Būtasis dažninis laikas šiaurės rytų žemaičių tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA BŪTASIS DAŽNINIS LAIKAS ŠIAURĖS RYTŲ ŽEMAIČIŲ TARMĖSE1 V. VITKAUSKAS Būtasis dažninis laikas, reiškiantis daug kartų praeityje pasikartojusį veiksmą, lietuvių lk ir ir daugelyje aukštaičių tarmių yra sudaromas su priesaga -davo, apie kuriuos kilmę yra daug ir įtikinamai rašyta2. Tačiau tam tikra tarmių dalis būtojo dažninio laiko formomis gerokai skiriasi nuo lk. I. Aukštaičių tarmėse yra žinomi šitokie skirtumai nuo lk: 1) dzūkų tarmėse apie Leipalingį, Kāpčiamiestį, Lazūnus, Rātinyčią, Kučiūnus, Dieveniškes3 yra vartojamos būtojo dažninio laiko formos su priesaga -lavo4; 2) kai kuriose aukštaičių viduriečių tarmėse (pvz., Palomenėje5), vakarinėje dzūkų tarmėse apie Valkininkus, Rodūnią (BTSR), Armoniškes (BTSR), Pelėsą (BTSR) ir kitur būtojo dažninio laiko reikšme yra vartojamas būtasis kartinis laikas su priesagomis -di- -nėti, -dyti, nors kartais pavartojama ir forma būdavo, pvz.: uōgas parduodzinėjau ir prabūdinėjau ‘uogas parduodavau ir prabūdavau, pragyvenda v’ Arm6; antžėdė ‘daugės dachōdo pamidorai ‘pomidorai duodavo daugiau pelno’ Rod; ligdēm vis ciesā pieno dėl telūko ‘palikdavome vis speniuose pieno telikui’ Rod; āni’s susrīngdē ir giedōj ‘jie susirinkdavo ir dainuodavo’ Rod; atvažiavodzinėj visōkų žmonių ‘atvažiuodavo visokių žmonių’ Rod; ti žmonės nurangdzinėj ‘ten žmones apiplėšdavo’ Vlk ir kt. II. Didelė žemaičių tarmių dalis būtojo dažninio laiko reiškimu irgi skiriasi nuo lk ir kitų lietuvių kalbos tarmių. Iš turimų duomenų7 galima pasakyti, kad pagal būtąjį dažninį laiką žemaičiai skirstytini į tris grupes: 1) vartojantieji vien 1 Šiaurės rytų žemaičių tarmėmis čia vadinamos dunininkų šnektos apie Užventį, Šaukėnus, Kuršėnus, o taip pat gretimos duonininkų šnektos (Papilė, Raudėnai, Kaunatava), kurios būtojo dažninio laiko vartojimu beveik niekuo nesiskiria nuo minėtų dunininkų tarmių. 2 Žr. Ch. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 172—173, Oslo, 1942; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 189—190, Vilnius, 1957; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 222—223, Warszawa, 1956. 3 Medžiaga imta iš Lietuvių kalbos ir literatūros institute esančių dialektologinės medžiagos fondų (atsakymai į 140 ir 293c klausimus iš 683, 684a, 702, 693, 670 punktų). 4 Apie jos kilmę žr. Ch. Stang, min. veik., 173. 5 Žr. C. Grenda, Palomenės tarmė, 18, dipl. darbas, 1957 (rankr. Vilniaus Valst. universiteto Lietuvių kalbos katedroje). 6 Žr. J. Sukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, 182, Vilnius, 1960. 7 Pagal Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos atl aso medžiagą iš žemaičių krašto punktų (žr. atsakymus į instrukcijos 140 ir 293c klausimus). 157 tik konstrukcijas su veiksmažodžio liuobėti formomis: Darbėnai, Kalnalis, Kretinga, Mažeikiai, Sėleniai, Klaipėda, Plikiai, Priekulė, Saugos⁸ (prie šios grupės priklauso ir Kuršių Neringos žvejų lietuvių tarmė⁹); 2) turintieji įvairias būtojo dažninio laiko išraiškos priemones: konstrukcijas su liuobėti formomis ir formas su priesaga -davo: Kaltinėnai, Kuršėnai, Kvėdarna, Laukuva, Šilalė, Šaukenai, Švėkšna, Varniai, Papilė, Raudėnai ir kt. Konstrukcijos su liuob, tiesa, labai retai, yra pavartojamos ir pažemaitės aukštaičių tarmėje — apie Gruzdžius ir Šakyną (Šiaulių raj.). Jas dažniausiai vartoja patys senieji tarmės atstovai: liuob dainiūos šoks par naktis ~ liuob dainiūos ‘dainuodavo’, šoks ‘šokdavo’ par ‘per’ naktis Grz; liuob dirpsme á·usme kàtra grãžau ~ liuob dirbsme ‘dirbdavome’, áusme ‘ausdavome’ katrą gražiau Škn; tevē·lis amžinã·tilsis liuob saký·dā·o ~ tėvelis amžinatilsis liuob sakydavo Škn ir kt.; 3) turintieji toki pat būtąjį dažninį laiką, kaip lk ir aukštaičių vakariečių tarmės: Eržvilkas, Kelmė, Pagramantis, Raseiniai, Skaudvilė, Viduklė ir kt. Čia norima panagrinėti būtojo dažninio laiko reiškimą šiose šiaurės rytų žemaičių tarmėse: Kuršėnų, Šaukenų, Užvenčio (dūnininkai) ir Kaunatav os, Raudėnų, Papilės (dounininkai). Šitose tarmėse ryškiausiai pastebima, kaip susimaišiusios ir lygiagrečiai vartojamos ir konstrukcijos su liuobėti formomis, ir dariniai su priesaga -dā·va (~dā·va) || -dava ~ -davo. I. Konstrukcijos su liuob Čia aprašomose šiaurės rytų žemaičių tarmėse būtojo dažninio laiko reikšmė, visiškai skirtingai nuo lk, yra vartojamos įvairios konstrukcijos, padarytos iš pagalbinio žodžio liuob ir veiksmažodžio bendraties ar būsimojo laiko formų (kartais ir būtųjų laikų). Liuobėti senesniuose žemaičių rašytojų raštuose ir šiaurinėse žemaičių dounininkų tarmėse turi visus veiksmažodžio požymius ir savarankišką leksinę reikšmę — ‘mėgti, įprasti, turėti įprotį’¹⁰, pvz.: Tąn patę naktį mienęsėno luob žmones eiti paparti žieda jeskoti VŽ II 171; ... todiel luobėje ten važiuotės ir gan ilgai trukti VŽ I 157; ... liuobėjo didžturčius ir jomylestas ... atleisti nuo visokiu ne vien pi-les mokesnių DB 308; tos vaikds ló· pė·te z· šū·li su tókė· nendrìn lãzdą ~ tus ‘tuos’ vaikus liūoba ‘mėgo’ pilti ‘mušti’ į šiūlę ‘mokykloje’ su tokią nendrinę lazdą Plik; óšos dā· medēnį kēbēra padē·rpį lobēje ~ uošvis dar medinį kibirą padirbti liuobėjo ‘mėgo, turėjo įprotį’ Dit; er bóbas lu·bē·ll gertā·ute ~ ir bobos liuobėjo ‘buvo įpratusios’ girtauti Sg; marškēnē·ms lobējom ėšā·usę | drobōlu ant stāla ant lóvos ~ marškiniams liuobėjome ‘mėgome’ išaus­ti, drobulių ant stalo, ant lovos Dit; piršlėne lu·bē·i šū·ste pi· mī·su ~ piršlėnė liuobėjo ‘turėjo įprotį’ siūs- 8 Saugose kai kada pasakomos ir formos su priesaga -davo, bet labai retai (žr. dialektologinė medžiaga iš 318 punkto, tirto paties autoriaus). 9 Žr. K. Morkūnas ir A. Sabaliauskas, Kuršių Neringos žvejų lietuvių tarmė ir lietuvių kalbos įtaka šių žvejų latvių tarmei. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 2, 141—142, Vilnius, 1959. 10 Šitokia reikšme liuobėti pateikiamas ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ 431 psl. (1954 m.). 11 Saugų apylinkių tarmėje yra sakoma dōna ir dū·na, todėl ir liuobėjo sakoma lū·bėi. 158 ti py ‘prie’ mūsų ‘pas mus’ Sg; pi įžūnoje žvalgā: lubės būte ~ py ‘prie’ jaunojo žvalgai ‘ukvaizdai, ūkio peržiūrėjimai’ liuobės būti Sg ir t. t. Šiaurės rytų žemaičių tarmėse šis veiksmažodis ne tik nebeturi jokios leksinės reikšmės, bet yra sustabarėjęs, atitrūkęs net nuo veiksmažodžių kategorijos ir pasidaręs tik grynai morfologinių įvairių būtojo dažninio laiko konstrukcijų darybos elementu. Asmenuojamosios veiksmažodžio liuobėti esamojo laiko formos būtajam dažniniam laikui sudaryti šiose tarmėse vartojamos tik labai retai. Kai kada pasitaiko, kad prie šio sustabarėjusio veiksmažodžio pridedamos neaiškios galūnės, pvz., lì̀bau šuoks kāp nelabijè ~ liuobau šóks ‘šokdavo’ kaip nelabiejai ‘pasiutę’ Krš; lì̀baus puo pėn.kõs rì.kstẽnčios paì.mdava ~ liuobaus po penkių tūkstančių paimdavo Užv; lì̀bàu vė̀r.ptė nemuoriē̇sma ~ liūbau verpti nenorė́sma ‘nenorėdavome’ Kntv; lì̀bēi. goal.ti išprašìsu | tei. jau. išēši zi žìbri ~ liuobei (?) gvaltų išprašysiu ‘išprašydavau’, tei ‘tai’ jau išeisi ‘išeidavai’ į nibrę ‘vakaruškas’ Krš ir kt. Galima manyti, kad lì̀bau yra aprašomose tarmėse jau išnykusios dviskaitos I asmens liekana ir kilusi iš liuobava (plg. Kretingos tarmės formą lõubau ~ liuobava²). Forma lì̀bei. (vartojama gana retai) galėjo atsirasti iš būtojo kartinio laiko formos liuobėjo kai šis veiksmažodis aprašomose tarmėse pradėjo atitrūkti nuo veiksmažodžių kategorijos ir virsti pagalbiniu žodžiu. 1. Būtasis dažninis laikas daugelyje žemaičių tarmių yra sudaromas iš liuobėti esamojo laiko formų (kartais ir vien nebekaitomo liuob) ir pagrindinio veiksmažodžio bendraties. Šitokios darybos sudurtinį būtąjį dažninį laiką turi ne visos aprašomosios tarmės: jis plačiai vartojamas Papilės tarmėje ir Kuršėnų tarmės šiaurinėje dalyje (Kubilės, Nugārės, Ožkēnai, Pākepšteniai, Pāksteliai, Smurgiai ir kiti sodžiai). Į pietus nuo Kuršėnų, o taip pat Šaukėnų, Užvenčio, Kaunatavos, Raudėnų tarmėse šitaip sudaryto būtojo dažninio laiko neteko pastebėti. Vadinasi, per aprašomąsias tarmes eina riba tarp tų žemaičių tarmių (Akmenė, Mažeikiai, Papilė, Tirkšliai), kurios paprastai darosi sudurtinį būtąjį dažninį laiką iš liuobėti formos su bendratimi, ir tų, kuriose šio laiko funkcijas atlieka konstrukcija „liuob + būsimasis laikas“. Sudurtinio būtojo dažninio laiko paradigma tokia: Vienaskaita (Papilė) 1. lōubo (lōub) dōute | jõukteis ~ liuobu (liuob) dúoti, juõkties 2. lōube (lōub) dōute | jõukteis ~ liuobi (liuob) dúoti, juõkties 3. lōub dōute | jõukteis ~ liuob dúoti, juõkties Daugiskaita 1. lōubam dōute | jõukteis ~ liuobama dúoti, juõkties 2. lōubat dōute | jõukteis ~ liuobate dúoti, juõkties 3. lōub dōute | jõukteis ~ liuob dúoti, juõkties 18 Žr. J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės veiksmažodis. — „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai (Lietuvių kalba ir literatūra)“, 8, 113—115, Vilnius, 1959. 159 Vienaskaita (Kuršėnai) 1. lü·bu (lü·b) laiky·ti | vėsti·s ∼ liuóbu (liuób) laikyti, vėsties 2. lü·bi (lü·b) laiky·ti | vėsti·s ∼ liuóbi (liuób) laikyti, vėsties 3. lü·b laiky·ti | vėsti·s ∼ liuób laikyti, vėsties Daugiskaita 1. lü·bam (lü·b) laiky·ti | vėsti·s ∼ liuóbama (liuób) laikyti, vėsties 2. lü·bat (lü·b) laiky·ti | vėsti·s ∼ liuóbate (liuób) laikyti, vėsties 3. lü·b laiky·ti | vėsti·s ∼ liuób laikyti, vėsties Šitokios darybos būtasis dažninis laikas, kaip ir 1k būtasis dažninis, vartojamas išreikšti veiksmui, daug kartų pasikartojusiam praeityje, pvz.: aš už kvatėra lü·b imžti dvidešimt pen·kius ∼ aš už kvaterą ‘kambarį’ liuób imti ‘imdavau’ dvidešimt penkius Krš; aš lùobu sosėtė·kę sộ valdėninkėlė·s ∼ aš liuóbu susitikti ‘susitikdavau’ su valdininkėliais Pp; lùob goliete aš ọn vasarójaus ∼ liuób gulėti ‘gulėdavau’ aš ant vasarójaus Pp; nelü·bi pàc gù·sti·s | ka gal·và sprúoks ∼ neliuóbi pats guosties ‘nesiguosdavai’, kad galvà sprógsta Krš; mùoki·tuoji matì·ž sutempi | kad anà nelü·b skù·ntci·s ∼ mókytoja, matýt, sutempė ‘subarė’, kad anà neliuób skųsties ‘nesiskųsdavo’ Krš; lùob ọn.c pavd·rš́cuote puo papė·lę ∼ liuób ans ‘jis’ pavaikščioti ‘pavaikščiodavo’ po Papilę Pp; vàkariškàs lü·bam kė·lti pas pranùli ∼ vakaruškas liuóbama kelti ‘keldavome’ pas Pranùlį Krš; vė·do lùobam pašnekėte er born·kę ešmė·ste ∼ vėdu ‘mudu’ liuóbama pašnekėti ‘pašnekėdavome’ ir burnikę išmesti ‘išmesdavome’ Pp; lùobat kà·drėliu à·koza šùokte ∼ liuóbate kadrilių, àkuzą ‘tokius šokius’ šókti ‘šokdavote’ Pp; jù·s visùoke vė·lne lü·b ištaisy·ti ∼ jūs visokio velnio liuób ištaisyti ‘ištaisydavote, iškrėsdavote visokių pokštų’ Krš; sakinù·tas kà·rzes lü· parei·ti ∼ sakinuotas ‘sakuotos’ karvės liuób pareiti ‘pareidavo’ Krš ir t. t. Šitaip sudarytas būtasis dažninis laikas atsirado dėl to, kad liuobėti formos reikalavo bendraties (žr. anksčiau pateiktus pavyzdžius iš šiaurės donininkų tarmių), ir susidaręs suvestinis tarinys dabar kai kuriose aprašomosiose žemaičių tarmėse vartojamas būtojo dažninio laiko prasme. 2. Visos aprašomosios tarmės būtajam dažniniam laikui reikšti turi konstrukcijas, sudarytas iš liuob ir būsimojo laiko formų. Pvz., vns. 1 asm.: ùš tũ·ilgą dà·rbą negalėsu lü·p tũ· dešrù· pakėn·cti ∼ už tą ilgą darbą negalėsu liuób ‘negalėdavau’ tų dešrų pakėsti Krš; làbà· skà·ni kà·šteni lü· padė·rpsọ ∼ labai skanų ‘skanų’ kąstinį liuób padirbsu ‘padirbdavau’ Kntv; lùob varì·sọ và·ka pri dà·rba ∼ liuób varysu ‘varydavau’ vaiką pry darbo Rdn; vns. 2 asm.: tuòkũ· muokintu panù· sėnàu. lü·b neprasně·kinci ∼ tokių mokintų ‘mokytų’ panų seniau liuób neprasňėkinsi ‘neprašnekindavai’ Krš; lü·b ešė·zsi nu sà·ules lek sà·ules dė·rp·tę ∼ liuób išeisi ‘išeidavai’ nũ saulės lig saulės dirpti Kntv; 3 asm.: ań·s lü·bau sakì·s pažìnis žemai·ti ∼ añs ‘jis’ liuóbau sakýs ‘sakydavo’ pažinęs Žemaitę Šauk; vė·lne li·žuve· būva | vė·lne linėsmi·bi | lùos lü·b | dù·s | kuòl neprakró·kinę jaunùosìs ∼ velnio liežuviai būvo, velnio linksmybė ‘senovės žmonių per vestuves’: lós liuób ‘lodavo’, dúos ‘duodavo’, kòl neprakrókins ‘neprakrokin- 160 -davo, nepravirkdydavo’ jaunõsios Krš; užminą telši Mikolas lúob šõksias | šaukš par sąpna | ka truobą skleï.sės ~ amžinatelsi Mikolas liúob šõksias ‘šokdavosi’, šauks ‘šaukdavo’ par sąpną, kad trobą skleišias ‘skleisdavosi’ Krš; dgs. 1 asm.: dvarė liúb dirbsma nù aušros lik sąulis laiduos ~ dvarė liúob dirbsma ‘dirbdavome’ nù aušros lig saulės laidos Krš; kuòl negirc | ruokùsmuos šnekėsmuos liúb ~ kol negirtas, rokuõsmos ‘tardavomės’, šnekėsmos liúob ‘šnekėdavomės’ Krš; kad a.i.sam liúob i grì bùs krė.pši je neparsėnė.sam | žiòplas bù.sam ~ kad eísam liúob ‘eidavomė į grybas, krėpši je ‘jei’ neparsinešam ‘neparsinešdavome’, žiòplos būsām ‘būdavo’ Pp; dgs. 2 asm.: lú’ pamelùste ir išbėlreste | kur já’uma truobuo nulaikì’si ~ liúob pamelúoste ‘pameluodavote’ ir išbėgste ‘išbėgdavote’ pasokti: kur jáuną troboje nulaikysi Krš; liúob abò.do mùštes kã’p velnù’itė ~ liúob abūdu mùštes ‘mušdavotės’ kaip velnùčiai Rdn ir tt. Šiuo atveju dažniausiai vartojama nebeasmenuojama liúob forma (buvęs esamojo laiko 3 asm.), tačiau kai kada pasitaiko ir asmenuojamų formų, pvz.: lú’bām krė.pę sùdžuovì’ncmą sù medùmė sùmaìši’sma er tė’psma on dūnas ~ liúbama krūpė ‘rupūžė’ sudžiovinsma ‘sudžiovindavome’, su medumi sumaišysma ‘sumaišydavome’ ir tepsma ‘tepdavome’ ant duonos (tokie buvę vaistai nuo gerklės/ Kntv; ka liúobam grāìsam | pò.se parapė.jes gerdė ~ kad liúobam grãisam ‘grodavome’, pùse parapijos girdės ‘girdėdavo’ Pp; às liú’bu kùrsu ugni | uo un.c šã’kalus skã’ldì’s ~ àš liúobu kūrsu ‘kurdavau’ ugnį, o añs ‘jis’ šakalius skaldys ‘skaldydavo’ Krš; liú’bam aìsma vā’ndeni iš Ventuõs sė’msma | uo dabār katìe pā’r bìeg ~ liúobama eísma ‘eidavome’, vandenį iš Ventõs semsma ‘semdavome’ o dabar ir katė párbėga (Venta nuseko) Krš ir kt. Šitokia būtojo dažninio laiko išraiškos priemonė galėjo atsirasti tik dėl to, kad būsimuoju laiku galima išreikšti daug kartų praeityje pasikartojusį veiksmą¹³. Tokia reikšme būsimasis laikas plačiai vartojamas daugelyje lietuvių kalbos tarmių ir lk, pvz.: Tie atėję padėjų, kad virių tokių stiprių nėra, pradės išvedžioti vokiečiams, kad bokštas senas, reikia pirmą bokštą paramstyti, ir kas instrumentų, kas virių atsinešt — taip ir išbėgios CR II 199; Pirma ta motina duos, duos pamokslus, tevas nuo savęs reiks, pyškins ŽR I 84; uždės urėc kã’rvì besarmatàti ir ai.si nùosi nulė’iausi ~ uždės ‘uždėdavo, uždrebėdavo’ urėdas „karvę, besarmatė“, ir eisi ‘eidavai’ nosę nulėidusi Krš; on stalė’le pašėlęps er ša.u.ks | kat ša-lė.n. cã’ra ~ ant stalėlio pasilips ‘užlipdavo’ ir šauks ‘šaukdavo’, kad šalin čarą (1905 metais) Pp; žì’ndì’si pū’nonu vā’ka | dous trēs dēsìncēnās žē’mēs ~ žindysi ‘žindydavai’ pūno vaiką, dúos ‘duodavo’ tris desincinas ‘desimtines’ žemės Kntv; ã’menõ jõukšes šuòres | grāžę kã’p lėlė ~ atminu, juõksias ‘juokdavosi’, šõks ‘šokdavo’, graži kaip lelė Rdn; stùmsu stùmsu tų vėžimą | uo añs ne krùst ~ stūmsu stūmsu ‘stumdavau’ tą vežimą, o añs ne krùst Šauk; šnàpsa nabùva | pasėgė’ršem kadėjes | pi’rkandas toriesem ~ šnapso nebūvo: pasigėrsime ‘išgerdavome’ kafijos ‘kavos’, pýkandos, ‘priekandos, užkandos’ turėsime ‘turėdavome’ Sg; mā’s labāi dainiùškininkes būvom | linksmės grėpsme stena juõgdamā’si’s ~ mās ‘mes’ labai dainiuškininkės ‘dainininkės’ būvom: linksimos grėbsme ‘grėbdavome’ šieną juokdamasys Sk ir kt. Prie taip vartojamo būsimojo laiko formų tereikėjo pridėti, t. y. į sakinį įterpti, liúob, ir susidarė šita savotiška konstrukcija. 13 Plg. J. Pikčilingis, Veiksmažodžio laiku vartosena. — „Tarybinė mokykla“, 8, 27—30, 1958. 11. Kalbotyros klausimai, IV 161 Nuomone, kad konstrukcija „li uob + būsimasis laikas“ atsirado dėl liuob įterpimo į sakinį, paremia tokie faktai: a) Liuobėti formos tegalejo reikalauti bendraties; b) Liuob pridedama ir prie būtojų laikų14, kai jie reiškia veiksmą, pasikartojusį praeityje daug kartų, pvz.: 1) prie būtojo kartinio laiko: kāˀp liˀb iˀ triˀškos pri vūokīˀče so kartelėms ājuom / vėˀls ne piˀragā bọ.va ~ kaip liūb į Tryškius pry vōkyčio ‘vokiečių okupacijos metais’ su kartėlėms ‘kortelėmis’ ėjoma ‘ėjome, eidavome’, vėlnías, ne pyrāgai būvo Kntv; 2) prie būtojo dažninio laiko su priesaga -davo formų: liˀb atvažuodavāˀu iˀ malūˀna so tīevọ ~ senūovie vis lūˀ baidiˀdava ~ lūˀp tīˀ apatani˙kaˀ būˀdāˀva kāˀp gruobėleˀ pluoni˙ skīˀsti ~ liuob tīe apatininkai ‘apatinukai’ būdavo, kaip grobėliai ‘žarnelės’ ploni skysti Krš; liˀb vėˀlnas blī˙ndāˀte ṣọkọudāˀva ~ māˀs liˀbau dūˀdavuom pūˀdala ~ liˀ prāstēˀ īeždavruom / nuo žundāˀ plīˀša ~ liuob prasčiai ‘prastai’ ėsdavoma ‘valgydavome’, o žandai plīšo Krš; liˀb atēi˙davuot (ų)ūˀgu rīn˙kti iˀ strazdius ~ kētāˀs mētāˀs brū˙knū čė lūˀb nebūˀdava ~ kitais mėtais brūknų čia liūob nebūdavo Rdn ir kt. Be to, konstrukcijos „li uob + būsimasis laikas“ labai primena lk ir aukštaičių tarmių tokius pasakymus: Kitą sykį, kol išsiskyriau pačią, būdavo, paliks kokia merga, žiūrėsiu iš tolo, ir šiaip, ir taip kamantinėtus, bet jai to nerodysiu ŽR I 117; Būdavo, paskaiysi visą tuziną tų jų (t. y. buržujų) atstovų — taip ir žvanga kožna pavardė pinigų maišu CR II 375; Ant rankų vaiką, būdavo, pakels LKŽ V 542; Būdavo, karuos karuos ji tuos lapus iš lauko LKŽ V 351; būˀdāˀva ēis duōsis kai pašūtė ~ būdavo, ēis duosis kai pasiūtė Škn; būˀdava rēks rēks palikti vaikē vieni ~ būdavo, rēks, rēks palikti vaikai vieni Krs ir kt. II. Formos su priesaga -davo Greta konstrukcijų su liuobėti visose aprašomose tarmėse yra vartojamos būtojo dažninio laiko formos su priesaga -dāˀva (-dāˀva) || -dava ~ -davo. Dūnininkų: Vienaskaita 1. dūˀdāˀvau || dūˀdavau ~ dúodavau 2. dūˀdāˀvaˀ || dūˀdavaˀ ~ dúodavai 3. dūˀdāˀva || dūˀdava ~ dúodavo Daugiskaita 1. dūˀdāˀvuom || dūˀdavuom ~ dúodavoma 2. dūˀdāˀvuot || dūˀdavuot ~ dúodavote 3. dūˀdāˀva || dūˀdava ~ dúodavo 14 Kai kur žemaičiuose liuob prideda ir prie esamojo laiko, kai juo išreiškia daug kartų pasikartojusį praeityje veiksmą: loup tēkenūoms nūmē e babieg—liūob tekinōms numė ir bebėga (žr. P. Kniūkšta, Kalnėlio tarmės fonetika ir morfologija, 142, dpl. darbas, 1959 (rankr. Vilniaus Valst. universiteto Lietuvių kalbos katedroje). 162 Vienaskaita 1. jū'g'da'vaus || jū'g'davaus ~ juõkdavausi 2. jū'g'da'va's || jū'g'dava's ~ juõkdavaisi 3. jū'g'da'vuos || jū'g'davuos ~ juõkdavosi Daugiskaita 1. jū'g'da'vuomuos || jū'g'davuomuos ~ juõkdavomos (juokdavomės) 2. jū'g'da'vuoties || jū'g'davuoties ~ juõkdavotės 3. jū'g'da'vuos || jū'g'davuos ~ juõkdavosi Dounininkų: Vienaskaita 1. dõudavõ·u15 ~ dúodavau jõugdavõ·us ~ juõkdavaus 2. dõudavõ· ~ dúodavai jõugdavõ·s ~ juõkdavaisi 3. dõudã·va || dõudava ~ dúodavo jõugdavúos ~ juõkdavosi Daugiskaita 1. dõudavõ·uom ~ dúodavoma jõugdavuomúos ~ juõkdavomos 2. dõudavõ·ot ~ dúodavote jõugdavuoties ~ juõkdavotės 3. dõudã·va || dõudava ~ dúodavo jõugdavúos ~ juõkdavosi Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šitokios darybos būtasis dažninis laikas yra pasiskolintas iš lk, aukštaičių ar tų žemaičių tarmių, kurios konstrukcijų su liuob nepažįsta. Tačiau tam tikri faktai lyg ir rodo, kad tai yra savaiminis aprašomųjų tarmių reiškinys: 1) Šitaip sudarytas būtasis dažninis laikas vartojamas dideliame žemaičių tarmių plote (visų dūnininkų ir dalies dounininkų). 2) liuob dedamas prie būtojo dažninio laiko formų: lū·b ã·dava ~ liuob eidavo Krš; lū·b tɐriedava ~ liuob turėdavo Užv ir kt. 3) Priesagos -dã·va ~ -davo bal­sio a pailginimas (ši ypatybė bendra su vakarų aukštaičiais16). 4) Dažnai senųjų tarmės atstovų kalboje maišomas įvairių konstrukcijų būtasis dažninis laikas, pvz.: sã·u ã·kminas lū·b kelniõs / ritinç / tampś·sė dirbdã·va nu rỹto lig vã·karo ~ šau akminus ‘akmenis’ liuob kelnos ‘kilnodavo’, ritins ‘ritindavo’, tampysias ‘tampydavosi’ — dirbdavo nū ryto lig vākaro Krš; lū·p sustūosma pri vi·škele / ka užplieśma kuõki dã·ina / iš tuõla·use· bũ·dã·va girdietis ~ liuob sustošma ‘sustodavome’ pry vieškelio, kad užplėšma ‘užplėšdavome, užtraukdavome’ kokią dainą — iš toliausiai būdavo girdėties Krš; palaks-tį·sma pasegã·udi·sma lū·b / je mamã·tę pri dã·rba nevarí·dã·va ~ palakstysma 15 Papilės tarmėje negirdėti šalutinių-nukeltinių kirčių. 16 Žr. E. Grinaveckienė, Mitu vos upyno tarmės fonetika. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1, 132, Vilnius, 1957; A. Jonaitytė, Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 2, 111, Vilnius, 1959. 163 ‘palakstydavome’, pasigāudysma liuob ‘pasigaudydavome’, je mamaitė pry dárbo nevarydavo Rdn ir kt. 5) Aprašomosiose dünininkų tarmėse daromi būtojo dažninio laiko veikiamosios rūšies dalyviai iš veiksmažodžio formų su priesaga -dá·va || -dava ~ -davo¹⁷: turiedá·vis || turiedavis ~ turėdavęs, turiedá·vusi || turiedavusi ~ turėdavusi, turiedá·vi || turiedavi ~ turėdavę, turiedá·vuses || turiedavuses ~ turėdavusios. Kartais pasitaiko, kad ir prie šių dalyvių prideda liuob, pvz.: tava senītis su mūna šēniū kat pradēje pā·sakuoti’s | kā·p lū·b’i šuokūs ā·davi· | kā·p mergās kirkindavi· ~ tavo senutis ‘senelis’ su mūno ‘mano’ seniu ‘vyru’ kad pradėjo pasakoties, kaip liuob į šokius eidavę, kaip mergas kirkindavę Krš; aš māt lū·p trunki·dāvusi’s | ļuo anā pamislī·k tā·msta švēn·cta ~ aš, mat, liuob trankydavusys, o anā ‘ji’, pamislyk ‘pamanyk’ tāmsta, švęsta Šauk ir kt. Tos žemaičių tarmės, kurios darinių su priesaga -dá·va || -dava ~ -davo neturi, nepažįsta ir tokių būtojo dažninio laiko dalyvių. Jos paprastai turi konstrukcijas su liuob: ļōbǭs dērpte ~ liuobąs dirbti ‘dirbdavęs’ (Kretinga)¹⁸, ļōbǭ·nti gā·ute (Kalnalis). Literatūrinė kalba, kurios būtojo dažninio laiko formos dabar visose žemaičių tarmėse stumia iš vartosenos liuob konstrukcijas¹⁹, ir aukštaičių tarmės galėjo tik padėti įsitvirtinti ir paplisti toms formoms. Būdinga dar ir tai, kad donininkų tarmėse yra panaši padėtis kaip ir kitose žemaičių tarmėse: šiaurinė dalis (Klaipėda, Priekulė, Dituva, Plikiai) vartoja tik liuobėti konstrukcijas, o pietinėje — liuobėti konstrukcijos vartojamos pramaišiui su priesagos -davo dariniais (Šilutė, Rusnė, Kintai, Ventė, jau pradedama maišyti apie Saugas): vī·ra lōb drā·si bū·ti ~ vyrāi liuob drāsi ‘drąsūs’ būti ‘būdavo’ Vnt; kuorōs lī·b išpjā·us ~ koriūs liuob išpiaus ‘išpiaudavo’ Šlu; dēbesīs vės lu·biėt liektinā· liekt ~ debesys vis liuobėjo lėktinai lėkti ‘lėkdavo’ Kin; nalū·bēdava anā bū·ti nōbažna ~ neliuobėdavo anā ‘ji’ būti nobažna ‘dievobaiminga’ Sg; tē bernā· mē·rgs lobiedau dainīte ~ tie bernai mergos liuobėdavo dainiuoti Šlu; aš lobiedavau sviestōk, pardōte ~ aš liuobėdavau sviestuko parduoti Rsn; puo pēr·rm čē miez | čē avēži· siedat | sō spragelā·s mōždāu ~ po pirmą čia miežių, čia avižų sėdavo, su spragilais mušdavo Rsn; kōks žōdis išēi-dava pagalvōt ~ kóks žodis išeidavo pagalvóti Kin ir tt. Kodėl šiose šiaurės rytų žemaičių tarmėse yra tokios įvairios konstrukcijos ir formos būtajam dažniniam laikui reikšti? Visų pirma, šios tarmės ribojasi su aukštaičiais vakarėčiais ir tomis žemaičių tarmėmis (Kelme, Tytuvėnais), kur būtasis dažninis laikas daromas tik su priesaga -davo. Į šiaurę nuo aprašomųjų tarmių esančios žemaičių tarmės (Mažeikiai, Tirkšliai, Telšiai, Vieksniai) tevartoja tik konstrukcijas su liuob. Susidūrus šiems dviem būtojo dažninio laiko reiškimo būdams, aprašomose tarmėse būtojo dažninio laiko prasme ir imta vartoti tokias įvairias konstrukcijas bei formas. 17 Kaip daro tuos dalyvius aprašomosios donininkų tarmės, neteko pastebėti. 18 J. Aleksandravičius, min. straipsnis, 136. 19 Plg. V. Grinaveckis, Lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimas Tarybų valdžios metais. — „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai (Lietuvių kalba ir literatūra)“, 11, 19. Vilnius, 1960. 164 Sutrumpinimai Arm — Armōniškes, BTSR, Varėnavo raj., Gardino sritis CR — P. Cvirka, Raštai, II, Vilnius, 1959. DB — S. Daukantas, Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių, red. J. Talmantas, Kaunas, 1935. Dit — Dituva, Klaipėdos raj. Grz — Gruzdžiai, Šiaulių raj. IFF — Istorijos filologijos fakultetas Kin — Kintai, Šilutės raj. Kntv — Kaunatava, Telšių raj. Krs — Karsakiškis, Panevėžio raj. Krš — Kuršėnai LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, 5. Red. kolegija: Z. Jonikaitė, J. Kabelka, J. Kruopas, K. Ulvydas (ats. redaktorius), B. Vosilytė. Vilnius, 1959. Plik — Plikiai, Klaipėdos raj. Pp — Papilė, Akmenės raj. Rdn — Raudėnai, Kuršėnų raj. Rod — Rūdūnia, BTSR, Gardino sritis Rsn — Rusnė, Šilutės raj. Sg — Saugos, Šilutės raj. Sk — Skaistgirys, Joniškio raj. Šauk — Šaukėnai, Užvenčio raj. Škn — Šakyna, Šiaulių raj. Šlu — Šilutė Užv — Užventis Vlk — Valkininkai, Eišiškių raj. Vnt — Ventė, Šilutės raj. VVU — Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas. VŽ — Valančius, Žemaičių vyskupiste, I—II, Wilniuj, 1848. ŽR — Žemaitė, Raštai, I, Vilnius, 1956. ПРОШЕДШЕЕ МНОГОКРАТНОЕ ВРЕМЯ В СЕВЕРО-ВОСТОЧНЫХ ЖЕМАЙТСКИХ ГОВОРАХ В. И. ВИТКАУСКАС Резюме В статье рассматриваются формы и конструкции прошедшего много-кратного времени в следующих северо-восточных жематйских говорах: Кур-шенай, Шаукенай, Ужвянтис (дуниннинкай) и Кауна тава (Тяльшяйский р-он), Папиле, Рауденай (доуннинкай). В этих говорах употребляются разные средства выражения прошедшего многократного времени: конструкции с глаголом liobėti и формы со суффиксом -davo. Слово liobėti, в отличие от северных доунниннинских говоров, где оно имеет все признаки глагола и значит ‘любить, иметь привычку’, в описываемых говорах не имеет лексического значения и отлучился от категории глагола. В описываемых говорах употребляется следующие конструкции с liobėt: 1. liob с неопределенной формой глагола (бывшее сводное сказуемое): liob mokėti ‘часто платил’ (Папиле), liob imti ‘брал’ (Куршенай); 2. liob с формами будущего времени: liob gi̇dōsu ‘я часто пел’ (Куршенай), liob dōsu ‘я 165 давал’ (Рауденай) и др. По мнению автора, эта вторая конструкция сложилась потому, что к формам будущего времени, способного выразить действие, много раз повторившееся в прошлом, примыкали формы глагола liuobėti. Кроме того, liuob в описываемых говорах иногда примыкает и к формам прошедших времен, когда ими выражается много раз повторившееся действие в прошлом: 1. к прошедшему однократному времени: lù:b ajùom ‘мы часто ходили’ (Каунастава), 2. к прошедшему многократному со суффиксом -davo: lù:b dù:dāva ‘давал’ (Куршенай), lù:b pāi.mdava ‘брал’ (Ужвянтис) и т.д. В описываемых говорах так же употребляются формы прошедшего многократного времени с суффиксом -dāva || -dava. Это своеобразное явление описываемых говоров. В конце статьи рассматриваются причины такого разнообразия средств выражения прошедшего многократного времени.