 85–87; apie esminį šiaurės žemaičių telšiškių skirtumą nuo kretingiškių, grindžiamą u, i // o, ę kaita negalūniniuose skiemenyse, žr. Zinkevičius 1994: 114. 10 Tarminių tekstų knygoje Taip šneka tiršliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais pateikti 1968–1985 m. paslėptu mikrofonu įrašyti Mažeikių r. Tirkšlių apylinkėje gyvenusių Alekso Girdenio šeimynykščių ir kaimynų pokalbiai. Keli iš jų yra telefoniniai. Telefoninis pokalbis gali būti apibūdintas kaip nestandartinė bendravimo situacija (plg. Girdenis 1996: 142) dėl įvairių priežasčių (pvz., neįprastumo, susijusio su BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 perteikiančių apibūdinimų esama Kretingos tarmės žodyne (Aleksandravičius 2011, toliau – KTŽ)11 ir Šiaurės vakarų žemaičių žodyne: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos A–O, P–Ž (Vanagienė, 2014–2015, toliau – ŠVŽŽ I, II)12. Labai svarbu pabrėžti, kad nurodytuose šaltiniuose pateikta iliustracinė medžiaga yra ir autentiška, ir labai tipiška. Ši autentiškumo ir tipiškumo darna leidžia iš žemaitiškos aplinkos išvykusiam žemaičiui, skaitančiam TŠT, KTŽ ar ŠVŽŽ, pasijusti tarsi sugrįžusiam į praėjusį laiką. Straipsnyje žemaitiško kalbėjimo frazės užrašytos siekiant kuo panašiau pakartoti šaltinių transkripciją (pasirinktuose šaltiniuose vartojami tam tikrais niuansais besiskiriantys užrašymo modeliai13) greta perrašo pateikiant transponavimui artimą žemaitiško kalbėjimo atkarpą bendrine kalba. PRITARIMO RAIŠKA ŽEMAIČIŲ KASDIENYBĖS PASIKALBĖJIMUOSE Žemaitiškoji tinkamo kalbėjimo percepcija ir jos ugdymo modeliai Prieš pradedant nagrinėti pritarimo raiškos ypatybes žemaičių dialoge dera aptarti ir tai, koks pokalbis žemaičiams atrodo esąs tinkamas14. Paprastojo kalbos bendruomenės nario požiūris15 į žemaičius gali būti prieštaringas, – jie gali būti vertinami kaip reikšmingi triukšmadariai arba kaip tylėniai. Taip prieštaringai vertinama greičiausiai dėl skirtingų kalbėjimo(si) situacijų aplinkybių. Būnant kartu su saviškiais (kalbantis įgimta (prigimta) kalba16) žemaičiams paprastai nebūdinga kalbėti nei tyliai, nei kultūringai17 (plg.: ka prādėd vėš laliet⁑, negalėjimu pašnekovą vertinti vizualiai, ir dėl būtinybės kalbėti itin aiškiai), bet būtent jame labai ryškiai atsiskleidžia pritarimo raiškos būtinumas, tikrame pokalbyje paprastai realizuojamas žvilgsniu, linkčiojimais, kurių negali užfiksuoti perrašas. 11 KTŽ iliustracinei medžiagai būdingas dialogiškumu pasižymintis autentiškas šiaurės žemaičių kretingiškių kalbėjimas, žodyno sumanytojo kruopščiai užrašinėtas apie 60 metų (kartoteka rinkta nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iki 2004 m., o žodynas pradėtas rengti nuo 2006 m., plg. Aleksandravičius 2011: 4; Mikulienė 2011: XII; Vaišnienė 2011: XX). Daugiau apie KTŽ teikiamos medžiagos interpretavimo galimybes žr. Pajėdienė 2018b; 2019. 12 Šiame žodyne gausu ir kasdieniško žemaičių diskurso (1960–1990 m. Birutė Vanagienė nuolat užrašinėdavo savo artimiausios aplinkos pašnekesius), ir 1989–1996 m. vykusių dialektologinių ekspedicijų metu užfiksuotų pokalbių medžiagos (plg. Subačius 2014: XII; XIV–XVII), turinčios ir nemen­ką reprezentacinio kalbėjimo sluoksnį. 13 Apie TŠT transkripciją žr. Girdenis 1996: 8–10; kiek išsamiau A. Girdenio vartotas transkripcijos modelis yra paaiškintas šiaurės žemaičių kalbėjimo perrašų sąvaduose Žemaičių dzūkai ir Šiaurės žemaičių Skuodo zona, žr. Girdenis 1996: 8–10; 2008: 17tt; 2012: 21tt; apie KTŽ – žr. Aleksandravičius 2011: 17–18, Vaišnienė 2011: XXIII–XXIX; apie ŠVŽŽ – žr. Vanagienė 2014: XXVIII. 14 Apie percepcinius tarminio kalbėjimo tinkamumo modelius ir jų atpažinimą žr. Aliūkaitė 2019; Mikulėnienė 2019. 15 Apie bendrinės kalbos artefakto percepciją ir koncepciją pagrįstą tarminių ypatybių vertinimą žr. Aliūkaitė 2019: 87; apie paprastojo kalbos bendruomenės nario vertinimą kaip subjektyvųjį tarmiškumą žr. Aliūkaitė 2019: 66, 67. 16 Plg.: tarp sāvēs rokōujamōs īgimtō kalbō (tarp savęs rokuojamės įgimta kalba) ŠVŽŽ I 218; bōva prigīmtā ta kalbā (buvo prigimta ta kalba) ŠVŽŽ I 186. 17 Tai rodo ir TŠT paliktų (nekupūruotų) drastiškų replikų (plg. Girdenis 1996: 8) gausa. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 negãl ni apseklaušite, kai pradeda visi lalėti, negal[ima] nei apsiklausytii ŠVŽŽ I 369). Tylumą ar nekalbumą18 jie paprastai sieja su drovėjimusi ir buvimu neįprastoje aplinkoje, kurioje reikia nekasdienškai elgtis ir kalbėti (dažniausiai negimtąja kalba). Todėl kalbėjimosi paprastumą ir sėkmę žemaičiai linkę sieti su identišku savo ir kalbėjimo partnerio etniškumu (plg. pasakymą žemaičių su žemaitôta rūoddjôu krimtt ‚žemaičiui su žemaičiu ta roda19 juo („labiau“) krentai ŠVŽŽ II 152). Kasdienybėje žemaičiai taip pat ne visada triukšmingi. Tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, klausydami autoritetingo pasakotojo) jie gali būti itin tylūs, išskirtinai dėmesingi diskurso dalyviai. Ilgų pasakojimų klausytojo (klausytojų) dėmesingumą kaip sugebėjimą dalyvauti kito asmens pasakojime tylint rodo ir TŠT tekstai, kuriuose pateikiami trumpiniu M. pažymėti ilgi naratyvai20. Šis pasakojimo ir jo klausymo modelis atpažįstamas kaip būdingas žemaitiškai aplinkai (tikėtina, kad ne vien kaip buvęs, bet ir kaip vis dar esantis), kai vyriausias ar vyresnis autoritetingas pasakotojas (pavyzdžiui, motina, senelė, teta, ir gal kiek rečiau – tėvas, senelis, dėdė) pasakoja praeities istorijas. Tokių pasakojimų klausomasi susikaupus ir tylint21. Beprasmių trukdymą draudžiančią nuostatą ir tylų dėmesingumą žemaičiai stengiasi ugdyti nuo mažens. Žemaitiško kasdienybės kalbėjimo atkarpas pateikiančiuose žodynuose taip pat esama frazių, kai vaikui draudžiama įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį ar jį pertraukti; panašios pastabos gali būti skirtos ir suaugusiems, pvz.: (1) tabibūdāms krėtnėsis/ nakėškis į_dėdijų rūoda! // KTŽ 188 (tebebudamas kritnėsis nekiškis į didžiųjų rodą ‚kalbėjimąsi‘) (2) našmaižūokis į_dėdijų târpa! // KTŽ 422 (nešmaižiokis į didžiųjų tarpą) (3) no bet ka tò užkišii, nebīšeit mūms ni_kuoki rūodà ŠVŽŽ I 308 (na, bet kai tu užkiši (,įsiterpi‘), nebeišeina mums nei kokia roda) Kita vertus, tylėjimas taip pat gali būti vertinamas nepalankiai ir net prilyginamas neįgalumui, pvz.: (4) a_nėbelis ėsi / ka_narokõujīs e_nieka môn nasakā // KTŽ 253 (ar nebylys esi, kad nesirokuoji ir nieko man nesakai) 18 Plg. frazėje nesaviškui (,iš kitos kalbinės aplinkos atėjusiam pašnekovui) adresuotą pasakymą mės nedėdlė jau rūodlīv (mes nelabai jau rodlyvi ‚kalbūs/šnekūs‘) ŠVŽŽ II 153. 19 rodà (sl.) – ‚šneka, pokalbis, pašnekesys‘ KTŽ 347. 20 Tai Bronislavos Gedgaudaitės-Girdienienės pasakojimai, kurių paprastai nepertraukia, nesutrikdo jokia klausytojo (klausytojų) pastaba ar intarpas. Plg. TŠT pavadinimais Santuoka, mirtis, gyvenimas TŠT 95–105, Pakaruȯkliai, nekrikštai, vaikažudės TŠT 116–127 ir Ponai vargdieniai TŠT 155–163 įvardytų naratyvų vienintelį atlikėją. 21 Šis modelis reprezentuoja minėto socialinio nuotolio dvejopą – horizontaliojo ir vertikaliojo – raišką. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 Minėtuose šaltiniuose yra užfiksuota ir kitokių kalbėjimosi tinkamumo pateikčių, pavyzdžiui, reikalavimas dalyvaujant pokalbyje – kalbantis ir klausantis – žiūrėti pašnekovui į akis, plg.: (5) rokóudamúos veiżėk tēisē į akis / vo̜_nan̄airikis į šalìs // KTŽ 249 (rokuodamasis22 veizėk tiesiai į akis, o ne nairykis23 į šalis) (6) sò_an̄ų rūodas naēšvėsi / ànuo nāirimùos vēns // KTŽ 249 (su anuo („juo“) rodos neišvesi, [iš] ano nairymasis24 vienas) (7) rokóujentēis rēk į_akis veiżēte / vo̜_na_žvalgītēis // KTŽ 348 (rokuojantis reikia į akis veizėti, o ne žvalg ytis) Žodinė tradicija pagrįstos bendruomenės nariams susikalbėjimas yra svarbiausias tarpusavio susižinojimo būdas, todėl nuo mažens ugdomos nuostatos, reikalaujant ne vien aiškios ir tinkamos artikuliacijos (žr. 8–10 pavyzdžius), bet ir atidos kalbėjimo turiniui, reikšmei ir nuotaikai (žr. 11–16 pavyzdžius), plg.: (8) kūo_tọ niauzgi / rokóukis kāp žmúogòś // KTŽ 256 (ko tu niauzgi, rokuokis kaip žmogus) (9) sakīk aiškē, nemormiek ŠVŽŽ I 455 (sakyk aiškiai, nemurmėk) (10) kūo_tọ poršloújīs / ka_pasakúoji? // KTŽ 327 (ko tu purslojies25, kai pasakoji) (11) kūo_tọ čē uomáuji tūokus niekus! // KTŽ 265 (ko tu čia omauji26 tokius niekus) (12) tọ_žėbelúoji tūokus niekùs / papàsakúok kū_nuòrs rìmta // KTŽ 497 (tu žebelioji tokius niekus, papasakok ką nors rimto) (13) natarškiek nieku // KTŽ 441 (netarškėk niekų) (14) ni ruodas / ni pasakas su tou makalu // KTŽ 224 (nei rodos, nei pasakos su tuo makalu) (15) sò_pejuokò kāp_dornò / nē rūodas / nē pasakas // KTŽ 347 (su pijuoku kaip [su] durnu nei rodos, nei pasakos) (16) kū_tọ plùmpi niekùs / gēriau papàsakúok / kāp gīveni // KTŽ 308 (ką tu pliumpi niekus, geriau papasakok, kaip gyveni) 22 Plg. rokāvimos (hibr.) – ‚kalbėjimasis‘ KTŽ 347. 23 nairyties, naīros, naīrēs – ‚sukinėtis, dairytis iš panūrų, padilbų‘ KTŽ 249. 24 naīrymos – ‚sukinėjimasis, dairymasis‘ KTŽ 249. 25 purslōti, ~ōja, ~ōjē – ‚taškyti seilėmis‘ KTŽ 327. 26 ómauti, ~auja, ~avo – ‚nesąmones kalbėti, rėkauti‘ KTŽ 265. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 Tyrimui pasirinktuose šaltiniuose esantys autopercepciniai patvirtinimai rodo, kad žemaičiai savąjį išskirtinumą grindžia kalbos ir papročių savitumu. Ta įgimtoji (prigimtoji) žemaičių kalba gali būti apibūdinama kaip negraži, bet vis dėlto švari, pasižyminti aiškiu ir lengvu tarimu (plg. frazę nėra prisvilusi), pvz.: (17) no žemaitê – kālbᵃ skẽras, pàprotê skẽras ŠVŽŽ II 20 (na, žemaičiai – kalba skiriasi, papročiai skiriasi) (18) vūo nègraži kālbᵃ īr žemãičiu ŠVŽŽ I 252 (vo, negraži kalba yra žemaičių) (19) žemaitiu kālbà nìer pisvẹ̇ləsi // KTŽ 403 (žemaičių kalba nėra p[r]isvilusi) Žemaičiai savąjį (etniniu požiūriu) kalbėjimą dažnai sieja su tiesmukiškumu kaip norma (plg. sakyti stačiai, pakrauti – ‚išsakyti tiesiai į akis‘), plg.: (20) žemaitė sāka statē / pakrāun / ẹ̇_gand // KTŽ 389 (žemaičiai sako stačiai, pakrauna ir gana) Vis tik asmeniškuose pasisakymuose stengiamasi išryškinti kieno nors prieši gy n avimą ir tiesmukiškumą kaip netinkamas savybes, todėl asmenį, beatodairiškai įrodinėjančius savo tiesą, mėgstama apibūdinti kaip nenuovokius bei nesukalbamus ir pabrėžiama, kad reikia sugebėti sutarti su kitu asmeniu, plg.: (21) ọns ni̇ kuokūos nùvūokas natọ̇r rokọudamūos sọ žmuogọ / tūjau ižeidẽnẹ / prišingàujes // KTŽ 263 (ans nei kokios nuvokos neturi rokuodamasis su žmogų[mi], tu[o]jau įžeidinė[ja], priešingiau jasi) (22) jė nūori / rokọukis kāp žmuogọs / vo nakābenėjekis // KTŽ 137 (jei nori, rokuokis kaip žmogus, o ne kabinėkis) (23) sọ naravọ žmuogọ ni pasẹrkọusi duorā / ni sosẹtārsi // KTŽ 251 (su naravu²⁷ žmogų[mi] nei pasirokuosi dorai, nei susitarsi) (24) àš ni sọ vẹino žmuogọ nanūorọ prẹklītės// KTŽ 320 (aš nei su vienu žmogumi nenoriu priklytis²⁸) (25) rēk prisitāikīmᵃ, jė nūori sogi.vēntᵉ ŠVŽŽ II 99 (reik[ia] prisitaikymo, jei nori sugyventi) ²⁷ narāvas, ~à (sl.) – ‚užsispyręs, greit susierzinąs‘ KTŽ 251. ²⁸ prīklītis, ~ijas, ~ijes (sl.) – ‚bartis, pyktis, kitiems trukdyti‘ KTŽ 320. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 Ne vien deklaruojamos nuostatos, bet ir pati kalbėjimosi maniera rodo, kad vienas iš paprasčiausių būdų atskleisti savo palankumą dialogo partneriui yra kalbant būti dėmesingam ir tai parodyti įvairiais būdais išreiškiamu pritarimu. Pritarimo įprastiniame kasdienybės diskurse raiška Įprastame dialoge, kai pašnekovas yra prieš akis, pritarimo jam raiška gali būti paprastesnė: tam užtenka dėmesingumo, parodomo nuolatiniu akių kontaktu ir tam tikra – neatsainia, bet ir neužgožiančia – kūno laikysena bei linktelėjimu ar santūriu gestikuliavimu. Žemaitiško kalbėjimo atkarpų sąvaduose galima rasti tam tikrų užuominų apie tokio pritarimo realizavimo būdus ir jų reikšmes, pvz.: (26) aš, sąka, bepakinknūojau, bet aš <...> niėka nesakâu ŠVŽŽ I 303 (aš, sako, bepakinknojau (,tik palinkčiojau‘), bet aš <...> nieko nesakiau) (27) jē kinknūoji gālva / ēšēt / ka_šotinki // KTŽ 162 (jei kinknoji galva, išeit, kad sutinki) (28) tuólâu stuoviedāms õns mõn mīrktelēje // ēr_aš_vēškū supratau // KTŽ 239 (toliau stovėdamas ans man mirktelėjo, ir aš viską supratau) (29) pamuosekāva sõ_ronkō ē_viel sosērēite į_kamūlāti // KTŽ 242 (pamosikavo su ranka ir vėl susirietė į kamuolaitį) Leksikografiniuose žemaičių kalbėjimo šaltiniuose yra užfiksuota ir įgarsintos – žodinės – pritarimo raiškos elementų. Dažniausiai tai trumpos pritarimo ištaros, kai tas pats elementas pakartojamas vieną ar daug kartų. Pavyzdžiui, pašnekovo teiginių propoziciniam turiniui patvirtinti ir paties pasakojimo tęstinumui skatinti gali būti vartojamos ‚taip, taigi‘ reikšmę turinčios dalelytės ahà, jè, jē; jó (plg. ahà KTŽ 22; ŠVŽŽ I 3; jè arba jē KTŽ 131, jie, jiē ŠVŽŽ I 235; jó KTŽ 132), pritarimo raiškos jaustukai ái, nò (ái ŠVŽŽ I 3; nò; no nò ŠVŽŽ I 477; KTŽ 261), patvirtinimo reikšmės prieveiksmiai áiškiai (áiškē ŠVŽŽ I 4), tikrai (tèkra ŠVŽŽ II 343) ir kiti panašūs su pokalbio koordinavimu turinio ir ritmiškumo aspektais susiję kalbos vienetai, plg.: (30) jó / tēp ē_reikēs padarīte // KTŽ 132 (jo, taip ir reikės padaryti) (31) jie jie, vāsarās laikē nie tė(p) bluogā // ŠVŽŽ I 235 (je je, vasaros laike ner taip blogai) (32) ái, bōva gerù žīdu, àmėn! ŠVŽŽ I 3 (ai, buvo gerų žydų, amen (,labai‘)!) (33) no nò, ka-p tik jòdòm pačōmėr ŠVŽŽ I 477 (no no, kap tik judum (,judviem‘) pačiu mieru (,pats tas‘)) BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 Ištisinio žemaitiško diskurso pateikčių sąvado Taip šneka tiršliškiai tekstai rodo, kad įprastame žemaičių diskurse pritariama ne vien šią reikšmę turinčiais žodeliais (jaustukais, dalelytėmis, prieveiksmiais), bet ir pakartojant tam tikras pašnekovo sakinių ar frazių atkarpas ar jas parafrazuojant, plg.: (34) V. nǫ jug_teiȓek tērēk žvīrblienê // sakîs jau_kãlts īr / adbîeg⁽ᵃ⁾_jau / pas̩u_mun⁽ⁱ⁾ // M. nǫi_nǫi\ // TŠT 77 (V. Nu juk tiek tereik Žvirblienei, sakys jau kaltas yr[a] – atbėgo jau pas mane. M. Nui nui.) (35) E. <...> kumet_nuõr⁽ⁱ⁾sı bọu_mọšes̩ist anọd⁽ᵒ⁾ M. bọ.u bọ.u // TŠT 67 (E. <...> kuomet nors buvo mušęsi anuodu. M. Buvo buvo.) (36) M. <...> vãkũ_sa.k / a_dèšimtèst īr // <...> D. īr īr\! // tu_vakũt jeːru] m̄ari⁽ᵉ⁾ / keik_ànũt īr\! // M. īr īr panãuts kũokes // E. àt vel̩ žēn⁽ᵃ⁾\ / kàst_anu žēn // V. keik_tu_panãutur īr / a_vel̩’st_anu_žēn // TŠT 77 (M. <...> vaiku, sako, a[r] dešimtis yr[a] <...> D. Yr[a] yr[a]! Tų vaikų, Je[r]a Marija, kiek anų yr[a]! M. Yr[a] ir panautas („mergautinis“) koks. E. O vel[nias] žino, kas aną žin[o]. V. Kiek tų panautų yr[a], o velnias aną žino.) (37) M. nê on(s)_sã(k)/ kor_aš_ēiš⁽ᵒ⁾\ // da._mislīst ka_aš̀ kãlts_es⁽ᵒ⁾ / k⁽ᵃ⁾_aš_ēiš⁽ᵒ⁾\ // V. aiškē\! // paskau_pagalvũost / kad`aš\ kãlts! // TŠT 77 (M. Ne, an(s) sako, kur aš eisiu, dar mislys, kad aš kaltas esu, kai aš eisiu. V. Aiškiai! Paskui pagalvos, kad aš kaltas.) (38) J. <...> nọ̀_er_ǫ⁽ⁿ⁾s / atèi⁽ᵉ⁾ / pas̩u_muni / tuoks_nusimén⁽ᵉ⁾s̩ tuoks_nusimén⁽ᵉ⁾s <...> // K. tõukãrt ir_àš̩ bọvâu // J. bòvât bòvâu // <...> TŠT 109 (J. <...> nu ir ans atėjo pas mane, toks nusiminęs, toks nusiminęs <...> K. Tuokart ir aš buvau. J. Buvai buvai <...>) (39) J. nebmuok] tei_žmũon⁽ⁱ⁾s tuo_puõn⁽ᵃ⁾t karãliaus̩ geidũot⁽ᵉ⁾ // M. nebmuok] nebmuok // J. i_nebmuokt i_nebnũor // M. nębnũor\! // J. pamati⁽ˢ⁾⁽ᵉ⁾t i_dė̃u⁽ᵃ⁾ bũs / bãusmė̃ šimēt // M. jė jė // TŠT 110 (J. Neb[e]moka tie žmonys to Pono Karaliaus giedoti. M. Nebemoka, nebemoka. J. Ir nebemoka, ir nebenori. M. Nebenori! J. Pamatysit ir Dievo bus bausmė šimet. M. Jė jė.) Kartais kartojant pašnekovo frazes atkarpą būna sukuriami ir ne visai standartinio modelio – dvigubos autorystės²⁹ – sakiniai, kai kartojamos frazės dalimi ką tik klausytoju buvęs diskurso dalyvis įsiveržia į pašnekovo sakinio struktūrą, plg.: 29 Daugiau apie tokius sakinius žr. Pajėdienė (2018a: 94). BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 10 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 (40) K. <...> tujau_trīlekts atligēnęms\ velnõp išēš // J. ka_pāpul⁽ⁱ⁾ parāsi // TŠT 113 (K. <...> tuojau tryliktas atlyginimas velniop išeis, J. kai papuoli paras (,gauni parų [nuovadoj atbut']).) Paprastai toks kalbėjimosi būdas priimamas kaip norma, o iš šono atrodo tartum žaidimas, kai pašnekovai vienas kitam perduoda kalbėjimo iniciatyvą kurdami pasakojimą iš dėliojamų trumpų frazių. Įdomu, kad vieno pokalbio dalyvio tariamo sudėtinio sakinio struktūrą suardžius pašnekovo intarpu, pavyzdžiui, specialiai siekiant pabrėžti nuostabą sukėlusio fakto trukmę, pirmasis kalbėtojas gali ramiai tęsti pasakojimą apibūdindamas veiksmo ribą ir pasiektą rezultatą, o kartu ir gramatiškai užbaigdamas sakinį, plg.: (41) G. no_jug_v̇ēsᵃ žẽimᵃ // kūoriês e_kūoriês // M. v̇ēsᵃ↑ žẽimᵃ\ // G. kõl_tik / išekūorę // TŠT 202 (G. Na juk visą žiemą koresi ir koresi (,prašeisi ir prašeisi‘), M. Visą žiemą! G. kol tik įsikorė (,įsiprašė‘).) 1-oje lentelėje pateikti duomenys rodo, kad įprastame kasdienybės dialoge ar didesnės grupės pokalbyje žemaičiai pritarimą pašnekovui dažniausiai parodo kartodami tam tikrą ką tik kalbėjusio pašnekovo frazės dalį ar parafrazuodami jo pasakymą. Tokie atvejai sudaro vidutiniškai ~65 proc. bendros pritarimo pasirinktuose TŠT poliloguose raiškos. Palyginti dažnai pritarimui pasirenkami ir teigiamieji trumpieji patvirtinimai vienkartiniais ar su pakartojimu išsakomais jė, jie ir no, noi, noje tipų žodeliais (bendras santykinis jų vartojimo dažnumas atitinkamai yra ~15 proc. ir ~9 proc.). 1 LENTELĖ. Absoliutus ir santykinis pritarimo elementų dažnumas trijuose TŠT poliloguose Supjaustė Žvirblį, p. 66–81, Alų geria, p. 81–95, Girtuokliams beveik geriau, p. 105–116 Pritarimo raiškos elementai | SŽ, TŠT 66–81 | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | Ag, TŠT 81–95 | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | Gbg, TŠT 105–116 | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | SŽ, Ag, Gbg pokalbiuose | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | aha; a | 2 | 2 % | 3 | 4 % | - | - | 5 | 2 % | jė; jie | 12 | 14 % | 11 | 14 % | 8 | 19 % | 31 | 15 % | mhm; m | 2 | 2 % | 2 | 2 % | 1 | 2 % | 5 | 2 % | no; noi; noje | 6 | 7 % | 11 | 14 % | 2 | 5 % | 19 | 9 % | ne | 2 | 2 % | 2 | 2 % | – | – | 4 | 2 % BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 11 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 tep tep 2 2 % 1 1 % – – 3 2 % aiško; aiške 4 5 % 2 2 % – – 6 3 % Pašnekovo frazės pakartojimas (parafrazė) 58 66 % 49 61 % 31 74 % 138 65 % Iš viso 88 100 % 81 100 % 42 100 % 211 100 % Pritarimo nestandartinėse privataus bendravimo situacijose raiška Ryškiausios žemaičių pritariamosios (palaikomosios) diskurso reakcijos telefoninio pokalbio su įprastu pašnekovu atvejais30. Tokiose vis tik nestandartiškumu pasižyminčiose bendravimo situacijose31 pritarimo raiškos elementų vartojama gausiau nei įprastai greičiausiai dėl to, kad įprastus tinkamo bendravimo elementus – tylųjį klausytojo atidumą ir vizualųjį dėmesingumą – telefoniniame pokalbyje žemaičiai siekia pakeisti įgarsintais pritarimo elementais, prilygstančiais darnos su pašnekovu akivaizdumo pateiktims. Pritarimo raiška priklausomai nuo konteksto gali būti įvairi (ir net neiginio dalelyčių formos, žr. 43-iame pavyzdyje esančią ne ne samplaiką ir jos pavartojimo aplinką), plg.: (42) <...> E. nǫ̇jè̇ / veršìs elʹìst palėktôm { M. nǫ̇jè_nǫ̇jèŁ // E. kàt_i_bìšʹ(kʹ) / pègàut gaúsêm / bet_vęstęi̇̂k_jug / nǫ̇jè // M. tėpt tėp\ // a yà̀ // paršėlė̇n / gèrè̇? // E. gėrè̇ / àug // dàbāt jau_jǫudà // M. jǫudà\ jàu // E. dār / ìpėlǫ / kuokę_pavērėnusʹ vėralʹn tėn } M. a yà̀ a yà̀ // E. bet jėdt / jėzàu\! // ka àugt šūksnės\ // M. a rėgì\! // E. a yà̀ / <...> TŠT 181 (<...> E. Nuje, veršelis paliktų. M. Nuje nuje. E. Kad ir biški pigiau gausim, bet vistiek juk, nuje. M. Tep tep, aha. Paršeliai geri? E. Geri, auga dabar jau juodai (,gerai/ labai‘). M. Juodai jau. E. Dar įpilu kokio pavirinusi viralo ten. M. Aha aha. E. Bet ėda, Jėzau! Kad auga šūksniais M. Ar regi! E. Aha. <...>) (43) E. nǫ vo tas lūovàs / parneštomêm čè // M. nǫ̇i̇ nǫ̇i̇ E. vo dàbāt negàl lūovàs | pėrkʹt / jug_tàst nemėsʹi / làuk / tǫ̇ // M. nēi / nḕ // E. nepadarisi kętuos // M. jė̀ // E. nǫ̇i̇ / lēi pasūntàs // M. jė̀ // TŠT 179 (E. Na, o tas lovas perneštume čia. M. Nui nui. E. O dabar negal[i] lovos pirkti, juk tas nemesi lauk, tą. M. Ne ne. E. Nepadarysi kitos. M. Je. E. Nui, lai pasiuntas (,tebūnie‘). M. Jė.) 30 Čia nestandartine privataus bendravimo situacija laikomi labai artimos aplinkos pašnekovų (pavyzdžiui, mamos ir dukros) telefoniniai pokalbiai. 31 Dėl pokalbių situacijų standartiškumo dar žr. 10 išnašą. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 12 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 TŠT pateiktuose trijų telefoninių pokalbių perrašuose (žr. Pavasariop TŠT 137–146, Gripas ir kiti negeri dalykai TŠT 177–184 ir Bronelė mirė TŠT 277–281) dviejų pašnekovų pritarimo vienas kitam raiška yra intensyvesnė ir kitokia, nei TŠT esančių įprastų dialogų ir grupinių pokalbių perrašuose (plg. 1-oje ir 2-oje lentelėse pateiktus duomenis). Iš TŠT telefoninių pokalbių tekstuose esančių pritarimo elementų kiekybinės analizės matyti, kad įprastųjų pritarimo reikšmės žodelių ir pašnekovo ištarto diskurso frazių dalies pakartojimo (kartu su parafrazėmis) santykinis dažnumas pasiskirsto gana panašiai visuose trijuose pokalbiuose. Įprastame taikiame (nekonfliktiniame) žemaitiškame pokalbyje reakciją į kalbėjimą dažniau būna išreikšta tam tikros pašnekovo frazės dalies pakartojimu ar parafraze (tokie vienetai sudaro ~65 proc. bendros pritarimo rodiklių raiškos), o telefoniniame pokalbyje pašnekovui pritariama, jis paskatinamas, parodoma, kad jis girdimas ir suprantamas, pateikiant trumpąsias teigiamo patvirtinimo nuorodas. Jos pasirinktų pokalbių perrašuose sudaro ~78 proc. visos įgarsinto pritarimo raiškos (grupės asmenų pokalbiuose trumposios pritarimo fiksacijos sudaro ~35 proc.). Vertinant santykinį pritarimo raiškos elementų pasiskirstymą tirtuose telefoniniuose pokalbiuose matyti, kad žemaitiškame dialoge įprasčiausia pašnekovui pritarti trumpaisiais trijų tipų patvirtinimo reikšmės žodeliais no; no; noje (~20 proc.), aha; a; ai (~20 proc. ) ir jė; jie; ėję; ajei (~17 proc. ), kurie gali būti išsakomi ir kaip pavieniai elementai, ir kaip dvigubos ar trigubos samplaikos. Labai panašiu santykiniu dažnumu (nuo ~21 proc. iki 24 proc.) tirtuose telefoninių pokalbių tekstuose buvo pritariama pakartojant tam tikros pašnekovo frazės dalį. Tyrimas rodo, kad pati kalbėjimo situacija taip pat gali paveikti pritarimo raiškos dažnumą. Palyginus konkrečius pritarimo raiškos pavartojimo skaičius matyti, kad su stresine situacija susijusiame pokalbyje, kai gaunama ypač nauja ir netikėta informacija (žr. pokalbio Bronelė mirė, TŠT 277–281 duomenis), pritarimo pašnekovui raiškos vienetų vartojama ženkliai mažiau nei įprastame pašnekesyje. 2 LENTELĖ. Absoliutus ir santykinis pritarimo elementų dažnumas trijuose telefoniniuose TŠT pokalbiuose Pavasariop, p. 137–146, Gripas ir kiti negeri dalykai, p. 177–184, Bronelė mirė, p. 277–281 Pavasariop, TŠT 137–146 | Gripas ir kiti negeri dalykai, TŠT 177–184 | Bronelė mirė, TŠT 277–281 | Trijuose pokalbiuose | Pritarimo raiškos elementai | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | Kiekis vienetais | Santykinis dažnumas | aha; a; ai | 25 | 22 % | 31 | 24 % | 6 | 9 % | 62 | 20 % | ė; ėhė | 4 | 4 % | 3 | 2 % | 3 | 5 % | 10 | 3 % BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 13 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 jė; jė; ėjė; ajei 13 12 % 24 19 % 14 21 % 51 17 % jo jo – – 1 1 % – – 1 1 % eik eik; eik to; to pamislyk 3 3 % 3 2 % 3 5 % 9 3 % mata; a regi!; veiziek 3 3 % 4 3 % 7 2 % mhm; m 2 2 % 1 1 % 1 1 % 4 1 % no; noi; noje 19 17 % 19 15 % 24 37 % 62 20 % ne ne; ne – – 2 1 % – – 2 1 % tep tep 6 5 % 5 4 % – – 11 4 % va; vo; vuo 9 8 % 9 7 % – – 18 6 % Pašnekovo frazės pakartojimas (parafrazė) 27 24 % 27 21 % 14 22 % 68 22 % Iš viso 111 100 % 129 100 % 65 100 % 305 100 % APIBENDRINIMAS Žemaitiškame tarpusavio bendravime vieno pašnekovo pritarimas kitam kalbėjimo turinio ir (ar) emocinio palaikymo atžvilgiu labiausiai susijęs su įprastumu ir bendruomenine – fatine – kalbos funkcija. Tyrimui pasirinktų autentiško žemaitiško kalbėjimo atkarpų sąvadų, fiksuojančių XX amžiaus II pusės žemaičių kalbą, teikiama medžiaga rodo bendravimo tinkamumo sąsają su pašnekovui rodomu palankumu (jei tik leidžia bendravimo situacija ir turinys). Derama dėmesingumo raiška siejama su universaliomis tinkamo (taktiško) bendravimo nuostatomis, kurios realizuojamos ramia kūno laikysena, akių kontaktu, atidumu pašnekovo elgesiui ir kalbėjimo turiniui. Palankumą pašnekovo kalbėjimo turiniui ir pateikimo būdui žemaičiai yra linkę suvokti kaip mandagumą ir tai stengiasi parodyti įvairia pritarimo raiška. Autentiško žemaičių kalbėjimo tekstų rinkinyje Taip šneka tirkšliškiai esančių trejopo pobūdžio diskursų analizė rodo skirtingas klausytojo pritarimo kalbančiajam asmeniui praktikas. Tikros ar išgalvotos, bet įdomios istorijos pasakojimas paprastai nesulaukia garsinių klausytojo intarpų. Įprastame kelių asmenų pokalbyje vieno pašnekovo pritarimas kitam (naują informaciją pateikiančiam) dažniau išreiškiamas pašnekovo frazės ar jos dalies pakartojimu ar parafraze (~65 proc.) nei patvirtinimo reikšmės žodeliais (~35 proc.). Telefoniniuose pokalbiuose žymiai dažniau vartojama pritarimo pašnekovui elementų, o tai siejama su vizualios pašnekovo BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 14 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 įvertinimo galimybės stoka. Tirtuose telefoniniuose pokalbiuose pritarimas palyginti dažniau buvo išreikštas įvairiomis variacijomis ir moduliacijomis tariamais patvirtinimo reikšmės žodeliais (~78 proc.) nei pakartojant pašnekovo frazes (~22 proc.). ŠALTINIAI Aleksandravičius J. 2011: Kretingos tarmės žodynas, sudarė Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Girdenis A. 1996: Taip šneka širklšiaiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas32. Prieiga internete: http://sakytinistekstynas.vdu.lt. Vanagienė B. 2014–2015: Šiaurės vakarų žemaičių žodynas. Ylakių, Len kimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos, A–O; P–Ž, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LITERATŪRA Aliūkaitė D. 2013: Horizontalusis ir vertikalusis kalbos kontinuumo skaidumas: XXI amžiaus kalbėjimo variantai paprastojo kalbos vertintojo požiūriu. – Taikomoji kalbotyra 2, 1–27. Prieiga internete: https://taikomoji kalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/23/14. Aliūkaitė D. 2019: Objektyvusis tarmiškumas: požymiai ir vertė. – Respectus Philologicus 35 (40), 63–91. Dabašinskienė I. 2009: Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybės. – Acta Linguistica Lithuanica 60, 1–15. Girdenis A., 2008: Pratarmė. Įvadas. – Girdenis A., sud., Žemaičių dzūkai. Tekstai su komentarais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 10–32. Girdenis A., 2012: Pratarmė. Įvadas. – Girdenis A., sud., Šiaurės žemaičių Skuodo zona. Tekstai su komentarais. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 13–38. 32 Morfologiškai anotuotas Vytauto Didžiojo universitete kaupiamas sakytinės lietuvių kalbos tekstynas, kurio kūrimą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas (2006–2008 m.), Lietuvos mokslo taryba pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programą (LIT-9-11) ir pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (LIP-085/2016). BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 15 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 Edwards J. A. 2008: The Transcription of Discourse. – Deborah Schiffrin, Deborah Tannen, Heidi E. Hamilton, eds., The Handbook of Discourse Analysis, Blackwell Publishing, 321–348. Kamandulytė-Merfeldienė L. 2014: Pertarų dažnumas ir įvairovė sakytinėje lietuvių kalboje. – Bendrinė kalba 87, 1–10. Prieiga internete: www.bendrinekalba.lt. Leech G. 1999: Principles of Pragmatics. London, New York: Longman. Mikulėnienė D. 2011: Juozo Aleksandravičiaus lituanistinė ir pedagoginė veikla. – Kretingos tarmės žodynas, autoriaus Juozas Aleksandravičius, sudarė Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, VII–XII. Mikulėnienė D. 2019: Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų. – Respectus Philologicus 35(40), 51–62. Nauckūnaitė Z. 2003: Loginiai ir lingvistiniai sakytinės ir rašytinės raiškos skirtumai. – Žmogus ir žodis: didaktinė lingvistika 5, 78–83. Pabrėža J. 2017: Žemaičių kalba ir rašyba, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidybos skyrius. Pajėdienė J. 2018a: Santykinio laiko raiška prieveiksminiais laiko sakiniais šiaurės žemaičių telšiškių tarmėje. – Baltų filologija 27(1/2), 75–100. Pajėdienė J. 2018b: Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių. – Acta Linguistica Lithuanica 79, 64–104. Pajėdienė J. 2019: Kretingos tarmės žodyne (2011) atsiskleidžiantys žemaitiško emocinio lauko kontūrai. – Acta Linguistica Lithuanica 80, 80–108. Satkauskaitė D. 2011: Lingvistinė pragmatika. Mokomoji knyga aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas. Prieiga internete: https://www.knf.vu.lt/dokumentai/failai/katedru/germanu/Satkauskaite_LINGVISTINE_PRAGMATIKA_elektronine.pdf. Subačius G. 2014: Birutės Rokaitės-Vanagienės žodynas ir kiti darbai. – Vanagienė Birutė, 2014: Šiaurės vakarų žemaičių žodynas. Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos, A–O, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, XI–XII. Vaišnienė D. 2011: „Kretingos tarmės žodynas“: pagrindiniai medžiagos pateikimo principai. – Kretingos tarmės žodynas, autoriaus Juozas Aleksandravičius, sudarė Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, XX–XXXVI. Weigand E. 2009: Language as Dialogue, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Weigand E. 2010: Dialogue – The Mixed Game, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 Zinkevičius Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Gauta 2019 12 10 Priimta 2019 12 30 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 AGREEMENT WITH INTERLOCUTOR IN SAMOGITIAN DAILY DISCOURSE: FUNCTIONS AND EXPRESSION (BASED ON THE SOURCES OF THE 2ND HALF OF THE 20TH CENTURY) Summary In the context of Samogitian interpersonal communication one interlocutor’s agreement with another in terms of the content of speaking and/or emotional support is mostly concerned with familiarity and the social – phatic – function of language. The study made use of the collections that record the Samogitian language of the 2nd half of the 20th century. The material provided by the collections of passages illustrating Samogitian authentic speaking shows the link between the appropriateness of communication and the favourable attitude towards the interlocutor (if permitted by a communicative situation and content). The proper expression of attentiveness is associated with the universal attitudes of appropriate (tactful) communication, which are realized by a calm body posture, eye contact, attention to the interlocutor’s behaviour, and the content of speaking. Samogitians tend to perceive the favourable approach towards the interlocutor’s content of speaking and its way of presentation as politeness and try to show it by varied expression of agreement. The analysis of the discourses of three types contained in the collection of texts illustrating Samogitian authentic speaking Taip šneka tirkšliškiai (cf. Girdenis 1996) reveals different practices of the listener’s agreement with the speaker. The narration of a true or fictitious but interesting story is usually not interrupted by the listener. In a usual conversation of several individuals the agreement of one interlocutor with another (providing new information) is more commonly expressed by the repetition of the interlocutor’s phrase or its part (~65%) rather than the short words expressing agreement (~35%). The structure of phone conversations demonstrates a considerably more frequent usage of elements of agreement with the interlocutor, which is explained by the inability of the interlocutor’s visual evaluation. In the phone conversations under analysis agreement was relatively more commonly expressed by the short words of agreement, which were pronounced by utilizing different voice modulations (~78%), compared to the repetition of the interlocutor’s phrases (~22%). BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 KEYWORDS: Samogitian daily language, spontaneous dialogue, agreement with the interlocutor, repetition. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204