Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu

LIETUVIU KALBOTYROS KLAUS LM AL, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMI JIA PASTABOS BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲ SANTYKIŲ KLAUSIMU V. MAZIULIS Jeigu XIX amžiaus indoeuropiečių kalbos mokslas (A. Šleicheris, jaunagramatikiai ir kt.) gana vieningai laikėsi baltų-slavų prokalbės hipotezės [kurią pagimdė ne kas kita kaip tik A. Šleicherio kalbų „kilmės medžio“ teorija (Stammbaumtheorie)], tai vėliau dėl to ėmė rastis ir kitokių nuomonių. Vienas žymiausių ano meto Rusijos kalbininkų J. Boduenas de Kuitenė (J. Baudouin de Courtenay) priešingai jaunagramatikiams, manė, kad nesą pagrindo kalbėti apie baltų-slavų prokalbę, nes argumentų „prieš“ esą ne mažiau, jeigu ne daugiau, kaip ir argumentų „už“; tačiau J. Boduenas de Kurtenė savo teiginių plačiau taip ir nenagrinėjo. Pirmasis argumentuotai grįsti baltų-slavų prokalbės nebuvimą bandė žinomas prancūzų kalbininkas A. Mejė (A. Meillet). Jis, savo studijoje „Les dialectes indoeuropéens (Paris, 1908) kritikuodamas K. Brugmano baltų-slavų prokalbės koncepciją, priėjo išvadą, kad baltų ir slavų kalbų genetiniai santykiai esą aiškintini paralelios raidos principu. Tradiciškai galvojantiems jaunagramatikiams ši A. Mejės naujovė pasirodė, suprantamas daiktas, herezija. Tačiau ir kitiems, o ypač pastarųjų laikų, kalbininkams (ne vien baltų-slavų prokalbės šalininkams) ji buvo (ir yra) toli gražu ne visiems priimtina. Žymusis baltų kalbų tyrinėtojas J. Endzelynas, taip pat kaip ir A. Mejė, nėra linkęs pripažinti baltų-slavų prokalbės, tačiau šią problemą sprendžia kitaip negu A. Mejė. J. Endzelynas, savo darbe „CnaBsno-GajirnhckHe ation! (XapbkoB, 1911) nepaprastai kruopščiai peržvelgęs baltų-slavų panašumus ir skirtumus, prieina išvadą, kad baltai ir slavai esą kilę iš atskirų praindoeuropiečių genčių, šnekėjusių atskiromis (nors ir gana panašiomis) tarmėmis, vėliau išgyvenusių bendro gyvenimo epochą — ,,balty-slavy epochą“ (1. c., 200—201 psl. )!. Visai tokios pat nuomonės yra laikgsis® ir mūsų didysis kalbininkas K. Būga — žymiausias šios problemos baltų toponimitiškai žiūrėjo į baltų-slavų prokalbės hipotezę. „Kiti kalbininkai, — rašė K. Būga, — tiki, kad kalbos bendrenybės, kurių turi gana daug aisčių ir slavėnų kalbos, ! Plg. dar J. Endzelins, Lekcijas par baltu valodu salidzinamo gramatiku, 6, Riga, 1927; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 18, Riga, 1951; $I. M. D xA3eJinn, IlpeBuešinine cJiaBsHo-ŠajirhėcKHe S3bIKOBbIe. CBS3H, — ,,Tpyan Akaneduno HaykK Jlateuiickoii CCP‘, 2, 67—82, Pura, 1953; plg, Bonpocki s3biK03HanHHs, 4, 125, Mocksa (1952) 2 K. Būga, Kalbų mokslas bei mūsų senovė. — ,,Draugija‘, 20, 9—10, Kaunas (1913). K. Būga, Rinktiniai raštai, 1,407 — 408, Vilnius, 1958. rodančios aisčius ir slavėnus turėjus dar ir atskirą prokalbę po indoeuropiškosios.. Tuo aš netikiu, nes nerandu nė vieno kalbos fakto, kuris būtinai verstų mus pripažinti tariamąją aisčių-slavėnų prokalbę. Visos aisčių ir slavėnų bendrenybės terodo tiktai tiek, kad aisčių gyvenama kaimynais su slavėnais nuo nebeatmenamų laikų, t. y. nuo indoeuropiškosios gadynės““*. Kai kas* mano, kad K. Būga yra buvęs visiškas A. Mejės koncepcijos šalininkas, tačiau su tuo negalima sutikti. K. Būgos gana aiškiai neigiama pažiūra į baltų-slavų prokalbę dar neduoda mums teisės sakyti, kad K. Būga prieštaravęs J. Endzelyno koncepcijai, nes K. Būga, visada pabrėždamas ypatingą baltų ir slavų kalbų artimumą, buvo šių kalbų kontaktinės raidos principo (ne be J. Šmito „bangų teorijos“ įtakos) šalininkas, plg. „kalbos bendrenybės rodo, kad aisčių būta kaimynais su slavėnais daug ilgiau nei italikų su keltais““*. Panašios, atrodo; kaip Endzelynas nuomonės yra ir Pr. Skardžius“. J. Endzelyno teorijos naudai (resp. prieš baltų-slavų prokalbę) nemaža racionalių samprotavimų neseniai Yra pateikęs žymus tarybinis slavistas prof. dr. S. Bernšteinas (C. B. BepuiuTeiin) savo straipsnyje ,,banto-caaBsHcKas 3biKoBasi COOGinHOocTE“““, kurio pagrindinę mintį trumpai išreiškia šie autoriaus Zodžiai: „Mūsų (t. y. S. Bernšteino — V. M.) straipsnyje bus kalbama kaip tik apie Verkehrsgemeinschaft (šį terminą autorius toliau verčia terminu COOOINIHOCTb — V.M.), t.y. apie balty ir slavų kalbų bendrumą, atsiradusį ne dėl jų bendros kilmėsišindoeuropiečių prokalbės, o dėl ilgo kontakto, prasidėjusio kur kas vėliau negu indoeuropiečių epocha ir pasibaigusio dar gerokai prieš mūsų erą“, Plačiau nenagrinėjant baltų ir slavų kalbų genetinės giminystės klausimo istorijos (tam ir taip yra skirta nemaža darbų), reikia pridurti, kad, nežiūrint kapitalinių J. Endzelyno, K. Būgos, E. Frenkelio (E. Fraenkel) Chr. Stango, M. Fasmerio (M. Vasmer), L. Bulachovskio ir kitų mokslininkų (baltistų, slavistų bei indoeuropeisty, 0, be to, archeologų ir pan.) tyrinėjimų, galutinis baltų ir slavų kalbų seniausių santykių problemos išsprendimas, be abejo, reikalauja dar nemaža darbo?. Šiaip ar taip reikia pasakyti, kad šiais laikais tiek atskiros kalbės, tiekir giminaičių kalbų studijoms vis didesnės reikšmės įgyja tipologija; ją baltų-slavų kalbų seniausių santykių problemai tyrinėti gana vaisingai naudoja, pvz., V. Ivanovas ir V. Toporovas?*?. Šiame straipsnyje nagrinėti baltų ir slavų kalbų seniausių santykių kilmės 3 K, Būga, Šis-tas iš lietuvių ir indoeuropiečių senovės. — ,,Tauta ir žodis“, 2, 106, Kaunas, 1924; plg. dar op. cit., 1, 431. 4 Plg, pvz., ,.CnaBsuckas ¢uiosnorns (Philologie slave)“ (toliau — co) 1, 8, Mocxsa (1958). 5 K. Būga, op. cit., 106. 6 Pr. Skardžius, Lietuvių kalba, jos susidarymas ir raida (nurodoma pagal Co, 1, 31. — V. M.). 7 Žr. CO, 1, 45—67. 8 CO, 1, 45. 9 Kai kurie kalbininkai (ypač iš balty-slavy prokalbės šalininkų) taria pagrindinį šios problemos klausimą (t. y. baltų-slavų prokalbės egzistavimą ir pan.) dabar esant išspręstą galutinai, su kuo toli gražu ne visi sutinka. 10 Žr, B. B. HBanoBs x B. H. Tonopos, K riocrakoBke Bompoca 0 JpeBHeHUIHX OTHOMIeEHHSAX GaJNTHACKHX H CJIABSHCKHX #3blKoB (IV Mexpynapojįubiė Cbe3jį CJIABHCTOB), Mocksa, 1958. 6 problemos neketiname, o apsiribojame tik viena kita konkrečia pastaba dėl kai kurių klausimų, turinčių tam tikrą reikšmę šių kalbų grupių seniausiems santykiams tyrinėti". I Lie. duomi, demi, ssl. dam6 kamienas § 1. Jau daugiau nei šimtas metų kalbininkai tyrinėja lie. duomi, duosti, duodas, ssl. dam, dast’®, dadets, dady ir lie. demi, desti, dedąs esamojo laiko kamieną. Visa bėda yra ta, kad daugelio atstatomosios reduplikuotos prolytés *dod(2)mi resp. *dedh(o)mi'? pagal vokalizma neatitinka praindoeuropietiSkyju *dedom: resp. *dedhémi (atstatomy, paprastai, pagal skr. dadami, dadhami, gr. ZiZop, 9nd ir ke.). Siam neatitikimui yra nemaža aiškinimų (Zr. 7 psl. išnašą Nr. 12), kurie paprastai remiasi šaknies *doresp. *dhékontaminacija su atitinkamais reduplikuotais esamojo laiko kamienais (bet to, plg. 8 psl. išnašą Nr. 17); kaip ten bebūtų, tačiau tokiu būdu lieka neaiškus vienaskaitos ilgojo balsinio kamiengalio (plg, skr. dadami, gr. Š(5wpt ir kt.) išnykimas. 2. J. M. Kofinekas lie. duomi, ssl. damb aiškina kitaip **, Jo nuomone, baltų ir slavų *domi, *dome esa kilusios iš senesnių *domi resp. *dames, kurios esančios ne kas kita, kaip praindoeuropietiškos lytys, tik netekusios visuose skaičiuose reduplikacinio skiemens?®. Tačiau J. M. Kofineko aiškinimai apie reduplikuotą prae11 Čia pateikiama tos pačios mintys ir ta pati medžiaga (nors kai kur truputį ir kitaip paredaguota), kuri buvo išdėstyta mano brošiūroje: 3amerkH K Bornpocy O ApeBHeRMmHX OTHOLIEHHSX OaJTHHCKHX H CJIABSHCKHX S3bIKOB (IV Mexpnynapojinbiė cbe3jį ciasucToB), BuJibaioc, 1958. 12 Prabaltoslavišką resp. prabaltišką ir praslavišką panašios reduplikacijos kamieną lytims lie. duomi, ssl. dame, lie, demi tiesiogiai arba kompromisiškai atstato: A. Schleicher, Litauische grammatik, 253—254, Prag, 1856; G. Mahlow, Die langen Vocale AEO in den europaeischen Sprachen, 84—85, Berlin, 1879; O. Wiedemann, Das litauische Priteritum, 54—55, Strassburg, 1891; O, Wiedemann, Handbuch der litauischen Sprache, 114, Strassburg, 1897; K. Brugm ann, Grundriss... 2 Band, Teil 3, 1 Lieferung, 110 ir kt., Strassburg, 1913; W, Vondrédk, Vergleichende slavische Grammatik, 1, 506 ir kt., Gottingen, 1906; A. Leskien, Grammatik der altbulgarischen Sprache, 188—189, Heidelberg, 1909; A, Meillet, Le slave commun, 207—208, Paris, 1934; A, Meillet, Introduction... 204, Paris, 1934; R. Trautman n, Baltisch-slavisches Worterbuch, 47, 56—57, Gėttingen, 1923; Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 21—22, 268, Oslo, 1942; A, Vaillant žr. Bulletin de la société de linguistigue de Paris, 40, 22 (nors anksčiau kitaip žr. Revue des études slaves, 14, 30 ir kt.); A. Baia, PykoBojicTBO no crapocJiaBAHCKOMY s3bKy, § 222, MockBa, 1952; J. C. Orpem6Gckuii, CraBsHo-6anTHACKOe $3LIKOBOE eJHHCTBO. — ,,Bonpocki A3blKO3Hanua‘* (toliau — BSI), 6, 35-36, (1954); J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, 3, § 430, Warszawa, 1956; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 723 ir kt., Riga, 1951; M, Vasmer, Russisches etymologisches Worterbuch, 1, 327, 347, Heidelberg, 1953; B. Teopruer, Kem Bbupoca 3a 6aaTocaaBsHCKAaTa e3HKoBa OOMmHOCTb. — ,,BBArapekn esuk‘‘, rox VIII, 2, 107, (1958). BB ,,Die griechische Verteilung (e fiir Aorist und Perfekt, t fiir Praesens) ist sekundūr“ — E. Schwyzer, Griechische Grammatik, II Lief., 648, Miinchen, 1939, 14 I, M. Korinek, Praesentni tvary korene *do- „,davati“ v jazycich slovanskych a baltskych. — ,,Listy filologickė““, ročnik 65, Praha, 445—454, 1938, 15 J. M. Korineko aiškinimams pritaria: E. Fraenkel, Baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938—1940, 11—12, Helsinki, 1941; E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, 92 ir kt,, Heidelberg, 1950; E. Fraenkel, Litauisches etymo7 sentinį kamieną — ssl. dadęto, dady, lie. duodąs (plg. skr. dadat, gr. ŠiŠoJę), o taip pat 2 pl., 2 du., 3 sing. — yra, mano nuomonė, gana dirbtiniail®, ; § 3. Pirmiausia reikia pasakyti, kad sprendžiant šį klausimą gali būti du požiūriai arba dvi alternatyvos. Pagal vieną, tradicinį, požiūrį — šių veiksmažodžių praesentinių kamienų reduplikacija siekianti indoeuropiečių prokalbės laikus (žr. § 4-§ 8), pagal kitą — ji galėjo atsirasti ir vėliau, kaip indoeuropiečių tarmių izoglosinė naujovė (žr. $11). § 4. Pagal pirmąją alternatyvą, rodos, patikimiausia būtų manyti, kad lie. duomi, demi, ssl. damoyranetekęreduplikuotoskiemens tik vienaskaitos lytyse: vadinasi, vienaskaitos lytyse prieš galūnę šiedu praesentiniai kamienai nėra turėję priebalsio *-d-, plg., pvz., sanskrito, graikų kalbos paradigmas: dddami (dddūsi, dddati: dadmds ir kt.), šį(3opx (Bidoę, Šifčdwow: *Btčpev > Šičopev ir kt.), Tne (vid, Tider: *udpev > sidepeyv ir kt.) ir pan. § 5. Baltų (plg. slavų ir kt.) kalbose atematiniy ir apskritai visų veiksmažodžių vienaskaitos lytys skiemenų skaičiumi niekada neviršija daugiskaitos bei dviskaitos lyčių, tačiau plg. skr. dddami: dadmds, dadvds, gr. dįdopa: *5išpev = idopevir t.t. Dėl to baltų (ir slavų) vienaskaitos lyčių *dedomi, * dedėmi reduplikaciniai skiemenys vienaskaitoje pasidarė fonomorfologiškai izoliuoti (jie nukrito): sg. 1.* dom(e)i pl. 1. *dedmé du. 1. *dedva part. praes. act. * dedan(t)s 2. *dos(e)i 2. *destė 2. *destū 3. *dūti 3. *dedint(i), -ant(i). sg. 1. *dėm(e)i pl. 1. *dedmé du. 1. *dedva part. praes. act. *dedan(r)s 2. *dės(e)i 2. *destė 2. *destū 3. *dėti 3. *dedint(i), -ant(t). § 6. Dėl kokybiškos (ir kiekybiškos) kamieno balsių konfrontacijos, t. y. *.9-:*-$-, vienaskaitos *domi, *dosi, *doti kamieno balsis *-0galėjo būti apibendrintas visam praesentiniam kamienui!" (plg. lie. eimi: *imé = skr. emu: imas, lie. esmi: *smé=skr. asmi: smas ir t. t.): sg. 1. *dom(e)i pl. 1. *dodmė du. 1. *dodva part. praes. act. *dodan(t)s 2. *dos(e)i 2. *doste 2. *dosta 3. *doti 3. *dodint(i), -ant(i) § 7. Trečioji vienaskaitos lytis *dOtt pagal santykisu 2 pl. *doste, 2 du.*dosra, 3 pl. *dodint(i), -ant(i), part. praes. act. *ddodan(t)s (plg. 3 sg. ėsti: 2 pl. este, 3 pl. *ėdint(i), -ant(i), part. praes. act. *édan(t)s ir t. t.) pasidarė *dosti. Daugiskaitos pirmajame asmenyje *-dprieš -mdėsningai iškrito, o pagal tai ir dviskaitos to paties asmens lytyje'®, be abejo, ne be atitinkamos įtakos ir vienalogisches Worterbuch, 112, Heidelberg, 1955; V. Machek, Etymologicky slovnik jazyka Ceského a slovenského, 81 (tačiau plg. „jen 3. plur, stč. dadie z dd-d-redupl.*), Praha, 1957. Panašiai plg. O, Szemerényi, Zwei Fragen des urslav. Verbums, — Etudes slaves et roumaines, 1, 7—14, (1948); tačiau šis, kaip ir J. SafareviCiaus darbas [J. Safarewicz Przyczynki do zagadnienia wspélnoty balto-stowianskiej. — Sprawozdania z czynnosci i posiedzed P.A.U., 46, Nr. 8, 199-202, (1945)], autoriui buvo neprieinamas. 16 Plg, ir Endzelyno kritines pastabas dėl 3 Sg. — J. Endzelins, op. cit., 724. 17 Šiuo atveju šakninis -0-, pvz., *dot(e)i (infin.), vargu ar turėjo įtakos, plg. *dėt(e)i > lie, dėti, tačiau demi, desti, ssl. dėti, tačiau deždo (žr. žemiau). 8 skaitos pirmojo asmens lyties'® (kurioje *-dnebuvo, žr. aukščiau). Panašiai atsirado ir ssl. dams, dasi, dast®, dam, daste, dadgt® (part. praes. act. dady, -gsta), davė, dasta, daste, -ta lyčių kamienas. § 8. Veiksmažodžio demi paradigmoje dėl kiekybiskos kamieno balsių konfrontacijos, t. y. -é~(sg.): -¢ (pl., du. ir atitinkamuose dalyviuose), įsigali balsis -ė- (be to, praesentinių lyčių su tokia kamieno balsio kiekybe — daugiau). Lietuvių kalboje *dėm(e)i rutuliojosi panašiai kaip ir *dom(e)i, tačiau kamieno balsis praesense — -ė-19, o *-dlytyse *dedmė, *dedva išnyko, rodos, pagal analogiją (visai ne fonetiškai!) su lytimis *domé, *dova (žr. aukščiau), *ėdmė > *éme, *édva —*6va ir kt., juo labiau, kad vienaskaitoje *dėm(e)i (vietoj senesnės *dėm(e)i) *.4neturėjo; tuo būdu atsirado lie. dem, desi, destis ir t.t. Panašiai rutuliojosi ir slavų šio veiksmažodžio praesentinė paradigma, gana anksti virtusi tematine — ssl. deždą < *dedi@ < *demi (tačiau paradigmos požiūriu analogiškos lytys — ssl. dame, dasiir kt.), plg. ssl. viždę (plg. atematinį imperatyvą viždo): lie. veimu „ieškau“ (Dieveniškės — Lingua Posnaniensis 5, 72-73) «3 *veimi < *veidmei; plg. A. Meillet, Le slave commun, II éd., 206 psl. § 9. Dar keletas pastabų — dėl šių veiksmažodžių daugiskaitos trečiojo asmens (3pl.) lyties. Pirmiausia pasakytina, kad 3 pl. lyties tam tikras formantinis santykis — koreliacija su praesentinio veikiamosios rūšies dalyvio lytimi gana aiškiai matomas indoeuropiečių kalbose (formantas *-m£-)*?. Jeigu baltų prokalbėje iš tikrųjų egzistavo (tuo esame įsitikinę visi) 3 pl. lytis, atitinkanti (šiuo atveju) ssl. daders, dadęto, skr. dadati, dadhati ir pan., tai ją, t. y. *dodint(i), *dodant(i), *dedint(i), *dedant(i), aplinkiniu keliu, gal būt, rodo dalyvinė lytis tokiuose išsireiškimuose: nėr kas duodg, nėr kas dedąį (Dusetos, Antazavė ir kt.) *!. [Savo ankstyvesnį hipotetinį spėjimą (bei prie jo esančią išnašą)**, kad D. Kleino gramatikoje pateikiamosios 3 sg. pl. du. lytys did, (pra)ded netiesiogiai, gal būt, rodančios prabaltiškąsias 3 pl. lytis *dodint(i), *dedini(i), dabar laikau esant niekuo nepagristu]. Kadangi praesentinis šių dviejų, kaip ir kitų atematinių veiksmažodžių veikiamosios rūšies dalyvis jau, rodos, iš labai senų laikų turi formantą -ant-< ide. *-ont-* (ne -int-!), tai vietoje senesnės 3 pl. lyties *dodint(i), *dedint(i), (plg. ssl. dadetv) galėjo atsirasti (anksčiau minėtos 3 pl. T B Pig, ,,Der Dual davė, vévé, évé (javé) hat analogischen dSchwund nach T. Ps. Sg. und. PL“ — N. van Wijk, Geschichte der altkirchenslavischen Sprache, 1, 53, Berlin u, Leipzig, 1931. 19 Dėl lie. demi, o ne *dėmi, plg. K. Būga. — „Tauta ir žodis“, 1, 402; K. Būga, Kalba ir senovė, 1, 158, 213; K, Būga. — Archivum Philologicum, 1, 62. 20 Gal būt, šios dvi lytys ir yra kilusios (?) iš vienos, t. y. veiksmažodinės-vardažodinės resp. dalyvinės lyties, ilgainiui įėjusios į veiksmažodžio paradigmą? ; 22 Apie tai plačiau žr. J. Endzelin IF 33, 124—125, (1914). J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 161—162, Vilnius, 1957; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 708—712; Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 233-234, Oslo, 1942; plg. F. Specht KZ, 56, 121, (1929). 22 Žr, B. Maxionuc, 3aMeTku K BOMPOCY O APeBHeHUIAX OTHOWeEHHSX GaATHACKHX H CJIABAHCKHX 53bIKOB, 9(18—24 eil. iš viršaus ir išnaša Nr. 4), Buasnioc, 1958. 2 ,,Unzweifelhaft lag aber uridg. Abstufung in dem Partizip der meisten athematischen Verba‘ (A. Thumb, Handbuch des Sanskrit, 1, 223, Heidelberg, 1905). Baltų (slavų ir kt.) dalyvinis formantas -ant- (sl. *-ont-) yra čia apibendrintas iš tiesioginių (netiesioginių — *-pt-) linksnių lyčių kamieno, plg., pvz., seną dalyvinés kilmės daiktavardj lie. dantis, prūs. dantis, skr. dantam (acc. sg.): datds (acc, pl.), gr. d&3dvia, (eol.) 8ovieg (pl.): lot. dentem, air, dėt, got. tunpus ir kt. 9 lyties ir partic. praes. act. koreliacijos dėka bei atitinkamos tematinės lyties pavyzdžiu) nauja lytis su formantu -ant-, t. y. *dodant(i), *dedant(i), plg. ssl. dadgt®, rus. Oadym** ir pan. § 10. Lie. duomi paradigmos tematizacijai (tiesa, gana vėlyvai) greta kitų priezas¢iy® galėjo turėti įtakos, reikia manyti, ir praesentinio verbi finiti bei praesentinio verbi infiniti kamieno koreliacija*“. Maždaug tą pat galima pasakyti ir apie slavų *demi paradigmos, gana anksti pasidariusios tematine, praesentinio kamieno raidą. § 11. Anksčiau minėtoji alternatyva (§ 4 — § 8) resp. čia nagrinėjamų veiksmažodžių praesentinės reduplikacijos nukėlimas į praindoeuropiečių laikus, rodos, gali būti ir ginčytinas, kadangi ši reduplikacijos projekcija į indoeuropiečių prokalbę daroma, galų gale, tik pagal atitinkamus indų-iranėnų, graikų ir, dalinai, armėnų kalbos faktus. Tačiau yra žinoma, kad indų-iranėnų, graikų, armėnų kalbos sudaro atskirą tarminę grupę [plg. Bonfantės (Bonfante), Porcigo (Porzig), Kraės (Krahe) ir kt. darbus], kuri turi nemaža bruožų, skiriančių ją nuo kitų indoeuropiečių kalbų (plg. veiksmažodžio laikų sistemą, augmentą ir pan.). Kad lie. duomi, demi praesentiniai kamienai galėjo niekada, vadinasi, ir indoeuropiečių prokalbėje neturėti reduplikacijos, kalba, rodos, ir kitų indoeuropiečių kalbų faktai, plg., pvz., het. rahhi ,,imu‘‘ (greičiausiai, iš ide. *do- — „duoti““), temi „kalbu“ (plg. reikšmių raidą — ssl. dėti „dėti; sakyti““), zehhi ,,dedu® [abi lytys, rodos, yra kilusios iš ide. *dhé- „dėti“ (hetitų kalbai reduplikacija nesvetima, tačiau ji nėra formatyvinis elementas kaip, pvz., sen. indų arba graikų kalboje)]. Dėl to skr. dadami, dadhami, gr. 3{3wp, idm ir kt. reduplikaciją galima būtų laikyti šių kalbų tarminės grupės naujove. Ryšium su tuo, baltų (ir slavų) šių dviejų veiksmažodžių praesentinėms lytims tektų atstatyti senovinį vaizdą (struktūriškai atsakantį praindoeuropietišką): Sg. 1. *dom(e)i pl. 1. *dome 2. *dos(e)i 2. *dote 3. *dou? 3. *donti ir kt. Sg. 1. *dem(e): pl. 1. *deme 2. *des(e)i 2. *deté 3. *deti 3. *denti ir kt. Plg, sva. tém, t6s, tt, tOmes, tét, tént ir kt. (atkreiptinas dėmesys į šaknies vokalizmo santykį — *de-mi >> *de-mei > lie. de-mi: dé-ti, *de-mi = ssl. de- -ždo: dé-ti, plg. liet. émi, ssl. jamb: skr. admi ir pan.). Tokiu būdu galima kalbėti apie tam tikro baltų ir slavų kalbų laikotarpio 3 pl. lytį *donti, *denti, kuri vėliau pagal koreliaciją su tematine 3 pl. lytimi, pvz., *vedant(i), *narint(i) ir pan., buvo suprasta kaip *d-ont(:), *d-enti*?. Kadangi ši vieta buvo silpniausia pa24 plg, II, C. Ky3nenos, Hcropuueckas rpaMMaTHKa pyccKoro s3bIKA, 280, Mocxea, 1953. 25 Plg. J, Endzelins, op. cit. 725 (nuo 4 eilutės iš viršaus), 26 Endzelyno nurodomai šaknies duoda korelizcijai su 3 pl. *dodant(i) (žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 724) baltų resp. ypač lietuvių kalboje ar tik neprieštarauja: lietuvių senuosiuose raštuose 3 sg. yra apibendrintas ir daugiskaitos, dviskaitos trečiajam asmeniui, o duomi (bei demi) tematinės praesenso lytys atsiranda, rodos, vėliau (kai 3 pl. jau seniai buvo išnykęs). 27 Plg, ved. dati... žr. A. A. BapaHHHKOB, DieMeHThi CPaBHHTEJIbHO-HCTOPHUECTM Koro MeTOJa B HHZOJIOTHH BS, 2, 49, (1952). 10 radigmoje [vienafoneminė šaknis šalia paprastos *do-, *dč-**, o taip pat dėl kitų priežasčių: pvz., didelės baltų, slavų kalbų atematinių veiksmažodžių daugumos 3 pl. lytis turi skiemenų daugiau, negu kitos (atematinės) lytys, ypač daugiskaitinės, plg. lie. ėmi, ssl. jamb: ssl. jadgt®, balt. *smé: ssl. sąttbir pan.],dėlto 3 pl. lytyje galėjo atsirasti -d-*8 (t. y. *do-nti > *do-d-pti > *do-d-inti, *de-nti > *de-d-nti > *de-d-inti), gal būt, panašiai kaip sekančiuose, iš senovės neturėjusiuose priebalsio -d-*?: lie. aumi „audžiu“: austi „audžia“, audžiąs (plg. skr. otum „austi“ ir kt.), lie. giemi „,giedu““, : giesti ,,gieda®, giedąs (plg. sen. rus. eaamu „giedoti (gaidys)““,skr.gdyati „gieda“, gi-tas (iš )giedotas““ ir kt.), lie. čiaumi „čiaudžiu““: čiausti „,čiaudi““, čiaudąs (plg. la. škaut, skr. ksauti „Čiaudi“ ir kt.),*? plg. lie. eimi „einu““, eiti „eina“: ssl. idgro, rus. udym (ssl. idg ir kt. = rus. udy ir kt.) ir kt. Jeigu -dlytyse *dodant-, *dedantbūtų, iš tikrųjų, tokios kilmės, tai lie. duosti, desti, ssl. dastw ir kt. lyčių daryba resp. -satsiradimas būtų savaime suprantamas. § 12. Šalia atematinių lie. duomi, demi, ssl. dame, *demo (SdeZdt) lyčių sutinkame slavų ir baltų kalbose: ssl. dajo (dajati), dėjo (déjati), la. dėj „deda (višta)““ [dėt „dėti (kiausinius)*“]. Šios paralelinės lytys buvo susijusios, rodos, su veikslų reikšmėmis“?. Plg. dar lie. joja: ved. yams, ssl. jadoro, jado (plg. ssl. idgto: lie. eimi); lie. stoju, ssl. stajg: gr. totypt < totapte; ssl. vėjo, got. waia „pučiu““: skr. vati, gr. gyot ir kt. II. Apie baltų ir slavų enklitinius asmeninius įvardžius $ 1. Baltai ir slavai visiems trims asmeninio įvardžio asmenims turi atonines resp. enklitines lytis: lie. mi, ti, si (-i, tur būt, iš * -e:), ssl. mi, ti, si (-i greičiausia iš * -oi). Kitos indoeuropiečių kalbos, įprastai sakoma, turinčios atitinkamas lytis tik pirmajam ir antrajam asmeniui, pvz., skr. me, te, gr. pot, oo. (Homero tot) Teigiama, kad tokie modeliai esą bendri tik baltams ir slavams*?. Tačiau panašūs teiginiai dar neįrodo, kad minėta baltų ir slavų ypatybė būtų tik šių dviejų idiomų reiškinys, — reikia manyti, kad jis, galų gale, yra senas indoeuropiečių reliktas, plg. gr. pot, Tot, of ir kt.** Visiems trims asmenims atitinkamus tos pačios šaknies enklitikus randame, pvz., ir kyliaraštinėje hetitų kalboje: -mu ,,man, mane““, -ta „tau, tave“, -§7 „jam, jai, sau““** (šie hetitų enklitikai turi ir daugiskai28 Šią mintį man pranešė (1958 m. gegužės 20 d.) mano maskviškis kolega V. Toporovas. 29 Priebalsinis -dpanašiais atvejais ar tik negalima (2?) būtų kildinti iš senesnio *-4- (vėliau disimiliacijos keliu virtusio į -dpraesentinéje 3 pl. lytyje ir atitinkamame part. praes. act.), plg., tam tikru atžvilgiu, baltų praesentinę priesagą -n-a? 30 Gal būt, panašios(?) kilmės yra -dpriežastiniame veiksmažodyje vė-d-inti (plg. ges-inti ir pan.), 31 Plg., pvz., A. Meillet, Le slave commun, II éd., 208, 223. A. Meillet, Introduction... VII éd., 219. 2 Žr., pvz., SI. C. OrpemGck uit, CnaBauo-GaaTuiickoe si3bikoBoe eJuHCTBO BS, 6, 35 (1954); J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, 3, 137, Warszawa, 1956; trečiajam asmeniui atitinkamų faktų iš kitų indoeuropiečių kalbų nepateikia ir kiti, pvz., J. E ndzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 148, 8 Zr. K, Brugmann, Grundriss... 2 Band, 2 Teil, 1 Lief., 407, Strassburg, 1909. 34 Zr, U. ®puppux, op. cit., 73. 11 tos lytis, plg. dėl to slavų, indų-iranėnų ir kt.3* atitinkamus faktus), kurie, tur būt, yra iš senesnių * me, * te, * 501; be to, plg. šiuos enklitinius įvardžius su (hetitų) savybiniais enklitiniais įvardžiais, pvz., dat. sg. -mi, -!i, -§%7 (šie possessiva sutinkami ypač hetitų „Senosios valstybės““ raštuose). Jeigu -mu, -ta, (ir jų daugiskaita) turi naudininko ir galininko reikšmes, tai -Šši (ir jo daugiskaita) — tik naudininko 38. Pirmojo ir antrojo asmens hetitų enklitikų reikšmės, rodos, turi tam tikrą ryšį su toniniais asmeniniais įvardžiais uk „aš“, zik „tu“ (vienaskaita: ir daugiskaita), kurių galininką, naudininką ir net vardininką gali reikšti viena ir ta pati lytis. 2. Naudininkinės ir galininkinés®® reikšmės gana aiškiai matyti lietuvių enklitikuose mi, ti, pvz., nemipatika Br. Pred. 2. 17, pamifakik Br. I Mos. 37. 16, Tob. 5. 17, Isz to mi auga dziaugfmas K. 13, Pamifdke T. Ap. G. 11. 9, Neti dawe KS 176, dekawojameti KM. 11; Anas mi weda K. 18, kodel mi aplčidei T. Mat. 27.46, kad ti garbintumim K. 209, Kad zi pazintu žmones K. 218 ir kt. 4 Panašias reikšmes turėjo ir (gana anksti virtęs sangrazos dalelyte) enklitikas si, kurias, tiesa, galima pastebėti net ir dabartinėje kalboje, pvz., auntosi batus: keliūosi iš lovos, plg. la. aunies kūjas!: celies agri! ir kt. Be to, rodos, esama fakty, liudijančių, kad mi, ti, si turėjo ir kilmininko reikšmę**, kuri turėtų būti sena,. plg. skr. me, te (dat. -gen.). Slavų mi, ti, si reiškia (rodos) tik naudininką 43. Jeigu. baltų šių trijų enklitikų senesnės reikšmės iš tikrųjų yra buvusios naudininkokilmininko, tai čia galininkinę reikšmę rytų baltų kalbose tektų aiškinti ne vietr pagal J. Endzelyno nurodomas prielaidas**, bet dar ir toninio asmeninio įvardžiokilmininko ir galininko santykio% įtaka** (plg. dėl hetitų, žr. aukščiau). Antra vertus, indoeuropiečių šių trijų enklitikų — senų atoninių žodelyčių linksninės.- 3 Manoma, kad seniau taip buvę ir baltų kalbose žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 915 (ten pat literatūra). 38 Žr H. Kronasser, Vergleichende Laut-und Formenlehre des Hethitischen,. 142, 144, Heidelberg, 1956. 37 Plg, ,,Possessifs -mi-: -ti: -§i- = pot, tot, of etc.“ — J. Kurytowicz, „Le hittite““ — Reports for the Eighth International Congress of Linguists, Vol. II, 295, Oslo, 5—9 August 1957. 8 Žr. I. ®puapHuX, op. cit., 73; H. Kronasser, op. cit., 142—144. 39 Naudininkinés mi, ti reikšmės senuosiuose lietuvių raštuose vartojamos kur kas dažniau negu galininkinės — E. Hermann, Litauische Studien, 69, Berlin, 1926. 40 P vyzdžiai imti iš A. Bezzen ber ;er, Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache, 163—164 (paliekamos autoriaus ir santrumpos), Gottingen, 1877, 4 Žr, E. Hermann, op. cit., 74 ir kt. 42 Kurios nykimas turėjo prasidėti gana anksti. 43 Dėl panašios (t. y. tik. naudininkinės) reikšmės liekanų baltų kalbose plg.. E. Hermann, op. cit., 73, 44 J, Endzelins, LL. c. 45 Žr. J. Endzelins, op. cit. 505 ir kt.; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 147—148 (§ 300, § 302). 46 Panašiu būdu galėjo būti išstumtos ir senosios baltų toninės (nuo tam tikro. laiko gavusios ir enklizės ypatybių, plg. dėl slavų A. Baiian, op. cit,, 411; H. san- -Beiik, Heropaa crapocnaBsuckoro s3bika, 280, Mockma, 1957) lytys *mėn, *tén, *sén (plg. pris. mien, tien ir kt., plg. ssl. mg, tg, s¢, skr. mam, tvam, žr. J. Endzelynas, op. cit., 148) ir atoninės (tik enklitinės) *mé, *rė, *sé (kurią, gal būt, rodytų prūs. si, jeigu jitikraiyra iš *sė, plg. skr. md, tvd, gr. pe, oe < *1Fe ir kt., žr. J. End z elynas,l.c.). 12 reikšmės, tur būt, jau nuo senų laikų galėjo nebūti griežtai diferencijuojamos morfologiškai*". § 3. Ssl. sg, prūs. sien(sin) <*sén, si, <* sė (tur būt; Zr. išnašą Nr. 46, 12 psl.), rodos, galėtų eiti atitikmenimi lietuvių kalbos sangrąžos dalelytė -se. Ją (greta -si) sutinkame senuosiuose mūsų raštuose, pvz., Mazvydas*®: raschose 13,,, kieliese 2115, makase 38,4, 11 skaitose 13,,, pradestyse 17;, 40,, prasideiase 21g, biakiese 324_, ir kt. (šalia: pradestysy 14,, dabaiesy 34,5, giestisy 54, ir kt.); Bretkiinas Biblia: dabaiase Luk. 6, 7, piktinasse Mat. 13, 21, biotunse Jer. 32, 39, budawoiose Ap. G. 9, 31; Bretkiinas Postilla: mokintuse I 3313, randasse I 86,; Vilentas Enchiridion : zestoiese 28; „Summa (...Ewangeliv... Kiedaynise... 1653)“: iseduotumey 212.4. Senųjų raštų dalelyte -se, rodos, patvirtina ir dabartinės tarmės, būtent, pietinių žemaičių [kur -e dalelytėje -se negali būti Žemaitiškas balsio -i tarimo faktas] ir su jais susisiekiančių vakarinių aukštaičių: sūkose greta sūkos, pasidarė (Pagramantis)®®, pėštise, vaipytise, Sukiotise, pėšase, vaipose greta pėštis, vaipytis, pasišukūok (Girdžiai, Skirsnemunė, Šimkaičiai), suktose, sukiese (Agilas, Tovė, Lija)® ir kt. Lie. -se (semantiškai nesiskirianti nuo -s:) yra kilusi, rodos, iš ryt.-balt. *sén resp. *sé (acc. sg.; dėl galūnės plg. savė, tavė, manė). Remiantis šia lytimi, galima manyti rytų baltus turėjus ir kitų įvardinių enklitikų galininko lytis — *mén resp. *mė, *tėn resp. *tė*!, plg. prūs. mien, tien, sien, si, ssl. me, te, se, skr. mam, tvam, ma, Iva. § 4. Be to, reikia pasakyti, kad baltai ir slavai sangraZiniy veiksmažodžių visiems trims asmenims vartoja asmeninių įvardžių tik trečiojo asmens enklitiką — sangrąžą; tačiau visai panašus faktas yra ir hetitų sangrąžinėse veiksmažodžių lytyse, kur sangrąžos dalelytė visiems trims veiksmažodžio asmenims yra -za, galimas daiktas, kilusi iš *sė**, plg. prūs. st < *sé (žr. aukščiau), lot. sé. III. Apie baltų ir slavų skaitvardžius** § 1. Baltų kiekinis skaitvardis ,„,1““ savo šaknies atžvilgiu turi paralelių ne tik slavų kalbose. Indoeuropiečių skaitvardžiai „,2““ — „,4““ (santykį tarp balt. resp. lie. abu ir slav. resp. ssl. oba plg. su santykiu tarp gr. gpBw ir lot. ambo) baltų ir slavų kalbose vystėsi priklausomai nuo jų linksniavimo sistemos. Morfologinis indoeuropiečių nelinksniuojamų skaitvardžių ,,5¢¢ — ,,9* likimas baltų ir slavų kalbose skiriasi. Baltų skaitvardis „100““ yra netarpiškas praindoeuropiečių reliktas, € Plg, E. Hermann, op. cit., 78 ir kt. 48 Cituojama pagal J. Gerulio (1922 m.) leidimą, 49 Žr, P. Jonikas, Pagramančio tarmė, 66, Kaunas, 1939. 50 Žr, J, Gerullis ir Chr. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, 47 ir kt., Kaunas, 1933. 81 Rytų Lietuvos tarmėse (su visais dzikais) galėjo fonetiškai sutapti abi senosios lytys *sei ir *sen (> *sin > -st) į vieną si; panašiai galėjo ir latvių kalboje *sei ir *sėn (> *sie > si) pasidaryti viena -si-, 52 Zr. H. Kronassenr, op. cit., 145, 53 Plačiau apie skaitvardžius žr. B. Ma xo auc, JIHTOBCKHe uHceJIHTeJIbHbIeE H COOTHOIIEHHe OaNTHACKHX U4HCJIHTEJIbHbIX ¢ YHCJAHTENbHBIMH JIDyTHX HHIOEBPONEHCKHX 5135IKOB (aucceprauusi uw asTopedepar), Mocksa, 1955; B. Maxioauc, Hugoesponeiickas aenuMaJsibHasi CHCTeMA UKCJIHTEJIbHbLIX Bf, 4, 53—59 (1956); Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai, 40—64, Vilnius, 1957, 13