Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KURŠĖNŲ TARMĖS KIRTIS IR PRIEGAIDĖ VYT. VITKAUSKAS I. KIRTIS 1. Kirčio rūšys § 1. Kuršėnų tarmė yra viena iš tų žemaičių dūnininkų tarmių, kur veikia visuotinis kirčio atitraukimo dėsnis, t.y. kirtis iš trumpos ir tvirtagalės galūnės yra atitraukiamas į žodžio pradžią. Žinant, kad beveik visose kirtį atitraukiančiose žemaičių tarmėse (o tuo pačiu ir Kuršėnų tarmėje) senojoje kirčio vietoje išlieka tam tikras balso tvirtumas2, galima suprasti, koks yra didelis skirtumas tarp Kuršėnų tarmės ir literatūrinės kalbos (lk) kirčiavimo sistemų. Kadangi žodyje tam tikrais atvejais būna keli kirčiai, tai jų buvimo atvejai, atsiradimo skirtumas reikalauja platesnio apibūdinimo, nagrinėjimo. Visų pirma, reikalingi specialūs atskirų kirčio rūšių pavadinimai, terminai, kurie dialektologijos literatūroje yra jau pateikti3. Šie terminai ir yra čia vartojami. Kuršėnų tarmėje, kaip ir nurodytoje literatūroje aprašytose tarmėse, yra penkios kirčio rūšys: 1. pagrindinis—senovinis (kur kirtis neatitraukiamas): darbinin.ka ~ darbininko, kirta~kirto, kra'mi ~ krāmė (pakausis, galva, niek.), le'beda (ištiža), nuvi'ka ~ nuvyko (pasisekė); 2. pagrindinis — atitrauktinis (tariamas su dideliu intensyvumu, svarumu, bet jis yra atitrauktas iš galūnės, nesenų laikų padaras): aulīs ~ aulys (av ilys), daržūs ~ daržūs, lakā ~ lakā (skylutė avilyje bitėms išlėkti), putrā ~ putrā (kuku lienė); 3. šalutinis — galinis (senojoje kirčio vietoje išlikusi balso tvirtumo dalis): duntū ~ dantų, (i)ižgūnc-ti's ~ išgąstys, kaūka ~ kaukai (aitvarai), miškē ~ miškė; 4. šalutinis — atitrauktinis (atsiradęs dėl kirčio atitraukimo į žodžio pradžią): blēzdin.ga ~ blezdingā (kregždė), muōki-klā ~ mokykla, āštu'nū ~ aštuonių, (u)ubū'lēs ~ obuo- 1 Kuršėnų tarmė priklauso žemaičių dūnininkų tarmių būriui ir užima rytinę Kuršėnų rajono dalį trikampyje tarp Klaišių (doun.), Upynės (doun.) ir Kužių (aukšt.). 2 Išimtį sudaro Klykoliai, Akmenės, Vegerių apylinkių žemaičiai, kur kirčio senojoje vietoje negirdėti (žr. Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 113, Kaunas, 1948). 3 V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių kirtis. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1, 109—117, Vilnius, 1957 (toliau V. Grinaveckis, Švdt kirtis); V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida. Kand. disertacija, rankr., Vilnius, 1956 (toliau V. Grinaveckis, Švdt fonetinės ypatybės). Jie pavartoti A. Jonaitytės straipsnyje „Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė“. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, Vilnius, 1959 (toliau A. Jonaitytė, min. veik.). 61 liais; 5. šalutinis — nukeltinis (atsiradęs skiemenyje, einančiame po pagrindiniu — senoviniu kirčiu kirčiuoto skiemens): mãžãsis ~ mažasis, viˈrešnˈsis ~ vyresnysis (vyresnysis), tráˈugdaˈva ~ traukdavo, karˈkvabalis ~ karkvabalis, pëˈšaˈs ~ pėšasi, gaĩˈleˈs ~ gailiasi (gailisi), veržˈaˈs~veržãsi (veržiasi), mušẽˈs ~ mušias (mušis), praũškẽˈs ~ prauškias (prauskis) ir kt. 2. Kirčio atitraukimas § 2. Iš galūnės į pirmąjį žodžio skiemenį kirtis atitraukiamas šiais atvejais: a) Iš visų trumpų galūnių dviskiemeniuose žodžiuose: baltà galvà ~ balta galva, daũžė ~ daužė, diẽnas ~ dienas, kreĩkė ~ kreikė, šviesì ~ šviesi, tuõrà ~ torà (tvora), žmõnà ~ žmonà (moteriškė), gražì ~ graži, katì ~ katì (kudakuoji, tarški, baries), pūpà ~ pupà, turì ~ turù (turiu), tupì ~ tupù (tupiu), visà naktìs ~ visà naktis ir t.t. Šiuo atveju jokių nukrypimų ar išimčių nėra. b) Iš visų trumpų galūnių daugiaskiemeniuose žodžiuose: ãždama ~ eidamà, darbinìnkùs ~ darbininkus, gyvẽni ~ gyveni, karšyklà ~ karšykla, negalì ~ negaliu, nešinà ~ nešina (nešdamosi), mergelìkės ~ mergelìkės (mažas mergaites), pãduoriùs ~ padorius, pàprun.ti ~ papranti, skelbẽni ~ skelbėni (tu skelbi), vaĩkùkùs ~ vaikiukus (berniukus), vỹrukù ~ vyrukų ir kt. (Apie išimtis ir šitokio kirčiavimo svyravimus žr. § 4.) c) Iš visų tvirtagalių galūnių: akiẽs ~ akìes, avì ~ avių, devynių ~ devynių, draũdù ~ draudą (draudžia), gerùs ~ gerąs (gerias), krẽšlà ~ krėslai, ledã ~ ledai, mažãũ ~ mažiau, pasùčiaũ ~ pasiučiau (labiau), prãgarã ~ pragarai: nìmã prãgarã / bẽ,num,žù negẽrai ~ numai (namai) — pragarai, be numų negerai, širdìs ~ širdies, takãˈs ~ takais, žabarãˈ ~ žabarai ir t. t. (Apie pasitaikančias išimtis žr. § 5 IV.) d) Iš antrinių trumpų ir tvirtagalių tarinės galūnių (kurios lk yra priešpaskutiniai skiemenys), pvz., bàbãks ~ babakas (rakandas), česnãks ~ česnakas, lýdėks ~ lydekas (ir lýˈdekà ~ lydekà), pyrãrs ~ pyragas, verpẽc ~ verpėtas dẽputac ~ (naujas žodis) deputatas, kandidãdac ~ (naujas žodis) kandidatas, kãtinã i ~ katinaitį (katinaiči), mamãĩ ~ mamaitė (mamaitė), puõnãˈt ~ ponaitį (niek. ponaiti), vaikẽĩ ~ vaikėi, žmõnẽĩ ~ žmonėlė (moterėlė), jẽnik ~ Janikė, krùpik ~ krupikė (rupužokė), seserìk ~ seserikė, mãmìt ~ mamytė (mamytė), gaĩdùks ~ gaidukas, kiaušinìuks ~ kiaušiniukas, vaikùks ~ vaikiukas (berniukas), draũgùk ~ draugiuk, vìˈruk ~ vyruk, žãsiùk ~ žąsiuk, pàliˈkt ~ paliekta (palieka), sùkimù ~ sukimba, sùšenẽˈk ~ sušenėnka, užmiršt ~ užmiršta, nešutìn.k ~ nesutinka, šìˈrìˈt (širyt) ir kt. (Apie tokio kirčiavimo svyravimus žr. § 5V.) § 3. Kirčio atitraukimas būna toks stiprus, kad kartais linksniuojamosios kalbos dalies žodis (o kai kada ir prieveiksmis) netenka pagrindinio kirčio, nes pagrindinį — atitrauktinį kirtį įgauna prieš tą žodį einąs prielinksnis, pvz., tas, lìˈgìnim̃s prì kìt,ù ir gràˈun giˈvẽˈnima ~ tas lyginimas prie kitų (prikaišiojimas, kad neištikimas) ir griauna (vedusiųjų) gyvenimą, pradėjo grįžti senovinės mãˈdos / kẽlnes šaũˈras švarkà bẽˈpec,ù ~ pradėjo grįžti senovinės mados: kelnės siauros, 4 Šitoks kirčio atitraukimas aprašytas § 3. Šiuo atveju paliekamas ir antrinio kirčio žymėjimas kabeliu žemiau balsės, o kitais atvejais to atsisakyta. 5 Čia yra vienas iš metatonijos atvejų (žr. § 35 e). 62 švarkai be pečių, visa nãkti pralãksti sù „d,uñ,č,ù ~ visą naktį pralakštė su dančiu (dantį skaudėjo), kat, „pri, dã˙rba | negalù pripliėšti ti| uuo „į, ʃ, uok,us pirmęs lėk~ kad pry darbo—negaliu priplyšyti (prižadinti), o į šokius pirmas lėka (lekia), svį˙sta palkã˙u um, „p,ard,uõs~šviestą palikau ant pardõs (parduoti), bū́obas ai.nam un „kap,ũ|Tautkikės vīra atlė˙id~būbos, einam ant kapų: Tautkės (Tautkutės) vyrą atlėida (atlydi), smã˙ugi un „vį˙tas| sù krup,ė važ.ka išgį˙džau~smaugė ant vietos (visiškai): sukrupė (rupūžė) vaiką išgydžiau, ūbaga puõtere sù „žin,ė~ūbago potėriai su žinia (jis žino, kodėl taip daro), kàs ruožiem susĕrg | vīs pri „an,uõs ai.n vaĩdi: ti ~kas rūžems (tokia liga) suserga, vis pry anõs (pas ją) eina vaidyti (užkalbėti), veiziek iš „arč,ų ai. ir „mati˙si~veizėk (žiūrėk) iš arčiau ir matysi ir t.t. Kartais pasitaiko, kad ir iš daugiaskiemenio žodžio kirtis perkeliamas į prielinksnį, pvz., už „d,aržin,ės vasariós gražùs | galėsų pasipjãuti tám kartù ~už daržinės vasarojas gražus, galėsu pasipjauti tam kartu (kartui), tį˙k mẽ˙tu pragivẽ˙na puõ žem,ai.č,ùs ir „nei˙madūo žem,ai.tiška~tiek metų pragyveno po žemaičius ir neįmadoja (nepataiko) žemaitiškai, mūna senūtis i˙bič,ùs lù˙b atidùs nau˙jus ai.lùs ~mūno (mano) senūtis (senelis) į bičiulius liuób atiduos (atiduodavo) naujus aulius (avilus). Ūrkuvėnuose, Žaigėnuose, Gašiškėse, t. y. tarmės paribiuose su į pietus nuo kuršėniškių esančiais dünininkais (šaukeniškiais), kurie pradeda nebeatitraukti kirčio iš ilgų galūnių, šitas reiškinys yra retas, o ir visame Kuršėnų tarmės plote kirtis į prielinksnį dažnokai nėra nukeliamas, pvz., mar̃ė iš „pirmuõs di˙nuõs abzėrgi ~marčia iš pirmos dienos apžergė (apsėdo, panigė), jė˙dzi sù „un.trù gi˙vẽ˙nimu tai.suos gi˙vẽ˙nti ~Jadžė su antru gyvenimu (su uošviais) taisosi gyventi, su „lai.vė puõ „žėra dė˙vi gã˙ra ~su laivė (valtim) po ežerą dėvė (davė) garą ir kt. Toks reiškinys yra pastebėtas ir kitose kirtį atitraukiančiose tarmėse (Kalnalėje⁶, Laukuvoje⁷, Šakynoje⁸ ir kt.), pvz., vã˙re ãn „darbù ~varė ant darbų (Šiupyliai, Šiaulių raj.); dž˙ks vã˙ks lėp tīevo⁹ „ak,ės~dykas (išdykęs) vaikas lipa tėvuo (tėvui) į akis, ketuõlektais mẽ˙tais bova˙u dar˙ja˙unc | aja˙u puõ „nebr,ės~keturiol kątais (1914) metais buvau dar jaunas, ėjau (ėjau) po nib­rės (vakaruškas) (Kaunatava, Telšių raj.); rã˙ta važ˙ėniesė˙s be „arkl,ų | lakios pau.kštė˙ be „sp,ãr-n,ų ~ratai važinėsiąs (važinėsi) be arklių, lakios paukščiai be sparnų (senovėje taip šnekėj apie dabartinius laikus), medž,ės žį˙rgo žį˙rgo už „rej,uos pjã˙usta ~medžius (malkas) žirgu žirgu už rejos (jaujos) pjausto (Papilė, Akmenės raj.); varį˙k kã˙rves į „l,ã˙uk,ųs ~varyk karves į laukus (Raudėnai, Kuršėnų raj.) ir t. t. Kai kurių dialektologų darbuose teigiama, kad tai esanti enklizė⁹ (ir pavyzdžiai dedami, kai kalbama apie enklizę), tačiau šalutiniai — atitrauktiniai kirčiai ir šalutiniai—galiniai kirčiai, esą pagrindinio—atitrauktinio kirčio netekusiuose žodžiuose, rodo, kad Kuršėnų tarmėje ir kitur žemaičiuose čia yra savotiškas kirčio atitraukimas, o ne įprasta enklizė. Prielinksnis kalbančiojo sąmonėje tarsi prilipo prie linksniuojamos kalbos dalies žodžio (kartais ir prie prieveiksmio), tapo lyg jo priešdėliu, todėl kirtis į jį, į prielinksnį, ir buvo atitrauktas. 6 P. Knūkšta, Kalnalio tarmės fonetika ir morfologija, diplominis darbas (rankr.), 13, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo Universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra, 1959. 7 V. Grinaveckis, Švdt fonetinės ypatybės, 110—113. 8 A. Jonaitytė, min. veik., 120. 9 A. Jonaitytė, min. veik., 120. 63 3. Kirčio atitraukimo nedėsningumai § 4. Ribodamasi su tarmėmis, kuriose veikia tik sąlyginis kirčio atitraukimo dėsnis (Kurtuvėnai, Šiauliai), Kuršėnų tarmė turi tokių kirčiavimo pavyzdžių, kurie rodo kirčio atitraukimą į pirmą skiemenį neužsibaigusį. a) Daugiaskiemeniuose žodžiuose, kurių priešpaskutinis skiemuo yra ilgas, kirtis iš trumpos galūnės dažnai nušoka į tą ilgą skiemenį, o ne į žodžio pradžią, pvz., aštūni (ir aštū'ni) ~ aštuoni, balūn.džūs (ir bālūn.džūs) ~ balandžius, gani'klà (ir gānī'klà) ~ ganyklą, kirpī'klà (ir kìrpī'klà) ~ kirpyklą, miškū'si (ir miškū'si) ~ miškūse (miškuose), šakuōši (ir dažn. šakuōši) ~ šakose, sijūōnūs (ir sjūōnūs) ~ sijonus, uōbuo'lī'nė (ir uōbuo'lī'nė) ~ obuolynė (obuolienė), vagī'stà (ir vagī'stà) ~ vagystà (vagystė), nerūn.dù (ir nè rūn.dù) ~ nerandù. V. Grinaveckis sako, kad „daugiaskiemeniuose žodžiuose, kurių galinis skiemuo yra trumpas, o antrasis nuo žodžio galo ilgas, kirtis į antrąjį nuo žodžio galo skiemenį bus atitrauktas tuo pačiu metu, kaip ir pirmaisiais dviem atvejais“, t. y. tuo pačiu metu, kai kirtis buvo atitraukiamas a) dviskiemeniuose žodžiuose iš trumpos galūnės į ilgą šaknį, b) tam tikrais atvejais triskiemeniniuose žodžiuose į ilgą skiemenį nepaliekant jokio kirčio pėdsako kituose skiemenyse10 (plg. § 8a). Čia pateikti Kuršėnų tarmės faktai, be abejonės, ir rodo šitą kirčio atitraukimo etapą, kai kirtis buvo atitrauktas į daugiaskiemenių žodžių antrąjį nuo žodžio galo ilgą skiemenį. b) Daugiausia jaunesniosios kartos tarmės atstovų kalboje pasitaiko toks nedėsningas kirčio atitraukimas (daugiaskiemeniuose žodžiuose), kai kirtis iš trumpos galūnės nušoka į priešpaskutinį trumpą skiemenį, o ne į žodžio pradžią, pvz., aduoma'tikė ~ Adomaitikė (Adomaitytė), gi'vėni ~ gyveni, kàušīnūs ~ kiaušinius, karapūtė́s ~ karaputkės (aplužusius namus), li'žūvū ~ liežuviù, muolī'nūs ~ moliniùs, i' žardėlius ~ į Žardelius (kaimo pavadinimas), geresnī ~ geresnį, gražesnī ~ gražesnį, senesnīūs ~ senesnius ir t. t. Kaip matyti, kirtis čia atitraukiamas į tą patį skiemenį, kuris kituose linksniuose turi pagrindinį — senovinį kirtį. Senesniųjų (45 ir daugiau metų) žmonių kalboje tokį reiškinį retai tesutiksi, o ir jaunesniųjų tarmiškai šnekančių žmonių ne per dažniausiai taip kirčiuojama. Greičiausiai, čia bus pietinių kuršėniškių kaimynų — šiauliškių, kurtuvėniškių, kelmiškių — įtaka. c) Kirtis iš trumpos galūnės į žodžio pradžią beveik niekada nenusoka esamojo laiko moteriškos giminės galūninio kirčiavimo dalyvių vns. vardininke: ateinūn.tī ~ ateinanti (plg. Laukuvoje pažįstamą formą pàrānō.n.tė ~ pareinanti11), atlekūn.tī ~ atlეკanti (atlეკianti), jemūn.tī ~ jemanti (imanti), kli'kūn.tī ~ klykanti (klykianti), pi'kstuūn.tī ~ pykstanti, skaustūn.tī ~ skaustanti (skaudanti). 4. Atvejai, kai kirtis neatitraukiamas § 5. I. Kirtis tarmėje neatitraukiamas iš negalūnėje esančių skiemenų: beržūka ~ beržiukai, kumė'lī ~ kumėlė, kepūrī ~ kepūrė, nelā'imi ~ nelaimė, papilėniškė ~ papilėniškiai (Papilės apylinkės gyventojai), vadintuoje' ~ vadintojai, vaivūora' ~ vaivorai (tokios uogos), žagā'ri ~ Žagarė ir t. t. 10 V. Grinaveckis, Švdt fonetinės ypatybės, 95; V. Grinaveckis, Švdt kirtis, 112 (plg. tokį pat reiškinį, kaip ir Kuršėnų tarmėje, A. Jonait y tė, min. veik., 113. 11 V. Grinaveckis, Švdt fonetinės ypatybės, 66. 64 II. Kirtis neatitraukiamas iš visų tvirtapradžių galūnių: a) linksniuojamų kalbos dalių dgs. naudininke: stuogá˙ms ~ stogáms, ži˙dá˙ms ~ žiedáms, luovė˙ms ~ loviáms, žálte˙ms ~ žalčiáms, galvúoms || galvúms ~ galvóms, galvùms, gerklė˙ms || gerklùms ~ gerklėms, gerkliùms, katėms ~ katėms, akìms || akúms ~ akìms, akiùms, pìrtims ~ pirtìms, sūnà˙ms ~ sūnàms (sūnums) (ret.), pi˙túms ~ pietùms: kà˙ vìrsma pi˙túms ~ ką virsma (virsime) pietùms, pi˙menìms ~ piemenìms, balti˙ms || baltìms ~ baltìems, baltìms, graži˙ms || gražìms ~ gražièms, gražìms, žali˙ms || žalìms ~ žalièms, žalìms, ju˙duóms || ju˙dùms ~ juodóms, juodùms, šla˙piuóms || šla˙pùms ~ šlapiòms, šlapiùms, ani˙ms || anìms ~ anièms, anìms (jiems), anúoms || anùms ~ anóms, anùms (joms), penki˙ms || penkìms ~ penkièms, penkìms, penkiúoms || penkìùms ~ penkiòms, penkiùms ir t. t.; b) būdvardžių, įvardžių ir skaitvardžių vns. naudininke: baltá˙m ~ baltám, baltá˙ || baltá˙i ~ baltái, sená˙m ~ senám, sená˙ || sená˙i ~ senái, linksmė˙m ~ linksmìam (linksmam), linksmė˙ || linksmė˙i ~ linksmiài (linksmai)¹², visá˙m ~ visám, visá˙ || visá˙i ~ visái, katrá˙m ~ katrám, katrá˙ || katrá˙i ~ katrái, tuokė˙m ~ tokiám, tuokė˙ || tuokė˙i ~ tokiái, pirmá˙m ~ pirmám, pirmá˙ || pirmá˙i ~ pirmái, vi˙ná˙m ~ vienám, vi˙ná˙ || vi˙ná˙i ~ vienái; c) esamojo laiko o-kamienių ir būtojo kartinio laiko visų kamienų galūninio kirčiavimo veiksmažodžių vns. I ir II asmenyje: matá˙u ~ matáu, matá˙ ~ matái, plerpsú˙u ~ plerpsáu (sėdžiu be darbo), plerpsá˙ ~ plerpsái, prašá˙u ~ prašáu, prašá˙ ~ prašái, dangená˙u ~ dangenáu (danginau, krausčiau), dangená˙ ~ dangenái, kri˙pá˙u ~ krypáu, kri˙pá˙ ~ krypái, mušú˙u ~ mušáu (mušiau), mušá˙ ~ mušái (mušei), giná˙u ~ gináu, ginė˙ ~ ginéi, maniá˙u ~ maniáu, manė˙ ~ manéi ir t. t.; d) kai kuriuose prieveiksmiuose ir ištiktukuose: kadá˙ ~ kadái: sá˙uli jau. kadá˙ nusilė˙ida ~ saulė jau kadái (seniai) nusileido, pirmá˙ ~ pirmái (pirma), visá˙ || visá˙i ~ visái, daugá˙u ~ daugiaú (daugiausia), labá˙u ~ labiaú (labiausiai), pirmiá˙u ~ pirmiaú (pirmiausia), skubá˙u ~ skubiaú (skubiausiai), stumbá˙u ~ stumbiaú (stumbiausiai), ti˙sá˙u ~ tiesiaú (tiesiausiai), ti˙súog ~ tiesióg, makalá˙i ~ makalái, tabalá˙i ~ tabalái ir t. t. III. Kirtis neatitraukiamas iš antrinių tvirtapradžių galūnių: pašùtìms ~ pasiutìmas, šálimìs ~ šalìmas, didelùms ~ didelùmas (didumas), lengvùmìs ~ lengvùmas, grùstùus ~ grùstuvas, liektùus ~ lėktùvas, negė˙rs ~ negėras, negá˙l ~ negalia (negali), netùr ~ netūra (neturi). IV. Pasitaiko, kad kirtis išlaikomas senojoje vietoje tvirtagalėse galūnėse. Tada arba susiduria keletas tokių žodžių, kur reikia atitraukti kirtį iš galūnės į šaknį, arba norima tais žodžiais ką nors pabrėžti, pvz., labá˙ gerá˙ padarė˙ [kad_atejė˙] padiesi mùn grúobus išká˙išti ~ labai gerai padarei, kad atėjai (atėjai): padėsi mùn (man) gròbus (žarnas) iškaišti (išvalyti), su_rugė˙s kvìtė˙s puo_rìga važinėjuos| ka_vežima˙ tratìje ~ su rugiais kviečiais po Rygą važinėjuosi, kad vežimai tratėjo, gerá˙ ka_bióba gàbì| kitá˙p bádù nuspróukru ~ gerai, kad boba gabi (apsukri): kitaip būčiau nusprògęs (nudvėstų), gražė˙ padarė˙ gražė˙| nèra kuo sakýti ~ gražiai padarei, gražiai, nėra ko sakyti (iron.), belesù˙ viščiùka˙ grú˙dus ~ belesą viščiukai grūdus, duobilù˙ avižù˙ turù | šáudù˙ rugì˙niu ar gàlùks ì˙r ~ dobilų avižų turù (turiu), šiaudų rugienių ar (irgi) galiukas (šalinė) yra ir kt. Šitie pavyzdžiai, kur kir- 12 Šis būdvardis tarmėje yra u-kamienis: liñ.ksmùs ~ links mùs (linksmas), liñ.ksmi~ linksmi (linksma). 5. Kalbotyros klausimai, III 65 tis neatitraukiamas, yra daugiau atsitiktinio pobūdžio, nedėsningi, galima sakyti, nukrypimas nuo tarmės kirčiavimo normos. V. Kirtis kartais neatitraukiamas iš antrinių tvirtagalinių galūnių, pvz., atė̃n atẽn baišã̃usis bū̃r'is ṽiru ~ ateina ateina baisiausias (didžiausias) būrys vyrų, nesutĩn.k |lai. skirĩa's ~ nesutinka, lai (tegu) skiriasi (skiriasi), pijuõks negė̃ris/ šū̃ nekãũ.kis negẽ̃l bū̃ti ~ pijokas (girtuoklis) negėręs, šuo nekaukęs negali būti, pašaũ.k jenĩkį |tū̃ru naũỹna pasakỹti ~ pašauk Janikę, turiu naujieną (naujieną) pasakyti, pakreĩp.k stiklinĩ į̃ pilsu ~ pakreipk stiklinę — įpilsiu ir kt. Ir šiuo atveju nėra jokio dėsningumo: vienas ir tas pats žmogus gali pasakyti nesutĩn.k ir nesutĩn.k ~ nesutinka, pàprū̃n.t ir pàprū̃n.t ~ papranta, sùšlùmp ir sùšlùmp ~ suslampa ir kt. 5. Kirčių vieta § 6. Pagrindinis — atitrauktinis kirtis. Jis yra atsiradęs, kaip minėta, atitraukus kirtį iš galūnės į žodžio pradžią. Šitas kirtis dažniausiai yra pirmame žodžio skiemenyje, pvz., aŭ.sis ~ ausis, brūdlė ~ broliai (ir briolė ~ broliai), duobė ~ duobė, duovena ~ dovena (dovana), k'i'tȧ ~ kietai, krū̃pūs ~ kruopūs (dgs. gal., kruopas), pàvaižūs ~ pavaizūs (gražus, vaizdingas), ri̇bina ~ riebina (riebaluota), sli̇dėni ~ slydeni (darai, kad slystų), stipina ~ stipinai (rogių dalis), sveikata ~ sveikata, vãgà ~ vaga ir t. t. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai pagrindinio—atitrauktinio kirčio vieta yra priešpaskutiniame skiemenyje (žr. dar § 4 a ir b): keikū̃nūs ~ keikūnus (tuos, kurie labai keikiasi), malū̃ni ~ malūnė, pliešĩkūs ~ plėšikūs ir t.t. (Apie pagrindinio — atitrauktinio kirčio nusokimą iš linksniuojamųjų kalbos dalių žodžio ar prieveiksmio į prielinksnį žr. § 3). § 7. Senojoje kirčio vietoje dažniausiai yra išlikęs šalutinis — galinis kirtis, pvz., amãtȧ ~ amatai, bajū̃rūs ~ bajorus, gãli ~ gale, kartikės ~ kartikės (mažas kartis), luõpã ~ lopai, plaũ.čius ~ plaučius, pràspurkūs ~ praspurkus (kelnių klynus), rė̃mù ~ remu (remiu), sprungini ~ sprangini (dvasini, badu marini), šakĩkės ~ šakikes (mažas šakas), tingiñiuks ~ tinginiukas, tingim̃'s ~ tinginys, triñ.ki ~ trinki (dūksti), vaikeliũkus ~ vaikeliukus, vaĩniks ~ vainikas, žãlė ~ žalai ir t.t. Šio kirčio negirdėti daugiaskiemeniuose žodžiuose, kai kirtis iš trumpos galūnės yra atitraukiamas į tokią ilgą pirmą skiemenį, kur kitos formos turi pagrindinį—senovinį kirtį: lei̇.zdama ~ leisdama, plg. leĩ.zdams ~ leisdamas, peĩ.gdami ~ peikdami, plg. peĩ.gdams ~ peikdamas, šaũ.gdami ~ šaukdami, plg. šaũ.gdams ~ šaukdamos, mi̇n.klina ~ minklina (tešluota, tešla aplipusi), plg. mi̇n.klinas ~ minklinos, pū̃rviñ ~ purvini, plg. pū̃rvinc ~ purvinas, sni̇.gina ~ sniegina (snieguota), plg. sni̇.ginc ~ snieginas, švi̇.psena ~ švyp sena (šypsena), plg. švi̇.psena ~ švyp sena, (u)ũ.dega ~ uodega, plg. (u)ũ.dega ~ uodega, vẽl.kina ~ velkina (vilkdama), plg. vẽl.kinc ~ velkinas, ir kt. Būdinga dar tai, kad priešdėliuotose formose kirtis į priešdėlį nenušoka, pvz., išleĩ.zdama ~ išleisdama, atū̃ždami ~ atūždami ir kt. § 8. Šalutinis — atitrauktinis kirtis dėsningai girdimas šiais atvejais: a) Daugiaskiemenių žodžių ilgame priešpaskutiniame skiemenyje, kai kirtis yra atitraukiamas iš trumpos galūnės, pvz., dẽvi'ni ~ devyni, gū̃l'klà ~ gulykla (guolis), kė̃p'i'klà ~ kepykla, pàrdavė̃jė ~ pardavėja, pàvaiži ~ pavaizi, viriė̃jė 66 ~ virėja ir t. t. Šiuo atveju šalutinis—atitrauktinis kirtis yra labai stiprus, ir dažnai pasitaiko, kad jis išlieka pagrindiniu—atitrauktiniu (žr. § 4 a ir § 6). b) Keturiskiemenių žodžių priešpaskutiniame trumpame skiemenyje, kai kirtis yra atitraukiamas iš trumpos galūnės, pvz., kailiniùkus ~ kailiniukus, mažutėlis ~ mažutėlius (mažutėlus), mūteriškė ~ moteriškė (moteriškelė), (ų)undeniùkų ~ (v)andeniukų, vabalùkus ~ vabaliukus, vakarùkus ~ vakariukus (vakaruškas), abakikė ~ Abakikė (Abakaitė), bar tašikė ~ Bartašiikė (Bartašiūtė) ir t. t. Ir šiuo atveju šalutinis—atitrauktinis kirtis yra aiškiai girdimas ir kai kada esti pagrindiniu—atitrauktiniu (žr. § 4b). c) Daugiaskiemenių žodžių ilgame priešpaskutiniame skiemenyje, kai kirtis yra atitraukiamas iš ilgos galūnės, pvz., mūotï·nė·l ~ motynėlė (motinėle), pinìn-gā ~ pinigai (pinigai), raũduõnï· ~ raudonų, riñkėjõus ~ rinkėjos (pėdų rišėjos), sėpt·nū· septynių ir t. t. Šitas šalutinis-atitrauktinis kirtis yra silpnai girdimas. d) Keturiskiemenių žodžių ilgame trečiame nuo galo skiemenyje, kai kirtis atitraukiamas iš trumpos galūnės, pvz., kāreivēlius ~ kareivėlius (kareivėlius), pētraũškikė ~ Petrauskikė (Petrauskaitė), raũduõnāmì ~ raudonamė ir kt. Šiuo atveju šalutinis-atitrauktinis kirtis pasigirsta tik fakultatyviškai. § 9. Šalutinis-nukeltinis kirtis. Daugelis žemaičių tarmių ilgus pokirtinius skiemenis ištaria su aiškiu šalutiniu-nukeltiniu kirčiu, pvz., bìm̄bāls ~ bìm̄balas, gālōu ~ gāluo (galui), giērāls ~ gėralas (Kretinga)¹³, kròpmāušis ~ krūmaušis (nemaudėlis, rupūžiokas), mētā ~ mėtai, sū·nkē· ~ sunkiai (Kaunatavà, Telšių raj.), dē·rbā ~ dirbai, vā·lī·te ~ valyti (valyti), vī·rā ~ vyrai (Laukuva)¹⁴, rātā ~ ratai, vā·lkuojē·s ~ vaikiojasi, žemēvelkāmoms ~ žemėvilkoms (Raudėnai, Kuršėnų raj.), dā·ktā ~ daiktai, tū·ndžuojē· ~ landžiojai, žūogrē· ~ žiūogriai (tokia tvorų rūšis, pinčiai) (Tirkšliai, Mažeikių raj.), šōnē ~ šūnie (šuniui), vā·kōu ~ vaikuo (vaikui), žēmē·nc ~ žeminas (žemėtas) (Tryškiai, Kuršėnų raj.) ir t. t. Nuoseklaus šitokio kirčiavimo Kuršėnų tarmėje nėra. Šalutinis-nukeltinis kirtis čia pasitaiko tik tam tikrais atvejais ir tam tikrose formose: a) Vyriškosios giminės įvardžiuotinių formų vns. vardininke: bā·ltā·sis ~ baltasis, grā·žē·sis ~ gražiasis (gražusis), jū·dā·sis ~ juodasis, mā·žā·sis ~ mažasis, paskutì·nā·sis ~ paskutinasis, mū·sā·sis ~ mūsasis (mūsiškis), pirmā·sis ~ pirmasis, antrā·sis ~ antrasis ir kt. Šitoks įvardžiuotinių formų tarimas yra jau apnykęs, nes dabar imama vis plačiau vartoti formas gerasis, baltāšs. Teko išgirsti kirčiuojant tas formas šaknyje, bet be šalutinio—nukeltinio kirčio: gē·rasis ~ gėrasis, jā·unaṡis ~ jaūnasis. b) a- ir ia-kamienių sangrąžinių veiksmažodžių esamojo laiko III asmens galūnėje: dū·dā·s ~ duodasi, kērtā·s ~ kertasi, sē·kā·s ~ sekasi, nēkelā·s ~ nekelasi (nesikelia), pūtā·s ~ pūtasi (pučiasi), šā·ušā·s ~ šiaušasi (šiaušiasi), nūorā·s ~ norasi (norisi), gāi·lē·s ~ gailiasi (gailisi), mī·lē·s ~ myliasi (mylisi), pasival.kuojē·s ~ pasivalkiojasi: kuȯkē·čē sveikata /pasival.kuojē·s puȯ_trūoba ir_gērā· ~ kokia čia sveikata: pasivalkiojasi (yra pasivalkiojama) po trobą ir gerai, pājemā·s ~ 13 J. Aleksandravičius, Kirtis ir priegaidė Kretingos tarmėje. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1, 99, Vilnius, 1957. 14 V. Grinaveckis, Švdt kirtis, 110. 67 pājema­si: pàjemā’s tas_rùblis | nē’sam tā· be_kapē’ikàs ~ pājema­si (yra paimamas) tas rūblis, nēšam tai(p) be kapėikos. c) Sangrąžinių veiksmažodžių būsimojo laiko III asmens galūnėje: bū-sės ~ būsias (būsis): rẽn.k pã·galus nù_ski·drí·na | bū·sės mùnė’s nemã·tus ~ renka pagalį nū (nuo) skiedryno, būsias (apsimetė) munės (manęs) nemãtęs, dùngẽn·čẽs ~ dangẽnsias (danginsis), dú·sẽ’s ~ dúosias (duosis), kraipì·sẽ’s ~ kraipý·sias, mùšẽ’s ~ mùšias, raitì·sẽ’s ~ raitýsias, rì·sẽ’s ~ riesias (riesis, pyksis), siẽsẽ’s ~ sėsias ir t.t. d) Sangrąžinių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. II asmens galūnėje: aũ·kẽ’s ~ aūkias (aukis), bũ·kẽ’s ~ būkias (būkis, būk), kratì·kẽ’s ~ kratykias, nedũ·kẽ’s ~ nedūokias (nesiduok), nežvalgì·kẽ’s ~ nežvalgykias (nesižvalgyk), siẽskẽ’s ~ sėskias ir t.t.15 e) Veiksmažodžių priesagoje -av- (dažniausiai būtajame dažniniame laike): nugeltióna·va ~ nugeltónavo, šúkā·va ~ šūkavo, bū·dā·va ~ būdavo, nujū·gdā·va ~ nujuókdavo, nupraũ·zdā·va ~ nupraũsdavo, prašì·dā·va ~ prašydavo, veizĩe·dā·va ~ veizėdavo, žũ·dā·va ~ žūdavo (vargdavo) ir kt. Dabar dažnai šito šalutinio kirčio negirdėti: jaunesnioji karta tesako tik bū·dava ~ būdavo, aũ·dava ~ ėidavo. f) Nekirčiuotoje priesagoje -a·tis ~ -aitis, -a·ti ~ -aitė: brùola·tis ~ brólaitis (pabrolys), tėvu·na·tis ~ tėvūnaitis (ūkininkaitis, kuriam tėvas užrašydavo ūkį), ničniekā·čẽ ~ ničnekaičio (visai nieko), pìčpilnã·tis ~ pičpilnaitis (pilnutėlis), pìčpilnã·ti ~ pičpilnaitė, vìčvi·na·tis ~ vičvienaitis (vienui vienas), vičvi·na·ti ~ vičvienaitė, ã·duomā·tis ~ Ādomaitis, kì·gā·ti ~ Kýgaitė, klemùnkā·ti ~ Klemánskaitė, vitkā·uskā·ti ~ Vitkāuskaitė ir kt. g) Kai kuriuose sudurtiniuose žodžiuose (trumpame skiemenyje): akietuv·bàlis ~ akétvirbalis, kãrkvabālis, pùsėsėri ~ pusseserė, ùšpakālis ~ užpakalis (tarmės paribiuose su dounininkais pasakoma ir ùšpaká·lis). 6. Proklizė ir enklizė § 10. Kai kurie tarnybiniai žodeliai (o kartais ir linksniuojamųjų kalbos dalių žodžiai) rišlioje šnekamojoje kalboje netenka kirčio ir yra lyg prijungiami prie gretimo žodžio. Šitie kirčio netekę žodžiai yra vadinami proklitikais arba enklitikais. I. Proklitikai yra šie vienskiemенiai žodžiai: a) įvardžiai: lì·gu ta_vã·ks prasìžio |pã·muoti kā·p smãks pūl·n ~ lygu (vos) ta vaikas prasidžioja, pãmotė kaip smākas pūlna (puola), šìs_vã·kis nebã·ks gerū·ju ~ šis vaikis (bernas) nebaigs gerūoju; b) skaitvardžiai: kuo_kratā’s tuoš_čierkikis | kā· būoba nemã·ta | dvì_tris ìžgeri ~ ko kratais tos čierkikės (taurelės): kai bōba nemato, dvi tris išgeri; c) prielinksniai: dvì žì·mi į· ùñ·tra skì·riu ã·je~dvi žiemi į antrą skyrių (klasę) ėjo (ėjo), vì·n diẽl_mẽdžu prakapúojima rei·g žã·ni·ti’s~vien dėl medžių (malkų) prakapojimo reikia žanyties (ištekėti), kùpri kùpri pã·cas kā·te· pruo_nuosi ~ kūpri kūpri (kūprindamasis praėjo) pãcas (žiurkė, žvynė) katei pro nosę (nosį); d) jungtukai: vā·gi· rei·g dú·ti | ka_nu_žẽ·mis nekẽl·tu’s ~ vāgie (vagiui) reikia duoti, kad nū (nuo) žemės nekeltų (nesikeltų), nepastẽ·buom | ar_tioki veid- 15 Pasitaiko, kad pasako ir siẽskis ~ sėskis, žìnio·kis ~ žinokis, nepraũ·skis (nesiprausk). 68 ruodi atvėžė | ar: svė:ka ~ nepastebòm (nepastebėjom), ar tóki (įdaužtą) veid- rodi atvėžė, ar sveiką, je, būoba kā:usti'ta | išluoš byla ~ je (jei) bóba káustyta (nepėsčia), išlōš byla (byla); e) dalelytės: ti, kvėkšt kvėkšt sùkvekšti ir „nuspaknúoje ~ tik kvėkšt (klykt) kvėkšt sùkvekštė ir nuspaknójo (kojas pakratė). II. Enklitikai gali būti: a) įvardžiai: kuò kvì'kat | a „jùmis smáu kas ~ kò kvýkat (žviegia), ar jumis (jus) smáuga (smaugia) kas; kalė̇ ta | jaũ. áitra užėje aná ~ kalė ta, jau áitra (pasiutimas) užėjo anái (jai); b) prieveiksmiai: senà „jau | burnà vī'nas rūkšlas ~ senà jau: burnà vienos rūšklos (raukšlės); c) dalelytės: kuòks „tin vicì'nis | lentikes párkalas ~ kòks ten vidsienis (vidinė siena): lentikės párkaltos, kuò „čė len.à pri „bóbšku darbù | nuor „tik žuodi ištráukti | ka „galėtu puoá'm li „žovi lá'idi-ti ~ nóra (nori) tik žodį ištraukti, kad galėtų potám (paskiau) liežùvį láidyti (apšnekėti). 7. Nedėsningi kirčiavimo atvejai § 11. Liaudies dainose ir šiaip ritminguose pasakymuose ritmo sumetimais kirtis atsiduria neįprastoje ir šnekamojoje kalboje visiškai nepakenčiamoje vietoje. Pvz., gaidėlė pradėd gi'duoti | numiškė pradėd vaikščiuoti | kė'lk kė'lk kė'lk mergelė | nierà lai.ka mi'guoti (šnekamojoje kalboje būtų: gaidėlė pradėd gi'duoti | numiškė pradėd va'ikščiuoti | kė'lk kė'lk kė'lk mergė'l | nierà lai.ka mi'guoti ~ gaidėliai pradeda giedóti, numiškiai (namiškiai) pradeda vaikščioti, kėlk, kėlk, kėlk, mergelė, nėra laiko miegóti), á'čiu tá'u berneli už „meilu žuodeli | dá'r nebu-va'u girdėjus nu „pát mažumė'lis (šnekamojoje kalboje būtų: á'čiu tá'u bernė'l už „me'lu žuodelį | dá'r nebuvá'u girdėjusi nu „pát mažumė'lis ~ ačiū tau, bernėli, už melų žodelį, dar nebuváu girdėjusi nū pat mažumėlės). 8. Loginis kirtis § 12. Kiekviename sakinyje kalbėtojas paprastai vieną žodį pabrėžia, norėdamas atkreipti didesnį dėmesį į jam labiausiai rūpimą dalyką. Pvz., bėnė mártes munė sė'ni nùskauštu ~ benė marčios munė sėnę nuskaustų (nuskriàustų), ar iš „tuo-li: acisùkis àsi ~ ar iš toliè (toli, tolo) atsisùkęs esi, kuò tá'p marčìuos nèken-ti | a „j „uodega anà tá'msta i'kinda ~ kò taip marčios nèkenčia, a(r) į úodega anà támstai įkando, trìnk su „lā'pas' netrink su, šluotražiu | nùgara pratnìnci ~ trink su lápais, netrink su, šluotražiu: nùgara pratinsi (pirtyje), je, tá'p i'gāu. ta sė'ni ies mun sveiká'ta | bū'su priversta veizieti's ~ je (jei) taip ilgiau tà sėnė ės mun (man) sveikáta, būsiu priversta veizėtis (imtis priemonių) ir t.t. Pabrauktuosiuose žodžiuose kartais aiškiau, negu paprastai, girdėti keli kirčiai. Pvz., ar „gražù sė'na žmogù užgaulioti ~ ar gražù sėna žmogų užgaulioti, ir „gera' nusipierem šiandien~ir gerai nusipėrėm šiandien!, kuòkė „čė munà svei-katà ~ kokia čia mùno (mano) sveikata ir kt. (žodyje sveikàtà kirtis pasigirsta net skiemenyje -kò-, kur paprastai jo negirdėti). 69 II. PRIEGAIDĖ § 13. Priegaidėmis Kuršėnų tarmė nuo savo kaimynų aukštaičių vakariečių beveik nesiskiria. Tą Kuršėnų tarmės ypatybę yra pastebėjęs K. Būga: „Ir tie žemaičiai, kurie susiduria su vakariečiais aukštaičiais (pvz., Eržvilkas, Kuršėnai), priegaidę ištaria aukštaitiškai“¹⁶. Tarmė turi keturias priegaides: trumpinę (˘), tvirtapradę (´), tvirtagalę (˜) ir vidurinę (ˇ). 1. Trumpinė priegaidė § 14. Trumpinės priegaidės balso judėsenos negalima išgirsti dėl jos trumpumo. Balso intensyvumu ši kuršėniškių priegaidė nuo kaimynų aukštaičių vakariečių (šakyniškių) nesiskiria¹⁷. Ji tariama daug stipriau negu kapsų ar zanavykų trumpinė priegaidė. § 15. Pagrindiniu-senoviniu kirčiu kirčiuoti skiemenys trumpinę priegaidę turi, kai juos sudaro: a) Senieji trumpieji i, u, neįeiną į dvigarsių sudėtį: miškas ~ miškas, prisikabino ~ prisikabino, visas, kliuvo ~ kliuvo, mūna ~ mūno, primuša ~ primušė, rūc ~ rūdas, žūvi ~ žūvį ir kt. b) Senieji trumpieji a, e (tais pačiais atvejais kaip ir Ik, išskyrus būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesagos kirčiuotą balsį e): tava ~ tavo, kàsti, kàsu (kasiu) každàva ~ každavo, kàstu ~ kàstų, každams ~ každamas, lėsti, lėsi, lėzdàva ~ lėsdavo, lėstu ~ lėstų, lėzdams ~ lėsd amas, bràkšt, kėpšt ir t.t. c) Balsiai a, e tarmės dv skiemenių a- ir ia-kamienių vardžodžių vns. vardininke, iškritus judriajam galūniniam -a-. Po šitų balsių neturi būti priebalsių j, l, m, n, r, v, nes tada susidarytų antriniai dvigarsiai, ir priegaidė būtų tvirtapradė (žr. § 20 d). Pvz., kàps ~ kàpas, làps ~ làpas, ràkc ~ ràktas, tàks ~ tàkas, žàks ~ žàgas (kūgis), lėc~lėdas, šešks ~ šeškas (ir šeškus), pràsc ~ pràstas ir pràščias (nes vns. kilmininke yra pràšta ~ pràšto ir pràščė ~ pràščio), rėc ~ rėtas, šešč ~ šeštas, trec ~ trečias, šlàps ~ šlàpias ir kt. Prie šio atvejo priklauso ir tarmės kai kurių a-kamienių paprastųjų veiksmažodžių esamojo laiko¹⁸ III asmens sudaromųjų balsių a, e tarimas su trumpine priegaide, pvz., kàt ~ kàta, làš ~ làša, plàk ~ plàka, tràt ~ tràta, vàg ~ vàga (vagia), žàd ~ žàda, dèg ~ dèga, lėk ~ lėka (lekia), mèt ~ mèta, plėp ~ plėpa, srėb ~ srėba (srebia), vėd ~ vėda ir t.t. § 16. Pagrindiniu-atitrauktiniu kirčiu kirčiuoti skiemenys trumpinę priegaidę turi tuo atveju, kai atitrauktasis kirtis krinta ant trumpųjų balsių a, e, i, u, neįeinančių į dvigarsių sudėtį, pvz., kàktà ~ kaktà, kàtruõ ~ katrõ, vàbalà ~ vabalai, žàdù ~ žadù, kėlù ~ kėliù, melà ~ melai (melas; plg. latvių meli), rėčiaũ ~ rėčiau, kìš ~ kiši, ligà ~ ligà, šilemuõ ~ šilemojė (šilumoje), drùškà ~ druskà, lùptinà ~ luptinai (luptė), skùbù ~ skubù ir t.t. § 17. Šalutiniu-galiniu kirčiu kirčiuoti balsiai trumpinę priegaidę turi tuo atveju, kai kirtis yra atitraukiamas iš trumpos galūnės, pvz., gàlù ~ galiù, 16 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I sąv., XXIV, Kaunas, 1924. 17 Plg. A. Jonait ytė, min. veik., 125. 18 Tarmėje beveik visi ia ir i-kamieniai esamojo laiko veiksmažodžiai perėjo į a-kamienius: stùmam (stumiame), šė˙ram (šeriame), stùovam ~ stovame (stovime), tùpam (tupime) ir kt. 70 pirštūs ~ pirštùs, pašai.tùs ~ pasaitùs ir t.t. (išimtys, kai tokio kirčio negirdėti, aprašyta § 7). § 18. Apie šalutiniu-atitrauktiniu kirčiu kirčiuotų skiemenų priegaidę žr. § 8 c. Atvejais, kada šalutiniu-nukeltiniu kirčiu kirčiuoti skiemenys turi trumpinę priegaidę, aprašytas § 9 g. 2. Tvirtapradė priegaidė § 19. Kuršėnų tarmės tvirtapradė priegaidė nuo lk tvirtapradės19 skiriasi balso lūžiu balsio (o dvigarsyje — dvigarsio pirmojo sando) viduryje, bet tas lūžis nėra toks ryškus, kaip gretimų žemaičių tarmių laužtinės priegaidės20. Kuršėnų tarmės tvirtapradė priegaidė daugiau panaši į aukštaičių (šaknyškų) tvirtapradę, dėl to ji čia ir žymima dešininiu kirčio ženklu21. § 20. Tvirtapradę priegaidę tarmėje gali turėti ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro: a) Balsiai i, u (jie gali būti kilę ir iš lk ie, uo), pvz., gí'us ~ gyvas, rí'c ~ rytas, ví'ra ~ vyrai, grú'c ~ grūdas, šú'kauti ~ šūkauti, rí'juos ~ riejuosi, ží'c ~ žiedas, dú'd ~ dúoda, pú'c ~ púodas ir kt. b) Dvibalsiai ai, au, ei, ie (< ė), uo (< o), ui. Balso spūdis, kaip ir lk, yra ant pirmojo dvibalsio sando. Pvz., lá'ipuoti ~ láipioti, va'ikščuoje ~ vaikščioja, šá'un ~ šauna, žá'unas ~ žiaunos, lé'isti's ~ léistis (bėgti), vé'ic ~ veidas, diek ~ dėk, tietus ~ tėvas, plúoje ~ plójo, žiopla ~ žiópla, rušis ~ rušis (šlubis), neviekšlūtis ~ nevėkšlūitis (nevėkšlelė, ištižėlė) ir kt. Kaip ir lk, tvirtapradžio dvibalsio ui pirmasis sandas visuomet yra trumpas. c) Mišrieji dvigarsiai a, e, i, u su l, m, n, r (balso spūdis ir čia yra ant pirmojo sando), pvz., išá'lka ~ išálko, ká'm ~ kám, gerá'nces ~ gerąsias, ná'rduos ~ nárdosi, vé'lnic ~ vėlnas, gé'mbi ~ gėmbė, vé'ng ~ vėnga (vėngia), vé'rti ~ vérti, íltes ~ iltės (iltys), nurimk ~ nurimk, pinti ~ pinti, širdži ~ širdį, čiulb ~ čiulba, klūmpis ~ klūmpis (klumpė, kurpė), plūnksna ~ plūnksna, žiūrki ~ žiurkė (pelė) ir t. t. Kaip ir dvibalsio ui, taip ir mišriųjų dvigarsių i, u su l, m, n, r pirmieji sandai yra trumpi. Retkarčiais pasitaiko, kad po kirčiu šie balsiai pailginami, pvz., di'ndas (?) : par _ká'uras di'nas be _juoke darbe'le/mūš di'ndas pavenė'tės ~ par (per) kiaūras dienas be jokio darbėlio, mūsų dindas (tinginiauja, valkiojasi be darbo) pavenčiais, ki'nka ~ kinka, sti'rma ~ stirna (ir stirna). d) Antriniai dvigarsiai a, e, i, u su l, m, n, r, j, v, pvz., ká'l ~ kála, ná'ms ~ námas, trá'nc ~ tránas, bá'r ~ bára, vé'l ~ véla (velia), jé'm ~ jėma (ima), sé'nc ~ sénas, šé'r ~ šėra (šeria), žíls ~ žilas, davìms ~ davimas, trín ~ trina, skír ~ skira (skiria), kúl ~ kūla (kulia), uopūms ~ opūmas, kúr ~ kūra (kuria), lé'j ~ lėja (ret., lieja), vé'j ~ vėja, klé'jus ~ klėvas, lé'us ~ lėvas (liūtas), ri'stūus ~ riestūvas (staklių dalis) ir t.t. Ir šiuo atveju balsiai i, u yra trumpi. e) Ilgas a; atsiradęs iš dvibalsio ai (priesagoje -á'tis, -á'ti ~ -áitis, -áitė): mamá'ti ~ mamáitė, seserá'ti ~ seseráitė, vaikelá'tis ~ vaikeláitis, prunká'tis 19 V. Vaitkevičiūtė, Kirtis ir priegaidė, Lietuvių kalbos ir literatūros Instituto Dabartinės lietuvių kalbos sektoriaus saugomas rankraštis, 9—16 psl. 20 Laužtinę priegaidę turi visos nuo Kuršėnų tarmės į šiaurę ir šiaurės vakarus esančios žemaičių tarmės: Papilė, Tryškiai, Raudėnai, Kaunatava, Užventis. 21 Plg. A. Jonaititė, min. veik. 122; A. Laigonaitė, Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo. — Kalbotyra, 1, 94, (39 ir 40 pav.), Vilnius, 1958. 71 ~ Pranskáitis, stunká˙tis ~ Stankáitis, gricá˙ti ~ Gricáirė (Griciūtė), juocá˙ti ~ Jocáitė, kentrá˙te ~ Kentráičiai (Kuršėnų raj. kaimas), micá˙te ~ Micáičiai (Kuršėnų raj. kaimas) (apie metatoniją vns. šauksmininke žr. § 35 e). f) Ilgieji galūnės balsiai a˙ < ai, e˙ < ei (žr. § 5 II, § 21 a). § 21. Tarmės tvirtapradė priegaidė tam tikrais atvejais esti ten, kur lk yra tvirtagalė ar trumpinė: a) Esamojo laiko o kamieno ir būtojo kartinio laiko visų kamienų galūninio kirčiavimo veiksmažodžių vns. I ir II asmenyje: maišá˙u (maišau), maišá˙ ~ maišai, pirká˙u (pirkau), pirká˙ ~ pirkai, li˙pá˙u ~ liepiau, li˙pė˙ ~ liepė. b) Tvirtapradės šaknies ar priesagos veiksmažodžių būsimojo laiko III asmenyje, kur tvirtapradė priegaidė kirčiuotas skiemuo atsiduria žodžio gale, pvz., bū˙s ~ būs (bus), bá˙rs, gá˙us, gá˙usės ~ gausias: pastovėsie˙s ir gá˙usės ~ pastovėsias ir gausias (bus pastovėta ir gauta), li˙s ~ lys (lis), pasi˙ks ~ pasieks, skait˙s ~ skaitys, žinúos ~ žinós ir kt. § 22. Antrinę tvirtapradę priegaidę turi šalutiniu-nukeltiniu kirčiu kirčiuoti ilgi arba pailginti balsiai (apie tai žr. § 9 a-f). 3. Tvirtagalė priegaidė § 23. Kuršėnų tarmės tvirtagalė priegaidė balso judėsena nesiskiria nuo lk ir aukštaičių vakar iečių (šiauliškių ir kt.) tvirtagalės priegaidės22. § 24. Pagrindiniu-senoviniu kirčiu kirčiuoti skiemenys tvirtagalę priegaidę turi tada, kai tuos skiemenis sudaro: a) Ilgieji balsiai i˙, u˙ (ir i˙ < ie, u˙ < uo), pvz., kli˙ksmas ~ klýksmas, u˙rkst ~ výksta, mú˙sis ~ múšis (mūsimas), rú˙ka ~ rúko, šv˙sa ~ šviesą, u˙šat ~ viešate (viešite), dú˙bi ~ duobė, kú˙c ~ kuodas ir t.t. b) Dvibalsiai ai, au, ei, ie (< ē), uo (< ō), ui. Svarbi tarmės ypatybė yra ta, kad tvirtagalės priegaidės balso spūdis krinta ant dvibalsių antrojo sando, kuris pailgėja iki pusilgio (išskyrus ie, uo dvibalsių antruosius sandus), pvz., la˙žuos ~ laužosi, pa˙šinc ~ paišinas, ka˙ukti ~ kaukti, šla˙už ~ šliauža (šliaužia), pė˙kti, sve˙ks ~ sveikas, dė˙dna ~ dėdyna (dedienė), lie˙c ~ lėtas, skuòlas ~ skolos, žuodė˙ ~ žodžiai, mú˙ls ~ muilas, tu˙nc ~ tūnas (tvoros pagalys) ir t.t. Šia ypatybe Kuršėnų tarmė labai atsiskiria nuo gretimų žemaičių dounininkų ir nuo šakyniškių aukštaičių vakar iečių, kur tvirtagalės priegaidės balso spūdis krinta ant pirmojo dvibalsio sando: pė˙lei ~ peiliai, vá˙ks ~ vaikas (Šakyna)23, še˙lk ~ silkė, rá˙ituos ~ raitosi (Raudėnai), joumá˙rgis ~ juodmargis, ešká˙ulėje ~ iškaulijo (Tryškiai) ir kt. c) Mišrieji dvigarsiai (balso spūdis ir čia sukoncentruotas ant antrojo sando): va˙lk.tis (mėšlo vežimas), ka˙rpa ~ karpo, ve˙lká˙s ~ velkasi, se˙nk ~ senka, ši˙c ~ šiltas, įni˙ti ~ imti, ti˙rsc ~ tirštas, stu˙l.ps ~ stulpas, pu˙n.t ~ punta, pu˙rks-ti ir kt. Mišriųjų dvigarsių antrieji sandai l, n pailgėja iki pusilgių, o m, r nepailgėja visiškai. Pllg. V. Vaitkevičiūtė, min. rankr., 16–22; E. Grinaveckienė, Mitu vos upyno tarmės fonetika, žr. Lietuvių kalbotyros klausimai, 1, 136, Vilnius, 1957. A. Jonait y tė, min. veik. 123; A. Laigonaitė, min. veik., 92 (34, 35 pav.). 72 d) Pailginti kamieno balsiai a, e, pvz., ãšaras ~ ašaras, lãktas ~ láktos, vãkaruoti ~ vakaroti, kẽvals ~ kévalas, lẽderga (pasileidėlis), mẽtai ~ métai, tẽpė ~ tepė ir kt. § 25. Pagrindiniu-atitrauktiniu kirčiu kirčiuoti skiemenys tvirtagalę priegaidę turi šiais atvejais: a) Kai dviskiemeniuose žodžiuose kirtis atitraukiamas iš trumpos galūnės į ilgą šaknį (žr. dar § 2 a): burnà ~ burną, dū̃bės ~ duobės, gaĩli ~ gaili, mẽrgà ~ mergą, ruñką ~ ranką ir kt. b) Kai daugiaskiemeniuose žodžiuose kirtis atitraukiamas iš trumpos galūnės į tokią ilgą šaknį, kur kitos formos turi pagrindinį-senovinį kirtį (žr. dar § 7): miẽšlinį ~ mėšlinį, dùlkina ~ dulkiną (dulkėta), kaũgdama ~ kaukdama, pĩgdami ~ pykdami ir kt. Šitos, naujai atsiradusios tvirtagalės priegaidės spūdis koncentruojamas ant antrojo dvigarsio sando, kaip ir senosios tvirtagalės, ir balso judėsena nesiskiria nuo jos. Dvigarsio antrasis sandas yra pailginamas iki pusilgių (išskyrus r ir m ir dvibalsių ie, uo antruosius sandus). § 26. Senosios, galūnėje buvusios tvirtagalės priegaidės vietoje lieka gerokai susilpnėjusi antrinė priegaidė: dĩržā ~ diržai, dĩdelė ~ dideliai (labai), pėlenā̃s ~ pelenais, tuõrī ~ t(v)orų, žãltī ~ žaltyj ir t. t. § 27. Antrinė tvirtagalė priegaidė yra kirčiuojamai ilgi priešpaskutiniai daugiaskiemenio žodžio skiemenys, kai kirtis žodyje yra atitraukiamas iš trumpos galūnės: báravỹkis ~ baravykis, pabaĩgà ~ pabaiga ir t. t. (žr. § 8 a). 4. Vidurinė priegaidė § 28. Šita priegaidė yra nauja, atsiradusi dėl kirčio atitraukimo, o kartais ir dėl tvirtagalės priegaidės sutrumpėjimo. Savo balso judėsena ji iš dalies primena tvirtagalę, tik gale staigiai nutrūksta, atrodo lyg neužbaigta tarti. § 29. Vidurinę priegaidę turi pagrindiniu-senoviniu kirčiu kirčiuoti skiemenys, sutrumpėjus tvirtagalei priegaidei, pvz., jùnc ~ Jõnas, kuõl ~ kõl, tuõl ~ tõl, viẽl ~ vėl ir kt. § 30. Pagrindiniu-atitrauktiniu kirčiu kirčiuoti skiemenys vidurinę priegaidę turi šiais atvejais: a) Atitraukus kirtį visais atvejais į ilgą šaknį iš ilgos galūnės, pvz., dĩglė ~ dyg­liai, galvū̃ ~ galvų, klėbė̃ ~ klėbiai (glėbiai), laĩkā ~ laikai, bū̃tinā ~ būtinai, miẽlenā ~ mėlenai (mėlynai), žãsinā ~ žąsinų ir kt. b) Atitraukus kirtį į daugiaskiemenių žodžių ilgą šaknį iš trumpos galūnės, kai tarp šaknies ir galūnės yra skiemuo su šalutiniu-atitrauktiniu kirčiu, pvz., riñkėjė ~ rinkėją, vaĩkešiukūs ~ vaikesiukus (vaikėzus), var̃guõnīs ~ vargonūs, viẽlklā ~ velyklą ir t.t. c) Atitraukus kirtį iš trumpos galūnės į daugiaskiemenių žodžių ilgą šaknį, kai kirtis atitraukiamas į tokį ilgą skiemenį, kuris kitose, ne galūnėje kirčiuojamose formose, neturi kirčio, pvz., arbātā ~ arbatą (plg. arbā̃tas ~ arbatos), miẽlenės ~ mėlenės (plg. miẽlẽnė ~ mėlenė), pluñksnikės ~ plunksnikės (plg. pluñksnikė ~ plunksnikė), sarmatā ~ sarmatą (gėda): sarmatā ne armata | neñušās ~ sarmatā — ne armata (patranka): nenusūaus, vaĩnikūs ~ vainikus, žuñcelės ~ žąselės ir kt. 73 d) Atitraukus kirtį į ilgą šaknį iš antrinės galūnės, pvz., p²’rāks ~ pyrāgas, žìrnìs ~ žirnikas (toks augalas), suodnìuks ~ sodniukas (sodelis), ūdonìk ~ Onikė, v’ītùk ~ Vytūk, ì’lìn ~ įlýna (ilyja), parēi.n ~ pareina. Dvigarsiuose vidurinės priegaidės balso spūdis krinta ant antrojo sando ir jo nepailgina. § 31. Ilgi skiemenys, kirčiuoti šalutiniu-atitrauktiniu kirčiu, vidurinę priegaidę turi tada: a) kai po jų eina ilgas skiemuo su šalutiniu-galiniu kirčiu: kašėjai ~ kašėjai, pãbubė’s ~ pabobiais (per bobas), pùš’na ~ pušynai (žr. dar § 8 c); b) kai po jų eina trumpi skiemenys su šalutiniu atitrauktiniu kirčiu: būruokū-kūs ~ burokiukus, kūopū’stėlius ~ kopūstelius, pūrv’niūku ~ purvyniuku ir kt. (žr. dar § 8 d). 5. Nekirčiuotų skiemenų priegaidė § 32. Kiek buvo galima pasiremti klausa ir naujai atsiradusiais kirčiais kirčiuotais pavyzdžiais, atrodo, kad visi prieškirčtiniai ilgi skiemenys turi tvirtagalę priegaidę, o pokirtiniai — dažniausiai tvirtapradę: kėikimós ~ keikimos (keikimasis), kūopū’stá ~ kopūstai, runkikėms ~ rankikėms (rankutėms), vaìkizgalėms ~ ~ vaiksgaliams (vaikėzams) ir kt. Tai rodo: a) aiškiai girdimas pagrindinis-atitrauktinis ir šalutinis-atitrauktinis kirtis: šal.tà truobà ~ šaltà troba (plg. šá.lta truóba ~ šaltą trobą), vì’nà ~ vienà (plg. vì’na ~ vieną), mèlagì’stā ~ melagystà (melagystė) ir kt. (žr. dar § 25); b) šalutinis-nukeltinis kirtis: kabìndá’va ~ kabindavo, grū’dá’s ~ grūdasi ir kt. (žr. dar § 9a-f). Tačiau pasitaiko, kad pokirtiniuose ilguose skiemenyse aiškiai girdėti tvirtagalė priegaidė: gaũ.čāũ ~ gaučiau, sakì’čāũ ~ sakyčiau, krūpāũ ~ krūpiau (varlioke) ir kt. 6. Priegaidžių kaita (metatonija) § 33. Tam tikrais atvejais tarmėje kaitaliojasi: a) tvirtagalė priegaidė su tvirtaprade, b) tvirtapradė su tvirtagale, c) trumpinė su tvirtaprade. § 34. Tvirtagalė priegaidė kaitaliojasi su tvirtaprade šiais atvejais: a) Paprastuose ir išvestiniuose kartotiniuose veiksmažodžiuose (kaip ir lk): kai.ša ~ kaišo ir ká’šuoti ~ kaišioti, klì’kti ~ klýkti ir klì’kčiuoti ~ klýkčioti, kruók.ti ~ krókti ir krúokinti ~ kró kinti (virkdyti), kruóksėti ~ króksėti (šaukti), lūn.da ~ lando ir lūndžuoti ~ landžioti, pláu.kti ir pláu’k uoti ~ pláukio ti, šau.k t i ir šū’kauti ~ šūkauti. b) Paprastuose ir akimirkos veikslo veiksmažodžiuose bei ištiktukuose: tren.kti ir trink t ~ trink(t) (nesmarkiai trenkiant), trìnktelėti ~ trinktelėti (nesmarkiai trinktelėti), tri’nkt ~ trý p kt (smarkiai trenkiant), tri’nktelėti ~ trý nktelėti (smarkiai trenkti), žvel.g ~ žvelgia (žvelgia) ir žvìlkt ~ žvilgt (trumpai pažvelgiant), žvìlktelėti ~ žvilgtelėti (trumpai pažvelgti), žvì.lkt ~ žvilgt (įdėmiai pažvelgiant), žvì.lktelėti ~ žvilgtelėti (įdėmiai pažvelgti). c) Bendratyje ir esamojo laiko -st-a, -št-a-kamieniuose veiksmažodžiuose (kaip ir lk): gim̃ži ir gimst ~ gimsta, mìrti ir mìrš t ~ miršta. d) Kai kuriuose vardžodžiuose ir iš jų išvestuose veiksmažodžiuose (kaip ir lk): klaì.džė ~ klaidžio (klaidaus) ir klá’idžiuoti ~ klaidžioti, smáì.le ~ smailio 74 (smailaus) ir sma'ilinti (daryti smailu), šlúožgi ~ šlõve ir šlúovinti ~ šlõvinti, šveñ.c ~ šventas ir švéntinti, sveik.ks ~ sveikas ir své'ikinti. e) Formose, kur iškritus ar nukritus galūnės balsiui (o sudurtiniuose žodžiuose jungiamajam balsiui) susidaro antriniai dvigarsiai a, e su l, m, n, r, j, v: žã'ls ~ žalas ir žã'la ~ žalą, šlã'ms ~ šlamas (šiukšlė) ir šlã'ma ~ šlamai, untã'nc ~ Antanas ir untã'na ~ Antaną, ã'r ~ ãra (aria) ir ã'ram (ariame), kė'ls ~ kelias ir kė'le ~ kelio, žė'ms ~ žemas ir žė'ma ~ žemo, i'sibaukštė'n ~ įsibaugštena (baugus pasidaro) ir i'sibaukštė'nus ~ įsibaugštenęs, pė'r ~ pėra (peria) ir pė'rai (periate), rė'j ~ rėja (ret., rieja) ir rė'jės ~ rėjasi, rá'us ~ rãvas (griovys) ir rá'va ~ rãvo, sė'nmergi ~ sénmergė ir sė'na ~ sėna, dvá'rpuonis ~ dvárponis ir dvá'ra ~ dvárę. § 35. Tvirtapradė priegaidė kaitaliojasi su tvirtagale: a) priešdėletuose žodžiuose ir prielinksniuose: nú'baigos ~ núbaigos (pabaigtuvės), nú'plakas ~ núplakos, nú'spruoga ~ nú-sproga ir nú' (ir nú) ~ nú (nuo), púodukėra ~ póduka, púosūnis ~ pósūnis, púokaitis ~ pó(k)aitis ir púo ~ pó, prí'grinc ~ prí'grindas (priesvirnis), prí'svirnis ~ prýsvyrnis (vartojamas lygiagrečiai su prí'grindu), prí'jiedis ~ pryjėdis (privalgymas), prí'guonkis ~ prý-gonkis, į prí'meni ~ į prýmenę ir prí (ir prí) ~ prý (prie), prí'ša's ~ pryšais, prí'šakė ~ pryšakį, prí'špri'šė's ~ pryšpryšiais (priešų prie-šais), prí'šininkė ~ pryšininkė (troboos vienas galas) ir prí'š (ir priš) ~ prýš (prieš), pró'verksme's ~ próverksmais ir pró ~ pró, úmpetė' ~ án(t)pėčiai, úņčkalas ~ ánčkalos (rogių dalis), úndžvalktis ~ ántžvalktis (pagalvės užvalkalas), úntakis ~ ántakis, á'nkapis ir ún. (reč. ir ún.t) ~ ánt. b) Skirtingų kamienų tos pačios šaknies daiktavardžiuose (kaip ir lk.): sá'rks ~ sárgas ir sárgis (žiedą dalijant spėjikas), sé'ili ~ séilė ir seĩ.lus ~ seilius, sná'gli ~ snárglį ir snárglus ~ snárglius. c) Būdvardžiuose ir iš jų padarytuose daiktavardžiuose (kaip ir lk): bá'lc ~ baltas ir báltis (baltumas), jú'c ~ juodas ir jú'dis ~ juodis (juodumas), má'rks ~ márgas ir márgis (margumas), pílnc ~ pilnas ir píl.nis (pilnumas), tvírc ~ tvirtas ir tvirtis (tvirtumas). d) Kai kuriuose vardžodžiuose ir iš jų padarytų sudurtinių žodžių antrame sandė: nú'tes ~ nýtės (nytys) ir aštuoní'm'tis ~ aštuonnytis, búrna ~ burną ir ne-praustaburnis, gá'lva ~ galvą ir pli(ka)gal.vis, márks ~ márgas ir ju'dmárgis ~ juodmárgis, vé'ic ~ veidas ir pailgveidis (pailgo veido). e) Vardžodžių su priesagomis -á'tis, -á'ti ir -í'tis ~ -ýtis, -í'ti ~ -ýtė vns. šauksmininke: mámã'i ~ mamaitė, vištã'i ~ vištaite, karalá'i ~ karalaiti (plg. karalá'tis ~ karalaitis), vyrá'i ~ vyrai, pruncėrá'i ~ Pranskaitį, mamá'i ~ mamytė, mažilž'i ~ mažilytė (mažiukė), mergí'i ~ mergytė ir kt. f) Veiksmažodžių tariamojoje nuosakoje (visuose asmenyse): gá'uti ir gaũ.tu ~ gautų, gi've'nti ~ gyventi ir gi'veñ.tu ~ gyventų, kė'l.ti ir kél.tu ~ keltų, lė'izsti ir lėi.stume' ~ leistumei (tu leistum), melú'ti ~ meluoti ir melí'ču ~ meluočiu (aš meluočiau), paší'lti ir pašál.tu ~ pašaltų, vaí'kščuoti ~ vaikščioti ir vaí.kščuotu ~ vaikščiotų ir kt. g) Veiksmažodžių geidžiamojoje nuosakoje: dú'a ~ dúoda ir tedú'di ~ -ūdįs, -í'ti ~ -ýtė vns. tedúodie, gá'un ~ gáuna ir tepasigáu.ni ~ tepasigaũnie (tepasidžiaugie), krá'un ~ 75 kráuna ir lėi krau̇ni ~ lėi (tegu, te) kraūnie, pė:žuo ~ pėizoja (teplioja) ir tenepėr.zuoji ~ tenepėizojie ir kt. § 36. Trumpinė priegaidė tvirtapradė pakeičiama tuo atveju, kai, nukritus galūnės balsiams ar iškritus sudurtinių žodžių jungiamiesiems balsiams, susidaro antriniai dvigarsiai i, u+l, m, n, r ir ul: pil ~ pila ir pilam (pilame), šaukim ~ šaukimas ir šaukima ~ šaukimo, šin ~ šina (kaso) ir šina’s ~ šinasi, pipirs ~ pipiras ir pipira ~ pipirai, kūl ~ kūla (kulia) ir kūlam (kuliame), pilkūms ~ pilkūmas ir pilkūma ~ pilkūmo, dūr ~ dūra (duria) ir dūram (duriame), gru̇stūls ~ gru̇stūvas (toks menturis) ir gru̇stūva ~ gru̇stuvo, šūt ~ siūva (ir šū’n ~ siūna) ir šū-vat ~ siūvate, nūmsargs ~ nūmsargas (namų sargas) ir kt. УДАРЕНИЕ И ИНТОНАЦИЯ КУРШЕНАЙСКОГО ГОВОРА В. И. ВИТКАУСКАС Р е з ю м е Система ударения куршенайского говора сильно отличается от литературного языка, так как ударение в нём оттягивается на первый слог со всех кратких, а также и с долгих восходящих окончаний, т. е. говор принадлежит зоне полной оттяжки ударения (sùki̇ ‘я кручу’, mìnkliė ‘тесто’, vãkarì ‘вечером’, virbàlȧ ‘спицы’). В говоре встречаются случаи, когда предлог примыкает к имени или местоимению и получает основное-оттянутое ударение (sù li’tùm ‘с дождём’). В связи с тем, что куршенайский говор находится рядом с говорами, принадлежащими зоне частичной оттяжки ударения (Куртувенай, Шаукенай, Шяуляй), то имеются случаи, когда в данном говоре (в многосложных словах) ударение оттягивается с краткого окончания только на предшествующий слог слова, а не на его начало (rabaì.gȧ ‘конец’, mažutėlùs ‘малюсеньких’). Однако ударение сохраняется в конце слова, если конечный слог произносится с нисходящей интонацией (vaiká·ms „детям“, žiná· „ты знаешь“). В редких случаях ударение сохраняется и в долгих окончаниях восходящей долготы (duobilū· avižū· tūru „У меня есть клевер и овёс“), однако это явление не закономерное. Как и в других жемайтских говорах, принадлежащих зоне полной оттяжки ударения, так и в куршенайском существует 5 различных типов ударения: основное древнее (miòka „учит“), основное-оттянутое (kaìtù „вместе“), побочное-оттянутое (muòki-klà „школа“), побочное-перенесенное (raudiônà-sis „красный“) и побочное-конечное (kli̇ebi’s „охапка“). В статье на основе собранного материала рассматривается место отдельных типов упомянутых ударений в слове и случаи их употребления. В куршенайском говоре имеются 4 интонации гласных звуков: краткая (ˈ), нисходящая (ˊ), восходящая (ˇ) и средняя (˙). Своим произношением они почти не отличаются от произношения соответствующих интонаций, свойственных соседним aukštaitiškiм говорам, и поэтому близки литературному языку. 76 Краткая интонация произносится кратко, но сильно, сильнее чем в говорах, легших в основу литературного языка. Эта интонация характерна кратким гласным говора (lùp ‘дерёт’, visi ‘всё’, ʽas ‘колесо’, lėsti ‘клевать’). Нисходящая интонация в своем произношении имеет элементы прерывистой интонации, свойственной другим жемайтским говорам, однако полностью с прерывистой интонацией не совпадает. Она отличается большим сходством с нисходящей интонацией соседних аукштайтских говоров (напр., шакинского говора). Нисходящую интонацию имеют долгие слоги с основным древним ударением (vãiʽkšuojë ‘ходил’, niúr ‘хочет’), однако иногда её имеют и исторически краткие гласные с побочным перенесенным ударением (dainù’da’va ‘часто пели’). Восходящая интонация по характеру произношения близка соответствующей интонации некоторых соседних говоров западных аукштайтов. Её имеют долгие слоги слова (sal.džė „сладкого“, kėlė „пути“, kirpsklà „парикмахерская“). В отличие от восходящей интонации других жемайтских говоров, наибольшая сила этой интонации в дифтонгах и дифтонгических сочетаниях сконцентрирована на втором компоненте (как и в литературном языке: kàrsti ‘чесать’, maĩ.šas ‘мешок’, saĩ.sas ‘сухой’). Средняя интонация — новое явление говора. Началом движения основного тона интонация отчасти напоминает восходящую интонацию говора, однако в конце она резко обрывается. Среднюю интонацию имеют долгие слоги в следующих случаях: а) при сокращении восходящей интонации (juonc ‘Ионас’), б) в двусложных словах, когда ударение оттягивается с долгого окончания на долгий корень (listā ‘дожди’, vilkūs ‘волков’), в) в отдельных случаях в многосложных словах, когда ударение оттягивается с краткого окончания на долгий корень (sarmatās ‘стыд’). Иногда среднюю интонацию могут иметь долгие слоги с побочным оттянутым ударением (pàkertės ‘по углам’). Долгие безударные слоги, стоящие перед ударным слогом, всегда произносятся с восходящей интонацией, а стоящие после ударного — чаще всего с нисходящей (stūsmimūos ‘толкание’). Встречаются также случаи, когда слоги, стоящие после ударного слога (опираясь на слух автора) произносятся с восходящей интонацией (šau.kčau ‘кричал бы’). В конце статьи приводятся примеры метатонии в говоре.