Kai kurie beasmenių sakinių tipai Malkavos tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KAI KURIE BEASMENIŲ SAKINIŲ TIPAI MALKAVOS TARMĖJE (BTSR, Magiliovo srt., Mstislavlio rajonas)1 M. SIVICKIENĖ Beasmenių sakinių klausimas lietuvių kalbos tarmėse, be abejo, labai įdomus iš viso, o juo labiau, kad tokie sakiniai nėra plačiau nagrinėti ir lietuvių literatūrinėje kalboje. Dėl pastarosios priežasties susidaro daug sunkumų, aprašant tarmės beasmenius sakinius. Mokykloms skirtuose lietuvių kalbos vadovėliuose apsiribojama tik keliais beasmenių sakinių, nusakančių gamtos reiškinius ar fizinę bei psichinę žmogaus būklę, pavyzdžiais. Apeinamas struktūrinis bei semantinis beasmenių sakinių įvairumas. J. Jablonskio sintaksėje tiesiog apie beasmenius sakinius kalbama labai trumpai (duota definicija ir keletas pavyzdžių), bet, kalbant apie pagrindines ir antrines sakinio dalis, duodama daug įvairių pavyzdžių, kurių tarpe yra ir beasmenių konstrukcijų, nors jos ir nepriskiriamos prie pastarųjų.2 Kiek smulkiau ties lietuvių kalbos beasmeniais sakiniais sustoja M. Durys³. Jis kalba ir apie tokius beasmenius sakinius, kurių tariniu eina dalyvis, asmeninis veiksmažodis, turįs beasmenę reikšmę ir t. t. Bet pati M. Durio pažiūra į gramatikos klausimus dažnai formalistinė. Vadovėlio pratarmėje Durys sako, kad jis tiesiog vadovavosi M. Peškovskio „Русский синтаксис в научном освещении“. Bet jeigu M. Peškovskio sintaksėje kalbos faktų dėstymas daugeliu atvejų prasilenkia su formalistiniu autoriaus nusistatymu, tai nedidelis Durio vadovėlis ir liko kiaurai formalistinis. Čia ne beasmenių sakinių reikšmė sąlygoja jų struktūrą, o atvirkščiai — forma nulemia turinį. Šiame straipsnyje ne visai sutinkama su tradicine pažiūra į kai kurias čia nagrinėjamas sintaksines konstrukcijas. 1 Šis straipsnis yra sutrumpintas kandidatinės disertacijos „Литовский говор в белорусском окружении (БССР, дер. Мальковка, Могилевской обл.)“ (rankraštis) skyrius. Disertacija apginta Leningrado Lenino ordino Valstybiniame A. Ždanovo vardo universitete 1956 m. Joje aprašoma Malkavos kaimo tarmės fonetika, morfologija ir kai kurie sintaksės klausimai. Smulkiau apie tai ir apie tarmės kilmę žr. to paties pavadinimo autoreferate. 2 Rygiškių Jonas, Lietuvių kalbos sintaksė, 10, 19–26, Seinai, 1911. 3 M. Durys, Lietuvių kalbos sintaksė, Kaunas, 1927. 231 Beasmeniais sakiniais laikomi tokie sakiniai, kurie neturi gramatinio veiksnio, išreikšto vardininko linksniu ir nusakančio veiksmo veikėją arba tam tikros ypatybės turėtoją; tokių sakinių tarinys nesusijęs su asmens kategorija. Straipsnyje aprašoma Malkavos tarmei būdingesni beasmeniai sakiniai. Jie klasifikuojami pagal sudėtį. Išskiriamos ir kai kurios semantiniu atžvilgiu ryškesnės grupės. I. BEASMENIAI SAKINIAI SU BEASMENIAIS AR BEASMENIŠKAI PAVARTOTAIS VEIKSMAŽODŽIAIS 1. Beasmeniai sakiniai, nusakantieji įvairius gamtos reiškinius Pagrindine sakinio dalimi (tariniu) eina beasmeniai ir beasmeniškai pavartoti veiksmažodžiai. Tarinys turi esamojo, būtojo ir būsimojo laiko 3-jo asmens formą. Pvz.: Ale teip spakainiai (ramiai) lyja⁴; Vakar labai ke.pina.; Perniai labai kepindava.; Vėl isipaga.di.ja. (išsigiedrino); Lauki šūla; Pa.piet vėl šūtins; Ai, daug prisni.ga.; Jau de.nos kiek pridėja.; De.noja; Kai iside.nos (išsidienos), tai ir isipaga.dis; Un pa.vakarius pradėja. laščiot5. Tarmėje šalia šių beasmenių sakinių pasitaiko ir asmeninių, pvz.: rytas aušta, lietus lyja, vakaras jau sute.ma., graužmas (griaustinis) graudžia... Tokių sakinių atsiradimą A. Šachmatovas aiškina vėlesniu subjekto pridėjimu prie beasmenio sakinio dėl asmeninių sakinių įtakos. Priešingos nuomonės (kuriai pritaria ir M. Durys savo sintaksėje) yra M. Peškovskis. Jo supratimu asmeniniai sakiniai lietus lyja, aušra aušta ir t. t. yra ankstyvesni, ir tik vėliau, ėmęs kritiškai galvoti, žmogus atmeta tariamo veikėjo pavadinimą, tuo pabrėždamas tikrosios priežasties (tikrojo veikėjo) nežinojimą. 2. Beasmeniai sakiniai, išreiškiantieji psichinę bei fizinę žmogaus būklę Tarinio eina tik beasmeniai veiksmažodžiai 3-jo asmens formoje. Jie taip pat gali būti būtojo (kartinio ir dažninio), esamojo ir būsimojo laiko, pvz.: Kojas ge.lia; Dunti. baūdžia (maudžia); Man teip pusiauji. sopa; Matai, le.žiu.vi. jai niešti; Vis galvu. ne.štėdava; Vakar galvu. sa.pėja; Neskaityk, galvu. sa.pės... Tarmėje greta tokių beasmenių konstrukcijų dažnai vartojamos, gal būt, naujesnės asmeninės konstrukcijos, plg.: Oi, lūpa.s sopa labai; Galvà pradė sa.pėt; Aštripa. runka; Jan runka.s knieti, kadniec (būtinai) kad teip padaryt; Nosis niešti, miris kas; Kaip sopa ažu.pinčiai, tai pre.ma (tiesiog) ra.du. nera... Verta pastebėti, kad su veiksmažodžiais sopa, niešti, peršti vartojamas ir galininko, ir vardininko linksnis. Bet su veiksmažodžiais užtirpsta, tvinksta, ⁴ Norint tiksliau perteikti tarmės fonetiką vartojama fonetinė transkripcija, tik žymiai suprastinta. Garsų pुसilgum as žymimas tašku žemai iš dešinės garso ženklo pusės. Kirčiuoti ilgieji balsiai žymimi kaip lk. Kirtis ir garsų minkštumas parodytas tik atskirais atvejais. Skiausteliuose paaiškinami kai kurie tarmės žodžiai. ⁵ Bendraties galinis t tarmėje dažniau esti minkštas. 232 knieti vartojamas tik vardininkas, o su veiksmažodžiais gelia, maudžia — tik galininkas. Toks dvejopas šių sakinių vartojimas būdingas rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėms.6 Literatūrinėje kalboje tokiais atvejais daugiau vartojamos beasmenės konstrukcijos, t. y. su galininku. Šios grupės beasmenių sakinių tarpe yra ir kitokių pagal sudėtį ir reikšmę sakinių, pvz.: Ale ži.na.t. prisvarga. jau; Tadu jai labai pazbausa. (pasidarė baisu); Paru.pė (parūpo) padaboo, kas ti de.das; Ajagi, kaip gert noris... Kai kuriose jų beasmenis ar beasmeniškai pavartotas veiksmažodis kartu su bendratimi sudaro suvestinį tarinį (gert noris, paru.pė padaboo). II. BEASMENIAI SAKINIAI SU BŪTOJO LAIKO BEVARDĖS GIMINĖS DALYVIU Tai labai plačiai tarmėje vartojami sakiniai. Priklausomai nuo to, kaip išreikštas veikėjas, šiuos sakinius skirstome į dvi grupes: sakiniai su nenurodytu veikėju ir sakiniai, kuriuose veikėjas išreikštas kilmininko linksniu. 1. Sakiniai su nenurodytu veikėju, pvz.: Atvažiuo.va. imt, tai sa.ka., va gerai sukrauta (apie sieną); Negrėpta ut lik tiem žaliem; Čia jau pravaruóni.ta (pražiopsota); Vynas tru.puti. nugerta bu.va.; Jai pâltas ge.ras nu.pirkta; Vi.sa.s ku.psna.s nukūnkinta (išversta) bu.va.; Stovi ca.gla.s (plytos) sugriáuta; Zadotkas (avansas) bu.va. duota... Kaip matyt iš pavyzdžių, čia galimi du atvejai. Vienuose sakiniuose yra vardininko linksniu pasakytas daiktavardis, kituose jo nėra.7 Dėl veikėjo visiško nebuvimo sakinyje, objekto vardininkas tartum įgauna veiksnio prasmę. Toks sakinių prasmės pakeitimas, kada jie savo forma priartėja prie paprastų asmeninių sakinių yra žinomas ir kai kuriose rusų kalbos tarmėse.8 J. Jablonskis tokius sakinius su vardininko linksniu, nors tas vardininkas reiškia objektą, priskiria prie asmeninių sakinių.9 Iškyla klausimas, kodėl tuose sakiniuose tariniu eina bevardės giminės dalyvis ir kodėl jis nėra suderintas su veiksniu. Į šį klausimą Jablonskis atsakymo neduoda. Greičiausiai, bevardės giminės dalyviai čia vartojami todėl, kad nepasakytas veikėjas. 2. Sakiniai su veikėju kilmininko linksnyje. Veikėju, išreikštu kilmininko linksniu gali eiti įvardžiai arba tikriniai daiktavardžiai, pvz.: Kinduriu. ra.da.m, kai atvažiuo.va.m, ineita naujuosna namuosna iš kurnica.s (iš dūminės); Jau 6 Kai kuriuose puslapiuose tokių sakinių pavyzdžiai sutinkami I. Špechto Litauische dialektische Texte aus Russisch Litaues, Leipzig, 1920, o taip pat J. Otrembskio Wschodniolitewskie narzecze twereckie, cz. I. Kraków, 1934. 7 Abi šių sakinių rūšys yra būdingos šiaurės rusų tarmėms; žr. А. Б. Шапиро, Очерки по синтаксису русских народных говоров, 144—145, Москва, 1953. Apie jų vartojimą rusų kalbos paminkluose žr. С. Д. Никафоров, Глагол, его категории и формы в русской письменности II-й пол. XVI в., 321, 1952. 8 Ф. Д. Филин. Заметки о записях материалов по синтаксису. — „Бюллетень диалектологического сектора Института русского языка“, вып. 4, 45—47, 1948. 9 Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksė, 30, Seinai, 1911. 16. Kalbotyros klausimai II. 233 nume.gota gerai mūsų. pradėja, stukset (belsti); Sodi ke.no tai būta; Jo jau ata.nėšta malku.s; Ma.na, nuveita nėr žinia.s kur; Viešnia.s ata.ja., a. ma.na. kvartu.kas (žiūrstas) ažu.miršta nusimt; Levasios prigriūta šiena, su rugienu... Konstrukcijas su bevardės giminės būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviai iš veikėjo kilmininku F. Špechtas laiko lenkiškomis¹⁰, tačiau teisingiau būtų jas laikyti bendromis lietuvių ir slavų kalboms; tai rodo platus jų vartojimas lietuvių ir rusų kalbos tarmėse. III. BEASMENIAI SAKINIAI SU MODALINIAIS ŽODŽIAIS Suvestinis tarinys susideda iš bendraties, kuri pasako veiksmą, ir modalinio žodžio, rodančio laiką ir veikslą. Dažniausiai vartojami šie modaliniai žodžiai: (ne-)reikia, (ne-)priseis, (ne-)teks, (ne-)тuоžnа, (ne-)galima. Šis sakinių tipas jungia dvi sakinių rūšis: sakinius su objekto vardininku ir sakinius su veiksmo objektu kituose linksniuose. 1. Beasmeniai sakiniai su modaliniais žodžiais tarinyje ir objekto vardininku. Tokie sakiniai vartojami tarmėje labai dažnai, pvz.: Jau ugnis reikia dekt; Kibà (jeigu tik) sulis, tai raiks kraut šienas; Nuvelet silkė. nereikia, tik nulu.pt; Runka.s niekaip nemuožna atvelet; Raiks jau dabar neu.turt (nekalbėt) niekas; Man taisyt reikia dunkšti.s (stogas); Ryt kažna, ar priseis šienas džiovint... Lietuvių kalbos vadovėliuose tokius sakinius priimta laikyti asmeniniais, turinčiais abi pagrindines sakinio dalis. Vardininko linksnis kartu su bendratimi laikomas suvestiniu veiksniu, o modalinis žodis — tariniu. Teisingiau būtų priskirti tokius sakinius prie beasmenių su suvestiniu tariniu (modalinis žodis + bendratis). Veiksniu laikyti čia vardininką gal ir ne visai teisinga, nes jis reiškia objektą. Čia vardininkas turi galininko reikšmę, o bendraties kaip suvestinio tarinio dalies prijungimas prie vardininko, atitraukimas jos nuo modalinio žodžio yra dirbtinis. Literatūrinėj kalboj vardininko vietoje tokiuose sakiniuose vis daugiau vartojamas galininkas. Tai pastebi J. Žiugžda¹¹. Sakiniuose, kur vietoj vardininko pavartotas galininkas, J. Žiugžda mato pagrindinių sakinio dalių išraiškos pasikeitimą. Sakinys vasarą tenka daržai laistyti12 jo nagrinėjamas taip: daržai laistyti suvestinis veiksnys, tenka — tarinys, o sakinyje vasarą tenka daržus laistyti veiksniu laikoma tik laistyti, o tariniu — tenka. Iš tikrųjų jokių pasikeitimų pagrindinių sakinio dalių sudėtyje čia neįvyksta, tik visiškai išryškėja papildinys galininko linksnyje. J. Jablonskis, kalbėdamas apie sakinius su vardininku ir suvestiniu tariniu¹³, nurodo, kad tokius sakinius nagrinėjant gali būti daug subjektyvumo. Sakinyje reikia rugiai kirsti, klausiant, kas reikia daryti, veiksnys bus rugiai kirsti, o klausiant, kas pasakoma apie rugius, atsakysim: rugiai kirsti reikia. Vadinasi, reikia kirsti laikysim tariniu. 10 F. Specht, min. veik., 69—70. 11 J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 2, 8, 1955. 12 Pavyzdys imtas iš ten pat. 13 Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksė, 25—26, Seinai, 1911. 234 Kaip matome, J. Jablonskis neduoda kokio nors kriterijaus, pagal kurį galima būtų priskirti bendratį prie veiksnio ar tarinio, nurodydamas, kad tai priklauso nuo klausimo, loginio kirčio ir t. t. Analoginės konstrukcijos su galininko reikšmės vardininku vartojamos šiaurės rusų tarmėse14, o iki 18 a. buvo vartojamos ir rašomojoj rusų kalboj.15 2. Beasmeniuose sakiniuose su suvestiniu tariniu, susidedančiu iš modalinio žodžio ir bendraties, papildiniu gali eiti kilmininko linksnis. Kilmininko vartojimą visada čia sąlygoja daiktavardžio ar veiksmažodžio semantinė reikšmė, pvz.: Raiks susmal’t dabar miežiu. (dalį jų, ne visus kiek yra); Do man raiks ža.les pasraut (priešdėlis pa- parodo veiksmo nepilnumą); Nėr kadu sedi, Pranokas atvažiuos, raikia re.šutu. jam atne.št; Raikia duot jam kruopu. tegu ėda... Jeigu tokio sąlygojimo nėra, vartojamas vardininko linksnis, plg.: Raikia sumalt rugiai (visą atsargą); Muožna išraut aguona.s; Nemu ožna miltai iškraty t, ku. nori daryk ir t. t. 3. Tarmėje dažni ir kiek kitoki šios grupės beasmeniai sakiniai. Tai sakiniai tokios pat konstrukcijos, tik juose nėra modalinio žodžio — jis tik numanomas. Su tranzityviniu veiksmažodžiu vartojamas taip pat vardininkas, pvz.: Kur to ža.le do gau t; Čia liesva.s (kopėčios) paduot. ar per tos nulipsi; Kur a.ni.s dėt, pinigai... 4. Dažnai vartojami beasmeniai sakiniai su modaliniais žodžiais ir netranzityvinio veiksmažodžio bendratimi, pvz.: Pasiset un ke.lia. raikia (prieš kelionę); Šiunde važiuot in posa.džia. raikia; Maž do un bazora. (į turgų) prieis nuveit; Nemu ožna un jo jot (ant arklio). 5. Įdomi dar viena tokių beasmenių sakinių rūšis. Prie suvestinio tarinio (modalinio žodžio ir bendraties) gali būti prita­pus būtojo kartinio laiko veiksmažodžio „būti“ 3-jo asmens forma. Pvz.: Ryt raike. bu.va. blynu, išike.pt; Pirtis raike. bu.va. pasku.rint, nėr kadu; Sakau, maž (gal) pasėset jau raike. bu.va.; Raike. bu.va. lik šiol ir atait, nėr ir nėr; Raike. bu.va. jau pade.taut... Šitie sakiniai savo reikšme panašūs į tariamąją nuosaką, t. y. jais pasakomas realiai neįvykstąs, bet pageidaujamas veiksmas. Plg.: Ryt reikėtų blymų išsikept. „Buvo“ juose neapibrėžia būtojo laiko. Veiksmažodis „buvo“ tokiuose sakiniuose neabejotinai atsirado dėl slavų kalbų įtakos. Plg. Завтра надо было бы блинов испечь. Rusų, baltarusių, lenkų kalbose „reikia“ нужно, treba, trzeba — predikatyviniai žodžiai su modaliniu atspalviu priskiriami prie būsenos kategorijos. Su jungtimi „быть“ jie vartojami kaip tarinys. Šiose slavų kalbose „reikia“ savaime negali išreikšti gramatinio laiko, o tik pasako būseną su modaliniu atspalviu. Tuo tarpu lietuvių kalboje „reikia“, nors ir reiškia reikiamybės sąvoką kaip būseną, vis dar yra veiksmažodis ir gali išreikšti veiksmažodžio laikus be jungties „būti“. Todėl „buvo“, pridėtas prie „reikėjo“, prasmės atžvilgiu nieko naujo neduoda, tik pabrėžia veiksmo nerealumą. 14 Бюллетень диалектол. сектора АН СССР. вып. I, 17, 1947. 15 A. Б. Шапиро, Очерки по синтаксису русских народных говоров, 141—142, Москва, 1953. 235 Tokios konstrukcijos sakinių pasitaiko ir kitose tarmėse, pvz., Tverečiaus tarmėje16, taip pat ir Linkmenų tarmėje, nuo kurios atskilo Malkavos tarmė. Tai reiškia, kad jie atsirado anksčiau negu aprašomoji tarmė atsidūrė baltarusių kalbos aplinkoje. J. Špechtas duoda tokių pavyzdžių jau iš „Summa arba trumpas izguldimas Ewangelių szwentų“. IV. BEASMENIAI SAKINIAI SU BEVARDĖS GIMINĖS BŪDVARDŽIAIS Šiuose sakiniuose tarinys išreikštas bevardės giminės būdvardžiu. Veikėjo buvimo atžvilgiu šie sakiniai nevienodi. Vienuose jų tariniu išreikšta būsena nesusieta su jokiu veikėju, kituose — jis numanomas arba išreikštas naudininko linksniu, pvz.: Pre. saulai teip balta; In saula.s labai sveika; Ai, bloga be duntu.; Matai, kaip par mus ramu (linksma); Gal neramu (liūdna) Malkava.j, kai jaunim, tai vis miestai geriai... Dažnai čia tariniu eina slaviškas baika || baika reiškias: nebloga, gera, gerai (plg. bltr. байка = басня), pvz.: Kad ir užlyt trupučiu.ku., tai baika; Šiunde baikta, nelabai karšta; Jau kai rugius suvės, tai tadu bus baika... „Baika“ tarmėje įgavo bevardės giminės būdvardžio prasmę. Tariniu ar tarinio sudėtyje jis gali eiti ir asmeniniuose sakiniuose, pvz.: Kas metai mūs bulba.s baika; Kalniai (kailiniai) bus baika... Panašia prasme (nebloga, gera, gerai) žodis байка vartojamas, matyt, ir kai kurių baltarusių tarmių17. V. SUDĖTINIAI BEASMENIAI SAKINIAI Malkavos tarmėje plačiai vartojami tokios konstrukcijos beasmeniai sakiniai: 1. { nėra / yra } + kas + esam. 1. 3 a. veiksmažodžio forma Pavyzdžiai: Nėr kas ra.ša. (nėra apie ką rašyti); Nėr kas walga. (nėra ko valgyti, maisto); Nėr kas rūna (nėra žolės); Nėr kas pe.ni (nėra kiaulės); Paliūte. (liet­ingas laikotarpis), tai nėr kas dirba (nėra ko dirbti); Yra kas pjauna (geri javai); Yr kas ma.la. (yra grūdų), tik nėr girnų.; Yr kas siu.wa (yra medžiagos), tik neturiu čėsa. (laiko). 2. { nėr / yra } + kur, kada + esam. 1: 3 a. veiksmažodžio forma. Pvz.: Tai čia nėr kur mauda.s (nėra kur maudytis); Nėr kadu ir apsvelka; Gal nebua.wa. kadu ra.ša.; Nėr kur de.da la.pai; Aš girdėjau, ale nebu.wa. kadu klau-sa.; Yr kur gama. Yr kadu čia man ple.pa... (yra kur ganyti); 16 Žr. J. O t r ę b s k i, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, cz. I, 400. 17 D. Telentiuko neatspausdintoje kandidat inėje disertacijoje „Исследование в области белорусской диалектологии“, Пинск, 1949, randame pavyzdį „Тэпэр зайихаты у Пінск, байкы, а ранчь, праўда што было трудно“. 236 Tai savotiški sudėtiniai beasmeniai sakiniai su beasmeniais pagrindiniais, kuriuose yra tik tarinys, išreikštas būvį reiškiančiais veiksmažodžiais nėra, yra, ir beasmeniais papildinio šalutiniais sakiniais (kas ra.są, kas valga, kur mauda.s ir t. t.). Šie sakiniai įdomūs tiek sudėties, tiek reikšmės atžvilgiu. Kaip matyt iš paaiškinimų, sakiniuose su įvardžiais vardininko linksnis „kas“ reiškia objektą. Kai kuriose kitose tarmėse tas „kas“ reiškia veikėją (nėr kas valgo — nėra valgytojo). Lietuvių kalbos vadovėliuose tokie sakiniai nėra nagrinėti. J. Jablonskis, kalbėdamas apie pagrindines sakinio dalis, duoda daug tokių pavyzdžių iš įvairių tarmių.¹⁸ Ir neatsižvelgiant į tai, ar juose vardininkas reiškia objektą ar veikėją, vardininkas ir veiksmažodžio forma laikomi loginiu veiksniu. Malkavos tarmės atžvilgiu tai būtų neteisinga, nes čia vardininkas reiškia objektą. Išreiškiant veikėją, vartojamas naudininkas: Nėr kam aina (nėra žmogaus, kuris eitų); Yr kam padeda (yra padėjėjas); Nėr kam padeda (nėra padėjėjo). Galimas daiktas, kad visuose šių konstrukcijų šalutiniuose sakiniuose veiksmažodžiai rašo, valgo ir t. t. tik savo forma sutampa su 3-jo asmens forma. O pagal savo kilmę čia yra kokia nors kita forma. Jablonskio pavyzdžiai rodo, kad tarmėse čia įvairuoja veiksmažodžio forma. Čia gali būti: esam. l. veikiamosios rūšies dalyvis, liepiamoji nuosaka, tariamoji nuosaka ir t. t. 3-jo a. forma šituose sakiniuose savo prasme primena beasmenius veiksmažodžius, nes jie taip pat nenurodo veikėjo. Šalia sakinių: nėr kas valga, nėr kur mauda.s, nėr kam aina vartojami ir sakiniai su bendratimi: nėr ko valgyt, nėr kur maudytis, nėr kam ait, yr kam padėt ir t. t. Nustatyti kokių nors tokio skirtingo vartojimo dėsnių nepavyko. Be abejo, visi šie sakiniai labai įdomūs sudėties ir reikšmės atžvilgiu ir turi būti plačiau nagrinėjami, remiantis kitų tarmių duomenimis. НЕКОТОРЫЕ ТИПЫ БЕЗЛИЧНЫХ ПРЕДЛОЖЕНИЙ В ГОВОРЕ ДЕР. МАЛЬКОВКА (БССР Мстиславльский р-н Могилевской обл.) М. К. СИВИЦКЕНЕ Резюме В статье даётся описание наиболее характерных для говора дер. Мальковка безличных предложений. Безличные предложения рассматриваются главным образом с точки зрения их состава и выражения сказуемого. Рассматриваются следующие типы предложений: I. БЕЗЛИЧНЫЕ ПРЕДЛОЖЕНИЯ С БЕЗЛИЧНЫМИ ИЛИ БЕЗ-ЛИЧНО УПОТРЕБЛЕННЫМИ ГЛАГОЛАМИ; 18 Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksė, 25, Seinai, 1911. 237 II. БЕЗЛИЧНЫЕ ПРЕДЛОЖЕНИЯ С НЕРОДОВЫМ СТРАДАТЕЛЬНЫМ ПРИЧАСТИЕМ ПРОШЕДШЕГО ВРЕМЕНИ (В СКАЗУЕМОМ). Эти предложения широко распространены в говоре. Среди них различаются предложения с неуказанным производителем действия и предложения с указанным производителем действия (в родительном падеже). В первых предложениях употребляется дополнение в именительном падеже. Из-за полного отсутствия реального субъекта действия именительный падеж объекта переосмысливается, приближается по значению к носителю состояния, выраженного причастием. Например, Jai pal’tas ge.ras nu.pirkta (для неё хорошее пальто куплено). В своей грамматике И. Яблонскис относит такие предложения к личным. III. БЕЗЛИЧНЫЕ ПРЕДЛОЖЕНИЯ С МОДАЛЬНЫМИ СЛОВАМИ. Здесь наиболее интересными являются предложения с модальными словами и именительным падежом в объектном значении. Nuelet silke. neraike (буквально; помыть селедка не надо). В грамматиках литовского языка такие предложения также относятся к личным. Инфинитив и именительный падеж существительного рассматриваются как сложное подлежащее, а модальное слово — как сказуемое. Этот тип предложений включает в себя несколько разновидностей и среди них предложения, в которых сложное сказуемое (модальное слово + инфинитив) под влиянием славянских языков осложнено формой 3 лица прошедшего времени глагола „быть“: Ryt raike. bu.va. blynu. isikept (Буквально: завтра надо было блинов испечь). Влияние давнее, т. к. подобное осложнение сказуемого встречается и в Линкмянском говоре (от которого откололся Мальковский говор) и в других говорах. IV. БЕЗЛИЧНЫЕ ПРЕДЛОЖЕНИЯ С НЕРОДОВЫМ ПРИЛАГАТЕЛЬНЫМ. В качестве сказуемого может употребляться слово baika со значением „хорошо“, „ничего“ (ср. белорус. байка = басня), которое осмысливается как няродовое прилагательное. V. СЛОЖНЫЕ БЕЗЛИЧНЫЕ ПРЕДЛОЖЕНИЯ. Как сложные рассматриваются предложения типа: ner (yr) kas valga. (буквально: нет (есть), что едят), ner (yr) kadu apsvelka (буквально: нет (есть) когда одевается). Главные предложения составляют глаголы бытия (есть, нет). В придаточных дополнительных с местоимениями именительный падеж местоимения „kas“ обозначает объект. Глагол в них, по-видимому, только соотносится с формой 3-го лица, а по происхождению может быть иной формой. По говорам здесь выступают разные глагольные формы.