Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 MINDAUGAS STROCKIS Lietuvių kalbos institutas LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNĖLIS SAPŪNO IR ŠULCO GRAMATIKOJE ESMINIAI ŽODŽIAI: Sapūnas, Šulcas, Compendium, žodynėlis, vertimas, lotynų kalba. ANOTACIJA 1673 m. išleistoje Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco lietuvių kalbos gramatikoje Compendium Grammaticae Lituanicae, sutrumpintai vadinamoje Compendium, beveik visi lietuviški žodžiai išversti į lotynų kalbą, taigi joje de facto slypi 1380 vienetų lietuvių–lotynų kalbų žodynėlis. Iš šio faktinio žodynėlio ypatumų matyti, kad lietuviškus žodžius į lotynų kalbą vertė žmogus, kurio gimtoji kalba buvo vokiečių. Galima daryti išvadą, kad Sapūno rankraštyje lietuviški žodžiai buvo palikti be vertimų, o juos vėliau pridėjo Šulcas. Nepaisant smulkių vertimo netikslumų, šis žodynėlis pateikia vertingų XVII a. Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos faktų. ĮVADAS Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco parengta lietuvių kalbos gramatika Compendium Grammaticae Lituanicae, sutrumpintai vadinama Compendium, o lituanistikos veikaluose dažnai žymima santrumpa SC, yra vertingas XVII a. lietuvių kalbos paminklas. Tyrėjų sutariama, kad ją parašė Kristupas Sapūnas, o Teofilis Šulcas gramatiką išleido, kai ką pridėjęs ir parašęs pratarmes. Natūralu klausti, ką tiksliai pridėjo Šulcas prie Sapūno rankraščio. Kaip MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 ištyrė Tamara Buchienė, Jonas Palionis ir Kazimieras Eigminas (Buchienė, Palionis 1957: 21– 27; Eigminas 1997: 19–22), be pratarmių, į pradinį Compendium tekstą buvo įterptos kai kurios Kleino gramatikos ištraukos, ypač kirčiavimo skyrius (Strockis 2007: 93–100). Ar galime žinoti tik tiek? Tai išsiaiškinti, remiantis Sapūno ir Šulco gramatikoje slypinčiu lotynų–lietuvių kalbų žodynėliu, ir yra šio straipsnio tikslas 1 . Kaip žinoma, Kristupas Sapūnas (1589–1659), gimęs Mažojoje Lietuvoje, arba Kusuose, arba Didžiuosiuose Rūdupėnuose, vėliau vadintuose Enciūnais (tiksli vieta nežinoma; Biržiška 1960: 263), įstojęs į Karaliaučiaus universitetą, ten užsirašė kaip Christophorus Sepun Lituanus pauper „Kristupas Sapūnas [vėliau jo pavardė vokiškai buvo rašoma Sappuhn], neturtingas lietuvis [ar lietuvninkas]“. Iš to (ir, žinoma, iš pačios jo gramatikos) galima spręsti, kad lietuvių kalba jam buvusi gimtoji. Jei nesame tikri dėl kurio nors Mažosios Lietuvos autoriaus gimtosios kalbos, gali padėti ir pavardės etimologija. Atrodo, kad Sapūno pavardė yra lietuviška, metroniminės kilmės. Ar tai reiškia, kad kas nors iš jo protėvių buvo nesantuokinis Sapės (Sofijos) sūnus, nežinia (pats Kristupas buvo Mykolo 1 Cituojant vietas iš Sapūno ir Šulco gramatikos šiame straipsnyje, bus nurodomas originalaus 1673 m. leidinio puslapis, kurį labai lengvai galima rasti ir fotografuotiniame 1997 m. leidime. Jei puslapis originale nenumeruotas (pratarmėse ir pabaigos žodyje), bus nurodomas 1997 m. fotografuotinio leidimo puslapis. Cituojant Kleino gramatiką (jos originalo puslapių numeracija smarkiai sujaukta korektūros klaidų), bus nurodomas ir fotografuotinio leidimo (1957 m.), ir originalo puslapis, juos skiriant / ženklu. Tais atvejais, kai Kleino gramatikos originalo puslapio numeris dėl spaustuvės klaidos neatitinka tikrojo, bus nurodomas ir tikrasis, ir klaidingai atspausdintas puslapio numeris; pastarasis bus rašomas kabutėse. Cituojant Compendium ir Kleino tekstą, naudojama grafeminė transkripcija, atskirais ženklais perrašant tik grafemas ir tuos alografus ar ligatūras, kurie faktiškai buvo įgiję grafemų statusą (ſ, æ; œ nepasitaikė), bet neatsižvelgiant į originalaus spaudinio šrifto dizainą, t. y. vadinamojo „gotiško“ (šiuo atveju Schwabacher) šrifto z perrašoma tokia pat z kaip ir antiqua šrifto z, o ne šiuolaikinės fonetinės transkripcijos ženklu ʒ (nes tai daryti būtų tiek pat prasmės, kiek, pavyzdžiui, „gotiško“ šrifto g perrašyti šiuolaikinės fonetinės transkripcijos ženklu ɡ vien dėl to, kad jų išvaizda panaši). Raidės ſz bus taip ir perrašomos, nepriklausomai nuo to, ar originalo spaudinyje jos buvo išspaustos kaip ligatūra (iš kurios yra kilęs šiuolaikinis vokiečių kalbos rašmuo ß), ar atskirai. Jei originalo spaudinyje į „gotišku“ šriftu atspausdintą žodį įterpta antiqua šrifto raidė, ji perrašoma taip pat, kaip ir visos kitos raidės, nenaudojant kokio nors žymėjimo. Grafeminė transkripcija labiausiai atitinka šio straipsnio tikslą. Cituojami Compendium lietuviški žodžiai, aktualūs argumentacijos požiūriu, paryškinami. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Sapūno sūnus; Biržiška 1960: 263). Vis dėlto galime atkreipti dėmesį į tai, kad jo gramatikoje tarp negausių moteriškų vardų (skirtų moteriškajai gramatinei giminei lietuvių kalboje iliustruoti) paminėta ir Sape = Sophia (25) 2 . Iš to galima atsargiai spėti, kad galbūt bent pats Sapūnas taip suprato savo pavardės kilmę. Nuo 1612 m. iki mirties Sapūnas buvo Didžiųjų Rūdupėnų ( =Enciūnų) klebonas. Kaip manoma, savo gramatiką jis parašė apie 1643 m. (Biržiška 1960: 264; Eigminas 1997: 10). Ši nuomonė, nors literatūroje tiesiai niekur nepasakyta, tikriausiai kyla iš 1673 m. leidimo pratarmės, kur rašoma, kad šis veikalas buvo ultra luſtrum ſextum pulvere quaſi obruta SC 48 „daugiau kaip šešis penkmečius tarsi dulkėmis užverstas“, t. y. neišleistas: iš leidimo datos 1673 atėmus 6 × 5 = 30 ir gaunama 1643 metų data. Tokia nuomone abejoti, regis, nėra pagrindo (jei tik pratarmė buvo rašyta tais pat metais, kai pasirodė leidinys, o ne šiek tiek anksčiau) 3 . Be to, tai reikštų, kad Sapūno gramatika iš tiesų yra senesnė nei Kleino, vadinasi, jai priklausytų ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos šlovė. Dar žinoma, kad Sapūnas buvo vienas iš Kleino gramatikos bendradarbių, kuriam Kleinas buvo paskolinęs savosios gramatikos rankraštį (Biržiška 1960: 264; Eigminas 1997: 21). Taip pat Sapūnas žinomas ir kaip lotyniškų eilėraščių autorius (Biržiška 1960: 263; Koženiauskienė 1990: 244, 266–267). Jis mirė 1659 m. Enciūnuose ( =Didžiuosiuose Rūdupėnuose) (Biržiška 1960: 263; ZM 2014: 1555). Teofilis Šulcas (1629–1673) gimė irgi Mažojoje Lietuvoje, Vėluvoje (Biržiška 1960: 343; ZM 2014: 1651; pastarajame šaltinyje šis faktas minimas su klaustuku). Įstojęs į Karaliaučiaus universitetą, jame užsirašė kaip Theophylus Schultz Welawensis Borussus „Teofilis [vėliau jo vardas buvo rašomas taisyklinga lotyniška forma Theophilus] Šulcas, 2 Turbūt tai nebuvo labai dažnas vardas, jei Donelaitis juo nepavadino nė vienos iš Metų veikėjų. 3 Teiginys, kad ši gramatika buvo rašoma 8 metus (SC 255), yra klaidingas (tai bus aptarta vėliau). Teiginys, kad ji buvo parašyta apie 1651 m., pateikiamas bibliografinėje šiuolaikinio leidinio anotacijoje paskutiniame knygos puslapyje (SC 336), yra spaudos klaida. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 vėluviškis prūsas“. Iš to galima spėti, kad Šulcas buvo prūsas (nors tai gali reikšti tik „Prūsijos valstybės pilietis“), kurio gimtoji kalba buvusi vokiečių; tai paremtų ir vokiška pavardės kilmė. Baigęs universitetą, dirbo Nybudžių klebono asistentu (ZM 2014: 1651), nuo 1650 m. buvo Išdagų klebonas, o 1662 m. tapo Katniavos klebonu. Mirė 1673 m. (Biržiška 1960: 263; ZM 2014: 1651), t. y. tais pačiais metais, kai buvo išleistas Compendium. Nors minima, kad jis buvo laikomas geru lietuvių kalbos žinovu (Biržiška 1960: 263), bet neatrodo, kad lietuvių kalba jam būtų buvusi gimtoji. Yra žinių, kad jis rašęs lietuvių–vokiečių–lotynų kalbų žodyną (Biržiška 1960: 263), bet šis, jei ir buvo parašytas, neišliko. Beje, vienas iš jo septynių vaikų, Jonas, Lazdynų (Lasdehnen) klebonas (ZM 2014: 1651), yra tas pats Jonas Šulcas, kuris 1706 m. išleido Ezopo pasakėčių rinkinį lietuvių kalba. Maždaug tiek žinome apie abu Compendium autorius. Sapūnas buvo 40 metų vyresnis už Šulcą. Jie abu buvo Karaliaučiaus universitetą baigę liuteronų pastoriai lietuviškose parapijose, nutolusiose viena nuo kitos ne toliau nei Trakai nuo Vilniaus. Kaip žinome iš Compendium pratarmės, Šulcas Sapūną laikė savo mokytoju ir iš jo paveldėjo kitados parašytą gramatikos rankraštį (tuo metu, kai Sapūnas savo gramatiką rašė, Šulcui turėjo būti dar tik apie 14 metų). 1673 m., apie 30 metų nuo parašymo ir 14 metų nuo Sapūno mirties, Šulcas gramatiką išleido ir tais pat metais mirė pats, būdamas 44 metų amžiaus. Ką galime dar sužinoti iš išleistos gramatikos teksto? Dauguma gramatikoje minimų lietuviškų žodžių yra išversti į lotynų kalbą. Taigi, joje de facto slypi lietuvių–lotynų kalbų žodynėlis, nors ir ne pateiktas viename skyriuje, o išsklaidytas po visą veikalo tekstą. Šį faktinį žodynėlį sudaro 1380 vienetų (dauguma jų yra pavieniai žodžiai su vertimais, bet yra ir žodžių junginių ar ištisų sakinių). Atitinkamas MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 žodynėlis iš 2057 vienetų slypi ir Kleino gramatikoje. 4 Taip de facto turime du XVII a. lietuvių–lotynų kalbų žodynėlius. Žinoma, jie daug trumpesni nei kiek anksčiau išleisti Sirvydo žodynai, bet vis tiek jie yra vertingi XVII a. lietuvių leksikografijos paminklai, iš kurių analizės galima kai ką sužinoti. 1. ŽODYNĖLIO KEISTUMAI Skaitant Sapūno ir Šulco gramatiką matyti, kad jos žodynėlyje yra tam tikrų keistumų, galinčių sukelti įtarimą, kad vertėjui, išvertusiam lietuviškus žodžius į lotynų kalbą, lietuvių kalba nebuvo gimtoji. Tokių keistumų nerasime Kleino žodynėlyje. Būtent šie Sapūno ir Šulco žodynėlio keistumai gali padėti patikslinti žinias apie kiekvieno autoriaus indėlį į Compendium tekstą. Pirmiausia, savaime suprantama, ir Compendium, ir Kleino gramatikoje, taigi ir jų žodynėliuose, yra tiek senovinių gramatinių formų, tiek senovinių žodžių, arba ir dabar žinomų žodžių, pavartotų senovinėmis ar retomis reikšmėmis. Dėl to šiuolaikinis skaitytojas ne visada galėtų jais patogiai naudotis kaip lietuvių–lotynų kalbų žodynais. Žinoma, tokie atvejai yra visiškai nepriekaištingi ir nepriklauso prie čia minėsimų keistumų. Iliustracijos dėlei verta keletą paminėti: Skellu Debeo, Skellejau 57 (skelėti „skolingam būti“); Lazda Nux 57 („lazdynas, riešutmedis“; ir lazda čia nereiškia „pagalys“ ir nux nereiškia „riešutas“); Skilliu Elicio ignem, Skiliau 47 (sklti, sklia, skýlė „įžiebti ugnį skiltuvu“; žr. sklti 2 LKŽe), Gaudźiu Conqveror, Gauzdawau 49 (gausti „dejuoti, apraudoti, skųstis“; Mažojoje 4 Šiame straipsnyje naudojamą Kleino žodynėlį studentų praktikos metu suskaitmenino Ramunė Markevičiūtė, šiuo metu Berlyno Laisvojo universiteto (Freie Universität Berlin) doktorantė. Jai taip pat dėkoju už vertingas diskusijas šio straipsnio tema. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Lietuvoje paliudyta reikšmė); Paſtimpu Rigeſco, Paſtippau 56 (pastipti „pastirti, sukietėti“; reikšmė, paliudyta ir LKŽe), Wasſaris Januarius, Kowas Februarius, Karwèlinnis Martius 25 (gerai paliudyti senieji mėnesių pavadinimai Mažojoje Lietuvoje) ir kt. Vis dėlto kai kurie atvejai yra šiek tiek sudėtingesni. 1.1. Abejotini, bet vis dėlto neklaidingi atvejai 1997 m. leidime (SC 83) jau buvo pastebėtas ir aptartas atvejis admįſu [sic; iš visko sprendžiant, tai yra korektūros klaida dėl lotyniško priešdėlio adįtakos; turėtų būti atmįſu], išverstas kaip divinabo 11. Gali pasirodyti, kad žodis „atminsiu“ čia lotyniškai išverstas „numatysiu, išpranašausiu“, nors Kleino gramatikoje (KG 103 / 9) tas pats žodis atmįſu verčiamas recordabor („prisiminsiu“). Akivaizdu, kad taip išversta kita to paties žodžio reikšmė, o Sapūno ir Šulco gramatikoje turėta galvoje reikšmė „atspėsiu“. Kitas atvejis, Melmů Calculus 26, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi „kryžkaulis“ čia būtų išverstas kaip „akmenukas“, irgi nėra klaida. Melmuo čia reiškia „kryžkaulio skausmas, akmenligė“; tokia reikšmė paliudyta ir kituose XVII a. Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos šaltiniuose, kaip matome iš LKŽe 5 . Žodis calculus lotynų kalboje taip pat galėjo reikšti inkstų ar pūslės akmenį, taigi čia matome iš esmės teisingą vertimą. Atvejis Smagurauju Paraſitum ago 51 iš pirmo žvilgsnio atrodo nelabai tikslus, tarsi žodis, reiškiantis „mėgautis skaniais valgiais“, čia būtų išverstas „gyventi kaip įnamiui“ (t. y. antikinės visuomenės „parazitui“ (gr. παράσιτος), valgančiam iš šeimininko malonės) ar „veltėdžiauti“. Įsigilinus paaiškėja, kad čia turėta reikšmė „veltėdžiauti, gyventi ne pagal pajamas“. Nors LKŽe tokia reikšmė nepaliudyta, Kristijonas Donelaitis rašė: tu, lėbaudams ir 5 Dėl paliudijimo Didžiojoje Lietuvoje žr. straipsnelį Sirvydo 1642 m. žodyne: Krzyźá bolenie, Lumbago, Melmenio ſopulis SD³ 137. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 vis smaguraudams, / Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei DM PV 465–466. Iš šio konteksto matyti, kad žodžio smagurauti reikšmė yra ne tiek „mėgti skanumynus“, kiek „puotauti ne pagal pajamas“. Tai patvirtina Compendium vertimą „veltėdžiauti“ (ir atrodo, kad tokią istorinę žodžio smagurauti reikšmę buvo galima įtraukti į Lietuvių kalbos žodyną). Atvejis Jauju Aqvã fervidã ſup[er] infũdere, Jowjau Jowe 52 irgi nėra klaidingas vertimas, nors žodžio jáuti (jáuna / jáuja, jóvė) reikšmę LKŽe pateikia tik „rausti, versti, maišyti, netvarką daryti, jaukti jovalą“, o lotyniškas sakinys reiškia „užpilti verdančiu vandeniu“. Pagalvojus atrodo, kad jáuti čia reiškia „daryti jovalą“ ne perkeltine reikšme, o tiesiogine, t. y. ruošti tam tikrą ėdalą kiaulėms. Jovalo ingredientai galėjo būti nuplikomi verdančiu vandeniu, taigi jáuti čia reikštų tai, kas Žemaitijoje nusakoma veiksmažodžiu plikyti 6 , o Aukštaitijoje jį atitiktų šutinti (apšutinti) 7 . Vadinasi, čia iš esmės yra teisingas vertimas. Šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti, kad atvejai Skinnu Eradico 54 (vertimas reiškia „raunu iš pašaknų“; labiau būtų tikęs carpo) ir Nèkaltai impunè 67 (vertimas reiškia „nebaudžiamai“; galbūt labiau būtų tikę žodžiai innocue, innoxie ar innocenter) taip pat nėra labai tikslūs, bet ir jų negalima laikyti tikrai klaidingais vertimais. Kai kurie atvejai atrodo iš tiesų susiję su XVII a. realijomis, pavyzdžiui, Kèlines Caligæ 33 (ir toks pat vertimas Kleino gramatikoje: KG 166 / 72 „70“). Toks lotyniškas žodis klasikinėje kalboje reiškė „kareivių sandalai“. Savaime suprantama, apranga buvo vienokia senovės Romos laikais, kitokia XVII a. ir dar kitokia yra dabar, todėl neverta tikėtis visiškai tikslių atitikmenų. Kokia painiava buvo XVII a. lotynų kalboje, stengiantis tuometines kelnes iki kelių, ilgas kelnes, aulus, blauzdines, kojines ir įvairius batus pavadinti panašių romėniškų apdarų pavadinimais, matyti iš Cn 1171 (straipsnyje Vbránie powſzéchnié, odźież nóg). Tą pat matome ir XVI amžiuje, 6 Už šią informaciją dėkoju kolegai doc. dr. Petrui Skirmantui. 7 Už šią informaciją dėkoju kolegei doc. dr. Rasuolei Vladarskienei. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 DD 23, 357, 434, 485, kur žodis caliga vokiškai aiškinamas Hoß oder kriegsſtiffel („kelnės arba kariški batai“). 8 Taip pat žodis aviu (Awju qs. 9 Aweju. Induo ocreas Awejau 52) išverstas „apsimaunu blauzdines“, bet, kaip matome iš kitų šaltinių, XVII a. žodžiu ocreae lotyniškai buvo vadinami ir tam tikri auliniai batai arba aulai, plg. minėtą Cn 1171 ir net keturis paliudijimus Sirvydo žodyne: Bot, boty. Ocreæ. Czebatay SD³ 21; Cholewá. Ocrea. Aułas SD³ 30; Nágolenice źołnierſkie, Ocreæ militares. Cziebatay karieywiu SD³ 189 ir Skornie, Ocreæ, mullei. Ciebatay SD³ 406. Iš esmės toks pat atvejis yra ir Sźawju Diſplodo, Szowjau Szowe 52, kur lotyniškas žodis reiškia „pokšteliu“ ar „sprogdinu“; akivaizdu, kad čia turimas galvoje šaudymas iš šaunamųjų ginklų, kurių senovės romėnai nežinojo. Šiek tiek daugiau įtarimų kelia veiksmažodžio saugoti vertimas lotynišku žodžiu, reiškiančiu „saugotis“: Sawgmi qs. Sawgoju Caveo, Saugojau 53 (labiau būtų tikęs custodio). Vis dėlto žodžio saugoti reikšmė „saugotis, vengti“ yra paliudyta LKŽe, taigi tikrõs klaidõs čia nėra. Tiesa, pačiame Compendium tas pats žodis Saugmi vos už kelių puslapių išverstas jau Cuſtodio 58. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti klaida būdvardžio rõdas (slavizmas, reiškiantis „sutinkantis, pasirengęs“) vertimas prieveiksmiu „mielai“ (Rodas libenter 67), bet šį atvejį 8 Kad lotynišku žodžiu caliga nuo viduramžių buvo vadinamos ir kelnės, dar matyti iš Hanzíková 1988: 95, kur teigiama, kad čekų kalboje nuo XIV amžiaus paliudytas kelnių pavadinimas kalhoty, kilęs iš itališkos formos *caligotte „kariški batai su ilgais priglundančiais aulais“, kuri savo ruožtu buvo kilusi iš lot. caliga. Beje, tai galiausiai yra ir lietuvių kalboje žinomo žodžio kalgotkės („pėdkelnės“) prototipas: pirmosios pėdkelnės XX a. viduryje į tuometinę Sovietų sąjungą, taigi ir į okupuotą Lietuvą, buvo importuojamos iš Čekijos (tuometinės Čekoslovakijos), o ant jų pakuotės čekų kalba būdavo rašoma kalhotky punčochové (pažod. „kelnaitės su kojinėmis“; plg. XX a. antroje pusėje vartotą lietuvišką pavadinimą „kelnės-kojinės“). Nors pastaruosius faktus minintys interneto šaltiniai ir neturi recenzuojamo mokslinio straipsnio statuso, jų informacija, regis, nėra pagrindo netikėti. Interneto paieška pagal žodžius kalhoty, caligotte, caliga, kalhotky punčochové (įvairiai juos derinant) parodo nemažai šaltinių su tokia informacija. 9 Santrumpa qs. čia reiškia quasi („tarsi, tarytum“), t. y. sakoma, kad veiksmažodžio aviu būtasis laikas sudaromas taip, „tarytum“ jo esamasis laikas būtų avėju. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 paaiškina Neselmano žodynas: Jetzt wird Ródas, Ród’s allgemein als Adverbium gebraucht, gern, willig N 445. Abejonių gali sukelti ir kai kurie augalų pavadinimai, bet, kaip rodo patirtis, biologinių rūšių pavadinimai žodynuose, ypač senųjų kalbų, visada yra keblus dalykas ir visiško nuoseklumo čia niekada neverta tikėtis. Compendium rašoma, kad grikiai yra panicum (Grikkai Panicum 33), bet, pasak Sirvydo, panicum yra soros: Ber. Panicum. Soros neiźſiſzákoij, ſoros kulines SD³ 10 (dar žr. kūlinis 4 aiškinimą LKŽe). Lęšiai, pasak Compendium, yra ciceres. Tai reikštų „žirniai“, tik pavartota netaisyklinga daugiskaita 10 (tikriausiai smulkus apsirikimas, jei ne spaustuvės klaida); vertimas lentes būtų likęs labiau. Pasak Kleino ir taip pat Sirvydo, cicer (taisyklinga vienaskaita) yra grikiai: grikkai ocymum, cicer KG 166 / 72 „70“; Tatárka iarzyna, Ocymum (vulgo) cicer. Grikiey SD³ 442. Be to, Sapūno ir Šulco gramatikoje (kaip ir bet kurioje sudėtingoje knygoje) yra ir smulkių apsirikimų, kuriuos sunku atskirti nuo spaustuvės klaidų. Atrodo, kad pateikiant uſpraſſu intelligo 2 atsirado net du korektūriniai apsirikimai, po vieną ir lietuviškame, ir lotyniškame žodyje: jei tai būtų [ſu]praſſu intellig[am], tai reikštų „suprasiu“. Lietuviškas žodis taip ir taisomas 1997 m. leidinyje (SC 65; dar plg. Kleino ſuprantu intelligo KG 197 / 103 „101“). Panašus atvejis yra drįſu audeam 11, kur lotyniška forma reiškia ne „drįsiu“, o „drįsčiau“ (turėjo būti audebo). Tokie atvejai kaip Nubundu Expergiſco 55 (turėjo būti Expergiſcor), źirkles Porpex 33 (turėjo būti Forpex), Iſź te illuc inde 65 (turėjo būti illinc, inde), Trysdeſźimt Triginti 29 (turėjo būti Triginta) yra beveik be abejonės spaustuvės klaidos. Akivaizdi spaustuvės klaida yra 67-ame (spaudos klaida; iš tikrųjų 69-ame) puslapyje, kur atspausdinta šitaip: Po, ſub, ſubter. Ante, coram. Visa tai iš tiesų yra paaiškinimas, kokie 10 Gramatiškai taisyklinga daugiskaita būtų cicera, bet, kaip rašoma Cicerono amžininko Marko Terencijaus Varono veikale Apie lotynų kalbą (De lingua latina, 8.48), šis žodis yra vienaskaitinis ir daugiskaita cicera apskritai nevartojama. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 reikšmė būtų „susigerti, absorberi“) apskritai sunku rasti pavartotą rašto paminkluose. Šiek tiek abejonių gali kelti tai, kad Besſigerriu parašyta su dviem -rr-, tarsi balsis, esantis prieš jas, būtų trumpas, bet lygiai taip pat tame pačiame puslapyje parašytas ir žodis źerriu, źerrejau, kuris tikrai yra žėrėti (ne žerti; vertimas Scintillo tai patvirtina). Kitas neaiškus atvejis yra Perriu Lavo, Perrejau 48. Lotyniškas vertimas yra „prausiù“, tarsi lietuviškas žodis būtų perti, t. y. prausti pirtyje. Kyla didelis įtarimas, kad iš tiesų čia pavartotas žodis perėti (kuriam būtų tikęs lotyniškas incubo „tupėti, perėti“, pavartotas verčiant žodį tupėti 52). Iš Neselmano žodyno 20 nematyti, kad perti ir perėti būtų buvę painiojami, taigi galimas dalykas, kad juos supainiojo Compendium lietuviškų žodžių vertėjas. Neaiškumo prideda ir tai, kad tame pačiame puslapyje žodis, kuris tikrai yra sėti, turi būtąjį laiką Sejejau. Tas raidžių -ejpadvigubinimas tikriausiai yra spaustuvės klaida, nes būtojo laiko forma *sėjėjau, mūsų žiniomis, nepaliudyta ne tik Mažojoje Lietuvoje 21 , bet ir apskritai niekur. Labai abejotinas atvejis yra Swellu Gliſco, Swillau 54, beje, neaptartas 1997 m. leidime. Lietuviško žodžio formos tikriausiai yra svilti, svela, svilo, taigi jis būtų tapatus dabar pažįstamam žodžiui svilti, svyla, svilo, nors galėtų būti ir svelti, svela, svilė (vartojamam reikšme „svilti“ arba „svilinti“ LKŽe; beje, veiksmažodis svelti paliudytas daugiausia Mažosios Lietuvos paminkluose). Lotyniškas vertimas reiškia „plėstis, brinkti, pūstis, didėti“. Šį keistą atvejį galima aiškinti keliais būdais, bet neužtenka duomenų kuriam nors vienam pasirinkti. Galbūt šio žodžio pasirinkimą nulėmė tai, kad žodis glisco lotynų literatūroje vartojamas ir kalbant apie ugnį, pavyzdžiui, Lukrecijaus Apie daiktų prigimtį I giesmės 474 eilutėje: ignis gliscens „ugnis besiplečianti = smarkiau rusenanti = įsideganti“? Remiantis tokiais vartojimo 20 Péru, perẽjau, ẽsu, ẽti, brüten, von den Vögeln. Ant pautû perẽti, auf den Eiern ſitzen 285. Peru, pẽriau, persu, perti, Jemanden baden; mit dem Badequaſt ſchlagen; dann auch allg. Jemanden ſchlagen, prügeln <…> N 286. 21 Neselmano žodyne: Sẽju, sẽjau, sẽsu, sẽti, ſäen. Ropes sẽti, Rüben oder Kartoffeln ſetzen N 459. Hako žodyne: Sėti ſen, prſ. ju, prt. jau, fut. ſu H 115. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pavyzdžiais, gal ir įmanoma čia įžvelgti panašumą į reikšmę „svilti“. Tikimybė, kad vertėjas kaip nors būtų supainiojęs vokiškus žodžius schwelen „rusenti, svilti“ ir schwellen „tinti, pūstis“, atrodo nedidelė, nes taip supainioti įmanoma tik svetimos, o ne gimtosios kalbos žodžius. Galbūt XVII a. Mažosios Lietuvos tarmėse tikrai gyvavo kitur nepaliudytas žodis svelti (skolinys iš vokiečių kalbos? 22 ), reiškiantis „pūstis“? Nors žodynai 23 to nepatvirtina, viena Donelaičio eilutė kelia tam tikrų minčių: Tūls nusvilęs ponpalaikis, rods, juokiasi būrams DM VD 278. Ką tiksliai čia reiškia „nusvilęs“? Atrodo, kad ši vieta abejonių keldavo daug kam: LKŽe pateikiamas aiškinimas (cituojant būtent šią Donelaičio vietą) „nusigyvenęs, nususęs“, bet Rėza (kuris galbūt turėjo geriausiai suprasti Donelaičio tarmę, taigi ir jos vaizdingus posakius) vertė visiškai pažodžiui: Manches Herrlein, verſengt am Ofen, verlacht zwar den Bauer „nudegęs prie krosnies“ (R 47). Ar tikrai čia nusvilęs nereiškė „nutukęs, išsipūtęs“? Dar galima palyginti kitą Donelaičio eilutę, kur labai panašioje frazėje (ir tokioje pačioje hegzametro pozicijoje) pavartotas žodis pilvotas: Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia DM VD 126. Summa summarum, be naujų duomenų lieka neaišku, kodėl Compendium žodis svelti (ar svilti) išverstas glisco, bet neatrodo, kad tai būtų geras vertimas. Dar vienas atvejis, keliantis neaiškumų, yra Sellu Salivam emitto, Sellejau 57. Lotyniškas vertimas reiškia „seiles išskiriu“. Jei lietuviškas žodis tikrai yra selėti, sela (seli, selėja), selėjo, tada jis reiškia „sėlinti“. Taip nurodoma ir LKŽe, cituojant įvairius šaltinius, ypač Mažosios Lietuvos. LKŽe tarp jų paminima ir ši konkreti vieta (SC 57), vadinasi, tyliai 22 Etimologijos žodynai sutaria (https://www.dwds.de/wb/etymwb/schwellen), kad ši šaknis, reiškianti „pūstis“, yra paliudyta tik germanų kalbose (plg. anglų swell „pūstis“; beje, dėl to kito žodžio schwelen „rusenti, svilti“ plg. dabartinės anglų kalbos swelter „leipti nuo karščio“). Taigi baltiško žodžio (bendro su germanais indoeuropietiško paveldo) *svelti „pūstis“ egzistavimo tikimybė atrodo nedidelė. Vis dėlto skolinys iš vokiečių kalbos fonetiškai būtų tikriausiai įmanomas, plg. svẽlis iš vokiečių Schwelle „slenkstis“ K 417, LKŽ. 23 Žodynuose galima rasti tik tokias veiksmažodžių svilti ir svelti reikšmes, kokias žinome dabar: Swelù, swélti, ſ. u. Swylu N 508; Swylu, swillau, swilsu, swilti, glimmen, ſchwelen. Swelù, sweliàu, swélsu, swélti, daſſ. N 509; [ſwelu, ſweliau, ſwelſiu, ſwelti = ſwylù, schwelen.] K 417 (laužtiniai skliaustai šiame Kuršaičio žodyne reiškia, kad tokio žodžio jis nežinojo gimtojoje tarmėje, o tik iš rašto šaltinių). MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pripažįstama, kad SC lotyniškas vertimas neteisingas, bet 1997 m. leidime laikoma teisinga ir forma selėti, ir reikšmė „seiles išskirti“ SC 313. Galimi du aiškinimai: arba tai žodis selėti, turintis reikšmę „sėlinti“, arba originaliame 1673 m. Compendium leidinyje padaryta spaudos klaida (raidės -ellvietoj -eil-). Žodį seilėti vartoja ir Donelaitis: Taip kad jam daugsyk seilėdams jo liežuvėlis DM PV 519. Dar vienas abejotinas atvejis yra Kibźdu Submoveo, Moto, Kibzdejau 57. Kibždėti reiškia „krutėti“, o lotyniškas vertimas sako „pastūmėti, judinti“, taigi galbūt turėta galvoje „krutinti“. Ar tikrai žodis kibždėti kadaise galėjo turėti tranzityvinę reikšmę, ar tai yra vertėjo klaida, nežinia (turbūt pastarasis atvejis). Verta dar kartą prisiminti, kad Kleino gramatikoje tokių abejotinų vertimų nerasime. Visi lietuviški žodžiai, kurie joje išversti į lotynų kalbą, nepaisant XVII a. rašybos ir archajiškų formų, yra aiškūs šiuolaikiniam lietuviui ir sklandžiai dera su lotyniškais vertimais. Visa, ką abejotino galima rasti Kleino gramatikoje, be jau minėtų kiek apytikslių augalų ar XVII a. drabužių pavadinimų, yra keli atvejai, tiksliau, vienas pluoštas atvejų, kai lietuviškas esamasis laikas parašau išverstas lotynišku perfektu (tarsi lietuviškai būtų buvę parašiau ar esu parašęs): aſz ſawa warda paraſzau, ego meum nomen ſcripſi; tu ſawa warda paraſzai, tu tuum nomen ſcripſiſti; jis ſawa warda paraſza, ille ſuum nomen ſcripſit; aſz tawa warda paraſzau, ego tuum nomen ſcripſi; tu tawa warda paraſzai, tu tuum nomen ſcripſiſti KG 243 / 149 „147“ 24 . Iš visko sprendžiant, tai yra atsitiktinis neapsižiūrėjimas. Kad ir kokia būtų buvusi Danieliaus Kleino etninė kilmė, akivaizdu, kad jo lietuvių kalbos mokėjimas buvo lygus gimtakalbio mokėjimui. Tokie yra abejotini lietuviškų žodžių vertimo į lotynų kalbą atvejai Compendium leidinyje. Vis dėlto neturėtų susidaryti įspūdis, kad tame veikale knibždėte knibžda klaidų. 24 Tai tikrai esamieji laikai, o ne kokie nors fonetiniai ar ortografiniai būtojo laiko variantai, plg. tikrus ir atitinkamai išverstus būtuosius laikus: muſze verberavit KG 195 / 101 „99“, atneſze… attulit KG 241 / 147 „145“ ir kt. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Kaip minėta, lietuviškų žodžių ir posakių vertimų į lotynų kalbą yra 1380, o abejotinų iš jų yra tik tiek, kiek aptarta šiame straipsnyje. Visi kiti vertimo atvejai yra teisingi ir taiklūs. Tarp jų yra ir atvejis, kurį, kaip atrodo, neteisingai suprato LKŽ rengėjai: LKŽe žodžio paskristi 2 (paskriñda, paskrto) 2-oji reikšmė pagrįsta vienintele vieta iš čia aptariamos gramatikos (nurodoma SC 55) ir ta reikšmė pateikiama „išgriežti, išgremžti“. Patikrinę tą atvejį Compendium tekste, matome: Paſkrindu Cavus fio, Paſkrittau 55. Lotyniškas vertimas būtų „tuščiaviduris (ar įdubęs) tampu“, vadinasi, šio žodžio reikšmė yra ne „išgremžti“ ką nors, kad taptų tuščiaviduris (tai būtų cavum facio), bet pačiam tuščiaviduriam tapti, t. y. „išretėti“ arba „įdubti“. 2. ŽODYNĖLYJE PATEIKTI VERTINGI DUOMENYS Aptariamame žodynėlyje taip pat yra daug įdomių ir vertingų dalykų, kurie nėra šio straipsnio tiesioginis objektas, bet vis dėlto juos verta paminėti. Jame galime rasti paliudytų senovės lietuvių dievybių vardų (Kaukas, Gabvartas, Gabjaujis, Velinas, Žemyna 24–25; Kleinas liudija formą Žemynė KG 157 / 63 „61“), vietovardžių ir gyventojų pavadinimų (prūsas, Prūsa; Kleinas liudija formą Prūsija KG 158 / 64 „62“), Karaliaučius, karaliaučionis, Danckas [Dancigas arba Gdanskas], danckionis, Tilžė, tilžėnas, Įsrutis, įsrutėnas, Katenava [Katniava], katenaviškis [katniaviškis], Lietuva, lietuvninkas 19, 25; panašų sąrašą randame ir Kleino gramatikoje, bet tik dalis šių vardų patenka į abu sąrašus). Taip pat Compendium žodynėlis liudija ir senąją žodžio kunigaikštis reikšmę, mirabile dictu, nepatekusią į LKŽ: Kunigaik[ſ]źtis Principis filius 19 „valdovo, monarcho („kunigaikščio“ dabartine reikšme) sūnus“, plg. Kunigas Princeps 19 („valdovas, monarchas“, t. y. „kunigaikštis“ dabartine reikšme; pastaroji žodžio kunigas reikšmė į LKŽ pateko). Kad tai nėra koks nors atsitiktinumas MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 ar apsirikimas, matyti iš konteksto, kur tame pačiame skyriuje, 19 puslapyje, paminėti įvairių valdovų ir jų sūnų titulai: Karalius Rex, Karalunas Regis filius; Ercikis Princeps, Ercikaitis Principis filius, taip pat Klebonas Paſtor, Klebonaitis Paſtoris filius (kalbama, žinoma, apie liuteronų klebonus, kurie būdavo vedę ir turėdavo vaikų). Galime dar palyginti su Kleino liudijimais: Kunigas Dominus „šeimininkas, valdovas“, Kunige Domina „šeimininkė, valdovė“ KG 118 / 24 ir Kunigaikśtis Principis filius, Princeps „valdovo sūnus; valdovas“ KG 161 / 67 „65“ (plg. ir kitus ten pat Kleino pateikiamus žodžius). 2.1. Klasikinių romėnų autorių citatos Compendium žodynėlyje tarp įvairių sakinių, kuriais iliustruojama lietuvių kalbos sintaksė, yra ir kelios klasikinių romėnų autorių citatos. Nors ir trumpos, jos vis dėlto yra seniausi žinomi šių kūrinių vertimai į lietuvių kalbą. Trijų iš jų nurodyti ir autoriai, o kai kurios kitos yra be autorystės nuorodos ir 1997 m. leidime liko neidentifikuotos 25 . Štai citatos su nurodytais autoriais: Ipacź[ę] Liekoryſtę tur, ant atàuſźimo Ligg[o]ſa kuno karſźcźius. Sing[u]lare remedium habent ad refrigerandum in morbis corporis ardores. Plinius 86–87 (buvo atspausdinta Ipacźe, Liggůſa, Singnlare). Tai yra Plinijaus Vyresniojo citata 26 , kuri reiškia „turi ypatingą gydomąją savybę ataušinti ligose kūno karščius“ (apie laukines vynuoges). Neigi wiena riecźis kuri ant jednojimo Deiwjû pareitis’ nera uźlikta. Neq[ue] ulla res quæ ad placand[os] De[o]s pertinet, præterviſa eſt. Cic. 86 (buvo atspausdinta placandum Deus, ir tai pagrindžia, kad korektūros klaidų galima laukti ne tik lietuviškuose, bet ir lotyniškuose 25 1997 m. leidinio pratarmėje (SC 19) minimos tik dvi citatos, Plinijaus ir Cicerono, pamiršus netrukus aptarsimą Horacijaus citatą, identifikuotą SC 223. 26 Naturalis historia, XIV. 99 (kai kuriuose leidiniuose skyrių numeracija skiriasi, bet tai bus maždaug XIV knygos paskutinio trečdalio pradžioje). Visas Plinijaus veikalas į lietuvių kalbą nėra išverstas iki šiol. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 21 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 žodžiuose; be to, kai kuriuose Cicerono teksto nuorašuose (ir šiuolaikiniuose leidiniuose) vietoj praetervisa vartojama praetermissa beveik tokia pat reikšme). Tai Cicerono sakinys iš III kalbos prieš Katiliną 27 (In Catilinam, III.20), kuris reiškia „Nė vienas dalykas, kuris priklauso dievams permaldauti, nėra [ =nebuvo] praleistas“. Deiwjû čia pažodžiui yra deivių, bet moteriškosios giminės forma deivės buvo vadinamos senovės lietuvių (taigi ir romėnų) dievybės apskritai; todėl tiktų sakyti, kad žodžio deivės (daugiskaita) viena iš senųjų reikšmių yra tiesiog „dievybės“ (ne tik moteriškos dievybės), plg. daugiskaitos žmonės moteriškąją giminę senuosiuose raštuose. LKŽe prie žodžio deivė, beje, tokia reikšmė neminima, nors ten pateiktame Mažvydo sakinyje Tos deivės negal jums nieko gero duoti pavartoto žodžio reikšmė yra būtent tokia („dievybės“; tame kontekste Mažvydo paminėtos dievybės iš tiesų yra vyriškos). Jau tampi Boba, ô tacźiau nori graźi regiama but. Fis anus & tamen vis formoſa videri Horat. 4. Carm. Od. 13 81. Kaip ir nurodyta, tai citata iš Horacijaus Odžių (Carmina, IV.13.2– 3). Originalas yra vadinamosios IV Asklepiado strofos 2-osios eilutės pabaiga ir 3-oji eilutė, o lietuviškas vertimas yra visai arti originalo metro 28 . Kai kurios romėnų autorių citatos paliktos be autorystės nuorodų. Štai jos: Kodel tu werta argu nè werta to wardo Sakyſu. Digna tuo cur ſis indignaq[ue] nomine, dicam 76. Tai yra Marcialio epigramos III.34 pirmoji eilutė (hegzametras). Lietuviškas vertimas taip pat yra hegzametras (jį deklamuojant reikėtų daryti eliziją vert’ argu, kaip lotyniškuose hegzametruose), vadinasi, tai yra ankstyva (nors ir ne pati seniausia) lietuviška hegzametro eilutė. Visa Marcialio epigrama yra tokia: 27 Šiuolaikinį vertimą galima perskaityti šioje knygoje: Markas Tulijus Ciceronas. Kalbos, vertė E. Ulčinaitė, Vilnius: Pradai, 1997. P. 118–169. 28 Šiuolaikinį vertimą galima rasti čia: Horacijus. Lyrika, vertė H. Zabulis, Vilnius: Vaga, 1977. P. 183. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 22 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Digna tuo cur sis indignaque nomine, dicam. Frigida es et nigra es: non es et es Chione. Epigrama skirta merginai, vardu Chionė. Graikiškas vardas Chionē (Χιόνη) reiškia maždaug „Snieguolė“, ar „Sniegė“, o visa epigrama reiškia „Kodėl tu verta ir [tuo pat metu] neverta savo vardo, pasakysiu: esi šalta [ =neaistringa] ir esi juoda [ =tamsaus gymio, kuris romėnų nebuvo laikomas grožio idealu]: [taigi] esi ir [tuo pat metu] nesi Snieguolė“. Egzistuoja ir šiuolaikinis šio teksto, kaip ir beveik visų kitų (išskyrus obsceniškiausias) Marcialio epigramų, vertimas 29 . Iš šios epigramos pasirinkimo sintaksei iliustruoti atrodo, kad Compendium autoriai, nors ir buvo liuteronų pastoriai, vertino gyvenimo džiaugsmus ir romėnišką sąmojį 30 . Galima pastebėti, kad 84 puslapyje linksnių valdymui iliustruoti pasirinktas žodžių junginys myliu mergą; bet posakis pareimi mylėjęs 8 tikriausiai reiškia „pareinu padaręs paslaugą draugui“ ar panašiai (plg. Donelaičio vartoseną pamylėti = pavaišinti DM RG 116), nes kitaip kiltų klausimas, iš kokios tiksliai įstaigos kalbėtojas pareiti (pareina). Kàm ant gero? Cui bono? 79. Nors ir trumpas posakis, bet jis yra žinomas iš Cicerono kalbos Už Roscijų (Pro Roscio 84, 86 etc.): „Kam tai [Roscijaus tėvo nužudymas] suteikė naudos?“ 31 Plg. dabartinį posakį (turbūt galiausiai kilusį iš šios Cicerono kalbos) „kam tai naudinga?“. 29 Žr. Marcus Valerius Martialis. Epigramos, vertė A. T. Veličkienė, Vilnius: Baltos lankos, 1998. P. 74. 30 Beje, kaip minėta, Šulco sūnus Jonas 1706 m. išleido Ezopo pasakėčių (tarp jų buvo ir iš Fedro bei Horacijaus kūrybos žinomų pasakėčių siužetų) vertimus į lietuvių kalbą. Galbūt antikinės literatūros pomėgį jis buvo paveldėjęs iš tėvo. 31 Žr.: Markas Tulijus Ciceronas. Kalbos, vertė A. Kučinskienė, Vilnius: Pradai, 1997, 35–88. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 23 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Sugryſźtu walgęs. Redeo obſonatu 85. Nors ir trumpas posakis, bet jis yra citata iš Plauto komedijos Dvyniai 32 (Menaechmi 277, 288). Pažodinė šio posakio reikšmė yra „grįžtu pasirūpinęs valgio (pvz. apsipirkęs turguje)“, bet tai ne kokia nors vertimo klaida, o galima perkeltinė reikšmė. 2.2. Biblijos citatos Taip pat Compendium tekste yra apie 90 lietuviškų ir atitinkamų lotyniškų Senojo ir Naujojo Testamento citatų, paprastai su tiksliomis nuorodomis. Daugelio jų lotyniškas variantas sutampa su Vulgatos tekstu (arba skiriasi tik nežymiai) ir atitinka lietuvišką tekstą. Vis dėlto yra atvejis, iš kurio atrodo, kad lietuviškam tekstui parinktas neteisingas atitikmuo iš Vulgatos: Girriaſi Piktybe, ſive iſź Piktybês ſawo. Gloriatur Peccator in deſideriis an[im]æ ſuæ. Pſ. 10, 3 79 (buvo atspausdinta anmiæ). Psalmės nuoroda pateikta teisingai, bet jos lotyniškas tekstas reiškia „giriasi nusidėjėlis savo sielos troškimuose“ (A. Rubšio ir Č. Kavaliausko 1998 m. vertime: „Juk nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais“). Atrodo, kad lietuvišką tekstą geriau atitiktų vieta iš Ps 52:3 (Vulgatoje 51:3) gloriatur in malitia („giriasi piktybėje“; visas sakinys: quid gloriatur in malitia qui potens est iniquitate? „kodėl giriasi piktybėje, kuris galingas yra neteisumu?“; A. Rubšio ir Č. Kavaliausko versija: „Kodėl didžiuojies, negarbingas galiūne, savo darbu nedoru?“). Tai galiausiai patvirtina įtarimą, kad pradiniame gramatikos rankraštyje visi ar beveik visi lietuviški žodžiai ir sakiniai buvo be vertimų, o lotyniškus vertimus vėliau pridėjo kitas žmogus, taigi Teofilis Šulcas. 32 Komedijos šiuolaikinį vertimą (Aleksio Churgino) galima rasti šioje knygoje: Antikinės komedijos, sud. D. Dilytė, Vilnius: Vaga, 1989, 445–504. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 24 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 3. ŠIUOLAIKINIŲ VERTIMŲ NETIKSLUMAI Galiausiai reikia paminėti netikslumus, kurių pasitaiko Compendium lotyniškų pratarmių (parašytų, kaip sutariama, Šulco) šiuolaikiniuose vertimuose, pateikiamuose 1997 m. leidime. Jie yra įvairūs, daugelis smulkūs ar panašūs į poetiškus atpasakojimus, bet keletas iš jų šiek tiek trukdo suprasti pratarmėse išdėstytus faktus. Jei kada nors būtų rengiamas naujas šio paminklo leidimas, tai būtų verta patikslinti. Originalo pratarmėje, nenumeruotuose puslapiuose (SC 48, 50), yra toks sakinys: Multa & ferè ſexcenta forſitan (ſi ſpectes gentis Lithvanicæ originem, nonnullorum Grammatices præcepta reſpuentium, & ex uſu addiſcendam lingvam, contendentium, objectiones) monenda occurrerent, niſi ne monſtri ad inſtar appareant, timor obicem poneret, & aurem quaſi vellicaret tritum illud & verisſimum Veriverbium: Vino vendibili non opus eſt ſuſpenſâ hederâ. Jis reiškia (verčiant beveik pažodžiui): „Daug ir beveik šeši šimtai [lotyniškas posakis, reiškiantis maždaug „devynios galybės“] galbūt (jei atsižvelgtum į lietuvių tautos kilmę [ir] kai kurių gramatikos taisykles niekinančių ir iš praktikos kalbą išmoktiną esant teigiančių [žmonių] priekaištus) abejonių [monenda: pastabų, įspėjimų] kiltų, jei nuogąstavimas, kad jos netaptų blogu ženklu [arba „pabaisa“], nepastatytų [joms] užtvaros ir į galvą neateitų [pažod. „ausies negnaibytų“] ta nutrinta ir labai teisinga tiesa: gerai prekei reklamos nereikia [pažod. „parduodamam ( =gerai perkamam) vynui nereikia pakabintos gebenės“ [kuri, pasak Erazmo Adagia 589C, buvo naudojama kaip reklamos ženklas romėnų tavernose]]. Iš čia matyti, kad sakinys yra užuomina į Kleino gramatikos pratarmę, kurioje buvo pateikti galimi oponentų priekaištai dėl sumanymo parašyti lietuvių kalbos gramatiką ir tada papunkčiui sutriuškinti. Tie priekaištai iš esmės buvo tokie: 1) lietuvių kalba kilusi iš kalbų mišinio, be to, turi daug dialektų, taigi gramatikos parašyti neįmanoma; 2) iš praktikos galima kalbos išmokti geriau nei iš gramatikos. Šulcas, nenorėdamas leistis į tokias diskusijas, čia tik MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 25 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pasako, kad tos rūšies priekaištų (monenda) galėtų atsirasti devynios galybės, bet neverta į juos kreipti dėmesio. Žodžiai „jei atsižvelgtum į lietuvių tautos kilmę“ yra užuomina į Kleino jau sutriuškintą priekaištą, esą lietuvių kalba kilusi iš kalbų mišinio, bet tai, kad pasakyta ne „lietuvių kalbos“, o „lietuvių tautos (gentis Litvanicæ) kilmę“, galbūt reiškia, kad Sapūnui ir Šulcui buvo žinoma ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija. Kitaip kodėl lietuviškai sintaksei iliustruoti būtų pasirinktos vietos iš romėnų autorių kūrinių, o eiliuoti fragmentai verčiami taikant į metrą? Kleino gramatikoje, beje, klasikinių autorių citatos nepasitelkiamos. Nenumeruotuose pratarmės puslapiuose (SC 50, 52) tarp priežasčių, nulėmusių šios gramatikos išleidimą, paminima ir tokia: ex tam crebrâ deſcriptione ortus timor, ne citra tum Inventoris, tum Autoris Gratiam typis concrederentur „iš tokio dažno perrašymo kilęs nuogąstavimas, kad prieš viena vertus Sumanytojo, kita vertus Autoriaus interesą [šie Lietuvių kalbos pradmenys] spaustuvei nebūtų patikėti [ =spaudai atiduot]“. Iš čia matome, kad XVII a., kaip ir buvo galima tikėtis, į autorių teises buvo žiūrima laisviau nei dabar: daug kas pasidarydavo šio veikalo nuorašus (tikriausiai pasiskolinę originalą iš Šulco), kol galiausiai Šulcas ėmė nerimauti, kad kas nors to veikalo neišspausdintų ir nepasiimtų iš jo pardavimo gautų pajamų. Taip pat tai paaiškina, kodėl Šulcas save vadina „autoriumi“: lotyniškai žodis auctor (čia pavartotas vėlyvas variantas autor) gali reikšti ir teisėtą savininką, turintį teisę parduoti savo nuosavybę. Vadinasi, Šulcas, paveldėjęs Sapūno rankraštį, save laiko, kaip pasakytume dabartiniais terminais, turtinių autoriaus teisių savininku ir leidžia suprasti, kad tokia buvusi paties Sapūno (pratarmėje vadinamo Sumanytoju, Inventor) valia. Nėra jokių priežasčių tuo abejoti. Beje, nors tituliniame lape šis veikalas vadinamas Compendium gramãticæ Lithvanicæ („Lietuviškos gramatikos santrauka“), pratarmėse jis nuolat minimas MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 32 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 SNT – Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentai. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė, pratarmę, įvadus ir ST sąvokų žodyną bei paaiškinimus parašė prel. prof. Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė, įvadus ir NT sąvokų žodyną parašė kun. Česlovas Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulis. Prieiga internete: biblija.lt. VUL – The Latin Vulgate. Prieiga internete: www.biblestudytools.com/vul. LITERATŪRA Biržiška Vaclovas 1960: Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. I: XVI–XVII amžiai, Čikaga: Kultūros fondas. Buchienė Tamara, Palionis Jonas 1957. Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos. – Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 9–63. Dietelmair Johann Augustin 1760: Die Heilige Schrift des Alten und Neuen Teſtaments, nebſt einer vollſtändigen Erklärung derſelben, welche aus den auserleſenſter Anmerkungen verſchiedener Engländiſchen Schriftſteller zuſammengetragen, und in der holländiſchen Sprache an das Licht geſtellet, nunmehr aber in dieſer deutſchen Ueberſetzung aufs neue durchgeſehen, und mit vielen Anmerkungen un einem Vorberichte begleitet worden von D. Johann Auguſtin Dietelmair, der heil. Schrift Prof. ord. zu Altorf, und Archidiac. der Stadtkirche. Der neunte Theil, welcher die Weißagungen und Klaglieder Jeremiä enthält, Leipzig: Verlegts Bernhard Chriſtoph Breitkopf. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 33 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Eigminas Kazimieras 1997: Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco „Compendium Grammaticae Lithvanicae“. – Sapūno ir Šulco gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 9–32. Hanzíková Ludmila 1988: Názvy kalhot v češtině z hlediska principů sémantické motivace. – Sborník prací Filozofické fakulty brněnské univerzity. Studia minora Facultatis Philosophicae Universitatis Brunensis A 36, Brno: Masarykova univerzita, Filozofická fakulta, 95–101. Koženiauskienė Regina 1990: XVI–XII amžiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Strockis Mindaugas 2007: Klasikinių kalbų kirčio žymėjimo įtaka lietuvių kirčio žymėjimui: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. Stundžia Bonifacas 1997: Pratarmė. – Sapūno ir Šulco gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 5–7. ZM 2014: Das „Zwischenmanuskript“ zum Altpreußischen evangelischen Pfarrerbuch 6. Saalfeld bis Szypulowski. Auf der Grundlage der Sammlungen von Friedwald Moeller bearbeitet von Walther Müller-Dultz, Reinhold Heling und Wilhelm Kranz, Hamburg: Im Selbstverlag des Vereins [für Familienforschung in Ostund Westpreußen e. V. Quellen, Materialien und Sammlungen zur altpreußischen Familienforschung (QMS)]. Gauta 2020 12 09 Priimta 2020 12 30 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 34 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LATIN-LITHUANIAN GLOSSARY IN THE 1673 LITHUANIAN GRAMMAR BY SAPŪNAS AND SCHULTZ Summary A short grammar of Lithuanian, written in Latin and published in 1673 in Koenigsberg, referred to as the Compendium, was written by Kristupas Sapūnas (in German known as Christoph Sappuhn) and published by Theophilus Schultz (in Lithuanian known as Teofilis Šulcas). It has been a consensus among scholars that Schultz, to whom Sapūnas had bequeathed his unpublished manuscript, published it, years after the death of the original author, with his own additions; yet, in the absence of the original manuscript, it is not always clear what exactly these additions are. Almost all Lithuanian words mentioned in the Compendium are accompanied with Latin translations; thus we have a de facto Lithuanian-Latin glossary consisting of 1380 entries. Most of the words are translated well, but the peculiarities of the translation of certain Lithuanian grammatical forms suggest that the translator had to mentally translate them into German first before producing the Latin version; also, certain similar-sounding or homonymous Lithuanian words, which could not have presented any difficulty for a native speaker, seem to have confused the translator. From this a conclusion can be drawn that in the original manuscript by Sapūnas (who was beyond doubt a native speaker of Lithuanian) the Lithuanian words had no accompanying Latin translations, and that these were added by Schultz (who was a Germanophone Prussian). Yet, despite these minor shortcomings inevitable with a non-native speaker, Schultz must be commended for his work in preserving for the posterity this interesting document on Lithuanian as it was spoken in Lithuania Minor in the 17th century. MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 35 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 KEYWORDS: Sapūnas, Šulcas (Schultz), Compendium, glossary, translation, Latin. MINDAUGAS STROCKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, 10308 Vilnius [email protected]