Iš K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ žodyno istorijos

Iš K. ŠIRVYDO „DICTIONARIUM TRIUM LINGUARUM“ ŽODYNO ISTORIJOS K, PAKALKA K. Širvydas yra lietuvių leksikografijos pradininkas. Iki Širvydo ,,Dictionarium trium linguarum“ pasirodymo nežymias lietuvių leksikografijos užuomazgas galima įžvelgti lietuviškose glosose*, esančiose nelietuviškuose ir pirmuosiuose lietuviškuose raštuose, Šiek tiek lietuviškų glosų? randame Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės metraščiuose, dvarų inventorių knygose, parašytose rusų kalba, raštuose lotynų, o ypač lenkų kalba. Prie jų galima priskirti buitinių daiktų pavadinimus, asmenvardžius, įvairias frazes, žodžių junginius, mitologinius vardus ir kt. Keliolika mitologinių vardų su paaiškinimais randame M. Strijkovskio „Lenkų, lietuvių, žemaičių kronikoje...“, išleistoje 1582 m. Ir iškraipyti nelietuviškuose raštuose išlikę lietuviški žodžiai bei posakiai yra svarbūs kalbos mokslui. Daug ir įvairių savo pobūdžiu leksinių glosy randame J. Bretkūno (1579— 1590) Biblijos vertime. Autoriui stengiantis labai kruopščiai ir tiksliai išversti originalą, atsirado glosos, kurios gerokai praturtino vertimo leksiką. Dalį glosų į vertimo rankraštį įrašė ir kunigai, tikrinę vertėjo darbą. Savo pobūdžiu J. Bretkūno rankraščio glosos įvairios: vienos randamos paraštėse, kitos pačiame tekste, vienur pateikiami sinonimai, kitur skoliniai aiškinami lietuviškais žodžiais ir atvirkščiai. Dar kitur atskiras žodis paaiškinamas lietuviška, o kartais ir vokiška fraze, ir atvirkščiai — viena lietuviška konstrukcija paaiškinama kita. Panašių glosų pasitaiko ir M. Daukšos iš lenkų kalbos verstame nedidelės apimties 1595 m. katekizme. Šio katekizmo paraštėse yra apie 190 leksinių glosy?. — J. Bretkūno ir M. Daukšos glosos yra vertiminio ir aiškinamojo žodyno elementai. Specialų leksikografinį darbą, kuriame sudėti paraidžiui sutvarkyti žodžiai su paaiškinimais, sudarė žymus XVII a. pradžios lietuvių raštijos atstovas geras lietuviy kalbos žinovas K. Širvydas. Jo ,,Dictionarium trium linguarum“ pasirodė 1 Glosa laikome autoriaus bei redaktoriaus atliktą teksto (daugiausia senovinio) paraštėse ar tarp eilučių nesuprantamo žodžio ar frazės paaiškinimą. * Dalį ištraukų su tokiomis glosomis pateikė K.Jablonskis knygoje „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“, Kaunas, 1941. 3 Plačiau apie Daukšos katekizmo glosas žr. J. Kruopostraipsnyje ,,Leksiniai paralelizmai Daukšos Katekizmo (1595) kalboje“, spausdinamame šiame leidinyje. 277 1629 m., praėjus jau 82 metams nuo pirmosios lietuviškos knygos Rytų Prūsijoje ir 34 metams nuo Daukšos katekizmo — pirmojo lietuviško spausdinio, išėjusio Lietuvoje. K. Širvydo žodynas buvo pirmasis spausdintas lietuvių leksikografijos darbas. Rytprūsiuose tik po 101 m. pasireiškė F. V. Hackas, išleidęs religiniams reikalams žymiai mažesnės apimties vokiečių — lietuvių ir lietuvių — vokiečių kalbų žodynėlį. Širvydo žodyno ir ,,Punkty sakymų“ (1629, 1644) pasirodymas betarpiškai susijęs su Vilniaus jėzuitų akademijos, įsteigtos 1579 m., veikla. Tuo metu vykdoma katalikybės propaganda, nukreipta prieš reformaciją, buvo pagrindinis veiksnys, skatinęs leisti lietuviškas knygas. Paniekintai viešajame gyvenime lietuvių kalbai Vilniaus akademijoje buvo pripažintos tam tikros teisės, imta ją palaikyti. „Akademijoje buvo nustatyta, kad studentai, mokantieji lietuvių kalbą, pamokslus pratintųsi sakyti lietuviškai“. Matyt, akademijoje būta nemaža ir lietuvių, kad joje nuo 1620 m. buvusi įsteigta lietuvių kalbos katedra, kuriai vadovavęs, tur būt, Sirvydas®. Déstydamas Vilniaus jézuity akademijoje teologija ir lietuviy kalbą, ilgą laiką sakydamas lietuviškai Vilniaus bažnyčiose pamokslus, Širvydas suprato, kad reikia išleisti lietuvių kalba veikalų (jų tarpe lietuvių kalbos žodyną), kuriais religijos propagandai galėtų naudotis akademijos auklėtiniai ir šiaip dvasininkai, nepakankamai mokantieji lietuviškai. Jis žinojo, kad religinius kūrinius reikia rašyti išraiškia ir ekspresyvia gimtąja kalba. Tai iš dalies matyti iš jo ,,Punkty sakymų“ titulinio puslapio antroje pusėje esančio lotyniško šešiaeilio, kuris pradedamas Zo- „Eik, knyga, ir ištempk šventojo žodžio geluonį, persmeik širdis lietuvių ir lenkų žemėje...“ Lietuviškas knygas leisti vertė ir skatinantis Širvydo bendraamžininko M. Daukšos, išleidusio Vilniuje Katekizmą ir Postilę, pavyzdys. Be abejo, Širvydui buvo žinomi Daukšos veikalai ir garsieji jo Postilės pratarties žodžiai: „Nors, tiesą sakant, retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba ne kiek jos temoka. Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), ...“* Šie M. Daukšos žodžiai, raginantieji gerbti gimtąją kalbą, ja parašytus kūrinius, skatinantieji verstis knygas iš kitų kalbų, rado atgarsį ir Širvydo veikloje. Ir jis ,,Punkty sakymų“ lenkiškoje prakalboje skaitytojui labai panašiai samprotavo: „O ir lotyniškų, kaip ir kitų kalbų knygų jau yra daugybė, bet lietuviškų knygų, taip reikalingų išganyti žmonių sieloms, yra nepaprastai maža“?, Pacituotieji, o taip pat „Dictionarium trium linguarum“ pratarties „Ad Studiosam Iuventutem“ žodžiai, kuriais išreiškiama mintis, kad žodynu... lyg vadovu galima nutiesti sau lygiausią kelią į didžiausius poezijos ir iškalbos švento4 Lietuvos TSR istorija, 1, 298, Vilnius, 1957. 4 J. Lebedys, K. Širvydas. — Literatūra ir menas, Nr. 35, 1956. $ Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, 65, Vilnius, 1957. ? K. Szyrwid, Przedmowa do czytelnika, — Kn., Punkty Kazafi, Wilno, MDC XXIX. 278 vėse paslėptus lotynų kalbos turtus®, rodo, kad Širvydas gerai suprato lietuviškų knygų, o ypač žodyno, didelį reikalingumą. Esamieji lenkų—lotynų, lotynų—lenkų žodynai Vilniaus akademijos auklėtinių negalėjo patenkinti. Akademijos auklėtinių naudojimuisi K. Širvydas išleidžia 1629 m. savo garsųjį „Dictionarium trium linguarum“ ir tuomi jau XVII a. pradžioje praskina lietuvių leksikografijai kelią. Širvydo žodynas yra susilaukęs net kelių leidimų. Iš išlikusių Širvydo žodyno egzempliorių, jų titulinių puslapių, pratarčių ir bibliografų nurodymų nustatyta, kad ,,Dictionarium trium linguarum““ buvo penki leidimai: I — 1629, II — 1631, III — 1642,IV — 1677, V — 1713. Iki mūsų dienų yra išlikusių visų leidimų egzempliorių, išskyrus antrąjį. Pirmasis Širvydo bibliografas — jėzuitų istorikas A. Alegambė (XVII a.) savo veikale ,,Bibliotheca Scriptorum Societatis Iesu“ (1642) ir kitas, vėlyvesnis jėzuitų istorikas St. Rostovskis (XVIII a.) savo darbe ,,Lituanicarum Societatis Iesu Historiarum“ (1768) Širvydo žodyną tik paminėjo, bet išsamesnių žinių apie jo leidimus ir jų metus nedavė. Todėl iš jų duomenų sunku mums pasakyti, kurie SzDi leidimai jiems buvo žinomi (Alegambei galėjo būti žinomi tik pirmieji trys leidimai, o Rostovskiui — visi). Pirmojo leidimo išlikęs egzempliorius, kuris išėjo dar autoriui gyvam esant, ilgą laiką buvo nežinomas. Lenkų bibliografas F. M . Sobieščianskis rašė: „Iš visų tų leidimų pirmasis ir antrasis išnyko be pėdsakų — ir jų nėra jokiose iki šiol žinomose bibliotekose. Tikriausiai, pirmojo leidimo nėra žinomi net spausdinimo metai“!0, Apie pirmąjį leidimą nieko nežinojo ir kitas lenkų bibliografas — M. Stankievičius: ,,Pirmojo leidimo visai nežinome, jo neturi jokia biblioteka“, Taip pat ir kiti rašiusieji apie Širvydą ir jo darbus (J. Kraševskis, A. Balinskis, Ad. Jocheris, L. Jucevičius, Kajet. Nezabitauskas, P. Kepenas ir kiti) težinojo tik paskutiniuosius tris, o dažniausiai — du leidimus. XIX a. literatai D. Poška, S. Valiūnas, A. Klementas, o po šimto metų ir E. Volteris, nežinodami pirmųjų SzDi leidimų pasirodymo metų, žodyno leidimus painiojo. XX a. pradžios lenkų bibliografas St. Estreicheris savo bibliografijoje apie pirmojo leidimo originalą pasakė, kad jo buvimas esąs abejotinas**. Vieną SzDi pirmojo leidimo iki tol niekieno neminėtą egzempliorių surado rusų literatūros istorikas A. Orlovas Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekoje. Apie tai jis rašė: ,,... savo retumu išsiskiria... Širvydo lenkų — lotynų — lietuvių kalbų žodynai: 4 egzemplioriai trečiojo leidimo (1642) ir 1 egzempliorius antrojo arba pirmojo leidimo (išretinta mūsų — K. P.)**. Šią Orlovo žinią apie SzDi pirmąjį leidimą po trejų metų patikslino ir papildė kitas rusų literatūros istorikas — V. Pogorielovas, kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Poržezins8 Constantino Szyrwid, Ad Studiosam Iuventutem, Dictionarium trium linguarum, Tertia editio, Vilnae, MDC XLII, 9 „Dictionarium trium linguarum“ toliau žymėsime santrumpa SzDi. 10 R. M. Sobieszczanski, Szyrwid Konstanty, — Encyklopedyja powszechna, 24, 876, Warszawa, 1867. 21 M, Stankiewicz, Bibliografia Litewska od 1547 do 1701 r., 36, Krakėw, 1889. 2 St. Estreicher, Bibliografia Polska, Częšč III, Tom XIX, 338, Krakėw, 1934. 13 BuGnnoreka Mockosckoft Cunojnajisuoji Tunorpaduu, 4uacTb nepBas — PyKONHCH, BbiuryckK nepBkiit, CGopuuku, onucateab Anekcangap Opaos, III, Mocksa, 1896. 279 Antrojo leidimo nežinomas nei vienas egzempliorius ir jo nemini nei vienas * bibliografas. Gal būt, mūsų sąlygiškai priskirtasis pirmajam leidimui egzempliorius priklauso antrajam leidimui. Pažymėtina, kad L. Rėzos „Dainų“ pastabose minimą 1631 m. SzDi leidimo egzempliorių, iš kurio 20 psl. yra cituojamas žodis ,,Bojarzyn. Nobilis inferioris ordinis“'?, kol kas dar neturime pagrindo laikyti SzDi antrojo leidimo egzemplioriumi, nes pacituotas Žodis, gal būt, buvo paimtas iš SzDi trečiojo leidimo (1642) (trečiajame leidime žodis ,,Bojarzyn. Nobilis inferioris ordinis. Baioras“ yra 20 psl., ketvirtajame—14 psl., o penktajame — 17 psl.). Jei L. Rėza tikrai neapsiriko, pažymėdamas žodyno leidimo metus, tai jo minimas 1631 metų SzDi jau buvo tokios pat apimties, kaip SzDi 1642 metų. Tokį greitą antrojo leidimo pasirodymą, gal būt, iš dalies galima aiškinti arba tuo, kad pačiam autoriui jau iš karto pirmasis leidimas pasirodė nepakankamas savo apimtimi, arba gal pirmojo leidimo nedidelis egzempliorių skaičius buvo išpirktas ar per karus ir gaisrus žuvo. Galima manyti, kad prie 1631 metų leidimo parengimo Širvydas galėjo prisidėti, nes jis mirė tais pačiais metais. Kadangi pirmojo leidimo tituliniai puslapiai neišlikę, o antrojo leidimo nežinomas nei vienas egzempliorius, todėl apie šių leidimų žodyno antraštes ir pratartis nieko nežinome. Prof. J. Balčikonis linkęs manyti, kad Širvydo žodyno pirmasis leidimas (1629) buvęs pavadintas ,,Clauis linguae Lithuanicae“. Jis savo prielaidą grindžia tuo, kad pavadinimu clauis buvo mada vadinti ne tik gramatikas, bet ir žodynus (pvz., Clauis liunguae Latinae Basileae 1716)??. Bibliografų minimą Širvydo ,,Clauis linguae Lithuanicae“ laikyti pirmojo žodyno leidimo pavadinimu nėra pamato, nes jėzuitų istorikai Alegambė, Rostovskis ir iš jų vėliau ėmę žinias kiti bibliografai atskirai išvardija tris Širvydo darbus: „Clauis linguae Lithuanicae“, ,,Dictionarium®, „Puncta“. Kadangi Alegambės knygos ,,Bibliotheca Scriptorum Societatis Iesu“ dalykinėje rodyklėje nėra atskiro žodynų skyriaus, todėl jis ir Širvydo žodyną, ir gramatiką mini tame pačiame „Grammatica“ skyriuje. Jėzuitų istorikai Alegambė ir Rostovskis Širvydo žodyną vadino pagal jame esamų trijų kalbų eilę — ,,Dictionarium trium linguarum“. Tik Alegambė antrastėje lotynų kalbą iš antrosios vietos perkelia į pirmąją. Jis savo knygoje ,,Bibliotheca Scriptorum Societatis Iesu“ (1642 m., 84 psl.) Širvydo žodyną vadina ,,Dictionarium— Latino— Polono — Lithuanicum“. Gal būt, taip buvo vadinamas SzDi pirmasis leidimas, jei Alegambė čia neapsiriko. Rostovskis savo darbe „Lithuanicarum Societatis Iesu Historiarum“ (1768 m., 467 psl.) žodyną vadina „Dictionarium Polono— Latino— Lituanicū“. Nežinia, kaip pirmąjį ir antrąjį žodyno leidimą vadino pats autorius. Yra pagrindo manyti, kad antraštė buvo ,,Dictionarium trium linguarum“, nes SzDi trečiojo leidimo pratartyje sakoma ,,Dictionarium hoc trium linguarum (išretinta mūsų — K. P.) Vilnae Typis Academicis Anno 1631 in lucem prodierat...“. Vadinasi, galima prileisti, kad 1631 m. (II) leidimas taip pat buvo va18 Dainos oder Litthauische Volkslieder gesamelt, ūbersezt und mit gegeniiberstehenden Urtext herausgegeben von L. I. Rhesa, 310, Konigsberg, 1825. '* J. Balčikonis, Otrembskio lietuviški tekstai. — „Literatūra ir menas“, Nr. 15, 1957. 281 dinamas ,,Dictionarium trium linguarum“. Sunku patikėti, kad to paties autoriaus pirmojo leidimo pavadinimas būtų buvęs kitoks negu antrojo ir vėlesniųjų. Kadangi Širvydo žodyne buvo paraleliškai aiškinami trijų kalbų žodžiai, tai įprastu XV —XVII a. trikalbių žodynų terminu jis ir buvo pavadintas ,,Dictionarium trium linguarum“*?. Matyti tais leksikografais?!, kurie savo sudarytuose žodynuose paminėdavo ir kalbas, iš kurių žodžių jie sudaryti, Širvydas nepaseké. G. Knapskio „Thesaurus“ pavadinimo Širvydas irjo darbo tęsėjai taip pat nepasisavino, nors SzDi trečiasis leidimas sudarytas remiantis G. Knapskio žodynu. Trečiojo leidimo (1642) egzemplioriai yra taip pat reti ir ilgai nebuvo žinomi. Apie vieną defektuotą trečiojo leidimo egzempliorių laikraštyje „Buiencknii Becruur“ (1861) buvo rašoma, kad ligi šiol bibliografams buvęs žinomas tik ketvirtasis ir penktasis SzDi leidimo egzempliorius. Pirmųjų trijų leidimų originalai tuo metu nebuvę rasti nei Rusijoje (Peterburgo dvasinėje akademijoje, kuriai atitekusi buvusios Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteka, nei Kijevo universiteto lenkiškų leidinių labai turtingoje bibliotekoje, nei Charkovo, kur pervežta Vilniaus universiteto bibliotekos dalis, nei pagaliau Karaliaučiuje, kur visada klestėjęs lietuvių kalbos studijavimas), nei užsienio bibliotekose. Tik paskiau Peterburgo viešojoje imperatorinėje bibliotekoje, be ketvirtojo ir penktojo leidimo, pavykę surasti defektuotą (trečiojo leidimo) egzempliorių, kurį iš karto buvę sunku identifikuoti. Pagaliau iš Oksfordo Bodlėjaus bibliotekos spausdinto katalogo pavykę sužinoti, kad ten esąs egzempliorius yra 1642 m. leidimo, t. y. trečiojo leidimo. Gavus iš Oksfordo detalų šio egzemplioriaus aprašymą, buvę nustatyta, kad Peterburge esantis žodynas yra trečiojo leidimo egzempliorius**. Šis Peterburgo viešosios imperatorinės bibliotekos egzempliorius Orlovui nebuvo žinomas. (Jis Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekoje surado keturis trečiojo leidimo egzempliorius. )*3 Dabar Maskvos centriniame valstybiniame istorinių ir senųjų aktų archyve, kuriam atiteko buvusios Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekos knygos, iki šiol surasti tik trys SzDi trečiojo leidimo egzemplioriai. Vieną iš šių egzempliorių neseniai Maskvos centrinis valstybinis istorinių ir senųjų aktų archyvas perdavė Lietuvos TSR Centriniam Archyvui. Vienas buvęs Maskvos sinodalinės tipografijos bibliotekoje SzDi trečiojo leidimo egzempliorius dar nerastas (jis, gal būt, pateko į defektuotų knygų skyrių, kurių katalogizavimas ir identifikavimas archyve nebaigtas). Be to, „Senųjų lietuviškų knygų istorijoje“ minimi dar du trečiojo leidimo egzemplioriai, kurių vienas esąs saugojamas Anglijoje Oksfordo Bodleino biblio20 Tokioir panašaus pavadinimo žodynai buvo populiarūs, pvz. : Dictionarium trium linguarum Cracoviae, 1550; Dictionarium trium linguarum Joanis Murmeli Cracoviae apud haered lac. Siebeneycher, 1615. t Nicolao Volkmaro ,,Dictionarium Trilinguae Tripatitum Ad Discendam Linguam Latinam Polonicam Et Germanicam accommodatum...“ MDXCVI; kitas autorius savo žodyną vadino „Dictionarius trium linguarum: Latine, Teutonice et Polonice, petiora vocabula continens“ (1528, 1541, 1592). 22 3amerku O ApeBnefiniux BuaeHCKHX H3JaHMAX HA JIKTOBCKOM ssbike, Busnenckuf Bectumk, Ne 60, 1861. 3 BuGnnoreka Mockosckoft Cnnojgajisuoli Tunorpadun, uacTb nepsas — PyKOnucH, BeillyCK nepatifi, cGopHHKH, onucareas Anekcangp Opaos, III, Mocksa, 1896. 282 tekoje, kitas 1930 metais buvęs surastas Suomijoje, Helsinkio universiteto bibliotekoje?4, Širvydo žodyno ketvirtasis (1677) ir penktasis (1713) leidimas daugeliui bibliografų buvo gerai žinomi, išlikusių egzempliorių yra daugiau ir dabar®. Tikriausiai, paskutiniai leidimai buvo leidžiami didesniu tiražu. SzDi trečiasis, ketvirtasis ir penktasis leidimai buvo atspausdinti jau Širvydo darbo tęsėjų rūpesčiu. Jie savęs, kaip leidėjų, niekur nenurodė. Paskutiniųjų trijų leidimų (III —V) antraštės ir tituliniai puslapiai vienodi. Po žodyno antraštės ,,Dictionarium trium linguarum“ eina žodžiai ,,In usum Studiosae Iuventutis“ (Studijuojančios jaunuomenės naudojimuisi). Šiais žodžiais trumpai išreikšta žodyno paskirtis, kuri plačiau nusakyta žodyno pratartyje ,,Ad Studiosam Iuventutem“ (Studijuojančiai jaunuomenei). Autoriaus vardas, pavardė ir titulas yra įrašytas pilnai: ,,Auctore Constantino Szyrwid e Societate Iesu“ (Autorius Konstantinas Širvydas — Jėzaus draugijos narys). Ketvirtajame ir penktajame leidime prie autoriaus pavardės yra leidėjų pridėtos didžiosios raidės R. P. Jų prasmė — ,,Reverendi Patris“ (Didžiai gerbiamo tėvo). Jos leidžia daryti prielaidą, kad prie trečiojo SzDi leidimo parengimo Širvydas, tur būt, dar prisidėjo, nes priešingu atveju minėtos raidės būtų buvusios ir trečiajame leidime. Po autoriaus pavardės titulinio puslapio centre yra jėzuitų spaustuvės ženklas. SzDi trečiojo leidimo spaustuvės ženklas sudaro stačiakampainį, kurio elipsėje yra inkaras. Inkaras užsibaigia kryžiaus forma su įkomponuotomis X ir P raidėmis. Apačioje iš debesų iškištos rankos laiko inkarą. Virš rankų iš dešinės pusės mėnulis, iš kairės — saulė. Elipsėje įrašyti žodžiai ,,Concordia fida“ (Patikima santarvė). Ant inkaro kablio taip pat įrašas ,,Anchora Sacra Deus“ (Šventas dievo inkaras). Ketvirtojo leidimo spaustuvės ženklas beveik toks pat, kaip ir trečiojo. Penktojo leidimo spaustuvės ženklas taip pat stačiakampio formos — jo viduje, ovale, įrašytos raidės IHS; abiejose ovalo pusėse raižinys — klūpančių angelų figūros. Minėtų leidimų spaustuvės ženklo apačioje yra aprobata, leidžianti spausdinti ,,Cum Superiorum permissu editium“ (Išleistas aukštesniųjų leidimu). Po aprobatos eina žodžiai „„Tertia editio recognita et aucta“ (Trečiasis peržiūrėtas ir papildytas leidimas), ,,Quarta editio recognita et aucta“ (Ketvirtasis peržiūrėtas ir papildytas leidimas), ,,Quinta editio recognita et aucta“ (Penktasis peržiūrėtas ir papildytas leidimas). Titulinių puslapių apačioje nurodyta spausdinimo vieta (Vilnae), kokia spaustuvė spausdino (Typis Academicis Societatis Iesu) ir kuriais metais (Anno Domini M. DC. XLII., M.DC.LXXVII, M.DCC.XIII). Antroje titulinio lapo pusėje stambesniu šriftu atspausdinta lotyniškai parašyta savotiška aprobata, vadinamą „Summa privilegii“. Ši „Summa privilegii“ teikė Vilniaus jėzuitų akademijos rektoriui žodyno spausdinimo ir pardavimo monopolinę teisę. Lietuviškas vertimas ,,Summa privilegii“ toks: „Niekas tegu nespausdina, tegu neparduoda, tegu nebando parduoti ir spausdinti šio žodyno dviem ar trim kalbom, remdamasis bet kokiu pretekstu, be Vilniaus Jėzaus draugijos didžiai gerbiamo tėvo rektoriaus suTM V. Biržiška, Senųjų lietuviškų knygų istorija, 1, 180, Chicago, 1953. *8 Vien Lietuvos TSR MA Centrinės bibliotekos Retų spausdinių skyriuje yra 12 penktojo leidimo egzempliorių, o Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto mokslinės bibliotekos rankraštyne yra 6 egzemplioriai. 283 savo apimtimi pralenkiąs ankstesnį, esąs pataisytas su didesniu žodžių, posakių ir ypač sinonimų kiekiu. Iš tikrųjų tai tinka tik trečiajam leidimui, nes ketvirtasis ir penktasis leidimas nuo trečiojo beveik niekuo nesiskiria. Be išvardintų penkių Širvydo „Dictionariumo“ leidimų, lenkų rašytojas J. Kraševskis savo darbe „Wilno“** mini Širvydo žodyno 1712 m. leidimą. Apie šį minimą SzDi 1712 m. leidimą randame įtikinamą paaiškinimą minėtame straipsnyje „ŠamMeTKH O ApeBHefiumx Bujienckux mspannax na JluroBekoM s3biKe“, kur rašoma: ,,Pastebétina, kad kai kurių bibliografų, pvz., Kraševskio minimo K. Širvydo žodyno tariamo 1712 m. leidimo nebuvo. Suprantamas daiktas, remtis Kraševskiu netikra, nes klaida atsirado dėl to, kad bibliografai turėjo prieš akis penktojo leidimo egzempliorių (1713), kur paskutinis brūkšnelis romėniško skaičiūus MDCCXIII dėl kokio nors atsitiktinumo nusitryné arba buvo neišskaitomas. Mums ir patiems teko matyti dabar priklausantį vietinei (Petrapilio — K. P.) Romos katalikų akademijai tokį egzempliorių, kuriame skaičiaus XIII paskutinis brūkšnelis visiškai uždengtas buvusios Vilniaus jėzuitų akademijos antspaudu; labai galimas daiktas, kad tas pats egzempliorius ir davė pradžią minėtai bibliografinei klaidai“. Lenkų bibliografas F. M. Sobieščian:kis?? mini Širvydo 1718 m. leidimą. Šią žinią kartoja S. Baltramaitis savo ,,CO0pHHK Gn6JmorpadnueckHx MaTepHanoB...“90 St, Estreicheris taip pat mini SzDi 1718 m. leidimą ir jį vadina ,,editio sexta“3!, Jis įrodymui pateikė net to leidimo atitikmenų, kurie parodo, kad Estreicheris, nemokėjęs lietuviškai, 1718 m. Elgerio latvių kalbos žodyną palaikė Širvydo žodyno 1718 m. leidimu. Taigi nei 1712 m., nei 1718 m. leidimų nebuvo. Jei jie būtų išėję, tai turėtume patikimesnių žinių. Be to, jei būtų buvęs 1712 m. leidimas, tai jis būtų atsispindėjęs 1713 m. leidimo pratartyje. Bet kam būtų reikėję leisti 1713 m. SzDi, jei iš tikrųjų būtų buvęs 1712 m. leidimas. Be ,,Dictionarium trium linguarum“ iki mūsų dienų išliko kitas Širvydo leksikografinis darbas ,,Dictionarium Polonolatinum“*?, išėjęs 1641 m. Varšuvoje. Tituliniame puslapyje parašyta, jog ,,Dictionarium Polonolatinum*““ buvo skirtas lenkų jėzuitų mokykloms. Jis yra tas pats Širvydo trikalbis žodynas, tik be lietuviškos dalies. ,,Editio nova“ vadinamas gal dėl to, kad tai buvo kitas leidinys negu ,,Dictionarium trium linguarum“. Išaiškinti ,,Dictionarium Polonolatinum“ žodyno istoriją sunkina tai, kad žodynas išleistas be pratarties. *8 Wilno od poczatkéw jego do roku 1750 przez J. I. Kraszewskicgo, IV, 228, Wilno, 1842. 8 F, M, Sobieszczanski, Szyrwid Konstanty, — Encyklopedyja powszechna, 24, 876, Warszawa, 1867. 30 COopunk GnOjnorpadiueckux MaTepHanoB Aas rėorpaddun, HCTOPHH, HCOpHH NpaBa, cTaTHCTHKH H 9THOrpaduH Jlntes, cocrasua C. Banrpamaiirne, 396, C — TerepGypr, 1904. 31 St. Estreicher, Bibliografia Polska, Tom XXX, 359, Krakow, 1934. 32 Pilna jo antraštė: Dictionarium Polonolatinum In usum Studiosa Iuventutis Polona Auctore Constantino Szyrwid e Societate Iesu: Editio Nova. Varsaviae Apud Ionem Trelpinski, SRM, Typogr., Anno Domini 1641. Lietuviška jo antraštė būtų tokia: K. Širvydo, Jėzaus draugijos nario lenkų —lotynų kalbų žodynas, skirtas lenkų studijuojančiai jaunuomenei, Naujas leidimas, spausdintas Varšuvoje, Trelpinskio tipografijoje, 1641. 285