Dėl kai kurių baltų kalbų žemės ūkio augalų pavadinimų kilmės

S KLAUSIMAI III vio LU AKADBMIJA DĖL KAI KURIŲ BALTŲ KALBŲ ŽEMĖS ŪKIO AUGALŲ PAVADINIMŲ KILMĖS A. SABALIAUSKAS Ridikas (Raphanus sativus) 1. A. de Kandolio (38,553) nuomone, ridiko tėvynė esanti Vakarinė Azija. Talmudo liudijimu, ridikai puikiai augę senovės Babilonijoje (plg. O. Schrader, Reall., 2, 251). Iš Azijos šis augalas 'labai anksti turėjęs patekti į Egiptą. Herodotas (2,125) nurodo, kad, sprendžiant iš piešinių Cheopso piramidėje, šio paminklo statytojai šalia svogūnų ir česnakų gausiai valgę ir ridikus (ovgpain) (plg. G.Buschan, 243). Kaip liaudies maistas ridikai minimi senosiose graikų komedijose (plg. O. Schrader, Reall., 2, 251). Ridikus pažinę ir senovės romėnai. Jie paprastai prie ridiko pavadinimo dar pridėdavo epitetą Syriaca arba pažymėdavo quae Assyrio semine vemit. Tai irgi rodo rytietišką augalo kilmę (plg. O.Schrader, Reall., 2,251). 2. Baltai ir slavai su šia darZove susipažino veikiausiai kiek vėliau. Kokių nors archeologinių duomenų, liudijančių jos amžių baltų ir slavų kraštuose, kol kas neturime. Pavyzdžiui, remdamiesi kalbiniais duomenimis, galime teigti, kad lietuviai jau XII a. ridikus pažino. Aišku, slavai juos turėjo pažinti anksčiau, nes baltai, kaip matysime, su šiuo augalu susipažino per slavus. 3. Ide. kalbose plačiausiai aptinkami dvejopos kilmės ridiko pavadinimai. Graikiškas ridiko pavadinimas įagpavię, payd4yn, įėgpavos yra tos pačios šaknies kaip ir ropės pavadinimas jgmug, įšėgus. Graikų kalboje iš šio augalo vardo ridikas ir gavo savo pavadinimą. Iš graikų kalbos toks ridiko pavadinimas pateko į lotynų kalbą — raphanus. Vėliau šis pavadinimas išliko romanų kalbose: it. rafano, isp. rabano, port. rabanete. Šalia skolinio iš graikų lotynų kalboje buvo ir kitas savas ridiko pavadinimas rūdix, kurio pirminė reikšmė yra „,šaknis“. Šis lot. žodis pateko į germanų kalbas: sen. vok. aukšt. rari(c)h, retich, sen. angl. redic, vid. vok. aukšt. retich, rdtich, vok. Reittich, šved. ratrika. Sen. vok. aukšt. merraatich rodo, kad iš pradžios šis žodis germanų kalbose turėjęs šaknyje a (plg. F. Weigand, 577—8; F. Kluge, Et. Wb., 597). Iš germanų pastarasis ridiko pavadinimas pateko į suomių kalbą — raatikka (plg. T. E. Karsten, IF, 26, 250—1; Germ., 207). Aptinkamas jis ir vengrų kalboje — rerek, 17. Kalbotyros klausimai, III 257 4. Randame tokį ridiko pavadinimą taip pat slavų kalbose: ssl. redoky, rodoky, sen. rus. pemoka (H. H. Cpesnesckuii, 3, 216), rus. pedoka, baltr. psdsoxa, ukr. pedoxa, serb.-chrv. podaxsa, pomxsa, pOxea, slovėn. rėdkew, ček. Fedkev, Fetkev, slovk. red'kev (V.Machek, Rost., 60), lenk. rzodkiew, aukšt. luz. rjedkej, žem. luz. fadkej (plg. F.Miklosich, Et. Wb., 284—5; A. IlpeoGpaxenckuil, DT. CJ, 2,194; M.Vasmer, Et. Wb., 2,504; J.Holub, F.Kopečny, Et. sl., 321; V.Machek, Et. sl, 432). Jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad šiems slavų kalbų ridiko pavadinimams negalima atstatyti vieningos prolytės. Iš minėtų pavyzdžių galima atstatyti bent keturias prolytes :*redaky, * rodeky, *rodoky, *rodoky (plg. V. Machek, Rost., 60). Toks nevienodumas rodo, kad šis ridiko pavadinimas nėra slaviškas žodis; Į daugumą slavų kalbų jis pateko iš germanų (plg. A. Meillet, Ėtud., 184; C. C. Uhlenbeck, AfsIPh, 15, 490; V. Kiparsky, Lw., 276—7). Rusiškos pavadinimo formos veikiausiai kilusios iš vok. žem. kalbos (plg. V. Kiparsky, Lw., 276—7). Vokiečių siaurasis e rusų kalboje galėjo būti perteiktas » kaip ir žodyje Bopro < vok. Bern (plg. K. Būga, ZfslPh, 1, 42). Slavų kalbose šio ridiko pavadinimo fonetika galėjo keistis ir dėl liaudies etimologijos. Kai kurie šie pavadinimai į slavų kalbas galėjo patekti ir iš romanų kalbų (plg. M. Vasmer, Et.Wb., 2,504; V. Machek, Rost., 60). Vėliau iš rusų kalbos toks ridiko pavadinimas pateko ir į kai kurias kitas Tarybų Sąjungos tautų kalbas: evenk. pedoxa, evenkik. pedoka, bur.-mong. pedoks ir kt. 5. Šios šaknies ridiko pavadinimas randamas ir baltų, būtent, lietuvių ir latvių kalbose. Aptinkame jį jau ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose: K.Širvydo žodyne (331), J. Morkūno Postilėje (270). Į lietuvių kalbą šis žodis pateko iš sen. rusų kalbos. Pateko jis dar prieš 5> e, vadinasi, ne vėliau kaip XII a. (plg. K. Būga, ZfslPh, 1, 42; B. H. Kocrejibuuukui, 397). Lietuvių aukštaičių rytiečių tarmėse aptinkama šio pavadinimo forma rudikas. K. Būga (ZfslPh, 1, 42) mano, kad ji, kaip ir latvių kalbos ridiko pavadinimas, yra kilusi iš sen. rusų (K. Būgos terminu baltarusių — Weissrussen) formos *psdbk8, kur + šaknyje atsirado dėl priebalsio r kietinimo. Panašų vokalizmo pasikeitimą K. Būga mato ir latvių kalbos žodyje krusrs (šalia krists) (K. Būga, RRS, 2,538). Tačiau šią formą, kaip matysime, galima aiškinti ir kitaip. 6. Latvių kalboje daugiausia išplitęs ridiko pavadinimas rutks. J. Endzelynas (EM, 3,565) mano, kad veikiausiai ši forma yra kilusi iš formos *ridiks, tik šaknies vokalizmas pasikeitė pagal žodį ruds ,,rausvas, rudas“. Tai, gal būt, iš dalies rodytų ir tokios šio pavadinimo formos, kaip ruduks (EM, 3, 554; J. Endzelins, La. Gr., 72), rudaks (T. Šmite, FBR, 12,51; EH, 2, 381), pasitaikančios šalia formos rutaks (F. Adamovičs, FBR, 3, 107). Tokiu būdu galima būtų aiškinti ir lietuvių kalbos formą rudikas, nes forma *psdoxv, iš kurios, K. Būgos nuomone, galėję kilti minėti latvių ir lietuvių ridiko pavadinimai, rusų kalbos paminkluose neaptinkama. Latvių kalbos tarmėse vieną kartą užfiksuota ir forma ridiks (EH, 2, 375). Dėl jos izoliuotumo kokias nors išvadas daryti sunku, 258 Latviškas ridiko pavadinimas dabartinėje latvių kalboje aptinkamas ir kitame sudurtiniame daržovės pavadinime — mdrrutks „,krienas“, kuris sudarytas pagal vok. Meerrettich, išverčiant antrąją žodžio dalį. Iš ridiko pavadinimo savo vardą gavo ir kai kurie kiti augalai: ezera rutks, velna rutks, juodu rutks ,,Cicuta virosa“, meža rutks ,,Geum rivale“, lauka rutks „Raphanus raphanistrum“ (EM, 3,565). Kuršių kopų žvejų latvių kalboje aptinkamas ridiko pavadinimas retichs (J. Plūkis, 77). Šis pavadinimas gautas iš vokiečių kalbos. 7. Matome, kad baltai ir slavai turi tą patį ridiko pavadinimą. Abejose kalbų grupėse, kaip ir daugelyje kitų ide. kalbų, šis pavadinimas yra skolintas. Daugumas slavų jį gavo iš germanų, o baltai iš slavų. Apie ridiko pavadinimą senovės prūsų kalboje jokių žinių nėra. Morka (Daucus carota) 1. Šio augalo tėvyne linkstama laikyti Europą arba Priešakinę Aziją (plg. A. de Candolle, 554; O. Schrader, Reall., 2,69; H. Burchardéwna, 170). Morkų pėdsakų yra rasta Šveicarijoje Robenhauzo sijinių gyvenviečių liekanose (plg. G. Buschan, 148; O. Schrader, Reall., 2,69). Tačiau šiuo radiniu kai kas abejoja (plg. J. Hoops, Reall., 1, 234). 2. Lenkijos teritorijoje randame morkų sėklų iškasenose, datuojamose VII—IX a. (plg. H. Burchardéwna, 164, 175). Apie morkų auginimą šiuo laiku Lietuvos bei Latvijos teritorijose trūksta žinių. XVI a. Lietuvos dvarų inventoriuose šis augalas yra minimas, tiesa, palyginti ne taip jau dažnai (plg. K. Jablonskis, 419, 451, 455, 678). 1624 m. ir 1630 m. Latvijos dvarų kadastruose randamė, kad morkas kaip duoklę Latvijos valstiečiai tiekę dvarininkams (plg. A. Svabe, IMM, 1922, 169; J. Sehwers, 301). 3. Ide. kalbose aptinkame keletą įvairios kilmės šio augalo pavadinimų. Iš lot. kalbos morkos pavadinimas carota įvairiais keliais pateko į kai kurias kitas ide. kalbas: it. carota, alb. karotė, pranc. carotte, angl. carrot, vok. Karote ir kt. Germanų ir slavų kalbose labiausiai išplitęs kitas morkos pavadinimas: sen. vok. aukšt. mor(a)ha, vid. vok. aukšt. morhe, morhe, vok. Mėhre, sen. angl. more, angl. more, sen. dan. more, sen. šved. mora ir kt. (plg. J. Hoops, Reall., 1, 234; F. Weigand, 2, 206—7; F. Kluge, Et. Wb., 484), rus. mopkoes, MOpK8a (B. Hans, 2, 347), baltr. mopxea, ukr. mopxsa, bulg. mopxos, serb.-chrv. Dea, slovėn. mrkev, ček. mrkev, slovk. mrkva, lenk. marchew, aukšt. luz. morchej, žem. luž. marchwej (plg. M. Vasmer, Et. Wb., 2, 158-9; A. Ilpeo6paxenckun#i, Dr. ca, 557; F. Miklosich, Et. Wb., 192). Iš slavų šis morkos pavadinimas pateko ir į kitas kalbas: rum. morcov (plg. A. Rosetti, 44), mold. mM0pxoe. Iš rusų kalbos vėlesniais laikais šį žodį gavo ir kitos Tarybų Sąjungos tautų kalbos: tuv. mopkoss, bur.-mong. AM0px006, evenk. M0pK086, evenkik. mopkoes ir kt. Iš slavų, kaip matysime, šį žodį gavo ir lietuviai. - Dėl šio žodžio kilmės yra įvairių nuomonių. Pirmiausia jis siejamas su gr. Heziodo Bpaxava =k šypix Adyave, graikų formai atstatant prolytę *myk- (plg. A. Walde, Vrgl. Wb., 2, 313; Ė. Boisacą, D. ėt., 131; J. Hoops, Reall., 1, 234; M. Vasmer, Et. Wb., 2, 158; F. Kluge, Et. Wb., 484). Semantiniu po259 žiūriu toks siejimas yra labai įmanomas, nes dažnai kultūrinis augalas gauna savo vardą iš kokio nors laukinio augalo (gr. šypiz Adgyazvya ,laukinés daržovės“). Tačiau vieningą prolytę graikų, germanų ir slavų kalbų žodžiams atstatyti sunku. Daugelis tyrinėtojų slavišką morkos pavadinimą laikė skoliniu iš germanų (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 192; A. Walde, Vrgl. Wb., 2, 313; C. C. Uhlenbeck, AfsIPh, 15, 489; O. Schrader, Reall., 2, 69). Šiai nuomonei pritarė ir Boduenas de Kurtenė (10), Toks teigimas iš dalies yra pagrįstas, nes iš šios šaknies slavų kalbose aptinkamų morkos pavadinimų negalima atstatyti vieningos prolytės. Tačiau, antra vertus, ir visų slavų kalbų šį morkos pavadinimą neįmanoma fonetiškai susieti su germanišku morkos vardu. Todėl iš germanų veikiausiai yra paskolinti tik lenkų, lužicų kalbų morkos pavadinimai (plg. V. Kiparsky, Lw., 75—6; M. Vasmer, Et. Wb., 2, 158—9; V. Machek, Rost., 167). V. Machekas (LP, 2, 158; Rost., 167) mano, kad tiek slavai, tiek germanai morkos pavadinimą gavo iš nežinomos neindoeuropiečių kalbos. Jis rašo: „Vzhledem k tomu, že ta rostlina je v Evropė domaci od pradavna viude, 1ze tvrditi, že jak slovanskė * mrarky, tsk i germanskė * murxo byly — nezavisle na sobė— piejaty z feči pfedindoevropskych pūvodnich obyvatelū Evropy“ (Rost., 167). 4. Kaip minėta, šios šaknies morkos pavadinimas iš slavų pateko ir į lietuvių kalbą. Mūsų tarmėse bei raštuose aptinkame įvairių fonetinių šio ZedZio variantų: morka, morkas, morkva, morkvė, markva (plg. J. Dagys, 116; F. Kurschat, Wb., 1, 67, 135). Lietuvių kalbos forma morkvė visai atitinka rus. dial. woprea, baltr. Mopxaa; iš kur ji į lietuvių kalbą ir pateko (plg. A. Brūckner, Fw., 110; J. Otrebski, Tw., 3, 33; B. H. Kocreasnuukuii, 259; K. Būga, ZfslPh, 1, 48). Forma morkva jau randama K. Širvydo žodyne (142). Forma morka atsirado jau lietuviškoje dirvoje. Toks priebalsio » iškritimas skoliniuose gana dažnai pastebimas, plg. liėkarsta < liėkarstva, kélyti < kvėlyti (Pr. Skardžius, Lw., 135). Šis priebalsis kartais iškrinta ir savuose žodžiuose (plg. J. Endzelins, La, Gr., 212—20; BVSuF, 49-50). Įvairūs kamieno pakitimai įvyko pagal kitų žodžių analogiją, pavyzdžiui, forma morkvė galėjo atsirasti žodžių bulvé, rdpé įtakoje, morkas pagal kitus -okamienius daržovių pavadinimus. 5. Latviai šios šaknies morkos pavadinimo neturi. Ten labiausiai paplitęs žodis burkans, kurį aptinkame ir kitose kaimyninėse kalbose: rus. Gopkaw, 6yprkan (B. Ilanb, 1, 115, 143), Rytų Prūsijos vok. Burkan, Borkan, Porkan (H. Frischbier, 1, 120), suom. porkanna, est. porgand, mokš. nypoxka, lyb. borkons, liet. burkonas, burkūnas (L. k. žd., 1, 972, 973). Kaip matome, šis morkos pavadinimas apima tam tikrą šiaurės—rytų Europos dalį. Iš slavų jj teturi tik rusų kalba,iš germanų — tik Rytų Prūsijos vokiečiai. Į Pabaltijo suomių kalbas šis žodis pateko iš rusų kalbos (plg. J. Mikkola, Ber., 91), Bet neaišku, iš kur jis atkeliavęs į rusų kalbą. V. Kiparskis (Baltend., 201, plg. M. Vasmer, Et. Wb., 1, 108) mano, jog rusai šį morkos pavadinimą gavo iš Pabaltijo vokiečių, o į čia šis žodis pateko per vienuolynų lotynų kalbą iš graikų (Bpžxava). Vadinasi, tai būtų tos pačios kilmės žodis kaip ir anksčiau minėtas slavų, germanų morkos pavadinimas, tik atsiradęs visai skirtingu keliu, Tačiau M. Fasmeris (Et. Wb., 1, 108), atrodo, pagrįstai su tokiu aiškinimu nesutinka, 260 nes gr. fpgnava yra labai retai vartojamas ir mokslinėje literatūroje neaptinkamas žodis. K. Būga (ZfslPh, 1, 48) taip yra šiuo klausimu rašęs: ,mopker kann von gleicher Herkunft sein wie Geprxans. Nur kennen wir heute noch keine solche Sprache, in welcher m zu b werden kann oder umgekehrt. Dass im Altertum an der Ostsee eine solche Sprache vorhanden war, in welcher 4 mit m wechseln kann, zeigen nicht nur MSpKbL und 6vpkans, sondern auch lett. buca und muca ,, Tonne“. Taigi nekelian¢iy abejonių aiškinimų nėra. 6. Šis morkos pavadinimas randamas jau XVII a. latvių kalbos paminkluose, pavyzdžiui, G. Mancelis (Phras. lett., XVI) rašo ,,gelbe Rūben, Burrkani“, J. Langijas ,,Burkans, plur. Burkani, gelbe Mėhre oder Rūbe“ (plg. t. p. J. Sehwers, 301). Sunku pasakyti, kuriuo keliu šis žodis pateko į latvių kalbą. Galimas daiktas, kad jį latviai gavo iš rusų kalbos, kaip teigė A. Briukneris (Fw., 75), K. Būgos nuomone (ZfsIPh, 1, 48), iš latvių šį morkos pavadinimą pasiskolino Pabaltijo vokiečiai, tačiau galėjo būti ir priešingai. Latvių kalbos tarmėse šalia formos burkans aptinkame ir formas burkanis, burkants (EH, 1, 254). Pastaroji forma gali būti tos pačios kilmės kaip liet. burkantas. Tačiau priesaga su formantu -zgalėjo kartais atsirasti šiame žodyje latvių kalbos dirvoje pagal mažybinę formą bŽurkanrinš (dėl šios priesagos plg. J. Endzelins, La. Gr., 316—7). 7. Toks morkos pavadinimas aptinkamas kartais ir lietuvių kalbos tarmėse: buškonas, burkūnas (Lk. žd., 1, 972, 973). Šie žodžiai į lietuvių kalbą pateko veikiausiai dviem keliais: iš Rytų Prūsijos vokiečių ir latvių kalbų. Tai rodo ir jų geografija. K. Širvydo žodyne (243) randame žodį burkuntai < burkantai. Ten jis vartojamas kaip sinonimas žodžiui pasternokai. Į lietuvių kalbą jis pateko iš rusų kalbos (plg. K. Būga, ZfslPh, 1, 48; Pr. Skardžius, Lw., 48). Tačiau labai neaiški yra šio žodžio priesaga. Minėti kalbininkai mano, kad čia yra ta pati priesaga kaip est. porgand „morka“. Bet toks teigimas kelia abejonių, nes rusų kalbos šaltiniuose panašia priesaga šio žodžio nerandame, o iš Pabaltijo suomių kalbų tokią priesagą šiame žodyje teturi tik estų kalba. Taigi ši priesaga galėjo atsirasti ir lietuvių kalbos dirvoje. Lietuvių kalboje gana plačiai aptinkamas šios šaknies žodis barkfinas „„Melilotus“ (L.k. žd., 1, 537; K. Būga, ZfslPh, 1, 48). Tokia reikšme šis žodis randamas ir rusų kalboje (B. las, 1, 143), iš kur jis pateko į lietuvių kalbą. Šių žodžių šaknies vokalizmo skirtumas reikėtų aiškinti jų fonetiniu įvairumu rusų kalboje. 8. Lietuvių kalbos vakarinėse tarmėse aptinkamas dar ir kitas morkos pavadinimas. Šio pavadinimo pasitaiko įvairių fonetinių variantų: germėlė, geFmolé, germiilė, germuolė, gitmolé, girmolis, girmuolė (L.k. žd., 3, 260, 261, 344; J. Dagys, 116; J. Gerullis, Chr. Stang’as, 82). Šis pavadinimas paskolintas iš vokiečių kalbos. Rytų Prūsijos vokiečių tarmėse aptinkama forma Gėlmėhre (H. Frischbier, 1, 224, 225), iš kurios ir kilo šis morkos pavadinimas (plg. K. Alminauskis, 53, 54). Lietuviai skolindami tik sukeitė priebalsius. Panašių metatezės reiškinių, ypač skoliniuose, pasitaiko gana dažnai, plg. lat. redele, est. redel < vok. žem. ledder, 261 , pat skolintas žodis, į šias kalbas patekęs įvairiais keliais. Šios šaknies agurko pavadinimą turi didelė dalis slavų kalbų: rus. o02ypeų, oeypox (B. Jlamib, 2, 649), baltr. azyporx, eypok (II. A. Pacropryes, 142), ukr. oeipox, serb.-chrv. yzopax, ček. okurka, okurek, slovk. uhorka, uharka, uherka, ugorka, uhorok (V. Machek, Rost., 227—8), lenk. ogdrek, aukšt. luž. korka, žem. luž. gurka. Iš minėtų šios šaknies slavų kalbų agurkų pavadinimų vienos prolytės atstatyti negalima. Remiantis slovakų bei serbų-chorvatų pavadinimais, galima atstatyti prolytę *angur-, tuo tarpu rytinių slavų, čekų, lenkų kalbų agurko pavadinimai rodo prolytę *ogur-. Senesnė prolytė yra *angur-. Tai rodytų minėtų slaviškų agurko pavadinimų šaltinis gr. bizant. gyyougov (dabartinės graikų kalbos ayyovpt). Slavai tiek patį augalą, tiek ir jo pavadinimą veikiausiai gavo iš graikų (plg. M.Vasmer, Et. Wb., 2, 253—4; ZfsIPh, 19, 449). Prolytés *oguratsiradimą V. Machekas (Rost., 228) aiškina disimiliacijos keliu, nosiniam nm išnykstant prieš sklandųjį r (,,...asi pfes spodobu: n-r > r-r > O-r“). Šio agurko pavadinimo kilmė nėra visai aiški. Vieni gr. ¥yyovgov aiškina, remdamiesi graikiška medžiaga. Jų nuomone, šis žodis reiškia ,,nei$nokes, žalias“ (šyovpos = šopog). Semantiniu požiūriu toks aiškinimas visai patikimas, nes agurkai kaip tik ir buvo vartojami žali, nelaukus iki visai jie išnoks (plg. O. Schrader, Reall., 1, 653; V. Hehn, 320). Gr. šyyovpov siejamas taip pat su pers. angūr „vynuogių kekė“ (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 2, 371; V. Machek, Rost., 228). Mat, yra tam tikra mažų agurkų rūšis, kurių vaisiai kiek primena vynuogių kekes. Pagaliau net galima gr. šyyovpov aiškinti kontaminacija pers. angūr ir gr. ¥yovpos (plg. J. Holub, F. Kopečny, Et. sl., 254). Šalia gr. žyyovpov aptinkamas ir sudurtinis agurko pavadinimas tetpžyyovpov (V. Hehn, 316), iš kurio kilęs albanų kalbos agurko pavadinimas rrangull (plg. O. Schrader, Reali.,1, 653). Pirmiausia su agurkais turėjo susipažinti pietiniai slavai. Tai nulėmė geografinė padėtis. Teigimas, kad rusų kalbon žodis oeypey pateko iš lenkų kalbos, neturi pagrindo (plg. V. Jagič, AfslPh, 7,495). Su graikiška slavų agurko pavadinimo kilme ne visi sutinka. Pavyzdžiui, P. Černychas (Her. rp., 301; Ou. Jiekc., 113) mano, jog graikai veikiausiai šį pavadinimą gavo iš slavų. Slavai, jo manymu (Ou. sexc., 61), tokį agurko pavadinimą greičiausiai gavo kur nors iš rytų. Tačiau P. Černycho aiškinimas yra sunkiai pagrindžiamas (plg. t.p. JI. A. ByJiaxoBernit, BS, 1953, 1,137). 4. Iš slavų agurko pavadinimas kartu su pačiu daiktu pateko ir į kitus kraštus. Aptinkamas šis pavadinimas germanų kalbose: vok. Gurke, šved. gurka, dan. agurk, norv. agurk, angl. gherkin ,karniSonas, marinuotas agurkėlis“. Į germanų kalbas šis agurko pavadinimas pateko palyginti nelabai seniai. Pirmiausia su juo susipažino vokiečiai. Apskritai, vokiečiai su šiuo augalu susipažino dviem keliais: iš romėnų ir iš slavų. Tai vaizdžiai parodo agurko pavadinimo vokiečių tarmėse geografija. Pietinėje bei vakarinėje Vokietijos dalyse aptinkamas agurko pavadinimas, kilęs iš lot. cwcumis, -eris, o kitose skolintas iš slavų. Vokiečiai iš slavų šį pavadinimą gavo prekybos keliu. Jis pasitaiko jau XVI a. kalbos paminkluose (plg. Trūbners Wb., 259). Vokiečių kalbos paminkluose bei tarmėse aptinkamos įvairios fonetinės šio agurko pavadinimo formos: Omorke, Umurke, Agurke, Augurke, Augurk, Gorken, Gurcken, Gorken, Gurchen, Ajurke (F. Weigand, 780-1; 263 , Triibners Wb., 259; O. Schrader, Reall., 1, 653; O. Schrader, IF, 17, 30). Panašus fonetinis įvairumas būdingas daugeliui skolinių. Per vokiečius šis agurko pavadinimas pateko ir į kitas germanų kalbas. Iš slavų šios šaknies agurko pavadinimą pasiskolino ir vengrai — wborka, ugorka. Taip pat jis randamas ir Pabaltijo suomių kalbose. Į ten jis yra patekes dvejopu keliu: iš germany — est. kurk, suom. kurkku (plg. JI. XakyJinnen, 2.63) ir tiesiog iš slavų — suom. wuggurits (plg. J. Mikkola,Ber., 23). Vėlesniais laikais iš rusų kalbos agurko pavadinimas pateko ir į kai kurias kitas Tarybų Sąjungos tautų kalbas: evenkik. oeypey, bur.-mong. Ye2epcbi, tuv. ozypey, avar. oxpey ir kt. 5. Šios šaknies agurko pavadinimas randamas ir baltų kalbose. Į čia jis pateko taip pat veikiausiai dviem keliais. Lietuviai agurko pavadinimą pasiskolino iš slavų. Į lietuvių kalbą šis žodis galėjo patekti iš lenkų arba baltarusių kalbų. K. Būga (Žd., 19), A. Briukneris (Fw., 66) mano, jog lietuviai šį pavadinimą gavo iš lenkų. Kiti prileidžia abi galimybes (plg. Pr. Skardžius, Lw., 26; E. Fraenkel, Et. Wb., 2; J. Otrębski, Tw., 3,5). Fonetiškai liet. agufkas galėjo kilti tiek iš lenkų ogurek (nuo XVI a. ogdrek), tiek iš balt. oeypok®. Ši forma aptinkama ir įvairiuose XVI a. Lietuvos kunigaikštystės raštuose (plg. K. Jablonskis, 451; K. Būga, Žd., 19). Toks agurko pavadinimas dažnai aptinkamas mifisy senuosiuose raštuose. Jį turi jau J. Bretkūnas, K. Širvydas, S. Chilinskis (plg. K. Būga, Žd., 19). Lietuvių kalbos tarmėse šalia formos agufkas aptinkamos ir formos agufklas (Vkš, Užv, Kl, Kv, Škn, Grz, Krp, Ping, Skd; K. Būga, Žd., 19; L.k. žd., 1, 26), vagufklas (Sint, Pln, Nv, Mžk, Sd, Krtn, YI), guiklas (Stk; A. Bezzenberger, Lit. F., 116). Formanto -iatsiradimą čia K. Jaunius aiškino žodžio gurklys įtaka (plg. K. Būga, Zd., 19). Toksai aiškinimas gana įmanomas. Žodžio pradžios balsio anumetimas, gal būt, taip pat iš dalies patvirtintų šių žodžių ryšį. E. Frenkelis (Et. Wb., 178) kitaip šį klausimą aiškina. Jo nuomone, žodis guiklas paskolintas iš vokiečių kalbos, o formantas -/- atsiradęs žodžio cviklas įtakoje. Vargu galima sutikti su tokiu E. Frenkelio aiškinimu. Vienintelis argumentas, jog šis žodis galėjo būti paskolintas iš vokiečių kalbos yra a-nebuvimas. Tačiau šis balsis galėjo nukristi ir be pašalinės kalbos įtakos (plg. baltr. a2ypokK: eypox, vok. Agurke: Gurke ir kt.). Lietuvių kalboje aptinkame ir kai kurių kitų augalų pavadinimų, kilusių iš agurko vardo, būtent: agurkynas ,,Borrago officinalis“ (L.k. žd., 1, 25), aguškininkas „daržo žolė dideliais plaukuotais lapais, agurko skonio“ (L. k. žd., 1, 25), aguikés ,,Borrago officinalis“ (L. k.žd., 1, 25), agurklé ,,Borrago officinalis“ (L. k. žd., 1, 26), aguikialapis, agurklialapis, agurkliaZolé ,,dumblinuose ežeruose ar gana giliose balose auga žolė, kurios lapai plauko vandenyje ir nedideli (ne lelijų), o lapkočiai ploni ir ilgi, net iki dugno“ (L. k. žd., 1, 25, 26). Žodžiuose aguiklialapis, agurkliažolė pirmasis -Iyra veikiausiai įspraustinis, atsiradęs antrojo -Iįtakoje, nes žodžiai aguiklas, aguiklé šioje tarmėje nėra vartojami. Latvijos teritorijoje aptinkamas ir pievos pavadinimas Agurkle, kuris taip pat sietinas su liet. agufklė, aguiklas (plg. J. Endzelins, LV, I, 1,6). 6. Latvių kalboje vartojamas taip pat šios šaknies agurko pavadinimas. Jo patekimo į latvių kalbą istorija kiek kitokia kaip lietuvių. Jau E. Gliuko (1652— 1705) biblijos vertime randame formą „to Augurku“. Tai skolinys iš vid. vok. 264