Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika

LTETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAIL 111 LTETUVOS TSR MOKSLU AKADEMI1]A RYTU AUKSTAICIU PIETINES TARMES FONETIKA! K. MORKUNAS Transkripcija Darbe vartojama Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programoje nurodyta transkripcija®. Tiktai tam tikrais atvejais ji šiek tiek pakeista, teisingiau pasakius, suprastinta (plg. žemiau). 1. Kirtis, priegaidė. Kirčio vieta žymima priegaidės ženklu. Nekirčiuotų skiemenų priegaidė nežymima. Priegaidžių ženklai: a) trumpinės priegaidės — gravis (*), b) tvirtapradės priegaidės — akūtas ("), c) tvirtagalés priegaidės — cirkumfieksas (“), d) vidurinės priegaidės — maža s raidė (*) (vidurinės priegaidės ženklas rašomas ant pailgėjusių trumpųjų balsių, o taip pat ant ilgųjų balsių ir dvibalsių fe, uo, kurių tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės tarmėje yra tiek supanašėjusios, kad visiškai nesiskiria), e) kirstinés priegaidės — maža 2 raidė (*). 2. Ilgumas. Kadangi tarmėje visi nekirčiuoti balsiai yra trumpi, o kirčiuoti (išskyrus tuos, kurie turi trumpinę priegaidę) — ilgi, tai balsių ilgumas atskiru ženkleliu nežymimas: balsių ilgumą rodo priegaidės ženklas (vienbalsių — vidurinės ir kirstinės priegaidžių ženklai), pvz.: viras ~ vyras, vaikū ~ vaik. Kirčiuoti trumpieji balsiai žymimi trumpinės priegaidės ženklu, kuriuo čia kartu parodomas ir balsio trumpumas, pvz., būs. Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių tvirtapradės priegaidės ženklas (antrinės kilmės dvigarsių ir vidurinės priegaidės ženklas) taip pat žymi pirmojo sando, o tvirtagalės priegaidės Ženklas antrojo sando ilgumą, kirstinės priegaidės ženklas parodo antrojo sando pusilgumį. Atskirais atvejais, prireikus, ilgajam balsiui pažymėti vartojamas brūkšnelis ant balsio ženklo (pvz.: i, @). 3. Minkštumas. Priebalsių minkštumas žymimas lankeliu ant priebalsio ženklo. Taip visada žymimi minkšti ir suminkštėję priebalsiai, einantieji prieš supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius, žodžio gale ir priebalsių samplaikose, pvz.: gulit ~ guliū, šžvė?ė. Kadangi priebalsiai, eidami tiesiog prieš priešakinės i Šis darbas yra autoriaus rašomos apie rytų aukštaičių pietinę tarmę monografijos sutrumpinta I-ji dalis (be „Kirčio ir priegaidės“ skyriaus). * Zr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, II leid., 105—118, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1956. eilės balsius, visada tariami minkštai, tai dėl transkripcijos paprastumo šiuo atveju jų minkštumas darbe nežymimas, išskyrus tas darbo vietas, kur tiesiog kalbama apie priebalsių minkštumą (§§ 14,79). 4. Kietumas. Sukietėjęs prieš e, é priebalsis / atskiru ženklu nežymimas. Šio I kietumą parodo atsiradę po jo užpakaliniai balsiai (ir prieš e, 54 tarmėje / visada tariamas kietai). Dėl tos pačios priežasties nežymimas ir kitų, sporadiškai sukietėjusių, priebalsių kietumas. 5. Aspiracija. Žodžio galo aspiruotas priebalsis k atskiru ženklu nežymimas, išskyrus tą „„Konsonantizmo“ skyriaus vietą, kur apie jį kalbama (§ 83). 6. Balsių priešakėjimas. Užpakalinės eilės balsių priešakėjimas dėl j įtakos nežymimas. Jų supriešakėjimą rodo prieš einantis j arba suminkštinti priebalsiai. 7. Kiti ženklai. Tarmės formos į literatūrinę kalbą transponavimo ženklas yra tildė (—). Transponuojama pagal tarmės ir 1k garsų atitikmenis, pvz., grištėla ~ grįžtėlė. Jeigu tarmės forma savo garsais nesiskiria nuo Ik atitinkamos formos, arba skiriasi tik priegaide ar dėsningu kirčio atitraukimu, tai ji į 1k netransponuojama. Vietos taupymo sumetimu netransponuojama ir tuo atveju, jei tarminę formą nuo Ik skiria tik a, atitinkantis 1k trumpajį a ( < d), pvz., kdulas. Prireikus, tarmės žodžių reikšmė dar aiškinama lk žodžiais, dažniausiai rašomais kabutėse. Gretiminei formai pažymėti vartojami du statmeni brūkšniai, pvz.: skabindtis || kabinėtis. Atskiri transkripcijos dalykai dar paaiškinami pačiame darbe. Įvadas i. Tarmės plotas, būdingiausios ypatybės, vardas, gyventojai, šaltiniai $ 1. Tiriamosios tarmės plotas primena ne visai taisyklingą kriaušę, kurios smaigalys šiaurėje siekia Ukmergę, o storasis galas pietuose baigiasi Mūsninkų ir Čiobiškio apylinkėmis (žr. žemėlapį — 1 pav.). Be minėtų, svarbesnės šio ploto gyvenamosios vietovės dar yra: Pašilė, Pabaiskas, Krikštėnai (senesnis kaimo pavadinimas buvo vilaikiį ~ Vileikiai), Bagaslaviškiai, Gélvonai, Vindeikiai. Pagal dabartinį administracinį suskirstymą minėtas plotas savo smailiuoju galu įsiterpia į Ukmergės rajono pietinę dalį, o platesnysis galas užima beveik visą Širvintų rajono vakarinę dalį. Be to, šiai tarmei dar priklauso Jonavos rajono rytinis kampelis (Būda, Keizionys ir kiti kaimai)*. Tarmės ploto viduryje didesnių gamtinių kliūčių, galėjusių rimčiau trukdyti žmonių bendravimui, galima sakyti, nėra. Tačiau pakraščiais yra palyginti nemažų miškų ir upių. Šios natūralios sienos ir sudaro didesnę tarmės ribų dalį. § 2. Svarbiausios tarmės fonetikos ypatybės, į kurias daugiausia atsižvelgus nustatytos ribos, yra šios: 1. Senieji mišrieji dvigarsiai am, an, em, en > um, u(n), im, i(n), pvz.: stimtise samtis, gdlou (< *galvan) ~ galvą, mifikas ~ mefikas. Po I en > un:lunta ~lenta. * Pastaba. Kai straipsnis buvo baigiamas taisyti spaudai, buvo panaikinta Širvintų rajono Mančiušėnų apylinkė. Tuo pačiu nežymiai pakeistos ir Širvintų, Ukmergės, Jonavos rajonų ribos, plg. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės Žinios, 23, 434 (1959), 6 2. Nekirčiuoti senieji d, € (> Ik o, ė) ir dvibalsiai wo, ie yra pavirtę a, e: stavet ~ stovėti, vaika ~ vaiko; sedét ~ sėdėti, dare ~ dūrė; padélis ~ puodélis, penélis ~ pientlis. 3. Vietoj senojo trumpojo žodžio galo a tariamas redukuotas balsis (Zymimas ženklu a): dirba ~ dirba, vaikas. 4. Iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas į priešpaskutinį skiemenį, kurį sudaro ilgas balsis ar dvibalsis ie, uo, pvz.: todra, diena (bet: pirma, šveikė). 8 3. Dvigarsių am, an, em, en likimas rodo, kad tiriamoji tarmė priklauso rytų aukštaičiams. Rytų aukštaičių tarmės plotas, kaip žinoma, užima maždaug trikampį, kurio smaigaliuose yra Kriukai, Musninkai, Zarasai. Kadangi aprašomajai tarmei tenka pats pietinis šio trikampio kampas, tai, atsižvelgus į geografinę padėtį, ji ir pavadinta rytų aukštaičių pietine tarme*. Tiktai tiriamajai tarmei būdingos fonetinės ypatybės, galinčios duoti jai pravardinį vardą, nerasta. Tokiu atveju geriausiai jai tiktų pietų luntiniūkų tarmės vardas (dėl termino žr. $ 85). $ 4. Tiriamojoje tarmėje, nutįsusioje iš šiaurės į pietus apie 40 km, pasitaiko ir šiokių tokių skirtumų. Tačiau daugiau jų yra tik paribiais, kur dažnai dar nėra svetimos ir gretimų tarmių ypatybės. Vienas kitas smulkesnis savotiškumas pasitaiko ir toliau nuo ribų gyvenančių tarmės atstovų kalboje. Pvz., kai kur — Lapiskiai, Leščiūnai (Juknoniū apyl.), Neverėnys, Stavarygala (Bagaslaviškių apyl.) ir kt. — vietoj senojo trumpojo žodžio galo a dažnai (bet ne visada!) girdėtis redukuotas balsis su pūstinio # atspalviu: stdlus ~ stalas, vaikus ~ vaikas (po suminkštėjusio priebalsio ir j — kaip ir visame tarmės plote: švėčis ~ svėčias, vėjis ~ vėjas). § 5. Rapt plote yra nemaža žmonių, vartojančių žargonišką lenkų kalbą (tautybės atžvilgiu paprastai jie yrd lietuviai). Daugiausia taip kalbančių yra Širvintų ir Musninkų apylinkėse, mažiau pasitaiko ir kitur (apie Pabdiska, Krikštėnus...). Ši kalba, seniau paplitusi per sulenkėjusius dvarus ir bažnyčias, kokios nors didesnės įtakos tiriamosios tarmės fonetikai ir gramatikai nepadarė. Aiškesnę jos įtaką patyrė tiktai vietos tarmės leksika. Viename kitame kaime (Sukiniai, Kulniškių apyl., Pakertušė, Krikštėnų apyl. |. ir kt.) pasitaiko rusųšeimų, į tarmės plotą atsikėlusių dar caro valdžios metais (daugiausia XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje). Tačiau jų yra nedaug; suprantama, kad jų kalba ir įtakos visuotiniam tarmės pobūdžiui negalėjo turėti. Socialiniu atžvilgiu didžiausią gyventojų dalį sudaro kolūkiečiai, žymiai mažiau yra darbininkų ir tarnautojų. _§ 6. Medžiagos daugiausia užrašyta iš autoriaus gimtosios Kulniškių (kulniškiį ~ Kulniškiai) apylinkės, bet nemaža — ir iš kitų vietovių. Paminėtinos: Graužiččiai, Vaikalės, Mažčikiškiai, Žūkliai (senų žmonių daugiausia sakoma: ždklijiį ~ Zuklijai), Gailiūnai, Krikštėnai, Kelmai, Mikalajūnai, Neverėnys, Mančiušėnai, Vindeikiai, Pigasiai, Juknėnys, Čičbiškis ir kt. Ribų nustatymas dar reikalavo išaiškinti ir gretimų tarmių svarbiausiąsias ypatybes. Šiuo 3 Tiriamąją tarmę, užimančią tik labai nedidelę rytų aukštaičių tarmės dalį, geriau tiktų vadinti šnekta. Vadindami ją tarme, atsižvelgiame į tai, kad: 1) tarmės sąvoka labai reliatyvi, 2) vietoj siauresnę prasmę turinčių terminų (patarmė, šnekta...) lietuvių lingvistinėje literatūroje panašiais atvejais daugiausia vartojamas tarmės terminas. reikalu aplankyta nemaža vietovių, esančių už tiriamosios tarmės ribų: Mėdinos, Kunigiškiai, Ūpninkai, Vėpriai, Labanėsiai, Kalvėliai, Dovydiskiai, Jonūškai, Jogvilai, Rimeisiai, Limėnys ir kt. Pasinaudota ir surinktąja (iš rapt ploto ir kitų tarmių) Lietuvių kalbos atlaso medžiaga, esančia Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Renkant medžiagą ir ją apibendrinant, didžiausias dėmesys skirtas vyresniosios kartos žmonių kalbai; pastarieji mažiausiai yra paveikti Ik įtakos. 2. Tarmės ribos § 7. Pietvakarinė riba. Prasidėjusi truputį į pietryčius nuo Čiobiškio, ši tarmės riba eina Neries upe žemyn maždaug iki Keižioniį kaimo. Tiriamąją tarmę ji skiria nuo vidurio aukštaičių. Vadinasi, kairiojoje Neries pusėje yra išlaikyti sveiki mišrieji dvigarsiai am, an, em, en: sdmtis, rankė, penki. Čia taip pat nepakitęs ir žodžio galo senasis trumpasis a: nėša, vaikas. Nuo tiriamosios tarmés šie vidurio aukštaičiai, galima sakyti, nesiskiria nekirčiuotų senųjų 4, & ir dvibalsių wo, ie tarimu (tiktai greta padelis čia kartais pasakoma ir podėlis ~ puodėlis)*. Rapt panerio gyventojai savo kaimynus, gyvenančius anapus Neries, dėl žodžio kaip tarimo kap vadina kapūkais. $ 8. Vakarinė riba. Šią ribą taip pat daugiausia sudaro gamtinės sienos. Prasidėjusi nuo Neries (prie Keižionių), iš pradžių ji eina į šiaurę miškais (didžiausias — Bėrkelių miškas), ties Mančiuščnais pasiekia Širvintą, o toliau — šia upe žemyn iki Šventėsios. . Kadangi ir už vakarinės ribos gyvena vidurio aukštaičiai, turintieji sveikus mišriuosius dvigarsius am, an, em, en®, tai ši riba, galima sakyti, yra pietvakarinės ribos tęsinys. Tačiau kai kas ir vidurio aukštaičius vienus nuo kitų skiria. Už vakarinės tarmės ribos senuosius nekirčiuotus 4, č kokybiškai nepakitusius turi tiktai žodžio galas: galvas ~ galvos, dirba ~ dirbo, kdfves ~ kūrvės, mdte ~ mūtė, o žodžio viduryje vietoj minėtų senųjų balsių dabar tariama w, i: dubilai ~ * dobilai, mukifif ~ mokinti, misds ~ mėsės, side? ~ sėdėti. Cia u, i galėjo atsirasti tokiu keliu: 4, & > o, é > wu, i. Nekirčiuotas lk dvibalsis uo čia daugiausia virsta u: pudélis ~ puodélis, dunéla ~ duonélé, rdrusi ~ rituose, tiktai atvirame Zodžio gale — a: rėma ~ rémuo. Vietoj nekir&iuoto Ik dvibalsio fe tariamas e: žemės ~ žiemos, šite ~ šitie. Senasis trumpasis žodžio galo a už vakarinės ribos, kaip ir rapt, virsta a: dirba, vaikas. 4 Anksčiau sudarytuose dialektologiniuose žemėlapiuose (plg.: APh, 4 (1933); LKRŽ, 118) pietvakarinė žalininkų riba nurodyta labai neteisingai. Iš tikrųjų žodžio šaknyje nekirčiuotas baltiškasis 4 tariamas kaip Zalininky net Žaslių, Palomenės ir kitose vidurio aukštaičių apylinkėse, o žodžio gale jis išlaikytas dar toliau į pietvakarius ir vakarus. Dar plg.: J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes, MADA, 1, 149 (1955); Č. Grenda, Palomenės tarmė, dipl. d. (rankr.), 15, 19, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto IFF Lietuvių kalbos katedra, 1957; B. Švenčionytė, Žaslių tarmė, dipl. d. (rankr.), 17, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v, universiteto IFF Lietuvių kalbos katedra, 1956. 5 Arčiau ribos (Kunigiškiai, M&dinos...) senieji žodžio galo an, en šių vidurio aukštaičių dar dažnai tariami kaip rapt: šūku ~ šaką, kati ~ Kite, miški ~ miškė, 8 Vidurio aukštaičių ypatybes (sdmtis, švefita, blugai r blogai, dubėla ~ duobėlė, miline ~ méljné) gana dažnai galima išgirsti ir tiriamosios tarmės pakraštyje, esančiame prie vakarinės ribos (Sližiai, Samantėnys, Gavinėnys...). § 9. Siaurvakariné riba. Nuo Širvintos santakos su Šventąja ji eina pastarąja upe aukštyn iki Ukmergės. Šią natūralią tarmės ribą dar „,sustiprina“ beveik visu kairiuoju paupiu einanti miško juosta. Iš šiaurės vakarų pusės tiriamoji tarmė turi du kaimynus. Beveik iki Kalvėlių kaimo dar vis tęsiasi vidurio aukštaičiai, o toliau jau prasideda rytų aukštaičiai — puntininkai?. Pirmieji, galima sakyti, nesiskiria nuo vidurio aukštaičių, gyvenančių už tarmės vakarinės ribos ($ 8). Tiktai už Šventosios redukuotas balsis (čia jis dažniausiai tariamas su pūstinio w atspalviu) girdimas ne tik vietoj senojo trumpojo žodžio galo a, bet dažniausiai ir vietoj senojo tvirtapradžio -4, pvz.: vdrnv, šakė, sen). Taip šį -d taria ir dešiniojoje Šventosios pusėje gyvenantieji rytų aukštaičiai. Pastarieji su vidurio aukštaičiais dar sutinka ir senųjų nekirčiuotų a, € ir dvibalsio vo tarimu (nurėt ~ norėti, dijimos ~ dėjimas; rufikas ~ rafikos, dėve ~ dūvė; kuldlis ~ kuolėlis). Kitos rytų aukštaičių, esančių už šiaurvakarinės ribos, fonetikos ypatybės beveik nesiskiria nuo tiriamosios tarmės. Tik kirtį iš trumpos galūnės jie atitraukia į visus ilguosius skiemenis: dl, vigtv, jaiino, rufikv, pifmi (nors kartais dar pasakoma: valdži ~ valdžia, pifmi). Iš morfologinių nesutapimų galima paminėti tai, kad už minėtos ribos rytų aukštaičiai vartoja vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naudininko formas, turinčias -m, pvz.: vatkum, paršum, brélum (|| brdlim)~brolium, pifsium (|| pifslim)~ pitslium, sūnum, piemefium ( || piemenim) ~ piemenium. Sis -m čia, greičiausiai, atsiradęs pagal įvardinę vns. naudininko galūnę (plg.: andm pirmdm kdrum, šitam sendm žmėgum, o taip pat latvių tam labam tévam „tam geram tėvui“). Tokios formos (su -m) Šventosios paupiu vartojamos Kalvéliuose, Baraučiznoje, Dov$diškiuose, o toliau į šiaurės vakarus — Dainavojė, Jakūtiškiuose, BielazariSkiuose ir kitur. Tiriamosios tarmės paupio gyventojai rytų aukštaičius, gyvenančius anapus Šventosios, kartais vadina urėkais (sakoma, dėl žodžio auré vartojimo). § 10. Rytinė riba. Nuo Ukmergės ši riba eina Graužiėčių — Jogvily, Paprėniškių — Inkilų kaimų tarpais, rytine Petrašiūnų, Daugėčliškių puse, Šašučlių mišku (pabaiskėnai paprastai jį vadina: Šašuolių girė), pro Širvintas Kaimynų link. Į rytus už minėtos ribos pirmiausia yra rotininkai, kurie, kaip žinoma, pailgėjusį kirčiuotą negalūninį a verčia neįtemptu, mažai labializuotu o su silpnu a atspalviu (2): ritas ~ rūtas, s3ka ~ sūko, mina (< * mand < * mind) ~ mano, Išibas ~ laibas, kdlnas ~ kalnas, kdfve ~ karvė. Cia susiaurėja ir tokioje pačioje pozicijoje esantis e (> e): géras ~ géras, namélis ~ namélis, praštėšne ~ prastésnė, pétnij ~ pérniai, Félva ~ Zélva. Rotininkavimo izoglosa, prasidėjusi nuo Šventosios, visa laiką labai ryški. Tiktai šiek tiek sunkiau nustatyti, kur ji baigiasi pietuose, kadangi ten vietos tarmė dėl lenkų kalbos įtakos beveik išnykusi ($ 5). Paskutiniai aiškių rotininkų kaimai ® Esamuose dialektologiniuose žemėlapiuose (APh, 4 (1933); LKRŽ, 118) maždaug nuo šios vietos (Kalvelių k.) vidurio ir rytų aukštaičių riba toliau išvesta pro Pabaisko — Gelvonų tarpą Musninkų link yra netiksli; plg, §§ 7,8. yra Beivydžiai, Sudėkiai, Liménys. Senų žmonių liudijimu, prieš keliasdešimt metų taip kalbėta dar ir Zibalū apylinkėje (Karališkiai, Matūkai, Drubliénys...). Iš tikrųjų šios apylinkės vyresniosios kartos atstovų kalboje (nors ji taip pat dažniausiai nėra gryna senoji vietos tarmė) ir dabar neretai galima išgirsti rotininkų ypatybes: pdkase ~ pūkasė, tindi „tenai“, géras, didėšnis ~ didėsnis, gė?ė ~ gėrti. Už likusios rytinės ribos dalies (Širvintos — Kaimynai) žymesnių fonetinių skirtumų nuo tiriamosios tarmės nepastebėta. Tiktai vietoj žodžio šaknies senojo dvigarsio en, ėjusio po /, daugiausia yra in: lintė ~ lentą, lifigvas ~ lefigvas. $ 11. Pietinė riba. Prasidėjusi ties Kaimynais, ji eina pietine Musninkų pusė iki Neries, o toliau Nerimi iki pietvakarinės ribos ($ 7). Ši riba sutampa su dialektologiniuose žemėlapiuose nurodyta dzūkavimo izoglosa?. Tačiau iš tikrųjų UKMERGĖ oViliaudžiai | ' Deituva a, ie ® Ry ygirkilai ORimeisie ži o“ pa he Rat o aaa Daugėliškiai | ao ai Be o Satudliai : į! o: *. 33 5 Mižniūngi 130% i nai 3.3 M džiaio 2 Velma Krikštėtai,,,.* “ p at i i i OSližiai | r o Ags ~ un igiškiai | si pninkai J Fotoriikial ey | i t iojų d Gg Šninonys | ji © Družiai į i Ramašksrys o tgašiai H OTaučiuliai amoen 1 may 2 la AS 3 Ll + y mainai 8 waren 6 1 pav. Rytų aukštaičių pietinės tarmės plotas ir ribos. I — rytų aukštaičių pietinės tarmés riba, 2— vidurio aukštaičių riba, 3—rotininkų riba, 4—dziky riba, 5—administracinių rajonų ribos, 6— miškų ribos, "Pig.: APh, 4 (1933); LKRŽ, 118, 10 dzūkavimo ypatybės dabar retai pasitaiko net gerokai į pietus už šios ribos, pvz., apie Kernavę, Miežionis, Paparčius dažniausiai sakoma: diena, tik, gaidžai, šveČai. Prieš 50—60 metų, senų vietos žmonių tvirtinimu, čia dzūkuota labiau. Be to, senų žmonių ir dabar vietoj gaidžiai, svečiai kartais pasakoma gaidei, Sveti. Galima sakyti, dėsningai senosios kartos atstovų vartojamos veiksmažodžių būtojo kartinio laiko vns. I asmens formos yra: dudau „audžiau“, vedaii „„vedžiau““, matali „mačiau“, stafail „,stačiau“. Tokios formos pasitaiko ir artimesnėse rapt vietovėse (Janiénys, Juknėnys...). Už pietinės ribos neatitraukiamas kirtis (išskyrus atskirus žodžius), Garsynas 1. Balsiai $ 12. Tarmėje yra šie balsiai: a — kaip Ik; yra trumpas: šakd ir ilgas: ldpe ~ lapė. a — pūstinis (kiekybiškai ir kokybiškai redukuotas) a; yra tiktai trumpas: duga ~ auga, stalas ~ stalas. ¢ — kaip Ik; yra trumpas: vedi, seni ir ilgas: véde ~ vėdė. 2 — atviras, platus (su a atspalviu) e; yra trumpas: nes ~ nešū ir ilgas: neša ~ nėšaš, ė — kaip Ik ė; yra tiktai ilgas: tėvas, katė. s — atitrauktas į užpakalį €; yra tiktai ilgas: /škė ~ 1&kti, varle ~ varlė, i — kaip lk; yra trumpas: visi ir ilgas (šiek tiek mažiau įtemptas negu Ik y, į) : viras ~ vyras, žišĖ ~ Žįsti. ot — kaip rusų k. 54 ar lenkų R. y; yra trumpas: prapuolols ~ prapuolgs ir ilgas: striukė: ~ strykt. 0 — šiek tiek atviresnis už Ik o; yra tiktai ilgas: £mdnes ~ Zmonés. u — kaip Ik; yra trumpas: guli ir ilgas (šiek tiek mažiau įtemptas negu Ik #, y): rūkas ~ riikas. Po suminkstinty priebalsių ir j balsiai a, o, # suprieSakéja, kartais net iSvirsta kitais balsiais (plg. §§ 75, 76). 2. Neskiemeniniai balsiai § 13. Tarméje yra šie neskiemeniniai balsiai: į — tarpinis tarp i ir ji: jimi ~ ifūti, rédif ~ rodei. 4 — tarpinis tarp vir v: šdkau ~ $okau, turėjių ~ turėjau, 3. Priebalsiai § 14. Tarmėje yra šie priebalsiai: 5, d, g, j, k, Lm, n, p, 7, 5, 8, t, 0, 2, žŽ. Tariami jie daugiausia taip pat, kaip ir 1% pvz.: bdsas, ddrbas, gdras, kūtmis, 8 Tačiau e paplatėjimas ne visada vienodai ryškus. Dėl šios priežasties, o taip pat dėl transkripcijos paprastumo, paplatėjęs e toliau atskiru ženklu nežymimas, t. y. jo vietoje visur rašomas paprastas e (išskyrus tą darbo vietą, kur apie e paplatėjimą kalbama, § 77). ? Remdamasi eksperimentiniais tyrinėjimais, lietuvių literatūrinės kalbos priebalsių tarimą aprašo V, Vaitkevičiūtė savo disertaciniame darbe „,Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis“; žr. LKK, 1, 5—66 (1957). 11 mdžas, ndgas, pddas, rdtas, sasas, šaukštas, tūkas, vdras, zūrza, ždda. Tarmės I yra šiek tiek kietesnis negu Ik. Priebalsis x, eidamas prieš gomurinius R, g, tarmėje, kaip ir Ik, virsta liežuvio užpakaliniu, pvz.: rinka ~ tifika, žiūge ~ Zefigé (n — kietas liežuvio užpakalinis x, g — suminkštėjęs liežuvio užpakalinis n; kitur darbe šis n atskirais ženklais nežymimas, t. y. visur rašoma nm). Retai, daugiausia nelietuviškos kilmės žodžiuose, dar pasitaiko priebalsiai f, ch, h, pvz.: fAbrikas, chardkteris, aha Prieš priešakinius ir supriešakėjusius balsius priebalsiai tariami minkštai, pvz.: Dėržas, dirba, lipa. Priebalsis j yra visada minkštas, pvz.: jié, joji ~jbji, jėja. Plačiau apie priebalsių minkštinimą žr. $ 89. 4. Afrikatos § 15. Tarméje yra šios afrikatos: c, ¢, dz, dž. Jos tariamos kaip ir lk; gali būti kietos ir minkštos, pvz.: cūkras ~ cūkrus, cipi ~ cYpti, Čdiža ~ čaižo, čepsėti, dzaki, dzimbinėi, adžabėdi ~ atžabėti, džirkšt. 5. Dvigarsiai $ 16. Dvigarsiai yra dviejų rūšių: 1. Dvibalsiai: ai, au, ai, all, ei, éi, &i, ie, ii, ill, of, ui, uo, pvz.: ldibas, " maišas, kdulas, laūkas, galvai ~ galvai, dirbau ~ dirbau, véidas, reiki ~ reikia, | ševėį ~ žievėj, žalėį ~ žolėj, siena, kdtiį ~ kūtei, žindjių ~ žinėjau, galodį ~ galvėj, zuikis, duona. 2. Mišrieji dvigarsiai: al, am, an, ar, am, an, el, em, en, er, él, ém, én, er, em, en, il, im, in, ir, ol, om, on, or, ul, um, un, ur, pvz.: paltas, andm, kitan, vdrna, vėžam, rufikan ~ raikon, dėlnas, kemši, sént, verki, vėl, katėm, gerešnėn, nėr < nėra, didelėm ~ didelėm, žalėn ~ žolėn, pilnas, šimtas, piit, pirmas, kdl „kodėl“, lazdėm, galvėn, kilt, stimi, šuūta, purvas. Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių atskirus sandus sudarantieji garsai tariami taip, kaip ir tie patys garsai, nejeinantieji į dvigarsius. Tiktai dvibalsių ie, uo atskiry sandų tarimo negirdėti. Dvibalsio au (paprastai tvirtagalio) pirmasis sandas kartais (bet ne visada!) tariamas su silpnu o atspalviu, pvz.: pdūkšte ~ paūkštė „paukštis“, sdilsas ~ satisas. 6. Trigarsiai § 17. Tarmėje yra šie trigarsiai: sel, iem, ien, ter, uol, uom, uon, vor, uoj (uot), pvz.: abjem, kasdign ~ kasdičn, tuom, duofikepi ~ dūonkepę, publka ~ pėlka, šuorkas ~ 30rkos „„šorai“, tuoj. Trigarsiai yra naujai susidarę; kai kurie jų reti> pasitaiko tik nelietuviškos kilmės žodžiuose. 12 Vokalizmas I. Balsių kiekybė § 18. Tarmėje skiriamas dvejopas balsių ilgumas: yra trumpieji ir ilgieji balsiai (apie dvigarsių atskirų sandų ilgumą žr. $ 20). Tačiau ilgieji balsiai tarmėje nėra tokie ilgi kaip, pvz., vakarų aukštaičių pietinėje tarmėje. Rapt jie yra šiek tiek trumpesni. $ 19. Balsių kiekybė tarmėje daugiausia priklauso nuo kirčio: a) Visi nekirčiuoti balsiai tarmėje yra trumpi, pvz.: (prieškirtiniai balsiai) grudai ~ grūdai, grišiėla ~ grįžtėlė, kusnélis ~ kąasnėlis, lapini s ~ lopinYs, makėi ~ mokėti, šakinėt šokinėti, ufalikas ~ ąžuoliūkas, vejėlis ~ véjélis, virėla ~ ~ vytėlė, žveris ~ žvėris „Žvėris“; (pokirtiniai balsiai) dki ~ ūkį, dkis ~ akys, galvu ~ galvą, gdva ~ givo, kati ~ kite, mékitu ~ - mékyty, rufikas ~ rafikos, régesi ~ rogése, Some ~ Žėmė. b) Kirčiuoti balsiai tarméje yra ilgi, pvz.: bėga, dėbali ~ ėbuolį, narės ~ norės, gt (dif ~ gydyti, šilai ~ siūlai, Visth ~ visi], ževė ~ žievė, Foor? mo zveéry! Balsiai, turintieji kirsting priegaidę, tariami šiek tiek trumpéliau uz balsius, turinčius vidurinę priegaidę. Tačiau ir vieni, ir kiti jie yra ilgi. Senieji trumpieji balsiai tarmėje kirčiuoti pailgėja i ir yra vienodo ilgumo kaip ir ilgieji iš prigimties, pvz.: kdš2 ~ kasti, més, riša, tori. Atvejus, kai kirčiuoti balsiai tarmėje yra trumpi, žr. §§ 2la, 27a, 35a, 52, 53, 56, 57, 60, 62—65. $ 20. a) Kiekvienas, kirčiuotas ar nekirčiuotas, dvigarsis sudaro ilgą skiemenį. Nekirčiuoto dvigarsio atskiri sandai yra trumpi, pvz.: paikit ~ vaikyti, lauki, peilū ~ peiliū, puikibe ~ puikybė, kalba, kartū, delnt ~ delnfi, vefki, mifkiĖ ~ mirkyti, stulpėlis, plumpsėt, pubvi nas ~ purvynas. b) Kirčiuotų dvigarsių atskirų sandų ilgumas priklauso nuo priegaidės. 1) Tvirtapradę priegaidę turinčių dvigarsių pirmasis sandas tariamas ilgai, o antrasis — trumpai, pvz.: ddilinė, kaulas, Svéikifii, baltas, šdrka, gėlė, bert. Balsiai 7, u, eidami kiréiuoty tvirtapradZiy dvigarsiy pirmaisiais sandais, pailgėja ir, atrodo, tariami vienodai ilgai su tokioje pačioje padėtyje esančiais a, e (dar plg. $ 19b), pvz.: kilpa, dirba ~ dirba, škifiė, stimda ~ stumdo, Rili. 2) Ilgai tariami ir vidurinę priegaidę turinčių dvigarsių pirmieji sandai. Šių dvigarsių antrieji sandai tariami trumpai, pvz.: vėl, gerdį < gerojė, Sakén. 3) Tvirtagalę priegaidę turinčių dvigarsių ilgai tariamas antrasis sandas, o pirmasis yra trumpas, pvz.: baikė ~ baigti, nailjis ~ natijas, Šveiči ~ šveičia, šalnu ~ šalną, daišas, perka, vilkas, dumblas. 4) Dvigarsių, tariamų su kirstine priegaide, antrasis sandas yra pusilgis, o pirmasis — trumpas, pvz.: mažai, mata, sukei, visur, kitan, visam < visamė. c) Dvibalsių ie, uo atskirų sandų ilgumo tarmėje negirdėti. Dėl tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidžių ant fe; uo supanašėjimo, greičiausiai, ir šių dvibalsių atskiri sandai tariami vienodo ilgumo, pvz.: vįenas, šienas, jubdas, juokas. Tas pat pasakytina ir apie trigarsių pirmojo ir antrojo sandų ilgumą, kadangi šiuos sandus tarmėje visada sudaro dvibalsiai ie, wo. "Trečiasis trigarsių sandas tariamas trumpai, pvz.: vigngubas, dviem, tuom „tuo“. 13 mūžšdavau ~ mūšdavau, mūždava ~ mūšdavo; mūilštum, mūštumei ~ mūštuméte; stdksi, stūksiė. Vadinasi, tam tikrais atvejais trumpųjų kirčiuotų 7, w ilginimas tarmėje vyksta ir dabar. i c) Tarmės ž, #, atitinkantieji Ik kirčiuotus 7, Ųų, yra kilę iš in, un tuo pačiu keliu, kaip ir tarmės i, w, atitinkantieji Ik nekirčiuotus į, # ( $ 35c), o tarmės £, #, atitinkančių lk kirčiuotus ę, 4, kilmė yra ta pati, kaip ir tarmės 1, #, atitinkančių ik nekirčiuotus ¢, ą (§ 35d). Tiktai šie 7, #, būdami kirčiuoti, tarmėje nesutrumpėjo; t. y. išlaikė savo ilgumą, pvz.: grist ~ grįžti, lis ~ listi, 1st ~ tisti, £158 ~ Žįstis skdS? ~ skūsti, $452 ~ sifjsti; ay grist ~ grėžti, SkišĖ ~ skésti; džšalas ~ Ąžuolas, kisi ~ kasti, gristas ~ grąžtas, Sula ~ šąla. ol . § 37. Žodžio kamiene or pasitaiko (daugiausia ištiktukuose) vietoj Ik 7, y po sporadiškai sukietėjusių priebalsių, plg. § 90. Apie ol, pasitaikantį žodžio gale vietoj senojo en, ėjusio po /, žr. § 85. 2. Dvigarsiai Dvibalsiai ai (ai) § 38. Tarmės dvibalsis ai yra keleriopos kilmės. a) Tarmės ai, atitinkantis Ik ai, yra tos pačios kilmės, kaip ir Ik. Šis dvibalsis tarmėje yra nekirčiuotas ir kirčiuotas, pvz.: daiktu ~ daiktų, laikiė ~ laikyti; daiktas, raitas, kraipa ~ kraipo. b) Tarmėje pasitaiko dar ir antrinės kilmės dvibalsis ai: 1. Apie tarmės ai, atitinkantį Ik žodžio pradžios ei, žr. § 24a. 2. Vietoj Ik ei: 1) po sukietėjusio / ($ 84), 2) po sporadiškai sukietėjusių priebalsių (§ 90). 3. Kai kuriuose žodžiuose vietoj lk dvibalsio uz (§ 42). 4. Atsirades dėl balsių kontrakcijos ar elizijos (§ 78). Vietoj nekiréiuoto dvibalsio ai pirmojo sando, tarméje kartais tariamas pūstinis a (antrasis sandas 7 > į), pvz.: baiSduse ~ baisiausia, gaidžūkaiį ~ gaidzitkai, kailinei ~ kailiniai, vaikam ~ vaikam. Tačiau toks dvibalsio a: virtimas ai nėra dėsningas. Dažniau jis pasitaiko vyresniosios kartos tarmės atstovų kalboje, o jaunesnieji žodžio kamieno nekirčiuotą ai beveik visada taria kaip Ik, Apie žodžio galo ai, af žr. §§ 66, 67. au (ol) § 39. a) Tarmės au, atitinkantis Ik au, yra tokios pat kilmės, kaip ir 1k. Tarméje jis yra nekirčiuotas ir kirčiuotas, pvz. : ausit ~ ausų, augint, klaus me klausyti; auga, kaulas, latikas, 20 b) Nelietuviškos kilmės tikriniuose varduose tarmės au atitinka retai pasitaikantį Ik žodžio pradžios eu, pvz.: auruopa ~ Europa, augienije ~ Eugėnija. Vietoj nekiréiuoto dvibalsio au pirmojo sando a tarméje kartais girdimas pūstinis a (antrasis sandas # > 1), pvz.: daugau ~ daugiau, dausduse ~ daugidusia, sudaiįžau ~ sudauziali. Tačiau toks tarimas biidingesnis (bet ne dėsningas!) tik vyresniosios kartos atstovams, o jaunesnieji Žodžio kamieno nekirCiuota au beveik visada taria kaip Ik (dar plg. $ 16). Apie žodžio galo au, au žr. §§ 66, 67. ei (if) $ 40. a) Tarmės ei daugiausia yra tos pačios kilmės, kaip ir Ik. Šis ei atitinka Ik ei (dar plg. § 38b). Tarmėje ei yra nekirčiuotas ir kirčiuotas, pvz.: $veikata, šeimina ~ šeimyna, meižėnai ~ Meižėnai „Kulniškių apyl. kaimas“; včidas, séila ~ sčilė, kreivas. b) Rečiau tarmėje pasitaiko kitos kilmės dvibalsis es. 1. Apie kontrakcijos keliu atsiradusį tarmės ef (kuris Ik atitinka gretimuose skiemenyse esančius e ir i) žr. § 78. 2. Prieveiksmis taip tarmėje tariamas teip. „Nekirčiuotas ei tarmėje kartais išvirsta ff, pvz.: (ne)riikéje ~ nereikėjo, grijčati ~ greičiau, krijoaruikis ~ Kreivaraiikis, Erijoulib? ~ kreivulitoti. Tačiau toks ei > ij daugiau pasitaiko tik vyresniosios kartos atstovų kalboje, o jaunesnieji šį dvibalsį žodžio kamiene taria kaip Ik. Apie žodžio galo ei, i žr. §§ 66, 67. ie, uo § 41. a) Tarmės ie, uo, atitinkantieji Ik ie, uo, yra tos pačios kilmės, kaip ir Ik!*. Tarmėje šie dvibalsiai yra tiktai kirčiuoti: 1) senuoju kirčiu, pvz.: pienas, vienas, niekas, šienas; duona, juoktis, kuodas, puodas; 2) atitrauktiniu kirčiu, pvz.: diena, Sviesa, vieni; agubona, aštuoni, krubpa. b) Dvibalsiai ie, uo tarmėje pasitaiko nelietuviškos kilmės žodžiuose vietoj Ik trumpųjų kirčiuotų (ar tarmėje kirtį gavusių) e, o, pvz.: kituiiškas „,chemiškas“, faniera „fanera“; agramiomas, armuonikas, bikuonas „bekėdėnas“, kilometras, papiruosas. Minėto ė virtimas dvibalsiu ie yra retesnis, o pailgėjęs tarmėje lk 2, galima sakyti, dėsningai virsta wo. c) Kitos kilmės ze, wo: 1. Dvibalsis uo tarmėje yra tariamas vietoj Ik o šiuose prieveiksmiuose: kublai „kolei“, lik šublai , lig šiolei“, tublaį „tolei“. 2. Apie kontrakcijos keliu atsiradusį tarmės ie (lk atitinkantį gretimuose skiemenyse esančius : ir a) žr. $ 78. Nekirčiuoti ie, uo tarmėje yra suvienbalsėję (> e, a), žr. §§ 23, 29. Apie žodžio galo ie, uo žr. § 68. 19 Pig, Endzelynas, GF, §§ 14,15. D ret ut § 42. Tarmės wi atitinka Ik vi ir yra tos pačios kilmės??, Šis dvibalsis žodžio kamiene yra retas. Jis pasitaiko tik viename kitame lietuviškame žodyje, pvz.: įišguiniė ~ išgulnyti „išvyti“, mdištitis ~ muistytis, zit, (bus. 1. III asm.) 2uis (greta: zdjiė ~ zūjyti, zdjis ~ zūjys), ir kartais senuosiuose skoliniuose iš slavų kalbų (vietoj slavų y), pvz.: builis (plg. rus. Obuib), smiike ~ smuiké „smuikas“ (plg. brus. cMbIKB), tuinas (plg. rus. ThiH, le. zyn). Skolinyje muilas (plg. rus. MbLIO) ir jo vediniuose dvibalsis «i tarméje dažniausiai virtęs ai ar aj, pvz.: mailas | majlas, įisimailint || įisimailinė < išsimuilinti, mailuotas || mailuotas, Apie dvibalsį ui žodžio gale žr. § 69. Mišrieji dvigarsiai Senieji mišrieji dvigarsiai § 43. Tarmėje, kaip ir Ik, yra 16 senųjų mišriųjų dvigarsių. Tačiau kai kurie iš jų (am, an, em, en dėl išvirtimo kitais dvigarsiais) dabar pasitaiko labai retai. al, ar § 44. Tarmės al, ar yra kilę: 1. Iš senųjų al, ar. Lk jie atitinka tuos pačius dvigarsius, pvz.: galvd, kal; kd?ve ~ karvė, mati. 2. Iš žodžio pradžios el, er, plg. § 24a. el, er § 45. Tarmės el, er atitinka tuos pačius Ik dvigarsius ir yra vienodos kilmės, pvz.: delnai , kėlmas, velkū; Setdis, bėržas. il, ul; ir, ur § 46. Tarmės il, ul, ir, ur, turintieji atitikmenis Ik, yra tos pačios kilmės, z kaip ir 1k, pvz.: vilkai, pilnas, pilvas; pulkas, pūlė; ketvištas, mits, Zifnis; gurkls ~ gurklys, pufui ~ purtyti. Apie veiksmažodžių esamojo laiko 7, ul, ir, ur, atsiradusius dėl metatezės, žr. $ Ya. im, um; in, un § 47. Tarmės dvigarsiai im, um, in, un yra nevienodos kilmės. 1. Tarmės im, in, um, un, turintieji atitikmenis Ik, yra tos pačios kilmės, kaip ir Ik, pvz.: jimi ~ ~ iff, kimštas, gimaii ~ gimdyti; gumbas, dimt; atmifitis, minkštas, phiika; unguris ~ ungur¥s, sunkiį ~ sufikiai, smurika, 2. Tarmės um, im, un, in, atitinkantieji Ik am, em, an, en, yra kilę iš senųjų mišriųjų dvigarsių am, em, an, en, pvz.: kumpėlis ~ kampėlis, simtis ~ samtis, kumpas ~ kampas; kimpine ~ kempinė, pimpe ~ pėmpė, tipi ~ tempti; (un- ® Plg.: Endzelynas, GF, § 18; Otrębski, GrJL, 1, § 244, 22 kai ~ lankai, pdfitis ~ péntis, rufikas ~ raškos; kifirdė ~ kentėti, žintas ~ ~ Žėntas, pifiktas ~ pefiktas. Dėl am, em, an, en > um,.im, un, in amžiaus zr. § 85. 3. Apie tarmės un, atitinkantį Ik en po /, žr. § 85. am, an, em, en § 48. Kadangi senieji am, an, em, en yra išvirtę kitais dvigarsiais (§ 47,), tai dabar tarméje šie dvigarsiai yra reti. Jie pasitaiko tiktai šiais atvejais: 1. em, en yra bendratyje ir jos vediniuose tų veiksmažodžių, kurių esamajame ir būtajame kartiniame laikuose, arba tiktai būtajame kartiniame laike, šie dvibalsiai suyra, t. y. pirmasis sandas įeina į vieno skiemens sudėtį, o antrasis sandas — į kito. Pvz.: i sémi, sémdava ~ sémdavo, semtis, sémk, semitu ~ semtų greta: semū ~ semiū, sémi ~ s€mia, séme ~ sémeé; vėmi, vémdava ~ vémdavo, veiiis, vémk, veiitu ~ vefity greta: vemū ~ vemill, vémi ~ vémia, véme ~ vémeé; témt, tėmsta, tenis, (su)temtu ~ (su)tefity greta: réma ~ t€mo; givént ~ gyvénti, givéndava ~ gyvéndavo, givefis ~ gyvefls, givénk ~ gyvénk, givefitu ~ gyveiity greta: givenū ~ gyvenl, givenafi ~ gyvena; kutént, kuténdava ~ kuténdavo, kuténsu ~ Kkuténsiu, kuteiis, kuténk, kutefitų ~ kutefity greta: kutėna, kuténa ~ kuténo; . sėnė, sénsta, (pa)seiis, (ne)sénk, (pa)seiitu ~ (pa)sefity greta: (pa)séna ~ (pa)séno. Analoginiy am, an néra. 2. em, en yra veiksmaZodZiuose, kurių šaknyje jie kaitaliojasi su im, in (i), pvz.: kimšt, kemša, kimša ~ kimšos krimist, kremta, krimta ~ krimto; list ~ lįsti, lefida, lifida ~ lifido; rinkit, renka, rinka ~ rifiko; shnki, Slenka, šliūka ~ sliūko. Tų pačių veiksmažodžių dėl šaknies balsių kaitos atsiradę am, an tarméje yra išvirtę um, un, pvz.: kumšiė ~ kamšyti, krumtiė ~ kramtyti, ltndžei ~ landžioti, rdfikei ~ rankioti, sluūfikei ~ slankioti. 3. an, en (prieš b, p > am, em) yra esamojo laiko šaknyje, kurioje jie susidarė, atsiradus intarpui x, pvz.: uždkt, užanka, užaka ~ uziko; nukdapiė ~ nukabti, nukamba (< nukafiba), nukaba ~ nukabo; šlapi, šlampa (< Slafipa), (pa)slapa ~ (pa)slapo; sutapt, sutampa (< sutaiipa), sutdpa ~ sutapo; gest, genda, gėda ~ gédo; (nu)séki, (nu)seika, (nu)séka ~ (nu)s€ko; (pra)sméki ~ (pra)smeégti, (pra)Smenga, (pra)iméga ~ (pra)smégo; (su)glépt ~ (su) glébti, (su)glemba (< (su)gleiiba), (su)gléba ~ (su)glébo; apšėpt, apšempa (< apSefipa), apiépa ~ apšėpo; 23 šlėpi ~ Žlėbti, 2 žlemba ( < zlefiba), žlėba ~ žlčbo; brit, brefide, brida ~ brido; kris, krenta, krita ~ krito; skrist, skrefida, skrida ~ skrido; Sniki ~ snigti, Snefiga, Sniga ~ snigo. Žodžio šaknyje dėl intarpo atsiradęs en (em) visada išlieka sveikas, o an (am) kai kuriuose žodžiuose išvirtęs un (um), pvz.: acruiide. < atsiraūda, nesupruiita < nesupranta. Tačiau šis un (um) daugiausia pasitaiko tik senosios kartos atstovų kalboje; vidutiniosios kartos atstovai (nekalbant jau apie jaunesniuosius) čia paprastai taria an (am): acrafide, nesuprante (dar plg. § 94a). 4. Viename kitame garsazodyje, pvz.: am, ami „apie Suns balsą“, amsėt, amisis „kraūikt-kraūiki „apie varnos, juodvarnio balsą“ > grefigrony, gremsi- -gremit ~ gremžt-gremžt ,,gremzimo, gramdymo garsas“. 5. Atskiruose žodžiuose, dažniausiai į tarmę atėjusiuose neseniai, pvz.: dmžis ~ amžius, dmžinas, kambaris ~ kambarys, banga, bandimaj ~ bafidymai, kraiitas, mankii ~ mankyti, safidelis ~ sandėlys, vafigerikšte ~ vangiarykštė „vingiarykštė“, afirkapis, antpečiį ~ antpečiai, befigi < beiitgi. 6. Kai kuriuose tikriniuose varduose, pvz.: patdmsis ~ Patdmsis (pavardė, greičiausiai, i tarmę patekusi iš kitur), samanténis ~ Samanténys (kaimas), mančišėūnaį ~ Mančiušėnai (kaimas). 7. Nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: ambulatuorije „ambulatorija“, anglas, bankas, dakūmentas „dokumentas“, fundamentas. Šios kilmės žodžiuose tarmės am, an taip pat atitinka ir Ik nekirčiuotus om, on, pvz.: kambdinas ~ kombainas, kampuotas ~ komrėtas, kantuora ~ kontora. Apie antrinės kilmės am, an, em, en žodžio kamiene žr. § 49, žodžio gale žr. §§ 72, 73. Antrinės kilmės mišrieji dvigarsiai § 49. Sumažėjus žodžio skiemenų skaičiui ir dviejų gretimų skiemenų garsams susiliejus į vieną skiemenį, atsiranda nauji mišrieji dvigarsiai. Pirmaisiais šių dvigarsių sandais tarmėje gali būti: g, e (atitinkantieji Ik a, e ir nekirčiuotus 0, uo; ė, ie), i, u (atitinkantieji Ik nekirčiuotus 7, y; u, if), 7, # (atitinkantieji Ik kirčiuotus 7, y; u, #), ė, o (atitinkantieji 1k kirčiuotus é, 0), o antraisiais sandais — priebalsiai /, m, nm, r (Ik atitinkantieji tuos pačius garsus). Antrinės kilmės mišrieji dvigarsiai žodžio kamiene yra reti. Dažniau jie pasitaiko tiktai šiais atvejais: į 1. Sudurtinių žodžių, neturinčių jungiamojo balsio, pirmajame sande, pvz. : žalmaige ~. žalmaigė, dvarpanis ~ dvarponis, plangalis ~ plongalys, stargalis ~ storgalys, dankepé ~ duonkepé, šžemdi?bis ~ žemdirbys, žėmvage || žėnvage „žemuogė“, šembjevis ~ šienpjovys, vemplaiikis ~ vienplaūkis, venmafškinis ~ vienmarskinis, ventuftis ~ vienturtis, tdpermalkes ~ popiermalkės, dektindaris, žvirdabes ~ žvyrduobės, šunmažgis, šufikelis, vidūrnaktis, sirma:Selis ~ sūrmaišelis, rauddfilige ~ raudėnligė. 21 Iš rytų aukštaičių tarmių formos brenda, krenta, skrenda pateko ir į literatūrinę kalbą. Plg. J. Jablonskis; Rinktiniai raštai, 1, 264, Vilnius, 1957, 24 . 2. Nukritus ar iškritus žodžių galūnės balsiams ar dvibalsiams, pvz.: dns < ūnas „jis“, adgal || adgal ~ atgal, fir < yra, vidur, del ~ dėl (proklizėje), vd, 14], Lik $81 ~ lig šiol, Sifiden < šiandieną, witan „Antanai“, srėšul „Stasiuli“. 3. Iškritus iš žodžio vidurio balsiui (daugiausia 7), pvz.: kėlnes < kėlinės, šulnis < šulinys, dvilka < dvylika, ketutdlka < keturiėlika (daugiau pavyzdžių žr. $ 79). Žodžio kamiene antrinės kilmės mišrieji dvigarsiai, nežiūrint to, kokią priegaidę turėjo šiuos dvigarsius sudarę skiemenys, dažmiausiai tariami su tvirtaprade priegaide. Tiktai tų kirčiuotų dvigarsių, kurių pirmaisiais sandais yra ė, 0, priegaidė aiškiau negirdima (šiuo atveju visur rašomas vidurinės priegaidės ženklas). Pirmųjų sandy 7, w, lk atitinkančių tiek i, #, tiek J, ff, ilgumas yra vienodas, pvz.: Sufigribis ~ šūngrybis, sirmailelis ~ sūrmaišelis (apie dvigarsių sandų ilgumą dar žr. $ 20). Apie antrinės kilmės mišriuosius dvigarsius žodžio gale Zr. §§ 71—73. 3. Trigarsiai $ 50. Žodžio kamiene trigarsiai yra reti ir pasitaiko tiktai šiais atvejais: 1. Dėl žodžių sudūrimo, galūnės nutrupėjimo ar dėl balsio iškritimo, gretimų skiemenų dvibalsiams ie, uo ir priebalsiams I, m, mn, r, j susiliejus į vieną skiemenį, pvz.: petžiem ~ perZiém, piembufnis ~ pienburnis, $jempjevi ~ šičnpjovį, kazdisn ~ kasdién, sublpalaikis, venublka < vientolika, vemiolktas < vientoliktas, duiofikepi ~ dūonkepę, tof < tuojaū. 2. Trigarsis ien yra veiksmažodžių likti, migti esamojo laiko formose, turin- | čiose intarpą n, pvz.: lenku „Jieku“, lisiki „lieki“, lienka „lieka“; užmijenga „užmiega“, užmiengam „„užmiegame“. 3. Nelietuviškos kilmės žodžiuose trigarsiai uol, uom, uon, uor yra atsiradę iš dvigarsių ol, om, on, or, trumpajam d tarmėje išvirtus wo (plg. § 41b), pvz.: puolka ~ polka, puompa ~ pdmpa, frubontas ~ frontas, nuorma ~ ndrma. Panašiai yra atsiradę trigarsiai ir lietuviškuose žodžiuose: (jiki) kuol < (iki) kol, (iiki) tuo! < (iki) tol. Trigarsiai tarmėje yra tiktai kirčiuoti; nekirčiuoti trigarsiai virsta dvigarsiais, DVZ., papergalis ~ popiergalYs (dar plg. § 49). Apie trigarsių atskirų sandų ilgumą žr. $ 20c. Apie trigarsius žodžio gale žr. $ 74. 4. Šaknies balsių kaita § 51. Tarmėje yra tos pačios šaknies balsių kaitos eilės, kaip ir Ik. Keletas pavyzdžių: 1. e eilė (e-é-i-i-a-o0): béfi, béralas, birėž ~ byréti, batštiž ~ barstyti; brenda, brisé, bride ~ brydė, brasta; | drėbi ~ drėbia, drėpė ~ drébti, drip2 ~ dribti, drapštiė ~ drabstyti, drdblis ~ ; droblius; gėna ~ géna, ginė ,,(karves) ginti“, ganit ~ ganyti, naktigane ~ naktigoné; mžna, užmint, manit ~ manyti, įišmanė ~ išmonė; 25 mėšįė, mėtit ~ mėtyti, sūmatas ~ sąmatas; | nėšė, nėščiį ~ nėščiai || ndščiį ~ nūščiai; ivėti, tverū ~ tveriū, Ėvdre ~ tvčrė, tvdPšriė ~ tvarstyti, todra ~ tvord; VėšĖ ~ vėžti, pravėža, važinėt. 2. i eilė (i-3-1e-ei-ai): dikt ~ dygti, diegas, daigtnt; givas ~ gyvas, acigeivelal ~ atsigeiveléti, gajūs, gaivifit; Eni§t, knišlis ~ knyslys, kndisei ~ kndisioti; likt, lienku „lieku“, laikiė ~ ~ laikyti, palaikis; minint, minta, meitelis ~ meitėlys ,,meitélis“, maitifii; sijė ~ sija, atdseje || atdsaje ,,atsaja“, pdsaitas; ‘ $niké ~snigti, Sniegas, Snegeld? ~sniegelidti, snaigeld? ~ snaigeliéti ,,snyguriuoti“. 3. u eilė (u-ū-uo-au-o): Bluvdi ~ bliūvėti, bldut ~ bliduti, blévai ~ blidvotis gnūšt ~ gniūžti, gūiūšte ~ gniūžtė, gidusi ~ gniaužti; klūpt, klūpčei ~ klūpčioti, Rlaiiptis; likteret ~ lūkterėti, lūkurei ~ lūkuriuoti, lduki; ligt, liobas, laupté ~ laupyti usnūšė ~ uZsnusti, smiida ~ snūda, sndusi; stuburas ~ stuburas ,,kelmas, nukirsto medžio liekana“, stabris ~ stuobrys || stuobris „kelmas; nerangus žmogus“. III. Žodžio galo vokalizmas 1. Balsiai a § 52. Tarméje senasis trumpasis Žodžio galo a yra išvirtęs kitais garsais (žr. § 53). Išlikęs jis yra tiktai įvardžiuose ands, katras, viskas. Dabar tarmėje esantis žodžio galo a (jis visada trumpas) yra šios kilmės: 1. Iš senojo ilgojo tvirtapradžio (kirčiuoto ir nekirčiuoto) a. Lk jis atitinka tos pačios kilmės trumpą a, pvz.: lazdė, galvė, Saka, gera, visa; duona, pieva, šlubota, stora. 2. Iš senojo ilgojo nekirčiuoto tvirtagalio a. Šis tarmės a Ik atitinka nekirčiuotą 0, pvz.: laūka ~laiiko, stdla ~stilo, md¥a ~ mūžo; ldzdas ~lazdos, sienas ~ sienos, stdras ~ stėros; duga ~ augo, dugdava ~ augdavo, diva ~ būvo, ddra ~ daro. Senųjų tvirtapradzio ir tvirtagalio @ žodžio gale trumpéjimas įvykęs ne vienu laiku. Senojo d virtimas balsiu o (§§ 32, 55) rodo, kad to virtimo metu ilgumą tarmėje buvo išlaikę tiktai kirčiuotas (tvirtapradis ir tvirtagalis) žodžio kamieno a ir kirčiuotas tvirtagalis žodžio galo d. Visi kiti senieji (nekirčiuoti žodžio kamieno ° ir žodžio galo, o taip pat kirčiuotas tvirtapradis žodžio galo) d jau buvo sutrumpėję, ir dėl tos priežasties minėtas virtimas (balsiu 0) jų nepalietė. 26 Visose lietuvių tarmėse šiuo metu esantis žodžio gale trumpas a vietoj senojo nekirčiuoto ir kirčiuoto tvirtapradžio @ taip pat rodo, kad jo sutrumpėjimas yra senesnis už nekirčiuoto tvirtagalio @ sutrumpėjimą, bendrą tiktai žemaičių ir šiaurinėms aukštaičių tarmėms. Be to, kai kuriose šiaurinėse rytų aukštaičių tarmėse nekirčiuotas tvirtagalis d ir dabar ne visai sutrumpėjęs, tariamas kaip pusilgis, pvz.: (vns. kilm.) azrdla. ~ atėlo, vafga. ~ vaigo, (vns. kilm., dgs. vard.) šdata.s ~ Adatos, rufika.s ~ raūkos (Debeikiai, Kamajai, Karsakiškis...). 3. Iš senojo &, ėjusio po /, plg. § 54. 4. Iš nekirčiuoto Žodžio kamiengalio wo. Šis a Ik atitinka wo, pvz.: réma ~ rémuo, rdzasi ~ ratuose, sėdasi ~ sdduose. a § 53. a) Tarmės a, atitinkantis Ik trumpą a ar e, yra: 1. Vietoj senojo trumpojo a, ėjusio po kieto priebalsio, pvz.: (atviroje galūnéje) duga, aūna, būna ~ bilina, dirba, duoda, kdla, nėša; (ne)gėra, karšta, šalta; (uždaroje galūnėje) aidamas ~ eidamas, drtas, baltas, darbas, karštas, laūkas, pirmas, vienas. 2. Dgs. galininko galūnėje vietoj: 1) a< dn, ėjusio po kietų priebalsių, pvz.: (nekirčiuotas) bdltas, galvas, geltdnas, pdras, vdrnas; (kirčiuotas) gerys, kasas, kitas, runkas ~ rankas, šakas, visas. 2) e < č, ėjusio pol, pvz.: (nekirčiuotas) didelas ~ dideles, ždlas ~ Zolės; (kirčiuotas) kalės ~ kalės, Raulis ~ kiaulės, varlės ~ varlės. Pūstinio (kiekybiškai ir kokybiškai redukuoto) a (a) atsiradimas, be abejo, yra žodžio galūnės trumpėjimo rezultatas**. Rapt a iš trumpojo a turėjo atsirasti gana seniai — dar prieš tvirtagalio (nekirčiuoto) ir tvirtapradžio (nekirčiuoto ir kirčiuoto) @ žodžio gale sutrumpėjimą, t.y. prieš jų virtimą tarmėje trumpu a (§ 52). Priešingu atveju ir pastarasis a, kilęs iš minėtų senųjų 4, būtų virtęs a. Dgs. galininko formų a, greičiausiai, atsiradęs tuo pačiu laiku, kaip ir a iš senojo trumpojo a. Labai seniai iškritus iš minėtų formų galūnės tautosiliabiniam “4, ir likęs buvusio dvigarsio pirmasis sandas d, matyti, sutrumpėjo taip pat gana anksti (dar prieš senojo -d sutrumpėjimą). Toks pat senas turėjo būti ir dgs. galininko galūninio ė > č, kuris po sukietéjusio / tarmėje dar virto a (dar plg. § 64). b) Tarmėje redukuotas balsis « dar pasitaiko ir vietoj nekirčiuoto (iš seno ar dėl kirčio atitraukimo) žodžio galo w, einančio po kieto priebalsio. Tačiau 4 > a ne taip dėsningai, kaip trumpasis a. Dažniausiai « tariamas uždaroje galūnėje #2 Apie galūnės trumpėjimą kitose aukštaičių tarmėse žr. Vl. Grinaveckis, Galūnių trumpėjimas lietuvių kalbos tarmėse, PIMD, 8, 100 tt. (1959). 23 Veiksmažodžio būti esamojo laiko III asmens forma tarmėje dažniausiai tariama be galinio a: žr (neigiamoji forma ner), bet pasakoma ir nesutrumpėjusi : jira ~ yra (nėra ~ nėra), Cia a neidvirtes a, galifhas daiktas, dėl to, kad forma yra laikytina senu daiktavardžiu, kuris taip pat turėjo galinį d (plg. Endzelynas, GF, § 334). * Plg.: K. Širvydo dgs. gal. wisas PS I 4,, weislingas PS I 48; ir vns, įnag. plunksnu PS I 18, nasztu PS I 52,,;5 Debeikių, Obelių ir kt. dgs. gal. rufikas ~ rankas ir vns. įnag. ruiku ~ ranka, Be to, plg.: Endzelynas, GF, § 212; Endzelins, Gr, § 256. 27 vietoj tarmės u < #, pvz.: lietas ~ lietūs, rūkštas ~ rūgštūs, siūras ~siris, sinas ~ sūnūs, tufgas ~ turgūs, šmdgas ~ Zmogus ( || lietus, sūrus, plg. § 65); rečiau jis pasitaiko ir vietoj kitos kilmės tarmės u ( < ū, uo ir kt.), pvz.: sdldas~ saldūs, grdfas ~ grūžūs, (dgs. gal.) pubdas ~ pūodus, siūnas ~ sūnus. Apie tarmės « likimą po suminkštintų priebalsių ir j žr. § 63. € § 54. Tarméje yra tiktai trumpas žodžio galo e. Tačiau patikimų pavyzdžių, kuriuose būtų išlikęs senasis trumpasis e, nėra (apie vienaskaitos šauksmininko -e žr. $ 64). Dabartinis žodžio galo e yra kilęs: 1. Iš senojo nekirčiuoto č. Šis tarmės e yra atvirame ir uždarame žodžio gale ir atitinka Ik nekirčiuotą é, pvz.: kd?vė ~ karvė, ldpe ~ lapė, medine ~ medinė; dre ~ šrė, kdse ~ kūsė, mdte ~ mite, sake ~ sakė; (vns. kilm., dgs. vard.) katoes ~ kūrvės, ldpes ~ lūpės, šėmes ~ Žėmės, medines ~ medinės. Po sukietéjusio / ( $ 84) šis tarmės e > a, pvz.: sdula ~ saulė, kėla ~ kėlė; sdulas ~ saulės. Nekirtiuoto č trumpéjimas (būdingas ir kitoms šiaurinėms aukštaičių tarméms), be abejo, įvykęs vienu metu su nekirčiuoto tvirtagalio 4 žodžio gale trumpėjimu ($ 52). Rapt, kaip ir daugelyje kitų lietuvių tarmių, -e < -€ yra nukritęs iš veiksmažodžių (visų nuosakų i ir laikų) daugiskaitos I i ir II asmenų formų, pvz.: tūrim, turėjem ~ turéjome, turėdavam ~ turédavome, turésim, turgkim, turėtumem ~ turétuméme; tril, turejel ~ turéjote, turėdavai ~ turédavote, turésit, turékit, turétumei ~ turftuméte. Dgs. II asmens formų minkštas galūnės :** rodo, kad po jo ėjęs e tarméje nukrito dar nelabai seniai. Tą patį rodo ir senieji raštai. Pvz., 1605 m. anoniminiame katekizme ir K. Širvydo ,,Punktuose sakymų“ dar vyrauja dgs. I ir II asmenų formos su galūniniu e: zirime KA 275,14, pramineme KA 11.,, busime KA 535,, daritume PS I 6;;, dirbome PS I 175, pirksime PS II 783, klausikime PS I 83,,, daritumime PS II 1823; žinote PS I lį;, Sedesite PS I 55, Atstokite PS I 6,4, ne imtumite PS II 6,,„, Tačiau tuose pačiuose raštuose jau pasitaiko minėtos veiksmažodžių formos ir be šio -e, pvz.: norim PS I 854, nesimokiem PS I 17,5; pasiputet PS I 279.,, nepažinot PS II 109,4. 2. Iš nekirčiuoto dvibalsio ie. Šis tarmės e Ik atitinka nekirčiuotą ie, pvz.: dif pses ~ dirbsies, kafstises ~ karstysies, mdkises ~ mokysies. 3. Apie e, atsiradusį iš supriesakéjusio tarmės a ( <d, nekir¢iuoto senojo tvirtagalio d, nekirCiuoto uo) žr. § 75. é, £, 0 § 55. Žodžio galo é, o yra kilę iš senųjų kirčiuotų tvirtagalių č, a. Lk jie atitinka tos patios kilmés kirciuotus & 0, PVZ.: gešmė ~ giesmė, karė, ževė ~ žievė; dabės ~ duobės, katės, ževės ~ žievės; 25 Dgs. I asmens formų -m tarmėje tariamas kietai, ų 28 and, kakd ~ kokio, takš ~ tokič; barzdės, galvės, lazdės, mašės, naujės. Po sukietėjusio / (8 84) ė > e, pvz.: kalė ~ kalė, šalė ~ žolė; kalės ~ kalės, žalės ~ žolės. Žodžio galo, kaip ir kamieno (§ 32), senasis kirčiuotas č rapt turėjo susiaurėti dar prieš / sukietėjimą; kitaip po / čia dabar būtų tariamas ne e, bet kitas garsas®S. it § 56. Tarmės 7 (trumpas), kilęs iš senojo trumpojo 7, yra atvirame ir uždarame žodžio gale ir atitinka tos pačios kilmės Ik i, pvz.: dšti ~ ėsti, niesti ~ niėžti; gūli, stdvi, tūri; (vns. vard.) akis, ausis, naktis, vagis. Iš atviro Žodžio galo senasis trumpasis ¢ kartais yra nukritęs, pvz.: šm < šiuomi, rom < tuomi, manim < manimi, medun < medumi. (Plg.: sawim PS I 9355, sunum PS I 24,,, 745, žmogum PS I 10,9, 19,, 54,, greta sunumi. PS I 15015,515, žmogumi PS I 15653.) § 57. Tarmės i (trumpas), kilęs iš 7, lk atitinka tos pačios kilmės 7, pvz.: mati, pati, graži, plari (plg. Tverečiaus graži, placi, brungija „,„brangioji“); (dgs. gal.) akis, ausis, pifris?". Tvirtapradzio -į sutrumpėjimas, reikia manyti, įvykęs kartu su -d sutrumpėjimu ($ 52). -$ 58. Tarmės 7, 7, kilę iš tvirtagalio 7. Šios kilmės i (trumpas) lk atitinka i arba nekirčiuotą y, o 7 (ilgas) atitinka kirčiuotą y. Šiuos 7, 7 turi: IL. ja-kamieniy daiktavardžių vns. vardininkas, pvz.: briedis, miežis, 2bdis; arklis ~ arklys, dagis ~ dag¥s, gaidis ~ gaidys*?8, 2 i-kamieniy daiktavardžių dgs. vardininkas, pvz.: dkis ~ akys, šiėdis ~ širdys, piftis ~ piftys?. § 59. Tarmės 7, 7, atitinkantieji Ik į, yra kilę iš tvirtagalio dvigarsio in, išnykus tautosiliabiniam x (§ 86). Šios kilmės 7 (trumpas) yra nekirčiuotas, o 1 (ilgas; pasitaiko retai) tiktai kirčiuotas, pvz.: dki ~ aki, dufiti ~ daiiti, pifti ~ piiti, vdgi ~~ vagį; kaki ~ kokį „kokį“, taki ~ tokį „tokį“. § 60. 7, atsiradęs iš vietininko formų tvirtapradžio -ėn. Šis tarmės -i Ik atitinka iš to paties -én kilusį -e, pvz.: lauki ~ laukė, miški ~ miškė, sėdi ~ sodė, Dieni ~ piene, šiįeni ~ šienė. '"Tarmėje prieš tautosiliabinio x iš žodžio galo nukri26 Plg.: svėdasiškių kaD ~ kalė, pels ~ pel&; pelds ~ pelės, pami.los ~ pamylės; raguviškių pela ~ pelė, fula ~ žolė; žulas ~ žolės (greta žodžio viduryje kirciuoto &: [Skt ~ 1€kti); plg.: V. Valunta, min. veik., 37; E. Zvirblyté, Raguvos tarmé, dipl. d. (rankr.), 18, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko v. universiteto IFF Lietuviy kalbos katedra, 1954. — *7 Dėl lietuvių kalbos ikamienių daiktavardžių dgs. gal. -is kilmės plg. Endzelynas, GF, $ 236. *8 Plačiau apie lietuvių kalbos įakamienių daiktavardžių vns. vard. galūnių -is, -ys kilmę žr.: Endzelynas, GF, $ 194 (su nurodyta literatūra); J. Kazlauskas, Ilinksniavimo daiktavardžių perėjimas į iolinksniavimą, UMD, 26, 41 tt. (1958). *? Apie lietuvių kalbos i-kamieniy daiktavardžių dgs. vardininko galūnės -ys (rapt > -is) kilmę dar žr.: Endzelynas, GF, § 223; Endzelins, Gr, $ 281; J. Kazlauskas, min, veik., 42, 29 2) nekirčiuotą -on, esantį po kietųjų priebalsių, pvz.: van ~ lėvon, ruiūkan ~ rainkon; 3) nekirčiuotą -én, esantį po I, pvz.: didžidlan ~ didžiūlėn, sdulan ~ sdulén, séilan ~ séilén; 4) -un, esantį po kietųjų priebalsių, pvz.: alait ~ alui, medah ~ medui, turgan ~ tuigun. Kirčiuotas -un kartais išlieka nepakitęs, pvz.: dungun ~ dangun, medun. c) -én, -en, -on atitinka kirčiuotus Ik -én, -on, pvz.: katén, ževėn ~ Žievėn; didelin ~ didelén, Zalén ~ žolšn; galvdn, lazdėn, šakdėn, valdžėn ~ valdžion. d) -in, -in 1k atitinka: 1) -in, pvz.: laviū ~ loviū, piftin, šiPdihs 2) -yn, pvz.: aftin®® ~ artyn, gerin ~ geryn, žemin ~ žemyn; 3) nekirčiuotą -ėm, pvz.: drobin ~ drėbėn, dpin ~ ūpėn, žėmin ~ žėmėn; 4) nekirčiuotą -om, einantį po suminkštintų priebalsių arba j, pvz.: nekėčin ~ niekėčion, sdujin ~ saujon; 5) -un, einantį po suminkštintų priebalsių arba j, pvz.: gdjin ~ gėjun, križin ~ kr¥Ziun, pėčin ~ pėčiun. Dvigarsį -in taip pat turi visų kamienų daugiskaitos įliatyvo formos, pvz.: gerusin, miškiosin, naujėsin, Sakdsin, šiPdi sin ~ širdysin, šemėsin. 3. Trigarsiai § 74. Žodžio gale tam tikrais atvejais pasitaiko trigarsiai em, wom. Trigarsj zem turi daugiskaitos (=dviskaitos) naudininko jvardiné galūnė, pvz.: anjem, baltiem, kitiem, magiem. Nekiréiuotas -iem > -em, pvz., gefdusem ~ geriausiem. Trigarsj -uom turi kai kurių vyriškosios giminės įvardžių vns. įnagininkas, pvz.: aniom, katruom, kakuom ~ kokiudm, rakubm ~ tokiudm. IV. Kombinaciniai balsių dėsniai 1. Balsių prieSakéjimas § 75. Eidami po suminkstinty „priebalsių ir j, užpakalinės eilės balsiai visuomet supriešakėja, pvz.: jdunas, džaui ~ dziduti, pjéve ~ pidvė, ždvaui ~ %i6vauti, jidifit, juosta, lines ~ liūnas. Supriešakėjęs tarmės a kartais net tariamas kaip balsis e. Aiskiau e girdimas šiais atvejais: 1) atvirame skiemenyje vietoj trumpo kirčiuoto ir nekirčiuoto įvairios kilmės (plg. §§ 21-23, 52) a, pvz. :jevai. ~ javai, sduje ~ sauja, pradžė ~ pradžia, žinė ~ žinia; jedinėi ~ jodinėti, žeplinėi ~ Zioplinéti, kéle ~ kélio, naiije ~ natijo, grages ~ gražios, sdujes ~ saujos, turéjes ~ turdjos; jeStéla ~ juostélé, apjese ~ apjuosė, vaftélesi ~ vartéliuose; 3 Tarméje šių prieveiksmiy antrinės kilmės dvigarsis -i# tariamas su tvirtaprade priegaide, 36 2) vietoj dvibalsių az, am, an (kirčiuotų tvirtagaliy ir am nekirčiuoto) pirmojo sando, pvz.: z = z arklei ~ arkliai, gener ~ geniai, naujei ~ naujai; arkleis ~ arkliais, naujeis ~ naujais, švareis ~ švariais*?; medinem ~ mediniam(e), naujem ~ natjame; dodsem ~ dvūsiom, sdujem ~ sdujom, sedéjem ~ sėdėjome; grafen ~ graziai, naujen ~ naujai, fvaren ~ $variaii. Supriešakėjęs ilgas tarmės a (tokį a turi atviras kirčiuotas tvirtagalis skiemuo ir kirčiuoti tvirtapradžiai dvigarsiai) balsiu e nevirsta; šiuo atveju jis tariamas panašiai kaip ir Ik, pvz.: jdvas, (vns. naud.) brufigdi ~ brangidi, naujam, takdm ~ tokiam. Taip yra tariamas ir dvibalsio au supriešakėjęs pirmasis sandas, pvz.: Cds ~ šiaudai, Šaiiras ~ siaiiras, gafiath ~ ganiail, jaura, Rūuras ~ kiauras. Apie žodžio galo senojo trumpojo a > 7 zr. § 63a. § 76. Vietoj suprieSakéjusio nekiréiuoto 4 tarmeje dažnai atsiranda balsis 17, pvz.! : blivdi ~ bliūvėti, blid ūkas ~ bliūdžiūkas ,,dubenéiis®, Sipinét mo Ciupinéti, citing? ~ ¢iuZinéti, dživesei ~ dZiuvésiai, firdėnis ~ Jurdénys „kaimas“, mafičišėnai ~ Mančiuščnai „kaimas“, sibubi ~ siūbuūoti, sildlis ~ siūlėlis, sifitingf ~ siuntinéti, sivėjis ~ siuvėjas, Sifiden < šiundien (plg. Širvydo Siun dienu PS II 995) < šiandieną, šnirėlis ~ šniūrėlis, širėė ~ žiūrėti. Dar plg. $ 63b (su nurodyta literatūra). 2. Balsio e paplatėjimas § 77. Tarmės e yra nevienodo platumo. Vienais atvejais jis yra siauresnis, kitais atvejais jis tariamas plačiau, su balsio g atspalviu, plg.: 1. meti, metei, melt ~ mielių, sede? ~ sėdš Sti, sefitt ~ senill, venjem ~ vieniem; kėli ~ kélig, méte ~ mėtė, sénem ~ s€niam, Féme ~ žėmė, šėmem ~ žėmėm, (jst.) pedi, vési, VėšĖ ~ verti; betšėlis, kelminas ~ kelmynas, mefki ~ mefkia, peiki ~ peikia, véidas, pétkelt, vélf; 2. metė ~ metū, melem ~ mielém, sedém ~ séddm, seni ~ senū, v@ndm ~ viendm; mere ~ méta, senu ~ séng, žemas ~ žėmas, vezdamas ~ vėsdamas, veesk ~ vėžk; beržai ~ beržai, kelmas ~ kėlmas, pefka ~ peika, perkraui ~ pėrkrauti, (su)veltas ~ (su)vėltas. Pavyzdžiai rodo, kad e tariamas siauriau, jei jis eina prieš priešakinės eilės (ar supriešakėjusį) balsį arba minkštą priebalsį (1. atvejas), plačiau — jei prieš užpakalinės eilės balsį ar kietą priebalsį (2. atvejas). Vadinasi, balsį e veikia pojo 38 Pažymėtinas tas faktas, kad K. Širvydas, daugiausia vadovaudamasis fonetiniu rašybos principu, po suminkstinto priebalsio ir j galūnę -ai daugiausia rašo -(i)ei, pvz.: — žodžiey PS I 1,4, seney PS I 3.4, kurtiniey PS I 32, numireliei PS I 325, plačiey PS I 4255, padeieiey PS 1 2853, kurstitoiey PS I 283, stunditoiey PS I 29,, tureiey PS 1 255, weiey PS I 505, žodžieys PS I 18,4, pačieys PS I 18,s, punčieys PS I 39,,, brungieys PS 1 454,, (vns. naud.) kuriey PS I 1445, pačiey PS I 169,, bažničiey PS I 287,g, ir tik žymiai rečiau — (ai, pvz.: ne priderunčiay PS I 43,, duSiay PS I 247,, pinkiays PS II 230;s, weiays PS I 2805, didžiays PS I 3014. Kitais atvejais po suminkštinto priebalsio ir j Širvydo dažniausiai rašoma (i)a, plg.: waykséioia PS 1 32,, persekioia PS II 140,, Kokia PS II 140,, (vns. viet.) kuriami PS 1 45,, kokiamy PS I 42,,, (vns. naud.) ku nomažiasniam PS II 182,,, turinčiam PS II 141, ir tik retai pasitaiko e, pvz. : nužšengęči „nužengiantį“ PS II 70,,. 37 einantieji garsai (vyksta regresyvinė asimiliacija). Tačiau dėl to, kas e veikia, — balsis ar priebalsis, — ne visų nuomonė vienoda®®. Rapt tam tikri pavyzdžiai leidžia manyti, kad šiam balsiui įtakos gali turėti ir balsis, ir priebalsis, plg.: be akjes ~ be akiės, nedrtas m neartas, ne džeras ~ ne Ežeras; kaeps ~képs, pes ~ pėš. Balsio e platumas tarméje dar priklauso ir nuo jo ilgumo. Trumpas e (vejelsikas ~ vėjeliūkas, velnes ~ velniai), atrodo, yra šiek tiek siauresnis, o ilgas e (vejélis ~ vėjėlis, vėlnis ~ vėlnias) — platesnis; taip pat trumpas @ (kepū ~ kepū, kelmu ~ kelmū) — siauresnis, ilgas «e (kėpa ~ kėpa, kelmu ~ kėlmą) — platesnis. Rytų aukštaičių tarmėse balsio e paplatėjimas tam tikrais atvejais yra gana senas reiškinys. Taip manyti leidžia šio balsio rašyba senuosiuose raštuose; plg. K. Širvydo: daug giaro PS 1222,, wisa giara PS I 1725, Mialas PS II 1445, miatu „metų“ PS II 704, sianu „seną“ PS II 7058, Siasztu „šeštą“ PS I 31755, užkialdamas PS II 131,*. Apie tarmėje sukietėjusio priebalsio įtaką po jo einančiam balsiui e žr. §§ 84,90. 3. Balsių sutraukimas ir praleidimas (Kontrakcija ir elizija) $ 78. a) Sudurtiniuose ir priešdėlėtuose žodžiuose, sangrąžinėse formose ar iškritus iš žodžio vidurio priebalsiui, gali susidurti du balsiai. Šie du gretimų skiemenų balsiai tarmėje kartais sutraukiami į vieną balsį ar dvibalsį, pvz.: (a-e > 0, e-1 > ė) pdžere ~ pėžerė (< paežerė); nėr( a) (<ne-yra), nebėr(a) (< ne-be-yra); (a-i> ai, e-i > ei) atdima (< ata-ima), pdima (< pa-ima); nčima (< nė- -ima)*1; (i-a > ie) apsieve ~ apsievé (< ap-si-avė), apsevi mas ~ apsievimas (< ap- -si-avimas) „apavas, avalynė“, nusjeve ~ nusievé (< nu-si-avė)??; (ė-ji > ei, a-ji > ai, a-(v)i > ai) kaleimas (< kalé-jimas); klaimas (< kla-jimas > Ik klojimas), ačlaimas (< atSla-(v)imas). b) Susidūrus dviem gretimų skiemenų balsiams (ar balsiui ir dvibalsiui), vienas tų balsių kartais gali būti praleistas, pvz.: neparinėtas ~ neaparinétos, neplaidži ~ neapléidzia, népkifite ~ neapkentė, neteis ~ neateis, netldida ~ neatléido, 39 Plg, E, Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika, LKK, 1, 159 tt. (1957). 40 Tačiau Širvydas ia (kartais net ea, pvz., Peatras PS II 186,,) vietoj e rašo griežtai neapibrėžtais atvejais ir nenuosekliai; dar plg.: žiame PS I 31,, nužiamintas PS I 304,p atmiatis PS II 61719, didiasnio PS II 73, giwianimu PS II 76,, diagina PS II 76,,, piani PS II 80,,, žodialo PS II 158,, miayly „meilę“ PS II 1705, 183,,, prakiayktas PS II 764, piarpliszis PS II 188,,, niandri „vns. įnag.“ PS II 19943, lampomis PS 1 2275,, prirenkamia PS II 172; ir gielazi PS I 183;„, žiemes PS I 65,4, didesne PS I 57,,, giwenimu PS I 655, degunty PS I 205,, peni PS II 80,;,, žodelo PS I 37,9, meyly PS I 524, 5844, 3494, kieykia PS II 142,,, perkalber PS II 16,4, iš nendres PS II 994, semkite PS I 214,,, apdengieme PS II 182,,. Zenklais ia ,,Punktuose sakymų“ daugiausia žymimas ilgasis (kirčiuotas) e. Be to, ia vietoj e, atrodo, dažniau pasitaiko antrojoje ,,Punkty“ dalyje. #1 Tarméje dar ir greta būtojo kartinio laiko formų atūjemių ~ atiémiau, atajemii ~ atdémei..., pajeme ~ paėmė, nejeme ~ nėėmė dažnai yra vartojamos atdimių, atdimii..., pdime, nčime. : + 2 Pagal nusieve tarmėje, greičiausiai, atsirado ir nujieve ~ nuievé „nuavė“, 38 néivefe ~ neatveze, nest (< ne-esh), neina (< ne-eina), nebeina (< ne-be-eina), nėje (< ne-ėjo), neusėje ~ neužsičjo „nesugyveno, pykosi“, apseif ~ apsieiti, apšaūlt ~ apsiaūti ( < ap-si-aūti), nušailė ~ nusiaūti (<nu-si-aūti). c) Ne visada galima žinoti, ar balsiai sutraukti, ar balsis praleistas; dar plg.: žvairdkis (<Zvaira-akis), babafisis (<boba-aiisis), fiašūė (<ne-jaū), fiaiigi (<ne- -įaūgi), nepaina ( < ne-pa-eina), pasilki (<pa-si-ilgti), pasilsti (< pa-si-ilséti > Ik pasilséti), pasimė (< pa-si-imti). Vadinasi, balsių sutraukimas ir praleidimas tam tikrais atvejais labai arti vienas su kitu siejasi“, 4. Balsių iškritimas (Sinkopė) § 79. a) Tarmėje daugiausia pasitaiko trumpojo nekirčiuoto i iš žodžio vidurio iškritimo atvejų, pvz.: 1. Kaip ir Ik, iš žodžių: kelnes ~ kėlnės (< kelinės), vélnis ~ vélnias (plg.: wetinas PS I 1443, welinas PS II 47,,, wélino DK 13,,, 144, ir welno KA 133,, wėlno KA 144). 2. Iš žodžių: dešnė, dešnis ~ de$n§s (plg. Ik: dešinė, dešinys), šilma (plg. Ik šilim2), šulnis ~ šulnys (plg. Ik šulinys), ametka, ametkdnas (plg. Ik: Amėrika, amerikonas). 3. Iš skaitvardžių: veniolka ~ vienūolka, vemiblktas ~ vientolktas, dvilka mo dvylka, dvilktas ~ dvylktas... deviidlka ~ devyniélka, devifidlktas ~ devyni6lktas (plg.: Dwilika PS I 104,,, septiniolika PS I 22614 ir dwilka KA 244 455 Ik: vieniiolika, vieniolikias...). 4. Iš priesagos -inykas, -ė (=Ik -ininkas, -ė), pvz.: lidnikas ~ liūdnykas (< liūdinykas), mainikas ~ matnykas (< matinykas), gifnikas ~ girnykas (<girinykas), mėšnikas ~ mėsnykas (< m&sinykas), lešidūnikas ~ liežūvnykas (< liežūvinykas). Kartais minėti žodžiai pasakomi ir su i, pvz., lidinikas ~ liūdinykas. Priesagoje -inykas i išlieka, jei, jam iškritus, atsirastų daugiau kaip dviejų priebalsių grupė, pvz.: kaltinikas ~ kaltinykas, rdštinikas ~ rastinykas, kumpinm kas ~ kampinykas, da? Sinikas ~ daižinykas, nors pasakoma ir sekūfidnikas ~ sekūndnykas (greta sektfidinikas), vdlufidnikas ~ vilandnykas (greta valufidinikas) „valandų rodiklis“. Tarmėje taip pat nepastebėta šio i nykimo po priebalsių m, n ir g, k, plg.: nubmninikas ~ nūominykas, daininikas ~ daininykas (dėl malūnikas ~ maliūnykas žr. $ 102), valdkinikas ~ valškinykas. į Balsio 7 iš priesagos -inykas nykimo senumą rodo kai kurie vietų vardai, pvz.: mūšnikai ~ Musnykai (< * Musinikai) „Ik Musninkai“, upnikaj ~ Upnykai (< *Upinikai) „Ik Ūpninkai“, uli Enikai ~ Ulščnykai (< *Ulidinikai) ,,Pabaisko apyl. kaimas“, pasadnikai ~ Pasodnykai (< *Pasodinikai) ,,Gelvony apyl. kaimas“, o taip pat senieji raštai, plg.: prieszniko KA 535, liesuwnikay PS I 82,4 * Panašiai yra ir kitose tarmėse (plg. E. Grinaveckienė, min. veik., 163). Dėl to neatsitiktinai, atrodo, tie patys pavyzdžiai vienų kalbininkų kartais nurodomi kaip balsių sutraukimo atvejai, kitų — kaip balsių praleidimo (plg.: Endzelynas, GF, § 34; Otrębski, GrJL, 1, $ 360). 39 (greta: priesziniko DK 539, priešinikas PS I 5g1, priešinikay PS I 14,, priešinikus PS II 2225). 5. Iš sangrazos dalelytės -si-, pvz.: nezduode < ne-si-dioda, nušnėš < nu- .-si-né§, pastrauk < pa-si-trduk. b) Kitų balsių iš žodžio vidurio išnykimas — gana retas reiškinys, pasitaiko tik viename kitame žodyje, pvz.: kėtres < kéturios, kėtris < kéturis, kėturias, kėrrešdešims < kšturiasdešims (bet: keturi, ketutuū ~ keturių, keturiem...). 5. Balsių nukritimas, įspraudimas ir pridėjimas $ 80. Balsių nukritimo, įspraudimo ir pridėjimo atvejai tarmėje yra reti, daugiausia pasitaiko nelietuviškos kilmės žodžiuose. a) Nukritimas: šaikodė ~ šeikvėti „išeikvoti“, kafdijonas „akordeonas“, lėkštrika, lįekštrika „,„elektra“, lementėris ~ lementdrius „elementorius“, ndlizas „analizė“, raštuot „areštuoti“, raštėntas „,areštantas“, rdpnikas (|| ardpnikas) „bizūnas“, :dmine ~ tdėminė „atominė“, zamabilis „automobilis“. b) Įspraudimas: širetas || širatas || šdratas „Šratas“, gimindzije „gimnazija“, gimindštika „gimnastika“, pdleras „paltas“. c) Pridėjimas: uzbdnas (plg. brus. 36aH) „„ąsotis““, Konsonantizmas I. Kilmė ir tarimas 1. Priebalsiai bd, gs Ry 0, Py Xs 858s ly Ty By EF § 81. Tarmės priebalsių 5, d, g, k, m, p, r, s, š, t, V, 2, š kilmė yra ta pati (ir tarimas toks pat, žr. § 14), kaip ir juos atitinkančių Ik priebalsių, pvz.: burnė, duodu, galas, kdtas, margas, putd, réges ~ rOgės, sdmanas ~ samanos, šaltas, witas, vdkaras, zulifii, ždagaras. j § 82. a) Tarmės j kilmė yra ta pati (ir tarimas toks pat, Zr. § 14), kaip ir Ik, pvz.: jaunas, jdura, juodas. b) Tarmėje j yra išnykęs: 1. Kaip ir Ik, tarp priebalsių ir priešakinės eilės balsių, pvz.: (esam. 1. vns. II asm.) glaudi, keli, šufiti ~ siunti, vefki, (būt. k. 1. vns. II asm.) glaudei 3 Sufiter ~ siuntei, vefke; , (dgs. vard.) šlapi, žali, (naud.) Slapiem, Zaliem. 2. Iš senųjų samplaiky: gj, Aj, Ij, mj, nj, rj, si, ši, Vj, 27, žj, ėjusių prieš uZpakalinés eilės balsius. ISkrisdamas iš šių samplaiky, j paliko suminkstinta prieš jį buvusį priebalsį (t. y. pirmąjį samplaikos sandą), pvz.: rugū ~ rugifi, lak ~ lekiū, Zalé ~ žalia, rama ~ ramiail, gafiau ~ ganiail, sunarei ~ sąnariai, Safiras ~ siafiras, šdudas ~ šiaudas, dave ~ daviaii, sufzath ~ zurziaū, de ~ Ožio, 40 3. Iš vns. vietininko kirčiuotų galūnių -éj(e), i e), pvz.: dabé, ževė, žalė (|| dabéi, ževėj, žalėį) < duobéje, žievėjė, žolėjė; aki < akyjė, ausi < ausyjė, pitti < pirtyje, šiPdį < širdyjė*“. c) Kaip ir daugelyje tarmių, rapt žodžio kamiene yra išlikę lūpinių priebalsių b, p samplaikos su j prieš užpakalinės eilės balsius, pvz.: bjaurūs ~ biaurūs, (su)bjūra ~ (su)biūro, pjdui ~ piduti, pjauštiė ~ piaustyti, Pjevėjis ~ piovėjas, Pjudi i ~ piudyti, rugepjiite ~ rugiapiūtė, $pjaui ~ spiauti, Spjaudalis ~ spiaudilius, $pidve ~ spiove. Žodžio gale j po 5, „Dp yra išnykęs (prieš tai šiuos priebalsius suminkštinęs), pvz.: drebū ~ drebiū, drebath ~ drébiatl, ldpu ~ lapių, vefpir ~ verpiu, vef path ~ verpiall. Prieš prieSakinj balsį 7 po b yra tariamas tiktai prieveiksmyje labjin ~ labyn (greičiausiai, pagal labjau ~ labial). d) Dantiniy priebalsių d, ¢ su j samplaikos, ėjusios prieš užpakalinės eilės balsius, tarmėje (kaip ir Ik) išnyko, virsdamos dž, ¢ afrikatomis®, pvz.: gaidžei ~ gaidžiai, gaidže ~ gaidžio, gaidžiį ~ gaidžiui, gaidžū ~ gaidžiū; švečei ~ svečiai, $vėče ~ svėčio, švėčiį ~ svėčiui, Svečū ~ svečiū, veld ~ verčiū, vePčati ~ verčiali, vefči ~ veičia. l § 83. Tarmės / yra tos pačios kilmės, kaip ir 1k, pvz.: ldibas, lape ~ lapé, Iššas, Iūbas ~ lubos, Lipa ~ lūpa, lieptas, liga, Liki. § 84. a) Tarméje kietasis / (kuris tariamas šiek tiek kiečiau kaip Ik) yra ne tik prieš užpakalinės eilės balsius, bet ir prieš.e (taip pat prieš e, einantį pirmuoju dvigarsio sandu), ė. Balsiai e, ė po sukietėjusio / tarmėje virto a, e, pvz.: Iddas ~ Išdas, Idki ~ Iškia, vėlanas ~ vėlenas, žalėla ~ žolėlė; Idišė ~ Ičisti, laidimas ~ leidimas, dideldi ~ didelči „didelei“, hk šeldi ~ lig šiolči ,,ligi šiolei“; gulšė ~ gulėti, įižšblėsa ~ išblėso, zilėė ~ tylėti, velėna ~ velėna, fale ~ žolė. Priebalsis / tarmėje dar yra kietai tariamas žodžiuose: gėlbai ~ gėlbėti, kalbėi ~ kalbėti, silsėi ~ silsėti „ilsėtis“. Kituose žodžiuose tokiais atvejais, t.y. neidamas tiesiogiai prieš e, ė, I dėl asimiliacijos tariamas minkštai, pvz.: kilpėla ~ kilpėlė, pilnėt ~ pilnéti (dar plg. $ 89d). b) Rapt priebalsis /, eidamas prieš e, ė, yra nesukietėjęs šiais atvejais: 1. Garsažodžiuose (ištiktukuose, iš jų padarytuose veiksmažodžiuose ir kituose žodžiuose), pvz.: klépi, klėpsi, kléptelaje ~ Klėptelėjo, klebeniot, lėpi, lėpsi, lėpterei ~ lėpterėti, lepši s ~ lepšys „lepšis“ ge plėkšt, Pleškėt, Dlepėt, Plepts ~ plepys, plepiis, Plepi, Pletpi ~ pleipia, šIėPĖ, šlepsėt. *4 Dar yra manoma, kad tarmėse vns. vietininko formos aky, ausį... galėjo atsirasti iš formų akij, ausij, kurių j su i (trumpuoju) asimiliavosi į ilgąjį i (= y). Plg. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos :- kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu, UMD, 26, 66—67 (1958). 4 Iš senuosiuose metraščiuose ir kituose dokumentuose (rašytuose svetimomis kalbomis) randamų lietuviškų vietovardžių spėjama, kad *dj, *tjį > dž, & apie XIV a. pabaigą ar XV a. pradžią. Tas virtimas, greičiausiai, įvykęs ne visose lietuvių tarmėse vienu metu, Atrodo, šiek tiek anksčiau jis prasidėjo pietų-rytų Lietuvoje ir vėliau —šiaurinėjevakarinėje Lietuvos dalyje, 41 2. Prieš tarmės e, atsiradusį iš nekirčiuoto dvibalsio ie, pvz.: lemuo ~ liemuš, letaiis ~ lietaus, lešiūvis ~ liežūvis (dar plg. $ 29). 3. Žodžiuose, į tarmę patekusiuose neseniai, kai / kietinimo procesas jau buvo pasibaigęs. Daugiausia tai nelietuviškos kilmės žodžiai, pvz.: kalėdas ~ kalėdos, kaledd? ~ kalėdėti, kalendėris ~ kalendėrius, klebdnas ~ klebonas, lefitas ~ lefitas® „lėtas“, klėtka „narvas“, blėta || dlėka „skarda“, sklėpas „rūsys“. Minkštas / tariamas ir žodžiuose gléiza ,,praskydusi žemė, purvas; skysta, lipni košė“, klévas, lefida, žalėsiį ~ žalėsiai, kurie, atrodo, gali būti ir seni tarmės žodžiai. § 85. Priebalsio / prieš e, ė kietinimas, būdingas ir kitoms aukštaičių tarméms¥, yra gana senas reiškinys. Apytikriai nustatyti / kietėjimo pradžią padeda kita ne mažiau svarbi rytų aukštaičių (ir dzūkų) tarmių fonetikos ypatybė, t. y. senojo dvigarsio en virtimas in. Kaip žinome, senasis dvigarsis en rytų aukštaičių tarmėse yra išvirtęs in arba en (pereinamoji pakopa iš en į in); plg. žodžio švefitė šiose tarmėse tarimą: Svifite (Gelvonai), švifize. (Svėdasai, Obeliai), Svefite (Panevėžys, Pakruojis). Po priebalsio ! senasis en tose pačiose tarmėse sulaukė dar jvairesnio likimo. Cia jo vietoje dabar yra atsiradę dar daugiau naujų dvigarsiy: in, bin, on, un. Toks nevienodas dvigarsio en po ! likimas priklausė nuo to, kas pirmiau — priebalsio / kietėjimas ar dvigarsio en virtimas in — šiose tarmėse prasidėjo. Tose tarmėse, kur pirma en > in, ten !, atsidūręs prieš 7, vėliau sukietėti jau negalėjo. Dėl to čia dabar ir tariama linta ~ lenta, lingvas ~ lengvas. Toks tarimas būdingas visiems rytiniams aukštaičiams, gyvenantiems į rytus maždaug nuo linijos Parévéja — Biržai — Vabalnifikas — Subūčius — Troškūnai — Kavarskas — Vidiškiai — Širvintos — Kaimynai®. Vadinasi, į šį plotą įeina didžiausioji dalis puntininkų (tarp jų visi rytiniai dzūkai). Šiuos aukštaičius pagal lenta > lint(a) galėtume vadinti lintiniūkais. Kitaip atsitiko ten, kur anksčiau buvo sukietintas J. Po sukietéjusio / pirmasis dvigarsio en sandas virto a (taip, kaip e po ! virto a ir kitais atvejais, pvz.: lesa > lasa, leisti > laisti). Taigi lenta, lengvas čia virto lanta, langvas“?. Vėliau, prasidėjus senojo dvigarsio an virtimui dvigarsiu un, kartu su juo išvirto ir savo tarimu nesiskiriantis an < en. Dėl to kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse iš lanta, langvas (< lenta, lengvas) atsirado lunt(a), lungvas (kaip ir runk(a) < ranka). Taip dabar tariama siaurame puntininkų ruože, esančiame į vakarus nuo minėtos vakarinės lintininkų ribos. Svarbesnės šio ploto vietovės yra Smilgiai (Biržų raj.), Krinčinas,Vabalniūkas, Kaisakiškis, Raguva, Siesikai, Ukmergė, Pabaiskas, Gélvonai, 46 Dėl šio žodžio kilmės plg. Būga, RR, 2, 105. 47 Priebalsio / prieš e, ė nekietina tik vakarų aukštaičiai, o visos kitos aukštaičių tarmės (dzūkai, rytų ir vidurio aukštaičiai) šiuo atveju jį taria kietai. 48 Panašiai turėjo atsitikti ir su senuoju dvigarsiu em, ėjusiu po J, plg. K. Širvydo: netymtiby PS I 1144, nelymti PS I 125,. Tačiau dabar su šiuo em, ėjusiu minėtoje pozicijoje, ne visose tarmėse yra išlikę pavyzdžių. 49 Nurodant su / kietinimu susijusias ribas, daugiausia remtasi surinktąja lietuvių kalbos atlaso medžiaga. 50 Taip (su dvigarsiu an) šiuos žodžius dabar taria vidurio aukštaičiai, vakariniai dzūkai ir Zietelos tarmė, kur priebalsis / prieš e, é yra kietinamas, o senieji an, en neverčiami un, in. 42 Čidbiškis, Musninkai, Kernavė. Taip pat lunta sako ir pietiniai pantininkai (Truskavės, Ramygalos, Krekenavės apylinkės). Visus šiuos aukštaičius, tariančius lunt(a), galime pavadinti luntinifikais®. Į jų plotą, kaip jau matėme iš aukščiau suminėtų vietų vardų, taip pat įeina ir visa rapt. Dvigarsis an, virsdamas un, turėjo dar pereinamąjį laipsnį — dvigarsį on (pirmasis sandas — siauras trumpas o). Šią stadiją iki šių dienų išlaikė dalis rytų aukštaičių tarmių. Tokiu būdu iš lanza (< lenta) atsirado ir dabartinė šių tarmių forma lont(a) (kaip lonk(a)s < lankas). Taip tariantieji rytų aukštaičiai, kuriuos galima pavadinti lontinifikais, gyvena visame pontininkų plote ir šiaurinėje pantininkų dalyje. Kaip minėta, kai kur senojo en, ėjusio po /, vietoje dar pasitaiko ir dvigarsis win. Šio dvigarsio kilmė, atrodo, ne tokia aiški. Atsirasti jis tiesiog iš in (< en) negalėjo, nes priebalsis / prieš in vėliau nebūtų sukietėjęs. Tai rodo ir žodžiai lindo, linguoti, linksmas, kurių I prieš in visose rytų aukštaičių tarmėse tariamas minkštai. Dėl to ir kai kurių kalbininkų teigimas, kad tose tarmėse, kur tariama Žointa, pirma en > in, o paskui sukietėjo /, atrodo, ne visiškai teisingas ir, be to, nesuprantamas. Tačiau loinrta negalėjo atsirasti ir iš lanza ar lunta, nes tokio virtimo pavyzdžių taip pat neturime. Vadinasi, šis bin vietoj senojo en turėjo atsirasti kitu keliu. Galimas daiktas, kad kai kuriose aukštaičių tarmėse prieš / kietėjimo pradžią dvigarsio en pirmasis sandas jau buvo susiaurėjęs, t. y. en > en. Pavyzdžiui, žodžiai šventė, žengti tuo metu čia buvo tariami šventė, žengti. Užėjus I prieš e, é kietinimo bangai, lenta (< lenta), lengvas (< lengvas) čia imta tarti lenta (lenta), lengvas (lengvas). Tačiau šiose tarmėse en toliau virto in, t. y. šventė, žengti > švintė, žingti. Po kietojo I suužpakalėjęs pirmasis sandas ¢ (==) šio tolesnio proceso (en virtimo in) metu taip pat turėjo pavirsti užpakaliniu 7 (=). Bet jei formų linta, lunta ir lonta vartojimo izoglosos daugiau ar mažiau yra aiškios, tai šiuo metu ploto, kuriame yra sakoma Jlbinta, griežtai apibrėžti negalime. Turimoji tarmių medžiaga rodo, kad dabar /binta dažniausiai pasitaiko tiktai šalia kitų formų: greta linta (pvz., apie Dieveniškes, Adutiškį ir kitur), lunta (pvz., rapt plote apie Musninkus, Čiobiškį, Pabaiską ir kitur). Galimas daiktas, seniau leintos vartojimo izoglosa buvo ir aiškesnė, bet vėliau šią formą išstūmė jau minėtos linta ir lunta. Pavyzdžiui, K. Širvydo daugiausia yra rašoma: nenusilynks PS I10;,, tynktumes PS I 6,9, ne nusilynkiau PS 124,,, aplinkis PS I 84s, pralynkia PS I 138;s, nulink PS I 21815, pražlynktas PS I 327,,, nusilynkia PS II 12,4, nusitinkimo PS II 90,,, pralynkt PS II 92;, lyngwa PS I 514, lyngways PS I 52,4, tingwu PS I 243, yngwesniu PS I 271753, tyngwa PS 11 36,, žynciugas PS I 38, ynciugays PS I 39,9, 12753, Žynčiugais PS II 70,,. Tiktai gana retai pasitaiko: pralinkia PS I 185,,, lynciugu PS I 38, lindiugays PS I 16144, linciugay PS II 160;, slanksti PS II 179,5, prylanke PS II 171,y, pasilankie PS II 183, 81 Galima pridurti, kad ir luntininkai vietoj senojo en, ėjusio po /, kartais pasako iz. Pvz., jų ploto šiaurinėje dalyje (nuo Latvijos sienos beveik iki Ukmergės) dažniausiai yra sakoma /ifikt ~ lefikti. Tačiau dėl tokio šio veiksmažodžio tarimo čia gali būti kaltas ir kitas veiksmažodis — lifikti, Panašus šių veiksmažodžių maišymas pasitaiko į ir rapt, tiktai čia pagal lufikt < lefikti ir vietoj lifikti pasakoma lufikt (plg.: prikrove vėžimu — net ašis lufiksta „prikrovė vežimą — net ašys linksta“), 43 lunčiugays PS I 374,,. Į pastarąsias Širvydo raštų formas, atrodo, galima žiūrėti arba kaip į spaudos klaidas, arba kaip į patekusias iš kitų tarmių. Tačiau dabar, kaip jau sakyta, leita daugiausia pasitaiko tiktai kaip gretiminė forma ir, be to, dažniau tose vietose, kur lintininkai ribojasi su luntininkais ar vakariniais dzūkais. Tai verčia manyti, kad ši forma (bent kai kur) gali būti ir kitokios kilmės negu aukščiau nurodėme. Pavyzdžiui, minėtų tarmių paribiais lointa galėjo atsirasti vėlesniais laikais kontaminacijos keliu iš formų lunrta ar lanta ir linta (pirmųjų formų sukietėjęs / + paskutiniosios formos dvigarsis iz). Trumpai peržvelgę / tarimą prieš senajį dvigarsį en, grįžkime prie / kietėjimo senumo klausimo. ; Iš tikrinių lietuviškų vardų, patekusių į kitomis kalbomis rašytus senuosius dokumentus, matome, jog mišrieji dvigarsiai am, an, em, en jau apie XIV a. vidurį kai kuriose rytinėse tarmėse buvo išvirtę wm, un, im, in. Pati šio virtimo pradžia, greičiausiai, siekia dar senesnius laikus. Be to, tiek minėtų dvigarsių virtimas, tiek priebalsio / kietėjimas, spėjama, prasidėję rytuose ir vėliau plitę į vakarus. O kadangi pačios rytinės lietuvių tarmės vietoj /enra dabar taria linta, tai priebalsis / turėjo būti pradėtas kietinti šiek tiek vėliau negu dvigarsiai am, an, em, en > um, un, im, in. Tačiau tarp šių dviejų reiškinių pradžios ilgas laiko tarpas negalėjo praeiti, nes kitas aukštaičių tarmes, būtent luntininkus ir lontininkus, jau pirma pasiekė / kietinimo banga ir tik vėliau tose tarmėse prasidėjo minėtų mišriųjų dvigarsių virtimas. Tačiau taip buvo šaknyje, o žodžio gale galėjo būti ir kitaip. Pavyzdžiui, vietoj senojo vienaskaitos galininko *saulen (> 1k saulę) lauktume: lintininkų plote sauli (dėl n nukritimo žr. § 86), luntininkų — saulu ir lontininkų — saulo. Bet iš tikrųjų ne visada taip yra. Lintininkai ir šiauriniai luntininkai, gyvenantieji puntininkų plote nuo Latvijos sienos maždaug iki Ukmergės, dabar daugiausia sako saulet, o lontininkai ir luntininkai, gyvenantieji pantininkų plote, — saule. Likusioje luntininkų pietinėje dalyje, kurią beveik visą užima rapt, vns. galininkas yra saulu. Pažiūrėkime, kaip greta linta ir lunta galėjo atsirasti sauloi, o greta lonta ir lunta — saule. Fonetiškai šios formos galėtų būti išriedėjusios taip. Senasis galininkas *saulen rytų aukštaičių tarmėse turėjo praeiti stadiją *saulen. Šią stadija užklupo / kietinimo banga, ir saulen > saulen. Pastaroji forma vienoje minėtų aukštaičių dalyje (lintininkuose ir dalyje luntininkų) toliau virto *saulbin >> saulai, o kitoje dalyje (lontininkuose ir dalyje luntininkų) daugiau nekito ir, nukritus vėliau iš žodžio galo m, Čia atsirado saule. Bet taip atsitikti galėjo tiktai: 1) jei žodžio galas ilgiau negu šaknis išlaikė an, en virtimo dvigarsiais un, in pirmąją stadiją — dvigarsius on, en, arba 2) jei žodžio galo an, en virtimas dvigarsiais un, in (taip pat per pereinamąjį laipsnį on, en) prasidėjo šiek tiek vėliau už tų pačių šaknies dvigarsių virtimą. Vienaip ar kitaip žodžio galo an, en pati virtimo proceso pradžia taip pat turėtų būti senesnė už ! kietinimo pradžią. Tačiau iš rytų į vakarus šaknies ir žodžio galo an, en virtimo bangos turėjo slinkti ne vienodu greitumu, Pastaroji banga, arba, teisingiau, žodžio galo dvigarsių an, en virtimo pirmoji stadija (> on, en), ėjo žymiai sparčiau, aplenkė šaknies ax, en kitimą ir luntininkus bei lontininkus 44 pasiekė dar prieš / sukietėjimą. Rap t žodžio galo, kaip ir šaknies, an, en > un, injau po I (prieš e) sukietėjimo. Šį šaknies ir žodžio galo dvigarsių an, en kitimo ir I kietėjimo tarpusavio ryšį aiškiau galėtume pavaizduoti lentelėje (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Senojo šaknies ir žodžio galo (vienaskaitos galininko) en kitimo ir / kietėjimo rytų aukštaičių tarmėse santykis pradinė forma en > : an, en > tarmės pavaI kietinimo dinimas pašaknies |galūnės Į|šaknies |galūnės banga šaknies galūnės gal žodžio lenta tarimą linta |*saulen| linta | *saulen | linta | *saužom | squids | lintiniūkai *saužbin | sautoi lenta | *saulen| lenta |*saulen|lanta | *saulen | lunta | *saulen | saule | luntinifikai *saulen *saulan *saulun | saulu lenta | *saulen | lanta | *saulen | lonta | *saulzn | saulę | lontiniūkai Tiesa, be aukščiau minėtų vns. galininko formų, tose pačiose tarmėse kartais dar pasitaiko ir kitos formos, pvz., lintininkų plote: sauli (Dieveniškės, kai kurios Molėtų rajono apylinkės ir kitur), saulu (Šašuoliai, Lyduokiai, kai kurios Anykščių rajono apylinkės ir kitur). Pastarosios formos kai kur gali būti taip pat senos, išriedėjusios tiesiog iš *saulen. Bet negalima užmiršti ir to fakto, kad žodžio galas yra žymiai nepastovesnis už šaknį, kad jis vienu ar kitu būdu greičiau gali patirti ir kitų formų įtaką. Pavyzdžiui, rytų aukštaičių tarmėse ė-kamienių žodžių, turėjusių senąjį garsų junginį -/č, daugelio linksnių galūnės po / sukietėjimo visiškai sutapo su o-kamieniy žodžių galūnėmis. Plg. Debeikių tarmės žodžių ranka ir saulė linksniavimą: Vienaskaita V. Trunka, sdula. rurika.s, K. runika.s, saula.s ruūnku., N. rufikai, saulai runka.m, G. runku., sdulot., sdulu. ruiikas, Į. rufšiku, saulų runka.m, Vt. rufūika.j, saula.j (ir ža.ldį runka.s, runkėj, greta ža.lėj „žolėje“) runkds, Il. rušūka.n, sdula.n (ša.ldėn ruiika.s, runkdn, greta fa.len „žolėn“) runkds, Daugiskaita saula.s saulu. sdula.m sdulas sdula.m (ža.lėm greta Za.lem „žolėmis“) (ša.lds, Za.les „žolėse““) (ša.lds, ža.lės „„Žolėsna““)5? 52 Plg. O. Sedelskytė, Debeikių tarmės daiktavardžių linksniavimas, MADA, 1 (4), 200 tt. (1958). 45 Rapt veiksmažodžių esamojo laiko intarpas x -+ kamiengalio /, r duoda Jn, rn, pvz.: dilna < diūla > Ik dšla, škilna < skifila > Ik skyla, švilna < sviūla > Ik svyla, (Ari)šilni < (pri)šinli > Ik (pri)šyli, arpulna < atpuiila (atpuonla) „Ik atpuola“; (nu)švifna < (nu)sviūra > Ik (nu)svyra, prakuina < prakiufira > Ik prakitira. Ar minėtų priebalsių metatezé įvykusi prieš an > un, ar po jo, sunku pasakyti, kadangi tarmės formos abfabalna „apžabąla“, nukafna ,,nukara® rodo vienaip, o formos bulna , bala, sulna ,,sala®, šulna „šąla “ rodo kitaip. Toks nevienodumas galėjo atsirasti dėl kitų formų įtakos. Pirmosios formos šaknyje (prieš /, r) balsį a vietoj « gali turėti pagal tokias formas, kaip: abžšabalį ~ apžabalti, abfabdla~ apzabilo, nukd?i, nukdra ~ nukūaro; antrosiose w vietoj a galėjęs atsirasti pagal billa ~ bila, sila ~sila, Sila ~33la (šios formos tarmėje taip pat vartojamos)®2. . Be to, galimas daiktas, ne visuose veiksmažodžiuose intarpas » atsiradęs vienu metuS3. Vadinasi, ir metatezė vienose esamojo laiko formose galėjo įvykti anksčiau, kitose — vėliau. Retesni atvejai, kai tarmėje In >_ nl, DVZ., aukstiehlikas < augštielnykas (greta dažniausios tarmės formos aukštįenikas, plg. § 95). b) Tolimoji metatezė tarmėje pasitaiko nedėsningai, tik viename kitame žodyje, pvz.: keremėkas || (dažnesnio) kemerėkas „„Kreivas, šakotas medis; nerangus, griozdiškas žmogus“, vardilifikis || vardtinklis ~ vorštinklis. Šios rūšies metatezė kartais įvykusi (ar įvyksta) nelietuviškos kilmės žodžiūose, tikriniuose varduose, pvz.: čevertkas ~ čeverykos „pusbačiai su auliukais“ (plg.: rus. uepeBHK „„moteriškas batelis su auliukais“, o taip pat Širvydo dierewikos PS I 69,,), raiilas ~ Ratilas, raulékas ~ Raulidkas (dažniausiai pasakoma senesniųjų tarmės atstovų vietoj ladiras ~ Laūras, laufdkas ~ Lauriokas). 6. Priebalsių išnykimas § 95. Apie dėsningą tautosiliabinio # iš žodžio vidurio ir žodžio galo išnykimą žr. $ 86. Kiti priebalsiai iš žodžio vidurio išnyksta tik atskiruose žodžiuose, pvz.: apini s (< apvynys) — apynys, aukštįenikas (< augštielnykas) ~ augštienykas (dar plg. § 94a), dėšims < dėšimts, dešimėris < dešimtmėtis, dešimnttas < dešimtnytas, kafkvabalis < kaikl(a)vabalis, ktrbezdalis < kūrm(ia)bezdalis „apvalus grybas, prinokes pilnas rudų dulkių“, p/Aksna < plūnksna (plg. Širvydo: phiksnomis PS I 85,,, pluksnu ,,vns. įnag.“ PS I 18), zimpt (< zvimbti) —zimbti. Svetimžodis liekarstva „„Vaistas“* (plg.: le. lekarstwo, rus. JiekapeTBO) kai kur tariamas liekarsta. Apie priebalsių iš žodžio vidurio iškritimą dėl asimiliacijos žr. § 9la,. § 96. Iš žodžio pradžios priebalsis numetamas labai retai. Tik senosios kartos tarmės atstovai be vpasako dnta ~ anta ,,vanta®, o taip pat svetimžodžius dpna || vépna „kalkės“ (plg. le. wapno), dpninis || vépninis „,kalkinis“. 62P]g, dar tarméje pasitaikančias formas: sula „salo“, šūla „„šalo“, stilt ,,salti®, silt „šalti“, kurios taip pat, greičiausiai, atsiradę pagal sula, šūla, 63Dėl intarpo atsiradę mišrieji dvigarsiai an, en tarmėje labai dažnai išlieka sveiki (plg. § 48,5), nors kitose rytų aukštaičių tarmėse ir senuosiuose raštuose šios kilmės dvigarsiai daugiausia pavirtę kitais, pvz.: runda KA 1339, PS II 44,, tumpa „tampa“ PS I 89,,, ginda PS I 954. 52 § 97. Apie j žodžio gale išnykimą žr. § 82b,. Kiti priebalsiai iš žodžio galo nukrinta retai, daugiausia trumpuose žodeliuose (jungtukuose, prielinksniuose ir kt. ), pvz.: d < af, ben < beiit, da < dar, ji <if, un < aft, pala < palauk. Apie priebalsio iš žodžio galo išnykimą dėl asimiliacijos Zr. 9la,. 7. Priebalsių pridėjimas ir įspraudimas § 98. Žodžio pradžioje prieš priešakinės eilės balsius (7, 7, e, ė) ir dvibalsį ie tarmėje visada tariamas i, pvz.: įinkstas ~ inkstas, file ~ ylė „yla“, įėglis ~ &glis, įeškd? ~ ieškoti, jena ~ iena. Sis į visuomet įspraudžiamas prieš tuos pačius šaknies balsius po priešdėlių, pasibaigiančių balsiu, pvz.: apt iilgis~apyilgis, paitlgas ~ pailgas, nujimt ~nuimti; nujejath ~ nuėjau, préjemiy ~ praémiau; nuiéde ~ nuéde, prijéde ~ priéde, suféde ~ suéde; paiieska ~ paiesko, suijeska ~ suieško. Po priešdėlių, kurie baigiasi priebalsiu, į prieš minėtus balsius tariamas tik tada, kai priešdėlio priebalsis neįeina į šaknies skiemenį, pvz.: ap-įimi, ap-įeškdti ~ apieškoti, ap-įįeška ~ apieško, bet: apimt (tariama: a-pimt), apėje (: a-péje) ~ apėjo; įiš-iėde ~ išėdė, įiš-iješka -—išieško, bet: įišėje( :ji-šėje) išėjo, įišeme (: i1-Seme) ~ išėmė; péi-iimi ~ périmti, pėf-įeškai ~ périeskoti, bet: péreje (:pé-reje) ~ pérėjo; už-įėde ~ užėdė, bet: užėje (: u-žėje) ~ užėjo; ufi-įiė ~ anifti „jimti“, bet: unejau (: u-nejaft) ~ anéjail „įėjau“. § 99. Prieš žodžio pradžios wo tarméje pridėtas v, pvz.: vuodas ~ todas, vudga ~ toga, vubsis ~ Ūosis, vuostif ~ tostyti. Greičiausiai, čia v atsiradęs dar prieš nekiréiuoto uo > a; plg.: vadega < vuodega < uodega, vagdui < vuogduti < uogduti, vagendjis < vuogiendjas < uogiendjas, vaštinėt < vuostinéti < uostinéti. Širvydo ,,Punktuose sakymų“ šio vprieš wo nėra, plg.: uoday I 2604, uoga 1 321,,. ; Rapt v prieš minėtus wo, «a tariamas ir po priešdėlių, pvz.: privagdva ~ priuogavo, įišvagdva ~ išuogavo, apvuošte ~ apuūostė, suvuode ~ sutodė. Prie naujai į tarmę patekusių žodžių wopriebalsis v nepridedamas, pvz.: uostas ~ Uostas. Be šio v taip pat tariami žodžiai: uošvis, Uošvene ~ Uošvienė, asvije || ašvijė ~ uošvija. Prieš ov yra atsiradęs tiktai žodyje vėpus (vdpas), -i < opus, -i. Priebalsis v tarmėje kartais įspraudžiamas tarp priešdėlių nu-, suir šaknies e- (< €-), é-, ei-, pvz.: nuvejalt ~ nuėjau , nuvéje ~ nuėjo, nuveil ~ nueiti; suvejau ~ suéjail, suvéde ~ sučdė, suveina ~ sueina (dar plg. § 24a). § 100. Žodžio pradžioje kartais pridedamas priebalsis s. Sis s dažniausiai pasitaiko prieš kir rečiau prieš kitus garsus, pvz.: skabinėtis || kabinėtis, Škerečdtis ~ skerečiotis || kereddtis ~ kerečiėdtis „skeryčiotis“, Skeresbtis ~ skerežiėtis || kerešdtis ~ kerezittis, 53 $hdsi, pra-Skėst || kes, pra-kést, Sketd? ~ skétoti || kerdė ~ kétoti, skrėgž de ~ skrėgždė „Kregždė“, Škikilis || kiki lis, Sveti, nu-Stvétt, nu-si-Sive?t, sprufikšė „„prunkšti“, atasprunkščioji ~ atasprunkščiūoja „ataprunkščia“. Tiesa, ne visada aišku, ar minėtais atvejais priebalsis s pridėtas, ar jis nukri~ tęs. Veiksmažodžiuose šis sdaugeliu atvejų gali būti atsiradęs iš sangrąžinės dalelytés -s(i)- — pagal priešdėlėtas sangrąžines formas ap-sikabinėti, nu-sitvėrti, pa-siilsėti, kurios tarmėje virto ap-skabinėt, nu-šivėti, pa-silsef, pradėtos vartoti ir nepriešdelėtos formos skabinėt, 820EPL, silsei8*. $ 101. Priebaltio įspraudimas į žodžio vidurį — gana retas reiškinys, pvz., api I nastris „apynasris“; šiek tiek dažniau pasitaiko nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: aksfaltas „asfaltas“, čerėkšne ~ čerėkšnė „trešnė“ (plg.: rus. 4epeliHst, le. czerešnia). 8. Skiemens praleidimas $ 102. Atsidūrus greta dviem tokiems pat ar panašiems (su vienodais priebalsiais) skiemenims, vienas jų kartais praleidžiamas, pvz.: aštanitas (~ aštuonytas) < aštuonianytas, aštanitis ( ~ aštuonšjttis) < aStuonianftis, malinikas ( ~malfinykas) < malfininykas, varguomkas ( ~ vargdnykas) < vargdninykas. 9. kir gkaitaliojimasis § 103. Saknies pradžioje kartais R kaitaliojasi su g, pvz.: ap-ké pt || ab-gėpt „apglėbti, užgrobti“, nu-keipt || nu-geipi ,,sumenkéti, sunykti, nugaisti®, kirkšnis ~ kirkšnys || girkšnis ~ girkšnys „,kirkšnis“. Sutrumpinimai“ APh — Archivum Philologicum, Kaunas. (Skaitmenys riebiu šriftu rodo knygas, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) brus. — baltarusių. Būga, LKŽ — K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, Kaunas, 1924, Būga, RR — K. Būga, Rinktiniai raštai, 2, Vilnius, 1959. dipl. d. — diplominis darbas. DK, KA — Der polnische Katechismus des Ledezma und die litauischen Katechismen des Daugsza und des Anonymus vom Jahre 1605... herausgeg. von Ernst Sittig, Gėttingen, 1929. DK— Daukšos 1595 m. katekizmo tekstas. KA — Anoniminio 1605 m. katekizmo tekstas. 84Plg, Otrebski, GrJL, 1, § 543. Apie pridėtinį s-lietuvių ir kitose kalbose dar plg. Būga, RR, 2, 104. 8 Cia nenurodyti gramatikos terminų sutrumpinimai, Jie tokie kaip ir ,,Dabartinés lietuvių kalbos žodyne“, Vilnius, 1954, 54 DP — Postilla Catholicka. Tai est: Ižguldimas Ewangeliu... Per Kūnigą Mikaloiv Davkszą... Wilniui Drukarnioi Akadėmios... 1599. Endzelynas, GF.— J. Endzelynas, Baltų kalbų garsaiir formos, Vilnius, 1957. Endzelins, Gr — J.Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951. IFF — Istorijos-filologijos fakultetas. KA + — žr. DK, le. — lenkų. Ik ; — literatūrinė kalba. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. (Skaitmenys riebiu šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) LKRŽ — Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948. MADA — Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai, serija A, Vilnius. (Skaitmenys riebiu šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose— metus.) min. veik. — minėtas veikalas. Otrębski, GrJL — J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, 1 (1958), 3 (1956), Warszawa. PIMD — Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai, Vilnius. (Skaitmenys riebiu šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) PS — Širwyds Punktay sakimu (Punkty Kazan). Teil I: 1629, Teil II: 1644... herausgeg. von Dr. Franz Specht, Gottingen, 1929. raj. | — rajonas. rankr. — rankraštis. rapt — rytų aukštaičių pietinė tarmė. rus. — rusų. tt. — įr tolesni (puslapiai, paragrafai). UMD — Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslo darbai, Vilnius. (Skaitmenys riebiu šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) Universitas — Universitas lingvarum Litvaniae .,.1737, Vilnae. 55 LITERATŪRINĖS KALBOS BALSIŲ IR DVIGARSIŲ ATITIKMENŲ TARMĖJE RODYKLĖS 1 rodyklė Literatūrinės kalbos balsiai tarmėje atitinka: tarmės Ik ; ; žodžio kamiene žodžio gale a u (§ 35d), @ (§ 360) u, ū (§ 654) e e (§ 27), @ (§ 77), a ($824,26), ie ($41)| i (§§ 60, 64), « (§ 53a), & (§ 85)9* ¢ i (§ 35d), £ (§ 360) i (§§ 61, 85), ar (§ 85), u (§§ 654, 85) é ė, e (§ 32), e (8 28), «e (§ 77) é, £ (§ 55), e, a (§ 541) i i (§ 35a, b), 7 (§ 36b), 8 (§ 37) i (§§ 56—58, 62) y i ($ 35b), 7 (§ 36a), w (§ 37) 7,1 (§ 58) į i (§ 35¢), 7 ($ 36c) i i (§ 59) o 0 (§ 32), a (§ 22), e ($ 75), uo (§ 41)| 0 (§ 55), a (§ 52,), e (§ 75) u u (§ 35a, b), @ (§ 36b), i (§ 76) u (§ 65,5), « (§ 53b), i (§ 63b) u u (§ 35b), u (§ 36a) u (§ 653) ų u (§ 35c), # (§ 35c) u, # (§ 653) 2 rodyklé Literatūrinės kalbos dvigarsiai tarméje atitinka: tarmės Ik : žodžio kamiene žodžio gale ai ai, aj (§ 38) ai ($ 66), ai, if (§ 67) ei ($ 75) ei ei, if (§ 40), ai (§ 38) ei, ai (§ 66), af, if (§ 67) ie ie (§ 41), e (§ 29), «e (§ 77) ie (§ 68), e (§ 544) ui ui, ai, of (§ 42) ui (§ 69). af, if (§ 67) uo uo (§ 41), a (§ 23), e (§ 75) uo (§ 68), a (§ 524), e (§ 75) al, ar al, ar (§ 44) el, er el, er (§ 45), al, ar (§ 44) il, ir, ul, ur il, ir, ul, ur (§ 46) im, in, um, un| im, in, um, un (§ 47,) am, an, em um, un, im (§ 47,), am, an, em (§ 48) en in (§ 47,), un, vin (§ 85), en (§ 48) | ®OHETHUKA H)KHOI'0O I'OBOPA BOCTOYHBIX AYKINTAKTOB K. ®. MOPKYHAC Pea3iome B pa6ore u3yuaercsi 3BYKOBOH COCTAB, BOKAJIH3M H KOHCOHAHTH3M ToBopa. Ilojgxoji K 0Os55cHeHHIO (DOHETHUECKHX SIBJIEHHI —HCTOpHYeCKHH. PakThl MCCJIeJOBAEMOr0 TOBOpa CPABHHBAIOTCA C COOTBETCTBYIOUIMMH (dakTaMH JHTEpa68 Vietoj lk vns. įnag. -a, -e (< ,, , -ūn, -8n) tarmėje dar yra -af, -iį, bet šių dvibalsių atsiradimas, greičiausiai, yra ne fonetikos reiškinys, o morfologijos (Zr. § 67), 56 TypHoro si3blka H JApYrux TOBOpoB. IlpuBojįsTcA HeKOTODpbIe Iapa:iJie/IM us JDEBHHX MUCHMEHHBIX NamsTHHKOB (uame Bcero u3 K. Illupsujnaca , Ilynkraii cakumy**). Bo BBegeHHuH OINpejieJieHa TeppuTopusi roBopa. Dosiee BakHbIMH HacenéHHbIMH IIyHKTaMH 3TOTO roeopa ssasiorcss [lammne, ITaGajickac, Kpukuireuai (Yxmeprckuit p-ox), I'anBonaii, Baracnapuiuksaii, HYéouuknc, Mycuuskaii (LupBHHTCKHH p-OH). [IpeBHHe coueTaHusi am, an, em, en B TOBOpe IPOHU3HOCATCS Kak um, u(n), im, in), Hanp.: sūmtis ~ samtis ‘koBu‘, rufiku (< *rankan) ~ raūką ‘pyKYy’, tifpt ~ tempti “TSHYTb“, pinki~ penki ‘mate’. [lo aToMy npuH3HaKYy HcCCJIejįyeMbIė TOBOP OTHOCHTCA K TpyNNe BOCTOYHO-aYKLITAHTCKHX. Ha 1ioro-3anajje u 3anaje (npumepHo no JinuuH. HeébGumkuc — Kefixénuc — ManyiomeHall — CamanTonuc — KasbBsiisiil) OH rpaHHuHT C CpejįHe-ayKLITaKHTCKHM rOBOPOM, B KOTOPOM YIOMSIHyTble COUeTAHHS MPOM3HOCATCS KaK B JMTEpaTypHoM sidbike. CliellyeT OTMETHTb, YTO TPaHHLA MeXJAY BOCTOYHO-AYKIITaHTCKHM H CpeliHe-ayKIUTaHTCKUM JAuajiekTaMd OT KalibBsiJisė Ha I0ro-BOCTOK paHblie 6blia ycTaHosieHa He TouHO (cp. Archivum Philologicum, 4, Kaunas (1933). HekoropbiMHh (poHeTHYeCKHMH OCOOEHHOCTSIMH HCCJIe/lyeMbli TOBOp OTJUYaeTCs H OT JAPYIHX BOCTOYHO-ayKWITAHTCKUX roBopoB. 3a pekoii IllBentod or Kaubssiasii No Ykmepre (T. e. 3a ceBepo3anajHOH TpaHHLEH roBopa) BMECTO JApeBHero -d TNPOMSHOCHTCA PEeAVIMPOBAHHBIA TIJACHBIH v (pievy ~ pieva ‘ayr‘, galvy ~ galva 'rofiosa’), Oe3yapHble rJacble 0, ė B cepejiiHe CJIOBa TMpeBpaTHJIHCb B Y, £ (sudelis ~ sodélis ‘camuk’, sidé? ~ sėdėti ‘cupieth’). [acHblii # Tam Ke NPOM3HOCHTCA H BMecTO OesyjapHoro ju¢roHra uo (dunela ~ duonélé ‘xne6ymko'). BocTounasi rpaHuna MAST MexIy HaceJiŠHHbIMH nyHkTamu [payxeusit — Morsusiak, Ilanpenumksiii — HMukunaai, a 3areM Jecamu no HanpaBJIeHHIO K IIlupBHHTOC H ganee K tory go Kalivunait. 3a Hei or peku IllsenrToH rmourH ao LlupeUHTOC NPOXKHBAIOT Tak Ha3biBaeMble POTHHHHKaK (NojirHK yJapsieMblii 4 B cepejjuHe CJIOBa OHH IIPOM3HOCST Kak Malo naGHa/mM30BAHHbIė 0 C He3HaUHTe/IbHbIM OTTEHKOM IJiaCcHOro @, Hanp.: rotaj~ ratai “KOJIeca; B03, Tejera‘, kėlnas ~ kalnas ‘ropa‘). K BocroKy OT JIHHHH IllupsuurToc — KaiiMunali 3HauHTeJIbHbIX (DOHeTHUeCKHK OTJIMYHMHA He 3aMEYeHO; TOJIbKO BMECTO en IIOCJIe COIVIACHOTO / TaM yaile Bcero npoH3HOCHTCS in (linta molenta “JtockKa“), B TO BpeMsi KaK B OIHCHIBAEMOM TOBOpe IIpOH3HOCHTCS un (lunta ~ lenta). Ha ore u3yyaemblii TOBOp TpaHHUHT C [J3YKCKUM JHAJIEKTOM, 3BykoBoii coctaB, B rosope HMeIOTCSA cjejyiouiye rJacHble: a, 0, e, @, é, £, 1, bl, 0, u. IIpoM3HOLIEHHE IJIACHBIX 4, e, €, 1, O, ¥ B OCHOBHOM TaKOe Xe, KaK H B JuTepaTypHOM s3blke. OcTAaJibHbIe TJIACHBIE MPOU3HOCATCH: 4 — Kak KOJIHYECTBEHHO H KayeCTBEHHO pejįy LKpOBAHHOe a (stalas “cTOJI“), @ — Kak 3BYK CPefiHUH TIO apTHKYJISILHH MEeXAYy e H a (žžmas ~ %Emas ‘HU3KHH'), &¢ — Kak ¢ samuero pasa. (kalbet~kalbéti ‘rosoputh‘), 54 — Kak bl B PYCCKOM si3biKe (prapuolbis~prapiioles ‘nponasumi‘), I'nacueie a, e, @, £, 6, # MOryT ObiTh KPaTKHMH H JIOJITHMH, é, £, 0 — TOJBKO JOJTHMH, a o BCerja IPOM3HOCHTCSH KpaTtko. Kpome Toro, emé BCTpEualoTCsi Tak Ha3biBaeMble HeCJIOTOBbIe i (= į — TNPOU3HOCHTCS! KaK 3BYK CPEJHHH IO apTUKYJSLUMH MEXAY i H J), u(=4 — CPefHUA MEeXAY # H 0). 57 B roBope uMeiorcs 23 corjachbIie (HK3 mux 4 addpukath): b, d, g, j, k, Lmn p, 1.558 9 2 &f, ch, i ¢, & dz, dž. Cornacuuie f, ch, h BCTPEYaIOTCsl OYeHb PEO (Yaile BCEro B CJIOBAX HHOSI3bI4UHOTO NPOMCXOXKJeHus). Bee corsiacHbile MOryT ObITh TBEPABIMH H MSITKHMH, TOJIBKO j BCerja msirkoe, ITpou3HOIUIEHHe HX MOYTH HE OTJIMYAETCH OT NPOH3HOLIEHHS COOTBETCTBYIONUX COrJAcHBIX B JHTepaTypHOM si3bike. Tosbko TBEpaoe / 3jiech MPOH3HOCHTCSl HEMHOXKKO TBEPXKEe UeM B JIMTEPaTypHOM si3hiKe. T'oBopy H3BecTHbI cJeAylole AuTOHTH: at, au, ai, al, ei, ėj, ei, te, if, ių, oi, ui, uo. Kpome Toro, B ropope HMEIOTCS AH(PTOHIHUYECKHE (APEBHHE H BTOPHYHbie) H TPH(TOHrHYecKHe (BCe BTOPHYHbIE) COUeTAHHS: IJIaCHbIH 1, m, n, r HIM nuGTOHT ie, uo+1, m, n, r, 7). Bokasusm. B 3TOM pasjiesie HCCJEAYIOTCS KOJHYECTBO, MPOHCXOXJEHHE H KOMOHHATODHbIe 3aKOHbI IMNiacHbix, HauGojiee xapakTepHbiMH OCOGEHHOCTSIMH BOKaJM3MA rosopa (KpoMe yxe VIIOMAHYTbIX Bbillle) SIBJISIIOTCS: 1. Koym4ecTBO I'JIaCHBIX 3aBHCHUT OT YjapeHusi, HOO Bce Ge3ymapHbie rjacHole (B cepefliHe H B KOHIE CJIOBA) B TOBOpe SBJISIOTCA KPaTKHMH, a yjapsemble (Take H JpeBHHe KpDaTKHe, 3a HCKJIOYEHHEM HeKOTODpbIX CJydYaeB) — JĮOJITHMH. 2. B 6Ge3ymapHOM IOJIOKEHHH COXpaHHJIHCb ApeBHHe JOJITHE a, e, KOTODpbIe B JIUTEPATYPHOM $I3blKe IIepeluJIH B 0, ė: stavét ~ stovėti ‘cToATh’, galvas ~ gélvos ‘(MMEHHT. naj. MH. 4.) TOJIOBbI“, sedét mo sėdėti ‘cupers’, sake~sike ‘cKa3a/l,-a,-H'. | 3. BesygapHbie JMĖOTOHTH ie, #0 NpeBpaTHJIHCb B e, a: penelis ~ pienčlis ‘monouko’, šlatela--šluotėlė “MerėJIKa". 4. BmecTo € B Hauajie CJIOBa NpoOH3HOCHTCSA a: aZeras~@Zeras ‘03epo’, ait~ eiti ‘HATH . 5. BMecTo IpeBHEr0 KparKoro a, a HHOrJa H BMECTO #, B KOHIE CJIOBA TIPOH3HOCATCS: riocJie TBEPAOTO COIJIaCHOTO DpellynHpoBAHHbIė rJacHeil a: dirba ~ dirba ‘paboraer, -IoT“, galzs~gilas ‘Komen’, sunas (lsinus)~siints “cbIH*; nocJie j H MATKOTO COLVIACHOTO i: geri~géria ‘mbéT, TIBIOT', vėjis ~ vėjas 'Berep', sukéis ~ sūkčius ‘MOLICHHHK’. Bmecro apesHero Ž B roBope, Kak H B JHTEPATYPHOM 53bike, B KOHIE CJIOBa IpoH3HOCHTCA KpaTkoe a: galva “roJioBa', varna ‘BOpoHa’. 6. B GesyjapHoM KOHIle CJIOBA IIOCJIe TBEPAOrO COrJIacHOTO ĮĮKOTOHKTH ai, ui > aj: virej~vyrai, vyrui “(HMeHHT. maj. MH. U., Jar. Nag. eA. 4.) MyxXUHHbI, MYXKYHHe', au > GH: dirbau ~ dirbau ‘paboran‘; moc/jie jį H MArkoro COrJIacCHOTO ai, ui > ii: peiliis~peiliais “HoxaMH“, svečiį-usvėčiui “TOCTIO“, au >1ų: Zinojiu ~ žinėjau ‘3Ha/‘. BmecTo Ge3aynapHoro Au(TOHTa ei B OKOHYAHHH Take MPOU3HOCUTCS fį: kérvii~kérvei ‘Kopose‘, KonconantusM. KpoMe He3HauuTeJbHBIX HCKJ/IIOUEHHH, TPOMCXOXKJEHHEe COTJIiaCHbiX TOBOpa TaKOe Ke CaMO6, KaK H COOTBETCTBYIOUIMX COrJIaCHBIX JIHTepaTypHOro s3blKa. 7 CcoxpanuJicsi nepefl TJiacHbIMH 3ajįHerO psiia B OCHOBe cJioBa IIOCJIe ry68 —- HbiX 5, p, Hanp.: bjauribe ~ biaurybė *Mep30cTb, ragocte’, pjaut ~ piauti 58 'pe3arb, nuJiuTb“. H3 coueraHHAė c ApyruMH COrJIaCHBIMH j HCUe3, a *£rj, *dj nepel TJIACHBLIMH 3ajįHero psijla NnpeBpaTH/JIKCb B ¢, dž. j ucue3aeT TaKxe B Y/lapsieMOM OKOHUAHHH HeKOTODbIX (OPM MECTHOro IlajiexKa ej. UKCJIA, Hamp,: dabė || dabéj < duobėjė ‘B sme’, sterble || sšterblėį < sterblėjė “B Jioke“. CorsiacHoe /nepeJi e,ė npoH3HOCHTCS Kak TBEpJoe (NOCJIe JieriaJiaTAJIK30BAHHoro I rJiacHbie e, ė > a, e), Hanp.: ladas~1&das ‘nién‘, lšišė ~ léisti ‘mycTHTb, Pa3pelitTh’ Iškė ~ Iškti “Jierers“. Cyzp0a ApeBHero coueraHHA en MOCJE corJlacHoro Į NnoKa3bIBaeT, UTO B OJHHX BOCTOYHO-ayKIUTaHTCKHX IOBOpax JenanaraJim3aliKsi / IIpOH3OLOJIO NOCJe Toro, Kak COYeTaHHsl am, an, em, en>>um, un, im, in, a B JAPYTHX rOBOpax paHblue ObiJi ĮleriaJiaTAaJIK30BAH Ž H TOJBKO MOTOM IIDOH3ONIJIO H3MEHeHHe YNOMAHYTHIX coueTaHud. K IMOC/IEAHHM OTHOCHTCS H H3YyaeMblii rosop, H6o lunta 3jĮeCcb MOrJIO MOSIBUTBCS TOJIbKO OT lanta <lenta ‘zocKa“. B onuchiBaeMOM roBope H B HEKOTOPbIX JAPYrHX roBopax mnocJje / emė BCTPEUAeTCsi coueTanue bin: Ibinta. OHO, MOBHAMMOMY, MOMIO MOABHTLCSA Tak: 1) lenta>lenta>lenta (mpousowio Aenanaraiusauus I) > lbinta vin 2) nyTĖM KOHTaMHHauKHH (opm lunta usu lanta u linta, B oKoHuaHHH mocJsie / BMeCTO JpeBHero en He BCerJa HMEIOTCA Te Xe caMble 3BYKH, Kak B Cepe/lHHe CJIOBA [Ipexkpe Bcero, 3170 OObsCHSIETCS TeM, UTO: 1) B HeKOTOpbIX IroBOpax H3MeHeHHe en B CepejiHHe H B KOHIE CJIOBA NPOM30LLJIO He B OHO BpeMS, 2) B OKOHYaHHH HEKOTOpble H3MEHeHHS5 MOMNIH NPOH30HTH M03XKe, IIOJį BJIKSHHeM ĮpyrHX opm. B stom pasjene paccMaTpuBAalOTCA H JApYrHe SIBJICHHS KOHCOHAHTH3Ma: [iaJiaraJin3auKHA, ACCHMHJISALHA, ĮKHCCHMHJISILKS, MeTaTe3a COrJIaCHbIX H Ip.