Dėl kai kurių vandenvardžių kilmės ir darybos

tiniy vardų „taisyklingų“ formų rinkimu ir vengiama istoriškai tyrinėti vietovardzZius'. Vieninteliu „tikrai mokslisku“ A. Zenas linkęs laikyti tik istorinį vietovardžių tyrinėjimą. Cia reikia pasakyti, kad šiuo metu toponimikos moksle kaip tik vyrauja nuomonė, jog istorinio tyrinėjimo parengiamuo- ju etapu turi būti sinchroninė analizė, paremta struktūrine-gramatine klasifikacija. Į vietovardžius žiūrima kaip į savitą, savus (toponimi- nius) dėsnius turinčią sistemą. Todėl manoma, kad kurią nors naciona- linę toponimijos sistemą galima tyrinėti, tik gerai išsiaiškinus jos bend- rus specifinius darybos ir semantikos bruožus, jos struktūrą, jos raidos tendencijas. Antrąjį vietovardžių tyrinėjimo etapą turi sudaryti darybi- nių ir semantinių tipų stratigrafija, bandymas nustatyti tų tipų sąlyginę chronologiją. Vadinasi, tik tuomet ir prasideda istorinis vietovardžių tyrinėjimas. Svarbus tokio tyrinėjimo parengiamasis darbas yra visų vietovardžių surinkimas iš etniškai vieningo ploto, atskirų vietovardžių pirminių formų išskyrimas iš daugybės antrinių formų, ku- rios yra atsiradusios dėl liaudies etimologijos ar kitokio pobūdžio iškrai- pymų. Taip vietovardžių tyrinėjimas suprantamas ir Lietuvoje. A. Zenas, matyti, laikosi tradicinio požiūrio į toponimiją, pagal kurį vietovardis pirmiausiai yra „istorijos šaltinis“, ir mano, kad atskiri vietovardžiai gali būti aiškinami atomistiškai, išplėšti iš toponiminio kontinuumo, iš savo sistemos, paisant tik formalaus, fonetinio jų sutapimo su apelia- tyvais. Kur gali nuvesti toks atomistinis vietovardžių tyrinėjimas, ryškiau- siai parodo kai kurios paties A. Zeno etimologijos. A. Zenas tiesiog a priori įsitikinęs, kad dauguma lietuvių vandenvar- džių yra kilę iš asmenvardžių. Iš tikrųjų tik nedidelę baltų upėvardžių dalį ir kiek daugiau ežerų vardų galima kildinti iš asmenvardžių. Tokie vandenvardžiai dažniausiai yra posesyvinés arba memorialinės reiks- mės, padaryti iš vandenų savininkų arba šiaip su tais objektais susi- jusių asmenų vardų ir pavardžių. Dažniausiai tai kilmininkiniai arba jau suvardininkėję eliptiniai kilmininkiniai vandenvardžiai. Tačiau tokiu būdu yra susidarę tik palyginti mažų hidrografinių objektų, įtilpusių į jų savininkų valdų plotą, vardai. Didesnės upės paprastai neturi antropo- niminių vardų. Baltų vandenvardžių visuma rodo, kad senesnieji upių ir ežerų vardai semantiškai yra susiję su fizinémis-geografinémis ar kon- figūracinėmis objektų savybėmis arba yra tiesiog fiziografiniai terminai. Kaip tik dėl to vandenvardžiai nėra vieniši — jie kartojasi įvairiose vietose, daugelio vandenvardžių šaknų arealas apima beveik visą baltu kalbų istorinį plotą. Tik vandenvardžio vienišumas hidronimijos siste- moje gali būti vienas iš pretekstų kildinti jį iš asmenvardžio. TT Der VI. Internationale Kongress fiir Namenforschung.. muBte den Baltisten zur beschimenden Erkenntnis bringen, da es eine richtige wissenschaftliche Namen- forschung im Litauischen und Lettischen ūberhaupt noch gar nicht gibt, da man sich dort immer noch mit blossem Sammeln der heute ,korrekten* Namensiormen zufrieden gibt und jeglicher historischen Untersuchung gegeniiber kithle Zuriickhaltung zeigt" (p. 41). 237 Šitaip etimologizuodamas vietovardžius, A. Zenas daro metodologi- nę klaidą, būdingą ir kitiems kalbininkams, kurie kartais bando aiškinti atskirus vietovardžius atsietai nuo jų variantų, išplėšdami juos iš topo- niminio kontinuumo ir iš nacionalinės vardyno sistemos, neperpratę bal- tų tikrinių vardų visumos. Antai R. Smitleinas savo knygoje apie lietuvių vietovardžius Pasvalį sieja su suomių apeliatyvu paasi „akmuo“, nenu- manydamas, kad Pasvalys padarytas iš upėvardžio Svalia su priešdė- liu pa-. Čia labai pravartu prisiminti, ką apie vandenvardžių etimologijos metodą rašė K. Būga dar 1923 m.: „Ir tiktai tuomet, kai bus jau sugre- tinti tarp saves tos pačios kilmės upėvardžiai ir nustatytas geografis- kasis jų pažinimo (išplitimo, išplatos) plotas, tegausime teisę ieškoti tiriamajam upės vardui etimologijos, kuri surandama esti tikrinio upės vardo sugretinimu su bendriniais vardais“!!. Savo ruožtu mes turime dar pridurti, kad toks tikrinių vardų lyginimas turi būti griežtai struktūrinis, t. y. vietovardžius galima vieną su kitu lyginti tik tiksliai skiriant jų darybinius komponentus, o lyginant vietovardžius su apeliaty- vais, reikia paisyti ir semantikos toponimiškumo. A. Zenas ne visur įtikinamai aiškina ir lietuvių vandenvardžių mor- fologiją. Kalbėdamas apie sudurtinius upėvardžius, kurių antrąjį kompo- nentą sudaro ūpė, A. Zenas teigia, kad vyriškosios giminės formų atsi- radimas šalia moteriškosios giminės formų (Švenit-upė, Švent-upis, Švent-upys) aiškintinas vyriškosios giminės diminutyvų (upėlis, upeliū- kas, upeliūkštis, upokšnis) buvimu šalia moteriškosios giminės apeliatyvo ūpė (p. 43). Vargu čia galėjo veikti tokia semantinė giminės kategorijos analo- gija. Įtikinamiau šis dalykas paaiškinamas moriologiškai. Mums atrodo, kad šių sudurtinių vandenvardžių kamiengalio įvairumas tiesiogiai priklauso nuo antruoju komponentu einančio apeliatyvo gretiminių formu: ūpė; ūpis, -ies; ūpis, -io. Žinoma, taip yra tik tais atvejais, kai šis ape- liatyvas eina antruoju komponentu, nekeisdamas savo kamiengalio, t. y., pirminiuose sudurtiniuose upėvardžiuose. Tačiau Svenfupé, Sventupis bei Šventupys gali būti ir antriniai dariniai'2. Čia suminėta tik dalis A. Zeno straipsnyje pastebėtų netikslumų. Tačiau ir iš jų aiškiausiai matyti, kad negalima vietovardžių aiškinti, pasikliaujant atsitiktiniais jų fonetikos panašumais su asmenvardžiais ar apeliatyvais, kaip A. Zeno daroma su Almenu, Baužū ir Galmonu. Tokie aiškinimai mažiausiai primena motyvuotą etimologiją ir dvelkia tenden- cinga spekuliacija. B. Savukynas 10 „Dans Pasewalk, ville de Pomėranie et nom allemand de la bourgade lituanienne de Pasvalys, le premier élément ne peut ėtre autre chose que le finnois paasi=pierre*. R. Schmittlein, Etudes sur la nationalité des Aestii, t. 1, Toponymie lituanienne, Bade, MCMXLVIII, p. 202. "1 Zr. „Tauta ir žodis“, I, Kaunas, 1923, p. 14. 2 Zr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 434 tt. 239