Dėl hidronimų darybos nagrinėjimo

sužinoti, kokią informaciją vietų vardai gali teikti šių dienų žmogui apie tautų praeitį, kultūrą, gamtą, augmeniją, papročius, socialinius santykius ir pan. Vietovardžiai buvo laikomi ne ypatingu kalbos reiškiniu, kurio tyrimas turi būti lingvistinis, o „fossiles de la géographie humaine“, „Geschichstguelle“, ,Siedlungsgeschichte“ ir pan.’ Šituo, suprantama, nenorima pasakyti, kad visos ankstesnés klasifikacijos buvusios beprasmiskos ir toponomastikos raidai nieko gera nedavusios. Būdamos susijusios su savo meto viso kalbos mokslo (ir ne tik kalbos) raida, jos padėjo suprasti vietovardžių semantikos ir iš dalies darybos svarbiausius bruožus, davė daugybę žinių apie tautų, kalbų, gamtos, augalijos ir kt. praeitį, tuo atkreipdamos daugelio mokslininkų akis į vardyną. Kaip matyti, pavyzdžiui, iš S. Rospondo duotos ankstesnių klasifikacijų apžvalgos“, klasifikacijų tobulėjimas buvo susijęs su vietovardžių rinkimo intensyvėjimu, su toponomastikos farmavimusi į atskirą kalbotyros šaką. Semantinio-etimologinio pobūdžio klasifikacijų dabar atsisakoma ne vien todėl, kad jos, stokodamos griežtesnių lingvistinių principų, dažnai painiodavo skirtingus faktus, darydavo daug žodžių darybos aiškinimo klaidų, neaprėpdavo visos vietovardžių įvairovės, o, matyti, ir todėl, kad tą uždavinį, kurį sau kėlė, jos didele dalimi jau yra išsprendusios. Tolesnė toponomastikos raida be ankstesniųjų klasifikacijų (slavams — F. Palackio, F. Miklošičiaus, T. Voicechovskio, F. Švarco, E. Mukos, P. Skoko, K. Mošinskio, V. TaSickio ir kt.") būtų sunkiai įsivaizduojama. Naujai vietovardžių klasifikacijos problemą sprendžia du beveik vienu laiku skirtingose šalyse pasirodę veikalai. Tai P. Lebelio® „Prancūzų hidronimijos principai ir metodai“ ir S. Rospondo® „Slavų vietovardžių struktūrinė-gramatinė klasifikacija“ '*. Svarbiausiais aspektais abiejų šių žymių toponimikų mintys daug kur sutampa!!. P. Lebelio ir S. Rospondo darbus novatoriškais galima laikyti todėl, kad jie į vietovardžius, į šią specifišką žodyno dalį, pažiūrėjo ne kaip istorinės informacijos ieškotojai, o kaip kalbininkai į kalbos faktus. P. Lebelis visus prancūzų hidronimus skirsto į tris grupes: 1) apeliatyviniai vardai (les noms appelatifs ou noms gėnėrigues); 2) kvalifikaciniai vardai, arba aprašomieji posakiai (les noms gqualificatifs ou expressions descriptives); 3) apibréZiantieji vardai, t. y. biidvardZiai arba posakiai, kurie nustato objekto vietą erdvėje, laike arba gyvavimo trukmėje (les noms déferminatifs). Pavyzdžiui (atitinkamai), Fontaine „šaltinis“, la Fontaine — Bouillante ,verdantis šaltinis“, la Fontaine — Saint — Martin'2, 5 Zr. S. Ros pond, Klasyfikacja..., p. 31. * S. Rospond, Klasyfikacja..., p. 5—27. " Ten pat. * P. Lebel, Principes et méthodes d’hydronymie francaise, Paris, 1956. * S. Rospond, Klasyfikacja... '0 Abiejų veikalų recenziją Zr. B. Tonopos, K npobreme kaaccudukamin o B TOnOKHHMHH, «HcejrejjoBaHHa no cTpyKTYpHOR tunosormm», M., 1963, p. 226—231. "I Plg. ten pat, p. 231. '7 P. Lebel, Principes et méthodes d'hydronymie..., p. 9. 14. Lietuviy kalbos morfologiné sandara ir jos raida 209 d) poskyrio — /Įuerancka perka, e) poskyrio — ĮĮpanoscku doa ir kt. turėtų sudaryti vieną atskirą sudėtinių vandenvardžių grupę, kurioje taip pat galima išskirti kelis pogrupius). Antriniai hidronimai neskirstomi į priesagų ir priešdėlių vedinius, nors tokios grupės yra labai reikalingos ir galimos išskirti. Tokių nenuoseklumų yra ir daugiau. Todėl, nors J. Zaimovo klasifikacija sudaryta gerokai po P. Lebelio ir S. Rospondo klasifikacijų paskelbimo, jos laikyti nauju žingsniu į priekį toponomastikoje, rodosi, negalima. | Mūsų nuomone, priimtiniausios iš esamų klasifikacijų šiuo metu yra P. Lebelio ir S. Rospondo, nors jos taip pat ne be trikumy'. P. Lebelio klasifikacija yra sudaryta lietuvių kalbai labai tolimos toponiminės medžiagos pamatu, todėl patogiau naudotis S. Rospondo schema, nes slavų toponimija daug kuo panėši į lietuvių. Be to, S. Rospondo schema geriau gali būti realizuota tokio profilio tyrinėjimuose, kurių išeities taškas yra moriologinė vietovardžių struktūra. Turint tai galvoje, yra pamato ir lietuvių hidronimijai taikyti struktūrinės-gramatinės klasifikacijos idėją. Kad struktūrinė-gramatinė lietuvių hidronimų klasifikacija yra galima, rodo ir žemiau pateikta trumpa lietuvių upių vardų struktūros apžvalga. | Pirmiausia visi lietuvių upių vardai pagal struktūrą skyla į dvi nevienodo didumo dalis: I. vienažodžiai upių vardai ir II. kelių žodžių upiu vardai. I. Vienažodžiai upių vardai. Ši lietuvių upių vardų grupė yra pati gausiausia, kelis kartus didesnė už antrąją. Į ją įeinantys upių vardai taip pat yra nevienodos darybos, todėl juos galima atitinkamai klasifikuoti: I. Upių vardai, atsiradę iš visiškai nepasikeitusiy bendrinių arba tikrinių žodžių. S. Rospondas juos vadina pirminiais. Pavyzdžiui: a) iš apeliatyvų: Bala up., Intakas up., Ūpė up., Ežeras ež.; b) iš tikrinių žodžių; Kūndrotas up., Vaidotas up., Amérika up., Sibiras up. Atskirą grupelę sudarytų upių vardai, kilę iš būdvardžių (įvardžiuotinių ir neįvardžiuotinių), t. y. upių vardai, padaryti būdvardžių substantyvizacijos būdu (Dargiėji, Juodėji, Sventdji, Sventėja, Saltėja, Juoda, Balta). 2. Dariniai, t. y. tokie vienažodžiai upių vardai, kurie turi kokią nors darybos žymę. Iš visų upių vardų jie yra patys gausiausi. Pagal darybą galima skirti dvi dideles jų grupes: A. Vediniai (priesagų, galūnių, priešdėlių — apie juos plačiau žr. p. 212). B. Sudurtiniai upėvardžiai (Jūodupis, Kalnupis, Gėčintakis, Platvagė). Čia priklausytų ir reduplikaciniai upių vardai (Veiviržas, Siesartis). II. Kelių žodžių upių vardai. Ši grupė yra daug mažesnė už pirmąją ir ne tokia įvairi. Pagal darybą galima skirti joje dar “Zr. B. Tonopos, K npo6aeme knacendurannu..., p. 226—231. 14* 211 IEIUIULI | Daiktavardiniai Būdvardiniai teįuLIAuŲ Priesagos su -adPriesagos su -agPriesagos su -ainPriesagos su -aitPriesagos su -einPriesagos su -ekPriesagos su -ienPriesagos su -ikPriesagos su -yfPriesagos su -onPriesagos su -ukPriesagos su -umir tt. reiuipaa haesaug Galūnės -é Galūnės -ys Galūnės -(i)us ir tt. IR IUIPIA hiunjen Su priešdėliu antSu priešdėliu apSu priešdėliu až(u)- ir tt. BIUIPAA hiepsalid IBTUIPD A II dėmuo — fiziografinis terminas II dėmuo — nefiziografinis terminas fuawiap II jeded JUB)SIDIS I dėmuo — daiktavardis I dėmuo — būdvardis I dėmuo — skaitvardis ir tt. {uawap | jeded juBysIS [e1uInpng 1eTulie( tepieA hidn jeizpozeuaip plese quunpmys hpaea hidn hianjayry Dviejų žodžių upių vardai Trijų žodžių upių vardai reuny uuu ry Kvalifikaciniai tepieA hidn hizpoz hija) 213 rybiškai jau nebeaiškūs, arba, kitaip tariant, jie nebeturi darybinės reikšmés?2, Žodį laikyti vediniu iš kito galima tik tuo atveju, jeigu: I) greta vedinio yra žodis, iš kurio tas vedinys yra kiles®, pvz.: brūkūvimas „burkavimas“ iš brūkūoti „burkuoti“; 2) tarp pamatinio žodžio ir vedinio?* yra reikšmės skirtumas, nes kiekvieno vedinio turinys turi ką nors nauja%; 3) reikšmės skirtumas būtinai yra gramatinio pasikeitimo rezultatas?®. (Kitaip vediniais galėtume laikyti visus daugiareikšmius žodžius, pvz., nėrti „į vandenį įsmukti“ ir nérti „megzti“.) Šiuos pagrindinius bendrinių žodžių derivacijos principus galima tai- „kyti ir vandenvardžiams. Suprantama, kad taikyti įmanoma ribotai, tik tiek, kiek leidžia šių dviejų žodyno sluoksnių bendrumai. Tų bendrumų yra įvairių, pavyzdžiui, morfologijos, darybinių morfemy, sintaksinių funkcijų tapatumai ir kt.*" Mūsų reikalui svarbiausia yra tai, kad kai kurių hidronimų derivacinis ryšys su atitinkamais bendriniais ar tikriniais žodžiais dar tebėra visiškai aiškus. Drauge aiški ir jų darybinė reikšmė (pvz.: up. Trumpė, ež. Apskritys, up. Barsukynas, up. Juodėlė, ež. Rin- „gys ir kt.). Sitokiems hidronimams pagrindinius bendrinių žodžių derivacijos principus galima taikyti be išlygų. Tačiau iš anksto galima pasakyti, kad tokių atvejų yra palyginti nedaug, nes ir aiškios etimologijos hidronimus vesti iš atitinkamų apeliatyvų ne visada galima. Pavyzdžiui, upės vardo Duobdité (Skaudvilė, Minsnoro int.) visiškai drąsiai vesti iš bendrinio žodžio duobė, rodosi, neturime pamato, nes jis gali būti vedinys iš kito vietovardžio, vardu *Duobė (pavyzdžiui, daubos, pievos, ba- ?? Dėl šios sąvokos žr. V. Urbutis, Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba, „Dabartinė lietuvių kalba“, Vilnius, 1961, p. 67. BT. O. Bunokyp, 3aMerku no pycckomy c/10B006pa3oBannio, «H3Gpauuse paGoth mo pycckomy sswiky», M., 1959, p. 425. # Dėl pamatinio žodžio atskyrimo nuo vedinio plg.: ,Pamatinj žodį nuo vedinio galima atskirti pagal jo vietą bendroje žodžių darybos sistemoje, konkrečiai, pagal žodžių darybos ryšių krypti žodžių darybos lizde, žodžių darybos sinoniminėje eilėje, tam tikroje struktūrinėje-semantinėje pamatinių ir išvestinių kamienų grupėje“ — B. H. 3 uHOB beB, IlpoGjiewa ¢oHeTHKO-MOPHOAOrHYECKOro CJIOBOOGpa30BAHHS B DpyCCKOM S3blKe, «Yučubie s3anuckn TopbkoBcKoro roc. yKHBepcHTeTa: HM. H. H. JloGauesckoro», Buin. 52, cepus HCTOpHKO-OHJIOJIOTH4ecKas, Dopsraū, 1961, p. 343. * Plg.: „Kad galėtume kalbėti apie derivacinį ryšį, reikia, kad būtų ne tik fonetinis, bet ir semantinis santykis...“ (H. Marchand, Esquisse d'une description des principales alternances dérivatives dans le frangais d’aujourdhui, ,Studia linguistica®, V, 1951, Nr. 2, Lund, p. 95); „Reikia dviejų sąlygų, kad žodį galėtume vadinti priesdėliniu vediniu. Pirma, jis turi būti galimas analizuoti fonetiškai ir semantiškai. Tai reiškia, kad išvestiniai žodžiai turi būti dvejopai susiję su pamatiniu žodžiu: per reiš- . kiamuosius ir reiškiančiuosius. Antra, tas santykis kartu turi būti ir grupės charakteristika“. (H. Marchand, The Question of the Derivative Relevancy and the Prefix sin Italian, ten pat, VII, 1953, Nr. 2, p. 104.) * Pastarasis principas yra vadinamas komutacijos principu ir, sekant Ferdinandu de Sosiuru, formuluojamas taip: skirtingus reiškiamuosius turi atitikti skirtingi reiškiantieji ir, atvirkščiai, skirtingus reiškiančiuosius turi atitikti skirtingi reiškiamieji (žr. C.K Ilaymsan O cywmoctn crpykrypuoji amursucruxmu, BSI, 1956, Ne 5, p. 48). 7 Zr. B. H. Tonopos, min. veik, p. 3.