Vienaskaitos kilmininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais „-(i)o“, „-(i)os“, „-ės“ dabartinėje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LEI E.T-U V O 5 TSR MOKSLUY AKADEMIIJA VIENASKAITOS KILMININKO PRIEVEIKSMEJIMAS IR PRIEVEIKSMIAI SU FORMANTAIS -(i)o, -(i)os, -és DABARTINEJE LIETUVIŲ KALBOJE K. ULVYDAS Išskyrus prielinksnines konstrukcijas, suprieveiksméjusio vienaskaitos kilmininko pavyzdžių, išlaikiusių aiškią, neabejotiną linksnio galūnę, dabartinėje lietuvių kalboje palyginti nedaug teturime. Jau iš to galima daryti išvadą, kad šis linksnis, bent tais atvejais, kai vartojamas be prielinksnių, nerodo ryškesnių tendencijų prieveiksmėti. Ir J. Endzelynas nei savo „Latviešu valodas gramatika“, nei „Baltu valodu skanas un formas“, kalbėdamas apie linksninius prieveiksmius, neiškelia nė vieno suprieveiksmėjusio išlaikytos galūnės kilmininko pavyzdžio lietuvių kalboje. Tik K. Būga, recenzuodamas A. Leskino „Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Worterbuch“ (Heidelberg, 1919), pastebi: ,,Prieveiksmyje namon ieškoti galininko drauge su Leskinu mes negalime, nes tuomet būtų naman (<*naman-+na). Namon bus kilęs iš kilmininko namé (:namėo-pi). Galūnė -n bus pridėta nusižiūrėjus į laukan. Lytį namon aš tepažįstu tiktai iš raštų, gyvojoje kalboje teesmi girdėjęs vien tiktai namo ir (Marcinkonyse) namėpi“!. Ypač negausu vienaskaitos kilmininkiniy prieveiksmių (žinoma, išskyrus prielinksnines konstrukcijas) dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. Tačiau to negalima pasakyti apie senųjų raštų kalbą, o ypač apie atskiras tarmes — gyvąją liaudies šnekamąją kalbą. Tarmėse suprieveiksmėjusių kilmininko formy vartojama kur kas daugiau, negu vardininko. Tiesa, čia kartais nepaprastai sunku, net neįmanoma išaiškinti, ar turimas tiesiogiai suprieveiksmėjęs kilmininkas, ar analoginis darinys, bet šiaipjau vienaskaitos kilmininko galūnę išlaikiusių prieveiksmių esti įvairių: daiktavardinių, būdvardinių, skaitvardinių ir net dalyvinių; a, ia, o, io ir net iu kamienų; paprastų, priešdėlinių, dvikamienių ir net tokių, kurie yra sudaryti iš ištisų žodžių junginių. Iš jų dažniau pasitaiko a, ia, o ir io kamienų prieveiksmiai. Labai retas iu kamienas. Kitų kamienų vardažodinių prieveiksmių čia, galima sakyti, nepasitaiko. "K. Būga, Kalba ir senovė, I d., Kaunas, 1922, p. 160. a kamienas: greito „greitai“ Lkm, RS, OG 422 (Greito bėk namo. Sv. Greito kojas raito (greit bėga). Ds, Sv), gvolto sl. (Gvolto rėkia. Sv. Plg. le. gwaltu wotač „šauktis pagalbos“), jauno (sc mėnesio) „esant jaunam mėnesiui“ OG 419, kromo sl. ,uZsidéjus ant nugaros“ (Aš ji da kromo nešiojau. Sv), piésto „piestu“ (Arklys piėsto stoja. Sv, Skp), plozo sl. „visu ūgiu išsitiesus“ (Jis ant žolės guli plozo. Kp. Guli purvynėj plozo. An. Plg. le. ptazem tos pačios reikšmės), ryto „rytą, ryte“ OG 419 (Ryto išginiau aš kėltavas. Bien. Ryto miestan išvažiavau. Sv. Ryto šalnos būta. Bien. Anas jau vakar ryto išėjo. Sv. Anksti ryto atsikėliau. ib), vakaro „vakare“ OG 419, Dglš (Vakaro ateik į mane. Bien. Plg. prieveiksminius junginius: rytėj vakaro Sv, vėlai vakaro ib, anksti vakaro ib), zovado sl. „šuoliais“ Sv, išgryto? „iš ryto“ (Nesivėluok, ateik anksti, išgryto. Alv. Jis išvedė arklius išgryto ant lauko. Lp), išilgo ,,isilgai“ Sdk, išvientaro „be perstojo, nuolatos“ (/švientaro bėga ir bėga kaip pasiutęs. Arm. Jis išvientaro baras ir baras. Asv), palengvėliūko „palengvėliais“ (Tik tykiai, tykiai, palengvėliuko: vaikų nenubudinkit. Sv), palengviūko „t. p.“ ib, palefigvo „palengva, tyliai“ Sv, Ds, Kp (Pasakyk jam palengvo, kad kiti negirdėtų. Pnm. Plg. Vaižganto raštų kalboje vartojamą prieveiksmį palengvo ta pačia reikšme.), patykiuko „t. p.“ Ds, patško „ramiai, tyliai, pamažu“ (Per lieptą eik patyko. ib. Šneka patyko. Sv), patyliūko „t. p.“ (Patyliūko, patyliūko ir priėjo. ib), aukštikaūpo „aukščiau kaupo“ Gmž, dvisėdo „dviem sėdint (ant vieno arklio)“ Skp, Slm (Ant dveigio nejokit dvisėdo. Kp), naktigulto „miegot, nakvot“ (Natigulto atėjau. Pl), noėsiariko „nosimi rakdamas žemę, strimagalviais“ (Kur leki nosiariko — da sprandą nusisuksi? Lkm), sausdgrido „sausai“ (Užvalgo sausagrūdo duonos ir dirba visgdien. Vik), trilapo „pusiau risčia, pusiau šuoliais“ (Mūsų bėriokas bėga trilapo. Ds). ia kamien as: kūlio „kūliais, kūlverčiais“ Slm (Einam nuo Rriaušio kūlio virstų. Kp. Ar tu nebijotum virsti nuo kapų kalno kalio? Ds), namelio „namo, namučio“ rš, namytužėlio „t. p.“ JD 724, namolėlio „t. p.“ Lnkv, namolio „t. p.“ Brž, namūlio „t. p.“ Kp (Prikrovęs brandžių mieželių, parvešiu namulio sausu keleliu. Str), risčio „risčia“ Kp (rysčio „t. p.“ Sv: Nuvažiavo rysčio. ib), šuolio „šuoliais“ (Aš jau moku šuolio jot. Slm. Prieš kalną šuolio, pakalnėn — nė žingsnio (balana kai dega). Kp), zimblio „kad zimbtų“ (Paleidžiau akmenį zimblio, tai kad zimbė. Ds), žingsnio „žingsniu, žingine“ Ds, išlydžio „be perstojimo, nuolat, tolydžio“ (Išlydžio dirbkit. Prk. Mergaitė jau per aštuonias dienas išlydžio mieganti. prš), palengvėlio „pamažu, palengvėliais“ Pnm, Kp, Sv (Eik palengvėlio ir nueisi miestan. Ds), palengvėliūko „t. p.“ Sv, pamažėlio „t. p.“ Ds (I$ tykėlio, pamažėlio stiklelį ik dugni. (d.) Kls. Žemė iš lengvėlio džiūsta ir pamažėlio šyla nuo saulės. rš), patykėlio „t. p.“ (Patykėlio kolei nuvažiuosma, ir bus diena. Ds), patykio „t. p.“ ib, basamindžio „be kojinių ar be autų įsispyrus į batus“ (/tokia spraguma — ? Prielinksnis iš paprastai rašomas skyrium net suprieveiksmėjusiose konstrukcijose (plg. iš lėto, iš lengvo, iš aukšto ir t. t.). Tačiau kartais jis tiek susilieja su sustabarėjusia linksnio: forma, kad jokiu būdu negalima būtų rašyti skyrium. 12 net tvoros pykši, o tu basamindžio apsiavęs eini kulti. Arm), dvieraičio „dvisėda“ (Abu jojo dvieraičio. rš), kiaūliarisčio „kiaulės risčia“ Sv (Ot bėga arkliokas kiauliariscio. Užp. Tik jau kiaūliarisčio bėgdamas nepagauk arklio. Vžns), tapėdžio „iš paskos, įkandin“ (Tapėdžio tuoj paskui mane ir atsivijo. Upn), tolydžio „tuojau; dažnai, visada, nuolat“ Lp, Kps, Vikv, rš (Kai parvažiuodavo per vakacijas, tai tolydZio ateidavo pas mus. Gs. Jis sveikatos visai neturi — tolydZio serga ir serga. Brt. Eiti buvo sunku, kojos tolydžio klimpo į gilų, patižusį sniegą, permirkusiuose batuose klerksėjo vanduo. BltšR 70. Plg. topalydžio „t. p.“ dz). o kamienas: bégtinés „bėgte, bėgtinai“ rš (Bėk bėgtinos, kad tik būtų greičiau! Sl), duotinos „duote, duotinai“ (Duotinos įdavė, as nevogiau. Trk), oratos hibr. „šaukte, rėkte, pagalbos!“ Vrn, Smn, Žin, Aly, Dkš, Bd, Klvr, Sn, Mrk, Knv (Domarko namai degė — visi oratos šaukė. Sint. Kaip jam dantį traukė, jis ératos rėkė. LS. Plg. le. ratowač „gelbėti“, ratunek „pagalba“, ratunku! „pagalbos!“), pėstos „pėsčiom“ (Nuvėjo miestelin pėstos. Pg), senybos „seniau, senais laikais“ (Kai būdo senybos (Kaip būdavo senais laikais). OG 419), skersés „skersai“ (Skersos šniūrą traukt. Ds), šautinos „šaute, šautinai“ (Šautinos nušavo. KlvrZ), šliurptinos „šliurpte (verkte), šliurptinai“ Sts, visuotinos „visi, bendrom“ J, intimpos „įtemptai, be paliovos“ (Padirbėk intimpos visą dieną, tai pamatysi. Ds), išilgos „įišilgai“ (Nugi žiūrau — guli išilgos purvynan. Lp), ištisos „ištisai, be pertraukos“ Llkz, užuolankos ,uzuolanka, aplink“ (Užbėk užuolankos ir pagausi. Paj), sausakimšos „sausakimšai“ (Priėjo žmonių sausakimšos. Ds), taviendtos (=tuovienatos?) „nuolat“ (Jis taviendtos rūko ir rūko. Lnkv), tuoįtampos „be sustojimo, be pertrūkio“ (Kaip pradėjo varyti rugius per mašiną, tuojtampés ir išvarė. Up), tuoįtimpos „t. p.“ Skrd, Šv (plg. tuo intimpos DP 296), visaplatés „visu platumu, ištisai“ Ssk (Kad pradėjo visaplatos bitys lįsti, kad nieko nebegali padaryti. Grz. Pamatėm, kad namas jau visaplatss bedeggs. Jis taško pinigus visaplatos. Kair. Jei jis taip visados leis gyvuolius visaplatos, tai bematant viską numins. Lnkv. Užtat pamažu sužinoję žmonės mano darbus, visaplatos ėmė peikti ir rodyti pirštais. LzP). io kamienas: risčios „risčia“ Ds (Tokiam šlapiam kely risčios nepavažiuosi. Er), nežinios „nežinia“ Lkm, pamažėlios „t. p.“ ib, dviraičios „dviem sėdint (ant vieno arklio)“ (Tėvas su berniuku dviraičios iSjojo į ganyklą. Sdk), galvatrūkčios „labai greitai, smarkiai“ (Vaikas galvatrūkčios išlėkė. Vad. Atlekia galvatrūkčios. Ds), kūliavirsčios „kūlvartomis“ (Kūliavirsčios nurūko (katinas) per laukus. Ut), tapradžios (=tuopradžios?) „tuo pradėjimu, nuolat“ (TapradZiés neklauso, kad ir — sakai. Grž. Plg. Pulkai vaisko traukia tuopradžios iš vienos vietos į kitą. TZ VII 338), vienavalios „be perstojo, be pertrūkio“ (Tai vaikelis — visą naktelę rėkė ir rėkė vienavalids. Smn. Ko čia šmdužioji (landai) vienavalios per duris? Kt). iu kamieno pavyzdžiu gali eiti folydZiaus „tuojau“ K I 449, II 166, 190, 317, „kartu“ ib I 551 (plg. taip pat tuolydziaus „tuojau“ Sdr). 13 Pagaliau reikia iškelti čia ir vieną kitą labai individualų darinį: greitosios „greitai, skubiai“ (Greitosios susirinko. OG 423), greitūjos „t. p.“ (Ana tik greitūjos apsivilko. Rš), istosaficio (<iš to sančio) „iš to, kas yra, ką turi“ (Įpilk pieno iStosaficio. Ktk. Jau kam, kam, o pavargėliui duok ištosančio. ib). Visų čia duotųjų prieveiksmių pagrindinės reikSmes turėtoja — šaknis dažniausiai yra daiktavardinė ar būdvardinė. Vadinasi, iš visų kalbos dalių daugiau yra prieveiksmėjęs ir prieveiksmėja daiktavardžio ir būdvardžio vienaskaitos kilmininkas. Be to, čia pasitaiko ir veiksmažodinių (tikriau sakant, dalyvinių) prieveiksmių ir tiktai vienas kitas skaitvardinis (išvientaro, plg. afitaras, kur skiriama priesaga -tara-, esanti ir žodžiuose kataras, pastaras). Tačiau reikia pasakyti, kad lietuvių kalboje ne vien daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio ar dalyvio kilmininkas gali suprieveiksmėti. Galima įžiūrėti ir įvardžio vienaskaitos kilmininko kai kurių prieveiksmėjimo tendencijų. Tiesa, jos dabartinėje kalboje labai silpnos, o dauguma įvardžių jų visai nerodo. Iš visų įvardžių vienaskaitos kilmininkų kiek ryškiau lietuvių kalbos istorijoje yra prieveiksmėję tik įvardžių kas ir tas kilmininkai ko, £0. Iš jų paprastai tik pirmasis gali išvirsti prieveiksmiu ir pats vienas eidamas, t. y. be prielinksnių ir kitų žodžių. Šiaipjau dažniausiais atvejais jvardžių kas ir tas kilmininkai sudaro sudurtinius prieveiksmius kartu su kitais žodžiais žodeliais, o ypač su prielinksniu dėl (dėl), stovinčiu prieš ir po tų kilmininkų, pvz.: k6 „kurių galų, kodėl, dėlko“ (Ko tu čia atėjai? rš. Ko čia dabar puldinėji prieš vyrą! Slv. Ko vakar neatėjai? Up. Ko tu toks nuliūdęs? rš. Ko aš žaliuosiu, ko linksmas būsiu, žada mane Rirsti. d.), kodėl „dėlko, dėl kurios priežasties“ (Kodėl nelaistai žaliųjų rūtelių? d. Plg. senųjų raštų kodrin „t. p.“), déké (<dėlko) „t. p.“ End, dėlgiko „kodėlgi“ XVIII—XIX amž. rš, délké „kodėl“ Rdm, Als, Jb, delko „t. p.“ Vrb, dėlkogi „kodėlgi“ P, delkogi „t. p.“ Rdm, kažin ko „kažin kodėl“ (Man kažin ko pusiau nujėmė, gal jau reiks sirgt. Slm), mūžko „beveik“ Pc, niėko „pusėtinai, gana gerai“ (Jie niėko pragyvena. Jnšk), todėleigi „todėlgi“ srš, todėlios „todėl“ Grž, antato „tam“ (Jis antato stovi. Pn), benet6 „beveik, netoli to“ (Pasitaiko beneté kai kada ir susibarti. Nmn), dėlgito „dėltogi“ srš, dėligto „t. p.“ DP 286, dėlto „todėl“ Kt, VnIP 16, Alv, Rm, Vvr, delté „t. p.“ Rdm, Ds, dėltogi „todėlgi“ BsP III 38, deltogi „t. p.“ Rdm. Kartu reikia čia paminėti ir tai, kad veikiausiai sustabarėjusiu kilmininku laikytina ir lytis tiekos (plg. tiekas, -a) (Tiekos (tiek) jau nuvėjau, tai reikia ir pas jį ažeit. Grv. Tiek tiekos (tiek to), einu gult. Pg. Su tuo miegu tiek tiekos! ib). + Kaip rodo pavyzdžiai, kilmininko linksnis tegali prieveiksmėti, eidamas aplinkybių funkcijas. Aplinkybinė funkcija yra būtina sąlyga linksniuojamo žodžio kilmininkui pereiti į prieveiksmį. Iš visų aukščiau duotųjų pavyzdžių daugiausia yra būdo prieveiksmiy. Vadinasi, kai tiktai kilmininko linksnis tam tikrame kontekste pradeda eiti būdo aplinkybe, jis pamažu ima artėti prie prieveiksmio. Įdomu tai, kad šio morfologinio 14 tipo būdo prieveiksmiai pasižymi didesniu adverbializacijos laipsniu už laiko ar vietos prieveiksmius. Įvardžių kas ir tas kilmininkai yra suprieveiksmėję daugiausia priežasties reikšme. : Palyginti menka kilmininko linksnio (vartojamo be prielinksniy) tendencija prieveiksméti paaiškinama ne tik jo stipria objektine reikšme ir nelinkimu eiti aplinkybémis, bet ir tuo, kad aplinkybinius santykius kalboje daugiau linkstama reikšti prielinksninémis kilmininko konstrukcijomis. Prielinksnių ir kilmininkų konstrukcijos pasižymi nepaprastu paplitimu. Kai kurie kilmininkai, nuolat vartojami su prielinksniu aplinkybės reikšme, stabarėja ir stabarėdami kartu su prielinksniu pereina į prieveiksmį. Stabarėjimo ir prieveiksmėjimo procesą čia palengvina ir pagreitina prielinksninės konstrukcijos pagrindinio dėmens — paties kilmininko leksinė reikšmė: paprastai labiau linkę prieveiksmėti bendresnės, abstraktesnės reikšmės žodžiai, jau pačiu savo turiniu susiję ypač su būdo, vietos ar laiko reikšmėmis. Greičiau prieveiksmėja ir tokios prielinksninés konstrukcijos, kurios įgyja labiau apibendrintą perkeltinę frazeologinio junginio reikšmę, nors paties jų pagrindinio žodžio reikšmė, paėmus skyrium, ir yra visai konkreti. Iš visų suprieveiksmėjusių ar bent prie prieveiksmių priartėjusių čia kalbamojo tipo konstrukcijų išsiskiria prielinksnio iš ir kilmininko konstrukcijos. Jų turime žymiai daugiau, negu kitų prielinksnių ir kilmininko konstrukcijų. Tad su jomis pirmiausia ir susipažinkime. Šių konstrukcijų pagrindiniais dėmenimis eina a) a, ia, 0, io, ė, i, u ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai, b) dažniausiai substantyvuoti a, ia, o, io, ė kamienų ir įvardžiuotiniai būdvardžiai, c) vienas kitas skaitvardis, įvardis ar net dalyvis. a) Prielinksnis iš ir daiktavardžio kilmininkas a kamienas: iš ddikto „kartu, iš vieno“ (Mes visi iš daikto valgome. Yl), iš juoko „juokais“ (Iš juoko, jau ir įsimylėjau. Ds), iš kūklo „iš paskutiniųjų“ Kp (O anas ginas iš kaklo. Ob), iš kalno Trgn, Rgv, GGuzKIt 455 (veikiausiai vertinys iš lenkų kalbos, plg. z gory) „iš anks- to“ (Iš kalno tau sakau. Ktk. Prižadėjo iš kalno sumokėti. Sdb. Jau pusę pinigų iš kalno paėmė. Dgl. Sumokėk iš kalno, tai tada gausi. Pl. Pinigus iš kalno sumokėjau. VnlP 303), iš kafto „vienu kartu, staiga“ (Jei arklys iš karto gerai nepajema, tai paskui sunku beprisivyt. Ds. Ben po dešimtį gabanų iš kafto (žirnių) žardan paduoda. Sl. Čia iš karto pamačiau, kad buvau teisingai nujautes. BltšR 43), „pradžioje“ (Iš karto jis net nemokėjo paklausti brolio, nusakyti tiksliai, kas jam rūpi. GGuzKIT 784), iš laiko „iš anksto“ (Iš laiko šluotvirbių pasirūpinau. Krtn. Iš laiko pasidaryk, tai paskiau nereiks. Gž), „pirm laiko, per anksti“ (Kas iš laiko džiaugias, tas pas- 15 kiau verks. Jnš), iš laūko „iš lauko pusės“ (Iš laūko namas lentomis apmuštas. Likž), iš matymo „pagal išorę“ (Aš jį iš matymo pažįstu. Alk), iš mūžūmo „iš mažens“ (I§ mazamo jis toks pablendęs (pabalęs) buvo. Jnšk), iš oro „iš paviršiaus, iš išvaizdos, iš lauko pusės“ (/š oro nieko nematyti (ar nėščia, ar ne). Rgv. Prie kitų durų iš oro vis dar ėjo ginfai. VnIP 144), iš ryto „rytą“ Llkž, iš vakaro „vakare“ (Margis iš vakaro loja, o daugiau miega per naktį. Pe). ia kamienas: iš afčio (:aftis, aféio „artumas“ SD 15, Srv, Skr) „iš arti“ (Iš arčio šavo kiškį, ir tai neažšavo. Prng), iš kėlio „nepakeliui“ (Jis man iš kélio. Kdn. Pamislijes, labai iš kélio, ir nebeažėjęs. Ds), iš priekio „iš anksto“ (Iš priekio moka. Sv), iš rūdenio „rudenį“ (Šalnos iš rudenio želmenis gadino. Jnšk), iš sykio „vienu kartu“ Sd, „pradžioje“ (Reikėjo iš sykio taip sakyti. Llkž), iš tolio „iš toli, iš tolo“ (Ar iš tolio tas svečias? Grž. Ugnį iš tolio matyti. OsG. Ir atvažiavo iš tolio bernelis. RD 119), iš nejūčio „iš nejūčių“ (Užpuolė zuikelį iš nejūčio ir sudraskė. Uzv), iš paskubio „iš greitųjų, skubinant“ (I/š paskubio apsiriko. ps.). ‘ o kamienas: iš didumds „paviršutiniškai, šiek tiek“ (Visų obuolių nekrésim, tik iš didumos. Lš), iš galvos „atmintinai“ (Ar visa knyga reikia iš galvos mokėti? Ds. Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus. Dn), iš mažienos „iš mažens“ (iš mažienos kojos prijunkę prie rugienos. Pls. Iš mažienos jau jo toks žugimimas (prigimtis, būdas). Rod), iš tiėsos „iš tiesų, iš tikrųjų“ R 155, K (Iš tiesos bylau jumus. BP I 15. Iž tiesos gailėkitės, DP 12. Iž tiėsos numirė. DP 459), iš paskos (iš paskos Kp) „įkandin, paskui, užpakaly“ (Aš važiavau pirma, o jis iš paskos. Ll. Iš paskos sekė. Gri. Ir motina iš paskos atėjo. Pc. Paveizėk, ben atvažiuoj kas iš paskos. Lkv. — Ar dar toli iki Sabalio lentpiūvės? — paklausė Mykolas žmogų, kuris sušilęs ir susikūprinęs stūmė iš paskos pabėgių prikrautas vežėčias ir vis nuokséjo savo kuiną. VnlP 94. — Tui, tui! Ulia-lia-lia! — suklego vaikai, puldami iš paskos ir stengdamiesi pralenkti viens kitą. BItSR 186. Tik nebiit nuošaly, tik iš paskos nepasilikt! GGuzKIt 674), iš pažiūros „iš išvaizdos“ (Iš pažiūros gražus arklys. Likž). io kamienas: iš apačios „nuo žemės, iš žemai“ (Duok iš apačios, tai nereikia per pėdus lipt. Vad), „iš pačių darbo žmonių gelmių, iš plačiųjų masių pusės“ (Vystyti savikritiką ir ypač kritiką iš apačios. tsp), iš po apačiūs „nuo žemės, iš žemai“ (Dabar kuliam iš po apačios (pačias javų apačias). Jnšk), iš eilios „iš eilės, paeiliui“ rš, iš mažumenios „iš mažens“ TŽ VII 321, iš nežinios „iš nežinojimo“ XVI amž. rš, XIX amž. rš, iš pradžios „pradžioje, pirmiausia; iš karto“; iš prieščios „iš priekio, iš priešakio“ (Pirkia iš prieščios gražiai aptvarkyta. Knv), iš valios Vs, Mrs, Vj, Ds „pamažu, iš lėto, palengva“ (Eik iš valios, kad nepailstum. Alk. Jis viską iš valios dirba. Lš. Akėdamas arklių nevyk smarkiai, tegul eina iš valios. Kps. Iš valios ark. Ūd. Per tiltą reikia važiuoti iš valios. Lp), „savo noru“ (Grįžčia, jau grįžčia atgal pas tėvelį, kurio iš valios apleidau namelį. (d.) Plv). 16 ė kamienas: iš atidės „atidžiai“ (Is atidés pradėkit galvoti, ir matysit, kad taip yra. rš), iš mažatvės „iš mažens“ Grž, iš maženėlės „t. p.“ J, iš mažentės „t. p.“ Ut, iš mažienėlės „t. p.“ (Iš mažienėlės jie taip vargiai užauginti. Brt), iš mažystės „t. p.“ Als, iš mažumėlės „t. p.“ (Iš mažumėlės be motinėlės papratus vargti didį vargelį. (d.) Ds), iš mažumės „t. p.“ Sd, Slap, Srv, Kdn, Grž, Svn, Žž, Ktv, Mrs (/š mažumės ji buvo gražesnė, dabar kažin ko suprastėjo. Slm), iš mažuntėlės „t. p.“ Prng, iš mažuntės „t. p.“ Vj, iš mažuomenės „t. p.“ Ds, iš mažūomės Grž (iš mažuomės Ad) „t. p.“, iš mažuominės „t. p.“ Dglš, iš mažuotės „t. p.“ (Jau jis iš mažuotės taip šneka (Sveplas). Slk), iš pusės „pusiau vaisiais dalijantis“ Kp (Viską dirbsime iš pusės. Kbr. Tada pelė su žvirbliu iš pusės kviečius sėjo. (ps.) rš: Kad bus pinigai iš pusės, tai pasakysiu, kur yra padėti. M1), iš teisybės „iš tiesų“ (— Tai jau iš teisybės — nešnekėtum, Palioni, kad taip nušneki! GGuzKIt 414), iš valės „savo noru, savo valia“ ž., iš nevūlės „ne savo noru, ne savo valia“ ib. i kamienas: iš akiés „nelabai taikant, apytikriai“ (/š akiés šau- (: aftis, -ies K) „iš arti, iš arto“, iš ausiės „be gaidų, iš klausos“ (Gieda iš ausiės. Jb), iš daliés „ne visai pilnai“ (Tatai parodo iš daliés ir duotieji pavyzdžiai. Jb. Iš daliės teisybė, iš daliės ne. Grg. lie iš daliės būrai, iš daliės žvejai. K II 226. Na, ir aš iš dalies, su rezervais, su jumis Sutinku. VnlP 212. Dabar gi tą kančią iš dalies jis patyrė pats. ib 358), iš pat mažinties „iš pat mažens“ Slk, iš mažuntiės „iš mažens“ Lkm, Tvr, iš peties „smarkiai, uoliai“ (Rugius visi sustoję iš petiés kerta. Grz. Cukrinių runkelių augintojai pasidarbavo iš peties. tsp. Tad nors pašnibždom, bet liejo tulžį iš peties ir atkišę delną tikrino, ar ne į kerdžiaus pusę neša vėjas. BltšR 49), iš šaliės „iš pašalio, iš šono, iš kitų“ (Juk girdam iš Saliés, kad visi iš ano juokiasi. Sint. Taip atrodė tik žiūrint iš šalies. VnlP 23), „į šalį, į šoną“ (Kliša karvė — iš šalies koją met. ž.), iš pašaliės „iš šono, iš pašalio, netiesiai“ (/š pašaliės šneka. Lp. Iš pašaliės žiūrėti. Gs). u kamienas: iš vidaūs „viduje, iš vidinės pusės“ (Dar klaikiau atrodė tie dideli pastatai iš vidaus. VnlP 6. Kai kvépavo, regéjos, kad įkaitinta geležimi degina jam krūtinę iš vidaus. ib 393), iš viršaūs „išorėje, iS aukštai“ (Dantis buvo kiauras iš viršaus. Llkž. Iš viršaus žemsiurbės nedidukės, lyg plunksnų dėžutės. rš), iš paskaus „užpakalyje, paskui, įkandin“ (Vilkos iš paskaus kaip uodega. 7g). -— Priebalsinis kamienas: iš mažeiis „iš mažų dienų“ (Jau jis iš mažens buvo toks priešgina. Jrk. Toks jis ir iš mažens buvo. Jb. Iš mažens ji tokia perdžiūvus. Jrb. Iš mažens jau man išrašė žaibai širdy skausmus. LGR I 137), iš mažumens „t. p.“ (Iš mažumens buvo lepinami. Lnkv). Savaime aišku, kad ne visos duotosios prielinksnio iš ir daiktavardžio kilmininko konstrukcijos yra vienodu laipsniu suprieveiksmėjusios. Jų suprieveiksmėjimo laipsnį ypač sunku nustatyti todėl, kad beveik visų = ty konstrukcijų pagrindinio dėmens — daiktavardžio (išskyrus gal tiktai 2. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 17 LK A Big iOTE" iš paskos, iš pašaliės, iš paskaus, iš mažens) vartojami ir visi kiti linksniai, tiesa, ne su vienodu intensyvumu. Be to, daugumą tų pagrindinių dėmenų slegia bent dalelė objektinės reikšmės, kuri taip būdinga kilmininkui ir kuri kaip tik sulaiko jį nuo prieveiksmėjimo. Tačiau aplinkybinė funkcija ir pagrindinio dėmens jau anksčiau minėtieji leksinės reikšmės ypatumai, juo reiškiamos sąvokos glaudus ryšys su apibendrintomis būdo, laiko ir vietos-erdvės reikšmėmis blukina kilmininko objektinę reikšmę ir lenkia jį šiuo atveju kartu su prielinksniu į prieveiksmio kategoriją. Dažniausios šitaip kilusių prieveiksmių reikšmės yra laiko, vietos-erdvės ir būdo. Kitų reikšmių (pvz.: priežasties, tikslo) beveik nėra. Analoginių darinių čia taip pat beveik nepasitaiko. Vadinasi, duotieji pavyzdžiai — tai vis tiesiogiai sustabarėjusios ar stabarėjančios prielinksnio iš ir daiktavardžio kilmininko konstrukcijos. Jeigu šaliaėįprasčiausio prieveiksmio iš mažefis (bent mano turimais duomenimis) kalboje vartojama daugiau kaip 20 tos pačios šaknies variantų ta pačia ar kiek kitokia reikšme, tai toji aplinkybė paaiškinama ne tik tarminiu susiskaidymu, bet dažnai ir kalbos stiliaus, jos ritmo sumetimais (plg. emocinę kalbą, dainų kalbą ir emocionaliai nenuspalvintą kalbą). b) Prielinksnis iš ir būdvardžio kilmininkas a kamienas: iš afiksto „pirma laiko, anksčiau“ Krtn, Dkš (/š afiksto nieko nežinau. Ds. Aš tau pranešiu iš anksto. Dkš. Būčiau iš afiksto žinojęs, kad būčiau buvęs laukiamas. Šd. Jis iš anksto sumokėjo už visą mėnesį. GGuzKIt 661. Skubėjo apsipirkti iš anksto. VnIP 142), iš duk$to „išdidžiai, paniekinamai“ (Buožė žiūria į valstietį iš aukšto. Jrb. Dėl ko iki šiol žiūrėjai ant mūsų triūso iš aukšto? Kd), „pirma laiko, anksčiau“ Jb, Skr, iš afto „iš arti, iš čia pat“ S, Pl, iš dyko „neturint ką veikti“ Ds (/š dyko vaikai nebežino ko daryt. Slm), iš jūuno „nuo jaunų dienų“ (/š jduno to nedariau. Ldv), ne iš gėro „būtinai, verkiant prireikus“ (Ne iš gero tą dantį ištraukė. Pc. Žinoma, kad ne iš gero taip darė. Jb), iš lengvo (iž lefigvo DP 254) „palengva“ Er, Rgv, Sd, Lp, SD 272 (Iš lengvo ir nueisim, kol sutems. Slap. Abidvi iš lengvo ir atneštė. Pl. Eik iš lefigvo ir nepailsi. Kps. Jie dirba iš lengvo. Jb), iš lėno „lėtai pamažu“ Grž, Ps (/š lėno pučiant, (švilpa) išduoda drūtą balsą. LT II 107), iš lėto „t. p.“ DZ (Jis šneka iš lėto, Jb. Pakilo nuo stalo iš lėto. rš. Iš lėto tarė žodį po žodžio. GGuzKIt 383. Jos iš lėto ėjo susiglaudusios. ib 161), iš lietūviško „vartojant naujus žodžius, netarmiškai“ (Jis iš lietuviško kalba. Vb), iš mūžo „iš mažų dienų“ (Tingėjo mokytis iš mažo. Pc. Iš mažo buvau pasiligojęs. Ll. Ir vaikus... į karčiamą velka, kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų. Dn), iš pilno „pilnai, visiškai“ (Atiduok, kas jam priklauso, iš tikro ir iš pilno. Gs), iš rėsvo „lėtai“ (Dirba ana sau iš rėsvo, nesiskubindama. Ktk), iš rėto „negreitai, netankiai, iš lėto, nesparčiai, palengva“ Mrk, Krtv, Skp, Sim (Mūs tėvas visada iš rėto klega (kalba). Knv. Jis taip iš rėto kalba, nesku- 18 bina. Jnšk. Iš rėto eina, valgo ib. Kam taip iš rėto dirbi? Ut. Mūsų dėdokas dar vaikšto, bet labai iš rėto. Šš. Pradėjo kalbėti Kauno atstovas, iš reto dėstydamas žodžius. G.GuzKIt 312), iš rėto „t. p.“ Š, iš sėno „nuo seniai“ (Jis jau iš seno čia gyvena. Btr. Šventarėčio dvaras iš seno bylinėjosį su valstiečiais dėl bendrų ganyklų — servitutų. VnlP 15. Ši klampi ir nejauki vieta žmonių buvo iš seno vengiama. GGuzKIt 87. Veislė ta pikta — iš seno Tik plėšimais ir gyvena. LGR II 58), iš tieso „iš tiesų“ R 354, iš tykėliūko „iš lengvo, tylutėliai, pamažėliais“ (/š tykėliūko eina. Ds), iš tykiuko „t. p.“ TDr IV 226, iš tyko, „t. p.“ Glv, Sd, Kps, Ds, Vj (Nepavargau, matai, ėjau iš tyko. Ktk. Iš tyko, iš tyko šnekėjo, ė paskui kad įsismagino. Sv. Tik ką žymu — iš tyko vanduo teka. Ds. Eisiu iš tyko, tai nepavargsiu. Lkm. Teip iš tyko upė bėga, kad, sakysi, stovi. Trgn. Tavo uošvis visuomet iš tyko važiuoja. Bgs. Iš tyko, ma sūneli! On), iš tikro „tikrai, iš tiesų“ Krtn, Lkv, Sd (Ar iš tikro sakai? Ds. Pataisys kelj iš tikro. Sint), iš tylo „tyliai, tykiai“ Sd, iš tytolo (iš tytélo Nėč) „iš tolo“ (Iš tytolo nesduoda nei kalbėt. Vik. Vengias mane daf iš tytolo sustikt. Nė), iš tolimo „t. p.“ (Oi ir atjojo iš tolimo bernelis, pradéj viliotie iš tėvulio dukrelę. Lp), iš tolo „iš toli“ Krtn, Ps, Ds, Lš, Dkš (Prietemoj žiburiai iš tolo matyti. Vrb. — Ar iš tolo? — Iš atolo, dobilo sūnus. Srv. Anas man giminė iš télo. Svné. Ar iš tolo kilimo tamstelė? Kv. Į kursus ir iš tolo yra privažiavusių. Jnšk), „užuolankomis, atsargiai“ (/š tolo kalbu, lanksmą darau. R 47. Kalbą jis pradeda iš tolo, girdi, atvykę žąselių derėti. Up. Kiti tai nebijodavo pasimokyti rašto pas Didžkų, o jau Stočkai, tai tik iš tolo vis, iš tolo... GGuzKIt 387. Pradėk iš tolo: pirma pasiskysk savo senatve, negalavimu. VnlP 316), „jokiu būdu, visai“ Alv (Jis iš tolo nenori kumelingos kumelės. Aly), „labai“ (Jau jie iš tolo manęs bijo. Skr), nė (nei, anei) iš tolo „jokiu būdu, visai“ (Neišvažiuosi nė iš tolo su tokiu vežimu. Sts. Rugių daga šįmet nei iš tolo nebus tokia. prs. Anei iš tolo nieko nebus (nesutinku). Rs), iš ūmo „ūmiai, staiga“ (Jeigu iš amo griebtų katė ežiuką už snukio, tai gal paimtų. Pc. Kelkités visi iš ūmo. Str), iš netolo „iš netoli“ (— Ar iš tolo? — Iš netolo, čia pat už ežero. Lnk), iš palefigvo „palengva, pamažu“ Ps, R, Ndž (Mes tekini bėgom, o jūs iš palengvo ėjot. Skr. Teip ir susitvarkém iš palefigvo. Skn. Pagilinti armenį tegalima per kiek metų, iš palengvo, kad neišsiverstų molis. Kl. Sujudėjo iš palengvo Prie krantinės juodi laivai. VnclR 131), iš palėno „t. p.“ Grž, iš pamažo „iš pamaži“ (Iš pamažo visų pirmu ėmėme kalbėti. rš), iš paniūro „iš paniurų“ rš, iš patyko „patyliais“ (Iš patyko prislinko. Gl. Eik iš patyko, kad jo nepribudintai. Lš. Jis labai iš patyko kalba. ib), iš patolo (iš patélo) „iš tolo; užuolankom, atsargiai; iš pasalų“ (Žiūro taip iš patélo in mane. Lp. Tu stačiai neklausk, bet iš patolo — ir sužinok, kur jis gyvena. Dkš. Mane Sunes užpuolė iš patélo. Klvr). ia kamienas: iš didžio „su pasididžiavimu, išdidžiai“ Jrb. (Iš didžio žiūri į savo buvusius draugus. Šš. Jis visada iš didžio eina. Alk), „paviršutiniškai, šiek tiek“ (Tik iš didžio kopūstų lapus aplaužk. Knv), iš lengvėlio „iš lengvo, pamažu“ (Iš lengvėlio rašyk, kad nesuteptum. 2 19 ZR II 119, kaftas po kafto „retkarčiais; paeiliui“ tsp, ŽR II 184, rytas po ryto „kas rytas; kurį nors artimą rytą“ ZR II 127, žingsnis po Zingsnio „pamažu“ CvR VIII 47, žėdis po žodžio (Žodis po žodžio, priekaištas po priekaišto, — dvarininkas pradėjo grūmoti. CvR VIII 190), diena už dienos „netrukus“ (Diena už dienos — jau ir darbininkas. Ds), koja už kėjos „pamažu, palengva“ (Ejome koja už kojos. ZR II 410) ir t. t. Visi tokie posakiai yra sustabarėję ir įgiję prieveiksmių reikšmę. Toji jų reikšmė kartais tiek subendrėja, kad ją sunku kitais žodžiais ir nusakyti. Tačiau ne vien tik tokie frazeologiniai pasakymai įgyja prieveiksmio reikšmę ir tokiu būdu savotiškai suprieveiksmėja: yra ir kitokių, kur pirmuoju dėmeniu eina prielinksnis, o toliau kilmininkas su pilnu ar nutrupėjusiu pazyminiu, pvz.: be vieno galo „nepaprastai“ (Be vieno galo mergaitė graži. Grg), be maža ko (>bemažko) „kone, beveik“ (Be maža ko pilnas sykelis. Ds), iki dmžių dmZio „amžinai“ BP II 151, iki gyvos galvés „visą gyvenimą“ CvR VIII 207, iki gyvo kdulo ,labai“ (Iki gyvo kaulo įkyrėjo. VnlP 68), iš dyko buvimo „iš neturėjimo ką veikti, tinginiaujant“ (/š dyko buvimo ragai užaugo. Rdm), iš geraus gero ,savaime“ (Šitas ežeras iš geraus gero atsirado. Lš), iš geros valios „t. p.“ (Iš geros valios pradėjo ranką gelti. Pc. Iš geros valios suka. Dkš), iš gražios valios „t. p.“ (Akį iš gražios valios pradėjo skaudėti. Al), nuo vieno daikto „ištisai, nuolat“ (Vaikas apdygo piktskauduliais nuo vieno daikto. Plt. Mažas vaikas reikalauja valgyti nuo vieno daikto. Mžk. Plg.: Nuo vien daikto kaip pradėjo, tai ir pabaigė siūti. Sauk), nuo patiės kélmo „labai, nepaprastai“ (Motina ta mitri nuo patiés kélmo. LlkZ), nuo vien žodžio „vienu žodžiu“ (Nuo vien žodžio tariant. Sauk), prie gyvo kaklo „jokiu būdu“ (Prie gyvo kaklo su uksusu nenoriu košenos. Dr). Toliau plg. tarinį sakinyje Jau jis nuo pusantro vėlnio (gerokai, stipriai, drūčiai blogas). Skr. Skyrium minėtini tokie prieveiksminiai frazeologiniai junginiai, į kurių sudėtį įeina įvardžių kilmininkai su būdvardžiais, prieveiksmiais ir tarnybiniais žodžiais, pvz.: viso gėro „iš viso“ (Kiek viso gėro gauni pinigų? Lilkž), viso labo „t. p.“ (Viso labo esam penki. ib), tiek t6 „nesvarbu, tesižinai“ DZ, tieka t6 „t. p.“ Ds, tiekai t6 „t. p.“ ib (plg. tiektodaug „t. p.“ Trgn), nė iš šio, nė iš to „savaime, be priežasties, be reikalo“ rš, nei iš šio, nei iš t6 „t. p.“ Lkm, kaip niėčkur niéko „kaip nieko nebuvę“ VnIP 92 ir t. t. * * * Pereinant prie formantų -(i)o, -(i)os, -ės prieveiksmių nagrinėjimo, reikia pastebėti, kad kalboje yra daug tokių sustabarėjusių lyčių, kurios pirmu požiūriu galėtų būti kildinamos iš vienaskaitos kilmininko, nes jų galūnė sutampa su šio linksnio galūne. Bet čia turime nepamiršti, kad prieveiksmio „galūnė“ nėra tas pats, kas linksniuojamojo žodžio galūnė. Kol linksnio forma neperėjusi į prieveiksmį, galūnė rodo linksnio reikšmę ir žodžio santykį su kitais sakinio žodžiais. Stabarėjant kuriai nors linksnio formai, blunka pati linksnio reikšmė ir kartu lengvai gali 26 pakisti formalinis linksnio rodiklis — pati galūnė. Buvusi linksnio galūnė, kaip jau matėme, kartais visai nutrupa, o sustabarėjusios linksnio formos jgytoji nauja, prieveiksminė reikšmė nuo to nė kiek nenukenčia. Priešingai, galūnės nebuvimas kartais netgi iškyla kaip žodžio prieveiksminės reikšmės rodytojas (plg. nuopavasar<nuo pavasario). Be to, tam tikrais atvejais „galūnė“ (greičiausiai veikiant analogijai), nepakeisdama prieveiksmio reikšmės, gali pasirodyti ir ten, kur jos iš viso nelaukiame, pvz.: vėlios (vėlios Dglš) „vėl“ (Man vėlios galvą sopa. Rgv), dabarés „dabar“ (Dirbom, dirbom, dabaros reikia ir pasilsėti. Jnšk), tendjos „ten“ Rm, Lnkv. Todėl, turint galvoje prieveiksmį, dažniausiai tiksliau būtų kalbėti ne apie galūnę, kaip mes ją suprantame kaitomosiose kalbos dalyse, o apie formanta, nes iš tikrųjų dažnai buvusios linksnių galūnės yra išvirtusios prieveiksmiy daromaisiais formantais, pagal kuriuos daroma naujų prieveiksmių. Tie formantai, kaip parodė tik ką duotieji pavyzdžiai, dažnai paliečia net tokius žodžius, kurie šiandien neturi nieko bendra su vardažodžiais. Tokiu būdu būtų netikslu visus prieveiksmius su formantais -(i)o, -(i)os, -ės, kuriuos pirmu požiūriu lengva susieti su vienaskaitos kilmininko galūnėmis, laikyti suprieveiksmėjusiais vardažodžių kilmininkais, nes tie formantai dažnais atvejais tik išoriniu pavidalu sutampa su kilmininko galūnėmis, o tuos formantus turintys prieveiksmiai yra išriedėję iš kitų linksnių. Formantas— (i)o ; dar6 „dabar, šiuo metu“ (Dard tai kas kita. Lp) dabartėlio „dabar“ Ds, dyké „dykomis“ (Dyko niekas nieko neduoda. Lnkv), skersé (junginyje skersé išilgo) „skersai išilgai“ (Eik skersé išilgo — niekur geriau nerasi. MIt), aplinké „aplinkui“ (Visi tik geria aplinko. Ml), apsuko „apsukai, aplink“ (Rietimo galus apsuké atsiuva. Dglš. Apsukė siuva. Bien. Vis darbas eina ir eina apsuko (čia baigi ir vėl tą patį darbą dirbi). Tvr. Vis apsuko ir apsuké niūkia (užuolankom kalba). Bien), apZargo „apžergiant vėžes“ (Važiuok apZargé su tokiu vežimu. Arm), atatupo „atžagariai (tik apie arklius)“ (Arkliai tik atatupé atatupo. Tvr), atgalio „atgal“ (Ateitum atgalio, bet takai užaugo. Bien. Stumk vežimą atgalio. Krok. Amžiai kraunas, tolyn traukias, atgalio negrįžta. BM I 451), intimpo „įtemptai“ (Nebesveika tiek kelio bėgt intimpo. Sdk), iSilgs „išilgai“ (/Silgé perkirto. Bien), pasupo „vienas po kito, iš eilės“ (Pasupé tris puodelius išgėrė. OG 422), pašvykšto „pašnibždomis, tyliai“ (Anas pasakė pašvykštė, kad niekas negirdėtų. OG 422), paviršio „paviršium, paviršutiniškai“ (Paviršio pabadė (jei kas blogai nupiovė su dalge). OG 422. Tik paviršio darbą darė. Bien), perėjo „kiaurai“ (Koją perėjo perdūrė. Bien. Perėjo perlijo. ib), dviraičio „dvisėda“ (Ant mažo arklio Vai bais bloga dviraičio jot. Ds). Kaip matome iš pavyzdžių, šis formantas liaudies šnekamojoje kalboje dažniausiai esti kirčiuotas. Kilimo jis gali būti ne tik vienaskaitos 27 kilmininko, bet ir vietininko, o taip pat dgs. įnagininko galūnės. Liaudies šnekamoji kalba rodo didelį palinkimą trumpinti visų moteriškosios giminės linksniuojamųjų žodžių dgs. įnagininko galūnes, kurios literatūrinėje kalboje paprastai paliekamos pilnos. Daugelis tarmių iš viso neturi pilnų galūnių -(i)omis, -ėmis, -imis. Trumpinant išmetamas galinis i, o dažniausiai daugiskaitos įnagininkui vartojama dviskaitos įnagininko lytis, kuri iš viso neturi gale -s. Iš dviskaitos atėjusios lyties galinis -m linksniuojamuosiuose žodžiuose jau negali nukristi. Vadinasi, trumpėjimo procesas gale atsidurusio garso m nebeliečia. Tas galinis -m kartu su prieš jį einančiu balsiu (jeigu galūnė kirčiuota, tai tvirtagaliu balsiu), lieka kaip žodžio formos rodiklis. O tuo tarpu prieveiksmiuose, kur linksnio reikšmė visiškai išblukusi, žodžio galas nėra toks stabilus, todėl -m čia veikiausiai gali nukristi, nepakeisdamas prieveiksmio reikšmės. Tą dalyką rodo šios vienareikšmių arba artimos reikšmės prieveiksmių paralelės: dykélldykém Vb, Srv, Lnkv, Ds, skerso||skersom Llkz, apsukollapsukom Grz, apZargéllapZargém ,betkaip“ Kp, atatupé|atatupém, paviršio||paviršiom Slap, o taip pat toji aplinkybė, kad iš visų linksnių lietuvių kalboje daugiskaitos įnagininkas yra davęs ir tebeduoda daugiausia prieveiksmių, kūrie pasižymi nepaprastu gajumu ir paplitimu ne tik liaudies šnekamojoje, bet ir literatūrinėje, ypač grožinės literatūros kūrinių kalboje. Šiandien į dgs. įnag. kilmės prieveiksmius tegalima žiūrėti kaip į labai išplitusį prieveiksmių tipą, kurį tvirtai jungia į didelį būrį jo specifiniai formantai, išriedėję iš dgs. jnagininko galūnių. Ypač dažnas čia formantas -(i)om(is), kuris dėl nurodytų priežasčių veikiausiai ir galėjo, bent kai. kuriais atvejais, išvirsti formantu -(i)o. Pagaliau nėra jokios abejonės, kad daugeliu atvejų šis formantas yra analogijos padaras: kai jau įsitvirtino kalboje tam tikras šio formanto — prieveiksmių kiekis iš minėtų linksnių, imta jų pavyzdžiu sudarinėti prieveiksmius iš kitų formų, net iš nekaitomųjų žodžių (plg. dard, dabartélio). Taigi formanto -(i)o pavyzdys ryškiai rodo, kokie įvairūs gali būti šaltiniai, iš kurių kyla vieno kurio formanto prieveiksmiai. Formanto -(i)o prieveiksmių moriologinė sudėtis labai įvairi. Tatai priklauso nuo jų darybos individualumo. Šalia tokių darinių, kaip daro, dabartėlio, kurių šiandien nebegalima susieti su jokiais kaitomaisiais žodžiais, o tik su prieveiksmiais daf „dabar“ Kps, Vlk, Lp, Vrn, ddr „t. p.“ Arm, Krok, Onš, dabartėl „t. p.“ SD 43, KIG 135, Lnkv, dabartėlei „t. p.“ Užp, dabartėlės „t. p.“ Dkš, Pnd, Lel, Jb, dabartéli „t. p.“ KIG 135, N, dabartėlios „t. p.“ Brž, Grž, Ds, čia yra dar lengvai su būdvardžiais susiejamų prieveiksmių, tiek paprastų, tiek priešdėlinių: dyké (: dykas, -a), skersé (: skersas, -a), iSilgé (: iSilgas, -a). Taip pat pasitaiko tokių prieš dėlinių šio formanto prieveiksmių, šalia kurių dabartinėje kalboje ar senuosiuose raštuose yra tos pačios šaknies daiktavardžių arba būdvardžių, pvz.: apžargollapžarga „peršokimas griovelio, vejant virvę“ Slv, apZdrga „peršokimas lanko, metant audeklą“ Alk; aplinké|laplinkas, -a „aplinkinis“ Kir aplinka „apylinkė“ SD 222, J, „aplinkuma, tarpas“ Jb; apsukollapsukas, -ū „apsukai daromas, ištisas, visas“ Š ir apsuka „ašis, 28 sukutis, vyris; (kūno) sąnaris, sulenkimas“ SD 202; atgaliol||latgalias, -ia „atbulas, atpakalias, atžagarias“ Prl, Trgn, Pg, Svn, Pc ir atgaliai dgs. vrd. „smulkesnės javų liekanos, nuotrupos“ J, Grg, Prk, Klt, Šv, Vkš, Brs, .Lž, Klp; „išgalės, smulkmenos“ D, atgalis „liekana; žemės rėžio galas“ rš. J. Otrembskis pažymi, kad šio formanto prieveiksmiai Tverečiaus tarmėje paprastai esti priešdėliniai ir sudaromi iš daiktavardinių, budvardinių net veiksmažodinių kamienų bei šaknų“. Tačiau kitos tarmės ir šaltiniai rodo dar didesnį šių prieveiksmių įvairumą: būtent, yra ir sudurtinių darinių, pavyzdžiui, tokių, kur pirmasis dėmuo skaitvardinis, antrasis — veiksmažodinis (dviraičio). o Formantas -(i)os Liaudies šnekamojoje kalboje šis formantas esti kirčiuotas ir nekirčiuotas. Jeigu pagal savo kilmę vienais atvejais jis galėtų būti siejamas su linksnių galūnėmis, tai kitais — jis tėra prieveiksminis formantas, aprėpiantis net modalinius žodžius ir dalelytes. Kilmininko linksnis greičiausiai bus lėmęs kai kurių to formanto prieveiksmių atsiradimą. Hipotetiškai dar galima būtų tvirtinti, kad tam tikra šio formanto prieveiksmių dalis bus ir daugiskaitos įnagininko kilimo: buvimas kalboje paralelių aplinkém|aplinké, apZargom|apzargé..., kur antrieji žodžiai gali būti išriedėję iš pirmųjų, galėjo palengvinti kelia atsirasti paralelėms apsukomsl|apsukos, atgaliomsl|atgalios... Tačiau laikyti visus šio formanto prieveiksmius sustabarėjusiais linksniais negalima, nes pats formantas, įsitvirtinęs kalboje, galėjo antriniu būdu atsirasti ir prie aptrupėjusių formu, prie kitų aptrupėjusių prieveiksmių ir, kaip matėme, net prie dalelyčių. Šio formanto prieveiksmių morfologinei sudėčiai, reikšmėms ir sakininei vartosenai pailiustruoti žemiau pateikiama kiek pavyzdžių. l. VardaZodinés šaknies nepriešdėlėti žodžiai: ankstickos „anksti“ (Paskėliau ankstickés ir nuėjau karvių šerti. Grv), aplés „be tvarkos, padrikai“ (/šsižiojus, tai visa aplės ir aplės palieka. .Ds), artickės (prielinksniškai vartojamas) „arti“ (Mes vienas kito artickés buvom. Grv), daugalios „daugel“ Mit II 235. 2. Vardažodinės šaknies priešdėliniai žodžiai: aplinkos (aplinkos) „aplink“ (Žmonės važinėjo aplinkos. Kš. Važiuojam aplifikos, jei stačiai nėra kaip. Grž), apsukės „apsukui“ (Arklys neėda, tik eina ir eina apsukos aplink kuolą. Grž), atgaliés „atgal“ (Priimk mane atgalios. Bien), atskirés „atskirai“ (Atskirės jau gyvena nuo tėvų. Ds). 3. Dvikamieniai dariniai: akimirkės „tuojau, beregint“ (Tik įdėjo, akimirkos ir užvirė. Klov). Jan Otrebski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, czes¢ I, Krakow, 1934, p. 422. 29 Čia priskirtinas ir kiekdienos „kasdien“ (Platesnio mokslo kiekdienos laukit. MZ 12. Ansai valgė ir gėrė apstu kiekdienos. DP 270), jeigu jis XVI amž. kalboje jau buvo visiškai suprieveiksmėjęs ir tikrai vienu žodžiu virtęs. 4. Formantas -(i)os iškyla ir su vadinamaisiais senybiniais ar įvardiniais prieveiksmiais, kuriuos šiandien su vardažodžiais iš viso sunku susieti: anaipés „anaip“ (Ne šitaipos daryk, bet anaipos. Gs), čianūjos „čia, šioje vietoje, šitam daikte“ (Cianūjos žemė kaip aguona (gera). Jnšk), kitaipos „kitaip“ (Nuėjo Rkitaipos (išėjo kitaip). Pls), niekados „niekad, niekada“ DZ (Niekados taip nedaryk. Jb), nuolatos „dažnai, išvien“ DZ, „paeiliui, iš eilės“ (Dirbk nuolatds, ko čia šokuoji iš vienos vietos kiton. Ds), šitaipos „šitaip“ (Sitaipés neapdusi vaiko — pasisodink ant Rkelių. Gs), vėliakos „vėl, iš naujo“ (Lijo lijo, o pareinant vėliakos sausa, gražu. Pc), visadės „visą laiką, visuomet“ (Visadės vaikas geras. Grž). Kiek išsiskiria tiktai tokie šio formanto prieveiksmiai, kaip dabafčios „dabar“ (Dabafčios aš jam parodysiu. Nmk), dabartėlios „t. p.“ (Ką dabartėlios dirbsi? Grž), kurie gali būti siejami ne tik su dabar, bet ir su dabar-t-, plg. dabartis, -iés, dabartį „dabartinis laikas“ DZ. 5. Sj formantą turi ir tokie prieveiksmiai, kur su modaline rodomąja reikšme susipynusi laiko ar vietos reikšmė, pvz.: anaurėlios „tąkart, anąkart“ (Anaurėlios buvau užėjęs aplankyt, dabar nebebuvau. Grž), antendinos „štai ten“ (Antendinos žvilgterk. Bien). 6. Pagaliau šis formantas išeina net už prieveiksmio ribų, paliesdamas prieveiksmio kategorijai artimus modalinius žodžius ir dalelytes: béigos „beje, gal, kaip matyti, štai dėl ko, beskuo“ (Bėigos, ir tu, Jonai, ten buvai. Lš), būcegos sl. „lyg, tartum“ (Jis būcegos negirdi. Tvr), būdavos Ar (kaip įterptinis žodis, plg. būdavo ta pačia funkcija), būteinos „tarsi, lyg“ (Praėjo pro šalį būteinos nematydamas. Dglš), aros „ar, beje“ (Aros, ir tu ten buvai? Grž). Formantas -és Su šiuo formantu pasitaiko nuo prieveiksmio dar galutinai neatitrūkusių modalinių rodomųjų dalelyčių ir aiškių prieveiksmių: anasgatės „kadaise, antai“ (Anasgatės tu taip negerai padarei! Grg), ansgatės „t. p.“ (Afisgatės taip buvau padaręs, o dabar taip nepadariau. Grg), dabartėlės „dabar“ (Kas čia dabartėlės man sakė, ir užmiršau. Dkš), dabartés „t. p.“ (Javus suvežėm, dabaftės kulsim. Rm), dartėlės (daftėlės Rdm) „t. p.“ (Kur dartėlės eini? Vrn), daftės „t. p.“ (Daftės tai jau einam namo. Dg), čionditės „čia, šioje vietoje, šitam daikte“ Brt, čionuitės „t. p.“ Vlkv. Toliau plg.: paskuités „po to, paskui“ Gs, tenditės (tenūitės) „ten“ Brt, Gs, tuojaūtės „tuojau“ ib. ir t. t. Nepaprastą lietuvių kalbos prieveiksmių darybos įvairumą, jų formantų gausumą galima matyti jau iš to, kad dažnai šalia šių formantų 30 prieveiksmių kalboje apsčiai yra tos pačios šaknies ir tos pačios arba visai artimos reikšmės kitų prieveiksminių formų, tiek pilnų (turinčių dažnai kitas priesagas ir kitus kamienus), tiek nutrupėjusių, pvz.: ankstickos „anksti“, ankstdinais „labai anksti“ Sv, ankstdiniais „t. p.“ Als, Pln, Gršl, Brs, J, ankstainintais „t. p.“ Sv, ankstéinai „t. p.“, Kv, ankstéinais „t. p.“ Pgr, Kv, Vvr, Užv, J, Tl, ankstėinyčiais „t. p.“ Up, ankstėlnais „t. p.“ Vdk, ankstérnais „t. p.“ Grg, Vvr, anksti „nevėlai“ DZ, ankstybai „t. p.“ KIvD 113, ankstybokai „ankstokai“ Ktk, Gs, ankstickai (ankstickai Zt) „anksti, labai anksti“ Asv, Arm, ankstickutėliai „t. p.“ Rod, ankstiė „nevėlai“ Als, Sim, MZ 510, D, ankstienais „labai anksti“ J, Šv, ankstyvai „nevėlyvai“ Lnkv, Smn, ankstyvokai „gana anksti“ Er, ankstokai (ankstokai K, Ds) „t. p.“ Alk, Kp, ankstuckutéliai ,labai anksti“ Svn, ankstuciai „t. p.“ RS, ankstutéliai „t. p.“ BZ 479; aplinké „aplinkui“, aplinkos ,t. p. Ks, Ds, aplink ,t. p.“ RZ, aplinkai „t. p.“ SD 98, P, aplinkiniai „aplinkui, visoje apylinkėje“ Jnsk, aplinkiniais „t. p.“ J, aplinkiniui „t. p.“ Jb, Z, aplinkoj „aplink“ Pls, aplinkom Kp, Jnšk (aplinkom Dglš, Prng) „t. p.“, aplinkomis „t. p.“ SD 201, aplifiku „t. p.“ J, aplinkui „t. p.“ DZ, aplinkun „t. p.“ N, apliūnkuo ž. (= aplinkui); atgalié „į priešingą pusę, į užpakalį“, atgalios „t. p.“, atgal K, DZ, Pn, Rm, Kp, Jž, Lp, Pe (atgal DZ) ,t. p.“, atgali ,t. p.“ Mrn, atgaliai „t. p.“ Gr, SP II 70, D, Arm, „atbulai“ VoL 205, atgaliaū „atgal“ J, D, atgalidusia „t. p.“ Lz, atgalioms „t. p.“ d., atgalion „t. p.“ Aru 17, Nč, atgaliona „t. p.“ KIvD 264, atgalionai „t. p.“ J, atgaliop „t. p.“ rš; čionajos „čia, šioje vietoje, šitam daikte“ J, čiondaitės „t. p.“, čionuitės „t. p.“, čion Gs (čion K) „t. p.“, čiondi Pc, Gs (čionai K, čionai S, čionai Rž) „t. p.“, čiondis VD 358 (čionais Ds) „t. p.“, čionajū „t. p.“ Lp, čiontais „t. p.“ Klp, čionui „t. p.“ Gs, čionūis „t. p.“ Šil, plg. dar čianaikos „t. p.“ Grv, čianditės „t. p.“ Rdm, čiandjos „t. p.“ Er, Jnšk, čiais „t. p.“ Pun, čiandi Er, Pn, Jnšk, Kp (čianai Kp) „tėip:“, čiandis „t. p.“ Er, čianaja „t. p.“ Mrec, čianajonais „t. p.“ Jnšk, čianajū „t. p.“ Lp, čianajuos „t. p.“ Tvr, Ciandjus „t. p.“ Lzd, čianui „t. p.“ Rdm, čianūjaka „t. p.“ Rod; daré „šiuo metu, šiuo laiku, šiuo tarpu, nūnai“, dabartėlio „t. p.“, dabaičios „t. p.“, dabarés „t. p.“, dabartélios „t. p.“, dabartėlės „t. p.“, dabaftés „t. p.“, dartėlės „t. p.“, daftės „t. p.“, daba „t. p.“ Pg, Rm, BM 239, dabaf „t. p.“ DZ, dabarai „t. p.“ Srv, dabarčiu „t. p.“ Mit III 458, dabafčiui „t. p.“ Nz, D, V, Š, dabaiciuo ž. „t. p.“, dabafčiuos „t. p.“ Zr, dabarkščiai „t. p.“ brš, *dabarnai „t. p.“ N, dabarstėl „t. p.“ Jnš, K, dabartėl Lnkv, Grž, dabartėlei „t. p.“ Užp, dabartėlenai „t. p.“ Ds, dabartėli „t. p.“ KIG 135, dabartinau „t. p.“ BsP II 181, dar Kps, Dsm, Vlk, Lp, Vrn (dar Arm, Krok, Onš) „t. p.“. daftėliais „t. p.“ Rdm; kitados „kadaise, kitąsyk“, kitada „t. p.“ DZ, niekadės „niekuomet“, niekada „t. p.“ DZ, niékad „t. p.“ ib, nuolatos „visą laiką, ištisai“, nuolatai „t. p.“ DZ, nuolat „t. p.“ ib, vėlios „dar kartą, iš naujo“, vėliakos „t. p.“, vėlei (vėliai) „t. p.“ K, vėliais „t. p.“ K., vėl „t. p.“ DZ, vė „t. p.“ Slap, visados „visą laiką, visuomet“, visada „t. p.“ K, visadai „t.p. ib, visad „t. p.“ DZ. 31 Šie pavyzdžiai rodo, kad prieveiksmiai su formantais -(i)o, -(i)os, -ės toli gražu nėra vieniši: šalia jų turime apsčiai tos pat šaknies kitų prieveiksmių. Toje didžiulėje prieveiksminių formų įvairybėje iškyla trys būdingi bruožai. 1. Vienais atvejais tos atskiros prieveiksminės formos nėra paprastos viena kitą pakartojančios paralelės, o išsiskiria įvairiais prasminiais atspalviais. 2. Kitais vėl atvejais čia turime viena kitą pakartojančias paraleles — provincializmus ar dialektizmus, kurie, būdami nesusiję su reikšminiais skirtumais, literatūrinės kalbos žodyninės sudėties negali praturtinti, o ją tik apsunkina, daro mažiau lanksčią. 3. Toje nuostabioje prieveiksmių įvairybėje išryškėja bendratautinis pagrindas — budingiausieji formantai ir atskiros lytys, labiausiai paplitę tiek liaudies šnekamojoje, tiek literatūrinėje kalboje. Ties šiais trimis bruožais reikia kiek stabtelėti, paryškinant juos ir pailiustruojant pavyzdžiais. Kad čia ne visada turime reikalo su paprastomis, viena kitą pakartojančiomis, paralelinėmis lytimis, rodo tos pačios šaknies lyčių palyginimas. Imkime, pavyzdžiui, tokias lytis, kaip anksti, ankštybai (anksty- vai), ankstybokai (ankstyvokai), ankstokai, ankstūčiai, ankstutėliai. Jeigu anksti tėra žodžio vėlai antonimas ir reiškia „nevėlai“, tai anksiokai jau išsiskiria savo reiškiamos kokybės laipsniu, lygiai kaip ankstybokai (ankstyvokai), palyginti su ankstybai (ankstyvai). Vėl anks- „įūčiai, ankstutéliai skiriasi nuo anksti ne tik jais reiškiamos kokybės laipsniu, vadinasi, ne tik tuo, kad jie reiškia „labai anksti“, bet čia dar prisideda ir ypatingas emocionalinis atspalvis, formaliai išreikštas mažybinės-maloninės reikšmės priesagomis. Lygiai taip pat prieveiksmių aplifikiniui, aplinkiniais formy skirtumas, palyginti: su aplifik(ui), motyvuotas semantiškai: pirmieji du turi specilinę reikšmę „visoje apylinkėje“. Tokio pobūdžio įvairybė rodo prieveiksmių darybinės sistemos lankstumą, įvairiapusiškumą, plačius prieveiksmių darybos galimumus, esančius liaudies šnekamojoje kalboje, kur, naudojantis gausiomis prieveiksmių darybinėmis priemonėmis, — priesagomis ir formantais, — išvedama naujų formų subtiliausiems reikšminiams niuansams nusakyti. Gausumas tokių formų, kurios viena kitos nepakartoja, o iškelia naujų prasminių atspalvių, yra prieveiksmių turtingumo rodiklis, o tatai jau tam tikru laipsniu rodo ir kalbos žodyninės sudėties turtingumą, nes prieveiksmiai joje užima itin svarbią vietą. ; Tačiau toli gražu ne visada mes tatai galime konstatuoti, turėdami prieš akis tokią gausią prieveiksminių formų įvairybę: labai dažna atvejų, kai atskiri tos pačios šaknies prieveiksmiai, kad ir rodydami šios kategorijos plačiausius darybinius galimumus, nėra susiję su jokiais prasminiais skirtumais, o vienas kitą tik pakartoja ir tuo, žinoma, nepraturtina nei pačios prieveiksmio kategorijos, nei kalbos žodyninės sudėties. Pavyzdžiui, kuo galėtų praturtinti kalbos žodyninę sudėtį buvimas 32 joje kokių trijų dešimčių (imant skyrium) žodžių čia ir dabar variantų su įvairiopa kirčio vieta ir priegaide, su įvairiomis priesagomis ir formantais, jeigu visais tais variantais tik pakartojamos čia ir dabar reikšmės? Ši nepaprasta formų įvairybė yra, be abejonės, praeities epochų padaras, kilęs kalbinės diferenciacijos sąlygomis, savo šaknimis siekiantis atskirų tarmių gelmes. Lygiai tokiu pat požiūriu tegalima traktuoti ir buvimą šalia anksti, ankstūčiai, ankstutėliai tokių prieveiksmių, kaip ankstickės, ankstdinais, ankstdainiais, ankstdinintais, ankstėinai, ankstéinais, ankstčinyčiais, ankstėlnais, ankstérnais, ankstienais, ankstickutėliai, ankstuckutėliai ir kt., kurie tėra vienas kito reikšmės pakartojimas (tik skirtinga forma, skirtingomis priesagomis). Šioks formų ir priesagų skirtingumas irgi kyla ne iš kur kitur, o iš tarmių. Tokių tik atskirose tarmėse pažįstamų formų vartosena grožinės literatūros kūrinių kalboje pateisinama tik tada, kai ji stilistiškai motyvuota. Kaip jau minėta tos pat šaknies prieveiksmiy ir jy formanty jvairybéje nesunku įžiūrėti bendratautinj pagrindą — plačiausiai pažįstamus ir vartojamus prieveiksmius ir būdingiausius jų formantus. Pavyzdžiui, beveik iš trijų dešimčių šaknies ankstprieveiksminių darinių, išsimėčiusių atskirose tarmėse, išsiskiria anksti, labiausiai paplitęs, pažįstamas ir vartojamas tiek liaudies šnekamojoje, tiek literatūrinėje kalboje. Dėl lokalinių žodžių darybos polinkių atskirose tarmėse kilę prieveiksmiai aplinko, apliūkėos, aplinkom, aplinkėj, aplinkun ir kt. irgi yra ne kas kita, kaip tarminės paralelės. Iš visų tos šaknies ir reikšmės formų tik aplinkui ir aplifik labiausiai paplitusios visame lietuvių kalbos plote. Lygiai tokiu pat būdu iš gausių paralelinių lyčių iškyla kaip bendratautinės kalbos turtas ir tokios lytys: atgal, čia, dabar, vėl ir kt. Reikia pažymėti, kad ir visiškai tapačias aplinkybes reiškiantys vienos šaknies prieveiksmiai bendratautinėje kalboje esti paplitę ne būtinai viena kuria forma: dažnai susiduriame su visuotinai paplitusiomis paralelinėmis formomis, ir kartais lengviau, o kartais tiesiog neįmanoma pasakyti, kuri iš tokių paralelinių formų laikytina pirmaeile vartosenos požiūriu. Štai keletas tokių paralelių pavyzdžių: aplinkui ir aplink, apsukui ir apsukai, čiū, čion ir čionai, kitada ir kitadės, niekada, niekados ir niékad, nuolatos, nuolatai ir nuolat, visada, visadés ir visad ir t. t. Tos rūšies paralelinių lyčių buvimas nė kiek neprieštarauja literatūrinės kalbos normai: jos čia pasirodo būtinos. Jeigu jau tokios lytys išliko bendratautinėje kalboje, tai jų vartosena motyvuota. Ir iš tikrųjų, kalbai jos teikia tam tikro įvairumo, melodinio spalvingumo, kuriuo ypač dažnai pasinaudoja poetai. Tokios paralelinės lytys, be jokios abejonės, yra bendratautinės kalbos turtas. Iš formanty -(i)o, -(i)os, -és tais atvejais, kai jie nėra aiškiai suvokiamos kilmininko galūnės kilimo, kai jie išriedėję iš kitų linksnių galūnių arba kai jie yra analogijos padaras, bendratautinėje kalboje kiek 3, Lietuvių kalbos morfologiné sandara ir jos raida 33 dažnesnis yra tik -os. Bet ir šį formanta čia turi tokie prieveiksmiai, kurių šiandien nebegalima sieti su vardažodžiais, — vadinamieji senybiniai ir įvardiniai. Visais kitais atvejais šie formantai pasitaiko atskirose tarmėse, kur, palyginti su kitais formantais, jie irgi nepasižymi didesniu gajumu ir paplitimu. Net ir tarmėse juos išstumia formantai -(i)ai, -(i)ui, o ypač buvusios įnagininko galūnės ir kt. Tokios pat tendencijos (tik dar stipriau) pasireiškia ir literatūrinėje kalboje. Čia pirmiausia pastebimas ryškus skirtumas tarp grožinės literatūros kūrinių kalbos, iš vienos pusės, ir mokslinės, publicistinės literatūros, o taip pat periodikos ir literatūrinės šiiekamosios kalbos — iš antros. Pirmiausia reikės pasakyti, kad literatūrinėje, kalboje šių prieveiksmių vartosenos srityje padaryta didelė atranka: formantus -(i)o, -(i)os. -ės turi tik palyginti ribotas prieveiksmių kiekis. Iš visų ty formanty literatūrinėje kalboje dažniau pasitaiko +(i)os ir žymiai rečiau — tik atskirais atvejais — -(i)o ir -és. Su -(i)os formantu dažniausiai vartojami tik tokie prieveiksmiai, kaip niekados (Tėvo savo Raulas suvisai nepažinojo ir niekados nematė. BInR 3), visadės (Ir panūdo ji, kad griežėjas visados pasiliktų Kistyno tarpukalnéj ir kad visados, kiekvieną naktį, tiktai jai vienai griežtų ir kad niekados jo griežiant nebeklausytų nė vienas žmogus. VnlU 13), kitadés (Taip, kitados čia tikros pilies būta. SimnA 7), nuolatos (Nuolatos atsirasdavo vis naujų trūkumų ir lopytinų vietų. MPutA II 7), atgalios (— O mes — atgalios! Per upelį, — šauniai atsiliepė Dzūkas ir, lyg skirdamas delnais vandenį prieš save, parodė plaukimo judesį. GGuzBr I 314). Labai retais atvejais pavartojama tokių šio formanto prieveiksmių, kaip taipos (Kaip pavasario saulė giliausiąjį sniegą Nuo mūs dirvy nuvaro, taipos išmėginti kovose raudonieji Tarybų pulkai Greit atgal piktą priešą varys mūs laukais. LGR 279), vėliakos (Vėliakos grapas jai (Agastelei) dvi, o-tijūnas tris rykštes. CvR III 11), kanakadés „kadaise, kitados“ TPrg I 2, 198, šitaipos (Tai šitaipas apgauti šnipą reikia! MntyR 210). Formantas -(i)o atskirų lyčių gausumu ir ypač jų vattosėnios daž. numu žymiai atsilieka nuo formanto -(i)os. Su formantu -(i)o tevartojama vos keletas prieveiksmių, jų tarpe atgalio, ipo ir dar vienas kitas. Pvz.: Eina jisai namo. Adutiskin atgalio GGuzB I 270. O jeigu taipo, tad būtinai reikalinga susipažinti ir su blogomis draugijos gyvenimo pusėmis. BlnR 265. Čia priklauso ir kaipo, vartojamas tik lyginamaja dalelyte. Tačiau šiuolaikinėje literatūrinėje kalboje ir ši dalelytė beveik visiškai išeina iš vartosenos, užleisdama vietą žodžiui kaip, o prieveiksmis taipo šiandien formantą -o teturi tais atvejais, kai variojamas su dalelyte -gi (taipogi „taip pat“). Iš minėtųjų formanto -(i)o prieveiksmiy kai kurie (pvz., kaipo ir ypač tarpo) pasenę. Žodžio taipo archaiškumu puikiai pasinaudojo Petras 34 Cvirka, pateikdamas savo romane „Frank Kruk“ evangeliją skaitančio elgetos lūpomis žargoninės kalbos atkarpą: ,,...veizdékite ant fygos ir ant visų medžių kad jau sprogsta žinote jog arti yra vasara taipo ir jūs kada išvysite tai dedantis... CyR VII 207.“ Su formantu -ės grožinės literatūros kūrinių kalboje pasitaiko tokių prieveiksmių, kaip dabartėlės, daftės „dabar“, kadai kūdės „kada“, paskuitės, tuojaūtės. Pyz.: O Besąsparis, paleidęs iš burnos naują dūmų kamuolį, vėl:— Tai tau pravers dabartėlės ta žaizda. GGuzBr I 167. Taip akimirką trumpą, žveldartės — mano dainoje. LGR 268. Naktis užeina; kadai kadės bus, o čia reik spėriai. ZR 1 195. Paskuitės, ant pečių jį užsidėjęs, jis link bažnyčios palengva nuėjo. MntvR 234. Durelės atsidarė, ir tuojautės išlipo kunigas stambus kaip jautis. MntvR 224. Dviejų pastarųjų prieveiksmių (paskuitės, tuojaūtės) skirtini „kamienai“ paskuit-, tuojaut-, kur -t- atsiradęs greičiausiai pagal tokių žodžių analogiją, kaip dafrt-ės, dabart-ės. Iš viso žodžių paskuitės, tuojaūtės galas -tés yra ne kas kita, kaip analogijos poveikyje atsiradęs tam tikras pratęsimas, pasitaikantis dažniau prieveiksmiuose, kur pats žodžio galas vaidina kitokį vaidmenį, negu linksniuojamųjų žodžių galūnės. Tai patvirtina mums jau ir toji aplinkybė, kad tiek paties žodžio galo, tiek priesaginiai pakitimai ir nutrupėjimai, lygiai kaip ir pats žodžio pailgėjimas įvairiais formantais ar visai neetimologiniais elementais, dažniausiai visiSkai nesusiję su pačios prieveiksmio reikšmės pakitimais arba kartais tesusiję su nežymiais emocionalaus pobūdžio reikšminiais niuansais. Tokiu būdu matome, kad palyginti su ta čia kalbamųjų formantų prieveiksmių jvairybe, kurią galima konstatuoti tarmėse, jų vartosena grožinės literatūros kūrinių kalboje labai ribota. Į literatūrinę kalbą jie ateina, be abejonės, iš tarmių ir pasirodo tik specifikuotoje (dažniausiai veikiančiųjų asmenų) kalboje. Jeigu paimsime mokslinės ir publicistinės literatūros kalbą, o taip pat šnekamąją literatūrinę kalbą, tai šių formantų prieveiksmių iš viso beveik nerasime, išskyrus vieną kitą, ypač įvardinį ar senybinį, kaip Ritados||kitada; niekados||niekada, niékad; visados||visada, visad; nuolatos|lnuélat; taipogil|taip pat ir kt. Sie faktai rodo, kad dabartinė literatūrinė lietuvių nacionalinės kalbos forma, susikūrusi pietinių vakarų aukštaičių tarmės pagrindu ir tokiu būdu savo šaknimis siekianti liaudies gyvosios šnekamosios kalbos gelmes, tolesnio vystymosi ir turtėjimo procese toli gražu ne visa ima ne tik iš kitų tarmių žodyninės sudėties, bet ir iš savo tiesioginio šaltinio pietinių vakarų aukštaičių tarmės. Gausios paralelinės prieveiksmių formos, dar ir mūsų dienomis esančios įvairiose tarmėse, į literatūrinę kalbą ne visos įsilieja: iš jų atrenkamos tik tos, kurias visa lietuviškai kalbanti visuomenė geriausiai pažįsta, kurios yra bendriausios ir tokiu būdu ekspresyviausios. 3* 35 OsG Paj Pc Pg Pgr Pl Plk Pin Pls Plt Ply Pn Pnd Pnm Prk Prl Prng prs ps. Ps Pun RD Rdm Rgv Rm Rod Rs x rš Rš Rž sc SD Sdb 42 Sdk Sdr Sim SimnA Skd Skdt Skp Skr Skrd Neue Litauische Grammatik ans Licht gestellt von Gottfried Ostermeyer... Kénigsberg, 1791. Ambroziejus Pabrėža (1771—1849), jo raštų kalbos žodis ar sakinys. Pajstrys, Panevėžio r. Pociūnėliai, Šeduvos r. Pagiriai, Ramygalos r. Pūgramantis, Tauragės r. Palėvenė, Kupiškio r. Plokščiai, Šakių r. Plūngė. : Pelesa (Baltarusijos TSR). Plateliai, Salanty r. Pilviškiai, Vilkaviškio r. Panevėžys. Pandėlys. Panemunėlis, Rokiškio r. Priekulė. Perloja, Varėnos r. Paringys, Ignalinos r. Prūsų (Tilžės ir Klaipėdos krašto) mažiau žinomų raštų, kur nenurodomas šaltinis, ar laikraščių žodis bei sakinys. pasaka. Psalmių knyga (biblijoje). Punia, Jiezno r. Littauische-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon... von Philipp Ruhig... Kėnigsberg... 1747. R-Littauisch-Deutsches Lexicon. R su puslapio nurodymu — Deutsches-Littauisches Lexicon. Liudo Rėzos dainos. Pirmojo lietuviško dainyno III leid. I ir II dalis... Kaunas, 1935. (Skaičiai rodo dainos numerius.) Rudamina, Lazdijų r. Raguva, Troškūnų r. Ramygala. Réduné (Baltarusijos TSR). Raséiniai. naujesniyjy raštų, laikraščių ar žurnalų, kur nenurodomas smulkiau Saltinis, kalbos Zodis ar sakinys. Rimšė, Dūkšto r. Lietuvių kalbos rašybos. žodynas, Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, Kaunas, 1948. (Puslapiai nurodomi tik tuo atveju, kai cituojama ne iš alfabetinés žodyno dalies.) scilicet, reiškia. Dictionarium trium linguarum... Avctore.. Constantino Szyrwid.. Quinta editio:.. Vilnae MDCCXIII. (Skaičiai rodo puslapius.) Sidabravas, Šeduvos r. Sudeikiai, Utenos r. Sudargas, Šakių r. Simučio patarlių rinkinys (iš visur). Jis pats kilimo esąs nuo Kartenos. (P. Sragio šaltinis.) Ieva Simonaitytė, Aukštujų Šimonių likimas, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. (Skaičiai rodo puslapius.) Skuodas. Skudūtiškis, Molėtų r. Skapiškis, Pandėlio r. Skifsnemunė, Jurbarko r. Skriaūdžiai, Kazlų Rūdos r. sl. Sl Sid Slk Sim Sint Smn Sn Snt srs Srv Ssk Str StrR Sv Svn Sauk Sd Sil Skn S1 Slap Sly Ss Sts Sv TDr TI t. p. TPrg Trgn Trk = tsp TTSon Tvr TZ Up Upn Ut. Užp Užv Vad Vb VD Vdk Vkš slavų (kalbų). Salos, Rokiškio r. Saldūtiškis, Švenčionėlių r. Salakas, Dūkšto r. Salamiestis, Vabalninko r. Salantai. Simnas. Seinai (Lenkijoje). Sintautai, Kudirkos Naumiesčio r. senieji raštai (žodžiai paimti iš senųjų raštų, kur nenurodomas šaltinis). Surviliškis, Dotnuvos r. Siesikai, Ukmergės r. A. Strazdas (1763—1833), jo raštų kalbos žodis ar sakinys. Antanas Strazdas, Raštai, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952. (Skaičiai rodo puslapius.) Svėdasai, Anykščių r. Suvainiškis, Pandėlio r. Lietuvių ir rusų kalbų žodynas. Sudarė D-ras J. Slapelis. Vilnius, 1921." (Tuo pačiu ženklu žymimi žodžiai, paimti iš kitų J. Šlapelio žodynų ar iš jo lapelių, kur nenurodytas šaltinis.) Šaukėnai, Užvenčio r. Šeduva. Šilavotas, Prienų r. Šakyna, Žagarės r. Šiauliai. Slapaberžė, Dotnuvos r. Šiluva, Tytuvėnų r. Sasugliai (Šešuoliai) Ukmergės r. Sates, Skuodo r. Švėkšna, Priekulės r. : Tautosakos Darbai, I—VI t., Lietuvių Tautosakos Archyvo leidinys. 1935—1939. (Skaičiai rodo tomus ir puslapius.) Telšiai. tas pats, ta pati reikšmė. J.Tumas-Vaižgantas, Pragiedruliai. Tauragnai, Utenos r. Tirkšliai, Mažeikių r. tarybinė spauda, kur nenurodomas šaltinis. Teofilis Tilvytis, Sonetai apie laimę, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. (Skaičiai rodo puslapius.) Tverėčius, Ignalinos r. Tauta ir žodis. Humanitarinių Mokslų Fakulteto leidinys, I—VII kn. (Skaičiai rodo knygas ir puslapius.) Upyna, Skaudvilės r. Ūpninkai, Jonavos r. Utena Užpaliai, Dusetų r. Ūžventis. M. Valančius (1801—1875), jo raštų kalbos žodis ar sakinys. Vadokliai, Ramygalos r. Vabalninkas. A. Vireliūnas, Kupiškėnų dainos (žr. Tauta ir žodis III ir IV kn. Skaičiai rodo dainos numerius.) Vidūklė, Raseinių r. Vajasiškis, Zarasų r. Viekšniai, Akmenės r. 43 Vik — Valkiniūkai, Eišiškių r. VnelR — A. Venclova, Rinktinė, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. (Skaičiai rodo puslapius.) VnIP — A. Vienuolis, Puodžiūnkiemis, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952. (Skaičiai rodo puslapius.) VnlU — A. Vienuolis, UzZzelusiu taku, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946. (Skaičiai rodo puslapius.) VoL — E. Volteris, Lietuviška chrestomatija, St. Peterburgas, 1904. (Skaičiai rodo puslapius.) VP — M. Valančius, Patarles Zemajeziu, Tilžėje 1867. (Skaičiai rodo puslapius.) Vrb — Virbalis, Kybartų r. Vrn — Varėna. Vs — Veisiejai. Vvr — Veiviržėnai, Priekulės r. Vins + — Vyžuonos, Utenos r. Zt — Zietela (Baltarusijos TSR). ž. — žemaičių (tarmės). Z — Zemaité-J. Zymantieneé -(1845—1921), jos raštų kalbos žodis ar sakinys. Žg — Žagarė. Žin — Žilinai, Daugų r. Žr -- Žarėnai, Telšių r. ŽR — Žemaitė, Raštai, I-IV t., Valstybinė grožinės literatūros leidykla, i 1948. (Skaičiai rodo tomus ir puslapius.) Žž — Ziezmariai, Kaišiadorių r. AJIBEPBUAJIU3ALLUS POJIMTEJIBHOTO MALEXA EJ. 4. H HAPEUKMS C ®OPMAHTAMHU -(i)o, -(i)os, -ės B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM A3BbIKE K. YJIBBHUIAAC Pezwome 1. Xors B COBPEMEHHOM JIMTOBCKOM #3blKe CJIyuad ajBepOHajH30BAHHOrO WJM aaBep- 6HaJIH3YIOLIeTOCHA pOJIKTEJIbHOTO najexa ef. Y. BCTPeyaioTcs 3HAUHTENIbHO yale, UeM C/lyuaH anBepGHaJM30BaHHOTO HJIH AJBepOHAJIH3VIONIeTOCH HMEHHTeJIbHOTO majaexa ea. 4. OJHaKo H pOJIHTEJIbHbIK nafex el. 4. siBJgercsds OJHMM H3 TeX najerked, KOTOpbie He OTJIHYUAIOTCA GOJIbuIOR CKJIOHHOCTBIO K aaBepOuanusauud. CpaBHHTENBHO OrpaHHUeHHASi CKJIOHHOCTb PoO- JMTEJbHOTO Tajexka el. 4. K anBepOHaJiH3auHH OObSCHSETCH SIPKO BHIPAXKEHHBIM OObeKT- HbIM 3HaUueHHeM, a Take TeM, YTO JJ Hero He XapakTepHa oOcTosTe/NbCTBeHHas (YyHK- nus. Jlas Beipa)kenus 0OGCTOATENbCTBEHHBIX OTHOIIEHHH B COBDEMEHHOM JIHTOBCKOM S3biKe yaue ynoTpebJdioTcsi KOHCTPYKIHH POJAHTENbHOTO Mnajexa el. 4. C npenJIioraMH. 2. BaxHeHmHM HM caMblM HeOGXONMMBIM yCJIOBHEM aaBepOHaJH3aluH POAHTENbHOTO najgexa el. 4. Kak H JIPYyrux mnajaexed, siBjasercs OOcTOSTEJIbcTBeHHAA GyHKuus. Pojin- TeJbHBIH Majex ed. 4. yaue aasepOuanausyercs B (yHKUHH 00CTOSITENLCTBA Crocoba HJH 06pa3a AeficTBHs, UTO MOATBEPXKI1AlOT HM. CaMH pe3yJbTaThl aaBepOHaJH3alUMH: VY Hapeuwui, COOTHOCHTEJIbHbIX C POAHTEJbHBIM MafexoMm el. 4., 3HaueHue crnocoba u obpasa neHCTBHS BbicTynaeT valle, UeM BpeMeHHOe HJH npocTpaHcTBenHoe. Kpome Toro, Hapeuus 3TOro THHa, HMeloulHe 3HaueHHe crnoco6a HMJIK o6pasa JAeHCTBHA, OTJIMYAIOTCA CpeaH APYrux Take GoJbluedi cTeneHbio aaBepOHaJbHOCTH. 3. Hapeuus, mpoucluiefmne OT POJAHTENLHOTO Mnajexa ej. 4. valle ynorpe6asiorcs B JlMaJIeKTax, UeM B JHTepaTypHOM s3bike. B GOJIBIIHHCTBE CJyuaeB OHH COOTHOCHTEJIbHbI C HMeHAMH CYLIeCTBHTEJbHLIMH H TMpHJIaraTeJIbHbIMH. OcrajibHble 4acTH peuH OUeHb cabo 44 yuacTBYIOT B OGpa30BaHHH 5THX Hapeunil. Hanpumep, B HCTOpHH JIMTOBCKOTO Si3bIKa H30 BCex (opm PponnuTeJ/IbHOTO TNaliexXa ea. 4. MecTOHMEHHHĖ NOIBeprajuce AnNBepOHAJIH3AILHH Aub (popMbi RG «uero>, £6 «toro» (Bropas TONBKO B TeX cJjydasX, KOrjaa ynorpe6.snach ¢ npengioroM dėl «Anis» WAM APYTHMH CJIOBAMH, CJIHBINHMHCS C (OPMOH POAHTENBHOTO najexa el. 4. B OHO cJoBO. Hamme Bcero BeTpeuaioTcss O6pa30BaHHS C OCHOBAMHM Ha (i)a- u (i)o-; npyrne OCHOBbI OYEHb PEJKH HJIH COBCEM He BCTPEUaloTCs. 4. Cunrernueckue (MpocThie, MPHCTABOYHBIE, COCTOSNIHE H3 JBYX KOpHe#l HJH OCHOB, a TaKXe 06Da30BABIIHECSs M3 UEJBIX CJIOBOCOYETAaHH) HAPEUHSI, COOTHOCHTENbHbIE C po- AHTEJLHBIM najexom ej. 4. MeHee NPOAYKTHBHBI, UeM aHA/IHTHUeCKHe HAPEYHsi, MPOHCLIe- UIHe OT TBOPHTEJILHOTO najexka eX. 4. C npeajoramu iS «us», afit «ua», bė «Ges», ik(i) «no», lig(i) «no», nué «ot», po «nocie», prié «npu», iF «3a». Ansepčnajinsaunio npei- JIOXKHBIX KOHCTPYKUHII BBI3LIBAET He TOJIBKO HX HHTEHCHBHOE ymoTpeGjenue B 0GCTOATENb- CTBEHHOH (YHKIHH, HO H JIGKCHYECKO® 3HAYEHHE MX OCHOBHOTO KOMIOHEHTA — DpOJIHTEJILHOTO najexa eA. u.. Jierie ajABepGHAJH3YIOTCA TaKHe B OGCTONTENbCTBEHHOH (YHKUMM ynoTpe6- JsieMble NpPEJIOXNKHbIe KOHCTPYKIHH, OCHOBHOH KOMMOHEHT KOTOpPHIX HMeeT Gojiee obliee, a6crpakTHOe 3HaYeHHWe HJK KOTOpble NPHOGDETAIOT NepeHOCHOe 3HAUeHHEe tpaseooruye- CKoro caoBocoyeranus. Koncrpykuns pPOAMTENBHOrO nagexa C MNPEJOroM, HHTEHCHBHO ynotpeGasieMasi B OGCTOSTEJbCTBEHHOH (YHKUHMH, H3MEHSeTCH CEMAHTHUECKH: OHA JIEKCH- Kaausyercs, npHoGperass B mnpolecce ajasepOuaM3aliiH 3HAYEHHe OAHOro cJaosa. loka TaKkasi KOHCTPYKIsi He aJBepGHa/IH30Bajach, OCHOBHOH KOMMOHEHT e€ (pOjJIHTEJILHbIN maneX el. U.) MOXKeT HMeTh Nnpu cele onpejesenye. 5. M30 Bcex anBepGHA/NH30BABLINXCS HJIK ANBepOHAJIH3YIONIHXCS KOHCTDYKIHĖ POJIH- TeJIbHOTO majexa el. 4. ¢ MPeJIoraMH CBOCH MHOTOYHCJIEHHOCTBIO BBIAEJSIOTCS KOHCTPYKUHH C NpeliJIOTOM IŠ «M3», valle BCEro HMeIOlHe 3HAYEHHS BPEMEHH, MecTa-NmpoCTPaHCTBA, a TaKxe croco6a mau o6pasa JeficTBHA. 3HAUCHHS LeJH H NpHUKHHbI 3/eCh HE BCTpeuaioTes. B KauecTBe OCHOBHBIX KOMMOHEHTOB HapeuHĖ, NPOMCIIEANIMX H3 KOHCTDYKIHĖ POAHTEJILHOTO najexa el. 4. C MpeiJOraMH, Yalie BCero BBICTYNAIOT HMEHA CYnleCTBHTeJIL- Hbie H CyGCTAHTHBHPOBAHHbIE NMpHJAraTeNbHble (KaK HPOCTHIE, TaK H MECTOHMEHHbIE); MpH- ueM npouecc CyOCTAHTHBALMH OT MPHJIAraTeJbHBIX KOMIOHEHTOB HpOHCXOJIHT, MO BCeil Be- POATHOCTH, OJHOBPEMEHHO C MpoleccoM HX anBepOHaJiK3zanuH. HurepecHO OTMeTHTb, uTO Gostee sipKOH anBepOHA/ILHOCTBIO OTJHYAIOTCS 3/1ecb Te Hapeunsi, B KauecTBe OCHOBHOTO KOMNOHEHTa KOTOPHIX BHICTyNaeT HMS IpHJaratejbHOe, a He HMS CYIIECTBHTEJbHOE. 6. Hexkotoprie Hapeuns, MpOHCIIeAIIHE H3 KOHCTPYKUHI POAMTENLHOrO majexa en. d. C mpeasioromM i$ «u3», OTIMYAIOTCS MHOTONUKCJIEHHOCTbIO BApHAHTOB, HMEIOUHX TOT Ke caMblii KOpeHb H TO Xe caMOe HJM GJH3KOe 3HaueHHe (HAnpHMep, HAPALY C Hapeuuem iS mazes «chi3MaJia» B JIHaNeKTax ynorpebasietcsi Gosee 20 BapHanTOB). To o6bscHserCH He TOJbKO AHAJIEKTHOH pPasApOGJEHHOCTHIO, HO YacTO H CTHJIHCTHYECKHMH HJM pHDMOMe- JIOIHYECKHMH CO0GpaKeHHIMH. 7. KpoMe nomHeIX aaBepOHaNH30BAHHBIX NPEMJIOKHLIX KOHCTPYKIHiL, ynoTpefasioTes H TaKHe, OCHOBHON KOMMOHEHT KOTOPLIX YNpOLIeH. DTH MNOCAeIHHE KOHCTpyKUKH KaK pas BblULeJISIOTCA CaMOW SpKOK aABepOnaJIbHOCTBIO, TaK KaK 3[€Ch He TOJbKO «BBLIIHHSJIO» najiexXHOe 3HaYeHHe OCHOBHOTO KOMIIOHEHTa, HO H OTnaj (DOpMAJIbHbIė €é nokasaTeab — okonuanue. OAHOBPEMEHHO C OTMAaJeHAEM OKOHUAHHA NPEMJOr OOLIYHO CJHBAETCH C OCHOB- HbIM KOMIOHEHTOM B OAHO CJIOBO. Caenyer OTMeTHTb, YTO OTNaJieHHe OKOHUAHHA OCHOB- Horo KOMMOHEHTa cpasy npeBpamaeT B Hapeune H OGbIBIIYI0 He aaBepOHAJH30BAHHYIO KOHCTPYKIHIO POAHTENILHOTO najexa ef. 4. ¢ npengoroM (cp.: nuopavdsar<nuo pavdasario «c BecHki>, nuotolaik<<nuo to laiko «c Toro Bpemenn» u T. 1.). 8. Or Hapeumii, COOTHOCHTENBHLIX C POAHTEJBHBHIM MAAEKOM, CJAeAyeT OTJIHYATH Hapeunsi ¢ Qopmantamn -(i)o, -(i)os, -és. ITH dopMaHThi MOTYT BOCXOAHTH He TOJIBKO K OKOH'IaHHSIM POJHTEJLHOTO MAfexa eX. U., HO H K OKOHYAHHSM APYTHX Najfexei eIHHCT- BEHHOTO H MHOXKECTBEHHOTO YHc/a (uMHeccHBa eA. Y., TBOPHTeNBHOrO MNajexa MH. u.). Kpome Toro, Bo MHOrHX ciyuasix. Hapeuns ¢ STHMH (dOopMAHTAMH, Mo Bcell BepOSTHOCTH, CJlelyeT paceMaTpHBaTb Kak pesyJhTar CJIOBOOOpa30BaHHS MO aHAJNOTHH yiKe HMEIOUIHXCH B sA3bike npumepos. EcJiu oan Hapeuust ¢ 3THMH (GOPMAHTAMH COOTHOCATCS C HMEHAMH CYUECTBHTE/NLHLIMH, MPHIAraTeNbHLIMH Ho ADYTHMH H3MEHSIeMbIMH CJIOBAMH, TO 1IpyrHe 45 BoOGIle yXe TPYAHO COOTHECTH C JIOČGOK H3MeHSieMOH UacTBIO peuK (cp.: dard «remepbs, anaurėlios «rorna, B TOT pas»). 9. Hapsiny c¢ HapeunaMH, uMeiomuMu o ĖopMAHThi -(i)o, -(i)os, -ės B JnaJieKTAx yYnoTpeOJISIOTCH MHOTHE MX BApHAHTbI C TEMH Xe KODHAMH, [0 3HAYEHWIO HAEHTHYHBLIE HIN Gauskue nepBuiM. MuorooGpasne Hape4HA Cc TeMH Xe KODHSIMH CBHAETeJbCTByeT O THGOKOCTH HX cJIoBOOGpa3oBaTeJbHOH cHcTeMbl, 06 HX Gorarctse. B rex cayuasnx, Koria STH BapHaHTBHl NO CBOEMy 3HAYEHHIO COBEPIIEHHO COBMAJAlOT, B JHTepPaTypPHOM ynoTpebJeHHH MPEeHMYIIecTBO HMEIOT Te H3 HHX, KOTopnie HaHOOJIee pacnpocTpaHeHsl H H3BECTHH B 06LIIeHaPOHOM S3bLIKE. ; 10. Ynorpe6jienne Hapeunit ¢ OopmsanrTaMų -(i)o, -(i)os, -ės B JinTepaTrypHoM Afi3bIKE, C ONHOH CTOPOHHI, H B HAPOJHO-PA3rOBOPHON peuH — C Hpyrol, pa3JiHūKHO: B JIHTEPATYPHOM S3blke 3TH HAPEUHS DEIKO BCTPEHaloTCsi; KPOME TOro, 3ech He MHOTOUMC/EHHB HX Ba: PHAHTHI, -HMEIOILHEe Te Xe KOPHH. :