Prielinksninių konstrukcijų skverbimosi svarbesnieji atvejai pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PRIELINKSNINIŲ KONSTRUKCIJŲ SKVERBIMOSI SVARBESNIEJI ATVEJAI PONTININKŲ IR VAKARINIŲ PUNTININKŲ TARMĖSE1 J. ŠUKYS Lietuvių kalba yra išlaikiusi palyginti daug įvairių reikšmių linksnių, bet bendras indoeuropiečių kalbų analitėjimo procesas lietuvių kalbos taip pat neaplenkė: vietoje kai kurių reikšmių linksnių pradeda įsigalėti ar jau įsigalėjusios prielinksninės konstrukcijos. Iš jų pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse2 pirmiausia minėtinos paskirties naudininką ir priemonės bei kokybės įnagininkus keičiančios prielinksninės konstrukcijos, o taip pat prielinksninės konstrukcijos, išstumiančios vietininkų linksnius. I. Prielinksninės ir neprielinksninės paskirties naudininko konstrukcijos Paskirties naudininkas be prielinksnio3 išlaikytas vakariniuose Puntininkuose, ypač labiau į pietus, o taip pat pasitaiko pietų Pontininkuose, pvz.: Šį.te mi.lte būs dūone (10)4. Šito žemė lei paliec p ū d im (56). Vaikė, ne- surūkit visų ži.rnų, pali.kit sėklė (58). Žolu paróvo paršū.kem (112). Išimk šrūbelį, tai būs mán jienai (173). Pirmalak(u)s (grūdus) paskir(i) sėklė 1 Iš rašomos disertacijos „Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių sintaksinės ypatybės“. 2 Plačiau apie šias tarmes žr. J. Šukys, Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių būdingosios fonetinės ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“ (toliau — LKK), t. 5, Vilnius, 1962, p. 175—183, o taip pat prie to straipsnio pridėtus žemėlapius. 3 Naudininkas paskirčiai reikšti, rodos, labiau būdingas pietų Lietuvos tarmėms (žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius 152, Vilnius, 1955, p. 443; J. Senkus, Kai kurie ryškesnieji linksnių vartojimo atvejai pažanavykio kapsų tarmėje, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, serija A (toliau — MAD, A), t. 2(7), 1959, p. 182, ir kt.). Lietuvos šiaurėje šiuo atveju dažniau vartojama konstrukcija dėl + kilmininkas (žr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius, Vilnius, 1962, p. 367, ir kt.). 4 Skaitmenys reiškia punktus, kurių tinklas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto sudarytas „Lietuvių kalbos atlaso“ reikalui. Dėl lokalizacijos žr. šio straipsnio gale pridėtą „Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių punktų sąrašą“, o taip pat žemėlapius, pridėtus prie anksčiau minėto J. Šukio straipsnio (LKK, t. 5, 1962, p. 182). 275 àbu duòne, ùntralak(u)s — givulám (202). Nuveik, Lėvùn, padùok kárve ir avèle (234). Dabar i reiki letòs — bù.lbèm, daržòvèm (269). Didesnėje pontininkų dalyje ir vakarinių puntininkų šiaurėje paskirties naudininką dažniau pakeičia konstrukcija dėl + kilmininkas, pvz.: Palik bū.lbų dėl sėklos (11). Telù.ks eži.nd vi.so pieno, nepaliek nė dėl vaiko5 (54). Labiauš kū.ldavam kūls dėl stogu (79). Pamėrk ži.rnu dėl šu.pina š ridene (110). Avõžu duod dėl ta árkla (112). Mėšla ir dėl runkulu ir dėl kukurūzu (140). Sâu susl.verp dėl apsãvima, dėl pirštinu (170). Burolks aš taiso dėl givuliu (203). Konstrukcija dėl + kilmininkas aprašomosiose tarmėse retkarčiais pasitaiko ir ten, kur l.k. būtų paskirtį ar tikslą reiškianti bendratis, kuri, istoriškai imant, taip pat yra ne kas kita, kaip naudininkas. Vietoj bendraties čia vartojamas iš veiksmažodžio padarytas daiktavardžio kilmininkas su prielinksniu dėl, pvz.: Kalakū.te dėl perbjima pašeliek (54). Jauj dėl džòvinima, a klòj.ms dėl kolima (79). Laike dėl pasėžorėjema (79). Tačiau konstrukcija dėl + kilmininkas paprastai nevartojama tuo atveju, kai prie paskirtį nusakančios bendraties yra ir tą bendratį patikslinantis (taip pat paskirtį nusakantis) naudininkas, pvz.: Klėts grūdam pilì (54). Tàs stòrs (kirvis) gí.ro mėdžam kiřšt gėrs (57). Kor tàs šmùrs apìnem prerìšt? (79). Dàve žėmes buròkem pasisodi.ni (112). Užunìs pelànam, žarì.jom sužėrì (203). Tik retkarčiais (dažniau Pontininkuose) ir šiuo atveju bendratis pakeičiama konstrukcija dėl + kilmininkas, o naudininkas — kilmininku, pvz.: Pėc korėn tòk dėl šùonos kepìma (79). Jie reikalava tò mokìtoj dėl vaìku mukìnima (203). II. Prielinksninės ir neprielinksninės priemonės įnagininko konstrukcijos Seniau lietuvių kalboje priemonės įnagininkas buvo reiškiamas be prielinksnio. Šiuo metu lietuvių kalbos tarmėse jau neretas priemonės įnagininkas su prielinksniu su. Ypač ši naujesnioji konstrukcija charakteringa Palatvijo tarmėms, žemaičiams ir jų artimiausiems kaimynams⁵. Daugelyje lietuvių kalbos tarmių⁶ abi konstrukcijos vartojamos lygiagrečiai. Pačiose pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, ypač esančiose Baltarusijos TSR teritorijoje, priemonės įnagininkas vartojamas tik be prielinksnio⁷. Slavų kalboms ir šiuo metu tebėra būdinga neprielinksninė priemonės įnagininko konstrukcija. Latvių kalboje — atvirkščiai, kadangi ten pats įnagininkas paprastai tevartojamas su prielinksniu⁸. 5 Žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, p. 470; A. Jonait ytė, Saky-nos tarmė, p. 398, ir kt. 6 Plg. J. Senkus, Kai kurie ryškesnieji linksnių vartojimo atvejai pazanavykio kapsų tarmėje, MAD, A, t. 2(7), 1959, p. 185. 7 Žr. A. Vidugiris, Zietelos lietuvių tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius 343, Vilnius, 1962, p. 427. J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, LKK, t. 3, Vilnius, 1960, p. 184. 8 Latvių kalbos tarmėse priemonės įnagininkas (līdzekļa instrumentalis) daugiskaitoje pasitaiko ir be prielinksnio, pvz. Aizupės šnektoje Ait’gs čėp žirkļem plg. A. Jankevics, 276 Aprašomosiose tarmėse šiuo metu jau turi viršų priemonės įnagininkas su prielinksniu. Prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas visiškai aiškus pontininkų ir šiaurės vakarų puntininkų tarmėse, tačiau jos vyrauja ir pietinėje vakarinių puntininkų dalyje, pvz.: Su varžom, su dukurėm „tinklais“, su tribridžėm,— visėp tū žū.vi. naivoj „naikina“ (10). Venām — su bizūn, untrām — su bizūn! (11). Kāpš sō tuo kojāl (26). Pājme su plōk roņik (54). Sō rōgēm daug smagau važiuot, nėgo sō tais rātēs barškentēs (54ᵃ). Nō, nejomik sō roņki, vālōk sō šaukšt (79). Nelaukš, riek diōno sō peil (80ᵃ). Su veik iškišam dūrs (112). Drōšk sō botāg (139ᵃ). Ar su ārklu, ar su mūšinu išvažėva. Panėvežin? Su pōnė susijōse (204). Su vieņu auši negirdži (234). Nubrauk vorātinkli sō šliōt (268). Givulū sō alksnini vīti mūši negālemu (338). Trōbus pastatidava su kirvi (374). Priemonės įnagininkas be prielinksnio Pontininkuose ir vakarinių puntininkų šiaurėje pasitaiko retai. Prie įnagininko šiuo atveju gana dažnai esti pažyminys. Pvz.: Jokūbs pašvilp sidabrīn švilpėl (11). Nō kareive tuoj gāus pālk „pagaliu“ nugarō (79). Akėjam paprastōm akecōm (142). Mediniais rātāis Rigōn nuvažiodava (173). Važinėja kėtvert ārklu (203). Dažniau priemonės įnagininkas be prielinksnio pasitaiko vakarinių puntininkų pietinėje dalyje, pvz.: Vėnu runku turi, kitū — tašė (269). Medinēs arklēs ardava, akmeninēs kirvēs kapōdava (302). Reiki bevaždžū pirštu mu lunga patrinti rasū (338). Senāu pjautuvōis rugis mupjaudava (374). Tadū peili dūve nugarōn (409). Kad prielinksnio buvimas ar nebuvimas priklausytų nuo kalbamojo įnagininko semantikos — nepastebėta. Pavyzdžiui, sakinyje Su dalgēm pjaudava, káltuvēs kūldava, su ārklēs ardava (80) be jokio nuoseklumo pavartotos skirtingos konstrukcijos, nors ir dalgis, ir kultuvas reiškia įrankius. Prielinksninės priemonės įnagininko konstrukcijos vyrauja ir pontininkams bei vakariniams puntininkams gretimose tarmėse. III. Prielinksninės ir neprielinksninės k o k y b ė s į n a g i n i n k o konstrukcijos Be prielinksnio lietuvių kalboje gali būti vartojamas tik toks kokybės įnagininkas, kuris prie savęs turi pažyminį (paprastai — derinamąjį). Jeigu prie kokybės įnagininko pažyminio nėra, toks įnagininkas vartojamas su prielinksniu (Mačiau vyrą su barzda. Atėjo moteris su skarele). Tačiau kokybės įnagininkai, turintys pažyminį, be prielinksnio daugiau vartojami tik Lietuvos šiaurėje⁹, o pietuose — dažniausiai su prielinksniu su¹⁰. Aizupes izloksne, „Latvijas PSR Zinātņu akadēmija, Valodas un literatūras institūta raksti“ (toliau — „VLI raksti“), t. 6, Rīgā 1958, p. 311), tačiau literatūrinėje kalboje paprastai vartojamas su prielinksniu ar, plg. „Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika“ (toliau — MLLVGr), t. II, Sintakse, Rīgā 1962, p. 296. 9 Žr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, p. 397—400. 10 J. Senkus, Kai kurie ryškesnieji linksnių vartojimo atvejai pazanavykio kapsų tarmėje, MAD, A, t. 2(7), 1959, p. 186; J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, LKK, t. 3, p. 184; A. Vidugiris, Zietelos lietuvių tarmė, p. 427. 277 Daugelyje tarmių vartojama lygiagrečiai11. Latvių kalboje kokybės įnagininkas (kvalitatīvais instrumentalis) dažniausiai vartojamas be prielinksnio12. Dabartinėje rusų kalboje vartojamas tik su prielinksniu, bet senuosiuose rusų kalbos raštuose prielinksnio čia nebūta13. Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse kokybės įnagininkas, skirtingai negu priemonės įnagininkas, dažniausiai vartojamas be prielinksnio, pvz.: Bū.va drūts užols kāur vi.dur (28). Kanā tās peļs medi.nēm krāu.nom? (54). I pelēd ir di.del galv (54). Žīles, kas jos, pagurkļēlem tōm geltōnom? (79). Uōbus tōks i.lgu snapù, kōjas takās un šalis (142). Givāte.s takōs pi.kos, rainōm nugarōm, margōm (172). Starķo „gandrą“ mēs vadī.nam starkś; aūkštom kōjom, jūdės sparnės (203). Dabař kaulīti. tokì nusipirki. didelēm ausīm (234). Žūri — dvi mergōtes žirnauji baltōm sukni̇tēm (l. p.) (409). Kokybės įnagininko konstrukcija su prielinksniu su aprašomosiose tarmėse vartojama rečiau. Kokios nors šio reiškinio izoglosos nematyti. Pvz.: Nūg tō su neveik runk — Bagdonienė (9). Akėc — medi.ne su geležī.nės virbalės un dvi.dešim kolų14 (57). Bū.va čē viens žmogs su kreiv kōji (268). Mūsu kārve su baltōm kōjom; a kad su bāltu gālyv, ti lauku (269). Atrodo, kokybės įnagininkas su prielinksniu kiek dažnesnis vakarinių puntininkų kaimynuose, o pontininkų kaimynuose beveik visada vartojamas tik kokybės įnagininkas be prielinksnio. IV. Prielinksnių konstrukcijų skverbimasis į vietininkų vartoseną Iš keturių senųjų vietininkų aprašomosiose tarmėse daugiau ar mažiau išlaikyti du: inesyvas ir iliatyvas. Adesyvas ir aliatyvas, kaip ir lk., jau išnykę ir daugiausia pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis. Tačiau ir inesyvas su iliatyvu čia jau nebetvirti. Kai kur (ypač apie Biržus) maišoma jų vartosena, o kai kur (ypač Pontininkuose) juos keičia prielinksninės konstrukcijos. 1. Inesyvas Iš visų vietininkų prielinksninių konstrukcijų skverbimuisi atspariausias esamasis vidaus vietininkas, arba inesyvas. Beveik visuose vakariniuose Puntininkuose ir pietinėje pontininkų dalyje jo vartosena tokia pat, kaip ir lk. Tačiau šiaurinėje pontininkų dalyje (Vaškai, Joniškėlis...) ir gretimuose vakarinių 11 Lygiagrečiai vartojama, pavyzdžiui, Mituvos upyno tarmėje (E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, p. 447, 470). 12 Žr. MLLV Gr., t. II, p. 259; M. Plūme, Raunas izloksne, „VLI raksti“, t. 3, 1954, p. 163, ir kt. 13 Žr. Т. П. Ломтев, Очерки по историческому синтаксису русского языка, М., 1956, p. 279. 14 Šiame sakinyje yra du nederinamieji pažyminiai: vienas — kokybės įnagininkas su prielinksniu su, antruoju atveju jį pakeičia slaviška konstrukcija ant + kilmininkas. Ji būdinga tada, kai į nederinamojo pažyminio sudėtį įeina skaitvardis, pvz.: Armōniku unt aštūnū bōsu. (234). Pājamu karštuvus unt aštūnū a šešū geležī.nu peīlu (302). 278 puntininkų punktuose (Saločiai, Pasvalys . . .) vietoje vietą žyminčio inesyvo neretai vartojama prielinksninė konstrukcija terp (tarp) + kilmininkas15. Ši konstrukcija dažniausiai pasitaiko tada, kai kalbamas daiktas gali būti kito daikto viduryje, lyg kito daikto apsuptas (dūmuose, inde, miškuose, sode, šiauduose, vandenyje . . .), pvz.: Tarp žemės „žemėje“ duobė (54). Dve kaŕi bū.vam oštaiše „pasislepė“ tarp šaũdų „šiauduose“, kãt negaĩmtu (54). A vašar, a žiem — nòrs mazgòkės tarp piẽna „piene“ (54ᵃ). Terp tā sòda „tame sode“ nāms (57). Paseklasik terp kū.bila „kubile“, ar als už (79). Kõl ešekurin, žmonės terp dūmų „dūmuose“ e košedava (79). Tẽrp tā pãtẽs vãndene „tame pačiame vandenyje“ pavi.fon (79). Vėrd terp puoda „puode“ (80). Vaiks praũzdava terp gėldu „geldose“ (112). Piẽns terp uzboũ.ṅ.ka „ąsotėlyje, į ąsotėlį“ ipĩlts (112). Terp šaudìklas „šaudyk­lėje“ yra tõkos skliũ.kes (141). Bù.va tarp tū mišku „tuose miškuose“ kalnẽlis (170). Terp tas skìlas „toje skylėje, į tą skylę“ įstatit(u)s skersiniũ.k(u)s gelãž.nis (202). Tačiau konstrukcija terp (tarp) + kilmininkas aprašomajame plote niekad nepakeičia: a) laiko inesyvo, pvz.: Nõ, jō mȯsėt dẽvenlō dẽsẽmtį „devintą dešimtį pradėjęs“ (79). Dẽšimtuos (1910-siais) pagrįžo, venolęktos apsįžẽnjo (79). Nedẽlio „sekmadienį“ bù.va atvažẽvęs (79); b) miestų ir kitų vietovių vardų inesyvo, pvz.: Pasvalī te māt dẽdžãus tõrgs būdava; Vaškùos te mōnīks tõrgs — mažs mestẽlis; Jonẽškėli ar mōnīks tõrgs (79); c) trobos, pastato vidų žyminčio inesyvo, pvz.: Gyvẽna pìrtì (80). Grīž.o nedù.kinikit (112). Kamãro tos gĩ.mos stovẽdava (112); d) inesyvo, kurį pakeitus, pasikeistų reikšmė, pvz.: Ar kle viẽto žmogs (79) (plg. — tarp arklio vietos). Miẽže pašėti laukẽlos (79) (plg. — tarp laukelių). Apskritai, net ir tais atvejais, kai vienas daiktas gali būti viduryje kito, aprašomajame plote pasitaiko svyravimų, pvz.: Tàs võlks er įkẽšė tõ vúodego e tū.r terp ãketẽs, a jām ẽme e pri.sala ta vúodeg tõ aketẽ (79). Konstrukcija terp (tarp) + kilmininkas vietoj inesyvo ypač būdinga pontininkų kaimynams šiaurės pantininkams. Apskritai, ji pasitaiko visame Mūšos upyne¹⁶. Tam tikros įtakos šiai konstrukcijai atsirasti, gal būt, galėjo turėti latvių kalbos prielinksnis starp, reiškias ne tik tarp, bet ir viduryje. Tačiau latvių kalboje paprastai tesakoma ūdens spaini ir paslēpu govi salmos. 15 Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse (žemaičių klaipėdiškių, žr. A. Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, kand. disertacija, VVU rankraščių skyrius 125, Vilnius, 1956, p. 95—96; Mituvos upyno, žr. B. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, p. 455 ir kitose) vietoje inesyvo vartojamas ar pasitaiko dėl germanų kalbų poveikio atsiradęs solecizmas į + galininkas. 16 Žr. A. Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, p. 93—94. 279 Kalbant apie inesyvo netvirtumą, reikia pasakyti, kad ji keičia ne tik prielinksnines konstrukcijos, bet apie Biržus, kur inesyvo vartosena sumišusi su iliatyvo vartosena, vietoje inesyvo pavartojamas ir iliatyvas, pvz.: Viens šuns karán¹⁷ kri.ta (9). Bū.va grīčela miškan (11). Daug kas sirgdava mišu káiman (28). Orai māt šilčiau kep grīčo (57). Dvaran dirbdavam (81). 2. Iliatyvas Einamąjį vidaus vietininką, arba iliatyvą, prielinksninės konstrukcijos lietuvių kalbos tarmėse išstūmė labiau, negu inesyva. Iliatyvas, kaip savarankiškas linksnis, išnykęs Žemaičiuose ir vakarų bei vidurio Aukštaičiuose18. Prielinksinių konstrukcijų, keičiančių iliatyvą, jau pasitaikydavo ir senuosiuose lietuvių kalbos raštuose (ypač Mažvydo ir Daukšos)19. Geriausiai iliatyvą išlaikė dzūkai ir rytų aukštaičiai puntininkai. Tradicinis pasakymas „iliatyvas plačiai vartojamas rytų aukštaičių tarmėse“20 tikslintinas, nes pontininkams ir pantininkams iliatyvas, apskritai paėmus, nėra būdingas. Per vakarinius puntininkus kaip tik eina iliatyvo vartojimo izoglosa: iliatyvas dar vyrauja Miežiškiuose, Karsakiškyje, po to nuo Barklainių per Šukionis ši izoglosa pasuka į rytus ir eina maždaug vakarinių puntininkų—rotininkų siena. Taigi, iliatyvas aiškiai vyrauja vakarinių puntininkų centre ir pietuose. Be to, vienaskaitos iliatyvas retkarčiais dar pasitaiko vakarinių puntininkų šiaurėje ir pontininkų rytuose. Pvz.: Brigadėrs ain darbān (9). Tu džiok jām galvōn su dmur „kuju“ (57). Raik šešt tan krēslan ir láistis urvan (59). Žievis alun dēdava seniau (81). Paklūva trečōn rušīn (112). Aikim grīčōn no letōs (113). Malūnan mūšas važiuōt (141). Atain palōngēn e gied (169). Nešk stalan valgi (171). Bū.bas maišan pīla (172). Ataina kalvan kai kada (173). Vien bū.va mutekēs pacōn Ramigalen (203). Tik pūpi tukān palalan kip pukuos, minkštai (234). Bažničon baisē žmonīs nebēnu (234). Tan prislan rugis tan prislan kviečis kraumu (269). Nuvažiuojam į Raguvōn, į Panavižīn, į Miēškos, į Raguvēlen, į Truškūnos (269). Anīs nēja baudžavōn (339). (Ponai) lēbdava, medīn intli.pus, kukuōt, kalādēn dēdava (374). Išlaidē miškūn²¹ rešutaut (409). Daugiskaitos iliatyvas su nenutrumpėjusiomis postpozicijomis vartojamas tik vakarinių puntininkų pietinėje dalyje, pradedant nuo Raguvos, nors jau pasitaiko ir Karsakiškyje bei Narbutuose, pvz.: Pažiūri kešēnesnu—nebēnu (204). Kumōsnu paprašē. (204). Kvailis, leidū akisnu (269). Diōdu (su piesta) grudōsnu sudžuvī.ntuosnu (338). Drubī.nasin impilōsin, būdava, sū.pilam plū.nksn(u)s (338). Ait sveč.uōsin (339). Anū žūsis miežosin atsiūrē (374). Šukitēsin kokōsin 17 Pačioje vakarinių puntininkų šiaurėje iliatyvas žodžio gale kirčiuojamas tvirtagrādiškai. 18 Žr. A. Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, p. 111—112. 19 Ten pat, p. 112—113. 20 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. I, p. 642, 674. 21 Vakarinių puntininkų pietuose, pradedant nuo Raguvos, vienaskaitos iliatyvo galūnė -an>-un. 280 insipìlbė, válgidava (374). Ateinu Taujenasun (374). Nuvažiava piršluosin (408). Šu.vertė dobèsin (409). Kat ims rūgùosin dúot! (446). Likusių aprašomųjų tarmių dalyje, kur vartojamas ar pasitaiko vienaskaitos iliatyvas, daugiskaitos iliatyvas yra netekęs savo postpozicijos ir savo forma sutapęs su sutrumpėjusiu daugiskaitos ines yvu, pvz.: Tėp ir ivìrta bù.ibos (10). Dvarùos raikė ait (28). Miškùos nuvažiuojam šámanu (81). Kur skùps „šykštus“ būdava, žemės každava (pinigus) (170). Aš aišu Šaltenuos (173). Sakò, gal grudùos avižas prieš „gal subręs grūdai“ (234). Nuveinu krùmos į prikertų žabu (302). Láisk svečiùos (303). Norėja priveršti ponevalį kunigžios (374). Nei vienaskaitos, nei daugiskaitos iliatyvas nevartojamas šiaurės ir pietvakarių Pontininkuose, o taip pat prie šiaurės pontininkų prišliejusioje vakarinių puntininkų Saločių tarmėje. Čia pasitaiko tik sustabarėjusios vienaskaitos iliatyvo formos šalin, laukan, kieman, pvz.: Aitėji jus šok laukan abuod tė melòje (79). Gal mosėt ožoje kor nebūt „kur nors“ kieman „kiemmeti“ (79). Šiaipjau šiame plote vietoje iliatyvo vartojamas ines yvas, o dažniausiai — prielinksninės konstrukcijos. Vakariniame šio ploto pakraštyje, kaip ir gretimoje pantininkų tarmėje, vartojama konstrukcija i22 + galininkas, pvz.: Lenė i kráutuvę (26). E tò édalo mažau miltu ded (54). Aš kárvė vándene epìlo e lòv (79). Dagaus važiuodavam e Pásval (79). Išikėla i miestėl givėnti (111). Skù.bin vešt (linus) i márko, i lin.marko (202). Ažikì i karčamo (232). Visame kitame aprašomųjų tarmių plote iliatyvą dažniausiai keičia konstrukcija ant + galininkas23. Ypač ji būdinga pontininkų rytinei daliai ir vakarinių puntininkų šiaurei24. Pvz.: 22 Išskyrus minimą plotą, prielinksnio i aprašomosios tarmės nepažįsta. Tačiau A. Baranausko tekstuose kai kur užfiksuotas prielinksnis ing, pvz. „...lėp’a jăm lip’t ing šuln“... (Pūšalota par. (punktas 169), Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski, Band I: Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von Dr. Franz Specht... Leipzig, 1920, p. 167). Galimas daiktas, prielinksnis ing pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse seniau buvo vartotas. Pavieniais atvejais (labiau vakarinių puntininkų pietuose) dar pasitaiko (tiesa, daugiau krypčiai reikšti) prielinksnis in, pvz.: Vienus jòji in vienu pùši, kituos — in kitu (374). Visose į vakarus ir pietus nuo aprašomųjų tarmių esančiose lietuvių kalbos tarmėse iliatyvą pakeistojoje konstrukcijoje paprastai vartojamas prielinksnis į (A. Jonait ytė, Šakynos tarmė, p. 368; E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmė, p. 456; J. Senkus, Prielinksnių vartojimas bei svarbesniosios jų reikšmės kapsų ir zanavykų tarmėse, MAD, A. t. 1(8), 1960, p. 133, ir kt.). 23 Su tam tikrais susibūrime reiškiančiais daiktavardžiais pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse vartojama ne konstrukcija ant + galininkas, bet ant + kilmininkas, pvz. Geráu būtum nòėjs ant kìna (54ᵃ). Atañ kviešt tá karalòs unt bálos (58). Ontañu.ks ešvažòles on kúr.su (111). Aiš on sošerenkìma (140ᵃ). Tò mérgo tik i težl.na un šòku.. unt vakarėlų lėški (234). Vaziùosme un turgos (234). Išòja unt atlaidų (302). (Un kermošos — 234). Pádave un teis.ma (303). Panašiais atvejais ši konstrukcija sutinkama ir kitose lietuvių kalbos tarmėse (žr. A. Jonait ytė, Šakynos tarmė, p. 362, ir kt.). Veikiausiai ji atsiradusi dėl slavų kalbų įtakos. 24 Ten, kur iliatyvas dar labai dažus (ypač vakarinių puntininkų pietinėje dalyje), konstrukcija ant + galininkas daugiau reiškia kryptį. Kryptį ji reiškia ir daugelyje kitų rytų 281 Aš unt Rīgu, pešė gal nuvežė (9). Nõ kep ont Bauški—da novažíojęt kad? (55). Dabar senelis su babūti sumislije užlptu un dūngu (56). Aisim un Tātlib. gaudit vėžu (57). Sesela bū.va ištekėjs ont Lāt(v)ijo (79). Klšk ont dkete viōdego (79). Norėje da ont Pānevėž osū.kė (111). Sukāsk pėlāns unt užūnti (112). Skū.benam on kultūras nāms (140ᵃ). Ar nerei̇k ont auš duot? (169). Bū.va unt ligōninė pašuntė, unt Vī.līno (232). Visi išlākste un visūs šōn(u)s (338). Dā gal kū pri.dedu un tūos kukurūžus (409). Be prielinksinių konstrukcijų, beveik visame aprašomųjų tarmių plote vietoje iliatyvo pavartojamas ir inesyvas. Pontininkams ir didesnei vakarinių puntininkų daliai šitokia vartosena vis dėlto nelabai būdinga, bet vakarinių puntininkų šiaurėje (apie Biržus) inesyvas vietoje iliatyvo vartojamas labai dažnai. Pvz.: A.š Sūo sī būvo nuvažiavīs (10). Šmākt tū raganūkšti. tam pėė (10). Reike stōt ārmijo (26). Kā tō neatai̇n pas mom s večūos? (54). Vaiks pasimslije ir išbėde tū ādatū šien (56). Vālge, vālge ir vėn pũp mukri.ta pastalė (56). Gaidžū.ks ilipė rešu.ti (57). Nedelōm suvedavam pūlk (57). Sėda vežīm ir parvažiava namė (59). O jis aiket tok of es grīčos! (79). Neilišk aketi (81). Senāu labė madō būdava peršlōs važiuot (111ᵃ). Tam dendarži suvāra gvals (112). Bažnīčo aidava bãs (169). Aik, dūmo, Ramīgale ošku ganīt (203). Tėte māna da aidava baužavō (338). Kurėnasi išėja (409). Apie Biržus pasitaiko net tokių atvejų, kai pažymimasis žodis reiškiamas inesyvu, o pažyminys — iliatyvu, ar atvirkščiai, pvz.: Eliksnėlis tuoj tām užalān, ilipė viršūnė ir sēdž (10). Mi.lts imaiša drungnañ vandenī (81). B.lte šitañ daikti ikīrita (172). Kitañ galañ sukraūk (203). Vietininkų mišimas — pačios lietuvių kalbos reiškinys. Ypač stipriai jis reiškiasi vakariniuose D है?ukuose. Svarbiausia jos priežastis — iliatyvo, kaip linksnio, nykimas. Tačiau aprašomosiose tarmėse šį mišimą, ypač inesyvo linksnio įsigalėjimą vietoje iliatyvo, tikriausiai dar skatino ir latvių kalbos kaimynystė, nes latvių kalboje gana dažnai vienodai sakoma dzīvōju mežā ir gāju mežā, sēž istabā ir iet istabā ir t. t.²⁶ Tai patvirtina ir tas faktas, kad kalbamasis mišimas stipriausias aprašomųjų tarmių šiaurėje, t. y. Palatvijyje. Čia visiškai neskiriama aik grīčo ir sēdž grīčo, ain namė ir būst namė (10). Nekelia abejonių, kad tik dėl latvių kalbos įtakos pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių šiaurėje atsirado tokie pasakymai, k. a.: láist vālo „paleisti“ (10) (latvių láist vaļā); Lietuvos tarmių (vietoj ant gali būti ir in), plg. K. Morkūnas, Rytų aukštaičių pietinė tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius 322, Vilnius, 1961, p. 359; J. Kardelytė, Linkmenų tarmė, kand. disertacija, VVU Rankraščių skyrius 295, Vilnius, 1961, p. 296, ir kt. 25 Kai kuriuose (ypač pontininkų) punktuose daugiskaitos inesyvas nuo sutrumpėjusio daugiskaitos iliatyvo atsiskiria s minkštumu. 26 Dažniausiai tai atvejai, kai nurodoma vieta, į kurią vidų įeinama (MLLVGr, t. II, p. 341). Tačiau, jeigu nurodoma, į kurią pusę kas vyksta, kryptis, latvių kalboje paprastai vartojama prielinksnių konstrukcija uz + galininkas, pvz.: Lai pasaule allaž tiekos uz augšu (ten pat). 282 li.pė žemė „nulipti“ (10) (latvių kāpt zemē); aĩ ōr „išeiti“ (10) (latvių iet ārā). Panašių leticizmų pasitaiko visame mūsų respublikos Palatvijyje, net ten, kur iliatyvas, kaip linksnis, nevartojamas (vidurio ir vakarų aukštaičių²⁷ bei žemaičių tarmių šiaurinėse dalyse). Išvados Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse prielinksinių konstrukcijų skverbimasis gana ryškus. Kai kuriais atvejais jų paplitimas duoda izoglosas (pavyzdžiui, prielinksniinės konstrukcijos vietoje iliatyvo), bet dažniausiai galima kalbėti tik apie lygiagrečių prielinksinių ir neprielinksinių konstrukcijų vartojimą ar vienos jų vyravimą. Su pontininkų ir vakarinių puntininkų riba, nustatyta pagal tvirtapradžių ám, án išvirtimą, nė viena kiek ryškesnė linksnius keičiančių prielinksinių konstrukcijų izoglosa nesutampa. Tačiau kai kurias fonetinių reiškinių izoglosas ar bendrąsias istoriškai naujesnių fonetinių reiškinių plitimo kryptis sintaksės reiškiniai remia. Intensyvaus prielinksinių konstrukcijų, išstumiančių iliatyvą, įsigalėjimo riba iš esmės sutampa su intensyvaus kirčio atitraukimo perėjimo į sąlyginį atitraukimą (iš trumpos galūnės į ilgą prieš einantį skiemenį) izoglosa²⁸. Intensyvus iliatyvo ir įnesyvo vartosenos maišimas visai sutampa su Biržų tarmei būdingu nuosekliu kirčio atitraukimu iš trumpos galūnės į ilgą ir trumpą šaknį²⁹. Mūšos upyno pakraščio Saločių tarmė, nors priklausanti puntininkams, bet daugeliu fonetinių ypatybių besišliejanti prie pontininkų³⁰, prie pastarųjų šliejasi ir šiame straipsnyje minėtomis sintaksinėmis ypatybėmis. Beveik visos istoriškai naujesnės (šiuo atveju — prielinksniinės) konstrukcijos aprašomosiose tarmėse plinta iš šiaurės (šiaurės vakarų) į pietus (pietvakarius), daugiausia iš Mūšos upyno. Kaip įrodyta, tokia kryptimi plito ir aprašomosioms tarmėms būdingas kirčio atitraukimas ir su juo susijęs žodžio galo trumpėjimas³¹. Galimas daiktas, tarp šių reiškinių galima įžiūrėti dėsningą ryšį. Žodžio galo trumpiesiems balsiams krintant ar redukuojantis, ilgiesiems — trumpėjant o dvibalsiams vienbalsėjant, vakarinių puntininkų, o ypač pontininkų kai kurių linksnių galūnės sutapo, ir linksniai be prielinksnių sakiniuose pasidarė nebepakankamai aiškūs. Vadinasi, prielinksniinių konstrukcijų pasirodymą ir stiprėjimą žymia dalimi galėjo nulemti tikslesnės sintaksinės diferenciacijos siekimas. 27 A. Jonaitytė, Šakynos tarmė, p. 351—352, ir kt. 28 Žr. žemėlapius prie J. Šukio straipsnio „Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių būdingosios fonetinės ypatybės“ (LKK, t. 5, 1962, p. 182). 29 Ten pat. 30 Ten pat. p. 175—183. 31 V. Grinaveckis, Galūnių trumpėjimas lietuvių kalbos tarmėse, „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto mokslo darbai“, t. 8, Vilnius, 1959, p. 97—104. 283 Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių32 punktų sąrašas33 Punkto Nr. | Punkto pavadinimas | Apylinkė | Rajonas 9 | Kuldūnai | Suosto | Biržų 10 | Nemunėlio Radviliškis | N. Radviliškio | „ 11 | Totorkalnis | Tabokinės | „ 26 | Nemajūnai | Nemajūnų | Pasvalio 27 | Užusiliai | Užusilių | Biržų 28 | Šleideriškis | Šleideriškio | „ 54 | Nairiai | Vaškų | Pasvalio 54a | Vaškai | „ | „ 55 | Saločiai | Saločių | Pasvalio 56 | Smilgiai | Smilgių | Biržų 57 | Pabiržė | Pabiržės | „ 58 | Juodžioniai | Parovėjos | „ 59 | Obelaukiai | Obelaukių | „ 79 | Kriaušiškiai | Gružių | Pasvalio 80 | Puodžiai | Puodžių | „ 80a | Manikūnai | Manikūnų | „ 81 | Dauknūnai | Krinčino | „ 82a—83a | Geidžiūnai | Geidžiūnų | Biržų 110 | Gailioniai | Svobiškio | Pakruojo 111 | Joniškėlis | Joniškėlio | Pasvalio 111a | Gustonys | „ | „ 112 | Pasvalys | Pasvalio | „ 113 | Šukionys | Jasiuliškių | Biržų 113a | Lebeniškiai | Lebeniškių | Biržų 114 | Gataučiai | Vabalninko | „ 139 | Dikonys | Dičiūnų | Panevėžio 140 | Jurgėnai | Jurgėnų | Pasvalio 140a | Švilpiškiai | Pampėnų | „ 141 | Barklainiai | Daujėnų | „ 142 | Mockūnai | Vabalninko | Biržų 169 | Medikoniai | Skaistgirių | Panevėžio 170 | Sereikonai | Pampėnų | Pasvalio 171 | Stumbriškis | Sodelių | Panevėžio 172 | Darsiškiai | Antašavos | Kupiškio 173 | Šalteniai | Palėvenės | „ 202 | Spirakiai | Berčiūnų | Panevėžio 203 | Piniava | Piniavos | „ 204 | Karsakiškis | Karsakiškio | „ 232 | Naujamiestis | Naujamiesčio | „ 233 | Pažagieniai | Pažagienių | „ 234 | Miežiškiai | Miežiškių | „ 268 | Dūdony s | Uliūnų | „ 269 | Narbutai | Narbutų | „ 302 | Raguva | Raguvos | „ 303 | Alukėnai | Traupio | Anykščių 338 | Alanta | Šilų | Ramygalos 32 Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmės buvo tiriamos 1954—1961 metais. Surinktoji medžiaga yra Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 33 Apylinkės ir rajonai čia duodami pagal 1962 m. administracinį paskirstymą. 284 Tęsinys Punkto Nr. | Punkto pavadinimas | Apylinkė | Rajonas 339 | Radžiūnai | Balelių | Kavarsko 373 | Meilūnai | Meilūnų | Ukmergės 374 | Taujėnai | Taujėnų | Kavarsko 408 | Bielazariškiai | Siesikų | Ukmergės 409 | Kunigiškiai | Kurėnų | Ukmergės 446 | Jakutiškiai | Atkočių | „“ БОЛЕЕ ВАЖНЫЕ СЛУЧАИ ПРОНИКНОВЕНИЯ ПРЕДЛОЖНЫХ КОНСТРУКЦИЙ В ГОВОРАХ ПОНТИНИНКОВ И ЗАПАДНЫХ ПУНТИНИНКОВ Й. ШУКИС Резюме В статье рассматриваются некоторые предложные конструкции, наряду с которыми в говорах восточных аукштайтов понтининков и западных пунктинников в соответствующих значениях употребляются и беспредложные падежи. Так на юге описываемых говоров хорошо сохранился дательный падеж назначения, напр.: Pīrmalak(v)s (grādus) páškir(i) sėklę abu dūonę, ūntralak(v)s—givulām, а на севере в этом случае чаще употребляется предложная конструкция dėl с родительным падежом, напр.: Pali.k bū.lbu del sėklos. Творительный орудийный в данных говорах значительно чаще употребляется с предлогом su, напр.: Nò, nejomk sę rọnk’i, válgok sę šaukšt, хотя встречается и без предлога, напр.: Sėnai pjautuvais rugis nupjāudava. Творительный сопроводительный, наоборот, в описываемых говорах чаще всего употребляется без предлога, напр.: Bū.va drūts ūžols kāur vi.dūr, однако встречается и с предлогом su, напр.: Mūsu kārve su baltōm kōjom. Древние местные падежи — адессив и аллатив — уже полностью заменены разными предложными конструкциями. Описываемые говоры также пересекает изоглосса исчезновения иллятива. На большей части территории говора понтининков, как и в большинстве говоров южной и западной Литвы, иллятив вышел из употребления (сохранились только окостеневшие формы šalin, laukan, kieman, ставшие наречиями). Иллятив заменяется предложными конструкциями į с винительным падежом, напр.: Isikāla į mistėl givėn, или ant с винительным падежом, напр.: Kišk ont āketė vīdėgo. Иллятив ещё весьма часто употребляется в центре и на юге западных пунктинников, напр.: Bažnīčon baise žmōni.s nebėrū. Nuvāžiujam į Ragu.von, į Panavižīn, į Miėškos, į Ragu.vėlen, į Truškūnos. Šuklėsim kokōsin insipīly, vālgidava. Даже самый стойкий местный падеж — инессив — в бассейне 285 реки Муша (главным образом — на севере понтининков) в некоторых случаях заменяется предложной конструкцией terp (tarp) с родительным падежом, напр.: Vērd terp pьoda. Предложные конструкции в описываемых говорах, также как и оттяжка ударения, распространяются главным образом с севера (с северо-запада) на юг (на юго-восток). Интенсивная оттяжка ударения (особенно в бассейне реки Муша) привела к сокращению конца слова (краткие гласные выпали, долгие — сократились, дифтонги монофтонгизировались), и многие падежи без предлогов в предложениях стали недостаточно ясными. Одной из основных причин, вызвавших появление и укрепление предложных конструкций, очевидно, было стремление к более точной синтаксической дифференциации.