Dėl kai kurių vandenvardžių kilmės ir darybos

taukus (acc. sing. taukų) „fett(ig), üppig“: tūkti „fett werden“ (kaip daubą : dūbti, sausą : sūsti, raukti : rùkti ir kt.); čia priklauso ir taukti, -ia, -ė „gut gedeihen (von Getreide, Vieh)“. Antra vertus, baltų kalbos turi ir akūtinę šaknį, plg. liet. taukai (acc. pl. táukus) „Fett“: lat. tūkstu „fett werde“ (kaip láužti : lùžti : tráukti : trùkti ir kt.), plg. dar tū-las, s. sl. ty-ti. Vietoj vienaskaitos įnagininko galvà turėtų būti gálva (p. 9), nes akūtinės šaknies vardažodžiai šiame linksnyje kirčio į galūnę nenukelia (išskyrus įnagininkus su galūne -mi) plg. lángu, vėlniu, žalčiu, giėsme, mėnesiu, vándeniu, juósmeniu). Sl. *męso (pl. męsą) baltiškoji paralelė yra žemaičių mensā (Kaltinėnai, Vainutas11, Laukuva, Saugos). Šis žodis, kaip ir slaviškasis jo atitikmuo, turi cirkumfleksą ir yra kilnojamo kirčio paradigmos. Gretiminės žemaičių formos meisa kilmė neaiški (plg. pr. mensā|menso), nors kai kuriose žemaičių tarmėse en gali virsti ei, plg. žė. lėišis, skėisk12 (iš *lenšis „Linsenkorn, Linse“, *skeńsk „untertauche, ertrinke“). Latvių formą mièša autorius neteisingai laiko pasiskolinta iš slavų. Latvių miè-sa taip pat kilusi iš balt. *mensā (plg. lat. pièci=liet. penki). Šios kelios kritiškos pastabos nemenkina didelės V. Iličiaus-Svitičiaus darbo vertės. Tolesnei baltų ir slavų akcentologijos raidai reikėjo tokio darbo, ir veikalo autorius, argumentuotai pagrindęs baltų ir slavų akcentuacijos sistemų ryšį su indoeuropietiškąja, įnešė reikšmingą indėlį į baltų ir slavų kalbų akcentologiją. S. Karaliūnas DĖL KAI KURIŲ VANDENVARDŽIŲ KILMĖS IR DARYBOS Alfred Senn, Zur Bildung litauischer Gewässernamen, „Annali dell’ Instituto Universitario Orientale, Sezione Slava“, II, Napoli, 1959, p. 41—47. Užsienio lingvistinėje ir specialioje toponiminėje literatūroje pastaruoju metu vis dažniau pasirodo straipsnių bei studijų apie lietuvių vietovardžius. Tik kartais, naudojantis nepilna ar nepatikima toponimine medžiaga, padaroma nepagrįstų išvadų. Tai galima pasakyti ir apie čia aptariamą A. Zeno straipsnį. Remdamasis „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“ (1948 m.) pateiktais tikriniais vardais ir įvadinės dalies pastabomis apie lietuvių vietovardžius, A. Zenas bando nusakyti lietuvių vandenvardžių darybos ryškesnius atvejus. Deja, nemaža jo teiginių yra nemotyvuoti, o kai kurių lietuvių vandenvardžių daryba ir etimologija jo aiškinama net neteisingai. Autorius teigia, kad lietuvių ir latvių kalbų tikriniai vardai dar visai nėra tikrai moksliškai tyrinėjami, kad vis dar tesitenkinama dabar- 11 K. Būga, RR, I, p. 113. 12 P. Skardžius, ZslPh, XXVI, 1958, 375 tt.; E. Grinaveckienė, LKK, III, 1960, p. 196. 236 tinių vardų „taisyklingų“ formų rinkimu ir vengiama istoriškai tyrinėti vietovardžius1. Vieninteliu „tikrai mokslišku“ A. Zenas linkęs laikyti tik istorinį vietovardžių tyrinėjimą. Čia reikia pasakyti, kad šiuo metu toponimikos moksle kaip tik vyrauja nuomonė, jog istorinio tyrinėjimo parengiamuoju etapu turi būti sinchroninė analizė, paremta struktūrine-gramatine klasifikacija. Į vietovardžius žiūrima kaip į savitą, savus (toponiminius) dėsnius turinčią sistemą. Todėl manoma, kad kurią nors nacionalinę toponimijos sistemą galima tyrinėti, tik gerai išsiaiškinus jos bendrus specifinius darybos ir semantikos bruožus, jos struktūrą, jos raidos tendencijas. Antrąjį vietovardžių tyrinėjimo etapą turi sudaryti darybinių ir semantinių tipų stratigrafija, bandymas nustatyti tų tipų sąlyginę chronologiją. Vadinasi, tik tuomet ir prasideda istorinis vietovardžių tyrinėjimas. Svarbus tokio tyrinėjimo parengiamasis darbas yra visų vietovardžių surinkimas iš etniškai vieningo ploto, atskirų vietovardžių pirminių formų išskyrimas iš daugybės antrinių formų, kurios yra atsiradusios dėl liaudies etimologijos ar kitokio pobūdžio iškraipymų. Taip vietovardžių tyrinėjimas suprantamas ir Lietuvoje. A. Zenas, matyti, laikosi tradicinio požiūrio į toponimiją, pagal kurį vietovardis pirmiausiai yra „istorijos šaltinis“, ir mano, kad atskiri vietovardžiai gali būti aiškinami atomistiškai, išplėšti iš toponiminio kontinuumo, iš savo sistemos, paisant tik formalaus, fonetinio jų sutapimo su apelatyvais. Kur gali nuvesti toks atomistinis vietovardžių tyrinėjimas, ryškiausiai parodo kai kurios paties A. Zeno etimologijos. A. Zenas tiesiog a priori įsitikinęs, kad dauguma lietuvių vandenvardžių yra kilę iš asmenvardžių. Iš tikrųjų tik nedidelę baltų upėvardžių dalį ir kiek daugiau ežerų vardų galima kildinti iš asmenvardžių. Tokie vandenvardžiai dažniausiai yra posesyvinės arba memorialinės reikšmės, padaryti iš vandenų savininkų arba šiaip su tais objektais susijusių asmenų vardų ir pavardžių. Dažniausiai tai kilmininkiniai arba jau suvardininkėję eliptiniai kilmininkiniai vandenvardžiai. Tačiau tokiu būdu yra susidarę tik palyginti mažų hidrografinių objektų, įtilpusių į jų savininkų valdų plotą, vardai. Didesnės upės paprastai neturi antroponiminių vardų. Baltų vandenvardžių visuma rodo, kad senesnieji upių ir ežerų vardai semantiškai yra susiję su fizinėmis-geografinėmis ar konfigūracinėmis objektų savybėmis arba yra tiesiog fiziografiniai terminai. Kaip tik dėl to vandenvardžiai nėra vieniši — jie kartojasi įvairiose vietose, daugelio vandenvardžių šaknų arealas apima beveik visą baltų kalbų istorinį plotą. Tik vandenvardžio vienišumas hidronimijos sistemoje gali būti vienas iš pretekstų kildinti jį iš asmenvardžio. 1 „Der... VI. Internationale Kongress für Namenforschung... mußte den Baltisten zur beschämenden Erkenntnis bringen, daß es eine richtige wissenschaftliche Namenforschung im Litauischen und Lettischen überhaupt noch gar nicht gibt, da man sich dort immer noch mit blossem Sammeln der heute „korrekten“ Namensformen zufrieden gibt und jeglicher historischen Untersuchung gegenüber kühle Zurückhaltung zeigt“ (p. 41). 237 Turint galvoje tai, kas aukščiau pasakyta dėl baltų vandenvardžių genezės, mus įtikina J. Otrembskio duota upėvardžio Zeimenà ir ežero vardo Zeimenas|Zeimenes|Zeimenys etimologija (: *žeimą „Kälte“²; greičiau *žeimuõ. — B. S.), o visai neįtikinamai šią etimologiją kritikuoja A. Zenas, remdamasis nemotyvuotu įsitikinimu, kad esą šie vandenvardžiai kilę iš asmenvardžio. Be kita ko, kildinti šiuos vandenvardžius iš asmenvardžių neleidžia ir gretiminės ežero vardo formos Zeimenes|Zeimenys, nes jų morfologija rodo priebalsinio kamieno apelatyvo fleksiją, visai nebūdingą asmenvardžiams. Taip pat visai neįtikinamai A. Zenas kildina iš asmenvardžio ir upėvardį Šalantas, kuris neatskirtinas nuo upėvardžių Salietìs (Debeikiai), Salūtė (Raseiniai), Salõtė (Kapčiamiestis), Saltekỹs (Viduklė), Salūkė (Stakliškės), Sālupis (Gaurė ir Kiduliai), Salūpis (Panemunėlis ir Stačiūnai). Visai įtikinamą šio upėvardžio etimologiją (Sal-antas: pr. salus „Regenbach“; plg. dar lie. salvėti „pamažu tekėti, sunktis“. — B. S.) yra davęs H. Krahe³. A. Zeno bandymus šiuos vandenvardžius kildinti iš asmenvardžių įtikinamai yra kritikavęs ir J. Otrembskis⁴. Visiškai pasikliaudamas savąja vandenvardžių antroponiminės kilmės koncepcija, A. Zenas lietuvių vandenvardžius ima sieti su vokiškais (!) asmenvardžiais: „Galm-onas yra vokiečių Hallmann arba Hellmann, iš kurio, galimas daiktas, paeina ir Almenas“⁵. Sitokia etimologija tikrai yra iš piršto išlaužta. Ežero vardas Almenas (Linkmenys) neatskirtinas nuo vandenvardžių Almajas (ež. Linkmenys), Almė (up. Šiluva) bei Almuonė (up. Kraupiškas) ir sietinas su lietuvių apeliatyvais almuõ, almė́ti⁶, o upėvardis Galmonas (Batakiai), mums atrodo, neatskirtinas nuo tokių baltų vietovardžių, kaip prūsų Galmen⁷ ir latvių Galmene⁸, kurie savo ruožtu sietini ir su baltų vandenvardžių šaknimi gal-gel-gil. A. Zeno nuomonę, kad upėvardis Baužas, esąs kilęs iš lenkų asmenvardžio Bohusz, įtikinamai jau yra paneigęs J. Otrembskis, parodydamas, kad Bohusz < Bogu-sław, o lietuvių Baužas < baužas „hornlos“⁹. 2 Żr. Jan Otrębski, „Beiträge zur Namenforschung“, 1958, p. 189. 3 „Grundsätzlich könnte also Salantas erst einzelsprachlich von einem dem pr. salus entsprechenden, dem Litauisch später abhanden gekommenen Appellativum ausgegangen sein“. H. Krahe, Der Flußname Salantas, „Beiträge zur Namenforschung“, 3, 1960, p. 259. 4 Jan Otrębski, Beiträge zur baltisch-slavischen Namenkunde, „Beiträge zur Namenforschung“, 1, 1961, p. 42. 5 Galmonas ist deutsches Hallmann oder Hellmann, worauf möglicherweise auch Almenas zurückgeht“ (p. 46). 6 Żr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 413. 7 G. Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 35. 8 A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volkstammes..., St. Petersburg, 1892, p. 254. 9 Żr. Jan Otrębski, Beiträge zur baltisch-slavischen Namenkunde, „Beiträge zur Namenforschung“, 1, 1961, p. 39. 238 Šitaip etimologizuodamas vietovardžius, A. Zenas daro metodologinę klaidą, būdingą ir kitiems kalbininkams, kurie kartais bando aiškinti atskirus vietovardžius atseitai nuo jų variantų, išplėšdami juos iš toponiminio kontinuu­mo ir iš nacionalinės vardyno sistemos, neperpratę baltų tikrinių vardų visumos. Antai R. Šmitėnas savo knygoje apie lietuvių vietovardžius