Kirčio ir priegaidės kaita, arba metatonija, pietvakarių dzūkų tarmėje

LIE TSU Vil) K.A-L B O T-YX ROS K.L AUSSI MALI LL.E T *U:V. O “8 TSR MOKSLU AKADEMI]JA KIRCIO IR PRIEGAIDES KAITA, ARBA METATONIJA, PIETVAKARIU DZUKU TARMEJE E. MIKALAUSKAITE Metatonija lietuvių kalboje, kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, yra labai senas dalykas. Tačiau ji veikia ir šiomis dienomis. Išskirti senuosius ir naujuosius metatonijos reiškinius yra nelengvas dalykas!. Todėl savo darbe, kuris yra daugiau aprašomojo pobūdžio, autorė nemėgina nei aiškinti metatonijos, nei duoti jos raidos. Čia tik pasistengta suregistruoti faktai ir duoti tų reiškinių tam tikra klasifikacija aprašomoje tarmėje. Metatonijos reiškiniai yra dvejopo pobūdžio: grynai fonetiniai ir tam tikra prasme darybiniai. Į pastaruosius metatonijos reiškinius iš tikrųjų gal reikėtų žiūrėti kaip į vieną iš darybinių priemonių ir todėl apie juos, tur būt, geriau tiktų kalbėti žodžių daryboje. Tačiau autorė čia laikosi tradicinių gramatikų tvarkos. Kad metatonija iš tikrųjų pirmiausia tarnauja žodžių reikšmei skirti ir tuo būdu stovi arčiau žodžių darybos bei semantikos, paliudija ir kitos ide kalbos, pvz.: graikų k. Asuxéc (baltas): Asūxos (tokia žuvis) arba sanskrito krsna-h (juodas): kfsna-h (antilopė), rusų k. sdmoK (pilis): samok (spyna), latvių k. laiks (laūkas, dkt.): lauks (laūkas, bdv.). Tą pačią priemonę vartoja ir dabartinė lietuvių literatūrinė kalba, pvz.: dpsiaustas (apsuptas): apsiafistas (paltas), avalynė (apavas): avalinė (apavo parduotuvė) ir kt. Šiuose pavyzdžiuose mes turėjome ne tik priegaidės, bet ir kirčio kaitą. Lietuvių kalboje, taigi ir šioje tarmėje, plačiau yra vartojama priegaidės kaita, tačiau sutinkame ir kirčio kaitos reiškinių, nors ir rečiau. Šiame darbe nebus daromas skirtumas tarp kirčio ir priegaidės kaitos, ir abu reiškiniai bus nagrinėjami kartu, nes jie tarp savęs yra susiję ir dažnai susipynę. Kirčio ir priegaidės kaita pi€tvakariy dzūkų tarmėje pirmiausia yra vartojama vienos kilmės ir darybos tos pačios šaknies nevienareikšmiams žodžiams skirti, pvz.: mė'li'ne* (mėlyna dėmė ant kūno) : me'li*ne’ (uoga), d'ukšras (bdv.): — ai.kštas (dkt.), raū.ki'mas, -ai; (paraukto drabužio klostės): rd'uki'mas, -ai. (raukšlės) ir kt. Kirčio kaitos pavyzdžių daugiau randame prieveiksmiuose, pvz.: kur tep il.gai buvai.? (laiko priev.): ilgai: nepjd'uk (būdo priev.); aš pas1Plg. J. Endzelins, Baltu valodu skaijas un formas, 13, Rigū, 1948. 85 kui: atei.;su (laiko priev.): kumelivkas bėga pa'skui (būdo priev.); skef.sai* išilgai“ svičtu" pe'raik ir to'ko"s nerasi : pa'rkirsk pa'gali" skersai.* ir išilgai. *; šviėsei paré‘jorm (laiko priev.) : šviesei. ša'las (būdo priev.); rd'msei parvažū:Borm: ramsei. Salas; vaf.gel gi'vas (vos gyvas) : vargei. is atei.s (greičiau jis neateis); perdail.g dūodzi :— ar dail.k ruil’ prikit.to't? — nepef.dauk (nedaugiausia, nedaug); perdzidelis pė'das sunkūs: nepef.dzidelis (nedidelis) arklikas dle grai.tas. Kirčio kaita vartojama ir tada, kai tam tikras dar pilnos paradigmos daiktavardžio linksnis eina prieveiksmiu, pvz.: su pisai.s daiktai.s acikrad'uste': dd'iktais (vietomis) pali‘ta da'iktais sail.sa; neacidzaua sao’ graFumi : adiok gražumu; ai.k jau ai.k su 10's gerumū" : g@&rumu niéko nebis neduos ir t.t. Kaip jau buvo minėta, daug plačiau negu kirčio kaita šioje tarmėje vartojama priegaidės kaita. Ji pirmiausia vartojama giminingiems (arba ir įvairios kilmės) skirtingos prasmės homoniminiams žolžiams skirti, pvz.: d'ncis (paukštis): ad.cis (marškinių), kd'Iras (įrankis): kal.tas (bdv.), mielas (bdv.): miélas (gipsas), d'ušta (viralas): afi.šta (aušra), danga ~ dėngia (greitai eina): den.ga ~ defigia (stogą), dat ke —da ra ~ dérgti —— dérgia (teršti, biauroti): de’r.kc— de r.Ra ~ detkti — deikia (gadinti), ma*rkc ~ mérkti (aki): me r.kc ~ meikti (linus, kanapes), kd-uksi ~ kiauksi (kuosa, kiaukė): Rail.ksi ~ kiaūksi (šuniukas), du ~ viau (žiaukčiojimo garsas): vad. ~ viaū (šuniuko lojimo garsas) ir t.t. Šioje tarmėje metatonija dažniausiai sutinkama tarp tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidės arba atbulai — tarp tvirtapradės ir tvirtagalės. Rečiau ji pasitaiko tarp trumpinės ir tvirtapradės bei atbulai— tarp tvirtapradės ir trumpinės, o rečiausiai — tarp trumpinės ir tvirtagalés arba vidurinės priegaidės. Metatonija vardažodžiuose Jau buvo minėta, jog vardažodžių daryboje žalia kitų priemonių naudojamasi ir metatonija. Aprašomoje tarmėje vardažodžių daryboje metatonija sutinkama šiais atvejais: 1. Išvestiniuose daiktavardžiuose, kur, pasikeitus kamienui, kinta ir priegaidė: a) žymint skirtingą giminę (tvirtagalė priegaidė pakinta tvirtaprade ir atvirkščiai tvirtapradė — tvirtagale): vil.kas:vi'lke (patelė), mai.šas :md'iše' (didelis, platus pelams kimšti maišas). Prie šios grupės galima būtų priskirti ir tokius naujoviškus daiktavardinius, būdvardinės kilmės vedinius, pvz.: hd'Icis (baltas meitėlis):bal.re' (balta kiaulė), /todzis (juodas katinas): judde: (juoda katė), md'rgis (margas versis):maf.ge: (marga telyčia), pd'Išis (palšas arklys): pale: (palša kumelė), pilkis (pilkas katinas): pilke:|| pi-lke: (pilka katė) ir t.t.; b) žymint tam tikrą užsiėmimą, verslą (tvirtapradė priegaidė pakinta tvirtagale): Ad'ilis: kai.lus (kailių dirbėjas), puodas: puddžus (puodų žiedėjas) 275 Pastaruosiuose pavyzdžiuose skirtumas retai daromas. 6, 7 Šiuose pavyzdžiuose skirtumą daro tik senoji karta. 86 ir t.t. Prie šios grupės reikėtų priskirti tokius naujybinius darinius, pvz.: bilve: : bul Bus (bulvių mėgėjas), duona:dudrius (duonos mėgėjas), kd-ulas: kad Jus (kas mėgsta kaulus graužti), pienas:piénus (pieno mėgėjas) ir t.t. 2. Išvestiniuose daiktavardžiuose iš būdvardžių: a) konkretiesiems daiktavardžiams žymėti: d'rukštas : aii.kštas; b) abstraktiesiems daiktavardžiams žymėti: d'ukštas:ai.kščis ~ aūkštis, ilgas: il.gis, karštas : kai.ščis ~ kaištis, stdras: std ris, šaltas : šal.cis ~ šaltis ir t.t. Šiuose vediniuose turime metatoniją tarp tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės. 3, Išvestiniuose daiktavardžiuose iš veiksmažodžių: a) konkretiesiems daiktavardžiams žymėti x») tvirtapradé priegaidė pakinta tvirtagale: kdnda:kani.das (kandis), trd-ukc ~ traukti: trafū.kas (susitraukėlis; kas traukosi), vd'Igi'c ~ valgyti: val.gis, brd'i izgeCe~ braizgéti (brigzti): brai.zgas (brizgis), sve Fo ~ svérti : svaf.scis (svirtis), vec ~ vėrti: vaF.tai; p) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade: linū.ke ~ lifikti : H-Aikis (pakinklis, kojos linkymas): koja: skati.da per li'ūki'; mic ~ mifiti: paminklas : svieto" paminklai! (negirdėtas dalykas); pastate" nail.ju pami'nklu ~ pastatė naūją paminklą; ver.šč ~ veižti: vd'rža (įrankis žuvims gaudyti); b) abstraktiesiems daiktavardžiams žymėti (tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale): grd'usc ~ griausti: grafi.smas ~ griausmas, keriko ~ kčikti : kei.ksmas ir t.t. c) vadinamiesiems bendrosios giminės daiktavardžiams žymėti (tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade): drifi.ba : dri"mba ~ drimba (sudribélis), fur. 2 $am— niufzgia : Ku'rzga ~ niūrzga (surūgėlis, bambeklis), $uf.pcie ~ šiuipti : šiūrpa ~ šiūrpa (pasišiaušėlis) ir t.t. 4. Pricsaginiuose ‘biidvardziuose, kur tvirtapradé priegaidé virsta tvirtagale: a) baltas : bal.svas, juodas : juosvas, pilkas : pilksvas, bdlas : bal.zganas ir t.t.; b) su šaknies balsių kaita: mé-linas:melsvas ir t.t. Metatonija veiksmaZodzZiuose Veiksmažodžių sistemoje metatonija pasireiškia daug plačiau negu vardažodžių. Čia ji tarnauja ne tik naujiems žodžiams, bet ir naujoms reikšmėms bei naujoms kategorijoms sudaryti. Veiksmažodžiuose metatoniją turime šiais atvejais: 1. Sudarant išvestinius pirminius veiksmažodžius, kur tvirtapradé priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: juodas:judsta, kartūs — kd'rtu :ka¥.sta, margas: mar.ksta ~ matgsta, pilkas: pil.ksta: vaidas papil.ksta; ilgas: prail.ksta || prailksta ~ prailgsta:be dabo“ prailksta; pd-rkai (susna): apai-ksta ~ appatksta: riebd i žamerį bulves apai-ksta (bulvių vėžiu suserga); no tu Zoli ran-ko's apai-ksta (pajuosta). 2. Sudarant iSvestinius antrinius veiksmažodžius: a) savaiminius veiksmažodžius su priesaga -auti, kur tvirtagalė priegaidė virsta tviriaprade, pvz.: marci — mar.cu': md-rtauna || md-reauja, merga — mer.gu“: 87 marrgauna || merrgauja: jauna bupail.— me rgavaud; apsišanijau - ma'rtavau"; pasenai. — akis ingijait., per tas akis paci išlindaiū. (aguona); bergždžėa — ber gždžu“: berrgždauna || barrgždauja: an.tri matai: kdroe berrgždaunai; mu sodžait.s pūse: berniū' berrgždauja (yra nevedę, senberniai); b) savaiminius veiksmažodžius su priesaga -wori, kur tvirtapradé priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: bd'Itas:bal.tuoja, juodas: judduoja, mdrgas:maf.- guoja, mé-li'nas : mėlinuoja"“, pd-lsas: pal.šuoja, pilkas: pil.kuoja ir tt; c) savaiminius veiksmažodžius su priesaga -ėri, kur tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade: ai.šč mmeižti: d'riše:crečižėti : raiikos no" féjo sud'iže'jo: (susproginėjo); daiiščnodaūžti : dd-ugec~dauzéti : šil.ka sto: Rė'dama sudd'uže:ja šilkas stovėdamas sudaužėja; kei.ta:kaerti || kerteja: no: tu“ šo'lti ramkoss insika rei (pajuosta) mei nupraii.Sc negali; kliSc = klysti: (klaida?): kld-idec: pūsi" nakciės kld'ideijo'm iki iššjjom in kaltu ~ pūsę naktis kldidéjom (klydinėjom) iki išėjom in kėlią; svei-kc ~ sveikti: sverike'c ~ svéiketi: sverike:nusi žassūkai visūs kopustūs nulase: (kad būtų sveiki žąsiukai); brikSc ~ brigzti | (braizgas?) : brd-izge'c ~ bréizgéti: rankd pie's jail. po" biski" brd-izgeja (po truputį bryzga, brizgin€ja). 3. Sudarant antrinius darybinius veiksmažodžius (tvirtapradé priegaidé virsta tvirtagale): darbas: daf.buja (dirba). 4. Sudarant priežastinius veiksmažodžius: a) iš vardažodžių: bjaurūs — bjaiū.ru : bjd'urina, dailūs — dai.lu:dd-ilina: ko“ tep susidd'ilinai? (sulysai); kal.tas: kd"Icina ~ kaltina, safi.sas: sd'usina, svei.- kas :svavikina, švefi.tas: švarncina ~ švĖntina, mergd — mef.gu: : merrginasi (mylisi), vaf#.gas : vargina, smai.las || smei.las:smdilina || smeilinaTM : nusismd-ilino gražutūkai (visiškai nusigyveno), kat ands bii't ilGail. pabūpis bii't mus visd'i nusmd-ilinis (būtų nugyvenes, nuskurdings); b) iš pirminių veiksmažodžių: ar.za ~ eizia: d'rzina ~ erzina, bir.ba : bi*rbina, čir.ka: či"rkina, kir.ka: kirkina || kf*rko", zir.ža: zirzina, ci'la ~ tyla: ci*ldo, gila:gi"ldo“, pila: pi-ldor, šilai ldo, verka:virgdo ~ virkdo ir t.t. Šio tipo veiksmažodžiuose tvirtagalė priegaidė visados virsta tvirtaprade. 5. Sudarant kartotinius veiksmažodžius: a) reiškiančius paprastą kartotinį veiksmą, kur tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade: «) Aanišo: : kdmšoja ~ kamšioja, vaf.to" : vd'reeloja, Flait.ga ~ 8, * Šiuose pavyzdžiuose metatonija tarnauja ir žodžio reikšmei skirti: mdrtauti, mėrgauti reiškia būti merga, marčia, o martduti, mergduti reiškia ieškoti mar&ids, mergds. Tačiau šis skirtumas jau ne visų daromas. Senieji dar skiria, o jaunieji abi reikšmes kirčiuoja priesagoje. 10 Šio tipo veiksmažodžiai lygiagrečiai kirčiuojami ir priesagoje, pvz.: me li*nioja, pilkūoja ir t.t. Taip pat visados priesagoje kirčiuojami ir skirtingos reikšmės šios rūšies veiksmažodžiai, pvz.: me'li*nūoja, raudo*nioja (raudonai, mėlynai tepa, dažo), 11 Šiame žodyje metatonija vartojama ir žodžio reikšmei skirti: tiesioginė. prasmės veiksmažodis turi tvirtagalę priegaidę, pvz., dažniausiai sakoma: no‘rd‘gu’ smai.lina || ‘smeidina, kuolu" smei.lina, bet nusismdr'ilino" (nusigyveno). 88 šliaūžia : 3ld-ufoja ~ šliaužioja, kai.šo: : kd'išoja ~ kaišioja ir kt. B) (su šaknies balsių kaita): nar.pa : nes ploja, velka : vd'ikoja, riéca : rdiicoja, gniba : gnd-ibo; b) reiškiančius kartotinj pamazi atliekamą veiksmą: x) tvirtapradé priegaidé virsta tvirtagale: smdwula : smail.go : visits parSukiis ismail.ge: ~ visus paršiukūs išsmaūgė (plg. išskaidė, t.y. po vieną išskerdė); gnd'ibo“ : gnai.bo: nespė'į bulBike's usiméksc ir jail. gnai.bo: ~ nespėjo bulvūkės uzsimegzti ir jadi gnaibo (po truputį kasinéja); P) trumpiné priegaidé (įvykus balsių kaitai) virsta tvirtagale: knisa : knai.so: Raii.le: nend-ri ės ci knaiso' ~ kiaūlė nenori ėsti tik knaiso (po truputį knisinėja); kiša : kai.šo" ir t.t. c) įstangos kartotinius veiksmažodžius, kurie visados turi tvirtaprade priegaidę: o) tvirtagalé priegaidė virsta tvirtaprade (šaknis nepakinta): 1) čir.Ra ~ čiūkia : či'rkauna, gai.li : gdrilauna, kriūga ~ kriūgia : krūgauna ~ kriūgauna, pruik3&a : primkitauna švil.Pba ~ švilpia : Sof-lpauna, ur.2ga ~ uizgia : #rzgauna, ver.ka ~ verkia : ve rkauna® ir t.t., 2) su šaknies balsių kaita: gei.dz a ~ geidžia : gd'idauna: viz garidavau gdidavau in Vilnu nuvaioc ale gd! jail. netéks ~ vis gdidavau, gaidavau (labai norėjau) in Vilnių nuvažiūoti, ale gal jaū neteks; ren.ca ~ refidia : rd'ntauja: sė'dzi i rdntauja lik same: ~ sėdi ir rantauja lyg sėnė (pasakoja, rie¢ia); spiéfa : spi'gauna, žviėda: žvi'gauna, krai.pa ~ kreipia : kri'p coja ~ krypcioja, tūpa ~ tūpia : tip coja~ tūpčioja, Zan Garvžeigia: ži nkco'ija-ožingčioja, krami-to: kri'msc o:ja =vkrimsčioja ir t.t. B) trumpinė priegaidė virsta tvirtaprade (šaknis įgauna pailgintą balsio laipsnį): sūka : sickina || sickoja: kas teb dionw apsirkino"? (plutas aplaužė); nesikokit lai.kro:džo"! ~ nesūkiokit laikrodžio! (nesukinėkit); supa : sūtpauna: pasūrpauk mani (pasupk); d) palengvos kartotinius veiksmažodžius, kur tvirtapradė priegaidė pakinta tvirtagale: Id'uka : liūkurauna, snd'udža: snitdurauna, std-ufa : stū'gurauna ir t.t. ė) mažybės veikslo kartotinius veiksmažodžius: kld'usa ~ klausia : klail.- sineija || klausinėja. Čia taip pat tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale. 6. Akimirkos veikslo veiksmažodžiai taip pat gali turėti metatoniją. Čia paprastai tvirtagalė priegaidė atliepia tvirtapradei, pvz.: krai.pc ~ kreipti : kri‘ptere'c ~ krypterėti, lafši.kc ~ leūikti : li-nktere'c ~ linkteréti, siéke ~ si€kti : si*ktere'c ~ sykteréti, Soilpe ~ švilpti : Soilpterec ~ Svilpteréti, švel.ke ~ žvelgti : šoi:Iktere'c ~ Zvilgteréti ir t.t. Lyginant su giminingais veiksmažodžiais, priegaidės kaitą turi ir ištiktukai, a) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.: laini.kc ~ lefikti: linke < *linkti, siékc : sikc ~ sykt, žšiėpe ~ žiebti : ši"pe ~ žybt, ZFan.kec~ žefigti : #nke ~ žingt; b) tvirtagalė arba tvirtapradė priegaidė virsta trumpine (šaknis turi silpnąjį balsio laipsnį): drė:pc ~ drėbti : dripc ~ dribt, dziéke ~ diégti : 12 Žodis „verkauti“ iš tikrųjų reiškia po truputį verkti, todėl reikšmės atžvilgiu jis geriau tiktų prie palengvos kartotinių veiksmažodžių. Čia tik daryba tokia pat kaip įstangos kartotinių veiksmažodžių. 89 dzike ~ digt, spd'usc ~ spausti :spdūSc ~ spūst, trd'uke ~ traukti : trūko ~ trūkt ir tt Iš tikrųjų akimirkos veikslo veiksmažodžius, atsižvelgiant į jų kilmę, reikia laikyti be metatonijos, nes jie yra artimiau susiję su ištiktukais, su kuriais ir turi bendrą šaknį (su tuo pačiu šaknies balsiu) ir tą pačią priegaidę. Jie čia įdėti tik dėl veiksmažodžio sistemos pilnumo. Metatonija veiksmažodžių kirčiavime Ligi šiol buvo kalbama apie metatonijos reiškinius, kurie daugiau ar mažiau yra susiję su darybinėmis priemonėmis. Tačiau šioje tarmėje pasitaiko ir grynai fonetinio pobūdžio metatonijos reiškinių. Jie sutinkami veiksmažodžių kirčiavimo sistemoje. Veiksmažodžių kirčiavime metatoniją turime šiais atvejais: 1. Veiksmažodžiai mir.c, gim.c ~ mit, gimti esamajame laike turi metatonija miršta, gi'msta || gee'ma. Zodyje „mirti“ metatonija yra sena (plg. lat. k. mifst), bet antrojo pavyzdžio metatonija yra analogijos padaras pagal „mirti“. Be to, tarmėje plačiau yra vartojama lytis ge'ma ~ gėma. 2. Dviskiemenių tvirtapradés šaknies veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asm., kaip ir Ik, turi metatoniją: a) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale: d'ukSu, d'uksi, ail.ks ~ dugsiu, augsi, aūgs; dzi'rpsus, dzi'rpsi, dzif.ps ~ dirbsiu, dirbsi, difbs; dė'su, dėsi, dės ~ dėsiu, dėsi, dės ir t.t.; b) tvirtapradé priegaidé virsta trumpine: busu, būsi, būs ~ būsiu, būsi, būs; psu, pusi: pusy le mo lyti : lis, ric mo ryti : ris, dai“ko ~ dygti : dziks ~ digs, pif:šč ~ plyšti : pliš, bet: Sic ~ siūti 1 Sis ~ siūs; VfFc m— vysti 1 vis ~ vės. Cia, matyti, dėl reikšmės skirtumo metatonija neįvyko (plg. SuSc~ siūsti : Sas ~ siūs, viS¢ ~ visti : vis). Bisimojo laiko metatonija įvyko pagal bendrą lietuvių kalbos dėsnį: vienskiemenyje žodyje tvirtapradė priegaidé, jeigu skiemuo nesutrumpéja, virsta tvirtagale. Su šiuo bendruoju dėsniu nesutinka tik žemaičių ir kai kurios aukštaičių vakariečių tarmės: jie būsimajame laike išlaikė tvirtapradę priegaidę sveiką. 3. Daugiaskiemeniai veiksmažodžiai, kurių bendraties kamiengalyje yra i* (-y-) arba i: < -in-, būsimojo laiko 3 asm. taip pat turi metatoniją: čia sutrumpėja ilgasis balsis, o tvirtapradė priegaidė virsta trumpine, pvz.: raSi*su, rašisi, rašis...; saki'su, sakisi, sakis...~ rašysiu, radysi, rašys...; sakysiu, sakysi, sakys; vadzi'su, vadzi'si, vadzis...~ vadinsiu, vadinsi, vadifis; kuri*su, kwrisi, kuris...~ kiirinsiu, kiirinsi, kūriūs (kiirénsiu, kiirénsi, kiirefis) ir t.t. 4. Dviskiemeniai tvirtapradés šaknies veiksmažodžiai tariamojoje nuosakoje taip pat turi metatonijg, kitaip sakant, tariamojoje nuosakoje turi tvirtagale priegaidę, pvz.: aiū.ktau, ail.ktai, ai.ktu || aii.kt; kei.ktau, kei.ktai, kei.ktu“ || kei.kt; kel.tau, kel.tai, kel.tw || kel.t; dzif.ptau, dzir.ptai, dzir.ptu || dzir.pty stum.tau, stum.tai, stumi.tu || stum.t ir t.t. 90 Tariamosios nuosakos metatonija yra labai platus reiškinys lietuvių kalbos tarmėse. Ją pažįsta ir aukštaičiai vakariečiai (kapsai), ir žemaičiai (dūnininkai), ir, pagaliau, daugumas rytų aukštaičių tarmių. Ši metatonija yra, palyginti, nesenas dalykas. Ji atsirado tuo metu, kai sumišo tvirtapradės šaknies galūninis kirčiavimas su šakniniu. Seniau tokie žodžiai, kaip: drei, dugti, bėgti, biiti, ésti, sėsti, šalti, virti, džiūti ir t.t. buvo kirčiuojami galūnėje (plg. rusų Oeey), o tokie, kaip: irti, kdrti, rimti, skirti, skilti, vėrti ir t.t. buvo kirčiuojami šaknyje. Tai paliudija skirtingos latvių kalbos priegaidės. Pirmosios grupės žodžiai dabartinėje latvių kalboje turi laužtinę priegaidę: aft, atgt, bégt, būt, ėst, sést, salt, vift, žūt (džiūti), o antrosios — kylančiąją: išt, kart, rimt, Skit, škilt, vert ir t.t. Galūninio kirčiavimo (tvirtapradės šaknies) pėdsakų yra ir mūsų tarmėse Pietiniai dzūkai ir dabar tebesako bu'tdu, butd+i; tai rodo galūninį kirčiavimą Šiokių tokių šio kirčiavimo nuotrupų anksčiau yra buvę ir aprašomoje tar. mėje. Prieš kokius dvidešimt penkerius metus esu užrašiusi tokius pavyzdžius: kab dejail.s an lū*do: ~ kaip dėjaūs ant Iėdo (smarkiai kritau); ėjo" &jo ir Sedos (ėjo, ėjo ir atsisėdo); kab gai.lescis stojo'si tai ir žodžai radosi ~ kaip gailestis stojOsi, tai ir žodžiai radėsi (kai pasidarė gaila, tai atsirado ir žodžiai raudai); tokis mažūkas veršūkas radé's ~ tokis mažiūkas veršiūkas radds. Aukštaičių vakariečių tarmės (Kidulių apylinkėje) esu pasižymėjusi tokius posakius: aš tuojaii nubégail ir parsinešiau; sakaii, kad mokais, tai mdkykis. Šie keli pavyzdžiai taip pat paremia mūsų teigimus apie šakninį ir galūninį veiksmažodžių kirčiavimą. Tvirtapradé priegaidė išvirto tvirtagale pirmiausia galūninio tipo veiksmažodžių kirčiuotėse atkeliant kirtį iš galūnės į šaknį, pvz.: būtdu > biitau, augtų > aiūgtų“ ir t.t. Vėliau pagal šį tipą buvo apibendrintas ir antrojo tipo t.y. šakninio tipo, kirčiavimas. Vadinasi, pagal: afigtų, bėgtų, būtų, afty, ésty sėstų, vištų it t.t. imta sakyti: ištų, rimtų, skirtų, skiltų ir t.t. Tokiu būdu šiandien pietvakarių dzūkų tarmėje dviskiemenių veiksmažodžių tariamosios nuosakos liko tik vienas kirčiavimo tipas, būtent: paliko tik tvirtagalė priegaidė, bet žakninis kirčiavimas. Mūsų literatūrinė kalba, išlygindama tariamosios nuosakos kirčiavimą, nuėjo priešingu keliu. Vadinasi, pagal šakninį tipą buvo apibendrintas ir galūninio tipo kirčiavimas, todėl dabar visi tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai yra kirčiuojami šaknyje ir turi tvirtapradę priegaidę. Šioje tarmėje kai kurių tvirtapradės šaknies dviskiemenių veiksmažodžių tariamojoje nuosakoje ilgasis balsis sutrumpėja, o tvirtapradė priegaidė virsta trumpine, pvz.: dzikc ~ dygti : dziktau, dziktai, dziktu: || dzikt ~ digtau, digtai, digtų | digt; Lise ~ lūžti : /ūštau, lšštai, liso || ist ~ luztau, lūžtai, Iūžtų | zt; plisc ~ plyšti : plistw || plist; riško ~ rūgti : rūktu | vitke: ka tū surithtai! ~ kad th surūgtai! (švelniai susikeikia); slike ~ slūgti : slėūktu || slike, 18 Kad, atitraukus kirtį iš galūnės į šaknį, tvirtapradé¢ priegaidé virsta tvirtagale, paro do ir šiaurės zuk3taiiy tarmės, pvz.: arklys > af.klis, bet d'rkT a (kilm.), galva > gal.va, bet gd'lvo (gal.). 91 trūko ~ trūkti : trūktu: || trūkr, bet: paerplištau, perrplištai, parrplištu | par plist! ~ pérplystau, pérplystai, pérplysty || pérplist. Sunku nustatyti šių pavyzdžių metatonijos kilmę. Greičiausiai tai yra analogija pagal būsimąjį laiką. Tam lyg ir pritartų paskutinis mūsų pavyzdys, kurio šaknis ir kirčiavimas visiškai sutinka su būsimojo laiko faknimi ir kirčiavimu: pearrplišu, perrpli'ši, perpliš ~ pėrplyšiu, pėrplyši, pėrpliš. Be to, šioje tarmėje tariamosios nuosakos 3 asm. daug dažniau yra vartojamos sutrumpintos lytys: dzike, lūšt, rake ~ digt, lūžt, rūgt ir t.t., kur pagal bendrą dėsnį, sutrumpėjus šakniai, turėjo įvykti metatonija. Vėliau 3 asmens pavyzdžiu sutrumpėjo kitos formos ir įvyko metatonija visoje tariamojoje nuosakoje. Beje, pastarieji pavyzdžiai dar kartą patvirtina, jog tariamosios nuosakos metatonija yra naujas dalykas, būtent: ji yra jaunesnė už vienskiemenių žodžių su tvirtaprade priegaide sutrumpėjimą. Metatonija sudurtiniuose žodžiuose 1, Metatonijos veikimas priešdėliniuose vardažodžiuose, Dėsningą metatonijos veikimą lengviau galima susekti priešdėliniuose vardažodžiuose, susidedančiuose iš prielinksnio ir kaitomosios ne verbalinės kalbos dalies: a) ape: < apie, api'-, api- : apigalvis (apinasrio dalis), api‘daira (apyvoka, liuoba), apj'piete* (pietų poilsis), api-verpine: (storas lininis audeklas)..., bet: apigamas (apgamas), apinastris (apinasris), apivara (kelinėms arba autams pasirišti virvelė)..., būdvardžiai: api-aukséis ~ apyaukštis, api'ilgis, api'senis, apisto'ris, api-Zalis ir t.t. b) be : diona : beduone: (laikas, kada duonos nėra, duona pasibaigia) ga'lBo:s (dgs.) : begal.vis, darbas : bedat-bis (kas darbo neturi), pld-ukas : beplaii.- kis, karines : bekelnis..., bet: kdulas : bekd'ulis, kdja: bekdijis, pliksna, (plunksna) : bepliksnis, Zd'ndas : bežd'ndzis ir t.t. C) nud || no: : niobrauko's, nuogre-bo's ntiosema, nuoteka (nuotaka), miotarascis ~ nuotarastis (įtarimas, nuotartis), nuotraukos ir t.t. d) pes; parauda (audžiant padaryta retuma), pa-rslicke (verpiant paleistas plonesnis -siūlas), perrsioge (perstojimas), perlaidzini's — parrlaidzini: (vežimo perlaidas)..., bet: pef.nagis (pelnas): geras per.nagis bus; per.peres (drabužio dalis nuo apikaklės ligi rankovės), pef.piete: (apypietė): ar paf.gena per.piete's?; per.takis (vieta, kur visi vaikščioja): paso'dzino' meda'lian to-ko per.tako“ neail.ks; pef.se;ja (apylanka, padaryta séjant): pi-lno's avižos per.seju pridarita; per.vagis (apylanka, padaryta ariant) ir t.t. metatonijos neturi. Sunku pasakyti, kodėl pastarieji pavyzdžiai turi tvirtagalę priegaidę. Juk jie yra senesni už pirmuosius, Gal būt todėl, kad pirmieji yra daugiau veiksminės kilmės, tai jų ir priešdėlis turi tą pačią priegaidę kaip ir veiksmažodžių, o 14 Tiesa, labai dažnai galima išgirsti ištariant su trumpuoju ,,i visuose asmenyse (plg. „plyšti“. 15 Priešdėlis „per“ su veiksmažodžiais ir veiksmaZodiniais daiktavardžiais visados, kaip ir lk, turi tvirtapradę priegaidę. 92 antruosiuose, kurie yra daiktavardinės kilmės, daugiau jaučiamas prielinksniškumas, todėl čia ir priegaidė yra prielinksniška. Tačiau matyti, kad pastarųjų „pavyzdžių metatonija yra senų laikų padaras. e) po’; pa : pdražis ~ pdežis, pdražari: ~ pdežerę, pd:dukre*, pdrsunis, pod'- gro'žis (pasigrožėjimas, savęs parodymas ir kitų pamatymas), pd'šmo'nis (pasižmonėjimas, pasisvečiavimas), būdvardžiai: pd'aukščis ~ pdaukštis, pd'ilgis, pdrmažis, pd'trumpis ir t.t. Daiktavardžiai su priešdėliu „pa“ beveik visados turi metatoniją: dafi.gu“ (vns. gal.): paddnge's, ga'lva" ~ gilva : pagal.ve (individualus mokestis, mažašeimio mokestis), juosta : pajudste: (prijuostė), kd'Inas : pakal.ne“, kamū.pas : pakd'mpes, krantas : pakrdnte', vandeni" : pavan.dene's (kai daug prilyja ar pavasarį sutirpsta sniegas): pavasaro: pavan.dene's prasidės nemazné's išvažiūoc ~ pavdsario pavaūdenės prasidės, nemažnės išvažiūoti ir t.t. Šios rūšies prieveiksmiai taip pat turi metatoniją: sd-ule: : pasai.lui (nuo saulés nusikreipus), vandeni" (gal.) : pavaii.denui, vėjas : pavėji || pavėjui ir tt. Tačiau turime pavyzdžių ir be metatonijos: barržas : paberržis (toks grybas), gurkli“: pagūrkli“ (gal.), kd'ušas : pakd'ušis, ldngas : pald'nge", stégas: pastdge, šd'rmas : pašd'rmers, ilgas : pai-lgis (pyrago kepalas), i-lgas : pai-lgas (bdv.). f) prié : priegalvi- ~ priegalvį, prievakaris, priemo'le' ~ priemolė (žemė su moliu): priemole's labai. indziūsta; prietema (prievakaris), priekurte“ (truputį kurčia), priekušlis (apyžlibis). g) priėš : priešakis, priežgina ~ priešgina, prįešpiecai ~ priešpiečiai, priespusri'cai ~ priešpusryčiai ir t.t. h) pro, pra : prd'švaiste", prd'tarpis, prédmecom (tik akį užmetus): aš cik promecom pažurėjau ~ aš tik prėmečiom pažiūrėjau; karršas : prakef.šum, bet: prakd'ulis, praskiépas, prapiéscis ~ prapiestis ir kt. yra be metatonijos. i) su : sutemoss, sutaupo's, siurausvis (rausvas), su-pilkis, su"Partas (austas sūvartai, t.y. eglute), swžalis (apyzalis), bet: sugra-tai ~ sugrąžtai (atgraZtai), sup ertufe’s ir tt i) su < san- : surmalinus mala; siunaru skail.da ~ sąnarius skauda; sismauga, siu-PBaros (suvértuves), si-fela (susivélélis) ir t.t. k) užuo, už : užūogana, užūomarša, užuopBarta (uzsispyrélis)... Kartais ir priešdėlis už įgauna pailgintą balsį ir tvirtapradę priegaidę (plg. priešdėlį su): uškuri's — uškuri: ~ užkurys — ūžkurį. 1) ant, in : an.tjuoscis ~ antjuostis (juosmuo), arfi.tkešenis, an.tfo-fe: ir t.t. ifi.kilas, ifi.klonis, iū-migis, im.pilas, in.žaginis: td'u rai.Ra garo" in.žagino" (geros rykštės), Šie du prielinksniai, rodos, metatonijos niekados neturi. 2. Metatonijos veikimas dvikamieniuose vardažodžiuose, Dvikamieniuose vardažodžiuose dar sunkiau nustatyti metatonijos veikimo dėsnius negu priešdėliniuose, pvz.: a) buozgalvis (kūjutis), bet: rufapjicte’, oškavi"ine": vūŪno" su o:škavi'ini ~ vilnos su ožkavilne (šiurkščios); b) givaplaii.kei, šalavai.ne* (toks paukštis), graitadar.be*, kraivagalvis ir t.t., bet: raudonguūrklis (toks paukštis), ilgavaride: (kiaulė sušvelnintai), bal93