Tradiciniai ir netradiciniai Rytų Lietuvos oikonimai

KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas doi.org/10.35321/bkalba.2022.95.07 TRADICINIAI IR NETRADICINIAI RYTŲ LIETUVOS OIKONIMAI ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų Lietuva, oikonimai, tradicinės formos, suslavinti oikonimai. ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama, kuo skiriasi lietuviškos tradicinės rytų Lietuvos oikonimų formos nuo vėlesnių netradicinių slaviškų formų. Nurodomi oikonimų regioniniai skirtumai ir pateikiami duomenys pagal darybą, slavinimą valsčiuose nuo Šalčininkų iki Daugpilio. Skiriami penki lietuvių kalbos oikonimų slavinimo būdai. ABSTRACT The article examines the differences between the traditional Lithuanian forms of Eastern Lithuanian oikonyms and the later non-traditional Slavic forms. Regional differences and numbers of oikonyms according to formation, slavization in counties from Šalčininkai to Daugavpils are presented. There are five ways of slavicization of oikonyms of the Lithuanian language. ĮVADAS 2013 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seime registravus Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. 13-335-01 ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 7, 14, 17 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. 13-337-01, Valstybinė lietuvių kalbos komisija pareiškė: tos nuostatos pažeistų lietuvių kalbos kaip valstybinės statusą. 2022 m. vėl turėjo būti teikiamas panašus Tautinių mažumų įstatymo projektas, pagal kurį „tradiciniai gyvenamųjų vietovių, gatvių pavadinimai, topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos atitinkamos savivaldybės atstovaujamos institucijos sprendimu gali būti užrašomi ir tos tautinės mažumos kalba“. Vilniaus, Šalčininkų rajonų oikonimai šių savivaldybių ilgai buvo rašomi dviem kalbomis. 162 BENDRINĖ KALBA | 95 Straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kurie rytų Lietuvos oikonimai yra tradiciniai (autentiški) ir kurie – netradiciniai (neautentiški). Straipsnio uždaviniai – ištirti tradicinių rytų Lietuvos oikonimų kilmę, darybą, nustatyti svarbiausius tradicinių ir netradicinių oikonimų skyrimo kriterijus, svarbesnius rytų Lietuvos vardyno regioninius skirtumus, galinčius padėti atskirti tradicinį vardyną nuo netradicinio. Šia tema rengiama autoriaus monografija, todėl čia neskelbiama išsamesnė literatūra, rytų Lietuvos tautinės sudėties raidos, vietovardžių slav inimo, krikščioniško vardyno kilmės apžvalgos, oikonimų sandaros lentelės pagal valsčius ir t. t. Tai dubliuotų kitus autoriaus darbus, nepagrįstai atitrauktų dėmesį nuo pagrindinių čia keliamų klausimų. Norint atskirti lietuvišką tradicinį vardyną nuo nelietuviško vardyno, čia nebūtina plačiau aiškintis visos galimos tų žodžių raidos, etimologijos hipotezių, tuo labiau kad be išsamių istorinių šaltinių, jų apibendrinimų ir parengiamųjų darbų tai sunku, dažnai net neįmanoma padaryti. Oikonimų kilmės aiškinimuose autorius nurodo ne tik asmenvardžius, bet ir bendrinius žodžius, iš kurių tie asmenvardžiai gali būti kilę. Retkarčiais aptariamieji oikonimai galėjo būti kilę tiesiogiai iš bendrinių žodžių (ne per asmenvardžius). Kai oikonimo reikšmė lietuviams, baltistams aiški be komentarų (žodis yra Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ 1972)), oikonimų etimologija dažniausiai nedetalizuojama. Pagrindinis straipsnio šaltinis – 1944 m. grupės lit uanistų iš esmės baigtas rengti ir su kliūtimis išspausdintas Antano Salio 1920–1939 m. Lenkijos okupuotos rytų Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) žodynas su sunormintomis lietuviškomis ir buvusiomis lenkiškomis formomis (Salys 1983). Gyvenamųjų vietų vardai prieš 80 metų profesionalių Lietuvos kalbininkų buvo patikrinti atsižvelgiant į vietos gyventojų kalbą, istorinius dokumentus ir sunorminti. Dėl karo ir okupacijos dalies vardyno norminimo dokumentų, užrašų neišliko. Nėra ir smulkesnių vietos gyventojų apklausos duomenų, istorinių žinių apie senesnes oikonimų formas. Šiame straipsnyje išsamiai aprašyta rytų Lietuvos oikonimų kilmė, motyvacija, daryba: lietuviškų oikonimų šaknys, sudurtiniai oikonimai, priesagos, priešdėliai, kalbų kontaktai. Iš viso tir tos 7455 oikonimų formos. Tai prieš 100 ir mažiau metų maždaug tarp Zarasų ir Varėnos išsilaikiusių 3720 gyvenamųjų vietų vardų formos: 3720 jų buvo užrašytos lietuvių kalba ir 3735 – lenkų kalba. Nedidelė dalis oikonimų kartojasi, nes retkarčiais tuo pačiu vardu buvo užrašytas ne tik kaimas (miestas), bet ir greta buvęs senas KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 163 dvaras, palivarkas ir t. t. Žodyne lenkiškai užrašyti rytų Lietuvos oikonimai iki šiol buvo nepakankamai naudojami ir komentuojami. Lietuviškai užrašyti rytų Lietuvos oikonimai pateko į Lietuvių kalbos instituto gyvosios kalbos vietovardžių kartoteką ir minimi Lietuvos vietovardžių žodyne. Tyrinėjime naudojami arealinis, gretinamasis, aprašomasis moksliniai metodai. Autorius ieško naujų būdų ir duomenų tradiciniam rytų Lietuvos vardynui ištirti ir stengiasi tobulinti onomastikos autoritetų naudotą metodiką. Straipsnis nuo kolegės Marijos Razmukaitės (1998) vertingos disertacijos skiriasi tuo, kad abiejuose darbuose naudojamasi skirtingais šaltiniais, nevienodas tyrinėjimo objektas, metodai. Autorius plačiau naudojosi bendrosios kalbotyros, dialektologijos, sociolingvistikos tyrimo būdais. M. Razmukaitės disertacijoje tirti ne rytinės, o visos Lietuvos oikonimai ir jie imti iš kito šaltinio – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno (LATSŽ), atspindinčio padėtį po 50 metų, kai dalis oikonimų buvo išnykę. Skyrėsi ir administracinis suskirstymas: vietoj valsčių 1972 m. buvo smulkesni administraciniai vienetai – apylinkės. Nė vienas mokslininkas iki šiol nebuvo smulkiau tyrinėjęs lenkiškai užrašytų rytų Lietuvos vietovardžių, nėra jų gretinęs su autentiškais lietuviškais vietovardžiais. Šį darbą pradėti ir tęsti autorių skatino ir Aleksandro Vanago (1993) straipsnis. Lietuvos vietovardžių žodyno turėtų išeiti 12–15 tomų, o kol kas išspausdinti tik 4 tomai, todėl kitų tomų straipsnyje dar neįmanoma nurodyti. Rytų Lietuvos oikonimai straipsnyje nagrinėjami dėl to, kad rytinės Lietuvos dalies likimas 1920 m. buvo kitoks negu likusios Lietuvos Respublikos dalies ir Latvijos Respublikos. 1920 m. spalio 9 d. rytų Lietuva Lenkijos buvo okupuota ir tai 1921 m. kovo 18 d. Rygoje įtvirtinta vadinamąja Lenkijos taikos sutartimi su Rusija ir Ukraina. Buvęs Lietuvos valstybės centras su ilgaamže istorine sostine Vilniumi 19 metų neturėjo valstybinės lietuvių kalbos ir kentė didžiausią priespaudą: buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, skaityklos, organizacijos, laikraščiai, toliau slav inami asmenvardžiai, vietovardžiai, lietuviai prievarta verčiami lenkais ir nepaklusę kalinami, žudomi (žr. RL 1980; Zinkevičius 1993, 2013; Maceika 2020). Prievartinę polonizaciją ir slavinimą tik iš dalies galima vadinti kalbų kontaktais. Didžiojoje lietuvių kalbos ploto dalyje gyvųjų baltų kalbų vardynas slavintas labiau dėl to, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) nuo XIV a. oficiali raštvedybos kalba buvo kanceliarinė slavų kalba. Po 1569 m. Liublino unijos tos kalbos vietą LDK vis labiau užėmė kita slavų kalba – lenkų kalba. Šiame straipsnyje kaip pagrindinis įvairiais moksliniais požiūriais nagrinėjamas 164 BENDRINĖ KALBA | 95 lietuvių etninių žemių plotas, kuris 1919–1939 m. Lenkijos buvo okupuotas ir kuriame visas vardynas tada rašytas valstybine lenkų kalba. Kitas baltų kalbų plotas – likusi Lietuvos teritorija ir gretimi Latvijos, Gudijos valstybių ploteliai su etninėmis lietuvių žemėmis. Oikonimų prie-sagos -išk- paplitimas visame šiame plote lyginamas su jos paplitimu rytų Lietuvoje. Skaičius procentais nustatomas, oikonimų skaičių su priesaga -išk- valsčiuose dalinant iš visų valsčiaus oikonimų skaičiaus. Kai kurie istoriniai dokumentai rodytų, kad pirmiausia oficialiai buvo suslavinti didesnio įvairiakalbių žmonių skaičiaus vartojami gyvenamųjų vietų vardai, o gyventojų pavardžių, net vardų, mikrotoponimų lietuviškos formos retkarčiais išlikdavo. Pavyzdžiui, 1622 m. Vilniaus ekonomijos inventoriuje (LVIŠ 2014: 70–128) buvo rašomos pavardės Drutelaitis „Drūtelaitis“, Rugielis „Rugelis“, vardai Jonas, Jurgis, Norviliškių palivarko miškas Plinakolnis „Plynakalnis“, Medininkų vienkiemis (užusienis, zascia nek) Ruklaycis „Ruklaitis“ (LVIŠ 2014: 98, 126). OIKONIMŲ KILMĖ IR SANDARA Kiekvieno tirto valsčiaus dauguma sunormintų ir lietuvių kalba paskelbtų oikonimų yra lietuviškos formos, o lenkiškai rašyti oikonimai buvo įvairiai slav inami (vietovardžių pavyzdžius žr. Salys 1983: 571–667). Iš lenkų kalba užrašytų rytų Lietuvos oikonimų daugiau kaip pusė tradicinių vietovardžių (išskyrus Rudaminos vlsč.) iki 1940 m. išliko lietuviškos kilmės: Maišiagalos valsčiuje jų išliko 88,4 proc., Dūkšto – 81,9, Nemenčinės – 76,3, Ignalinos – 74,8, Švenčionėlių – 74,3, Rūdiškių – 70,4, Jašiūnų – 68,6, Trakų – 68,5, Paberžės – 67,4, Šumsko – 66,7, Riešės – 60,1, Eišiškių – 58,4, Turgelių – 52,1, Mickūnų – 51,0, Rudaminos – 39,3 proc. Platesnė oikonimų analizė ir daugiau pavyzdžių šia tema pateikta kitame autoriaus straipsnyje (Garšva 2022: 4–10). Lenkiškomis raidėmis užrašytuose oikonimuose dažnai laikomasi vilniškių ir pietų aukštaičių tar mių dėsnių: džūkuojama, kietinamas priebalsis l, dvigarsiai am, an, em, en tariami um, un, im, in. Žodžių kamienai, visiškai sutampantys su lietuvių kalba, yra lietuvių kalbos dalis ir padeda tirti tradicinį lietuvių vardyną. Lietuvių kalbos plote vartotos lietuviškos oikonimų šaknys (kamienai) su vėliau pridėtomis slaviškomis priesagomis, priešdėliais ar į slavų kalbas išverstomis oikonimų šaknimis (kamienai) su išlikusiomis lietuviškomis priesagomis KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 165 (priešdėliais) yra lietuvių kalbos substratas. Lenkiškai užrašytus Lietuvos oikonimus lietuviškos kilmės laikome tokius, kurie turi bent vieną lietuvišką oikonimo darybos dalį. Lietuviškai užrašytus oikonimus lietuviškais laikome tokius, kurių dauguma dalių (šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė) yra lietuviškos kilmės, t. y. kurie fonetiškai, darybiškai, leksiškai integruoti į lietuvių kalbą. 1939–1945 m. vietovardžiai buvo gerai sunorminti ir, surinkus pakankamai duomenų, tik nedaugelio jų formas gal būtų pagrindo tikslinti. Buvo penki oikonimų slavinimo būdai – nuo vienos žodžio morfemos pakeitimo iki vertimo į lenkų kalbą arba žodžio motyvacijos ir formos visiško pakeitimo slavišku žodžiu (panašiai kaip 1946 m. Karaliaučiaus srityje). Taigi, pirmą kartą pakliuvęs į tiesioginę Lenkijos administraciją ir specialiai lenkinamas, lenkiškomis raidėmis užrašytas Lietuvos vardynas buvo penkių tipų: 1) neapsižiūrėjus retkarčiais išlaikytas visiškai autentiškas (plg. Ankšta, tarmiškai Unkšta – lenk. Unkszta; Dumblė, tarm. Dum̄bla – Dումբla ir t. t.); 2) iš dalies apslavintas, pakeičiant oikonimų balsius, priebalsius, galūnes, priesagas, priešdėlius, šaknis (plg. Gražtėliai, tarmiškai Gruštėliai – Grusztеле; Grūodžiai – Grodze); 3) suslavintas (Mekaĩ – Miecho-wo); 4) išverstas (Naujakėmis – Nowosiółki; Obelynė – Jabłonówka; Paažuoliai – Poddębie; Pabėržė – Podbrzezie); 5) pakeistas (Perūnai – Dąbrowo) (visi šie oikonimai yra iš Vilniaus rajono Paberžės valsčiaus). Oikonimus slavinant, priesagos -išk- skaičius mažėjo nuo 6 proc. (Ignalinos r.) iki 13,8 proc. (Vilniaus r.), priešdėlio pa- vedinių mažėjo nuo 1,3 proc. (Ignalinos r.) iki 9,3 proc. (Vilniaus r.), lietuviškų sudurtinių oikonimų – nuo 2,9 proc. (Šalčininkų r.) iki 4,5 proc. (Trakų r.). Tiriant oikonimus išsiaiškinta, kad Šalčininkų, Trakų, Vilniaus rajonuose buvo paplitę priesagos -išk- oikonimai su galūne -ės, o nuo Pabradės iki Zarasų bei etninėse lietuvių žemėse Latvijoje, Gudijoje – su galūne -ė. Lietuvos Respublikos plote į šiaurę nuo Pabradės priesagos -išk- oikonimai su galūne -ė sudarė 28,9 proc., su -ės – 2,3 proc.; priesagos -išk- oikonimų su galūnėmis -iai ir -is buvo apie 2 proc. Kazimieras Būga, Janas Safarevičius, Aleksandras Vanagas, Zigmas Zinkevičius ir kiti mokslininkai oikonimus su priesaga -išk- laikė lituanizmais ir manė, kad tose apylinkėse lietuvių kalba bus išnykusi neseniai (plg. Safarewicz 1956: 15–60; RL 1980: 164–169; Zinkevičius 2013: 221–246, 258–259, 267). Pagal šiuos duomenis visų valsčių tirti oikonimai liudija lietuvių gyventą plotą: Ignalinos valsčiuje su priesaga -išk- buvo 43,7 proc. 166 BENDRINĖ KALBA | 95 oikonimų, užrašytų lietuvių kalba, ir 35,6 proc., užrašytų lenkų kalba, Maišiagalos ir Mickūnų valsčiuose – po 34,8 proc. (lenkiškų – 29 % ir 26,7 %), Paberžės valsčiuje – atitinkamai 31,9 proc. ir 25,8 proc., Nemenčinės – 30 proc. ir 23,1 proc., Trakų – 29,6 proc. ir 17 proc., Dūkšto – 29,5 proc. ir 23,8 proc., Švenčionėlių – 25 proc. ir 17,4 proc., Jašiūnų – 23 proc. ir 15,7 proc., Rudaminos – 21 proc. ir 6,2 proc., Šumsko – 17,9 proc. ir 12,8 proc. Varėnos valsčiuje tada buvo 26 proc. tokių oikonimų. Pagal priesagos –išk– numetimą lenkiškuose užrašymuose susidarė trys valsčių grupės: 15–12 proc. likusių su priesaga –išk– oikonimų buvo Rudaminos, Trakų valsčiuose, 10–7 proc. – Švenčionėlių, Ignalinos, Mickūnų, Nemenčinės, 6–4 proc. – Paberžės, Maišiagalos, Dūkšto, Šumsko valsčiuose. Šie skirtumai atspindi ne regioninius skirtumus, o dirbtinį oikonimų slavinimą. Oikonimų sandara rodo čia iš tikro buvus senas lietuvių etnines žemes, kuriose kalbėta lietuviškai ir išlaikytas tradicinis lietuvių vardynas. Oikonimų su priesaga –išk– mažėta iš šiaurės į pietus (tam tikra išimtis – Vilniaus r.). Tai patvirtina ir 1974 m. skelbti duomenys (LATŠŽ 1974: 42–365): tuometiniame Zarasų rajone užrašyta 37,2 proc. oikonimų su priesaga –išk–, Ignalinos – 33,7, Švenčionių – 28, Vilniaus – 31,6, Trakų – 25, Šalčininkų – 22,5 proc. Einant iš rytų į vakarus, oikonimų su priesaga –išk– dar mažiau negu iš šiaurės į pietus: Utenos rajone buvo 27,7 proc. tokių oikonimų, Vilkaviškio – 18,2, Klaipėdos – 7,4 proc. Buvusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiauriniame plote susidarė teritorija, kur oikonimai su priesaga –išk– buvo ypač paplitę. Dabar tas plotas priklauso trims valstybėms – Lietuvai, Latvijai ir Gudijai (Baltarusijai). Pagal ypatingą oikonimų priesagos –išk– paplitimą galima nubrėžti bent tris linijas. Net per 50 proc. visų oikonimų su priesaga –išk– buvo dabartiniame Daugpilio (Daugavpils) rajone tarp Skrudėlynės (ofic. Skrudalienos) ir Demenės (Būga 1961: 565). Antrasis plotas, kur buvo per 30 proc. oikonimų su priesaga –išk–, tęsėsi nuo Daugpilio iki Vilniaus (plg. Būga 1961: 565–568; Zeps 1984: 86–560; Salys 1983: 571–660). Trečiąjį plotą su 20 proc. (ir kiek daugiau) oikonimų su priesaga –išk– juosė linija Bebrinė (ofic. Bebrene, Alū estos r.), Malinova (Daugpilio r.), Breslauja, Šalčininkai, Utena (Būga 1961: 565–568; Salys 1983: 571–670; Adamkovich 2013: 100). KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 167 Tokie tradicinių lietuviškų gyvenamųjų vietų vardų duomenys rodo, kad lietuvių kalbos ypatybių iš dalies gausėjo einant nuo Šalčininkų, Vilniaus link Švenčionių, t. y. nuo labiausiai XVIII–XX a. suslavėjusio Aukštaitijos etninių lietuvių žemių ploto link iki šiol be pertrūkių išlikusių lietuvių kalbos plotų. Iš pietų į šiaurę laipsniškai didėja lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškumas (išlikusios jų šaknys, priešdėliai, iš dalies ir priesagos). Kiek skiriasi tik priesagos –išk– paplitimas, kuris priklauso ir nuo regiono vietos. Pabradės valsčiuje, kaip ir kitur, yra oikonimų, kilusių iš lietuvių kalbos bendrinių žodžių ar iš bendrinių žodžių pagrindu atsiradusių lietuviškų pavardžių. Taip dažnai būna, ypač su pavardėmis, kurios vėliau įteisınamos kaip pavardės. Tokios kilmės yra ir Pabradės valsčiaus oikonimai Bendróvė (Bindrawe, iš liet. bendróvė ‘bendra pieva, kurią visi kartu pjauna ir paskui sieną dalijasi’; tokių vietovardžių užrašyta apie 150), Darìniai (Darynie, iš liet. darinỹs ‘daromas, padarytas ar susidaręs daiktas; toks rūgštus valgis; nudaryta drobė’, dariniai ‘dažai; kas daroma, dažoma’), Gùžiai (Guże, iš liet. *gùžis > *Gùžis, plg. gùžas ‘1. gandras; 2. iškilimas, gumbas, guzas’), Kóp­ta (Kapta, plg. liet. kópta ‘brasta, perėja; prieplauka; kupeta’ Švnč, kóptai ‘kopėčios, laiptai; pastoliai apie statomą namą’ LKŽ 1962: 350), Móliai (Male, iš liet. mólis > avd. Mólis), Skar̃džiai (Skardzie, iš liet. skar̃džius ‘skardininkas’, skar̃dus ‘skambus, garsus’ > Skar̃džius LPŽ 1989: 731, skar̃dis ‘status šlaitas’), Spėnglas (Spingla, iš ežero vardo Spėnglas, plg. spėngti ‘skambėti, ūžti ausyse; dūgzti’), Vebliai (Weble, iš liet. veblỹs ‘šveplys’, asmenvardis *Veblỹs). Pabradės valsčiuje buvo ir Baláičiai (Bałajcie), Bàliškė (Bolestawowo), Baliùliai (Balule). Baláičiy Lietuvoje užrašyta keliolika, Baliùliai buvo vieni. Mikrotoponimai gali būti susiję su liet. balà ‘klampi vieta; pelkė, raistas; klanas’, o minėtas oikonimas kilo iš asmenvardžio Baliùlis. Dalis Lietuvos oikonimų atsirado ne iš asmenvardžių, dar netapusių pavardėmis, o iš bendrinių žodžių. Senesnės valstybės centro vietovės istoriniuose šaltiniuose paliudytos jau XIV a. (Dievėniškės, Eišiškės, Mėdininkai ir kiti – žr. Vanagas 1993: 35–39). Mėdininkai į kryžiuočių ordino kroniką pakliuvo 1320 m., taigi jie įsikūrė bent XIII a., o gal ir anksčiau. Lietuvos gyventojų pavardės galėjo pradėti formuotis tik po 200–300 metų. Pravardinės kilmės asmenvardžiai dokumentuose paplinta XVI a., tada susidaro ir kilmingųjų asmenų pavardės. Daugiausia lietuvių valstiečių pavardžių atsirado XVIII a. (LKE 2008: 398–399). Papildomas veiksnys asmenvardžio bei asmenvardinio oikonimo kilmei nustatyti yra paplitimas. Dauguma minėtų oikonimų paplitę net ne visoje 168 BENDRINĖ KALBA | 95 buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o tik etninėse lietuvių žemėse. Pavyzdžiui, pavardė Bėčius > Bėčis XX a. užrašyta šiaurės Lietuvos pasienyje su Latvija (LPŽ 1985: 2182), kur atitrauktinio kirčio pozicijoje balsis į verčiamas ę, plg. Bi.č’s „Bičius“ < bičius ‘bitininkas, bitė’, vns. įn. tariamas Bėč’ „Bičiū“, dgs. gal. Bėč’s „Bičiūs“ ir tuo primena Bėčių. Bičius užrašytas tos pačios Lietuvos Žiemgalos vakarinėje dalyje, kur balsis į rečiau verčiamas ę. O panašūs oikonimai užrašyti Lietuvos pietryčiuose, kur tokių pavardžių nebuvo išlikusių: Bėčiai (Pabradės, Veprių apyl.), Bėčionys, Bėčiakelniai (Šalčininkų, Ignalinos r.). Šios pavardės kilmę sudėtinga įrodyti, nes jos ryšys su šiaurės Lietuva abejotinas. Švenčionėlių valsčiuje lietuvių kalbos žodžių šaknys atsispindėjo oikonimuose Bùrbos (lenk. Burby < Bùrba < burbėti; dgs. vard. galūnė -os išsaugota rytų aukštaičių galūnė), Dėmė (Demo iš upės vardo Dėmė < liet. dėmė ‘sutepta vieta’ (LVŽ 2014: 202), Garnỹs (Giernie < garnỹs ‘už gandrą smulkesnis paukštis’ > asmenvardis Garnỹs; jei oikonimas būtų kilęs iš pavardės, greičiau turėtų būti *Garniškė), Lūšnia (Łusznia, plg. lùšnà ‘prasta troba’), Sùtrė (Sutryszki < aukštaičių sùtros ‘srutos, skysti nešvarumai, skystas mėšlas’, Šakalaĩ (Szakałe > Šakalỹs < šakalỹs ‘nedidelis pagalys’). Pabradės valsčiuje išsaugoti sudurtiniai oikonimai Didžialaukė – Dziedzielówka, Gùgaraitis – Gugorojście, Káistupis – Kajstupie, Skaistášilis – Skajstoszyle, o buvusiame Švenčionėlių valsčiuje Aukštãgiris rašytas Auksztogira (pagarsiui dėsningai atstačius į lietuvių kalbą būtų Aukštagirìa; tiksliai užrašyta ir žodžio šaknis aukšt-), Jaunãdaris – Jawnodary, Júodaupis – Jodoupie, Kirtakõjis – Kiertukaje. Tuometine oficialiąja lenkų kalba lietuviški sudurtiniai oikonimai pateikti irgi penkiais būdais. Taikant pirmąjį, lietuviški oikonimai buvo perteikiami tiksliausiai, juos dažnai buvo įmanoma suprasti ir atkurti autentišką lietuvišką formą be ypatingo pasirengimo ir gretinimo su lietuviška forma, plg.: Kajstupie – Káistupis; Auksztogira – Aukštãgiris. Perteikiant sudurtinį oikonimą antruoju būdu, vienas jo komponentas (pirmasis arba antrasis) labiau ir lengviau buvo pritaikomas prie lenkiško tarimo fonetiškai. Jo prasmė lenkų kalba lieka nesuprantama, o lietuviškai lengviau ir tiksliau galima suprasti „lenkišką“ formą sugretinus ją su lietuviška forma, plg.: Kiełnobrydzie – Kálnabridžiai Nmč; Dziedzielówka (mokantiems dzūkų tarmę pirmąją dalį atkurti nesunku) – Didžialaukė Pbrd. Trečiajai grupei priklauso tokie oikonimai, kurių pirmasis arba antrasis komponentas išverčiamas į lenkų kalbą: Žaliãklonis Jšn – Zielonokłan, Aukszt- KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 169 todwory – Aukštadvariai Mšg. Lietuvių kalbos balsį a lenkų kalboje atitinka o, lietuvių kalbos balsį o – lenkų ir kitų slavų a, todėl komponentą –kłan lietuvių kalboje atitinka klon-, o slavišką komponentą dwor- atitinka lietuvių kalbos dvar-. Ketvirtojoje sudurtinių oikonimų grupėje lieka vienai kuriai nors kalbai aiškiai suprantamas tik vienas žodžio komponentas, pvz., Ĺiepalaukis Nmč – Lipoławki. Pirmasis komponentas (lip(a) suprantamesnis slavams (bet gali jį „išsiversti“ ir lietuviai), o antrojo komponento (ławk(a)) nėra bendrinėse lietuvių ir lenkų kalbose. Penktajai sudurtinių oikonimų grupei priklauso naujesnieji vardai, kurių abu komponentus buvo nesunku išversti į lenkų kalbą, plg. Švenčionėlių (ir daugumos kitų valsčių) Naujākėmis tapo Nowosiółki, Naujalaukis – Nowy Dzial (Nowopole) ir t. t. Yra ir tam tikrų vietovardžių slavininimo dėsningumų: juos valdininkai galėjo bent iš dalies „unifikuoti“, dėl to skirtinguose valsčiuose vietovardžiai slavinti vienodai. Didžiausia yra priesaginių oikonimų įvairovė. Tarp jų buvo daugybė lietuvių kalbos bendrinių žodžių šaknų ir lietuviškų priesagų. Pabradės valsčiuje visiškai lietuviški žodžiai (su patrumpinta galūne, kartais ir adaptuotu balsiu) buvo Ąžuoliškiai (Užaliszki), Būrblìškės (Burbliszki), Čypliškė (Cypliszki), Eitūniškė (Ajtuniszki), Guòbiškiai (Gobiszki), Liaudiškės (Laudyszki), Meleniškės (Mieleniszki), Purviniškiai (Purwiniszki), Šarkiškė (Szarkiszki), Šeršuliškė (Szerszuliszki), Šukeliškė (Szukieliszki), Važelìškė (Ważeliszki). Oikonimus sudarė lietuviškos pavardės, kartais jau turėjusios priesagas –el-, –en-, –in-, –ūn-, –ul- (jos perimtos ir iš pamatinių žodžių). Prie jų naujai pridėta priesaga –išk–. Palyginti su priesaga –išk–, visos kitos oikonimų priesagos (–el-, –ėn-, –yn-, –in-, –on-, –ūn-, –ut- ir kitos) yra daug retesnės, plg.: Žardėliai (Żar- dele) ir kt.; Argirdėnai (Orgirdany), Noselėnai (Nasielany), Maleikėnai (Małejkiańce), Skirlėnai (Skirlany); Avietynė (Malinowka), Klevynė (Klonówka), Žvyrinė (Żwirynie); Ešerinė (Oszarynie), Kaṙklinė (Karklina), Lėipinė (Lipowo), Meškerinė (Mieszkrynka), Nauj̇iniai (Nowicze), Šeškinė (Szaszkinie), Trākinė (Trakinie), Ungurinė (Ungoryno); Arníonys (Orniany), Mečiónys (Mieczanka); Kločūnai (Kłaczuny), Magūnai (Maguny); Abejūčiai (Obiejucie), Trobūčiai (Trabucie). Švenčionėlių valsčiuje panašios priesagos buvo tokiuose oikonimuose: Pempėlė (Pimpelka), Žirneliškė (Żarnoliszki); Dubinėliai (Dubinela), Kampuotėlė (Kom्पocie), Miežionėliai (Miežanele); Dotinėnai (Datuniany), Drūstėnai (Druściany), Laužėnai (Łowżiany); Dėlynė (Dolina), Kumelýnė (Kumielino), 170 BENDRINĖ KALBA | 95 Smėlýnė (Šmielinka); Giriniai (Giryńce), Paešerinė (Podeszerynie), Pągulbinė (Pogulbino), Pakarvinė (Pokarwienie), Pinigìnė (Pinigìnie), Pirktìnė (Pirkcinie), Šaminiai (Szaminie), Teterùinė (Teterwinie), Šiliniškis (Szyliniszki); Matusónys (Matusiańce), Miežiónys (Mieżany), Miežionėliai (Mieżanele); Januliškis (Januliszki), Rudališkė (Rudoliszki), Vytuliškė (Witolino); Maldžiūnai (Maldziuný), Veikūnai (Wejkuny); Raisčiūkai (Rejściuki). Švenčionėlių valsčiuje daugiausia priesaginių oikonimų buvo taip pat su priesaga -išk-: Biržiškės (Bierżyszki), Čižiškė (Czyżyszki), Daubàriškė (Dowboryszki), Šiliniškis (Szyliniszki), Ùbagiškė (Ubogiszki). Abiejuose valsčiuose vyravo priesagų įvairovė. Nuo oikonimų su priesaga -išk- pagal skaičių mažiausiai nutolusi buvo priesaga -in-. Tik neaišku, kuo ji savo reikšme skyrėsi nuo priesagos -yn- (jeigu abi buvo tiksliai užrašytos), plg.: Kaŕklinė ir Kleyńnė Pbrd; Pāeglynė ir Pāgulbinė Švnč. Priešdėliai įvairesni Pabradės valsčiuje, bet jame, esančiame arčiau Vilniaus, oikonimų priešdėliai buvo labiau slavinami. Čia vartoti net šeši oikonimai su priešdėliu ažu-, bet lenkiškuose užrašymuose šis priešdėlis išliko tik viename oikonime: Ažùbalis (Zabłocie), Ažùkampis (Ustronie), Ažùprūdė (Zaprudzie), Ažùrėdis (Zaredzie), Ažùtakis (Zatoka), Ažùpravalis (Ażuprowale). Vartotos formos su priešdėliu be-, pvz., Beviŕšė (Ba-wirsza). Taigi, slavinant oikonimus, dažnai buvo išlaikomos lietuviškos šaknys, priešdėliai, priesagos ir ypač rytų Lietuvai būdinga priesaga -išk-. K. Būga (1961: 565) rašė, kad ši priesaga vietovardžiuose buvo svetima ne tik latviams, bet ir sėliams, žiemgaliams, kuršiams. Jam pritarė ir Daugpilyje gimęs kalbininkas J. Safarevičius (J. Safarewicz, 1904–1992), bet Latvijoje tuo klausimu gali būti manančių ir kitaip. Šios priesagos centras buvo tarp Skrudėlynės (54,8 % oikonimų su priesaga -išk-), Demenės (52,2 %; plg. Būga 1961: 565) ir Ignalinos (43,7 %) valsčių. Minėtas dabartinės Latvijos regionas anksčiau įėjo į tą patį vilniškių tarmės kalbinį arealą. Pietryčių Latvijoje oikonimų priesaga -išk- labiausiai paplitusi trikampyje Aknyšta – Čiskodas – Sārja. Kuo arčiau Lietuvos Respublika, tuo daugiau tokių oikonimų. Vietomis ir dabar jų yra apie pusę. Tarp Švenčionių ir Šalčininkų jų yra apie 29 proc. Priesagos -išk- oikonimai turi keturias galūnes: -ė, -ės, -is ir -iai. Slavinant visos tos galūnės buvo sujungtos į lietuvių kalboje toje pozicijoje negalinčią būti galūnę -i. Daugpilio rajone yra ir oikonimų, kurių kamienas siejasi su lietuvių kalba: Kumpiniški ~ Kampiniškės, Lintopiški ~ Lentupiškės, Paberži ~ Pabėrže, Papušina ~ Papušinė, Šlapaki ~ Šlapakiai (plačiau žr. Garšva 2015: 178–201). KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 171 APIBENDRINIMAS Lietuviškai užrašytus Lietuvos oikonimus tradiciniais laikome tokius, kurie toje vietovėje atsirado pirmiausia, buvo vartojami vietinių gyventojų ir kurių dauguma sudėtinių dalių (šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė) yra lietuviški. Lenkiškai užrašytus etninių lietuvių žemių oikonimus lietuviškos kilmės oikonimais laikome tuos, kurių bent viena dalis (šaknis, priesaga, priešdėlis ar galūnė) išliko lietuviška. Netradiciniais Lietuvos oikonimais laikome vėliau atsiradusius svetimos kilmės oikonimus. Ištyrus 3720 rytų Lietuvos oikonimų (7455 formos lietuvių ir lenkų kalbomis) matyti, kad 98 proc. autentiškų lietuviškų oikonimų ir per 60 proc. suslavintų oikonimų išlaikė lietuvių kalbos požymius. Slavų kalbų įtaka oikonimams čia labiau pradėjo reikštis nuo XVI a. Slavinimo centras buvo Vilniaus miestas. Einant nuo Daugpilio pusės link Vilniaus tarp lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškų elementų vis mažėja: Ignalinos rajone jų buvo 79,1 proc., Švenčionių r. – 70,7, Vilniaus r. – 65,5, Vilniaus mieste – 45,5 proc. Už šio miesto į kitas puses lietuviškų oikonimų formų vėl daugėjo – Trakų rajone jų buvo 69,3, Šalčininkų r. – 59,6 proc. Kiekviename valsčiuje tarp apslavintų oikonimų dažnai atpažįstamos autentiškos lietuviškos jų formos. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone Nemenčinės valsčiuje Ąžuolinė oficialiai lenkiškai rašyta Użalino, Darżėliai – Dorżele, Kiaūlamedżiai – Kiewłomiedzie, Rudausiai – Rodowsie, Sántaka – Santoka, Skėrsabaliai – Skiersobole, Šeškučiai – Szaszkucie, Vyžūkalnis – Wiżukalnia. Čia išlaikyti ir lietuviški bendriniai žodžiai, tarmiškos vilniškių formos, sudurtiniai oikonimai Juodė (Joda), Geniai (Gienie), Kvakšiai (Kwaksze), Salà (Soła); Gelėžiai (Giełazę), Klišabalė (Klisza Błoto), Gūdarais tis (Gu-dorojiście) (Maišiagalos vlšč.). Šių iškraipytų tradicinių oikonimų formų negalima vadinti egzonimais, t. y. svetimų šalių geografinių objektų pavadinimais. Lenkiškomis raidėmis užrašytas Lietuvos vardynas buvo penkių tipų: 1) išlaikytas visiškai autentiškas (plg. Ankštà, tarmiškai Unkšta – lenk. Unkszta, Dumblė, tarm. Dum̄bla – Dumba ir t. t.); 2) iš dalies apslavintas, pakeičiant oikonimų balsius, priebalsius, galūnes, priesagas, priešdėlius, šaknis (plg. Grąžtėliai, tarmiškai Gruštėliai – Gruszele, Grúodžiai – Grodze; 3) suslavintas (Mekai – Miechowo); 4) išverstas (Naujakiemis – Nowosiółki, Paąžuoliai – Podębie, Pabėržė – Podbrzezie); 5) pakeistas (Perūnai – Dąbro-wo) (visi šie oikonimai yra iš Vilniaus r. Paberžės vlšč.). 172 BENDRINĖ KALBA | 95 PAGRINDINĖS SANTRUMPOS apyl. – apylinkė Įšn – Jašiūnai (Šalčininkų r.) lenk. – lenkų liet. – lietuvių Mšg – Maišiagala (Vilniaus r.) Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.) Pbrd – Pabradė (Švenčionių r.) r. – rajonas Švnč – Švenčionys (Švenčionių r.) všč. – valsčius LITERATŪRA Adamkovich Aliaksandr 2013: Baltų ir slavų kalbų vardyno kontaktai Vitebsko srityje: daktaro disertacija, Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DLKŽ 1972: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mintis. Garšva Kazimieras 2015: Latvijos lietuvių šnektos, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Garšva Kazimieras 2022: Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vietovardžių kilmė. – Voruta 4(878), 4–10. LATSŽ 1974: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. I dalis, Vilnius: Mintis. LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. LKŽ 1962: Lietuvių kalbos žodynas 6, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. LPŽ 1985: Lietuvių pavardžių žodynas 1, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Mokslas. LPŽ 1989: Lietuvių pavardžių žodynas 2, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Mokslas. LVIŠ 2014: XVII a. pradžios Lietuvos vietovių istoriniai šaltiniai, parengė D. Vilimas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. LVŽ 2014: Lietuvos vietovardžių žodynas 2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Maceika Juozas 2020: Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. RL 1980: Rytų Lietuva 1980, red. A. M. Budreckis, Chicago: Vilniaus krašto lietuvių sąjunga. Safarewicz Jan 1956: Litewskie nazwy miejscowe na -iszki-. – Onomastica 2(1). Wrocław: Zakład imienia Ossolińskich–wydawnictwo, 15–63. KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 173 Salys Antanas 1983: Tikriniai vardai. Raštai 2, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Vanagas Aleksandras 1993: Pietryčių Lietuvos vietovardžiai. – Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 30–41. Zeps Valdis Juris 1984: The placenames of Latgola, Madison: University of Wisconsin. Zinkevičius Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Zigmas 2013: Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Lietuvių kalbos institutas. Gauta 2022 03 10 Priimta 2022 12 30 KAZIMIERAS GARŠVA TRADITIONAL AND NON-TRADITIONAL OIKONYMS OF EASTERN LITHUANIA Summary Investigation of 3720 oikonyms in Eastern Lithuania (7455 forms in Lithuanian and Polish) shows that 98% of authentic Lithuanian oikonyms and over 60% of Slavified oikonyms have retained the features of the Lithuanian language. The influence of the Slavic languages on oikonyms began to be more pronounced here in the XVIth century, and Vilnius was the centre of slavification. Going from Daugavpils towards Vilnius, the Lithuanian elements of the Polish-written oikonyms were decreasing: in Ignalina district there were 79.1% of them, in Švenčionys district – 70.7%, in Vilnius district – 65.5%, in Vilnius – 45.5%. To the other sides of this city, the forms of Lithuanian oikonyms increased again: in Trakai district there were 69.3% of them and in Šalčininkai district 59.6%. Authentic Lithuanian forms are often recognized among Slavified oikonyms in every district. For example, in Nemenčinė (Vilnius district), Ąžuolynė was officially written in Polish Uzalino, Darželiai – Dorzele, Kiaūlamedžiai – Kiewlomiedzie, Rudaūsiai – Rodowsie, Šántaka – Santoka, Skersabalai – Skiersobole, Šeškūčiai – Szaszkucie, Vyžūkalnis – Wiżukalnia. Lithuanian common words, dialectal Vilnius forms, compound oikonyms Juodė (Joda), Geniai (Gienie), Kv akšiai (Kwaksze), Salà (Sola); Gelėžiai (Gielaże), Klišabalė (Klisza Błoto), Gūdar aistis (Gudorojście) (Maišiagala district) are also preserved here. These deformed traditional forms of oikonyms cannot be called exonyms, i. e. names of geographical objects of foreign countries. 174 BENDRINĖ KALBA | 95 The Lithuanian proper names written in Polish letters were of 5 types: 1) fully authentic (cf. Ankštà, dialectally Unkštà – Unkszta, Dumblė, dialectally Dum bla – Dumbła, etc.); 2) partially Slavified, changing oikonymic vowels, consonants, endings, suffixes, prefixes, roots (cf. Grąžtėliai, dialectally Gruštėliai – Gruszele, Grúodžiai – Grodze; 3) Slavified (Mekai – Miechowo); 4) translated (Naujãkiemis – Nowosiółki, Pabėržė – Podbrzezie); 5) changed (Perúnai – Dąbrowo) (all these oikonyms are from Paberžė in Vilnius district). When Slavifying oikonyms, Lithuanian roots, prefixes, suffixes and especially the suffix -išk-, which is especially characteristic of Eastern Lithuania, were often preserved. In South-Eastern Latvia, the suffix -išk- of oikonyms is the most common in the triangle Aknystà–Čiskodas–Sárja (Akniste-Tiskadi-Sarja). The closer the Republic of Lithuania is, the more of such oikonyms are. Now in some places there are about half of them. There are also oikonyms in Daugavpils district, the stem of which is related to the Lithuanian language: Kumpiniški ~ Kampiniškės, Lintopiški ~ Lentupiškės, Paberži ~ Pabėržė, Papušina ~ Papušinė, Šlapaki ~ Šlapakiai. KEYWORDS: Eastern Lithuania, oikonyms, traditional authentic Lithuanian forms, Slavified oikonyms. KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] KAZIMIERAS GARŠVA TRADICINIAI IR NETRADICINIAI RYTŲ LIETUVOS OIKONIMAI S a n t r a u k a Lietuviškai užrašytus Lietuvos oikonimus tradiciniais laikome tokius, kurie toje vietovėje atsirado pirmiausia, buvo vartojami vietinių gyventojų ir kurių dauguma sudėtinių dalių (šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė) yra lietuviški. Lenkiškai užrašytus etninių lietuvių žemių oikonimus lietuviškos kilmės laikome tuos, kurių bent viena dalis (šaknis, priesaga, priešdėlis ar galūnė) išliko lietuviška. Netradiciniais Lietuvos oikonimais laikome vėliau atsiradusius svetimos kilmės oikonimus. Rytų Lietuvoje ištyrus 3720 oikonimų (7455 formos lietuvių ir lenkų kalbomis) matyti, kad 98 proc. autentiškų lietuviškų oikonimų ir per 60 proc. suslavintų oikonimų išlaikė lietuvių kalbos požymius. Slavų kalbų įtaka oikonimams čia labiau pradėjo reikštis nuo XVI a. Einant nuo Daugpilio pusės link Vilniaus tarp lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškų elementų vis mažėja: Ignalinos rajone jų KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 175 buvo 79,1, Švenčionių r. – 70,7, Vilniaus r. – 65,5, Vilniaus mieste – 45,5 proc. Už šio miesto į kitas puses lietuviškų oikonimų formų vėl daugėjo – Trakų r. jų buvo 69,3, Šalčininkų r. – 59,6 proc. Kiekviename valsčiuje tarp apslavintų oikonimų dažnai atpažįstamos autentiškos lietuviškos jų formos. Pavyzdžiui, Vilniaus r. Nemenčinės valsčiuje Ąžuolinė oficialiai lenkiškai rašyta Užalino, Darželiai – Dorzele, Kiaūlamedžiai – Kiewlomiedzie, Rudaūsiai – Rodowsie, Sántaka – Santoka, Skeŕsabalai – Skiersobole, Šeškūčiai – Szaszkucie, Vyžukalnis – Wiżukalnia. Čia išlaikyti ir lietuviški bendriniai žodžiai, tarmiškos vilniškių formos, sudurtiniai oikonimai Júodė (Joda), Geniā̃ (Gienie), Kvakšiai (Kwak sze), Salà (Sola); Gelėžiai (Giełaże), Klišabalė (Klisza Błoto), Gūdar aistis (Gudorojsćie) (Maišiagalos vlšč.). ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų Lietuva, oikonimai, tradicinės formos, suslavinti oikonimai. K A Z I M I E R A S G A R Š V A Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] 176 BENDRINĖ KALBA | 95