Baltų ir Pabaltijo suomių kalbų santykiai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA BALTŲ IR PABALTIJO SUOMIŲ KALBŲ SANTYKIAI A. SABALIAUSKAS Bendros pastabos Dėl baltų santykių su jų šiaurės kaimynais Pabaltijo suomiais senumo yra įvairių nuomonių. Tačiau viena aišku, kad šių santykių amžių reikia skaičiuoti jau ne šimtais, o tūkstančiais metų. Tarybinių archeologų A. Briusovo1, H. Moros2 nuomone, III tūkstantmetyje prieš m. e. Rytų Europos miškų juostoje, apėmusioje ir Pabaltijį, gyvenusios suomių-ugrų kiltys, dabartinių suomių-ugrų protėviai. Šios kilt ys vertėsi daugiausia medžiokle ir žvejyba. Joms būdinga duobėtoji-dantytoji, arba šukinė, keramika. II tūkstantmetyje pr. m. e. Rytų Pabaltijyje šalia medžiotojų ir žvejų su būdinga duobėtaja-dantytąja keramika stovyklų pasirodo jau visiškai naujas stovyklų tipas, kurio gyventojai gerai pažino gyvulininkystę bei žemdirbystę ir vartojo virvelinę keramiką. Be to, šiems gyventojams būdingi laiviniai kovos kirviai. Kadangi ši kultūra nėra paveldėjimu susijusi su ankstesniąja Rytų Pabaltijo kultūra, o yra naujas savitas reiškinys, tai jos pasirodymas siejamas su naujo etninio elemento įsibrovimu į suomių-ugrų teritoriją. Šis naujasis etninis elementas ir bus veikiausiai dabartinių baltų protėviai. Tokiai A. Briusovo ir H. Moros nuomonei pritaria ir kiti tarybiniai istorikai bei kalbininkai.3 Užsienio kalbininkai (V. Tomsenas, E. N. Setialia, J. Kalima, E. Nieminenas, L. Hakulin enas) Pabaltijo suomių susidūrimo su baltais datą, remdamiesi grynai kalbiniais argumentais, dažniausiai nukelia į gerokai nau- 1 А. Я. Брюсов, Очерки по истории племен Европейской части СССР в неолитическую эпоху, Москва, 1952, р. 162 tt. 2 Х. А. Моора, Вопросы сложения эстонского народа и некоторых соседних народов в свете данных археологии, «Вопросы этнической истории эстонского народа», Таллин, 1956, р. 49—141. 3 Latvijas PSR vēsture, s. I, K. Strazdiņa, J. Zuša, J. Krastiņa, A. Drīzuļa redakcijā, Rīgā, 1953, p. 14—15; Lietuvos TSR istorija, t. I, redakcinė kolegija: K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Žiugžda (vyr. redaktorius), Vilnius, 1957, p. 18—21; П. Аристе, Примечания к книге Л. Хакуливена «Развитие и структура финского языка», ч. II, Москва, 1955, р. 278—279; Формирование прибалтийско-финских языков и древнейший период их развития, «Вопросы этнической истории эстонского народа», р. 12. 109 jesnius laikus. Jų nuomone, baltų ir Pabaltijo suomių protėviai susidūrė paskutiniaisiais prieš m. e. ir pirmaisiais m. e. šimtmečiais. K. Būga šią datą buvo linkęs nukelti į kiek ankstesnius laikus („... ir kultūros laipsnis, kurį rodo lietuviškosios kilmės suomiški žodžiai, labiau pritinka tūkstantiesiems (1000) metams, kaip penktašimtiesiems (500) prieš m. e.“).4 Tačiau ir šie kalbininkai mano, kad iš atskirų ide. kilčių Pabaltijo suomiai pirmiausia susidūrė su baltais. Tik po susidūrimo su baltais Pabaltijo suomiai suėjo į kontaktą su germanais ir slavais. Be to, reikia pastebėti, jog kai kalbama apie baltų ir suomių-ugrų kalbų santykius, paprastai galvoje turima šių tautų kontaktus prie Baltijos jūros, vadinasi, su vakarinėmis suomių kil timis. Tačiau skoliniai iš baltų aptinkami ir Volgos grupės suomių-ugrų kalbose, pavyzdžiui, mordvių, marių kalbose. Šį faktą V. Tomsenas mėgino aiškinti tuo, kad senovėje tarp Volgos ir Pabaltijo suomių gyvenusios ir kitos suomių-ugrų kiltys, kurios suvaidinusios tarpininkų vaidmenį. Tarybinis kalbininkas B. Serebrenikovas5 iškėlė hipotezę, kad miškų juostoje tarp Volgos ir Kliazmos upių, iki pasirodant ten slavams, gyvenę žmonės, kalbėjusieji ide. kalba, labai artima dabartinėms baltų kalboms. O. Trubačiovas ir V. Toporovas6 taip pat iškelia tiesioginį baltų kalbų kontaktą su Pavolgio kalbomis. Kol kas čia iškeltų hipotezių teisingumui patvirtinti trūksta argumentų. Tačiau šiaip ar taip jos yra vertos dėmesio. Pirmiausia šias hipotezes remia baltiškosios toponimikos pėdsakai, aptinkami Vidurinėje ir Aukštutinėje Padnieprėje bei Volgos—Okos tarpu p yje. Be to, minėtoms prielaidoms pritartų ir rusų metraščiuose minimi galindai, dar XI—XII a. gyvenę netoli Maskvos. Baltai, įsiskverbę į Rytinį Pabaltijį, užėmė rečiau apgyventas suomių žemes. Šiaurinė baltų dalis, matyti, pamažu ištirpo tarp suomių kilčių, kurios buvusios daug gausesnės. Pietinė baltų dalis asimiliavo suomius, šiose srityse veikiausiai ne taip gausiai gyvenusius. Kad dabartinėse šiaurės baltų srityse anksčiau gyveno suomiai, vaizdžiai rodo suomiška šių sričių toponimika. Dabartinės Lietuvos teritorijoje tokios toponimikos pėdsakai labai nežymūs ir tie patys dažniausiai ginčytini, pavyzdžiui, kai kurių kalbininkų nurodoma suomiška Nemuno vardo kilmė ir kt. Tačiau Latvijos teritorija mirgėte mirga suomiškos kilmės toponimais. Suomių asimiliavimo procesas truko ištisus tūkstantmečius, o Latvijos teritorijoje jis tebevyksta ir šiandien: kitasdos gausiai apie Rygos įlanką ir Vakarinės Dauguvos bei Gaujos baseinuose gyvenę lyviai jau visiškai baigia nutau- 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. II, Vilnius, 1959, p. 83. 5 Б. А. Серебренников, О некоторых следах исчезнувшего индоевропейского языка в центре Европейской части СССР, близкого к балтийским языкам, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, S. A, 1, Vilnius, 1957, p. 69—71. 6 О. Н. Трубачев, Три литовских этимологии, „Lingua Posnaniensis“, VIII, Poznań, 1960, p. 242; В. Н. Топоров, О. Н. Трубачев, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962, p. 247—8. 110 tėti. Šiandien šia Pabaltijo suomių kalba kalbančių žmonių beliko tik keletas šimtų.7 Archeologiniai duomenys rodo, kad baltai buvo kiek aukštesnės kultūros, negu jų šiaurės kaimynai. Baltų ir suomių susidūrimo metu baltai jau vertėsi gyvulininkyste bei žemdirbyste. Tokį teiginį patvirtina ne tik archeologiniai, bet ir kalbiniai duomenys. Šių verslų iš baltų pradėjo mokytis ir suomių kiltys. Apskritai, kalbiniai duomenys rodo, kad tarp baltų ir suomių buvo glaudūs draugiški ryšiai. Baltų kalbų įtaka Pabaltijo suomių kalboms gana ryški. Ypač ryški ši įtaka Pabaltijo suomių kalbų leksikoje. Minėtų kalbų leksikos ryšiams tyrinėti paskirta nemažai įdomių darbų, tarp kurių ypač svarbus dar ir šiandien savo vertės nenustojęs 1890 m. išleistas kapitalinis danų kalbininko V. Tomsen’o veikalas „Ryšiai tarp suomių ir baltų (lietuvių-latvių) kalbų“ („Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog“, Kopenhagen, 1890). Paskutinius šios srities tyrinėjimo pasiekimus apibendrina suomių kalbininko J. Kalimos veikalas „Baltų kalbų skoliniai Pabaltijo suomių kalbose“ („Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat“, Helsinki, 1936). Minėtini gausūs neseniai mirusio suomių kalbininko E. Niemineno darbai. Pabaltijo suomių kalbos baltams turėjo palyginti mažesnės įtakos, ypač tai liečia lietuvių ir senovės prūsų kalbas. Daugiausia šios įtakos žymių pastebime latvių kalboje. Ji jaučiama ir latvių kalbos fonetikoje, ir morfologijoje, o ypač leksikoje. Tiesa, daugelis Pabaltijo suomių skolinių latvių kalboje jau yra naujesnių laikų. Kai kurie šie skoliniai per latvių kalbos tarmes, o kartais ir per raštus, kaip matysime, pateko ir į lietuvių kalbą. Faktas, kad Pabaltijo suomių kalbos labiau paveiktos baltų kalbų, negu pastarosios Pabaltijo suomių, gal būt, paaiškinamas kiek aukštesne baltų kultūra. Tačiau reikia sutikti su estų akademiku P. Ariste, kad suomių kalbų įtaka baltų kalboms kol kas dar labai mažai tetirta. Kai kurie baltų kalbų skoliniai suomiams, anksčiau nekėlę jokių abejonių, pastaruoju laiku jau mėginami laikyti suomiškais žodžiais, patekusiais į baltų kalbas. Iš darbų, skirtų suomių kalbų įtakai baltų kalboms nušviesti pirmiausia minėtinas estų kalbininko K. Abeno darbas „Estų ir lyvių skoliniai latvių leksikoje“ („Eesti ja liivi laenud läti sõnavaras (kultuuriloone uurimus)“, Tartu, 1947 (rankraštis). Nėra vieningos nuomonės, su kokia baltų kalba susidūrė pirmosios suomių kiltys. Kai kurie suomių kalbininkai mano, kad Pabaltijo suomiai susidūrė dar su baltų prokalbe. Bet E. Nieminenas teigia, kad suomiai susidūrė jau su atskira baltų kalba, kuri ir fonetine, ir morfologine struktūra aiškiai buvo atsiskyrusi nuo baltų prokalbės.8. Tačiau šitoks E. Niemineno 7 П. А. Аристэ, Ливы и ливский язык, „Eesti NSV Teaduste Akadeemia Toimetised, k. VII, Ühiskonnateaduste seeria“, Nr. 1, Tallinn, 1958, p. 38. 8 E. Nieminen, Über einige Eigenschaften der baltischen Sprache, die sich in den ältesten baltischen Lehnwörtern der ostseefinnischen Sprachen abspiegelt, „Sonderabdruck aus den Sitzungsberichten der Finnischen Akademie der Wissenschaften 1956“, Helsinki, 1957, p. 185. 111 teiginys prieštarauja istorikų išvadoms, nes sunku įsivaizduoti, kad II tūkstantmetyje prieš m. e. baltų prokalbė galėjo būti suskilusi į atskiras kalbas. Gramatinės ypatybės Pabaltijo suomių ir baltų kalbose galime pastebėti kai kurių gramatinės struktūros panašumų. Tiesa, tokie panašumai ne visada galima paaiškinti šių kalbų tarpusavio sąveika, vienos kalbos įtaka kitai kalbai. Pavyzdžiui, labai krinta į akis lietuvių ir suomių kalbų vietininkų, nurodančių kryptį, vadinamųjų iliatyvų darybos panašumas, plg. suom. maa „šalis, žemė“: maahan „į šalį, į žemę“, suom. puu „medis“: puuhun „į medį“, suom. pilli „dūdelė, švilpukas“: pilliin „į dūdelę, į švilpuką“, suom. koti „namas“: kotiin „į namą“⁹ šalia liet. laukan, dangun, pilin ir kt. Tačiau tiek suomių, tiek ir lietuvių kalboje tokios struktūros vietininko linksniai atsirado palyginti ne taip jau seniai, ir jų atsiradimas ir vienoje, ir kitoje kalboje aiškintinas kaip savaimingas reiškinys¹⁰. Manoma, kad suomių kalbos sustiprinimą, intensyvumą rodantis sufiksas -pa, -pä (jopa „taip pat, net“, vieläpä „taip pat, ir“, jospa „jeigu“, kunpa „jeigu“) galėjo būti paskolintas iš baltų kalbų (liet. bė, bei, pr. bhe)¹¹. Pabaltijo suomių kalboms būdingas atributyvinis daiktavardžio ir būdvardžio derinimas plg. est. uus maja „naujas namas“, uuele majale, uued majad. Tokia ypatybė, kaip matome, būdinga ir baltų kalboms, tačiau kitose suomių-ugrų kalbose panašios konstrukcijos nevartojamos, plg. erz. mord. odʼ kydo, odʼ kydonenh, odʼ kydot, veng. új ház, új háznak, új házak. Daiktavardžio ir būdvardžio atributyvinis derinimas Pabaltijo suomių kalbose galėjo atsirasti ir kaip savarankiškas šių kalbų raidos rezultatas, tačiau tam tikro poveikio čia galėjo turėti ir kaimyninės baltų kalbos. Tokios sudurtinės estų kalbos būtojo laiko formos, kaip olen lugenud, olin lugenud taip pat turi atitikmenis baltų kalbose, plg. liet. esù skaitęs, buvaũ skaitęs, lat. esmu lasījis, biju lasījis.¹² Pastaruoju metu lietuvių ir rusų kalbų imperatyvinės formas su formantu -k mėginama aiškinti suomių-ugrų kalbų įtaka¹³. V. Pizanis¹⁴ kai kurias lietuvių ir latvių kalbų dalyvines konstrukcijas taip pat linkęs aiškinti suomių kalbų įtaka. Net tokias baltų ir slavų kalbų ypatybes, kaip instrumentalio vartojimą sudurtinio tarinio predikatu, papildinio genetyvo vartojimą vie- ⁹ Л. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, ч. I, Москва, 1953, р. 88. ¹⁰ A. Meijė, Lyginamasis metodas istorinėje kalbotyroje, Vilnius, 1956, p. 92. ¹¹ Л. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, ч. I, р. 217. ¹² П. Н. Аристэ, Формирование прибалтийско-финских языков и древнейший период их развития, р. 12. ¹³ В. Н. Топоров, О. Н. Трубачев, ten pat, р. 249—50. ¹⁴ V. Pisani, Zu einer baltisch-estfinnischen Partizipialkonstruktion, „Rakstu krājums, veltījums akadēmikim profesoram Dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei“, Rīgā, 1959, p. 215—217. 112 toje akuzatyvo po neigimą reiškiančių tranzityvinių veiksmažodžių, tendenciją viename žodyje jungti keletą priesagų, dalis kalbininkų laiko suomių-ugrų kalbų substrato rezultatu. Kiek ryškesnė suomių kalbų įtaka pastebima latvių kalbos gramatinėje struktūroje, ypač tose latvių kalbos tarmėse, kur anksčiau gyvenę lyviai. Žinoma, šios iš suomių gautos ypatybės čia nėra senos ir paaiškinamos lyvių substrato liekanomis. Lyvių kalbos įtaka aiškinamas latvių kalbos kirčio atitraukimas į pirmąjį skiemenį. Aišku, šis procesas buvo labai sudėtingas ir galėjo prasidėti net ir be lyvių kalbos įtakos, tačiau lyvių kalba bent šio proceso suintensyvinimui tikriausiai turėjo įtakos15. Lyvių kalba turėjusi įtakos latvių tarmių priegaidžių sistemos formavimuisi. Dėl lyvių įtakos latvių tarmėse dažnai vyriškosios giminės formos išstūmusios moteriškosios giminės formas, o veiksmažodžio trečiojo asmens forma apibendrinta abiejų asmenų vienaskaitos ir daugiskaitos formoms ir kt.16 B. Serebrenikovas17 nurodo, kad lyvių kalbos įtaka paaiškinama latvių kalbos vietininko tos pačios formos krypties ir vietos reikšme vartojimas (mežā dzīvot „miške gyventi“, mežā braukt „į mišką važiuoti“). Kai kurios lyvių kalbos ypatybės, nebūdingos kitoms Pabaltijo suomių kalboms, atsirado dėl latvių kalbos įtakos. Pavyzdžiui, iš latvių kalbos lyviai pasiskolino kai kuriuos veiksmažodžių priešdėlius, plg. lyv. vöttö „imti“; aizvöttö „paskolinti, atimti“ (lat. ņemt-aizņemt), lyv. tiedō „daryti“: aptiedō „apsupti“ (lat. taisīt-aptaisīt), lyv. kandō „nešti, nešioti“: pakandō „išnešti, pernešti“ (lat. nest-panest) ir kt. Į lyvių kalbą įsiskverbė taip pat viena kita latvių kalbos priesaga, plg. lyv. āndig „dosnus, gausus“: āndab „jis duoda“ (latvių kalbos priesaga -īgs), lyv. pūdōm „švara“: pūdōz „švarus“ (lat. -ums), lyv. kovalib „protas“: koval „protingas“ (lat. -ība). Lyvių kalbos sintaksei taip pat būdingi kai kurie kiti latvių kalbos bruožai18. Latviškų priesdėlių aptinkame ir kai kuriose Palatvio estų tarmėse. Pavyzdžiui, šiaurinėje Latvijos teritorijoje benykstančioje estų Leivu tarmėje vartojami latviški priesdėliai at-, bez-, iz-, no-, pa-, plg. est. masma „užmokėti“: atmasma „atkęršyti“ (:lat. maksāt : atmaksāt), est. jema „motina“: bezjemada „be motinos“ (:lat. māte: bez mātes), est. pidämä „laikyti“: ispidämä „išlaikyti“ (:lat. turēt: izturēt), est. laskma „leisti“: nūlaskanu „pasileidęs, nusmukęs“ (:lat. laist: nolaidies), est. jema „motina“: pajema „pamotė“ (:lat. māte: pamāte) ir kt.19 15 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 32. 16 Ten pat, p. 10—11. 17 Б. А. Серебренников, О некоторых возможных причинах происхождения иллативного значения у латышского локатива, „Rakstu krājums...“, p. 243—246. 18 П. А. Аристэ, Ливы и ливский язык, p. 43. 19 P. Ariste, Indoeuropäische Präfixe in den ostseefinnischen Sprachen, „Studii si cercetari lingvistice omagiu lui Al. Graur cu prilejul implinirii a 60 de ani“, 3, Bucuresti, 1960, p. 338. 8. Kalbotyros klausimai VI. 113 Baltų kalbų skoliniai Pabaltijo suomių kalbose Vienų kalbų įtaka kitoms kalboms daugiausia pasireiškia leksikoje. Ryškiausiai leksikoje atsispindėjo ir baltų bei Pabaltijo suomių kalbiniai santykiai. Suomių kalbininkas L. Hakulinenas savo knygoje „Suomių kalbos struktūra ir raida“ („Suomen kielen rakenne ja kehitys“, Helsinki, 1946)20 pateikia įdomią dabartinės literatūrinės suomių kalbos leksinės sudėties statistiką. Kruopšti analizė parodė, kad baltų skoliniai dabartinėje literatūrinėje suomių kalboje sudaro 1,1%, vadinasi, iš tūkstančio suomių kalbos žodžių vienuolika yra baltiškos kilmės. Reikia pastebėti, kad tokio baltiškos leksikos procento nerasime nė vienoje indoeuropiečių kalboje, nepaisant to, kad su kaimyninėmis ide. kalbomis baltai kur kas daugiau bendravo. Daugelis baltiškos kilmės žodžių, aptinkamų suomių kalboje, vartojami ir dabartinėje literatūrinėje estų kalboje. Nors, kaip minėta, baltų skoliniai suomių kalboms palyginti gerai ištyrinėti, tačiau čia taip pat labai daug ginčytinų dalykų. Ateityje kalbos mokslas pakeis ne vieną dabar, rodos, nekeliantį abejonių sprendimą. Mes pateiksime tuos baltų skolinius, kuriuos nurodo suomių kalbininkas J. Kalima savo veikale „Baltų kalbų skoliniai Pabaltijo suomių kalbose“, kartu nurodydami ir kitą literatūrą.21 Suom. ahdas, kilm. ahtaan „eng“, est. ahas, est. ahastama „ängstigen, bedrängen“, plg. liet. ankštas (V. Thomsen, 158—9; J. Kalima, 86; Y. H. Toivonen, I, 5; L. Hakulinen, II, 42). J. Kalima ir Y. H. Toivonenas teigia abejo­dami.22 Suom. ahingas, kilm. ahinkaan „Fischgabel“, est. ahingas, kilm. ahinga; ahing, kilm. ahingi „Stecheisen (zum Fischen)“, päeva- ahingid „Sonnenstrahlen“, plg. liet. akštinas, akštis (V. Thomsen, 157; J. Kalima, 86; Y. H. Toivonen, I, 5). Suom. aina „immer; noch“, est. aina, ainu, ainute „nur, bloss; ganz“, plg. pr. ainat „allezeit“ liet. vienàt, lat. vien (V. Thomsen, 156—7; J. Kalima, 87; Y. H. Toivonen, I, 9; L. Hakulinen, II, 42). J. Kalima, Y. H. Toivonenas teigia abejo­dami. Suom. aisa „Deichsel“, est. ais, kilm. aisa „Stange der Gabeldeichsel“ galėjo kilti iš kokio nors baltų kalbų žodžio, kurio nei dabartinėse baltų kalbose, nei apskritai baltų kalbų paminkluose dabar neaptinkame (J. Kalima, 87—8; L. Hakulinen, II, 41). 20 А. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, ч. II, Москва, 1955, p. 151. 21 Iš Pabaltijo suomių kalbų pirmiausia čia nurodome tik suomių ir estų kalbų pavyzdžius, kitų Pabaltijo suomių (lyvių, karelių, vap­sų, vačių) kalbų pavyzdžiai nurodomi tik tais atvejais, jeigu jų nėra suomių ir estų kalbose. 22 Turima galvoje čia minėtų autorių veikalai: V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, København, 1890; J. Kalima, Itämeren-suomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, Helsinki, 1936; Y. H. Toivonen, Suomen kielen etymologinen sanakirja, I—II (II — Y. H. Toivonen, E. Itkonen, A. J. Joki); Helsinki, 1955—1958; А. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, ч. II, Москва, 1955; П. А. Аристэ, Примечания к книге А. Хакулинена. 114 Lyv. aistai „Finne (im Gesicht)“, plg. liet. änkštara, inkštiras, lat. ankšteri „Maden, Larven, Engerlinge“ (V. Thomsen, 158; J. Kalima, 88). V. Tomsenas teigė abejojamas. Suom. aitta, kilm. aitan „Vorratshäuschen“, est. ait, kilm. aida „Klete, Vorratshaus“ galėjo kilti iš dabar nežinomo baltiško žodžio, kurį kai kas mėgina sieti su liet. aitvaras (J. Kalima, 88–90; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I. 11). Suom. ajattara, ajattaro, aattara „mytol. olento (mitologinė būtybė)“, est. äijätär „kirosina, Mutter des Teufels, Tochter des Judas“, plg. liet. aitvaras (J. Kalima, 90). J. Kalima teigia abejojamas. Suom. ankerias, angerjas, änkeriäs „anguilla“, est. angerjas, plg. liet. ungurys, pr. angurgis (V. Thomsen, 158; J. Kalima, 90–1; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 19). Suom. ansa „Schlinge, Dähne, Fallstrick, Strick“, est. aas, kilm. aasa „Masche, Öse, Schlinge, Schleife, Henkel“, plg. liet. ąsą, lat. uosa, pr. ansis „Kesselhaken“ (V. Thomsen, 159; J. Kalima, 91; L. Hakulinen, II, 41, Y. H. Toivonen, I, 19). Suom. apila, apilas „Klee“, plg. liet. dobilas, lat. ābuls, pr. wobilis (V. Thomsen, 156; J. Kalima, 91; Y. H. Toivonen, I, 21; L. Hakulinen, II, 41). J. Kalima, Y. H. Toivonenas, L. Hakulinenas teigia abejojami. Suom. arta, kilm. arran „Stangengerüst zum Aufhängen des Netzes u. a.“, plg. liet. ār̃das, ardai, lat. ārds, ārdi „die Dörrbalken in der Heizriege: dicke Balken, die über oder neben dem Ofen im Zimmer zum Trocknen der Pergel, Kleider usw. angebracht sind; die Balken in der Küche oder in der Badstube, in Livl. auch über dem Riegenofen zum Räuchern des Fleisches: das Feuerherd“ (V. Thomsen, 159; J. Kalima, 91–2). V. Tomsenas teigė abejojamas. Est. eherus, iherüs „Lachsforelle (Salmo trutta)“, plg. liet. ešerys, lat. asars, asers (J. Kalima, 92). Teigia abejojamas. Suom. elki, eljen „indoles, mos (prigimties savybė, būdas)“, eljet, elkeen, elkiä „launig; übellau­nig“, plg. liet. elgesys, elgtis (J. Kalima, 92–3; L. Hakulinen, II, 42; Y. H. Toivonen, I, 36–7). Y. H. Toivonenas teigia abejojamas. Suom. hako „abgehauener grüner Zweig des Nadelbaums, Tannen-, Fichten-, Wachholderreisig, umgefallener Baum“, est. hagu „Reisig; Rispe, Wipfel eines Laubbaumes“, plg. liet. žagaras, lat. žāgars, liet. žaginiai, lat. žagas „loses Laub, belaubte Ruthen, Badequäste“, plg. t. p. liet. šakā, lat. sakas „Mistgabel, Kummet“ (J. Kalima, 93–4; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 50–1). Žodžio kilmė kelia kai kurių abejonių. Suom. haljakka „hellblau; blassgrau; Rock von bläulichem Stoff“, halea, halia, haleva „hellgrün; grau, graulich“, est. haljas, kilm. halja „blank, glänzend, glänzend grün“, plg. liet. žalias, lat. zaļš, pr. saligan (V. Thomsen, 244–6; J. Kalima, 94–5; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, I, 51). Suom. halla „Nachtfrost“, est. hall, kilm. halla, plg. liet. šalna, lat. salna (V. Thomsen, 220–1; J. Kalima, 95; Y. H. Toivonen, I, 51). 115 Suom. hammas, kilm. hampaan „Zahn“, est. hammas, kilm. hamba, plg. liet. žãmbas, lat. zuobs „Zahn“ (V. Thomsen, 246—7; J. Kalima, 95—6; L. Hakulinen, II, 41; P. H. Toivonen, I, 54). Suom. hanhi, kilm. hanhen „Gans“, est. hani, plg. liet. žąsis, lat. zuoss, pr. sansy (V. Thomsen, 247; J. Kalima, 96; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 55). P. Aristė (II, 279) baltiška minėto suomių žodžio etimologija abejoja. Suom. harakka „Elster“, est. harakas, harak, plg. liet. šárka, pr. sarke (V. Thomsen, 221; J. Kalima, 96; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 57—8). J. Kalima ir L. Hakulinenas teigia abejojami. Suom. harja „Borste, Mähne, Bürste, Kamm“, est. hari, kilm. harja „Bürste, Hechel, Kamm, First“, plg. liet. šer̃ys, lat. sars (V. Thomsen, 222; J. Kalima, 97; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 58). Suom. harmaa „grau“, est. arm, armi „grau, hellgrau, ein Hundename“, plg. liet. šìrmas, lat. sirmus (V. Thomsen, 223—4; J. Kalima, 97; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, I, 59). Suom. hautoo „brüten, ausbrüten“, haude „Bähen“, est. haudma „brüten, bebrüten“, hauduma „brüten, hecken, maischen, brühen“, plg. lat. sautēt „bähen, brühen; prügeln“, liet. žem. šautas „lapienė, lapų sriuba“; liet. šùsti, lat. sust (J. Kalima, 97—8; L. Hakulinen, II, 42; Y. H. Toivonen, I, 63). Teigia abejojami. Suom. havu, havo „Nadelholzzweig; Baumnadel“, plg. liet. žãbas, žãbaras (J. Kalima, 99; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 64). Teigia abejojami. Suom. heimo „Geschlecht, Stamm, Verwandten“, est. håim, kilm. hõimu „Verwandtschaft, Verwandter“, plg. liet. šeimà, lat. saime „Hausgesinde; Familie im weiteren Sinne“, pr. seimins (V. Thomsen, 222; J. Kalima, 99; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 64). Suom. heinä „Heu, Gras, Kraut“, est. hein, plg. liet. šiẽnas, lat. siens (V. Thomsen, 223; J. Kalima, 99—100; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 64—5). Suom. heitiä, hetiä „žydėti (kalbant apie rugius, miežius)“, hede „žiedas“, hedelmä „vaisius“, plg. liet. žydėti, žiedas (V. N. Toporov, O. N. Trubačiov, 247). Suom. helle, kilm. helteen „schwül; Hitze“, plg. liet. šiltis, šiltas, lat. silìs (J. Kalima, 100; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, I, 67). J. Kalima ir L. Hakulinenas teigia abejojami. Suom. herhiläinen, hörhiläinen, hörhöläinen „Wespe, Hornisse“, est. herilane, erilane, plg. liet. širšuõ, širšuolis, lat. sirsenis, pr. sirsilis (V. Thomsen, 224; J. Kalima, 100; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 70). Suom. herne „Erbse“, est. hernes, plg. liet. žirnis, lat. zirnis, pr. syyne „Korn“ (V. Thomsen, 251; J. Kalima, 100—1; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, 70). 116 Suom. hihna „Riemen, lederner Gürtel“, est. ihn, plg. liet. šikšna, lat. siksna (V. Thomsen, 223; J. Kalima, 101; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 73). P. Aristė (II, 279) suomių žodžių baltiškumu abejoja. Suom. hirvi, kilm. hirven; hirvus, kilm. hirvahan „Elentier, Hirsch“, est. hirv, kilm. hirve „Reh“, plg. pr. sirwis „Reh“ (V. Thomsen, 225; J. Kalima, 101—2; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 78). Veps. hähk, kilm. hähkän „saukko (норка)“, plg. liet. šeškas, lat. sesks (V. Thomsen, 223; J. Kalima, 102—3). Suom. härkä „Ochs“, est. härg, kilm. härja, plg. liet. žirgas, lat. zirgs „Pferd“, pr. sirgis „Hengst“ (V. Thomsen, 249—51; J. Kalima, 103; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 99). Suom. härmä „Reif“, est. härm, kilm. härma, plg. liet. šarmà, lat. sarma, serma (V. Thomsen, 221; J. Kalima, 103—4; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, I, 99). Suom. irta „loser, freier Zustand“ mėginama sieti su liet. irti, lat. irt, liet. ardýti, lat. ārdīt (V. Thomsen, 174; J. Kalima, 104; Y. H. Toivonen, I, 108). Suom. jäytää „tära, gnaga (hiuvata); fräta, rifva (graužti, ėsti)“ mėginama sieti su liet. ėsti, lat. ēst, pr. ist (J. Kalima, 201). Suom. jäära, jaara „Schafbock, Widder“, est. jäär, jaar, plg. liet. érdas, lat. jērs, pr. eristian (V. Thomsen, 169; J. Kalima, 104; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 133). Suom. kaarna „Borke, Kieferrinde“, est. kaarn, kilm. kaarna „Kratze“, plg. liet. karnà (J. Kalima, 104—5; Y. H. Toivonen, I, 135). Sieja abejodami. Veps. kabuta „syleillä (apkabinti)“ J. Kalima (105) mėgina sieti su liet. kabinti. Suom. kaikki „omnis, omnes“, est. kõik, kilm. kõige „all, ganz“, plg. liet. kiek, kiekvienas, lat. cik (V. Thomsen, 186—7; J. Kalima, 105; Y. H. Toivonen, I, 141). Teigia abejodami. Suom. kaima „Namensvetter“, est. kaim, kilm. kaimu „Namensverwandter, Verwandter, Mannesbruder“, plg. liet. káimas, kiėmas, lat. ciems, pr. caymis, liet. kaimýnas, pr. kaiminan, lat. cieminš „ein Gast aus der nahen Nachbarschaft; der Gast überhaupt“ (V. Thomsen, 177; J. Kalima, 105—6; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 142). Suom. kaleva: Kalevanpoika „jättiläinen, kookas, vahva mies (milžinas, stambus, stiprus vyras)“, est. Kalevipoeg mėginama sieti su liet. kálvis (J. Kalima, 106). Suom. kantele, kilm. kanteleen „cithara Finnorum primitiva, quinque chordis instructa et digitis tractanda“, est. kannel, kilm. kandle „Harfe“ mėginamas sieti su liet. kañklės, lat. kuokle (V. Thomsen, 178—81; J. Kalima, 106—7; L. Hakulinen, II, 42). Suom. kappale „Stück, Ding, Gegenstand“, plg. liet. gābalas, lat. gabals (V. Thomsen, 170; J. Kalima, 107; L. Hakulinen, I, 139, II, 42; Y. H. Toivonen, I, 160). P. Aristė (I, 302) teigia, kad baltai šį žodį pasiskolino iš Pabaltijo suomių. 117 Vačių (vatjalaiset) karissā „rangaista (bausti)“, est. karistama „züchtigen, strafen, einschärfen“, kari „strenger Befehl, Antrieb, strenge Zucht, Disciplin“, karima „hüten, bewachen; züchtigen, in Zucht halten“ mėginama sieti su liet. kāras, lat. karš (J. Kalima, 107). Suom. karsas, kilm. karsaan „schief, schielend“, plg. liet. skreĩsas, lat. šķērs (V. Thomsen, 218; J. Kalima, 108; Y. H. Toivonen, I, 165). Teigia abejodami. Suom. karsina bent dešimčia reikšmių suomių tarmėse vartojamas žodis, kuris tiek savo fonetine struktūra, tiek ir reikšme primena liet. gardinys, gardas (J. Kalima, 108; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 165). Suom. karsta „Wollkamm, Krämpel“ mėginamas sieti su liet. karšti, karštuvai (J. Kalima, 108—9; Y. H. Toivonen, 165—6). Suom. karta „Eisenblech“ mėginama sieti su liet. skārda, lat. skārde (V. Thomsen, 218; J. Kalima, 110—1; Y. H. Toivonen, I, 166). Veps. karte „tapaisesti, kaltaisesti, lailla (panašiai)“ mėginama sieti su lat. kārta „Schicht, Lage, Reihe“ (J. Kalima, 201—3). Suom. kartta „Trog“ mėginama sieti liet. prākartas „iš apvalaus medžio išskobtas lovys gyvuliams ėsti; ėdžios“, pr. pracartis „Trog“ (J. Kalima, 111; Y. H. Toivonen, I, 166). Suom. karva „Haar; Farbe“, est. karv, kilm. karva, plg. liet. gaurai, lat. gauri (V. Thomsen, 171—2; J. Kalima, 111; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 166—7). Suom. karvas, kilm. karpahan „Korb, kleines Boot“ mėginamas sieti su liet. kāibas „Korb“, lat. kārba (J. Kalima, 109—10; Y. H. Toivonen, I, 167). Suom. karve, kilm. karpeen „Baummoos, Flechte“, est. karbe, kilm. karpe, plg. lat. karpitnes „Flechten (lichenes)“, kērpes „Flechtenmoos auf Dächern“, liet. kérpės (V. Thomsen, 186; J. Kalima, 111—2; Y. H. Toivonen, I, 167). Suom. kataja, katava „juniperus“, est. kadakas, kadak, plg. liet. kadagys, lat. kadegs, pr. kadegis (V. Thomsen, 176; J. Kalima, 112; L. Hakulinen, I, 108). J. Kalima, L. Hakulinenas teigia abejodami. P. Ariste (I, 301) mano, kad baltai šį žodį bus pasiskolinę iš Pabaltijo suomių kalbų. Suom. kauha „Schöpflöffel“, plg. liet. kaušas, lat. kauss (V. Thomsen, 184—5; J. Kalima, 112—3; Y. H. Toivonen, I, 172). Suom. kaula „Hals“, est. kael, plg. liet. kaklas, lat. kakls (V. Thomsen, 177; J. Kalima, 113; Y. H. Toivonen, I, 173). Suom. kaunata „einem Wegen einer Sache grollen, einem etwas nachtragen“, plg. lat. kauns „Scham, Schande, Schmach“ (J. Kalima, 113). Teigia abejodamas. Suom. kekäle „Brand, Feuerbrand“, plg. liet. dėgalas (J. Kalima, 113—4; L. Hakulinen, II, 40). Teigia abejodami. Suom. kela „Haspel“, plg. pr. kelan „Rad“, maluna-kelan „Mühlrad“, lat. duceles „zweiräderiger Wagen“ (V. Thomsen, 185; J. Kalima, 114; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 179). Teigia abejodami. 118 Suom. keli „Schlittenbahn“, plg. liet. kelias, lat. ceļš (V. Thomsen, 185, J. Kalima, 114; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, I, 179). Suom. kelle, kilm. kelteen; kelles, kilm. kelteen „pintaviipale; kimpale (paviršiaus gabalas [paprastai medžio]; gabalas)“, plg. liet. skiltis (J. Kalima, 114—5; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 179). Y. H. Toivonenas teigia abejodamas. Suom. kelta, keltainen „gelb“, est. kõld, kold „Gelbes, gelbe Farbe“, plg. liet. geltà, geltas, lat. dzeltens (V. Thomsen, 172; J. Kalima, 115; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, I, 180). Suom. kerta „Schicht, Stockwerk; Serie, Reihe; Zeitraum; Mal“, est. kord, kilm. korda, plg. pr. en kėrdan „zur Zeit“, prei swaian kerdan „zu seiner Zeit“ (V. Thomsen, 185—6; J. Kalima, 115—7; L. Hakulinen, II,42; Y. H. Toivonen, I, 184—5). J. Kalima ir L. Hakulinenas teigia abejodami. Lyv. kēu „tamma (kumelė)“ mėginama sieti su lat. kēve, liet. kēvė (J. Kalima, 117). Lyv. kill „Grünspecht“, plg. lat. dzilna, dzilnis „der Specht (nur die grösseren Spechtarten)“ (V. Thomsen, 173; J. Kalima, 117). Suom. kina „Zank, Zwist; Gezänk; Hader; Disput“, kinata „streiten, zanken, sich necken“ mėginama sieti su liet. ginčas, ginčyti (J. Kalima, 117—8). Suom. kinnas, kilm. kintaan „Fausthandschuh“, est. kinnas, kilm. kinda, plg. lat. cimds (V. Thomsen, 187; J. Kalima, 118; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 195—6). Visi teigia abejodami. Suom. kirstu „Kasten, Sarg“, est. kirst, kilm. kirstu, plg. liet. karštas (J. Kalima, 118; J. H. Toivonen, I, 200). Siejimas kelia abejonių. Suom. kirves, kilm. kirveen „Axt“, est. kirves, kilm. kirve „Axt, Beil“, plg. liet. kirvis, lat. cirvs (V. Thomsen, 189; J. Kalima, 118—9; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, I, 200). Suom. kirvi, kirvinen, kiuru „Lerche“ mėginama sieti su lat. cīrulis (J. Kalima, 119). Suom. kouko „kuolema (mirtis)“, est. kõu, kilm. kõue; kõukene, kilm. kõukese „ukonnen (vyrelis)“, plg. liet. kaukas „namų dvasia; nekrikštyto vaiko vėlė; velnias“, lat. kauks „Heinzelmännchen“, pr. cawx „Teufel“ (J. Kalima, 119—20; Y. H. Toivonen, II, 226). Teigia abejodami. Est. kõblas, kilm. kõpla „Hohlbeil, Erdhacke“, kõblima, „behacken, aufhacken (die Erde)“ mėginama sieti su liet. kablys, lat. kaplis (J. Kalima, 120). Suom. kuhmu „Beule, Knollen, Knoten“, est. kuhm „Beule“ mėginama sieti su lat. kuzma „Kropf; Höcker, Buckel“ (J. Kalima, 120—1). Est. kukru „Nacken“, karel. kukkuri siejama su liet. kukūrai, kukūriai „kupra, kukštera“ (J. Kalima, 121). Suom. kulo „altes ungemäht gebliebenes Gras vom vorigen Jahre“, est. kulu, kulo, plg. lat. kūla „altes, dürres vorjähriges Gras; das alte Haar der Tiere; die alte Haut einer Schlange“, liet. kūlės, kūlėti (V. Thomsen, 190—1, 263; J. Kalima, 121—2; Y. H. Toivonen, II, 234—5). Teigia abejodami. 119 Suom. kupo „Strohbund“, est. kubu, kubo „Bund, Schoosvoll“, plg. liet. gubà, lat. guba (J. Kalima, 122; Y. H. Toivonen, II, 243). J. Kalima teigia abejodamas. Suom. kurko, kurki „ein böser Geist, Teufel, Gespenst, Bär, Laus“, plg. pr. curche, curcho „der Erntegott der heidnischen Preussen“ (J. Kalima, 122—3; Y. H. Toivonen, II, 245). Est. kurb, kilm. kurva „traurig, betrübt“, plg. liet. skūrbė „Gram“, skurbstū (J. Kalima, 123). Suom. kurpponen, kurppunen, kurpunen, „calcei species ex corio piloso“, plg. liet. kūrpė, lat. kurpe, pr. kurpe (V. Thomsen, 191—2; J. Kalima, 123; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 246). Est. kurt, kilm. kurdi „taub“, plg. liet. kur̃tas, kur̃čias, lat. kurls (V. Thomsen, 192; J. Kalima, 123). Suom. kuuro „taub“, plg. lat. kuorns „taub“ (J. Kalima, 124; Y. H. Toivonen, II, 252). Suom. kypärä, kypäri „Helm, hohe Mütze, Hut“, est. kübar, kilm. kübara „Hut, Mütze“, plg. liet. kepurė, lat. cepure (V. Thomsen, 185; J. Kalima, 124; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 256). Suom. kytö, kyttö „stri longa alius coloris in dorso bovis l. equi“, est. küüt, kilm. küüdu „streifig, gestreift; Vieh mit weissem Rückenstreifen“ mėginama sieti su liet. skiaūtas, skiaūtė „Flick, Stück Zeug“ (K. Būga, Aist. st.23, 70, 94), skiaūtė (J. Kalima, 203). Suom. kyäs, kilm. kykään „Hocke, Schober, Dieme, Diemen“ mėginama sieti su liet. kūgis (J. Kalima, 124; Y. H. Toivonen, II, 258). Suom. käki, kilm. käen „Kuckuck“, est. kägi mėginama sieti su liet. gegė, gegutė, lat. dzeguze, pr. geguse (V. Thomsen, 172; J. Kalima, 124—5; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 259). Suom. kärme, käärme „serpens“, plg. liet. kirmis, kīrminas, kirmėlė, lat. cirmenis (V. Thomsen, 188; J. Kalima, 125; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 265). Est. kärpima „abscheren, kappen, beschneiden (Bäume)“, plg. liet. kirpti, lat. cirpt (J. Kalima, 125—6). Suom. kääppä, kilm. kääpän „aufgeworfener Hügel“, est. kääp, kääbas „aufgeworfener Hügel; Grabhügel; Gespenst“, plg. liet. käpas, lat. kaps (J. Kalima, 126; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, II, 265). J. Kalima, Y. H. Toivonenas teigia abejodami. Suom. lahto, kilm. lahdon „Dohne, in dem Wipfel eines Baumes aufgestellte Vogelschlinge“, plg. liet. sląstai, lat. slasts, slazds (V. Thomsen, 219; J. Kalima, 126—7; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 269). Suom. laiha „mager“, est. lahi, kilm. lahja, plg. liet. liesas, lat. liess (V. Thomsen, 196; J. Kalima, 127; L. Hakulinen, II, 42; Y. H. Toivonen, II, 269). 23 K. Būga, Aistiški studijai, d. I, Peterburgas, 1908. 120 Suom. laiska, kilm. laiskan „faul“, est. laisk, plg. lat. laiks „faul, träge“ (V. Thomsen, 193; J. Kalima, 127; L. Hakulinen, II, 42; Y. H. Toivonen, II, 270). Y. H. Toivonenas teigia abe jodamas. Suom. laita „Ordnung, Beschaffenheit, Verhältnis“ mėginama sieti su liet. lieta „Nutzen, Vorteil, Gewinn; Zweck“, lat. lieta „Ding, Sache“ (V. Thomsen, 196; J. Kalima, 127—8). Suom. laita „Seite, Kante, Rand, Bord“, est. laed „eine Reihe Bekleidungsbretter am Schiffe“ mėginama sieti su lat. laides „die Bretter, welche zur Vergrösserung an den oberen Rand eines aus einem Stamme gehauenen Bootes befestigt werden“ (V. Thomsen, 193; J. Kalima, 128—9). Y. H. Toivonenas mano, kad lat. laides gautas iš estų (Y. H. Toivonen, II, 271). Suom. laiva „Schiff“, est. laev „Schiff, grosses Boot“, plg. liet. laivas, lat. laiva (V. Thomsen, 193; J. Kalima, 129; Y. H. Toivonen, II, 271). Y. H. Toivonenas teigia abejodamas. Pastaruoju metu kai kurie tyrinėtojai baltišką laivo pavadinimą (liet. laivas, lat. laiva) laiko skoliniu iš Pabaltijo suomių, plg. p. 133. Suom. laukki „Blässe“, est. lauk, kilm. lauga „Blässe, weisser Fleck an der Stirn der Tiere, Scheitelstelle (im Haare vorn), ein Tier mit einer Blässe“, plg. liet. laukàs „baltu snukiu ar balta kakta gyvulys“, lat. lauks (V. Thomsen, 194; J. Kalima, 129; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 281). Suom. lausua „äussern, etwas zum Ausdruck bringen, aussprechen, deklamieren“, est. lausuda „lausuda, snoda (kalbėti)“ mėginama sieti su liet. kláusti, lat. klaust (J. Kalima, 129—30). Suom. lauta „Brett, Sitzbank, Tisch, Schwitzbank in der Badstube“, est. laut, kilm. laudu „Regal, Brettergestell (bes. an der Wand, um etwas dahin zu stellen), Lattenschicht“ mėginama sieti su liet. plautas „platus pirties suolas; kelminio avilio šoninė lentelė; lenta, kalama prie valties šono, kad valtis nevirstų ir vanduo nesilietų“, lat. plauts „Wandbrett, Regal“, plaukts „Regal, Repositorium“ (V. Thomsen, 209; J. Kalima, 130—1; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 282—3). Suom. lava „Brettergerüst, Bettgestell, Pritsche, Bett; Schneiterhaufen; Treibbeet“, est. lava „lautatelineet, lauteet (plautai)“ mėginama sieti su liet. lóva, lat. lāva „Schwitzbank, Pritschbank in der Badstube“ (J. Kalima, 131—2). Suom. leuka „Kinn“, est. lõug, kilm. lõua „Kinn, Kinnlade“ mėginama sieti su liet. liukà (J. Kalima, 132). Y. H. Toivonenas suom. leuka abejodamas kildina iš germ. *fleugō (Y. H. Toivonen, II, 288). E. Nieminenas taip pat suom. leuka baltiškumą neigia (E. Nieminen, Eripainos Virittäjästä, 1945, Nr. 1, p. 40—56). Suom. lielo: yölielo „caprimulgus; strix funerea“ mėginama sieti su liet. lėlìs, lėlỹs „caprimulgus europaeus“, lat. lēlis „Nachtrabe“ (J. Kalima, 132—3). Suom. liika „überschüssig“, liian „zu viel“, liika luku „ungleiche Zahl“, est. liig „zu viel, übermässig, Übermass“, siejama su liet. liėkas, 121 lat. lieks (V. Thomsen, 195—6; J. Kalima, 133; Y. H. Toivonen, II, 292). Suom. lohi, kilm. lohen „Lachs“, est. lõhi, kilm. lõhe, plg. liet. lašišà, lat. lasis, pr. lasasso (V. Thomsen, 194; J. Kalima, 133; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 300). Suom. louhia „nagen, brechen, spalten“, louhi „grosser Stein, Steinblock“, louhos „Steinbruch“, plg. liet. láužti, lat. lauzt (V. Thomsen, 194—5; J. Kalima, 133—4; Y. H. Toivonen, II, 304). Teigia abejodami. Suom. luhta „niedrige Wiese, Sumpfwiese“, est. luht, kilm. luha „niedrige Bachwiese, welche bei Hochwasser überschwemmt wird, auch die darauf wachsenden Cyperaceen“, plg. liet. lūkštas „Sumpfdotterblume (caltha palustris)“, lat. luksts „eine einschliessende Stelle, eine feuchte, niedrig gelegene Wiese“ (V. Thomsen, 197; J. Kalima, 134—5; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, II, 306). Suom. lunka „die Löslichkeit der Rinde von einem frischen wachsenden Baume“, plg. liet. lūnkas „plausās, karna“, pr. lunkan, lat. lūks (J. Kalima, 135; Y. H. Toivonen, II, 309—10). Y. H. Toivonenas teigia abejodamas. Suom. luoma „joen tai sen haaran lisäjoki, joka suuruudeltaan on oj aksi ja joeksi nimitettäväin välillä; penger; kuivuneen joen uoma... (atšlaitė, išdžiūvusios upės vaga...)“ mėginama sieti su liet. lomā. lat. lāma (J. Kalima, 135; Y. H. Toivonen, II, 312). Suom. luuta „Besen“, est. luud, kilm. luua, plg. liet. šluota, lat. sluota (V. Thomsen, 225—6; J. Kalima, 135—6; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 316). Suom. maja „Hütte, Herberge, Obdach, Logis, Unterkunft“, est. maja „Haus, Hütte, Wohnung“, plg. lat. māja „das Bauerngesinde; die Behausung im weiteren Sinne, das Haus, die Heimat“ (V. Thomsen, 198; J. Kalima, 136—7; Y. H. Toivonen, II, 328). Kiti lat. māja laiko suomiškos kilmės žodžiu, plg. p. Suom. malka, kilm. malan „Dachlatte“, est. malk, kilm. malga „Stock, Stecken, Prügel, Stange“, plg. liet. mālka, lat. malka, pr. malko „Holz“ (V. Thomsen, 198; J. Kalima, 137; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 330). Suom. meri, kilm. meren, est. meri, kilm. mere, plg. liet. mārios, pr. mary „Haff“ (V. Thomsen, 198—9; J. Kalima, 137—8; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, II, 341). V. Thomsenas teigė abejodamas. Suom. metu „Honig, Met“, est. mõdu, plg. liet. medūs, lat. medus, pr. meddo (V. Thomsen, 200; J. Kalima, 138; Y. H. Toivonen, 343). Teigia abejodami. Suom. morsian, kilm. morsiamen „Braut“, est. mõrs, kilm. mõrsi; mõrsja, kilm. mõrsja „erwachsenes Mädchen; Braut“, plg. liet. marti, lat. mārša, pr. martin, martan „Braut“ (V. Thomsen, 199—200; J. Kalima, 138; L. Hakulinen, 41; Y. H. Toivonen, II, 348). Suom. muli: mulipää „hornlos“, plg. liet. mūlas, šmūlas, lat. muls „ohne Hörner“ (V. Thomsen, 226; J. Kalima, 138—9; Y. H. Toivonen, II, 350). 122 Est. mulk, kilm. mulgi „Spitzname der Felliner bei den Werroesten“ mėginama sieti su liet. mulkis (J. Kalima, 139). Suom. mytyri „lakki, hattu (kepurė, skrybėlė)“ mėginama sieti su liet. mūturas (J. Kalima, 139; Y. H. Toivonen, II, 356). Suom. mäntä „Butterstössel, Quirl“, est. mänd, kilm. männa, plg. liet. mentė, mentūris, lat. mieturs (V. Thomsen, 200—1; J. Kalima, 139—40; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 359). Suom. märkä „nass, Eiter“, est. märg, kilm. märja „nass; Nässe, Flüssigkeit, Getränk“, plg. lat. mērka „Feuchtigkeit, ein ganz durchnässter Gegenstand“, liet. merkti (V. Thomsen, 201; J. Kalima, 140—1; L. Hakulinen, II, 40; Y. H. Toivonen, II, 360). J. Kalima, L. Hakulinenas, Y. H. Toivonenas teigia abejodami. Suom. napa „Nabel“, est. naba, kilm. nāvd „Nabel, Nabe, Pol“, plg. lat. naba „Nabel; am Pfluge das Querholz der Femern“, pr. nabis „Nabel; Nabe am Rad“ (V. Thomsen, 201; J. Kalima, 141; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 365). Y. H. Toivonenas teigia abejodamas. Karel. nautti „huono kasvu (kasvien) (blogas augimas)“ mėginama sieti su pr. nautin „Not“ (J. Kalima, 141). Suom. nepaa, kilm. nepaan „Geschwisterkind von Seiten des Vaters, d. h. des Vaterbruders oder der Vaterschwester Kinder“, est. nõbu „Geschwisterkind, Vetter, Base“, nõbedused „Brüderkinder“, plg. sen. liet. nepuotis, nepotis „Enkel, Neffe“, neptė „Enkelin“ (V. Thomsen, 203; J. Kalima, 141; Y. H. Toivonen, II, 373). Suom. niisi, kilm. niiden „Weberschaft“, est. niis, kilm. niie „Weberschaft, Heftel“, plg. liet. nýtis, lat. nīts „Teil des Webstuhles“ (V. Thomsen, 203—4; J. Kalima, 142; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 378). Suom. nukero „selkärangan alapää (apatinis nugarkaulio galas)“. lyv. nugar: sālganugar „Rückenrist der Tiere“ mėginama sieti su liet. nugarà, lat. mugura (V. Thomsen, 204; J. Kalima, 142; Y. H. Toivonen, II, 396). Suom. nuode, kilm. nuoteen „sisaren mies, lanko (sesers vyras, svainis“) mėginama sieti su lat. znuots „Schwiegersohn; Schwager“ (V. Thomsen, 251; J. Kalima, 142; Y. H. Toivonen, II, 299—300). Suom. oinas, kilm. oin aan, est. oinas, õinas „männliches Schaf, Widder“, plg. liet. ávinas, lat. avns, pr. awins (V. Thomsen, 160; J. Kalima, 142—3; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 422). Suom. olut, kilm. oluen „Bier“, est. õlut, õlu mėginama sieti su liet.1 alùs, lat. alus, pr. alu „mesi“ (V. Thomsen, 157—8; J. Kalima, 143; Y. H. Toivonen, II, 428). Suom. orsi (orte-), kilm. orren „Sparren, Balken, Sparre“, est. õrs, kilm. õrre „Stange“, õre-puu „Streckbalken“, plg. liet. ardas „jaunos kartis, ant kurios stato džiaunamus linus ar javus“, lat. ārds, ārde (J. Kalima, 143—4; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 439). Suom. -pa, -pää, tehostava partikkeli (sustiprinamoji dalelytė), est. -p, -ba mėginama sieti su lat. -ba (-be, -b) (V. Thomsen, 160—1; J. Kalima, 144; L. Hakulinen, I, 217, II, 42). 123 Suom. paarre, kilm. paarteen „Saum, Falte, Verbrämung“ meginama sieti lat. bārksts, bārkste, bārsts „Franse, Faser; der Saum am Kleide“ (V. Thomsen, 162; J. Kalima, 144). Suom. pahla, kilm. pahlan „Rute, Gerte“, est. pahi, pahlas „Spiess, zugespitzter Stab (zum Durchstechen)“, plg. liet. baslÿs (J. Kalima, 144—5; Y. H. Toivonen, II, 456). Est. pahr, kilm. pahru „Eber“, plg. liet. pāršas (J. Kalima, 145). Suom. paimen „Hirt“, est. paimendama „schützen, behüten“, plg. liet. piemuo (V. Thomsen, 208; J. Kalima, 145; L. Hakulinen, II, 41; Y. H. Toivonen, II, 459). Lyv. palandaks „kyyhkynen (balandis)“, plg. liet. balandis, lat. baluodis (V. Thomsen, 161; J. Kalima, 145). Suom. panu „ignis“, plg. pr. panno „Feuer“, panustaclan „Feuereisen“ (V. Thomsen, 206; J. Kalima, 146). Suom. parjata, parjaan „schmähen, lästern, verleumden“, plg. liet. bārti, lat. bart (J. Kalima, 146; L. Hakulinen, II, 42). Suom. parta, kilm. parran „Bart“, est. pard, kilm. parra meginama sieti su liet. barzdā, lat. bārda, pr. bordus (V. Thomsen, 162; J. Kalima, 146). Suom. pauna „liten väska l. rensel, som bäres i en över axeln gående rem“, est. paun, kilm. pauna „Ranzen, Felleisen, (scherzw.) Magen“ J. Kalima (146) sieja su lat. pauna „eine kleine Mütze; ein Ranzen; Lumpen; Bündel, Last“. V. Thomsenas (272) lat. pauna laikė skoliniu iš Pabaltijo suomių. Suom. pelu, dgs. pelut „Häcksel“, plg. liet. pėlūs, lat. pelus, pr. pelwo (V. Thomsen, 207; J. Kalima, 147). Suom. perkele, kilm. perkeleen; perkule „Teufel“, est. pergel, põrgel meginama sieti su liet. perkūnas, lat. pērkūns, pērkuons, pr. percunis (V. Thomsen, 207; J. Kalima, 147; L. Hakulinen, II, 42). Suom. pirtti, kilm. pirtin „Rauchstube (Hütte ohne Schornstein), Stube des Gesindes“, plg. liet. pirtis, lat. pirts (V. Thomsen, 208; J. Kalima, 148; L. Hakulinen, II, 42). Suom. purje, kilm. purjeen „Segel“, est. purje, plg. liet. būrė (V. Thomsen, 163—4; J. Kalima, 148). J. Kalima abejoja. Paskutiniu metu linkstama baltišką burės pavadinimą laikyti skoliniu iš Pabaltijo suomių, plg. p. Suom. puuro, putro „Brei, Grütze“, est. pudr, kilm. pudru „Brei, gekochte Grütze“, plg. liet. putrā, lat. putra „Grütze, Brei“ (V. Thomsen, 210; J. Kalima, 148—9; L. Hakulinen, II, 42). Suom. rahna, rahno, rahnu „splint, spele (skiedra, atplaiša, rakštis)“, est. rahn, kilm. rahnu, rahna „ungespaltener Stamm, Klotz, Block“ meginama sieti su liet. rąstas (J. Kalima, 149). Suom. rahtu „hiukkanen (maža ko nors dalelė)“ meginama sieti su liet. raštas, lat. raksts (J. Kalima, 149—50). Suom. raita „Sal-, Palmweide“, est. raid, kilm. raia „Bruchweide (salix fragilis), auch andere baumartige Weiden“ meginama sieti su lat. priede „die Kiefer“ (J. Kalima, 150). 124 Suom. rako, kilm. raon „Riss, Spalt“, aidan rako „Lücke im Zaun“, est. ragu, pragu, plg. liet. spragą, lat. spraga „eine offene Stelle im Zaun, im Eis, eine Lücke zwischen zwei Gebäuden“ (V. Thomsen, 219; J. Kalima, 150—1). Suom. ranka, ranko „Baumstamm; Langholz; Rückgrat“ mėginama sieti su liet. drąnga „kartis, dalba“ (J. Kalima, 151). Suom. raisu „wild, ungestüm, unbändig, mutwillig“ mėginama sieti su liet. drąsūs, lat. druošs (J. Kalima, 151). Suom. rastas, rāstās „Drossel“, est. räästas, kilm. räästa „Drossel-, auch andere Vogelarten“, plg. liet. strāzdas, lat. strazds, pr. tresde (V. Thomsen, 220; J. Kalima, 151; L. Hakulinen, II, 41). Suom. rasti „Zeichen, Merkmal“ mėginama sieti su liet. rāstas, lat. raksts (J. Kalima, 151—2). Įdomu, kad suom. rastikka „die Ziffer“ jau K. Jaunius laikė skoliniu iš baltų kalbų (K. Būga, Aist. st., 149). Suom. rata, kilm. radan „Bahn“, est. rada, kilm. raja, raa „Streifen, Reihe, Fus steg, Strickleiter (am Mast), Spur“ mėginama sieti su lat. pusra- tā, uz pusrata „halbwegs, ziemlich auf halbem Wege“ (J. Kalima, 152). Suom. ratas, kilm. rattaan „Rad“, rattaat „Räder, Wagen“, est. ratas, kilm. ratta „Rad, Rolle“, plg. liet. rātas, lat. rats (V. Thomsen, 211; J. Kalima, 152; L. Hakulinen, II, 41). Suom. reisi, reite- „Schenkel, Lende“, est. reiz, kilm. reie, plg. liet. rietas, lat. rieta „Bein“ (V. Thomsen, 212; J. Kalima, 152—3; L. Hakulinen, II, 41). Suom. reki, kilm. reen „Schlitten“, est. regi, kilm. ree, plg. liet. rōgės, lat. ragavas (V. Thomsen, 211, J. Kalima, 153). Suom. rentiä, rennin „waten“, est. rändama „wandern, pilgern, sich umher treiben, umherlaufen“, plg. liet. bristi, lat. brist (J. Kalima, 153—4). Suom. reuna „Rand, Kante“, plg. liet. briaunà (J. Kalima, 154). Suom. reuna baltizmu laikė ir K. Būga (Aist. st., 41—2). Suom. rieska „frisch, ungesäuert; süsse Milch; ungesäuertes und frisch gebackenes Gerstenbrot“, est. röōsk, kilm. röōsa „süss (nicht gesäuert); jung, zart, unschuldig (bes. an Hexerei)“, plg. liet. prēskas (V. Thomsen, 209—10; J. Kalima, 154—5; L. Hakulinen, II, 42). Suom. rihma „Band, Schnur, Faden“, est. rihm, kilm. rihma; rehm, kilm. rehma „Reimen“ mėginama sieti su liet. rišimas, ryšys (V. Thomsen, 212; J. Kalima, 155—6). Suom. riita „Halkopino (Holzstoss)“ mėginama sieti su liet. sritis „gražiai sukrautų malkų krūva“ (K. Būga, Aist. st., 30; J. Kalima, 156). Suom. rouhia, rouhata „stampfen, zerstossen, quetschen“, est. rōhuma „drücken, quetschen, drängen“, rōhwe „Zerknittertes, Zerbröckeltes, altes zerknittertes Stroh“, plg. lat. krausēt „stampfen, die Spitzen der Gerstenkörner abstampfen“, liet. krausýti „stampfen, zerstossen“ (J. Kalima, 156). Suom. routa, kilm. roudan „hart gefrorener Erdboden, gefrorener Kot; Erd frost“, routakuu „Dezember“, plg. liet. grúodas (V. Thomsen, 173—4; J. Kalima, 157; L. Hakulinen, II, 40). 125 Suom. rujo „krüppelig, verkrüppelt, verwachsen, leidend, gebrechlich, invalid“, est. ruju, rudu „schwach, matt“ mėginama sieti su lat. krūja „Plumpsack, Krüppel“ (J. Kalima, 157). Suom. ruopas „Steinhaufen“ mėginama sieti su lat. drupas „Ruinen“ (J. Kalima, 157—8). Suom. ruskea „braun“, est. ruske „brandgelb, braunrot“ mėginama sieti su lat. ruskans, rūsgans „rötlich, bräunlich, rotbraun“, liet. rùdas, rùsvas (J. Kalima, 158). Suom. sakara, sakari „Vorsprung, Horn, Spitze“ mėginama sieti su liet. siāgaras (J. Kalima, 203). Suom. salo „metsäinen saari, metsäsëutu, suuri asumaton metsä (miško sala, mišk’inga vietovė, didelis negyvenamas miškas)“, est. salu „Morastinsel, Hügel im Morast“, plg. liet. salà, lat. sala „Insel, Holm; Höhe im Morast“ (V. Thomsen, 214; J. Kalima, 158; L. Hakulinen, II, 40). Suom. sammas, sampas „rajakivi, lapis terminalis (ribos ženklas)“, est. sammas „Säule, Pfosten, Pfeiler, Instrument um Bretter zum Behohlen einzuspannen“ mėginama sieti su liet. žambas „kampas, kertė“, žambis, žambris „arklas, medinė žagrė“ (J. Kalima, 158—9). Suom. sapu „Schwanz (ohne Haar)“, est. saba, kilm. sava „Schwanz, Schweif, Schleppe, Anhang, Ende, Ausgang“ mėginama sieti liet. stãbas „Pfosten, Säule; Götzenbild, Schlagfluss“, stãbaras „trockener Baumast“, lat. stabs „Pfosten, Säule, Pfeiler, Pranger“ (J. Kalima, 159—60). Suom. seinä „Wand“, est. sein, kilm. seina, plg. liet. siena, lat. siena (V. Thomsen, 217; J. Kalima, 160; L. Hakulinen, II, 41). Suom. seiväs „Zaunpfahl, Zaunstecken“, est. teivas, saibas, plg. liet. stiebas (V. Thomsen, 219—20; J. Kalima, 160; L. Hakulinen, II, 41). Suom. seura „Gesellschaft, Gefolge“, seuralainen „Mitglied einer Gesellschaft, Gefährte“, seurakunta „Gemeinde“, seurata „folgen, begleiten“, est. sõber, kilm. sõbra „Freund, Geliebter, Gönner, Kunde“, plg. liet. sėbras, lat. sėbrs (V. Thomsen, 215—6; J. Kalima, 160—1; L. Hakulinen, II, 41). Suom. siemen „Same“, est. seeme, kilm. seeme, seemne „Saat, Same“, plg. liet. sėmens, sėmenys, pr. semen (V. Thomsen, 216; J. Kalima, 161—2; L. Hakulinen, II, 41). Suom. sii „ein die Unterlage des Daches stützender, über die Wandfläche des Hauses hinausragender Wandbalken“, plg. liet. sijà, lat. sija (E. Nieminen, plg. p. 177—82). Suom. silta „Brücke, Steg, Landungsbrücke; Diele“, est. sild, kilm. silla „Brücke, Knütteldamm, unterhaltener Weg“, plg. liet. tiltas, lat. tilts (V. Thomsen, 232; J. Kalima, 162; L. Hakulinen, II, 41). Suom. sisär, sisär „Schwester“, est. sõzar, sõhar „Schwester; Schwester Tochter“, plg. liet. sesuõ (V. Thomsen, 217; J. Kalima, 162—3). J. Kalima teigia abejodamas. Suom. suova „acervus foeni coniformis in pratis“, labai abejojant, mėginama sieti su liet. stógas, pr. stogis (J. Kalima, 204). 126 Suom. taivas „Himmel“, est. taevas, kolm. tǝeva, plg. liet. dievas, lat. dievs, pr. deywis, deiwas, deiws (V. Thomsen, 166—7; J. Kalima, 163; L. Hakulinen, II, 40). Suom. takiaien (tǝkkiaien, tahkiaien) „Klette“, est. takijas, takjas, takis, takaia, tagijas, tagi, plg. liet. dagỹs, lat. dadzis (V. Thomsen, 165; J. Kalima, 163—4; L. Hakulinen, II, 41). Suom. talkoo, dgs. talkoot; talkoos, talkos „gemeinsamer Schmaus aller Helfer (bei der Ernte etc.)“, est. talgu, dgs. talgud „Ernteschmaus“, plg. liet. talkà, lat. talka (V. Thomsen, 226—7; J. Kalima, 164; L. Hakulinen, II, 42). Suom. tapa, kolm. tavan „Sitte, Gewohnheit, Weise“, tavallinen „gewöhnlich“, est. taba, kolm. tava „Angewohnheit, Gewohnheit, Gebrauch, Weise“, plg. liet. dabà „Natur, Eigenschaft, Charakter“, lat. daba (V. Thomsen, 164—5; J. Kalima, 164—5; L. Hakulinen, II, 42). Suom. tarha „umzäunter Platz, Viehhof, Hof um den Mond“, puutarha „Garten“, est. tara, tahr „Hürde, Umzäunung, Hof um den Mond, um die Sonne“, plg. liet. daržas, lat. dārzs (V. Thomsen, 166; J. Kalima, 165; L. Hakulinen, II, 41). Suom. tarista „erzählen, plaudern“, tarina „Erzählung, Fabel“, plg. liet. tãrti, pr. tãrin „Stimme, Rede“ (V. Thomsen, 228; J. Kalima, 165—6). V. Tomsenas teigė abejodamas. Suom. tarpa, kolm. tarvan „Störstange“, tarpo, kolm. tarvон, est. tarbu, kolm. tarbu „Störstange der Fischer“ mėginama sieti su lat. dalba, dalbs „der Stamm des Baumes; eine Fischerstange zum Scheuchen der Fische; eine Stange zum Stossen, Rudern, Anhalten der Böte“ (J. Kalima, 166). Suom. tarvas „jokin hirvensukuinen eläin (kažkoks elnių šeimos gyvulys)“, est. tauras, tõuras „Renthier“, plg. liet. taūras, pr. tauris „Wesant“ (V. Thomsen, 228—30; J. Kalima, 166—7). Suom. taula „Zunder“, est. tael, tagel, plg. lat. dagla, degla „der Birkling, Birkenschwamm und der aus diesem bereitete Feuerschwamm, Zunder“, liet. dėglas, dãglas „schwarzscheckig (von Schweinen)“ (V. Thomsen, 165; J. Kalima, 167; L. Hakulinen, II, 41). Suom. teiri (teire-, teiri-), teeri, teer „Birkhahn“, est. tetre, tedre siejama su liet. tėtervinas, lat. tetēris, pr. tatarwis „Birkhuhn“ (V. Thomsen, 231—2; J. Kalima, 167—8). Suom. temmata, tempaan „reissen, zupfen“, est. tõmbama „ziehen“ mėginama sieti su liet. tėmpti, lat. tiepties (V. Thomsen, 231; J. Kalima, 168; L. Hakulinen, II, 42). Suom. terve „Teer“, est. tõrv, kolm. tõrva, plg. liet. dervà, lat. darva (V. Thomsen, 166; J. Kalima, 168—9; L. Hakulinen, II, 41). Suom. tiine, kolm. tiineen „trächtig“, est. tiine, kolm. tiine mėginama sieti su liet. dieni „turėsianti, vesanti (apie gyvulius)“ (J. Kalima, 169; L. Hakulinen, II, 41). Suom. toe, kolm. tokeen „Damm, Zaun im Wasser für Fischgeräte“, est. tõge, kolm. tõke; tõke, kolm. tõkke „Stütze, Eisbrecher (zur Seite einer 127 Brücke), Fischwehr“, plg. liet. tākišas „Lachswehre in den Flüssen“, lat. tacis, tace „Fischwehr“, pr. takes „Wehr (an der Mühle)“ (V. Thomsen, 226; J. Kalima, 169—70; L. Hakulinen, II, 41). Suom. torvi, kilm. torven „Hirtenhorn, Jagdhorn, Waldhorn; Röhre“, est. tõrv, kilm. tõrve „Sprachrohr, hölzernes Hüterhorn“, plg. liet. taurė, lat. taure (V. Thomsen, 230—1; J. Kalima, 170; L. Hakulinen, II, 41). Est. tõug, kilm. tõu „Haufe, Partie, Stamm, Sippschaft, Race, Sorte“ mėginama sieti su liet. daũg, lat. daũdz (J. Kalima, 170). Suom. tuhat (tuhante-), kilm. tuhannen „tausend“, est. tuhat, kilm. tuhande, plg. liet. tūkstantis, lat. tūkstuots (V. Thomsen, 232—3; J. Kalima, 170—1; L. Hakulinen, II, 41). Suom. tuohi, kilm. tuohen „Birkenrinde“, est. tohi, kilm. tohe, tohu, plg. liet. tõsi, lat. tāsis (V. Thomsen, 232; J. Kalima, 171). Suom. tuulas, kilm. tuulahan, tuulaksen „Fischstechen bei Fackelschein; Fischgabel“, tuulastaa, tuulostaa „mit der Fischgabel stechen (bei Fackelschein)“, plg. liet. dūlis, lat. dūlajs (V. Thomsen, 168; J. Kalima, 171—2; L. Hakulinen, II, 41). Suom. tuura „Eispicke“, est. tuur, kilm. tuura, tuure „Brecheisen mit hölzernem Stiele, Harpune, Lanze, Eispike“, tuurama „mit dem Brecheisen aufhauen“ mėginama sieti su liet. durà „mediniu kotu geležinis įrankis akėtei kirsti“, lat. dūre, dūris „die Faust; eine Eisax t, die Brechstange“ (V. Thomsen, 168—9; J. Kalima, 172—3). Suom. tyhjä „leer“, est. tühi, kilm. tühja, plg. liet. tuščias, lat. tukšs (V. Thomsen, 233; J. Kalima, 173; L. Hakulinen, II, 42). Suom. tytär, kilm. tyttären „Tochter“, est. tütar, kilm. tütre; tüdrar, tüter, est. tüdruk „Mädchen, Jungfrau; Magd, Dienstmagd“ siejama su liet. duktė, pr. duckti (V. Thomsen, 167—8; J. Kalima, 173—4; L. Hakulinen, II, 42). Est. uba, kilm. oa „Bohne, Bohnenwicke, Saubohne“, plg. liet. pupà, lat. pupa (V. Thomsen, 210; J. Kalima, 174). Suom. vaaja „Keil, Pflock, Pfahl“, est. vai, kilm. vaiu; vaiga, plg. liet. vãgis, lat. vedzis (V. Thomsen, 235; J. Kalima, 174; L. Hakulinen, II, 41). Suom. vaha „Wachs“, est. vaha, plg. liet. vãškas „Wachs“, lat. vasks (V. Thomsen, 238; J. Kalima, 175; L. Hakulinen, II, 41). Est. vaidlema, vaielda „widersprechen, disputieren, kämpfen, ringen, streben, sich sehnen“, vaidlemata „unwidersprechlich, unstreitig“, vaidlus „Streit, Disput“ mėginama sieti su liet. vaidas, lat. vaids (J. Kalima, 175—6). Suom. vaikku, kilm. vaikun „voima, tarmo, kunto, varallisuus (jėga, energija, drąsumas; pasitikūrėjimas)“, plg. liet. viekas, veikti (J. Kalima, 176). Suom. vako, kilm. vaon „Furche“, est. vago, vagu, plg. liet. vagà, lat. vaga (V. Thomsen, 235; J. Kalima, 176—7; L. Hakulinen, II, 41). Suom. vannas „Pflugschar“, est. vannas, kilm. vanda „schaufelförmiges Holz, woran das Pflugeisen steckt, Schiffsteven“, plg. pr. wagnis „Sech (Teil des Pfluges)“ (J. Kalima, 177; L. Hakulinen, II, 41). 128 Suom. vapsahainen, vapsiainen, vaapsahainen, vaaksahainen „Wespe“, est. vapsik, vapsikas „Wespe“, plg. liet. vapsà, vapsvà, pr. wobse (V. Thomsen, 236—7; J. Kalima, 177; L. Hakulinen, II, 41). Suom. varsi, varte-, kilm. varren „Schaft, Stiel, Griff; Stengel, Stamm, Rumpf; Körperbau, Wuchs“, est. vars, kilm. varre „Stengel, Stiel“ mėginama sieti su liet. vārpstis, vārpstė „senovinis verpimo įrankis: ratelio statinėlis kuodeliui uždėti; geležis į kurią remiasi viršutinė girnapusė; kartelė, ant kurios mestuvai sukasi“, lat. varpsta, vārpsta „Spindel, Treibholz an der Handmühle“ (V. Thomsen, 237—8; J. Kalima, 177—8). Suom. vielä „noch“, est. veel; plg. liet. vėl, vėliai, lat. vēl „noch; dennoch“ (V. Thomsen, 240; J. Kalima, 178; L. Hakulinen, II, 42). Suom. vihvilä, vihviläs, vihviläinen „Binse“, plg. liet. viksvà (V. Thomsen, 242; J. Kalima, 178; L. Hakulinen, II, 41). Suom. villa „Wolle“, est. vill „Fliess“, plg. liet. vilna, lat. vilna, villa, pr. wilna, wilnis „Rock“ (V. Thomsen, 242; J. Kalima, 178; L. Hakulinen, II, 41). Suom. vinka, kilm. vingan; vinkke, kilm. vinkkeen „Kette, Kesselhaken“, mėginama sieti su liet. vingis (J. Kalima, 178—9). Suom. virpi (virpe-), virpu „Zweig, Reis, Gerte, Stange, Rebe“, est. virb, kilm. virvi, plg. liet. vīrbas, vīrbalas, lat. virbs (V. Thomsen, 242—3; J. Kalima, 179; L. Hakulinen, II, 41). Suom. virsi, kilm. virren (virte-) „Kirchenlied, Gesangbuchlied, Lied“, plg. pr. wīrds „Wort“, liet. vārdaş, lat. vārds „Wort; Vorname“ (J. Kalima, 180; L. Hakulinen, II, 42). Suom. virve, kilm. virveen „band, bindel, fladdrande band (kaspinas, juosta, raištis)“, plg. liet. vīrvė, lat. virve „Strick, Seil“ (V. Thomsen, 244; J. Kalima, 180). Suom. vuohi, kilm. vuohen „Ziege“, est. voho, vohu, plg. liet. ožys, lat. āzis, pr. wosee „Ziege“ (V. Thomsen, 205; J. Kalima, 181; L. Hakulinen, II, 41). Suom. vuonna, vuonna „Lamm, Lämmchen“, est. vuun mėginama sieti su atitinkamomis baltiškomis prolytėmis (J. Kalima, 181—2; L. Hakulinen, II, 41). Suom. vuota, kilm. vuodan „eine geschundene, rohe Haut vom Rindvieh oder Pferde“, plg. liet. óda, lat. āda (V. Thomsen, 205; J. Kalima, 183; L. Hakulinen, I, 102, II, 41). Lyv. vāgal „Quappe“, plg. liet. vėgėlė, lat. vēdzele (V. Thomsen, 238; J. Kalima, 183). Est. vähi, kilm. vähi; vähk, kilm. vähi „Krebs“, plg. liet. vėžys, lat. vēzis (V. Thomsen, 241; J. Kalima, 183). Suom. väive, väiveen; vääve, vääveen „Viehlaus“, est. väiv, kilm. väivi, väi, kilm. väie „kleine Viehlaus, Schlaflaus, Kuhlaus“, plg. liet. vievesà (V. Thomsen, 241; J. Kalima, 183). V. Tomsonas teigė abejo damas. Suom. ätelä „Grummet“, est. hädal, kilm. hädala, plg. liet. atòlas, lat. atāls, pr. attolis (V. Thomsen, 159—60; J. Kalima, 183—4). 9. Kalbotyros klausimai VI. 129 Suom. äes, kilm. äkeen „Egge“, est. äes, kilm. äkke, äe, plg. liet. akėčios, lat. ecēšas, pr. aketes (V. Thomsen, 169; J. Kalima, 184; L. Hakulinen, II, 41). Tiksliai nustatyti vieno ar kito baltų skolinio tikrumą sunkiausia yra dėl to, kad mes čia operuojame labai dideliais laiko tarpais. Be to, baltų ir Pabaltijo suomių kalbos savo struktūra yra labai tolimos, ir žodis, patekęs iš vienos kalbos į kitą, per tokį ilgą laiką veikiamas naujos kalbos dėsnių, taip pasikeičia, kad jo tiesiog neįmanoma atpažinti. Kaip matėme, kai kurių žodžių baltiškumą suomių kalbose paliudija tik prūsų kalbos pavyzdžiai. Be abejo, Pabaltijo suomių kalbose yra ir tokių žodžių, gautų iš baltų kalbų, kurie per tūkstančius metų išnyko ir pačiose baltų kalbose. Baltų skoliniai Pabaltijo suomių kalbose yra tiek „su-suomėję“, kad kasdieninėje vartosenoje visiškai nejaučiamas skirtumas tarp jų ir senųjų suomių-ugrų kilmės žodžių. Iš šių skolinių atsiranda nauji sudurtiniai žodžiai, keičiasi jų reikšmės, atsiranda nauji reikšminiai variantai. Pavyzdžiui, šalia suom. paimen „piemuo“ jau yra ir paimentaa „ganyti“, paimentaminen „ganymas, ganiava“, paimenkoira „aviganis šuo“, paimenpilli „piemens dūdelė“, paimenpoika „piemenėlis“, paimentolainen „klajoklis“, elää paimentolaisena „klajoti“, šalia suom. tytär „duktė“ jau suomių kalbos dirvoje atsirado tyttö „mergaitė“, šalia suom. käki „gegutė“ atsirado ir käetä „ketinti, žadėti“ ir t. t. Daugumas baltų skolinių Pabaltijo suomių kalbose egzistuoja lygiai tokiomis pat teisėmis, kaip, sakysime, koks nors alus, knyga, miestas ar kitas kuris skolinys lietuvių kalboje. Įdomu pastebėti, kad kai kurie baltiški skoliniai iš Pabaltijo suomių kalbų pateko į rusų tarmes. Štai jie: Rus. гина, игна, хигна „Lenkseil am Renntiergespann“, plg. suom. hihna „Riemen, lederner Gürtel“, liet. šikšna (M. Vasmer, I, 267).24 Rus. гирвас, ирвас „männliches Renntier im 2. Lebensjahr“, plg. suom. hirvas „Elentier, Hirsch“, pr. sirwis „Reh“ (M. Vasmer, I, 270). Rus. корбачч „Bastschuhe, Schuhe aus Birkenrinde“, plg. suom. kurpunen, dgs. kurpuset „calcei species ex corio piloso, Schuhe aus ungegerbtem Leder“, liet. kùrpė (M. Vasmer, I, 623). Rus. лох „abgemagerter Lachs nach der Laichzeit in den Flüssen“, plg. suom. lohi „Lachs“, liet. lašis (M. Vasmer, II, 62). Rus. лухта „Bucht, Meerbusen; seichte mit Gras bewachsene Stelle im See“, plg. suom. luhta „niedrige Wiese, Sumpfwiese“, liet. lùkštas „Sumpfdotterblume (caltha palustris)“ (M. Vasmer, II, 72). Rus. песка, решка „ungesäuerter Fladen aus Mehl und zerstampfter Fichtenrinde“, plg. suom. rieska „frisch, ungesäuert; süsse Milch; ungesäuertes und frisch gebackenes Gerstenbrot“, liet. prėskas (M. Vasmer, II, 514). 24 M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, Bd. I—III, Heidelberg, 1953—1958. 130 Rus. pobga „uneben gefrorener, feuchter Erdboden“, pobra, pobka, plg. suom. routa „hartgefrorener Erdboden, gefrorener Kot; Erdfrost“, liet. grúodas (M. Vasmer, II, 526). Rus. себра „gemeinschaftliche Arbeit, Genossenschaft von Arbeitern“, сября, plg. suom. seura „Gesellschaft, Gefolge“, liet. sėbras (M. Vasmer, II, 599). Minėti žodžiai dažniausiai aptinkami šiaurės vakarų rusų tarmėse. Pabaltijo suomių skoliniai baltų kalbose V. Tomsenas savo darbe nurodo 180 žodžių, iš Pabaltijo suomių patekusių į baltų kalbas. Tiesa, šiame skaičiuje yra ir tie žodžiai, dėl kurių suomiškumo jis abejoja, ir jie kartais įtraukti į abu sąrašus: skolinių baltams ir baltiškų skolinių suomiams. K. Abens latvių kalboje jau priskaičiuoja apie 500 estų ir lyvių skolinių. Reikia pasakyti, kad daugiausia tai yra žodžiai, aptinkami latvių tarmėse, pirmiausia tose tarmėse, kurios tiesiogiai susiduria su estų bei lyvių kalbomis. Pasistengsime nurodyti tik tuos žodžius, kurie plačiau vartojami latvių literatūrinėje kalboje ir tuos, kurie daugiausia per latvių kalbą pateko į lietuvių tarmes: . Lat. allaž „gewöhnlich, immer“, plg. est. alati, lyv. ales (V. Thomsen, 252; EM, I, 68; K. Aben, 18).25 Lat. aši, ašas, ašavas „Schachtelhalm, Binsel“, liet. asiūkliai, asiai, plg. est. osja, suom. hosia (V. Thomsen, 253; EM, I, 361; K. Aben, 21). V. Tomsenas ir J. Endzelynas dėl minėtų baltų kalbų žodžių suomiškumo abejoja. Lat. buoža, b. iet. „zugrunde gehen, verderben“, plg. lyv. puoi „Grund, Boden“, est. põhi, kilom. põhja (V. Thomsen, 253; EM, I, 361; K. Aben, 21). Mums atrodo, kad suomiškos kilmės gali būti ir lietuvių kalbos žodis buo-jis „bala, klampynė“ (LKŽd., I, 955).26 Lat. bura „Segel“, liet. būrė, plg. est. purje, suom. purje (K. Aben, 21; E. Nieminen, KZ, 72, 129).27 V. Tomsenas manė, kad šį žodį pasiskolino iš baltų Pabaltijo suomiai. Tačiau E. Niemineno darbas rodo, kad įtikinamesnis pirmasis atvejis. Lat. duole, duõla „eine Kuh ohne Hörner“, plg. est. tohl „das weiche Innere in Hörnern und Klauen“ (V. Thomsen, 253; K. Aben, 24; V. Tomsenas teigė abejojamas). Jei teisinga tokia latvių kalbos žodžio kilmė, tai ir liet. duõlas „baužas, be ragų“ (LKŽd, II, 612), duõlis „bauzis“ (LKŽd., II, 613) būtų suomiškos kilmės žodžiai. Lat. jauda „Vermögen, physische Kraft“, plg. lyv. joud „Kraft, Vermögen“, est. jõud, suom. joutaa „vermögen, Zeit haben“ (V. Thomsen, 254, EM, II, 97; K. Aben, 27). 25 K. Aben, Eesti ja liivi laenud läti sõnavaras, Tartu, 1947 (rankraštis); EM = K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, S. I—IV, red., papild., turpin. J. Endzelīns, Rīgā, 1923—1932. 26 LKŽd. = Lietuvių kalbos žodynas, I—V, I—II red. J. Balčikonis, III—V atsak. red. K. Ulvydas, Vilnius, 1941—1959. 27 KZ = Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen. 131 Lat. juoma „die Tiefe zwischen zwei Landbänken, eine Tiefe zwischen Untiefen“, plg. lyv. juom „tieferes Wasser zwischen Sandbänken“, est. joom (V. Thomsen, 255; EM, II, 126; K. Aben, 30). Lat. juonis „die Weile, ein Zug“, plg. lyv. juoń „Anlauf, Ansatz, Bewegung“, est. joon (V. Thomsen, 255; EM, II, 127, K. Aben, 30). Lat. kadikis „der Wachholder“, plg. lyv. gadag, est. kadakas, suom. kataja (K. Aben, 33; П. Аристэ, I, 301). Jeigu teisinga tokia latvių žodžio kilmė, tai ir liet. kadagys, pr. kadegis būtų suomiškos kilmės žodžiai. V. Tomsenas (176), priešingai, teigė, kad Pabaltijo suomiai šio augalo pavadinimą pasiskolino iš baltų. Lat. kaija „die Sturmmöwe“, plg. lyv. kajag, est. kajakas, suom. kaija (V. Thomsen, 255—6; EM, II, 132; K. Aben, 34). Iš latvių kalbos šis suomiškas žodis pateko ir į lietuvių kalbą, plg. kaja „žąsų šeimos paukštis; berniklė (Branta bernicla)“ (LKŽd., V, 85). Latvių kalbos dirvoje atsirado ir minėto žodžio variantas kaiva (veikiausiai iš *kaia < kaija, EM, II, 136), kuris taip pat pateko į lietuvių kalbą, plg. kaiva „kirų šeimos paukštis; sidabrinis kiras (Larus argentatus)“ (LKŽd., V, 84). Lat. kaite „der Schaden, der Fehler, das Gebrechen“, kaitēt „schaden“, plg. lyv. kait „schaden“, est. kahju (V. Thomsen, 256; K. Aben, 34—5; abu teigia abejodami). Jeigu lat. kaitēt būtų suomiškos kilmės, tai tos pačios kilmės būtų ir liet. kaitėti (LKŽd., V, 78—9), kuris labiausiai paplitęs Žemaičiuose. Apie Šakyną vartojamas ir paskolintas iš latvių kaitē „trūkumas, yda“.28 Lat. kāzas „die Hochzeit“, plg. lyv. kozgond (V. Thomsen, 257; EM, II, 206; K. Aben, 40). Iš latvių kalbos šis žodis pateko ir į S. Daukanto raštus — kozas. Lat. ķeksis „der Haken; Krücke, Stelze“, plg. lyv. ķekš, suom. keksi (V. Thomsen, 258; EM, II, 361; K. Aben, 53). Per latvius šis žodis pateko ir į lietuvių kalbą: keksis, kėkšis „kartis su geležiniu kabliu; kojokai, stypynės“ (LKŽd., V, 500, 501). Lat. ķesele „die Tasche, ein kleiner Sack“, plg. est. kessel „Netzsack zum Tragen von Fischen, kleiner Sack oder Korb“ (V. Thomsen, 260; EM, II, 370; K. Aben, 57—8). Iš latvių šį žodį pasiskolino ir lietuviai — keselys, kėselė. Tarmėse jis vartojamas gana įvairiomis reikšmėmis: „ant koto pritaisytas tinklinis maišelis vėžiams gaudyti; iš vyčių nupintas statinės pavidalo krepšys pašarui nešioti; sudedama vaikų lovelė, padaryta iš kartelių ir audeklo; ant rogių uždedami rėmai, kad rogės būtų platesnės ir kt.“ (LKŽd., V, 635, 636). Lat. ķīla „das Pfand, Unterpfand“, plg. lyv. kī'l, est. kihl (V. Thomsen, 261; EM, II, 388; K. Aben, 61—2). Lat. ķilda „der Streit, Zank, Händel“, plg. lyv. kildo „Span“, kildo nust „Späne heben, Händel anfangen“ (EM, II, 380; K. Aben, 61). Per latvių 28 Šakynoje ir kitose Latvijos pasienio tarmėse vartojamus žodžius autoriui daugiausia nurodė A. Jonaitytė. 132 kalbą šis suomiškas žodis veikiausiai pateko ir į lietuvių kalbą, plg. kildā „pokylis, puota; didelė bėda, sunki būklė“ (LKŽd., V, 774). Lat. ķipis, ķipa „ein kleines Gefäss zum Schöpfen“, plg. est. kipp „kleines Schöpfgefäss“, suom. kippo (V. Thomsen, 261; K. Aben, 64; V. Tomsenas teigia abejodamas). Jei teisinga latviško žodžio kilmė, tai ir liet. ķipis, ķipė „nedidelis medinis indas su rankena; medinis, į dugną platesnis, su dangteliu indas“ (LKŽd., V, 827f) yra suomiški žodžiai, į lietuvių kalbą patekę per latvius. Lat. ķiris „eine kleine Wassermöwe“, plg. lyv. ķir, est. tiir (V. Thomsen, 261—2, EM, II, 389; K. Aben, 67). Su šiais žodžiais veikiausiai sietinas ir liet. ķiras (LKŽd., V, 830). Lat. kukainis „das Insekt; das Haustier“, plg. lyv. kukki „Käfer“ (V. Thomsen, 263; EM, II, 301; K. Aben, 46—7). Lat. laiva „das Boot, der Kahn; das Schiff“, plg. lyv. lōja „Schiff, grosses Boot“, suom. laiva (K. Aben, 70; G. Must, KZ, 69, 179—84). V. Tomsenas (193), K. Būga (RRš.,29 I, 309—11) liet. laivas, lat. laiva laikė baltiškais žodžiais. Pabaltijo suomiai, jų nuomone, šiuos žodžius gavo iš baltų. Tačiau paskutiniu metu tiek būrė, tiek laivas linkstama laikyti suomiškos kilmės žodžiais. Tiesa, suom. laiva taip pat neturi patikimos etimologijos. G. Mustas teigia, kad suom. laiva kilęs iš germanų, plg. runų įrašų *hlaiwa „karstas“, got. hlaiw. Semantinę minėtų žodžių raidą jis pagrindžia tuo, kad senovės germanai mirusius mėgdavę laidoti bei deginti laivuose. Lat. ļaunāt „trauen“, plg. lyv. loul „singen, trauen“, est. laulma „singen“ (V. Thomsen, 264; EM, II, 428; K. Aben, 70). Lat. laungas „die Mittagszeit, die Mittagsmahlzeit, die Vesperkost“, plg. lyv. lōnag „Südost“, est. lõuna „Mittag, Süd, Südost“ (V. Thomsen, 265; EM, II, 429; K. Aben, 72—3). Veikiausiai per latvius šis žodis pateko ir į lietuvių kalbą — laūngas „pavakariai, pusdieniai“. Žodis dažniausiai vartojamas Latvijos pasienyje ir Žemaičių tarmėse. Iš latvių kalbos kilusios ir kartais pasitaikančios formos laūngis, laūnadžis „pietryčių vėjas“, plg. lat. launadzis „der Südwind“ (EM, II, 429). Lat. ļipa, ļipe „ein kurzes, dünnes Schwänzchen; der Hamen; Klappe an einer Mütze“, plg. est. lipp „Flagge, Wimpel, langes Band“, suom. lippu (V. Thomsen, 266; EM, II, 540—1; K. Aben, 84). Žodis lipà „trumpa uodegėlė, siauras žemės rėžis“ pasitaiko ir kai kuriose Latvijos pasienio lietuvių tarmėse (Viekšniai, Šakyna, Daunorava, Žagarė), į kur pateko jis, be abejo, iš latvių kalbos. Lat. luga „Mal., Zeit, Drama“, plg. est. lugu „Geschichte, Erzählung, Lied, Musikstück“ (V. Thomsen, 266; EM, II, 510; K. Aben, 82—3). Lat. luoma, luoms „der Fang; die Schicht; Reihe; Mast“, plg. lyv. luoma „ein Zug beim Fischen, Fischfang“, est. loom „Fischzug, Einkreisung; Mal“ (V. Thomsen, 267—8; EM, II, 526; K. Aben, 81—2). V. Tomsenas šion grupėn nepagrįstai skyrė ir liet. lūomas „Ar, Stand, Verhältnis“, turintį visai kitą etimologiją. 29 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. I, Vilnius, 1958. 133 Lat. māja „das Bauergesinde; das Haus; die Heimat“, plg. lyv. mōi „Quartier“, est. maja „Haus“, suom. maja „Herberge, Quartier“ (K. Aben, 87–8). V. Tomsenas (198) teigė, kad Pabaltijo suomiai šiuos žodžius pasiskolino iš baltų, bet tai gana sunkiai įtikėtina (plg. t. p. EM, II, 578). Lat. maksa „die Zahlung, Bezahlung“, maksāt „(be)zahlen“, plg. lyv. maks „Bezahlung“, est. maks, suom. maksu (V. Thomsen, 269; EM, II, 555; K. Aben, 86). Iš latvių gauti ir kai kuriose lietuvių tarmėse pasitaika žodžiai makšoti, makšėti „mokėti“. Lat. muiža „das Landgut der Adligen, jetzt auch der Bürgerlichen, Herrengut“, plg. lyv. moiz, est. mõiz, suom. moisio (V. Thomsen, 270; EM, II, 662; K. Aben, 90–1). J. Endzelyno nuomone, latviškojo žodžio šaltiniu galėjęs būti ir rus. мыза „Landgut“. Tačiau ir rus. мыза paskolintas iš Pabaltijo suomių (M. Vasmer, II, 183). Iš latvių paskolintas ir liet. muižė „dvaras“, aptinkamas kai kuriose arčiau Latvijos esančiose lietuvių tarmėse. Lat. nūja „der Knüttel, Stock“, plg. lyv. nuj „Stock, Knüppel“, est. nui, suom. nuija (V. Thomsen, 271; EM, II, 754; K. Aben, 98–9). Per latvius šis suomiškas žodis pateko ir į kai kurias Palatvio lietuvių tarmes — nūja „vėzdas, pagalys“. Lat. nuka, nuka, nuks, nuks „ein grosses, keilförmiges Stück Brot“, plg. lyv. nukā „dickes Stück Brot“, est. nukk (V. Thomsen, 271; EM, II, 753; K. Aben, 98). Iš latvių šį žodį pasiskolino ir kai kurios Palatvio lietuvių tarmės — niūka „stora duonos riekė“ (Šakyna, Žagarė). Lat. paijāt „streicheln, liebkosen“, plg. lyv. paij „streicheln“, est. paiuma (V. Thomsen, 272; EM, III, 34; K. Aben, 101). Lat. pērtikis „die Meerkatze, der Affe“, plg. est. pärdik „Geck, Narr, Gaukler, Affe“ (EM, III, 210; K. Aben, 108–9). Lat. pestīl „losmachen, lösen; erlösen“, plg. lyv. päst „losmachen, befreien, erlösen“, suom. päästää (V. Thomsen, 272–3; EM, III, 203; K. Aben, 108). Lat. pīlādzis „der Pilbeerbaum, Vogelbeerbaum, die Eberesche (sorbus aucuparia)“, plg. lyv. pīlag, est. pihlakas, suom. pihlaja (V. Thomsen, 273; EM, III, 231; K. Aben, 110–1). Lat. puika „der Junge, der Knabe“, plg. est. poeg, lyv. puoga, suom. poika (V. Thomsen, 273–4; EM, III, 403; K. Aben, 114). Per latvius šis suomiškas žodis pateko ir į kai kurias lietuvių tarmes — pūika (Šakyna, Daugėliškis, Dūkštas, Daunorava). Lat. puisis „der Knabe, der Junge, der Junggeselle; ein (unverheirateter) Knecht oder ein verheirateter Deputatknecht, dessen Frau keine Dienste mitübernommen hat“, plg. lyv. pois „Junge, Bube; Knecht“ (V. Thomsen, 273; EM, III, 403; K. Aben, 114–5). Per latvius šis žodis pateko ir į kai kurias lietuvių tarmes — pūišis „bernas“ (Šakyna). Lat. puķe „die Blume“, plg. lyv. putk (V. Thomsen, 274; EM, III, 406; K. Aben, 115; V. Tomsenas teigė abejodamas). Per latvių kalbą šis žodis pateko į palatvio lietuvių tarmes — pūkė (Šakyna, Žagarė). Lat. pulka, pūlkis „der Pflock, Stöpsel, der hölzerne Nagel, Deichselnagel“, plg. lyv. pūlkka, est. pulk (V. Thomsen, 274; EM, III, 409; K. Aben, 134 115—6). Palatvio lietuvių tarmėse vartojamas žodis pūlkis „daiktas, su kuriuo kas nors užkišama“ (Šakyna). Tai, be abejo, suomiškas žodis, gautas per latvius. Lat. rija „die Korn-, Getreidedarre“, plg. lyv. rī, est. riha, rehi, suom. riihi (V. Thomsen, 276; EM, III, 523; K. Aben, 124). Ta pačia reikšme žodis (rija) gana gausiai vartojamas ir žemaičių bei kitų palatvio lietuvių tarmėse. Lat. sams, liet. šāmas mėginama kildinti iš suom. sampi „erškėtas“, mar. šamba „vėgelė“ (V. N. Toporov, O. N. Trubačiov, 247). Lat. seķis „ein buntes Pferd“, plg. lyv. sek „Schecke“ (EM, III, 815; K. Aben, 136). Iš latvių veikiau­siai gautas ir liet. šėkis „margas arklys“ (Šakyna, Žagarė, Daunorava). Lat. selga „die Höhe des Meeres, eine niedrig gelegene, feuchte und fruchtbare Stelle“, plg. lyv. sälga „Rücken; offene See“, est. mere selg „Höhe des Meeres“ (V. Thomsen, 278—9; EM, III, 816; K. Aben, 131, 137). Lat. sēne „der Pilz“, plg. lyv. sēn, est. seen (V. Thomsen, 279; EM, III, 827; K. Aben, 137). Lat. suga „das Geschlecht, die Rasse, Art, Familie“, plg. lyv. sug, est. sugu, suom. suku (V. Thomsen, 279; EM, III, 1115; K. Aben, 141). Lat. sulainis „der Bediente, Diener“, plg. lyv. sulli, est. sulane, suom. sulha „der Bräutigam“ (V. Thomsen, 280; EM, III, 1119; K. Aben, 142). Lat. šķirsts „der Kasten, die Kiste, die Lade, der Sarg“, plg. est. kirst, lyv. kirst, suom. kirstu (V. Thomsen, 280; EM, IV, 45; K. Aben, 143). Lat. tērauds „der Stahl“, plg. lyv. tērōda (V. Thomsen, 281—2; EM, IV, 172; K. Aben, 148—9). Lat. tullis „der Ruderpflock, die Dolle“, plg. lyv. tol’ (EM, IV, 259; K. Aben, 154—5). Panašia reikšme šis žodis pasitaiko palatvio lietuvių tarmėse — tūlis „kirvio pentis; dalgio kojelė, pakotė“ (Žagarė). Lat. vagaris „der Hauptaufseher über die Hofsarbeit“, plg. lyv. vagar (V. Thomsen, 283—4; EM, IV, 432; K. Aben, 164). Per latvius gautas ir Palatvio lietuvių tarmių vàgorius „prievaizdas“ (Šakyna). Lat. vai „Fragepartikel mit der Bed. des lat. -ne und des russ. ли oder, etwa, auch“, plg. lyv. voi (V. Thomsen, 287—8; EM, IV, 433; K. Aben, 165). Lat. vajaga ir „nötig ist“, plg. lyv. vajāg „Bedürfnis; nötig“ (V. Thomsen, 284; EM, IV, 445; K. Aben, 162—3). Lat. veseris „der Schmiedehammer“, plg. est. vasar (V. Thomsen, 286; EM, IV, 544; K. Aben, 170). Lat. zaimuot „lästern, schimpfen, verachten“, plg. lyv. soim „schelten, schmähen, lästern“ (V. Thomsen, 277; EM, IV, 681; K. Aben, 175). Tos pačios kilmės veikiausiai yra ir liet. žāimoti „painoti, narplioti“, žāimotis „maivytis, daryti juokus, vaipytis, nerimtai elgtis“. Vilnius 135 ОТНОШЕНИЯ БАЛТИЙСКИХ И ПРИБАЛТИЙСКО-ФИНСКИХ ЯЗЫКОВ А. САБАЛЯУСКАС Резюме В статье дается обзор изучения отношений балтийских и прибалтийско-финских языков. Прежде всего указывается на разные сходства грамматического строя: 1) локативы со значением направления (фин. maa — maahan: лит. laukas — laukan); 2) фин. суффиксы -ра, -pä: лит. be, bei, древнепрусск. bhe; 3) согласование атрибутивных имен прилагательных с существительными (эст. uus maja, uuele majale, uued majad); 4) сложные формы прошедшего времени (эст. olen lugenud, olin lugenud); 5) императив на -к; 6) некоторые причастные конструкции; 7) тенденция к скоплению многочисленных суффиксов в одном слове; 8) использование творительного падежа в качестве именной части сказуемого; 9) применение родительного падежа вместо винительного после отрицания; 10) некоторые особенности грамматического строя латышского языка объясняются влиянием ливского языка (перенесение ударения на первый слог, в некоторых латышских говорах — формирование интонационной системы, употребление форм мужского рода вместо женского, обобщение формы глагола третьего лица для всех лиц единственного и множественного числа); 11) в ливский язык проникли некоторые префиксы и суффиксы латышского языка; 12) латышские префиксы иногда обнаруживаются и в эстонских говорах. Большую часть статьи занимает словарь балтийских заимствований в прибалтийско-финских языках. При составлении словаря главным образом использованы труды В. Томсена, Я. Калимы, Ю. Х. Тойвонена, Л. Хакулинена. Словарь прибалтийско-финских заимствований в балтийских языках составлен прежде всего на основе работ В. Томсена и К. Абена. В этой части статьи автор указывает на ряд прибалтийско-финских заимствований, которые через латышский язык проникли в говоры литовского языка (buojis, duõlas, kaija, kãiva, kaitė, kozas, kēksis, kēkšis, keselỹs, kėselė, kildà, kipė, kipis, kìras, laũnagas, laũnagis, laũnadzis, lipà, maksėti, maksóti, muižė, nùja, niùka, pùika, puišis, pùkė, pùikis, rijà, šėkis, tūlis, vãgorius, žaimoti, žaimotis).