Leksiniai paralelizmai Daukšos Katekizmo (1595) kalboje

VIU KALBOTYROS KLAUSIMAIL III vvOS TSR: M OK S LŲ. AKADEMIJA c|C LEKSINIAI PARALELIZMAI DAUKSOS KATEKIZMO (1595) KALBOJE J. KRUOPAS Skaitant vieno žymiausių senosios lietuvių raštijos atstovo ir literatūrinės kalbos kūrėjo M.Daukšos raštus (1595 m. Katekizmą ir 1599 m. Postilę), krinta į akis gausūs leksiniai paralelizmai, kelių žodžių vartojimas tai pačiai arba artimoms sąvokoms reik$til. Panašų leksiko įvairavimą galima pastebėti ir kituose senuosiuose ir vėlesniuose raštuose. Tai būdingas mūsų literatūrinės kalbos istorijos bruožas. Jis mūsų raštuose atsirado ir dėl pastangų turtinti literatūrinę kalbą, ir dėl noro įtikti įvairių tarmių atstovams, ir dėl pastovios bei vienodos literatūrinės kalbos tradicijos nebuvimo, ir dėl svetimų kalbų įtakos, ir dėl įvairių kitų aplinkybių. Šiuo tarpu mums rūpi apžvelgti leksinius paralelizmus Daukšos Katekizme*?. M. Daukša buvo pirmasis lietuvių raštijos kūrėjų Lietuvoje (neskaitant jos atstovų Rytprūsiuose), dėjęs pagrindus lietuvių literatūrinei kalbai. Versdamas ir leisdamas Katekizmą ir vėliau Postilę (1599) ir ieškodamas lietuviškų atitikmenų įvairioms sąvokoms reikšti, jis, kaip ir kiti to meto ir vėlesnieji vertėjai, turėjo atlikti sunkų darbą. Gerų atitikmenų suradimas verčiant visad reikalauja iš vertėjo daug kruopštaus darbo, nuovokos ir tam tikrų filologinių priemonių (įvairių žodynų, literatūros ir kt.). XVI a. vertėjams ,,sunkybés žodžių“, Z. Blotno prakalbos žodžiais tariant®, buvo nepalyginamai didesnės. Jiems leksikos srityje iškilo tokie sunkūs uždaviniai, kaip: 1) susidarymas terminijos naujos tikybos (krikščionybės) ir šiaip abstrakčioms sąvokoms žymėti; 2) susiorientavimas, kuris žodis lietuviškas, o kuris svetimas; 3) atsižvelgimas į įvairių tarmių leksiką. To laikotarpio vertėjams atitikmenų reikėjo ieškotis, neturint žodynų ir literatūrinės kalbos tradicijų (nusistovėjusios leksikos), daugiau ar mažiau atitrūkus nuo liaudies kalbos, stipriai veikiant germanizacijos (Rytprūsiuose) ir polonizacijos (Lietuvoje) įtakai bei ti riat prieš akis svetimus originalus (senoji lietuviška raštija beveik ištisai verstinė) ir esant nepalankioms visuomeninėms ir kultūrinėms aplinkybėms. 1 Plg. Lietuvių literatūros istorija, I, 144, Vilnius, 1957; Archivum Philologicum, IV, 7 tt. 2 Toliau žymimas santrumpa DK, * Margarita Theologika, Karaliaucžiuie... 1600, prakalba ,,Skaititoiop®, V psl. 223 Ieškodami lietuviškų atitikmenų, vieni vertėjai stengėsi kuo daugiausia jų surasti liaudies kalboje arba susikurti naujadarų iš lietuviškų žodžių, tik retais atvejais naudodamiesi skoliniais, o kiti vergiškai skolinosi svetimus žodžius iš verčiamų tekstų ir užteršė raštų kalbą barbarizmais, kurių ypač daug įsigalėjo religinėje raštijoje XVII a. antrojoj pusėj ir XVIII a. Daukša buvo didelis patriotas, tais laikais feodalų paniekintos lietuvių kalbos gynėjas ir gaivintojas. Jis stengėsi savo raštais sukurti turtingą, įvairią, gryną ir suprantamą liaudžiai literatūrinę kalbą. Tai matyti iš pirmojo jo leidinio — Katekizmo kalbos, kurioje užtinkame daugybę leksinių paralelizmų, rodančių vertėjo pastangas pateikti kuo tiksliausius, suprantamiausius atitikmenis ir savo kalbą padaryti žodingą bei įvairią ir įtikti kuo plačiausiam skaitytojų būriui, Leksiniai paralelizmai DK užtinkami arba čia pat tekste po jungtukų arba, ir bei po jungiamųjų žodžių zai yra (pvz., gymé arba įžėklas krikfczonies 15; reikalingus ir priwatomus 21; atleisti skolas tai yra kaltės 54), arba paraštėse (į jas, gal būt, galėjo patekti ir korektorių siūlomi vieno ar kito žodžio pakaitalai), arba įvairiose teksto vietose (puslapiuose). Daugiausia (189 atvejai) jų randame paraštėse (toliau žymima santrumpa prš.), rečiau (35 atvejai) jie duodami čia pat greta po ir, arba, tai yra, o įvairiose teksto vietose pasitaiką leksiniai paralelizmai neįmanoma tiksliai nustatyti bei išskaičiuoti, ir jie šiame straipsnyje pateikiami iliustracinéje medžiagoje ir apžvelgiami kartu su kitais paralelizmais. DK leksinius paralelizmus patogiausia apžvelgti suskirsčius šiomis grupėmis: 1) paraleliškai vartojami du arba keli (retai) lietuviški žodžiai; 2) lietuviškas žodis ir skolinys; 3) du skoliniai. * * * Dažniausiai paralelifkai duodami du lietuviški žodžiai. Šios rūšies paralelizmus būtų galima skirstyti pogrupėmis, atsižvelgiant į paraleliškai pavartotų žodžių reikšmių artimumą, vaizdinius bei emocinius atspalvius, darybą ir kitką, bet dėstymo glaustumo sumetimais jie čia iš pradžios pateikiami alfabetine tvarka (pagal pirmąjį žodį, -kuriam čia pat paraštėje arba įvairiose teksto vietose yra pakaitalas), o paskui bendrai apžvelgiami. Antraštiniai žodžiai (jais eina vardažodžių bei įvardžių vardininko, o veiksmažodžių — bendraties formos) rašomi dabartine literatūrine kalba. Iliustraciniai pavyzdžiai transliteruojami dabartiniais rašmenimis (palikti tiktai dabar nevartojami originalo rašmenys &, i, 1, a, 6, 0, w, 4 f, I, § 3 ir kt.). Iliustracinėje medžiagoje retkarčiais duodami ne tik atskiri paralelizmų nariai, bei su jais pateikiami ir gretiminiai Žodžiai, padedantieji geriau suprasti paralelizmų reikšmę. Po transliteruotų DK pavyzdžių skaitmenimis nurodomi jų puslapiai. Jei kuris žodis ta pačia arba kitomis formomis užtiktas keliuose arba keliolikoje puslapių, tai skliausteliuose stengiamasi sužymėti kiek galint daugiau puslapių, iš kur žodis išrašytas. Skliausteliuose (:) pateikiami lenkiško teksto atitikmenys, paimti iš E.Sittig'o darbo „Der polnische Katechizmus des Ledesma und der litauischen Katechismen des Daugfla und der Anonymus vom Jahre 1605“ (Gėttingen 1929). Jie surandami minimame veikale pagal lietuviškus DK atitikmenis. 224 aklatis ir aklystė aklatį 159 (: g$lepotę); aklifte 142 (: glepotė). Įvairios darybos sinonimai. Aklaris dažniau užtinkamas Daukšos ir kituose sen. raštuose. algoti ir vadinti dlgame pri. wadiname 49 (91) (: zowiemy); wadinamę prs. atgam 60 (105) (: zowa); wadina 26 (28, 31, 39, 40, 61, 90, 92...) (: zowią). Dažniausiai vartojamas vadinti, bet aplamai M. Daukšos ir K. Širvydo raštuose algoti dar užtinkamas. Šiandien kalboje algoti „vadinti“ reikšme iš niekur neužfiksuotas, virtęs archaizmu. alpti ir gaišti alpstątį atgęiwinti prs. gaiftanti 162 (: mdleigcego); plg. apgaifit’ 175 (: vftaie). Skirtingų prasminių niuansų pakaitalai. . amzis ir metas „laikas“ Tik kartą, greičiausiai atsitiktinai, neparinkus paties tiksliausio lietuviško atitikmens lenkiškam žodžiui cžas išversti, amžis pavartotas „laikas“ prasme: nūg amžio Apaštalu 19; kitur (2,4,93) amžis (: wiek) vartojamas „Žmogaus gyvenimo. laikas, ilgas laikotarpis, amžinybė“ reikšmėmis. Pirmąja reikšme amšžis galima susieti su metas, kurs vartojamas ir „laikas“ (38, 68, 69, 75, 94, 123, 151, 181, 182, 186) (: cžas), ir ,,365/6 dienų laikotarpis“ (1, 5, 32) reikšmėmis. Žodžio laikas DK neuztikta. apgauti ir primitinti nei wieno nė apgaudami prš. ne primitindami 86. Daukšos ir Širvydo raštuose keletą kartų primitinti pavartotas dabar neįprasta „į išlaidas stumti, skriaudą daryti“ reikšme, kuria jis gali susisieti su apgauti. apmauduoti, rūpintis ir sieluotis apmaudawo prš. fietoios 122 (: frafowat); fieldiės prs. rupinas 116 (: frafuią); ape tatai apmaudūiė 111 (:frafuią); Rūpinkites 44 (: Starayčief3). Pakaitalai skiriasi prasminiais niuansais. Plg. sielvartas ir apmaudas. apsiturėti (vert.), dėtis ir veiktis Kaip abfituri nūdemiu atlaidimas prš. Deftis 41 (: fię džieie); dėjtis mėldžiantis 80; wiekias [=weikés] 41, 49, 114 (:dzieią); kasg... fu manim wėikšis 143 (:ftanie). Lenkų dzieje sig verčiamas apsituréti, dėtis ir veiktis. JprasCiausias atitikmuo yra dėtis (destisi...); mums tolimesnis yra veiktis, „dėtis, vykti“ ir kartą „tapti“ (:ftanie) reikšme pavartotas. Darytis ,,détis, vykti“ reikšme neužtiktas. apturėjimas (vert.) ir įgijimas apiturčiimo prš. igylimo [=jgyiimo] 51 (: doStgpieniu); apturčiimo matėnes 4 (: przyigéia); plg. apturėti ir įgyti. apturėti (vert.) ir įgyti už Wieflpati fau aptūri 77; igitų 4 (40, 44, 62, 93, 104, 124) (: dostapil, otrzymala). 15. Kalbotyros klausimai, 111 225 DK beveik ištisai vartojamos įgyti formos, o vėlesniuose raštuose labiau įsigali vertinys apturėti (:otrzymač). atleistina, atleidinta ir verta atleidimo Ni eme atldiftina prš. werta atlaidimo 92 (: grzech powfedni); attaidintomis [nuodėmėmis] 91 (:;powBednemi). Iš trijų pakaitalų geriausias arleistina (kalbant apie nuodėmes, kaltes ir pan.); atleidinta — neįprastos darybos. atminti ir minėti atmindami iog yra padaritas ant pawéikflo Diewo prš. minedami 84 (:wfpomindiac); atmintūmbit ią 60 (67, 74, 84, 139, 151, 162) (: wJpominali 60; Pamientai 74, 162; Wfpomni 139, 151). Beveik ištisai vartojamas arminti; minėti paraštėje (84) pavartotas nelabai tiksliai, nes čia pagal sakinio prasmę labiau tinka arminti. atpirkimas (vert.) ir atvadavimas Lenkų odkupienie išverstas: viu fawa atpirkima 36 ir atwadawimu manu 155. Lenkų odkupié verčiamas taip pat dvejaip: atpirko 13 (34, 134) ir iBšwadūt 106. Tikslesnis atitikmuo yra išvaduoti (atvadavimas) nekaip vertinys atpirkti (atpirkimas). . atžvilgis ir atvyzdis * turėk atžwilgį ant nūpelnų prš. atwijdi 153 (: wzglad); dtjwilgio 20 (123) (: rozmyjiu, wzgled). Dažnesnis yra aržvilgis; atvyzdis pažįstamas tik iš Daukšos raštų. begalė ir neaprėpta begales mielaflirdiftes prs. ne apreptos 137 (: niefkoncžonego); begatė [tipribe 24 (49, 186) (: niezmierną, niefkoncžoney). Šiuos pakaitalus vartoja Daukša. Dažniausiai jo raštuose užtinkame nmeaprėpiama (neaprėpta). Plg. neišmestuojama ir neišmieruojama. byloti ir kalbėti Šių sinoniminių veiksmažodžių formos, atitinkančios lenkų pozviedžieč ir mowič lytis, vartojamos įvairiose teksto vietose (pvz., byloti — 4, 22, 48, 50, 52, 61, 63, 66, 68, 81, 87, 90, 99, 137, 152, 158, 159, 178, 184...; kalbėti — 7. 48,59, 62, 65, 66, 74, 87, 88, 89...). Dažniausiai sutinkamas byloti. Kartais tame pačiame puslapyje ir panašiuose posakiuose pavartojami abu žodžiai, pvz.: bilodamas Téwé mūjjų 66 ir kaltbédamas Tėwė miiffsy 66; nei bilddami nė tiefJés 87 ir ape wiffis gėrai kalbėdami 87. Plg. sakyti ir tarti (taryti). daryti, teigti ir veikti daridami tai wiffa pri. Teigdami 71 (: czynigc); daro 11 (20, 41, 68, 72, 80, 92, 148, 156, 164, 165... (: czynit); Ka tu weiki 67 (: cžynič). *- Lenkų c#yni¢ beveik ištisai verčiamas daryti. Vienur kitur pasitaiko veikti. Kartą paraštėje (71) prie daryti (darydamas) neįprastai ir, atrodo, netiksliai pavartotas zeigti (teigdamas), kurs Daukšos Postilėje (490) užtiktas „pritarti“ reikšme (Širvydo, Valančiaus ir kituose raštuose jo įprastinė reikšmė yra .,sa kyti, pasakoti““), 226 darytojas, sutvėrėjas (vert.) ir sutvertojas (vert.) „kūrėjas“ daritoiės, arba Jutwėrtoiės dagdus 30; Jutwerčiu, arba daritoiu 31; futweréio prs. daritoiaus 132 (: ftworzyciela); daritoię 23 (27, 133) (: Jtworzyčiela); futwerėiį 122 (135 157) (: ftworzyčiela). Dažniausiai vartojamas darytojas, kiek rečiau — vertinys sutvėrėjas, kurs © vėliau plačiai įsigalėjo religiniuose raštuose. Plg. padaryti ir sutverti. dažnai prs. tankel [=takei] 18 (:cžęfto); dažnai ir tąkei 124) (: cZefto). Dažniausiai tekste vartojamas dažnai (dažniaus) (18, 85, 89, 109,°111, 117, 124, 127, 128, 134, 142, 143, 161, 175, 187), žymiai rečiau pasitaiko tankiai (tankiaus) (89, 159). Abu žodžiai eina sinonimais. Tankiai „dažnai“ prasme vartojamas žemaičių tarmėje. Plg. dažnas ir tankus. dažnas ir tankus dažną ir Taky wartdiima 19 (: czeftym). Tankus „dažnas“ prasme vartojamas žemaičių tarméje. Plg. dažnai ir tankiai, deganti ir leisdanti dégancziés meiles prs. leizdaczios 161 (: paldigcey); ūgnimi... deganczia 161 (: gordigcym). Dalyvis leisdanti užrašytas tik iš DK ir yra neaiškios darybos. Kol kas jį galima mėginti susieti su veiksmažodžiu leisdyti (:leisti) ,,tirpdyti®c. deja ir béda Deia prs. Beda 143 (:Bidda). Deja „bėda, vargas“ retkarčiais vartojama Daukšos, Širvydo ir kituose raštuose. didžiausia, marinanti ir mirštama nūdemės didjuss prs. maringczias 130 (: glownych); Nūdemes didžiausės 90 (: glownych); marinancgiomis 90 (91,92,93) (: §meertelnymi); nūdemes mirf3tamés 186 (: $§miertelnego). Mirštama ir marinanti yra geri lenkų smiertelny (grzech) atitikmenys, kurių vietoj vėliau buvo įsigalėjęs skolinys smertelna (nuodėmė). didžiavimas, lepumas ir putlumas didžėwimu prš. Lapumu 11; Didžiawimas prs. puttumas 91 (: Pych4). Didžiavimas „didžiavimasis“ užtinkamas Bretkūno ir Daukšos raštuose. Lepumas Daukšos raštuose dažniausiai turi ,,kiino lepinimas“ reikšmę; kartais jis kiek neįprastai vartojamas „puikybė, išdidumas“ reikšmėmis; be to, jis užtinkamas ir „godumas“ prasme (plg. troškumas, lepumas, godas). Putlumas (putlavimas, putlus, putlauti) „išdidumas, didžiavimasis“ dažnai sutinkamas Daukšos raštuose. Iš kitų XVI— XVII a. raštų jis neužfiksuotas. Vėliau jis vėl pasirodo raštuose. Pažįstamas ir liaudies kalboje, iš kur jis galėjo patekti į Daukšos rsstus kaip vaizdingas, išraiškus žodis. drebėti ir virpėti Stiebai dagaus dręba ir wirpa 148 (:držą) Šie sinonimai (jie užtinkami ir kituose sen. raštuose) pavartoti, norint sustiprinti įspūdį, 227 graudumas ir sutrynimas graudumą prš. 3utrinimą (=Sutrinimą)... Birdes 97 (:skruche); graudumą 139 (: Skruche). Pirmasis lenkų fkrucha atitikmuo (graudumas) emocionalus, liaudiškas ir labai taiklus; sutrynimas — perdaug grubus bei šiurkštus vertinys. įkvėpimas ir įšlėkimas widuriičio įkwepimo ir įšlekimo Dwafios 123 (: nadchnienia). Užrašyti tik iš Daukšos raštų; tur būt, naujadarai, artimi savo perkeltine reikšme ,,dvasiai ką nors suteikti“. ypačiai ir skyriumi „atskirai“ ipacgęi ir Skiriumi... faugot 126 (: ofobnd); iįpacąči 121 (:ofobnd); kitur tekste (18, 22, 68, 76, 89, 125) ypačiai vartojamas „ypatingai, labiausiai“ reikšme. Šie prieveiksmiai vartojami raštuose ir šnekamojoje kalboje. Plg. ypačias ir skyrius. j ypatis ir skyrius „atskiras“ ipacžio daikto prš. fkireus 95 (: ofobliwey). Sen. raštuose ypatis vartojamas „,atskiras“ ir „ypatingas“ (retai) reikšmėmis. Skyrius sutinkamas dažniausiai „skirtumas“, labai retai — „atskiras“ reikšmėmis. įstojimas ir pritarimas „užtarimas“ prafšau... įftoiimo... mėrgės Marios prš. pritarimo 132. Abu žodžiai vartojami kaip sinonimai; retkarčiais užtinkami ir kituose sen. raštuose šalia užtarymas ir kitų pakaitų. išganyti, išgelbėti, išvaduoti ir atpirkti (vert.) išganitas 22 (141) (: zbawion); išgėlbetų ir atpirktų mus 34 (: odkupil); Tjgélbeidi 142 (: Wybdwile$); iBwadūt 106 (: odkupié). Sie įvairiose teksto vietose pasitaika žodžiai atskirais vartosenos atvejais yra labai artimi pagrindine „išgelbėti“ reikšme. Plg. išganytojas, išgelbėtojas, išgelbėjas ir gelbėtojas. išganytojas, išgelbėtojas, išgelbėjas ir gelbėtojas Lenkų zbdwicėl verčiamas: Ijganitoies arba ijgelbetoies 13; Ifiganitoiau prs. iBgelbeie 140, gėlbetoiės 94 (98); ifgėlbetoiui 36; ifiganitoii 15 (148). Dažniausiai vartojamas išganytojas. išgražinti ir nuprausti ičigu aš bidurus, gali manę ijgrajint prš. Nupraujt 137 (: ocžyščiė). Šie pakaitalai skiriasi savo reikšme ir gali susisieti atskirais vartosenos atvejais. Tikslesnis atitikmuo yra išgražinti ,,apSvarinti®. išmintingas ir mudru sekęs (?) teip iBmintingas prš. Mudrusiakes išmintingas 32 (: madry). „Išmintingas sen. raštuose pasitaiko palyginti dažnai; labai retas — mudras, kurį, tur būt, užtinkame ir paraštėje esančiame Mudrusiakęs ( = mudru sekes?). 229 išpažinti, išsakyti ir pasisakyti Nūdemės... iBšpažifsi 89 (: Spowidday fe); ijfakes... prašęgimūs 100 (141...) (: wySpowiedawfy); Tė pafsiffakai iog... nė vfsitaike 126 (: sie Spowišda). Įvairiose teksto vietose vartojami trys spowiadaé fi¢ atitikmenys. Plg. išpažinimas, pasisakymas ir spaviedis (skol.). ; iššauktas (vert. ) ir ištremtas turėdamas ii, ijfaukta [= išBauktą], ir iftr¢mta if Birdiés 124 (: wywoldnego). Kūrybiškai parinktas atitikmuo yra išrremtas, pavartotas perkelta reikšme (ištremtas iš širdies); prasmiškai nevykęs vertinys yra iššaukras. įžūlumas, kreivumas ir neteisybė įšūtumas prs. kreiwumas 137 (: grzechy); įžūtumų prš. neteifibiu 137 (: niepriwoééi); kréiwumus prs. injulumus (:nieprawošči). Geriausias atitikmuo neteisybė; liaudiški, ne tokie tikslūs — įžiūlumas, ypač kreivumas. . kalinys ir saitinys Kalini prs. faitini 106 (: Wiežnia). Kalinys sutinkamas ir kituose senuosiuose raštuose (Mažvydo, Širvydo ir kt.); Daukša Katekizme ir Postiléje (210, 382...) lygiagrečiai vartoja kalinį ir saitinį, kurs, tur būt, yra vertinys iš lenkų wigén; be Daukšos raštų, saitinys pasirodo vienur kitur XIX a. galo raštuose. karoti ir kabėti ant krijeus karaczėm prš. kabaczgam 134 (: wifacemu). Šie sinonimai vartojami raštuose ir šnekamojoje kalboje. kraujo plūdimas ir krauplūdis krauio ptudimą prš. kraupiudi 152 (: krwotok). Žodžių junginys kraujo plūdimas paraštėje pakeistas naujadaru krauplūdis, kurio kol kas niekur kitur neužtikta. laba ir didė | labai dėwanai prš. didei 163 (: wielkiemu); didė 37 (70, 142, 168) (: wielką). Būdvardis laba (dovana) vartojamas ,,gera, vertinga“ reikšme; pakaitalas didė apibūdina dalyką kitu požiūriu, įgalinančiu didę (dovaną) laikyti laba. laikytis ir elgtis taikitis prš. elgtis ir giwént 83 (: zdchowaé przečiw Panu); teip teikeis laikitis 166 (167) (: obyéé); nė ęlkdamašs 128 (: obchodzac). Laikytis turi ir „elgtis“ prasmę, dėl to vartosenoje jis suartėja su elgtis. lepinti ir pepinti tlapint prs. pepint 83 (: rojpufležaiąc). Pepinti „Jepinti“ reikšme užtinkamas Daukšos Postilėje (65, 586, 662...), kur jis vartojamas lygiagrečiai su lepinti. Tur būt, iš Daukšos šis žodis pateko į Neselmano ir Kuršaičio žodynus. Iš kitų šaltinių jis neužrašytas. liepti ir įsakyti kurie mūmus liepti ir įffakiti 73 (: roskazane); liepe 14 (79, 80, 81) (rozkazuie). Šie sinonimai šiek tiek skiriasi savo prasminiais niuansais. 230 ligotas, sergantis ir negalįs Eimi ligėtas waiftitoiop prš. negalis 151: (niemocny); fėrgantį ir nėgalintį 162 (: niemocnego); férgas 137 (138, 143) (:chory, niemocnego). Šie pakaitalai artimi, bet nevisiškai nesutampantys savo reikšme. meilė ir mylėjimas Lenkų milos¢ verčiama meile ir mylėjimu (vieną kartą), pvz.: Mėile 22 (51, 62, 69, 70, 80, 158, 160, 167, 181...), mileymu 167; atrodo, kad pastaruoju atveju myléjimas pavartotas stilistiniais sumetimais, nenorint tame pačiame sakinyje trečią kartą kartoti žodį meilė; kartą (81) mylėjimą užtinkame netiksliai pavartotą vietoje lenkų cžceniu [= czczeniu] „gerbimas“. melsti ir prašyti Lenkų prošič dažniausiai verčiamas melsti, žymiai rečiau — prašyti, pvz.: melt 49 (50, 53, 55, 61, 66, 68, 85, 106, 134, 135, 138, 139, 163, 169, 170, 171, 173, '176, 181, 189...), prašom 51 (77, 131, 172, 174...). Šiek tiek skirtingų prasminių niuansų sinonimai, vartojami ir dabartinėje kalboje. mielaširdystė (vert.), mielaširdumas (vert.) ir susimilimas Lenkų milošierdžie verčiama mielaširdyste (73, 106, 137, 142, 189...) ir mielaširdumu (60, 62, 138, 173, 180, 183). Pirmieji du variantai—darybiniai sinonimai. Kartą užtiktas atsitiktinis ir netikslus mifošierdžie atitikmuo — susimilimas (137). murméti ir ruzgėti nė murmędami prš. ne ruggeddmi 86 (: nie Semrzac). Vilento, Bretkūno, Daukšos ir kitų raštuose ruzgėti vartojamas kaip murmeti sinonimas. Šiandien jis užtinkamas raštuose ir šnekamojoje kalboje „judėti“ reikšme. i nartinti ir rūstinti ne ndrtint prš. ruftint 83 (: nazbyt karząc). Nartinti (ypač įnartinti) „rūstinti“ reikšme vartojamas Mažvydo, Vilento, Bretkūno, Širvydo ir kituose raštuose. Plg. nertėti ir rūstauti. neišbylotis (neišsibyloti) ir neiškalbėtis (neišsikalbėti) „neatsisakyti“ ir newiendm nė iBbiloičis prš. neijkalbeieis 153 (: fieę niewymowil). Plg. byloti ir kalbėti. neišbyloma ir neiškalbama geribė nė išbilomoii 144 (164, 171, 185) (:niewyjlawiony, niewyniowney); nė iškalbama 142 (: niewymowna). Plg. byloti ir kalbėti. nepailsti ir nepristokti ,,nepristigti“ nė paylftu ant kelo prš. nepristoktu 156 (: nie vJtali). Nepristokti dažnai vartojamas sen. ir vėlesniuose raštuose „nepristigti“ reikšme. Pavartojus šalia nepailsti (ant kelio) ir nepristokti ,,nepristigti, nestokoti,“ šiek tiek papildoma sakinio prasmė. 231 niausiai vartojamas zarti (taryti). Atskirais atvejais šie pakaitalai eina lygiagrečiai su byloti ir kalbėti. saldumas ir saldybė faidūmė prš. Jaldibe 62 (: stodkošči); saldgme 170 (:stodkoséi); fatdibei 155 (160, 177) (: w [ftodkoséi). Paraleliškai vartojami abu darybiniai sinonimai, uZtinkami (saldybé) ir kituose sen. raštuose. sandara ir suderėjimas tūri vilaikit... Jądarą 102; turi fudėrčiimą (su bažniczia) 103. Sandara plačiai vartojamas sen. raštuose, suderėjimas — laikytinas Daukšos naujadaru, pavartotu, greičiausiai, stilistiniais sumetimais, nenorint tame pačiame sakinyje kartoti žodžio sandara. saugoti(s) ir sergėt(is) Įvairiose teksto vietose lenkų zachozvdė ir firzedz verčiami saugoti(s) (dažniausiai) ir sergėti(s), pvz.: Jaugodami prisakimus 27 (55, 69, 70, 71, 78, 80, 89, 93, 126, 180, 181); rérget akis 87 (120,122,123, 145). Saugomi (sergimi) apžadai, šventės, pasninkai ir kitkas, saugomasi (sergimasi) nuo nuodėmių, pagundų, viso pikto ir t.t. Vienur kitur prie saugoti ir sergėti pridėta paaiškinimų, papildomų atitikmenų, pvz.: faugot ir laikit turéio [tvarką] 126 (: zachowšč mial); fėrgedamieš, aplakdami ir wegdami wiffokiu biéuribiy 84 (: ftrzegac fig). Kai kur (84) po saugoti pavartotas sergėti stilistiniais sumetimais, nenorint čia pat kartoti to paties žodžio. Plg. vangstyti, vengti ir saugotis. sielvartas ir apmaudas fietwartūfe prš. apmauduoje 122 (: frafunkach). Sielvartas vartojamas raštuose nuo Mažvydo laikų. Jis yra daugiau knyginis žodis, palyginus su apmaudas „pyktis, rūstybė, nepasitenkinimas, neramumas“, kurs būdingas liaudies šnekamajai kalbai ir turi truputį kitą prasminį niuansą. "Pig. apmauduoti, rūpintis ir sielotis. smarkumas ir sūrystė (vert.) nė vifsilaike su... fmirkumu... walgimé prs. surifte 126 (: Jurowoščią). Smarkumas „aštrumas, grietumas, Siurk§tumas“ vartojamas Daukšos raštuose, Širvydo žodyne ir kitur; sūrystė yra vertinys, užfiksuotas tik iš DK (Širvydo žodyne yra sūrybė). sostas ir krėslas jėjto prs. kresto 147 (:ftolice). Sen. raštuose dažniausiai vartojamas sostas; retkarčiais užtinkamas kréslas „sostas“ (Mažvydo, Daukšos ir kt. raštuose). stembti, priešintis ir stiprintis idgnt galetų stembt’ prieB wargūs prs. ftiprintis 101 (: przečiwič); Stembt pri. Priefšintis 107 (: Przečiwiač fig); Stėbdamas 123 (:przeéiwidiac fig). Dažniausiai sen. raštuose, ypač Daukšos, vartojamas stembti; Žymiai retesnis yra priešintis; stiprinti(s) užtinkamas „,tvirtinti(s)“ reikšme ir tik Miežinio žodyne duodama dar ir „kovoti“ reikšmė, kuri galėtų sietis su „priešintis“ reikšme. 238 sterblė ir kraštas palitėiusįs stęrbleš prš. krafito 152 (: kraiu). Sterblé sen. raštuose daugiausia vartojamas ,,skraitas, antis“ reikšmėmis; kai kur ji (Daukšos, Širvydo, Morkūno raštuose) užtinkama ir ,,drabuZiy kraštas, pakraštys“ prasme. Kraštas (drabužių) yra neitralus, o sterblė — šnekamosios kalbos žodis. sujungta ir suvienyta fuwiénintd fu it 98 (156) (: ziednocžona); fu nė kaltibe fuiūgtos 4 (: zlacZone). Jungti ir vienyti vartojami kaip sinonimai. sutvardéioti ir uZraiSioti ,,sutvarstyti®. žaizdas futwarcgioii prs. vzraifloii 143 (: zawiezuief3). Abu žodžiai užrašyti tik iš Daukšos raštų, kur jie labai retai vartojami. švankumas ir gražumas fwakumas prš. grajumas 158 (: ozdobėa). Švankumas ,,graumas, skaistumas, padorumas“ užtinkamas ir Daukšos Postilėje. Plg. švankus ir gražus. švankus ir gražus Bwškų prs. graju 157 (:nadobnego); grazys 42 (56) (: piekni). Švankus „gražus, padorus, mandagus“ vartojamas ir kituose raštuose lygiagrečiai su gražus. tarpinykas (-ė), užtarytojas (-a) ir pritarytojas tarpinikė mūjių prs. vitaritoia 63 (: Oredowniczko); vjtaritoius ir tarpinikus 67; tarpinike 59 (: Orętowanicžka); tarpinikamus 64 (: pomocnikom); vžtaritoia 62; pritaritoiemus 64 (: przycžyn'com). Tarpinykas plačiai vartojamas sen. raštuose ir vėliau; užtarytojas(-a) uzfiksuota iš vėlesnių raštų ir šnekamosios kalbos. Vienur kitur (64) lenkų pomocnik netiksliai išverstas tarpinyku, kitur (139) gerai — padėjėjas. tauta ir giminė wiffy tautų arba giminių 40. Daukšos raštuose šalia dažnai užtinkamo taura kai kur vartojama ir giminė (po jungtuko arba). Tai rodo, kad šių žodžių reikšmė raštų vartosenoje nebuvo nusistojusi. tekėti, pasitekėti ir bėgti tėket matdump prš. begt 87 (136); (: včiekač); TawęeJp palitekéio wifsi ligėnis prs. bego 152 (:učiekali); tėket 87 (167) (: véiekal); pafitekšiių 136 (167) (: učiekę); Bėgu 48 (136, 150). Sen. raštuose tekėti vartojamas „bėgti“ prasme, kalbant apie žmones. Tad tekėti, pasitekėti ir bėgti eina sinonimais. tėvainumas ir tėvykštavimas „įpėdinystė, paveldėjimas“ kurią turimė vj tėwainumą pri. teuikfkawima [= tewikfitawima] 96 (: džiedžictwo); tėwainumo 12 (142). Šie lenkų déiedéictwo atitikmenys užrašyti tik iš Daukšos raštų, kitur užtinkama tévainysté, tėvikštystė ir kt, 239 vaikai ir sūnūs milėtis kaip brėlei ir waikai wiėno téwo prš. Junus 50 (:bračia 4 fynowie); kitur (11, 26, 32, 37, 61, 167) žodžio sūnus formos vartojamos įprastine reikšme, Sen. raštuose vietoje vaikai dažnai vartojami sūnūs. valia ir noras tur fawimp tris galibes... walą arba nérg 27 (: wolą); wald 29 (42, 127, 166); néra 42 (123, 129, 166) (: chee, myšli, ochotą). Lenkiškai atitikmenys rodo, kad noras per plačiai vartojamas, kad jis negali būti valios pakaitalas. vangstyti, vengti ir saugotis wagitit kitų priėpūlų prs. Jaugotis 87 (: wiarowač); wengt draugės piktos prs. Zaugotis [= Saugotis] 85 (: ftrzedz fig); wegdami 84 (176, 177) (: ftrzegac fie, niew/ftydzę). Visi paraleliniai komponentai yra artimos reikšmės, pirmieji du — sinonimai. Vangstyti(s) „vengti“ užtinkamas raštuose ir tarmėse šalia dažnesnio vengti. veikalas ir darbas wėikalūjse prš. darbuose 123 (: wfprawach); kitur įvairiose teksto vietose dažniausiai užtinkamas darbas (10, 14, 22,38, 41, 66, 67, 71, 76, 79, 80, 91, 131, 181), kuriuo verčiamas lenkų vézynok; veikalas vartojamas (11, 18, 33, 123, 125, 150, 181) reikšmėmis „darbas, veikimas, veiksmas, dalykas, reikalas“ rečiau, atitinka lenkų /prawa (dažniausiai), obrzed, vrzed (labai retai) ir sutinkamas kituose sen. raštuose. vieneriopai ir vienaip wienėtėpai (= wienériopai?) tiki ing Diewą prš. wiendip 39, Sen. raštuose vartojama vieneriopai ir vienaip (vienaipo). Forma wienėlėpai užfiksuota vieną kartą tik iš DK, todėl, greičiausiai, ji atitaisytina į lytį wienėriopai, užtinkamą Daukšos raštuose ir kitur. žadėti(s) ir paketinti kuriūs Diewui žądėio ir pakėtino 78 (: obiecinych); ada 10 (11, 68, 78, 92, 170) (: obieéad); plg. kétindamas 68. Vartojami kaip sinonimai; labai dažnas sen. raštuose yra žadėti (pažadėti, atsižadėti, apžadėti, apsižadėti...), žymiai retesnis — kRetinti (paketinti). ženklinti ir žyminti šėkliname kaktą jime krigeus pri. Ziminame 20 (: znédcZymy); jcklinames 17 (18). Abu plačiai vartojami kaip sinonimai raštuose, ypač senuosiuose, ir šnekamojoje kalboje (čia retesnis žyminri). Plg. paženklinti ir pažymėti; žymė ir ženklas. žygis ir žingsnis | #igi kokį padaritu ldupfinimé prs. ingfli [= jingsni] 121 (: poftepek). Sen. rastuose. vartojami abu pakaitalai, daznesnis— Zyngsnis. 16. Kalbotyros klausimai, ITI 241 žymė ir ženklas Kuri $ra 3imé, arba §&kls krikfczonies 15 (: zndmie); kitur atskirai vartojama žymė (9, 16, 20, 67) ir ženklas (17, 18, 19). Abu žodžiai sen. raštuose ir vėliau vartojami paraleliškai įvairiomis reikšmėmis („Žymuo, pažymys, herbas, antspaudas...“). Plg. ženklinti ir žymėti. žvakė ir žiburys įwakes arba žiburo 19 (: §wiecy). Pakaitalai skiriasi reikšme — žvakė daug siauresnės apimties žodis nekaip žiburys, nes žiburiu vadinama ne tik žvakės, bet ir skalos, žibinto ir kitokias šviesas. Galima tarti, kad tai vertėjo pastangos papildyti bei patikslinti sakinį, nelaikant žvakę (:$wiec) vienintele apsišvietimo priemone, prie žvakės pridedant ir žiburį kaip platesnės apimties žodį (žvakė lietuvių buityje XVI a. negalėjo būti pagrindinė apsišvietimo priemonė). žvilgterėti ir pavyzdėti ant manės... įwilktėret prš. pawizdet 134 (: weyžrzeč = weyrzeč); gwilgtérés 136(: poyžrzy = poyrzy); pawizėk 140 (: weyžrzy). Sen. raštuose dažniau vartojamas žvilgterėti, daug retesnis — pavyzdėti. Suminėtų DK lietuviškų paralelizmų tarpe yra nemaža sinonimų, artimos reikšmės ir iš dalies sutampančios vartosenos žodžių. Jais stengiamasi papildyti bei patikslinti mintį (ypač tai liečia pakaitalus, vartojamus po jungiamųjų žodžių ir, arba, tai yra), paaiškinti bei išryškinti sąvokas, jas reiškiančių žodžių prasminius, vaizdinius bei emocinius atspalvius ir padaryti turinį aiškų, vaizdingą ir patrauklų, kiek tai įmanoma pasiekti katekizmo vertime, tikėjimo tiesas dėstant. DK sinonimiškai vartojami: meišbyloma ir neiškalbama; nenubosti ir neįsiilgti; paprotys ir pajunkimas; pagalba, pašalpa ir padėjimas; pakaks ir gana; pastaras ir paskučiausias; paženklinti ir pažyminti; prabingęs ir prašmatusį saugoti(s) ir sergėti(s); sujungti ir suvienyti; tikėtis ir dūksėtis; žadėri(s) ir paketinti; žymė ir ženklas ir daug kitų leksinių paralelizmų. Apie jų prasminį artimumą galima spręsti ir iš lenkiškų atitikmenų, ir iš tų paralelinių komponentų vartosenos lietuviškame DK tekste, ir dalinai iš dabartinės tų pakaitalų vartosenos, galinčios daugeliu atvejų paliudyti įvairių komponentų sinonimiškumą. Didžioji dalis sinonimų turi maždaug tą pačią reikšmę, tik šiek tiek skiriasi prasminiais, vaizdiniais, emociniais bei stilistiniais atspalviais, pvz.: didžiavimas ir putlumas; melsti ir prašyti; murméti ir ruzgėti; nartinti ir rūstinti; pakastas, palaidotas ir paraustas; sielvartas ir apmaudas; užgriūri ir užpulti. Kai kurie sinonimiškai vartojami pakaitalai labai liaudiški, vaizdingi, ekspresyvūs, pvz. : giltinė „mirtis“, putlumas „išdidumas“, padaras, „sutvėrimas“, prislégimas ,,priespauda“ ir t.t. Yra atvejų, kur liaudies kalbos žodžiai pavartoti perkeltine, abstraktine prasme, pvz.: tkvépimas ir išlėkimas; užaušęs, užvėsęs ir užšalęs; neįžagta „švari, skaisti“, nulenkti „gerbti“, nusižeminimas ir kt. Kai kur pagrečiui duodamais sinonimais arba artimos reikšmės žodžiais stengiamasi sustiprinti mintį bei įspūdį, pvz.: ftiebai dągaus dreba ir wirpa 148; geift*, ir trokfšt turiu 155, 242 r Vietomis sinonimai, gal būt, pavartoti tuo stilistiniu sumetimu, kad čia pat nebūtų pakartotas tas pats žodis, galintis pakenkti kalbos sklandumui, pvz.: Duflia mana kūno tawo géidjia, Birdis mand trékfita but fu tawimi 155; Kaip tarimé fdugot BéBta prifdkimg... férgedamie$, aplakdami ir wegdami wif6kiu biéuribiy 84. : DK sinoniminiy paralelizmy tarpe galima ieškoti ir įvairių tarmių žodžių. Daukša buvo vidurietis, bet gyveno Žemaičiuose ir kitur. Jis savo kalba stengėsi įtikti kuo plačiausiam skaitytojų būriui, tad į jo raštus galėjo patekti įvairių tarmių leksikos. Šiandien sunku tiksliai nustatyti, koks buvo kai kurių žodžių paplitimas Daukšos laikais, ir tiktai iš turimų dabartinės kalbos ir senųjų raštų toli gražu nepilnų duomenų galima mėginti provizoriškai lokalizuoti tarminiu požiūriu kai kuriuos DK paralelizmus. Antai, žodžiai tankiai „dažnai“, tankus „dažnas“, :uointimpos „nuolat, visad“ ir veikiai „greitai“ gali būti laikomi dialektizmais, būdingais Žemaičių tarmėms. Rytiečiuose (Kupiškis, Utena, Linkmenys, Tverečius, Adutiškis ir kt.) pažįstamas žodis versmė. Tarminiu požiūriu tyrinétini ir kiti, ypač retai vartojami, DK žodžiai, pvz.: atviržti „atmokėti“, bingusiai „labai“, algoti „,vadinti“, gandžiaus ,,mieliaus, labiaus“, glapstyti ,,apsupti, apsikabinti“, godas „godumas“, ypačiai „atskirai“, karoti „,kyboti““, lcisdyti (?) „kaitinti, deginti“ (?), nartinti „,„rūstinti, pykinti“, nertėti ,,ristauti, pykti“, pastaras „paskutinis“, paginėjimas ,,uzbaigimas“ (?), pereliškė „,„drugelis“, primitinti „apgauti“, pepinti „Jepinti“, stembti „priešintis“, švankus „gražus“, troškumas „godumas“, valksna ,aketé” ir kiti. DK paralelizmų tarpe pasitaiko skirtingos žodžių darybos sinonimų, pvz.: aklatis ir aklystė; giltinė, mirtis, mirimas ir numirimas; meilė ir mylėjimas; saldumas ir saldybė; sandara ir suderėjimas; tėvainumas ir tėvykštavimas ir t.t. Skirtingos žodžių darybos variantų tarpe yra ir Daukšos naujadarų, teikiamų naujoms sąvokoms pavadinti. Terminų bei naujų žodžių stygius buvo labai didelis, ir Daukša atsidėjęs ieškojo lietuviškų atitikmenų. Kai kuriems dalykams pavadinti duodama po kelis žodžius, pvz.: išgelbėtojas, išgelbėjas ir gelbėtojas; niekaniekė ir tiiskimas; nuodėmė, nusidėjimas, kaltė, pražengimas ir skola; nuomonia ir pajautimas; nužeminimas, nusižeminimas ir pasižeminimas; padriitinimas ir pastiprinimas; pagalba, pašalpa ir padėjimas; paprotys ir pajunkimas; paskandinimas, pasmerkimas, prapuolimas ir prapultis; permanymas ir supratimas ir t.t. Tai trukdė stabilizuotis literatūrinei leksikai, bet lietuviškos raštijos pradžioje Ieksinis įvairavimas buvo neišvengiamas dalykas. Kai kurie DK paralelizmai šiandien mums atrodo tolimi, nes yra pasikeitusi variantų reikšmė ir Vartojimas, bet ano meto vartosenos požiūriu jie gali būti laikomi sinonimais, pvz.: algoti ir vadinti; deja ir bėda; dūksėjimas, padūksis, tikėjimasis ir viltis; gandžiaus ir mieliaus; gyvata ir gyvenimas; ypačiai ir skyriumi; įstojimas ir pritarimas; lepinti ir pepinti; pasveikinti ir išgydyti; prabinges ir prašmatus; tekėti, pasitekėti ir bėgti; tikėtis ir dūksėti. ir kt. Dalis DK paralelizmų daugiau arba mažiau skiriasi savo reikšme bei vartosena, pvz.: alpti ir gaišti; išgražinti ir nuprausti; laikytis ir elgtis; liepti ir įsakyti; ligotas, sergantis ir negalįs; nepailsti ir nepristokti; prikuopti ir apveizdėti; privalymas ir reikalas; sutvarčioti ir užraišioti. 243 Vieni šios rūšies paralelizmų yra šiek tiek platesnės reikšmės, pvz.: apmauduoti, rūpintis ir sielotis; penėjimas ir pasotinimas; vaikai ir sūnūs; žvakė ir žiburys ir kt. Kiti netolygiareikšmiai paralelizmų komponentai iškelia skirtingas to paties dalyko, reiškinio ir pan. žymes, pvz.: didžiausia, marinanti ir mirštama (nuodėmė); nejfagra ir mepatepta; nenubosti ir neįsiilgti; palaimintas, padeivintas, pagirtas ir pagarbintas ir kt. Pasitaiko ir tokių atvejų, kur paralelizmo nariai reikšmės požiūriu yra per daug tolimi, nevykusiai sugretinti, pvz.: atminti ir minėti; daryti, teigti ir veikti; įžūlumas, kreivumas ir neteisybė; nusiminimas ir abejojimas; tobulumas ir paginėjimas; tarpinykas ir užtarytojas. Kartais variantai iš pirmo požiūrio atrodo neįprasti, semantiškai nesusiję, bet, įsigilinus į kontekstą, gali paaiškėti, kad jie artimi savo šalutinėmis reikšmėmis bei vartosenos atvejais, pvz.: neapslėpęs ir neuždengęs; paskandinimas, pasmerkimas, prapuolimas ir prapultis; prisitaisyti ir prirengtis; sterblė ir kraštas; vaikai ir sūnūs; veikalas ir darbas. Retkarčiais vienas iš paralelizmo komponentų yra tiesioginis platesnis paaiškinimas, pvz.: arldiftina pri. werta atlaidimo 91; artikulu, tai yra... fanariu tikičiimo 25. Tarp lietuviškų paralelizmų pasitaiko vertinių. Jų palyginti nedaug. Matyti, Daukša pirmiausia stengėsi pasinaudoti žinomais lietuviškais žodžiais ir tik palyginti retai naudojosi vertiniais, pvz.: atpirkimas (vert.) ir atvadavimas; apsiturėti (vert.), dėtis ir veiktis; apturėjimas (vert.) ir įgijimas; darytojas, sutvėrėjas (vert.) ir sutvertojas (vert.); geradarymas (vert.), gerodarymas (vert.), gero- »padarymas (vert.), geradžia ir gerybė; graudumas ir sutrynimas (vert.); iššauktas (vert.) ir ištremtas; kalinys ir saitinys (vert.), smarkumas ir sūrystė (vert.) ir kt. Yra atvejų, kad vienas lenkiškas žodis išverčiamas dviem lietuviškais žodžiais, tolimais savo reikšme, nesudarančiais leksinio paralelizmo ir laikytinais minties išplėtimo elementais, pvz.: kuris nėri gérai, ir naudingai priimti 100 (: ku godnemu przyigéiu); turčio kdntrumo priefpaudojė arba rūpęščiūjję 125 (: w dolegtoščiach). Dažniausiai keli lietuviški paraleliniai variantai turi tik po vieną lenkišką atitikmenį (plg. žodžių algoti, atleistina, atpirkimas, darytojas, dažnas, drugelis, eketė, geradarymas, giltinė, gyvata, graudumas, ypačias, išganytojas, išgražinti, kalinys, karoti, lepinti, liepti, ligotas, melsti, reikalingas, stembti, troškumas, ženklinti ir kitų paralelinius variantus ir jų lenkiškus atitikmenis). Toks lietuviškų atitikmenų gausumas rodo vertėjo kūrybines pastangas padaryti vertimo kalbą žodingą ir įvairią. Antra vertus, iš to taip pat matyti didžiuliai atitikmenų ieškojimo sunkumai, svyravimai ir iš dalies autoriaus stilistinis nejgudimas. Pasitaiko, kad Daukša, tiksliai nenustatęs žodžių reikšmių arba nesuradęs reikiamų atitikmenų, kelis lenkiškus žodžius verčia vienu lietuvišku, pvz.: fafkawy (63, 171, 180, 188) ir miloséiwy (141, 142) atitinka malonus; įvairios žodžių pewny (4,122), prawdéiwy (7, 154, 170, 172), wiafny (126, 151), Bežyry (138) ir céyfty (168) formos kartais išverčiamos vieno žodžio tikras lytimis. Būna ir taip, kad keli lietuviški pakaitalai atitinka ne vieną, bet kelis lenkiškus artimos reikšmės žodžius. Tada lietuviški paralelizmai yra lenkiškų paraleliz244 mų išdava, pvz.: apie biaurūmą ir didrgumą nūdemes 58 (: o Sprofnoééi 4 Bkaradogči grzechu); Tu padukjis, ir dukfčiimas ménas 135 (: Tyé nddZieid moid y dufanie). Dalis DK leksiniy paralelizmų, ypač įvairiose teksto vietose užtinkamų, gali būti traktuojama ir kaip vertėjo kūrybinės laisvės rezultatas. Juk aplamai kiekvienas rašantysis laisvai vartoja sinonimus bei artimos reikšmės žodžius, nesistengdamas laikytis kokios nors griežtos tvarkos, ir dėl to beveik kiekviename kūrinyje gali pasitaikyti įvairių leksinių bei semantinių variantų. Pagaliau, kai kurie paralelizmai gali būti ir nevienodo originalo teksto (posakių ir žodžių) supratimo bei interpretavimo rezultatas. * * * DK leksinių variantų tarpe keliasdešimts yra tokių, kur prie lietuvių kalbos atitikmens (čia pat, arba paraštėje, arba kitoje teksto vietoje) duodamas skolinys arba prie skolinio pridedamas lietuviškas žodis. Lyginant DK tekstą su lenkišku Ledesmos katekizmo tekstu, matyti, kad daugumas lietuviškame tekste užtinkamų skolinių galėjo būti paimti iš lenkiško teksto. Tai rodo lenkų kalbos poveikį tokiam žymiam lietuvių kalbos gaivintojui bei ugdytojui, kaip M. Daukša, kurisį kalbos grynumą kreipė didelį dėmesį. Matyti, verčiant iš lenkiško teksto ir ieškant lietuviškų atitikmenų, ypač terminų ir šiaip Žodžių naujoms sąvokoms išreikšti, kartais teko skolintis žodžius iš lenkiško teksto. Dalis skolinių galėjo patekti ir iš kitų šaltinių. Reiškiantis stipriai lenkų kalbos įtakai, lietuviškai diduomenei aplenkėjus ir dažniausiai, vartojant lenkų kalbą, įvairūs svetimžodžiai į raštus galėjo skverbtis ir iš šnekamosios kalbos. Kai kas galėjo būti paimta ir iš baltarusių kalbos, kuri tais laikais administracijoje, teismuose ir kitur buvo įsigalėjusi kaip oficiali rašomoji kalba. Neabejotina, kad buvo ir tokių atvejų, kai M. Daukšai ir kitiems XVI a. ir vėlesniems rašytojams buvo neaišku, kuris žodis yra savas, lietuviškas, o kuris skolinys. Tuo metu, neturint lietuvių kalbos žodynų, tai buvo sunku, beveik neįmanoma nustatyti. Į paraštėse duodamus leksinius paralelizmus, kurių tarpe pasitaiko ir skolinių, reikia žiūrėti ir kaip į glosas (nesuprantamų žodžių paaiškinimus), kurios tais laikais svetur buvo plačiai praktikuojamos ir kurias vėliau pakeitė žodynai. Į lenkų raštiją nusižiūrėjęs, paraštinėmis glosomis naudojosi ir M. Daukša, kai kur lietuviškus žodžius aiškindamas skoliniais, suprantamais lietuviškai gerai nemokantiems dvasininkams, o skolinius aiškindamas savo paties susidarytais naujadarais arba iš liaudies kalbos paimtais ZodZiais, tuo norėdamas praturtinti literatūrinę kalbą lietuviška leksika. Tuo metu, kai literatūrinė kalba tiktai formavosi ir jos leksika, ypač terminija, buvo nenusistovėjusi, skoliniai galėjo padėti lietuvių ir lenkų kalbas mokantiems skaitytojams tiksliau suvoktiį lietuvių kalbą išverstą tekstą. Dėl šių priežasčių ir M. Daukša negalėjo išvengti skolinių. Žymi dalis jų vartojama paraleliškai su lietuviškais atitikmenimis. Daukšos katekizme mes randame tokius skolintus religinius terminus, kaip: altorius, bažnyčia, dūšia, herezija, hostija, kunigas, katekizmas, mišia, poterius, persona, traicė ir kiti, kurie vartojami be lietuviškų pakaitalų. DK užtinkame iš lenkiškų tekstų bei kitų šaltinių paimtų ne tik religinių terminų, bet ir šiaip Žodžių, kurių daugumas vartojami pakaitomis su lietuviškais atitikmenimis 245 Lenkų sila, možnošė, moca „stiprybė, galia, galybė“ verčiami dažniausiai galybe; vienur kitur pasitaiko stiprybė ir stiprumas; keletą kartų pavartotas skolinys syla. Paraštinis žodis priima (su tariamu a gale), užrašytas tik iš DK, yra neaiškus ir jo gretinimas prie galybė yra abejotinas. gamta ir cnata (skol.) matėne Diewo fu wifsomis gamtomis pri. cnatomis 96 (:cnotami); tik porą kartų pavartotas skolinys cnata, visur kitur (3,4, 7, 59, 67, 73) užtinkamas gamta „,dorybė“. Gamta „dorybė“ užtinkama tik Daukšos raštuose. garbė, čestis (skol.), liaupsė ir pagerbimas Keliolika kartų lenkų cZef$¢ y chwala išversta garbė(-a) ir liaupsė, pvz.: garbėjp ir laupfep [== laupfefp] 18 (51, 53, 68, 69, 145, 154, 158, 159, 180, 181); vienoj vietoj — pagerbimu ir laupfe 155; kartą chwale a slawie — laupfefp’ ir garbéfp 172; gerbes prs. cjefties 163 (: cžči); kitur tekste pasitaiko atskirai garbė, atitinkanti lenkų chwala (65, 92, 108, 146, 164), cžešė (180, 181) ir cééimosé (78) arba be lenkiško atitikmens (67, 68, 178), ir, kiek dažniau, liaupsė, atitinkanti lenkų chwata (51, 52, 64, 75,90, 102, 157, 164, 170, 172, 180, 181, 189) arba be lenkiško atitikmens (11, 31, 80); keletą kartų cžešsč išversta pagerbimu (155, 165). Taigi garbė, čestis (tik kartą prš.) liaupsė ir pagerbimas (labai retai) vartojami sinonimiškai, verčiant lenkų chwala (liaupsė, garbė), cžešė (garbė, pagerbimas, čestis), slawa (garbė) ir cžciwošč (garbė). Plg. garbinti, gerbéti, liaupsinti ir slovyti. garbinti(s), gerbėti, liaupsinti ir slovyti (skol.) garbintumbimė ir laupfintumbimé 67; garbinu prs. slowiiu 142 (:wystawiam); kuriū garbinas deiwifte 37 (52, 60, 67, 69, 76, 77, 80, 102) (:czyniemy mu cžešč; Dziekuię; we cžči go mdigc; chwaląc); Laupfinkite 2 (76, 90, 163) (:Chwalčic, Blogojiaw); gérbéio Diewą 67. Dažniausiai vartojamas garbinti; skolinys slovyti tik kartą užtiktas. Plg. garbė, čestis (skol.), liaupsė ir pagerbimas. geisti, trokšti, norėti ir žyčyti (skol.) ko geift’ir trokfšt turiu 155 (: žądač); Géizdami prš. Zicjidami 71 (: Zycžąc); gčiJt, ir norét iam’ gėro 71 (: Zyczyé); geift 49 (62, 64, 74, 84, 122, 155) (:žądač); noréio 24 (76, 79, 87, 134, 138, 153, 156, 165, 166) (: chéieli). Pirmieji trys pakaitalai (geisti, trokšti ir norėti) yra labai artimos reikšmės. Dažniausiai vartojamas noréri. Skolinys žyčyti pastebėtas tik kartą ir jis turi daugiau „,linkėti“ reikšmę. gentis ir prietelis (skol.) gentimi 127 (157) (: przyiačielem); priétéléus 153 (154) (: przyiaéicld) Daukšos ir kituose sen. raštuose dažniausiai vartojamas skolinys prietelius; retkarčiais Daukša pavartoja ir gentis „,„bičiulis, prietelius“, kurs paprastai turi „giminė“ reikšmę. griešnas (skol.) nusidėjęs ir nuodėmėtas grieflas (== grieBnas) prš. unodemetas [= nuodemetas] 119 (: grzeBny); nuĮsidčięs pri. nuodemetas 149 (150) (:grzeBny) nujsidčiės 134 (153, 154, 162, 170, 173) (: grzelzny). 247 einamą kuo plačiausiam lietuviškai mokančiam skaitytojų ratui. Tam tikslui gausiai panaudojami turtingi ir neišsemiami liaudies kalbos leksikos lobiai. Nemaža senų lietuviškų žodžių perprasminama, suteikiant jiems naują religinį turinį. Pavyzdžiui, naują prasmę katalikiškame DK įgyja dievas, dangus, kaltė, nuodėmė, pragaras, siela, šventas, viešpats ir kiti žodžiai. Tai įgalino Daukšą išvengti nereikalingų skolinių, vartojamų nerūpestingų vertėjų arba pasirodžiusių vėliau, didėjant polonizacijos įtakai per bažnyčią, dvarus ir kitais keliais, žargoniškuose religiniuose raštuose (pvz., griekas, pekla, dūšia, ponas, viera, vieryti ir t.t.). Daukša drasiai ėmė į literatūrinę kalbą liaudies šnekamosios kalbos žodžius, daug kur suteikdamas jiems perkeltines, abstraktesnes reikšmes ir tuo praturtindamas literatūrinės kalbos leksikos semantiką. Naujoms religinėms ir įvairioms abstraktinėms sąvokoms reikšti Daukša kūrėsi daug naujadarų, kurie žymiai padidino DK leksiniy paralelizmų skaičių. Kai kurie Daukšos naujadarai (pvz., abejojimas, įkvėpimas, nusižeminimas, privalomas, pasmerkimas, supratimas) vykusiai sudaryti ir tvirtai įsigalėjo literatūrinėje kalboje. Po pirmojo biblijos vertėjo ir žymaus literatūrinės kalbos ugdytojo Rytprūsiuose J. Bretkūno, kreipusio daug dėmesio į lietuviškų atitikmenų suradimą ir pateikusio daug leksinių paralelizmų biblijos vertimo rankraštyje, Daukša yra pats žodingiausias senųjų lietuviškų raštų autorius, daug prisidėjęs prie literatūrinės kalbos leksikos turtinimo bei ugdymo. Tai akivaizdžiai rodo turtinga jo raštų leksika, gausūs bei įvairūs leksiniai paralelizmai. Iš pastarųjų matytis, kaip rūpestingai ir kūrybiškai buvo ieškoma lietuviškų atitikmenų, kiek daug dėmesio buvo skiriama žodžių gausumui bei įvairumui. Dažniausiai Daukša gerai sugebėjo parinkti tinkamus ir tikslius atitikmenis, pagauti žodžių reikšmes bei įvairius niuansus. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai verčiant svyruojama ir dėl to duodama po du ir daugiau atitikmenų, kartais ne visai vykusių. Tai rodo vertėjo neįgudimą bei stilistinį neprityrimą; tai taip pat buvo viena iš priežasčių, vertusių griebtis paralelinių variantų. Toji leksikos įvairovė, tie leksiniai variantai iš dalies trukdė iš karto nustatyti bei įtvirtinti vieningas literatūrinės kalbos leksikos normas, tačiau aplamai jie prisidėjo prie lietuviškų atitikmenų suradimo, prie lietuviškos terminijos kūrimo, prie literatūrinės kalbos leksikos turtinimo. Toks svyravimas bei įvairavimas buvo neišvengiamas lietuviškos raštijos pradžioje, ieškantis terminų bei žodžių naujos religijos ir kitokioms sąvokoms reikšti, derinantis prie įvairiatarmių skaitytojų, negalint išvengti ir kitų kalbų įtakos. Gausi bei įvairi Daukšos Katekizmo ir Postilės lietuviška leksika buvo vienas iš turtingiausių šaltinių literatūrinės kalbos leksikai turtinti XIX a. gale ir XX a. pradžioje, šalinant iš kalbos feodalinio — bažnytinio žargono barbarizmus (pvz., adyna, viečnas, ubagas, smertis, kožnas, svietas, liekarst(v)a, rona, kriv(i)- da ir pakeičiant juos lietuviškais žodžiais, paimtais iš M. Daukšos, K. Širvydo ir kitų senųjų raštų (pvz., valanda, amžinas, elgeta, mirtis, kiekvienas, pasaulis, vaistas, žaizda, žala). Tuo būdu Daukšos raštai suvaidino didžiulį teigiamą „vaidmenį lietuvių literatūrinės kalbos leksikos formavimesi bei vystymesi. JIEKCH49ECKHE BAPHAHTbI B KATEXH3HCE 1595r, M, JAYKLIH H. P. KPYOIIAC Pesiomne B nepeBojjax KaTexusuca H eBaHreJHH NponoBejleli BHIAAIOMErocs NuCaTensi XVI B. M. laykum ecrb oueHb MHOrO JIEKCHUECKHX BapHAHTOB (LyGieTOB) AJA BblpaKeHHs OJHHX H TeX xe noHaATHi. Takoe JiekcHueckOe6 pa3HO06pa3He H HeyCTOHYHBOCTb CBOMCTBEHHbI H APYTHM NHCHMEHHLIM MaMATHHKAM JHTOBCKOrO $3blKa. Dra uepra JHTOBCKOTO JHTEPATYPHOrO f3biKAa BO3IHHK.JIA Kak pesy/sbTaT CTPemJeHHsi OOOraTHTb JEKCHKY JHTOBCKOIrO JIHTEPATYPHOIO A3bIKA, KaK NONbITKA C/esaTh MPOH3BEJEHHs MOHATHLIMH AMS NpeAcTaBuHTe.eil PasHbIX JIHAJIEKTOB, a TaK X€ H Kak pe3y/bTaT BO3/IefCTBHA COCE/IHHX si3biKOB, OCOGEHHO MOJILCKOro, KOTODbiIH Obi OYeHb pacnpocTpaHEH cpean (eofaJIOB H JlyXOBEHCTBa. B crarbe faeTcsi aHa/M3 JIEKCHYECKHX BAPHAHTOB, BCTPEYAEMbIX B MCPBOM npoussesienns M. [laykum, B nepeBoge katexusuca (1595) ¢ nosabckoro aswiKa. JlekcHueckne BapHAaHTBI B KATEXH3HCE BCTPEYAIOTCS HJIH B CAMOM TeKCTe H cOejįHHeHbI CJIOBAMH arba, ir, tai yra (HIM, H, TO €CTh’), HJH B CHOCKAaX (B GOJIbIIMHCTBE CAYYaeB), HJIH B PasHbIX MeCTax TeKCTa. Jlek cHuecKHX napa.iJIeJIH3MOB, COCTOSIHX H3 ABYX, TPeX, UeTbIpeX H MATH BapHaHTOB, HalijleHO GoJsiee JABYXCOT. B 6oJibumnerBe cayuaes napaJiJiejibuo ynorpeGasiores Asa H Gosee CHHOHHMHYECKHX CJIOB, Hanpumep: giltinė, mirtis, mirimas ir numirimas ,cmepTs’. OTH CHHOHHMHYECKHE CJIOBA MMEIOT pa3Hble CMBICJIOBHIE H CTHHCTHYECK HE OTTEHKH; BCTPEYAlOTCA TaKXKe ĮMAaJIEKTH3MbI, HJH pasHble CJIOBOOGpa30BaTEeJIbHbie BapHaHTbI (Hamp. gyvata ir gyvenimas ,KH3HbL'). HMHoraa napasnesbHoO C JIHTOBCKHM CJIOBOM YTOTpeGJisieTcsi 3aHMCTBOBAHHOE, HJK HaoGopot, Hanp.: gailéjimas H pakūra (,nokasiuue’) H, mandagus H subrilnas (,BeXJHBBIT), Jlekcnueckne napaJJies NOKA3bIBAIOT, Kak TwateabHo TepeBojuji M. Ilayk11a, Kak MHOrO BHHMAHHS OH YVjIEJIAJI OOOraueHuio JIEKCHKH JIHTOBCKOM JIHTEparypuoro sisbika., B 6oJiburinucTBe cJiyuaeB eMy yAaBajoch HaiiTH COOTBETCTBYIOUH BbIPAXKEHHA B JIHTOBCKOM HAPOAHOM $I3biKe HJIH K€ MPHXOJHJIOCH CO3/1aBaTh HOBbie caoBa. Ho Hekorophie napainesbHble BapHaHTHl HE BNOJHE TOYHbI H He coBceM yaaunbl. OHH NOKa3HLIBAIOT CTHJHCTHYECKYIO HEONbITHOCTb aBTOpa H ero Kojie6aHus npu noAGope JHTOBCKHX COOTBETCTBHI B nepeBojie. Xora Takoe JieKCHUECKOe pasHoo0pasHe HacTHYHO H Meiano VanuOHKAUHH JIEKCHKH JIHTOBCKOrO JIHTEPATYPHOrO $3biKa, BCE TAKH OHO ChIrpaJio IOJIOXKHTEJIb- © HYIO pOJib B Pa3BHTHH JIHTOBCKOrO JIHTEPATYpPHOrO f3bika,