Miežiškių tarmės vokalizmo bruožai

LIA T U VTU K AL BrO T:Y ROS IKLALS I MALIN LSS ET UV OS TSR MOK SLU AKAD EMIEJA MIEZISKIU TARMES VOKALIZMO BRUOZAI J. SUKYS Transkripcija Straipsnyje vartojama ,,Lietuviy kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ transkripcija. Nukrypimai yra šie: 1. Garso ilgumui žymėti vartojamas taškas aukštai dešinėje raidės pusėje (brūkšneliu viršuj raidės žymimas tik istorinis garso ilgumas), Ilgumas žymimas ne tik nekirčiuotų, bet ir kirčiuotų garsų. 2. Priebalsių grupėje težymimas tik tos priebalsės minkštumas, kuri stovi betarpiškai prieš užpakalinės eilés balsį ar žodžio gale, 3. Priebalsių aspiruotumas nežymimas, 4. Papildomai įvesta raidė v žymi užpakalinės eilės balsį, šiek tiek platesnį negu lk. u. Miežiškių tarmė yra dalis tos rytų aukštaičių puntininkų tarmės, kuri nepriklduso nei rotininkams, nei dadininkams, nei Zalininkams, nei Zadininkams!. Ji yra į pietryčius nuo Panevėžio ir apima Miežiškių (Miesky) ir Raguvės miestelius su gretimais kaimais. Miežiškių kaimynai iš vakarų pusės yra pontininkai, o Raguvės kaimynai — pantininkai. Pakraštiniai pontininkų kaimai, esantieji šalia puntininkų, paminėtini šie: Pakriaušiniai, Tautkūnai, Pajūodžiai, Preidžiai, Kabéliai, Klepšiai, Velykiai, o puntininkams jau priklauso Pūčekų, Bajėriškių, Trakininkų, Būkaltiškių kaimai. Šią ribą reikia akcentuoti dėl to, kad mūsų lingvistinėje geografijoje ji buvo vedama ne visai tiksliai. Pavyzdžiui, A. Salio žemėlapyje? Miežiškių (Mieškų) miestelis priskirtas pontininkams. Kai kurių netikslumų (Pūčekų, Bajoriskiy ir Kūlbagalio kaimų priskyrimas pontininkams) yra P, Būtėno straipsnyje „Augštaičių tarmės okuojančiosios pašnektės sienos“3. I. Tarmės vokalizmą nulemiantieji veiksniai Yra keletas sąlygų, nuo kurių priklauso to ar kito aprašomosios tarmės balsio ar dvigarsio ištarimas, § 1. Balsio vieta žodyje, Lk. žodžio galo balsis ar dvigarsis dažniausiai atitinka kitokius tarmės garsus negu Ik. žodžio kamieno balsis ar ! Apie šiaurinės šios tarmės dalies vokalizmą žr. I. Jašinskaitė, Kirtis, priegaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarméje. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1. Vilnius, 1957. 2 Zr. Archivum Philologicum, 4, Kaunas, 1933, 8 Žr, Archivum Philologicum, 3, 185, Kaunas, 1932, 151 dvigarsis. Tai atsitinka todėl, kad, šalia bendrojo nekirčiuotųjų skiemenų trumpėjimo dėsnio, žodžio galą dar veikia specifiškas galūnių trumpėjimo dėsnis, o žodžio kamieną — specifiškas trumpųjų kirčiuotų skiemenų ilgėjimo dėsnis. Dėl to naujai žodžio gale atsiradę tarmės balsiai dažniausiai atitinka kitokius 1k. balsius, pvz.: piévo.~pievoje, mdta~mito. Žodžio gale svarbu ir tai, kokiai kategorijai žodis priklauso, pvz.: vardažodžių šakdūs-——šakos, įvardžių katrė:s-—katrės. $ 2. Kirtis ir priegaidė. Miežiškių tarmė, kuri įeina į sąlyginio kirčio atitraukimo zoną, turi penkias priegaides. Tvirtaprade (") priegaidę gali turėti dvibalsiai ai, aw, ei, ui ir mišrieji dvigarsiai, pvz.: ld'ibus~ldibas, ld"ruža--laužo, séilas~séilés, smiitke~smuiké, šalto -ošalta, lempu~I1émpa, tri.ni~trinti, kd.rmi.8~kurmis. Tvirtagalg (~) priegaidę gali turėti dvibalsiai ai, au, ef, ui ir mišrieji dvigarsiai, pvz.: fai‘bus~zaibas, Idi kos~Ilalikas, $vei'si~3veisti, mui*lus~muilas, kal-tus~kaltas, ken So~kemsa, pii'kius~peiiktas, bvi-bv~buiba. Be to, tvirtagalę priegaidę turi kiekviena ilga šaknis, į kurią įeina aukščiau nurodyti dvigarsiai, net ir tvirtapradės prigimties, kada į ją iš trumpos galūnės yra atitraukiamas kirtis, pvz.: lai*bu~laiba, šdiūūkr-ošauki, spel’ kus~sveikus, poi’ kus~puikis, kal'm~kalne, vefki~verki. Trumping (*) priegaidę turi: žodžio galo trumpieji balsiai, pvz.: sukimo suki, Sakb~3aka, karrds-—katras, karé~katé€; kai kurių vienskiemenių žodžių trumpieji balsiai, pvz.: aš-—vūš, kdr-—kad, béi~bet, nėgimonėgi, tik~tik, dūmo dū; ištiktukai ir akimirkos veikslo veiksmažodžiai, reiškiantieji staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: baksi~bakst, bdksteisi-—būkstelėti, Fipi~zibt, šiprelsi-žibtelėti; esamojo laiko III ašmens onomatopėjiniai veiksmažodžiai, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: faksi~Zaksia, trépsi~trépsia, būsimojo laiko III asmuo, pvz.: ne$~ne§, bLs~bus, matls~matys; tariamosios nuosakos sutrumpėjusi III asmens forma, pvz.: rast „rastų“, nest „nėštų“, bbz „būtų“. Vidurinę (*) priegaidę turi pailgéje kirliuotieji žodžio kamieno Ik. i, w, pvz.: ki.tus~Kitas, nit.neSe~nunesé, bernū.kus = berniūkas. Vidurinę priegaidę dar turi ilgieji balsiai ir dvibalsiai ze, uo, tiek nuo seno kirčiuoti, tiek gave kirtį po jo atitraukimo iš trumpos galūnės į ilgą šaknį, pvz.: rd-e.~ritai, šė'memožėmė, kėlamokčšlė, pi ‘ksto~piksta, #6-d#i8~zodzius, kri'me.~krlimai, pienvs~ pienas, juodv~ijuoda. Tarmės ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo tvirtapradé ir tvirtagalé priegaidės nėra girdimos. Vidurinę kirstinę (*) priegaidę turi žodžio galo kirčiuotieji ilgieji balsiai, kurie lk. tariami tvirtagališkai, pvz.: žins'-0žinai, aki’ ~aky, matd~mataii, miski ~misk{. Kirstiné priegaidé nuo vidurinės skiriasi tik stipresniu kirčiuotojo skiemens akcentavimu. Reikia pasakyti, kad ir trumpiné kirčiuotos galūnės priegaidė turi nukirstumo atspalvį. ; * Tarmė turi ir pilnąsias tariamosios nuosakos III asmens formas, kur išlaikytas senasis galūninis kirčiavimas, pvz.: rast4'=vrastū, nest’ moneštū, buta'eubūtų, 152 Aprašomosios tarmės dvigarsių sandų ilgumas daugiausia priklauso nuo priegaidės. Nekirčiuoti lk. balsiai ar dvibalsiai paprastai atitinka kitokius tarmės garsus negu kirčiuoti. § 3. Priebalsių veikimas. Po j ir palataliniy priebalšių, po kurių yra buvęs 7, Miežiškių tarmės, kaip ir kitų tarmių bei Ik., užpakalinės eilės balsiai supriešakėja, o supriešakėjęs užpakalinės eilės balsis # netgi ištariamas kaip priešakinės eilės balsis 1. Aprašomosios tarmės kai kurie balsiai, stovėdami prieš kietuosius priebalsius, paplatėja. Balsių 4, w tas paplatėjimas labai nežymus, o Ik. balsis e prieš kietąjį priebalsį tariamas kaip tarpinis garsas tarp e¢ ir a. II, Tarmės vokalizmo sistema A, Žodžio kamieno vokalizmas 1. Balsiai § 4. Miežiškių tarmės a, e, atliepiantieji Ik. a, e, yra ilgi ir trumpi. Tiek ilgasis, tiek trumpasis e prieš kietąjį priebalsį yra smarkiai paplatėjęs ir tariamas kaip tarpinis garsas tarp € ir a, pvz.: ge'rus->gėras, medos-vmedūs, negš-monėš. Prieš minkštąjį priebalsį e tariamas kaip Ik., tik, būdamas ilgas, yra kiek įtemptas ir siauresnis negu Ik., pvz.: Akė'li.8 „kėlias“, mé du. me mėdžių. Tarmės ilgasis ir trumpasis a savo kokybe nuo Ik. ilgojo ir trumpojo a nesiskiria, pvz.: bd dvs~bidas, Fade i~zadéti. ~~ § 5. Trumpieji a, e paprastai yra tik nekirCiuoti, pvz.: vakaréli.i~vakar€lis, nebegeers’ ~nebegerai. Kirčiuoti jie būna šiais atvejais: kai kuriuose vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: dšmvaš, kdr——kūad, béi~beét, négi~négi; ištiktukuose ir akimirkos veikslo veiksmažodžiuose, reiškiančiuose staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: bdksi~bakst, bakstelst~baksteléti, trėkši=—trėkšt, rrėkštelzi~treksteléti, esamojo laiko III asmens onomatopėjiniuose veiksmažodžiuose, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: šdksr-—žūksia, trėpsi-——trėpsia, būsimojo laiko III asmenyje, pvz.: rds~ras, nėš-onėš; tariamosios nuosakos III asmens sutrumpėjusioje formoje, pvz.: rdst „rūstų““, nest „,nėštų“. § 6. Kirčiuoti a, «e, kaip ir Ik., yra ilgi, pvz.: md'žus=vmūžas, své&.$ ~ „svščias““. Tačiau kai kuriais atvejais tarmė turi ilguosius a, e ir ten, kur Ik. turi trumpuosius kirčiuotus a, e, būtent: veiksmažodžių ir veiksmažodinių darinių (veikiamosios rūšies dulyviy ir padalyvių) priešdėliuose, pvz.: d'rkasermvūtkasė, nsbė'kepo ~ nebékepa, pd'likrus m paliktas, né pirkivs ~ nėpirktas, pralakini ~prilekiant, bė'šnekunt=--biėšnekant; pirminių veiksmažodžių bendra- = tyje ir jos vediniuose — būtajame dažniniame laike ir pusdalyviuose, pvz.: rd-si~risti, nėši =onėšti, ld-gdava~Ilakdavo, ka'bdava~képdavo, pld gdamvs~ plikdamas, ve'#damvs~vezdamas. Be to, ilgąjį a' vietoj Ik. trumpojo kirčiuoto a tarmė dar turi savybiniuose jv.rdZiuose mdna~maino, td'va~1tivo sd'va~sidvo, o ilgąjį e' vietoj Ik. trumpojo kirčiuoto e aukštesniojo laipsnio būdvardžiuose, pvz.: didésnid~did€snis, graé sne~grazésné. 153 § 7, Ilgųjų a, e, atitinkančių Ik. ą, ę, Miežiškių tarmė neturi. Šios tarmés, kaip ir visų puntininkų, senieji an, en, iš kurių atsirado Ik, ą, ę, pavirto į un, in. Priebalsis n iškrito, pailgindamas prieš stovintį balsį wu, i, pvz.: i žolos-važuolas, gn | -šimogrėžti, Nekirčiuotuose skiemenyse šie u, ¢ yra sutrumpėję, pvz.: kusnéli.~kasnélis, grid ud~grezidtis. Neseniai į tarmę atėjusiuose naujuose žodžiuose Ik. 4, ¢ neišverčiamas, pvz.: sd'jongu-osąjunga, sprési~ sprésti, brastu~brésta. § 8. Žodžio pradžios ilgąjį ar trumpąjį e apraSomoji tarmė dažniausiai verčia į a. Prieš kietuosius priebalsius žodžio pradžios e virsta į a dėsningai, pvz.: asū'mvesį, d'gla~&glé. Prieš minkštuosius priebalsius e kartais verčiamas į a, o kartais ir neverčiamas, pvz.: aketėrmvaketė, Ali.ne~Eliung, ( fest ‘~~ ežės, (j)érzit~érzyti, (j)ézas~&EZios. Tarmės e dar virsta į a junginyje Je, veikiamas sukietėjusio /, pvz.: la*ki~18kia, ladafi'~ledail, § 9, Tarmės é', o', atitinkantieji lk. é, 0, savo kokybe šiek tiek skiriasi nuo Ik. ė, o. Balsis ¢' yra kiek mažiau įtemptas negu Ik, ė, o balsis 0" mažiau labializuotas negu Ik. o. Tarmės žodžio kamieno é, o yra tik kirčiuoti, todėl, savaime suprantama, jie gali būti tik ilgieji, pvz.: dė'derv dėdė, našliaite'li8~nadlaitdlis, std'vr-estdvia, 20°gus~zidgas. Nekirčiuoti é-, o' pagal bendrą nekirčiuotųjų skiemenų trumpėjimo désnj turi sutrumpėti iki trumpųjų. Ilgieji nekirčiuotieji ė', 0o* trumpėdami pakeitė savo kokybę. Aprašomojoje tarmėje, kaip ir jos kaimynuose pontininkuose, šis procesas vyko balsių siaurėjimo keliu. Per susiaurėjusius ¢, 0 buvo pereita i :, v, kurie, atrodo, yra labiau atitraukti ir platesni negu Ik. A, 4, pvz.: vViži'š-ovėžys, murkild~ mirkėlė „pluta, įmerkta į barščius“, koji ‘te~kojyté, šmugd's--žŽmogaus. Reikia pasakyti, kad aprašomosios tarmės dalyje (apie Raguvą) nekirčiuotą Ik. žodžio kamieno ė atitinka e, bet šis e, tur būt, nėra kilęs iš ė, o iš senojo ilgojo ė, jam sutrumpėjus, pvz.: sedė'imusėdėti, mest te~mésyté. Kad 1, v yra atsiradę ne iš senųjų sutrumpéjusiy &, 4, o iš é, o, liudija tai, jog tarmės senieji &, 4 trumpėdami nekeičia savo kokybės, pvz.: md'ta< *matG~mato, md'te<<*maté~maté. Iš to galima daryti išvadą, kad Miežiškių tarmės žodžio kamieno nekirčiuotųjų skiemenų ilgųjų balsių trumpėjimas prasidėjo vėliau, jau po senųjų ė, d pavirtimo į ė, o § 10. Rytiečiams būdingas junginio /ė kietinimas yra kartu ir vokalizmo dalykas, nes sukietėjęs / balsį ė nustūmė iš priešakinės eilės į vidurinę ir davė naują garsą — vidurinės eilės balsį e', kurio neturi literatūrinė kalba, pvz.: le'k~I1&k, tle-i~tyléti. Nekirčiuotas £* redukuojamas: dėl kiekybinės redukcijos sutrumpėja iki trumpojo, o dėl kokybinės redukcijos keičia savo kokybę. Nekirčiuotoje pozicijoje po veliarizuoto negalūninio / girdimas kažkoks neaiškus trumpas balsis, tarpinis tarp v ir &, pvz.: pluke ~plékai, loki. mus~I1ékimas, priekluti.S~prieklétis. Akimirkos veikslo veiksmaZodZiuose nekirčiuotas = girdimas smarkiai susiaurėjęs, pvz.: kd'ukitelei~kauksteléti, triktelei~trukteléti, 154 § 11, Tarmės trumpieji :;, u yra panašūs į Ik. 7, u, tik tarmės 7 yra kiek mažiau įtemptas, o u — beveik nelabializuotas. Prieš kietąjį priebalsį i, u yra nežymiai paplatėję*. § 12, Trumpieji 7, « paprastai būna tik nekirčiuoti ir atitinka Ik. i, u, pvz.: visi~visl, Find ~Zinali, suki~suki, Fuvdui~zZuvéuti. Kadangi tarmės nekiriuotieji ilgieji balsiai trumpéja, tai tarmės 7, » atitinka ir lk. nekirčiuotuosius į, y, 4, il, pvz.: gri¥d ~grizaii, lindji~lynéja, skustfi'~skustil, grude'~ grūdai. Kaip matyti iš § 7, tarmės 7, w dar gali atitikti 1k. nekirliuotuosius q, €> pVvz.: grizdud~greZidtis, kusné'li.$~kasnélis. Be to, tarmės :, v dar gali būti kilę iš sutrumpėjusių ė, o (žr. § 9). § 13. Po j ir palataliniy priebalsių, po kurių yra buvęs j, Miežiškių tarmės w (tai liečia ir vw, atitinkantį Ik. nekirčiuotus ilguosius y, 4, ū, 0) yra labai smarkiai supriešakėjęs, pvz.: ušklvod:-mvužkliuvaū, Žurė'k--žiūrėk, Bbluovi.- mus~bliovimas, ir šiuo metu dažniausiai visiškai perėjęs į priešakinės eilės balsį :, pvz.: uškhod: ~ užkliuvaii, swrek ~ Žiūrėk, blivi.mos ~ bliovimas. Šio įdomaus mūsų dienomis vykstančio proceso priežastis galėjo būti ta, kad beveik nelabializuotas tarmės nekirčiuotas x savo artikuliacija primena neįtemptą tarmės 7. § 14. Kirčiuotieji Ik. 7, « tarméje pailgėja. Ausis pailgėjusių 7, u neskiria nuo 7, u ilgųjų. Iš klausos, pavyzdžiui, negalima nustatyti, ar tarmės sudžt.- va atliepia Ik. sudžiūvo, ar Ik. sudžiūvo, nes ir tarp oi.sus~visas ir oi rus~vyras, gd. fa~isduZo ir iFdirme~isdiimé skirtumo, atrodo, nėra. Kol šių balsių ilgumas nėra išmatuotas, pailgéje¢ kirCiuotieji 7, « pagal tradiciją Zymimi pusilgiais, pvz.: di.ri.S~durys, kli.va~Kklitvo. § 15. KirCiuotieji 7, # nepailgéja šiais atvejais: kai kuriuose vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: tk~tik, di~du; iStiktukuose ir akimirkos veikslo veiksmazodZiuose, reiškiančiuose staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: #pi~Zibt, — žiprelsi-ožibtelėti, iroki~trukt, triktelei~trukteléti; esamojo laiko onomatopėjiniuose veiksmažodžiuose, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: grikfi~ grikšia, ruksi~tuksia; būsimojo laiko III asmenyje, pvz.: lis~lis, matis~matys, bus~bus, $Us~sills; tariamosios nuosakos III asmens sutrumpėjusioje formoje, pvz.: dript „driptų““, pikt „pyktų““, sukt „sūktų“, bbz „būtų“. § 16, Tarmės ilgieji i*, »* būna tik kirčiuoti ir atitinka 1k. kirčiuotus į, & Ys 4 Q Ū pVz.: Iisi~list, gri'šimogrėžt, ri tus~rytas, shit'si~skist, kt'si~ kist, di'me.~dlimai, Tarmės ilgieji +, uw, kaip ir visi tarmės ilgieji balsiai, atrodo, yra šiek tiek trumpesni negu Ik. y, fl. $ 17. Peržvelgus visus žodžio kamieno balsius, matosi, kad bendrasis aprašomosios tarmės žodžio kamieno balsių kiekybės dėsnis yra toks: nekirčiuotieji balsiai visada yra trumpi, o kirčiuotieji, be kelių išimčių — ilgi. Į klausimą, kodėl kirčiuoti trumpieji balsiai tarmėje pailgėjo, o nekirčiuotieji ilgieji sutrumpėjo, atsakyti sunku, L. Ščerba, aiškindamas panašų rusų kalbos vokalizmo dėsningumą, rašo“, kad vienu metu dėl nežinomų 5 Tas paplatėjimas grafiškai nevaizduojamas, 6 Zr. JI. B. Illep Ga, Pycckie riachblė Bb KaueCTBEHHOMB H KOJHYECTBEHHOMD OTHOIIIE= ain, 151, C. INerepGyprs, 1912, 155 priežasčių rusų kalboje didžiausią balso jėgą imta skirti kirčiuotojo skiemens balsiui, kuris ėmė ilgėti, o nekirčiuotųjų skiemenų balsiai, priešingai, ėmė redukuotis kiekybiškai ir net kokybiškai. Iš tikrųjų, nekirčiuotųjų balsių redukcija pakeitė ir kai kurių Miežiškių tarmės balsių kokybę. Pvz., nekirčiuotieji ilgieji ė, o trumpėdami pavirto kitais balsiais. Aprašomosios tarmės žodžio kamieno balsių kokybė dar priklauso ir nuo balsį supančių priebalsių. Užpakalinės eilės balsio ištarimas priklauso nuo to, po kokio priebalsio jie stovi. Po j ar palatalinio priebalsio, po kurio yra buvęs j, užpakalinės eilės balsiai yra supriešakėję. Nekirčiuotojo balsio w supriešakėjimas davė visai naujos kokybės balsį z. Kai kurių balsių ištarimas priklauso ir nuo to, prieš kokį priebalsį jie stovi. Prieš kietąjį priebalsį trumpieji 7, w šiek tiek paplatéja, o balsio e paplatėjimas yra toks žymus, kad jis tariamas kaip tarpinis garsas tarp e ir a. 2. Dvigarsiai Dvibalsiai, Kalbant apie dvibalsius, reikia abstrahuotis nuo sutaptiniy dvibalsių ze, uo, kurie tiek savo artikuliacija, tiek atitikmenimis skiriasi nuo likusiųjų dvibalsių. | § 18. Dvibalsių ai, au, ei, ui sandy kiekybę nulemia priegaidė. Tvirtapradės priegaidės balso spūdis yra sukoncentruotas ant pirmojo sando, todėl pirmasis sandas yra ilgas, pvz.: kd'ili.§~Ldilis, sa'rula-osaulė, kė:iktiš-—kčiktis, smuitke’~smuiké. Tvirtagalės priegaidės balso spūdis, priešingai, yra sukoncentruotas ant antrojo sando, todėl yra ilgas antrasis sandas, pvz.: krai‘tid~ kraitis, ldil'kus~lailikas, rei ki~reikia, mvilus~muilas. Nekirčiuotųjų dvibalsių abu sandai yra trumpi, pvz.: daikrtėli.$-odaiktėlis, Sdukd ~saukiali, meiliū.mus=o meilūmas, puiki-be~puikybé. § 19. Žodžio kamieno dvibalsiai ai, au, ei, wi, kirčiuoti tvirtagališkai, yra ir kokybiškai kiek kitokie negu literatūrinės kalbos. Kadangi balso spūdis sukoncentruojamas ant antrojo sando, pirmasis sandas redukuojamas ir šiek tiek supanašėja su antruoju. Dvibalsio ai platusis a prieš siaurąjį u susiaurėja ir įgyja o atspalvio, pvz.: pdit'kšti.S-opaūkštis, ddū'k-odaūg. Dvibalsio ei e prieš siaurąjį i irgi kiek siauresnis, pvz.: peiki~peikti, mėi'"ši=-meišia „maišosi““. Dvibalsio ai platusis a prieš siaurąjį : yra gerklinis— pūstinis balsis, pvz.: bal'sus~baisls, vai'kus--vaikas. Dvibalsio ui siaurasis « kiek paplatéja, pvz.: kui'nus--kuinas, pui’ kus~puikus. Tokia pirmojo sando asimiliacija jaučiama ir nekirčiuotuose skiemenyse, pvz.: maiši' žmumaišyti, Iduks: laukai, "reikė“ smreil Ės, puikumeéliS~puikun lis, pd-baige ~ pabaigė, ard'smdukervatū- - smauké, pri.reike~prireikeé. : § 20. Dvibalsis ei iSvirsta į ai Žodžio pradžioje, pvz.: ai'nv~aina, al'k~ eik, ailhi~eilia, ir po sukietéjusio I, pvz.: ldisk~I1éisk, pld‘iskanas~ pléiskanos. 7 Dvibalsis wi, ypač tvirtapradikas, aprašomajai tarmei nėra būdingas, 156 § 21. Dvibalsiai ie, uo savo artikuliacija ir atitikmenimis šliejasi prie vienbalsių. Šie balsių junginiai ištariami kaip nepastebimai pereinanti balsių eilė nuo siaurojo per tarpinį iki plačiojo: ie prieš minkštąjį priebalsį tariamas kaip savotiškas trigarsis iée, prieš kietąjį — kaip trigarsis iée, uo tariamas kaip trigarsis uoas Dėl tos priežasties tarmės dvibalsių fe, wo tvirtapradé ar tvirtagalė priegaidė nėra girdima — yra vidurinė kaip vienbalsių. § 22. Dvibalsiai ie, uo yra tik kirčiuoti, pvz.: pjenvs~pienas, dienv~ diena, duoduv~diioda, juokvs~judkas. Nekirčiuoti pagal nekirčiuotųjų skiemenų balsių trumpėjimo dėsnį sutrumpėja, t. y. suvienbalsėja ir keičia savo kokybe: suvienbalsėjęs ie virsta trumpuoju e (prieš kietąjį priebalsį — ce), pvz.: pené-li.8~pienélis, ket. mus~kietimas, suvienbalsėjęs uo po kietojo priebalsio virsta trumpuoju užpakalinės eilės balsiu v, pvz.: pudė'li.$m——-puodėčlis, dubétus~duobétas, Oo po minkštojo priebalsio — trumpuoju priešakinės eilės balsiu 7, pvz.: pajidd'vi.S-—pajuodavęs, apsi.libo.-vapsiliuobiau. Vadinasi, nekirčiuoto Ik. uo atitikmenys yra tokie pat kaip nekirčiuoto Ik. o, o nekirčiuoto lk. ie atitikmenys skiriasi® nuo nekirčiuoto Ik. ė atitikmenų (žr. $ 9). § 23. Mišrieji dvigarsiai. Mišriųjų dvigarsių, kaip ir dvibalsių ai, au, ei, ui, sandų kiekybė priklauso nuo priegaidės. Tvirtapradés priegaidės balso spūdis yra sukoncentruotas ant pirmojo sando, todėl pirmasis sandas yra ilgas, pvz.: Rkd'lnvs~kalnas, supi.ntvs~ supintas, kė.li=okėlti, du.ri~durti. Tvirtagalés priegaidės balsio spūdis, priešingai, yra ant antrojo sando, todėl antrojo sando sonoriniai priebalsiai /, m, m, r yra įtempti ir ilgi, be to, r daugiadūžinis, pvz.: kai tus~Kkartus, prū'ktus-— pefiktas, rumi'tam— ramto, kui &.5~ kužčias. Nekirčiuotų mišriųjų dvigarsių abu sandai yra trumpi, pvz.: kalmūotus~kalntotas, delné li.8~delnélis, $1lid-mus~3§iltumas, pulkioi~ pulkioti. § 24. Tvirtagaliy mišriųjų dvigarsiy balso spūdis yra sukoncentruotas ant antrojo sando, todėl pirmasis sandas redukuojamas ir šiek tiek supanašėja su antruoju. Jei pirmąjį sandą sudaro 1, w, jie, ypač prieš kietąjį priebalsį, paplatėja, pvz.: vil kvs~vilkas, pul-kus~pulkas, krū'či-okefičia, dvl-ki~dulkia, o e, būdamas prieš minkštąjį priebalsį, linkęs susiauréti, pvz.: ver ki~veikia, keiti~kertl. Jeigu mišrusis dvigarsis stovi prieš kietąjį priebalsį, tai e lieka paplatėjęs kaip ir nedvigarsiuose, pvz.: teiku~tefika, vel'ku— velka. Pirmojo sando balsis a šiek tiek gerklinis, pvz.: maf tt-omarti, kal rvs~Kkaltas. § 25. Aprašomosios tarmės, kaip ir kitų puntininkų, am, an, em, en virto um, un, im, in, pvz.. su.mti.S~sdmtis, rumi'sti.Smoramstis, Rumpėli.šmo kampšlis; spri.ndvus~sprandas, rufikomeranka, lonki:P-elankyti; vi.mi~vémti, tim'pi ~tempti, kimpi .ne~kempiné ; givi.nirogyvėnti, švin'temošvenitė, kintėjjo. ~ kentėjau. i § 26. Tačiau yra atvejų, kada am, an, em, en neišverčiami, būtent: 8 Aprafomosios tarmės kaimynų —pontininky pakraštyje (Piniava, PaZagieniai) ir nekirliuoto Ik. ie atitikmenys tokie pat kaip nekirliuoto Ik, é, pvz.: pine’lis~pienélis, kaip nvehs~tévélis, 157 a) žodžiuose, kurie į tarmę atėjo po am, an, em, en virtimo į um, un, im, in epochos, pvz.: le'mpu~I1émpa, li'nkvs~I1énkas, Fi nrus~zéntas; b) formose, kur am, an, em, en yra sekundarinės kilmės, t. y. atsirado neseniai, nukritus žodžio galo balsiui: įvardinėje vienaskaitos naudininko galūnėje, pvz.: gerd'm<geramui, vnird'm<antramui, td'm<tamui; okamienių daiktavardžių daugiskaitos naudininko, kilusio iš senosios dviskaitos naudininko formos, galūnėje, pvz.: namd'm<*namamu, vi ram <*viramu ; ivardinéje vienaskaitos esamojo vidaus vietininko galiinéje, pvz. : senaii<senamé, pirmam <pirmamé, katram' < katramé; einamojo vidaus vietininko galinéje®, pvz.: miškzū* <miskand, miestan<miéstana; a ir ia kamienių veiksmažodžių esamojo laiko daugiskaitos I asmens galūnėje, pvz.: di.rbam< dirbame, sėdžam< sėdžiame; c) esamojo laiko veiksmažodžiuose, kurių pagrindinės formos turi šaknies im || em, in||en kaitą, pvz.: kemSu~kemsa, lei dv~leiida, refi-ku~refika; d) esamojo laiko intarpiniuose veiksmaZodZiuose, pvz.: rai'dv~raiida, pakaii-ku~pakaiika, geii'du~geiida, tefi-kv~tefika. Kartais pasakoma ir paršlom'po ,,périlampa‘, pakvi'kuv~pakaiika, bet retai. § 27. Įdomus faktas, kad lk. en po sukietinto / atliepiamas tarmės un’, pvz.: lirtu~lentd, lumtela~lentdlé, Ilvigous~Ilefigvas lungodii ~Ilengviail Matyt, en po I pavirto į an, Oo an dėsningai išvirto į un, vadinasi, lvfi'- govs<llaiigvas< lefigvas. Iš to galima padaryti išvadą, kad aprašomosios tarmės mišrieji dvigarsiai am, an, em, en išvirto į um, un, im, in vėliau negu sukietėjo junginiai le, lė, : § 28. Apžvelgus balsinius ir mi§riuosius!? dvigarsius, galima padaryti šias išvadas: 1. Dvibalsių (išskyrus sutaptinius ie, wo) ir mišriųjų dvigarsių kiekybę ir kokybę nulemia priegaidė: tvirtapradės priegaidės dvigarsiai turi pailgintą pirmąjį sandą, o tvirtagalės — antrąjį. Tvirtagalės priegaidės pailgintas antrasis sandas susilpnina ir iš dalies asimiliuoja pirmąjį sandą. 2. Aprašomajai tarmei būdingas puntininkavimas. Po istoriškojo dvigarsių am, an, em, en iįšvirtimo į wm, un, im, in atėjusiuose į tarmę žodžiuose ir naujai susidariusiose su šiais dvigarsiais formose am, an, em, en dažniausiai liko nepakitę, 3. Dvibalsiai ie, uo savo artikuliacija, priegaide ir atitikmenimis šliejasi prie vienbalsių. B, Žodžio galo vokalizmas 1, Balsiai § 29, Žodžio galo balsių ė', o', atliepiančių Ik. é, o, Miežiškių tarmė paprastai neturi. Tiek kirčiuotus, tiek nekirčiuotus Ik. ė, o atliepia tarmės trumpieji e, a, pvz.: vvverėmvvoverė, bd're~biré, lunkds~lankds, bldii'zdas~ 9 Apie Raguvą tariama jau miskvi'~ miškai, miestun~~miéstan, 10 ĮIšimtį sudaro žodis hf*ki~vlefikti, 11 Naujai susidarę tarmės dvigarsiai ir trigarsiai šiame straipsnyje nenagrinėjami, nes jie būdingi daugeliui tarmių ir kokios nors naujos įdomesnės medžiagos neduoda, 158 blaūzdos. Tur būt, tuo metu, kada senieji ė, 4 tarmės žodžio kamiene virto i é, 0, tarmės žodžio galo & 4 buvo sutrumpėję ar aptrumpėję, todėl išvirsti į ė, 0 nebegalėjo, pvz.: déde <*déde, bré-la<*bralia. Šį teiginį paremia ir tas faktas, kad lk. žodžio galo / atliepia ne tarmės Ze (Zr. § 10), bet tarmės /a, kuris gali būti kilęs tik iš Ze (žr. § 8), pvz.: sd‘ula~sauié, varla~varle. § 30, Naujai žodžio gale atsiradę ė, 0 savo kokybę išlaiko: kirčiuoti būna ilgi, pvz.: pakapé-~pakapéje, lumkd~lankoje, tŠ'-vtėjas nekirčiuoti: būna pusilgiai, pvz.: #é'mé.~Z€méje, picvo.~pievoje, ši.to.mošitoja. Balsius ė, 0 Zodžio gale dar turi veiksmažodžio bendratis ir iš jos išvestos formos, pvz.: birė'žmubyrėti, birėsrobyrės, Birėkrobyrėk, Zindi~%inéti, žind's=vžinos, žind. k~zinok. § 31. Tarmės žodžio galo a, e dažniausiai yra atsiradę sutrumpéjus se~ niesiems 4, č (žr. $ 29). Lk. a, e paprastai atitinka tarmės v, :, kurie yra labiau atitraukti ir platesni negu Ik. w, 7, be to, ypač nekirčiuoti, redukuoti. Kai kuriais atvejais šį atitikimą galima paaiškinti istoriškai (puntininkavimo dėsniu), būtent: moteriškosios giminės o-kamieniy vardažodžių vienaskaitos įnagininko galūnėje, pvz.: Saky<<*iakun<*Sakdn~ Saka, li-po<*lipun<*lipdn~ lūpa, karž<*katin<*katėnrokatė, kd'ror<*karvin<*karvėn--karve; moteriškosios giminės o-kamieniy vardažodžių daugiskaitos galininko galūnėje, pvz.: šakos < *šakuns < *šakdns ~ šakūs, Itū'pus < *lūpuns < *lipdns~ lūpas; vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko galūnėje, pvz.: miski<*miskin <*miskén~miske, aruodi <*aruodin <*aruodén~ariode, pičvosi <*pievosin<*pievosėn-— pievose. $ 32. Istoriškai neįmanoma išaiškinti tarmės vyriškosios (a kamieno) ir moteriškosios giminės (o kamieno) vienaskaitos vardininko linksnio galūnėje atsiradusį v vietoj Ik. a, pvz.: dd'rbus-edarbas, md Fvs~mazas, Sakv~3aka, bébu~bbba. Gal būt, ypač moteriškos giminės, vardininko galūninis v vietoj a galėjo atsirasti dėl analogijos pagal vienaskaitos įnagininko "ir daugiskaitos: galininko linksnius, bet, greičiausiai, galūninis a, ypač nekirčiuotas, dėl redukcijos imta tarti vos girdimai, neaiškiai, todėl supanašėjo su redukuotu v. Išimtį sudaro tik vyriškosios giminės įvardžiai, kurie kirčiuotąjį žodžio galo a išlaiko, pvz.: kas~Kkas, tdsmotės, ands~anas, katrds~Kkatras, visakds~visakas. § 33. Ilgųjų a, e žodžio gale tarmė neturi. Išimtį sudaro išlaikytos ilgos. kirčiuotos senosios įvardžių galūnės, pvz.: katrd'=0katrė, ana ~ano, tokas tokid. Lk. 4, ¢ pagal puntininkavimo dėsnį atliepia ų, į; kirčiuotą ilgieji w, iš» pvz.: and'evanš, mani'~mang; nekirčiuotą— pusilgiai w., i., pvZ.: miestu.~ miėstą, Ad'ti,=okūtę, bi.vi.S~biuves. § 34. Lk, žodžio galo e junginyje le atitinka tarmės v. Šis atitikimas: yra I kietinimo ir puntininkavimo rezultatas. Sukietėjęs žodžio galo / po savęs. stovėjusį dvigarsį *én pavertė an, an virto un, o iš un, n nukritus, liko v, pvz.: *pelėn > *pelan > *pelun > peld ~ pelė, *galén > *galan > *galun > gal ~ galė, *šilėn > *šilan > *šilun > šily ~ šilė, Tai dar kartą patvirtina, jog Miežiškių tarmės / sukietėjo pirma negu an>un (Zr. § 27). 159