Prielinksnio „į“ reikšmės ir vartojimas dabartinėje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PRIELINKSNIO į REIKŠMĖS IR VARTOJIMAS DABARTINĖJE LIETUVIŲ KALBOJE E. VALIULYTĖ Prielinksnis į yra vienas dažniausiai vartojamų ir semantiškai turtingiausių prielinksnių lietuvių kalboje. Literatūrinėje kalboje jis vartojamas su galininko linksniu. Kaip žinoma, tarmėse yra nemaža prielinksnio į variantų1. Labiausiai paplitęs variantas in. Jis daugiausia vartojamas pietų ir iš dalies rytų aukštaičių bei dzūkų tarmėse (Klvr, Lzd, Smn, Prn, An, Ut, Kp, Drsk, Eis ir kt.)2. Šalia in dar vartojami variantai int (An, Ds, Šn, Kš, Grl, Všk ir kt.), ing (Lp, Arm, Kč, Pš, Rd, Nm, Klvr ir kt.), ingi (Dv, Arm, Asv ir kt.), ink (Mrc, Kpč ir kt.), inš (Dv, Tvr ir kt.). Kaip matyti, visi šie variantai savo kilme yra susiję su in3. Variantas in (o taip pat int, ing, ingi, ink), vienose tarmėse vartojamas šalia į ta pačia reikšme4. Kitose tarmėse in (taip pat int, inš) visai pakeičia prielinksnį į. Pastaruoju atveju variantai in, int, inš dar gali būti vartojami su kilmininko linksniu ir pereiti į prielinksnio ant vartojimo sferą5. Rytų aukštaičių šiaurinėje dalyje ir šiek tiek į pietus prielinksnis ant ir jo variantas an panašiai yra vartojamas su galininku vietoj literatūrinės kalbos prielinksnio į6. 1 И. Эндзелинъ, Латышские предлоги, I, Юрьевъ, 1905, p. 87—89; E. Fraenkel, Syntax der litauische Postpositionen und Präpositionen, Heidelberg, 1929, p. 36—39; J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 146—147, 348, 651, 669; P. Būtėnas, Lietuvių kalbos prielinksnių mokslas, Kaunas, 1930, p. 84. 2 Čia ir toliau terminiai plotai nurodomi pagal Lietuvių kalbos ir literatūros instituto turimą dialektologinio atlaso kartoteką (toliau — DAK). 3 Atskirose tarmėse prielinksnis į ir jo variantai esti ištariami ir kitaip. Bet apie tai čia nebus kalbama. 4 Žr. J. Senkus, Prielinksnių vartojimas bei svarbesniosios jų reikšmės kapsų ir zanavykų tarmėse, „LTSR MA Darbai“, serija A, 1(8), Vilnius, 1960, p. 134. 5 Variantac in su prielinksnių į ir ant funkcijomis užfiksuotas šiuose punktuose: Ut, An, Ig, Kvr, Ukm, Rš, Ker ir kt. Žr. DAK. 6 Toks vartojimas pastebėtas Brž, Ps, Pnd, Rk, Kp, Pn, Rm, Ds, Ukm, Švnč, Ker ir kt. Žr. DAK. 7. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 97 I. PRIELINKSNIO į REIKŠMĖS IR VARTOJIMAS LITERATŪRINĖJE LIETUVIŲ KALBOJE Prielinksnio į, kaip ir kitų prielinksnių, reikšmės paprastai išryškėja prielinksniniuose žodžių junginiuose, kuriuose prielinksniu reiškiamas santykis tarp to, kas pasakoma pagrindiniu ir priklausomuoju junginio nariu. Dėl to ir prielinksnis į bus nagrinėjamas, atsižvelgiant į prielinksninio žodžių junginio narių semantiką. Literatūrinėje lietuvių kalboje prielinksnis į reiškia: 1) erdvės santykius (važiuoti į miestą, įsidėti į kišenę, pasukti į dešinę, belsti į duris); 2) tikslo santykius (išvykti į karą, šaukti į pasitarimą); 3) kitimo santykius (pabirti į vandenį, sudraskyti į gabalus, išrinkti į pirmininkus); 4) laiko santykius (ateiti į rytą, susirgti į pavasarį); 5) lyginimo santykius (panašus į tėvą). 1. Erdvės santykių reikšmės Prielinksnis į erdvės santykius žymi žodžių junginiuose, kurių pagrindiniu nariu paprastai eina judėjimo veiksmažodžiai, o priklausomuoju — daiktavardžiai (ar juos atstojantys kiti žodžiai), reiškiantys tam tikrą vietą (ar reiškinius, suvokiamus kaip vietą). Prielinksniu į reiškiami erdvės santykiai nėra vienalyčiai. 1) Krypties į ko nors vidų reikšmė. Prielinksnis į rodo, jog pagrindiniu žodžių junginio nariu reiškiamas judėjimas yra nukreiptas į vidų to, kas pasakyta priklausomuoju nariu. Tai pagrindinė prielinksnio į reikšmė7. a) Ryškiausią krypties į ko nors vidų reikšmę prielinksnis į turi tokiuose žodžių junginiuose, kurių priklausomuoju nariu eina daiktavardžiai, reiškiantys vietą ar konkrečius tam tikros talpos daiktus; pagrindiniu nariu tokiais atvejais eina veiksmažodžiai, reiškiantys slinkti ar veiksmus, skatinančius slinkti, o taip pat žyminčius padėties kitimą erdvėje. Buvo net susitarę važiuot į Kanadą, kai tik pinigų užsidirbsim, bet nieko gero neišėjo. CvR II 308. Ir išėjo Raulas į Rygą. BilR I 35. Neseniai pasiųstas į miestelį raitas bernas grįžo nupirkęs gėrimų. CvR V 44. Šaltas ir gražus plaukia jis ramiai į jūrą ir nieko nenori žinoti. BilR I 133. Jauni, paaugusieji ir net seni slenka Mykoliuko taku ten pat į paraistę. VaizgRR I 41. Pailsę, bet nurimę, traukia kas į klėtį, kas į daržinę... Myklūną, prie Karkluos. CvR II 299. Aš šalutinėmis gatvėmis parėjau namo į savo kambarelį, bet jau nei Čechovas, nei Nadsonas manęs tą dieną nebedomino. VienIMA 61. Ponas verkdamas į rūmus komisiją pasikvietė. CvR V 42. Roželė įsivedė senelę į šoninę. LzPR I 130. Irena, nuorūką padėjusi į mažutę peleninę, 7 Žr. E. Fraenkel, min. veik., p. 40—44; P. Būtenas, min. veik., p. 84—85. 98 paėmė Elenos ranką savo tvirtą ranką. VencIGD 151. Vedė jums avėlę, baltą lyg putą — į karietą kelią; supas karieta. SNėr R I 408. Krovė į vagonėlius rastus. CvR II 313. Su dideliu malonumu ėmiausi jų pilstutyti į butelius. CvR II 274. Paguldęs ligonę į mešluotas vežėčias, parvežė ją namo. VienIMA 14. Vedė juos daug mylių, paskum susodino į traukinį, ir nežinia, kiek dienų važiavę. CvR II 339. Reikia tik į nutįs suverti, žinoti, kaip pakojas minti, ir ataudų siūlų žiūrėti. Myk-PutS I 59. Ant žirgo sėsdams, į kilpą spirdams, nušoviau balandėlį. KlpD 102. Tos pačios reikšmės prielinksnis į gali būti vartojamas ir žodžių junginiuose, kurių priklausomuoju nariu eina abstrakčios reikšmės daiktavardžiai, reiškiantys dalyką, galimą suvokti kaip tam tikrą neapibrėžtą vietą. Kai kurie šio tipo prielinksniniai junginiai linkę stabarėti. Ir žmogus negrįš į jungą niekad. SNėrR I 483. Kam tau susidėt, dar išveš į katorgą. CvR V 40. Taip, jis paėmė, parsivedė į vargą, į rūpestį, paniekino ją... LzPR I 88. Jis gyrėsi... išžudyta ir į nelaisvę varoma prieš kariuomenę. VencIGD 114. Jis negali suardyti broliui gyvenimo, vaikus paleisti iš neturto į tikrąjį badą. VaižgRR I 56. Man patiko tai, kad salėje sėdinčių veiduose aš mačiau tokią jėgą, tokį atkaklumą, su kuriuo žmonės eina į mirtį ir į pergalę. VencIGD 248. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką, paskum vyrą. CvR V 29. Ar man pačiam yra reikalo statyti į pavojų savo galvą? VencIGD 108. Atėjęs į protą, Kaziukas kentė dėl tokio pravardžiavimo, bet ilgainiui apsiprato, atsiliepė šaukiamas. CvR V 84. Žodžių junginiuose, kai priklausomuoju nariu eina daiktavardžiai, reiškiantys vietą ar daiktus, kuriuos galima suvokti kaip paviršių, prielinksnis į semantiškai suartėja su ant8. Ir kai į kalną įkopdavo vienas, tuojau pribūdavo ir kitas. VienIMA 266. Pakilę į kalvą būreliais po penketą šešetą, kareiviai išsiskirstė. CvR II 121. Šventadieniais ateidavusios į Piliakalnį ir visos keturios Kairiūčios... VienIMA 267. Jis atsimena, kaip jį laiptais užbėgo į viršų, net nepasisveikinusi puolė į jo ateljė... VencIGD 117. To dvaro kasnelius, skeveldraus vilnys ir dabar nešioja į jūrų krantus, kur juos renka žmonės. KrėvAP 57. Vesk berą žirgelį į pūdymėlį, mesk aukso žiedelį į rūdynėlį. KlpD 84. Ir niekas iš Užuožerių neišėjo į vieškelį ar nors iš tolo į jį pasižiūrėti. VienIMA 105. Vaitas, neišsilaikęs balne, kaip pėdas krito į arimą. Myk-PutS I 80. (Jurgelis) Ieva, gulėk į pievą... SruogR III 52. Andriaus motina ir Elena pradėjo nešti į stalą. VencIGD 505. Bagdonas nuvargęs virto į lovą ir tuojau užmigo. LzPR I 103. Nesėskit, nesėskit, svoteliai, į uolą. JV 749. Pgl.: Eisiu ant kalno, ant to kalnelio, kur palaidoti mano tėveliai. Rm. Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia. KrėvP 247. Kūčių vakare reikia grįčią pašluot, šiukšles susėmt ir užlipt ant viršaus. Pnd. Tuojau pat jie ištraukė ant kranto vieną stirną ir paleido į laisvę. T 1962 Nr. 47. Paleiski žirgelį ant pūdymėlio. NS 1135. Išėjau ant vieškelio— jau 8 E. Frenkelis iškėlė vieną prielinksnio į semantinio suartėjimo su ant atvej[a]. Žr. E. Frenkelis, min. veik., p. 40. 7* 99 nebeparlysiu. Ut. Klupo trečiąsyk žirgelis ant žalios vejelės... KrėvP 38. Duožė pėdus ant stalo. Rsn. Kaip virs ant lovos, murmedamas... ŽemR I 12. Jis numetė ant suolo krepšelį. VencIGD 48. b) Krypties į ko nors vidų reikšmė ryški ir tada, kai priklausomuoju žodžių junginio nariu eina daiktavardžiai, reiškiantys masę ar medžiagą (kartais tokią reikšmę įgyjantys kontekste); pagrindiniu nariu tokiais atvejais paprastai eina veiksmažodžiai, reiškiantys skverbimąsi, smegimą ar pan. Artojui nepasidavė žagrė: čia ji perdaug giliai smigo į žemę, ten šliaužė paviršiumi. CvR II 137. Nejuto pats, jog jo smailūs nagai į mergelės rankas smenga... LzPR I 119. Už kalvos, eglyne, kasė į žemę audimų ritinius, verpalus, geležinius daiktus, grūdus ir drabužius. CvR II 122. Kolbos skeveldros sulindo į tvorą, o aš tik per plauką likau nesužėistas. VienIMa 201. Laikui bėgant, trobos pamatai vis gilyn smuko į žemę, lubos vis arčiau glaudėsi prie aslos. CvR II 280. Į krūtinę nuogą suleist nagai. SNėrR I 233. Durk adatą į kamuolį. Ėr. Besk į kumelę tokiu peiliu, tuoj paskersi. Btg. Po veiksmažodžių kibti, kabintis prielinksnio į krypties į vidų reikšmė yra labai blanki, ir jis šiuo atveju semantiškai suartėja su prielinksniu už. Tarutienė matė, kaip jų Naras kibo policininkų arkliui į kojas... CvR V 216. Pasirišo Stepukas prie dešinės kojos pačiūžą, prie kairiosios kojos pasispirą, kad geriau į ledą kibtų, ir išbėgo. CvR II 207. Taipo stipriai įtikinti savo globėjo, spartūs ir linksmi kibo dabar Palienės sodiečiai į darbą. LzPR II 93. Mažas vaikas motinai į žiurstą kabinasi. Kps. Jis vis dar kabinosi į gyvenimą, nenorėjo pamesti su juo ryšio. VencIGD 15. Plg.: Skęsdamas ir už britvos kimbas. SInt. Nebibk už barštos geležies—o nagus nudegsi. Vvr. Šiandien kabina (šaltis) už ausų. C. c) Pagaliau kalbama reikšme prielinksnis į turi ir tokiuose žodžių junginiuose, kurių priklausomuoju nariu eina daiktavardžiai, reiškiantys lanksčius, plastiškus daiktus, o pagrindinių narių — apsupimo, pridengimo ar pan. reikšmės veiksmažodžiai (suvynioti sūrį į popierių plg. padėti sūrį ant popieriaus). Piemenys rado kapukuose negyvą vaiką, į skurlius suvyniotą ir užkastą. ŽemR III 144. Jis juos užrišo į drobės mazgą ir užslėpė giliai, kur niekas nerastų. CvR II 325. Ir supa ji mane į snaigių šydą. SNėrR I 150. Vanagų kaimo moterys, ypač jaunesnės, jei tekdavo joms vaikščioti į miestelį, dabar gobstėsi į skaras, slėpė veidus ir kūprinosi... CvR II 226. Monika dar labiau suglemžė ją į storą vilnonę skarą. CvR V 187. Prielinksnio į krypties į vidų reikšmė visais jo vartojimo atvejais gali būti sustiprinama, pabrėžiama giminingu veiksmažodžio priešdėliu į-9. Į kiemą įėjo svečias, juodai apsidaręs. LzPR I 112. Vakarop mes įžengėme į mišką. CvR II 358. Įsileidus į klėtelę, 9 Žr. J. Paulauskas, Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje, „Literatūra ir kalba“, t. 3., Vilnius, 1958, p. 345. 100 dar neleido į trobą. VaižgRR I 122. Žmogus popieriais nešinas įsilipo į roges, kad visi jį matytų ir girdėtų. Myk-PutS I 12. Gerasirdė Ulijona įkrėtė vyšnių į lekštelę... CvR V 30. Įsikišk į kišenį kokį obuolį. Kps. Ji tik laukė, kada vyras įeis į vidų. CvR II 383. Visu svoriu guldamas ant lazdos, giliai įtraukęs galvą į vatino apykaklę, žengė Prakapas susikrimtęs, prislėgtas. CvR II 52. Jis kentė, kentė, — įklimpo dar kažkur į pelkę... CvR II 310. Ji bematant savo kelių plūgų iltimis išsrausė į dirvą... CvR II 414. Priešas erke įsisiurbęs į tėvynės kūną. SNerR I 298. Jo ten nebuvo, tik šakė styrojo, išmeigta į šieną. CvR V 106. Rymeikait, išgirdus, kažin kas į širdį lyg įdūrė... LzPR II 54. Motina įsivarė į delną rakštį... CvR II 144. Tarsi aš būčiau gyvas ir jaučias seno tilto ramstis, giliai įbestas į upės dugną... CvR II 394. Elena laikėsi, broliui tvirtai įsikibusi į plataus rudo švarko rankovę. VenclGD 119. Ji ištraukė žiedelį, įvyniotą į rausvą popierėlį. CvR V 80. Dažnai jam motina išduodavo į skarutę kiaušinių... CvR II 135. Tėvas sugriebė nuo vagio kepurę, šilčiau įsisupo į kailinius ir nugirgždėjo per sniegą dienadaržin... VienIMA 67. Pamokyta Juro, motina įgniaužė didelę ligoniui į ranką, bet ženklas nesikeitė. CvR V 174. Gatvėmis žmonės skubėjo pasistatę apykakles, tvirtai įsisiautę į paltus. T 1962 Nr. 37. 2) Krypties į kurią nors pusę reikšmė. Prielinksnis į rodo, jog pagrindiniu žodžių junginio nariu pasakytas veiksmas vyksta kryptimi, nurodyta priklausomuoju nariu. Pagal priklausomąjį narį skiriame kelis prielinksnio į vartojimo atvejus kalbama reikšme. a) Ryškiausią krypties į kurią nors pusę reikšmę prielinksnis į turi žodžių junginiuose, kurių priklausomuoju nariu eina bendresnės reikšmės daiktavardžiai, nusakantys tam tikrus orientyrus erdvėje. Iš dvaro į dešinę eina aukštais, glaustašakiais javarais nusodintas kelias. Myk-PutS I 54. Mes tolyn į kairę žiūrim, — balto smėlio drobė. SNėr I 279. Arti vidudienis, saulė į pietus slenka. KrèvAP 72. Ilgas šešėlis nusidriekdavo į vakarus ir prit emdydavo tik paraudusią kalnų grandinę. VienIMA 198. Vakarų žara jau toli nuėjusi į šiaurę. Myk-PutS I 36. Raštas siūlas po siūlo didėjo ir stūmėsi į priekį. Myk-PutS I 60. Vėl šviesi liepsna į aukštį pašoko. LzPR I 118. Iš didelės, tamsios medžių krūvos prasišauna į viršų baltas rūmų bokštelis... Myk-PutS I 54. Baudžiauninkų širdys smarkiau ima plakti, akys drąsiau žvelgia į tolį. Myk-PutS I 47. Jis bėgdavo į šalį. CvR V 142. Audra į šoną suka su debesų kalnais. SNėrR I 256. b) Krypties ko nors link reikšmė taip pat ryški ir junginiuose, kurių priklausomuoju nariu eina žodžiai, reiškiantys asmenis, rečiau — daiktus, kurie irgi suvokiami kaip tam tikri orientyrai erdvėje. 101 Jis susisuko ir ėmė bėgti į priešą. Lk. Į tankistus jie tiesė rankas, kaip į savo išgelbėtojus. VencIGD 186. Severja, šiuo kartu neturėdama draugių, ėjo stačiai į griežiantįjį. VajžgRR I 60. Ėjo jinai tiesiai į mane, lazdele pasiramščiuodama ir dejuodama. BilR I 219. Tik pamylėjau, tik prašnekejom — į mudu sviedė piktom kalbelėm. GirRP 32. Kumečiai pamatė, kad kareivis vis greičiau, beveik tekinas, pasileido į juos. CvR V 13. Čia viena, čia kita už rankovių į save tempdamos, prašė senukas, kad pasakytų, kas toks šitas, kur šneka, kas čia atsitiko? CvR V 46. Vilties gėlelė į saulę stiepės, jos nepakando rudens šalnos. SNėr R I 318. Ir beržai rankas į dangų ties sveikint gerves, grįžtančias gulbes. SNėrR I 176. Svečias giria, gėrisi Vaiya, akimi ėda, o ji vis labiau į duris slenka... KrėvAP 48. Laukinės obelys ir kriaušės lyg apsnigtos — į žemę linksta. SNėrR I 235. Į tą balsą pradėjo bėgti. LzPR I 116. Teliuką paėmė į tiltą ir pririšk. Pc. Krypties ko nors link reikšmė gali būti pabrėžiama daiktavardžiu pusė „šalis, šonas“, kuris visada vartojamas kartu su derinamuoju ar nederinamuoju kilmininko pažyminiu. Tuo pažyminiu ir pasakoma ar nurodoma vieta, kurios link krypsta veiksmas. Tokiu būdu prielinksniu į galima išreikšti judėjimo kryptį bet kokios vietos ar daikto link. Du vyrai ties langų lūkuriavo, kalbėjosi, paskum ilgi, lyg su stibyklais, nužirgliavo į ugnies pusę. CvR V 202. Draugų būrys kelis metus į Vilniaus veržės pusę. MiežBP 13. Išsikeikė ir nuėjo į savo brolio Jono pusę. VienR V 99. Mes pasukome į tą pusę, iš kur pasigirdo klyksmas. Gl. Einam ir mes į tą pačią pusę. Vlk. Pažymėtina, kad prielinksnis į kalbama reikšme pavartojamas ir po veiksmažodžių (rečiau būdvardžių), žyminčių būseną, padėtį10. Už Višinskūnės dvaro, į alksnyno pusę, laukuose juodavo vyrų ir moterų būriai. CvR V 45. Tik žalios šakos į aukštą kepso kaip rankos. KrėvAP 83. Gulėjęs lovoje, veidu į sieną, kilstelėjo... CvR II 107. Vienas miegojo į galvų, kitas — į kojų pusę. CvR V 117. Į pietus šilčiau, į šiaurę šalčiau. J. Čia į kalną didesnės bulvės. Pc. Kur į vėją langai užkvietkavę (užšalę). Užv. Prielinksnis į tą pačią reikšmę galimas ir po daiktavardžių, reiškiančių konkrečius daiktus. Prie seno namo pristatė naują seklyčią su mėlynais langais į plačią laukų lygumą. CvR II 327. — Mano jaukiame kambaryje su balkonu į šiaurės kalnus, gulėjo ant stalo Čechovo raštų keturiolika knygų... VienIMMA 59. Kaip matyti iš duotųjų pavyzdžių, ši prielinksnio į reikšmė labai artima pagrindinei: jos abi rodo priartėjimą, tik kalbamoji reikšmė jau 10 Žr. E. Fraenkel, min. veik., p. 50. 102 nereiškia „vidaus“. Dėl to prielinksninių žodžių junginių pagrindiniu nariu tokiais atvejais nevartojami veiksmažodžiai su priešdėliu į-. 3) Krypties į veiksmo liečiamą daiktą reikšmė. Prielinksnio į vartojimas kalbama reikšme yra labiau ribotas pagrindinio žodžių junginio nario leksinės reikšmės. Juo eina veiksmažodžiai, reiškiantys sąlytį — smogimą ar atostūmį. Priklausomuoju nariu tokiais atvejais eina daiktavardžiai, reiškiantys konkrečius daiktus. Vidunaktį vėl kažkas smarkiai pradėjo belsti į mūsų priemenės duris. VienIMA 78. Maža kėdutė, į kurią vis leidosi ir kilo jos rankos, negarsiai dunkseno į grindis. CvR II 240. Nužudėjusių ir pernokusių birulių galvos dūžgeno į langą lyg nepažįstamas, paklydęs keleivis... CvR V 179. Riaumodamos bangos tik daužosi, teška į kopų smėlėtąjį krantą. GirRP 108. Rapolas, irgi alkanas, neturėjo ko atsakyti, tai tik pirštais pabūgnijo į stalą. VaižgRR I 48. Galėjo veršiukas juk bunkstelėti koja į sieną ir susižeisti... CvR II 204. Vincukas raudo iš džiaugsmo ir bučiavo tėvui į ranką. SRagR IV 7. Atrėmė galvą į kryžiaus kamieną. LzPR II 11. Jie buvo priešo apsupti, į šaltą upę šliejos... SNėrR I 382. Slinko dar pasienium, priešais vėl į šaltą mūrą atsidūrė. ŽemR III 154. — Viena ar dvi smulkiažiedės atsimušė į jo šalmą. CvR II 401. Pagaliau visu savo kūnu susidavė į kietą daiktą ir pargrito ant žemės. BilR I 111. Blažys padrioksojęs aukštielninkas, ir taip atsitrenkė pakaušiu į suolą, kad net seilės iš burnos ištiško... VienIMA 86. Platūs ir šalti upės vandenys teluškuoja į tamsių sienojų eiles. CvR II 99. Po veiksmažodžių, paprastai reiškiančių smogimą (ar smūgio gavimą), prielinksnis į yra visai sinonimiškas su prielinksniu per. Bet spėjau pačiu laiku iš visų jėgų smogti jam kumščiu į galvą — ir atleido. CvR II 80. Mažas pliuškanosis kareivis, su lenktomis kojomis, pribėgo prie sienos ir trenkė jam į ausį. CvR II 123. Kad kirsčiau į ausį, tai tuojau parausi! Skr. Su savo ragais vilkui drožė į makaulę. PP 28. Perkūnas šėrė į namą ir uždegė. Ds. Kai rėšiu tau į snukį, tai nutilsi. Jrb. Fricas, gindamasis nuo musių, uodega pliekė Mikučiui į veidą. CvR II 137. Strimas buvo mušamas — į veidą, į krūtinę, į nugarą. VencIGD 160. Jis vaikštinėjo savo rūmų parke, nendre pasipliuškuodamas į lakūną bato aulą. Myk-PutS I 83. Sudavė tris kartus į vandenį ir paliepė, kaip ir pirmą kartą, slibiniui pasirodyti (ps.). Tt. Akmuo su trenksmu nusirito nuo medžio ir kliuvo seneliui į galvą. Rk. Tu gali gaut į snukį. CvR II 310. Plg.: Smogė Stonslovas didele plyta per platų pilvą, o Laurinaitukė geroka kačerga niukštelėjo per kaušą ir sudribdė ant slenksčio angoje. LzPR II 112. Kapitonas taip trenkė kumščiu per stalą, jog visas kambarys sudrebėjo. BalčHP 30. Nespėjau atsipeikėti, parbloškė ant žemės, užgulė ir kad ims krūsti per pečius, juosmenį, kinkas, vėl per pečius — net dvasia apmirė. CvR II 119. Kad drožė per ausį, tas net apvirto. Dgl. Kad šėriau jam per veidą, tai net apsirasojo. Trgn. Ištraukusi iš nagų lementorių, rėžė Joneliui per pakaušį ir įmetė į skrynią. ŽemR III 224. Pliek anam gerai per šo- 11 Plg. P. Būtenas, min. veik., p. 85—86. 103 nus, kad ilgai atsimintų. Užv. Plakė ji virvėmis, rykštėmis, sparė batais, daužė bilino pelus toliau, vėl nusiplukydamas rankas ir paplakdamas sau per šlaunis delnais... BaltPV I 35. Tada karalaitis priėjęs arčiau prie ežero, kryžmais sudavė lazda per vandenį. Tt. Akmuo kliuvo karvei per ragus. Ktk. Už savo smalsumą per ausį gavo. Brž. Su kalbama „krypties į veiksmo liečiamą daiktą“ reikšmė sietini ir prielinksnio į vartojimo atvejai po kai kurių veiksmažodžių, reiškiančių reagavimą, atliepimą (plg.: atsimušti į medį ir atsakyti į klausimą). Į vienuolio žodžius parapijonys atsakė vaitojimu. CvR V 196. Niekas iš bernų į paskutinius Antano Puodžiūno žodžius neatsiliepė. VienR V 106. Visi darbininkai atrodė pikti, paniurę ir į Puodžiūno priekaištus nesivaržydami atsikirsdavo. VienR V 62. Garsiai nusijuokė vyrai į tuos žodžius, bet nepažįstamasis nesuprato. Myk-PutS I 45. 2. Tikslo santykių reikšmė Prielinksnio į krypties reikšmė lengvai pereina į tikslo reikšmę12. (Plg.: išvykti į miestą ir išvykti į karą). Pirmajame žodžių junginyje prielinksniu kartu su linksniu pasakoma vieta, kurią veikėjas turi pasiekti, o antrajame nurodoma, ką darys veikėjas, atlikęs tam tikrą kelią, su kokiu tikslu, ko siekdamas jis išvyko (plg.: išvykti į karą ir išvykti kariauti). Prielinksnis į veiksmo tikslą žymi žodžių junginiuose, kurių priklausomuoju nariu eina daiktavardžiai, reiškiantys veiksmus, procesus, įvykius, progas ir pan. Pagrindiniu nariu ir tokiais atvejais paprastai eina veiksmažodžiai, reiškiantys slinktį ar veiksmus, skatinančius slinktį. Gydytojo Priebulėj nebeliko — išvyko į karą, miestas toli. SimonP 96. Banga paskui bangą tik ritasi, ritasi, lyg šauktų į kovą nelūžgią. Ei, jūra, sakyki: ar, kartą parkritus, dar galima veržtis į žygį?! GirRP 108. Iš pat ryto senis įsiruošė į didelę tokiame amžiuje kelionę. CvR II 282. Užėjo į tokį prakeiktą dvarą, prašos į nakvynę. BsMt I 36. ...uošvis į peržiūras atjojo. KrėvP 67. Abu Liogės, tėvas ir motina, atvaž iavo į sesutės laidotuves... VienIMA 124. Taip suminkštėjo, kad prieš pat Pamituvio išdalinimą liepė sušaukt kumečius ir bežemius į svarbų pasitarimą. CvR V 42. Visų veiduose buvo matyt kažkoks lengvumas, lyg į gegužinę jie būtų susirinkę. CvR V 46. Ir šiandien Reišelis negali dovanoti savo pačiai, kad išviliojo ją pernai į dainų šventę. CvR II 372. Iš gretimų gatvių ir rinkos pakraščių, taškydami purvą, bėgo žmonės, tarsi tas būgnas būtų juos šaukęs į kokią nepaprastą iškilmę. Myk-PutS I 112. Paskiau paaiškėjo, kad tai buvo tik pretekstas tiems dviem „draugams“ neat eiti į literatūros vakarėlį. VienIMA 211. Porą dienų prieš vaidinimą artistai susirinko į generalinę repeti- 12 E. Fraenkel, min. veik., p. 48. 104 ciją. CvR II 84. Rudenop Sarmantai su didelėmis viltimis išlydėjo į trečiąjį seimą Divonyzą. CvR V 140. Pirmą kartą Sabalio lentpjūvėje įvyko taip, kad darbininkai neišėjo į darbą. VienR V 123. Į lažą jos nesunčia, nes taip išreikalavo iš tėvo motina. Myk-PutS I 20. Į pagalbą jam paskubėjo apsukrus, neaiškios reputacijos juristas... Myk-PutS I 86. 3. Kitimo santykių reikšmė13 Prielinksnis į gali reikšti daiktų kitimo santykius. Šia reikšme jis vartojamas junginiuose, kurių pamatiniu nariu eina žodžiai, reiškiantys vieno daikto (ar daiktų) pasikeitimą, perėjimą į kitą daiktą (ar daiktus) arba būseną; priklausomuoju nariu — žodžiai, reiškiantys pakitimo rezultatą. Pagal pagrindinį prielinksninių junginių narį skiriame kelis atvejus, kada prielinksnis vartojamas kalbama reikšme. a) Ryškiausią kitimo santykių reikšmę prielinksnis į turi žodžių junginiuose, kurių pagrindiniu nariu eina veiksmažodžiai virsti, keistis ir kt.14 Gana buvo mažiausio neatsargumo ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis. BilR I 147. Pasvarstė, kad jie vis dar laimingesni už tuos, kurių ne tik neprinokusi derlių iškūlė, bet ir namus į pelenus pavertė. CvR V 111. Kas metai Jonas vis į gera keitės. TilyU 129. Antanukas, begyvendamas pas mano tėvus, ir į berną išauges. VienMIA 146. Iš piemenės ji pasidarė mergina, iš merginos sumitoi moterį. CvR II 30. Vaizdingoje kalboje daiktų pasikeitimo rezultatas neretai nusakomas metaforiškai. Prielinksnio į reikšmės tai nekeičia. Guli susitraukęs į ežį. Als. Suveliau milą į tošę. Varn. Ragaišio neišėmė iš pečiaus, tai į kaulą sudžiuvo. Pc. Amžiais trypė vokietis tą kraštą ir į grendimą sumindė jį tvirtai. SNėrR I 371. Rankos į ledelį nušalusios. Šts. Po veiksmažodžio virsti lygiagrečiai su prielinksine konstrukcija vartojamas ir įnagininkas15. Vėl visi pavirto kryžiais ir dingo iš akių. CvR V 201. Jis sugalvojo virsti adatėle. Pšl. Sūnus pasivertė muse (ps.). Ck. b) Kitimo santykių reikšmę prielinksnis į turi ir tada, kai pagrindiniu žodžių junginio nariu eina veiksmažodžiai, reiškiantys sutelkimą, subūrimą, sujungimą ir pan. Visas rytmetis Jokūbas vaikštinėjo aplink namus, surankiodamas į krūvas skiedras... CvR II 408. Visi žmonės buvo laukuose: 13 Lingvistinėje literatūroje tam pačiam reikalui vartojamas transgresyvinių santykių terminas. Žr. B. B. Виноградов, Русский язык, Москва, 1947, p. 688. Straipsnyje šis terminas vienodumo dėlei keičiamas lietuvišku. 14 E. Fraenkel, min. veik., p. 47; P. Būtėnas, min. veik., p. 87. 15 J. Jablonskis, min. veik., p. 654; P. Būtėnas, ten pat, p. 87. 105 čia krovė šieną į kupetas, ten į vežimus, trečium tuščias vežimas tarškėjo, sukeldamas dulkių kūlius. CvR V 105. Ji dar graži, ir plaukai supinti į kasas. CvR II 296. Tada Mikas liepė visiems plėšikams nuo beržo žievę lupti ir visiems į vieną grandinę susirišti. Graž. Du kazokų nė plauko neįstengė senę išplėsti, nes visutėli buvo susitvėlę į vieną didelį kaltūną. LzPR II 113. Beeidamas mišku, dar gnaibė sauja gyvasukių, įsižiūrėdamas mėnesienoje, ir gniaužė vis į kamuolį. LzPR II 103. Ant kelių, vieškelių išstatė jie sargybas, užėmė valsčių būstines ir telkėsi į pulkus eiti Kaunan. CvR V 240—241. c) Tokią pat kitimo santykių reikšmę prielinksnis į turi ir žodžių junginiuose, kurių pagrindiniu nariu eina veiksmažodžiai, reiškiantys dalijimą, skilimą, irimą ir pan. Todėl priklausomasis narys šiuo atveju tevartojamas daugiskaitos forma16. Būtų gražiai sudraskę į kąsnelį, kad nebūtų pripuolęs koks arklininkas ar lekajus. LzPR II 79. Visos šmėklos pražuvo, o palietas žiburys subyrėjo į neskaitomą daugybę žiburelių... BilR I 148. Tas sūris į trupintus susigrūdo. Pc. Nutvėriau nuo žemės lanką ir strėlės, sulaužiau į šipulius ir toli išmečiau po lauką. BilR I 151. Kaimo gale, kur kelias pasuka į netoliese dunksantį mišką, išsišakodamas į trejetą mažai pravažinėtų šunkelių, karininkas sustabdė būrį. CvR II 220. Diržas, atrodė, greitai persmaugs į dvi dalis,— toks liesas buvo Gumelis. CvR II 172—173. Tačiau Saldiškės išliko žmonių atmintyje iki Užuožeriai išsidalino į vienkiemius... VienIMA 178. d) Prielinksnis į vartojamas ir asmens visuomeninės padėties pasikeitimams nusakyti. Tokiu atveju pagrindiniu žodžių junginio nariu eina paskyrimo, išrinkimo kvietimo bei kiti jiems artimos reikšmės veiksmažodžiai; priklausomuoju nariu — daiktavardžiai, reiškiantys asmenis pagal jų profesiją, užsiėmimą, pareigas ir pan. Šie daiktavardžiai, pavartoti kalbamam reikalui, taip pat pasakomi daugiskaitos forma17. Kaip jis ištikimas žmogus, išrinktų jį į viršaičius... ŽemR III 26. Lis nutarė nueiti pas karalių ir prašyti, kad jį pakeltų į karalius. Pn. Kontoroje jį priėmė į tašytojus. VienR V 119. Vyriausiai paėmė į rekrutus, bet jis, sako, pabėgęs ir įsikūręs kažkur Žemaičiuose. Myk-PutS I 27. Paskui ėmė prašyti Mareles į seseris ir visus į vestuves. ŽemR III 36. Išleido dukrelę į marteles. BsO 76. Už sėklą, pinigus kai kurie iš anksto pažadėjo ponui pagalbą prie statybos, vasaros darbams, o kiti sulygo dukteris į mergas, sūnus — į bernus. CvR V 115. Netrukus spiaudydamasis pasakojo, kad į šungaudžius tiek atsiradę norinčių, jog ir šunų vargu tiek visame mieste ar beatsirasią. CvR II 21. Tie, kur tiko į piemenis, vėl laisvi strapaliojo — nebuvo kas ganyti. CvR 16 E. Fraenkel, min. veik., p. 47. 17 E. Fraenkel, min. veik., p. 41. 106 V 83. Ir į naujakurius įėję, laimingai susibūrę į vieną kaimą, jie neišardė savo orkestro. CvR V 136. e) Kai pagrindiniu žodžių junginio nariu eina veiksmažodžiai mainyti, keisti, prielinksnio į kitimo santykių reikšmė įgyja kiek kitokį atspalvį. Čia jau yra kalbama ne apie to paties daikto pasikeitimą, perėjimą į kitą būseną, o apie vieno daikto pakeitimą kitu18. Senelis, o vėliau ir tėvas ne vieną baudžiauninką į šunį išmainė. CvR V 130. Karvės į ožką niekas nekeis. RŽ 89. Po minėtų veiksmažodžių tokia pačia reikšme galimas ir įnagininkas19, rečiau — galininkas. Tik jie vartojami tais atvejais, kai kalbama apie pasikeitimą vienarūšiais daiktais. Mainykim kepurėm — nieko nepraloši. Ut. Duoš ma baltą rankužę, keisua aukso žiedeliais. LB 40. Dėsuva rankeles, keisiva žiedelius. JV 462. 4. Laiko santykių reikšmė Prielinksnis į turi ir laiko santykių reikšmę, kuri yra panaši į „krypties ko nors link“ reikšmę. Laiko santykių reikšme prielinksnis į vartojamas tada, kai reikia pažymėti, jog pagrindiniu žodžių junginio nariu pasakytas veiksmas įvyksta laiku, artimu laikui, išreikštam priklausomuoju nariu20. Tokiuose junginiuose priklausomuoju nariu gali eiti daiktavardžiai, reiškiantys tiksliai neapibrėžtus laiko tarpus. Į rytą įstrigo man galvon mintis, kaip sužinoti iš tėvo ar iš motinos, kur dabar yra Onutės tėvas ir ką jis atrašė savo žmonai. VienIMa 94. Ir tikrai, į vakarą Lapinas visai susilpnėjo. KrėvAP 94. Užvakar, va, taip į pavakarę, bešokant, bedainuojant, pašlamšt — policija. CvR II 260. Žinoma, kad į pavasarį dobilai sukrinta, aptrupa, ir pelės sukapoja. VienR V 38. Laikas buvo į rudenį. KrėvAP 174. Anksčiau dar su juo išvien ėjo ir jį palaikė žmona, o į senatvę ir toji su vaikais susidėjo. CvR II 406. Į liepos pradžią javas sukilo tirštomis derliaus vilnimis, dunksiojo debesiu. CvR V 102. Į amžiaus galą prapuolė visa jo išmintis. ŽemR III 56. Reikia sėti rugius į mėnesio galą. Sts. Tik Dalbų-Dalbaičių sunūs gimnazistas į galą gerokai nuobodžiavo... VendGD 106. 5. Lyginimo santykių reikšmė Prielinksnis į lyginimo santykių reikšme vartojamas tada, kai reikia pasakyti, jog vienas daiktas yra panašus į kitą, t. y. turi ypatybių kito daikto, pasakyto priklausomuoju žodžių junginio nariu21. 18 E. Fraenkel, min. veik., p. 47; P. Būtėnas, min. veik., p. 86. 19 P. Būtėnas, min. veik., p. 86–87. 20 E. Fraenkel, min. veik., p. 52–53; P. Būtėnas, min. veik., p. 85; J. Kruopas, Laiko apylinkės reiškimas lietuvių kalboje. „Tarybinė mokykla“, 1953, Nr. 7, p. 24. 21 E. Fraenkel, min. veik., p. 46; P. Būtėnas, min. veik., p. 85. 107 Prielinksnis į kalbamą reikšmę turi žodžių junginiuose, kurių pagrindiniu nariu eina būdvardis panašus, -i ir vienas kitas veiksmažodis — atsigimti, nusiduoti ir pan. Šiuo kartu žaibas buvo panašus į daugiašakį ugnies medį. CvR V 105. Roželė į motiną panaši buvo; tik skais tesnė, nes tiek vargo dar nebuvo mačiusi. LzPR I 117. Kalnuose jau buvo galima įžiūrėti ledynus, ... briaunotų viršūnių atšėšėlius, kurie iš tolo buvo panašūs į mėnulio dėmes. VienIMA 195. Ir į ką ji atsigimė tokia graži ir žvali šitoj apsileidėlių kutvelų šeimoj! Myk-PutS I 66. Atgimė jis į tėvą savo iš lyties ir iš būdo (į tėvą panašus gimė). J. Atsigimk tu man taip į savo tėvą! Skr. Į ką žentas įsigimė, toks biaurybė! J. Jis nusigimė į dėdelę. Mrk. Pasigimė į tėvą. Plng. Pagimė į dedes. Šts. Vienas vaikas į tėvą išsidavęs. Gs. Nors viena duktė nusidavė į močią. Skp. Kartais minėtas būdvardis (ar veiksmažodžiai) gali būti ir nepasakytas, jis lyg numanomas. Į katę ir katukai. Kps. Visai į tėvą — kaip iš akies luptas! Kt. Mūsų visi viščiukai į gaidį — balti. Gs. Aš esu vardu į dėdę (turiu dėdės vardą). Šts. Po to paties būdvardžio prielinksnis į esti vartojamas ir žodžių samplaikoje vienas, -a į kitą. Tokiu būdu yra išreiškiamas vienarūšių daiktų panašumas tarpusavyje. Nebuvo jie vienas į kitą ir panašūs, tiek būdu, tiek išorine išvaizda. VienIMA 5. Jie buvo vieni į kitus panašūs... CvR II 321. Prielinksnis į esti vartojamas ir sustabarėjusiuose žodžių junginiuose, sudarytuose iš to paties žodžio vardininko ir galininko. Tokiais atvejais yra pasakomas vienarūšių daiktų vienodumas kuriuo nors atžvilgiu. Kad gražūs, kad dideli žirniai — grūdas į grūdą (visi vienodi)! Pc. Kokios gražios malkos — pagalys į pagalį (nėra prastų pagalių)! Er. Visos trys viena į vieną (lygios didumo ir gražumo) jo dukterys. BsMt I 12. II. TARMINIAI PRIELINKSNIO į VARTOJIMO ATVEJAI Tarmėse prielinksnis į ar, tiksliau pasakius, jo variantai in, int, ing, ingi, inš, inč vartojami kitaip, negu literatūrinėje kalboje. Labiau skiriasi prielinksnio į ir jo variantų vartojimas rytų Lietuvos tarmėse. Ten, visų pirma, dalį šio prielinksnio semantinių funkcijų atlieka vidaus einamasis vietininkas — iliatyvas22. Antra, prielinks nio į variantai turi ir kitokių reikšmių, negu literatūrinėje kalboje23. 22 Apie šio linksnio geografinį paplitimą ir reikšmes žr. A. Laigonaitė, Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje, Vilnius, 1957, p. 4, 35—53. 23 Žr. J. Jablonskis, min. veik., p. 146, 348, 669; P. Būtėnas, min. veik., p. 87—88. 108 Tarmėse prielinksnis į ir jo variantai bei pakaitalas kiek kitaip reiškia literatūrinei kalbai būdingus santykius: 1) erdvės (ateiti į tėvą, plg. ateiti pas tėvą; eiti į mišką, plg. eiti link miško; prieiti į vežimą, plg. prieiti prie vežimo; rišti į medį, plg. rišti prie medžio; gyventi į miestą, plg. gyventi mieste; augti į upę, plg. augti upėje); 2) laiko (ateiti į trečią dieną, plg. ateiti trečią dieną; sušukti į akies mirksnį, plg. sušukti akies mirksniu; išgyti į keturias savaitės, plg. išgyti per keturias savaitės; valgyti du kartus į dieną, plg. valgyti du kartus per dieną); 3) paskirties (atiduoti karvę į mėsą, plg. atiduoti karvę mėsai). Jis gali reikšti ir visai kitokius santykius, pavyzdžiui, kiek y b ė s (sumokėti į tris šimtus rublių, plg. sumokėti apie tris šimtus rublių, išgerti į dugną, plg. išgerti iki dugno), išskyrimo (geresnis į brolius, plg. geresnis iš brolių) ir kt. 1. Erdvės santykių reikšmės Tarmėse prielinksnis į, be p. 98—104 minėtų santykių, dar gali reikšti keleriopą veiksmo kryptį ir net vietą. 1) Judėjimo krypties reikšmės. Prielinksnis į ir jo variantai ar pakaitalas tarmėse turi keletą tokių krypties reikšmių, kurios atitinka kitų literatūrinės kalbos prielinksnių reikšmes. a) Rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėms būdingas prielinksnio į ir jo variantų vartojimas su gyvas būtybes reiškiančiais žodžiais. Tuo atveju minimo prielinksnio reikšmė visai atitinka literatūrinės kalbos prielinksnio pas reikšmę. Važiuoja į dėdę. Dkšt. Nuvažiavau į brolį pasistečiuot. Ut. Važiuok in brolius. Vvr. Eikš in mane. Trak. Aš nežinau in uošvę kelelio. Mrk. Aš eisiu in dukterį kieman. Tvr. Avižos neina in arklį, ē arklys in avižas. Ds. Jau int Oniotę piršliai lankos. Ds. Reikia ingi vaiką eit. Dv. Nuvažiavo svečiuosna int seserį. Kš. Siuntė paslą inš sa tėvelį, inš sa rodną motinėlę. Dv. Prielinksnis į kalbama reikšme pavartojamas ir minėtų tarmių atstovų (retkarčiais ir kitų rašytojų) grožinės literatūros kūriniuose. Dundulis, kai tik suprato, kad nepamatys Vaivos ir juostos iš jos negaus, kol nujos į ją, kaip bernai į mergą jodinėja. KrėvAP 47. Pagriebęs į abidvi rankeli, nė kelinėlemis neužsimojęs, nubėgo į motulę pasidžiaugti. VaižgRR I 123. Tik atgabeno į mus mažą staliuką, keletą knygų ir karvę — daugiau nieko. BilR I 177. Po tų teismų Cecilija Kairiūčia dar labiau išgarsėjo, ir į ją pradėjo važinėti patarimų klausti ir iš kitų parapijų žmonės. VienIMA 265. Atbėgusi į Taručius, kaimynė keliskart prašė Jurą, kad ateitų pas juos vakarais, pasėdėtų su vyru, parūkytų. CvR V 225. Reikės — į ministerę važiuosime. CvR V 129. Nuėjo stačiai per lauką takeliu į Stankų, nes rūpėjo jam pasakyti kaimynui linksmą žinią. LzPR I 99. 109 J. Jablonskis tokią prielinksnio į vartoseną teikė literatūrinei kalbai, tačiau ji neprigijo24, b) Rytų aukštaičių bei dzūkų tarmėse prielinksnio į variantai turi ir literatūrinės kalbos prielinksnio link reikšmę. Mašina nudundėjo in mišką (miško link, į miško pusę). Ut. Anas in Ginučius nupleškėjo (į Ginučių pusę, Ginučių link). Dkšt. Gal eismą int stoti (stoties link). An. Pavažiouk in Kauną — te jau kitoniška žemė. Pbs. Nulėkė in mišką. Al. Literatūrinėje kalboje tokiais vartojimo atvejais prielinksnis į turi visai kitą reikšmę — žymi veiksmo kryptį į vidų. O kalbamosose tarmėse kryptis į vidų tere iškiama iliatyvo linksniu25. c) Tose pačiose tarmėse prielinksnio į variantai gali turėti ir literatūrinės kalbos prielinksnio prie reikšmę. Ryškiausia kalbamoji reikšmė po veiksmažodžių su priešdėliu pri-. -Prieina traktorius in baisų akmenį, kumštērėjo ir varo priekin. Ktk. Priejom in krūmus. Pbs. In roną prileidžiamas tasai žmogus (geras, lipšnus). Prng. Kačiukai kaip žvėriukai — in juos negalima prieit. Ut. Pririšiau karvę in alksnį — gali apsisukt. Ktk. Kaip prisiglaudžiau in plunksnas, tai visa išsipūka v au. Dglš. Ore in langą prikaliau barometrą. Ktk. Blogumėlis paršiuko — skūra pridžiūvus in kaulus. Ut. Dar jaunasis nenusėdo nuo širmo žirgelio, dar neprisartino į kaitrią ugnelę, ... jau senelis gūžčiai prakalbėjo ... KrėvAP 35. Sesuo apkabino mane, priglaudė į save... BilR I 170. Seniau tokių dieną Joniukas neišskęsdavo; atsikalaus, būdavo, ant suolo, pr i mygs į šlapią stiklą savo pirštelį ir trina, trina... BilR I 157. Apkrabino jo galvą, į savo krūtinę prispaudė. BilR I 239. Tas, kuris užlipęs ant to kalno ir prisilies į tą žiburį, visus žmones padarys laimingus... BilR I 145. Taip pat ji nekelia abejonių, kai nagrinėjamasis prielinksnis vartojamas po veiksmažodžių, reiškiančių sąlytį. Popiertus lempa in pirštus. Ktk. Nekišk purvinų pirštų in akis. Ut. Juozapota spaudžia į savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina. BilR I 228. Mokėk gražiai dainuoti, jos į tave kaip musės limpa. KrėvAP 49. Vaikelį ėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninančius žodžius, glaudė į save abiem didelėm kaip vėtyklės sajom... VaižgRR I 39. Minėta prielinksnio į reikšmė sunkiau beapčiuopiama po kitų judėjimo veiksmažodžių. Be platesnio konteksto kartais ją sunku atskirti nuo link reikšmės. Einu in šulinį (prie šulinio). Eiš. Nuvejo in šulinį ir mazgoja rūbus. Ktk. Karves varo gert in lovį. Ut. Nuvejo in 24 Žr. J. Jablonskis, min. veik., p. 146, 349, 669. 25 Apie tai žr. A. Laigonaitė, min. veik., p. 47. 110 tvartą ir pjauna malkas. Ktk. Buvau nubėgus į mašiną— neatvažiavo. Ds. Atvažiuok į pirmą kupsnelę. Ktk. Leisk mane į galvą (vaiko). Ut. Vaikas lenda į vežimą, į arklį— saugokit. Ktk. Anas puola į jį. Kvr. Nušluosčiusi rankutes, senelė vėl apkloštė rankšluosčiu duoną ir nuėjo į krosnį. KrėvAP 126. Lapinas tuoj puolėsi į kibirą, kuris stovėjo su vandeniu ant stotelio po lentyna ir dairosi jan. KrėvAP 87. Kieme linksmai į jį puolė Razbonas. BiiR I 196. Nebejauna, baltai apsitaisiusi moteriškė kažin ką, į ją pasilenkusi, maloniai kalbėjo. BiiR I 242. Taip ramino senį moterys, o tuo laiku lindo į vyrus... KrėvAP 92. Rytų Lietuvos šiaurinėje dalyje ir šiek tiek į pietus prielinksnis ant bei jo variantas an, be kilmininko, vartojamas dar su galininku ir turi tokias pačias erdvės reikšmes, kaip ir minėti prielinksnio į variantai. a) Šiandien e i s i m e a n t P e t r o n į vakaruočių. Kp. Gal ant arklius ein? Rk. Moma nuvėjo ant karę. Kvr. Mes išeinam ant arklius. Rm. Ant jaunąją seniau neleisdavo. Rk. Eik ant mamyte. Pnd. Aš an savo tetules nueidavau. Ob. Einu an avis. Mlt. Nuvežė an daktar(us). Šr. Reikia ruoštis an arklius. Svnč. Jinai išbėgo an tą karaliūną (ps.). Brž. b) Nuvažiavo ant miestą. Slm. Ant Zarasus nuvažiavo abuozas. Krns. Nuvažiavo an Ukmergę, vyk, maš pavysi. Kvr. Pasiduok čia an Veprius, an Siesikus— jau ir kitaip šneka. Ukm. Kelias eina an Inturkę. Sug. Vėl an Purvenus pasitraukiau. Mlt. Pradėjo lyt bevažiuojant an Dusėtas. Dr. c) Ant ienas prijungtos geležinės atsašies Skp. Pririšk arklį an ratus. Glv. Prisiuvo ir tau an lopšį, Trgn. Šuo an lazdą prijungsta. Svnč. Glauskis ant mane, bus šilčiau. Kp. Nesisp ausk ant sieną— išsibal dysi. Mžš. Litą užmokėjau ir nešuos ant ratus. Rk. Išėjo ant upę. Ppl. Dabar bobos išt in go—nei pavasarį ant upelį išein, nei rudenį. Rz. Išėjo an ežerą. Skp. Dušnumas— an žemę myga. Svnč. 2) Buvimo vietos reikšmė. Klaipėdos krašto ir kai kurių kitų vietų žmonių kalboje prielinksnio į konstrukcija su galininku vartojama vidaus esamojo vietininko (inesyvo) reikšme26. Blezdinga į trobas peri. Prk. Vyras stovi į jūrą. Krg. Kurmis į žemę urvus taiso. Krg. Į patvorį vištos tupi. Plk. Manie į pakaušį toks guzas auga. Plk. Menkę į jūrą gaudo su meškere. Plk. Lydeka į upes auga, o kad į mažą vandenį— netveria. Plk. Stov ir mergelė į pakraštėlį, ašarėles šluosto su šnibždėkėliu. KlpD 26. Jis į miestą (mieste) gyvena. K. Į kūtę mamai liuobtis padėjau. Pš. Už jūrių marių, į žalią girią (žalioje girioje) renka mergelė, renka jaunoji raudonas uogeles. 26 Žr. A. Laigonaitė, min. veik., p. 32—33; plg. E. Fraenkel, min. veik., p. 51—52. 111 TDr VII 64. Į vieną ranką (vienoje rankoje) tur brūkli, į antrą ranką (antroje rankoje) tur ilgą votegą. PP 29. Manoma, kad prielinksnis į su galininku įsigalėjimą įnesyvo reikšme bus nulėmusi vokiečių kalbos įtaka27. 2. Laiko santykių reikšmės Žemaičių, vakarų bei vidurio aukštaičių, iš dalies vakarų dzūkų vakaruose prielinksnis į su savo variantais labai plačiai vartojamas reikšti įvairiems laiko santykiams, kurių vieni literatūrinėje kalboje nusakomi prielinksniu per su galininku, kiti — laiko galininku ar įnagininku. 1) Prielinksnis į ir jo variantai vartojami tokiomis pačiomis reikšmėmis, kaip ir prielinksnis per. Išskirtini du tokios vartosenos atvejai. a) Prielinksnis į ir jo variantai su galininku vartojami veiksmo trukmei ar laiko tarpui, kuriuo įvyksta veiksmas, nusakyti. Į savaitę ir suvalgau duoną. Į vieną mėnesį užstieb sušienausim vienai karvei. Ktč. Į porą dienų ištraukė karšti. Šlu. Kas į tą trumpą laiką pasidarė? Pgg. Ar į dvi dienas, ar į tris sutvarkys. Šlu. Vokietis suminijo Lenkiją į keturias savaites. Plik. Į tris savaites turėjo prapulti. Sg. Į vieną naktį padžiūsta ta žolė. Krg. Paskui velnią paleido, tai jis į mėnesį parėjo namo. Tt. Į amžių čia nesam sodinę bulvių. Snt. Kiek nukasi į dieną? Skd. Į dieną motinėlė padeda tūkstantim kiaušinėlių. Yl. Kiek suari į dieną? Mžk. Po dvi stiklines, po tris geriau į dieną. Žg. Į savaitę surūkydavo dešimt pakelių cigarų. Rd. Kiek nupiauni į dieną? Rs. Kiek sieno suvežė į dieną? Jrb. Ir išsilgiau savo močiutės į dvi, į tris dieneles. Rdm. Į porą valandų centnerį sumaldavom, jeigu gerai sužiūvę. Alvt. Šūklių kolūkis į dvi valandas tokį kūgį sunėšė. Žal. Į mėnesį mūsų kaime 40 arklių pavogė. Nm. Padeda dabar in dieną septyniasdešimt kiaušinių. Grl. Į pašarų valymą nelis. Plv. Sulūžo ratai į patį rugių vežimą. Gs. In dieną du vežimuku mėšlo išveža. Pun. Ei rūs ta liūdna širdelė mano į visą rudenėlį. JD 183. Į tris dienas tuos pinigus surasiu. BsP I 89. Tada, broleliai, į dvejetą savaičių džingt brinket, ir atlikta! LzPR II 35. b) Prielinksnis į ir jo variantai su galininku vartojami reikšti laiko tarpui, kuriuo kartojasi veiksmas apibrėžtą kiekį kartų. Į dieną gauna pokelis sykius lupti. Pln. Du sykiu į metus kirpsiu, ir vis po tris kilogramus. Rt. Mainos oras į dieną kelis sykius. Užv. Gluodena vieną sykį karta į metus. Pp. Į dieną tris syk karvę reikia milžti, Klm. Gaunam tris kartį mėnesį. Kdn. Kai da mama gyva buvo, tai 27 Žr. A. Laigonaitė, ten pat, p. 33. 112 Lėkdavo po kelis kartus į dieną namo. Rs. Šventasis į dieną septynis kartus sugriešija. Skr. Svarbiausia, kad jis galėdavo švęsti į savaitę dvi dienas. Lk. Tris dienas į savaitę ėjo baudžiavą. Nm. Po dvidešimt valandų į parą dirbdavau. Šl. Vaistus reikia imt tris kartus in dieną. Mrk. Simša pasikelia du kartus į dieną su savo išklupusia kumele prieš molio kalvą... CvR II 327. Darbo buvo daug, ir reikėjo dirbti 14 valandų į parą. VienIMA 197. Prielinksnis į vartojamas ir po veiksmažodžių uždirbti, mokėti, gauti, paimti, duoti ir kt. Tėvas į dieną uždirba dvidešimt rublių. Jrb. Kiek uždirbi į metus? Kps. Jis daug darbadienių uždirba į dieną. Skdv. Jam moka pinigais septyniasdešimt penkius rublius į mėnesį. Vnd. Į valandą mokėjo po tris rublius. Šll. Mokėdavau po devynius litus į parą. Žg. Kiek jum moka in dieną? Al. Gauna tris šimtus rublių į mėnesį. Mžk. Kiek gaudavo piemuo į metus? Lnkv. Kiek tu į dieną paėmei? Dt. Mes duodavom aštuoniasdešimt kilogramų į dieną. Rz. Anksčiau penkiasdešimt į dieną duodavo. Rs. Pasiūlė šešiasdešimt rublių į mėnesį. Pln. Žmogus kaštuoja trys rubliai į dieną. Žg. Į dieną jam trisdešimt rublių išeina. Slv. Pažymėtina, kad šiais vartojimo atvejais prielinksnio į (kaip ir per) reikšmė priartėja prie prielinksnio už reikšmės. Plg.: Ar brangiai moka už dieną. Sd. Kiek paimsi už vieną dieną. Rk. Kiek gauni už dieną. Ob. Antra vertus, retkarčiais prielinksnis į pavartojamas ir vietoj prielinksnio už. Po dešimtį kapeikų davė į darbadienį. Slnt. Po rublį į darbadienį. Klk. Rublį į mąstą mokėjau. Šts. Į tuos pinigus bulvėms atsiims. Gs. Aš atrokuosiu tą skolą į pieną. Šts. J. Jablonskis visus tokius prielinksnio į vartojimo atvejus laikė neteiktinais literatūrinei kalbai ir juos taisė dvejopai: vienur keitė vietininko linksniu, o kitur — prielinksnio per konstrukcija su galininku28. Literatūrinėje kalboje plačiau įsigalėjo prielinksnis per su galininku. 2) Prielinksnis į ir jo variantai vartojami, laiko reikšme kartais panašiai, kaip ir literatūrinės kalbos linksniai. a) Kaip galininkas. Man raugintas agurkas į trečią dieną gardžiausias. Skr. Į tą minutę jis gakt ir čia. Vlkv. Į ketvirtą dieną daro operaciją. Kps. Į kelintą dieną galėsi eit. Grš. Į trečią dieną gavau darbą. Vlkv. Liuob į trečią dieną atneš. Užv. Į ketvirtą dieną tas jaunuolis su ta panele pasiėmė liudin- 28 J. Jablonskis, min. veik., p. 671; II, Vilnius, 1959, p. 38, 69, 74. 8. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 113 ką nuėjo pas kunigą. Tt. Mes į trečią dieną kepam. Pc. Bet į trečią dieną banditai užpuolė jį, užmušė, o pinigus pavogė. Auk. Bet ką — į trečią dieną Stočkaus žentas, tas, kuris stovėjo prie svarstyklininko ir prie kasininko, pranešė mums, kad algos numuštos. CvR II 301. Nebepamenu, kas toliau su manim buvo, tik į trečią dieną žalą atgavau. CvR II 119. b) Kaip įnagininkas (rečiau vietininkas). Jis į tą tarpą parėjo. VIkv. Sužai bavo į akies mirksnį. Rmč. Tai buvo į pat laiką. Šlu. Parbėgs mano žirgelis į septintus metelius. Rdm. Ei, pareis, pareis tavo dukružėlė į devintus metelius. JD 340. Aš į šeštus metus po Antano (šešeriais metais vėliau gimusi). Skr. Į tą tarpą suklupo ir parvirto. LzPR I 85. — Gerai, gerai, parvažiuavai į pat laiką... ŽemR III 362. Tik kai į trečius metus po valnesnio gyvenimo nutuko Sakalausko boba, — nutuko nežmoniškai. CvR II 328. 3. Tikslo santykių reikšmė Vakarų Lietuvos tarmėse prielinksnis į retkarčiais pavartojamas kiek kitokiems, negu literatūrinėje kalboje, tikslo (paskirties) santykiams reikšti. Kalbamoji tikslo santykių reikšmė, skirtingai nuo literatūrinės kalbos, neturi jokio ryšio su krypties reikšme. Tokiais atvejais prielinksninė konstrukcija nurodo daiktą, kuriam kas nors skiriama, panaudojama. Suovniojau visus popierius į pipirus (suvarčiau pipirams vynioti). Dr. Pinigus supirkau į žibalą. Šts. Miltus iš malūnų atims vokietis į pyliavą. Šts. Karvę atdaviau į mėsą kareiviams. Šts. Šiandien į džiovą geresnė diena. VIkv. Skurą išdirbo į nagines. Grž. Daug medžių sukūrėno į plytas. JablRR I 653. Minėtini dar atvejai, kai prielinksnis į žymi tokius pačius tikslo santykius, kaip ir literatūrinėje kalboje, tik vartojamas skirtingomis aplinkybėmis — su daiktavardžiais, reiškiančiais konkrečius daiktus. Eina bobos į šluotas, į uogas (šluotauti, uogauti). Šts. Rugius nupjovus, tuoj reiks į kviečius eiti. Skr. 4. Kiekybės santykių reikšmė Vakarų aukštaičių (rečiau kitose) tarmėse prielinksnis į pavartojamas ir kiekybės santykiams reikšti. Išskirtini du tokios vartosenos atvejai. 1) Prielinksnis į vartojamas tokia pačia reikšme, kaip ir literatūrinės kalbos prielinksnis apie. Susirinko į tūkstantį (apie t-tį, arti t-čio) žmonių. JablRR I 653. Į keturis šimtus darbadienių turiu. Jrb. Tai man buvo sesuo į keturiasdešimt davusi. VIkv. Į tris šimtus rublių sumokėjau. Rmš. Jau tur į trisdešimt metų. Gs. Sian- 114 die atėjau į penkis kilometrus. Nm. Į tris šimtus rublių sumokėjau. Rmš. Jis nei senas, nei jaunas — bus į penkiasdešimt metų. Alv. Rudžių kaime yra da nuo senovės tokios plačios lankos, bus į 300 margų. BsMt II 64. 2) Prielinksnis į vartojamas tokia pačia reikšme, kaip ir literatūrinės kalbos prielinksnis iki. Jos gelsva kaselė į pusę nepinta. Mrk. Da nenujojau į pusę kelelio. JD 57. Į pusę nugėrė ir paliko. KzR. Gerk, mano sesele, gerk mano viešnele, visą stiklelį ir į dugnelį. JD 1328. Usnys į galvos viršų užaugusios. Skr. Svirmelio dūrelės į pusę pravertos. LB 115. 5. Išskyrimo santykių reikšmė Atskirose tarmėse prielinksnis į pavartojamas vietoje literatūrinės kalbos prielinksnio iš išskyrimo santykiams reikšti. Į brolius (iš brolių) geresnis tas. J. Ei giedra, giedra ši vasarėlė į visas vasarėles. JD 569. Į visas (iš visų) ta užtikė. Skr. SANTRUMPOS29 BalčHP — V. Haufas, Pasakos, vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1956 (Skaitmens rodo puslapius). BaltPV — J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). BĮR — J. Biliūnas, Raštai, I, Vilnius, 1954 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). BsMt — J. Basanavičius, Lietuviškos pasakos, Medega lietuviškai mitologijai, Shenandoah, Pa. I dalis 1898, II dalis 1902 (Skaitmens rodo dalis ir puslapius). BsO — Ožkabalijų dainos, surinko J. Basanavičius, Shenandoah, Pa. 1902, du tomai (Skaitmens rodo dainos numerį). CvR — P. Cvirka, Raštai, I, II, V, Vilnius, 1959 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). GirRP — L. Gira, Rinktinė poezija, Kaunas, 1945. J — Литовский словарь А. Юшкевича съ толкованіемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ, выпускъ первый, том I, Санктпетербургъ, 1904. JablRR — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). JD — Lietuviškos dainos užrašytos par Antaną Juškevičę. Казань, I — 1880, II — 1881, III — 1882 (Skaitmens rodo dainos numerį). JV — Lietuviškos svodbinės dainos, užrašytos par Antaną Juškevičę ir išspausdintos par Jāną Juškevičę, Petropylė, 1883 (Skaitmens rodo dainos numerį). KlpD — Klaipėdiškių dainos, surinko Jonas Pakalniškis, išleido A. Bruožis, Vilnius, 1908 (Skaitmens rodo dainos numerį). KrèvAP — Vincas Krèvė, Apsakymai ir padavimai, Vilnius, 1955 (Skaitmens rodo puslapius). KrèvP — Vincas Krèvė, Dainavos šalies senų žmonių padavimai, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo puslapius). 29 Vietovardžiai trumpinami taip pat, kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. 8* 115 LB — Litauische Volkslieder und Märchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammelt von A. Leskien und K. Brugman, Strassburg, 1882 (Skaitmens rodo puslapius). LzPR — Lazdynų Pelėda, Raštai, I, II, Vilnius, 1954 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). MiežBP — Eduardas Mieželaitis, Broliška poema, Vilnius, 1954 (Skaitmens rodo puslapius). Myk-PutS — V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). NS — Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje. A. R. Niemi ir A. Sabaliausko surinktos, Annales Academiae scientiarum Fennicae, Ser. B., Tom VI, 1911 (Skaitmens rodo dainos numerį). PP — Pasakos apie paukščius, Žemaitische Tierfabeln, Text, Wörterverzeichnis und Übersetzung herausgegeben von Hugo Scheu... und Alexander Kurschat..., Heidelberg, 1913 (Skaitmens rodo puslapius). RŽ — Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948 (Skaitmens rodo puslapius). SimonP — I. Simonait y tė, Pikčiurnienė, Vilnius, 1955 (Skaitmens rodo puslapius). SNėrR — Salomėja Nėris, Raštai, I, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). SruogR — B. Sruoga, Raštai, III, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). ŠRagR — Šatrijos Ragana, Raštai, IV, Kaunas, 1928 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). T — Tiesa, LKP CK LTSR Aukšč. Tarybos prezidiumo ir Ministrų Tarybos organas (Skaitmens rodo metus ir numerius). TDr — Tautosakos darbai, VII, Kaunas, 1940 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). TilvU — Tilvytis Teofilis, Usnynė, Vilnius, 1949 (Skaitmens rodo puslapius). VaižgRR — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). VenclGD — A. Venclova, Gimimo diena, Vilnius, 1959 (Skaitmens rodo puslapius). VienIMA — A. Vienuolis, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1957 (Skaitmens rodo puslapius). VienR — A. Vienuolis, Raštai, V, Vilnius, 1954 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). ŽemR — Žemaitė, Raštai, III, Vilnius, 1956 (Skaitmens rodo tomus ir puslapius). ЗНАЧЕНИЯ И УПОТРЕБЛЕНИЕ ПРЕДЛОГА į В СОВРЕМЕННОМ ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ Э. ВАЛЮЛИТЕ Резюме Предлог литовского литературного языка į в диалектах имеет следующие варианты: įn, int, ing(i), ink, inš. В назначении предлога į также употребляется предлог ant со своим вариантом an. В литовском литературном языке предлог į обозначает различные отношения: пространственные, целевые, транспрессивные, временные и сравнительные. 116 В пределах пространственных отношений выделяются три значения: 1) значение направления внутрь чего-нибудь раскрывается в словосочетаниях, в которых в качестве зависимого члена выступают слова со значением места или конкретного предмета, а в качестве главного члена — слова, обозначающие движение, напр.: bėgti į mišką — побежать в лес, įkalti į sieną — вбить в стену, stūgnioti į popierių — завернуть в бумагу; 2) значение направления в какую-нибудь сторону выявляется в словосочетаниях, в которых в роли зависимого члена выступают слова, обозначающие обобщенные пространственные понятия или какой-нибудь ориентир в пространстве, а в роли главного — слова со значением движения, напр.: eiti į pietus — идти на юг, pasukti į kairę — повернуть налево, žingsniuoti į priešą — шагать на врага, važiuoti į miško pusę — ехать в сторону леса; 3) значение направления на какой-нибудь предмет вплоть до соприкосновения с ним раскрывается в словосочетаниях, в которых в качестве главного члена выступают слова со значением удара, соприкосновения, а в качестве зависимого — слова, обозначающие конкретные предметы, напр.: belsti į langą — стучать в окно, šerti į galvą — ударить в голову, atsimušti į sieną — стукнуться о стену. Целевые отношения предлог į выражает в словосочетаниях, в которых в роли зависимого члена выступают слова, обозначающие действия, события, случаи, а в роли главного — слова со значением движения, напр.: ateiti į susirinkimą — прибыть на собрание, pakviesti į koncertą — пригласить на концерт. Трансгрессивные отношения выражаются в словосочетаниях, в которых в качестве главного члена выступают слова, обозначающие какое-нибудь изменение состояния, а в качестве зависимого члена — слова, обозначающие результат этого изменения, напр.: sudraskyti į gabalus — разорвать в куски, surinkti į krūvą — собрать в кучу, išrinkti į pirmininkus — выбрать в председатели. Временные отношения предлог į выражает в словосочетаниях, в которых в роли зависимого члена выступают слова, называющие определенные отрезки времени, напр.: времена года, части суток: ateiti į vakarą — прийти под вечер, susirgti į rudenį — заболеть к осени. Сравнительные отношения предлог į обозначает в словосочетаниях, в которых в роли главного члена выступают слова со значением подобия, сходства: panašus į tėvą — похож на отца. Предлог į со своими вариантами в некоторых диалектах выражает отношения, отличающиеся от литературного языка. Этот предлог употребляется для выражения пространственных отношений, которые в литературном языке обычно выражаются предлогами: предлогом pas, напр.: ateiti į tėvą — прийти к отцу; предлогом link, напр.: eiti į mišką — идти в сторону леса; предлогом prie, напр.: prieiti į langą — подойти к окну, glaustis į sieną — прислониться к стене; инессивом — местным падежом, напр.: gyventi į miestą — жить в городе. Предлог į со значением времени в диалектах употребляется в таких случаях: в значении предлога литературного языка per, напр.: padaryti į keturias savaites — сделать за четыре недели, ateiti du kartus į dieną — прийти два раза в день; в значении винительного и творительного времени литературного языка, напр.: ateiti į trečią dieną — прийти на третий день, pavāžiuoti į pat laiką — приехать вовремя. Предлог į употребляется для выражения назначения, напр.: atidūoti karvę į mėsą — отдать корову на мясо. Предлог į употребляется в количественном значении в соответствии с предлогами литературного языка apie и iki, напр.: sumokėti į tris šimtus rublių — заплатить около триста рублей, išgerti į dugną — выпить до дна (стакана). Изредка предлог į употребляется для выражения выделительных отношений и соответствует предлогу литературного языка iš: geresis į brolius — лучший из братьев. 117