K. Širvydo žodyno „Dictionarium trium linguarum“ leksiniai dialektizmai

LIBTUVIY KALBOTYROS KLAUSIMAIL Vv SLE TU Vi OrS TSR MOKSLUY AKADEMIIJA Li K. SIRVYDO ŽODYNO ,,DICTIONARIUM TRIUM LINGUARUM“ LEKSINIAI DIALEKTIZMAI K. PAKALKA Senuosiuose lietuvių kalbos raštuose ryškiai atsispindi įvairių vietinių dialektų elementai. Daug rytų aukštaičių tarmės fonetinių ir morfologinių elementų galima aptikti K. Širvydo „Punktuose sakymų“ ir žodyne. K. Širvydo raštuose rytų aukštaičių tarmių elementus sąlygojo autoriaus gimtoji tarmė, jo daugelio metų veikla rytų Lietuvos kultūriniame centre — Vilniuje. Čia gyvendamas, jis dėstė akademijoje lietuvių kalbą, lietuviškai sakė bažnyčiose pamokslus, parašė „Punktus sakymų“ ir „Dictionarium trium linguarum“, kuris susilaukė penkių leidimų: I— 1629, II— 1631, III— 1642, IV— 1677, V— 1713. K. Širvydo raštų tarminės ypatybės dar nėra tiksliai lokalizuotos. Šiuo klau- = simu yra keletas įvairių nuomonių. E. Volteris K. Širvydo raštų tarminių ypatybių mėgino ieškoti Vilniaus krašte, Švenčionių apylinkėse, kur išlaikytas senasis baltiškas a!. Kai kas K. Širvydo raštų kalbą siejo su Ukmergės apylinkių tarmėmis. F. Špechtas teigė, kad neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti, kuri rytų aukštaičių tarmė imta K. Širvydo raštų kalbos pagrindu, bet irgi buvo linkęs manyti, kad K. Širvydo gimtinė buvusi į rytus nuo linijos Ukmergė— Šešuoliai — Kunigiškiai?. Dėl K. Širvydo raštų tarmės lokalizavimo E. Frenkelis su E. Volterio, F. Špechto nuomone sutiko tik iš dalies. E. Frenkelis priėjo išvadą, kad K. Širvydo raštų tarmė visiškai nesutampa nei su Vilniaus krašto, nei su Ukmergės apylinkių tarmėmis. E. Frenkelio nuomone, K. Širvydas vengęs lokalinio kolorito ir rašęs aukštaičių tarmės pagrindu aplyginta kalba (tam tikra rytų aukštaičių koinė)*?. : J. Otrembskis K. Širvydo gimtąją tarmę mėgino lokalizuoti į šiaurę nuo Vilniaus. Jis yra pabrėžęs, kad negalima pamiršti, jog K. Širvydo raštų tarmė jau nėra gryna. K. Širvydo raštų kalba esanti literatūrinė, sudaryta remiantis atitinkama tarme, kruopščiai parenkant jai leksiką ir rūpestingai tobulinant jos rašybą. Galimas daiktas, kad K. Širvydas atrinko daugelį fonetinių ir morfologinių ypatybių ir neįtraukė tam tikrų ypatybių, kurios jam. atrodė per daug sritinės (tarminės). Vadinasi, dėl to dabar mums sunku tiksliai išspręsti jo gimtosios tarmés klausimą“, ! Žr. B. Boastep, K. Illnpsną, kn.: BuurrkaAoneAkuecknū cAoBapb, XXXIX A, C.-TlerepGypr, naa. O. A. Bpoxrays, H. A. Ed'pon, 1903, p. 590. * Žr. F. Specht, Šyrwids Leben und Schriften, kn.: Syrwids Punktay sakimu (Punkty Kazan), Gottingen, 1929, p. 47, : 3 Žr, E. Fraenkel, Šyrwids Punktay sakimu (Punkty Kazan), hrsg. von Franz Specht, (rec.), „Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung“, 58, p. 84—85. ; * Žr. J. Otrebski, Teksty litewskie, Warszawa, 1957, p. 75. 221 B. Larinas teigia, jog K. Širvydas rašęs bendratautinės kalbos pagrindu. Tačiau ir B. Larinas neneigė K. Širvydo kalbos rytietiškų elementy?. Kad K. Širvydas neapsiribojo rytų aukštaičių tarme, o rėmėsi visos lietuvių kalbos leksika, tai iš dalies liudija ir jo žodyno trečiojo leidimo pratartis, kurioje sakoma, jog žodynas turėsiąs būti jėzuitų akademijos auklėtiniams studijų vadovu, iš kurio jie galėsią imti ,,lotyny kalbos žodžius, patogiai versdami juos į savo šalies šnektas“ (ad vernaculas ve/tras dictiones)*. K. Širvydo žodynas buvo sudarytas literatūrinei kalbai ugdyti bei norminti". Jame įvairiais sumetimais pateikta daug leksinių sinonimų, paimtų iš rytų aukštaičių šnekamosios kalbos. Juos šiame straipsnyje ir stengsimės panagrinėti. Prie „Dictionarium trium linguarum““*? leksinių ir semantinių dialektizmų priskiriami tokie žodžiai, kuriuos, remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“ I-V t. ir šio žodyno kartoteka, pagal jų geografinį paplitimą galima priskirti rytų aukštaičių (taip pat rytų ir pietų dzūkų) tarmėms. Žinoma, nuo K. Širvydo laikų kai kurių žodžių geografija galėjo pakisti ir, gal būt, tie pakitimai , Lietuviy kalbos žodyno“ išspausdintuose tomuose bei kartotekoje nepilnai atsispindi. Vis dėlto, remiantis gausia šių šaltinių medžiaga, galima bent provizoriškai kai kuriuos K. Širvydo žodyne vartojamus žodžius lokalizuoti, priskirti juos rytų aukštaičių tarméms®. Iš mūsų spėjamų SzDi dialektizmų, dabar išplitusių tik įvairiose rytų aukštaičių ir dzūkų tarmių vietovėse, galima paminėti keliasdešimt, būtent: anas „jis“ D*114, D%265: Ant, Rk, Lz, Zt, Pbs, Ds, Dgl; Aru, DK, BB, DP, VoL. apilayda „aplaidžia, apleidimas® D269: Dglš; brs. apipenay „kenksmingas valgis, nuodai“ D182, D3: SP, DP, MP, T. apifkutos ,skutenos“ D272: Dgls. apPwayta „švara, apkuopa“ D%4: Pg. atgaunu „atkeršiju“ D'84: Paj, Sml; SP. atwiromis „atvirai“ D3%277: Grž; T. bayfa „baimė, pasibaisėjimas“ D*175, D*424: Ds, Dkk, Rod. drutas „storas“ D'39, D*77: Pn, Žž, Č, Rk, Krsn, Grnk, Zr, Ds, Pnd, Krs; J, Jb, Ba, NS, B, MPs. dienefe „aušra“ D?29: Dgls. dungtis „stogas, lubos“ D*135: Kp, Žb, Rk; GE, SG, MP. dwayliiu" „prie vienkinkio vežimo kinkau iš šalies kitą arklį, gretinu“ D*11: Ds, Šmn, Dgl, Vb, Pbs, Krs, Ant, Dbk, Kp, Mlt; T. | dwinapufis „dvynas, vienas iš dvynų“ D*18: Dglš. gardibe „gardumas, skanumas“ D3*411: Pc, Sdk; Š, K. glaudelis „pribrendęs riešutas, kuris pats glaudosi iš taurelės“ D*500: Vs, Švn, Dgiš, Alv, Trgn, NC. ieknos „kepenys“ D190, D*71: Ds, Sv, Kp, Smn; (K), Š, LsB, rš. 5 Žr, B. A. Aapum, Kparkmii ucropuyeckuii 0630p AHTOBCKON AeKCHKOrpadbum, kn.: Aercarorpadiueckuit c60pHux, Bum. II, Mocksa, 1957, p. 123. 6 Constantino Szyrwid, Ad Studiosam Iuventutem, kn.: „Dictionarium trium linguarum”, Tertia editio, Vilnae, MDCXLIL 7 Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija /Feodalizmo epocha/, red. K. Korsakas ir J. Lebedys, Vilnius, 1957, p. 54. 8 K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ toliau žymėsime santrumpa SzDi. ® SzDi pavyzdžiai cituojami originalo rašyba. Prie žodžių, vartojamų tik pirmajame K. Širvydo žodyno leidime, rašoma santrumpa D', trečiajame — D? abiejuose — D', D*. Po SzDi pirmojo leidimo santrumpos skaičius žymi originalo lapą, po trečiojo — puslapį. Kitos pavartotos santrumpos, imtos iš „Lietuvių kalbos žodyno“ I—V t., žymi žodžių paplitimą šnekamojoje kalboje, senuosiuose raštuose ir naujojoje literatūroje. - Po cituojamo pavyzdžio pirmiausia rašomos santrumpos, rodančios žodžio paplitimą šnekamojoje kalboje, o po to santrumpos, rodančios žodžio vartojimą įvairiuose raštuose. 222 karptine „karštligė, šiltinė, drugys“ D*73: Kp, Ds, Trgn, Ktk, Alv, Ut, Drsk, Nč, Prng; (K), J, Š, BŽ, rš, J, Jabl., SP, Bt, Vaižg, OG. kieltuwa ,galvijas, gyvulys“ D*26: Vlk, Lb, Asv, Prl, Ad, Aps, Gdr, Zt, Trgn, Vrn, Dg, Rod, Trak, Brsl; NdŽ, BŽ, (K), M, PK, PS, SG II. kliwas „klišas, kleivas“ D*124: Kp, Rk, Užp, Sdk, Paj, Ds, Krs; N, (K), J. Jabl., I. kraupas „aukšta uola, skardis“ D*404: Lzd, Lš, Lp, Kb; LsB, N. krušinis „obuolių vynas, gira“ D*43, D*83: Sn, ZI, Krkn, Srv; R, C. kuginis „tvartas, kūtė“ D*102: Alz, Kp, Dkk, Pnd, Pkp, Sl; BM, DP, J. Jabl., G. taydau „melžiu“ D*48: Dv, Al, Vrn, Lz, Zr, Sv, Pls, Sid, Brsl, Eiš, Vj, Lkm, Drsk, Psn, Rod, MI, Mt, Trgn, Tvr, Prng, Dglš. tapauiu „išdykauju“ D*27, D*371: Kp, Krk, Brž, Paj, Ds, Ob, Krs; DP, PS, KN, (K), N, J. Jabl. tobas „upės vaga“ D*157: Lz; K, Bz. tuftas „gabalas, kampas, luitas“ D*405: Mrc, Mrk, Dglš, Srj, Lz, Ktk, Ad, Tvr, Alv, Kp, Vb, An, Op, Jon, Trgn, Ūd, Lp, PI, Rod, Lzd, Krs; N, VĮ, Krv, J. Jabl, rš. migu „spaudžiu“ D*36: MIt, Ut, Švnč, Zr, Slk, Ds, Ob, Gg, Mžš, Sb, Mrk, Ad, Dv, wn Kp, Ktk, Sid, Lkm, Sdk, PIs, Gdr, PnmP; A. Gud.-Guz., J, N, Kos, Ba, 5S, L. miltiene „košė, senovinis valgis iš Sutinty avižinių miltų“ D*99: Dglš, Aln, Rk, Dbk; VŽ, Vaižg, Ba, N, Sut, K. muntus „patogus“ D*330: Ant, Vdš, Ktk, Slk, Ign, Švnč; Sut, K, Jzm, N, LsB. pakirdu „pabundu“ D*104, pakirdjiu „prikeliu“ D*347: Vaižg. pakiotuwe ,,matracas, paklodė“ D*166, D*484: Dkšt, Dglš, RS; B, Sut, srš. papaufkas „guzas, gumbas, spuogas“ D*?120, D*79: Ssn, Pns, Sn, Al, Ktk: Bg. Ks, LzP, J, B. papietuwes ,,vidudienis“ D254: Sv, Dgl§; VaiZg, Sut. prametalas „riebalai“ D'112, D®262: Sid, Žin, Vrn, Skdt, Vad, Slk, Rdm, Pns, Mrs, Švnč, Trgg, Ds, LS, Lp, Stk, Krk, Al, Nmn, Mrk, RS, Pun, Mrs, Zr, VIk, Sik, Dglš, Lkm; S. putekplis „spuogas“ D*346: MI, Ldk, Sdk, Ds, Dgl, Zmt, Kvr, Trgn, Ut, Kkl, Svn, Tvr; M, B, J, D, Posk, Db. i ragutes „rogės“ D*397: Sdk, Sld, Ut, Užp, Dglš, Dkšt, Ds, Ob, Tvr, Slk, Trgn, Rš, Lz, Zt; N, Mit. Jfautopuolis „saulėlydis“ D*314: Tvr, RS. . ftidenu „drebu“ D'53: Ut, Pb, Sb, JZ, Km, Rk, Ds, Smn, Kvr, Pg, Tj, Sdk, Dgl, Kit; Vaizg, K, N. Sunki „nėščia“ D323: RS, Tvr, Sik; BB, BPs, MZ, Mz, BZ. Pakatu ,runtau, skaldau®“ D?3®372: RS, ML Parwas „kraitis“ D?*330: Al, Jn§, Nmj, Mrc, Vk, Vrn, Dg, Smn, Rud, Vs. tupawimas ,,nusilenkimas, sveikinimas“ D3%455: Tvr. unkfne „šešėlis“ D'14, unk/na D*34: LS, Nč; Ba, KrvP, Db, PS. wasaris „pietinis“ D192: RS, Ds, Trgn, Vj, Pnd, Vb, Svn&, Krsk; VaiZzg, Kos, Vr, Bs. waywoiu ,vaitoju, dejuoju“ D46: Dglš, Prng, Ds, Rmš, Lkm, Jz, Mit, Tvr, SIk, Pši, Grv, Klt, Užp, Ktk, Ad, Ant, Sdk, Vdš, Rm, Upt, Trgn, Ut, SIk, JZ, Km, Srv, Klv, Svng, Ign, Dsn, Sug, Sdb, Pc, MI, Krsk; Vol, Ev, J, Jd, S, Ak, Jn, JD, Jabl, N. į witulas „karnų, šiaudų ryšelis“ D*129: Ssk, Tršk, Ds, Dsn, MI, Prng, Ob, Rk, Trgn, Jž, Tvr; Gmž, Kos, Niem, N, K, J. wokas „didelė pintinė dėžė“ D*152: Trs, Tj, Grv, Krns, Pg, Rk, Km, Jsv. Prie SzDi dialektizmų priskirtini ir kai kurie skoliniai, vartojami siauresniame rytų stay tarmių plote. Išsamus šio klausimo nuSvietimas reikalauja atskiro nagrinėjimo. Čia tenkinamės paminėję vieną kitą tik rytų aukštaičių tarmėms būdingą skolinį. četute „teta“ D*35: Tvr, Dgls. 223 karbiia „tokia pintinė su antvožu kam nors supilti“ D*370: Mrk, Krsn, Nč, Od, Lš, Dg, Al, Mrs, Kb, Vrn, Srj, Mrk; K. Big, (K), J. kije „sena trobelė, pirkelé, landyné“ D*10, D*28: Ds, Kp; Sut, (K), M, J DP, VoK. pune „tvartas“ D%29: Zmt, Ssk, Kkl, Gry, M. Valanč, Šš, Ldk, Ukm, Bgs, Gg. Glv, Zl, Krk, Jon, Gdr, Mit, Srv, Vb, Zr, Zsl, St; S. Dauk, K, N. ftarkus „gandras“ D*19: Kp, Skd, Slk, Ds, Dkk, An, Sb, Slm, Pn, Ant§, Alks, Pnd, J§; Baran, Š, K, N. | Kaip matome, visi pacituotieji dialektizmai yra užfikswoti dažniausiai keli likoje ar keliose rytų aukštaičių ir dzūkų tarmių ploto vietose. Tik retais atvejais vienas kitas SzDi dialektizmas yra išplitęs už rytų aukštaičių tarmės ribų. Didžioji dalis SzDi dialektizmų aptinkami ir aukštaičių, ir dzūkų tarmėse: anas „jis“, bayfa, drutas „storas“, glaudelis, karptine, kiettuwa, krušinis, taydau, tuftas, migu, miltiene, muntus, papaufkas, papietuwes, prametatas, pune, putekplis, ragutes, witulas, wokas „didelė pintinė dėžė“. Kiek mažiau dialektizmų, užrašytų vien rytų aukštaičių teritorijoje — apPwayta, atwiromis, dungtis, dwayliiu, gardibe, ieknos, kife, kliwas, tapauiu, [ta kus, ftidenu; vien rytinių ir pietinių dzūkų teritorijoje — apifayda, apifkutos, cetule, dienele „aušra“, dwinapusis, karbiia, krauPas, pakiotuwe, faulopuolis, funki „nėščia“, Bakatu ,runtau, skaldau®, farwas „kraitis“, tupawimas, unk/ne. Iš visų pateiktų dialektizmy iki šiol sukauptoje „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje daugiausia užrašyta iš Dusetų, Daugėliškio, Tauragnų, Kupiškio, Tverečiaus, Rokiškio, Utenos, Sudeikių ir kitų apylinkių. Siaurais SzDi dialektizmais pagal dabartinius duomenis galima laikyti šiuos žodžius: apitayda, apifkutos, apfwayta, dienete, dwinapusis, paklotuwė, pakirdu, fautopuolis, tupawimas, Pakatu. : Charakteringa, kad dalis šiame skyriuje minėtų dialektizmy užfiksuoti iš Vilniaus krašto rytinių dzūkų tarmių, kurios, kalbininkų manymu, turi daug archaiškų savybių. . Iš pacituoty dialektizmy K. Širvydo ,,Punktuose sakymų“ (1629—1644) pasitaiko tik kai kurie, būtent: apipenay, karpftine, lapauiu. Zymi dalis SzDi dialektizmy buvo vartojami jvairiais laikotarpiais pasirodZiusiuose rašytiniuose paminkluose, į kuriuos jie pateko arba tiesiog iš K. Širvydo žodyno, arba iš rytų aukštaičių tarmių. Žinodami, kad kai kurie leksikografai ir vertėjai K. Širvydo žodynu daug naudojosi, turime pagrindo manyti, kad į jų darbus žemiau minimi dialektizmai pateko iš K. Širvydo žodyno. S. M. Slavočinskio . „Giesmėse“ (1646) vartojamas tik vienas SzDi dialektizmas kieftuwa; D. Poškos „Stownik języka litewskiego, polskiego i tacinskiego“ (1824) — putekplis; D. Sutkevičiaus ,,Stownik Litewsko-Žmudzko-Polski“ (1835) — muntus, paktotuwe, papietuwes; F. Neselmano „Wėrterbuch der Littauischen Sprache“ (1851) — kliwas, kraupfas, tapauiu, pune, ftarkus, ftidenu, waywoiu, witulas; A. Kosaževskio „Litvanica czyli wiadomošči o Litwie“ — migu, wafaris, witulas; F. Kuršaičio ,,Deutsch- -littauisches Worterbuch“ (1870—1874), ,,Littauisch-deutsches Wėrterbuch“ (1883) — ieknos, karbiia, kliwas, pune, ftarkus, ftidenu, witulas. K. Širvydo žodyne vartotų dialektizmų yra ir kituose raštuose. Keletas SzDi dialektizmų yra M. Daukšos (apipenay, kije, kuginis, tapauiu, funki „nėščia“), vienas kitas J. Bretkūno (/unki „mnėščia“), M. Petkevičiaus (kiefruwa), J. Morkūno (apipenay) ir kitų autorių raštuose. Į juos minėti dialektizmai galėjo patekti ir tiesiog iš šnekamosios kalbos. Kai kurie SzDi esantys dialektizmai pavartoti ir XX a. rašytojų rytiečių literatūriniuose veikaluose (pvz., J. Tumo-Vaižganto — atwiromis, dwayliiu, karptine, miltiene, pakirdu, papietuwes, ftidenu, wasaris „,pietinis“) ir leksikografiniuose darbuose (M. Miežinio žodyne — kiettuva, putekplis, J. Slapelio — ieknos, gardibe, migu). Be abejo, tokios tarmybės buvo paimtos tiesiog iš pačių autorių gimtosios tarmės. Iš liaudies kalbos galėjo būti surinkti ir J. ir A. Juškų žodyne užtinkami SzDi dialektizmai (drutas, karpftiné, papaufkas, putekplis, waiwoiu, karbiia, kije). : 224 Sprendžiant iš „Lietuvių kalbos žodyno“ I—V t. ir jo kartotekos, jokiuose rašytiniuose paminkluose nerandame pavartotų šių SzDi dialektizmų: apifkutos, appwayta, bayfa, dienele, dwinapusis, taydau, prieblindinis, fautopuolis, pBakalu „runtau, skaldau“, tupawimas. Iš SzDi žodžių, mūsų laikomų dialektizmais, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1954) randama apie dvidešimt. Vieni jų pateikiami be jokių pažymų ir nuorodų, pvz.: karštinė, lapauju, mygu, miltienė, prametalas, vasaris, kiti su pažymomis ryt., dz., tarm., reiškiančiomis, kad žodis plačiau vartojamas tik rytiečių aukštaičių, dzūkų arba jo tarmę sunku nustatyti, pvz.: dvailiju, laidau, klivas, pakirdu, stidenu, vaivoju, vytulas, vokas. SzDi dialektizmai rodo, kaip plačiai K. Širvydas, sudarinėdamas savo žodyną, panaudojo šnekamosios kalbos, vietinių dialektų leksiką. Stengdamasis įtikti daugeliui skaitytojų, K. Širvydas kai kada dialektizmus pateikdavo kartu su kitais plačiau žinomais artimos reikšmės žodžiais, pvz.: pabundu, pakirdu D104; muntus, patogus D*330; witulas, furunga D129: waytoiu, waywoiu D'46; runtau, fakatu D*372; neséia, funki D*23; migu, [paudjiu, Jpaudau D?36; melfiu, taydau karwes D*48, aukpfta uota, kraufas D404; kuginis, namas D102; kliwas, klifas D124; dienefe, aufira D'29; šwiefiey, atwiromis, raypkiey, ayPkiey D*85; apfwayta, apkuopa D*44; nuoday, apipenay D'182, D447, Kai kurie pacituoty dialektizmy sinonimai, kaip antai: waytoiu, neséia, [paudžiu, meljiu, rytų aukštaičiams nebūdingi. ~~ Retkarčiais tas pats dialektizmas skirtinguose SzDi leidimuose arba atskirose šių leidimų vietose pateikiamas ir be paralelinių atitikmenų, ir su paraleliniais atitikmenimis, pvz.: ažutrinimas, prametalas D*112, D*262: prametalas D*365; tapauiu D*19, D*371; tapauiu, fiaučiu D*27; tapauiu, takstau, fiaubiu D*24: gurbas D'11, D*233; pune, gurbas D*29; drutas, ftoras D*169; drutas D377. Iš mūsų pacituotų leksinių dialektizmų pavyzdžių matome, kad pasikartojančių dialektizmų pirmajame ir trečiajame leidime nedaug: anas D'114, D*265; apipenay D*'182; D*447, bayfa D*175, D*424; gurbas D'11, D*233; fapauiu D'19, D*371; pakirdu D104, pakirdfiu D*347; papaufkai D*120, papaufkas D*79; unk/ne D!14, unkfna D334. Daugelis SzDi dialektizmy įsiliejo į literatūrinę kalba, ir tik paplitimo ribos rodo ju rytietišką kilmę. Tarminių žodžių įvedimas į SzDi aiškintinas įvairiais motyvais: geru savo gimtosios tarmės mokėjimu, noru parodyti to meto lietuvių kalbos turtus ir prisidėti prie besiformuojančios literatūrinės kalbos ugdymo; pastangomis tiksliai ir stilingai išversti lenkų ir lotynų kalbų žodžius; nebuvimu nusistovėjusios literatūrinės kalbos ir kt. ; K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ panaudotieji dialektizmai rodo, kad žodyno autorius ir jo darbo tęsėjai svarbiu žodyno šaltiniu laikė liaudies šnekamąją kalbą. JIEKCHYECKHE JIMAJIEKTH3MbI CJIOBAPS K. LIMPBHJIACA »DICTIONARIUM TRIUM LINGUARUM* K. ITAKAJIKA Peso me B cratbe paccmaTpHBAIOTCSI CBBIIE NATHAECATH HauGosee xapaKTepHbIX JIEKCHUECKHX JMMA/IEKTH3MOB, BCTpeualoluxcs B nepsom (1629) nu B TperbemM (1642) u3naunax „Dictionarium trium linguarum“. OTCYTCTBHE B AuTOBCKON nucbMeHHOcTH XVII B. okoOHuaTeJibuo CJI0XKHBUIETOCH JHTEPaTYPHOro S13biKA H rayGoKoe 3HaHHe PasrOBOPHOrO f3biKa (TOuKHEC AHAJNEKTOB BOCTOUKHBLIX aykiuIš, Lietuvių kalbotyros klausimai, V 225