Knyga apie rytinių slavų kalbų susidarymą

KNYGA APIE RYTINIŲ SLAVŲ KALBŲ SUSIDARYMĄ O. M. O uann, ObpasoBanne f35IKa BOCcTOUKbIX C/taBsK, MockBa—Jlennarpan, 1962. 294p. Nors F. Filino knyga' yra skirta slavų, ypač rytinių, kalbų istorijos etapams nušviesti, tačiau joje daug kur liečiamos ir baltų kalbos. Slavų prokalbės susiformavimo klausimas yra glaudžiai susijęs su baltų ir slavų kalbų seniausių santykių problema. Dėl to baltų-slavų kalbų kontaktams F. Filinas skiria daugiau vietos (p. 123—130). Visiems žinoma, kad baltų kalbos yra artimiausios slavų kalboms. F. Filinas nurodo, kad to artimumo (šituo žodžiu jis, matyti, vadina spe- — cifines baltų ir slavų kalbų bendrybes, t. y. tokias bendrybes, kurios svetimos kitoms ide. kalbų grupėms) atsiradimo ir pobūdžio klausimu yra iškelta diametraliai priešingų hipotezių. Tokie dideli nuomonių skirtumai, jo supratimu, yra dėl to, kad kalbotyra kol kas dar neturi objektyvaus kriterijaus kalbų giminiškumo laipsniui nustatyti. Todėl, aiškinant lingvogenetinius santykius, gali būti ir subjektyvizmo. Ypač pabrėžtina ta F. Filino mintis, kad tokio objektyvaus kriterijaus nesama dėl dviejų priežasčių: pirma, lyginamieji reiškiniai, kaip kalbinės sistemos elementai, dar nėra gerai ištirti; antra, nežinoma reiškinių reliatyvinė chronologija. F. Filinas kategoriškai nusistatęs prieš baltų-slavų prokalbės koncepciją, kuri, jo nuomone, neturi tvirto mokslinio pagrindo. Pamokantis, jo manymu, yra tas faktas, kad šios koncepcijos šalininkai negali rekonstruoti baltų-slavų prokalbės; tyrinėjimo praktikoje jie išsiverčia su slavų ir indoeuropiečių prokalbėmis. F. Filinas yra teisus, sakydamas, kad baltų-slavų prokalbės hipotezės šalininkų teoriniams išvedžiojimams yra būdingas tendencingumas, parenkant ir aiškinant faktus, apriorizmas ir antiistorizmas. Tokio antiistorizmo ir nesiskaitymo su reiškinių chronologija pavyzdžiu jis nurodo V. Georgijevo ginamą teiginį, kad lietuvių kalba, kuriai būdingas fonetikos ir morfologijos konservatyvumas, beveik galinti atstoti raštų neužfiksuotą bendrąją slavų prokalbę. Minėti baltų-slavų prokalbės hipotezės šalininkų metodo trūkumai ypač aiškiai matyti iš to, kad jie niekaip negali sutarti dėl prokalbės egzistavimo ir suskilimo laiko. Prancūzų slavistas A. Vajanas mano, kad Tacito ir Ptolomėjaus laikais baltai ir slavai dar kalbėję viena kalba, kuri suskilusi pirmaisiais mūsų eros amžiais, kai baltus-slavus užplūdo germanų gentys (gotai ir hepidai). J. Safarevičius spėja, kad baltų-slavų prokalbės skilimą sukėlęs iranėnų genčių antplūdis (skitai — nuo VII a. pr. m. e., sarmatai — III—IV a. pr. m. e.). T. Ler-Splavinskis balty-slavy prokalbės suskilimą nukelia į Zila senovę, maždaug į 1500—1300 m. pr. m. e. V. Georgijevas tvirtina, kad baltų-slavų prokalbė egzistavusi III tūkst. pr. m. e. ir suskilusi jau II tūkst. pr. m. e. pradžioje. ! Lietuvių kalbinėje literatūroje apie ją jau buvo rašyta, žr. K. Korsakas, Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 6, Vilnius, p. 5—20. 240 F. Filinas nepritaria ir priešingam požiūriui, daugiausia ginamam A. Zeno, kad baltų ir slavų kalbos iš ide. kalbinio bendrumo išsiskyrusios nepriklausomai nuo viena antros ir kad glaudesnio kontakto tarp jų nė nebuvę, Paties F. Filino požiūris į seniausius baltų ir slavų santykius nėra naujas. Autorius mano, kad dar ide. kalbinio bendrumo rėmuose susiformavusi grupė dialektų, kuriais kalbėjusieji turėję gana glaudų ir ilgalaikį kontaktą. Giminiški dialektai, nebūdami izoliuoti nuo kitų ide. dialektų, praturtėję ypatingais naujadarais ir turėję daug bendrų pakitimų. Šitoje ide. dialektų grupėje buvę protobaltų ir protoslavų kalbų protėviai. Iširus ide. kalbiniam bendrumui, išsiskyrusios protobaltų ir protoslavų kalbos, kurių sistemos, nebūdamos tapatingos, pasilikusios panašios ligi mūsų dienų. Iš to F. Filinas daro išvadą, kad baltų ir slavų kalbų kontaktas su mažomis pertraukomis egzistavęs per visą tų kalbų istoriją, nes, priešingu atveju, jos bith turėjusios netekti ir savo kalbinio bendrumo (resp. baltoslaviškųjų inovacijų). Tokia senųjų baltų ir slavų kalbinių santykių koncepcija, mūsų manymu, yra paprasta ir suprantama; ji pakankamai paaiškina izoglosių, kertančių baltų ir slavų kalbų arealą, atsiradimą. Ginčytinas F. Filino teiginys, kad baltų ir slavų kalbų artimumas (resp. baltoslaviškosios inovacijos) rodo glaudų kontaktą tarp senųjų baltų ir slavų paskutiniaisiais senosios eros ir pirmaisiais mūsų eros amžiais, nes esą per daug akivaizdūs fonetikos, morfologijos ir leksikos tų kalbų naujadarai. Atrodo, kad tie naujadarai būtų išlikę iki mūsų dienų ir tuo atveju, jeigu erų sandūros metu kontaktas tarp baltų ir slavų kalbų būtų visiškai nutrūkęs, nes baltoslaviškosios inovacijos, bent pagal savo atsiradimo impulsą, yra, matyti, daug ankstesnių epochų padariniai, Teiginio apie glaudžius baltų ir slavų kalbų kontaktus erų sandūroje F. Filinui prireikė tam, kad, juo pasiremdamas, jis galėtų nustatyti slavų protėvynė. Kad Pripetės upės baseinas iš tikrųjų galėjo būti baltų ir slavų genčių aktyvių kontaktų rajonas, prieš prasidedant slavų ekspansijai į šiaurę ir šiaurės rytus, rodo ten randama baltų ir slavų toponomija. Kaip teigiamą bruožą reikia nurodyti autoriaus kriticizmą. Tačiau kartais jis virsta neigimu. Štai, pateikęs etnonimo slovėue kilmės hipotezes, autorius neranda nė vienos patikimos ir atmeta visas, tuo tarpu pats to dalyko nesiima aiškinti. Mūsų nuomone, autorius veikiausiai klysta, tvirtindamas, kad „slovėne kildinimas iš Slova arba iš kokio kito panašaus vietos pavadinimo yra apriorinis ir neįrodomas“ (p. 56). Slovėne daryba iš Slova (plg. polabų Zlowe, vok. Schlawe, kašubų Slow-no) slavy derivacijos požiūriu yra visai galima, plg. poliane: pole, gorožane: gorod, seliane: selo?. Tokį darybinį tipą turi ir artimiausios slavų kalbų giminaitės — baltų kalbos. Baltų kalbų analogijos gali šiek tiek paaiškinti ir minėto slaviškojo etnonimo kilmę. Lietuvių kalboje priesaga -énas gana plačiai vartojama vietos gyventojų kilmei žymėti, pvz., žmo3 Plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961. p. 714. 16, Lietuviu kalbos morfologiné sandara ir jos raida 941 Liet. bognas (p. 122) bogna, bagna, bagma „Moor, Sumpi“ taip pat yra slavizmas, plg. sl. *bagno. Liet. *aornas (p. 145) greičiausiai korektūros klaida vietoj (j)évaras, (j)évaras (s. liet. javaras, javoras) „Platane, Schwarzpappel“, kuris yra germanizmas (plg. s. vok. aukšt. ahorn), atėjęs per slavus (plg. baltar. javor ir lenk. jawor ,,Ahorn*)®. Liet. karstas, keistas, karštas „Sarg“ (p. 172) per slavų kalbas (plg. rus. korsta, kersta, baltar. korsta) atėjo iš ugry-finy kalbų (plg. est. kirst ir suom. kirstu „Kasten“). Liet. karpa, kdrpé, karpis, karpas „Cyprinus carpio“ (p. 116) greičiausiai yra slavizmai (plg. lenk. karp „Karpien“). Liet. midūs (p. 93) „Met, Honigwein“ laikytinas germanizmu (plg. got. *midus, s. vok. aukšt. metu) greta baltiškojo medūs. Pasitaiko netiksliai užrašytų ir sukirčiuotų lietuvių kalbos žodžių: tūksantis, trydésimtys (p. 38), miésa'® (p. 93), mūsos (p. 102), spidu (p. 105), taūkas, kaati (p. 107), zirnis (p. 113), kumėlė (p. 114). Rašytina ir kirčiuotina: tūkstantis, trys dėšimtys arba trisdešimt, mésa (acc. sg. mėsą), mūsos (gen. pl. musū) arba mūsas, mūsai, mūsai, spiduju, taukas, kduti, žirnis, kumėlė. Tam tikrais atvejais reikėtų moderninti pateiktų lietuvių kalbos pavyzdžių rašybą, sakysim, vietoj aszwa, š (p. 93) rašytina ašva, šuo. Taip pat, rodos, neturime teisės prūsų kalbos žuvies vardą suckis (Elbingo žodynėlis, 560) skaityti žūkis (p. 133). Kalbamasis F. Filino darbas duoda aiškų slavų prokalbės susidarymo, raidos, skilimo ir atskirų slavų (rytinių) kalbų atsiradimo vaizdą. Taip pat jis nušviečia priešistorinius slavų kalbų santykius su kitais kalbiniais (pvz., baltų) vienetais. F. Filino knyga, parašyta populiariai, yra prieinama ne vien specialistui skaitytojui. Apie panašų veikalą, kuriame būtų populiariai nušviečiami baltų kalbų istorijos etapai, lietuvių kalbos kilmė ir raida, jos santykiai su kitomis kalbomis, vertėtų pagalvoti ir lietuvių kalbotyros darbuotojams. S. Karaliūnas 9 Plg. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wėrterbuch, Heidelberg-Gėttingen, p. 195. 10 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 710.