Senieji latvių kalbos žodynai

LITIEBETUV TŲ KALBOTYROS KLAUSIMAL VI LEIP E.T UV -O S T S R MOKSLŲ AKAD EM.I1II:A APŽVALGOS IR RECENZIJOS SENIEJI LATVIŲ KALBOS ŽODYNAI Daina Zemzare, Latviešu vūrdnicas (lidz 1900. gadam), Latvijas PSR Zinatgu aka dėmijas izdevnieciba, Riga, 1961, 559 psl. Šiame stambiame ir svarbiame žinomos latvių kalbininkės D. Zemzarės darbe apžvelgiami visi senieji spausdinti ir rankraštiniai latvių kalbos žodynai, kurie tik yra žinomi nuo pirmojo žodyno pasirodymo 1638 metais iki 1900 metų. Tarybų Lietuvoje domėjimasis lietuvių leksikografijos praeitimi vis didėja, ir nors iki šiol plačiau buvo tyrinėjami daugiausia tiktai atskiri žodynai (K. Būgos, A. Juškos, K. Širvydo ir kai kurie kiti), reikia tikėtis, kad ateityje ir mes susilauksime knygos, kurioje būtų nušviesta visa mūsų leksikografijos istorija. Kokio pobūdžio turėtų būti ta būsimoji knyga, kuriuo keliu geriausia būtų eiti, tyrinėjant leksikografijos istoriją, lengviau bus galima nuspręsti, kai būsime iš arčiau susipažinę su panašiais savo kaimynų darbais. Artimesnė pažintis su D. Zemzarės veikalu lituanistams svarbi ir dėl to, kad latvių leksikografijos ir pačios leksikos raida kai kuriais atžvilgiais glaudžiai yra susijusi su lietuvių leksikografija bei leksika. | Knygos pradžioje (p. 3—6) trumpai apžvelgiama ankstesnė Niteratūra apie latvių kalbos žodynus ir kartu iškeliami joje pasitaikantieji netikslumai. Atskirų žodynų aprašymuose vietomis pasiremiama dar ir kitais leksikografijos istorijos darbais, įžanginėje literatūros apžvalgoje nepaminėtais. Literatūros apie latvių praeities leksikografiją, apskritai, nėra daug, ir daugumą žodynų autorė taip plačiai aprašo pirmoji. Skaitant šią knygą, vis dėlto krinta į akį ne visai pakankamas rėmimasis ankstesne dalyko literatūra bei tos literatūros nurodymo spragos. Keletą tokių praleidimų čia galima paminėti. 4 ir 84 psl. nurodoma, kad J. Langijaus 1685 m. rankraštinį žodyną 1936 m. yra paskelbęs E. Blesė, tačiau niekur neužsimenama, kad jis į šį leidimą' yra įdėjęs ne tik J. Langijaus gyvenimo bei darbų bendrą apžvalgą (466—486 psl.), bet ir kalbos charakteris- ! E, Blese, Nicas un Bartas macitija Japa Langija 1685. gada latviski—vūciskū vardnica ar Tsu latviešu gramatiku, Rigū, 1936. 287 tiką (487—568 psl.). Kalbant apie K. Elverso ir J. Langės žodynus, reikėtų priminti, kad iš šių žodynų išrinktų būdingesnių bei kalbos istorijai reiks- — mingesnių žodžių, o taip pat posakių (patarlių, priežodžių) sąrašus yra paskelbęs P. Šmitas“, kartu padarydamas ir kai kurių pastabų dėl J. Langės žodyno (pvz., apie priesagos -ums vedinius). Paliečiant Ch. Fiurekerio žodyno rankraščių genezės klausimus (p. 73), dar buvo galima paminėti keletą anksčiau apie tai platokai rašiusių autorių, ypač L. Berzinį“. Apie G. F. Stenderio gramatiką ir žodyną yra rašęs J. Endzelynas*, tačiau tas jo proginis straipsnis minėtinas ne tiek dėl poros pastabų, liečiančių patį žodyną, kiek dėl G. F. Stenderio latvių kalbos mokėjimo bei jo lingvistinių pažiūrų bendrosios charakteristikos. Labai gaila, kad autorė nespėjo susipažinti su B. Jėgerio straipsniu apie 1688 m. žodyną", kur jis aprašomas pagal Oslo universiteto bibliotekoje susekto pilno egzemplioriaus mikrofilmą: tai, ką apie šį žodyną savo knygoje kalba D. Zemzarė, teturėjusi po ranka tik porą išlikusių jo fragmentų (ir, pridėsime, J. Zėverio tų fragmentų aprašą“, kuriuo 91 p. ji neabejotinai remiasi), dabar privalo esminio modifikavimo bei papildymo. Po trumpos literatūros apžvalgos pereinama prie žodynų aprašymo. Kiekvienas žodynas nagrinėjamas atskirai. Žodynų aprašai išdėstomi chronologiškai, pagal žodyno spausdinimo ar parašymo laiką. Visa leksikografijos istorija skirstoma į dvi dalis: pirmoji (p. 7—212) apima feodalizmo epochos (iki XIX a. vidurio), antroji (p. 213—407) — kapitalizmo epochos žodynus. Tuos žodynus, tegu ir ne visus, čia trumpai nurodysime, kad ir neskaičiusieji D. Zemzarės knygos galėtų susidaryti apytikrį vaizdą apie jos tyrinėjimo objektą ir kartu pačią latvių leksikografijos praeitį. Pirmasis latvių kalbos žodynas pasirodė devyneriais metais vėliau, negu lietuvių (K. Širvydo Dictionarium), būtent, 1638 m. Tai Georgo Mancelio Lettus, Das ist Wortbuch/Sampt angehengtem tūglichem Gebrauch der Lettischen Sprache... Riga... M. DC. XXXVIII. Pats alfabetinis vokiečių-latvių kalbų žodynas čia užima (atskaičius titulinį lapą, dedikaciją, pratarmę ir pagiriamąjį kreipimąsi į Mancelį) 208 puslapius (ne 207, kaip per apsirikimą nurodo D. Zemzarė) ir turi apie 6000 žodžių; po jo eina antroji dalis — Phraseologia Lettica, užimanti (be titulinio lapo) 190 puslapių; šioje dalyje žodžiai ir posakiai sugrupuoti pagal tematiką į 51 skyrių (pvz., yra skyriai „Apie žuvis“, „Apie malimą“, „Apie apdara”, „Apie spalvas“, „Apie pinigus“, „Giminystės pavadinimai“ ir t.t.). 2 P. Smidts, Vardu izvilkums nuo Elversa vardnicas „Liber memorialis letticus“, „Rakstu krajums, Rigas Latviešu Biedribas Zinibu Komisijas izduots”, XVI., Riga, 1912, p. 10—20; P. Smidts, Langes latviešu vardnica, ten pat, p. 21—58. SL Bėrzinš, Kristofors Fiirekers un vipa nozime latviešu literatura, „Filologu biedribas raksti", VIII, Riga, 1928, p. 145—224 (apie žodyną p. 160—168). 4 J. Endzelins, Vecū Stendera latviešu gramatika un vardnica, „Druwa“, 1914, Nr. 9—12, p. 907—911. 5 B, Jėgers, Das deutsch-lateinisch-polnisch-lettische Vocabularium vom Jahre 1688, ,Sprikliga Bidrag (SprB). Meddelanden fran seminarierna for slaviska spršk... vid Lunds Universitet”, Nr. 8, Lund, 1957, p. 22—4l. $ Izglitibas Ministrijas Ménesraksts, 1935, p. 492—493. 288 Antrasis latvių kalbos žodynas buvo parengtas Georgo Elgerio ir išėjo 1683 m. Vilniuje: Dictionarivm Polono-Latino-Lottauicum. Opus posthumum R. P. Georgii Elger... Vilnae, 1683; turi 674 psl. ir apie 14 000 žodyno straipsnių. ; Trečiasis spausdintas žodynas, anoniminis (D. Zemzarė iš tradicijos jį vadina G. Dreselio žodynu), išėjo 1688 m.: Vocabularium Wie Etzliche gebrduchliche Sachen Auff Teutsch/Lateinisch/Polnisch Uund Lettisch/ Auszusprechen seynd. Riga... 1688; turi 120 psl., duoda maždaug po tūkstantį vokiečių, lotynų, lenkų ir latvių kalbų žodžių (beveik vien tik daiktavardžių), kurie suskirstyti į 24 tematines grupes. Žodynėlyje daugybė klaidų, rašyba nenuosekli, senoviška. B. Jėgeris linkęs manyti, kad šio žodynėlio rankraštis sudarytas prieš 1621 m., kai kraštą tebevaldė lenkai", \ Taigi, XVII a. buvo išspausdinti ir iki šiol yra išlikę trys latvių kalbos žodynai. Tiesa, senesnéje literatūroje yra dar minimas G. Dreselio švedųlenkų-vokiečių-latvių kalbų žodynas iš 1677 m. — jį latvių kalbos spausdintų žodynų sąraše nurodo ir J. Endzelynas? —, tačiau vėlesniais laikais niekas to žodyno nėra matęs, ir dabar manoma, kad jo visai nėra buve®. Iš to paties XVII a. dar yra išlikę trijų nespausdintų žodynų rankraščiai. Tai pirmiausia dviejų Ch. Fiurekerio (mirusio apie 1684 m.) latviųvokiečių kalbų žodyno variantų nuorašai iš antrosios šio amžiaus pusės; senesnysis egzempliorius turi 319 psl., naujesnysis (dviejų tomų) — 555 psl.; žodyne apie 3500 žodžių. Iš 1685 m. yra J. Langijaus (žinoma tik lotyniška jo pavardės forma Langius) rankraštis (Lettisch-Deutsches Lexicon), apimantis apie 7000 lizdais išdėstytų žodžių. Maždaug tiek pat žodžių duodama ir nežinomo autoriaus rankraštyje Manuale Lettico Germanicum (čia, be kitų šaltinių, ypač plačiai panaudojami Fiurekerio ir ‘Langijaus žodynai). Be to, dar yra išlikęs mažiukas vokiečių-latvių kalbų žodynėlis su maždaug 900 žodžių (iš Kuršo tarmių), kurį, matyt, kažkoks vokietis pastorius buvo pasidaręs tik sau pačiam naudotis'®. XVIII a. buvo išspausdinti jau septyni žodynai: 1705 m. — vadinamasis L. Depkino vokiečių-švedų-lenkų-latvių kalbų žodynėlis (tai perdirbtas ir iš esmės pagerintas 1688 m. žodynėlio leidimas); 1748 m. — K. Elverso Liber memorialis Letticus (vokiečių-latvių kalbų žodynas, maždaug 8000 žodžių); 1761 m. — G. F. Stenderio Entwurf eines Lettischen Lexici (vienoje knygoje su jo gramatika; latvių-vokiečių kalbų žodynas, maždaug 4000 žodžių; kiek papildytas leidimas išėjo 1763 m.); 1772— 1777 m. — J. Langės Volistindiges deutsch-lettisches und lettischdeutsches Lexicon (vokiečių-latvių kalbų žodyno, išėjusio jau 1772 m., 607 skiltyse duodama apie 15000 žodžių, latvių-vokiečių kalbų žodyne yra " Sprékliga Bidrag, Nr. 8, Lund, 1957, p. 37 (iš Jėgerio straipsnio paimtas ir žodynėlio pavadinimas bei trumpas aprašymas). 8 J. Endzelins, levads baltu filologija, Riga, 1945, p. 68. ? Sprékliga Bidrag, Nr. 8, Lund, 1957, p. 34. 10 Plačiau šį žodynėlį neseniai panagrinéjo B. Jėgeris, kuris, be kita ko, mano jį esant parašytą tarp 1631 ir 1685 metų; žr. jo straipsnį The Vocabularium Germanico-Curlandicū in the Britisch Museum, ,,Arsbok 1955/56“, Lund, 1960, p. 27—57. 19, Kalbotyros klausimai VI, p 289 406 skiltys ir apie 10000 žodžių; daugumą žodžių autorius yra užrašęs iš gyvosios kalbos); 1789 m. — G. Stenderio Lettisches Lexicon (dviejų dalių: latvių-vokiečių kalbų dalis turi iš viso 404 psl. ir apie 7000 žodžių, o vokiečių-latvių kalbų dalis — 773 psl. ir apie 14000 žodžių). Iš rankraštinių XVIII a. žodynų stambiausias yra L. Depkino Lettisches | Worterbuch; tai latvių-vokiečių kalbų žodynas, parašytas 1703 ir 1704 m. ir turintis apie 16 000 žodžių, surinktų daugiausia iš raštų (1704 m. jau buvo išspausdintas šio žodyno prospektas). Be to, yra likę F. Veigelio 1748 m. vokiečių-latvių ir latvių-vokiečių, Ch. F. Temlerio 1772 m. latvių kalbos „lyginamasis“ (iš dalies ir su lietuvių kalbos atitikmenimis"'), 1782 m. (J. Baumbacho?) vokiečių-latvių kalbų rankraštiniai žodynai. Be šių penkių žodynų, dar yra išlikę keletas kitų rankraščių su daugiau ar mažiau apdorota medžiaga žodynams. Net neskaitant paskelbtų tarminės leksikos sąrašų, chrestomatijose įdėtų žodynėlių ir panašių smulkesnių leksikografijos darbų (jie, nors ir trumpai, D. Zemzarės knygoje taip pat paliečiami), latvių kalbos spausdintų žodynų skaičius XIX a. pasipildo daugiau kaip dešimčia naujų veikalų. Bene žymiausias iš jų — vadinamasis Kr. Valdemaro rusų-latviųvokiečių kalbų žodynas (Pycckro-Aarbiuicko-HrMeUUKIŪ cAoBaps), parengtas jaunalatvių judėjimo veikėjų ir Rusų švietimo ministerijos išleistas Maskvoje 1872 m. (apima apie 37 000 žodžių); šiuo žodynu remiasi ir 1890 m. Jelgavoje išėjęs rusų-latvių kalbų žodynas. Mažesnis yra to paties Kr. Valdemaro redaguotas ir taip pat Maskvoje 1879 m. išleistas Aarbiurcko-pycCKo-HmMeukitt CAOBApb. Iš kitų žodynų dar galima paminėti J. Kurmino Stownik polsko tacinsko fotewski, išspausdintą 1858 m. Vilniuje (arti 13000 žodyno straipsnių), K. Ulmanio Lettisch-deutsches Wérterbuch iš 1872 m. (apie 20000 žodžių), G. Bražės Deutschlettisches Wérterbuch iš 1880 m. (35 000 žodžių; šiedu Ulmanio ir Bražės žodynai buvo išleisti kaip + to paties Lettisches Worterbuch dvi atskiros dalys) ir M. Miežinio Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszką žodyną, išspausdintą 1894 m. Tilžėje (apie 15 000 žodžių). XIX a. pabaigoje pasirodo pirmieji specialieji (atskirų sričių terminologijos) ir tarptautinių žodžių žodynėliai: 1881 m. Maskvoje išspausdinamas Kr. Valdemaro parengtas jūrininkų žodynėlis KapMaHHbiū pyccK0-aHrA iūcko-OpaHnuy3KO0-HPPpMEUKO-UTAAIAKHCKO-gaTrCKO Uu HOpPBEXCKO- -lWBEegCKO-AAThILICKUL MOpCKOŪ CAOBApbL CS npubaBAeHieM®d TOAAGHgCKAro u ucnaHCcKaro s3bIKOB'b; 1878 m. išeina F. Mekono tarptautinių žodžių žodynėlis Sweschwahrdu grahmata (apie 2200 žodžių), o 1886 m. — jau gerokai platesnio J. Dravnieko žodyno Šwešchu wahrdu grahmata pirmasis leidimas (daugiau kaip 5000 tarptautinių žodžių). Kiek stambesnių bei reikšmingesnių rankraštinių žodynų iš XIX a. nedaug tėra žinoma. Tai G. Bergmanio Lūttisch-Deutsches Wérterbuch ir Deutsch-lettisches Worterbuch iš 1806 m. (pirmajame kokie 5000, antrajame — 9000 žodžių), nežinomo autoriaus rusų-latvių kalbų žodynas (be I! Plačiau žr. J. Kruopas, Seniausias lyginamasis latvių ir lietuvių kalbų žodynas, „Literatūra ir kalba”, II, Vilnius, 1957, p. 467—470. 290 vidurinės dalies nuo sacruAdio iki ITaBauns), parašytas, D. Zemzarės nuomone, tarp 1862 ir 1869 m. (apie 10 000 antraštinių žodžių), A. Juškos latvių-lietuvių-lenkų kalbų žodynas iš 1875 m. (7818 žodžių — šį skaičių žodyno gale nurodo pats A. Juška; latvių kalbos žodžiai duodami ir didžiojo A. Juškos žodyno antrajame variante, tačiau vėliau nuo vertimo į latvių kalbą buvo atsisakyta)'? ir A. Dyrikio (dabar jau dingęs, bet plačiau žinomas iš 1935 m. aprašymo) lietuvių-latvių kalbų žodynas iš 1872 m. (apie 10000 žodžių). Taigi, senųjų latvių kalbos žodynų yra gana daug. Pačios D. Zemzarės skaičiavimu, nuo XVII a. pradžios iki XIX a. pabaigos iš viso buvo išspausdinti dvidešimt du dvikalbiai bei daugiakalbiai žodynai, o dvylikos parengtų žodynų yra išlikę rankraščiai. Palyginimui galima priminti, kad lietuvių kalbos spausdintų žodynų iš XVII a. yra tik vienas — K. Širvydo (tiesą, skirtumas tarp pirmojo [-antrojo?] ir tolimesnių leidimų čia beveik - leidžia kalbėti apie du atskirus žodynus), iš XVIII a. — trys (visi jie yra dviejų dalių — lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų): V. Hako, P. Ruigio ir K. G. Milkaus, iš XIX a. — penki: G. H. F.- Neselmano, du F. Kuršaičio, M. Miežinio ir A. Juškos (pradžia); vadinasi, iš viso per tris amžius pasirodė tik devyni žodynai (latvių dvidešimt du!). Rankraštinių žodynų iš XVII ir iš XVIII a. taip pat nedaug tėra išlikę — gal po trejetą iš kiekvieno (kai kurių žodynų parašymo laikas nėra aiškiai žinomas), ir tik iš XIX a. jų turime daugiau, negu latviai. Iš duotojo lietuvių ir latvių žodynų skaičiaus palyginimo, žinoma, klaidinga būtų pasidaryti išvadą, kad senoji lietuvių leksikografija apskritai yra buvusi menkesnė už lat- - vių: savo kokybe (ypač tikslesniu kalbos atvaizdavimu) lietuvių kalbos žodynai dažnai pralenkia to paties meto latvių kalbos žodynus, kurie iki pat XIX a. antrosios pusės buvo rašomi beveik vien tik kitataučių (daugiausia vokiečių), nepakankamai tobulai mokėjusių latviškai. Atidžiau susipažinti su tiek daug žodynų ir juos tinkamai charakterizuoti — darbas nelengvas, reikalaujantis daug energijos, kruopštumo ir laiko. Ne visi žodynai knygoje nušviečiami vienodai plačiai. Tai, pirmiausia, (priklauso nuo pačių žodynų — ne visi jie yra vienodai svarbūs ir vienodo dydžio; yra, žinoma, ir kitų, labiau subjektyvių priežasčių — daugelis žodynų iki šiol specialesnio tyrinėjimo nėra susilaukę, tad dabar sunku visus juos iš sykio išsamiai panagrinėti. Daugiausia vietos knygoje skiriama 1872 m. rusų-latvių-vokiečių kalbų žodynui (Kr. Valdemaro) dėl jo ypatingo vaidmens dabartinės latvių literatūrinės kalbos formavimuisi — apie 117 puslapių (p. 218—311 ir 503—526), arba daugiau kaip penktadalis visos knygos. Beveik tiek pat plačiai nagrinėjamas ir pirmasis (G. Mancelio 1638 m.) žodynas — jam skirta apie 100 puslapių '2 D, Zemzarės knygos skyrius „Antano Juškos latvių-lietuvių-lenkų kalbų žodynas" (352—362) — tai vertingas B. Tolutienės plačios ir kruopščiai parašytos studijos , Antanas Juška leksikografas“ („Literatūra ir kalba“, V, Vilnius, 1961, p. 87—377) papildymas; pateikiama kai kurių naujų faktų bei samprotavimų dėl A. Juškos santykių su A. Dyrikiu ir Rygos Latvių draugijos mokslo komisija, ir, svarbiausia, charakterizuojamas pats žodynas (daugiausia, žinoma, domimasi latvių kalbos žodžiais bei frazėmis). 291 (p. 11—63 ir 423—470). Kitų žodynų aprašymai dažniausiai užima tiktai po keletą puslapių. Senieji žodynai gali būti tyrinėjami įvairiais požiūriais. Tyrinėjimo pobūdis, mažų mažiausiai, čia gali būti dvejopas: 1) leksikografinis, kada tyrinėtojui rūpi išaiškinti, kokiais leksikografijos principais bei metodais yra rėmęsis autorius, parinkdamas savo žodynui žodžius, juos grupuodamas, aiškindamas reikšmes bei duodamas kitų kalbų ekvivalentus, nurodydamas gramatines, stilistines, kilmės ir pan. ypatybes, iliustruodamas žodžių vartojimą frazėmis ir t. t., ir 2) leksikologinis, kada tyrinėtojas domisi ne žodyno sudarymo „menu“, o jame esančiais žodžiais, šių dienų kalbininko akimis juos skirstydamas į archaizmus, įvairių tipų darinius, skolinius ir t.t. Leksikografijos raidai nušviesti pakanka leksikografinés žodynų apžvalgos, tačiau praktiškai senųjų žodynų tyrinėjimai labai dažnai turi ir istorinės leksikologijos elementų, ir tai visai natūralu, nęs senieji žodynai juk kartu yra ir kalbos paminklai, tad nepasakius, ką jie duoda kalbos, ir visų pirma leksikos, istorijai, jų charakteristika dar nebūtų visai išsami. Knygos autorė apie savo darbo pobūdį bei tikslą niekur neužsimena, tačiau, susipažinus su pačiu knygos turiniu, matyti, kad jai ne tiek yra rūpėję grynai leksikografijos, kiek leksikologijos dalykai, vadinasi, ne tiek žodynų sudarymo metodai bei jų raida, kiek žodynų leksika bei jos turtėjimas. Jau vien tie knygos skyreliai, kurie specialiai yra skirti, - nurodant tai ir antraštėmis, atskirų žodynų įvairių rūšių žodžių charakteristikai ar, dažniau, tiesiog tų žodžių sąrašams, užima per 300 puslapių, ir « tai sudaro žymiai daugiau negu pusę viso knygos teksto (čia reikja priminti, kad mažiausiai 75 puslapius užima iliustracijos — žodynų atskirų, dažniausiai pirmųjų, puslapių, titulinių lapų ar šiaip su žodynais susijusių raštų faksimilės). Likusiojo teksto didelę dalį iš tiesų taip pat užima leksikos apžvalga bei žodžių sąrašai (kartais gana ilgi, plg. 1782 m. rankraštinio žodyno germanizmus p. 161—163, 1879 m. žodyno naujadarus p. 316—319, XIX a. anoniminio rankraštinio žodyno įvarių tipų žodžius p. 325—332), nors specialiomis antraštėmis tai ir nėra nurodyta. Kadangi savo pobūdžiu D. Zemzarės knyga pirmiausia yra istorinės leksikologijos (kurios tyrinėjimo objektu šiuo atveju eina latvių senųjų žodynų leksika), ir tik paskui — leksikografijos istorijos veikalas, tad toliau, pereinant prie kai kurių pastabų, tiks pradėti kaip tik nuo leksikos dalykų ir ties jais kiek ilgiau stabterėti. Knygoje paliečiamos tokios žodynų leksikos grupės: skoliniai — atskirai germanizmai, slavizmai, lituanizmai ir kilusieji iš suomių-ugrų kalbų; neologizmai ir šiaip atskirų tipų dariniai, reikšmės archaizmai (G. Mancelio žodyne) ir reikšmės neologizmai (Kr. Valdemaro žodyne), dialektizmai (atskirai aptariami tik G. Mancelio, J. Larigės ir Kr. Valdemaro žodynuose), tikriniai vardai, tarptautiniai žodžiai (G. Elgerio, K. Elverso, J. Langės, G. Stenderio ir Kr. Valdemaro žodynuose), terminai (G. Mancelio, G. Elgerio, J. Langės, G. Stenderio ir Kr. Valdemaro žodynuose), archaizmai (G. Mancelio žodyne). Autorė dažnai nesitenkina kurios nors rūšies žodžių bendra apžvalga ir savo teiginių iliustravimu vien būdin292 gesniais pavyzdžiais, o pateikia, kaip jau buvo minėta, ištisus iš žodynų išrinktų žodžių alfabetinius sąrašus, savotiškus atskiruose žodynuose esančių vienos ar kitos rūšies žodžių žodynėlius. Tie žodynėliai duoda nemaža medžiagos istorinei leksikologijai bei istoriniam latvių kalbos žodynui, tačiau, kita vertus, labai daug naudos iš tokių žodynėlių nėra. Jų vertę mažina du dalykai: nepatogumas naudotis ir išsamumo stoka. Būdami sudaryti atskiriems žodynams, jie yra duodami arba prie paties žodyno aprašymo, arba knygos gale (žodyno aprašyme ne visada apie tai įspėjant), vadinamuosiuose prieduose (p. 421—537). Be to, nurodžius kurį nors žodį, čia pat neretai paminima, iš kurių vėlesnių (o kartais ir ankstesnių) žodynų tas žodis dar yra žinomas, tų kitų žodynų aprašymuose jo nebenurodant. Dėl tokio išdėstymo kartais nėra lengva pasinaudoti duodamais žodynėliais net tada, kai skaitytojui rūpi tiktai vieno kurio nors žodyno žodis. Visai keblioje padėtyje atsidurtų skaitytojas, norėdamas, pavyzdžiui, sužinoti, nuo kada ir kuriuose žodynuose vartojamas jam rūpimas slavizmas — tada reikėtų peržiūrėti bemaž visą knygą. Iš žodynų išrinktus žodžius pateikiant taip, kaip tai yra padariusi D. Zemzarė, lieka tik viena išeitis — knygos gale pridėti alfabetinę visų žodžių rodyklę. Dar rimtesnis yra antrasis žodynėlių trūkumas, būtent, tai, kad jie dažniausiai nėra išsamūs, neapima visų žodyne esančių tos ar kitos rūšies žodžių. Dėl šio trūkumo duodamieji žodynėliai vienos ar kitos rūšies žodžiais besidominčiam skaitytojui negali atstoti paties žodyno. Neradęs, pavyzdžiui, ieškomo slavizmo pateiktų iš kurio nors žodyno slavizmų tarpe, skaitytojas dar negali būti tikras, kad jo tame žodyne iš tikrųjų nėra. Geriau būtų buvę duoti mažiau įvairių žodynėlių, o labiau žiūrėti jų išsamumo. Iš visų leksikos grupių dažniausiai ir plačiausiai knygoje yra paliečiami skoliniai. Ypač daug vietos skiriama slavizmams, kiek mažiau — germanizmams. | Didoki skolinių sąrašai duodami iš G. Mancelio žodyno, tačiau ir čia pasitaiko praleidimų: pavyzdžiui, nei 46—48, nei 438—441 psl. nenurodyti šiame žodyne esantieji slavizmai baggatz (s. v. Reich) 1413 (visai nežinomas autorei šis žodis nėra, plg. jos darbo 50 psl.), Birkaws (ein Schippfund) 375, Blehdis, Blehds (Ein alter Schalck) 19 ir Blčūhds (Schalck) 151, Buhda (BawrenhduBlein) 28, domaht (dencken) 46, ghattaws (bereit) 31 (plg. ir Semme ghattawa 17), Kaschohx (Beltz) 30, klanniteeB (biicken) 43, mehroht (messen) 122 (plg. ir vedinius iBmehrot, Mehrotais 25), Nabbags (Arm) 22, iBpostiet (arm machen) 22 ir iBpohstiet (verwūstė) 215 (plg. ir Pohstitais 193, pohstitais, pohstischana 215), Pullx (hauffen Volcks) 86, rohbesis (Ziel) 220, schūloht, apschūloht (Sich erbarmen) 27 (plg. ir abschiloteeB 54, schchliex 27), Sohliet (verheissen) 91, Swanniet (Slécken ziehen, leuten) 77 (plg. ir swafiitais 77; panašiai ir 401) ir kt. Iš praleistų germanizmy (48—55 ir 441—468 psl.) galima nurodyti, pavyzdžiui, šiuos: Balle (Ball) 27, Bickeris (Becher) 28, Bulldrians (Baldrian) 27, Cantzels 13 Skaičiai čia nurodo G. Mancelio žodyno puslapius pagal fotografuotinį šio žodyno leidimą (1638 m. leidimo puslapiai nėra numeruoti): A. Gūnther, Altlettische Sprachdenkmadler in Faksimiledrucken, II, Heidelberg, 1929, 293 (Cantzel) 44, Cūntzleris (Cantzler) 44, 402, Dantzis (Tantz) 181, Elle (Hell) 87, Junckars (ein Schreiber auffm Ampte) 402, Keisers (Keyser) 401 (Keysers 101), Kesteris (Kiister) 401, klingkis (Handhabe) 84, Kumeles (Camillen) 44, Kungs (Herr) 88, Marskallkis (Marschalck) 122 (Marskalkis 402), Muhks (Monch) 126 ir Muhx (ein Miinch) 401, Pawests (Bapst) 401, Pieskohps (Bischoff) 35 (Pieskops 401), preddigkis (Predigt) 138 (plg. ir preddigkeht 138), Rahtusis (RahthquB) 139, Rentmeisters ir Renckmeisters (Reintmeister) 142, 402, Siepohls (Zwiebel) 222, Skriewers (Schreiber) 161, 402, Strenghes (Strengen) 362, Suckurs (Zucker) 221, Sallwes (Salb) 148 (400), Wacktmeisters (Wachtmeister) 404, Wackts (Wacht) 198, Wieges (Feigen) 58, Wieweles (die Fiebel) 273 ir kt. Iš kai kurių kitų žodynų pateiktieji skolinių sąrašai turi dar daugiau spragų. Pavyzdžiui, iš J. Kurmino žodyno išrinktų slavizmų žodynėlis (p. 490—503), atrodo, apima tik mažesniąją dalį visų šiame žodyne esančių slavizmų. Raide kprasidedančių žodžių čia duota tik penki (du kiti dar yra nurodyti 209—212 psl.), tačiau šį skaičių greitai, net neperžiūrėjus viso žodyno, galima keletą kartų padidinti, pridėjus dar tokius, kaip Kalada (Koleda) 51 (plg. ir katadawoju — Koleduje 51), kaleka (Niedofezny) 93, karawojs (Kotacz) 51, Kasztanawots (Kasztanowaty) 47, kasztawoj (Kosztuje) 56, Kiarzinia (Koszyk) 56, kierawoju (Kieruję) 48, Kita (Kita) 48, Kytbasa (Kietbasa) 48, Ktaniejus (Ktaniam sie) 49, Ktapatejus (Ktopocę sie) 50, klęczeju (Klęczę) 49, Kmins, kminy (Kmin) 50, Knatensz (Knot) 50, Kocz (Aby raz) 1, Krata (Klatka na zwierza) 49, kryuda (Krzywda) 61 (plg. ir kryudeju, Kryudejtois 61), Kudtas (Kosm) 56, Kudiots (Kudfaty) 62, kums ir Kyums, kyuma (Kum) 63, Kurtka (Kurta) 64, kurwa (Natožnica) 87, Kutasys (Kutas) 64, kuznie (Kowalnia, kužnia) 56, 64, Kwarba (Farba) 29 ir kt. Daugumas tokių slavizmų latvių kalboje retai tepasitaiko (dažniausiai tik latgalių pietryčių šnektose) arba iš kitų šaltinių ir visai nėra žinomi (žodynėlyje tai galima nurodyti), tačiau J. Kurmino žodynui, šiaip ar taip, jie yra labai būdingi, ir jų neapimantis slavizmų žodynėlis negali duoti tikro vaizdo apie J. Kurmino žodyno slavizmus ir apskritai jo leksiką. Vienas iš lituanistams labiausiai artimų ir įdomių dalykų, paliestų šioje knygoje, yra latvių kalbos lituanizmai. Autorė plačiau kalba tiktai apie dviejų senųjų žodynų — G. Mancelio ir J. Langijaus — lituanizmus, pateikdama ir jų sąrašėlius. Lituanizmų senuosiuose latvių kalbos žodynuose, panašiai kaip ir dabartinėje latvių rašto kalboje, nėra daug. Tai matyti kad ir iš minėtųjų dviejų lituanizmų sąrašėlių. Visai tikro vaizdo, tiesa, jiedu dar neduoda, nes, kaip ir kiti skolinių žodynėliai, yra reikalingi papildymo. Ypač nepakankamas yra J. Langijaus žodyno lituanizmų iškėlimas. Autorė čia nepasinaudoja tuo, kas šioje srityje jau buvo padaryta žodyno leidėjo E. Blesės. Tad prie jos nurodomų (88 psl.) aštuonių J. Langijaus lituanizmų pirmiausia reikia pridėti dar vienuolika kitų skolinių iš E. Blesės pateikto lituanizmų sąrašėlio'*, o taip pat iš dalies ir It E, Blese, Nicas un Bartas mūcitūja Jaga Langija 1685. gada latviski-vūciskū vardnica ar isu latviešu gramatiku, Riga, 1936, p. 553. 294 žodį Anckschis (ein nétig Ding), apie kurio kilmę E. Blesė kalba atskirai '5, Iš neabejotinų lituanizmų, nepaminėtų nei E. Blesės, nei D. Zemzarės, dar galima nurodyti šiuos: Gedddht, Sageddiht (ze[r]gehen) ir Pa-geddusch (an gekomen, verdorben) 76'S, Gelbiht (beschiitzen) (plg. ir vedinius Ge“ beis, Gelbūhšchana) ir Gilbūht (helffen) (plg. ir Eegilbūht, Eegilbūhschana) 77, Gestees, pasgestees (missen) 77 (Passigestees 352 nurodo ir E. Blesė 553 psl.), Gihmis (ein Gesicht, oder Gestalt, Aussehen eines Dinges) 77, Kūhwa (eine Studte, Mdhre, Strense) 104, Kettčht (vermeynen) ir Pakettaht 113 (tris iš šių lituanizmy — gelbét, gimis ir kéve — D. Zemzarée nebemini gal todél, kad juos jau buvo uzregistravusi iš G. Mancelio Zodyno, žr. jos darbo 45 psl.). Šitaip papildytas sąrašas, atrodo, jau turėtų apimti beveik visus mažiau abejonių keliančius J. Langijaus lituanizmus. Šalia aiškių lituanizmų latvių kalboje gal nemažiau yra tokių žodžių, kurie beveik lygiai gerai gali būti aiškinami ir kaip lituanizmai, ir kaip kurios kitos kalbos skoliniai, (ypač dažnai — kaip vadinamieji kuronizmai) ar kaip savi žodžiai (dažnai — kaip dalyje tarmių išlikę archaizmai). Kas imtųsi specialiai tyrinėti latvių kalbos lituanizmus (platesnis šios srities darbas būtų labai pageidautinas), neturėtų palikti nuošalyje ir tų abejotinos kilmės žodžių. Lituanizmai ar kuronizmai yra, pavyzdžiui, tokie J. Langijaus žodyno žodžiai, kaip Banga (eine Wasserwoge, Welle. Bulge) 29, Lenckt (fugen, weichen, raum geben) 139 bei Aplenckt (plg. Tahdu — Ackmin', Zelm' waiag aplenckt) 140, Mentdiht (mischen) ir Mente (ein breit Holtz damit mann mischert) 156 (pastarąjį žodį prie G. Mancelio lituanizmų nurodo ir autorė), Stencktees (streben) 287 ir kt. Kai kurie nelatviškos fonetikos žodžiai gali būti aiškinami arba kaip lituanizmai, arba kaip germanizmai, plg. Kibbeles (ein Zanck oder Zwist) 113 (čia ir vedinys Kibbeldht) — veikiau iš liet. kibelė „intrigos, pinklės; priekabė; painiava“ (J. Endzelynas kaip galimą originalą nurodo Juškos žodyno kiba „NpuAHupKa, npunenka“"; tarmėse šia reikšme platokai yra vartojamas kibė), Kinckelūht (sich sūumen, Viel Wesens oder Federlesens machen) 113 — galėtų kartais būti iš liet. (už-, su-) kinkeliuoti „(su)painioti, (su)velti" ar panašių zodziy'®. Iš tokių žodžių, kurių fonetika (ar kitos ypatybės) neparodo jų nelatviškos kilmės, tačiau kurie latvių kalbai yra mažai įprasti (pasitaiko tik kai kur raštuose ar Palietuvio šnektose, neturi šalimais ~ artimai susijusių tos pat šaknies kitų žodžių ir pan.) ir maždaug vienodai gerai galėtų būti laikomi tiek lituanizmais, tiek ir savais, neskolintiniais žodžiais, minėtini: Buhda (eine Natur, an Arth; duodamas pasakymas Man nhe gir tahda Buhda, tad vardininko forma Buhda čia galėtų būti ir neteisingai užrašyta vietoj Buhds) 39 — šis žodis (ir pasakymas) kiek vėliau Ss E, Blese, op. cit, p. 509. 14 Puslapiai nurodomi ne pagal atskirąją paties žodyno, o pagal bendrąją visos E. Blesės knygos puslapių numeraciją. T K, Mūlenbachs-J. Endzelins, Latviešu valodas vardnica, II, Riga, 1925— 1927, p. 378. '8 Dėl šio latvių kalbos žodžio galimo kildinimo iš vokiečių kalbos žr. K. Mūlenbachs-J. Endzelins, op. cit., II, p. 382. 295 priesagos -nieks vedinių — tiems, kurie yra padaryti iš veiksmažodžių (ar bent dabar darybiškai santykiauja su veiksmažodžiais), plg. mėrnieks (:mėrit), strūdnieks (:stradat) ir pan. ; Kai kur netiksliai išskiriamos priesagos; pavyzdžiui, 27 psl. iš vienuolikos paminėtų G. Mancelio vedinių su priesaga -ava tikrai šią priesagą turi vos du žodžiai — Pdllawas ir Raggawas, o visi kiti yra padaryti su priesaga — tava, plg. kahstawa, Reestawa ir pan. Iš G. Mancelio žodyno pateiktieji sudurtinių žodžių pavyzdžiai (30 psl.) savo daryba niekuo nesiskiria nuo kitų raštų ir dabartinės latvių kalbos sudurtinių žodžių. Cia né neužsimenama, kad šiame žodyne yra ir tokių retų ir keistų darinių, kaip Darrwa-wazele (Therpudel) 360, Dsirrnawa-ackmins (ein Mūhlstein) 312, Wasšara-swehtki (Pfingsten) 136 ir pan., kur sandūros -agal kartais galėtų būti siejamas su kamiengalio balsiu a, jeigu tiktai, žinoma, tai nėra svetimtaučio autoriaus netikslaus užrašymo padarinys. Kiti leksikos dalykai knygoje liečiami rečiau ir daug siauriau. Kiek atsargiau, rodos, turėtų būti sprendžiamas juridinės terminologijos klausimas G. Mancelio žodyne. Tvirtinti, kad XVII a. pradžioje jau buvo susiformavę latviški teisės terminai (p. 58), yra per drąsu. G. Mancelio žodynas, priešingai autorės nuomonei, tokiam tvirtinimui neduoda pakankamai medžiagos. Daugumas tų G. Mancelio žodžių, kurie autorės pateikiami kaip teisės terminai (p. 59 ir 431—438), gali būti suvokiami įr kaip paprasti kasdieniniai žodžiai, plg. burt, dališana, draudėt, drau- . dziba, durt, dzimtene, griezums, paligs, slėpt, škirt, vilt(e)nieks, zaglis ir t.t. (kaip matyti, jų tarpe yra ir labai senų žodžių, turinčių tikslių atitikmenų kitose giminiškose kalbose). Remiantis autorės surinktais pavyzdžiais, net būtų galima mėginti įrodyti visai priešingą teiginį, būtent, kad XVII a. pradžioje dar nėra buvę nusistovėjusios juridinės terminologijos, nes gana dažnai tai pačiai sąvokai reikšti žodyne duodama po keletą žodžių, plg. aplaupits, appuostits ir izpuostits, barties ir rieties, atzit ir izsacit, kult ir sist, nepatiess ir netaisns, preti stūvėt ir preti turėties, saderét ir salidzenat, suods ir tiesa (suodaties ir tiesūties), ir t.t. Platus domėjimasis žodynų leksika autorei daug kur leido nustatyti aprašomojo žodyno šaltinius, parodyti, kiek bei kaip žodyno rašytojas yra ėmęs iš ankstesnių žodynų ir .ka pats pridėjęs. Ta pačia proga išaiškinama, kaip senuosiuose žodynuose atsirado kai kurie iškreipti, kalboje neegzistuoją žodžiai, kurių vienas kitas pakliuvo net į K. Miūlenbacho—J. Endzelyno žodyną, pvz., atlėties (vietoj atslėties), ūtuoties (vietoj ūluoties), ikls (vietoj ils), kapuole (vietoj kūpele), žr. 96—97 psl. Nedaug ką galima pasakyti apie žodynų struktūros bei apskritai leksikografijos dalykų nagrinėjimą. Nebent tik tiek, kad tais dalykais knygoje domimasi truputį per mažai. Iš jos negalima susidaryti visai aiškaus vaizdo, kaip yra formavęsi ir vis tobulėję leksikografijos darbo metodai, kiek šiuo atžvilgiu žodynų autoriai yra buvę savarankiški ir kiek priklausomi nuo savo pirmtakų, kiek latvių leksikografijos raidą yra veikusi to paties meto vokiečių ir kitų tautų leksikografija ir t. t. 302 Žodynų struktūros charakteristikos dėl savo trumpumo kai xur yra ne visai tikslios. Pavyzdžiui, kalbant apie A. J. Stenderio 1820 m. kartu su vokiečių kalbos vadovėliu išleistą latvių-vokiečių kalbų žodyną*", pasakyta, kad čia vienoje vietoje sugrupuoti tos pačios šaknies žodžiai, o taip pat „kartais įdėti greta ir pagal reikšmę artimi žodžiai, pvz., aisdars ir aisleija 30, dihziba ir leeziba 35" (p. 199). Iš tikrųjų yra kiek kitaip. Šalia dihziba tik skliausteliuose, tarsi paaiškinimui, pridėta leeziba (pastarasis žodis yra ir savo alfabetinėje vietoje, p. 45), ir tai bene vienintelis toks atvejis visame žodynėlyje, o aisdars, aisleija davimas toje pat eilutėje neleidžia daryti išvados, kad čia autoriui būtų rūpėję jungti į vieną žodyno straipsnį artimos reikšmės žodžius, nes tiedu žodžiai alfabetiškai eina po vienas kito, o būdingiausias šio žodynėlio struktūros dalykas kaip tik ir yra tas, kad jame (dėl vietos taupymo) į vieną eilutę dažniau rašoma ne po vieną, o po du (kartais — tris ir keturis) alfabetiškai gretimus žodžius, ir tokie vienos eilutės žodžiai dažnai tarpusavy neturi nieko bendra, plg. vien iš 37 žodynėlio puslapio ehka, ehna, ehrglis (Gebūude k. Schatten m. Adler m.); ehrselis, ehselis (Hengst m. Esel m.); esis, ezzešchi (Schweinigel m. Egge w.); gailis, gaišch, gaišma (Hahn m. hell, Licht k.); gašpascha, gattaws (Frau w. fertig) ir kitus panašius atvejus. Perdaug striuka ir K. Elverso vokiečių-latvių kalbų žodyno (1748 m.) straipsnių charakteristika: „Žodžiai skiltyse yra išdėstyti lizdais“ (113 psl.). Gal didesnė dalis šio žodyno straipsnių tikrai apima po kelis giminiškus žodžius,. plg. abschaffen (kartu su Abschaifung) 12, abschneiden (su Abschneidung, Abschnitt) 14, anfrischen (su der Anfrischer; bet jau atskirai anfrischung) 31, kauffen (su Kauffmann, Kauffmannschait, der Kauff, Kūuiier, kauffbar; vis dėlto ir šiuo atveju atskirai einkauifen ir kiti priešdėliniai, net gegaufft) 185. Tačiau daug kur ne mažiau aiškūs vediniai ar sudurtiniai žodžiai nededami prie pamatinio žodžio ir sudaro savarankiškus straipsnius, plg. abend, abendbrod, abend Demmerung, abend Essen ir kt. 3—4, aendern ir aenderung 23, billig, billigen ir billigkeit 102, gemein, gemeine, gemeiniglich ir gemeinschafft 163. Gerokai yra net tokių atvejų, kada tas pats žodis sudaro keletą ar keliolika straipsnių — paprastai tiek, kiek jis turi atskiresnių reikšmių, plg. abnehmen keliolika straipsnių 10—11 p. Baigiant dar reikia atskirai paliesti G. Elgerio ir J. Kurmino žodynus, papildyti bei kiek patikslinti tai, kas apie juos bei mums mažai pažįstamus jų autorius ir ypač apie tų žodynų priklausymą nuo K. Širvydo žodyno yra pasakyta D. Zemzarės knygoje. Georgas Elgeris yra vienintelis žinomas XVII a. latvių katalikų rašytojas. Gimęs 1585 m. Valmieroje, mokėsi Vilniaus akademijoje ir Braunsbergo (dabartinio Branero, Lenkijoje) katalikų seminare, 1607 m. įstojo į jėzuitų ordiną. Vilniaus akademijoje dėstė retorika®; kai kurie istorikai jį mini (kartu su K. Širvydu) tarp žymiųjų Vilniaus akademijos gyvavimo ¥ A. J. Stender, Wahzu Wallodas-un wahrdu-grahmata..., Jelgava, 1820. 38 J. Bielifiski, Uniwersytet Wilenski (1579—1831), III, Krakow, 1899—1900, p. 163. 303 pirmojo šimtmečio profesoriy®. Nuo 1620 m. kaip jėzuitų misininkas veikia įvairiose Latvijos vietose (Rygoje, Cėsyje, Ilūkštoje, Jelgavoje), 1631— 1635 m. — Smolenske, 1636 m. — Oršoje. 1638 m. ar truputį anksčiau apsigyveno Daugpilyje, tais pat metais čia atidarė gramatikos mokyklą*?, vėliau kurį laiką buvo Daugpilio jėzuitų viršininkas. Daugpilyje ir mirė 1672.IX.30, būdamas 88 metų amžiaus. Jo tautybė nėra tikrai žinoma. Lietuvio jėzuito P. Pošakovskio XVIII a. viduryje rašytoje biografijoje nurodyta, kad buvęs Natione Livo, patria Volmariensis“'. J. Brovnas jį vadina latviu*? (taip daro ir žymi dalis vėliau apie jį rašiusiųjų). Tačiau kalbininkai, spręsdami iš G. Elgerio raštų kalbos klaidų, neabejodami jį laiko vokiečiu“. Pirmoji G. Elgerio latviška knyga — 1621 m. Braunsberge išleistas giesmynas — nėra išlikusi. Tiktai po pusės amžiaus Vilniaus jėzuitų spaustuvėje buvo išspausdinti trys kiti religinio turinio latviški jo darbai: 1672 m. — Evangelia Toto anno ir Catechismus, 1673 m. — Cantiones Spirituales (matyt, papildytas 1621 m. giesmyno leidimas). Pagaliau dar po dešimties metų čia pasirodė ir žymiausias jo darbas — trikalbis žodynas Dictionarivm Polono-Latino-Lottauicum. Opus posthumum. R. P. Georgii Elger... Vilnae, 1683. Be to, laimingai iki šių dienų yra išlikęs jo rankraštis Evangelia et Epistolae toto anno, kurio tekstą neseniai paskelbė K. Dravinis*. Šio rankraščio, turinčio 70 lapų (5 jų puslapiai yra tušti), viršeliai“ iš vidaus pusės buvo išklijuoti popieriumi, kuris pasirodė esąs dalimi dingusio G. Elgerio rankraštinio giesmyno, apimančia giesmių alfabetinį registrą. Iš registro matyti, kad tas giesmynas buvo mažesnis už jo 1673 m. giesmyną, tačiau, reikia manyti, platesnis už neišlikusį 1621 m. giesmyną“. Visi vėlyvesnieji G. Elgerio raštai, kaip sakyta, buvo spausdinti Vilniuje, su Vilniumi yra susijusi ir šio rankraščio istorija. Leidėjas nurodo, kad rankraštis esąs gautas iš privataus asmens Berlyne ir kad ten jis pastarojo karo metu patekęs iš Vilniaus, tačiau tiksliau, kur tas rankraštis galėjęs būti Vilniuje, sakosi nežinąs. Šią istoriją galima šiek tiek pratęsti: rankraštis buvo laikomas Vilniaus Universiteto rankraščių skyriuje, įėjo į bibliotekinių (mokslinių-literatūrinių) rankraščių rinkinį, dar prieš karą sutvarkytą M. Brenštejno, ir turėjo signatūrą 2008%, Iš čia 34 St Zaleski, Jezuici w Polsce, IV (cz. 1), Krakow, 1905, p. 96. 40 St, Zalęski, op. cit., IV (cz. 3), 1314. Tačiau atrodo, kad Daugpilyje jėzuitų mokykla jau yra veikusi kiek anksčiau, žr. Latvijas vėstures avoti, Latvijas vėstures instituta izdoti. III. Latvijas véstures avoti jezuitu ordepa archivos. Id. (sakūrtojis Dr. J. Kleijntjenss), Riga, 1940, p. 245. i 41 J. Kleijntjenss, op. cit, Id, p. 470. 42 J Brown, Biblioteka pisarzéw assystencyi polskiéj Towarzystwa Jezusowego, Poznan, 1862, p. 168. 43 Plg, A. Augstkalno užuominas: ,Celi”, V, Riga, 1935, p. 46—47; Rigas Latviešu biedribas Zinatgu Komitejas Rakstu krūjums, XX, Riga, 1938, p. 111. #4 Evangelien und Episteln. Ins Lettische ūbersetzt von Georg Elger. Bd. 1. Tex te. Hrsg. von K. Dravins, Lund, 1961, XXII+152 (=Slaviska Institutionen vid Lunds Universitet. Text-och materialutgdvor. 1.). 45 Op. cit, XXI—XXII. Registro tekstas pateiktas leidinio 142 psl. 4 polski slownik biograficzny, VI, Krakow, 1946—1948, p. 227. 304 vokiečių okupacijos metais jis buvo paimtas ir išgabentas, kaip dabar paaiškėjo, į Vokietiją. Šis rankraštis, be abejo, jau yra buvęs čia ir prieš pirmąjį pasaulinį karą, vadinamosios Vilniaus Viešosios bibliotekos rankraščių skyriuje x be kita ko, taip galvoti leidzia aplinkiniai lotyniski rankraščiai (sign. 2006, 2007, 2009, 2010), turintieji spausdintas jklijas su užrašu Pykomucnoe Otperenue Buaenckoit ITyGanunoit 6ubaucrexn. Vilniaus Viešosios bibliotekos, atidarytos 1867 m. buvusio universiteto patalpose, rankraštyną, kaip yra žinoma, daugiausia sudarė jau kiek anksčiau čia buvę Archeologijos komisijos rankraščiai, o taip pat po 1863 m. konfiskuoti vienuolynų, mokyklų, privačių asmenų rankraščių rinkiniai“. Tiksliau pasakyti, iš kur į rankraštyną pateko G. Elgerio rankraštis, tuo tarpu negalima. Pačiame rankraštyje, kaip nurodo leidėjas, yra kitos rankos įrašas, rodantis, kad rankraštis kadaise yra priklausęs Daugpilio jėzuitų kolegijai. Jis į Vilniaus Viešąją (dabar Universiteto) biblioteką, šiaip ar taip, nėra užklydęs visai atsitiktinai — rankraščių, priklausiusių senosioms jėzuitų buveinėms (rezidencijoms, kolegijoms) Latvijoje čia aptinkame ir daugiau; pavyzdžiui, greta buvęs (sign. 2009) lotyniškas rankraštis Liber Institutionum Spiritualium iš 1652 m. turi kitos rankos įrašą Residentiae Illuxtanae S. J.; 1906 m. spausdintame rankraščių kataloge rankraščio Nr. 9 (sign. B 23'*/j») aprašyme duodama Colfeg. Dnneburg. S. J., Nr. 26 (sign. B 20'*/59) iš 1763 m. — nurodoma, kad priklausęs Daugpilio |. jėzuitų kolegijai, Nr. 47 (sign. B 23%/,;) — paminima, kad gale esa Daugpilio jėzuitų kolegijos mokinių sąrašai su jų pažangumo vertinimu“**?. Iš visų G. Elgerio darbų glaudžiausiai su Lietuva yra susijęs jo žodynas, sudarytas pagal K. Širvydo žodyną: iš pastarojo beveik be jokių pakeitimų yra paimtos lenkiškoji ir lotyniškoji dalys, ir tik vietoj lietuvių kalbos žodžių Yra duoti latvių kalbos žodžiai. Ankstesnėje literatūroje paprastai būdavo sakoma, kad G. Elgerio žodynas esąs G. Knapijaus (Knapskio) žodyno kompiliacija, kur graikų kalbos vietoje pridėta latvių kalba (sig mintį pirmasis, rodos, iškėlė Vilniaus klasikas L. Sobolevskis**), G. El- = gerio žodyno priklausymą nuo K. Širvydo žodyno bene pirmoji pastebėjo D. Zemzarė, tačiau ji truputį neapdairiai elgiasi, siedama jį (savo knygos 64 psl. 1 išn. ir kitur®) tiktai su trečiuoju K. Širvydo žodyno leidimu. Sugretinus G. Elgerio žodyną (jo lenkišką ir lotynišką tekstą) su K. Širvydo žodyno trečiuoju ir ketvirtuoju leidimu, aiškiai matyti, kad G. Elgerio žodynas yra artimesnis ketvirtajam leidimui ir kad tos G. Elgerio žodyno ir ketvirtojo leidimo bendrybės, kuriomis jiedu skiriasi nuo trečiojo leidimo, jokiu būdu negali būti atsiradusios savarankiškai. Tos bendrybės (ir 47 M. Brensztejn, Zbiér Rękopisėw Uniwersyteckiej Bibljoteki Publicznej w Wilnie, Wilno, 1932, p. 4—5 (Odbitka z Księgi zbiorowej „Bibljoteki Wilenskie". Rocznik VIII ,,Ateneum Wilenskiego“). *8 Ommcanme pyKommcHOro orAeAemus Buaemckoi TlyCjiaumoi GuGAuoTreKm, Bum. V, Buasna, 1906, p. 104, 110, 113. 4% „Dziennik Wilenfiski“,.I, w Wilnie, 1819, p. 605. 50 Plg, Rakstu krūjums. Veltijums akadémikim profesoram Dr. Janim Endzelinam vipa 85 dzives un 65 darba gadu atcerei, Riga, 1959, p. 636. 20. Kalbotyros klausimai VI. 305 kartu skirtumai nuo trečiojo leidimo) yra keleriopo pobūdžio: 1) bendras žodyno straipsnis, kurio nėra trečiajame leidime, būtent: Dar. Donum E (Elgerio žod.) 55 — Dar, donum Š* (Širvydo žod. IV leid.) 31 (kadangi buvo palyginta tik dalis viso teksto, tad reikia manyti, kad žodyne tokių straipsnių pasitaiko ir daugiau; tas straipsnis yra ir Knapijaus žodyno tiek pirmajame, tiek ir antrajame leidime*', tik turi, kaip paprastai, daug platesnę lotyniškąją dalį: Dar. Munus nm. Donum... Donarium... K' 115); 2) bendri straipsnių antraštinių žodžių ir apskritai lenkiškojo teksto variantai, skirtingi nuo S$? esančių variantų, pvz.: Gonta E 92 — Gonta Š* 50 — Gont Š* 72 (plg. Gont, gonta, Bkudta K' 203), Ludzki/abo lucki... E 203 — Ludzki, dbo lucki... Š* 103 — Ludžki/lucki... Š3 158 (plg. Ludzki, dbo lucki... K' 379, su abo ir K2373), Ludzko E 203 — Ludzko Š*103 — Ludzkie Š* 158 (plg. Ludzkié, lucko, bet kiek toliau ir Ludzko, lucko K'379; K? 373 tik Ludzkié/lucko), Obalenie E291 — Obalenie S*154 — Obalanie Š* 228 (plg. Obaldnie K' 577, Obdlanie K* 557). Zwierzyniec albo pas niebieski E 671 — Zwierczyniec albo Pas niebieski Š* 462 (kadangi nė viename iš keleto Ziurėtų Š* egzempliorių nėra pabaigos lapų, nurodomas penktasis leidimas, kuris savo straipsniais, rodos, niekur nesiskiria nuo ketvirtojo) — zwierzyniec niebeski/pas niebieski Š* 557 (plg. Zwiėrzyniėc niėbiėski. Pas niėbiéski K' 1531; taip ir K? 1456), Zwodcd v. szalbierz E671 — Zwodca/ V. Szdlbierz §° 462 — zwodziéiel/zwodnik|zwodca. v. Szalbierz S* 557 (plg. Zwodžičiel, zwodnik, zwodzcd, v. Szdlbierz K' 1532; taip ir K? 1457; pažymėtina, kad šis straipsnis tiek Š*, tiek ir E po sutrumpinimo yra atsidūręs ne visai savo vietoje, nes eina po Zwodzę); 3) straipsnių lotyniškojo teksto bendrybės, dažniausiai — prie kaitomųjų žodžių duotos gramatinės charakteristikos (kai kurių formų galūnės, giminės nuorodos), kurių dar nėra 8% pvz.: (s.v. Gay) Nemus oris n: saltus (as m:) lucus (i: m:) E 84— Nemus (oris, n), saltus (ūs. m), lucus (i, m) Š* 46 — Nemus, saltus, lucus Š* 67, (s. v. Gayda) Vtricularius, ascaules, (ae : m:) pithaules (ae mi) E84 — Utricularius, ascaules (ae. m), pithaules (ae. m) Š*47 — Vtiricularius, ascaules, pithaules S* 67, (s. v. Gebd) Os oris: n: bucca (ae: f:) = E 84 — Os (oris. n.), bucca (ae. f) Š* 47 — Os, bucca Š* 67, (s. v. Gtadzę) Polio (is: ire) laeuigo (as) dolo (as.) E85 — Polio (is. ire), laevigo [as], dolo [as] Š* 47 — Polio, laeuigo, dolo Š*68 (panašios gramatinės charakteristikos G. Knapijaus žodyne yra retesnės, nes ten žodžio kaityba dažnai matyti jau iš cituojamų sakinių); iš kitų lotyniškojo teksto bendrybių dar galima paminėti žodžių tvarką, pvz.: (s. v. Garbuię skory) Pelles depilo as E83 — Pelles depilo, (as) Š* 46 — Depilo pelles Š*66, (s. v. Giermak) Plebeia epomis, (idis f:) E 85 — Plebeia epomis (gė. idis. f) Š* 47 — Epomis plebeia Š*68 (šiais atvejais G. Knapijaus žodyno žodžių tvarka sutinka su $9). Vis dėlto G. Elgerio žodyno lenkiškoji ir lotyniskoji dalys-truputj skiriasi nuo K. Širvydo žodyno ketvirtojo leidimo. Budingesnieji skirtumai (visais atvejais jie išlieka ir tada, kai gretinama ne su Š*, o su Š*) yra 51 Thesavrvs polonolatinograecvs, sev promptvarivm lingvae latinae et graecae... Opera Gregorii Cnapii. Cracoviae.. M. DC. XXI; (II leid.) M. DC. XLII. 306 tokie: 1) G. Elgeris visai neduoda kai kurių K. Širvydo straipsnių, pvz.: Ankrowdanie, klamrowanie Š*2, Aptekarska nauka Š*2, Atlas Š*3, Ddchowka Š* 31, Diubdczka ogrodnicza Š* 32, Diug Š* 32, Gatąž Š* 46, Glodny iestem bdrzo S' 48, Glowkd czosnku, cebule, etc. Š* 48, Glowny. Š* 48 Gorzey Š* 73, Ludzkošėž $'103, Madry iestem Š* 105, Maietnoskd Š* 106, Nim, vide. Im S* 152, Nogietek Š* 152, Obeznaé¢ sie gdzie Š* 155, Oblepianie S* 157, Oblocze kogo w szate Š* 157, Obmowca vczonych S* 157, OboZnego vrzqd Š* 158, Oboz ruszam Š* 158, Obragbienie Š* 159, zwodzę kogolv. (= Vide.—S% OBukiwam Š? 557 (visi šie straipsniai yra ir G. Knapijaus žodyne); 2) kai kurių G. Elgerio žodyno straipsnių nėra K. Širvydo žodyne (tačiau tokių pridėtų straipsnių yra žymiai mažiau, negu praleistųjų), pvz.: Angelica koržen. Angelica radix E 2 (šio straipsnio nėra net kur kas platesniame G. Knapijaus žodyne), Ani ten/ūni ow. Neuter E3 (plg. Ani ten ani ow/žaden zė dwu/neuter K' 7; duoda ir K? 7), Anyelski. Angelus E3 (plg. Anielski Angelicus K' 7, bet K? nebeduoda), Obijam blachą. Laminis operio (is ire) E 295 (plg. Obiiam blachą... Laminis cingo, vestio, tego, operio K! 585; duoda ir K?2565); čia dar galima paminėti straipsnyje Gębd E 84 pridėtą latvišką pasakymą WinB nae mak muttu atplest, tik paskui išverstą lotyniškai Nescit os aperire ir visai neturintį lenkiško atitikmens; 3) kai kur G. Elgerio straipsnio lenkiškoji dalis yra platesnė, turi K. Širvydo neduotų antraštinio žodžio sinonimų bei variantų, pvz.: Deka nastelka / naščielnik. Sagulum stratū instragulum E 56 — Dekd, Sagum, instratum, instragulum Š*32 (plg. Dekd, Nast6ikd, * Sigum... Instratum... Instragilum... Stratum K' 119, Dekd / Nastolka / Naščielnik... Stragulum... Sagum... Instratum... Instragulum... Stratum K? 119), GieB | gier E 85 — Giersz S* 47 (plg. GierB / gier / gir K' 191, K? 190), Gnabie | gniote E 88 — Gngbie S* 49 (plg. Gnabie, gniote K' 197, Gngbie / gniote K? 196), tačiau kitur pasitaiko ir atvirkščiai, pvz.: Gdydd E84 — Gdydd, duda Š* 47 (plg. Gdydd, duda K' 188, Gaydd /dudd K? 187), Obrgbiam E 298 — Obrgbiam, obrebuie S* 159 (=K' 591, K? 571); iš kitokių lenkiskosios dalies skirtumy dar plg. AdamaBkowa Suknia; Damasceni operis E1 — Addmadszkowy. Damasceni operis vestis Š*1 (plg. AddmdBkowy, Damasceni operis vestis K' 4, taip ir K* 4), Zwezam ¢o E 670 — zwezam czego S* 394 (plg. ZweZam czégo K' 1529, taip ir K? 1455), Zwatpič v. nadžiieię tracié E 670 — Zwatpič / Vide. NadZieie trace | serce trace S° 461 (panašiai ir S° 556; plg. Zwatpič, v. Nadziéie strdce, Serce trace K' 1529, Zwatpič | v. Nadziéie straci¢ | Sérce trace K? 1455; čia nuorodinio straipsnio sutrumpinimas buvo būtinas, nes E ir Š neturi atskiro straipsnio Sérce trace K? 988), Zywigcy žyiący E 672— Zyiqcy | žywigcy S° 463 (taip ir S® 558; plg. Zyqcy | zywiqcey | žywy K? 1460; po sukeitimo E straipsnis atsi- "dūrė ne visai savo vietoje, nes, kaip ir Š, duodamas tarp Zydowski ir Zyię); 4) kai kur lotyniškoji G. Elgerio žodyno dalis yra p tesnė, turi K. Širvydo neduotų sinonimų, pvz.: (s. v. Gibam) Lento (as.) e remos, inflectere E85 — Lento (as) Š* 47 (plg. Lento... Lentare re inflectere K? 189), (s. v. Giermak) Plebeia epomis, (idis f:) Epilogium plebeium E 85 — Plebeia epomis (gé. idis. f) S*47 (plg. Epomis plebeia... Epilogium plebe307 jum... K2 189), (s. v. Gniddy) Castaneus, obscurus, fuscus E 88 — Castaneus, obscurus Š* 49 (plg. Castaneus, obscurus, vel fuscus ad castaneum vergens K! 197, K? 196), (s. v. Zyzny) Faecundus, opimus, ferax, vber, vberrimo fertilis E 674 — Faecundus, opimus, ferax S°® 464 (plg. Fecundus... Ferax... Vber... Vberrima... Vbertus... Fertus... Opimus... K* 1465), tačiau kai kuriose kitose vietose yra atvirkščiai, pvz.: (s. v. Aptekarz) Myropola ae. m. Pharmacopola E3 — Myropola, [ae. m.] Pharmacopola, [ae. m.) ungventarius Š* 2, (s. v. Astrych) Tabulae... E 4 — Tegulae, tabulge... S* 3, (s. v. Dgb) Quercus (vs f:) E54 — Quercus, (us. f.), robur (oris. n) Š*31, (s. v. Obeymuie co) Circumplector (eris) complector E 293 — Circumplector complector, apprehendo, occupo S'155, (s.v. Obficie)... cumulatim E 293 — ... cumulatim, plene et cumulaté S* 155; plg. ir (s. v. Obracam co) Verto, verso, obverto E298 — Verto, verso, torqueo aliquid in varias paries $* 159 (taip ir K' 591, K? 571; G. Elgerio obverto čia irgi nėra). Iš kitokių skirtumų dar galima paminėti retkarčiais pasitaikantj alfabetiskai artimų straipsnių sukeitimą vietomis, plg. E 83, 295, nuorodinio straipsnio perdirbimą į savarankišką: Dart Tributum, census, pensio E 54 — Dani, Vide. Czynsz Š*31 (Š — pagal Knapijų), vieno straipsnio suskaidymą į du, plg. Gęsty E 85. Žymi dalis pakeitimų G. Elgerio žodyne yra padaryta apgalvotai ir tikslingai. Čia nebėra ir kai kurių aiškių K. Širvydo žodyno klaidų (pvz., nebeduodamas per neapsižiūrėjimą susidaręs straipsnis Zwietrzaly/v. Wywietrzenie $° 557, kurį kartoja ir abu vėlesnieji K. Sirvydo žodyno leidimai). Pateiktieji sugretinimai rodo ne tik tai, kad iš visų K. Širvydo žo-' dyno — pagrindinio G. Elgerio žodyno šaltinio bei pavyzdžio — leidimų artimiausias G. Elgeriui yra ketvirtasis. Iš jų matyti ir kitas dalykas, būtent, kad G. Elgeris (ar bent jo palikto rankraščio tvarkytojai, redaktoriai) vietomis dar yra pasinaudojęs G. Knapijaus žodynu — veikalu, kuriuo remiasi paties K. Širvydo žodynas (III—V leid.), o kai ką (labai retais atvejais) ir pats pridėjęs ar gal iš dar kitų leksikografijos darbų paėmęs. Ar G. Elgeris buvo pramokęs lietuviškai, ar ne, sunku pasakyti. Kas imtųsi specialiai tyrinėti jo žodyno latviškąją dalį, turėtų ją palyginti ir su K. Širvydo žodyno lietuviškąja dalimi ir išaiškinti, ar pastaroji yra turėjusi kokios nors įtakos. Šiuo tarpu pakaks pasakyti, kad K. Širvydas ir G. Elgeris, parinkdami lenkų-lotynų kalbų žodžiams atitikmenis, bene dažniausiai yra ėję visai skirtingais keliais, pvz.: Filozofia. Philosophia, studium sapientiae. Pratomeyte Š* 42 — ..WismodriBen E 77, Okrutnik, Tyrannus, Baysinikas, gaylinikas Š* 180 ir Tyran. Tyrannus. Gaylinikas, smarkinikas Š* 321 — ...Tyrans/assinsuns/nabbago liGuzu aedais E 332 ir Tyrans E 553, Papuga Psittacus, (m.) psittace, (es) avis indica. Pauksztis Indios Š* 197 — ...Pappugs E 358, Testament, Testamentum, voluntas vitima. Testamentas S315 — ..Pastars prats E 544. Jeigu ‘galutinai paaiskéty, kad lietuviškoji dalis nėra turėjusi įtakos G. Elgerio žodynui, tai nė kiek ne- "Neistų suabejoti teiginiu, kad šio žodyno lenkų ir lotynų kalbų dalys yra paimtos (ir tik kai kur kiek perdirbtos, paredaguotos — dažniausiai pagal G. Knapijaus žodyną) iš K. Širvydo trikalbio žodyno. Vienintelis nelietu- >: 4 viškas žodynas, kurį dar būtų galima nurodyti kaip šaltinį — tai to paties K. Širvydo dvikalbis (lenkų-lotynų kalbų) žodynas, išleistas 1641 m. Varsuvoje®. Pastarasis žodynas tik neturi lietuviškosios dalies, šiaip visai sutampa su K. Širvydo dvikalbio žodyno trečiuoju leidimu. Pastebėti skirtumai beveik be išimčių liečia ne turinį, o formą, grafinį vaizdą, spaudos techniką (diakritinių ir skyrybos ženklų buvimas ar nebuvimas; skirtingas puslapyje pateikiamų žodžių pirmųjų dviejų raidžių iškėlimas — 1641 m. žodyne jos dažniausiai surašomos tiktai puslapio viršuje, o trečiajame leidime duodamos pačiame tekste, netarpiškai viršum pirmojo tomis raidėmis prasidedančio straipsnio; 1641 m. žodynas neturi puslapių numeracijos; du Š* 161 straipsniai Mądry ir Mądry iestem 1641 m. žodyne duodami kaip vienas; 1641 m. žodyne nėra kai kurių $° spaudos klaidų — pvz., čia teisingai duota Gniady, o Š*70 išspausdinta Gnidzdy, čia dar nėra visų trijų paskutiniųjų Š leidimų klaidingo straipsnio Zwietrzaty/v. Wywietrzenie). Kuo G. Elgerio žodynas sutampa su Š* ir kartu skiriasi nuo Š*, tuo jis skiriasi ir nuo 1641 m. žodyno: iš tos rūšies aukščiau minėtų dalykų yra tik vienas mažmožis, kuriuo 1641 m. žodynas sutampa ne su Š*, o su Š* ir G. Elgerio žodynu: jame duodama forma ludzko (ne su -ie, kaip Š*). Konstatavimas, kad G. Elgerio žodynas (jo lenkų-lotynų kalbų dalys) labiausiai yra artimas K. Širvydo trikalbio žodyno ketvirtajam leidimui ir kad tą artumą rodančios bendrybės galėjo atsirasti tik dėl vieno žodyno įtakos kitam, dar nėra lygus tvirtinimui, kad G. Elgeris savo žodyną sudarė pagal ketvirtąjį leidimą. Taip tvirtinti, aišku, negalima, nes ketvirtasis leidimas pasirodė tada (1677 m.), kai jau buvo praėję penkeri metai po G. Elgerio mirties (1672 m.). Spėjimas, kad G. Elgeris galėjo pasinaudoti ketvirtojo leidimo rankraščiu, vargu ar būtų bent kiek patikimas jau vien todėl, kad sunku manyti tą rankraštį buvus parengtą daug metų prieš spausdinimą. Čia dar reikia turėti galvoje, kad G. Elgeris savo žodyną, atrodo, bus rašęs ne pačioje gyvenimo pabaigoje, eidamas devintą dešimtį, o žymiai anksčiau. Vadinasi, telieka manyti, kad G. Elgeris, rašydamas žodyną, yra rėmęsis ankstesniu K. Širvydo žodyno leidimu, tačiau jo paliktas rankraštis, galutinai rengtas spaudai jau po 1677 m., buvo atidžiai redaguojamas pagal naujausią, ketvirtąjį, leidimą. Rankraščio redagavimu bei spausdinimu rūpinosi Ilūkštos jėzuitų misija (tai matyti iš jos paras šo po žodyne įdėta dedikacija). , Po daugelio metų, jau XIX a. viduryje, pagal K. Širvydo trikalbį žodyną buvo parašytas dar antras latvių kalbos žodynas, išleistas taip pat Vilniuje®. Jo autorius Jonas Kurminas, kaip ir G. Elgeris, buvo katalikų dvasininkas. Mokėsi Kraslavos kunigų seminarijoje®, veikusioje 1757— $2 Dictionarivm polonolatinvm. In vsum Studiosae Iuuentutis Polonae. Avctore Con stantino Szyrwidė Societate Iesv. Editio nova. Varsaviae, Apud loannem Trelpinski S. R. M., Typogr., Anno Domini, 1641. 8 Slownik polsko lacinsko lotewski ulozony i napisany przez xieędza Jana Kurmina. Wilno. w Drukarni M, Zymelowicza Typografa. 1858 (282 psl.), ® Šią seminariją baigusių kunigų tarpe J. Kurminą mini, pavyzdžiui, G. Manteifelis, žr. G. Manteuffel Kraslaw, Warszawa, 1901, p. 14. 309 1842 m., kur be kitų dalykų būdavo dėstoma ir latvių kalba®, Nuo 1821 m. dirbo įvairiose Latgalos parapijose bei filijose — Pustinioje, Stalarove, Aulejoje, Siebieže, Skaistoje, Varkavoje, pagaliau Kraslavoje, kur ir mirė 1860. II. 11%, Kilimo buvęs lietuvis“". Rašė latgalių tarme. Be žodyno dar yra išleista religinių jo rasty®® D. Zemzarė visiškai teisingai pastebi, kad J. Kurmino žodynas (jo lenkų ir lotynų kalbų dalys) remiasi G. Elgerio ir K. Širvydo žodynais; taip pat natūralu yra galvoti, kad buvo pasinaudota penktuoju K. Širvydo žodyno leidimu, nes jis turėjo būti daug lengviau prieinamas, negu ketvirtasis. Apie rėmimąsi' K. Širvydo žodynu galima' spręsti jau vien iš tokių J. Kurmino straipsnių, kaip Ankrowanie, Aptekarska nauka, Atlas, Dachowka, Diubaszka ogrodnicza, Diug, Gatąž, Glodny jestem bardzo, Gtėwka czosnku..., Glowny, Gorzej, Obtoczę kogo w szatę, Obrgbienie, kurie yra K. Širvydo žodyne (V leid.), tačiau neduodami G. Elgerio žodyne. Kiek rečiau pastebima G. Elgerio persvara, tačiau dėl jo įtakos taip pat negalima abejoti (ta įtaka ryškesnė antroje žodyno pusėje), plg. iš G. Elgerio paimtą straipsnį Obijam šciany, elgeriška tvarka pateiktas formas Zywiacy, žyjący, iš G. Elgerio paimtus žodžio Zyzny lotyniškus atitikmenis uber, uberrimus ir pan. Kai kuo J. Kurminas skiriasi ir nuo K. Širvydo, ir nuo G. Elgerio. Pirmiausia čia yra kiek redukuota lotyniškoji dalis: nebeduodama gramatinių charakteristikų, neretai visai praleidžiamas vertimas į lotynų kalbą (ir taip elgiamasi ne tik ten, kur ankstesnių žodynų nuorodiniai straipsniai paverčiami savarankiškais) — pavyzdžiui, lotyniškų atitikmenų nėra šalia Ognisty, Ogorzeč na storicu, Ogorzatošč na stoncu, Okažkę mieč, Okazki miejsce, Okipiam, Okopywanie drzew, Okowač co, Okrocenie, Okrucienstwo ir t.t. Pasitaiko, kad kai kurie K. Širvydo ir G. Elgerio žodynuose esantieji straipsniai yra ištisai praleisti — taip yra atsitikę, pavyzdžiui, su straipsniais Adamaszkowy, Apeluię, Gnida, Ludzie, Ludzko, Zwąatpič ir kt. Nusirašydamas lenkų ir lotynų kalbų 55 Rubon. Pismo zbiorowe, pošwiecone pažytecznėj rozrywce... VII, Wilno, 1846, p. 18. % Sunkiau nurodyti jo gimimo tikrąją datą. Leidinio Directorium horarum canonicarum et missarum pro archidiocesi Mohyloviensi in annum Domini MDCCCLXI.., Vilnae... 1860 134 psl., kur duota jo mirimo data, pažymėta, kad buvęs 77 metų amžiaus, vadinasi, galima būtų sakyti jį gimus 1783 m. Tačiau pagal šio Mohiliovo archidiacezijos kasmetinio informacinio leidinio (vadinamo Directoriūm arba Ordo ir pradžioje spausdinto Mohiliove, o nuo 1838 m. Vilniuje) įvairiais ankstėsniais metais nurodytą J. Kurmino amžių panašiai galima nustatyti dar keletą kitų jo gimimo datų — 1790 m. (pvz., pagal 1827—1835 m. informaciją), 1786 m. (1824—1825 m. inf.), 1795 m. (1845—1846 m. inf)! . 57 G. Manteuffel, Bibliographische Notiz ūber lettische Schriften... p. 18 (Mitau, 1885). | 54 Homileja izpletiszona, aba mociba, ku zeymoy un kaydus atnas pažytkus, ik wins siewkurs words lyukszonas diwa „Taws myusu“ un pasweycinoszonas engela „Sweycinota“, caur Bazneyckungu Joni Korminu. Wilnie. Drukarnie Jezupa Zawacka. 1858 (96 psl.). 4 Ą Jaunas mocibas uz abskaydrynoszonas laužu sprostu ab ticeybu swatu un irodumim... caur Baznieyckungu Joni Kurmin u... Wilnie Drukarnie Jezupa Zawacku. 1859 (443 psl.). Vyskupas M. Valančius, žinojęs J. Kurmino darbus (minėtieji religiniai raštai buvo išspausdinti su jo leidimu), 1858 m. savo sekretoriaus laišku dėkojo J. Kurminui už rūpinimąsi latvių švietimu (žr. „Draugija“, XXVI, Kaunas, 1920, p. 127— 128), 310 žodžius iš K. Širvydo žodyno (V leid.); J. Kurminas per neapsižiūrėjimą yra palikęs neatskleistą ketvirtąjį — penktąjį puslapį ir nuo trečiojo puslapio tiesiai peršokęs į šeštąjį ir tuo būdu praleidęs visus K. Širvydo žodyno 4—5 psl. straipsnius® — paskutinįjį A raidės žodį Aza/(watpiqc) ir B raidės pradžią, baigiant žodžiu Bdnkiet, iš viso 52 straipsnius. Iš visko matyti, kad J. Kurminas menkas tėra buvęs leksikografas. Pavyzdžiu pasirinkęs prieš porą šimtų metų sudarytus žodynus, jis jų laikėsi labai vergiškai, nepapildydamas nei naujais straipsniais, nei stengdamasis pagerinti santvarką. Jo net nežiūrėta, kad visi žodyno straipsniai *+būtų išdėstyti griežtai alfabetiškai: pakeisdamas nebevartojamą XVII a. lenkų kalbos žodžio formą naujesne, straipsnį jis palikdavo senojoje vietoje, nepaisydamas to, kad naujoji antraštinio žodžio forma griovė alfabetinę žodyno santvarką; pavyzdžiui, Balwierstwo ir Balwierz duodami po Barwiernia, vadinasi, ten, kur anksčiau buvo Barwierstwo ir Barwierz, nors pagal savo naująją formą jie turėtų būti kur kas arčiau B raidės pradžios, dar prieš Baran; panašiai: Bardziėj ir Bardzo, einantieji po Barwista, nes kaip tik čia buvo alfabetinė senųjų BdrZiey ir Bdrzo vieta, turétų būti nukelti per šešiolika straipsnių arčiau pradžios ir eiti po Bardysz. J. Kurmino žodynas kalbos mokslui yra svarbus tik dėl latviškosios dalies, dėl jame pateikiamos latgalių leksikos. Šiame žodyne kiek dažniau galima aptikti lituanizmų, negu kituose latvių kalbos žodynuose. Taip yra todėl, kad, pirma, pačiose latgalių šnėktose, kuriomis žodynas remiasi, lituanizmų vartojama daugiau, negu kitose Latvijos vietose, ypač esančiose toliau nuo Lietuvos pasienio; antra, autorius, kilimo lietuvis, galėjo ir pats įterpti vieną kitą žodį į savo išmoktą latgalių tarmę, nebemokėdamas griežtai skirti tai, kas latviška ir kas lietuviška; trečia, šiek tiek įtakos yra turėjęs ir K. Širvydo žodynas. Kad J. Kurminas „lietuvių kalbos žodžius" būtų dar ir tyčia prirašinėjęs „šalia latvių kalbos žodžių tam, kad pagal juos lietuvių dvasininkai, dirbusieji Latgaloje, greičiau suprastų latviško žodžio reikšmę“, kaip kad aiškina D. Zemzarė (p. 207)%," sunku patikėti. Net ir iš lietuvių kilę dvasininkai anais laikais paprastai geriau mokėdavo lenkiškai, negu lietuviškai. Be to, jeigu J. Kurminui tikrai būtų rūpėję duoti lietuviškus aiškinimus, jis tai būtų daręs daug plačiau, nesitenkinęs tokiais žodžiais, kurie dažnai ir iš kitų šaltinių yra pažįstami kaip latvių kalbos lituanizmai. Pagaliau, kad J. Kurmino žodyne pasitaikančių lituanizmų negalima laikyti sąmoningai prirašytais lietuviškais paaiškinamaisiais žodžiais, rodo jų pateikimas pramaišomis su latgalių žodžiais ir jų latgališka forma (fonetika, morfologija). ** Šis faktas rodo J. Kurmino neapdairų, mechanišką nurašinėjimą iš K. Širvydo žodyno (ir būtent kaip tik iš penktojo, o ne iš kurio nors ankstesnio leidimo) ir kartu tai, kad į G. Eigerio žodyną jis yra žiūrėjęs ne ištisai, o darbo pradžioje gal jo ir visai neturėjęs prie rankos. 40 Kiek priimtinesnis yra ankstesnis jos tvirtinimas, kur kalbama ne apie paprastą lietuvių kalbos žodžių prirašymą, o apie lituanizmus: ,„Kurminas padidino žodyne lituanizmų skaičių, norėdamas palengvinti kitiems bendradarbiams ir bendrataučiams pramokti latviškai“, žr. Rakstu krūjums. Veltijums akadėmikim profesoram Dr. Janim Endzelinam vipa 85 dzives un 65 darba gadu atcerei, Riga, 1959, p. 638. 311