Sinoniminis žodžių reikšmių aiškinimas „Lietuvių kalbos žodyne“

LLET UV IY KiA'LTB-O TYROS KLAUSIMAIL V LIF E T-U Vi. O S. -T SR" -M.O KS LU AK FA D E M I J A SINONIMINIS ŽODŽIŲ REIKŠMIŲ AIŠKINIMAS „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ A. LYBERIS Akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ yra pirmas platus, vienakalbis, aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas. Į jį dedama ne tik šių dienų leksika, bet taip pat žodžiai, paimti iš seniausių lietuvių kalbos rašto paminklų, iš svarbiausių žodynų, tautosakos rinkinių ir kitų šaltinių. Ypač daug „Lietuvių kalbos žodyne“ liaudies kalbos leksikos, įvairių tarminių, sritinių žodžių ir plačiau žinomų skolinių. Aiškinamojo žodyno uždavinys — apibrėžti žodžių reikšmes, iškelti įvairius prasminius bei stilistinius jų atspalvius ir vartoseną kalboje. Pirmieji „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai, pradėti ruošti dar buržuazijos valdymo metais, neturėjo tikslo smulkiai aprašyti žodžių reikšmes, išnagrinėti visus jų niuansus. Buvo stengiamasi iškelti tik svarbiausias reikšmes ir jas aiškinti kiek galint trumpiau, glausčiau, gausiai tam reikalui vartojant sinonimus ir iliustruojamuosius pavyzdžius. Daugybė žodžių, pvz., aklas, atviras, atbulas, badyti, baimė, baisus, dauba, dundėti ir kt., buvo aiškinami vien tik sinonimais. Užtat buvo stengiamasi pateikti kiek galint daugiau iliustruojamųjų pavyzdžių iš literatūros ir liaudies šnekamosios kalbos, paliekant pačiam skaitytojui susivokti iš jų įvairius reikšmės atspalvius. Tuo atžvilgiu pirmieji „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai daug kuo mums primena garsaus rusų leksikografo V. Dalio žodyną!. Vis dėlto ir V. Dalio rusų kalbos žodyne, ir pirmuosiuose „Lietuvių kalbos žodyno“ tomuose vartojamas ne tik sinoniminis, bet ir aprašomasis žodžių reikšmių aiškinimo būdas. Viena, ne visi žodžiai turi sinonimų, antra, ne visada galima sinonimais tiksliai paaiškinti žodžius. Dėl to minėtuose Zodynuose daug kur žodžio reikšmės aiškinamos aprašomai. Tolimesni „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai (III — VI), paruošti jau tarybinės santvarkos metais, žodžių reikšmių aiškinimu nemaža skiriasi nuo pirmųjų tomų. ! Plg, paties V. Dalio pažiūrą į žodžių reikšmių aiškinimą: «lpn OGBACHEHIH H TOJIKOBakiu cJiOBa BOOOILe H3OsraJiucb cyxis, Ge3nJiOjiubis ONpeftJIčkiA, TIOpOXKACHIA LUKOJISApCTBA, noTrsxa 3a3HABLIEHCS YyueHOCTH, He NPHAAIOMWAN JtJIy HHKAKOTO cmbicaa... Flėpejnaua wm obsicueHie OjKOTO CJI0BA ApyTHMb, A THMXb Nave JECATKOMb JpyrHXb, KOHEWHO Bpa3yMHTeJ/IbH+tė BCHKaro OnpejįtJiekis, a NpHMtpbI elle Goase NOACHAIOT A440». TojJikoBbili COBAPL XKHBATO BėJIHKO- © pyckaro s3kika, Baagumipa Jlaas, tous nepeuii, C.-IlerepGyprt, Mocksa, 1880, p. XXII. 199 Juose stengiamasi praplėsti žodžių aiškinimo ribas, smulkiau ir detaliau išnagrinėti žodžių reikšmes bei jų niuansus, skyrium iškelti frazeologinius žodžių junginius, pavartojant tam reikalui tarybinės leksikografijos žodžių aiškinimo metodus; Į pirmą vietą iškeliamas aprašomasis žodžių aiškinimas, įgalinantis plačiau ir tiksliau atskleisti žodžių semantika. Bet dalis žodžių ir toliau aiškinama atitinkamais sinonimais, plačiai žinomais ir vartojamais literatūrinėje kalboje. Tad ir kyla klausimas, kada vartotinas „Lietuvių kalbos žodyne“ sinoniminis žodžių reikšmių aiškinimo būdas. Pirmiausia reikia pažymėti, kad tuo tarpu mums rūpės leksiniai sinonimai ir nebus liečiama gramatinė sinonimika, t. y. įvairūs darybiniai ir kitokie žodžių variantai, pvz.: kuoka ir kuokas, gedulas ir gedulys, brolybė ir brolystė, gyvulys ir gyvolis ir kt., nes ji beveik nieko nauja neduoda minties patikslinimo reikalui ir „Lietuvių kalbos žodyne“ dažniausiai yra aiškinama nurodomuoju būdu, pvz.: gyvolis, pažymėjus dial. (dialektinis), siunčiamas pažyma žr. (žiūrėk) į žodį gyvulys. Jei abu variantai vienodai plačiai vartojami ir neturi pirmenybės vienas prieš kitą literatūrinėje kalboje, tai vienas (pirmesnis pagal alfabetą) apibrėžiamas, o antrasis tik paaiškinamas pirmuoju, pvz., gaiveliotis, -iojasi, -iojosi gaivelėtis. Kas kita yra leksinė sinonimika. Tai ne dubletinės žodžių formos, besiskiriančios tam tikrais darybiniais elementais, o skirtingos garsinės sudėties, bet vienodos ar artimos reikšmės žodžiai, vartojami tam tikriems reikšmės atspalviams Žymėti arba stilistiniais sumetimais. Leksiniai sinonimai. „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžiams aiškinti vartojami dviem atvejais: 1) kaip pagalbinė priemonė aprašomajam apibrėžimui ir 2) kaip savarankiška aiškinamoji priemonė. Daugiausia sinonimai eina pagalbine priemone aprašomajam apibrėžimui, Šiuo atveju pirmiausia žodžio reikšmė apibrėžiama aprašomai, po to (po taško kablelio) duodama daugiau ar mažiau sinonimų, pvz., žodis gabalas pirma apibrėžiamas aprašomuoju būdu „atskira daikto dalis“, o po to pridedami sinonimai — luitas, lustas, grumulas. Panašiu būdu apibrėžiamas ir žodis kampas — „Vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai“, po to dar pridedamas sinonimas kertė. Čia sinonimai papildo aprašomą reikšmės apibrėžimą, kartais gana trumpą bei glaustą, ir parodo, kad tam pačiam reikalui vartojama ir daugiau žodžių, kurių reikšmių paaiškinimą skaitytojas susiras ir savo vietoje. Galimas daiktas, kad pateikiamų sinonimų reikšmė skaitytojui bus geriau žinoma, ne kaip aiškinamasis žodis, o tai padės jam geriau suprasti ir aiškinamąjį žodį. Savaime aišku, kad vieno žodžio aiškinimas kitu ne visada gali būti tikslus ir teisingas, nes tokių žodžių, kurių reikšmės absoliučiai sutaptų, kalboje yra nedaug. Bet šiuo atveju sinoniminis aiškinimas yra tik pagalbinis, nes aiškinimo pagrindu čia eina aprašomasis žodžio reikšmės apibrėžimas. Naudojantis sinonimais kaip savarankiška aiškinamąja priemone, . žodžio reikšmė aprašomai nebeapibrėžiama, o aiškinamasis žodis tiesiog sugretinamas su kitais Žodžiais, artimais ar vienodais savo reikšme. Leksiniai «sinonimai savarankiška aiškinamąja priemone „Lietuvių kalbos žodyne“ eina šiais atvejais: — 1) aiškinant tarminius, sritinius Žodžius, pvz., tarminis žodis kėltuva aiškinamas plačiai Zinomais literatūriniais ZodZiais galvijas, gyvulys; gorūs — kartus, aitrus, gaižus; daga— derlius, branda; kūūkinti — erzinti, pykinti, tyčiotis ir kt.; 200 . 2) aiškinant pasenusius arba archaizmais virtusius Žodžius, pvz., ūtakia aiškinamas sinonimu kerštas; aššmas — aštuntas; godūnė — pagarba; 3) aiškinant svetimybes, žargonizmus ir kitus literatūrinėje kalboje nevartojamus žodžius, pvz., glūšas (lenk. gluszy) — 1. kurčias... 2. paikas, kvaiSas, žioplas, negudrus; kačėrga (brus. kauapra) — Zarsteklis, maišiklis. išimtį sudaro tie literatūrinėje kalboje nevartojami žodžiai, kurie neturi lietuviškų atitikmenų. Tuo atveju jų reikšmė aprašoma, pvz., karabėlė (lenk. karabela) — trumpas, platus, truputį lenktas kardas; 4) aiškinant neprigijusius ar nevykusiai sudarytus naujadarus ar vertinius, pvz., apystova (rus. oGcraxoBKa) — aplinkybė; ainis (nevykusiai išvestas iš žodžio atainis) — papėdininkas, palikuonis, sūnaitis; gintuvė (K. Širvydo darinys) — tvirtovė; gėrbūvis (lenk. dobrobyt, vok. Wohlsein) — gerovė; išguldyti (lenk. wykladač) — išaiškinti, išdėstyti; dangūtyra (neprigijęs darinys) — astronomija ir kt.; 5) aiškinant kai kurias perkeltines žodžių reikšmes, pvz., žodis karštas „Lietuvių kalbos žodyne“ turi ir perkeltinių reikšmių: 2. nuoširdus, uolus, stiprus (karštas noras, pritarimas, karšta meilė, širdis); 3. staigus, ūmus, greitas (karštas žmogus, karštas kraujas, karštas žirgas); 4. skubus neatidėliotinas (karštas darbas). Šias žodžių reikšmes sunku būtų tiksliau apibrėžti: jos kalboje nėra pakankama ryškios, išsiskyrusios, savarankiškos ir išaiškėja tik iš frazės, kurioje vartojamos Tad joms paaiškinti pakanka sinonimų. Taigi sinonimai kaip savarankiška aiškinamoji priemonė „Lietuvių kalbos žodyne“ vartojami tik stilistiškai nuspalvintiems arba literatūrinėje kalboje nevartojamiems žodžiams aiškinti. Visi kiti žodžiai aiškinami aprašomuoju, nurodomuoju ar kitokiu būdu. Kai šios taisyklės nepaisoma, daroma klaida, kuri logikoje vadinama ,ratu apibrėžime“ (pvz., žodį gražus paaiškinus sinonimu puikus, o pastarąjį — vėl žodžiu gražus). Iš tokio aiškinimo nė kiek nepaaiškės, ką reiškia vienas ir kitas Žodis, ir ar yra tarp jų koks nors reikšmės skirtumas. Vieną žodį aiškinti kitu galima tik tuo atveju, kai pastarasis „Lietuvių kalbos žodyne“ turi aprašo- — mąjį apibrėžimą. Reikia paminėti ir.kitus atvejus, kai sinoniminiai aiškinimai „Lietuvių kalbos žodyne“ nevartojami: 1) literatūrinės kalbos žodžiai neaiškinami tarminiais, pasenusiais, skolintais arba literatūrinėje kalboje nevartojamais žodžiais, pvz., Žodis gaisas „Lietuvių „kalbos žodyne“ pirma aprašomai apibrėžiamas — „dangaus raudonumas nuo tekančios ar besileidžiančios saulės, šviesos ruožas nuo tolimo gaisro“, o po to (po taško kablelio) kaip papildoma aiškinimo priemonė, pridedamas sinonimas pašvaistė, bet ne tarminiai žodžiai žiora, pažiora, kaisra arba svetimybė pazaras; Žodis kova nėra aiškinamas nevykusiu S. Daukanto naujadaru karmuša, arba kaliėšai — purvabridžiais ir t. t.; 2) tiesioginės reikšmės žodžiai neaiškinami perkeltinės reikšmės žodžiais — sinonimais, pvz., Žodis bijėti neaiškinamas metaforiniu sinonimu drebėti; žodis daugybė — perkeltinės reikšmės žodžiais baisybė, galybė, kalnai, marios arba idiomomis gyva bala, gyvas kelmas (galas, velnias); 3) neutralūs stilistiniu atžvilgiu žodžiai neaiškinami ekspresyvinio, emocinio ar kitokio stilistinio atspalvio žodžiais, pvz., žodis gėrti neaiškinamas tokiais sinonimais, kaip maukti, kliaukti, riaukti, sriaubti, vempti, bizyti ir pan., turinčiais 201 ryškų menkinamąjį atspalvį; žodis arklys neaiškinamas žodžiu žirgas, nes pastarasis reiškia gerą, paprastai jojamą arklį, dažnai minimą liaudies dainose. Žodžiai, turį kokį nors ekspresyvinį-emocinį atspalvį, gali būti aiškinami stilistiniu požiūriu neutraliais žodžiais — sinonimais. Bet to ne visada pakanka — kartais dar reikia nurodyti ir tą ekspresyvinį-emocinį aiškinamojo žodžio atspalvį, reikia sinoniminį aiškinimą išplėsti į aprašomąjį. Pvz., žodis milžiniškas aiškinamas žodžiais labai didelis — prie sinonimo didelis pridedamas pažymėjimas labai. Panašiai aiškinami žodžiai geisti — labai norėti; kimūšti — godžiai ir daug valgyti ir kt. Tokį aiškinimo būdą būtų galima pavadinti sinoniminiu-aprašomuoju, nes čia vienas Žodis aiškinamas kitu, paprastai turinčiu platesnę reikšmę, pridėjus dar ir aiškinamojo žodžio prasminį ar stilistinį atspalvį nurodantį žodį. Sinonimų reikšmės atspalviai ne visada lengvai apibrėžiami, nors iš konteksto ir jaučiami. Jie gali reikštis įvairiais būdais: 1) kokios nors ypatybės gradacija, pvz.: baisus, išgąstingas, siaubingas; 2) reikšmės platumu, pvz.: žodis artimas yra platesnės reikšmės, negu jo sinonimas gretimas; 3) konkretumo ar abstraktumo laipsniu, pvz.: daiktas yra konkretesnės reikšmės žodis kaip dalykas; 4) kokiais nors prasminiais ypatumais, pvz.: daina žymi bet kokį nedidelį vokalinį-muzikinį meno kūrinį, atliekamą choro ar vieno asmens, o jos sinonimas giesmė žymi iškilmingą panašios rūšies meno kūrinį. Tokie ir panašūs sinonimai „Lietuvių kalbos žodyne“ aiškinami sinoniminiuaprašomuoju būdu. Žodžių reikšmės artimumo bei panašumo sąvoka yra gana reliatyvi: kas vienam atrodo artima ar panašu, kitam gali atrodyti net skirtinga. Sinonimų reikšmės artimumas kartais suprantamas labai plačia prasme. Pavyzdžiui, ne vietoje rodoma drąsa, susijusi su pavojumi gyvybei, gali būti kieno pavadinta beprotybe, arba tėvų lepinimas savo vaikų gali būti vadinamas jų gadinimu. Aišku, kad tarp šių žodžių nėra jokio sinonimiškumo. Tai tik potencialus, priklausąs nuo situacijos žodžių reikšmės panašumas. Sinonimai apima ne individualius ar atsitiktinius reikšmės panašumo atvejus, o pastovius žodžių reikšmės santykius, susidariusius kalboje per ilgesnį jos vystymosi laikotarpį. Žodžių sinonimiškumą nustatyti padeda tam tikras kriterijus — žodžių pakeičiamumas, t. y. galimumas vieną žodį vartoti vietoje kito tame pačiame kontekste, per daug nepakeičiant pačios minties. Kur toks pakeitimas negalimas, paprastai nėra nė sinonimų, o tik skirtingos reikšmės žodžiai. Nors šis kriterijus nėra absoliučiai tvirtas, daug kieno ginčijamas, bet leksikografiniame darbe jis būtinas. Leksikografui reikia būtinai patikrinti aiškinimuose duodamus sinonimus, ar jie gali kontekste pakeisti aiškinamąjį žodį. Jei negali, tai nuo jų reikia atsisakyti, nes jie ne tik nepadės geriau suprasti aiškinamąjį žodį, bet tam tikrais atvejais net klaidins skaitytoją. „Lietuvių kalbos žodyne“, parenkant' sinonimus, kaip tik šiuo kriterijumi ir vadovaujamasi, pvz., žodis kaimenė aiškinamas taip: „būrys gyvulių; banda“ (pridedamas sinonimas banda gali visiškai pakeisti žodį kaimenė). Lygiareikšmių sinonimų, t. y. tokių, kurie savo reikšme visiškai sutaptų, kalboje yra nedaug. Tai daugiausia termininiai dubletai bei artimi jiems Žodžiai, pvz., lėktuvas — aeroplanas, trūkumas — defektas, kepenys — jaknos ir pan. Kalba nemėgsta betikslių žodžių, nieko naujo neduodančių minties patikslinimo reikalui. Ilgesnis vienareikšmių paralelinių žodžių egzistavimas kalboje yra nepatogus dalykas, Ilgainiui vienas kuris iš paralelizmų gali išnykti arba įgauti kitą kurį pras202 = minj ar stilistini atspalvį, pvz., aeroplanas turi jau pasenusio žodžio atspalvį ir ne kiekviename stiliuje vartojamas. Kadangi lietuvių literatūrinė kalba, palyginti su kitomis kalbomis, yra dar gana jauna, tai joje Žymiai daugiau paralelinių žodžių negu kitose kalbose. Pavyzdžiui, paraleliškai vartojami žodžiai drebulė — epušė, kadagys — ėglis, gandras — gužutis, vieversys — vyturys, kiškis — zuikis, antinas — gaigalas, banga — vilnis, klojimas — kluonas, baslys — kuolas — mietas ir kt. Šios rūšies sinonimai visais atvejais gali vienas kitą pakeisti. „,„Lietuvių kalbos žodyne“ jie plačiai vartojami kitiems žodžiams aiškinti, pvz., Žodis kiškis taip apibrėžiamas: „graužikų šeimos laukinis gyvulėlis; zuikis“ (pridedamas gale lygiareikšmis sinonimas zuikis). Bet didžioji dalis sinonimų nėra lygiareikšmiai žodžiai — jie skiriasi nors ir nežymiais reikšmės ar stiliaus atspalviais. Dėl to, aiškinant žodžius, sinonimais reikia naudotis atsargiai, nes visada yra pavojus suklysti — suteikti Žodžiui tokią reikšmę ar atspalvį, kurio jis neturi. O sinonimų lietuvių kalboje yra labai daug. Mūsų kalbos sinonimikos turtingumą ir įvairumą yra iškėlęs dar Pilypas Ruigys. Jis rašė: „Mūsų kalbai netrūksta nei sinonimų, nei mažybinių žodžių, nei dalyvių, nei kaitomų priesagų skirtingiems dalykams pavadinti... Jeigu vokiečiai, apie vyrą, arklį, švarką, žirnius kalbėdami, vartoja tą patį žodį grau, tai lietuviai pilkumui pažymėti panaudoja skirtingus Žodžius: vyras — žilas, arklys — širmas, žirniai — raini arba būri. Wie viel? pasakoma žodžiais:. keli? kiek? kaip daug? keletas? (pastarasis kalbant apie gyvus padarus). Grob, kalbant apie šieną — stambus, apie malkas — storos, apie drobę — kieta. Waschen verčiamas mazgoti rankas, prausti veidą, skalbti drabužius“?, Panagrinėjus lietuvių kalbos žodyninę sudėtį, galima pastebėti, kad ne visos žodžių kategorijos Vienodai gausios sinonimų. Todėl, aiškinant žodžių reikšmes, ne visada vienodai dažnai galima panaudoti sinoniminius aiškinimus. Ypač dažnai sinonimai vartojami, aiškinant veiksmažodžius, nes ši kalbos dalis ypatingai gausi sinonimų, pvz., Žodis lyti lietuvių kalboje turi apie 20 sino nimų, žodis valgyti — apie 25 sinonimus; o veiksmažodis eiti su visais reikšmės atspalviais — daugiau kaip pusšimtį sinonimų. Labai daug sinonimų turi ir būdvardžiai. Pvz., sąvoka biaurūs lietuvių kalboje reiškiama tokiais sinonimais: darkus, dargus, grasus, koktus, atšiūžus, šlykštus. Paskutinis žodis Zymi aukščiausią biaurumo ypatybės laipsnį. „Lietuvių kalbos žodyne“ būdvardžiai ypač linkstama aiškinti vienais sinonimais. Tačiau kai kur tie aiškinimai netikslūs, pvz., žodis gčras aiškinamas žodžiais meilus, malonus; gailestingas; nepiktas. Kaip matome, tai labai skirtingos reikšmės žodžiai, jie ne sinonimai (geras nebūtinai turi būti gailestingas ar nepiktas). Šie žodžiai, gal būt, tiktų aiškinti atskiriems tos reikšmės niuansams, bet ne bendrai reikšmei. Daiktavardžiai, palyginus su veiksmažodžiais ir būdvardžiais, turi daug mažiau sinonimų. Tokie konkrečių daiktų pavadinimai, kaip žemė, vanduo, oras, saulė, medis, žolė ir kt., iš viso neturi sinonimų. Daugiau sinonimų turi kai kurie abstraktūs daiktavardžiai, pvz., baimė, džiaugsmas, noras, ginčas, daugybė ir pan. Skaitvardžiai ir įvardžiai iš viso beveik neturi sinonimų. Jei pasitaiko kartais šios kategorijos žodžiams koks sinonimas, tai tik stilistinis, pvz., vietoje septintas * Ph. Ruhig.s Betrachtungen der Littauischen Sprache.., Konigsberg, 1745, p. 70. 203 wr kartais pavartojamas archainis sinonimas sekmas; vietoje įvardžio jis kai kada vietos koloritui sudaryti pavartojamas tarminis sinonimas dnas. Apskritai, sinonimai žodžių reikšmėms aiškinti turi būti vartojami gana saikingai. Dviejų, trijų sinonimų visiškai pakanka vienai žodžio reikšmei paaiškinti. Per gausus jų vartojimas ne tik nepadeda geriau suprasti žodžio reikšmę, bet kartais net aptemdo ją. Mat, sinonimai šalia bendros reikšmės turi, kaip minėta, ir tam tikrų, nors ir nežymių, reikšmės skirtumų, atspalvių, kurie gali kliudyti tiksliai suprasti žodžio reikšmę. „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžių reikšmei aiškinti atrenkami patys tiksliausi, artimiausi savo reikšme sinonimai. Sugebėjimas skirti sinonimų reikšmės atspalvius, mokamai jais naudotis, aiškinant žodžius, yra svarbi . sėkmingo leksikografinio darbo sąlyga. CHHOHHMHUECKOE TOJIKOBAHHE 3HAYEHHWH CJIOB B «CJIOBAPE JIUTOBCKOIO S1I3bIKA>» A. JIMBEPHC Peswme 1. B MHoroToMHoM «CjioBape JHTOBCKOrO fi3blKa», KOTOPHIH NO CBOEMY o6beMy H Xapaktepy OJIH30K K caoBapam thesaurus Tuna H BKJIOuaeT aHaJEeKTH3MBbl, apXau3Mbl, 3aKHMCTBOBaHHS H JPyr{e B COBPEMEHHOM JIHTEpaTYPHOM si3blKe He BCTpeyalolHecs CJIOBa, valle 4eM B JAPYrEX COBpeMeHHBIX CJIOBapAX HCNOJIb3yeTcsl CHHOHHMHYECKHH cnocol TOJIKOB.iHHA 3HaueHHH CJIOB. 2. B nepBkix aByx Tomax «CJjioBapsi JIHTOBCKOTO $i3biKa», NMOArOTOBJIEHHbIX B OypiKyasHoe BpeéMs, K CHHOHHMHYECKOMY TOJIKOBAHMIO 4acTO MNPHOeraan H B Tex: cayuasix, koraa Gosee ymecTHO ŠČbiJIO OonHcaTe/bHOE onpeJejieHHe 3HaueHHH cjoB. [Ip 3TOM pyKOBOACTBOBAJHCL TEM, YTO OMNHCaTeJIbHbIe omnpejeseHus Oyaro Obi yacTo TPyAHO ¢opMyanpyioTcs, ObIBAIOT nyTaHbIMH H He SBJAIOTCS COBEPIIEHHO TOYHLIMH H HCYEPNbIBAIOMIHMH. Beuay Toro, uTo o6bACHEHHe OJHOro CJIOBA APVIHM peako ObiBaer TOYHBIM, MPH OODBACHEHHH NPHBOJAHJOCH ĮOBOJIbHO MHOrO CHHOHHMOB, KOTOpbIe JyYllle BbISBJIAJIA TE HJIH HHble OTTEHKH 3HaueHHSA., DTHM NepBble asa toma «CjioBapsi JIKTOBCKOTO f3blKka» BO MHOTOM HANOMHHAP0i CJIOBADpb pycckoro s3bika B. M. ans, B KOTOPOM CHHOHHMHUECKHĖ cnoco6 TOJIKOBaHHS 3HAYEHHH CJIOB HCINOJIb3yeTCA OUeHb LIHpOKO. [lpn pa3bachkenuH 3HaueHHiė CJIOB B nocaeaywomnx Tomax Cji0Bapst (3, 4, 5, 6) opuenTHpoBaJHCh Gojiburė Ha cnocoObl TOJIKOBaHHS 3HAYEHHI, NpUMeHsIeMBIX B COBeTCKOH JiekcHkorpaguu. Bce ocHOBHbIe€ CJIOBa JinTepaTYPHOro f3blKa OObsCHSAIOTCA ONHCATEJIbHbIM cnoco6oM. MU anws cJIOBa co CTHJHCTHYECKOH SKCIPRCCHBHOM OKpackoil HAH He ynotpebasieMble B JIHTEpatypHOM si3bike OODBACHAIOTCH CHHOHMMaMH (cM. HHxe). HMcnoasayercs H yKasaTeJbHbli CNOCOO TOJIKOBAHHA 3HAYEHHH CJIOB. , 204 — 8. Jlekcuueckue cHHOHHMbI B CJoBape B HacTosillee BpeMs ynoTpe6JIAIOTCA B JABYX CJiyuasx: |) B KauecTBe BCIOMOraTeJISHOTO CpejicTBA B OnHCATEJIbHOM OrnpejjeJieHHH H 2) KaK CAMOCTOSITEJ/IbHOE6 CPejICTBO TOJIKOBAHHS CJIOB. Yawe Bcero CHHOHHMLbi B CjioBape HCNOJIb3YIOTCA Kak BCNOMOTMaTEJIbHOE CpPeiCTBO B OnHcaTeEJIbHOM OnpejneJienuu. B stom cnvuae cHauajJia onwcaTeJibHO OnpejnejiseTCHA 3HaueHHe CJIOBA, a NOToM (nocJIe TOUKH € 3ansiToil) ~ NpHBOJIH TCS GonJibutree HJIH MEHblllee KOJHYECTBO CHHOHHMOB, €C'iH OHH eCTh B SI3bIKE, 4. IlpuH Hcnojib30BaHHH CHHOHHMOB B KauecTBE | CAMOCTOSTEJIbHOTO cpejicTBa TOJIKOBAHHA 3HaUeHHH CJOB ONHCATEjIbHOTO ONpejneJIPHHA He Jlaercs, a oObACHAEMOe CJIOBO MPOCTO COMOCTABJASIeTCA C JAPYIHMH CJIOBAMH, OJIH3KHMH HJIH HACHTHYHBIMH IO 3HAYEHHIO C CHHOHHMAMH. CHHOHMMBI UII CAMOCTOSITEJIbHOTO TOJIKOBAHHA B «CjJi0oBape JIHTOBCKOTO S13bIKAa» HCIOJIb3YIOTCSH B CJAEAVIOUHX CAyYasix: a) npH OOBACHEHHH JĮHAJIEKTH3MOB H 06acTHbIX CJIOB, Hamnp., gorus (ropbkuit) kartus, aitrus, gaizus; 6) np OGBLSICHEHHH YCT4PEBIUHX HJH CTABIIHX apXau3MaMH CJIOB, Hanp., atakia (MecTb) kerštas; B) npH OObscHeHHH BapBAPH3MOB, JKAProHHBIX H JIpyTHX He ymoTpeGHTeJIbHbIX B JIHTEPATYypHOM s3bike CJIOB, Hanp., glušas (noJibek. gluszy) l. kurčias (rayxoi)... 2. paikas, kvaišas, žioplas (rnynbiū); r) npH oGbsICHEHHH HeyjnauHbiX H He BOLIejILIHX B VNOTpeO/IeHHe HOBooOpa3osanuii, nanp., apystova (pycck. oGcraHoBKa) aplinkybė; gerbūvis (nojibek. dobrobyt, neMenk. Wohlsein) gerovė; A) NpH O0ObscHeHHH HEKOTODPpbIX NMEPEHOCHLIX 3HaUSHHH CJIOB HJIH TaKHX 3HaueHHi, KOTOPbIe HELOCTATOYHO S;CHbi H CAMOCTOSITEJIbHbI, Hanp., karštas (ropsunii) uMeeT eulé TaKHe nepeHOCHbie 3HaueHHs: |. nuoširdus, uolus (ycepjnbih); 2. staigus, ūmus (BCNbiJIbUKBbIN, 3anajbunBbii) ; 3. skubus, neatidéliotinas (cnemHsiii, HEOTJIOXKHbIH ) 5. CHHoHHMaMH He OObACHSIOTCA: a) CHHOHHMHYECKHEe CJIOBA, Pas3jIHYalouIHecss OCOOGBIMH CMBICJOBBIMH OTTEHKaMH, Hanp., c1oBo daina (necHa) He OGBSACHAETCH CJAOBOM giesmė, Tak Kak daina oGosHavaer «HeGOJbIIOE CJIOBECHO-MY3BIKAJAbHOE MPOH3BeJACHHE [Jil HCNOJHEHHS OAHHM JIHIOM HJIH XOpOM» Boobuie, a giesmė — «TrOp»x ecTBeHHOe BOKajlbHO® npoK3BejeHHe MOAOGHOro pojaax; 6) CHHOHHMHYECKHE CJIOBA, PAa3JIHYAIOUHECS SPKHMH CTHIHCTHUECKHMH HJIH SKCHPECCHBHLIMH OTTEHKaMH, Hanp., nuožmus (JKECTOKHii, CBHpeNei) He OGBACHAETCS cJIOBOM 2vériskas (3Bepckmii): B) CJIOBa NpsiMOro 3HaueHHA — CJIOBAMH [EPEHOCHOrO 3HAYCHWS, Hamp. bijoti (GosiTbcsi) He OGBACHAETCS MEPEHOCHHIM 3HAYEHHeM cosa drebėti (ApoxaTb); ! r) JHTEpaTypHbiE CAOBA — JIMAJIEKTHbIMH, YCTApeBLIHMH, XKAprOoHHHMH HJH CJIOBAMH, 32HMCTBOBAaHHbIMH H3 APYrHX SH3bIKOB, Hanp. caoso kamuoti (MyuHTL) B CA0Bape 00bs51cH5eTCA CAOBOM JiKTEpaTypHOro A3bIKA Varginti, HO He nnaJiekTHbiIM stekenti nau 3auMcTBOBaHHeM mūčyti, 205