Apie imperatyvo formų raidą

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA APIE IMPERATYVO FORMŲ RAIDĄ D. SKURKAITĖ § 1. Lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose yra dvejopų imperatyvo formų: su formantu -k (nešk, daryk) ir be formanto -k (neš, darai). Imperatyvo be -k vienaskaitos 1 asmens formos dar yra tebevartojamos rytų dzūkų¹ (Dūkšte, Ignalinoje, Švenčionėliuose, Švenčionyse, Tverečiuje); kitur pasitaiko tik atskirų to tipo formos, pvz.: numėš Alks, Antz, Stlm, imi, neši Ds, Sv, Dgl, im Ssk, klausai Brd, Lknv, Pn, imį, bėgi, neši Krtn. Kiek dažniau imperatyvo formos be formanto -k dar vartojamos Dieveniškių, Rodūnios, Lazūnų, Gervėčių, Apso apylinkėse. § 2. A. Šleicheris ir A. Becenbergeris pirmieji pateikė senųjų raštų lietuvių kalbos imperatyvo vienaskaitos 2 asmens formas be formanto -k ir bandė aiškinti jų kilmę. Ir jie, ir kiti vėlesni tyrinėtojai pripažino, kad dalis jų yra kilusios iš optatyvo, būtent: a) o-kamienų veiksmažodžių vienaskaitos 2 asmuo: graištai „graibyk“, valgai, guldais ret. Pn, Stlm, Ds; dažn.: Dkšt, Rš, Sld, Lkm, Plš, Dglš, Ign, Tvr, Klt, Kret, Ršk, Ml, Dtn, Švnc, Žbl, Ad, Dv, Aps, Grv, Lz (čia vartojama sangrąžinė forma guldais), Žt. (Šios formos tarmėse labiausiai paplitusios.)³ b) i-kamienų veiksmažodžių vienaskaitos 2 asmuo⁴: ravì Dglš, Ign, Grv⁵, Lz, ¹ Tarminė medžiaga šiam straipsniui rinkta iš atskirų tarmių aprašų (disertacijų, diplominių darbų, straipsnių). Taip pat naudotasi Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute sukaupta lietuvių kalbos tarmių atlaso medžiaga. ² Žr. A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, Prag, 1856, p. 230 tt. (toliau: Handbuch...); A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache, Göttingen, 1877, p. 208 tt., 222 tt. (toliau: Beiträge...). ³ Be šio tipo o-kamienų veiksmažodžių imperatyvo formų dar yra paródz, šildzies Grv, nekliūd Klt; jos padarytos pagal (i)a-kamienų veiksmažodžių imperatyvo formas (plg. § 5). ⁴ Apie i-kamienų veiksmažodžių imperatyvą žr. E. Nieminen, Der urindogermanische Ausgang ai des Nominativ—Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen, Helsinki, 1922, p. 108 (toliau: Ausgang...). ⁵ Gervėčiuose užrašytos i-kamienių veiksmažodžių imperatyvo vienaskaitos 2 asmens formos pažiūr, til, tilė, matyti, yra padarytos taip pat (plg. 3 išnašą) pagal -(i)a kamieno imperatyvo formas. 153 Zt, mi.lĭ Sv, ti.lĭ, tū.ri.s Dtn, ravī. Sld, Klt, Vsn, penī, turiēs Lkm, tū.ri, ravī, tū.ries, gulīēs Ad6, Plš. c) Tarmėse beveik nerandame (i)a-kamienių veiksmažodžių imperatyvo vienaskaitos 2 asmens formų su formantu te. Šis formantas būdingas imperatyvo 3 asmeniui (žr. § 13). J. Endzelȳnas mini formą vedzie7 (plg. ir -i kamieno formą tilīe, žr. 5 išnašą). § 3. Optatyvo formos gavo imperatyvo reikšmę, matyti, dar bendrabaltiskais laikais: prūsų kalboje šia reikšme vartojamos ir senojo optatyvo formos (wedais, wedeys „vesk“, endiris „pasižiūrėk“, kirdijti „klausykit“ ir pan.)8; latvių imperatyvo formos darait, daraities, lieciet, liecieties ir pan. taip pat laikomos senojo optatyvo liekanomis9. § 4. Sutardami dėl anksčiau minėtų formų optatyvinės kilmės, kalbininkai labai prieštaringai aiškino tokias formas, kaip antai: gelb DP 7829, 809, dūd DP 8428, 10616, 11331, dūdi DP 8526, parōd DP 1618, atteid DP 113 28.10 Mūsų nuomone, arčiausiai tiesos yra F. Spechtas ir E. Frenkelis11: tarmėse pasitaikančią formą duō Dglš, Tvr, Ltk, Ml, Dtn, Ad, Grv, Lz... jie laiko senuoju imperatyvu12. Yra pagrindo manyti, kad iš stōti senasis šakninis imperatyvas buvęs *stō; tarmėse jį atitinka formos atstō, stā Lkm, acistā Plš, Ad, plg. dar testā (§ 13). Tokio pat senumo gali būti ir imperatyvai miēk, gied Plš, miēk Dtn, pāweyzd PK 6614, pawiżd, wiżd KN 11, 6 i-kamienių veiksmažodžių imperatyvo sangrąžinės formos gali būti kirčiuojamos ir šaknyje: tu.ries Ad, plg. J. Kardelytė, Liepiamosios nuosakos dvejopos formos ir jų vartojimas Rytų Lietuvos tarmėse, LKK, t. 1, Vilnius, 1957, p. 183 (toliau: LKK, t. 1). 7 Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, § 691 (toliau: Gramatika...). 8 Žr. J. Endzelīns, Senprūšu valoda, Rīgā, 1940, p. 119 tt. 9 Žr. A. Bielenstein, Die lettische Sprache nach ihren Lauten und Formen, II, Berlin, 1864, p. 160 (§ 450) (toliau: Die lettische Sprache...); Ф. О. Фортунатовъ, Критическій разборъ сочиненія Г. К. Ульянова «Значенія глагольныхъ основъ въ лит. — славянскомъ языкѣ», «Сборникъ Отдѣленія русскаго языка и словесности Имп. Ак. Наукъ», LXIV, № 11, Петербургъ, 1897, p. 143–148 (toliau: Критическій разборъ...); K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, II, 3, Strassburg, 1916, § 469 (toliau: Grundriss...); J. Endzelīns, Gramatika, § 692. 10 Žr. A. Bielenstein, Die lettische Sprache..., p. 160; O. Wiedemann, Handbuch der litauischen Sprache, Strassburg, 1897, p. 112; J. Endzelīns, Gramatika..., § 691; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 277 (toliau: Gramatyka...); J. Zubatý, Baltische Miscellen, IF, t. 4, p. 176 (toliau: IF); A. Schleicher, Handbuch, p. 226 tt.; A. Bezzenberger, Beiträge..., p. 217 tt.; F. Specht, Širwyds Leben und Schriften, „Širwyds Punktay sakimu“, Göttingen, 1929, p. 41×–42× (toliau: Širwyds Leben und Schriften...); to paties, Zu den altpreussischen Verbalformen auf -ai, -ei, -sai, -sei, KZ, t. 55, Göttingen, 1928, p. 174 (toliau: KZ, t. 55); A. Senn, Die athematischen Verba in Mikalojus Daukszas Schriften, St. Balt., t. 4, Roma, 1934–1935, p. 86; Ф. О. Фортунатовъ, Критическій разборъ..., p. 160; В. К. Поржезинскій, Къ исторіи формъ спряженія въ балтійскихъ языкахъ, Москва, 1901, p. 30 tt. (toliau: Къ исторіи...). 11 Žr. F. Specht, KZ, t. 55, p. 182; E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, BS, II, Wilno, 1936, p. 41 (toliau: BS, II). 12 Plg. V. Poržežinskio aiškinimą dėl (te)ei kilmės, žr. B. K. Поржезинскій, Къ исторіи..., p. 30 tt. 154 wey, pawėzd SD 7, 243, gelb Vln 20₂₄, DP 78₂₇, gelb DP 79₂₈, gelb DP 309₁₅, gelb DK 15₁₇, gelb DK 15₃₄, 45, ir pan. § 5. Tarmėse aptinkama labai įvairių (i)a-kamienių veiksmažodžių imperatyvo vienaskaitos 2 asmens formų, pvz: krau̇, rau̇, apsiau̇, ragau̇, šūkau̇ Dkšt, Krd, Dglš, Lkm, Klt, Ad, Tvr, Grv; šluȯ (ir šluȯ), dainuȯ Sld, Lkm, Plš, Švnč, Ad, Grv; grȧ, atsistȧ, kapȧ Krd, Ign, Lkm, Plš, Dglš, Ml, Tvr, Ad; gi̇, resp. gi̇, ri̇; padali̇ Plš, Ml, Dglš, Tvr, Dtn, Ad; bū̇, resp. bū̇, supū̇ Lkm, Klt, Ad, Ml; dūj, naktūj Dtn, Ad. Šių formų kilmę, mūsų manymu, teisingai aiškina J. Kazlauskas: kai kurioms senojo šakninio imperatyvo (duo, išej) formoms sutapus su veiksmažodžio bendraties kamienu, pastarąjį imta vartoti imperatyvo vienaskaitos 2 asmens reikšme. Atsiradus imperatyvo ir indikatyvo esamojo laiko vienaskaitos 2 asmens formų ryšiui, J. Kazlausko nuomone, greta formų bū̇, riešutaū̇ ir pan. pagal indikatyvo 2 asmens formas būni, riešutaūni ir pan. susidariusios ir formos šluoj (šluoj, šluoj), meluoj Lkm, Plš, Dglš, Tvr, Dtn, Ad, Grv, Lz, griau̇n, šūkaūn Krd, Lkm, Plš, Klt, stoj (stoj), joj, kapȧj Lkm, Ign, Plš, Dglš, Dtn, Tvr, Ad, Lz, Aps, būn (būn), griūn Lkm, Klt, Ign. Greta formų stoj, šluoj atsiradusios būj, grūj, siūj Plš, Lkm, Tvr, Dtn, Ad. § 6. Daugiskaitos 2 asmenyje taip pat gali būti šakninio, optatyvinio ir kontaminacinės kilmės imperatyvo formų¹⁴. Šio asmens sangrąžinėse formose sangrąžos dalelytė gali būti prieš asmens galūnę ar po jos, pvz.: šūkuojtes, keltė̃s Ad, šilčtes „šildykitės“, gultės Grv, gulties Dtn, Ml, liautės, liaunietės „liaukitės“ Dglš, sėditės, klōjitės Lz, džiaugtės, džiaugietės Tvr ir kelieṡte Ad, liaunietėste Dglš, džiaugiėste Tvr. Šios sangrąžinės formos Adutiškio, Daugėliškio, Mielagėnų ir Tverečiaus šnektose dažnai vartojamos, kai liepiama, įsakoma dviem trims asmenims; kai liepiama didesniam skaičiui asmenų, daugiskaitos 2 asmens galūnė sudvigubinama, pvz.: džiauktėtės Ml, Tvr, keltėtės Dglš, keltėtės Ad, ir keltėste Dglš¹⁵. § 7. Visoje Lietuvoje imperatyvo (su formantu -k ar be jo) daugiskaitos 1 asmens reikšme gali būti vartojama indikatyvo esamojo laiko daugiskaitos 1 asmens forma (gaūdom „gaudykim“, vežam „vežkim“). Indikatyvo formų vartojimas imperatyvo daugiskaitos 1 asmens reikšme ir retos šio asmens imperatyvo formos¹⁶ verčia manyti, kad daugiskaitos 1 asmens imperatyvo formos yra vėlesnės kilmės už vienaskaitos ir daugiskaitos 2 asmens imperatyvo formas. Ilgą laiką imperatyvo daugiskaitos 1 asmenyje, tur būt, buvo injunktyvo formos, plg. daug kur Lietuvoje išlikusias atematinio veiksmažodžio eiti indikatyvo formas, vartojamas imperatyvo daugiskaitos 1 asmens reikšme: eima, eimà Prg, eimė, a(i)mė Grš, Vilkv, eimė Jrb, aimė Raud, Knv, Rgv, Kp, Pl, ai(i)mė Lkm, amė Dglš, Tvr, Ad, a(i)mà Zt ir pan., plg. dv is kaitos 1 asmens formas aivà Raud, Vl, Vilkv, eivà Jrb, Grš. ¹³ Žr. J. Kazlauskas, Iš optatyvo istorijos, LKK, t. 4, Vilnius, 1961, p. 82—83. ¹⁴ Pavyzdžių žr. J. Kardelytė, LKK, t. 1, p. 186. Reikia tik pastebėti, jog autorės teigimas, kad dv iskiemenės imperatyvo daugiskaitos 2 asmens formos kirčiuojamos tik galūnėje, atrodo, yra nepagrįstas, plg. dėjste, laīte „leiskite“, rīcte, lañdže (ir kemžtė), lipte, geñte, šākte (ir larntė) Tvr. ¹⁵ Žr. ir J. Otrebski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, I, Kraków, 1934, p. 385. ¹⁶ Pvz., retos imperatyvo be -k daugiskaitos 1 asmens formos: gañaimė, kraūmė, grēbme „grėbkime“, vakariūjome Ml, Ad, rāšaimė, tilīme, paṣākme, siedziēmės Tvr, ūlgaime Švnč, lēidme, ragāūnme, stātāime Aps. 155 § 8. Imperatyvo daugiskaitos 1 asmens formos su galūne -me kai kuriose rytų dzūkų šnektose reiškia liepimą, taikomą dviem asmenims — klausytojui ir įsakytajam (pvz., amė, padėsi vežimą nukrauti). Prie tokios formos pridėjus galūnę -te, liepimas taikomas daugeliui asmenų (bōbos, amėte rīt viōgaut). Galūnė -te, formai suteikianti daugiskaitos reikšmę, čia yra pridėta pagal daugiskaitos 2 asmenį. § 9. Dabar imperatyvo 3 asmens (permisyvo) formose paprastai vartojamos dalelytės te, tegu(l), testa, lai, laigul ir kt. Dalelytės te kilmė iki šiol yra neaiški. A. Becenbergeris ją identifikavo su deiktine dalelyte te, paprastai vartojama su veiksmažodžiais (Kodelei tu man tikrai viena burtą... tedavei BB Joz 17, 14, Schitie pafkucziau/ieghi wiena hadiną te dirba. BB Mt 20, 12, Jauniau/is tebėra pas mu/ų Tiewą BB 1 Moz 42, 13)¹⁷. Panašiai te aiškina J. EndzelYnas ir J. Otrembskis¹⁸. Dalelytė te, suaugusi su veiksmažodžiu, dar gali būti vartojama ir atskiru žodžiu. Dar senuosiuose raštuose sakiniuose su keliomis imperatyvo 3 asmens formomis te paprastai eina tik prieš pirmąjį veiksmažodį, pvz.: Czia te dūdie wiens wienam Wenčianōnės Žėdus o Klebonas fudedade abejū dešinę Ranką Daw Pam 9, Te ne lipa ing namus ney ineina Bt 13, 15. Su te senuosiuose raštuose vartojama ir dalelytė gi, pvz.: tėgistow BB 2 Krn 1, 9, tegiweifd BB 1 Moz 43, 33, tėgi parod (greta te parodig), tėgi ne regis DP 264₃₄, tegi ėssi DP 433₂. Senuosiuose raštuose randama ir pavyzdžių, kur dalelytės te balsis kontrahuoja­si su veiksmažodžio ar jo priešdėlio pirmuoju balsiu, pvz.: totei „teateina“ KN 264, totliektis „teatsilieka“ DP 70₃, tėssi „teesie“ DP 51₄₁, tė/si DP 82₂₃, 194₅, 257₈. Sangrąžos dalelytė dažniausiai būna tarp te (ta) ir veiksmažodžio šaknies, pvz.: tesidėd DP₂₄, te/įskiria BB 1 PvP 7, 15, tesided AK 42₉ || tęsispardai Jrb, tesi-suk Grdž, tesizi.nai Šl, Sv, Plš, tesizi.no Uog, Plv, tesizi.na Pnm, Ad, tasiprausia Skp, tasdārai Rmš, tesizi.nai Tvr. Kai kuriose tarmėse tos rūšies formos sangrąžos dalelytę turi gale, pvz.: tėpešas Krtn, temōkais Lkv, tegānos Gerv, tė.siuvas Ds. § 11. Daug dažniau negu su te, imperatyvo 3 asmeniui reikšti vartojama veiksmažodžio forma su dalelyte tegul (tagul) arba su trumpesne jos forma tegu (tagu), pvz.: tegul auga Smn, Lp, Glv, Bgs, Plš, Ad, Ds, tėgul būn Kal, Pgr, tegūl nėš Erž, Všk, tegul dāro Pgr, Grdž, Vs, tėgul ār Šl, Pkp, tegul’ lėkia Žsl, Kš, tegul dāro Knv, tegul kās Pš, Škn, tagūl eina Plv, Pnd, Dbk, tegūl tili Kp, Skp, Sv, Ktk, tegul sū.kas Aln ir tegu nėša Gršk, Smn, Vs, Lp, Knv, tegū būn, tegu atimie Jrb, Grdž, tagū mōkos Krtn, Lkv, tegu sāko Všk, Kal, Erž, Gerv, tegu dirb ret. Brž, tegū praišia Glv, Aln, Ktk, Ad, tagū mirksta Kp, Skp ir pan.¹⁹ ¹⁷ Žr. A. Bezzenberger, Beiträge..., p. 211. Karta te pavartota net su būdvardžiu: tegaliau fioioje privartije BB Ez 40, 20 (plg. šių laikų pavyzdžius: Kartą ten tebuvau. Jis ten tebėgyvena, žr. J. Otrębskį, Gramatyka..., p. 368). ¹⁸ Žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 191; J. Otrębskį, Gramatyka..., p. 368. ¹⁹ Dalelytė tegul ir senuosiuose raštuose vartojama greta te. Tik J. Chilinskio Biblijoje ir Volfenbiutelio Postilėje jos, atrodo, nerasta, žr. A. Bezzenberger, Studien über die Sprache des preussischen Enchiridions, KZ, t. 41, Göttingen, 1907, p. 112 tt. (toliau: KZ, t. 41). Priešingai, K. Sirvydo raštuose tegul vartojama ypač dažnai: su te „Punktuose Sakymų“ rasta tik viena forma te klausai 338₁ (F. Specht, Syrwids Leben und Schriften..., p. 42). 156 Rytų dzūkų šnektose dar pasitaiko minėtų formų su dalelytėmis testą, testau, pvz.: testą eina Knv, testą lieka Ad, testą sėdas Tvr, testau pāravi „tegul paravi“ Ad. F. Kuršaitis20 tegul laikė esant veiksmažodžio gulėti permis yvu21. A. B ecenbergeris čia įžiūrėjo dalelyčių te, gu ir lai junginį. Šio junginio gu esanti klausiamoji dalelytė, randama ir kituose žodžiuose, pvz.: jeigu, negu, o lai atitinkanti prūsų lai (plg. bōulai „kad būtų“, ēilai „teeina, kad eitų“), lietuvių ir latvių lai, vartojamas su imperatyvo formomis. Tą A. B ecenbergerio nuomonę, kuriai vėliau pritarė ir kiti kalbininkai, teisingai kritikavo E. Hermanas22. Pagrįstas, atrodo, yra E. Hermano spėjimas, kad tegu nefonetiškai kilęs iš tegul. § 12. Kadangi dalelytė lai vartojama tik šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse (ilgą laiką buvo manoma, kad tik žemaičių šnektose23), ji buvo laikoma kuršizmu ar latvizmų24. K. Būga, remdamasis tuo, kad dalelytė lai turėję ir prūsai, plg. ēilai, auotilai „tenori“, spėjo ją esant nelatviškos kilmės25. Dėl dalelytės lai kilmės yra dvi nuomonės. Vieni kalbininkai latvių lai, lietuvių lai laiko veiksmažodžio (latvių laist, lietuvių leisti) senojo imperatyvo liekana26. Jie remiasi latvių senuosiuose raštuose vietoje lai vartojama forma laid ir atitinkamomis slavų kalbų dalelytėmis (rus. пусть (iš пустить), пускай (iš пускать), lenk. niech, niechai, ukr. нехай, baltar. няхай), kurios taip pat yra seni imperatyvai. Tokiai nuomonei nepritarė A. B ecenbergeris ir K. Būga; senuosiuose raštuose randamą laid jie laikė atsiradus iš lai ir postpozicijos da27. Pastarasis aiškinimas, 20 Žr. F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, Halle, 1876, p. 372 (§ 1369). 21 Panašiai testą laikoma veiksmažodžio stovėti permis yvo forma, žr. J. Zubatý, IF, t. 4, p. 474. 22 E. Hermann, Litauische Studien, Berlin, 1926, p. 255 tt. 23 F. Kuršaitis (žr. F. Kurschat, Grammatik..., p. 301, § 1160) teigė, kad lai vartojama Klaipėdoje ir Kretingoje, o rytiniai žemaičiai turį tegul. K. Būga (žr. K. Būga, Kalbos mažmožiai, „Švietimo darbas“, 3–4, Kaunas, 1921, p. 47) nurodo, kad lai vartojamaSkuode, Mosėdyje, Alsėdžiuose, Rietave, Kvėdarnoje. Galima pridurti, kad lai (ar lei) aptinkama dar Kretingoje (lai eit), Viekšniuose (lei miliė), Kalnalyje (lai skaīto), Šelėniuose (lai dirb), Kuršėnuose (lei nōrie, ret. lai einie), Šakynoje (lai būnie, lei dirb), Šiauliuose, Pakapėje (lai ār'), Steigviliuose (lei kabalīoji), Biržuose (lei peīk), Pabiržėje (lei paliek), Svėdasuose (lai gu.li). 24 Plg. J. Endzelīns, Gramatika..., § 694. 25 Žr. K. Būga, Славяно-балтийские этимологии, „Rinktiniai raštai“, I, Vilnius, 1958 p. 452—453. (toliau: RR, I). 26 Žr. A. Bielenstein, Die lettische Sprache..., p. 164, 208, 365; J. Zubatý, Über die sogenannten Flickvokale des lettischen Volkslieds; Věstník královské České společnosti náuk, Třída filosoficko-historicko jazy kopytná, t. 19, Prag, 1855, p. 13; to paties, IF, t. 6, p. 294; J. Endzelin, Lettische Miszellen, KZ, t. 42, Göttingen, 1909, p. 375; to paties, Gramatika..., § 690; to paties, Kritische Anzeiger, AfslPh, t. 32, Berlin, 1911, p. 295. E. Fraenkel, BS, II, p. 64; to paties, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Göttingen, 1955, p. 328 tt.; Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942, p. 245 (toliau: Verbum...); J. Otrębski, Gramatyka..., III, p. 365. Nė vienai iš dviejų straipsnyje minimų nuomonių dėl lai kilmės nepritarė K. Brugmanas, A. Trautmanas, E. Bernekeris ir kiti (žr. K. Brugmann, Slavisch li und lettisch lai, IF, t. 15, Strassburg, 1903—1904, p. 380 (toliau: IF, t. 15); to paties, Grundriss..., II, 3, p. 974; A. Trautmann, Altpreussische Sprachdenkmäler, p. 285; E. Berneker, Slavisches etymologisches Wörterbuch, I, Heidelberg, 1913, p. 716, 698; F. Solmsen, KZ, t. 44, p. 184. 27 A. Bezzenberger, KZ, t. 41, p. 122; K. Būga, RR, I, p. 452—454. 157 kuriam vėliau pritarė ir E. Nieminenas,28 atrodo, yra tikslesnis29. Mat, rusų пусть, пускай yra aiškiai vėlesnės kilmės: sen. rusų kalboje jų vietoje buvusi dalelytė да (pakeitusi formas be dalelytės). Latvių kalboje imperatyvo 3 asmuo vartojamas tik su lai. Kad imperatyvo forma lai labai senais laikais virto dalelyte (kaip, pvz., vėliau, gal būt, pakito tegul ar minėtos slavų dalelytės), abejotina. § 13. o-kamienių veiksmažodžių imperatyvo 3 asmens formų su senojo optatyvo galūne -ai pasitaiko, nors ir gana retai, žemaičių, vakarų ir rytų aukštaičių šnektose, pvz.: tarašai, tamokais Lkv, tegūnai Vds, terodai Prg, tesakai Šl, tesispardai, tegu suvalgai Jrb, Grdž, tesizinai GĮ, tedarai Pls, Dglš, Tvr, Dtn, Ad, tadarai Rš, tesiži.nai ret. Sv, Ktk. Senesnio imperatyvo formos šiuo metu vartojamos ir kitų kamienų veiksmažodžiuose, pvz.: leimūlė „tegul myli“, leibūnė, tevežie Vks, teneši, tepraušis Gerv, tanešie, tanaudie Lkv, tebūnie, težiūrie Pgr, tegulie, teguli, tedirbi ret. Kps, VIkv, tebėgie, tegu atimė Jrb, testovį, ret. teeinie Sv, testovį, teneši ret. Pnm, testą, testau, temiek, tevažiuoj, testovį, tepriraū, teišmok, tegied Dglš, Tvr, testą, téi „tegul eina“, testau, tepadali, teguli Ad. § 14. Daug dažniau imperatyvo 3 asmens reikšmę turi indikatyvo esamojo laiko 3 asmens formos su dalelyte (te, tegu(l), testa, lai ir pan.). Tokios formos vartojamos visoje Lietuvoje, jų gausu ir senuosiuose raštuose. Kai kuriose tarmėse imperatyvo 3 asmuo gali būti reiškiamas ir indikatyvo būsimojo laiko 3 asmens forma, pvz.: tėgu pamatīs Gerv, lai būs Škn, tegul važiuoš, tegū pavalgis Lp, testà ateis Knv, plg. dar senuosiuose raštuose randamas tos rūšies formas: tegul bus SP I 25₂₀, 66₄, 152₁₇, tegul ne bus SP II 100₁₀, tegul bus SE 276; tegul karis paštatītus KN 25. Kaniavos tarmėje imperatyvo 3 asmuo gali būti reiškiamas ir tariamosios nuosakos forma su dalelyte: testà ateit. § 15. Kaip matėme, imperatyvo 3 asmuo skiriasi nuo kitų imperatyvo asmenų tam tikros dalelytės buvimu ir indikatyvo formų vartojimu. Yra pagrindo manyti, kad imperatyvo 3 asmens formos yra vėlesnės kilmės už vienaskaitos ir daugiskaitos 2 asmens formas. Ilgą laiką imperatyvo 3 asmens reikšmė lietuvių ir latvių kalbose, matyt, buvo vartojamos indikatyvo formos (plg. sustabarėjusius posakius rūna tave giltinė, latvių paraj vinu Jupis).30 Vėliau jų vietoje įsigalėjo imperatyvo 2 asmens formos, plg. dies duo tau31, trauk tave kelmai „tetraukia tave kelmai“, šūk tave ubagas Krtn, rāu(k) aną pikį „tegu ji galas“, trauk jum paraliai, trenk tave perkūnas Škn32 ir senųjų raštų neded 28 E. Niemineno manymu, dalelytė lai gali būti kilusi iš *lāi arba *lāi (E. Nieminen, Ausgang..., p. 112 tt). 29 Plg. liet. lai, lat. lai, prūsų -lai lyginimą su rusų ли (žr. A. Leskien, Die Deklination im Slavisch-Litauischen und Germanischen, Lipsk, 1876, p. 49; F. Solmsen, KZ, t. 44, p. 184; W. Vondrák, Vergleichende slavische Grammatik, II, Göttingen, 1928, p. 288; K. Brugmann, IF, t. 15, p. 380; K. Büga, RR, I, p. 452—453; E. Nieminen, Ausgang..., p. 113. 30 Žr. J. Endzelīns, Gramatika..., § 694; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos..., p. 191 (§ 398). 31 Žr. J. Endzelīns, Gramatika..., § 694. 32 Plg. rus. Отохни твой язык. 158 (Karalius tho neded (chirdie)fp BB 2 Sam 19, 19), atmete „te atmeta“ BP 2625.33 Joms įsigalėti šia reikšme, gal būt, padėjo ta aplinkybė, kad § 2 minėtos iš optatyvo kilusios formos buvo pradėtos vartoti vietoje neparadigminių (injunktyvinių ar kitokių) imperatyvo 3 asmens formų. Nukritus 3 asmens galūnei *t (*darai-f), formos *darai(s) ir *darai(t) buvo neskiriamos. Todėl kartu su jomis imperatyvo 3 asmeniui reikšti buvo pradėta vartoti dalelytė te (o kitur, gal būt, iš pradžių ir visur (?) lai). Ši dalelytė turėjo specifikuoti imperatyvo 3 asmenį. Ilgainiui ją pakeitė suabstraktėjusios imperatyvo tegul, testa, laigul ir pan. formos. Jos galėjo būti vartojamos ir greta senesnės imperatyvo 3 asmens formos su dalelyte te, plg. tegul tedūmo DP 22115, tegul te diūdes DK 12010 (E. Zitigo leidime), kožnas tegul paties fawo darbą tedatina Bt PvG 6, 4, o tegul tenudalija Bt PvG 6, 6, tegul tedaro taip KIG 52134. § 16. Su imperatyvo 3 asmeniu gali būti vartojamas žodelis sau, visai susilpninęs liepimo reikšmę, pvz.: tegū sau rėkauna Tvr, tegul sau nė.šas Pnm. A. Briukneris tokią Merkinės tarmės formą (tegul sau eina) laiko slavų kalbų vertiniu (plg. lenkų niech sobie idzie)35. Tačiau juk lietuvių kalbos tarmėse labai dažnai vartojamas imperatyvas tesižinai, tes ižino (plg. § 9). Daug kur (Raguva, Palėvenė, Svėdasai, Alanta, Kuktiškės ir kt.) tik šioje formoje yra išlikusi dalelytė te greta visais kitais atvejais vartojamų tegul, tegu. Dalelytė te formoje tesižinai, tes ižino išliko, kaip matyti, dėl sangrąžos dalelytės, paryškinančios leidimo atspalvį: tesižino = tegul sau žinosi. Todėl ir sau vartojimą su imperatyvo 3 asmeniu gal reikėtų laikyti atsiradus nepriklausomai nuo analogiško lenkų niech sobie idzie. § 17. Kaip lietuvių kalboje atsirado imperatyvas su formantu -k? Imperatyvo įvairų liepimo atspalvį ide. kalbose gali pabrėžti tam tikros dalelytės36. Tos dalelytės kartais gali virsti tikromis fleksijomis (pvz., graikų ir sanskrito kalbose -dhi). Panašiai gal yra atsiradęs ir lietuvių kalbos imperatyvo formantas -k. Koki reikšmės atspalvį teikė dalelytė -k imperatyvo formai? J. Otrembskio nuomone37, formos su -k galėjusios reikšti sušvelnintą įsakymą (dėl to atsiradusi jų būsimojo laiko reikšmė: sušvelnintas įsakymas nereikalauja greito vykdymo). Tačiau ši nuomonė, atrodo, nėra pagrįsta — jei senasis imperatyvas reiškė griežtą liepimą, tai nesuprantama, kodėl jis turėjo išnykti? Kaip jau buvo sakyta, lietuvių kalboje kai kurios imperatyvo formos nyko, o jų vietoje buvo imta vartoti naujos formos. Optatyvinės kilmės imperatyvas nepakeitė visų ankstesnių imperatyvo formų. Dalis tų formų panėšėjo į indikatyvo esamojo laiko 2 asmens formas (plg. § 5). Naujoji dalelytė, matyt, turėjo tikslą sustiprinti liepimo reikšmę ir tuo pačiu labiau atskirti kai kurias imperatyvo 2 asmens formas nuo indikatyvo esamojo laiko 2 asmens formų. 33 Jeigu tai nėra vertiniai, kaip, gal būt, yra M. Daukšos Katekizme: Kuri mūmus duok’ Wieszpatie (Ktore nam day Panie) (E. Zitigo leidime 8620). 34 Plg. F. Kurschat, Grammatik..., p. 301 (§ 1160), 372 (§ 1369). Greta formų tegul pasilieket, teit, tegul eit gali būti sakoma ir tegul tepasilieekt, tegul teit, tegul teina. 35 Žr. A. Brückner, Litu-slavische Studien, I, Weimar, 1877, p. 164. 36 Pvz., gr. ἄγε, φέρε, lot. age agedum (sustiprinant raginimą), lot. amabo sis (=si vis) (sušvelninant raginimą), žr. K. Brugmann, Grundriss..., II 3, § 717. 37 Žr. J. Otrębski, Gramatyka..., III, p. 226 (§ 504). 159 Tarmėse galima pastebėti imperatyvo ir indikatyvo būsimojo laiko formų ryšį: imperatyvo be -k daugiskaitos 1 (ir 3, plg. § 14) asmuo gali būti reiškiamas ir indikatyvo būsimojo laiko forma (plg. nešma „neškime“ Lkv, pasidalìsma „pasidalykim“ Skp); kai kuriose tarmėse imperatyvo su -k daugiskaitos 1 asmens formos yra susidariusios pagal indikatyvo būsimojo laiko formas (žr. § 21)³⁸. Dviejų imperatyvo laikų vartosenos pėdsakų pastebime ir Kretingos tarmėje³⁹. Todėl gal būtų pagrindo spėti ir kitose šnektose tam tikrą laiką buvus du imperatyvo laikus. § 18. Ir tarmėse, ir senuosiuose raštuose imperatyvo vienaskaitos 2 asmens formos dažniausiai baigiasi formantu -k. Pilnesnės formos yra labai retos. Jos gali baigtis⁴⁰: -i: šūki ret. Gršk, Plv; padėki Sb, žr. BM I 104, gulkį, palaukig Zt; -ie: šūkie Smn, Jrb, darýkie Lp, Ršk, Grv, atadúokie Dglš, Tvr, Švnč, nesėdėkie Lz; -a: vėskia Knv, baika „baik“ Kp; -ai: sakíkai Krtn⁴¹, tilėkai Ds, pa-gi-kinķkai VoL 490₃, pa-gi-žiūrėkai VoL 490₅, palaukai VoL 364₆,₇;₇, pasakýkai VoL 366₂₁. Dabartinėse tarmėse imperatyvo vienaskaitos 2 asmens sangrąžinės formos dažniausiai baigiasi -is, pvz.: neškis, juokis Ms, Vkš, Gerv, Jrb, KzR, Prn, sū.kis Rk, Sv, Tršk, Pnd, Ktk, Mlt ir pan. Gana retos yra sangrąžinės formos su -ies, pvz.: juókies ret. Grš, Vlkv, nėškies Jrb, liáukies Dglš, Ršk, Tvr, ar su -ias, pvz.: kiškias Vkš, Trk, sūkias Kal, nėškias Lkv, kėlkias Krž. § 19. Kaip atrodė visa dalelytė, virtusi imperatyvo formantu -k, sunku pasakyti. A. Šleicheris ir K. Brugmanas (vėliau panašiai spėjo Ch. Stangas ir J. Otrembskis) manė buvus dalelytę k⁴². V. Poržežinskis⁴³ įrodinėjo buvus dvi dalelytes — ki ir kie. F. Solmsenas⁴⁴ manė galėjus būti ko ar ka. Įvairiai yra aiškinama ir formanto -k kilmė. Beveik visi kalbininkai⁴⁵ šį formantą sieja su slavų dalelyte ka. Rusų kalboje ši dalelytė vartojama su veiksmažodžių ³⁸ Be to, galima spėti imperatyvo su -k asmenavimo paradigmą (eik(i), eik-i-me, eik-i-te...) susidarius pagal būsimojo laiko asmenavimą (eisi, eisime...), plg. § 19. ³⁹ Žr. J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės veiksmažodis, „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, t. 8, 1959, p. 117 tt. (apie dalį šių formų žr. 41 išnašą). ⁴⁰ Senuosiuose raštuose pasitaikančius pavyzdžius žr. A. Bezzenberger, Beiträge, p. 220 tt.; В. К. Поржезинский, Къ исторіи, p. 22 tt. ⁴¹ Kretingos tarmėje šios formos turi imperatyvo esamojo laiko reikšmę (žr. J. Aleksandravičius, min. veik., 117 tt.). -ai čia tikriausiai yra dalelytė, vartojama ir su kitomis veiksmažodžio formomis, pvz.: reikiai „reikia“, eitai „eina“, reiksai „reikės“, ėsaị „bus“ Krtn. Ši dalelytė negali būti optatyvinio imperatyvo liekana, nes ją turi a kamieno formos (kaip matėme, o ir a kamienų imperatyvai nelinkę maišytis). ⁴² A. Schleicher, Handbuch..., p. 230; K. Brugmann, Grundriss..., II, 3, p. 957, § 889; J. Otrebski, Gramatyka..., p. 226; Ch. S. Stang, Verbum..., p. 248. ⁴³ В. К. Поржезинский, Къ исторіи..., p. 34. ⁴⁴ F. Solmsen, Etymologien. I. Slav. ka, ko, griech. κᾶ, κέ(v), KZ, t. 35, 1899, p. 463 ff. (toliau: KZ, t. 35). ⁴⁵ Žr. 42—44 išnašose minimą literatūrą, dar plg. F. Miklosich, Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen, IV, Wien, 1867, p. 798. 160 imperatyvų ir konjunktyvų, pvz., расскажи-ка, ложись-ко, поёшико, попейко, по-ёдему-ко, постоиму-ко46. Lietuvių kalbos imperatyvo daugiskaitos galūnės yra -kime, -kite (o ne *-mek(i), *-tek(i)). Panašus dalelytės infigavimas pastebėtas rusų kalbos Jaroslavlio tarmėje: šnekamojoje kalboje — полюкаме dažn. (vietoje полюме-ка) ir dainoje выго-няйкаме46. Kaip matyti, lietuvių -k ir slavų -ka ryšys teisingai pastebėtas. Toliau K. Brugmanas lietuvių -k (kaip ir s. indų kam, kám, av. kam, gr. χέν, χέ, χά, dor. κά ir sen. slavų κъ, rusų ко, ка) mano kilus iš ide. įvardžių *quom, *quem, *quā, V. Poržezinskis — iš ide. įvardžių, turinčių kamienus47*qui (> liet. ki), *quā (> liet. -kie). A. Šleicheris48 dalelytę -k gretino su p, po (pvz., taip, sen. taipo, kitaip, kaip, kilę iš ta, kita, ka kamienų)49. Panašiai mano ir E. Frenkelis; jis imperatyvo formantą -k sieja su lietuvių kalbos postpozicija pi50. Visai naują mintį iškėlė V. Toporovas ir O. Trubačiovas51. Jų manymu, lietuvių ir rusų imperatyvas su -k buvo sudarytas pagal suomių-ugrių imperatyvą, turintį formantą -ka. § 20. Prie kokių formų prisijungė dalelytė -k? A. Šleicherio, K. Brugmano nuomone, ta dalelytė įsispraudusi į tipo duodi, imi imperatyvo formas. Tačiau duodi, imi yra esamojo laiko kamieno formos. Dėl to A. Šleicheris manė, kad dalelytė įsispraudusi į tas formas, kurių esamojo laiko ir bendraties kamienai sutapę. Taip šalia senojo imperatyvo gelbi (vns. 1 asm.), gelbite (vns. 2 asm.) atsiradęs naujasis gelbki, gelbkite (vėliau gelbėk, gelbėkite). Ch. Stangas (ir J. Otrembskis) mano, kad imperatyvo formų su -k pamatas buvę tokios šakninio imperatyvo formos, kaip ei52. Dalelytė -k, matyt, vėliausiai prisijungusi prie formų, kurios gale turėjo priebalsį (p, š ar kt.). Atskirose tarmėse ir dabar imperatyvo 2 asmenyje formantas -k kartais netariamas, jei prieš jį eina priebalsis, pvz.: nepil(k), paiń(k), kirp(k) (bet gėrk) Jrb (Jurbarko tarmėje k čia gali nukristi po visų priebalsių, išlieka tik po r); mė.s(k), lū.p(k), nė.š(k) Sy, at-nė.š(k) Plvn, atkimš(k) Kp, vėš šieną, nupėš vytą Dbk. § 21. Imperatyvo su -k daugiskaitos 1 asmens formos kai kuriose aukštaičių šnektose gali turėti galūnę -ium, plg. bėki'um ret. Dkš, NŪt, Vlė, neš̌kium, neškiumės Prn, eikium Mrk, Prl, kėlki'um, kėlkiums, kėlkiumėms Slm, t. lėkium Plvn, duokium, diokiumus, prašksiumėms dažn. Pnm, vė.ški'um, vė.ški'um(e)s, vė.ški'umėms Sy53. 46 Plg. F. Solmsen, KZ, t. 35, p. 463 tt. 47 Skirtingos yra ir kitų kalbininkų nuomonės, plg. H. Osthoff, Perfekt, p. 355; A. Bezzenberger, Beiträge..., 217 tt.; F. Solmsen, KZ, t. 35, 463 tt. 48 Žr. A. Schleicher, Handbuch..., p. 231. 49 Plg. ir slavų įvardžius: rus. мне-ка, тебе-ка (formos, pasitaikančios rusų bylinose), serb. тебе-ка „tau“, naske „mūs“, vaske „jus“, bulg. азика, азка „aš“, менека „mane“, тебека „tave“. 50 Žr. E. Fraenkel, BS, II, p. 41 tt. 51 Žr. В. Н. Топоров и О. Н. Трубачёв, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962, p. 249—250. 52 Tai ypač patvirtina forma aik, Daugeliškyje ir Tverečiuje reiškianti ir imperatyvo esamąjį, ir imperatyvo būsimąjį laiką. 53 Plg. dar išmuškium (ir atadūokiem) Sb, išmuškium, eikium, žr. F. Specht, Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski, II, Leipzig, 1922, p. 193. 11. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 161 Tokios formos yra atsiradusios pagal indikatývo būsimojo laiko daugiskaitos 1 asmenį: tose tarmėse, kur imperatyvo daugiskaitos 1 asmuo baigiasi -kium, ir būsimojo laiko formos turi -siu⁵⁴. Tai dar kartą patvirtina imperatyvo ir indikatyvo būsimojo laiko formų ryšį (plg. § 7). § 22. Kaip matėme, imperatyvo be -k formos vartojamos ne tik rytų dzūkų šnektose; retkarčiais jų dar aptinkama Kretingoje, Linkuvoje, Panevėžyje, Švedasuose, Aleksandrãvelėje ir kitur. Seniausios išlikusios lietuvių kalbos imperatyvo formos yra vadinamasis šakninis imperatyvas (pvz., duo ir pan.). Šias formas dabar turi buvę atematiniai ir (i) a-kamieniai veiksmažodžiai. Bendrosios baltų epochos metu imperatyvo reikšmė imta vartoti optatyvo forma. Dabar lietuvių tarmėse vartojamas o- ir i-kamienių veiksmažodžių imperatyvas yra optatyvinės kilmės. (i)a-kamienių veiksmažodžių optatyvinis imperatyvas yra beveik neišlikęs. Neaišku, kuriuo metu lietuvių kalboje yra susidariusios kontaminacinės imperatyvo formos duod, šluoj, būn. Senosios imperatyvo 3 asmens formos galėjo visai sutapti su imperatyvo vienaskaitos 2 asmens formomis. Imperatyvo 3 asmeniui specifikuoti su šia forma pradėtos vartoti dalelytės te, ta, lai, vėliau tegu(l), tagu(l), testa(u), laigu(l), leigu(l). Dabar imperatyvo 3 asmuo dažniausiai reiškiamas indikatyvo esamojo laiko 3 asmens forma su dalelyte. Imperatyvo daugiskaitos 1 asmens forma yra vėlesnės kilmės už vienaskaitos ir daugiskaitos 2 asmens formas. Daugiskaitos 1 asmuo gali būti reiškiamas ir indikatyvo esamojo laiko daugiskaitos 1 asmens forma. Imperatyvo su -k formos susidarė gerokai prieš pirmųjų raštų pasirodymą. Galima pastebėti tam tikrą imperatyvo su formantu -k ir indikatyvo būsimojo laiko formų ryšį. S A N T R U M P O S⁵⁵ AfslPh — Archiv für slavische Philologie, Berlin (nuo 1876 m.). AK — Anoniminis 1605 m. katekizmas. BB — (su biblijos teksto nurodymais) Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuwos Pleboną Karaliaucziuie (1590). BM — Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski. Band I: Texte aus dem Weberschen Nachlass, herausgegeben von Dr. Franz Specht... Leipzig 1920. BP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591, I. BS — Balticoslavica, I—III, Vilnius (1933—1938). Bt — (su biblijos teksto nurodymais) S. Bythner, Naujās Testamentas... Pirma karta ant Svieto Lietuwiskzoj kalboj... Su didžiu dabojimu pergulditas. Lietuvos žmonėms ant iszganytingos naudos Iszspāustas. Drukawõjo arba iszspaude Spāustuwõj Reusnėro Karaliaucziuj’, Métu MDCCI. 54 Būsimojo laiko galūnė -sium greičiausia yra atsiradusi pagal santykį aisi-aisit = aisiu: x=aisium, žr. F. Specht, KZ, t. 55, p. 177. 55 Be šių santrumpų, straipsnyje naudojami ir „Lietuvių kalbos žodyne“ įvesti gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai, žr. Lietuvių kalbos žodynas, t. 5. Vilnius, 1959. 162 Daw Pam — Dawadnas Pamokinimas kaip wijji Lietuwoje... tur elgtis, noredami schwentą Klebonų Uredą wiernai ischpildit. Karalauczuje, Mete MDCCXXX. dažn. — dažnai, dažniausiai vartojama forma. DK — Литовский Катихизис Н. Даукши, по изданию 1595 года, перепечатанный и снабженный объяснениями Э. Вольтеромъ. Санктпетербургъ, 1886. DP — Postilla Catholicka, Tai est: Ižguldimas Ewangelia kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissús metús. Per Kūniga Mikalojv Davkszą Kanoniką Médniku, iš lékiszko perguldita. Su walą ir dalaidimu wireusiui, Wilniui Drukárnioi Akademios... 1599. Dtn — Dotenėnai, Švenčionių raj. Gerv — Gerviniai, Raseinių raj. IF — Indogermanische Forschungen, Strassburg, Berlin und Leipzig (nuo 1892 m.). KlG — Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957. KN — (S. J. Telega). Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos... antra karta perdrukawota Kiedaynise... 1653. Krd — Kirdeikiai, Utenos raj. Kret — Kretuonys, Švenčionių raj. KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn, Göttingen (nuo 1852 m.). LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius (nuo 1957 m.). Ltk — Latakiškė, Ignalinos raj. Nūt — Naujoji Ūta, Prienų raj. PK — Polski z Litewskim Katechism Albo Krótkie w jedno mieysce zebráníe, wiary y powinności Krześciańskiey... Nakłádem Jego Mści Páná Málcherá Pietkiewicza, Pisarza ziemskiego Wilenskiego. W Wilnie, Drukowal Stanisław Wierżeyski, Roku 1598. Plvn — Palėvenė, Kupiškio raj. ret. — retai, rečiau vartojama forma. Ršk — Riešutėnai, Švenčionių raj. SD — Dictionarium trium lingvarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore... Constantino Szyrwid... Quinta editio... Vilnae... MDCC.XIII. SE — Summa Abā Trumpas iszguldimas Ewangeliw... Kiedaynise... 1653. SP — Syrwids Punktay sakimu (Punkty kazań). Teil I: 1629. Teil II: 1644... herausgegeben von Dr. Franz Specht. Göttingen 1929. St. balt. — Studi baltici, Roma, Instituto per L’Europa Orientale. ukr. — ukrainiečių. Vln — Enchiridion, Catechismas maszas, dael paspalitu Plebónu ir Koznadiju... isch Wokischka lieszuwia ant Lietuwischka pilnai ir wier­nai pergulditas, per Baltramieju Wilentha Plebona Karalauczuje ant Schteindama. Ischspaustas Karalauczu per Jurgi Osterbergera, Metu... MDLXXXIX. О РАЗВИТИИ ФОРМ ИМПЕРАТИВА Д. СКУРКАЙТЕ Резюме В некоторых говорах Литвы и в старых памятниках письменности употребляются формы императива двух видов: с формантом -k и без него. Императив без форманта -k распространён в говорах восточных дзуков (Дукштас, Игналина, Швянчёнеляй, Швянчёнис, Твярячюс); в других говорах встречаются только отдельные формы импе- 11* 163 ратива без -k: imti, neši (Дусатос, Свядасай, Даугаиляй), im (Сесикай), klaušai (Бридай, Линкува, Панявежис), imti, begi (Крятинга). Самой древней сохранившейся формой императива является императив типа duo. Формы этого типа образуются теперь от глаголов с атематической основой и с основой на -(i)a. Со времен общебалтийской эпохи в систему императива вошли формы оптатива. В настоящее время в литовских говорах императивы глаголов с основой на -o и -i являются оптативными по происхождению. 3 лицо императива теперь выражается формой индикатива единственного числа с частицами te, ta, lai, lei, tegu(l), tagu(l), testa(u), laigu(l), leigu(l). Во многих говорах еще сохранились и другие формы 3 лица императива, образованные с помощью частицы te, tegu(l), lai, laigu(l), testa и др., и формы императива 2 лица без форманта -k. Формы императива 1 лица множественного числа возникли в литовском языке позже, чем формы 2 лица единственного и множественного числа. До их образования (и в настоящее время) в функции императива 1 лица множественного числа использовались формы индикатива настоящего времени 1 лица множественного числа. Императив с формантом -k возник задолго до появления первых письменных памятников. Можно с достоверностью констатировать связь этих образований с формами индикатива будущего времени.