Балтийская гидронимия Верхнего Поднепровья

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA AUKŠTUTINIO DNEPRO BASEINO BALTIŠKOJI HIDRONIMIJA V. N. TOPOROVAS, O. N. TRUBAČIOVAS Šiame straipsnyje glaustai išdėstomos pagrindinės išvados apie baltiškąją hidronimiją Aukštutinio Dnepro baseine, prie kurių mums pavyko prieiti neseniai užbaigtoje didelėje monografijoje „Aukštutinio Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“. Šiame tyrime, be išsamios slavų, iranėnų ir finų elementų Aukštutinio Dnepro hidronimijoje analizės, ypatingas dėmesys skiriamas baltiškojo etninio elemento pėdsakams, atsispindintiems vandenvardžiuose. Pagrindiniai šios darbo dalies uždaviniai buvo, kiek įmanoma, išsamiai surinkti šio regiono baltiškuosius hidronimus; nustatyti baltų paplitimo Padneprėje ribas ir pagrindinius jų telkinius; aprašyti Aukštutinio Dnepro baltiškosios hidronimijos žodžių darybos tipus ir, galiausiai, pamėginti preliminariai suskirstyti baltiškąjį elementą šiose teritorijose pagal tarmes. Pirmasis iš minėtų uždavinių sprendžiamas Padneprės baltiškosios hidronimijos etimologiniame žodyne, kurio dėl didelės apimties čia pateikti neįmanoma. Todėl teks apsiriboti tik atskiromis ištraukomis. Mūsų požiūriu, vienas reikšmingiausių rezultatų yra baltiškųjų pavadinimų pietrytinės ribos Padneprėje nustatymas. Neabejotina, kad ją reikia nukelti gerokai toliau į pietryčius, nei manyta iki šiol, iki Seimo baseino. Tai liudija, pirma, tiesioginių baltų ir iranėnų kalbų kontaktų Seimo baseine faktai ir, antra, ne mažiau kaip dviejų dešimčių baltiškų upių pavadinimų buvimas prie Seimo. Apie baltų ir iranėnų kontaktus, kuriuos bendresniu lygmeniu patvirtina pastaruoju metu užfiksuota keletas stulbinamų baltiškų ir iranėniškų leksinių paralelių (plg. daugelio žemės ūkio produktų pavadinimus ir pan.), galima spręsti ir iš kelių labai konkrečių hidroniminių pavyzdžių. Vienas geriausių – Seimo baseino upės pavadinimas Ропши (iš iranėnų kalbos žodžio, reiškiančio „lapė“), kalkiuojamas ne tik slaviškuoju hidronimu Лисичка, bet ir pavadinimu Лопанка (Ропши intakas), sudarytu 195 iš baltiškos šaknies, reiškiančios „lapė“. Šiuo požiūriu įdomu paminėti unikalų kalkiavimo vieno žodžio ribose atvejį: iranėnų ir slavų hibridinis darinys Хартислова (kur pirmasis dėmuo turi iran. har- „tekėti“, o antrasis atspindi slav. slov- ta pačia reikšme) turi baltų ir slavų dubletą Серцысловка (kur pirmasis dėmuo – iš *Serti- – turi tam tikrų baltiškų bruožų, plg. liet. Sartai ir kt., Сертея Berezinos baseine ir kt.). Galiausiai net iranėniškos kilmės upės pavadinimas Свапа (iš *xvār- „geras vanduo“, plg. netoliese esantį Доброводка), kalbant apie pradinį s, suponuoja baltiškojo kalbos elemento dalyvavimą (kitaip būtų *Хвана). Kita vertus, baltų buvimo prie Seimo neabejotinumą patvirtina visas baltiškųjų hidronimų telkinys dešiniajame šios upės krante: Обеста, вар. Абеста, Обста (plg. liet. Abista), Клевень (plg. liet. Klevinas), Кубрь, вар. Кубарь, Куберь (plg. liet. Kaubri, Kavbre. Спрогис), Вопка (plg. Вопь, iš balt. ирёlare „upė“), Лекта (plg. prūs. Likutte), Вабля (plg. prūs. Wobel, liet. Vabalė; Вабаля, Воболя. Спрогис), Молч (plg. Молча Berezinos baseine, Милча Sožo baseine; prūs. Miluke, liet. Mिलkutis, Milčius), Ратень, вар. Ратень (plg. liet. Rotenis, prūs. Roteniten) ir kt. Įdomu, kad į vakarus nuo Seimo rasti tik du baltiškieji hidronimai: Мороча, вар. Мароча (plg. liet. Merkys) ir Рехта (žr. toliau). Toks baltiškųjų pavadinimų pasiskirstymas leidžia laikyti Seimą savotiška baltų paplitimo pietrytine riba, kurios jie pietų kryptimi neperžengė. Jei šiame regione baltai kaimynavo su iranėnais, kurie galbūt čia atstovauja senesniam etniniam sluoksniui, tai kitose Aukštutinio Dnepro baseino dalyse baltai, be jokios abejonės, buvo pagrindinis etninis komponentas nuo pačios tolimiausios senovės, kurią galima tirti lingvistiniais metodais. Toliau nurodytas baltiškųjų hidronimų telkinys prie Seimo yra gana didelio atitinkamų pavadinimų telkinio Desnos baseine tęsinys. Kalbant apie pakraštines baltiškojo tipo hidronimijos paplitimo teritorijas, pirmiausia reikia nurodyti Desnos žemupį – nuo Seimo įtekėjimo į ją iki pat žiočių. Šiame regione kaip baltiškas hidronimas buvo nurodomas tik pavadinimas Верепето/Верепата (plg. liet. ver- pelas „sūkurys“). Vis dėlto jų čia yra gerokai daugiau, nors ne visi pavyzdžiai vienodai įtikinami: Мордосы (pačiose Desnos žiotyse; plg. liet. Mardosai, kaimo pavadinimą), Тутва (plg. liet. Tytuva), Жевень, вар. Жеведь (plg. liet. Žiaunė, iš žiauna „žandikaulis“), Шмородовка (plg. liet. Smurgainė), Рехта, Мена, Сперия, Вербца, Силенка, Салова, Кокес ir kt. Jau ankstesniuose darbuose, skirtuose baltiškųjų pėdsakų tyrimams dabartinėse slavų teritorijose esančioje hidronimijoje, buvo susiformavusi nuomonė, kad Pripetė yra pietinė baltiškųjų pavadinimų paplitimo riba. Bet kuriuo atveju Kočubinskis, Pogodinas ir Buga nurodė keletą tokių pavyzdžių, o Buga dalį jų siejo su jotvingiais (pavadinimai su -да prie Pripetės ir Vakarų Bugo). Vis dėlto baseinas 196 Pripetė iki šiol nebuvo laikoma vieta, kurioje susitelkęs itin didelis baltiškojo tipo hidronimų skaičius. Šiuo metu galima pateikti ne mažiau kaip pusšimtį baltiškos kilmės pavadinimų iš kairiojo Pripetės kranto. To, regis, pakanka teigti, kad hidronimija į šiaurę nuo Pripetės turi ryškų baltiškos kilmės pėdsaką. Skirtingai nei Seimo ir žemutinės Desnos apylinkėse, kur baltiškieji pavyzdžiai yra mažuma ir bet kuriuo atveju pasitaiko sporadiškai, kairiajame Pripetės krante baltiškoji hidronimija sudaro pagrindinį sluoksnį. Čia priskirtini Морочь (žr. pirmiau), Мажа (plg. liet. Maž-upē), Нача, variantas Начь (plg. prūs. Notis, liet. Notija, Nočia ir kt.), Ненаць (žr. Нача), Бержица (iš balt. berḡ- ‘beržas’, plg. Beržūona), Мытвица (plg. liet. Mituva, latv. Mitava), Оражня, variantas Орижня (plg. prūs. Aryngine), Освица (plg. liet. Ašva), Нертка (plg. liet. Нерята. Спрогис), Шальбенка, variantas Шолбенка (iš balt. *Skalb-/*Skelb-), Плиса (plg. liet. Plisa), Морожа (plg. liet. Margis), Уча (plg. liet. Ančia), Цна (plg. prūs. tusnan ‘tylus’, Tuseine), Яселда, Пина, Пипин, Темра, Лань, Першница, Вессия, variantai Есейка, Сиволка, variantai Сивельга, Доколка, Дуполка, Шацка, Шанька, Яшна, Немегля, Какланка, variantai Оражня, Нератовка, Оресса, Снеролка, Язелица, Несла, Несетня, Тремля, Ковна, Наровля, Свериж ir kt. Daugelis šių pavadinimų turi gana aiškių atitikmenų dabartinių baltų teritorijų hidronimijoje. Visi šie faktai kartu leidžia manyti, kad baltų etninis elementas šiame regione išliko gana ilgai. Ypač įdomu — juolab kad anksčiau apie tai nebuvo rašyta — tai, jog į pietus nuo Pripetės esama kelių upių pavadinimų, kurių etimologija, regis, baltiška. Pirmiausia prie jų galima priskirti pavadinimus Мытва, Pripetės dešinysis intakas; Верпа, Slavečnos dešinysis intakas; Чересса, Devošino dešinysis intakas; Желонь, Slavečnos dešinysis intakas, su intakais Прижолонок, Желонка; Желонь, Sitovkos dešinysis intakas. Žinoma, nagrinėjant šiuos pavadinimus izoliuotai, galima pasiūlyti kitokią jų etimologiją, tačiau bendrame hidronimų, besiribojančių su šiuo regionu iš šiaurės, kontekste išvada apie minėtų hidronimų baltišką kilmę atrodo labai tikėtina, juolab kad kai kurie pavadinimai kartojasi ir tose teritorijose, kuriose baltiškieji elementai neabejotini (plg. Желонь, Веренето, Мытвица į šiaurę nuo Pripetės). Beje, baltiškų elementų buvimas abipus Pripetės atrodo abejotinas tik darant prielaidą, kad Pripetė buvo neįveikiama riba, kaip paprastai teigiama literatūroje. Reikia manyti, kad ši nuomonė šiuo metu reikalauja rimtos korekcijos. Be pateiktų pavyzdžių, turime ir kitų duomenų, leidžiančių suabejoti Pripetės izoliaciniu vaidmeniu. Pirmiausia kalbama apie upių pavadinimų pasikartojimą į šiaurę ir į pietus nuo Pripetės. Tai ypač pasakytina apie pavadinimą Случь, aptinkamą abipus Pripetės, jau nekalbant apie kai kuriuos mažiau reikšmingus hidronimus, kartais pasitaikančius su nedideliais variantais. Todėl nestebina, kad į pietus nuo Pripetės aptinkama nemažai, regis, baltiškos kilmės hidronimų, kuriems galima rasti atitikmenų 197 ne tik kairiajame Pripetės krante, bet ir kitose Aukštutinio Dniepro baseino dalyse. Plg., pavyzdžiui, Сажелка, Rodčos dešinysis intakas, Ubortės dešinysis intakas, Pripetės dešinysis intakas, ir Сажелка (Jelnios apskr., Smolensko gubern.); Бастова, Ušos kairysis intakas, Pripetės dešinysis intakas; čia pat ir Bastovka, Ušos kairysis intakas, plg. Бостя; Вишка, Ubortės dešinysis intakas, Pripetės dešinysis intakas, plg. Виша, Ipos dešinysis intakas, Pripetės kairysis intakas (liet. Viesia); Свидовка, Ubortės dešinysis intakas, Pripetės dešinysis intakas; čia pat ir Свидовец, ežeras Svidovkos baseine, plg. Свида, Berezinos baseine, Свидня, Desnos baseine; Лоша, Čertenio kairysis intakas, Slavečnos kairysis intakas, Pripetės dešinysis intakas, plg. Лоша, Sožo ir Desnos baseinuose, ir kai kurie kiti. Be šių atvejų, tikriausiai reikėtų paminėti baltiškus hidronimus į pietus nuo Pripetės, kurie paprastai neturi atitikmenų kitose Aukštutinio Dniepro baseino dalyse: Сколодинка, Pripetės dešinysis intakas, plg. sen. prūs. Skalden, Scolden, Skoldainiai; Родча, Ubortės dešinysis intakas, Pripetės dešinysis intakas, variantas Радча, plg. sen. prūs. Rudicus, taip pat Рача, Grezlio kairysis intakas, Ušos kairysis intakas, Pripetės dešinysis intakas, variantas Радча); Виговка, Ušos kairysis intakas, Pripetės dešinysis intakas, plg. liet. Vygala, upė, prūs. Wigal; Наровля, Pripetės dešinysis intakas, variantas Наровлянка, plg. lenk. Narew, prūs. Narussa; Ситовка, Pripetės dešinysis intakas, plg. prūs. Seyte, upė, liet. Sietuva; Чолница, Styrės dešinysis intakas, Pripetės dešinysis intakas, plg. taip pat Чолна, Чолкна Iputės baseine; Перега, Ubortės dešinysis intakas, Pripetės dešinysis intakas; Зольня, Ubortės kairysis intakas, Pripetės dešinysis intakas; čia pat ir Золонка ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad baltiškosios hidronimijos pėdsakai telkiasi rytinėje dešiniojo Pripetės kranto dalyje (prie Ubortės, Slavečnos ir Ušos), o vakarinėje dalyje (prie Horynės) jų neaptikome. Taigi pateikti argumentai verčia iš naujo įvertinti seną požiūrį į Pripetę kaip baltų ir slavų hidrologinę takoskyrą (plg. Bugą) ir kartu patikslinti šios pietinės baltiškojo hidronimijos arealo prie Dniepro periferijos pobūdį. Vienas iš didesnių baltiškosios hidronimijos telkinių Aukštutinio Dniepro baseine yra Sožo baseinas. Reikšminga tai, kad ilgą laiką tyrėjai laikė baltiškų pavadinimų buvimą šiame regione neįmanomu. Tik XX a. 3-iajame dešimtmetyje Buga, priešingai nei anksčiau manė, pripažino esant galima nurodyti kelis baltiškus upių pavadinimus prie Sožo. Fasmeris taip pat pripažino, kad šiame regione gali būti keli baltiškos kilmės pavadinimai. Tačiau šių mokslininkų darbų dėka iki šiol baltiškais laikyta mažiau nei dešimt pavadinimų: Волчеса, Четовка, Лямна, Крунка, Узны, Лучеса, Лыза, Чечера/Чечора. Išsamus šio regiono hidronimijos tyrimas parodė, kad nurodytą hidronimų skaičių galima padidinti bent penkiolika kartų (neskaičiuojant variantų). Iš karto reikia pažymėti, kad toliau pateikiama gausybė pavadinimų patikimumo laipsniu ir atitikmenų dabartinių baltų teritorijų hidronimijoje buvimu nenusileidžia anksčiau nustatytiems pavadinimams. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tolygų baltiškosios hidronimijos pasiskirstymą visame Sožo baseine; tai, be kita ko, rodo, kad baltų gyvenvietės nesibaigė šio baseino ribose, bet tęsėsi toliau į rytus. Nesiekdami čia pateikti išsamaus sąrašo ir nekartodami to, 198 kaip jau pažymėjo ankstesni tyrinėtojai, nurodysime tokius pavadinimus kaip Випенка, Упынька (iš balt. upė „upė“), Натопа (iš balt. *Nat-up-/*Nat-ap-, plg. liet. noterė, prūs. noatis „dilgėlė“), Кротка (plg. liet. Krauta, prūs. Kreutho, Kreuto), Ремистово (plg. prūs. Ramestow), Гижинка, Гейшинка (plg. prūs. Gezyelauken), Ворминка (prūs. Wormen), Рудея (iš balt. *Rudēja, plg. liet. Rudė, Рудя. Спрогис, prūs. Rudenik, Ruditen ir kt.), Жубр (plg. liet. Жауберищки. Спрогис, prūs. žiauburys „aukšta vieta“), Молинка (plg. prūs. Moleyn, liet. Molupis,-ys, Молине. Спрогис ir kt.), Očessa (iš balt. *Akesa, plg. liet. Akele), Невежа (plg. liet. Nevėžis), Колпита (baltų pavadinimo perdirbinys, plg. prūs. Gulbiten), Воржанка (plg. Вержа, liet. Viržuva), Габья (plg. taip pat Габель, Гобенка, Гобень, Гобик, Гобеск, Гобья; liet. Gabinės, prūs. Gobayn, Gabelin arba latv. Gauja?), Надва (prūs. Nedwe), Реста (plg. baltų riešuto pavadinimą; taip pat galima lyginti su liet. raistas, prūs. Raystopelk, Reisten), Ректа/Рехта (galbūt iš balt. tarm. *riekst->slav. *rėkt->*rėxt-), Овчеса, Сапелка, Перенка, Пирянка, Лобжа, Удога, Лопца, Вопек, Шелбицы, Чолкна, Откильня, Челена, Вопрат, Опороть, Болдрыжа, Домша, Щолбня, Сельня, Селинка, Скверета, Дымалки, Сенжа, Ситинка, Недна, Навля, Лядужа, Калита, Дрогонка, Селенка, Бовша, Ждовница, Шума, Жадунка, Жадынь, Палуец, Полонка, Лобно, Беседь, Бася, Проня, Чавенка, Кошанка, Кошка, Рыбница, Дубречь, Касна, Саложа, Столеть, Столятка, Картель, Гариста, Бестевенка, Вепренка, Полна, Туросна (Тросна), Судинка, Гжунь, Слунь, Слунь-Мильча, Иволь ir kt. Taigi Sožo baseinas yra vienas iš gausiausių hidronimų ir tankiausių baltų vardyno masyvų, besidriekiančio nuo Ūgrės ir Okos aukštupių, kur baltų hidronimija aptinkama nepalyginti rečiau, iki žemutinės Desnos, kur baltų pavadinimų skaičius pastebimai mažėja. Į rytus nuo Sožo baseino baltų hidronimija telkiasi viduriniosios ir aukštutinės Desnos baseine. Iki šiol baltų hidronimijos šiame regione beveik nebuvo aptikta. Vis dėlto ji čia neabejotinai egzistuoja (apie šimtą pavadinimų), nors kiekybiškai ji bent trečdaliu nusileidžia Sožo aukštupio baltų pavadinimams ir dažnai yra etimologiškai ne tokia skaidri. Iš viduriniosios ir aukštutinės Desnos regiono baltų pavadinimų paminėtini: Стрена, вар. Стряна (plg. liet. Stirna, Stirnė), Стрянница (žr. Стряна), Болва (plg. latv. Bolva, liet. Balvis, prūs. Balowe), Ведьга (plg. Ведога, Ведуга, Удуга; liet. Vadaga, Vedega), Водоча (plg. liet. Vadak(s)tis), Левень (plg. liet. Lėvuo), Чечера (plg. liet. Čičirys, latv. Ciecere), Кицета (plg. prūs. Keikot), Вержейка (žr. Вержа), Локчь (prūs. Lukte, Lucten), Лопанка (plg. prūs. Lopino, Lapraupen, liet. Lapinas, Lapainė, latv. Lapaina; taip pat žr. aukščiau), Залятка (plg. liet. žolėtas „apaugęs žole“), Свидня (plg. prūs. Swyden, Sweiden), Габья, Гобья, Гобеск (žr. aukščiau), Локна (plg. latv. Lukna, liet. Luknė, prūs. Löckeneyn), Лемница (plg. liet. Liminac), Орля (plg. prūs. Arle, liet. Орля. Спрогис), Неруса (plg. prūs. Narussa), Дегна 199 (plg. latv. Deguns, Deguni), Серияжа (plg. prūs. Seringe), Стенева (plg. prūs. Stenge, liet. Stangė-is), Крупела (plg. prūs. Craupolythen, Kraupol-), Венера, Иночка, Улепка, Жеванка, Ледмен, Навля, Рамосуха, Вабля, Вара, Варя, Свеса, Накоть, Сельня, Полна, вар. Пальня, Устарь, вар. Тара, Ратча, Немда, Лития, Думча, Понемель, Шеверка. Ломна, Недна, Присмара, Присмарка, Бестань, Восавка, Турейка, Дамынка, Соложа, Неполобь, Перетесна, Локатен, Сморжиновка, Осова, Соля, Судость, Ломня, Рудомля, Лопузна, Лабезна, Березна, Туица, Стогоревка, Гольбросовка, Тросна, Улица, Ивот/Ивоть, Ветьма, Витемка, Берещанка, Несса ir kt. Baltų pavadinimų gausos mažėjimą Desnos baseine, palyginti su Sožo baseinu, taip pat jų skaičiaus mažėjimą pačiame Desnos baseine iš vakarų į rytus, matyt, galima aiškinti kaip baltų genčių paplitimo rytinių pakraščių artumo įrodymą. Tačiau tiksliau tai nustatyti bus galima tik ištyrus hidronimiją aukštutinės Okos regione. Į vakarus nuo Sožo baseino (Dniepro aukštupyje) plyti teritorijos, kuriose ir anksčiau buvo aptikta nemažai baltų hidronimijos pėdsakų. Vis dėlto ir čia spragų buvo labai daug. Šiuo metu žinomų baltų hidronimų skaičių Dniepro aukštupyje (iki Sožo žiočių ir neįskaitant Berezinos baseino) galima gerokai padidinti. Šiame regione prie baltų pavadinimų galima priskirti šiuos upių pavadinimus: Аболъна (plg. latv. Abula, Abuls, Obole, Оболь, Оболянка Vakarų Dvinos baseine), Стабна/Стабенка, Стабня (plg. prūs. Stabingen, Stabynotilte), Корса (plg. prūs. Corseen, Corslauken), Стябура/Стебула (plg. liet. stimbras, latv. stiebps), Вопь (plg. balt. upė/ape), Вопец (žr. Вопь ir kt.), Осьма (plg. liet. Ašmena), Колпитка (žr. Колпита), Матолка (plg. prūs. Matulen ir kt.), Скородка (plg. liet. Skardupis, prūs. Scharde, Zkarde), Ведоса/Ведоса (plg. liet. Bedoca. Спорис), Ворлинка/Ворлянка (plg. liet. Valinis), Моржовка (plg. liet. Murgenis), Лосьмина/Лосьмена, Лосьменка (plg. liet. Lašmuo), Водва (plg. liet. Vaduva), Орлея/Арлея (žr. Орлин), Дрягновка (plg. liet. drėgnas, latv. dregns), Кидель (plg. liet. Kidulis. Спорис, latv. Cidulupe), Неропля (iš balt. *Ner-upė/*Ner-apė), Сертея (plg. liet. Sartė, Sartai ir kt.), Вотря, Вотрица, Апелка, Клица, Четово, Ведоса/Ведуга, Искожа, Бостя, Обиша, Опisana, Ломна, Лемня, Лямна/Лемна, Лямница, Левна, Колонка, Деговка, Шеревенка, Жалобыка, Мерея/Мирея, Мерейка, Лабаровка, Агея, Запакулька/Сапакулька, Ломша, Болоновка, Свидера, Пересна, Добосна/Добысна, Бабич, Ректа, Рехта, Рекута, Рекотка, Рекотна, Ясейка, Политня, Свесовка, Плинки, Коляя, Бестенка, Бественка, Отческа, Елча, Варка, Гиценка, Балечука, Варсоха/Варсоха, Польна/Полня, Полна, Жагулина, Вязовенка/Дубровинка, Биржеевка, Польня, Дороготня, Сельня, Негра, Расна/Рясна, Клетка, Метелка, Залазенка, Зелезенка, Жиложка, Соля/Соль, Подсолок, Залазенка/Залазинка, Жерты/Жерти/Жердь, Ажовка, Молянка/Моленка/Молинка, Улица, Шедаловка, Гжолка/Гжелка, Вержа, Шаколовский, Смогоровка/Смогорянка, Морчанка, Надва, Надва/Наговный, Залазна, Смолка, Верчанка, Друть, Адров/Одров, Рудея/Радея, Борейшовка, Руз- 200 ka, Kurėika/Korėika, Bebria, Bobreika, Volčeika, Neresno, Župur, Jernevka, Berezinka, Berezenec, Berezina, Berezinka/Berezina, Іватал/Ивота, Lupa/Lupogolova, Sercyslovka, Trosna, Madora/Maderka ir kt. (iš viso ne mažiau kaip pusantro šimto). Atkreiptinas dėmesys, kad Dniepro aukštupyje baltų hidronimų santykinai kiek mažiau negu Sožės baseine. Kita vertus, pačioje aukštutinėje Dniepro dalyje baltų pavadinimai pasiskirstę kiek netolygiai: palei Dnieprą iki jo posūkio į pietus jų palyginti nedaug, o dešiniajame krante, greta Berezinos baseino ir toliau į pietus, artėjant prie Sožės žiočių, jų gerokai daugiau. Daugumos pirmiau minėtų baltų pėdsakų šio rajono hidronimijoje patikimumas nekelia abejonių. Pažymėtina, kad baltų gyvenvietės, regis, nepriklausė periferinėms. Į rytus nuo jų baltų pavadinimai tęsiasi, nors ir gerokai mažesniu skaičiumi, Okos ir Maskvos (aukštutinėje jų dalyje) baseinuose. Šiaurės rytuose prie Dniepro aukštupio šliejasi nedidelis skaičius visiškai patikimų baltų pavadinimų dešiniajame Aukštutinės Volgos krante. Šiaurės kryptimi Aukštutinio Dniepro baltų hidronimija pereina į Vakarų Dvinos baseiną. Įdomu pažymėti, kad visose išvardytose teritorijose pasitaiko baltų pavadinimų, analogiškų tiems, kurie išskirti Dniepro aukštupyje, pavyzdžiui, Obiša — Obša, Kidelis — Cidelis, Vopė — Ula, Sertega — Serteika, Abolna — Obolianka, Obolis, Negra — Negrjanka ir kt. Didžiausią santykinę dalį sudaro Berezinos baseino baltų hidronimija. Santykinis tokių pavadinimų skaičius čia toks didelis, o jų baltiškumas toks akivaizdus, kad nekelia jokios abejonės mintis apie palyginti neseną baltų gyventojų buvimą šioje teritorijoje. Tai patvirtina ir kai kurie tiesioginiai istoriniai liudijimai. Taip pat neabejotina, kad Berezinos hidronimija priklauso rytų baltams; ji rodo daugybę sąsajų su dabartinės Lietuvos ir Latvijos hidronimija. Apskritai baltiškais galima laikyti šiuos Berezinos baseino upių ir ežerų pavadinimus (kadangi jų etimologija dažniausiai aiški, apsiribosime paprastu čia priskiriamų hidronimų išvardijimu): Berezina, Berezanka, Berežnica, Bereznianka, Miedziol, Miedelica, Ponija, Varlynka, Možaika, Nidalka, Sereč, Manco, Manec, Manča, Osovina, Osova, Osovka, Kleva, Klevica, Ola, Nača, Žortaika, Pelik, Plavija, Stavnica, Viača, Venča, Grivka, Boloča, Molča, Rinelka, Svedė/Svida, Olsa, Neseta, Citovka/Citva, Miana, Moža, Voža, Važa, Dij/Dyja, Volma, Broža, Dobrelina, Klupča, Bruč, Svisloč, Mraj, Piadynka, Plis(s)a, Mesreda, Cna, Isa, Sna/Cna, Usiaž/Usiaža, Gaina/Goina, Volodut, Rova, Rava, Pustometuška, Siniaja/Sin, Očiča, Pentrica, Nerčaj/Nerčanka, Bobruika, Jančanka, Solenka ir kt. Taigi baltų hidronimijos tankumas šiame baseine pranoksta visus iki šiol minėtus atvejus (apie 80 baltiškų pavadinimų iš maždaug 300). 201 Labai didelio baltų hidronimų skaičiaus Aukštutiniame Dniepro baseine (700–800 pavadinimų) nustatymas ir jų paplitimo šioje teritorijoje tyrimas, atskleidęs vientisą ir apskritai gana tolygų baltų pavadinimų pasiskirstymą be didesnių spragų, verčia mus padaryti išvadą, kurios anksčiau nebuvo galima padaryti remiantis nedideliu skaičiumi teritoriniu požiūriu ribotų pavyzdžių. Išvada tokia: Aukštutinio Dniepro baseino teritorijoje I tūkstantmetyje po Kr. – pirmaisiais II tūkstantmečio amžiais gyveno baltų kilmės gentys; negalima šių pavadinimų, per daugelį amžių išlikusių tokia gausybe, aiškinti prielaida, kad būta pavienių, izoliuotų karo belaisvių ir vėlyvųjų atsikėlėlių kolonijų, kaip buvo linkę manyti kai kurie mokslininkai. Ypač pabrėžtina mintis, kad didžioji Aukštutinio Dniepro baseino baltų gyventojų dalis, slavams plintant šioje teritorijoje, nepasitraukė į šiaurės vakarus, bet pamažu buvo pastarųjų asimiliuota. Matyt, tik darant tokią prielaidą galima suprasti ir tai, kodėl išliko toks didelis skaičius baltiškos kilmės pavadinimų, ir jų slavizuotą fonetinį pavidalą, klaidinusį mokslininkus, kurie baltų pėdsakų ieškojo taikydami tradicinių fonetinių baltų-slavų atitikmenų kriterijų, gautą daugiausia iš prigimtinai giminingos leksikos medžiagos. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ypatingą reikšmę įgyja klausimo apie plačiąja prasme suprantamą senovės baltų gyventojų indėlį į Aukštutinio Dniepro baseino istoriją iškėlimas. Žinoma, šiame straipsnyje šio klausimo išspręsti neįmanoma. Iki šiol baltų žodžių darybos tipų klausimas Aukštutinio Dniepro hidronimijoje praktiškai nebuvo keliamas. Tyrėjai apsiribodavo naujų baltų leksemų paieška, matyt, manydami, kad žodžių darybos išvadoms medžiagos per mažai. Savo ruožtu manome, kad būtent žodžių darybos analizė žada reikšmingiausių rezultatų, be kita ko, padėsianti spręsti ir tuos klausimus, į kuriuos sunku atsakyti remiantis vien leksine medžiaga. Analizuodami Dniepro baseino baltų hidronimijos žodžių darybos tipus, darome išvadą, kad pagrindiniais bruožais juose atsispindi autoritetingiausi hidroniminiai formantai, žinomi Lietuvos, Latvijos ir buvusios Rytų Prūsijos teritorijose. Žinoma, sunkiausia kalbėti apie tų hidroniminių tipų išskyrimą, kurie baltiškąja forma neturėjo specifinių žodžių darybos požymių ir turėjo galutinai prarasti savo savitumą, slavų gyventojams perimant atitinkamus baltų hidronimus. Baltų žodžių darybos tipai su -(a)s, -us, -a, plačiai vartojami ir Baltijos kraštų hidronimijoje, neabejotinai buvo atstovaujami ir Dniepro baseino baltų hidronimijoje. Tačiau tipai su -as, us, pasižym 202 atspindintys baltiškus vyriškosios giminės žodžius, slavų kalboje buvo perteikiami atitinkamomis vyriškosios giminės formomis (-ъ, o jam išnykus — o, fleksijos nebuvimas). Tokį aiškų fonetinės-morfologinės substitucijos pobūdį, matyt, lėmė tam tikru laikotarpiu Aukštutiniame Dniepro regione egzistavęs baltų ir slavų dvikalbystės reiškinys. Tiesa, vien šios sąlygos tam būtų nepakakę. Matyt, lemiamą vaidmenį suvaidino kalbėtojų jaučiamas kontaktuojančių kalbų artimumas, ypač apytikriai vienodas vyriškosios ir moteriškosios giminės priešpriešos principas, plg. balt. -as (vyr. g.): -а (mot. g.) = slav. -ъ (vyr. g.): -а (mot. g.). Toks atitikimas sudarė sąlygas beveik automatiniam baltiškų hidronimų su -as, -us perėjimui į slavišką formą su -ъ. Taip pereinant buvo išsaugomos visos gramatinės charakteristikos, o tai buvo labai svarbu abiem kalboms. Dėl šių priežasčių suprantama, kodėl -as, -us nėra nei Aukštutinio Dniepro regiono hidroniminiuose pėdsakuose, nei baltų skoliniuose (apeliatyvuose) rusų ir baltarusių tarmėse. Juolab suprantama, kodėl Dniepro baseino baltų vandenvardžiuose nėra savarankiško baltiško hidronimų tipo su -а. Jis turėjo visiškai sutapti su atitinkamu slavišku tipu, turinčiu tą pačią moteriškosios giminės ypatybę -а. Visišką baltiško hidronimų tipo su -а ištirpimą panašiame slaviškame tipe palengvino tai, kad tiek slavų, tiek baltų kalbose šios formos hidronimijoje vartojamos maždaug vienodai dažnai, nes jos atitinkamai susijusios su moteriškosios giminės žodžiais „upė“, balt. upė/ape. Todėl baltiškų hidronimų tipų su -as, -us, -а nebuvimas Aukštutiniame Dniepro regione nereiškia, kad jų čia anksčiau nebuvo. Priešingai, neabejotina, kad praeityje jie čia egzistavo, tai galima įsitikinti etimologiškai analizuojant baltiškos kilmės nevedinius hidronimų kamienus. Visa, ką žinome apie baltų ir slavų sambūvį Aukštutiniame Dniepro regione, leidžia laikyti minėtų baltiškų tipų asimiliaciją natūralia; priešingas rezultatas atrodytų keistesnis. Kiek kitaip buvo įsisavinami moteriškosios giminės baltiški hidronimai su minkštąja kamieno atmaina, turinčia -а, plg. liet. Almė, Kurmė, Labė, Nevežė, Taurė. Kadangi atitinkama minkštoji kamieno atmaina su -а rytų slavų tarmėse kiek skyrėsi nuo baltiškosios (plg. balt. -ė — slav. -’а) ir, svarbiausia, ne visomis sąlygomis buvo stabili, tiesioginio baltiškų hidronimų su -ė perėmimo slaviškomis formomis su -’а atvejų palyginti nedaug. Be to, reikia pažymėti, kad ir šie negausūs atvejai dažnai pasitaiko kiek užmaskuotu pavidalu, plg. Невежа esant liet. Nevežė, Nevė-ža; Толща esant liet. Tilžė; Ольша — liet. Alšia, Вопля — liet. upė „upė“. Baltiškų hidroniminių pėdsakų su minkštąja vyriškosios giminės kamieno atmaina -as-, taip pat su vyriškosios ir moteriškosios giminės kamienu -i-, esama kur kas aiškesnių požymių, nes šiuos hidronimus Aukštutiniame Dniepro regione atitinka formos, turinčios tam tikrą požymį — galinio priebalsio minkštumą, formaliai — -ь buvimą. 203 ališkai — -ь buvimą. Be tiesioginių atspindžių Aukštutinio Dniepro hidronimijoje, -i- pavadinimų aibę galima papildyti formomis su minkštąja kamieno atmaina su -а, kuri, kaip žinoma, buvo glaudžiai susijusi su kamienu su -i-. Be tokių pavyzdžių kaip Морочь — Мороца, Мелечь — Мильча, Мильча, Молча, Молча, Nevėžis — Neveža, verta dar kartą atkreipti dėmesį į poras Наць — вар. Наца. Įprasti tokie santykiai leidžia baltiškuoju šaltiniu laikyti hidroniminį kamieną su -i- Noti-, plg. prūs. Notis, tačiau plg. dar ir liet. Notė. Panašių baltiškų hidronimų tipų pėdsakų Aukštutinio Dniepro teritorijoje, matyt, buvo gana daug; tai, be kita ko, rodo kiek neįprastas hidronimų su -ь kiekybinis santykis į vakarus ir į rytus nuo Dniepro. Baltiškoje hidronimijoje esama keleto priesagų su elementu -к-, todėl iš principo galima manyti, kad kai kurios iš šių formų išliko Dniepro baseino upių pavadinimuose. Tačiau esminiai -к- prijungimo prie kamieno būdų skirtumai baltų ir slavų kalbose, taip pat chronologiniai argumentai, regis, daro baltiškų hidronimų tipų pėdsakų paiešką slaviškuose vandenvardžiuose su -ка netikslingą. Vis dėlto mūsų teritorijoje labai daug baltiškų hidronimų šaknų tiesiogiai išplėsta antriniu slavišku -ка, taip pat sudėtingesnių priesagų sudėtyje, plg. Лучесня, Вытрейка, Мерейка, Варлинка, Колпитка ir kt. Šis faktas svarbus Aukštutinio Dniepro baltiškų hidronimų virtimo slaviškais darybos tipais proceso detalėms apibūdinti. Dėmesį atkreipia nedidelė, kompaktiška hidronimų grupė su baltiškajai žodžių darybai būdingu elementu -ол-, paslėptu po slaviška priesaga -ка: Матолка, Старолка, Вихолка, Снеролка, Дуполка, Доколка ir kt. Šios grupės pavadinimų baltišką pobūdį rodo hidronimas Мядзиол Berezinos baseine, išlaikęs glaudesnį ryšį su atitinkamu baltišku tipu su -ol-, dar neišplėstu slavišku -ка, plg. liet. Medžiolai, kaimas netoli Vievio. Iš principo už minėtos darybos su -ол- galėjo slypėti ir baltiškos formos su -al-, plg. liet. Vygala, Snie-tala, latv. Jumala, Makale ir kt. Elementas -i- tokio pobūdžio pavadinimuose yra gana aiškus baltiškos kilmės požymis, juolab kad slavų hidronimai neturi tokio -i- būdingame junginyje su pilnojo darybos elemento balsiu. Aukštutinio Dniepro hidronimų tipai su elementu -н- įvairiuose priesagų junginiuose dažniausiai priklauso slaviškajam sluoksniui, be to, neretai yra gana vėlyvos darybos. Todėl ir šiame skyriuje galimų baltiškų darybos atspindžių procentas palyginti nedidelis. Nepaisant to, net ir remiantis pavieniais pavyzdžiais pavyksta išskirti itin svarbius baltiškus hidronimų formantus. Pirmiausia būtų galima kalbėti apie Berezinos pavadinimą ir daugelį kitų „beržinių“ upių, kuriose 204 Neabejotinas baltų žodžių darybos elemento -n- buvimas. Šiuo atveju ypatingą baltų tipą buvo sunku nustatyti todėl, kad slavų hidronimijoje taip pat paplitęs žodžių darybos tipas su -н- ir net -ин(-а). Tik sugretinus kai kuriuos iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus žodžių darybos modelių ir elemento -in- reikšmės skirtumus, galima konstatuoti ypatingą baltų tipą išoriškai slaviškame hidronime. Iš gausios slavų kilmės būdvardinių -на(-вна) grupės galima išskirti tokį visiškai baltišką pavadinimą kaip Стабна/Стабня (istorinis Стабья, plg. Стабенка), kuriame pagrįstai galima įžvelgti baltų hidroniminį formantą -inas (plg. liet. dial. Šabinas, s. prūs. Stabinotilte), o ne minėtą slavišką priesagą. Galbūt hidronimuose Вупенка, Упинька turime slavišką baltų formanto -in- interpretavimą per mažybines priesagas -енька-, -инька (plg. liet. upinis „upinis“), kuriam ši reikšmė visai nebūdinga. Tokių reinterpretavimo pavyzdžių, matyt, galima rasti nemažai tarp slavų hidronimų su -енька, -инька, plg. Чавенка, Чапенка, Доренка, Седеленка, Шуешенка, Шервенка, Вороженка, Вупенка, Варлинка, Варльинка, Ворминка. Tarp Aukštutinio Dniepro baltų hidronimų yra keletas, pasibaigiančių -ень, už kurių slypi du savarankiški baltų hidronimijos žodžių darybos tipai. Viena vertus, tokiuose pavyzdžiuose kaip Клевень, Верепень galima įžvelgti baltų priesagos -inis tęsinį (plg. Klevinė, kaimas netoli Kapsuko, Verpetinė, pieva netoli Pabiržės), kuri slavų aplinkoje buvo perimta kaip -ень, iš čia -ень, sutapusi su atitinkama slavų priesaga. Kaip prielaidą galima paminėti galimą baltų priesagos -en- atspindį, juolab kad tai atitiktų akivaizdų balsio -е- nepastovumo nebuvimą mūsų pavyzdyje. Kita vertus, pavyzdžiai su -енье, tokie kaip Левень, leidžia spėti buvus seną priebalsinį kamieną su -n-. Kitų baltų priebalsinių kamienų atspindėjimo mūsų teritorijoje tikimybę patvirtina toks pavadinimas kaip Лосьмена, suponuojantis seną kamieną su -men-, žinomą ir lietuvių hidronimijoje, plg. Lašmio. Įdomu, kad šis pavadinimas Aukštutiniame Dniepre žinomas įvairiais variantais: Лосьмина, Лосьменка, Лосменка, Лосменная, Лосьмонька (su šiai priesagai būdinga vokalizmo ypatybe), Лосвина, Лосвянка. Nors kamienų su -men- esama ir slavų hidronimijoje, plg. Вязьмень, Сухмяна ir kt., jų neįmanoma supainioti su atitinkamais baltų kamienais. Baltų hidronimo su atitinkamu kamienu kilmę galima įtarti ir upės pavadinime Ледмен. Matyt, hidronimijoje Осьма, pačiose Dniepro aukštupio ištakose, išlikusia forma slypi senas kamienas su -men-, plg. liet. Ašmena. Pažymėtina, kad Osmos baseine ir tiesiogiai prie jo besiribojančiose teritorijose dažnai aptinkamas pavadinimas Каменка, o visa tai labai primena rytinėje Lietuvos teritorijos dalyje užfiksuotą vaizdą. 205 Visoms baltų teritorijoms būdinga tai, kad esama ypatingo žodžių darybos tipo su -ēja. Baltų hidronimų su -ija arealas siauresnis (Latvijoje jų nėra). Dar rečiau pasitaiko hidronimų su -auja, plg. Miltauja, Pienauja, Vidauja ir kt. Šie ir panašūs dariniai sudaro ypatingą hidroniminių formantų grupę, baltų kalbose glaudžiai susijusią tarpusavyje. Autoritetingiausi iš išvardytų baltų hidronimų tipų aptinkami ir Aukštutinio Dniepro teritorijoje. Pirmiausia tai pasakytina apie hidronimus su -ея (Мерея, Сертей, Локнея ir kt.), kurių dalis atsispindėjo kaip pavadinimai su -ейка (Мерейка, Веселейка, Верхнейка ir kt.). Pastaruoju atveju galima daryti prielaidą, kad bent kai kurie pavyzdžiai tiesiogiai susiję su baltų formantu -eika. Baltų hidronimų tipas su -ija taip pat paliudytas keliais Aukštutinio Dniepro pavyzdžiais: Орлия, Весия, Луния ir kt. Atskirai paminėtinas vienintelis hidronimas su -уй-ка — Бобруйка, pavadinimo Бобруя išplėstinis variantas, kuriam atitiktų liet. *Bebr auja, *Babraja. Gana paplitusią baltų hidronimų klasę su elementu -t-, apimančią kelis variantus, priklausomai nuo ankstesnio balsio pobūdžio, Aukštutinio Dniepro teritorijoje pirmiausia reprezentuoja du dažniausiai vartojami tipai. Viena vertus, tai pavadinimai su -ита, kuriems tik pavieniais atvejais galima parinkti atitinkamą baltų kamieną (plg. Колпута — prūs. Gulbiten); taip pat verta prisiminti pavadinimus, išplėstus slavų -ка: Колпутка, Хохлитка ir kt. Kita vertus, Aukštutinio Dniepro hidronimijoje atsispindi baltų žodžių darybos tipas su priesaga -eta, plg. Скверета, Несета, Верепета, Кичета. Įdomu, kad už Dniepro baseino ribų žinoma Гордота (Aukštutinė Volga), kurioje galima įžvelgti kito baltų priesagos varianto su elementu -t- atspindį. Dar kai kuriuos baltų žodžių darybos tipus galima atskleisti Aukštutinio Dniepro hidronimijoje, tačiau tik atlikus nuodugnesnę analizę, plg. Водоча, liet. Vadaktis, Vadakstis. Neatmestina, kad tarp hidronimų su -ча esama nemažai pavadinimų, kuriuose slypi seni baltų formantai su elementu -t-, tačiau šiuo metu būtų neatsargu apie tai kalbėti konkrečiau. Galiausiai Aukštutinio Dniepro hidronimijoje galime atskleisti dar vieno baltų žodžių darybos tipo pėdsakus. Kalbama apie formantą -ista, baltų žodžių daryboje susijusį su priesagomis -asta, -esta, -osta, -uosta, -usta. Mūsų teritorijoje šiuo požiūriu pažymėtinas hidronimas Обеста/Обиста/Обста/Абеста. Už Aukštutinio Dniepro teritorijos ribų, be daugelio baltų hidronimų, tokių kaip liet. Aknysta, Lokysta, Laukysta ir pan., esama tikslaus atitikmens — lietuviško vandenvardžio Abista. Regioninis baltų hidronimų tipas su -(u)va Aukštutinio Dniepro teritorijoje reprezentuojamas hidronimais Водва, Титва, Cit- 206 ša, Mitva, Nadva, galbūt, Bolva ir kt. Baltų hidronimijai būdinga tai, kad esama dviejų skirtingų darinių su priesaginiu elementu -s-. Viena vertus, kalbama apie rodiklį -sa, aiškiai išskiriamą tik kai kuriais atvejais, kita vertus, – apie kelis priesagų variantus, priklausančius nuo balsio elemento, einančio prieš šį -s-, pobūdžio: -esa, -asa-, -osa-, -usa-. Atrodo, visi šie tipai vienaip ar kitaip atsispindi Aukštutinio Dniepro baseino hidronimijoje, plg. su -са: Vodsa, Korsa, Usa, Plisa; su -аса: Volčasa, Očasa; su -еса: Lučesa, Volčesa, Ovčesa, Očesa, Oressa; su -оса: Vodosa, Orossa, Mordosy; su -уса: Nerusa, Voronusa. Šių atvejų neabejotinumas leidžia mums jų plačiau neaptarinėti. Aukštutinio Dniepro hidronimų formante -ša bent kai kuriais atvejais labai tikėtina įžvelgti ypatingų baltų darybos tipų atspindį, tačiau nedidelis pavyzdžių skaičius, o svarbiausia – tikslių baltų atitikmenų, apimančių ir šaknies dalį, stoka neleidžia tvirtai nustatyti, ar turime reikalą su sena priesaga -sa, -usa, ar kokia nors kita. Vienintelį atitikmenį galima numanyti prūsų kalboje: Dargow (plg. Dorogoviša), tiesa, neturintį priesaginės raiškos. Taigi Aukštutinio Dniepro hidronimija su -ša turi ne tokius aiškius baltų atitikmenis, kuriuos dar labiau temdo tokie atvejai kaip Ropša, kurio iranėniška kilmė akivaizdi. Nors tarp Aukštutinio Dniepro hidronimų su -ža neabejotinai yra baltų vardų, kalbėti apie konkretaus baltų darybos formanto atspindį čia gana keblu. Mat kai kurie baltų kilmės hidronimai su -ža turi pakankamai įtikinamų atitikmenų dabartinių baltų teritorijų hidronimijoje, aiškiai rodančių, kad elementas -ž- priklauso ne priesagai, o šakniai, plg. Neveža — liet. Nevėža, Moroža — prūs. Margis. Tik kai kuriais atvejais galima teigti, kad -ž- priklauso priesagai; tai patvirtina ir baltų hidronimijos atitikmenys, pavyzdžiui, Lobža ir latv. Lubūzis. Priesagą kiek sunkiau aiškinti, kai prieš elementą -ž- eina balsis (-yža, -iža). Jei tokiose priesagose ieškotume baltų darybos tipų atspindžio, galėtų kilti pagunda jas palyginti su baltų hidronimijoje ir toponimijoje įprasta priesaga -ng- (-ing-, -ung-, -eng-). Tačiau šios priesagos regioninis ribotumas dabartinėse baltų teritorijose ir visiškai patikimų paralelių stoka kol kas daro prielaidą, kad Aukštutinio Dniepro hidronimijoje esama priesagos -ng-, labai abejotiną. Aukštutinio Dniepro baseino hidronimijoje su elementu -ga neabejotinai atsispindi kai kurie baltų darybos tipai su formantu -g-. Tokiais atvejais dažnai sunku tiksliai nustatyti priesagos rūšį, nors labiausiai tikėtini jos variantai yra -aga/-ega/ūga, plg. Vedoga/Veduga, Vedga — liet. Vedega, Vadaga; Ryda, Rydoga — balt. *Rūdūga/*Rūdaga, *Raudaga ir kt. 207 Pietvakariniam senosios baltų srities pakraščiui būdingi upių pavadinimai, pasibaigiantys -da. Jų siauras regioninis paplitimas ir priklausymas jotvingių hidronimijos tipui, regis, nekelia abejonių. Pati fonetinė elemento -da forma, suponuojanti senesnį slavų -ъda iš balt. *uda „vanduo“, yra tinkamas kriterijus pavadinimo tarminiam priklausomumui nustatyti, nes rytų baltų ir prūsų tarmėse šis formantas hidronimijoje visiškai nežinomas, o pats apeliatyvas, reiškiantis „vandenį“, yra kitokios formos. Vandenvardžiai su elementu -da iš vakarų tiesiogiai ribojasi su Aukštutinio Dniepro baseinu ir daugiausia išsidėstę Nemuno aukštupio apylinkėse bei prie Vakarų Bugo, plg. Golda, Grivda, Nevda, Sichda, Sokol’da (Sukogda) ir kt. Pavadinimai su -da į Dniepro baseino teritoriją patenka tik viename rajone, tiesiogiai pratęsdami minėtą hidronimų su -da arealą, plg. Jaselda (var. Jaselda, Jasel’da, Jasolda, Jasolna, Jasnolda). Be šio hidronimo, Aukštutinio Dniepro baseine, regis, nėra patikimų upių formanto -da tęsinio pavyzdžių. Pagrindiniai baltų hidronimijos tipai neapsiriboja modeliais, sudarytais vartojant įvairius formantus. Greta šio darybos būdo baltų hidronimijoje plačiai paplitęs itin būdingas vandenvardžių darybos būdas – žodžių dūrimas, kuris senojoje indoeuropiečių hidronimijoje itin retas ir veikiau sieja su finų sritimi, kur toks būdas yra pagrindinis. Kalbama apie baltų hidronimijoje mėgstamą dūrimo būdą, kai antrasis dėmuo reiškia upę ar ežerą. Rytų baltų srityje užfiksuota keli šimtai tokių darinių su antruoju dėmeniu -upė/-upis/-upys; šis tipas čia labai produktyvus, plg. liet. Alguvys, Alkupis, Bartupė, Daugupys, Ėglupys, Gelžupis, Juodupė, Laukupė, Šešupė, Šilupė, Vandupė, Vilkupis ir kt. Ne mažiau gausu tokio tipo pavyzdžių latvių hidronimijoje: Aunupe, Āžupe, Baluožupe, Caujupe, Ežupe, Gaiļupe, Guovupe, Jerupīte; Kazupe, Lāčupe, Raudupis, Taurupīte, Ūdrupe, Vēžupe, Zivupe ir kt. Prūsų hidronimijoje šį tipą taip pat iliustruoja visa eilė pavyzdžių, plg. Berukapy, Caymenape, Caypeaps, Kirsappen, Kirsnappe, Laukappe, Nycape, Perapien, Rinappe, Sarape, Serappin, Serenappe, Swereppe, Wangaria, Wogenapp, Vogoeaps ir kt. (šis tipas atsispindi regioninės prūsiškos kilmės vokiečių onomastikoje, plg. Glasenapp). Aukštutinio Dniepro teritorijoje šio tipo pėdsakais galima laikyti Neroplia; antrajame jo dėmenyje jau anksčiau įžvelgta baltų upės pavadinimo *Ner-up-/*Ner-ap- atspindys, plg. liet. Nar-upė; čia, matyt, priskirtinas ir iki šiol šiuo požiūriu ignoruotas Sožo baseino upės pavadinimas Natoma. Ypač dėmesio vertas faktas, kad tokio tipo baltų darinių pėdsakų rusų teritorijose aptinkama pirmiausia greta senųjų finų teritorijų, t. y. rytinėje ir šiaurinėje baltų genčių paplitimo periferijoje, plg. už Aukštutinio Dniepro baseino ribų, bet visai netoli 208 su juo sietini tokie pavadinimai kaip Жукона (Aukštutinė Volga), Ужена (Okos baseinas), Каспля (Vakarų Dvina), Кудень (Velikajos intakas), plg. taip pat kaimą Горспле ir kt. Sudėtingesnis atvejis yra pavadinimų, kurių antrasis dėmuo žymi ežerą, pėdsakai; iš dalies tai, regis, susiję su formaliu baltų ir slavų šio žodžio pavadinimų panašumu. Panašus neaiškumas būdingas ir rečiau paplitusiems, daugiausia toponiminiams pavadinimams su antruoju dėmeniu, reiškiančiu „galą“, „kraštą“; plg. rytų baltų arealo darinius su -gala, galas: liet. Ariogala, Maišiogala, latv. Latgale, Zemgale ir kt. Aukštutinio Dniepro teritorijoje rasti patikimų tokio tipo pavyzdžių gana sunku. Vis dėlto galima pažymėti, kad šis antrasis dūrinių dėmuo vartojamas kaip savarankiškas pelkių pavadinimas Baltarusijoje, plg. Галы, taip pat mįslingą upės pavadinimą Dniepro aukštupyje Лупоголова — variantas Луп(n)а, užrašytą „Didžiojo brėžinio knygoje“ forma Лупогалова, kurioje galbūt atsispindi ne vien paprastas akavimas. Juolab kad pačiame rytiniame (kaip, beje, ir vakariniame) baltų arealo pakraštyje pavadinimai su -gala yra visiškai akivaizdūs; plg. kad ir Ptolemėjo minimus galindus Prūsijos teritorijoje bei rusų metraščių jotvingius prie Protvos. Be pirmiau nurodytų baltų hidronimijos pėdsakų, atsispindinčių Aukštutinio Dniepro vandenų pavadinimų daryboje ir dūryboje, tikslinga kalbėti apie įvairius mišrius darinius, kuriuose skirtingu mastu dalyvauja baltų ir slavų elementai. Jei, viena vertus, atsižvelgsime į vien baltų kilmės hidronimus, neturinčius jokių slavų adaptacijos pėdsakų, o kita vertus – į vien slaviškus hidronimus, neturinčius jokių baltų įtakos požymių, pamatysime ištisą laipsniškų, kartais sunkiai pastebimų perėjimų nuo baltų hidronimijos prie slaviškosios skalę. Dėl tokio perėjimų laipsniškumo ir pakopų įvairovės ypač svarbi tampa mišrių darinių problema: jų klasifikavimas ir, galiausiai, vienų ar kitų mišrių tipų geografinis paplitimas. Tokių darinių tyrimas gali atskleisti pagrindinius momentus, susijusius su Aukštutinio Dniepro teritorijų įsisavinimo procesu. Suprantama, mes čia negalime pretenduoti į visų faktų aprėptį; šiuo metu svarbiau atkreipti dėmesį į patį klausimo iškėlimą ir į būtinybę jį spręsti. Vis dėlto kai kuriuos konkrečius mišrių tipų klasifikavimo pastebėjimus jau dabar galima bendrai apibendrinti. Taigi baltų pavadinimų, neturinčių jokių slavų įtakos požymių ar bent galimybės juos reinterpretuoti pagal slavų pavyzdžius, matyti tokiuose hidronimuose kaip Бедоса, Невежа, Водва, Болва, Волма ir pan. Jie iš esmės visiškai atitinka baltų teritorijų hidronimijos pavyzdžius, o jų fonetinėje sandaroje nėra jokių ypatybių, prieštaraujančių slavų fonetiniam tipui ir reikalaujančių substitucijos. Prie nurodytų pavyzdžių artimi tokie atvejai kaip Лучеса, Водога /Ведъга, Титва, Обеста ir kt., kurie taip pat turi tikslų atitikmenį 14. Kalbotyros klausimai. IV 209 baltų hidronimijoje, tačiau jau yra patyrę slavų fonetinę adaptaciją (kartais dėsningą, kartais fakultatyvią). Kitą atvejų kategoriją sudaro baltų pavadinimai, kurių darybos formantą, nors ir sunkiai, galima slaviškai perinterpretuoti; plg. Ремист-ов pagal analogiją su Дед-ов. Greta galimybės slaviškai interpretuoti priesaginę dalį žinomi hidronimų pavyzdžiai, kuriuose baltų šaknis pakeičiama panašios formos slavų šaknimi, kaip jau matėme pavadinime Колпита. Kadaise baltų pavadinimo ir šaknies, ir priesagos slavizavimo pavyzdys matyti hidronime Волчица — variantai Волчеса, Волчаса, plg. liet. Vilkesa. Gausingiausiam baltų ir slavų mišrių darinių hidronimijoje tipui priklauso pavyzdžiai, kuriuose baltų šaknis, paprastai jau patyrusi slavų fonetinę adaptaciją, jungiasi su neabejotinai slaviška priesaga, dažniausiai neturinčia atitikmens baltų hidronimijoje: Лопанка, Вор-минка, Варлинка, Какланка, Лучесянка, Мяделица, Можайка, Мерейка, Стабенка, Пелик, Аболъна, Вупенка, Вержица ir kt. Priešingo tipo atvejai, kai slaviška šaknis išplečiama baltų priesaga, priešingai, reti; plg. Хмелита, Калита ir kt. Paskutinės dvi atvejų kategorijos iš esmės pateikia nuoseklius požymius, kad baltų sluoksnis Aukštutiniame Dniepro regione yra senesnis už slavų; kartu baltų ir slavų tarmių kontaktai buvo tokie glaudūs, kad atskiri baltų formantai galėjo tapti įprasti ar net produktyvūs junginiuose su slaviškomis šaknimis. Tokie faktai turėtų įspėti tyrėjus, kad atsitraukimo proceso nevaizduotų pernelyg tiesmukai. Šiuo požiūriu ypač iškalbingi tokie pavadinimai kaip Хохлитка, Деснокитка, kuriuose slavišką šaknį lydi baltų priesaga, savo ruožtu išplėsta slaviška priesaga. Todėl tokie pavyzdžiai atrodo slaviški. Slavų elemento dalis dar didesnė tuose pavyzdžiuose, kuriuose ir šaknis, ir priesaga interpretuojami kaip slaviški, o akivaizdžiai baltų elementų visai nėra; plg. pavadinimą Березина, kuriame baltų elemento dalyvavimo pėdsakai atskleidžiami specialia analize. Dar sunkiau nustatyti senojo baltų pavadinimo pėdsakus kalkių atvejais. Tai pavyksta tik esant tam tikrų specialių nuorodų, ypač atsižvelgus į vieno ar kito pavadinimo tipo populiarumo skirtumus. Tokio pobūdžio pavyzdžiai jau beveik susilieja su tikrąja slavų hidronimija. Aukštutinio Dniepro hidronimijoje aptariamų baltų darybos tipų apžvalga ir įvairių baltų bei slavų mišrios darybos tipų analizė, drauge su faktu, kad baltų pavadinimus turi net mažos upės ir nemažai gyvenviečių (t. y. objektų, kurių pavadinimai palyginti lengvai keičiami), suteikia pagrindą, mūsų požiūriu, labai svarbiai išvadai. Jos esmė ta, kad baltų etninis ele- 210 Upper Dnieper region not retreat north-westward to any significant extent as the East Slavs advanced northward. Apparently, Slavic expansion proceeded as a natural, gradual penetration, with assimilation of the Baltic element occurring at different times in different parts of this territory. We must assume that even when the Slavs had advanced far north, beyond the Upper Dnieper region, numerous enclaves of Baltic population still remained in our area; through a stage of bilingualism, they adopted Russian speech, in turn leaving traces in the linguistic and ethnographic features of the local population. These traces allow us to conclude that some independent Baltic dialects, distinct from those known to us, ceased to exist in the settled territories. The latter apparently survived, at least in remnants, for quite a long time, up to the beginning of the 2nd millennium AD. Iki šiol Baltijos hidronimijos Aukštutiniame Dniepro baseine dialektinės diferenciacijos klausimas praktiškai nebuvo keliamas. Su tuo teko taikstytis, nes bendras baltiškų pavadinimų skaičius šioje teritorijoje buvo pernelyg mažas, be to, jie buvo paplitę palyginti nedideliame plote. Dabar, kai žinoma keli šimtai tokių pavadinimų, išsidėsčiusių labai didelėje teritorijoje, nebegali kilti abejonių, kad šių vietų baltų gyventojų kalboje esama dialektinių skirtumų. Dėl šių aplinkybių jau dabar derėtų atkreipti dėmesį į šios problemos svarbą ir pamėginti pateikti bendrą vaizdą, kokį leidžia dabartinė Aukštutinio Dniepro hidronimijos tyrimų būklė. Deja, spręsti šį uždavinį trukdo visa eilė aplinkybių, kai kurių iš jų, matyt, neįmanoma pašalinti. Visų pirma, daugeliu atvejų praktiškai negalime padaryti apibrėžtų išvadų net dėl pavienių pavyzdžių, kurie, regis, leidžia spręsti apie dialektinę priklausomybę. Kaip pavyzdį galima pateikti keletą upių pavadinimų, kuriuose Vasmeris įžvelgė įvairius baltiško upės pavadinimo dialektinius variantus: прё, ape. Atidi analizė įtikina, kad tokią interpretaciją sunku, o iš dalies net neįmanoma pagrįsti. Pirmiausia, šiuo atveju Vasmerio naudota medžiaga buvo neišsami. Dabar galima manyti, kad ši šaknis aptinkama kur kas daugiau įvairiausių pavadinimų: Упа, Упинька, Уперта, Описа, Апелка, Вупенка, Вопь, Вопец, Вопка, Вопля, Вопрат, Непопля, Каспия, Горсиле, Жалобыка, Янчанка ir kt. Šių pavadinimų analizė verčia atsisakyti pernelyg tiesmuko hidronimų fonetinio pavidalo aiškinimo dėl daugelio priežasčių. Neneigdami, kad šiuose pavadinimuose iš tiesų galėjo būti du dialektiniai variantai, turime atsižvelgti į tokius veiksnius kaip akivaizdžiai skirtingas kai kurių iš išvardytų pavadinimų perėmimo slavų kalbose laikas; plg., viena vertus, Упа, suponuojantį, kad rytų slavų dialektų kalbėtojai su šia baltiška forma susipažino vėliausiai, 211 o kita vertus, Вопь arba Кастля, kurie buvo pasiskolinti taip anksti, kad spėjo nueiti ilgą kelią per tikrąją slavų fonetinę raidą. Labai įdomu, kad tai patvirtina teritoriniai ir bendrieji istoriniai argumentai. Pavyzdžiui, į rytus nuo Aukštutinio Dniepro baseino, Okos baseine, kur, kaip žinoma, slavai pasirodė vėliau negu Dniepro baseine, aptinkami tik pavadinimai su šaknimi Уп-, o Aukštutiniame Dniepro baseine įprasti pavyzdžiai, liudijantys ankstyvą perėmimo laiką (pavienė Упинка gali būti aiškinama ir kitaip). Šiuo požiūriu ypač įdomūs atvejai, kai to paties pavadinimo variantai atspindi skirtingą laiką, kada juos perėmė vėlesni šių vietų gyventojai, pavyzdžiui, Лучеса, perimtas dar tuo metu, kai baltiškasis -ke- turėjo būti pakeistas slaviškuoju -че-, ir greta esantys Лукесы, nepakitę išlaikę senesnę baltišką būklę (turint omenyje mus dominantį pakitimą). Natūralu, kad tokius skirtingu laiku perimtus baltiškus pavadinimus perėmė rytų slavų dialektai, buvę skirtinguose fonetinės raidos etapuose. Todėl baltiški pavadinimai buvo slavinami pagal skirtingus principus, o tai taip pat neleidžia priimti vienareikšmių sprendimų. Galiausiai tenka atsižvelgti į labai gausius atvejus, kai apskritai neįmanoma kalbėti apie taisyklingus baltų ir slavų fonetinius atitikmenis. Turime omenyje atvejus, kai baltiški pavadinimai buvo antrąsyk interpretuoti pagal slavų liaudies etimologiją. Kita priežastis, dėl kurios sunku nustatyti baltiškų pavadinimų dialektinę diferenciaciją Aukštutiniame Dniepro baseine, yra ta, kad iki šiol neturime pakankamai gausios ir patikimos medžiagos apie Lietuvos, Latvijos ir buvusios Rytų Prūsijos baltiškąją hidronimiją. Turima medžiaga paprastai nėra apdorota, todėl žinios apie šiuolaikinių baltų teritorijų hidronimines dialektines izogloses yra tokios menkos, kad praktiškai neleidžia atlikti atitinkamo patikrinimo pagal Aukštutinio Dniepro medžiagą. Jeigu šią kliūtį iš esmės galima pašalinti sutelkus atitinkamas baltų hidronimijos specialistų pastangas, esama ir kitų kliūčių, kurių vargu ar pavyks išvengti. Turime omenyje tai, kad, nors senosios prūsų teritorijos hidronimiją ir toponimiją žinome palyginti gerai, apie senosios prūsų apeliatyvinę leksiką žinome labai mažai. Vargu ar šiuo požiūriu galima tikėtis kokių nors reikšmingų pokyčių. Neišsamios senosios prūsų leksikos žinios labai apsunkina dialektinės diferenciacijos klausimo sprendimą, nes kiekvieną kartą, kai senosios prūsų kalbos šaltiniuose nerandame žodžio, atitinkančio tam tikrą rytų baltų žodį, paprastai negalime nuspręsti, ar taip yra dėl dialektinio skirtumo, ar tiesiog dėl skurdžių senosios prūsų leksikos duomenų. Suprantama, tai dar labiau pasakytina apie kitas išnykusias senąsias baltų kalbas 212 tarmėms, iš kurių nieko nebeliko arba išliko tik pavienių žodžių. Ši spraga ypač apmaudi, nes galima manyti, kad kai kurios iš tokių tarmių (jotvingių, galindų) egzistavo mūsų tiriamoje teritorijoje ir galbūt paliko pėdsakų kai kuriuose hidroniminiuose pavadinimuose. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis galime kalbėti tik apie baltiškąjį šio hidronimo tipą (ir tai ne visada), bet ne apie konkrečią jo tarmės priklausomybę. Galiausiai, net jei nuo baltiškųjų tarmių skirtumų hidronimijos srityje pereitume prie tarmių ypatybių, skiriančių baltiškąsias tarmes apskritai, paaiškėtų, kad šios ypatybės ne visada leidžia tarmiškai diferencijuoti Aukštutinio Padnieprės baltiškąją hidronimiją. Taip yra, pirma, dėl to, kad Aukštutinio Padnieprės baltiškuosius pavadinimus rytų slavai perėmė ir tuo metu, kai kai kurie istoriškai žinomi baltų kalbų tarmių skirtumai dar nebuvo susiformavę; antra, kai kuriais atvejais įvairūs baltiškieji tarmių variantai slavų aplinkoje galėjo atsispindėti vienodai; galiausiai, trečia, esama kai kurių rytų slavų tarmių reiškinių, formaliai analogiškų atitinkamiems baltiškiesiems, o tai apsunkina jų atskyrimą. Kalbant apie pirmosios kategorijos atvejus, reikia turėti omenyje, kad šiuolaikinei dialektologijai aktualūs skirtumai tarp šnypščiamųjų ir švilpiamųjų priebalsių (ž, š, — z, s), tarp k ir s prieš priešakinės eilės balsį, tarp dvibalsio ei ir balsio ie, taip pat tarp nosinio priebalsio išlaikymo prieš kitą priebalsį ir jo išnykimo toje pačioje pozicijoje vargu ar galėjo atsispindėti (išskyrus pavienius atvejus) Aukštutinio Padnieprės hidronimijoje, nes atsirado vėliau. Pavyzdžiui, garsas -и- pavadinime Ситовка vienodai gali atspindėti tiek vakarų baltų ei (plg. sen. prūsų Seyte), tiek rytų baltų ie (plg. liet. Sietuvà „upė“, latv. siets ‘gili vieta upėje’). Taip pat būtų nepagrįsta, remiantis pradžios З- (o ne Ж-), pavadinime Залятка įžvelgti latviško tipo hidronimą (plg. latv. zāle ‘žolė’ ir liet. žolė). Panašiai nedrįstume tvirtinti, kad pavadinimas Биржевка yra kilęs būtent iš lietuvių kalbos, nes -ж- galėjo atspindėti atitinkamą garsą ne tik lietuvių žodyje beržas, bet ir tą patį garsą kitose baltų tarmėse, kur jis vėliau virto z, plg. latv. berzs ‘beržas’. Šiuolaikinėms baltų tarmėms svarbus k ir s skirtumas prieš priešakinės eilės balsį nėra patikimas kriterijus analizuojant Aukštutinio Padnieprės hidronimiją, nes, pavyzdžiui, К- pavadinime Кидель gali atspindėti tiek lietuvių tarmės variantą, tiek senąją latvių kalbą (iki perėjimo į s); kita vertus, Цидель Okos baseine nebūtinai atspindi latviško tipo formą (plg. latv. Cidulupe), bet gali būti, kad К- vėliau pakito vietinėje aplinkoje. Taip pat tokio tipo pavadinimas kaip Венча (iš *Ventia) nesuteikia pakankamo pagrindo priskirti jį lietuviškajam ar prūsiškajam tipui; lygiai taip pat jis gali atspindėti senąją tų tarmių būklę, 213 kuriose vėliau įvyko tautosilabinės grupės supaprastėjimas, dėl kurio išnyko nosinis priebalsis. Nepaisant daugybės sunkumų, susijusių su baltiškosios hidronimijos tarmine diferenciacija Dniepro baseine, galbūt pravartu atkreipti dėmesį į kai kurias šių pavadinimų lokalias ypatybes ir išanalizuoti kai kuriuos hidronimus, turinčius du ar kelis fonetiškai artimus variantus. Darybos srityje mums atrodo tikslinga išskirti ne tik tuos formantus, kurių tarmės priklausomybę galima nesunkiai nustatyti pasitelkus atitinkamus gyvųjų baltų kalbų pavyzdžius, bet ir atskirus lokalaus pobūdžio darinius, net jei neturime tikslių žinių apie jų tarmės priklausomybę. Nemažai hidronimų su -да pasižymi palyginti siauru paplitimo arealu nagrinėjamo regiono pačiuose pietvakariuose. Tokio tipo dariniai kitose Aukštutinio Padnieprės vietose neaptinkami, tačiau jų randama Vakarų Bugo baseine. Ši aplinkybė kartu su etimologiniais argumentais leidžia laikyti visiškai įtikima seną nuomonę, kad pavadinimai su šia priesaga yra jotvingiškos kilmės. Ko gero, mūsų teritorijoje nėra kito tokio aiškiai apriboto baltiškų pavadinimų arealo, kurio tarmine priklausomybe nebūtų pagrindo abejoti. Aukštutiniame Padnieprėje įdomiai pasiskirstę hidronimai su priesagomis -ия ir -ея. Pirmieji telkiasi pietinėje Aukštutinio Padnieprės dalyje, daugiausia Pripetės apylinkėse, netoli -да arealo ir paprastai nepaplinta į šiaurę nuo 53° šiaurės platumos. Priešingai, upių pavadinimai su priesaga -ея paprastai telkiasi būtent į šiaurę nuo 53-iosios lygiagretės. Reikšminga tai, kad toks abipusis (nors ir ne visai nuoseklus) baltų formantų -ija ir -ēja pasiskirstymas kontrastuoja su padėtimi Lietuvos teritorijoje ir buvusioje Rytų Prūsijoje, kur jie vartojami greta; kitokia padėtis Latvijoje, kur pavadinimų su -ija, regis, nėra. Viena aiškiausių tarminių hidronimijos izoglosių dabartinėje baltų teritorijoje, -uva/-ava, deja, Aukštutiniame Padnieprėje negali būti patikimai nustatyta (beje, tas pats pasakytina ir apie galimybę atskirti baltiškus hidronimus su -uva/-va, nes jų fonetinė raida slavų aplinkoje buvo vienoda). Tačiau žinome, pirma, apytikrį pavadinimų su -ва paplitimą Aukštutiniame Padnieprėje (juosta, besidriekianti nuo Dniepro aukštupio pietvakarių kryptimi iki Pripetės dešiniojo kranto), ir, antra, kad pavadinimai su -ва (iš -uva) veikiau sietini su atitinkamais senprūsiškais ir lietuviškais dariniais nei latviškaisiais, kur hidronimijoje vietoj priesagos -uva paprastai vartojama -ava. Maždaug tą pačią teritoriją kaip ir pavadinimai su -ва užima hidronimai su -асал-есал-оса, kurie dabartinėje baltų teritorijoje aptinkami daugiausia Lietuvoje. Kalbant apie kitus baltiškos kilmės hidroniminius formantus, jų pagrindu sunku spręsti apie tarmę 214 Aukštutinio Dniepro regiono diferenciacijos: vienais atvejais turimų pavyzdžių skaičius pernelyg menkas, kad būtų galima daryti kokias nors apibrėžtas išvadas, kitais atvejais klausimo išspręsti neįmanoma, nes šiuolaikinėje baltų teritorijoje nenustatytos hidroniminės izoglosos. Tokių pat sunkumų kyla mėginant dialektiškai diferencijuoti pavienius prielinksninio tipo hidronimus. Pirmiausia kalbama apie tokius pavadinimus kaip Устарь, plg. Тара, Усперт ir galbūt Пипин. Nors vargu ar galima tikėtis patikimai priskirti šiuos pavadinimus konkrečioms tarmėms, vis dėlto dėmesį atkreipia tai, kad pirmųjų dviejų pavyzdžių Ус- greičiau atspindi rytų baltų prielinksninių darinių tipą, žinomą toponimijoje; priešingai, senprūsių toponimijoje pavadinimų su atitinkamu prielinksniu nėra. O dėl pavadinimo Пипин, jei mūsų siūloma etimologija (iš *Apei-pin-) teisinga, taip pat galima veikiau manyti jį esant susijusį su rytų baltų pavyzdžiais, ypač galbūt lietuviškaisiais, o ne su senprūsiškaisiais. Kaip minėta, fonetinių kriterijų taikymas Aukštutinio Dniepro hidronimų dialektinei diferenciacijai nustatyti kelia sunkumų, todėl šiuo atžvilgiu sunku ką nors apibrėžta pasakyti. Vis dėlto kai kuriais atvejais gali praversti gana įvairūs fonetinio variantų kaitaliojimosi pavyzdžiai vienos upės pavadinime arba skirtingų upių pavadinimuose, sudarytuose iš tos pačios šaknies, jei atsižvelgiama ir į kitus duomenis. Žinoma, reikia turėti omenyje galimą pakitimą jau slavų kalbinėje aplinkoje ir tai, kad šis baltų hidronimas galėjo būti perimtas skirtingu metu. Neseniai Arumaa iškėlė prielaidą, kad Sožo baseino upės pavadinimas Лыза yra galindų kilmės, remdamasis -з- vietoj -ж- (plg. latgalių Lyūža). Neatmestina galimybė, kad šiuo atveju iš tiesų turime reikalą su atskira baltų tarminė forma, nors nebūtinai galindų. Kalbant apie pavadinimą Лыза, verta atsižvelgti į visą eilę pavyzdžių, kuriuose -з- kaitaliojasi su -ж-, plg. Азарза — вар. Заржа, Жарка; Жубр — вар. Зубир, Зуберь, Зубер, тут же поблизости Зубар, Зуберь; Жавуница — вар. Завуница; pasirodo, kad visi išvardytieji pavadinimai telkiasi palei Sožo vagą, todėl šie variantai galbūt yra iškalbingesni. Būdinga tai, kad už šio arealo ribų kalbama jau ne tiek apie skirtingus tos pačios upės pavadinimo variantus, kiek apie skirtingus hidronimus, atspindinčius ž: з kaitą, plg. Залазенка, Залазинка, Залазка, — Жалижа, Жалож, Жиложка; Жагулинка — Загуленка. К такому же типу вариантов относится Шморговка — Смороговка. Венца — Вяча, Морчанка — Морочь, Морожа — Моржовка, Лучеса — Лучесы, Гейшинка — Гижинка, Мильча — Молц, Аткильня — Чолна, Чолка, Сеньжа — Усажа ir daug kitų. Šių hidronimų variantai, žinoma, pirmiausia sietini su skirtingu perėmimo laiku. Gali būti, kad fonetinių kriterijų svarba nustatant Aukštutinio Dniepro hidronimų tarmės priklausomybę ateityje padidės, tęsiant tyrimus ir nustatant leksinius šių pavadinimų atitikmenis bei su jais susijusius apeliatyvus baltų kalbose. 215 Atsižvelgiant į pirmiau išsakytus apribojimus, kai leksikos medžiaga naudojama upių pavadinimų tarminiam priklausymui nustatyti, vis dėlto tenka konstatuoti, kad šiuo metu būtent leksinė medžiaga šiam tikslui galbūt yra patogiausia. Žinoma, hidronimų tarminė priklausomybė patikimiausiai nustatoma tais atvejais, kai jie turi atitikmenų senprūsių kalboje, bet jų nėra lietuvių ir latvių kalbose. Toks atvejis pasitaiko, pavyzdžiui, pavadinimuose Стабна, Стабня, Стабенка, Стабница, kuriuos turint pagrindo galima laikyti prūsiško tipo hidronimais, plg. senpr. Stabingen, Stabynotilte, Stabuniten, Stabayen, Stabelauken — visi iš stabis „akmuo“, o lietuvių ir latvių kalbose žodis „akmuo“ yra kitos šaknies. Regis, senprūsiško tipo pavadinimas atsispindi ir Поня, plg. senpr. Panyen iš senpr. pannean „pelkė“, o rytų baltų kalbose pelkei pavadinti vartojami kiti žodžiai. Palyginę šiuos patikimus leksinius faktus apie Dniepro baseino baltų hidronimijos tarminę priklausomybę su atitinkamais anksčiau pateiktais žodžių darybos ir fonetikos faktais, prieiname prie itin įdomios išvados. Pasirodo, kad nustatytų fonetinių, žodžių darybos ir leksinių ypatybių visuma tais atvejais, kai visas jas galima priskirti maždaug tai pačiai vietovei, neatitinka nė vienos žinomos baltų tarmės. Kitaip tariant, susiduriame su skirtingoms baltų kalboms būdingų bruožų deriniais. Pavyzdžiui, paėmus geografiškai apibrėžtą Dniepro aukštupio ir Sožo baseino arealą, nesunku pastebėti, kad šalia aiškiai prūsiško tipo pavadinimų, tokių kaip Стабна, pasitaiko rytų baltų tipo žodžių darybos formantų, tokių kaip -esal-asa, ir, kita vertus, galindų tarmėms priskiriamų fonetinių ypatybių (ж: з kaita). Tai dar kartą rodo, kad būtų naivu išnykusias Dniepro baseino baltų tarmes tapatinti su kuria nors konkrečia Baltijos regiono kalba, todėl reikia pripažinti, kad Aukštutiniame Dniepro regione būta atskiros baltų tarmių grupės. Deja, didžiausias sunkumas kyla būtent mėginant nustatyti šių nežinomų tarmių leksinę sudėtį, nes neturime galimybės jos palyginti su kuo nors konkrečiai paliudytu, kaip lietuvių, latvių ir senprūsių kalbų atveju. Tik išimtiniais atvejais galima sąlygiškai rekonstruoti pavienes leksemas, neturinčias tikslių atitikmenų žinomose baltų kalbose. Tikėtina, kad toks atvejis yra pavadinimas Откильня/Аткильня (plg. taip pat Чолна, Чолкна). Šiame žodyje įžvelgiame seną šaltinio, versmės pavadinimą, sudarytą su priešdėliu at- ir silpnąja šaknies *kel-/*kil- „kilti, atsirasti“ pakopa (semantikai plg. rus. род- 216 nik — gimdyti). Tačiau žinomos baltų kalbos šaltinį, versmę žymi visai kitais būdais. Tarp kitų atvejų, leidžiančių remiantis leksikos medžiaga kalbėti apie tarmių diferenciaciją, galima išskirti pavyzdžių grupę su atskirais apeliatyviniais atitikmenimis žinomose baltų kalbose, plg. Гейшинка greta senprūsų geeuse „garnys“, Доколка, plg. senpr. Dakow greta d lacke „varnėnas“ ir kt. Prie jų šliejasi ir pavyzdžiai su atskirais hidroniminiais ryšiais, plg. Абеста greta liet. Abista, Ремистово greta senpr. Ramestow, Орижна greta senpr. Aryngine, Нючка greta senpr. Inacus, Кубарь greta liet. Кау́бри ir kt. Tokios rūšies pavyzdžių su atskirais leksikos atitikmenimis yra gana daug, todėl galima išskirti ištisą eilę atskirų leksinių izoglosų, siejančių Aukštutinį Padneprovę su atskirais Baltijos regiono rajonais. Be to, būtų įdomu nustatyti tarmišką priklausomybę tų hidronimų, kurie mūsų teritorijoje kartojasi ne kartą ir dažnai susiję sudėtingų perėjimų grandine, plg., pavyzdžiui, Ректа, Рехта, Реста, Рошты ir kitus variantus. Šiuo etimologiškai sudėtingu atveju klausimas apie tarmišką priklausomybę sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kuris etimologinis aiškinimas pasirenkamas. Siejant su riešuto pavadinimu, tarmišką priklausomybę reikėtų aiškinti kaip rytų baltų (plg. liet. riešutas, latv. rieksts greta senpr. reisis). O jei manytume, kad jis susijęs su baltiškuoju pelkės pavadinimu, tuomet rytų baltų kilmę būtų galima neabejotinai priskirti tik variantui Реста (plg. liet. raistas „pelkė“ ir gausybę hidronimų, kilusių iš šios šaknies Lietuvos teritorijoje). Nors vien pateiktos hidroniminės medžiagos visiškai pakanka, kad nekiltų abejonių dėl baltų gyventojų buvimo Aukštutiniame Padneprovėje, esama ir kito tai liudijančio šaltinio — daugybės baltų buvimo čia pėdsakų, išlikusių rusų tarmių leksikoje. Visa tai drauge verčia naujai pažvelgti į Aukštutinio Padneprovės regiono etninę ir kalbinę istoriją.