Dėl M. Rudnickio „Galindos“, „Priegliaus“ ir „Sūduvos“ etimologinių aiškinimų

Antroje monografijos dalyje nemaža vietos skiriama ir baltų kalbų lokatyvui. Baltų kalbų medžiaga panaudojama, tiek sprendžiant bendruo- sius indoeuropiečių lokatyvo istorijos klausimus, tiek kaip pagalbinė at- skiriems slavų kalbų lokatyvo raidos procesams nušviesti. V. Toporovas pabrėžia, kad baltų duomenys ypač reikšmingi ne tik dėl artimumo slavų kalbų faktams, bet ir dėl jų archaiškumo. Didelę dalį medžiagos autorius surinko iš rašytinių paminklų ir tarminių tekstų. Knygoje pateikiami baltų kalbų duomenys nuo prūsų katekizmų, Mažvydo raštų, Adolfi gramatikos iki latvių ir lietuvių tautosakos rinkinių, J. Endzelyno ir J: Jablonskio darbų. Veikale minimą gausią baltistinę literatūrą galėtume papildyti ne- bent viena kita lietuvių ar latvių dialektologijos studija, paskelbta pasta- raisiais metais. Tačiau šių studijų teiginiai neprieštaraus bendroms vei- kalo išvadoms. Baigdami nurodysime tik keletą smulkių netikslumų, kurie jokiu bū- du negali sumenkinti bendros veikalo vertės. P. 295 ne visai teisingai išverstas Mažvydo sakinys: ,ateidamij an- gelai giedaia...' P. 322 neteisingai išversti latvių kalbos pavyzdžiai su prielinksniu ap. Negalima'teigti, kad p. 319 pateikti pavyzdžiai, kuriuose vieta reiš- kiama galininku su prielinksniu apie, būtų svetimi literatūrinei lietuvių kalbai. V. Toporovas teisingai nurodo, kad prūsų kalboje apskritai lokatyvo nėra, išnašoje paaiškindamas: „Jeigu neskaičiuosime vieno įvardinio pa- vyzdžio iš Enchiridijono: bhe stallėti pėrdin en schisman ackewijstin Krixtianiskan astin, p. 77, 15, kuris vienok nieko neįrodo, kadangi neturi atitikmenų (formaliniu atžvilgiu) kitose kalbose“ (plg. p. 283). Iš savo pusės pridursime, kad ir formą schisman J. Endzelynas buvo linkęs taisyti į datyvą *schismau< *šismū?. Be to, J. Endzelynas o-kamieniu vienaskaitos lokatyvu abejodamas laikė ne tik V. Toporovo minimą prieveiksmį bitai, bet ir sudurtinių žodžių sallubai busennis, salaūbaigannan, sallūbaiwirins pirmąją dalj®. Vilnius A. Sabaliauskas DĖL M. RUDNICKIO GALINDOS, PRIEGLIAUS IR SUDUVOS ETIMOLOGINIŲ AIŠKINIMŲ Mikotaj Rudnicki, Prastowiariszczyzna Lechia-Polska, II, Wspėlnota slowianska. ‘Wspélnota lechicka-polska, Poznan, 1961. Šiame lenkų kalbininko veikale, remiantis kalbiniais ir archeologi- niais duomenimis, plačiai nagrinėjama slavų genčių, jų tarpe ir lenkų tautos, etnogenezės, priešistorijo teritorijos ir migracijos klausimai. Taip pat aptariama slavų priešistorijo dialektologijos, materialinės kultūros ir 2 Pig. J. Budze!ins Senprėšų valoda, Riga, 1943, p. 80—81. 3 Pig. Ten pat, p. 58—59. 320 religijos klausimai, daugiau dėmesio skiriant vakarinių slavų gentims. Nagrinėjama ir slavų santykiai su kaimynais (baltais, germanais ir kt.). Daugeliu klausimų M. Rudnickis turi savas originalias pažiūras, gerokai nutolstančias nuo tradicinių indoeuropeistikos bei slavistikos koncepcijų. Nesigilinant į grynai slaviškus dalykus, čia bus sustota ties vienu kitu M. Rudnickio liečiamu baltistikos klausimu. Baltų priešistorijo klausimus M. Rudnickis užkliudo keliais atvejais: kalbėdamas apie slavų kaimynus, apie baltų kalbų senuosius slavizmus ir dar daug kur, nagrinėdamas atskirų slavų genčių teritorijos klausimą. M. Rudnickis, kaip ir kiti lenkų kalbininkai: T. Ler-Splavinskis, J. Sa- farevičius, J. Kurilovičius, pastaruoju metu ir J. Otrembskis, laikosi bal- tų-slavų prokalbės hipotezės. Ši autoriaus koncepcija veikale atsispindi labai kategoriškais formulavimais: „od praczasėw batto-stowianskich” (p. 36), „jako catošė jeszcze balto-stowianska, ale sie juz rozpadająca na Battéw i Stowian" (p. 82) ir pan. Toks apriorinis įsitikinimas dėl baltų ir slavų kalbinės vienybės verčia autorių vietomis gana dirbtinai interpre- tuoti baltų kalbų duomenis. Nesiimsime polemizuoti su autoriumi dėl baltų-slavų prokalbės buvimo, apsistosime tik ties atskirais M. Rudnickio teiginiais apie baltus, paremtais šia baltoslavistine teze, ypač ties tais, kuriuos, mums atrodo, paneigia baltiška medžiaga. Apskritai, autoriui galima prikišti baltiškos ' medžiagos skurdumą ir duomenų apie baltus šykštumą. Susidaro įspūdis, kad autoriaus naudo- tasi gerokai pasenusiais baltistikos duomenimis. Mažiausiai įtikinami šiame veikale yra etimologiniai samprotavimai apie galindus, Prieglių ir Sū- duvy. | Galindai. Ignoruodamas žinomus istorinius duomenis apie galindus', autorius linkęs juos laikyti slavų gentimi vien dėl to, kad slaviška galindų vardo etimologijos interpretacija jam esanti įtikinamesnė už baltiškąją. Istorinių šaltinių minimi baltiški Galindos vietovardžiai? nutylimi, o ga- lindas etimologizuojamas, atskirtas nuo baltų onomastinės sistemos. Tuo tarpu galindas įtikinamai paaiškinamas, tik susietas su baltų analoginės semantikos ir struktūros dariniais. Semantiškai įtikinamą galindo etimo- logiją yra davęs K. Būga“, siedamas šį etnonimą su lie. galas ir jo reikšmę aiškindamas esant sinonimišką su ykxpauney „gale gyvenąs“. Iš tikrųjų Galindos teritorija tarp Bebro (1. Biebrza), Luko (l. Etk), Alnos ir Geldapės upių buvo piečiausia vakarinių baltų ploto dalis. Tokią šio etnonimo se- mantiką dar patvirtina ir kraštinės rytuose baltų genties apie Možaiską toks pats vardas (rus. l'oasgs=balty Galind —). M. Rudnickio nuomonė, kad „primityvi“ tauta prūsai negalėjusi turėti savo geografinės padėties supratimo“, yra nepagrįsta, nes toks santykinis geografinės padėties su- t Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 124 ir tt. * Ibid., p; 126. 4 Ibid., p. 117. * Wywod ze znaczeniem „koncowi“ jest i tak nadar wątpliwy, boč okreslenie to suponuje znajomo$¢ rozciąglošci geograficznej Staropruséw, co u prymitywnego ludu byloby dziwne (p. 18). 21. Kalbotyros klausimai VI. 321 pratimas nėra tiek sudėtingas, kad būtų neįmanomas net ir „primityviai“ tautai. Atvirkščiai, kaimynų vadinimas pagal orientavimą į save yra pats paprasčiausias įvardijimo būdas. K. Būgos galindo etimologija daugiausia priekaištų susilaukė todėl, kad nebuvo įtikinamai paaiškinta šio etnonimo daryba. Prūsų galindas ir semantika, ir iš dalies daryba atitinka lie. galinis. Ši leksema plačiai atsto- vaujama lietuvių toponimijoje (Galinis up.“ 1. Biržai, 2. Dieveniškės, 3. Jo- niškis, 4. Kapsukas, 5. Seredžius; Galin - upė Biržai; Galiniai k. ir vs. — apie 15 įvairiose Lietuvos vietose), ir antroponimijoje (pavardė Galinis — 140 šeimų). Pavardė Galinis yra kilusi iš pravardės (Galinis „gale, krašte gyvenąs“). Ši pravardė Lietuvoje labai populiari ir dabar: daug kur kai- muose Galiniais vadinami pakraščio gyventojai. Vienos šaknies ir darybos su galindu yra prūsų vietovardžiai: Galynde „miškas Semboje ties Kam- painiu“, Galinden „vietovė Mohrungeno aps.". Galindien „vietovė Eilavos aps."®. Priesagą -ind- dar randame vietovardžiuose: pr. Karw-inden, Stab- -ynden'; lie. Gel-ind-ėnai k. (Plungė), Ner-ind-aičiai k. (Telšiai). Priesaga -ind- turi lie. pvd. Dal-inda, Dubr-indys, Til-indis ir Gal-indžius. J. Otrembs- kio teigimas, kad Galindzius<Galin¢ius® yra nepagrįstas. Sitokio afrikatų kaitaliojimosi baltų kalbose nėra, ir jo negalima paaiškinti baltiškąja kaita media +— tenuis (dempti — tempti, griaūnos -— kriaūnos). Šią priesaga randame ir apeliatyvuose: klib-inda „iškleręs daiktas, išklypęs žmogus", lask-inda „driskius, nuogalis". Lietuvių kalboje šalia priesagos -inja- su- tinkama ir -inta-: paskut-inis ir paskut-intas (Giedraičiai); -inta- laikytina išplėstiniu determinatyviniu -inja- variantu. Galima manyti, kad ir prie- saga -ind- yra išplėstinis determinatyvinis -inja- variantas. Kad tokia kamiengalio priesaga gali eiti ir -d-, ir -t-, rodo šie pavyzdžiai: Kurėnas ež. (Smalvos) <*Kuranas ir Kūrantas || Kūrandas up. (Betygala); Kūran- das<*Kuran-as+ -d-; Samandis ež. (Smalvos) ir Samūnis ez. (1. Rimšė, 2. Smalvos, 3. Švenčionys); balanda , Chenopodium" < *baldnas (bal-as+ -ūn-, plg. raūdas || raud-6nas) + -d; skil-dn-d-is ir kt. Lietuvių pvd. Ga- lindžius yra vedinys (derivatas) iš Galindis ar Galindas, o pastarasis — vedinys su priesaga -d- iš Galinis. Vadinasi, ir etnonimas galindas, tur būt, yra vedinys su priesaga -d- iš galinis. Ir semantiškai galindas yra, gal būt, ne kas kita, kaip galinis „kraštinis, gale gyvenantis". Kraštovardis Galinda santykiuoja su etnonimu galindas, taip kaip Lietuva su lietuviu, Kuršas su kuršiu. Prieglius. M. Rudnickio veikale teigiama, kad Priegliaus baseinas vie- nu priešistorijo laikotarpiu priklausęs slavų arealui, o pats upės vardas 5 Santrumpos vartojamos tokios pat, kaip ir kituose „Lietuvių kalbotyros klausimų" to- muose spausdintuose toponiminiuose straipsniuose. ® Georg Gerullis, Die altpreugischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 35. 7 Ibid. p. 223. 8 Žr. J. Otrębski, Zagadnienie Galindėw. Studia historica w 35-lecie pracy nau- kowej Henryka Lowmianskiego, p. 77. 322 taip pat esąs slaviškos kilmės?. Baltisto neįtikina nei viena, nei antra. Nei archeologijos, nei toponimikos duomenys nerodo čia kada norš gy- venus slavus. Ptolomėjaus žemėlapis, lokalizavęs venedus (Odevedar) į šiaurę nuo Vyslos, yra per silpnas argumentas tam įrodyti. Taip pat ir upės vardas įtikinamiau paaiškinamas tik baltų hidronimijos sistemoje. Seniausia šio upėvardžio forma, fiksuota 1273 m., yra Pregora. Lenkų kalboje šis upėvardis turi formą Pregola, vokiečių — Pregel. Ir lenkų, ir vokiečių formos yra tik fonetiškai pakitę Pregoros variantai, adaptuoti tų kalbų fonetikai (r pakeitimas / šiuo atveju visai įmanomas dėl disimi- liacijos). Lietuvių Prieglius yra adaptuotas vok. Pregel. Pregora pagal savo struktūrą laikytina priešdėliniu dariniu iš baltų šaknies gar|-gar- ir priešdėlio prei- (lie. prie-), kuris viduramžių vo- kiečių transkripcijos pateikiamas keliais variantais: prei-, prey-, pre-, pri-. Tuo būdu Pregora priklauso priešdėliniam baltų hidronimų tipui, turinčiam gausiai atitikmenų visose baltų kalbose: pr. Prei-tekynne (plg. lie. tekėti), Pre-sluge (plg. lie. žliūgas ,Sumpf, Schlamm, verfaulter Baum im Was- ser“)!?; lie. Prie-būdis up. (Rumšiškės), Prie-godas ež.; su pra-: Pra-mūšis up. (Deltuva), Pra-galvys up. (Akmenė); la. Ie-sala up.!!. Antrąjį Pre-goros komponentą gar-lgar- randame daugelyje baltų hidronimų: lie. ITpa-ropa'? up. (Kražiai), Gor-ija up. (Kazlų Rūda), Gor-iné up. (Laukuva), Gor-upys (Subačius), Gar-iava up. (Panevėžys); pr. Gor-in ež., Gor-ow-yten's, | Saknj gar-lgar- randame lietuvių apeliatyvuose pra-goré „praraja, bedugnė“, prd-garas ,grundloser Weg, Abgrund”, pra-garmé „bedugnė, gelmė, kiaurymė“, gar-m-ėti „grimsti, skęsti, marmėti, smegti“, gor-ūoti „eiti palengva, vos krutėti“. Kiti du Priegliaus vardai Lipz'* ir Skara'““ taip pat pritampa prie baltų hidronimijos sistemos, plg.: 1) lie. Lyp-artė up. (Ragainė), Lip-ka up. (Jo- nava), Lip-kus up. (Rietavas), Lip-3ys ež. (Debeikiai); la. Lipsa up. Lipst- -upe up.'*; pr. Lyps-aden"'; 2) lie. Skar-yé¢ia up. (Varniai), Skar-6kla ež. (Pušalotas), Skar-upé (Geldapė). Sūduva. Ryškiausias nepagrįsto, tendencingo ir vulgaraus etimolo- gizavimo pavyzdys yra Sūduvos „etimologija“ (: lie. šūdas ,„,excremen- tum“), kurioje kraštovardžio ir etnonimo semantika išvedama iš atsitiktinio t * O ile Pregola ma nazwę slowianską, nie jest wykluczone, ze ten kraj byl zajęty przez pewien czas przez Stowian, ktorych wtašnie usunęli Goci przede wszystkim z Sambii i z okolic sąsiednich... p. 87. '* Georg Gerullis, Die altpreuischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 134-5 "J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, I dala, 1. sėjums, Riga, 1956, p. 374. 12 M. A, Cnporncn, leorpaduueckiii cA0oBaps ApeBHeit XoMoirTcmoil seman XVI cro- Anti, BuAsLua, 1888, p. 261. "Georg Gerullis, Die altpreufischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 44. M Georg Gerullis, Die altpreufischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 90. 15 W. Kalwaitis, Lietuwiszky Wardy Klėtele, Tilžėje, 1910, p. 70. J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, I dala, 2. séjums, Riga, 1961, p. 311. "Georg Gerullis, Die altpreuBischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 89. 323 fonetinio panašumo su apeliatyvu, nekreipiant dėmesio į tos pat šaknies baltų toponimus. Neįtikinamas yra ir šios etimologijos semantinis motyva- vimas: patikrinus visą turimą baltų leksikos medžiagą (akademinio Lietu- vių kalbos žodyno kartoteką, visus senesniuosius lietuvių ir latvių kalbos žodynus ir kt.), M. Rudnickio etimono reikšmės „bloto" nerasta. Abejotina yra ir K. Būgos Sūduvos etimologija'®, kildinanti šį krasto- vardį iš ide. *sūdhos „savas“, nes ji nemotyvuota toponimine medžiaga ir kažin, ar įmanoma semantiškai. R. Šmitleino !'* aliuzija dėl Sūduvos panašumo į Sudeta Silva (prieš- istorijo keltų areale) vargu gali būti prielaida etimologijai. Sūduva, pr. Sūdavė (šaltiniuose: gr. Žovd-tvor — etnonimas; lot. Su- duvia, Sudovia, terra Sudorum; vok. Zudua, Sudowin, Sudowen, Sudou- win, Suderland, Sudland) neatskirtinas nuo baltų vietovardžių su šaknimi Saud-/Sud-/Sad-. Normalųjį šios šaknies laipsnį randame šiuose vietovardžiuose: lie. Saudė-gala up. (Saločiai), Saud-ininkai k. (Šiluva); pr. Saud-en ir Saud- -iten®, Nykstamajj ir pailgintą nykstamąjį šios šaknies laipsnį turi tokie vie- tovardžiai: lie. Sud-eikiai mstl. (Utena), Sud-énai k. (Kretinga), Sūda-lau- kis (Linkmenys), Sud-6kiai k. (Šašuoliai), Sud-uikiai k. (Molėtai), Sud-va- jai k. (Alytus), Sud-ota ež. (Švenčionėliai), Sad-uonia up. (Kalvarija), Sūd- upis up. (1. Kelmė; 2. Papilė), Sūd-piaunis pv. (Tverai, Kaupų k.), Sūd-ėlis mš. (Adutiškis, Močiškės k.), Sūda-raistis (Viešintos, Maldeikių k.), Sūd- iškė lk. (Ž. Naumiestis, Brokurių k.), Sūd-laukis 1k. (Akmenė, Munčelių k.), Sad-dlés pv. (Kartena, Dauginčių k.) Lyk-sūdė k. (Mosėdis), Kap-sū- džiai k. (Plungė); Spruogio: Cyga lk. (Beržėnų vls.), Cyg-adme Ik. (Pa- vandenés vls.) krūmai (Kražių vls.), Cygsi Cygocrs ynucs. pv. (Kražių vis.); la. Sude up., Sud-al-ipa up., Sud-urga up. (urga „upelis“)*'; pr. Sud-owe| Sud-au (gyvenvietė buv. Karaliaučiaus aps.), Sud-el-ow (XIV a. vietovė Semboje), Zud-aynen (vietovardis iš XV a.), Sud-en-iten (gyvenvietė buv. Karaliaučiaus aps.); Sud-rin/Sud-ere/Sod-ere (miškas Semboje XIX a.)*. Sūduvą sieti su M. Rudnickio nurodytu etimonu neleidžia ir toponimų su sūd- buvimas autochtoninéje lietuvių teritorijoje, kur balt. 35s. Vietovardžiai su Saud-/Sud-/Sūd- sietini su tos šaknies apeliatyvu: sūduva „klampynė raiste, akis, garmala“:*0le kaip par sūduvas praeisi, da nekelia, lauksma pašąlant (Tauragnai, Paakmenio k.; Lietuvių kalbos žodyno kartoteka, LKLI). Savo ruožtu su sūduva dar sietina la.sud-eksis Iš K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 127. ¥ Raymond Schmittlein, Etudes sur la nationalitė der Aestii, I, Toponymie lituanienne, Bade, MCMXLYVIII, p. 60. ® Georg Gerullis, Die altpreufischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 153. 21 J. Endzelin, Die lettlaindischen Gewassernamen, „Zeitschrift fiir slavische Philologie”, B. XI, Leipzig, 1934, p. 135 ir 149. 2 Georg Gerullis, Die altpreuBischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 175-9. 324 „gipsas“ (plg. lie. sud-6klis ,gipsiné pustyklé”), lie. saud-ūlis ,smilty- ninis $lamutis — Helichrysum arenarium” (Varėna) ir, gal būt, sūdė „toks grybas, panašus į rudmése” (Šimkaičiai). Fiziografinis terminas sūd-uva ,klampyné” yra vienodos darybos su kitais lietuvių šios rūšies terminais: siet-uva „gili upės vieta", rag-uva „vandens išneštas griovys ar giliai išvažinėta kelio vieta“, kil-iava „upės slenkstis", kriok-uva „srautas, krioklys“. Tiek baltų toponimai, tiek bendrinė leksika rodytų probaltišką *sū-d-, reiškusį greičiausiai „pažliūgęs vandeniu, šlapias, klampus“, ir, tur būt, neatskirtiną nuo ide. *sūro-s**; plg. lie. sūrūs, ssl. syrs „naB, feucht“, sen. skand. sūrr ,sauer, scharf, beiBend". Baltų sū-d- ir sū-r- yra bendrašakniai tik turi skirtingus šaknies de- terminatyvus. Tai rodo ir lie. sū-d-yti, kuris yra darinys iš šaknies sū- su iteratyviniu determinatyvu -d-. Vadinasi, Sūduva — klampynių, raistų, pelkių kraštas. Šitokia vardo reikšmė visai atitinka krašto tarp Mozūrų ežerų ir Nemuno, kur ir buvo sūduvių etninio arealo centras, fiziografinę charakteristiką. M. Rudnickio veikale yra dar ir daugiau interpretacijų, kurioms prieš- tarauja baltistikos duomenys, pvz., baltų senųjų slavizmų, kai kurių migra- cijų chronologijos, baltų priešistorinės teritorijos klausimai, tačiau tai reikalauja daug platesnio straipsnio. Čia mums rūpėjo patikslinti tik da- lykus, susijusius su baltų onomastika, ir parodyti, kaip neatsargu daryti apibendrinamas išvadas, remiantis atsitiktiniais kalbos duomenimis, Vilnius B. Savukynas DU RUMUNŲ KALBININKO DARBAI BALTOSLAVIKOS KLAUSIMAIS 1. A. Vraciu, Problema comunitūtii lingvistice balto-slave, ,Romanoslavica”, IV, Bucuresti, 1960, p. 87—106. 2. A. Vraciu, Stadiul actual al cercetdrilor in domeniul raporturilor lingvistice dintre balto-slavd gi germanica, ,Romanoslavica”, VI, Bucuresti, 1962, p. 41—47. Rumunijos liaudies respublikos filologiniame žurnale ,Romanosla- vica“ patraukia dėmesį du rumunų kalbininko Aritono Vračiu straipsniai baltų kalbų genezės klausimais. Straipsniuose nagrinėjamos problemios yra itin aktualios. Nuo pat lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimo iškilo baltų kalbų kilmės, vietos kitų ide. kalbų tarpe ir santykių su kito- mis ide. kalbomis klausimai. Ypač domino ir tebedomina kalbininkus di- delis baltų ir slavų kalbų panašumas. Šios problemos tebeegzistuoja ir šiandien. Ryžtingos pastangos šioms, ypač baltų ir slavų kalbų santykių, problemoms išspręsti yra dedamos šiuo metu, ryšium su organizuojamais ®| Alois Walde, Vergleichendes Wėrterbuch der indogermanischen Sprachen, B. II, Berlin und Leipzig, 1927, p. 513. 325