Daži vērojumi Latvijas PSR dienvidrietumu daļas toponīmikā

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA Kai kurie pastebėjimai apie Latvijos TSR pietvakarinės dalies toponimiką V. DAMBE Nagrinėjama teritorija pasirinkta nuo Baltijos jūros pakrantės – Rucavos – vakaruose iki Mūšos upės, t. y. Ceraukstės, rytuose, apytikriai iki Liepojos, Skrundos, Saldus, Dobelės, Jelgavos šiaurėje ir mūsų kaimyninės respublikos – Lietuvos TSR – pietuose. Tiksliau apibrėžiant ribą su Lietuva, reikia pasakyti, kad nagrinėjama teritorija čia tęsiasi nuo Kretingos rajono iki Pasvalio rajono (pagal 1956 m. žemėlapį). Minėtos teritorijos vakarinėje dalyje iki XIII a., t. y. iki vokiečių ordino atėjimo, gyveno kuršiai, rytinėje dalyje – žiemgaliai. Po sunkių ir nesėkmingų kovų už laisvę XIII a. pabaigoje žiemgaliai išsisklaidė ir buvo išblaškyti. Kalbos duomenys leidžia spręsti, kad dalis jų apsigyveno ir buvusios kuršių teritorijos pietinėje dalyje palei dabartinę Lietuvos sieną, išskyrus kai kuriuos valsčius, pavyzdžiui, Rucavą, Duniką, Nīgrandą. Tokią mintį savo laiku jau buvo išsakęs J. Endzelīns FBR V 9 straipsnyje „Pastabos apie žiemgalių vardą ir tarmę“. Šią mintį patvirtino ir toponimikos medžiaga. Žinoma, kaip ir buvusioje kuršių teritorijoje, čia greta žiemgališkų ypatybių pasitaiko ir viena kita kuršiška ypatybė, pavyzdžiui, kai kurie vietovardžiai turi grynai kuršišką tautosilabinio garso junginio -ir- pailginimą prieš priebalsį arba tolesnį jo balsio pakitimą, kaip -birze (ne -birze) me Priekulėje U IV 95, Zirņu degšna (ne Zirņu-) me Sātiņi U IV 156. Savo ruožtu senosios Žiemgalos centre, aplink dabartinę Dobelę, XIII a. pabaigoje įsikėlė latgaliai, t. y. latviai, po to, kai nugalėti žiemgaliai iš ten buvo išvaryti arba pabėgo. Šioje apylinkėje viena kita žiemgaliams būdinga ypatybė galėjo išnykti ir atsiskleisti kaip tam tikra latvių ypatybė. Latvijos TSR pietvakarinės dalies toponimikoje, apimančioje ir hidronimiką, atsispindi: 1) kuršiškos ypatybės grynai kuršiškose apylinkėse; 2) žiemgališkos ypatybės žiemgališkose apylinkėse ir 3) lietuvių kalbos įtaka, ypač palei Lietuvos sieną. 247 1. KURŠIŠKOS IR ŽIEMGALIŠKOS YPATYBĖS 1. Balsių ilgumas prieš tautosilabinį r ir anaptiksė Viena būdingiausių kuršių kalbos ypatybių yra senųjų trumpųjų balsių pailgėjimas prieš tautosilabinį r ir po jo einantį priebalsį. J. Endzelīns tai seniai pripažino (žr. La. gr. 2. § 5, 64. §, 65. §). Jei latvių literatūrinėje kalboje ar ir er, tariami tęsiamai ir su krintančia intonacija, virsta ār ir ēr, o laužtinė intonacija balsio nepailgina, tai kuršių tarmėse ilgai tariami ir tęsiamos bei krintančios intonacijos ar, er, ir laužtinės intonacijos atvejais; be to, Kursos pietvakariuose prieš tautosilabinį r ir po jo einantį priebalsį, nepriklausomai nuo intonacijos, pailginami ir i ir u. Be to, šis ir ir ūr kai kur virsta ier ir uor. Taigi ten, kur tariamas garsų junginys ar, sakoma: Bārta (u E II 161, buv. valsčius E II 38; plg. liet. Bartuva u Luk 159; žiemgalių tarmėse: Bar̦ta, Bārtava), Vārnupis u Rucavoje U IV 99 (liet. Varnupỹs buv.; Biržų valsč. Lki; žiemgalių tarmėse: Var’nupe), Sarte2 u Aizvīkai U IV 18 k (liet. Sartė buv. Girkanio valsč. Lki; žiemgalių tarmėse būtų: Sar’te) ir kt. Su garsų junginiu er, pavyzdžiui, Bēržnieki2 z Ciecere U IV 113 (žiemgališkai būtų: Ber’žnieki), Cērps z Asītė U IV 13 (žiemgališkai: Cēr’ps), Pērkuōns2 z Asītė U IV 13, Rucavoje U IV 97 k (žiemgališkai: Pēr’kuōns), Zeberkši2 z Ciecere U IV 113 (žiemgališkai: Zeberkši). Su garsų junginiu ir: Girkales (literatūrinėje kalboje: Dzir̦kales-) griovys Rucavoje U IV 99 (plg. liet. Girupis u Luk 167), Malkirte di Rucavoje U IV 99 (literatūrinėje kalboje: Malkcirte arba Malcirte), Zvirbulis z Rucavoje U IV 97 (literatūrinėje kalboje: Zvirbulis; plg. liet. žvirblis Dlž). Su garsų junginiu ur: Kūrša namas z Rucavoje U IV 96, Kuōrši (arba Kurši) z Ciecere U IV 113 (literatūrinėje kalboje ir žiemgalių tarmėse: Kurši), Pūrvs z Nīgrandoje U IV 47 (literatūrinėje kalboje Purvs), Jūrgu dvaras Nīgrandoje U IV 47 (literatūrinėje kalboje: Jūrgu-). Kuršių teritorijoje balsių trumpumas išliko tik pavieniais atvejais žiemgalių tarmėse ir netoli Lietuvos sienos, pavyzdžiui, Rucavoje Bārbina namas U IV 97 (vietoj laukiamo Bārbina-), Stērvens2 z Asītė U IV 13 (vietoj Stērvens) ir kt. Savo ruožtu būdingiausiu žiemgalių kalbos požymiu reikia laikyti pirminį balsių trumpumą tautosilabiniuose junginiuose su r prieš priebalsį, t. y. senųjų trumpųjų balsių išlaikymą. Ypač seniau šis pirminis balsių trumpumas buvo susijęs su anaptikse, t. y. trumpo balsinio garso įterpimu po -r. Dabar kasdienėje šnekamojoje kalboje anaptiksė dažnai išnyko arba nyksta, o pirminiai trumpieji balsiai taip pat taikosi prie literatūrinės kalbos tarimo, nes sparčiai kylant kultūros lygiui, literatūrinės kalbos, girdimos radijo ir televizijos laidose ir mokomos mokyklose, įtakoje tarmių ypatybės sparčiai nyksta. Tarmių ypatybių nykimą skatina ir atvykėliai iš kitur. Tik pačių vyriausių gyventojų bei ikimokyklinio amžiaus vaikų kalboje, taip pat vietovardžiuose ir pavardėse dar pastebima tendencija išlaikyti pirminį balsių trumpumą ir anaptiksę. Anaptiksę kaip galimą senosios žiemgalių tarmės požymį nurodė J. Endzelīns, pavyzdžiui, La. gr. 2. § d ir 66. §), „Latvių kalbos garsai ir formos“¹ 2. § d ir 1 Rygoje, 1938. 248 64. §. Yra vietovių ir buvusioje žiemgalių teritorijoje, pavyzdžiui, kaip jau anksčiau minėta, gana plačiame ruože aplink Dobelę, kur tokio reiškinio nepažįstama. Manoma, kad čia bus atsikėlę latgaliai, arba latviai, iš vėlesnės Latgalos, Vidžemės teritorijos. O buvusios kuršių žemės pietinėje dalyje anaptiksė žinoma; ten, kaip sakyta, XIII amžiuje bus apsigyvenę žiemgaliai. Žiemgališkų vietovių vietovardžiuose pirmykščiai trumpieji balsiai randami senesniuose užrašuose, pavyzdžiui, 1811 m. Džūkstėje užrašytas sodybos pavadinimas „Kareckle“, o 1835 m. vietoj jo jau „Karkle“ U V 403 = Kārkli, 1811 m. Elejoje z „Tscheresi“, vėliau Čērši U V 406, 1811 ir 1835 m. Jaunpilyje, atitinkamai Smukose arba Remtėje, „Turake“ U V 485 — vėliau Turķi (?), XIX a. pabaigoje pl Blīdenėje „Barabala“ B U V 470, vėliau Bar'balas. Trečiajame dešimtmetyje pirmykščius trumpuosius balsius žiemgalių teritorijoje žymėjo J. Plāķis savo universiteto išleistame vietovardžių rinkinyje. Anaptiksės balsis ir tuomet dažnai būdavo toks trumpas, kad jo kokybės nebuvo galima nustatyti. Dabar anaptiksę pastebėti dar sunkiau, nes ji dažnai visiškai išnykusi arba palikusi tik menkus pėdsakus. Tuo autorė įsitikino 1961 m. vasarą, po aštuonerių metų vėl apėjusi tipišką Žiemgalos tarmės teritoriją — Blīdenę, senosios Žiemgalos vakaruose. Tik viena sena močiutė pasiuntė pas savo draugę ir liepė eiti pas Stemberģene, kurią visi kiti vadina Stember’ģeni arba Stemberģeni. Pažymėtina, kad trečiajame dešimtmetyje visi vietos gyventojai čia taisyklingai ir gana aiškiai tarė anaptiksę. Dar 1953 m. anaptiksė dažnai buvo girdima. Trečiojo dešimtmečio užrašuose įterptųjų balsių kokybė geriausiai užfiksuota žiemgalių teritorijoje, esančioje senosiose kuršių žemėse, pavyzdžiui, Ezerėje, Kursišiuose, Ruboje ir kt. Pavyzdžiui: Var'nas z Ezerėje U IV 115 „Vārnas“, Ber'zi z Kursišiuose U IV 129 „Bērzi“, Ver'ša liūnas Ezerėje U IV 116 „Verša-“, Ver'mji z Kursišiuose U IV 129 „Vērmi“, -birze me Ruboje U IV 150 „-birze“, Zvir'buļi z Ezerėje U IV 115 „Zvirbuļi“, Jur'gu muižu Ezerėje U IV 115 „Jurgu-“, -pur'vs pl Bārtoje U IV 69 „-purvs“. Senosios Žiemgalos teritorijoje jau ketvirtajame dešimtmetyje anaptiksės balsis užfiksuotas ne taip aiškiai. Yra vietų, kur jo kokybę pavyko nustatyti, pavyzdžiui, Anneniekuose ti Atsperētenes tilts U V 456 „Atspertenes“, Lieplatonėje z Staraki U V 426 „Stārki“, me -pur'vs U V 427 „-purvs“, Zaļeniekose z Ķer'kšļi U V 451 „Ķerkšļi jeb Ķērkšļi“, di Var'žu dīķis U V 451 „Varžu-“ ir kt. Kitose vietose anaptiksė žymėta arba maža apversta e raide, nurodančia trumpą, neaiškios kokybės garsą, pavyzdžiui, Bikstuose u Ber'ze U V 468 „Bērze“, Blīdenėje Starka dīķis U V 469 „Stārka-“, Lestenėje z Spir'gas U V 486 „Spirgas“, Vilcėje z Zirni U V. 443 „Zirni“ ir kt.; arba žymėtas tik atitinkamų tautosilabinių garsų trumpumas, pavyzdžiui, Bikstuose pl -kārkļi U V 468 „-kārkļi“, Vecaucėje di Ģēr'vis U V 463 „Ģērv is“ ir kt. Remiantis penktojo dešimtmečio Latvijos TSR Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto ekspedicijų medžiaga, tiksliau nustatomos sritys, kuriose anaptiksė dar daugiau ar mažiau girdima, ir tos, kuriose ji išnykusi, užleisdama vietą bendrinės kalbos tarimui. Anaptiksė daugiau ar mažiau aiškiai, dažniau ar rečiau vartojama, užfiksuota ir keliose vietose, apie kurias iki šiol nebuvo žinių, pavyzdžiui, Īlėje, Penkulėje, Sniķerėje, Ukruose, Vadakstėje, Vilcėje — senosios Žiemgalos teritorijoje — ir retai Saldus apylinkių pietrytinėje dalyje, senosios Kuršo teritorijoje. Ekspedicijose anaptiksės nebeužfiksuota Aizviķiuose, Bārtoje, Bunkėje, Embūtės pietuose, Gramzdoje, Sātiņiuose, 249 Vaiņodėje — senosios Kuršo teritorijoje — ir Platonėje — senosios Žiemgalos teritorijoje, kur anaptiksė anksčiau buvo žinoma. Ar anaptiksės garsas visur buvo vienodas, tiksliai nustatyti negalima. J. Endzelīns La. gr. 66. § teigia, kad kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Ezerėje, Nicėje, Virgėje, tai buvo įprastas a garsas, o kitur, dažniausiai po er — visai trumpas e, po ar, ir, ur — trumpas a, rečiau trumpas e. Retai anaptiksėje išgirstas trumpas i, pavyzdžiui, Lielplatonėje. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Strutelėje, Vecaucėje, anaptiksės balsio atspalvio nustatyti nepavyko. Kruopščiai ištyrus Blīdenę, padaryta išvada, kad po tautosilabinio r, einančio po a, įterpiamas trumpas a, pavyzdžiui, Bārbala pl p „Bārbala“; po i — trumpas a, kartais e, pavyzdžiui, Biŗāži z p „Birži“, Stiŗānu arba Stiŗēnu plāvele pl p „Stirnu“; po e, kuris dėl anaptiksės poveikio visada yra platus, — trumpas platus e, pavyzdžiui, Beŗže u p „Bērze“; po u — trumpas a, pavyzdžiui, Vēbuŗaga me p „Vēburga“. Kitose žiemgalių teritorijos vietose, jei anaptiksės balsio atspalvis girdimas, su tam tikromis variacijomis pastebimos panašios apraiškos. Po tautosilabinio ar paprastai įterpiamas trumpas a; tik retkarčiais, pavyzdžiui, Kursišiuose, greta a girdimas trumpas e, pavyzdžiui, Kar'kliņi z U IV 129 „Kārkliņi“. Po er įterpiamas ir a, pavyzdžiui, Kerakšli z Zaļeniekos U V 451 „Ker(k)šli vai Kērkšli“, ir siauras e, pavyzdžiui, Vermji z Kursīšos U IV 129 „Vērmi“, ir platus e, pavyzdžiui, Beŗzi z Kursīšos U IV 129 „Bērzi“. Po ir pastebimas ir įterptasis a, pavyzdžiui, Sirəsniņas z Ezerē U IV 115 „Sirsniņas“, ir e, pavyzdžiui, Birəznieki² z Rubā U IV 149 „Birzenieki“, ir platusis e, pavyzdžiui, Girēti mz Nicā U IV 86 „Gir(i)ti“, taip pat i, pavyzdžiui, Spirģis pavardėje Nicėje U IV 87 „Spirģis“. Po ur paprastai girdimas a, pavyzdžiui, Burəbas z Nicā U IV 86 „Burbas“, tačiau kartais ir e, pavyzdžiui, ten pat Nicėje Urbēņi² U IV 86 „Urbēņi“, ir platus e, pavyzdžiui, -purēvs Kursīšos U IV 130 „-purvs“. Blīdenėje trumpai įterpto balsio a atspalvis aiškiausiai girdimas po ur. Blīdenės ir daugelio kitų žiemgalių tarmių ypatybė, ypač senosios Žiemgalos teritorijoje ir jos apylinkėse, pavyzdžiui, Auros, Bikstuose, Īlėje, Jaunpilyje, Lielaucėje, Ruboje, Vadakstėje ir kt., yra ir tai, kad tautosilabinio r tarime girdima intonacija, jei atitinkamas skiemuo iš pradžių (taip pat ir bendrinėje kalboje) tariamas tęstine arba laužtine intonacija, tačiau intonacijos negirdėti, jei skiemuo tariamas krintamąja intonacija, pavyzdžiui, Kaŗāavu kalns ka, -safags mzs, bet Darza dīķis di Blīdenėje p. Dažnai tautosilabiniai ar ir er, kai tariami tęstine arba krintamąja intonacija, įgyja bendrinės kalbos balsių ilgumą. Kai kur dar yra išlikę anaptiksės pėdsakų ir tokiais atvejais, nors balsis pailgėjęs, pavyzdžiui, Penkulėje, Zaļeniekose ir kt. 2. Tautosilabinis n Kaip jau yra nurodęs J. Endzelīns veikale *Latvių kalbos gramatika*, 2. § c, 83. §, kuršiai savo kalboje išsaugojo tautosilabinį n, kuris latgalių, t. y. latvių, kalboje išnyko. Vietovardžiuose šis n visiškai atsispindi. Žinoma, kadangi kiekvienoje apylinkėje vyko nuolatinė gyventojų kaita — vieniems išvykstant, kitiems atvykstant, o šeimoms pasipildant žmonėmis iš kitų kraštų, — vietovardžiuose nuosekliai neatsispindi visais atvejais nei ką tik minėta ypatybė, nei kitos, tačiau senoji kuršių tendencija tebėra pastebima ir šiandien. To nerodo tie vietovardžiai, kurių pagrindas yra germanų ir lyvių kalbų skoliniai, kuriuose tautosilabinis n kartais išlieka ir latvių (t. y. visos latvių tautos) kalboje, pvz., Ēlandes butka mz Nīgrandā U IV 47 < v. Elend, Lindas² mz Nicā U IV 86, Lindas mājas z Pērkonē U IV 91, 250 Lindenē2 pl Skrunda U IV 159, Lindenes pl Lutriņos U IV 134 < v. Linde; plg. taip pat est. Lindi c.2 Žinoma, kad tautosilabinis n ne tik kuršių, bet ir visoje latvių kalboje išliko ir skoliniuose iš lietuvių kalbos, pavyzdžiui, Laņkutis U IV 73 arba Laņkuči E II 38 z Dunikā, Laņkutis z Rucavā E II 44, Laņkuti mz Nicā U IV 86; plg. liet. Lankučiu kaimas c Klaipėdos rajone Lats 779, liet. pv Lankutis ir pr. pv Lankut Trautm 51 s. v. Lankut. Tačiau buvusiame kuršių krašte yra tiek daug vietovardžių su išlikusiu tautosilabiniu n, kad visų jų skolintiniais laikyti negalime. Čia aptinkame, pavyzdžiui, žodį banda — Bandas kalnas Aizputėje E II 5, Bandēnes neap Briņķos E II 11, pl Embūtē U IV 32, Bandēnieku sudmalas Pērkonē U IV 91 ir kt.: bānda I 1 „žemės sklypas arba jame pasėti javai, kuriuos šeimininkas skiria samdiniui kaip atlyginimą“ ME, iš kurio kilęs liet. bandā 1 Dlž, vv Banda buv. Smalvų valsčiuje Apg 539, pr. vv Bandayn ir Bandun Apr 16 ir kt. Latvijos, arba latvių, teritorijoje tai atitiktų *buoda. Patį žodį laņka, jo vedinius ir junginius aptinkame vietovardžiuose maždaug 60 vietų kuršiškoje aplinkoje3, pavyzdžiui, Laņka pl (ir neap) Lažā U IV 45, E II 18, Nīgrandā U IV 48 ir kt., Laņkas dārzs la Rucavā p, Laņksež z Durbē E II 39; plg. liet. laņkā Dlž, Laņkā la buv. Panemunės valsč., pl buv. Balninkų valsč., vs buv. Imbrado valsč., Laņka pl buv. Panemunės valsč., Laņkakjemis c buv. Kruonos valsč., Laņkupis u buv. Sedos valsč. ir kt. Lki, Lankos Lauko kaimas c Plungės rajone Lats 779, pr. vv Lankaym Apr. 82. Plg. taip pat bažnyt. slavų ląnka „įlanka, slėnis, pieva“, rus. лука „vingis, kreivumas, upės vingio pieva arba miško žemė, dauba, slėnis“, lenk. łąka „pieva“ LeW 339. Latviškai čia atitiktų žodis luoka. Teka didelė upė Veņta E II 158 = liet. Ventà Lki, Rucavoje yra sodyba Meņca E II 44, Gaikuose Meņču pļava U IV 121 k, Vecpilyje Meņču purvs U IV 105 ir kitur panašios darybos. Tikrai latviškai būtų *miecā, *miece; plg. liet. mēņķe Dlž, LeW 436. Šen bei ten ir Kurše vietovardžiuose pasitaiko žodis liņga, pavyzdžiui, Liņga ez Nogalē E II 118, Liņgas dīķis Zantē U IV 239 k, „Liņge“ z 1858. g. Grobiņā U IV 81 ir Pērkonē U IV 93. Žodį liņga gali atitikti mums žinomas svaidomasis įrankis liņga, kuris, matyt, < lib. ling arba liņga LW 195, 198, arba est. ling „праща (svaidyklė, linga)“ J. Tamm 285, tačiau šio žodžio šaknis gali būti ir ta pati kaip lietuvių žodyje liņginti, liņguoti Dlž, t. y. latvių „ļigot, ļigoties“, arba liņge 1 „liksts“ Dlž; plg. taip pat LeW 331 s. v. laigyti. Turime miestą Skrunda, kurio tikrai latviška forma būtų *Skrūda. Čia pateikti tik keli pavyzdžiai: jų yra daug, ir jie patvirtina J. Endzelīno išvadą apie tautosilabinio n išlikimą kuršių ir jų palikuonių kalboje. Apie senovės žiemgalių kalbos ypatybes rašyta nedaug. Čia paminėtini anksčiau nurodyti J. Endzelīno teiginiai apie balsio trumpumą tautosilabiniuose junginiuose prieš priebalsį r, P. Šmita spėjimai apie ķ, ģ tarimą kaip ķ, ģ straipsnyje „Apie žiemgalių ir sėlių tautybę“ FBR I 48 ir tolesni, taip pat K. Būgos pastabos prie šio P. Šmita straipsnio — Kalba ir Senovė I 85. Išsamiai išanalizavęs tipiškos žiemgalių tarmės vietovės — Blīdenės — vietovardžius ir nustatęs jų paplitimą 2 Lvv I 2, p. 308, s. v. līndas2. Daugelio tokių vietovardžių pagrindas taip pat gali būti liet. veiksmažodžio lišti šaknis, sutinkama, pavyzdžiui, liet. vediniuose lindynė, lindynė „slėptuvė, pastogė, slėptuvė“ LeW 377 s. v. lišti. Plg. taip pat liet. vv Lindynė pu buv. Varnių valsč. Lki, Lindynės me buv. Viduklės valsč. Lki, Lindynė pu buv. Varnių valsč. Lki ir kt. 3 Žr. Lv I 2, 256—258. 251 visoje Latvijos TSR teritorijoje V. Dambe, akademikui J. Endzelīnui skirtame jubiliejiniame straipsnių rinkinyje, 1959 m. išsakė mintį, kad galbūt tautosilabinio n išlikimą, kaip ir lietuvių, senprūsių bei kuršių kalbose, galima laikyti žiemgalių kalbos ypatybe, skiriančia ją nuo latgalių, t. y. latvių, kalbos. Žinoma, tarp vietovardžių čia yra ir vienas kitas toks, kuriame tautosilabinis n išnykęs arba greta vartojamos abi formos — su tautosilabiniu n ir be jo, pavyzdžiui, Luōkene arba Lūocene pļ p, o Lāņkas me p, Lāņkas pļ p (plg. liet. lankà ir kt.; žr. aukščiau), Rinka(s) strauts arba Rika strauts stt ir pļ p (plg. liet. Rinkai + mu buv. Mērķinės valsč., Rinku viensėdis Nemenčinės rajone Lats 907) ir kt. Dalis yra skolinių, kuriuose tautosilabinis n dėsningai išliko, pavyzdžiui, germanų kalbų skoliniai, kaip Brandavīnene pļ p < latv. brandewin, Grenču kruogus < v. Grenze, Rundāle pļ p < vok. vid. rundel „tai, kas padaryta apskrita“ MnW III 531. Keletas skolinių yra iš lyvių kalbos — Īņi + z p, Īņu ezers p < lyv. i’nnõ „užmigti“ LW 73, uņ „miegas“ LW 452, Kangaru kalns p < lyv. kāngar „banguotas žemės pakilimas (miške)“ LW 112. Namų vardą Briņķi E II 143 ir p reikia laikyti lituanizmu: liet. brinkti Dlž, LeW 53 (s. v. brangùs), Lž I 863 arba brinkis Lž I 861, Lž 126. Maždaug aštuonių Blīdenės vietovardžių pamatiniai žodžiai su tautosilabiniu n turi atitikmenų lietuvių kalboje, pavyzdžiui, jau anksčiau minėti banda, lanka, taip pat Baņdzene pļ p < baņga ME (plg. liet. bangà Dlž, Lž), Buņci z E II 143 ir p (pagal turimas žinias aptinkamas 7 vietose kuršiškoje ir 7 žiemgališkoje teritorijoje; plg. liet.: buņķis arba buņķis Lž I 953, 954). Čia dar paminėtini vietovardžiai: Ēņcene pļ p: liet. enkiuoti Lž, ēņgti Dlž; Ģiņterenes pļ p: liet. ģiņtaras Dlž (latv. dzintars arba dzītars ME); Īņdžu māja + z p: liet. iņgsti LeW 10 s. v. angùs, iņgti Dlž, iņgti Dlž, iņgis Dlž; Vēņteru kalns p: liet. vēņteris Dlž ir kt. Maždaug devyni Blīdenės vietovardžiai su tautosilabiniu n neturi tiesioginių atitikmenų lietuvių kalboje, pavyzdžiui, Dūņki z E II 143 k: latv. duokis ME arba duocis „druskos indas“ (?), Īņta kalns p: pavardė Inte, s. v. Indriķis, Ulmaņa vārdnīcā 351, Juņgaiņis pļ p: latv. Jūgaiņi (kaip z Penkule E II 81): latv. jūgs ME (liet. jungas Dlž), Kļeņces z E II 143 k: latv. kliecis „kepalo apačia, kai ji gliti, gleivėta“ ME, kliekis 1 „gliti, gleivėta masė, sunkus molingas dirvožemis“, 2 „neiškepusi, gliti duona“ ME, saklieķēties „tapti glitiam, gleivėtam“ ME (?); Plūņci z E II 132 ir p: latv. plūcis „sakoma apie žmogų, kuris yra visiškai permirkęs (permerktas lietaus)“ EH (plg. taip pat liet. plūnkti 4 Dlž); Puņkas pļ p, Rinkas- pļ, str (žr. aukščiau) ir kt.4 Daugelis šių Blīdenėje aptinkamų žodžių vietovardžiuose pasitaiko ir kitose žiemgališkose teritorijose. Be to, kitur žiemgališkoje aplinkoje taip pat aptinkama daug žodžių su tautosilabiniu n, kurių didelės dalies negalima laikyti skoliniais. Paminėkime tik keletą. Antai Vecaucėje yra Aņģes z E II 129, Aņģu purvs Ilē U V 480, Aņģi z Bērzē E II 72, Aņģenes pļ Bērzē U V 388 ir p ir kt. Galima manyti, kad čia atitinka liet. angis Dlž, latv. uodze ME, pr. angis, lot. anguis LeW 10 s. v. angùs. Šis žodis aptinkamas ir kai kuriose Šiaurės Vidžemės vietose (pvz., Aņģis pu Sēļos p, z Ģēros E I 92, Aņģi z Ternējā E I 107, Aņģa kalns la Sēļos p, Aņģene Burtnieku ežero įlanka ir Aņģītis + ez, la., pu ir +z Sēļos p, Aņģītis z Rencēnos E I 101 ir kt. Lvv I 1 s. v. aņģes), 4 Daugiau apie šiuos žodžius žr. V. Dambe straipsnyje „Blīdenės vietovardžiai kaip praeities liudininkai“, akad. J. Endzelīno garbei skirtame Raštų rinkinyje, Ryga, 1959, 436—438. 252 kur tai gali būti gretinama su ig. hang „сургоб“ J. Tamm 85, tačiau neatmestina, kad ir ten kadaise būta žiemgalių, kurių kalbos pėdsakų liko vietovardžiuose. Tai patvirtina ir dalis kitų vietovardžių, iš kurių kai kurie toliau dar bus paminėti šiame straipsnyje, taip pat kai kurie kiti kalbiniai liudijimai, kurie čia išsamiau nebus aptariami. Atkreipsiu dėmesį tik į neišspręstą latvių kalbos vidurio tarmės, arba rašomosios kalbos arealo, kilmės problemą. Vidurio tarmės šnektos kerta Latvijos TSR teritorijos vidurį iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamos Vidžemės vidurio ir Žiemgalos vietoves. Paprastai manoma, kad nuo XIII a. Latgaloje ir Vidžemėje (išskyrus lyviškąją teritoriją vakaruose) gyveno latgaliai arba latviai5, kurie XIII a., po žiemgalių pralaimėjimo, taip pat atsikėlė į Žiemgalos vidurį, o jų kalba tapo vidurio tarmės šnektų pagrindu. Vis dėlto kyla klausimas, ar šios vidurio tarmės susidarymas iš esmės nesusijęs būtent su žiemgaliais, kurie savo laiku būtų gyvenę ir Vidžemėje. Žiemgaloje tėra viena tarmė, o latgalių arba latvių palikuonys turi dvi: vidurio tarmės juostą, gana panašią į Žiemgalos šnektas, ir gerokai nuo jų besiskiriančią aukštaičių tarmę. Kai kuriuos aukštaičių kalbos reiškinius galima paaiškinti vėlesnėmis įtakomis, tačiau ne visus. Todėl esama pagrindo manyti, kad žiemgalių įtaka Vidžemėje kadaise buvo reikšminga. Kada ir kokiu mastu jie ten būtų atsikėlę, patikimų žinių nėra — ar XIII amžiuje, bėgdami po pralaimėjimo laisvės kovose arba ordino ištremti, ar ten atsidūrė gerokai anksčiau. Ž. de Lanua (Gillebert de Lannoy) XV a. pradžioje savo kelionės aprašyme6 mini žiemgalius ir kelyje iš Rygos į Narvą. Pastaruosius porą dešimtmečių archeologai žiemgalių problemos Vidžemėje netyrinėjo. Ketvirtajame dešimtmetyje žiemgalių pilkapiai aptikti Vidžemėje, Lielstruopėje, Vecpiebalgoje, Krapėje, Krimuldėje, Keipenėje, Lygatnėje, Nitaurėje7, t. y. teritorijoje į pietvakarius nuo anksčiau minėtos Anģu radimvietės. Šie radiniai nebuvo kvestionuoti, o Latvijos TSR archeologai E. ir R. Šnorės įsitikinę, kad tai iš tiesų žiemgalių kapai, kaip per konsultaciją teigė Latvijos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologė E. Šnorė. Tiek kuršių, tiek žiemgalių aplinkoje, o ypač Vidžemėje palei pajūrį, vietovardžiuose pasitaiko žodis reņģe. Jei Vidžemėje, o pastaruoju metu ir kai kur šiaurinėje Kuršo dalyje8 jis gali būti siejamas su jūros žuvelės pavadinimu — reņģi „clupea harengus L“ ME, kuri lietuviškai vadinama strimala, strimulė, strimelė „mellota vulgaris“ LeW 923 (čia laikoma galimu germanizmu) ir atitinka lyv. reņģ9, tai Žiemgalos ir likusio Kuršo reņģe jokiu būdu negali būti siejama su šia žuvyte, nes ji pati čia paprastai vadinama strimalu, kaip ir lietuvių kalboje, arba kai kur siļķu10. Keletas čionykščių vietovardžių pavyzdžių: Reņģe +mu Zebrenėje E II 139, 5 Žr. Latvijos teritorijos XIII a. žemėlapį leidinyje „Latvijas PSR vēsturē“, I, tarp p. 68 ir 69, Rygoje, 1953. 6 Paskelbta F. G. Bunge. Archiv für die Geschichte Liv- Esth- und Curlands, V, Dorpat, 1847, 171. 7 Duomenys pagal „Latvijas vēsture“, I, 1, Rygoje, 1938, 106. 8 Pvz., Strazdėje — ZA Kalbos ir literatūros instituto tarmių žodžių kartotekoje, Dzircienėje EH, Kandavoje, Laidzėje — pagal ZA Kalbos ir literatūros instituto mokslinės bendradarbės M. Graudiņos stebėjimus. 9 Kaip nurodyta ME s.v. reņģe, tai gali būti skolinys iš latvių kalbos, arba< v. He-ring per kuršius. Plg. taip pat LW 333. 10 Kaip, pavyzdžiui, Ventspilyje, Popėje EH s.v. reņģe; pataisyta pagal M. Graudiņos stebėjimus. 253 u > Tērvete E II 158 k, anksčiau valsčiaus dalis Ezerėje U IV 116, Reņģes dvaras +mu Ruboje U IV 149, Reņģes pieva(os) Bukaišiuose U V 392, Mežmuižoje U V 418 ir kt. Šiose vietose žodis reņģe turi visai kitą reikšmę. Kai kur čia grāvį vadina reņģe, pvz., Nīcoje. Kai kur reikšmė dar nenustatyta. Plg. liet. Reņģe buv. Žagarės valsčiuje Lki ir reņģti LeW 719. Keletą kitų pavyzdžių su tautosilabiniu n žr. toliau, aptariant k, ģ. 3. k, ģ > c, dz vietoje k, ģ Par kursisku īpatnību J. Endzelīns La. gr. 2. § c un 87. § uzskatījis c un dz k, ģ vietā11. Vietvārdos tas lielā mērā apstiprinās. Te rodam Ceņkuoni pgd un Ceņkuonas2 c Pērkonē Lvv I 1: liet. keņkti Diž12, Ceņtupus z Edolē E II 148; liet. kentulys Lž V 572. Bij. pag. un +mu, cp p ir Cirava E II 11, kam varbūt atbilst liet. kyruš Lž V 874; tāpat Nīca2 jeb Nīce2 E II 41 (senāk: „Nicava“ Latviešu Avīzēs 1826,9 sludinājumā) un u Nīca2 (resp. Bārtas lejasgals) E II 161, kam rada liet. Nykta u bij. Pažežerēla pag. Lki, Nykis u bij. Surviliska pag. Lki (Nyka > Nemunā, Nykis > Łaudē, Neveži, Nemunā, Nykuotė > Nemuna Luk 185 k). Sastopam Rucavu bij. pag., +mu E II 44, 45, cp p: liet. Rūkjava. Atrodam Dzembeš2 z Cirava E II 11: liet. Gemėbine u Lki, Gembasalio kaimas c Lazdiju rajonā, Gembiškių kaimas c Jonavas rajonā Lats 698. Ir Džerve bij. pag. un mu E II 13, Džerves dīķis dī Purmsatos U IV 53, Džerženi z Dunikā E II 38, Nīcā E II 41: liet. gėrve Diž, Gervių kaimas c un -vienkiemis Jonavas rajonā, Gervėnių kaimas c Alītus, Ukmerges, Lazdiju, Vilkijas rajonā Lats 700 (sal. arī Lvv I 1 s. v. dzērve); Dzināre ir +mu Aprikos E II 7, Dzinātari z Priekulē E II 42, Dzinātarciems c Džervē U IV 29, Dzinātnieki z Pērkonē E II 42 u. c.: liet. gīntaras Diž, Gintaras u Luk 167 k, Gintaru kaimas c Kretingas un Linkuvas rajonā Lats 702. Dziirkalis ir dī un ez Vērgales E II 23 un 47, Dzirkiakų2 ciems ir Nīcā p (Lvv I 1): liet. Girkaliai c Klaipėdas un Sedas rajonā Lats 704. Panašių pavyzdžių šiam teiginiui pagrįsti yra labai daug. O kaip yra žiemgališkoje aplinkoje? Čia yra nemažai vietovardžių su kuršiams ir ypač latviams neįprastu k, ģ, kurių ne visų galima paaiškinti kaip įprastų skolinių, kur toks garsas būtų dėsningas. Tai leidžia manyti, kad čia išliko koks nors labai senas žiemgalių kalbos bruožas, dėl kurio jie buvo artimesni lietuviams ir senprūsiams negu kuršiai, kurie baltų k, ģ atitinkamoje pozicijoje pavertė c, dz, kaip ir latgaliai arba latviai. J. Endzelīns gramatikos Latviešu valodas gramatika 89. § d teigia, kad dauguma formų su nereguliariu k, ģ, veikiausiai, perimta iš lietuvių kalbos arba kokios kitos (dabar išnykusios) baltų tarmės. Tiksliau esą bus galima spręsti, kai bus žinomas šių formų geografinis paplitimas ir visi Latvijos vietovardžiai. P. Šmits anksčiau nurodytame straipsnyje13 pateikia eilę žodžių, kurie fonetiškai nėra nei visai latviški, nei kuršiški, nei lietuviški; be to, jis konstatuoja, kad nežinomos išnykusios tarmės reikia ieškoti būtent 11 Taip pat vietoj k, ģ, esančių prieš priešakinius balsius. 12 Jei ne iš v. zanken. 13 FBR I 48. 254 apie Žiemgalą, kur išlikę vietovardžiai: Iecava arba Iecava (v. Ekau)¹⁴, Ķerkliņu ežeras¹⁵, Ragene (kronikoje Racken), Anģi ir kt. K. Būga knygoje „Kalba ir senovė“ I 85, aptardamas P. Šmito mintį, ginčija Ragenės vardo aiškinimą, tačiau galimu laiko Iecavos vardo k ir teigia, kad Ķerkliņu ežeras ir anksčiau minėti Anģi galėtų rodyti palatalizuotus k, g. Tačiau dėl žiemgalių tarmių medžiagos trūkumo problema esą kol kas neišspręsta. Išanalizavus žiemgališkosios teritorijos vietovardžius, atsiranda tam tikras pagrindas manyti, kad vienas iš senosios žiemgalių kalbos ypatumų, matyt, buvo ḱ, ģ > k, g ir kad ši ypatybė kaip tendencija tipiškose žiemgališkose tarmėse gyva dar ir dabar, nors jau XIII a. dokumentuose pasitaiko ir formų, kuriose vietoj laukiamo ḱ, ģ atsirado c, dz, pvz., „Stagnum Autzil“¹⁶, jei šis žodis nėra sudurtinis, ir kai kurių kitų. Blīdenės vietovardžių analizė¹⁷ atskleidžia, kad poros žodžių (apie 2%) su k, g kilmė yra lyviška, pvz., Pukene p < lyv. puk’k’ arba put’t’ „pūkė“ LW 319 sk, galbūt z Bēķi E II 132 < lyv. bākkā „bliauti“ LW 35. Apie 29% žodžių su k, g kilmės reikia ieškoti žemutinės ir vidurinės žemutinės vokiečių kalbose, pvz., Kraģenes di, pl: kragis I „medinis trikojis suoliukas, stovas, ant kurio kas nors statoma ar dedama“ ME < žemutinės vok. schrage „stovas (iš dviejų porų sukryžiuotų kojų), pvz., pjūklo ožys, statinėms pastatyti ir pan.“ MnW IV 132 arba kragis II „kuinas, senas žmogus“ < vok. tarm. kragge ME; Kīves diķis pl p < žemutinės vok. kiff „barni̇s, ginčas, karas“ MnW II 467; Strēķi la p < žemutinės vok. streke 1 „brūkšnys, linija“ MnW IV 429, 2 „virvė, lynas, raištis“ MnW IV 430 ir kt. Porą žodžių galima tiesiogiai sugretinti su lietuvių kalba, pvz., Briņķi z E II 143 ir p < liet. brinkti Dlž, Lž I 863 arba brinkis Lž I 861, Giēzenes pl p < liet. giēžti (?) Lž III 294. Apie 29% žodžių turi atitikmenų lietuvių, latvių ir kitose indoeuropiečių kalbose, pvz., Buķi z E II 143 galėtų būti: lat. bucis I ME = buks „ožys“ ME < žemutinės vok. Buck „ožys“ MnW I 443, tačiau Blīdenėje bukis taip pat vartojamas ME s. v. reikšme „indas, kuriame grūdama ir laikoma druska“; fonetiškai čia atitinka bucis II „iš karklo vytelių pintas sodinimo krepšys“ ME ir liet. būkis „megztas žvejų tinklas“ LeW 63; Ģer’des strauts str p, fonetiškai atitinkantis lat. Dzērdūpite (> Gauja p) Lvv I 1, liet. Gerdà pl buv. Tverų valsč. Lki, Gerdžių kaimas c Šakų rajone Lats 699; Lūgene¹⁹ pl p: luga II „klampi pelkių masė apaugusiuose ežeruose“ ME arba luga „želė pavidalo masė, košė“ ME, liet. liūgas, liūgynas, liūgynė Dlž, liūg(n)as LeW 379, slavų лужа¹⁹ „balutė, kūdra“, ukr. ту́жа, sen. rus. лужа, у Лжа > Velikajoje, slovėnų lúža, čekų louže, sen. čekų lůže 14 Iecava (Iēcave arba Iēcūve) u > Lielupe (aukštupyje taip pat: Iecava, Iēcava arba Iecave) E II 157, Iēcava (Ozolniekuose) U V 441, Iēcūve (Garoze) U V 409, Iēcava ir Iēcves (Dau-dzese) U V 321, Iēcķe arba Iēcķves (Sērene) U V 362, Iēcķeve (Taurkalnė) U V 374, Iecava (arba Iēcīve Kurmenėje) U V 339, upė, + malūnas ir valsčius. E II 30 k. 15 Ķerķliņi + malūnas Zvārde E II 107, Ķerķliņu² ežeras ten pat, upė. 16 Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten. Herausgegeben von Dr. Fr. G. von Bunge, I Band, Reval, 1853, 545 lpp. 432. senrakstā (1272. g. 7.X). 17 Žr. anksčiau cituotą V. Dambės „Blīdenės vietovardžiai kaip praeities liudininkai“ 427 ir toliau. 18 Plg. taip pat Luģi z Kalncieme E II 79, Lugenieki z Bēnėje E II 130, Lugītis pl Valgundėje U V 450, t. y. žiemgališkoje aplinkoje. 19 H. M. Шанский, В. В. Иванов, Т. В. Шанская, Краткий этимологический словарь русского языка, Москва, 1961, 187. 255 „Pūzte, pelkė“, sen. slavų *lougiā, ilyrų *lugos arba *lugā „pelkė“, gr. λυγαῖος „tamsus“, [..] „tamsa“ Fasm II 66; plg. taip pat latv. miestas Ludza ir u Ludze (> Rauža > Palsā > Gaujā E I 114, Lvv I 2), liet. Lūgas ka, pl buv. Alītus pag. Lki; žr. taip pat K. Būga Tīž I 30 s. v. Eža ir Lvv I 2 s. v. ludza. Apie 26% žodžių su k, g negalima rasti atitikmenų lietuvių kalboje, tačiau dėsningų formų su c, dz esama latgalių, t. y. latvių ir kuršių palikuonių kalboje, pvz., Duģis ez p < dugt (?) „garuoti, drumstėti, temti, darytis piktam“ ME; plg. latv. dudžains = „pelkėtas“ ir „laukinis, baikštus, neramus“ ME (latvių ir kuršių kalbose būtų dudžis); Mar’ķene pl p: latv. Mārcene < latv. mārks I „linų mirkykla, linų mirkymo duobė, nedidelis tvenkinys pievoje“ ME; Plūokis arba Plūocene pl p: latv. pluocis I 1 „pelkėta, klampi vieta“, I 2 „(tuščias) plotas, aikštelė“ ME, I 3 „pelkėta pieva, pieva“ ME, be to, Pluocis dažnai pasitaiko Kuršo vietovardžiuose, pvz., Pluoči² z Edolē E II 148, Pluočis pl Kazdangā E II 16, Kuršīšos E II 95 ir kt.; Rūķi z E II 143 ir p: latv. rūkt² I „ūžti, šnypšti, šlamėti, riaumoti, griaudėti, murkti“ ME arba rūkt² II „bėgti“ ME vietoj latviams įprastos Rūči. Ir likusioje žiemgališkoje teritorijoje yra labai daug panašių žodžių su ķ, ģ. Dalis jau paminėta aptariant tautosilabinį n. Štai dar keletas kitų pavyzdžių: Ģer’bums me Remtē U V 494, pl Jaunaucē U V 458 k, Ezerē U IV 115 k, Ģer’bum² miškas Zvārde U IV 171 k, Ģer’bumi² pl Bērzē U V 388 ir p bei kt., t. y. žiemgališkoje aplinkoje, taip pat kai kur kuršių teritorijoje ir keliose Vidžemės vietose²⁰ (žr. Lvv I 1 s. v. ģer’bums²), kilę iš ģerbt 1 „prižiūrėti“ MEk, reikšme, kurios dabar jau nebežinoma, ir atitinkantys liet. gerbti 3 Lž III 248. Taigi Ģer’bums yra tokia vieta, kur miškas kadaise iškirstas ir įrengta pieva ar laukas, o ne kas nors apvilkta, kaip atrodytų iš dabartinės kalbos. Iš tos pačios šaknies latviams kilo vietovardis Džērbene cp Cēsių rajone p (Lvv I 1, 255). Ypatingą susidomėjimą kelia piliakalnio pavadinimas — Ķentes²¹ kalnas (Pag. apr. 47 ir kt.), esantis netoli dešiniojo Dauguvos kranto ir kairiojo Ogrės upės kranto, netoli Ogrės miesto, — Ogresgaloje, t. y. teritorijoje, kur XIII a. gyveno lyviai²². Akademikas J. Endzelīns Lvv I 2, 207 šio žodžio šaknį atsargiai susiejo su liet. Kentai c, tačiau tolesnio paaiškinimo nepateikė. Šį žodį galima sieti su liet. kęsti Dlž, latv. ciest 2 „kentėti, pakęsti, ištverti, išlaikyti“ ME (plg. liet. Kentai c buv. Plateliai pag. Lki, Kentaučių kaimas c Mažeikių rajone Lats 754 k). Kadangi galima spręsti, jog žiemgaliams buvo būdinga vietoj k tarti ķ ir išsaugoti tautosilabinį n, šis pavadinimas liudija žiemgalių ypatybę. Be to, neatrodo, kad jį būtų galima paaiškinti kaip skolinį iš kitos kalbos. Latvijos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas A. Stubavs, nuo 1954 m. Ķentes kalne vykdęs kruopščius kasinėjimus, čia nustatė latgalių ir žiemgalių formas, datuojamas VI–IX a. 20 Pvz., Ģer’bums² z Lenčos E I 17, Ģer’buma pļava pl Ropažos E 157, Ģer’bumi pl Babītē E I 55, Ģer’bumkalns ka Ādažos E I 36, t. y. vietovėse, esančiose arba XIII a. galimoje žiemgalių gyvenamojoje vietoje — Babītėje, arba netoli anksčiau minėtų hipotetinių žiemgalių gyvenamųjų vietų Vidžemėje. 21 Jis taip pat vadinamas „Ķentu kalnu“ E I 40, kadaise dar ir Ķenču kalnu arba „Kameļ-muguru“ (pagal išvaizdą, V. D.), vokiečių šaltiniuose taip pat „Dreikaiserspitze“, kaip nurodė archeologas A. Stubavs, o Lehua-Puškaids pasakų rinkinyje V 384 sakoma, kad iš pradžių čia buvusi Ryga. 22 Žr. žemėlapį tarp 68 ir 69 p. knygoje „Latvijos TSR istorija“, I, Rygoje, 1953. 256 pradžiai23. Taigi atsiranda tam tikras pagrindas kalno pavadinimą sieti su kadaise čia gyvenusiais žiemgaliais. Kaip jau nurodyta, čia, dešiniajame Dauguvos krante, įprastos žiemgalių aplinkos nėra, ir iki šiol niekas nebuvo išsakęs minties, kad šiame kalne kadaise būtų gyvenę žiemgaliai. Už maždaug 30 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ķentes kalno yra z Ķenteni Kastrānē E I 42 ir Ķeipenē E I 46 k. Reikia pažymėti, kad abu šie namai yra teritorijoje arba netoli jos, kur rasta žiemgalių kapų, kaip minėta anksčiau. Žiemgališkos teritorijos vietovardžiuose ķ ir ģ dažnai pasitaiko tiek žodžio pradžioje, tiek šaknies pabaigoje. Dar ir dabar čia tarmėse šnekamojoje kalboje vietoj c, dz kartais vartojamos formos su k, ģ, pvz., ruokele „rankutė“, auģelis „pusaugis paršelis“, kuoķelis „medelis“ (Blīdene). Žinoma, ir žiemgališkoje aplinkoje pasitaiko vietovardžių, kuriuose vietoj laukiamo k, ģ yra c, dz ir yra išnykęs tautosilabinis n arba pasitaiko paralelinių formų, taip pat žodžių, kuriuose k, ģ > c, dz, bet tautosilabinis n išlikęs, arba atvirkščiai — tautosilabinis n išnykęs, o k, ģ > k, ģ. Dažniausiai tai galima paaiškinti atvykėlių ir literatūrinės kalbos įtaka. Pavyzdžiui, Žiemgalos vidurio dalyje aptinkamas namų pavadinimas Ķeņķi (Sīpele E II 83, Jaunsvirlauka E II 84, Tetelē E II 86) arba Ķeņķas Džūkstē E II 75 k, greta kurio yra ir fonetiškai kuršiškas Ceņči z Dobelē E II 74 arba Ceņči z Džūkstē E II 75, o Vidžemės šiaurės vakaruose — Liepupe — +z Ceņica Lvv I 1. Plg. liet. keņkti Diž., LeW 240. Su seniausiųjų vietos gyventojų — kuršių — įtaka aiškintinas, pavyzdžiui, namų pavadinimas Cēr’pi Kursīšos p, kuris nuo XIII a. yra žiemgalių teritorijoje. Plg. latv. cērpa, cērps, cērps² II 1 „kupstas, žemės kauburėlis“, 2 „ilga žolė, žolės kupstas“ ME, liet. Kērpis pl, u buv. Svėdasų pag. Lki, Kerpišķiu kaimas c Pandelio rajone Lats 755, kerpti 2 arba 3 Lž V 621. Išanalizavus vietovardžius žiemgališkoje teritorijoje ir nustačius jų geografinį paplitimą, galima manyti, kad k, ģ vietoj senesniųjų k, ģ iš tiesų buvo žiemgalių kalbos ypatybė, kuri kai kuriuose žodžiuose galėjo paveikti kaimynus kuršius, sėlius ir latvius. II. LIETUVIŲ KALBOS ĮTAKOS Ypač pietinėje aptariamos teritorijos dalyje vietovardžių sistemoje pastebima įvairi lietuvių kalbos įtaka, iš kurios čia aptarsime tik keletą apraiškų. Pirma, leksikoje randame dalį tų pačių vietovardžių ar žodžių, kurie aptinkami Lietuvoje, arba, pagal fonetinius dėsningumus, kiek pritaikytų latvių kalbai ir nesančių latvių kalbos leksikoje, pvz., be jau minėtųjų, Apžērgu grava yra Skrundoje p, o Lietuvos TSR Kentaučių kaimo dalis buv. Židikų valsčiuje anksčiau vadinosi Apžārgai Lki: liet. apžargu Diž. Bēņdru purvs yra Gaviezėje U IV 77, Bēņdravene pl Dunalka U IV 28, Bēņdrupdamībš ce Ulmalėje U IV 44: liet. bendras Diž., LeW 39, atitiktų lat. *biedrs. Buividi² yra namas Bukaišiuose E II 73 k, Gramzdoje E II 14, Kalėtuose E II 15, Buivida z Gaviezėje U IV 76, Buivide² dvaras +mu Ukruose p; plg. liet. Buividą kaimas c Vilkijos rajone Lats 653, 23 Remiantis A. Stubavo paaiškinimais konsultacijos metu ir publikacijoje „Раскопки городища Кентескальн в 1954—1956 гг.“ rinkinyje „Вопросы этнической истории народов Прибалтики. Труды Прибалтийской объединенной комплексной экспедиции“, 1, Москва, 1959, 209 ir toliau. Tik esą sunku tiksliai atskirti žiemgalių formas nuo latgalių formų. 17. Kalbotyros klausimai VI. 257 Buivydai c buv. Kaltanėnų valsč., Buivīdai c buv. Eišiškių valsč., Buivydo raistas pu buv. Leļūnų valsč. ir kt. Lki, Buivydų kaimas c Anykščių, Šeduvos, Vilniaus ir kt. rajonuose Lats 653. Rucavoje yra Būtingu2 novadas U IV 96. Lietuvos Kretingos rajone Butingės kaimas Lats 656. Geišupis yra u Dunikā U IV 73: liet. Geišų kaimas c Linkuvos rajone Lats 698, Geišupis Luk 166, Geišai c buv. Žeimelio valsč. ir kt. Lki. Bruknoje yra Gīvulu upelis str U V 227, plg. liet. Gyvolių kaimas c Akmenės rajone Lats 705, gyvulys Dlž. Dunikā yra Kiñtupja griovys U IV 73, Ciravoje pieva Kiñtene U IV 26: liet. kiñtamas Dlž, Lž V 820, Kintų miestelis Šilutės rajone Lats 758, pv Kints ir pr. vv Kynthwang Apr 63. Rucavoje yra z Ketvirtis U IV 97, atitinkantis liet. ketvirtis Dlž. Ten pat, Rucavoje, yra Leñdima2 pievos pļ U IV 99, Aizvikiuose tvenkinys Leñdums U IV 18, Embūtėje pieva Leñhumi U IV 32, Nīgrandoje z Leñhumi U IV 47, kuriuos atitinka liet. Lendimų kaimas Kretingos rajone Lats 785. Lietuvos TSR upei Mūša Luk 183 atitinka Latvijos TSR Mūša u Ceraukstėje U V 232, Bauskėje U V 223. Vietoj žodžio Purva vartojamas žodis pelke, pvz., Vaiņodėje — Dakšenes peļķe2 U IV 62, Ruboje — Lielā peļķe2 U IV 150 ir kt.: liet. peļkė Dlž. Rucavoje teka Sventāja E II 160, Lietuvoje vadinama Šventoji Luk 200 k; Svitenē upė (ir + mu) Švitene U V 266, Lietuvoje — Švitinis Luk 200, Vadakstėje upė Vadakste U V 518, Ezeryje Vadaksts U IV 115, atitinkanti Lietuvos Vadakstis Luk 204. Pietvakarių Latvijos TSR dalyje yra dar daug panašių vietovardžių. Antra, fonetikoje vietomis aptinkame lietuvių kalbai būdingų garsų, tačiau ne tų, kurių tikėtumeisi latvių kalboje. Taigi g vartojamas ten, kur tikėtinas dz, pvz., Geļži yra z Durbėje E II 39, Nīcoje E II 41, Pērkonėje E II 42, Geļķi z Gaviezėje E II 40, Tadaikuose E II 45; plg. liet. geležis Dlž, gelžis arba geležis Lž III 230, lat. dzèlzs ME, liet. Gelžių kaimas c Užvenčės rajone Lats 698. Taip pat Gegužė yra z Rucavoje E II 44; plg. liet. gegužė Dlž, lat. dzeguze ME, Gegužių kaimas c Šiaulių, Skaudvilės, Kybartų, Šakų, Arogolos rajonuose Lats 697. Vecaucėje yra tvenkinys Gērvīs arba Gērvia dīķis U V 463; plg. liet. gervė Dlž, lat. dzērve24. Mišką Girkale randame Rucavoje U IV 100, upę Girupi Nīgrandoje U IV 48, kur taip pat vietoj dz tikėtinas g; plg. liet. girià Dlž, lat. dzira I ME, liet. Girkalių kaimas Klaipėdos ir Sedos rajonuose Lats 704, Girupio kaimas Kuršėnų rajone Lats 705. Aizvikiuose užrašytas tvenkinys Zirģine U IV 18. Čia, Kurše, jei neatsižvelgtume į galimą žiemgalizmą, būtų tikėtina forma Zirdzine — plg. liet. žirginys Dlž, Žirginės vienkiemis Kelmės rajone, Žirginių kaimas Vievio rajone Lats 1021. Tokių pavyzdžių daug. Pietvakarių Latvijos TSR vietovardžiuose, panašiuose į lietuvių kalbos žodžius, dažnai vartojamas k ten, kur tikėtinas c, pvz., Keķi25 U V 237, Keķīlas z Rundālėje26 U V 254; plg. liet. Kėkiai c buv. Gargždų valsč., Kekiškės kaimas Šilalės rajone Lats 753, lat. Cece upė tarp Sėrenės ir Aizkrauklės Lvv I 1. Ķeluotne yra miškas Ceraukstėje U V 233 k27; plg. liet. Keliuōtiškių kaimas Joniškėlio ir Linkuvos rajone Lats 753, atitinkantis lat. Celūtes ga Turlavoje p Lvv I 1 s. v. „celi“. Ķervju kaimas yra Rucavoje U IV 97, Ķerviške28 la Aizvikiuose E II 9 k; plg. liet. kervoti Lž V 633, Kervių kaimas Skodos rajone Lats 755, pr. vv 24 Šioje žiemgališkoje aplinkoje g gali reikšti ir žiemgališką ypatybę. 25 Žr. 24 pastabą. 26 Ten pat. 27 Ten pat. 28 Ten pat. 258 Kerwin Apr 61; šio žodžio šaknį randame sėlių vietovardyje Cefve pl Biržose p Lvv I 1. Rucavoje yra tvenkinys Malkīrte U IV 99, kur -kīrte atitinka latv. -cirtes; plg. liet. kiršti Dlž, latv. cirst ME. Rucavos lauką Palajķis U IV 100 plg. su liet. palaukė Dlž, Palaukės kaimas c Šilalės rajone, — vs Vilniaus rajone, Palaukių kaimas c Panevėžio rajone Lats 857. Nagrinėjamoje teritorijoje tokių pavyzdžių daug. Š vietoje laukiamos s taip pat dažnai aptinkama vietovardžiuose Lietuvos TSR pasienyje. Pateiksime tik keletą pavyzdžių. Panemunė yra Šaltų kapai U V 231, Snikerėje – gyvenvietė Šaltenių U V 507; plg. liet. šaltas Dlž, Šaltanių kaimas Širvintų rajone, Šaltenių kaimas c Kupiškio rajone Lats 947, latv. salts ME. Šilinieka2 namelis taip pat yra Rucavoje U IV 97; plg. liet. šilas Dlž, Šilininkų kaimas c Arogaloje, Priekulėje, Šakiai u. c. rajonuose (Lats 955), latv. šils, silenieks, silinieks ME. Švirkalīte upė teka per Rundalę U V 254; plg. liet. svīrksti Dlž. Svitenėje upę ir upelį vadina Šviteni U V 266; plg. liet. Švitinys kaimas buv. Krukų valsčiuje, Švitinis upė buv. Žeimelio valsčiuje Lki, švitēti, švitimas Dlž ir kt. Reikia pažymėti, kad jau nuo 20-ųjų metų nuolat mėginta įvesti sulatvintą formą Svitene, tačiau žmonių kalboje iki šiol gyva forma Švitene, plačiai paplitusi. Tuose pačiuose kraštuose vietoj laukiamo z taip pat dažnai randama ž, pvz., Mažais z Rucavoje E II 44, Maži z Vainodėje E II 9; plg. liet. māžas Dlž, Mažių kaimas c Šilutės rajone Lats 805, latv. mazs ME. Vainodėje teka upelis Žėrupīte U IV 62; plg. liet. žėrėti Dlž, (?) žėrti Dlž, žėruoti Dlž, žėrutis Dlž, Žerių kaimas c Užvenčio rajone, Žeruolių kaimas c Ukmergės rajone Lats 1019 ir (?) latv. zvēruot I „žibėti, liepsnoti, blykstelėti, spindėti, žėrėti“ ME, (?) zvēruot II „(grūdus) vėtyti“ ME, (?) zvēris2 II „regulis (vėtymo įtaisas jaujoje)“ ME, bažnytinė slavų же́равь „liepsnojantis, žėrintis“, čekų žeravý „žėruojantis“ Fasm I 419. Žūrenieki yra viensėdis Nicoje U IV 86; plg. liet. žiūrėti Dlž, Žiūrių kaimas c Šakių, Vilkaviškio, Žagarės rajonuose, Žiūru kaimas c Varėnos rajone Lats 1021. Tokių pavyzdžių daug. Taip pat reikia paminėti krašto pavadinimą Žvārde U IV 169; atitinkamo žodžio lietuvių kalboje nepavyko rasti, tačiau žv čia, matyt, atsirado dėl lietuvių kalbos įtakos. Ir forma Žvārde, nors literatūrinėje kalboje nuolat nurodoma kaip netaisyklinga, vartojama plačiai ir dabar. Panašiai, kaip manoma, dėl lietuvių kalbos įtakos atsirado ž, nors atitinkamo žodžio ten nepavyko rasti, viensėdžio pavadinime Ilžina namelis Rucavoje U IV 97; plg. latv. pv Ilze, Ilzene buv. valsčius, +mu E I 73, 74, upė Alūksnės rajone, (?) ilzene „chrysanthemum leucanthemum“ ME. Trečia, morfologijoje pastebima lietuvių kalbos įtaka. Kai kurios upės ir upeliai yra vyriškosios giminės, priešingai nei įprasta latvių kalboje, kur vartojama moteriškoji giminė, pvz., Vadaksts Ezeryje U IV 115, Išlicis, Kaučītis Išlicėje U V 221 k, Ligupis, Vārnupis Rucavoje U IV 99 ir kt. Dažnai pastebime lietuviškas priesagas, nebūdingas nei kuršių, nei žiemgalių kraštų vietovardžiams. Taigi priesagą -ine, -īne dažnai randame vietoj įprastos Žiemgalos ir Kuršo priesagos -ene, pvz., Grāvines, Piēnine pl Bartoje U IV 69, Briedīnes2, „Kazīne“, Nabagine Dunikos valsčiuje U IV 73, Daūkšine Gramoje U IV 34, Kāpine, Klībine laukai, „Pagrabine“ pelkė, Punine upelis Rucavoje U IV 99 ir kt.; plg. liet. Beržinė kaimas Kelmių rajone, viensėdžiai Širvintų ir Zarasų rajonuose Lats 643, Alksninė viensėdis Nemenčinės rajone Lats 614, Obelyne upė Luk 185, Ožinė viensėdis Švenčionių rajone Lats 840 ir kt. 259 Retkarčiais aptinkame priesagą -inis. Taigi Žagarinis viensėdis Rucavoje U IV 97 k gali būti deminutyvas vietoj Kuršui ir Žiemgalai būdingo -iņš bei Vidzemei būdingo -iņš arba, panašiai kaip lietuviški vediniai su -inis, pvz., bērziņis, medinis, žagarinis ir kt. Dļž, reiškia, iš ko kas nors pagaminta. Labai dažnai aptinkama priesaga -iške, -iškis, atitinkanti lietuvišką priesagą -iškė, -iškis. Pvz., Aizvikuose yra Diėdėniškės tvenkinys U IV 18, Rucavoje – Kākiškes² nuovadas U IV 97, upelis Meisteriške U IV 99, Bartoje yra Puňpurįške laukas U IV 70, Vainodėje buvo dvaras Gailiški U IV 61. Panašių pavyzdžių labai daug. Plg. taip pat, pvz., liet. Kupiškio rajonas Lats 774, Kuršiškių kaimas c Molėtų rajone Lats 775, Pasiškės kaimas c Ignalinos rajone Lats 867 ir kt. Lietuvos TSR pasienyje aptinkama ir priesaga -aitis, daugiskaitos vardininkas -aiši, kuri likusioje respublikos dalyje beveik nepažįstama. Pvz., buvo Bukaiši valsčius U V 391, Vainodėje – z Laņķaitis² U IV 61, Vadakstėje – z Narvaiši² U V 518 (plg. liet. Narvaišių kaimas Utenos rajone Lats 826, Norvaišių kaimas daugelyje rajonų Lats 836), Čymaši² js, Lūlaiši² + z ir sodybų grupė Ukros valsčiuje ir kt. Išvada. Taigi Latvijos TSR pietvakarių dalies toponimikoje atsispindi tiek kadaise egzistavusių genčių sąjungų – kuršių ir žiemgalių – kalbos ypatybės, tiek kaimyninės lietuvių kalbos įtaka. Rasta keletas hipotetinių liudijimų apie latvių viduriniosios tarmės, taigi latvių tautybės ir vėliau nacionalinės kalbos pagrindo, kilmę. Rīga Santrumpų sąrašas Apg — Lietuvos apgyventos vietos. Kaunas, 1925. Apr — G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig, 1922. B — A. Bilenšteino toponimikos rinkinys (rankraštyje). bij. — buvęs, buvusi, išnykęs, išnykusi (buvęs, buvusi). c — kaimas (kaimas ar sodyba). ce — kelias (kelias). cp — kaimo taryba (kaimo taryba). dial. — tarmiška forma (dialektinė forma). di — tvenkinys (tvenkinys). Dļž — Dabar­tinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1954. E I — J. Endzelīns, Latvijas vietu vārdi, I daļa. Vidzemes vārdi, Rīgā, 1922. E II — J. Endzelīns, Latvijos vietovardžiai, II dalis. Kuršo ir Latgalos vardai, Rygoje, 1925. EH — J. Endzelīns ir E. Hauzenberga, K. Mīlenbaho latvių kalbos žodyno papildymai ir pataisymai, I—II, Rygoje, 1934.—1946. ez — ežeras (ežeras). + ez — išnykęs ežeras (dabar nebeegzistuojantis ežeras). FBR — Filologu biedrības raksti, I—XX, Rīgā, 1921.—1940. Fasm — M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, I, II tomas, Heidelbergas, 1953—1955. ga — ganykla (ganykla). gr — griova (griova). gr. — senovės graikų (senovės graikų). gs. — amžius (век). ig. — estų (эстонский). js — naujakurių ūkis (naujas ūkis, įkurtas po 1920–1927 m. agrarinės reformos). 260 LATVIJOS TSR TARMĖS Nagrinėjama teritorija Tušti plotai — kuršių tarmės Tipinės žiemgalių tarmės su anaptikse Žiemgalių tarmės be anaptiksės Vietovės Vidžemėje, kuriose turimi archeologiniai ir toponiminiai duomenys liudija apie ankstesnę žiemgalių gyvenamąją vietą J. Tamm — J. Tamm, Eesti-vene sõnaraamat, Tallinn, 1955. k — po kokio nors vietovardžio ar žodžio žymi pataisytą formą (pataisą). +kr — izbijis krogs (buvusi smuklė). kr. — krievu (rusų). la — lauks (laukas). la. — latviešu (latvių). Lā.gr. — J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, LVI, Rīgā, 1951. Lats — Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, Vilnius, 1959. LeW — E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Göttingen. liet. — lietuvių (lietuvių). lit. val. — literatūrinėje kalboje (literatūrinė kalba). līb. — lybių (lybių). Lki — medžiaga iš „Lietuvių kalbos ir literatūros“ instituto. Lž — J. Ryteris, Lietuviškai-latviškas žodynas, Rīgā, 1929. lpp. — puslapis (puslapis). Luk — Lietuvos TSR upių kadastras. I dalis. Vilnius, 1959. LW — L. Kettunen, Livisches Wörterbuch, Helsinki, 1938. lv. — žemutinės vokiečių kalbos (žemutinė vokiečių kalba). Lvv — J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi. I, 1 Rīgā, 1956; I, 2 Rīgā, 1961. Lž — Lietuvių kalbos žodynas. Lietuvos TSR Mokslų akademija. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, III 1956, IV 1957, V 1959. ME — K. Mīlenbaha un J. Endzelīna Latviešu valodas vārdnīca, I–IV, Rīgā, 1923—1932. me — mežs (miškas). MnW — K. Schiller und A. Lübben, Mittel-niederdeutsches Wörterbuch, I–V, Münster in Westf., Bremen, 1875—1880. +mu — buvęs dvaras (бывшее имение). mz — smulkus ūkis (мелкое хозяйство). mžs — miško sargo namas (усадьба лесника). p — toponiminis pavadinimas, paimtas nei iš J. Endzelīno leidinių, nei iš universitetinių leidinių, bet pateiktas kieno nors kito. pag. — pagastas (волость). Pag. apr. — V. Salnais ir A. Maldups, Pagastu apraksti (Описания волостей), Rygoje, 1935. piem. — pavyzdžiui (например). pl. — pieva (луг). po. — lenkų (польский). pr. — senprūsių (древнепрусский). pv — asmenvardis (имя). sal. — palygink (сравни). sc — darbininkų gyvenvietė (рабочий поселок). skat. — žiūrėk (смотри). skk — tolesniuose puslapiuose, vėlesniais metais (и на следующих страницах, в следующие годы). str — upelis (ручей). s. v. — sub voce. ti — tilts (мост). Tīž — „Tauta ir Žodis“, Kaunas, 1923 m. ir toliau. Trautm — R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, Göttingen, 1925. u — upė (река, речка). U IV — Latvijos universiteto leidinys (Filologijos ir filosofijos fakulteto serija), IV tomas, Nr. 1: J. Plāķis, Latvijos vietovardžiai ir latvių pavardės, I dalis: Kuršo vardai, Ryga, 1936. 261 U V — Latvijos universiteto leidinys (Filologijos ir filosofijos fakulteto serija), V tomas, Nr. 5: J. Plāķis, Latvijos vietovardžiai ir latvių pavardės. II dalis: Žiemgalos vardai, Ryga, 1939. u. c. — ir kiti, kitur (и прочее, и в другом месте). ukr. — ukrainiečių (украинский). Ulmaņa vārdnīca — Chr. Ulmann, Lettisch-deutsches Wörterbuch, Riga, 1872. V. — vokiečių (немецкий). vlv. — vidurio žemutinės vokiečių kalbos (средне-нижне-немецкий). vs — viensėdis, atskira valstiečio sodyba kaime (хутор). vv — vietovardis (топонимическое название). z — valstiečio sodyba (крестьянская усадьба). +z — buvusi valstiečio sodyba (бывшая усадьба). < — kilęs iš. > — virto (po kurios nors upės pavadinimo — įteka į). ? — prie trūkčiojamąja intonacija (^) tariamų toponiminių pavadinimų nurodo, kad tariant neskiriamos trūkčiojamoji ir krintančioji intonacijos. Nagrinėjamos teritorijos šnektų (ir miestų) rodyklė 5 Liepoja 34 Medzė 35 Tāši 36 Aisterė 38 Durbė 39 Vecpilis 40 Krotė 41 Kalvenė 42 Rudbāržiai 43 Grobinia 44 Gaviezė 45 Tadaikiai 46 Virga 47 Bunka 48 Priekulė 49 Asytė 50 Nīkračė 51 Embūtė 52 Pērkonė 53 Nica 54 Bārta 55 Purmsatai 56 Gramzda 57 Aizvīķiai 58 Vaiņodė 59 Rucava 60 Dunika 61 Kalėtai 102 Skrunda 103 Sātiņi 104 Saldus 105 Brocėnai Ciecere 13 Saldus (miestas) 106 Blīdenė 107 Bikstai 108 Zebrenė 109 Pampāliai 110 Kursīšiai 111 Zvārde 112 Lielaucė 113 Nīgranda 114 Ezere 115 Ruba 116 Jaunaucė 117 Vadakstė 118 Vecaucė 135 Anneniekiai 136 Dobelė 19 Dobelė (miestas) 137 Sīpelė 138 Bėrzė 139 Līvbėrzė 20 Jelgava (miestas) 143 Tetele 144 Garoze 145 Īlė 146 Naudytė 147 Auri 148 Šķibė 149 Glūda 150 Svėtė 151 Vircava 152 Vecsvirlauka 153 Bėnė 154 Penkulė 155 Tērvete 156 Žalieniekiai 157 Jēkabniekiai 158 Platonė 159 Lielvircava 160 Jaunsvirlauka 161 Sniķere 162 Ukrai 163 Bukaišiai 164 Augstkalnė 165 Vilcė 166 Lielplatonė 167 Eleja 262 Vidžemės šnektų (ir vietovių) rodyklė 26 Ogre (pilsēta) 128 Babīte 197 Lielstraupe 203 Krimulda 206 Ādaži 209 Ropaži 221 Ogresgals 286 Lencī 305 Līgatne 312 Nītaure 316 Vecpiebalga 321 Kastrāne 322 Ķeipene 338 Krape 168 Sesava 169 Svitene 224 Iecava 228 Salgale 229 Zālīte 230 Misa 233 Mežotne 234 Code 235 Bauska 236 Vecsaule 242 Rundāle 243 Islīce 244 Ceraukste KAI KURIE PIETVAKARIŲ LATVIJOS TSR DALIES TOPONIMIKOS STEBĖJIMAI V. DAMBĖ Santrauka Nagrinėjama teritorija driekiasi nuo vakarinės Baltijos jūros pakrantės iki Musos upės rytuose, apytikriai siekia Liepoją, Skrundą, Saldų, Duobelę ir Jelgavą šiaurėje, o pietuose – Lietuvos TSR (žr. pridedamą žemėlapį). Vakarinėje nurodytos teritorijos dalyje iki XIII a. gyveno kuršiai, rytinėje – žiemgaliai. XIII a. pabaigoje, vokiečių ordinui juos sutriuškinus per išsivadavimo kovą, žiemgaliai išsisklaidė patys arba buvo išblaškyti. Kalbiniai duomenys rodo, kad dalis žiemgalių liko savo vietose, dalis taip pat apsigyveno pietinėje buvusios kuršių teritorijos dalyje, o senosios Žiemgalos centrą prie Duobelės užėmė latgaliai, arba latviai. Nagrinėjamoje teritorijoje pastebimi tiek ankstesnių vietos gyventojų, tiek atvykėlių kalbiniai ypatumai. Pietvakarių Latvijos TSR dalies toponimikoje, įskaitant hidronimiką, atsispindi: 1) kuršių ypatumai grynai kuršių vietovėse, 2) žiemgalių ypatumai žiemgalių vietovėse ir 3) lietuvių kalbos įtaka, ypač netoli Lietuvos sienos. Viena būdingiausių kuršių ypatybių yra senųjų trumpųjų balsių pailgėjimas prieš tautosilabinį r, po kurio eina priebalsis: ar, (ār), ar>ār, (ār), ār (pvz., Bārta, Sārte2 ir kt.), er, (ēr), er>ēr, (ēr), ēr (pvz., Cērps, Pērkuōns2 ir kt.), ir>īr arba ier (pvz., Ģirkales2, Zuīrbulis, Ziērņu- ir kt.), ur>ūr arba uor (pvz., Kūrša, Pūrus, Kuōrši ir kt.). Būdingiausias žiemgalių bruožas yra paveldėtas balsių trumpumas prieš tautosilabinį r, po kurio eina priebalsis; ypač ankstesniu laikotarpiu šis pirminis balsių trumpumas buvo susijęs su anaptikse, t. y. trumpųjų balsių įterpimu po r, pvz., 263 Var̄anas „Vārnas“, Ver̄ša- „Vērša-“, -purays „-purys“ ir kt. Po tautoskiemeninio ar paprastai išsivysto trumpasis a, po er — a arba siaurasis ar platusis e, po ir — a arba siaurasis ar platusis e, arba i, po ur — a. Kuršių kalbos ypatybė yra ir tautoskiemeninio n išsaugojimas, nors latgalių, arba latvių, kalboje jis yra išnykęs, pavyzdžiui, Bandas- (latviškai būtų: *buodas), Laņka: latv. luors, Meņca: latv. *mieca, Skrunda (latviškai būtų: *Skrūda), Venta (latviškai būtų: *Vieta) ir kt. Vietovardžių analizė Žiemgalos teritorijoje leidžia daryti prielaidą, kad žiemgalių kalbos ypatybė buvo tautoskiemeninio n išsaugojimas, kaip ir lietuvių, senosios rusų bei kuršių kalbose, priešingai nei latgalių, arba latvių, kalboje, nes vietos toponimijoje gausu žodžių su tautoskiemeniniu n, kurių kitaip neįmanoma paaiškinti, pavyzdžiui, Duņki: latv. duocis, Juņgainis: Jūgaini, Rinkas-: latv. Rīka (s) ir kt. Kuršių kalbos ypatybe reikia laikyti ḱ, ǵ perėjimą į >c, dz, pavyzdžiui, Ceņkuone, Rucava, Dzērve, Dzīr̄kalis ir kt., o Žiemgalos teritorijoje aptinkama daugybė vietovardžių su kuršiams ir latviams nebūdingais ḱ, ǵ, kurių ne visus galima laikyti skoliniais, su dėsningais ḱ, ǵ, pavyzdžiui, Duģis: latv. dud̄zis, Ģer̄bums: latv. Dzērbene, Mar̄ķene: latv. Mār̄cene, Plūoķis: latv. pluocis ir kt. Žiemgalų aplinkoje taip pat pasitaiko vietovardžių su c, dz vietoj ḱ, ǵ ir prarastu tautoskiemeniniu n, tačiau tai aiškinama persikėlėlių ir literatūrinės kalbos įtaka. Pasitaikančios paralelinės formos taip pat aiškinamos įtaka, pavyzdžiui, Laņka, Līoķene ir Līocene, Iecava ir Ieķava, Rinkas ir Rīka- ir kt.; be to, tame pačiame žodyje tautoskiemeninis n gali išnykti, o ḱ, ǵ išlikti, arba atvirkščiai: ḱ, ǵ>c, dz, o tautoskiemeninis n išnyksta, pavyzdžiui, Plūņci ir kt. Taip pat senosios Kuršo ir Vidžemės teritorijoje kartais pasitaiko vietovardžių su ḱ, ǵ ir tautoskiemeniniu n, pavyzdžiui, piliakalnis Keņceskalns netoli Ogrės, netoli jos įtekėjimo į Dauguvą, ir kt. Galima manyti, kad šiose vietose kadaise gyveno žiemgaliai. Kai kurių vietovių atveju turima daugiau ar mažiau patikimų archeologinių duomenų, patvirtinančių šią prielaidą. Kartu visiškai pagrįsta kelti klausimą, ar būtent žiemgaliams teko svarbus vaidmuo formuojantis vidurio latvių tarmės, kuri yra latvių literatūrinės kalbos pagrindas. Ypač dėmesio vertas įvairialypis lietuvių kalbos poveikis nurodytos teritorijos pietinės dalies toponimijai. Pirma, leksikoje randama dalis tų pačių toponimų arba žodžių, kaip ir Lietuvos TSR, arba atitinkamai pritaikytų latvių kalbos fonetiniams dėsningumams, tačiau jų latvių leksikoje nėra, pavyzdžiui, Beņdra-, Būtiņģu-2, Ģeišupis, Giouļu-, -peļķe „pelkė“, Vadaksts ir kt. 264 Antra, fonetikoje kartais aptinkama lietuvių kalbai būdingų garsų, bet ne tokių, kokių būtų galima tikėtis Kurše, pavyzdžiui, g vietoj dz: Gelži, Gedužs, Gervīs, Girupi ir kt., k vietoj c, pavyzdžiui, Keķilas, Maļķirte, Palauķis ir kt. Taip pat š ir ž vartojami vietoj numanomų s ir z, pavyzdžiui, Saltēni, Svītene, Mažais, Žvārde ir kt. Trečia, morfologijoje pastebima lietuvių kalbos įtaka: pavyzdžiui, kai kurių upių ir upelių pavadinimai yra vyriškosios giminės, priešingai nei latvių kalboje įprasta moteriškoji giminė, kaip Aiznaķis, Līgunis, Vadaksts, Vārnupis ir kt. Dažnai aptinkamos lietuviškos priesagos su fleksija, kurių nėra nei tarp kuršių, nei tarp žiemgalių vietovardžių, pavyzdžiui, -ine vietoj -ene, kaip, pavyzdžiui, Pagrabine, Pupine, Puõšines2 ir kt. Labai dažnai pasitaiko -iške, -iškis, atitinkantys lietuviškas formas -iškė, -iškis, pavyzdžiui, Diēdeniškes, Kāķiškes2, Meisteriške, Pitr̄puriške ir kt. Taip pat pasitaiko -aitis, -aiši (vyr. dgs.), o kitose respublikos teritorijose jų beveik nėra, pavyzdžiui, Lankaitis, Bukaiši, Narvaiši ir kt. Taigi pietvakarinės Latvijos TSR dalies toponimija atspindi ir buvusių genčių sąjungų kalbų — kuršių bei žiemgalių — ypatybes, ir kaimyninės lietuvių kalbos įtaką. Rasta tam tikrų hipotetinių duomenų apie latvių vidurinės tarmės, t. y. latvių tautybės kalbos, o vėliau ir nacionalinės latvių kalbos, kilmę. KELETAS PASTABŲ APIE LATVIJOS TSR PIETVAKARIŲ DALIES VIETOVARDŽIUS V. DAMBĖ Santrauka Tiriamoji teritorija tęsiasi nuo Baltijos jūros vakarinio pakraščio iki Mūsos upės rytuose, maždaug iki Liepojos, Skrundos, Saldus, Duobelės, Jelgavos šiaurėje ir Lietuvos TSR sienos pietuose. Šios teritorijos vakarinėje dalyje iki XIII a. gyveno kuršiai, rytinėje — žiemgaliai. Vokiečių ordino sutriuškinti išsivaduojamojoje kovoje XIII a. gale, žiemgaliai patys iškriko arba buvo išvaikyti. Kalbos duomenys rodo, kad dalis žiemgalių pasiliko savo krašte, dalis apsigyveno ankstesnės kuršių teritorijos pietuose. Senovės Žiemgalos centrą apie Duobelę užėmė latgaliai, arba latviai. Tiriamojoje teritorijoje pastebima ir ankstyvesniųjų vietos gyventojų, ir ateivių kalbos ypatybių. Latvijos TSR pietvakarių dalies vietovardžiuose, neišskiriant ir vandenvardžių, atsispindi: 1) kuršių ypatybės grynai kuršiškame plote; 2) žiemgalių ypatybės žiemgalių plote; 3) lietuvių kalbos įtaka, ypač arčiau Lietuvos TSR sienos. 265 Viena būdingiausių kuršiškų ypatybių yra senųjų trumpųjų balsių pailgėjimas prieš tautosilabinį r, kai po jo eina priebalsis: ar, (ār), aŗ > ār, (ār), ār (pvz., Bārta, Sārte¹ ir kt.), er, (ēr), eŗ > ēr, (ēr), ēr (pvz., Cēŗps, Pēŗkuōns² ir kt.), ir > īr arba ier, ur > ūr arba uor (pvz., Kūrša, Pūŗvs, Kuōŗši ir kt.). Būdingiausia žiemgališka ypatybė yra senas balsių trumpumas prieš tautosilabinį r, kai po jo eina priebalsis; be to, ypač anksčiau šis senasis balsių trumpumas buvo susijęs su anapikse, t. y. trumpųjų balsių išspraudimu po r, pvz.: Vārnas „Vāŗnas“, Verša- „Verša“, -purvs „-purvs“ ir kt. Po tautosilabinio ar paprastai atsiranda trumpas a, po er — a arba siauras ar platus e, po ir — a ar siauras ar platus e, arba i, po ur — a. Kuršiška ypatybė taip pat yra latgalių, arba latvių, kalboje išnykusio tautosilabinio n išlaikymas, pvz.: Bandas- (latviškai būtų: *buodas), Laņka: lat. luoks, Meņca: lat. *mieca, Skrunda (latviškai būtų: *Skrūda), Venta (latviškai būtų: *Vieta) ir kt. Žiemgalių teritorijos vietovardžių analizė leidžia manyti, kad žiemgalių kalboje, priešingai negu latgalių arba lietuvių kalboje, buvo tautosilabinis n išlaikytas, kaip ir lietuvių, senovės prūsų ir kuršių kalbose, nes šios teritorijos vietovardžiuose yra daug žodžių su tautosilabiniu n, kurių negalima kitaip paaiškinti, pvz.: Duņķi: lat. duocis, Juņgaiņis: lat. Jūgaiņi, Riņkas-: lat. Rīka(s) ir kt. Kuršių ypatybe reikia laikyti ḳ, ġ virtimą c, dz, pvz.: Ceņkuone, Rucava, Džēŗve, Dziŗkalis ir kt., kai tuo tarpu žiemgalių teritorijoje yra daugybė vietovardžių su kuršiams ir latviams neįprastais ḳ, ġ, kuriuos ne visus galima laikyti skoliniais su dėsningais ḳ, ġ, pvz.: Duġis: lat. dudzis, Ġerbums: lat. Džērbene, Maŗkene: lat. Mārcene, Plūokis: lat. pluocis ir kt. Ir žiemgalių plote sutinkama vietovardžių su c, dz vietoje ḳ, ġ ir su išnykusiu tautosilabiniu n, bet tai paaiškinama ateivių ir literatūrinės kalbos įtaka. Gretiminės formos taip pat paaiškinamos svetima įtaka, pvz.: Laņka, Lùoķene ir Lùocene, Iecava ir Ieķava, Riņkas ir Rīka- ir kt., be kita ko, tame pačiame žodyje tautosilabinis n gali išnykti, o ḳ, ġ išlikti arba atvirkščiai, pvz., Plūņci ir kt. Taip pat senovės Kuršo ir Vidžemės teritorijoje kartais sutinkama vietovardžių su ḳ, ġ ir su tautosilabiniu n, pvz.: piliakalnis Keņteskalns prie Uogrės, netoli jos įtekėjimo į Dauguvą, ir kt. Galima manyti, kad šiose vietose kitados gyveno žiemgaliai. Iš kai kurių vietų yra šį spėjimą patvirtinančių daugiau ar mažiau patikimų archeologinių duomenų. Todėl visai pagrįstai galima kelti klausimą, ar iš tiesų latvių literatūrinės kalbos pagrindo — latvių vidurio dialekto susidarymo procese žiemgaliams priklausė pagrindinis vaidmuo. Ypač verta dėmesio įvairiapusiška lietuvių kalbos įtaka nurodytos teritorijos pietinės dalies vietovardžiams. Pirma, leksikoje sutinkama dalis vietovardžių ar žodžių, tokių pat kaip ir Lietuvos TSR, arba prisitaikiusių prie latvių kalbos fonetikos, bet nesutinkamų latvių leksikoje, pvz.: Bēņdra- Būtiņu2, Ģeišupis, Ģivuļu-, -peļķe „pelkė“, Vadaksts ir kt. Antra, fonetikoje kartais randame garsų, būdingų lietuvių kalbai, bet ne tokių, kokių būtų galima laukti Kurše, pvz., g vietoje dz: Gėŗži, Ģegužs, Ģervis, 266 Girupi ir kt., k vietoje c, pvz., Kękilas, Małkirte, Palauškis ir kt. Taip pat vietoje laukiamų s ir z sutinkami š ir ž, pvz.: Šaltėni, Švitene, Mažais, Žvarde ir kt. Trečia, morfologijoje irgi pastebima lietuvių kalbos įtaka, pvz., kai kurie upių ir upelių vardai turi vyriškosios giminės formas, nors latvių kalbai būdinga moteriškoji giminė, pvz. Aiznakis, Liḡupis, Vadaksts, Vārnupis ir kt. Dažnai konstatuojama lietuviškos priesagos ir galūnės, kurios nesutinkamos nei kuršių, nei žiemgalių vietovardžiuose, pvz., -ine vietoje -ene kaip, pvz., Pagrabine, Pupine, Puōšines2 ir kt. Labai dažnai pasitaiko priesagos -iškė, -iškis, atitinkančios lietuvių -iškė, -iškis, pvz: Diėdeniškės-, Kaķiškes-2 Meisteriškė, Pūmpuriškė ir kt. Sutinkama taip pat priesagos -aitis, -aiši (dgs. vard.), kurių kitur respublikoje beveik nėra, pvz.: Lankaitis, Bukaiši, Narvaiši ir kt. Tuo būdu pietvakarių Latvijos TSR vietovardžiai atspindi ir senųjų genčių — kuršių ir žiemgalių — kalbų ypatybes, ir kaimyninės lietuvių kalbos įtaką. Rasta duomenų, padedančių išaiškinti latvių vidurio dialekto, o tuo pačiu ir latvių nacionalinės kalbos kilmę.