Prielinksninių konstrukcijų skverbimosi svarbesnieji atvejai pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse

Li TFEYTSUS VL Ų K-ALBOTYROS. K L AU S TM A L. VI LIE TU (VE O: S. "TSR M. OK. S LU A KiA DEM LTA PRIELINKSNINIŲ KONSTRUKCIJŲ SKVERBIMOSI SVARBESNIEJI ATVEJAI PONTININKŲ IR VAKARINIŲ PUNTININKŲ TARMESE! J. ŠUKYS Lietuvių kalba yra išlaikiusi palyginti daug įvairių reikšmių linksnių, bet bendras indoeuropiečių kalbų analitėjimo procesas lietuvių kalbos taip pat neaplenkė: vietoje kai kurių reikšmių linksnių pradeda įsigalėti ar jau įsigalėjusios prielinksninės konstrukcijos. Iš jų pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse? pirmiausia minėtinos paskirties naudininką ir priemonės bei kokybės įnagininkus keičiančios prielinksninės konstrukcijos, o taip pat prielinksninės konstrukcijos, išstumiančios vietininkų linksnius. I. Prielinksninės ir neprielinksninės paskirties naudininko konstrukcijos Paskirties naudininkas be prielinksnio? išlaikytas vakariniuose Puntininkuose, ypač labiau į pietus, o taip pat pasitaiko pietų Pontininkuose, pvz.: Si.te mi.lte bus duone (10)*. Sito žėme lei paliek pūdim (56). Vaiké, nesurikit visū #H.riw., pali.kit sėkle (58). Žėlu pardėšo paršū.kem (112). Išimk šrubėli., tai būs man jienai (173). Pifmalak(v)s (grūdus) pdskir(i) sékle ! Iš rašomos disertacijos ,Pontininky ir vakarinių puntininky tarmių sintaksinés ypatybės“. ? Plačiau apie šias tarmes žr. J. Šukys, Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių būdingosios fonetinės ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“ (toliau — LKK), t. 5, Vilnius, 1962, p. 175—183, o taip pat prie to straipsnio pridėtus žemėlapius. * Naudininkas paskirčiai reikšti, rodos, labiau būdingas pietų Lietuvos tarmėms (žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius 152, Vilnius, 1955, p. 443; J. Senkus, Kai kurie ryškesnieji linksnių vartojimo atvejai pazanavykio kapsų tarmėje, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai", serija A (toliau — MAD, A), t. 2(7), 1959, p. 182, ir kt.). Lietuvos šiaurėje šiuo atveju dažniau vartojama konstrukcija dėl + kilmininkas (žr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius, Vilnius, 1962, p. 367, ir kt.). * Skaitmenys reiškia punktus, kurių tinklas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto sudarytas „Lietuvių kalbos atlaso“ reikalui. Dėl lokalizacijos žr. šio straipsnio gale pridėtą „Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių punktų sąrašą", o taip pat žemėlapius, pridėtus prie anksčiau minėto J. Šukio straipsnio (LKK, t. 5, 1962, p. 182). 275 aby dione, uitralak(v)s —givuldm (202). Nuveik, Léwon, padibk karvė ir avéle (234). Dabaf i reiki lets —bu.lbém, darZévém (269). Didesnėje pontininky dalyje ir vakarinių puntininky šiaurėje paskirties naudininką dažniau pakeičia konstrukcija dėl + kilmininkas, pvz.: Pali.k bū.lbu del sėklos (11). Telū.ks eZind vl.so pieno, nepaliek ne del vaika (54%). Labjdus ki.ldavam kūls del stégu (79). Pamerk Zi.riu dėl šū.pinia ridene (110). AvoZu duod dėl ta drkla (112). Mésla ir del ruiikulu ir del kukurizu (140). Sdu susi.verp dėl apsavioma, dėl piFstiau (170). Burdks aš taiso dėl givuli (203). Konstrukcija dėl + kilmininkas aprafomosiose tarmėse retkarčiais pasitaiko ir ten, kur lk. būtų paskirtį ar tikslą reiškianti bendratis, kuri, istoriškai imant, taip pat yra ne kas kita, kaip naudininkas. Vietoj bendraties čia vartojamas iš veiksmažodžio padarytas daiktavardžio kilmininkas su prielinksniu dėl, pvz.: | Kalakū.te del perėjima pasęliek (54). Jauj del džovi.nim a, akloji.ms del koli.ma (79). Laike del paseforéjema (79). Tačiau konstrukcija dėl + kilmininkas paprastai nevartojama tuo atveju, kai prie paskirtį nusakančios bendraties yra ir tą bendratį patikslinantis (taip pat paskirtį nusakantis) naudininkas, pvz.: Kišis grūdam pili (54). Tas stdrs (kirvis) gl.fo mėdžam kirsti gérs (57). Kor tas šnūrs apinem preri.§i? (79). Dive žėmes burékem pasisodi.ni (112). Uuiis pelanam, Zari.jom suZeFi (203). Tik retkarčiais (dažniau Pontininkuose) ir šiuo atveju bendratis pakeičiama konstrukcija dėl + kilmininkas, o naudininkas — kilmininku, pvz.: Pėč korėn idk del duonos kepi.ma (79). Jie reikalėva td mokitoj dėl vaiku mvki.nima (203). II. Prielinksninės ir neprielinksninės priemonės įnagininko konstrukcijos Seniau lietuvių kalboje priemonės įnagininkas buvo reiškiamas be prielinksnio. Šiuo metu lietuvių kalbos tarmėse jau neretas priemonės įnagininkas su prielinksniu su. Ypač ši naujesnioji konstrukcija charakteringa Palatvijo tarmėms, žemaičiams ir jų artimiausiems kaimynams®. Daugelyje lietuvių kalbos tarmiy® abi konstrukcijos vartojamos lygiagrečiai. Pačiose pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, ypač esančiose Baltarusijos TSR teritorijoje, priemonės įnagininkas vartojamas tik be prielinksnio". Slavų kalboms ir šiuo metu tebėra būdinga neprielinksninė priemonės įnagininko konstrukcija. Latvių kalboje — atvirkščiai, kadangi ten pats įnagininkas paprastai tevartojamas su prielinksniu“. 5 Žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, p. 470; A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, p. 398, ir kt. 6 Plg, J. Senkus, Kai kurie ryškesnieji linksnių vartojimo atvejai pazanavykio kapsų tarmėje, MAD; A, t. 2(7), 1959, p. 185. : 7 Žr. A. Vidugiris, Zietelos lietuvių tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius 343, Vilnius, 1962, p. 427. J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, LKK, t. 3, Vilnius, 1960, p. 184. rion] 8 Latvių kalbos tarmėse priemonės įnagininkas (lidzekla instrumentalis) daugiskaitoje pasitaiko ir be prielinksnio, pvz. Aizupės šnektoje Ait“s cérp 3ifklgmplg. A. Jankevics, 276 Aprašomosiose tarmėse šiuo metu jau turi viršų priemonės įnagininkas su prielinksniu. Prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas visiškai aiškus pontininkų ir šiaurės vakarų puntininkų tarmėse, tačiau jos vyrauja ir pietinėje vakarinių puntininkų dalyje, pvz.: Su vdrZom, su dukurdm „tinklais“, su tri.bridžėm, — -visdp th žū.vi. naivoj „naikina“ (10). Vendm — su bizitn, untrdm— su bizin! (11). Kaps so tuo kojal (26). Pijme su plok ronk (54). So régém daiig smagaii važuoi, négo so tais rates bdrskentés (54%). Nė, nejomk so ronkii, vilgok so šdukšt (19). Neldusk, riek dino so peil (80%). Su velk ūškifam dus (112). Drésk so botag (139%). Ar su drklo, ar su masinv išvažėva. Panéve%in? (204). Su poné susijuosé (232). Su v ienv ails i "negirdži (234). Nubraiik vordtinkli so $luot (268). Givulė su alksnini viti mii negdlemy (338). Trobus pastatidava su kirvi (374). Priemonės įnagininkas be prielinksnio Pontininkuose ir vakarinių puntininky šiaurėje pasitaiko retai. Prie jnagininko šiuo atveju gana dažnai esti paZyminys. Pvz.: Jokitbs pasvilp sidabrin švilpėl (11). No kareive tuoj gduš pdlk „pagaliu“ nugaré (79). Akéjam paprastém akečėm (142). Medi.fais rdtais Rigon nuvabdodava (173). Vazinéja kétvert arklu (203). Dažniau priemonės įnagininkas be prielinksnio pasitaiko vakarinių puntininkų pietinėje dalyje, pvz.: Vieno rufikv turi, kitd — tašė (269). Medi.nės arklės drdava, akmeni.nės kirfrvės kapddava (302). Reiki bevardžv piršto no lū.nga patri.ni rasd (338). Senaū pjautuvois rugis nupjdudava (374). Tadd peili dūve nugardėn (409). Kad prielinksnio buvimas ar nebuvimas priklausytų nuo kalbamojo įnagininko semantikos — nepastebėta. Pavyzdžiui, sakinyje Su dalgėm pjdudava, kū.ltuves kūldava, su arklęs drdava (80) be jokio nuoseklumo pavartotos skirtingos konstrukcijos, nors ir dalgis, ir kultuvas reiškia įrankius. Prielinksninės priemonės įnagininko konstrukcijos vyrauja ir pontininkams bei vakariniams puntininkams gretimose tarmėse. III. Prielinksninės ir neprielinksninės kokybės įnagininko konstrukcijos Be prielinksnio lietuvių kalboje gali būti vartojamas tik toks kokybės įnagininkas, kuris prie savęs turi pažyminį (paprastai — derinamąjį). Jeigu prie kokybės įnagininko pažyminio nėra, toks įnagininkas vartojamas su prielinksniu (Mačiau vyrą su barzda. Atėjo moteris su skarele). . Tačiau kokybės įnagininkai, turintys pažyminį, be prielinksnio daugiau vartojami tik Lietuvos Siauréje’, o pietuose — dažniausiai su prielinksniu s u?*?, Aizupes izklosne, „Latvijas PSR Zinatpu akademija, Valodas un literaturas instituta raksti“ (toliau — ,,VLI raksti“), t. 6, Riga 1958, p. 311), tačiau literatūrinėje kalboje paprastai vartojamas su prielinksniu ar, plg. „Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika“ (toliau — MLLVGr), t. II, Sintakse, Riga 1962, p. 296. 2? Žr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, p. 397—400. 10 J. Senkus, Kai kurie ryškesnieji linksnių vartojimo atvejai Pažaiavykiė kapsų tarmėje, MAD, A, t. 2(7), 1959, p. 186; J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, LKK, t. 3, p. 184; A. Vidugiris, Zietelos lietuvių tarmė, p. 427. 277 Daugelyje tarmių vartojama lygiagrečiai“. Latvių kalboje kokybės įnagininkas (kvalitativais instrumentalis) dažniausiai vartojamas be prielinksnio!?. Dabartinėje rusų kalboje vartojamas tik su prielinksniu, bet senuosiuose rusų kalbos raštuose. prielinksnio čia nebūta", Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse kokybės įnagininkas, skirtingai negu priemonės įnagininkas, dažniausiai vartojamas be prielinksnio, pvz.: Bū.va drilts ūžols kdur vi.dur (28). Kand tas peils medi.nėm kraūnom? (54). I peltd ir di.del galv (54). Žiles, kas jos, pagurklšlem tém geltėnom? (79). Ubdus tdks i.Igv snapd, kėja.s takds un šalis (142). Givite.s takės pi.lkos, rainém nugardėm, margdém (172). Starko „gandrą“ més vadi.nam stairks; aūkštom kdjom, juodes spaFnes (203). Dabai kauliti. tok nusipirki. didelem ausi.m (234). Ziiri — avi mergdtes Zirnduji baltém suknitem (I. p.) (409). Kokybės jnagininko konstrukcija su prielinksniu su apra§omosiose tarmėse vartojama rečiau. Kokios nors šio reiškinio „įzoglosos nematyti. Pvz.: Nug tė su neveik runk — — Bagdoniene (9). Akėč — medi.ne su geleži.nės virbalės un dvi.dešim kolu (57). Bi.va de viens Zmdgs su kreiv kėji (268). Mūsu karve su baltém kéjom; a kad su balto gdlvv, ti laūko (269). Atrodo, kokybės įnagininkas su prielinksniu kiek dažnesnis vakarinių puntininkų kaimynuose, o pontininkų kaimynuose beveik visada vartojamas tik kokybės įnagininkas be prielinksnio. IV. Prielinksninių konstrukcijų skverbimasis į vietininkų vartoseną Iš keturių senųjų vietininkų aprašomosiose tarmėse daugiau ar mažiau išlaikyti du: inesyvas ir iliatyvas. Adesyvas ir aliatyvas, kaip ir lk., jau išnykę ir daugiausia pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis. Tačiau ir inesyvas su iliatyvu čia jau nebetvirti. Kai kur (ypač apie Biržus) maišoma jų vartosena, o kai kur (ypač Pontininkuose) juos keičia prielinksninės konstrukcijos. I. Inesyvas Iš visų vietininkų prielinksninių konstrukcijų skverbimuisi atspariausias esamasis vidaus vietininkas, arba inesyvas. Beveik visuose vakariniuose Puntininkuose ir pietinėje pontininkų dalyje jo vartosena tokia pat, kaip ir Ik. Tačiau šiaurinėje pontininkų dalyje (Vaškai, Joniškėlis...) ir gretimuose vakarinių 1 Lygiagrečiai vartojama, pavyzdžiui, Mituvos upyno tarmėje (E. Grinaveckie: nė, Mituvos upyno tarmė, p. 447, 470). 12 Zr. MLLV Gr., t. II, p. 259; M. Plime, Raunas izloksne, „VLI raksti“, t. 3, 1954, p. 163, ir kt. 8: Žr... T. TL AoMTeEB, Ovwepxa no MCTOPHYECKOMY CHHTAKCHCY pyccKoro siabika, M., 1956, p. 279. 4 Šiame sakinyje yra du nederinamieji paZyminiai: vienas — kokybės įnagininkas su prielinksniu su, antruoju atveju jį pakeičia slaviška konstrukcija ant + kilmininkas. Ji būdinga tada, kai į nederinamojo pažyminio sudėtį įeina skaitvardis, pvz.: Armodniko vnt aštonū bėsu. (234). Pėjamo karštuvus unt aštujiū a šeši gelaži.niu peilu (302). 278 puntininkų punktuose (Saločiai, Pasvalys...) vietoje vietą Žyminčio inesyvo neretai vartojama prielinksninė konstrukcija terp (tarp) + kilmininkas. Ši konstrukcija dažniausiai pasitaiko tada, kai kalbamas daiktas gali būti kito daikto viduryje, lyg kito daikto apsuptas (dūmuose, inde, miškuose, sode, šiauduose, vandenyje...), pvz.: Tarp žėmės „žėmėje“ duobe (54). Dve kar? bū. vam oštaisė „paslėpę“ tarp § a ūdu ,Siauduose*, kat neaiomtu (54). A vasar, a žiem — nors mazgokes tarp piena „piene“ (54%). Terp td sdda „tame sode“ ndms (57). Paseklaustk terp kū.bila „kubile“, ar als ūž (79). Kol esekurin, žmdnės terp ditmu „dūmuose“ ę kdsedava (79). TeFp td patés vindene „tame pačiame vandenyje“ pavi.Fon (79). Vėrd terp puoda „puode“ (80). Vaiks praiizdava ter p gėldu „geldose“ (112). Piens terp uzbonū. ka ,asotélyje, į ąsotėlį“ ipi.lts (112). Terp Šaudiklas „šaudyklėje“ ira tdkos skilū.kes (141). Biva tarp ti mišku „tuose miškuose“ kalnéls (170). Terp tas skilas „toje skylėje, į tą skylę“ istatit(v )s skersinū.k(v)s gelaZinis (202). Tačiau konstrukcija ferp (tarp) + kilmininkas apraSomajame plote niekad nepakeičia: a) laiko inesyvo, pvz.: Nė, jo moséi devents desemti devintą dešimtį pradėjęs“ (79). D eSimtuos (1910-siais) pargrižo, venuolęektos apsižėnijo (19). Nedėlo „Ssekmadienį“ biū.va atvaždvės (79); b) miestų ir kitų vietovių vardų inesyvo, pvz.: Pasvali te mat dedždus torgs būdava; V aškuos te moiiks tofgs — mdžs mestéls; Joneškėal ar monks torgs (79); -€) trobos, pastato vidų žyminčio inesyvo, pvz.: Givėna pirti (80). Gri éo nedū.lkinkit (112). Kamdro tos gi.rnos stovédava (112); | į d) inesyvo, „Kurį pakeitus, pasikeistų reikšmė, pvz.: Arkle vieto Zmdgs (79) (plg. — tarp arklio vietos). Miežė pasėti laukėlos (79) (plg. —tarp laukelių). Apskritai, net ir tais atvejais, kai vienas daiktas gali būti viduryje kito, aprašomajame plote pasitaiko svyravimų, pvz.: Tas Volks er „ikęše td wiodego ę iF terp dketés, a jim ėme ¢ prisala ta wiodeg td aketé (79). Konstrukcija terp (tarp) + kilmininkas vietoj inesyvo ypač būdinga pontininkų kaimynams šiaurės pantininkams. Apskritai, ji pasitaiko visame Mūšos upyne'®. Tam tikros įtakos šiai konstrukcijai atsirasti, gal būt, galėjo turėti latvių kalbos prielinksnis starp, reiškiąs ne tik tarp, bet ir viduryje. Tačiau latvių kalboje paprastai tesakoma ūdens spaini ir paslėpa govi salmos. '5 Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse (žemaičių klaipėdiškių, žr. A. Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, kand. disertacija, VVU rankraščių skyrius 125, Vilnius, 1956, p. 95—96; Mituvos upyno, žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, p. 455 ir kitose) vietoje inesyvo vartojamas ar pasitaiko dėl germanų kalbų poveikio atsiradęs solecizmas į + galininkas. = 16 Žr. A. Laigonaité, Vietininkai dabartinėje lietuviy kalboje, p. 93—94. 279 Kalbant apie inesyvo netvirtumą, reikia pasakyti, kad jį keičia ne tik prielinksninės konstrukcijos, bet apie Biržus, kur inesyvo vartosena sumišusi su iliatyvo vartosena, vietoje inesyvo pavartojamas ir iliatyvas, pvz.: Viens sins kardn krita (9). Bū.va gričėla miskan (11). Daūg kas sirgdava mūsu kdiman (28). Orai mat šiltai kep gnčo (57). Dvarai di.rbdavam 31), 2. Iliatyvas Einamajj vidaus vietininką, arba iliatyva, prielinksninés konstrukcijos lietuvių kalbos tarmėse išstūmė labiau, negu inesyva. Iliatyvas, kaip savarankiškas linksnis, išnykęs Žemaičiuose ir vakarų bei vidurio Aukštaičiuose!?, Prielinksninių konstrukcijų, keičiančių iliatyvą, jau pasitaikydavo ir senuosiuose lietuvių kalbos raštuose (ypač Mažvydo ir Daukšos)". Geriausiai iliatyvą išlaikė dzūkai ir rytų aukštaičiai puntininkai. Tradicinis pasakymas „iliatyvas plačiai vartojamas rytų aukštaičių tarmėse““** tikslintinas, nes pontininkams ir pantininkams iliatyvas, apskritai paėmus, nėra būdingas. Per vakarinius puntininkus kaip tik eina iliatyvo vartojimo izoglosa: iliatyvas dar vyrauja Miežiškiuose, Karsakiškyje, po to nuo Barklainių per Šukionis ši izoglosa pasuka į rytus ir eina maždaug vakarinių puntininky—rotininky siena. Taigi, iliatyvas aiškiai vyrauja vakarinių; puntininkų centre ir pietuose. Be to, vienaskaitos iliatyvas retkarčiais dar pasitaiko vakarinių puntininkų šiaurėje ir pontininkų rytuose. Pvz.: Brigadiers ain darban (9). Tu duok jam gal von su dmuf „kūju“ (57). Raik sési tan kréslan ir ldisti§ urvai (59). Zievis aluūi dédava seiail LBD). Pakli.va trečdn rusii (112). Aikim griéon no letés (113). Maliinan niošas vafuoi (141). Atain paléngén ¢ gied (169). -Nėšk stalai valgit (171). Bi. bas maisai pila (172). Ataina kdlvan kai kadū (173). Vien bū.va nutekéjs pafén Ramigalen (203). Tik pipi tukaii patalaii kip pukis, minkštan (234). „Bažničon baisė Zmoni.§ nebeino (234). Taii prislafi rugis tan prislaiį kviečis krauno (269). Nuvažiojam: i Raguvėn, i Panavižin, i Mieskos, i „Raguvėlen, i Troškūnos (269), Ani. § nėja baudžavėn (339). (Ponai) liehdava, mediūi intli.pos, kukubi, kalėdėn dédava (374). Isldide miskun® rešutaui (409). Daugiskaitos iliatyvas su nenutrupéjusiomis postpozicijomis vartojamas tik vakarinių puntininky pietinėje dalyje, pradedant nuo Raguvos, nors jau pasitaiko ir Karsakiškyje bei Narbutuose, pvz.: Pažūri keščnėsno — nebėro (204). Kumésnv paprase. (204). Kvailis, leido aki snv (269). Dubdo (su piesta) grudiosny sud?uvintuosny (338). Drubinasin impiliosin, būdava, sū.pilam plū.nksn(v)s (338). Aif sveEosin (339). And žūsis miežosin atsivire (374). Sukitésin kokédsin 17 Pačioje vakarinių puntininky šiaurėje iliatyvas žodžio gale kirčiuojamas tvirtapradiskal. Iš Zr. A. Laigonaité, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, p. 111—112, 19 Ten pat, p. 112—113. 20 Zr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. I, p. 642, 674. 4 Vakarinių puntininkų pietuose, pradedant nuo Raguvos, vienaskaitos iliatyvo galūnė -an>-un. 280 insipiloi, valgidava (374). Ateino Tau jénasun (374). NuvaZiva piršlu'osin (408). Si.verte dobésin (409). Kat ims ruguosin divi! (446). Likusioje aprašomųjų tarmių dalyje, kur vartojamas ar pasitaiko vienaskaitos iliatyvas, daugiskaitos iliatyvas yra netekęs savo postpozicijos ir savo forma sutapęs su sutrumpėjusiu daugiskaitos inesyvu, pvz.: Tėp ir ivirta bū.lbos (10). Dvaruos raike aif (28). Miskos nuvažuojam sūmanu (81). Kur skiips „šykštus“ būdava, žemės kazdava (pinigus) (170). Aš aišu Šaltėjiuos (173). Sakė, gal gruduos avizas preis „gal subręs grūdai“ (234). Nuveinu krimos i pri.kerto žūbu (302). Laisk sveéibos (303). -Norėja priversi ponevali kuniguos (374). Nei vienaskaitos, nei daugiskaitos iliatyvas nevartojamas šiaurės ir pietvakarių Pontininkuose, o taip pat prie šiaurės pontininky prisi§liejusioje vakarinių puntininkų Saločių tarméje. Čia pasitaiko tik sustabaréjusios vienaskaitos iliatyvo formos šalin, laukan, kieman, pvz.: Aikęi jūs ok laūkan abiod čę neldjeje (79). Gal moséi ožėje kor nebūi „kur nors“ kieman „kieminėti“ (79). Šiaipjau šiame plote vietoje iliatyvo vartojamas inesyvas, o dažniausiai — prielinksninės konstrukcijos. ; Vakariniame šio ploto pakraštyje, kaip ir gretimoje pantininkų tarmėje, vartojama konstrukcija į** + galininkas, pvz.: Led i krdutuve (26). E td ddalo mažaū miltu dėd (54). Aš kdrvé vindene eptlo ę 169 (79). Dagdus važuodavam ę Pūsval (79). Isikėla i mistėl givėntf (111). Skū.bin vési (linus) i mdrko, i liinmarko (202). Aikii i karéamo (232). ' Visame kitame aprašomųjų tarmių plote iliatyva dažniausiai keičia konstrukcija ant + galininkas®. Ypač ji būdinga pontininkų rytinei daliai ir vakarinių puntininkų šiaurei?*. Pvz.: *? Išskyrus minimą plotą, prielinksnio į aprašomosios tarmės nepažįsta. Tačiau A. Baranausko tekstuose kai kur užfiksuotas prielinksnis ing, pvz. ...liėp'a jam lip't iūg szūln'... (Pūszalota par. (punktas 169), Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski, Band I: Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von Dr. Franz Specht... Leipzig, 1920, p. 167). Galimas daiktas, prielinksnis ing pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse seniau buvo vartotas. Pavieniais atvejais (labiau vakarinių puntininkų pietuose) dar pasitaiko (tiesa, daugiau krypčiai reikšti) prielinksnis in, pvz.: Vienus Joji in vienu pu.si, kitos— in ki.tu (374). Visose i vakarus ir pietus nuo aprašomųjų tarmių esančiose lietuvių kalbos tarmėse iliatyvą pakeitusioje konstrukcijoje paprastai vartojamas prielinksnis į (A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, p. 368; E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, p. 456; J. Senkus,' Prielinksnių vartojimas bei svarbesniosios jų reikšmės kapsų ir zanavykų tarmėse, MAD, A, t. 1(8), 1960, p. 133, ir kt.). ** Su tam tikrais susibūrimą reiškiančiais daiktavardžiais pontininky ir vakarinių puntininkų tarmėse vartojama ne konstrukcija ant + galininkas, bet ant +kilmininkas, pvz. Gefaū būtum noėjs ont ki.na (54). Atain kviesi tė kardlos unt balos (58). Ontaniū.ks esvafuos on kii.rsu (111). Aiš on soserenkima (140%. Tė mergo tik i tezi.na un šėku., unt vakarélu. Iški (234). Važuosmė un tufgos (234). Išėja unt atlaidi (302). (lun kerméSos— 234). Pddave un teisma (303). Panašiais atvejais ši konstrukcija sutinkama ir kitose lietuvių kalbos tarmėse (zr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, p. 362, ir kt.), Veikiausiai ji atsiradusi dėl slavy kalbų įtakos. *! Ten, kur iliatyvas dar labai gajus (ypač vakarinių puntininkų pietinėje dalyje), konstrukcija ant+galininkas daugiau reiškia kryptį. Kryptį ji reiškia ir daugelyje kitų rytų 281 Aš unt Rigu. pésé gal nuveii i (9). No kėp gntBaiskimda novažuojet kad? (55). DabaF senėlis su babii sumislije wlll pt un durigu (56). Aisim un Tatlo. gdudii vėžū (57). Sesčla bi.va ištekėjs ont Latvijo (79). Kisk ont dketé wiodego (79). Norėje da ont Panevež osū.ki (111). Sukdsk pėlans unt užuūiti (112). Skūbenam on kultūras nams (140*). Ar nereik ont aūš duoi? (169). Bū.va unt ligdninė paSuiité, unt Vilio (232). Visi išlūkstė un visds šdėn(v)s (338). Da gal kū pridedy un tuos kukurūzos (409). Be prielinksniniy konstrukcijų, beveik visame aprašomųjų tarmių plote vietoje iliatyvo pavartojamas ir inesyvas. Pontininkams ir didesnei vakarinių puntininkų daliai šitokia vartosena vis dėlto nelabai būdinga, bet vakarinių puntininkų šiaurėje (apie Biržus) inesyvas vietoje iliatyvo vartojamas labai dažnai. Pvz.: Aš Sio si buvd nuvaždvi.s (10). Šmakt ti raganūkšti. tam pėč (10). Reike stof, drmijo (26). Ka tė neatain pas mom svečio s**? (54). Vaiks pamislije ir ibede tii ddatu šien (56). Valge, vdlge iF vien pup nukri.ta pastalė (56). Gaidzi.ks ilipe resuti (57). Nedelém suveidavam pulk (57). Séda veZim ir parvabiva namé (59). O jis aiket iok OF eš gričos! (79). Neilisk aketi (81). Seiiaii labé madd būdava pęršluos važuoi (111%), Tam dendarži suvdra givuls (112). Bažničo aidava bas (169). Aik, dufno, Ramigale Osku ganii (203). Téte mana da aidava baud?avé (338). Kurénasi išėja (409). Apie Biržus pasitaiko net tokių atvejų, kai paZymimasis žodis reiškiamas inesyvu, o pažyminys — iliatyvu, ar atvirkščiai, pvz.: Eliksnėlis tuoj tam užaldn, ilipe viršūnė ir sda? (10). Milts imaisa drungnan vandeni (81). Bite Sitan daikti ikifta (172). Kitam galai sukrduk (203). Vietininky miSimas — pačios lietuvių kalbos reiškinys. Ypač stipriai jis reiškiasi vakariniuose Dzikuose. Svarbiausia jos priežastis — iliatyvo, kaip linksnio, nykimas. Tačiau aprašomosiose tarmėse šį mišimą, ypač inesyvo linksnio įsigalėjimą vietoje iliatyvo, tikriausiai dar skatino ir latvių kalbos kaimynystė, nes latvių kalboje gana dažnai vienodai sakoma dzivoju mežū ir gaju mežū, sėž istaba ir iet istaba ir t. t.** Tai patvirtina ir tas faktas, kad kalbamasis mišimas stipriausias aprašomųjų tarmių šiaurėje, t. y. Palatvijyje. Čia visiškai neskiriama aik griéo ir sėdž gričo, ain namė ir bist namé (10). Nekelia abejonių, kad tik dėl latvių kalbos įtakos pontininky ir vakarinių puntininky tarmių Siauréje atsirado tokie pasakymai, k. a.: ldisf vdlo „paleisti“ (10) (latvių laist valū); Lietuvos tarmių (vietoj ant gali būti ir in), plg. K. Morkūnas, Rytų aukštaičių pietinė tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius 322, Vilnius, 1961, p. 359; J. Kardelytė, Linkmenų tarmė, kand. disertacija, VVU ' Rankraščių skyrius 295, Vilnius, 1961, p. 296, ir kt. ; % Kai kuriuose (ypač pontininky) punktuose daugiskaitos inesyvas nuo sutrumpėjusio daugiskaitos iliatyvo atsiskiria s minkštumu. % Dažniausiai tai atvejai, kai nurodoma vieta, į kurios vidų įeinama (MLLVGr, t. II, p. 341). Tačiau, jeigu nurodoma, į kurią pusę kas vyksta; krypsta, latvių kalboje paprastai vartojama prielinksninė konstrukcija uz + galininkas, pvz.: Lai pasaule allaž tiektos uz augsu (ten pat). 282 li.pi žėmė „aulipti““ (10) (latvių kūpt zemė); aii dr „išeiti“ (10) (Jatvių iet ara). Panašių leticizmų pasitaiko visame mūsų respublikos Palatvijyje, net ten, kur iliatyvas, kaip linksnis, nevartojamas (vidurio ir vakarų aukštaičių?" bei žemaičių " tarmių šiaurinėse dalyse). Išvados Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse prielinksninių konstrukcijų skverbimasis gana ryškus. Kai kuriais atvejais jų paplitimas duoda izoglosas (pavyzdžiui, prielinksninės konstrukcijos vietoje iliatyvo), bet dažniausiai galima kalbėti tik apie lygiagretų prielinksninių ir neprielinksninių konstrukcijų vartojimą ar vienos jų vyravimą. Su pontininkų ir vakarinių puntininkų riba, nustatyta pagal tvirtapradžių dm, dn išvirtimą, nė viena kiek ryškesnė linksnius keičiančių prielinksninių konstrukcijų izoglosa nesutampa. Tačiau kai kurias fonetinių reiškinių izoglosas ar bendrąsias istoriškai naujesnių fonetinių reiškinių plitimo kryptis sintaksės reiškiniai remia. Intensyvaus prielinksninių konstrukcijų, išstumiančių iliatyvą, įsigalėjimo riba iš esmės sutampa su intensyvaus kirčio atitraukimo perėjimo į sąlyginį atitraukimą (iš trumpos galūnės į ilgą prieš einantį skiemenį) izoglosa®®. Intensyvus iliatyvo ir 'inesyvo vartosenos mišimas visai sutampa su Biržų tarmei būdingu nuosekliu kirčio atitraukimu iš trumpos galūnės į ilgą ir trumpą Saknj**. Mūšos upyno pakraščio Saločių tarmė, nors priklausanti puntininkams, bet daugetiu fonetinių ypatybių besišliejanti prie pontininky®, prie pastarųjų šliejasi ir šiame straipsnyje minėtomis sintaksinėmis ypatybėmis. ; Beveik visos istoriškai naujesnės (šiuo atveju — prielinksninės) konstrukcijos aprašomosiose tarmėse plinta iš šiaurės (šiaurės vakarų) į pietus (pietvakarius), - daugiausia iš Mūšos upyno. Kaip įrodyta, tokia kryptimi plito ir aprašomosioms tarmėms būdingas kirčio atitraukimas ir su juo susijęs žodžio galo trumpėjimas*!. Galimas daiktas, tarp šių reiškinių galima įžiūrėti dėsningą ryšį. Žodžio galo trumpiesiems balsiams krintant ar redukuojantis, ilgiesiems — trumpėjant o dvibalsiams vienbalsėjant, vakarinių puntininkų, o ypač pontininkų kai kurių linksnių galūnės sutapo, ir linksniai be prielinksnių sakiniuose pasidarė nebepakankamai aiškūs. Vadinasi, prielinksninių konstrukcijų pasirodymą ir stiprėjimą žymia dalimi galėjo nulemti tikslesnės sintaksinės diferenciacijos siekimas. " A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, p. 351—352, ir kt. ?8 Žr. žemėlapius prie J. Šukio straipsnio „Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių būdingosios fonetinės ypatybės“ (LKK, t. 5, 1962, p. 182). ® Ten pat. 30 Ten pat, p. 175—183. 3 V, Grinaveckis, Galūnių trumpéjimas lietuvių kalbos tarmėse, , Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto mokslo darbai“, t. 8, Vilnius, 1959, p. 97—104, 283