Mituvos upyno tarmės daiktavardis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA MĮTUVOS UPYNO TARMĖS DAIKTAVARDIS1 E. GRINAVECKIENĖ I. Giminė, skaičius, linksnis2 II. Kamienas Tarmės daiktavardžių kamienai toki pat kaip ir lk, tik tarpusavyje jie yra kiek sumišę. Vieni (i, u, iu, priebalsiniai) kamienai šalia savo kamieno galūnių turi, ypač daugiskaitoje, ir kitų kamienų galūnes, arba visiškai pereina į kitus kamienus, žr. 165, 167 psl., o a, io kamienų retais atvejais tik atskiri linksniai yra gavę kitų kamienų galūnes, žr. 171–174 psl. Be to, kamienai tarmėje gali keistis, keičiantis daiktavardžio skaičiui, pvz.: a) Visos o-, io- kam. vyrų pavardės daugiskaitoje yra perėjusios į a, ia kamieną, pvz.: Byla, Petraūvytė, Riaubà, Stanėvytė, Vadeišà, bet: Bylai, Petraūvyčei, Riaubai, Stanevyčei, Vadeišai. b) Visi menkinamos reikšmės u- kam. daiktavardžiai daugiskaitoje yra perėję ne į a kam., kaip reikėtų tikėtis (plg. 172 psl.), bet į ia, pvz.: lipkus (kas sulipęs), pliūrpkus (karšt’uolis), smìrškus (pasmirėlis), bet: lipkei, pliūrpkėi, smìrškei. Galimas daiktas, taip yra todėl, kad visi panašios darybos menkinamos reikšmės daiktavardžiai yra ne u, bet iu kamieno, ir daugiskaitoje visi jie pereina į ia kamieną, plg. miegalìus, nuogālùs ir miegalèi, nuogālèi. Taigi ir šie u- kam. daiktavardžiai, būdami tarmėje negalūs, analogijos keliu pagal iu kam. galėjo daugiskaitoje pereiti į ia kam. Tuo pačiu galėtų būti paaiškinamas ir o-, io- kam. pavardžių daugiskaitoje perėjimas į a, ia kam. c) Vyriškos giminės i- kam. daiktavardis petys vns. vard. ir daugiskaitoje yra perėjęs į ia- kam.: pečèi, pečių, pečiàms, pečès... 1Spausdinamasis straipsnis yra „„Mitu vos upyno tarmės“ II-osios dalies — morfologijos skyrius. Žr. E. Grinaveckienė, Mitu vos upyno tarmė (toliau Mut), filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija, mašinraštis, 531, Vilnius, 1955, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto rankraštynas. Šio straipsnio tarmi­niai pavyzdžiai rašomi įprastiniais lk rašmenimis, prisilaikant bendrųjų rašybos ženklų reikšmės, nurodytos Lietuvių kalbotyros klausimų (toliau LKK) 1, 119–120. 2Būdingosios Mitu vos upyno tarmės daiktavardžių giminės, skaičiaus ir linksnio formos nagrinėjamos LKK, 2, 177–185, Vilnius, 1959. 11. Kalbotyros klausimai, III 161 III. Kirčiavimas Tarmės daiktavardžiai yra skirstomi į keturias kirčiuotes (su skyriais). Kirčiuotės tokios pat, kaip 1k³, tik pasitaiko atskirų žodžių, kirčiuojamų kita kirčiuote negu 1k, žodžių, kirčiuojamų dvejopai. 1. Yra tarmėje daiktavardžių, kurie lygiagrečiai yra kirčiuojami: a) I-ąja ir III-iąja kirčiuote, pvz.: brūkšnìs — brūkšmỹs, gréblis — grėblỹs, inkštai — inkštaĩ, kanai — kalnaĩ, pė́da — pėdà, siūlai — suolaĩ. b) Vienaskaitoje I-ąja ir III-iąja (dažniau) kirčiuote, daugiskaitoje, kaip ir 1k — I-ąja, pvz.: ašara — ašarù — ašarų, čerpė — čerpė̃ — čerpių, kráutuvė — krautuvė̃ — krautuvių, leñtpjuvė — lentpjū̃vė — lentpjūvių, náginė — naginė̃ — naginių, pãmoka — pamokà — pamokų, pirštinė — pirštinė̃ — pirštinių. c) Vienaskaitoje — I-ąja, daugiskaitoje — lygiagrečiai I-ąja ir III-iąja; pvz.: brólis — brolẽi — brolẽ. d) II-ąja ir IV-ąja kirčiuote, pvz.: ãslas — aslõs, bãlas — balõs, diržai — diržaĩ, dúdas — dúdos, ievõs, ievų — ievų, glėbis — glėbỹs, krantai — krantaĩ, kuolai — kuolaĩ, vam̃plas (smulkio, burnos) — vamplõs. e) Vienaskaitoje II-ąja ir IV-ąja (dažniau), daugiskaitoje — II-ąja (vienas kitas gali būti ir IV-ąja), pvz.: Ágnė (Agnietė) — Agnė̃ — Agnių, ẽglė — eglė̃ — eglių, Elzė (Elžbieta) — Elzė̃ — Elzių, lãpė — lapė̃ — lapių, kir̃ptė (kas trumpai apkirptais plaukais) — kirptė̃ — kirpčių, kū̃prė — kuprė̃ — kuprių, Mãgde — Magdė̃ — Magdžių, mẽntė — mentė̃ — menčių, Marė̃ — Mãrių — Marių, musė̃ — musių — musių, rùpkė (rupūžė) — rupkė̃ — rupkių — rupkių, virvė̃ (bet virvės — virvės) — virvių — virvių. Šakninis šių žodžių kirčiavimas charakteringas senesniems žmonėms. f) Vienaskaitoje I-ąja, daugiskaitoje — IV-ąja. Taip kirčiuojamos visos (su priesagomis ir be jų) vyrų pavardės, pvz.: Adomaitis, Adomaičių (~ Adomaitis, Adomaičių) — Adomaičėn, Adomaičius, Bagdánckis, Bagdánckiu — Bagdánckei, Bagdánckius, Balčytis, Balčyčiu — Balčyčei, Balčyčius, Dúoba — Duobai, Duobės, Jõnelis, Jõneliu — Jonelė, Joneliai, Lazdáuckas, Lazdáucku — Lazdauckai, Lazdauckius, Miliūnč, Miliūniu — Miliūnai, Miliūnius, Várna — Varnai, Varnės, Viršìls, Viršìlu — Viršilai, Viršilius, o taip pat ir uošvis, uošviu — uošvei, uošvius. Reikia manyti, kad iš pradžių taip (daugiskaitoje IV-aja kirčiuote) buvo kirčiuojama tik vyro ir žmonos — šeimos pavardė, o kelių brolių pavardės daugiskaita, kaip ir vienaskaita, buvo pastovaus kirčiavimo, pvz.: Adomãčei galėjo reikšti kelis brolius, o Adomaičė̃ — jų tėvus (tėvą ir motiną). Vadinasi, skirtingas pavardžių daugiskaitos kirčiavimas iš pradžių galėjo padėti atskirti pavardę keleto brolių nuo jų tėvų (tėvo ir motinos) ar brolio su žmona pavardės. Ilgainiui taip kirčiuojama tėvų — šeimų pavardė galėjo būti apibendrinta ir vienos pavardės vyrams vadinti. Tai, matyti, nėra senas reiškinys, nes tarmėje yra pavyzdžių, kurie rodo, kad tie patys žodžiai priklausomai nuo skirtingos reikšmės daugiskaitoje gali būti kirčiuojami dvejopai: žymėdami šeimą, jie yra kirčiuojami IV-ąja kirčiuote, o žymėdami kelis vienos profesijos vyrus, jie yra to paties kirčiavimo kaip ir vienaskaita, pvz.: pirmininkai (pirmininkas su žmona) ir pirmininkai (vyrai, einantieji pirmininko pareigas), mokytoję (mokytojas su žmona) ir 3 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (toliau DLKŽ), XI—XIV, Vilnius, 1954. 162 mokytojai (vyrai mokytojai), girininkai (girininkas su žmona) ir girininkai (keli miškų specialistai), kunigužė (protestantų dvasininkas su žmona) ir kunigužė (keli dvasininkai), dėdžė (dėdė su dėdiene) ir dėdžė (keli dėdės). Jaunų vaikų pavardžių daugiskaita savo kirčiuotės nepakeičia, pvz.: Butk- bytis (Butkaus sūnus) ir Butkyčei (Butkaus sūnūs), mačiai Ramanauckytyčūs į Butkyčius. Savo darybą į šiuos asmenvardžius panašių vietovardžių daugiskaita taip pat yra pastovaus kirčiavimo — išlaikusi tą pačią kirčiuotę kaip ir vienaskaita, pvz.: laukinaitis (laukinaitis; kalbantis kitokia tarme ir gyvenantis lygumose. Tokių vardu vadinami aukštaičiai vakariečiai, atitraukiantys kirtį.) — laukinaičei, Butkāčei (kaimo vardas), Jobūbāčei (kaimo vardas), Mikutāčei (kaimo vardas), Šimkāčei (miestelio vardas), Žindāčei (kaimo vardas). g) Daiktavardžio žmogus vienaskaita tarmėje yra kirčiuojama II-aja, o daugiskaita — III-aja kirčiuote: žmogus, žmogaus,… žmogum,… žmonys, žmonių,… žmonis… IV. Linksniavimas a) a, ia kamienai Visi a-, ia-kamieniai daiktavardžiai yra vyriškos giminės. Vienas kitas yra ir bendrosios⁴. I-oji kirčiuotė Vienaskaita V. pūoc, arūoc, mōlis, augītinis K. pūoda, arūoda, mōle, augītine N. pūodui, arūodui, mōliui, augītiniui G. pūoda, arūoda, mōli, augītini Įn. pūodu, arūodu, mōliu, augītiniu Vt. pūode, arūode, mōly, viršūgalvy Š. vyrē, apūoke, bēri, augītini Daugiskaita V. pūodai, arūodai, bērei, augītinei K. pūodu, arūodu, bēriu, augītiniu N. pūodam(s), arūodam(s), bēriam(s), augītiniam(s) G. pūodus, arūodus, bērius, augītinius Įn. pūodais, arūodais, bēreis, augītinēs Vt. pūoduos, arūoduos, mōliuos, viršūgalvūos II-oji, III-oji, IV-oji kirčiuotės a-, ia- kam. II-osios, III-iosios ir IV-osios kirčiuotės daiktavardžių kirtis kaip Ik, o linksnių galūnės — kaip tarmės I-osios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą: 4 Žr. LKK, 2, 177–179. 163 a-, ia- kam. daiktavardžių pavyzdžiai I-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: bálkis, brėdis, dúms, káilis, kálc, kálbis, káuls, krúms, kúgis (plaktukas ir stirta), kúrrmis, nórs (noras), pántis, párkai (niežai, suskis), plėnc, pjūklas, sieksnis (ilgio matas per abi ištiestas rankas. Tokio pločio ilgas rėžis bendrose pievose.), stúls, sáris, sviestas, pláokštas (pluoštas, glebys), šáukštas, šáolis, t árps, tilc, tvárc, vėjis, žirmis, žvórblis, žvýnė ir kt. b) Daugiaskiemeniai: ántakis, ántkaklis (našta, sunkumas), ántkiauštis (anties kiaušinis), atškaras, blakstienc, galąstuvs, gėrims, gyvenims (turi ir sodybos, ūkio reikšmę), gyvastis (gyvybė), gyvuolis, gyvuonis (gyvagis), ižgąstis, kúpetis, pakaušis, pavasaris, patáls, púsyns, perėjims, prákraic, rūpestis, skiltuvs, vardininks (sen. burtininkas, užkalbėtojas), vieškelaitis (vieškeliukas), várjymas (darbas su daug operacijų: alaus, naminės darymas, skalbimas, malimas ir pan.) ir d. kt. II-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: aũkšlis (sulenktą beržo žievę uogoms rinkti), aũkštas (ir taũkštas), aũc, bìc (priemonė), čėpkis (megzta šlepetė), ẽntis (antis), ẽlksnis (alksnis), dalgis, dãntis, giñčas (turi ir asmens, kuris ginčijasi, reikšmę), glõbis (gobšas ir pats turtas), grãibštas (graibštas, trikampis tinklas ant ilgos karties. Su graibštu žuvį gaudo, stovėdami ant kranto.), grìžis, kãrčiai (arklio sprando plaukai), kãršis, kañštis, kẽlis (kojos dalis), kẽltis (kojos dalis priešingoje kulno pusėje), kõžync (kmynas), lãps, liẽpc (lieptas, lenta ar rastas per upę), mẽc (metas), mẽdžis, miẽstas, mìls (stora vilnonė medžiaga), mìlkc (gurkšnis), mùšis (mušimas), miẽžis, naščeì, pãc (padas), paũkštis, pelìs, pìrštas, plaũčiai, plõtis, pìžris, rãc, rãkc, rẽtis, sõc (sodas), skẽrac (sterblė), šáltis, sẽnis, sỹris, skỹščei, slẽnkstis, šũzis, tìškas (užtiškęs lašas, pats užtiškimas), vãgis (gembė), vãrtai, žãptai (žiomenys), žãrdis, žõdis, žiñksnis, žiùpsnis ir kt. b) Daugiaskiemeniai. 1) Dariniai su dažniau vartojamomis priesagomis: -(i)ukas — gaidùks, girãuks; -imas — ejìms, gaudìms; -umas — saldùms (saldūs valgiai), sūrùms (dažniausiai rūkytas virtas kumpis, dešra); -ininkas — kaklinìnks, pakabnìnks ir kiti dariniai iš galūninio kirčiavimo daiktavardžių; -ikas — kūrìks, vežìks; -elis — karvẽlis, puodẽlis; -ėlis — vakarẽlis, vežimẽlis ir kt. daiktavardiniai dariniai; -inis — kiaušìnis, panaktìnis (sargas naktį), skrandìnis (kailiniai, aptraukti milu); -uris — mentùris; -utis — kelùtis, lytùtis, lakùtis, -uvai — karštùvai, mestùvai ir kt. dariniai iš trumpos ir tvirtagalės šaknies; -uvis — koštùvis, liežùvis, 2) Kai kurie dariniai su pa-, pra- priešdėliais: pavãdis, pagrėpstai, pavỹc, padùr-kai, praskẽps ir kt. III-ioji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: arklỹs, bérnas, dárps, dáikc, dìeks (diegs), drìežas (driežas), grùc, béržas, ožỹs, kẽlmas, kõc, lopšỹs, slìeks, kũoc, láiškas, lãnks (langas), lùops (luobas), mẽšlas, õrs, pẽc (pėdas), pláuks, ránc (randas), rỹc, sárks, spìrks, sriẽks (sriegas, žuvies odos klijai, gleivės), stóks, súols, šármas, šiáuc (šiaudas), špóks (varnėnas), taũkai, úoc (uodas), vėic (veidas), vórs, vẽlnes, vežỹs, váistas, žánc (žandas), žénc, žìec ir kt. b) Daugiaskiemeniai: akiõc, ábdiegs (vandens kirminas su šapų kiautu), apmatãt, ataudãt, ąžuõls, avìlẏs, ávinė, bùrbuls, gaĩgals, ešerỹs, garlaivỹs, dóbilis, kamuolỹs, kosulỹs, kãminc, kẽvals, kibìris (smulki šakutė prakurams), marškinėi, nebylỹs, 5 Atskirų priesagų daugiau pavyzdžių žr. Mut, §§226, 130, 208, 121, 120, 227, 228, 265, 234, 138 ir kt. 164 pabrolys, patalkys, pašals, pašinc (rakštis), riebals, skiaudulys, stipinc, šnekals (kalba, šnekėjimas), šiupinys (toks valgis), užvalkals, vabal[s], vanaks, vidarys, vėdars, žabars, žiuburys (žiūburys) ir kt. IV-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: balnas, balsas, būrys, daržas, drugys, gail[s], ėžys, garnys, genys, griužas (nuograuža ir maža slidi upokšnių žuvis), gūžys (gurklis), jėus (javas), kaklas, kamp[s], korys, kūlys, juok[s], lāks, lāsas, lāks, linc (linas), lōps, māšas, nāks, nāms, rāks (ragas), rugys, rišys, sakai, sā̄pnas, smē̄ks, stāls, stulps, skilvys, šernas, šienc, šēskas, slaic, slāks (taškas, dėmelė), šūls (šūlas), šāšas, šer̄ys, tāks, vāks, varč, vārks, vārps, vōks, zuikys (kiškis) ir kt. b) Daugiaskiemenių, išskyrus pavardžių daugiskaitą (žr. 162 psl.), tarmėje nėra. a-, ia-kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės Kaip paradigma rodo, daugumas a-, ia- kam. daiktavardžių yra išlaikę savo kamieno galūnes, paveiktas tarmės fonetinių žodžio galo dėsnių, tik mažybiniai a-kam. daiktavardžiai vns. viet. ištisai vartojami su ia-kam. daiktavardžių galūne -y ~-yje: daržūky, mazgūky, šulinūky, tvartūky. Taip yra, greičiausiai, todėl, kad tik ši vienintelė mažybinė priesaga tarmėje yra a kam., o visi kiti mažybiniai daiktavardžiai yra ia-kam. Todėl, galimas daiktas, atskirus priesagos -(i)ukas linksnius veikia kitų mažybinių daiktavardžių analogija. Be to, skirtingai nuo 1k, visi III-iosios kirčiuotės dviskiemeniai daiktavardžiai vns. viet. visada yra kirčiuojami šaknyje: dā́kte, lā́nge, ōre, stōge, vēide. a-kam. daiktavardžių vns. šauksm. yra dvejopas⁷. Tarmėje taip pat yra vartojamos dvejopos dgs. naud. formos: su galūniu -s ir be jo: arklēm(s), medžēm(s), nagām(s), tačiau dažniau yra vartojama forma su galūniu -s. Tas pats pasakytina apie visų kitų kamienų vyriškos giminės daiktavardžių dgs. naud. ir visų moteriškos giminės dgs. naud. ir in. b) o, io kamienai Visi o-, io- kamienai daiktavardžiai yra moteriškos giminės. Vienas kitas šių kamienų asmenvardis (Dūoba, Byla, Engelėka) yra vyriškosios, keletas o-kam. yra ir bendrosios giminės⁸. I-oji kirčiuotė Vienaskaita V. Š. gēlda, lentȳna, sāuje, užvējē K. gēldas, lentȳnas, sāujes, užvējēs N. gēldai, lentȳnai, sāujei užvējēi G., Įn. gēlda, lentȳna, sāuje, užvējē Vt. gēldo, lentȳno, sāujo, užvējō 6 Žr. LKK, 1, 151–159, 161–162. Ten pat žr. ir apie tarmės kitų kamienų linksnių galūnių vokalizmą. 7 Žr. LKK, 2, 183. 8 Žr. LKK 2, 177. 165 Daugiskaita V., G., Š. gėldas, lentynas, sąjes, pakobės K. gėldų, lentynų, sąjų, pakobijų N. In. gėldom(s) || gėldum(s), lentynom(s) || lentynum(s), sąjom(s) || sąjum(s), pakobijom(s) || pakobijum(s) Vt. gėldos(e), lentynos(e), sąjos(e), pakobijos(e) II-oji kirčiuotė o-, io- kam. II-osios kirčiuotės daiktavardžių kirtis kaip Ik, o linksnių galūnės — kaip tarmės I-osios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą. III-ioji kirčiuotė Vienaskaita V. skiedrà, skepetà, apačė K. skiedrõs, skepetõs, apačiõs N. skiedrai, skepetai, āpačei G., In., Š. skiedra, skepeta, āpačė Vt. skiedrõ, skepetõ, apačiõ Daugiskaita V., G., Š. skiedras, skepetas, āpačės K. skiedrų, skepetų, apačių N. skiedróm(s), skepetóm(s), apačiom(s) In. skiedróm(s), skepetóm(s), apačiom(s) Vt. skiedrõs(ė), skepetõs(ė), apačiõs(ė) IV-oji kirčiuotė o-, io- kam. IV-osios kirčiuotės daiktavardžių kirtis kaip Ik, o linksnių galūnės — kaip tarmės III-iosios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą. o-, io- kam. daiktavardžių pavyzdžiai I-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: dėlna, girnas, grūoba, gėda, grįova, gūra, jāujė, juōsta, yla, kilpa, kóje, knirva (kas nešne kunus ir nemėgsta draugystės) kūosa, kūmščė (kumštis), kvėša, liepa, mälka, pieva, plūmsna (plunksna), smilga, stirna, strėnas, siena, sėkla, šārka, ūoga, vārpa, vīlna ir kt. b) Daugiaskiemeniai: akiplėša, išdėvas, išvarta (išverstas medis), Mituva, motina, nūgara, pākulas, pārsmauga (plonesnė siūlo, žarnos vieta), pelėda, pagėlba, stīpena (kas labai sulysęs, bestimpantis), sānkrýža, šeimyna, šērybas, trāiškanas, užūomirša, vāsara ir kt. II-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: brastà, gijė, girė, griščė (grįžtė, iššukuotų linų sauja), kaktà, kruopà, kulkà, kuprà, kvietkà, lūbas, plytà, plutà, pradžė, pupà, putà, rankà, rujė, ruknà, skujė (kankorėžis), šlājes (rogės), šūkas, vādzės, valė, viėčà, viztā, vyšnė, vyžā ir kt. 166 b) Daugsk niemiai: badijė (bad as), ganykla, kamarà, lydekà, sveikatà, uošvė (vyro ar žmonos tėvų namai), žarijė ir kt. III-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: burnà, galvà, naudà, oškà, triobà, žarnà; io-kam. tarmėje nepasiltaikė išgirsti. b) Daugsk iažmeniai: avizà, ašakà, adatà, anhėstarà (inkštiras), gilumà, pava jė (popierius ar skuduras, ant kurio užvyniojamas kamuolys), pabaigà, plaštakà, pašukas, pavažas, prapersà, raganà, šilumà, uodegà, vedegà ir kt. IV-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: Alsà (tarmės ploto upelis), aušrà, bangà, bandà, barzà (barzda), bla usà, dainà, gaujė, dešrà, dienà, džióvà, jiegà (jėga), kamšà (susikimšimas), kasà, kriaūnas, krūvà, mešà, mamà, lankà, lazà (lazda), lentà, ligà, liuobà, luomà (luoma), mergà, marti, meškà, naudà, noglà (velnias, keiksmažodis), rasà, salà, sausà, spragà, sriubà, sėjė, sulà, skolà, šakà, šalnà, šeivà, tamsà, tvorà, tetà, vielà, žiemà, žinè, žveję (žuvavimas) ir kt. Daugsk iemenių nėra. o-, io-kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės Kaip paradigma rodo, daugumas o-, io-kam. daiktavardžių yra išlaikę savo kamieno galūnes, paveiktas tarmės fonetinių žodžių galo dėsnių, tik vns. vt. kai kurie io-kam. šakninio kirčiavimo daiktavardžiai šalia savo kamieno galūnės turi ir ē-kam. daiktavardžių galūnę -ē ~ ejė (ji tarmėje yra retesnė): girė (girioje), griūšė (kriaušėje), vyš nė (vyšnioje). Vns. š. savo forma, paprastai, nesiskiria nuo v. (išskyrus pati: pačė, marti: marčė žodžius): oška, višta, ragana, tik visų jų kirtis dažniausiai yra šaknyje (daugsk iemeniai II-osios kirčiuotės daiktavardžiai kirtį turi priesagoje: lydekà, aguõna). Dgs. n. ir in. šakninio kirčiavimo daiktavardžiai tarmėje sutinkami su dvejopomis, lygiagrečiai vartojamomis, galūnėmis: su galūne -om(s) ir su -um(s): rankom(s) || rankum(s), vištom(s) || vištum(s), varnom(s) || varnum(s). Galūninio kirčiavimo daiktavardžiai čia turi tik savo galūnę: avižom(s), mergom(s), šakom(s); avižom(s), mergom(s), šakom(s). Dgs. viet. galūnė tarmėje yra taip pat dvejopa. Senieji tarmės atstovai vartoja fonetiškai aptrumpėjusi dgs. viet.: pakulos, strėnos, šakos, vištėsios (ši galūnė yra apskritai retesnė), o visų kitų tarmės atstovų tarpe jis toks, kaip ir lk: avižose, šakose. c) ē kamienas ē-kam. daiktavardžiai, paprastai, visi yra moteriškos giminės, tik vienas kitas jų (memė, lojynė8) yra bendrosios. I-oji kirčiuotė Vienaskaita V., G., Įn., Š. žylė, mergàtė K. žylės, mergàtės N. žylei, mergàtei Vt. dróbė, al kūnė • Žr. LKK, 2, 177. 167 Daugiskaita V., G., Š. žylės, mergatės K. žylių, mergaičių N., Įn. žylem(s) || žyliom(s) || žylium(s), alkūnem(s) || alkūniom(s) || alkūnium(s) Vt. dróbėse(e), alkūnėse(e) II-oji kirčiuotė ė-kam. II-osios kirčiuotės daiktavardžių kirtis kaip 1k, o linksnių galūnės — kaip tarmės I-osios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą. III-oji kirčiuotė Vienaskaita V., Vt. gerklė, daržinė K. gerklės, daržinės N. gerklei, daržinei G., Įn., Š. gerkle, daržine Daugiskaita V., G., Š. gerklės, daržinės K. gerklių, daržinių N. gerklėm(s) || gerkliom(s), daržinėm(s) || daržiniom(s) Įn. gerklėm(s) || gerkliom(s), daržinėm(s) || daržiniom(s) Vt. gerklės(e), daržinės(e) IV-oji kirčiuotė ė-kam. IV-osios kirčiuotės daiktavardžių kirtis kaip 1k, o linksnių galūnės — kaip tarmės III-iosios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą. ė-kam. daiktavardžių pavyzdžiai I-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: báimė, bùožė, dírsė, dúlkė, dúmplės, gérvė, ímsrė (Mitu vos kairysis intakas), kárvė, kérpė, kùrpė (klumpė), láimė, láisvė, léndrė (nendrė), lénkė (dauba, slėnys), lýsvė || lýse, pélkė, pémpė, rýkštė, rópė, sáulė, séikė, smárvė, žìrklės, žiùrke ir kt. b) Daugsk iemeniai: 1)Dariniai su dažniau vartojamomis priesagomis: -ienė (asmenvardžiuose) — Jonėnė (Jono žmona), Kasiulienė (Kasiulio žmona), Mýko- lienė (Mykolo žmona), Petrienė (Petro žmona); -uvienė — kūdliu vienė (kas kudlota, apkritusi kudlomis), šeiliuvienė (kas apsiseiliojusi), smiliuvienė (smagurė), Vaitkuvienė (Vaitkaus žmona); -aitė — kumelátė, vėgėlátė10 10 Atskirų priesagų daugiau pavyzdžių žr. Mut, §§ 158, 159, 232. 168 2) Įvairūs kiti daiktavardžiai: gyvasnė, lygybė, pakalnė, paklėtė (vieta prie klėties), spanguolė, sausakė, staltiesė, šilovės (šiloja), žėmuogė ir kt. II-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: bigė (ranka, jei pirštai nupjauti, bukas daiktas, nulaužtas peilis), blakė, braškė, brūknė, bōpšė (moteris, menk.), bōbė (moteris, menk.), draugė, gilė, kiaulė, košė, kūdlė, krėgždė, lipkė (kas sulipusi), ližė, pienė, pliūržė (makynė, purvynas), pōdė (psn., krikšto motina), pūsė, rāgė (išdid i, kaip su ragais), rėplės, rōgės, rōžė, sėne, smalkės, sprāgė, skērse (sijonas skersais dryžiais), šilke, smilė (smaližė, smagurė), skraistė, stāklės, šiurlės (prasti grūdai), šliūrė, šūkė, šventė, veislė, žāgrė, žēmė, žėbrė (muržė), žūržė (verksnė), žvāke ir kt. b) Daugiaskiemeniai. 1) Dariniai su dažniau vartojamomis priesagomis: -ybė — galūbybė, neteisybė, tamšybė; -yklė — pustyklė, šaudykėlė; -anė — kamānė, samānė; -ynė — pempynė (pelkė, kur veisiasi pem pės), klampynė; -inė — krūtinė, penkinė (penki rubliai), šimtinė (šimtas); -(i)ukė — peliūkė, kačiūkė; -ikė — riškė (rišėja), vėlikės (vilnos, iš kurių velia veltinius, paprastai, trumpos, eriukų vilnos); -elė — ausėlė (arpo ausis, pro kurią byra grūdai), bobėlė (prietaisas dalgiui kalti); -utė — ausūtė, eglūtė; -ytė — mažytė, lūpytės11 ir kt. 2) Atskir i žodžiai: drobūlė, gyvātė, kalādė, kelionė, kepūrė, padraikės, pleškataine (plepė), perėklė (perinti višta), vienbōrės (turinčios vienodus daiktus, vardus) ir kt. III-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: varškė, versmė. b) Daugiaskiemeniai: Antvardė (Mitu vos intakas), deder v inė, eketė, giminė, kultuvė, malkinė, meškerė, pamergė, panagės, pikvotė, rupūžė, tinginė, vėgelė ir kt. IV-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: budė (galąstuvas ir supuolusi duona, ragaišis), dielė (dėlė), duobė, eilė, ežė, garbė, gelė, gelmė, kabė, kalė, katė, kalvė, kedė, knyslė, kremzlė, kuislė (kas ilgai apie save tvarkosi), kvailė, kvieslė, laumė, mėnė, pelė, pynė, pislė, rauplė, rėksnė (verksnė), riūglė (verksnė), siūlė, skylė, sterblė, šliūžė, šnervė, viežė, žievė, žvyg lė (kas žviegia) ir kt. ė-kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės Paradigma rodo, kad daugumas ė-kam. daiktavardžių yra išlaikę savo kamieno galūnes, paveiktas tarmės fonetinių žodžio galo dėsnių; o dgs. n. ir in. šalia savo kamieno galūnių yra sutinkami dar ir su kitokiomis galūnėmis. Galūninio kirčiavimo ė-kam. daiktavardžiai šiuose linksniuose turi dvejopas galūnes: fonetiškai pakitusią ė-kam. galūnę -em(s) ir, šalia jos, galimas daiktas, io-kam. galūnę -iom(s) (ji tarmėje kartais net ir dažniau sutinkama): pelėm(s) || peliōm(s), giminėm(s) || gimin iōm(s); žievėm(s) || žiev iōm(s). Šakninio kirčiavimo ė-kam. daiktavardžiai šiuose linksniuose lygiagrečiai yra vartojami su trejopomis galūnėmis: ė-kam. -em(s) (ji tarmėje, palyginti, reta): drōbėm(s), žāgrėm(s); io-kam. -iom(s) (ji dažniausia): kūrpiom(s), pūsiom(s); ir galūne -ium(s): bōžium(s), žiūrki um(s). Galūnės -ium(s) buvimas o-, io- ir ė-kam. šakninio kirčiavimo daiktavardžių, o taip pat būdvardžių, skaitvardžių ir įvardžių12 daugiskaitos naudininko ir įnagininko linksniuose ir jų vartojimas šalia atskirų kamienų įprastų šių linksnių galūnių yra būdingas ne vien tik aprašomajai tarmei. Visų pirma ši ypatybė plačiai 11 Atskirų priesagų daugiau pavyzdžių žr. Mut, §§ 207, 144, 169, 153, 265, 226, 120. 227, 234, 233. 12 Žr. Mut, §§ 382, 389k, 397, 401, 419, 427, 433, 434d. 169 yra sutinkama tiriamosios tarmės rytinių kaimynų veliuoniškių atitinkamuose linksniuose: bób(u)m(s), gírim(s). Lietuvių kalbos atlasui surinktoji dialektologinė medžiaga rodo, kad ši ypatybė būdinga taip pat ir beveik visam šiaurės vakarų aukštaičių ir jų kaimynų pietryčių žemaičių tarmėms13. Vadinasi, ši ypatybė užima gana didelį lietuvių kalbos tarmių plotą, kuriame kitų veliuoniškių tarmės ypatybių nesutinkama, todėl šio reiškinio dabartinėmis minėtų tarmių fonetinėmis ypatybėmis išaiškinti negalima, ir šiuo metu jis jau yra morfologinė ypatybė. Visi ė-kam. daiktavardžiai, prieš kurių kamiengalį eina t, d priebalsiai, dgs. n. ir įn. linksniuose turi taip pat trejopas galūnes: ė-kam. galūnė -em(s): katēm(s), katēm(s), krēgždēm(s), žvaigždēm(s), žvaigždēm(s); i-kam. galūnė -im(s) (ji reta, bet dažniau pasitaiko šakninio kirčiavimo žodžiuose): katìm(s), katìm(s), krēgždìm(s); arba galūnė -iem(s) (galimas daiktas, tai galima būtų aiškinti tarmės vakarinių kaimynų žemaičių dūnininkų įtaka): krēgždìem(s), katìem(s), katìem(s). Dgs. vt. galūnė tarmėje yra dvejopa: fonetiškai aptrumpėjusi: šliūžės, panagės (ją ištisai vartoja tarmės senimas, bet ji pasitaiko rečiau) ir tokia kaip lk: pradalgės, padrakėse. d) i-kamienas Daugumas i-kam. daiktavardžių yra moteriškos giminės, tik keletas žodžių (dantìs, geluonìs, gyvuonìs, grobuonìs, vagìs, žvėrìs) yra vyriškosios. III-ioji kirčiuotė Vienaskaita V. širdìs, pažastìs, žvėrìs K. širdìes, pažastìes, žvėrìės || žvėrė N. širdžei, pažąščei, žvėriui G. širdì, pažastì, žvėrì Įn. širdže || širdìm, pažąščė || pažastìm, žvėriu || žvėrìm Vl. širdy, pažasty, danty Š. širdìe, pažastìe, žvėrìe Daugiskaita V., Š. širdys, pažastys, žvėrys || žvėrė K. širdžių, pažastų, žvėrių N. širdìm(s), pažastìm(s), žvėrìm(s) || žvėrēm(s) G. širdis, pažastis, žvėris || žvėrius Įn. širdìm(s), pažastìm(s), žvėrìm(s) || žvėrės Vt. širdise, pažastise, dantise 13 Žr. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus 363, 491, 327a 24a, 260a, 390, 393, 429, 464, 326, 359, 360, 361, 362, 325, 327, 391, 463, 466, 398, 389, 259, 328, 295, 294, 225, 21, 49, 292, 257, 265, 396 gyvenamųjų punktų atsakų pagal „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ 288 ir 289 klausimus. 170 I-oji, II-oji, IV-oji kirčiuotės i-kam. I-osios, II-osios ir IV-osios kirčiuotės daiktavardžių kirtis kaip 1k, o linksnių galūnės — kaip tarmės III-iosios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą. i-kam. daiktavardžių pavyzdžiai I-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: ántis, ánkštis, kártis, kùlsis, nósis, nýtis, pìntis (medžių grybas), plókštis (nepribrendusi žirnių ankštis), skìltis, širšìs (širšė), plėnis (deganti atplaiša nuo degančio daikto), šìuys (daugybė), tóšis, vàltis ir kt. b) Daugsk iemenių nėra. II-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: bitìs (bitė), dùrys, karšìs (tokia žuvis), plūdìs (žuvies pūslė), ùpis (upė), usnìs ir kt. b) Daugsk iemenių nėra. III-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: biržìs (plati lysvė laukuose, paprastai, javų, suartos žemės ir pan.), smiltìs, švirtìs, šerdìs, viltìs ir kt. b) Daugsk iemeniai: debesìs, geležìs, gaišatìs, geluonìs, kamšatìs, grobuonìs (pastarasis linksniuojamas kaip žvėris) ir kt. IV-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: akìs, ašìs, ausìs, anglìs, avìs, dalìs, kulnìs (kulnas), lýtis (ledo gabalas), naktìs, pusnìs, pušìs, rūšìs, saktìs, svėrìs (svėrė), šaknìs, šalìs, tulžìs, ugnìs, vilnìs, žąsìs, žuvìs, dantìs, vagìs (pastarųjų dviejų žodžių linksnių galūnės kaip žvėris) ir kt. b) Daugsk iemenių nėra. i-kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės Daugumas i-kam. daiktavardžių linksnių yra išlaikę savo kamieno galūnes, paveiktas tarmės fonetinių žodžio galo dėsnių. Vns. v. galūnė -is dabar sutampa su ia-kam. galūne, tačiau jos kilmė kita, be to, šakninio kirčiavimo žodžių ji yra kirčiuota. Vns. k. vyriškos giminės daiktavardžiai be savo kamieno galūnės (dantìes, vagìes) dar lygiagrečiai yra vartojami ir su ia-kam. galūne -e ~ -io: dančè, vàge. Vns. įn. taip pat greta turi ir kitų kamienų galūnes: vyriškosios giminės žodžiai ia-kam. galūnę vagiù (lygiagrečiai, bet rečiau vagìm); o moteriškosios — io-kam.: avè (rečiau avìm). Vns. š. vyriškos giminės daiktavardžiai greta savo kamieno galūnės grobuonìe, dantìe kartais yra pavartojami ir su ia-kam. galūne -y: grobuoný, dantý, o moteriškoji giminė kartais yra sutinkama ir su ė-kam. būdinga galūne -e: ave, ánte. Greičiausia, tai vakarinių kaimynų žemaičių įtaka, nes ten daugumas i-kam. daiktavardžių ištisai yra perėję į ė-kam. Dgs. v. vyriškoji giminė be savo kamieno galūnės (dañys, grobuõnys), lygiagrečiai sutinkama ir su ia-kam. galūne -ei ~ -iai: vagėi, dančēi (ji, atrodo, retesnė). Yra i-kam. daiktavardžių, kurie dgs. k. yra išlaikę senąją ir priebalsiniams kamienams būdingą galūnę su kietu galūniniu priebalsiu. Tokių daiktavardžių tarmėje nemaža, pvz.: ašų, ausų, dantų, debesų, durų, geležų, kūlių, kulnų, nosų, naktų, pažastų, pušų, šaknų, šlaunų, sąsų. Visi kiti i-kam. daiktavardžiai šiame linksnyje turi minkštą prieš galūnę esantį priebalsį, pvz.: ankščių, anglių, akių, avių, bičių, karčių, pinčių, smilčių, sakčių, žuvų ir d. kt. 171 Dgs. naud. ir įnag. galūnė -im(s): akim(s), akim(s); vyriškoji giminė dgs. Įn. turi ir galūnę -eis ~ -iais: dančės, vagės (tik ji retesnė). Dgs. g. vyriškoji giminė turi ir galūnę -ius: dančius (tik ši forma retesnė). Visi i-kam. daiktavardžiai dgs. vt. turi galūnę su trumpu i balsiu: -ise— akise, ausise, nosise. Galūnė su ilgu y pradedama vartoti tarmės jaunimo dėl lk įtakos. Galūnės -ise kilmė nėra visai aiški. Greičiausiai, ji kontaminacijos keliu galėjo atsirasti iš senosios dgs. vt. galūnės -isu ir raštų formos -yse14. e) u, iu kamienai Visi u-, iu- kam. daiktavardžiai yra vyriškos giminės. Tarmėje jie nėra tokie gausūs, kaip kiti iki šiol nagrinėti kamienai, be to, jie sparčiai pereina į kitus, daug produktyvesnius kamienus (į a, ia). II-oji kirčiuotė Vienaskaita V. turgus, kurpius, miegalius || miegalis K. turgaus, kurpiaus, miegaliaus || miegale N. turgui, kurpiui, miegaliui G. turgu, kurpiu, miegaliu || miegali Įn. turgum, kurpium, miegali um || miegaliu Vt. turguj, spiečiuj, aliejųj || aliejų Š. lipkau, kurpiau, miegaliau || miegalį Daugiskaita V., Š. turgai, kurpėi, miegalėi K. turgų, kurpių, miegal(i)ų N. turgam(s), kurpėm(s), miegalėm(s) G. turgus, kurpius, miegalius Įn. turgais, kurpėis, miegalėis Vt. turguos, spiečiuos I-oji, III-oji, IV-oji kirčiuotės u-, iu- kam. I-osios, III-iosios ir IV-osios kirčiuotės daiktavardžių kirtis kaip Ik, o linksnių galūnės — kaip tarmės II-osios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą. u-, iu- kam. daiktavardžių pavyzdžiai I-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: amžius, oblius, stalčius. b) Daugskiemeniai: ātrajus, rytōjus, vasarōjus. II-oji kirčiuotė. a) Dviskiemeniai: būčius, būlius, kápčius, Márgius (šuns vardas), Mūrz(i)us (šuns vardas), klijus (klijai), kryžius, lipkus (sulipėlis), midus, pikčius (pikčiurna), pliūrp(k)us (karštuolis), pūodžius, ráčius, rág(i)us (kas išdidus, kaip raguotas), slánkius (žemyn slenkantis kalnas, krantas), seilius, smilčius (smaguris, 14 Plg. J. Endzelīns, Latviesu valodas gramatika, § 285, Rīga, 1951. 172 antrasis pirštas), stalius, šveplius, zurzius (kas verkšlena, zurzia), žėbrius (kas murzinas); asmenvardžiai: Bėnius (Benediktas), Gėnius (Eugenijus), Prūnius (Pranas), Sėlius (Saliamonas), Saulius, Stasius (Stasys) ir kt. b) Daugskemeniai: aliejus, Elėnius (Elenos vyras, niek.), nuogalius, pampalius (nuplyšėlis, apsikarsęs lopais), skarmalius, utėlius. III-ioji kirčiuotė. a) Dviskiemieniai: lytus, sūnūs. b) Daugskemeniai: atlagus (vandens atliejimas iš didesnės upės į mažesnę). IV-oji kirčiuotė. a) Dviskiemieniai: alus, dangus, medus, viršus, vidus, pietus. b) Daugskiemenių nėra. u-, iu- kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės Kaip iš paradigmos matyti, u-, iu- kam. daiktavardžiai tik vienaskaitoje yra išlaikę savo kamieno galūnes, paveiktas tarmės fonetinių žodžio galo dėsnių, tačiau ir čia daugskemeniai visuose linksniuose gali turėti (žinoma, rečiau) ir ia-kam. galūnes. Daugiskaitoje visi u-, iu-kam. daiktavardžiai ištisai yra perėję į a-, ia- kamieną, tačiau tarmėje dar sutinkama u-kam. žodžių, kurie visuose daugiskaitos linksniuose yra išlaikę ir savo kamieno galūnes, pvz.: lytùs, pietùs, vidùs, viršùs, pietùm(s), viršùm(s), pietùm(s), viršùm(s), pietusė, vidusė. Šių daiktavardžių dgs. vt. galūnė yra -use, kuri kaip ir i-kam. -ise, greičiausiai, gali būti taip pat kontaminacinė, plg. 172 psl. f) Priebalsiniai kamienai Beveik visi priebalsinių kamienų daiktavardžiai yra vyriškosios giminės, tik sesuo, dukė, voveris, obelis yra moteriškosios. Šių kamienų žodžių tarmėje negausu, dėl to jie labai linksta pereiti į kitus kamienus, ypač į ia, ė. Daugiausia jie kirčiuojami pagal III-iosios kirčiuotės dėsnius, o II-osios kirčiuotės pavyzdžių tarmėje visai neužtinkama. III-ioji kirčiuotė Vienaskaita V. vanduo, duktė, voveris || voverė K. vandens || vandene, duktės || dukteries || duktės, voverės || voverės N. vandeniui, dukterei, voverei G. vandenį, dukterį, voverį Įn. vandeniu, duktere || dukterim, vovere || voverim Vt vandeny, obely Š piemenė || piemenys, dukterie, voverie || vover || vovere Daugiskaita V., Š. vandene || vandenys || vandenai || vandenei, dukters || dukterys, vóders || vóverys || vóveres K. vandenų, dukterų, voverių 173 N. vandénim(s) || vandénam(s) || vandéném(s), dukterím(s) || dukteróm(s), voverím(s) G. vándenis || vándenius, dúkteris, vóveris || vóveres In. vandenim(s) || vandenaũs || vandeneĩs, dukterim(s) || dukteróm(s), voverim(s) Vt. vandenisè || vandenuõs || vandeniuõs, obelisè || obelẽs(ẽ) I-oji, IV-oji kirčiuotės Priebalsinių kamienų I-osios ir IV-osios kirčiuotės daiktavardžių kit is kaip lk, o linksnių galūnės — kaip tarmės III-iosios kirčiuotės daiktavardžių, žr. paradigmą. Priebalsinių kamienų daiktavardžių pavyzdžiai I-oji kirčiuotė: mėnuo. III-oji kirčiuotė: akmenũo (akmuo), juosmuõ, kėpenys (kepenys), krėkenys (krekenys), liemuo, pageluo (drėgnas šaltis, lendantis į kaulus), raũmuo, riemuo (rėmuo), ruduo, sėmenys (sėmenys), skiemenys (skiemenys), sesuõ, smėgenys (smegenys), tešmuõ, stuomuo, želmenys (želmenys), žiõmenys (žiomenys). IV-oji kirčiuotė: šuo. Priebalsinių kamienų daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės Kaip iš paradigmos matyti, priebalsinių kamienų daiktavardžių linksniai tarmėje sutinkami su keliomis, kelių kamienų, galūnėmis. Pirmoji iš paradigmoje pateikiamų formų tarmėje yra dažniausiai sutinkama. Vienaskaitoje vyriškos giminės daiktavardžiai, išskyrus in., kuris ištisai yra vartojamas su ia- kam. galūne (tik šalia šunių rečiau vartojama ir šunim forma), dažniau sutinkami su savo kamieno galūnėmis, bet šalia jų kilm. linksnyje lygiagrečiai (gal kiek rečiau) vartojama ir ia- kam. galūnė, o šauksm. -i kam. galūnė. Be to, žodis piemuo kartais gali būti ištariamas ir piemenys, įgaunantis šiuo atveju jau niekinamąją paauglio reikšmę. Daiktavardis mėnuo visuose linksniuose ištisai turi ia-kam. daiktavardžių galūnes. Ir vns. v. šalia priebalsinės formos lygiagrečiai gali būti ir ia- kam.: mėnesis. Daugiskaitoje tik v., k. ir g. yra išlikusios priebalsinio kamieno galūnės, o visi kiti linksniai vartojami su i ir a, ia kamienams charakteringomis galūnėmis. Reikia pasakyti, kad dgs. v. vis dėlto yra charakteringesnė, gyva ir dažniausiai vartojama fonetiškai aptrumpėjusi priebalsinio kamieno galūnė, pvz.: obels, piemens, raũmens, rūdens, skiemens, smėgens, žiõmens, vóvers, tik žodžio šuo vartojama dvejopa dgs. v. forma: sveika senoji priebalsinio kamieno — šunes (džn.) ir i-kam. — šunys. Be to, ir v., k. ir g. linksniuose jau lygiagrečiai įsigali i, a ir ia kam. galūnės (žinoma, jos tarmėje yra kiek retesnės). Moteriškoji giminė tiek vienaskaitoje, tiek ir daugiskaitoje yra žymiai mažiau išlaikiusi savo kamienui būdingų atskirų linksnių galūnių. Čia šalia priebalsinio 174 kamieno, o dažniau ir vietoj jo labiau yra įsigalėjusios i ir ē kamienams būdingos galūnės. Vns. įn. I-oji moteriškos giminės forma dūkterė ~ dūkteria yra ne ē, o io kam., kaip ir visi kiti i-kam. daiktavardžiai šiame linksnyje (plg. 171 psl.), o forma vōvere ~ vōveria, vōvere šalia io-kam. gali būti suprasta ir kaip ē-kam. (plg. vns. v. vōverē). Vns. š. ir dgs. v. III -oji moteriškos giminės forma vōverē, vōveres ~ vōverēs turi ē-kam. galūnes; ē-kam. galūnę turi ir II-oji moteriškos giminės dgs. g. forma. ИМЯ СУЩЕСТВИТЕЛЬНОЕ В ГОВОРАХ БАССЕЙНА РЕКИ МИТУВА Е. И. ГРИНАВЕЦКЕНЕ Резюме Характерным в склонении имен существительных является смешение основ. Основы на a, ia, o, io, ē являются наиболее устойчивыми, но их отдельные падежи могут иметь окончания других основ. Имена существительные с суффиксом -(i)ukas в мест. пад. ед. ч. всегда имеют окончание основы на ia (daržiūkuje ‚в огородике’). Некоторые существительные с основой на io в мест. пад. ед. ч. имеют окончание основы на ē (girēje ‚в лесу’). Существительные с основой на ē в дат. и твор. пад. мн. ч. наряду с окончанием -ēms (drōbēms ‚полотнам’, vēžēms ‚колеям’) имеют также окончание основы на io — -ioms (drōbioms, vēžioms). Существительные на ē с корневым ударением принимают иногда окончание -iūms (giriūms ‚лесам’), а существительные, перед окончанием которых имеется t или d, чаще всего -ims (krēždims ‚ласточкам, ласточками’) или -iems (kātiems ‚кошкам’). Неустойчивыми являются основы на i, u, iu и на согласный. Существительные мужского рода с основой на i почти во всех падежах наряду с окончаниями своей основы (danties ‚зуба’, dantim ‚зубом’, žvėrys ‚звери’) имеют также окончания основы на ia (dančio, dančių, žvėriai). У существительных женского рода той же основы в твор. пад. ед. ч. встречается только формы с окончанием основы на io (akià ‚с глазом’), а в зват. пад. они, наряду с окончанием своей основы (aviē ‚овца’), имеют окончание основы на ē (ave). Большинство имен существительных с основой на i в род. пад. мн. ч. чаще всего имеют окончание основы на согласный (kūlsų ‚бедр’). Некоторые существительные с основами на u, iu в твор. и мест. пад. ед. ч., наряду с окончаниями своих основ (aliējūm ‚с маслом’, vasarōjuje ‚в яровом поле’), имеют окончания основы на ia (alieju, vasarōjuje). Во мн. ч. существительные этих основ чаще всего склоняются по типу основ на a, ia (nuogāliai ‚голыши’, stālčiais ‚столиками’), но viršus, pietūs, vidūs, rytūs, sūnūs чаще имеют здесь формы своей основы (viršūs ‚верхушки’, vidūms ‚серединам’, pietusē ‚в юге’). Основы на согласный только в некоторых падежах сохранили свои окончания (piemenį ‚пастуха’, piēmēns ‚пастухи’, piemenų ‚пастухов’), а во всех остальных падежах они имеют окончания 175 существительных с основами на ia, i (píemeniu „с пастухом“, sėscia „с сестрой“). В наших говорах встречаются случаи, когда один падеж существительных с основами на согласный имеет окончания нескольких основ (vándens, vándenys, vandenai, vandeniai „воды“; vandenisė, vandenuoš(ė), vandeniuòs(ė) „в водах“). Основа в говоре изменяется при изменении числа. Все фамилии с основой на o (Byla) во мн. ч. склоняются по типу основы на a (Bylai). Некоторые существительные пренебрежительного значения с основой на u (Įpkus „пачкун“) во мн. ч. переходят в основу на ia (Įpkiai „пачкуны“). Некоторые существительные в говоре следуют параллельно первой и третьей парадигмам ударения (grėblis и grėblỹs „грабли“), другие — второй и четвертой (glėbis и glėbỹs „охват“). Некоторые имена существительные с основой на ė в имен. пад. ед. ч., в отличие от литер. яз., имеют ударение на окончание (eglė „ель“, musė „муха“, pirštinė „перчатка“). Ударение во мн. ч. фамилий, когда имеется ввиду супружеская чета, всегда следует четвертой парадигме (Adomaičiai, Onušaičius, Balčyčiais).