Dėl esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių vartojimo

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL ESAMOJO LAIKO NEVEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ VARTOJIMO V. AMBRAZAS Es. l. nev. dalyviams būdingi beveik visi pagrindiniai lietuvių kalbos dalyvių vartosenos tipai. Eidami su asmenuojamomis veiksmažodžio būti formomis, šie dalyviai gali sudaryti neveikiamosios rūšies sudurtinius laikus, pvz.: knyga yra rašoma, kelias buvo taisomas, namai buvo statomi ir pan. Jie gali reikšti antraeilį veiksmą ir sakinyje eiti laiko, būdo bei kitomis aplinkybėmis, pvz.: giriamas nesipūsk, peikiamas neliūsk Švnč; vis dar apšaudomi, ėjom daug valandų Cv R III 232. Su vardadžių bei įvardžių vardininkais ir sangrąžiniais veiksmažodžiais jie neretai sudaro vadinamąją vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) konstrukciją ir įeina į sudurtinio tarinio sudėtį, pvz.: jis pats prūsėsi leidžiamas vesti būrį į ataką Vencl R III 443; žmogus nesusipranta nujuokiamas Šts. Visais šiais atvejais es. l. nev. dalyviai turi pasyvinę reikšmę, t. y. žymi tokį veiksmą, kurio tiesioginis objektas yra sakinio veiksnys. Ypač dideliu vartosenos įvairumu pasižymi atributyviniai es. l. nev. dalyviai. Jie žymi daiktų bei reiškinių ypatybes, išplaukiančias iš veiksmo, kuris reiškiamas dalyvio veiksmažodine šaknimi, pvz.: verd amas valgis, rašomas laiškas, skaitoma knyga ir pan. Atributyviniai es. l. nev. dalyviai turi specifinių bruožų, skiriančių juos nuo kitų neveikiamųjų dalyvių. Nors į tai atkreipė dėmesį jau svarbiausių XIX a. lietuvių kalbos gramatikų autoriai¹, o J. Jablonskis ir K. Būga es. l. nev. dalyvių reikšmių įvairumą parodė daugeliu pavyzdžių iš liaudies šnekamosios kalbos ir senųjų raštų², tačiau šių dalyvių vartosena plačiau nebuvo nagrinėta. Šiame straipsnyje norima iškelti ir paaiškinti būdingesnius atributyvinių es. l. nev. dalyvių vartojimo atvejus. § 1. Atributyviniai es. l. nev. dalyviai gali turėti konkrečią pasyvinę (neveikiamosios rūšies) reikšmę. Tokiais atvejais jie žymi daiktų ypatybes, išplaukiančias iš sakinio tarinio (arba visos sakinio situacijos bei kon- 1 Žr. A. Schleicher, Litauische Grammatik, 319—320, Prag, 1856; F. Kurschat, Grammatik des Littauischen Sprache, 413, Halle, 1876. 2 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 301—302, 304—308, Vilnius, 1957; K. Būga, Rinktiniai raštai, 1, 531—536, 543, Vilnius, 1958; 2, 117—118, Vilnius, 1959. 93 (teksto) nurodytu laiku vykstančio veiksmo. Dalyvio pažymimasis žodis esti tiesioginis šio veiksmo objektas, pvz.: Troboj dar tamsu, tik priešinej sienoj švytuliuoja kūrenamos krosnies atšvaistai Balt PV I 9. Kambaryje pakvimpa kepama rūkyta mėsa Sim R VI 150. Bliūna kaip ožys, į turgų vežamas Krk. Sučerskėjo užtaisomi šautuvai, bet niekas netikėjo, kad generolas įsakytų šauti į beginklę minią Myk-Put S 340. Keleri metai per karą neb ariami dirvonai buvo užžėlę usnimis ir kiečių plotais Vencl R II 49. Viena po kitos pirkiose žiebėsi švieselės, iš kaminų kilo dūmai, trinksnėjo varstomos durys Baltr PS 44. Ką sakė apynėlis, ant drobulės dedams? DŽ II 513. Dėdės pasienyje giliau stovėjo lova labai retai mainoma paklode Vaižg RR I 103. Avinas su ragais atbraukia nežindomus ėraičius šalin Dr. Konkrečios pasyvinės reikšmės es. l. nev. dalyviai, kaip ir atitinkami veiksmažodžiai, gali būti jungiami su prieveiksmiais bei netiesioginiais linksniais, nusakančiais įvairias dalyvio šakninės žymimo veiksmo aplinkybes. Kai šio veiksmo atlikėjas esti nurodytas, jis reiškiamas kilmininko linksniu (vad. genetivus auctoris), pvz.: Vėjo girgždinamos durys neleido miegoti ŽR (DŽ III 338). Vėl sujudėjo vežimas, įkliokio traukiamas, ir greitai išnyko už sudegusio mūro Vencl R II 56. Iš kur skerdžius galėjo žinoti, kad tikrai teks Elenos vaikams mūsų kraunamas turtas? Krv R 56. Mykoliukas skendi savo daromuosiuose tonuose Vaižg RR I 43. Es. l. nev. dalyvių konstrukcijos su veikėjo kilmininku nėra labai paplitusios. Pasyvinės reikšmės es. l. nev. dalyviai paprastai vartojami tada, kai jų šakninės reiškiamo veiksmo atlikėjas yra kalbėtojui arba nesvarbus, neaiškus, arba apibendrintas, arba savaime suprantamas iš konteksto ir neminėtinas dėl stilistinių sumetimų. Konkrečios pasyvinės reikšmės es. l. nev. dalyviai yra daromi iš tranzityvinių veiksmažodžių. Be to, jie gali būti daromi ir iš tų veiksmažodžių (laukti, norėti, pageidauti ir pan.), kurie valdo kilmininką, turintį tiesioginio objekto reikšmę, pvz.: Laikyk sau dukrelę, kol atjos... norimi ženteliai JV 256. Nelaukiamos viešnios kitą kartą brangesnės už laukiamas Dov. Visur jis buvo pageidaujamas svečias Krv R 87. Atvažiuoja sveteliai laukiamieji, baramieji Mrc. Šie dalyviai taip pat gali būti jungiami su veikėjo kilmininku (plg.: mūsų laukiama diena, tėvų pageidaujamas svečias ir pan.); gramatine reikšme jie nesiskiria nuo dalyvių, padarytų iš galininko linksnį valdančių veiksmažodžių. Apskritai, atributyviniai es. l. nev. dalyviai, žymintys konkretų pasyvinį veiksmą, kuris laiko atžvilgiu sutampa su pagrindiniu sakinio veiksmu, dabartinėje lietuvių kalboje yra vartojami palyginti retai. Jie daromi tik iš eigos veikslo veiksmažodžių ir labiausiai būdingi literatūrinei rašomajai kalbai. § 2. Dažniausiai es. l. nev. dalyviai žymi ypatybes, išplaukiančias iš nuolatinių arba tam tikromis aplinkybėmis visada vykstančių veiksmų (būsenų), pvz.: 94 Kaip ten gyvena motutė, mylimas draugas, sesuo? Nėr R I 332. Eina Rapolas, skuba žinomais raisto šunkeliais ir stebisi Vaižg RR I 54. Neradamas kelio žinomo, aklai sutemus, labai įsiveikiau IM 1862 18. Anapus kelio šešėliuose tįsojo nepažįstami laukai Myk-Put S 270. Pro sodo galą nepažįstami žmonės šūkaudami nuburbėjo Ds. Stoties perone susirinko nemaža pažįstamų žurnalistų Vencl GD 446. Kas jis buvo: motinos ar tėvo bernas, senelis ar karšinamas samdinys? Cv R III 7. Pas tetą ir ramų, lygaus būdo jos vyrą maišėsi ir draudžiamųjų Tilžės spaudinių Vaižg RR I 270. Glostomas vaikas išeina šunim šėko pjauti Grž. Skirtingai nuo praeitame skirsnyje minėtų pavyzdžių, šie dalyviai rodo daugiau ar mažiau pastovias daiktų ypatybes ir turi ryškią kokybinę reikšmę. Pažįstamas žmogus — tai ne tik dabar arba veiksmažodžio nurodytu laiku pažįstamas žmogus, kaip ir žinomas kelias — ne tik toks kelias, apie kurį žinoma tik kalbamuoju momentu — tai tam tikros aptariamiems daiktams būdingos ypatybės. Neturėdami konkrečios laiko reikšmės, šie dalyviai yra išlaikę rūšies kategoriją ir veiksmažodines konstrukcijas su prieveiksmiais, plg.: mano pažįstamas žmogus arba gerai žinomas kelias. Tačiau pastovesniuose žodžių junginiuose su daiktavardžiais apibendrintos reikšmės es. l. nev. dalyviai šių veiksmažodinių bruožų neturi ir yra vartojami kaip tam tikri rūšiniai pažyminiai, pvz.: Įėjo nedidukė skiaustų pečių mergina, apsiavusi aukštakulniais suvarstomais bateliais Balt PV I 181. Kur mano prisirišama (t. y. išeiginė, bet jau apnešiota) skepetaitė? Rdm. Jis gulėjo pokaičio sudedamojoje kėdėje Vencl R II 58. Antai Karpis... šiandien turi nors samdomą, bet pigią darbo jėgą Myk-Put S 85 (plg. dar: užkrečiamoji liga, gaunamieji, siunčiamieji raštai ir pan.). § 3. Es. l. nev. dalyviai dažnai turi g a l i m y b ė s reikšmę, t. y. žymi ypatybę, kylančią iš galimo veiksmo, pvz.: Artinasi pavasaris. Keliai darosi vis sunkiau išeinami ir išvažiuojami Vencl R III 455. Prieangio gilumoj Kazimieras šveitė virtuvą, žvakides ir kitus šveičiamus daiktus Ciurl R III 101. Taip, tai buvo gyvenimo knyga — atidengta, nors ir sunkiai suprantama Bil R I 220. Dabar ir už tris dešimtis gausi pakenčiamą arklioką Kp. Štai aikštelėje vos įžiūrimas bažnyčiukės stogas ir bokštelis Myk-Put S 590. Šiemet labai pakuliamos avižos Mrs. Turiu upę brėdamą ir kalnelį lipamą; aš tos upės nebrisiu ir kalnelio nelipsiu End (plg. dar: prieinamos kainos tsp, apeinamas 'nedidelis' pušynas Rd, ištraukiamas stalas Klp, permatoma migla Balt PV I 269 ir pan.). Itin dažnai galimybės reikšmę turi neigiamosios formos es. l. nev. dalyviai. Pažymėtina, kad daugumas dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų es. l. nev. dalyvių su neiginiu ne- žymi veiksmažodinės šaknies reiškiamo veiksmo negalimumą, pvz.: Nesuskaitomos kaimenės gyvulių gančsis naujose ganyklose Vencl TB 187. Kaip dešinėj, taip ir kairėj plento pusėj išsiskleidžia neapmatomi laukai Sim R VI 325. Nebesustabdoma srove tekėjo užgautos moteriškės žodžiai Vaižg RR I 132. Nuo tos dienos beveik nebeatpažįstamas pasidarė Poviliokas Balt PV I 257. O kur baigiasi žolė, ten griūva neišbrendami 95 mėlynių, girtuoklių, gervuogių uogienojai Balt Pv I 57. Mirtis suteikė abudu nenumaldomus priešus Myk-Put S 588. Jausmas, kad esu gyvas... man teikė neapsakomo džiaugsmo Cv R III 234. Atneš stakleles nepakeliamas, įries drobelę neišaudžiamą Rš. Didieji kraiteliai nepavežami, beriejie žirgeliai nenuturimi JV 72. Jaunosios dienelės negrąžinamos, rūtų vainikėlis nealyau­n amas Skp. Galimybę žymintys es. l. nev. dalyviai neturi aiškios neveikiamosios rūšies reikšmės. Tai atsiliepia ir jų sintaksiniams santykiams su kitais žodžiais. Šie dalyviai yra jungiami ne su veikėjo kilmininku, bet panašiai kaip būdvardžiai, su naudininku, pvz.: Feodalinės santvarkos laikais lietuviškoji knyga buvo beveik nepriimama eiliniams liaudies žmonėms Kors LKr 38. Gručė su žirniais, aliejum uždaryta, ne kiekvienam prieinamas Myk-Put S 69. Mykoliukas šyposi kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregiu būdu Vaižg RR I 39. Žodžiai laimė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs Bil R 224. Durys visiems einamos (visi gali eiti) Pc. Pirmuosiuose dviejuose sakiniuose konstrukcija su kilmininku visai neįmanoma. Kituose pavyzdžiuose vietoj naudininko pavartoję kilmininką, pakeistume prasmę: es. l. nev. dalyviai prarastų galimybės reikšmę ir nusakytų iš pasyvinio veiksmo kylančias ypatybes (pvz., visų einamos durys — tai durys, pro kurias visi eina, o visiems einamos durys — tai durys, pro kurias visi gali eiti, bet nebūtinai eina). Konstrukcija su naudininku rodo galimybę žyminčių es. l. nev. dalyvių artimumą būdvardžiams (plg.: durys visiems atviros, jis visiems malonus ir pan.). Pažymėtina, kad su naudininku gali būti jungiami ir kai kurie § 2 aptartos apibendrintos reikšmės es. l. nev. dalyviai, pvz.: Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti Bil R I 160. Galimybės reikšmę turi daugelis es. l. nev. dalyvių, vartojamų senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose (ypač su neiginiu), pvz.: Dawe... pėkis atmaynomus rubus (=odmien­ne szaty) ChB I Moz 45, 22. Ispeiemas cžonai jra klojojmas Manicheu MT 11₁₁. Po teip’ maž tikimam mokitinių atsakimui /liepė žmonėmus šeštis DP 125₁₈. Žodis... yra dermingas /iszmanomais suprantamas szmonems SE 104₂₂. Szodeis ischmanomais... kalbėia BrP I 244₃. Rassi cze... daiktus auksu neatsweramus MT XIX₁₉. Tenái ne suskaitomi kariai tų kurie iš kęntė kančias (=niezliczone Wojska) DP 543₃₇. Tikra ir nepaudinama tiesa MT 36₁₂. Ne pakėlemá yra kančia (=nieznosna) Dp 310₂₆. Wiešpačiui buwa yskilęs neužmokama skolą MK 150₁₉ (plg. dar: plauk iama upe ’spustny, navigabile flumen’ 350; išmanomas ’pojętny rozumem, comprehensibilis, facilis ad intelligendum’ SD 268; perpučiamas ’wiatrom otworysty, perflabilis’ SD 395; negeriamas ’nie pity, non potabilis’ SD 180). § 4. Retkarčiais es. l. nev. dalyviai gali turėti ir reikiamybės reikšmę, t. y. nusakyti veiksmą, kurį reikia atlikti pažymimojo žodžio reiškiamam daiktui, pvz.: 96 Ką ten girti negiriamą (t. y. negirtiną) daiktą Pg. Ar tu nesi mušamas (t. y. muštinas) už tokį darbą? Skn. Mūsų brigadoje rugiai jau pjaunami (t. y. piautini) Skn. Vienam aruode pelė penima, antram žiurkė keliama JV 589. Tiek šieno grėbti, vežti, o ir dobilai jau pjaunami ŽR II 329. Panašių atvejų pasitaiko ir XVI–XVII a. raštuose, pvz.: Reykia ne pápeykemo giwenimo SP II 136₁₇. Kiti wel... bilo | iog yra daiktas abéioiamas DP 193₃₇. Plg. taip pat šiuos K. Sirvydo gretinimus: Niepewny Incertus, dubius, ambiguus Abeioiamas, abeioitinas SD 180. Przedayny. Vendibilis venalis. Parduotimas (sic!) parduodamas SD 293. Tokie es. l. nev. dalyviai reikšme yra artimi reikiamybės dalyviams. Todėl tarmėse, kuriose reikiamybės dalyviai nevartojami, juos dažnai atstoja es. l. nev. dalyviai. Pažymėtina, kad latvių kalboje, kurioje reikiamybės dalyviai su priesaga -tins yra jau sunykę, es. l. nev. dalyviai reikiamybės reikšmę turi daug dažniau³. Lietuvių literatūrinėje kalboje es. l. nev. dalyviai reikiamybės dalyvių išstumti nelinkę. § 5. Es. l. nev. dalyvis dažnai žymi daikto paskirtį arba tinkamumą tam tikram veiksmui atlikti, pvz.: Netrukus visas plotas tarp miško ir ariamųjų laukų subolavo kaip koks ežeras Myk-Put S 277. Kiek jūsų kolūky dirbamos žemės? Rgv. Gyvulinės ropės daug aižesnės už valgomąs Dsm. Eik, žioply, eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą Dn R 38. Zosikė... tankiai nueidavo dėvimaisiais drabužiais Žem R II 215. Šios reikšmės dalyviai, nusakydami daiktų paskirtį, tuo pačiu juos skiria nuo kitų panašių daiktų ir parodo jų rūšį. Kaip ir daugumas literatūrinės kalbos rūšinių pažyminių, jie dažniausiai esti įvardžiuotiniai ir vartojami įvairių sričių terminams sudaryti, pvz.: valgomasis burokas, geriamasis vanduo, penimoji kiaulė, melžiamoji karvė, audžiamosios vilnos, paduodamosios (šieno, javų) šakės, ganomosios, šienaujamosios pievos, dirbamoji žemė ir pan. Su paskirties reikšmės es. l. nev. dalyviais pavartotas vardažodžio ar įvardžio kilmininko linksnis suprantamas jau ne kaip veikėjo (genetivus auctoris), bet kaip savybės kilmininkas (genetivus possessivus), pvz.: Mūsų valgomi burokai tai visai sušalo Plm. Šiemet mūsų šienaujamas laukas mažas Skp. § 6. Galimybės, reikiamybės bei paskirties reikšmių es. l. nev. dalyviai yra vartojami kaip tam tikri iš veiksmažodžių padaryti būdvardžiai. Jie žymi pastovias daiktų ypatybes ir kartu nusako pažymimojo žodžio santykį su dalyvio šaknies reiškiamu veiksmu. Šis santykis aukščiau pateiktuose pavyzdžiuose yra objektinis: pažymimasis daiktavardis rodo dalyvio reiškiamo veiksmo tiesioginį objektą (plg.: suprasti knygą — suprantama knyga; gerti vandenį — geriamas vanduo; dirbti žemę — dirbama žemė ir pan.). Objektinis santykis su pažymimuoju žodžiu sieja šiuos dalyvius su § 1 minėtais pasyvinės reikšmės es. l. nev. dalyviais. Tačiau ³ Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 999, Rīgā, 1951; Latvijas PSR ZA Valodas un literatūras institūts, Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, 1, 646, Rīgā, 1959. 7. Kalbotyros klausimai, IV 97 galimybės, reikamybės bei paskirties reikšmių es. l. nev. dalyviai neturi laiko reikšmės ir kitų veiksmažodinių bruožų ir negali sudaryti neveikiamajai rūšiai būdingų sintaksinių konstrukcijų. Tarp atributyvinių es. l. nev. dalyvių ir daiktavardžių, su kuriais jie jungiami, be objektinio santykio, dažnai būna ir kitokie loginių bei modalinių santykių tipai. a) Pažymimasis daiktavardis yra dalyvio šaknies reiškiamo veiksmo priemonė, pvz.: Nenorėjo manim patikėti, kad aš spausdinau laikraštį vyniojamam popieriuj! Gud-Guz KIT 206. Žodis — šiandien jo puolamasis ginklas Myk-Put S 505. Duodamosios (šieno, javų) šakės buvo tripirštės Sts. Geriamą stotkelį... senu įpročiu taure tebėvadina Dauk R 179. O ten kertamoji mašina, bene viena iš pirmųjų, jau pradeda vasarojų kirsti Sim R VI 363. Priemonės sąvoką apibrėžiantys es. l. nev. dalyviai kiek rečiau daromi ir iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: Buvo čia ir avių visas pulkas, ir keli arkliai, ir išvažiuojamasis eržilas Balt PV I 186. Jis turi jojamų ir važiuojamų arklių K II 129. Apačioje įpiaukit išlekiamą skylę (t. y. skylę bitėms išlėkti) BK 21. Šiuose sakiniuose, kaip ir § 5 minėtuose pavyzdžiuose, es. l. nev. dalyvis rodo, kuriam veiksmui atlikti skiriama daiktavardžio žymima priemonė, tačiau tarp dalyvio ir daiktavardžio sąvokų nėra tiesioginio objektinio santykio. Tokie es. l. nev. dalyviai, žymintys daiktavardžiu reiškiamos priemonės paskirtį, dabartinėje lietuvių kalboje yra labai produktyvūs ir plačiai vartojami įvairių įrankių bei prietaisų pavadinimams daryti, pvz.: siuvamoji, pjaunamoji, spausdinamoji ir pan. mašina, ariemieji pavalkai, drožiamosios, audžiamosios, tekinamosios ir pan. staklės, šaunamasis ginklas, pjaunamasis peilis, padeg amieji šoviniai, kerpamosios žirklės, braižomoji lenta, rašomoji mašinėlė, mušamieji, pučiamieji instrumentai (muz.), kepamoji krosnis ir pan. Įvardžiuotinės šių dalyvių formos literatūrinėje kalboje įeina į daugelio mokslo bei amato sričių terminų sudėtį. Šnekamojoje kalboje, o kartais ir raštuose, priemonei apibrėžti vartojami ir neįvardžiuotiniai dalyviai, pvz.: audžiamas velenėlis Lš, akėjamas botagas Ds, akėjami pavalkai Pl, padidinamas stiklas Ds, dirbamas arklys Pnd, geriamas puodelis Lš, gobiama skepeta Sim R, važiuojami (t. y. važiavimui skirti) pinigai Nm, važiuojamas, jojamas arklys Ds, N 39, 74, jojamos kelnės K II 129 ir pan. Es. l. nev. dalyvių vartojimas daiktavardžių reiškiamai priemonei apibrėžti yra senas lietuvių kalbos reiškinys. Nemaža tokių es. l. nev. dalyvių pasitaiko senuosiuose kalbos paminkluose, pvz.: Rodžeme tatái... ispeiemais rąsztai DP 260₄₈. Padarysi... waro prausiamą-sudą (= wannę miedźianą) ChB II Moz 30, 18. Waro mazgojamas sudas ChB II Moz 30,17. Su lakiojemoiseis sparnais VEE 150₁₆. Plg. dar šiuos Milkes žodyno pavyzdžius: Méžemojį szákė 'Mistgabel' II 207; Rászoma szilksna 'Pergamen' II 369; Popėrus raszomas 'Schreibpapier' II 424; plunksna iászoma 'Schreibfeder' II 424; giérams rykas 'Trinkgefäss' II 476; jautis árams 'Zugochse' II 561. 98 b) Pažymimasis daiktavardis rodo dalyvio šaknies reiškiamo veiksmo laiką arba vietą, pvz.: α) Treji gaideliai yra tai anstybiausias keliamasis laikas rudenį ir žiemą Stn D 26. Kad atėjo baidomasis laikas, man plaukus ir pašiaušė Lnk. Nujunta keliamą laiką ir atsibunda Užv. Vakar buvo mum ganoma diena Rm. Atėjo dvesiamas laikas, ir dvesia kurmelis Jabl RR I 304—305. Tada buvo priimama diena Šrv. Darbininkas dirba darbą dirbamosė dienose JŽ (DŽ II 390). Nevalgoma dieną aš apsižvalgiau, pavalgęs košės Ss. Štai šitais dvejais metais, pereinamaisiais metais, mes ir turime tinkamai pasinaudoti Myk-Put S 87. Metas jau gulimasis buvo, kaip jieje atvažiavo JŽ I 488. Ten rūsta ir verkiama diena paliko DD 77. Ko tie durniai tęsėsi, kol perėjo paduodamasis laikas! (t. y. laikas, per kurį galima paduoti dokumentus) Žr. II 90. Plg. dar iš senųjų raštų: Atejs wel dirbana (t. y. dirbama — V.A.) diena BrP I 97₁₄. Ant Vžgavimõsios Seredõs. Sakimas DP 111₃₉. Sėjams cziesas 'Saatzeit' MŽ II 398. β) Andrius mato tarp medžių iš sodo gilumos kyšojantį Tutkaus gyvenamosios trobos raudoną stogą Vencl R II 69. Meškos už gero akėjamo varsto palekėta BM 69. Ganomąsias vietas paprastai ganyklomis vadiname Jabl RR I 305. Ganomų pievų daug OG 408. Stovimosios vietos teatre yra visada pigesnės Jabl. Baisiai judamas kelias Trs. Kur du suolu grinčio suveina už stalo, vadinas krikštsuolis, t. y. verkiamasis kampas JŽ (žr. „krikštsuolis“). Panašiai ir senuosiuose raštuose, pvz.: Gulėjo ant patalo sawa gulamoy-kamaroy ChB II Sam 4,7. Kamara gulima 'gulta, svjaplnia komora, ložnica' SD 136. Mėgamoji kammara 'Schlafkammer' MŽ II 414. Wissi mes turime buti apreiǯkchti pokimis sudijemoia sosta MT 247 b. Sedose ant sudijemoia sosta VEE 172₂₁₃. Ant kulamos aslos ChB Rut 3,2. Daiktavardžių žymimam laikui ir vietai apibrėžti es. l. nev. dalyviai dabar dažniausiai vartojami pastoviuose žodžių junginiuose, pvz.: gyvenamasis momentas; priimamosios valandos (dienos); draudžiamasis laiko-tarpis (kai buvo draudžiama spauda); rūkomasis vagonas; miegamasis, dirbamasis, priimamasis, valgomasis kambarys ir pan.). Jie daromi tiek iš tranzityvinių, tiek ir iš intranzityvinių veiksmažodžių. c) Es. l. nev. dalyvio ir pažymimojo daiktavardžio santykiai gali būti dar laisvesni. Kartais dalyvis žymi veiksmą, su kuriuo daiktavardžio reiškiama sąvoka yra susijusi netiesioginiu būdu, pvz.: mirštama liga Nm, t. y. liga, nuo kurios mirštama (plg. mirštami, alpstami nuodai DŽ I 89); puolamoji (puolimoji) liga 'epilepsija' Mos, Kv, N 296; sėjamas vėjas 'nedidelis šiltas vėjas, tinkamas sėjai' Tv; gulìama duona 'duona, gaunama gulint, veltui' Prng; skubinamas darbas 'darbas, kurį reikia skubiai atlikti' PT 38; priverčiamosios pareigos 'pareigos, kurios atliekamos prievarta' Vaižg RR I 43; giedamosios knygos 'knygos, iš kurių giedama' KGr 413; baigiamosios pastabos 'pastabos, kuriomis baigiamas darbas ar kalba' ir pan. Tokie es. l. nev. dalyviai su pažymimaisiais žodžiais dažnai irgi sudaro gana pastovius žodžių junginius, turinčius tam tikrų terminų vaidmenį. Čia priklauso ir daugelis kalbinių terminų, pvz.: geidžiamoji, liepiamoji, tariamoji nuosaka, veikiamoji rūšis, esamasis laikas, rašomoji, šnekamoji kalba ir kt. 99 Dalyvio ir pažymimojo daiktavardžio santykių laisvumas bei įvairumas aiškiai matyti ir XVI—XVII a. paminkluose, plg.: nusidėjimas mirsztamas DP 510₁₁; waystą ir gedigą /ir sópamą prieme DP 55₂ (panašiai 421₄₃); apie grieką bluszniema MT 60a₁₄; tatái tad’ žėklas tikras/ o ne apsirikamas DP 458₇; wadina mus/ ant’ didės ir smurtūiemes kowós DP 107₂₆ ir pan. § 7. Priemonės, laiko bei vietos santykius reiškiantys es. l. nev. dalyviai, padaryti iš tranzityvinių veiksmažodžių, kartais yra jungiami su daiktavardžių kilmininku, kuris įgalina tiksliau apibrėžti pažymimąjį žodį, pvz.: žemės kilnojamas darbas Vaižg RR I 156, medžių diegiama diena Slnt, mėšlo kratoma šakutė Jabl RR I 305, vandens košiamas indelis Jabl RR I 305, avelų kerpamos žirklės Grž, adata pavalkų siuvamoji JŽ I 3, rugų sėjamas laukas Jabl R IV 90, alaus daromas kubilas Jnšk, kalvarato tepamieji taukai Slnt, bulvių sodinamas dangus (giedras, karpytais arba plunksniniais debesimis) Grž, linų minamasis laikas Jabl RR I 306, linų minamoji mašina Jabl RR I 306, mokslo tiriamasis darbas tsp. ir pan. Iš senųjų raštų plg.: pluszūkum as... dievo dergiamas ’Bogu brzydliwa’ DP 224₄₆; gėl mė s jėszkomas Szwin nas ’ein Blew wurf’ MŽ I 81; peilis... Galwiju pja u jams MŽ II 413; sklylėlė prákaitų iszejemoji ’Schweißloch’ MŽ II 430; kujėlis struną taisoms ’Stimmhammer’ MŽ II 457; adata lászinių jwárstoma ’Spicknadel’ MŽ II 445; skėpeta prákaitų szlóstoma ’Schweißtuch’ MŽ II 430. Šiuose pavyzdžiuose daiktavardžio kilmininkas turi visai kitokią reikšmę, negu veikėjo kilmininkas (genetivus auctoris), einantis prie pasyvinį veiksmą reiškiančių neveikiamųjų dalyvių (plg. § 1). Čia jis atstoja atitinkamos veiksmažodinės konstrukcijos tiesioginio papildinio galininką ir yra vartojamas kaip tam tikras nederinamasis pažyminys. § 8. Es. l. nev. dalyvio ir pažymimojo daiktavardžio santykiai gali būti ir visiškai priešingi, negu pasyvinėse konstrukcijose. Dabartinėje lietuvių kalboje dažnai pasitaiko žodžių junginių, kuriuose pažymimasis daiktavardis nusako dalyvio šaknies reiškiamo veiksmo loginį subjektą. Tokiais atvejais dalyviai reiškia ypatybes, išplaukiančias iš paties pažymimojo daikto veiksmo ar būsenos. Jie gali būti daromi iš tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: Paskui (Meškausis) patepė išpjautą vietą gydomu vandeniu VoL 335. Pranas nuėjo į Papilę ir parnešė gydomojo tepalo LM 1959.XI.14. Negalima buvo jo kitaip šaukti, kaip malonėjamu žodžiu: Mykoliuk Vaižg RR I 37. Pamačiusi Andrių, ji piktai pažvelgė į jį klausiamu žvilgsniu Vencl R II 44. Jo laiškas buvo nusiųstas į vykdomąjį komitetą tsp. Įstatymu leidžiamoji ir vykdomoji valdžia ten buvo vienose rankose tsp. Visas kolūkis atliekamą valandą dirba prie statybos, o tu nosies nerodai Avyž P 100. Ar neturi atliekamų knygų? Ds. Tuojau iš dangaus pasipylė nenutrūkstamos vandens čiurkšlės Myk-Put S 401. Jis padarė reikiamas išvadas Gud-Guz KIT 613. Anelė su skaudama nugara griebs rugius ir riš juos į sunkius 100 pėdus Vencl R II 71. Per skaudamą pirštą sudaviau Nm. Vestuvių laikas pasitaikė labai tinkamas Myk-Put S 562. Už atsakomas žmogus Rm. Ypatybės, kylančios iš pažymimojo daiktavardžio reiškiamo veiksmo ar būsenos, es. l. nev. dalyvis dažnai nusakomos ir senuosiuose kalbos paminkluose, pvz.: Idant mūs išmokitų... nė nuplėšt ne vienam prideramos garbės jo DP 2028. O paskui to wel’ klausit balso prideramojo piemenės savo DP 24750. Nei kokių kitų ne prideramu keliu DP 24712. Reikia... šaukt su šitaije minia /per karštą ir nė paldūiamą maldą DP 523. Teypag ir rąstlas szwėtas... tikimėmus katholikámus/ yra ant prikelimo DP 5054. Eimi ir atwadinu Ebraischka Moteri... szindamą BrB II Moz 2, 7. O toksai lobis kuris mumus neteip nūdemais iau priwalams/ bet kaip ir atliekams ira BrP II 3263. Kiek wel yra nusideimu šaukiamu paklupdymo? AK 8316. Neabejagjhimu weru reikia tiketi WP 28824. Twanas prasideda... nelaujamu dyzdziu lietumi ChB I Moz 7,1. Afierawojo degamas afieras ChB I Moz 13,20. Naturai pritinkama daikta sant saka MT 227 b. Sėjamas ira kunas pagendamas, o bus prikelts ne pagendamas NT Kor 15,424. Remdamasis senųjų raštų ir giminingų kalbų duomenimis, K. Būga nustatė, kad šios reikšmės es. l. nev. dalyviai buvo vartojami dar prabaltiškuoju laikotarpiu ir yra teiktini literatūrinei kalbai⁵. Daug tokių es. l. nev. dalyvių pavyzdžių iš šnekamosios kalbos randame J. Jablonskio 1922 m. gramatikoje⁶. Kadangi pagrečiui su šiais neveikiamaisiais dalyviais kartais pavartojami atitinkami veikiamieji, buvo sprendžiamas ir jų reikšmės santykio klausimas. J. Jablonskis reikalavo tokiuose žodžių junginiuose, kaip atsakantis darbas, spiegantis, cypiantis, verk[i]antis, raudantis balsas, dainuojantis kraštas, kur[i]stantis straipsnelis ir pan., veikiamuosius dalyvius keisti neveikiamaisiais (atsakomas darbas, spiegiamas, cypiamas, verkiamas, raudamas balsas, dainuojamas kraštas, kurstomas straipsnelis)⁷. Vėliau, sugretinus daugiau įvairiose tarmėse vartojamų es. l. veik iamųjų ir neveikiamųjų dalyvių, buvo prieita prie išvados, kad ir vieni, ir kiti dalyviai minėtais atvejais yra paremti tarmių faktais ir gali būti vartojami tam pačiam reikalui — iš pažymimojo daikto veiksmo (būsenos) kylančioms ypatybėms reikšti⁸. Tačiau es. l. veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių paralelizmas pastebimas tik tam tikrais gana retais atvejais. Pagrindiniai es. l. veikiamųjų ir „aktyvinės“ reikšmės neveikiamųjų dalyvių vartojimo polinkiai dabartinėje lietuvių kalboje yra skirtingi. Es. l. n e v e i k i a m a i s i a i s dalyviais linkstama reikšti pastovesnes, pažymimųjų daiktavardžių pobūdį nusakančias ypatybes, pvz.: lim- ⁴ Pavyzdžius iš vėlesnių XVIII—XIX a. raštų žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, 1, 533 tt., Vilnius, 1958. ⁵ K. Būga, Rinktiniai raštai 2, 117, Vilnius, 1959. ⁶ Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 304 tt., Vilnius, 1957. ⁷ Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai 2, 71, 76, 153—154, 307, 327 ir red. J. Paionio pastaba 520 psl. ⁸ Žr. „Švietimo darbas“, 1926, Nr. 396—400; 1927, Nr. 11, 1237—1239. 101 pama liga Sv, atliekami pinigai Kp, Rm, degamos dujos Jabl, nejudamas turtas Al, žindamas veršis Prn ir pan.9 Be to, neveikiamieji es. l. dalyviai, reikšdami iš pažymimojo daiktavardžio veiksmo (būsenos) išplaukiančią ypatybę, dažnai turi ir galimybės ar paskirties (tinkamumo) reikšmę, pvz.: mirštama 'mirtinga' širdelė JD 1142, degamos 'kurios gali degti' balos Ds, negrūvami kalneliai, nedžiūvami berželiai Jabl, nedegamas stogas Jabl, negrįžtama praeitis T 1953 49, neplyštamas daiktas, nenušedžiamas žmogus Ds, derami valgiai Up, miežiam tinkama dirva Nm, netinkami reiškiniai Vd ir pan. Aktyvinės reikšmės es. l. nev. dalyvių įvardžiuotinės formos, žyminčios pastovias daiktų ypatybes, yra plačiai vartojamos naujoms sąvokoms bei terminams sudaryti, pvz.: grįžtamoji šiltinė, atsakomasis redaktorius, vykdomasis komitetas, pereinamoji Raudonoji vėliava ir pan. Šios reikšmės es. l. v e i k i a m i e s i e m s dalyviams nėra būdingos. Jie dažniausiai žymi ypatybes, kylančias iš konkretaus ar apibendrinto veiksmo (būsenos), kuris vyksta kartu su pagrindiniu sakinio veiksmu. a) Veiksmo sąvoka konkreti: Kartais pavakare, sėdėdamas ant kalno, Andrius įsižiūrėdavo į lekiančius debesis Vencl R II 21. Algirdas Boreika stovėjo pasirėmęs į stakles ir žvilgsniu lydėjo tolstančią inžinierę, Baltr PS 142. Bailų ir krintantis lapas nugąsdina Rt. Už degančio galo niekas negriebia Vžns. Lukošiūnas atstūmė šalin sėdinčius vyrus Krv R 214. Raudonosios Armijos lietuviškojo korpo dalys dieną ir naktį kovėsi su puolančiais vokiečiais Cv R III 231. Tomas basas atbėgdavo per grūojantį arimą su lauknešėliu rankose Avyž P 32. b) Veiksmo sąvoka apibendrinta: Nuo kalnelio reginys prasiplečia ligi pat dešinėj, pakrašty, mėlynuojančio šilo Myk-Put S 18. Dar visai vaikas, Ona pakliuvo į turtingus namus su spindinčiomis gonkomis Cv R II 29. Petras mojavo dalgiu, ... lygtutėlė eilė guldydamas traškų, kvepiantį javą Balt PV I 94. Nei žiaurus oras, nei nuožmus žvėrys nenugrėsė jų įsikurti traškančiose girėse Dauk. Sergantį žmogų reikia paguodoti Sg. Tik visiškai praradę laiko reikšmę ir kitus veiksmažodinius bruožus, es. l. veikiamieji dalyviai gali virsti atitinkamų es. l. neveikiamųjų dalyvių semantiniais ekvivalentais, pvz.: degantis darbas Slnt, atsakantis darbas Skp, spiegiantis balsas Kp, pasiturintis žmogus ir, plg.: degamas, atsakomas darbas, spiegiamas balsas, pasiturimas žmogus. Šiuose žodžių junginiuose tiek veikiamieji, tiek neveikiamieji dalyviai žymi pastovias, mini-miniems daiktams būdingas ypatybes. Taigi, pagrečiui su „aktyvinės“ reikšmės es. l. neveikiamaisiais dalyviais literatūrinėje kalboje yra vartojama tik nedaugelis subūdvardėjusių es. l. veikiamųjų dalyvių (es. l. veikiamieji dalyviai literatūrinėje kalboje būdvardėja palyginti retai). Kitais atvejais šių dalyvių vartosena skiriasi: es. l. neveikiamieji dalyviai žymi 9 Iš senųjų raštų matyti, kad ir dalyvis ištikimas galėjo būti vartojamas „aktyvine“ reikšme, pvz.: Povilas s. perlaidžia giwent wirui išzilikimam (t. y. tikinčiam — A. V.) su neiszilikima DP 97¹⁹. Tačiau jau XVI a. šis dalyvis dažniausiai buvo vartojamas kaip paprastas būdvardis, atsijęs nuo veiksmažodžio ištikėti (pavyzdžius žr. DŽ IV 245). Reikšmės atžvilgiu panašiai yra izoliuoti nuo veiksmažodžių ir būdvardžiai tariamas, galimas, teigiamas, neigiamas (plg. taremoghi jednones affiera MT(PM)₅₂₃). 102 pastovias, kalbamųjų daiktų pobūdį nusakančias ypatybes, o es. l. veikmiamieji dalyviai — ypatybės, kylančias iš dabartyje arba sakinio tarinio nurodytu laiku trunkančių veiksmų ar būsenų. Kai kurie es. l. neveikiamieji dalyviai, padaryti iš tranzityvinių veiksmažodžių, gali būti suprasti dviprasmiškai: aktyvine ir pasyvine reikšme, pvz.: žinomas žmogus10 'kuris žino, išmano' Ds, suprantamas žmogus 'kuris supranta' Pn, griaunamas vėjas 'kuris žmogų griauna' Trk, kandamos musios 'musės kandiklės' Ds, vagiama giminė (plg.: Aš geriamo, bet ne vagiamos giminės Sv) ir pan. Ši aplinkybė siaurina „aktyvinės“ reikšmės es. l. neveikiamųjų dalyvių vartojimo ribas. Literatūrinėje kalboje tokiais atvejais dažniausiai vartojami es. l. veikiamieji dalyviai (suprantantis, žinantis žmogus, griaunantis vėjas, kandancios musės ir pan.). Reikia pasakyti, kad tarmėse pasitaiko pasakymų, kuriuose „aktyvinės“ reikšmės es. l. nev. dalyviai žymi ypatybes, susijusias ir su konkrečiais, tarinio nurodytu laiku vykstančiais veiksmais (būsenomis), pvz.: Degama ugnis 'kuri dar tebedega' sunku ažgesyti Ds; Dvi buvo mergiotės augamos Vb; Susirinko, suglemžė sau patinkamus daiktus Grdn; Neklausyki, bernužėli, vėjelio pučiamo ir susiedėlių šunelių lojančių JD 465. Literatūrinei kalbai tokie pasakymai nebūdingi ir pasitaiko tik su vieno kito veiksmažodžio es. l. nev. dalyviu (pvz.: Ji beveik ir neturi žmogaus, kuriam galėtų pasisakyti savo esamus ir nesamus vargus Sim VK I 158—159). § 9. Daugelis atributyvinių es. l. nev. dalyvių ne tik turi būdvardžių reikšmę, bet pasižymi ir būdvardžiams būdingomis morfologinėmis ypatybėmis. a) Jie gali turėti aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas, pvz.: Kieme, namų ir medžių užuovėjoje, pasienų ir patvorių atokaitoj pavasaris atrodė regimesnis, negu atvirame lauke Myk-Put S 95. Užeinamesnėse vietose yra ir kitas namų galas, vadinamas seklyčia LT II 426. Saviškio užgaunamesnis plūdimas negu svetimo rš (DŽ III 185). Jis mylimas, bet šis dar mylimesnis Jabl RR I 306. Nuėję ieškoti geresnės, gyvenamesnės vietos Sim (DŽ III 374). Tėvas dabar bus dar nesukalbamesnis, negu anksčiau Myk-Put S 549. Čia nelabai ėdamas šienas, avims reikia ėdamesnio Š (DŽ II 838). Vitkaus šulinys su laiku pasidarė ne tik merginų, bet ir kaimo bernų mėgstamiausia vieta Cv R III 223. Kitą rytą jis mėgino pasišaipyti iš savo mylimiausio vaiko Gud-Guz KIT 198. Azija yra gyvenamiausia pasaulio dalis DŽ III 374. Tamstos dvare, ponas Skrodski, jų (t. y. valstiečių — V.A.) gyvenimas yra nepakenčiamiausias Myk-Put S 294. Pas daktarą Mastaitį buvo pats ramiausias, pats tinkamiausias Karoliui kampelis Gud-Guz KIT 183. Uršulės rūšio paslaptį miestely žinojo tik keletas patikimiausių žmonių Cv R III 159. b) Iš jų gausiai daromi būdo prieveiksmiai su galūne -ai, pvz.: Iš lėto nulipdamas nuo tribūnos, Ignotas tiriamiai peržvelgė salę Gud-Guz KIT 799. Vanagėlis tik paniekinamai nusispjovė Gud-Guz KIT 228. 10 Plg. dar dalyvio nežinomas reikšmę šiuose sakiniuose: Nežinomam (t. y. kuris nežino) galima apsikaliecyt Sn. Bile kam, nežinomam (t. y. kurio nežino) neduos Sn. 103 Martai taip neapsakomai ramu, kad jis čia Sim R VI 79. Mums būtina nenuilstamai ugdyti kritiką ir savikritiką Šimk Al 53. Jau užtenkamai po rugieną atsibadžiau kojas Gs. Adomas ėmė vos girdimai kikenti Vencl R (DŽ III 330). Apmetų bus užtenkamai Brs. Viskas mirštamai nuobodžiai, vienodai sustatyta Vaižg RR I 70. Moterys tiesiog įžeidžiamai nusisuko nuo Anės Sim VK I 29. Mažrimas pritariamai linktelėjo galvą Avyž P 45. Kas krivulei reik’, išmanomai pasisakė Dn D 90. Anie jam papasakos, kokios buvo girios atminamai dar pirm 60, 70 metų Žemaičiuose Dauk R 166. Man atminamai iškirto čia mišką JŽ I 136. Arkliai neatlaikomai į pievas bėgę BsV 184. Ariamai sėjai burokus (t. y. apsejau ir apariau) JŽ I 106. Taip pat ir senuosiuose raštuose, pvz.: Tatai pirmai regimai ira parodita MT (PM) 23₁₄. Teuždega nelaujamay lompas ChB II Moz 27,20. Stiprey o neatmainomay tiekiek MP 135 b₁₅. Neischkalbamaj daug skarba WP 221₁₂. Garas ne iškinčiamay smirdus SP 256. Šie prieveiksmiai savo ruožtu kartais laipsniuojami, pvz.: Reikia prieinamiau rašyti, kad būtų suprantamiau iš (DŽ II 786). c) Iš es. l. nev. dalyvių literatūrinėje kalboje gali būti daromi išvestiniai daiktavardžiai. Dažniausiai jie daromi su priesaga -umas, pvz.: tinkamas — tinkamumas, regimas — regimumas, skaitomas — skaitomumas, girdimas — girdimumas, paperkamas — paperkamumas, nenugalimas — nenugalimumas ir pan., plg.: gražus — gražumas, baltas — baltumas. Pažymėtina, kad šie išvestiniai daiktavardžiai dažnai išlaiko galimybės reikšmę, kurią turi daugelis es. l. nev. dalyvių. Iš es. l. nev. dalyvių daromi ir daiktavardžiai su priesaga -ybė, pvz.: galimas — galimybė, nežinomas — nežinomybė, tikimas — tikimybė. Daiktavardiniai dariniai iš es. l. nev. dalyvių turi abstrakčią reikšmę ir yra būdingi literatūrinei rašomajai, ypač publicistikos ir mokslo veikalų, kalbai. § 10. Es. l. nev. dalyviai gali būti vartojami ir be pažymimojo žodžio, pvz.: Alaus turėk ir bijomam, ir mylimam Jabl (DŽ I 93). O jei negausiu tos norimosios, palauksiu augančiosios Sch 43. Tokiais atvejais įvardžiuotiniai es. l. nev. dalyviai kartais d a i k t a v a r d ė j a. Pažymėtina, kad es. l. nev. dalyviai, kurie yra artimiausi būdvardžiams, daiktavardėti yra linkę labiau už visus kitus lietuvių kalbos dalyvius. Įvardžiuotiniais es. l. nev. dalyviais, turinčiais daiktavardžių reikšmę, dažniausiai žymimi mašinų (kertamoji, kuli amoji, pjaunamoji), kambarių (valgomàsis, mie gamasis, priimamàsis), o kartais ir kitų daiktų bei asmenų pavadinimai (teisiamàsis, kaltinamàsis, mylimàsis ir pan.), pvz: Motiejus, nusikratęs tinginiu, nuo pat ankstyvo ryto triūsėsi valgomajame apie bufetą Myk-Put S 319. Netrukus nepažįstamieji įžengė į paplentės laukus Cv R III 123. Kuli amoji pirmąkart tą rudenį apsilankė Vengrės slėnyje Cv R III 34. Kai nudr yžuosiu sėdimąją, tai ilgai atminsi Ds. O mokamųjų daug turi? Balt PV I 262. Pranaitis aistringas medžiotojas ir šaunamojo mėgėjas Myk-Put S 6. Neilgai tepapirksi, beveizint neliks perk amųjų ŽR II 406. Karaliaus gyvenamosios kambariai ne tokie milžiniški, kad galėtų sutelpti tokią daugybę žmonių Sim VK I 12. 104 Iš neįvardžiuotinių dalyvių literatūrinėje kalboje daiktavardžio reikšmę turi tik dalyvis pažįstamas, pvz.: Mes kalbėjom apie paliktus toli, priešo okupuotoje tėvynėje, bendrus pažįstamus Cv R III 257. Tarnaite dabar jį sutiko draugiškai, kaip seną pažįstamą Vencl R II 57. Tarmėse ir senuosiuose raštuose retkarčiais pasitaiko ir daugiau daiktavardžiais virtusių neįvardžiuotinių dalyvių, pvz.: kándamas 'valgomas duonos gabalas' Švn, Lp, Rdm, Iš; pakabinamas 'pakaba drabužiams' Rm; vėldamas 'valdlnys' DP 49, 8542, 48444, 49713, 49844, 4991, plg.: Kiti karalus pralobsta /ižg grįnumo savūiu wėldamu 'swych poddanych' DP 49. Wieszpatauia... ant' wėldamų sawųių 'nad poddanymi swymi' DP 49713. Iemus iu wėldamiei... tur padėti WP 2699. § 11. Iš atributyvinių es. l. nev. dalyvių reikšmių apžvalgos matyti dvi skirtingos jų vartojimo tendencijos. Vieni es. l. nev. dalyviai turi neveikiamosios rūšies reikšmę ir nusako iš pasyvinio veiksmo kylančias ypatybes. Jie yra daromi iš tranzityvinių arba tiesioginio papildinio reikšmės kilmininką valdančių veiksmažodžių. Kiti es. l. nev. dalyviai, forma nesiskiriantys nuo aukščiau minėtų, yra vartojami kaip būdvardžiai. Jie žymi su veiksmu įvairiopai susijusias pastovias daiktų ypatybes ir gali būti daromi tiek iš tranzityvinių, tiek ir iš intranzityvinių veiksmažodžių. Nei rūšies, nei laiko reikšmių šie es. l. nev. dalyviai neturi. Nors tikslią ribą tarp vienos ir kitos reikšmės dalyvių nubrėžti kartais sunku, jų skirtumas lietuvių kalboje yra gerai jaučiamas. Būdvardžiskai vartojami es. l. nev. dalyviai savo reikšme dažnai esti gerokai nutolę nuo atitinkamų dalyvių, turinčių rūšies ir laiko kategorijas. Pvz., sakinyje „Ši traktoriaus ariama žemė netrukus sužaliuos“ dalyvis ariama žymi dabartyje vykstantį konkretų pasyvinį veiksmą, o sakinyje „Mūsų kaime šimtai hektarų ariamos žemės“ jis jau pavartotas kaip būdvardis, apibrėžiantis žemės rūšį. Tas pats būdvardinės reikšmės dalyvis gali reikšti įvairius santykius su pažymimuoju žodžiu, pvz.: Kur pasidėjo ariami pavalkai? Er. Pasogelio davėi palšų jautelių ariamų, margų karvelių laidomų Vrn. Lig pakluonei bus ariamas varstas Kp. Buvo jau ariamas laikas Jabl (plg. dar: kasdien geriamas vanduo ir geriamas stiklelis, geriama diena). Konkrečios pasyvinės reikšmės ekvivalentus gali turėti tik iš tranzityvinių (arba tiesioginio papildinio reikšmės kilmininką valdančių) veiksmažodžių padaryti es. l. nev. dalyviai. § 12. Atributyvinių es. l. nev. dalyvių vartosenos dvilypumas yra ilgos istorinės raidos padarinys. Lietuvių kalbos es. l. nev. dalyviai yra padaryti iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno su priesaga -mo- ir turi neabejotinų atitikmenų latvių kalboje bei slavų kalbų šeimoje, plg. liet. vėdamas, lat. vedams, s. sl. vedomъ; liet. nešamas, lat. nesams, s. sl. nesomъ. Sen. prūsų kalboje, 1545 m. Enchiridione, randame panašios reikšmės dalyvį poklausimans (stawīdas madlas | ast... enimmewingi bhe poklausimans 'solche Bitte sind... angenehme vnd erhóret' ASpr 3919), kuris dažnai gretinamas su grai- 105 kų bei indoiraniečių medialiniais dalyviais, turėjusiais priesagą -m(e)no-, plg. gr. φερόμενος, skr. bháramāṇaḥ ’nešamas’, av. barəmna — ’nešamas, jojantis’. Kadangi garsų junginys mn prieš balsius tam tikrais atvejais yra virtęs m¹¹, lietuvių, latvių bei slavų kalbų es. l. nev. dalyviai irgi buvo kildinami iš aukščiau minėtų medialinių dalyvių su priesaga -m(e)no- (-mo-<*-mno-), kurių reikšmė graikų bei indoiraniečių kalbose buvo laikoma seniausia, būdinga ide. prokalbei¹². Tuo būdu lietuvių kalbos es. l. nev. dalyvių priesaga -mo- buvo laikoma skirtingos kilmės, negu tokių vardažodžių, kaip dūmas, kiemas, šėmas ir pan.¹³ Kalbant apie baltų bei slavų kalbų es. l. nev. dalyvius, stengtasi iškelti, kaip pirminę, jų „medialinę“ bei pasyvinę reikšmę, o kitos vardažodinės reikšmės buvo aiškinamos minėtų dalyvių būdvardėjimu¹⁴. Tačiau ši hipotezė verčia gana dirbtinai skaidyti tos pačios priesagos dalyvius ir vardažodžius į dvi skirtingos kilmės formų grupes ir nėra pakankamai pagrįsta morfologijos bei semantikos duomenimis. Pirmiausia, sen. prūsų kalbos paminkluose tėra vienas (aukščiau minėtas) dalyvio su priesaga -mano- pavyzdys. Kitos prūsų kalbos vardažodžių formos, kurias kartais bandoma kildinti iš medialinių dalyvių, gali būti ir kitaip interpretuojamos. Iš J. Endzelyno siūlomų būdvardžio enimumne ‘angenehme’ ASpr 57₃₂ taisymų (*enimāmne, *enimamnē ir *enimamen)¹⁵ trečiasis gali būti paaiškintas ir galūnės *-men pakeitimu į -mne- dėl panašiai skambančio vokiško žodžio angenehme įtakos; šiuo atveju čia turėtume es. l. nev. dalyvį su priesaga -mo. Daiktavardis schumeno ’drot’ (kurpiaus siūlas) ASpr V 507 (šaknis siū-)¹⁶ veikiausiai yra priebalsinio -men- kamieno daiktavardis (plg. skr. syū́man ’raištis, siūlė’) su -o- kamieno galūne, plg. liet. akmuo Rm, Kv, máumenas Rdd, stúomenas Srv. Daiktavardis poadamynan ’sußemilch’ ASpr V 695, kuriame irgi buvo spėjama esant priesagos -m(e)no- variantą¹⁷, gali būti padarytas su priesaga -in- kaip liet. ariaminis ’kuriuo aria’ DŽ I 242 ir lat. (tarm.) aramine ’dirva’¹⁸. Be to, jei visas minėtas formas laikytume kilusiomis iš priesagos -m(e)no- dalyvių, reikėtų pripažinti, jog šie dalyviai sen. prūsų kalboje turėjo net ketveriopą priesagos vokalizmą: -mano-, -meno-, -mino- ir mno-, o tai sunkiai įtikima. Dėl dalyvio poklausimanas irgi buvo abejojama. ¹¹ Žr. J. Schmidt, Kritik der Sonantentheorie, 87 tt., 93 tt. 151, Weimar, 1895; K. Brugmann, Vergleichende Laut-, Stammbildungs- und Flexionslehre der indogermanischen Sprachen, 1, 347, Strassburg, 1897; 2. 1, 230, Strassburg, 1906. ¹² Žr. J. Schmidt, min. veik., 101, 142–143; K. Brugmann, min. veik., 2. 1, 230 tt.; A. Мейе, Общеславянский язык, 269, Москва, 1951. ¹³ Plg. K. Brugmann, min. veik., 2. 1, 230 tt., 245 tt. ¹⁴ Plg. W. Vondrák, Vergleichende slavische Grammatik, 2, 139–140, 400, Göttingen, 1928; A. Мейе, min. veik., 268–269. ¹⁵ Žr. J. Endzelīns, Senprūšu valoda, 128, 168, Rīgā, 1943; Altpreussische Grammatik, 195, Riga, 1944. ¹⁶ Su priesagos *-m(e)no dalyviais jį sieja J. Endzelynas, žr. J. Endzelīns, Senprūšu valoda, 128; ZfslPh 18, 107. ¹⁷ Žr. J. J. Mikkola, AfslPh 39, 12 tt.; J. Endzelīn, St. balt. 4, 139 tt.; E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, 37, Heidelberg, 1950. ¹⁸ Žr. J. Endzelīns, Senprūšu valoda, 228–229; Altpreussische Grammatik, 195. 106 E. Benvenistas jį laikė bevardės giminės es. l. nev. dalyviu su priesaga -mo- (poklausiman), prie kurio galūnė -as buvo klaidingai pridurta dėl derinimo su daiktavardžiu madlas19. Nors šis spėjimas vėliau buvo kritikuotas20, tačiau skirtingų giminių (enimmewingi ir poklausimanas) formų samplaika minėtame sakinyje ir atitinkamų dalyvių nebuvimas kitose baltų kalbose bei slavų kalbų šeimoje gali ir toliau kelti abejonių dėl prūsų kalbos priesagos -mano- autentiškumo. Antra vertus, jei baltų prokalbėje kitados iš tikrųjų būta dalyvių su priesaga -mano-, tai vis vien nėra pagrindo juos laikyti lietuvių bei latvių kalbų es. l. nev. dalyvių su priesaga -mo- prototipais. Šių abiejų priesagų dariniai indoeuropiečių kalbose neišplaukia vieni iš kitų, bet gali būti vartojami toje pačioje chronologinėje plotmėje. Pavyzdžiui, tocharų kalbose, kurias su baltų bei slavų kalbomis sieja daug bendrų ypatybių, randame dalyvinių formų su priesagomis toch. A -mām, toch. B -mane, atitinkančių graikų bei indoiraniečių medialinius dalyvius ir turinčių tą patį priesagos vokalizmo laipsnį, kaip s. pr. poklausimanas, pvz.: toch. A kālpnāmām, toch. B. kalpaskemane iš veiksmažodžio kālp- ‘siekti’, toch. B klyausemame iš klyaus- ‘girdėti’ ir pan.21 Pagrečiai su šiomis dalyvinėmis formomis tocharų kalbose buvo vartojami ir veiksmažodiniai būdvardžiai su priesagomis toch. A -mo, -m, toch. B -mo, pvz.: toch. A pākṇāmo, toch. B pākṇamo ‘ketinantis’, toch. A kuypam ‘norintis’22. Pažymėtina, kad daugelis šių veiksmažodinių būdvardžių tiek daryba, tiek reikšme maždaug atitinka lietuvių kalbos es. l. nev. dalyvius, plg.: toch. B wāskamo ‘judamas, judrus’ iš šaknies wāsk- judėti, ynamo ‘einantis, einamas’ iš i- ‘eiti’, toch. A cāmpam, cāmpamo, toch. B cāmpamo ‘pasiturimas, turtingas’ iš cāmp — ‘galėti’. Nauji indoeuropiečių (ypač anatolikų ir tocharų) kalbų duomenys gerokai pakeitė tradicinę pažiūrą į graikų bei sen. indų kalbų dalyvių reikšmės archaiškumą. Priesagos -m(e)no- darinių medialinė reikšmė, matyti, irgi nėra pati seniausia. Pavyzdžiui, ji visiškai nebūdinga aukščiau minėtiems tocharų kalbų dalyviams su priesaga -mane- (-mām-)23. Veikiausiai priesagos -m(e)no- dariniai yra kilę iš priebalsinio -men- kamieno vard-žodžių, išplėstų formantu -o-24, ir medialinių dalyvių reikšmę gavę jau atskirose ide. dialektų grupėse. Veiksmažodinių būdvardžių su priesaga -nt-, 19 Žr. E. Benveniste, Le participe indo-européen en -mno-, BSL 34, 5 tt. Šiai nuomonei pritarė A. Meje (žr. A. Meje, min. veik., 269), o pradžioje ir E. Frenkelis (žr. E. Fraenkel, Die baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938—1940, 18, Helsinki, 1941), kuris vėliau jos atsisakė (žr. E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, 34, Heidelberg, 1950). 20 Žr. J. Endzelin, St. balt. 4, 140 tt.; Altpreussische Grammatik, 195; Ch. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 207, Oslo, 1942. 21 Žr. B. Краузе, Тохарский язык. — Тохарские языки, сб. статей, toliau — ТЯ), 68, Москва, 1959; И. А. Мельчук, Краткий очерк морфологии тохарских языков, ТЯ 171, 178, 193, 200, 201. 22 Žr. B. Краузе, min. veik., 70; И. А. Мельчук, min. veik., 194. 23 Žr. Э. Бенвенист, Тохарский и индоевропейский, ТЯ 97. 24 Plg. E. Benveniste, Le participe indo-européen en -mno-, BSL 34, 14; Э. Бенвенист, Индоевропейское именное словообразование, 146, 149, Москва, 1955. 107 padarytų iš tranzityvinių veiksmažodžių, pasyvinė reikšmė anatolikų kalbose25, jų santykis su tos pačios priesagos vard ažodžiais26, toch arų kalbos dalyvių su priesaga -u rūšinis neutralumas27 bei kiti panašūs faktai verčia manyti, kad ide. prokalbei priskirti aktyviniai dalyviai (kaip ir veiksmažodiniai būdvardžiai su priesagomis -to ir -no-) kitados taip pat neturėjo rūšies kategorijos28. Kuo giliau leidžiamės į senovę, tuo glaudesnius matome dalyvių ir vardažodžių genetinius ryšius. Tad labiausiai tikėtina, kad ir lietuvių kalbos es. l. nev. dalyviai visų pirma yra sietini ne su priesagos -m(e)no- medialiniais dalyviais, bet su priesagos -mo- vardažodžiais, kurie kitados buvo daromi ne tik iš esamojo laiko kamieno, bet (dar senesniais laikais) ir iš veiksmažodinių šaknų, pvz.: liet. dūmai (daiktav.), dūmas (būd v.), lat dūmi, s. sl. dymъ, s. ind. dhūmāḥ gr. θυμός ‘dvasia, troškimas’, plg. s. sl. dujo, ‘pučiu, gr. φύω ‘pučiu, rūkau’29: s. ind. gharmāḥ ‘karštis’, gr. θερμός ‘karštas’, lot. formus ‘šiltas’, plg. s. sl. gorěti ‘degti’30; s. ind. bhīmāḥ ‘baisus’ plg. lat. bitìes, liet. bijótis31; s. ind. pra-stīmāḥ ‘suspaustas, sugrūstas’, plg. liet. styroti (šaknis sti-)32 ir pan. Ilgainiui buvo apibendrinta šių vardažodžių daryba iš esamojo laiko kamieno. Lietuvių, latvių bei slavų kalbų es. l. nev. dalyviai iš pradžių veikiausiai irgi yra buvę veiksmažodiniai būdvardžiai, kurie vėliau priartėjo prie veiksmažodžio sistemos ir gavo dalyviams būdingas rūšies bei laiko reikšmes33. § 13. Šią prielaidą patvirtina ir es. l. nev. dalyvių vartosena. Matėme, kad lietuvių kalboje es. l. nev. dalyviai dažniausiai vartojami kaip 25 Žr. J. Friedrich, Hethitisch und „kleinasiatische“ Sprachen, 32, Berlin—Leipzig, 1931; И. Фридрих, Краткая грамматика хеттского языка, 146—147, Москва, 1952; H. Kronasser, Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen, 210, Heidelberg, 1956. 26 Žr. Э. Бенвенист, Индоевропейское именное словообразование, 157 tt.; G. R. Solta, Gedanken über das nt- Suffix, Wien, 1958; B. B. Иванов, О значении хеттского языка для сравнительно-исторического исследования славянских языков. — «Вопросы славянского языкознания», 2, 17, Москва, 1957. 27 Žr. B. Krause, Тохарский язык, ТЯ 68; Э. Бенвенист, Тохарский и индоевропейский, ТЯ 97. 28 Plg. Э. Бенвенист, Индоевропейское именное словообразование, 156—157; Тохарский и индоевропейский, ТЯ 97. 29 Žr. A. Walde, J. Pokorny, Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, 1, 835 tt., Berlin und Leipzig, 1930; E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, 110, Heidelberg, 1955 tt. 30 Žr. K. Brugmann, min. veik., 2. 1, 246; A. Walde, J. Pokorny, min. veik., 1, 687—688. 31 Žr. A. Walde, J. Pokorny, min. veik., 2, 125; E. Fraenkel, min. veik., 43. 32 Žr. A. Walde, J. Pokorny, min. veik., 2, 125. Kitus panašius pavyzdžius žr. K. Brugmann, min. veik., 2. 1, 246 tt.; W. Vondrák, Vergleichende slavische Grammatik, 1, 552 tt., Göttingen, 1924; A. Meillet, Общеславянский язык, 285, Москва, 1951. 33 Su priesagos -mo- vardažodžiais slavų bei baltų kalbų es. l. nev. dalyvius sieja ir B. Havranekas knygoje „Genera verbi v slovanských jazycích“, 1937 (žr. E. Fraenkel, Die baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938—1940, 16, Helsinki, 1941; minėtoji B. Havraneko knyga straipsnio autoriui buvo neprieinama); plg. dar T. Lehr-Splawinski, Cz. Bartula, Zarys gramatyki języka staro-cerkiewno-słowiańskiego na tle porównawczym, 89, Wrocław—Kraków, 1959. 108 būdvardžiai, žymintys galimybę, paskirtį, reikiamybę, nusakantys priemonės, laiko bei vietos santykius. Jie gali būti daromi iš intranzityvinių veiksmažodžių, o ir tada, kai esti padaryti iš tranzityvinių, dažnai neturi rūšies bei laiko reikšmių. Tokios es. l. nev. dalyvių vartosenos negalima paaiškinti būdvardėjimu, aukščiau minėtų gramatinių kategorijų praradimu. Ji yra būdinga ne tik seniausiems lietuvių kalbos paminklams, bet ir giminingoms kalboms. Latvių kalboje es. l. nev. dalyviai irgi gali būti daromi iš intranzityvinių veiksmažodžių ir reikšti iš pažymimojo daikto veiksmo (būsenos) kylančią ypatybę, pvz.: lipama sērga 'limpama liga' mirstams cilvēks 'mirštamas, mirtingas žmogus' plīstamas lietas 'plyštami daiktai' ir pan.34 Turėdami galimybės bei paskirties reikšmes, latvių kalbos es. l. nev. dalyviai taip pat dažnai žymi priemonės, laiko bei vietos santykius, pvz.: skutamais nazis 'skustuvas', šaujams pulveris 'šaunamas parakas', jājams kumeliņš 'jojamas žirgelis', šujama adata 'siuvama adata', sējams laiks 'sėjamas laikas', mirstamā diena 'mirštamoji diena'; dzīvojama vieta 'gyvenama vieta, butas', guļama istaba 'miegamas kambarys' ir pan.35 Sen. slavų kalboje dalyviai su priesaga *-mo- irgi gali būti vartojami ne tik neveikiamajai rūšiai sudaryti, bet ir kaip būdvardžiai, pvz.: vъsi znъemii ego Luk 23,49 'visi pažįstami jo', učenikъ... taimъ Jon 19,38 'mokinys... slepiamas (=slaptas)'36; kai kurie iš jų yra nepriklausomi nuo atitinkamų veiksmažodžių esamojo laiko kamieno, plg.: питомъ 'nupenėtas, riebus' ir питаје, питѣје (bendratis питати, питѣти 'maitinti')37. Es. l. nev. dalyviai sen. slavų kalboje, kaip ir lietuvių bei latvių kalbose, labai dažnai turi galimybės bei tinkamumo reikšmes (ypač su neiginiu), pvz.: видимъ 'visibilis, matomas', неразлѫчимъ 'neperskiriamas', непобѣдимъ 'nenugalimas' ir pan. (plg. rusų kalbos veiksmažodinius būdvardžius su priesaga -м-: незримый, непобедимый ir t. t.). Be to, šie dalyviai taip pat gali turėti „aktyvinę“ reikšmę (pvz., vědomъ 'žinantis, mokytas', plg. liet. žinomas žmogus) ir būti daromi iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: dvizimъ 'judamas', visimъ 'kabamas' (plg. rus. зависимый), ležimъ 'gulimas'. Pagrindinių reikšmių sutapimas lietuvių, latvių ir sen. slavų kalbose rodo, jog būdvardinė, rūšies atžvilgiu indiferentiška es. l. nev. dalyvių vartosena yra pirminė38, ir įgalina semantiškai pagrįsti jų sąsają su aukščiau minėtais ide. būdvardžiais, turinčiais priesagą -mo-. Šie būdvardžiai reiškė su veiksmu susijusias daiktų ypatybes, tačiau neturėjo veiksmažodinių kategorijų. Matyt, dalis šių būdvardžių, padarytų iš tranzityvinių veiksmažodžių, vėliau buvo įtraukta į veiksmažodžio sis- 34 Kitus pavyzdžius žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, 1, 535—536; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 999—1000, Rīgā, 1951. 35 Žr. J. Endzelīns, min. veik., 998—999 ir K. Būgos rankraštį „Medžiaga neveikiamiesiems dalyviams“, VVU Rankraščių skyrius, Nr. D 464 (RŠ 773). 36 Žr. А. Вайан, Руководство по старославянскому языку, 273, Москва, 1952. 37 Žr. А. Вайан, min. veik., 273; A. Meillet, min. veik., 269; W. Vondrák, Vergleichende slavische Grammatik, 2, 140, Göttingen, 1928. 38 Būdvardinės es. l. nev. dalyvių vartosenos archaiškumą rodo ir lyginimas su sen. rusų kalbos duomenimis, žr. Б. А. Ларин, Из заметок о русско-литовских соответствиях. — «Научный бюллетень Ленинградского гос. университета», 11—12, 30—31, Ленинград, 1946. 109 temą ir gavo laiko bei rūšies reikšmes. Tačiau daugelis jų ir toliau buvo daromi iš intranzityvinių veiksmažodžių ir vartojami kaip būdvardžiai. Tuo paaiškinamas es. l. nev. dalyvių vartosenos dvilypumas, pastebimas tiek lietuvių, tiek ir latvių bei sen. slavų kalbose. IŠVADOS 1. Tik dalis lietuvių kalbos atributyvinių es. l. nev. dalyvių nusako ypatybes, kylančias iš pasyvinio veiksmo, ir turi laiko reikšmę. Kita dalis es. l. nev. dalyvių nei rūšies, nei laiko nereiškia. Šie dalyviai gali būti daromi tiek iš tranzityvinių, tiek ir iš intranzityvinių veiksmažodžių. Jie vartojami kaip tam tikri būdvardžiai ir žymi pastovias daiktų ypatybes. 2. Es. l. nev. dalyviai dažniausiai turi galimybės bei paskirties (tinkamumo) reikšmes. 3. Atributyviniai es. l. nev. dalyviai, žymintys pastovias daiktų ypatybes, vartojami priemonės, laiko, vietos ir kt. santykiams reikšti. Jie yra produktyvūs ir tinka naujų sąvokų bei terminų darybai. 4. Kai kurie es. l. nev. dalyviai nusako iš pažymimojo daikto veiksmo (būsenos) kylančias ypatybes. Tam tikrais atvejais šie dalyviai gali būti vartojami lygiagrečiai su es. l. veikiamaisiais dalyviais. Tačiau bendrieji es. l. neveikiamųjų ir veikiamųjų dalyvių vartosenos polinkiai yra skirtingi. Es. l. neveikiamaisiais dalyviais paprastai reiškiamos pastovios būdingos daiktų ypatybės, skiriančios pažymimuosius daiktus nuo kitų panašių daiktų. Antra vertus, atitinkami es. l. veikiamieji dalyviai dažniausiai nusako ypatybes, kylančias iš dabartyje arba sakinio tarinio nurodytu laiku vykstančių veiksmų (būsenų), ir tik retais atvejais gauna būdvardžių reikšmę. 5. Es. l. nev. dalyvių artimumą būdvardžiams rodo ir morfologinės ypatybės. Jie gali būti laipsniuojami, iš jų daromi prieveiksmiai bei daiktavardžiai. Retais atsitikimais jie daiktavardėja. 6. Būdvardinė es. l. nev. dalyvių vartosena lietuvių kalboje yra senovinė ir veikiausiai paveldėta iš tų laikų, kai iš veiksmažodžių daromos vardžodžių formos su priesaga -mo- dar nebuvo įtrauktos į veiksmažodinių rūšies bei laiko kategorijų sistemą. Sutrumpinimai A — Auszra. Tilžėje 1883—1886. AfslPh — Archiv für slavische Philologie. Berlin (nuo 1876 m.). AK — Katechismas aba pamokimas wienam kvriamgi kriksczionivy reykiamas... Vntrukárt išspąustas WILNIVY... (Anoniminis 1605 m. katekizmas, cituojamas pagal leidinį: Der polnische Katechismus des Ledesma und die litauischen Katechismen des Daugsa und des Anonymus vom Jahre 1605... interlinear herausgegeben von Ernst Sittig. Göttingen, 1929). 110 Al — Alytùs. ASpr — Die altreussischen Sprachdenkmäler. Einleitung, Texte, Grammatik, Wörterbuch von Dr. Reinhold Trautmann. Göttingen, 1910. ASpr V — Elbingo žodynėlis, cituojamas pagal ASpr. Avyž P — J. Avyžius, Palikimas, Vilnius, 1951. Balt PV — J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1957. Baltr PS — A. Baltrūnas, Pavasario srautas. Vilnius, 1953. Bil R — J. Biliūnas, Raštai, I—II, Vilnius, 1954. BK — Naudinga bitių knygele... paraszyta par G. D. Settegast, Petropilie 1848. BM — Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski, Band I: Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von Dr. Franz Specht... Leipzig, 1920. BrB — Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai perguldytas per Jana Bretkuna. Lietuvos Plebona Karaliaucziuie (1579—1590. Cituojama iš Vilniaus valst. universiteto fotokopijos). BrP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangelu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. Brs — Barstyčiai, Sedos r. Brt — Batnininkai, Vilkaviškio r. BSL — Bulletin de la Société linguistique de Paris (nuo 1869 m.). BsP — Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko Dr. J. Basanavičius, I—IV, Chicago, 1903—1905. BsV — Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Dr. J. Basanavičius, Chicago, 1903. ChB — Biblia tatey ira Rasztas Szwętas... perguldytas Lietuwiszkai liežūwin užmariose nog Samuelies Bagusławo CHylinska (1660 m. Chilinskio biblija). Cv R — P. Cvirka, Raštai, I—XI, Vilnius, 1949—1953. Čiurl R — S. Čiurlionienė-Kymantaitė, Rinktiniai raštai, I—III, Vilnius, 1956. Dauk R — S. Daukantas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1955. DD — S. Daukantas, Darbay senuju Lietuwiu yr Žemaycziu, 1882, Kaunas, 1929. DnD — Christian Donalitius. Litauische Dichtungen.... herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg, 1869. DnR — K. Donelaitis, Raštai, Vilnius, 1950. Dov — Dovilai, Klaipėdos r. DP — Postilla Catholicka... Per Künigą Mikaloiv Davkszą Kanonłką Médnikų iż Įkęsiszko perguldita... Wilniui... 1599. Dr — Darbėnai, Kretingos r. Ds — Dusėtos. Dsm — Dūsmenys, Daugų r. DŽ — Lietuvių kalbos žodynas, I—V. LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1941—1959. End — Endriejavas, Rietavo r. Er — Eriškiai, Ramygalos r. gr. — senovės graikų kalba. Grdm — Gardamas, Šilutės r. Grg — Gargždai, Klaipėdos r. Grž — Grūžiai, Joniškėlio r. Gs — Geistarai (Didvyžiai), Vilkaviškio r. Gud-Guz KIT — A. Gudaitis-Guzevičius, Kalvio Ignoto teisybė, Vilnius, 1952. IM — L. Ivinskis, Kalendorius arba metskaitlius (1846—1877). Jabl — J. Jablonskio lapeliai DŽ kartotekoje, kuriuose nenurodytas šaltinis. Jabl RR — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I—II, Vilnius, 1957—1959. Jabl R — Jablonskio raštai, I—V, redagavo J. Balčikonis, Kaunas, 1932—1936. 111 JD — Lietuviškos dainos užrašytos par Antaną Juškevičę, 3 tomai, Kazanė, 1880—1882. Jnšk — Joniškėlis. JV — Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par Antaną Juškevičę... Petropylė, 1883. JŽ — Литовский словарь А. Юшкевича с толкованием слов на русскомъ и польскомъ языкахъ, I—III, Петропрадъ, 1897—1922. Tuo pačiu ženklu žymimi žodžiai iš nespausdintos A. Juškos žodyno dalies. K — F. Kurschat, Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle a. S., 1883. K I—II — F. Kurschat, Deutsch-littauisches Wörterbuch, I—II, Halle a. S., 1870—1874. KGt — F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle a. S., 1876. Klp — Klaipėda. Kors LKr — K. Korsakas, Literatūra ir kritika, Vilnius, 1949. Kp — Kupiškis. Krv R — V. Krėvė, Raganius, Vilnius, 1958. Kv — Kvėdarna, Šilalės r. KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn (nuo 1852 m.). lat. — latvių kalba. LCh — E. Volteris, Lietuviška chrestomatija, I—II, Санктпетербург, 1903—1904. liet. — lietuvių kalba. LM — Literatūra ir menas. Leidžia LTSR rašytojų sąjunga. Lnk — Lenkimai, Skuodo r. lot. — lotynų kalba. Lš — Liškiava, Veisiejų r. LT — Lietuvių Tauta. Lietuvių mokslo draugijos raštai, I—V, Vilnius, 1907—1936. Myk-Put S — V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957. MK — Naujos labay privalingos ir Duzoms naudingos Maldu knygeles... išdūtos nūg M. Danijelo Kleino o Karalauczuje... MDCLXVI. MLLG — Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, I—VI, Heidelberg, 1883—1912. Mos — Mósėdis, Skuodo r. MP — Postilla Lietuwiszka... iżduota... Wihniwy per Iokubą Morkuną... Metuose... 1600. Mrc — Marcinkónys, Varėnos r. Mrs — Miroslavas, Alytaus r. MT — Margarita Theologica, Collecta et conscripta à M. Adamo Francisci... o nu: Lietuwischkai jra perguldita per Simona Waischnota... Ischspausta Karaliaucziuje Prusu per Jurgi Osterbergera, mētusą... 1600. MT(PM) — Ape popieszischaike missche (Įrišta kartu su MT). MŽ — Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch... von Christian Gottlieb Mielcke... Königsberg, 1800. N — Wörterbuch der Littauischen Sprache von G. H. F. Nesselmann, Königsberg, 1851. Nér R — S. Nėris, Raštai, I—III. Vilnius, 1957. Nm — Kudirkos Naumiestis. NTS — Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap. Oslo (nuo 1928 m.). OG — Jan Otrębski, Wschodnolitewskie narzecze twereckie, I, Gramatyka, Kraków, 1934. Pc — Pociūnėliai, Šeduvos r. Pg — Pagiriai, Ramygalos r. Pl — Palėvenė, Kupiškio r. Plm — Palomenė, Kaišiadorių r. Pn — Panevėžys. 112 Pnd — Pandėlys Prn — Prienai. Png — Paringys, Ignalinos r. PT — Pamokimas ape auginimą tabokų, kóri išrašę gudiszka) D. Strukov, o į žiamajtių kalbą išgóldė Jonas Girdenis. Petropilie 1847. R — Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon... von Philipp Ruhig... Königsberg... 1747. RD — Liudo Rėzos dainos. Pirmojo lietuviško dainyno III leidimas, I—II, Kaunas, 1935—1937. Rd — Radviliškis. Rdd — Raudondvaris, Kauno r. Rdm — Rudaminà, Lazdijų r. Rg — Ragainė. Rgv — Raguva, Troškūnų r. Rk — Rokiškis. Rm — Ramýgala. Rš — Rimšė, Dūkšto r. Sch — Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher, Prag, 1857. SD — Dictionarium trium linguarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore... Constantino Szyrwid... Quinta editio... Vilnae... M.DCC.XIII. SE — Summa Abā Trumpas iszguldimas Ewangeliu... Kiedaynize... 1653. Sim R — I. Simonaitýtė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1957—1958. Sim VK — I. Simonaitýtė, Vilius Karalius, I—II, Vilnius, 1956. s. ind. — senovės indų kalba. Skp — Skapiškis, Pandėlio r. Slnt — Salantai. Sn — Seinai. SP — Punkty Kazań... Przez... Konstantego Szyrwida... w Wilnie... (I—1629, II—1644). Srv — Surviliškis, Dotnuvos r. Ss — Siesikai, Ukmergės r. s. sl. — senovės slavų kalba. St. balt. — Studi baltici. Roma (nuo 1931 m.). StnD — Daynas Žemaycziu surynktas yr yšzdutas par Symona Stanewicze... Wylniuje... Metuose 1829 (cituojama pagal J. Lebedžio 1954 m. fotografuotini leidimą). Sub — Subačius, Kupiškio r. Sv — Svėdasai, Anykščių r. Š — Lietuvių ir rusų kalbų žodynas. Sudarė D-ras J. Šlapelis, Vilnius, 1921. Šimk AL — J. Šimkus, Apie literatūrą, Vilnius, 1956. Škn — Šakyna, Žagarės r. Šts — Šatės, Skuodo r. Svn — Šventežeris, Lazdijų r. Švnč — Švenčionys. T — Tiesa. Lietuvos KP CK, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas. Trk — Tirkšliai, Mažeikių r. Trs — Truskava, Ramygalos r. tsp — tarybinė spauda. Tv — Tvėrai, Rietavo r. Up — Upyna, Skaudvilės r. Užv — Užventis. Vaižg RR — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I—II, Vilnius, 1957. Vb — Vabalninkas. Vd — Vydūnas (Vilius Storasta, 1868—1953), jo raštai. VEE — Evangelies bei Epistolas... perguldytas ant Lietuwischka Szdodzia per Baltramieju Willenta... Ischspaustas Karalauczui... Metu M.D.LXXIX. 8. Kalbotyros klausimai, IV 113 Vencl GD — A. Venclova, Gimimo diena, I, Vilnius, 1959. Vencl — A. Venclova, Raštai, I—III, Vilnius, 1955. Vencl TB — A. Venclova, Taikos balandžiai. Vilnius, 1952. WP — Išguldimas Evangelių per wisws Mettvs, surinktas dalimis isch Davgia Pastillv... (Anoniminė 1573 m. postilė, saugojama Volfenbiutelio bibliotekoje). Vm — Varėna. ZfslPh — Zeitschrift für slavische Philologie (nuo 1925 m.). ŽR — Žemaitė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1957. ОБ УПОТРЕБЛЕНИИ СТРАДАТЕЛЬНЫХ ПРИЧАСТИЙ НАСТОЯЩЕГО ВРЕМЕНИ В. И. АМБРАЗАС Резюме В литовском языке только часть атрибутивных причастий настоящего времени имеют значение страдательного залога. В таких случаях они образуются от транзитивных глаголов несовершенного вида и могут выступать в сочетаниях с родительным падежом деятеля (genetivus auctoris). Атрибутивные причастия с конкретным пассивным значением более характерны для литературного письменного языка; в диалектах они встречаются сравнительно редко. Большинство атрибутивных причастий настоящего времени не выражают ни времени, ни залога и употребляются как отглагольные имена прилагательные, обозначающие постоянные качества определяемых предметов. Часто они имеют значения возможности (напр.: suprantama knyga 'понятная книга', neapsakomas džiaugsmas 'невыразимая радость') и назначения или пригодности (напр.: geriamas vanduo 'питьевая вода'). Между этими причастиями с качественным значением и определяемыми именами существительными наблюдаются инструментальные (напр.: jojamas arklys 'верховая лошадь'), локальные (напр.: gyvenamas namas 'жилой дом'), темпоральные (напр.: priimama diena 'приемный день'), а нередко и еще более свободные отношения (напр.: puolamoji liga 'падучая болезнь', skubinamas darbas 'срочная работа'). Страдательные причастия настоящего времени могут также выражать качество, связанное с действием или состоянием самого обозначаемого предмета, напр.: gydomas vanduo 'целительная вода', spiegiamas balsas 'визгливый голос', pasiturimas žmogus 'зажиточный человек'. От действительных причастий настоящего времени эти страдательные причастия отличаются качественным значением, отсутствием категорий времени и залога. С именами прилагательными многие страдательные причастия настоящего времени связаны и морфологически: они могут иметь степени- 114 ни сравнения, от них производятся наречия и имена существительные, а иногда они сами субстантивируются. Употребление страдательных причастий в качестве отглагольных имен прилагательных является древней особенностью литовского языка и не может быть объяснено процессом адъективизации этих причастий. Совпадение основных адъективных значений страдательных причастий настоящего времени в литовском, латышском, старославянском и древнерусском языках, а также их морфологическая и семантическая связь с соответствующими формами других индоевропейских (в частности — тохарских) языков указывают на первичность качественного значения этих причастий и их связь с индоевропейскими именами на -то- (ср. скр. bhīmaḥ 'страшный').