Dėl M. Rudnickio „Galindos“, „Priegliaus“ ir „Sūduvos“ etimologinių aiškinimų

Antroje monografijos dalyje nemaža vietos skiriama ir baltų kalbų lokatyvui. Baltų kalbų medžiaga panaudojama, tiek sprendžiant bendruosius indoeuropiečių lokatyvo istorijos klausimus, tiek kaip pagalbinė atskiriems slavų kalbų lokatyvo raidos procesams nušviesti. V. Toporovas pabrėžia, kad baltų duomenys ypač reikšmingi ne tik dėl artimumo slavų kalbų faktams, bet ir dėl jų archaiškumo. Didelę dalį medžiagos autorius surinko iš rašytinių paminklų ir tarminių tekstų. Knygoje pateikiami baltų kalbų duomenys nuo prūsų katekizmo, Mažvydo raštų, Adolfi gramatikos iki latvių ir lietuvių tautosakos rinkinių, J. Endzelyno ir J. Jablonskio darbų. Veikale minimą gausią baltistinę literatūrą galėtume papildyti nebent viena kita lietuvių ar latvių dialektologijos studija, paskelbta pastaraisiais metais. Tačiau šių studijų teiginiai neprieštaraus bendroms veikalo išvadoms. Baigdami nurodysime tik keletą smulkių netikslumų, kurie jokių būdu negali sumenkinti bendros veikalo vertės. P. 295 ne visai teisingai išverstas Mažvydo sakinys: „ateidamji angelai gieda...“. P. 322 neteisingai išversti latvių kalbos pavyzdžiai su prielinksniu ap. Negalima teigti, kad p. 319 pateikti pavyzdžiai, kuriuose vieta reiškiama galininku su prielinksniu apie, būtų svetimi literatūrinei lietuvių kalbai. V. Toporovas teisingai nurodo, kad prūsų kalboje apskritai lokatyvo nėra, išnašoje paaiškindamas: „Jeigu neskaičiuosime vieno įvardinio pavyzdžio iš Enchiridijono: bhe stallēti pērdin en schisman ackewijstin Krixćianiśkan astin, p. 77, 15, kuris vienok nieko neįrodo, kadangi neturi atitikmenų (formaliniu atžvilgiu) kitose kalbose“ (plg. p. 283). Iš savo pusės pridursime, kad ir formą schisman J. Endzelynas buvo linkęs taisyti į datyvą *schismau < *šismū2. Be to, J. Endzelynas o-kamienių vienaskaitos lokatyvu abeiodamas laikė ne tik V. Toporovo minimą prieveiksmį bitai, bet ir sudurtinių žodžių sallūbai busennis, salaubaigannan, sallūbaiwirins pirmąją dalį3. Vilnius A. Sabaliauskas DĖL M. RUDNICKIO GALINDOS, PRIEGLIAUS IR SŪDUVOS ETIMOLOGINIŲ AIŠKINIMŲ Mikołaj Rudnicki, Prasłowiańszczyzna Lechia-Polska, II, Wspólnota słowiańska. Wspólnota lechicka-polska, Poznań, 1961. Šiame lenkų kalbininko veikale, remiantis kalbiniais ir archeologiniais duomenimis, plačiai nagrinėjama slavų genčių, jų tarpe ir lenkų tautos, etnogenezės, priešistorijo teritorijos ir migracijos klausimai. Taip pat aptariama slavų priešistorijos dialektologijos, materialinės kultūros ir 2 Plg. J. E n d z e l ī n s, Senprūšu valoda, Rīgā, 1943, p. 80—81. 3 Plg. Ten pat, p. 58—59. 320 religijos klausimai, daugiau dėmesio skiriant vakarinių slavų gentims. Nagrinėjama ir slavų santykiai su kaimynais (baltais, germanais ir kt.). Daugeliu klausimų M. Rudnickis turi savas originalias pažiūras, gerokai nutolstančias nuo tradicinių indoeuropeistikos bei slavistikos koncepcijų. Nesigilinant į grynai slaviškus dalykus, čia bus sustota ties vienu kitu M. Rudnickio liečiamu baltistikos klausimu. Baltų priešistorijo klausimus M. Rudnickis užkliudo keliais atvejais: kalbėdamas apie slavų kaimynus, apie baltų kalbų senuosius slavizmus ir dar daug kur, nagrinėdamas atskirų slavų genčių teritorijos klausimą. M. Rudnickis, kaip ir kiti lenkų kalbininkai: T. Ler-Splavinskis, J. Safarevičius, J. Kurilovičius, pastaruoju metu ir J. Otrembskis, laikosi baltų-slavų prokalbės hipotezės. Ši autoriaus koncepcija veikale atsispindi labai kategoriškais formulavimais: „od praczasów bałto-słowiańskich“ (p. 36), „jako całość jeszcze bałto-słowiańska, ale się już rozpadająca na Bałtów i Słowian“ (p. 82) ir pan. Toks apriorinis įsitikinimas dėl baltų ir slavų kalbinės vienybės verčia autorių vietomis gana dirbtinai interpretuoti baltų kalbų duomenis. Nesiimsime polemizuoti su autoriumi dėl baltų-slavų prokalbės buvimo, apsistosime tik ties atskirais M. Rudnickio teiginiais apie baltus, paremtais šia baltoslavistine teze, ypač ties tais, kuriuos, mums atrodo, paneigia baltiška medžiaga. Apskritai, autoriui galima prikišti baltiškos medžiagos skurdumą ir duomenų apie baltus šykštumą. Susidaro įspūdis, kad autorius naudotasi gerokai pasenusiais baltistikos duomenimis. Mažiausiai įtikinami šiame veikale yra etimologiniai samprotavimai apie galindus, Prieglių ir Sūduvų. Galindai. Ignoruodamas žinomus istorinius duomenis apie galindus1, autorius linkęs juos laikyti slavų gentimi vien dėl to, kad slaviška galindų vardo etimologijos interpretacija jam esanti įtikinamesnė už baltiškąją. Istorinių šaltinių minimi baltiški Galindos vietovardžiai2 nutylimi, o galindas etimologizuojamas, atskirtas nuo baltų onomastinės sistemos. Tuo tarpu galindas įtikinamai paaiškinamas, tik susietas su baltų analoginės semantikos ir struktūros dariniais. Semantiškai įtikinamą galindo etimologiją yra davęs K. Būga3, siedamas šį etnonimą su lie. gãlas ir jo reikšmę aiškindamas esant sinonimišką su украинеи „гале гвенас“. Iš tikrųjų Galindos teritorija tarp Bebro (l. Biebrza), Luko (l. Ełk), Alnos ir Geldapės upių buvo piečiausia vakarinių baltų ploto dalis. Tokią šio etnonimo semantiką dar patvirtina ir kraštinės rytuose baltų genties apie Možaiską toks pats vardas (rus. Голядь=baltų Galind —). M. Rudnickio nuomonė, kad „primityvi“ tauta prūsai negalėjusi turėti savo geografinės padėties supratimo4, yra nepagrįsta, nes toks santykinis geografinės padėties su- 1 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 124 ir tt. 2 Ibid., p. 126. 3 Ibid., p. 117. 4 Wywód ze znaczeniem „końcowi“ jest i tak nader wątpliwy, boć określenie to suponuje znajomość rozciągłości geograficznej Staroprusów, co u prymitywnego ludu byłoby dziwne (p. 18). 21. Kalbotyros klausimai VI. 321 pratimas nėra tiek sudėtingas, kad būtų neįmanomas net ir „primityviai“ tautai. Atvirkščiai, kaimynų vadinimas pagal orientavimą į save yra pats paprasčiausias įvardijimo būdas. K. Būgos galindo etimologija daugiausia priekaištų susilaukė todėl, kad nebuvo įtikinamai paaiškinta šio etnonimo daryba. Prūsų galindas ir semantika, ir iš dalies daryba atitinka lie. galinis. Ši leksema plačiai atstovaujama lietuvių toponimijoje (Galinis up.⁵ 1. Biržai, 2. Dieveniškės, 3. Joniškis, 4. Kapsukas, 5. Seredžius; Galin-upė Biržai; Galiniai k. ir vs. — apie 15 įvairiose Lietuvos vietose), ir antroponimijoje (pavardė Galinis — 140 šeimų). Pavardė Galinis yra kilusi iš pravardės (Galinis „gale, krašte gyvenęs“). Ši pravardė Lietuvoje labai populiari ir dabar: daug kur kaimuose Galiniais vadinami pakraščio gyventojai. Vienos šaknies ir darybos su galindu yra prūsų vietovardžiai: Galýnde „miškas Semboje ties Kampainiu“, Galinden „vietovė Mohrungeno aps.“. Galindien „vietovė Eilavos aps.“⁶. Priesagą -ind- dar randame vietovardžiuose: pr. Karw-inden, Stab-ynden⁷; lie. Gel-ind-ėnai k. (Plungė), Ner-ind-aičiai k. (Telšiai). Priesaga -ind- turi lie. pvd. Dal-inda, Dubr-indys, Til-indis ir Gal-indžius. J. Otrębskio teigimas, kad Galindžius<Galínčius⁸ yra nepagrįstas. Šitokio afrikatų kaitaliojimosi baltų kalbose nėra, ir jo negalima paaiškinti baltiškąja kaita media ↔ tenuis (dėmpti ↔ tem̃pti, griaúnos ↔ kriaúnos). Šią priesagą randame ir apeliatyvuose: klib-indą „išklėręs daiktas, išklypęs žmogus“, lask-indą „driskus, nuogalis“. Lietuvių kalboje šalia priesagos -inja- sutinkama ir -inta-: paskut-inis ir paskut-intas (Giedraičiai); -inta- laikytina išplėstiniu determinatyviniu -inja- variantu. Galima manyti, kad ir priesaga -ind- yra išplėstinis determinatyvinis -inja- variantas. Kad tokia kamiengalio priesaga gali eiti ir -d-, ir -t-, rodo šie pavyzdžiai: Kurõnas ež. (Smalvos) <*Kurãnas ir Kūrantas || Kūrãndas up. (Betygala); Kūrandas<*Kurān-as+ -d-; Samándis ež. (Smalvos) ir Samãnis ež. (1. Rimšė, 2. Smalvos, 3. Švenčionys); balánda „Chenopodium“<*balãnas (bal-as+ -ān-, plg. raũdas || raud-ónas) + -d; skil-án-d-is ir kt. Lietuvių pvd. Galindžius yra vedinys (derivatas) iš Galindis ar Galindas, o pastarasis — vedinys su priesaga -d- iš Galinis. Vadinasi, ir etnonimas galindas, turbūt, yra vedinys su priesaga -d- iš galinis. Ir semantiškai galindas yra, gal būt, ne kas kita, kaip galinis „kraštinis, gale gyvenantis“. Kraštovardis Galinda santykiuoja su etnonimu galindas, taip kaip Lietuva su lietuviu, Kuršas su kuršiu. Prieglūs. M. Rudnickio veikale teigiama, kad Priegliaus baseinas vienu priešistorijo laikotarpiu priklausęs slavų arealui, o pats upės vardas ⁵ Santrumpos vartojamos tokios pat, kaip ir kituose „Lietuvių kalbotyros klausimų“ tomuose spausdintuose toponiminiuose straipsniuose. ⁶ Georg Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 35. ⁷ Ibid. p. 223. ⁸ Žr. J. Otrębski, Zagadnienie Galindów. Studia historica w 35-lecie pracy naukowej Henryka Łowmiańskiego, p. 77. 322 taip pat esąs slaviškos kilmės⁹. Baltisto neįtikina nei viena, nei antra. Nei archeologijos, nei toponimikos duomenys nerodo čia kada nors gyvenus slavus. Ptolomėjaus žemėlapis, lokalizavęs venedus (Οὐενέδαι) į šiaurę nuo Vyslos, yra per silpnas argumentas tam įrodyti. Taip pat ir upės vardas įtikinamiau paaiškinamas tik baltų hidronimijos sistemoje. Seniausia šio upėvardžio forma, fiksuota 1273 m., yra Pregora. Lenkų kalboje šis upėvardis turi formą Pregola, vokiečių — Pregel. Ir lenkų, ir vokiečių formos yra tik fonetiškai pakitę Pregoros variantai, adaptuoti tų kalbų fonetikai (r pakeitimas l šiuo atveju visai įmanomas dėl disimiliacijos). Lietuvių Prieglius yra adaptuotas vok. Pregel. Pregora pagal savo struktūrą laikytina priešdėliniu dariniu iš baltų šaknies gār-|gar- ir priešdėlio prei- (lie. prie-), kuris viduramžių vokiečių transkripcijos pateikiamas keliais variantais: prei-, prey-, pre-, pri-. Tuo būdu Pregora priklauso priešdėliniam baltų hidronimų tipui, turinčiam gausiai atitikmenų visose baltų kalbose: pr. Prei-tekynne (plg. lie. tekėti), Pre-slūge (plg. lie. žliūgas „Sumpf, Schlamm, verfault(er) Baum im Wasser“)¹⁰; lie. Prie-būdis up. (Rumšiškės). Prie-godas ež.; su pra-: Pra-mūšis up. (Deltuva), Pra-galvys up. (Akmenė); la. Ie-sala up.¹¹. Antrąjį Pre-goros komponentą gār-|gar- randame daugelyje baltų hidronimų: lie. Ipa-ropa¹² up. (Kražiai), Gor-ija up. (Kazlų Rūda), Gor-inė up. (Laukuva), Gor-upỹs (Subačius), Gar-iava up. (Panevėžys); pr. Gor-in ež., Gor-ow-yten¹³. Šaknį gār-|gar- randame lietuvių apeliatyvuose pra-gorė „praraja, bedugnė“, prā-garas „grundloser Weg, Abgrund“, pra-garmė „bedugnė, gelmė, kiaurymė“, gar-m-ėti „grimsti, skęsti, marmėti, smegti“, gor-uoti „eiti palengva, vos krutėti“. Kiti du Prieglius vardai Lipz¹⁴ ir Skara¹⁵ taip pat pritampa prie baltų hidronimijos sistemos, plg.: 1) lie. Lyp-artė up. (Ragainė), Lip-kà up. (Jonava), Lip-kus up. (Rietavas), Lip-šys ež. (Debeikiai); la. Lipsa up. Lipst--upe up.¹⁶; pr. Lyps-aden¹⁷; 2) lie. Skar-yčia up. (Varniai), Skar-ókla ež. (Pušalotas), Skar-upė (Geldapė). Sūduva. Ryškiausias nepagrįsto, tendencingo ir vulgaraus etimologizavimo pavyzdys yra Sūduvos „etimologija“ (: lie. šūdas „excrementum“), kurioje kraštovardžio ir etnonimo semantika išvedama iš atsitiktinio ⁹ O ile Pregola ma nazwę słowiańską, nie jest wykluczone, że ten kraj był zajęty przez pewien czas przez Słowian, których właśnie usunęli Goci przede wszystkim z Sambii i z okolic sąsiednich... p. 87. ¹⁰ Georg Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 134–5. ¹¹ J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, Rīgā, 1956, p. 374. ¹² И. Я. Спрогис, Географический словарь древней жомойтской земли XVI столетия, Вильна, 1888, p. 261. ¹³ Georg Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 44. ¹⁴ Georg Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 90. ¹⁵ W. Kalwaitis, Lietuwiszkų Wardų Klėtele, Tilžėje, 1910, p. 70. ¹⁶ J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 2. sējums, Rīgā, 1961, p. 311. ¹⁷ Georg Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 89. 323 fonetinio panašumo su apeliatyvu, nekreipiant dėmesio į tos pat šaknies baltų toponimus. Neįtikinamas yra ir šios etimologijos semantinis motyvavimas: patikrinus visą turimą baltų leksikos medžiagą (akademinio Lietuvių kalbos žodyno kartoteką, visus senesniuosius lietuvių ir latvių kalbos žodynus ir kt.), M. Rudnickio etimono reikšmės „boto“ nerasta. Abejotina yra ir K. Būgos Sūduvos etimologija18, kildinanti šį kraštovardį iš ide. *sūdhos „savas“, nes ji nemotyvuota toponimine medžiaga ir kažin, ar įmanoma semantiškai. R. Šmitleino 19 aliuzija dėl Sūduvos panašumo į Sudeta Silva (priešistorijo keltų areale) vargu gali būti prielaida etimologijai. Sūduva, pr. Sūdavō (šaltiniuose: gr. Σουδ-ινοι — etnonimas; lot. Suduvia, Sudovia, terra Sudorum; vok. Zudua, Sudowin, Sudowen, Sudouwin, Suderland, Sudland) neatskirtinas nuo baltų vietovardžių su šaknimi Saud-/Sud-/Sūd-. Normalųjį šios šaknies laipsnį randame šiuose vietovardžiuose: lie. Saudō-gala up. (Saločiai), Saud-ininkai k. (Šiluva); pr. Saud-en ir Saud-iten20. Nyktamąjį ir pailgintą nykstamąjį šios šaknies laipsnį turi tokie vietovardžiai: lie. Sud-eikiai mst. (Utena), Sud-ēnai k. (Kretinga), Sūda-laukis (Linkmenys), Sud-ōkiai k. (Šašuoliai), Sud-uikiai k. (Molėtai), Sud-vājai k. (Alytus), Sud-otā ež. (Švenčionėliai), Sūd-uonā up. (Kalvarija), Sūd-upis up. (1. Kelmė; 2. Papilė), Sūd-piaunis pv. (Tverai, Kaupų k.), Sūd-ēlis mš. (Adutiškis, Močiškės k.), Sūda-raistis (Viešintos, Maldeikių k.), Sūd-iškē lk. (Ž. Naumiestis, Brokurių k.), Sūd-laukis lk. (Akmenė, Munčelių k.), Sūd-alės pv. (Kartena, Dauginčių k.) Līk-sūde k. (Mosėdis), Kap-sūdžiai k. (Plungė); Spruogio: Cyga lk. (Beržėnų vls.), Cyg-aūme lk. (Pavandenės vls.) krūmai (Kražių vls.), Cygy Сугость упись. pv. (Kražių vls.); la. Sude up., Sud-al-iņa up., Sud-urga up. (urga „upelis“)21; pr. Sud-owe/Sud-au (gyvenvietė buv. Karaliaučiaus aps.), Sud-el-ow (XIV a. vietovė Semboje), Zud-aynen (vietovardis iš XV a.), Sud-en-iten (gyvenvietė buv. Karaliaučiaus aps.); Sud-in/Sud-ere/Sod-ere (miškas Semboje XIX a.)22. Sūduvą sieti su M. Rudnickio nurodytu etimonu neleidžia ir toponimų su sūd- buvimas autochtoninėje lietuvių teritorijoje, kur balt. š≠s. Vietovardžiai su Saud-/Sud-/Sūd- sietini su tos šaknies apeliatyvu: sūduvā „klampynė raiste, akis, garmala“: ale kaip par sūduvas praeisi, da nekelia, lauksmā pašąlant (Tauragnai, Paakmenio k.; Lietuvių kalbos žodyno kartoteka, LKLI). Savo ruožtu su sūduva dar sietina la. sud-eksis 18 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 127. 19 Raymond Schmittlein, Études sur la nationalité der Aestii, I, Toponymie lituanienne, Bade, MCMXLVIII, p. 60. 20 Georg Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 153. 21 J. Endzelin, Die lettländischen Gewässernamen, „Zeitschrift für slavische Philologie“, B. XI, Leipzig, 1934, p. 135 ir 149. 22 Georg Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 175—9. 324 „gipsas“ (plg. lie. sūd-ōklis „gipsinė pustyklė“), lie. saud-alis „smiltyninis šlamutis — Helichrysum arenarium“ (Varėna) ir, gal būt, sūdė „toks grybas, panašus į rudmenę“ (Šimkaičiai). Fiziografinis terminas sūd-uva „klampynė“ yra vienodos darybos su kitais lietuvių šios rūšies terminais: siet-uvà „gili upės vieta“, rag-uvà „vandens išneštas griovys ar giliai išvažinėta kelio vieta“, kūl-iavà „upės slenkstis“, kriok-uvà „srautas, krioklys“. Tiek baltų toponimai, tiek bendrinė leksika rodytų probaltišką *sūd-d-, reiškusį greičiausiai „pažliugęs vandeniu, šlapias, klampus“, ir, tur būt, neatskirtiną nuo ide. *sūro-s23; plg. lie. sūrus, ssl. syrъ „naB, feucht“, sen. skand. súrr „sauer, scharf, beißend“. Baltų sū-d- ir sū-r- yra bendrašakniai tik turi skirtingus šaknies determinatyvus. Tai rodo ir lie. sū-d-yti, kuris yra darinys iš šaknies sū- su iteratyviniu determinatyvu -d-. Vadinasi, Sūduva — k l a m p y n i ų, r a i s t ų, p e l k i ų k r a š t a s. Šitokia vardo reikšmė visai atitinka krašto tarp Mozūrų ežerų ir Nemuno, kur ir buvo sūduvių etninio arealo centras, fiziografinę charakteristiką. M. Rudnickio veikale yra dar ir daugiau interpretacijų, kurioms prieštarauja baltistikos duomenys, pvz., baltų senųjų slavizmų, kai kurių migracijų chronologijos, baltų priešistorinės teritorijos klausimai, tačiau tai reikalauja daug platesnio straipsnio. Čia mums rūpėjo patikslinti tik dalykus, susijusius su baltų onomastika, ir parodyti, kaip neatsargu daryti apibendrinamas išvadas, remiantis atsitiktiniais kalbos duomenimis. Vilnius B. Savukynas DU RUMUNŲ KALBININKO DARBAI BALTOSLAVIKOS KLAUSIMAIS 1. A. V r a c i u, Problema comunității lingvistice balto-slave, „Romanoslavica“, IV, București, 1960, p. 87—106. 2. A. V r a c i u, Studiul actual al cercetărilor în domeniul raporturilor lingvistice dintre balto-slavă și germanică, „Romanoslavica“, VI, București, 1962, p. 41—47. Rumunijos liaudies respublikos filologiniame žurnale „Romanoslavica“ patraukia dėmesį du rumunų kalbininko Ariono Vračiu straipsniai baltų kalbų genezės klausimais. Straipsniuose nagrinėjamos problemos yra itin aktualios. Nuo pat lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimo iškilo baltų kalbų kilmės, vietos kitų ide. kalbų tarpe ir santykių su kitomis ide. kalbomis klausimai. Ypač domino ir tebedomina kalbininkus didelis baltų ir slavų kalbų panašumas. Šios problemos tebeegzistuoja ir šiandien. Ryžtingos pastangos šioms, ypač baltų ir slavų kalbų santykių, problemoms išspręsti yra dedamos šiuo metu, ryšium su organizuojamais 23 Alois Walde, Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, B. II, Berlin und Leipzig, 1927, p. 513. 325