Liet. „vãsara“ = sl. „vesná“

I1''EETU VI YU KA. L B OS LEK STK OS RANDA LMFEAT UV OS “T'S: R. M O KS L U AKADEMIJA LIET. vasara = SL. vesnd (Dėl baltų ir slavų kalbų ,,pavasario® pavadinimų) R. EKERTAS Liet. vasara, lat. vasara ,,Sommer* ir sl. vesnd ,, Frithling*, nepaisant kai kurių formos bei reikšmės skirtumų tarp šių rytų baltų ir slavų žodžių, yra visai pagrįstai siejami. Dar H. Pedersenas (KZ, XXXII, 246) ir K. Brugmanas (Grdr., II, I, 160) šiuose žodžiuose įžiūrėjo senųjų »- ir nkamienų kaitą, o vėlesni, ypač E. Benvenisto (Origines de la formation des noms en indoeuropéen, Paris, 1935) ir F. Spechto (Der Ursprung der indogermanischen Deklination, Gottingen, 1944), tyrinėjimai patvirtino, kad tokia kaita yra būdinga daugeliui žodžių, priklausančių seniausiam indoeuropiečių leksikos sluoksniui, pavyzdžiui, vidaus organų, metų laikų ir panašiems pavadinimams. Šiuo atvėju susiduriama su praindoeuropietiškuoju heteroklitiniu kamienu, tyrinėtojų rekonstruojamu praformomis *yeser- | *uesn- (plg. Brugmann, op. cit.; toliau IF, III, 329, 351; Boisacq, 210; Vondrak, Vgl. Gr. I?, 527) resp. *ues-r-t | *ues-n-es (Petersson, Stud., 3, be to, po -rresp. -neinantis -zir -esne visoms heteroklitinéms formoms yra būtinas, todėl kaip senasis ide. „pavasario“ pavadinimas patikimesnė yra Petersono rekonstrukcija) ir *vesr- | *ves-n-es (Machek, Et. sl., 562). E. Benvenistas minėtame darbe! gana įtikinamai aiškina įvairias formas, turinčias -r-, įžiūrėdamas jose skirtingus balsių kaitos laipsnius; be to, šaknies balsio pailgintąjį laipsnį paprastai atitinka išplėtimo (Erweiterung) nulinis laipsnis (lot. ver < *yes-r-), ir atvirkščiai?. Tai, kad išplėtimas -erdažnai turi nulinį laipsnį *r laukiamojo -rvietoje (gr. čxp < *yėsy-), E. Benvenisto nuomone, yra sąlygojama sonorinio priebalsio (Liguida) prigimties. -rkamienas buvęs apibendrintas jau minėtose klasikinėse kalbose, plg. lot. ver, vėris „Frūhling“, gr. dor. Ffjp, jon. čap, fipos, fet ,,Frithling®, o taip pat s. ind vasar-, vasara- „„Morgen“, vasar „frūh“; av. vavri ( =vahri) „im Frihling“; s. pers. vahara-, pers. bahar „Frūbling“; arm. garun (*uesrpagal E. Benvenistą, 1 Origines... (čia ir toliau cituojama pagal rusišką vertimą D. BexnBenncer, Huznoesponefickoe HMeHHOe CJIOB00Gpa3oBange, M., 1955, p. 49—50; sutrumpintai: H.-e. um. cJioB00Gp.). i. Gornungas E. Benvenisto knygos vertimo pastabose (H.-e. aM. cJi0B006p., p. 244, pastaba 13) sakosi manąs, Kad *us-ergalima laikyti nuliniu laipsniu, matyt, išlaikytu lot. serénus „klar (vom Himmel)“ < *us-er-es-no-s ir, gal būt, gr. Eepėg (Atikos Žnpėc) < *cepėc < *Foep-og „trocken“, 143 op. cit., 40); s. air. fdir „Osten“, air. errach, n. air. earrach (*wesr-ūk su išnykusiu wdėl žodžių sandūros priežasčių, plg. H. Pedersen, Vgl. Gr., I, 82, A35) 1 ir pagaliau liet. vdsara, vasara, lat. vasara ,,Sommer*, Tuo tarpu -nkamieną turi s. ind. vasantas „Frūhling“ (su -nt i§plétimu), s. kimr. guiannuin „vere“ < *vesanteino, n. kimr. gwanwyn, korn. guaintoin ,,Friihling* ir, tur bit, s. air. fdinne (an lae) ,,sich beschiftigen (vom Tage)“ (plg. H. Pedersen, Vgl. Gr., II, 106, § 461) ir prasl. praforma *vesna, kurią paliudija s. sl. secua, rus. eecwd, lenk. wiosna „Frūhling“. Viename straipsnyje esame nurodg®, kad slavų kalboms yra nebūdinga apibendrinti heteroklitiniy formų -rkamieną, kai tuo tarpu rytų baltų kalbos čia skiriasi nuo slavų kalbų. Visai teisingai priskiriant liet. vūsara, vasara, lat. vasara ir sl. vesnd grupei Zodžių, laikomų indoeuropietiškųjų heteroklitikų tęsiniu, anaiptol nepašalinami nei fonetiniai, nei semantiniai neaiškumai tarp tų dviejų kalbų šakų minėtų žodžių. Ryšium su tuo kyla, mūsų nuomone, tokie klausimai: 1) kaip paaiškinti rytų baltų -aršaknies išplėtimą; 2) kaip santykiuoja šaknies balsiai ryt. baltų -air slavy -e-; 3) kaip paaiškinti rytinių baltų reikšmę ,,vasara®, jei kitose ide. kalbose, taip pat ir slavų, šie žodžiai turi ,,pavasario“ reikšmę? Šiame straipsnyje mes ir pabandysime atsakyti į minėtus klausimus, susiedami juos ir su kai kuriomis slaviškosios praformos paplitimo problemomis. || I. Kaip jau minėta, heteroklitinių praformų šaknies išplėtimas (Erweiterung) galėjo turėti įvairius balsių kaitos laipsnius, kurie, kaip įrodė E. Benvenistas, prokalbėje buvo priklausomi nuo šaknies balsių kaitos. Plg., pvz., *-ėr- | *-rresp. *-rtokiose formose, kaip s. ind. vasar- | gr. Eup (< *uėsry), lot. ver (< *uésr-), arba *-or- | *.r-, *-r- | *-ptokiose formose, kaip gr. 0d0p ,,Wasser” | Šdpla (< *udr-) ,,Wassereimer“ / gen. sing. U8atog (< *udnt-) ,„„Wasser“. Tačiau ide. prokalbės „pavasario“ vardas, atrodo, turėjo tik elaipsnio išplėtimą, plg. V. Gornungo pateiktą lot. serėnus < *us-er-es-no-s*. Koks tada yra santykis tarp liet., lat. -arir ide. *-er-? Mes manome, kad *-eryra pirminis ir kad liet., lat. -aryra atsiradęs iš *-er-. Tai galima keleriaip įrodyti. 1. Lietuvių kalboje -eir -a kaitą turi daugelis žodžių ne tik žodžio pradžioje (plg. liet. lk. aš „ich“ ir liet, dial. ėš „ich“; liet. Ik. ašutai „„Pferdehaare“ ir liet. dial. ešutai „t.p.“ ir tt.), bet taip pat ir žodžio viduryje: greta liet. ūšara „„Trahe“ yra ir forma ašera*, pateikta J. Otrembskio (Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warsza2 Pig R. Eckert, Reste indoeuropdischer heteroklitischer Nominalstimme im Slawischen und Baltischen, ,, Zeitschrift fiir Slawistik*, Berlin, 1963, H. 6, p. 878, 883 ir 890— 891. 4 Ir P. Skardžius (LKZD, 50, 562) liet. vūsara (apie kitus variantus Zr, žemiau), kildindamas iš *veser-d, laiko senu heteroklitiniu kamienu. Plg. dar J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 17, 83. 5 Šis žodis taip pat yra ide. heteroklitinio kamieno reliktas, plg. Eckert, op. cit., p. 888. Greta liet. vėdaras ,,Eingeweide, Wurstmagen“, lat. vėdars (Būga, KS, 239) yra variantas su -er- (liet. vėderas „„t.p.“), kurį atitinka lat. véders ,„,Bauch“, pr. weders ,,Bauch“ (Voc. 122) ,,Magen* (Voc. 132) (žr. Fraenkel, LEW, 553), Čia mes vėl susiduriame su ide. heteroklizės kontinuantais: liet. vėdaras, vėderas kaitaliojasi su liet. paiidré ,,Unterleib des Menschen, Netz bei Schweinen“, paūdroti „įmmer grosseres Euter bekommen (von Schweinen und Hiindinnen)“ ir liet. adrdti „,tracbtig sein“, Visa žodžių grupė priklauso ide. ,,te§mens* pavadinimui, turinčiam -r-, -n~ ir -menkamie144 wa, 1958, p. 215-216), kuri yra tos pat rūšies, kaip ir minėti pavyzdžiai. Svarbi yra J. Otrembskio pastaba, kad dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžius su -aatitinka senųjų raštų ir tarmių formos su -e-. 2. „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“ (LKŽD, 303) P. Skardžius tiksliau apibūdina sąlygas, kuriomis vyko mus dominąs procesas. Jis sakosi manąs, kad -aprieš (išretinta mūsų. — R.E.) -rkai kuriuose dariniuose greičiausiai yra kilęs iš senesniojo -e-. Savo nuomonę jis paremia tokiais pavyzdžiais, kaip liet. laidaras „Pferch, Verschlag fiir das Vieh, Viehhof“*: lgideris „Mistgrube beim Hofe“, stūgaras „dūrrer, verdorrter, vertrockneter Stengel“: stegerjis ,,Stengel; Stiel (einer Feder)“ ir kt. Toje pat vietoje jis pateikia liet. vasara ir Žem. vaséris, pavaseris. Pastarieji du pavyzdžiai yra labai svarbūs, sprendžiant aukščiau keltą klausimą. Vadinasi, jau galima konstatuoti greta liet. 1k. vasara arba vasara (su -ar-!) esant tarminių formų su -er-: žem. vasėris ir pavūseris (Kvėdarna, Salantai; žr. Skardžius, APh, VII, Kaunas, 1938, p. 41). Žem. vaseris, reikšme „Februar“, pasiremdamas Valančiumi, Baranausku, o taip pat ir Vieversiu (,,Auszra®, I, 137), pateikia ir E. Hofmanas (KZ, 60, p. 71). 3. Formų su -ergalima pateikti ir iš senųjų raštų. S. Chylinskio biblijos vertime, Luko ir Morkaus evangelijose, yra wa/era, o Mato evangelijoje toje pat vietoje — wafara’. Štai citatos iš ,,Biblia litewska Chylinskiego, Nowy Testament“, tom II, Poznan, 1958, išleistos Č. Kudzinowskio ir J. Otrembskio: a) p. 139(75): Ewangelia Lukosziaus, XXI, 30: Kad jau [prog/ta, 6 (tey) regite, patis tey ip fawe gynote, jogjau ira arti waJera®. | b) p. 89 (46): Evangelia Morkaus, XIII, 28: O mokikites ip figos medzia to pryliginima, kad Pakos jo atfijaunina, ir lapey Ip<ryog/ta, 3inote jog wafera arti ira. c) p. 51(27): Evangelia Mattheusza, XXIV, 32: O "to pryliginima mokikites“ nog figos media, kad 'pradeft jo Baka“ fprogt, ir lapey taydžias, numanot jog "arti wafara ira. S. liet. vasera „Sommer“ fonetiškai taip santykiuoja su liet. vasara, vasara „Sommer“, kaip liet. žem. vasėris, pavaseris su liet. 1k. vasaris ,,Februar®, pavasaris „Frūbling“. Senasis rašto paminklas ir žemaičių tarmė yra išlaikę variantą su -er-. Be to, reikia pastebėti, kad Chylinskis buvo susijęs su Žemaičiais (jo pamotė buvo kilusi iš žemaičių bajorų Minvydų šeimos??). nų kaitą, Plg. rus. ema < prasl. *vymę < *ūdh-men-, apie tai žr. Eckert, op. cit., 885— 886, 888. Semantiniu atžvilgiu į liet. paidrdti labai panašus yra ček. zvymnati < *z-vymenati, kuris vartojamas „Sichfūllen, Anschwellen des Euters (bei der Kuh) nach dem Kalben“ reikšme (žr. Machek, Et. sl., 578). Taigi, be liet. vasara, vestinos, kaip vėliau paaiškės, iš *veser-a, mes turime dar tokias formas, kaip liet. ūšara: ašera ir vėdaras: véderas, resp. lat. vėdars: vėdęrs, kilusias iš ide, prokalbės heteroklitinio kamieno. 6 Žr. Fraenkel, LEW, 330, kur duodamos formos tik su -aras. * Jono evangelijoje atitinkamos vietos nėra. * Skliausteliais (" *) pažymėti žodžiai leidėjų (p. 429) atstatyti pirmine tvarka: wa/era jau ira arti. * Plg, Biblia litewska, p. 427 pirmine žodžių tvarka: wa/ara ira arti. 10 Plg, St. Kot, Chylinski's lithuanian Bible; origin and historical background, ,,Biblia litewska“, II, p. XLV. 10, Užsak, Nr. 174 f 145 Pažymėtina, kad aukštaičių rašto paminkle, M. Daukšos „Postilėje“, pasirodžiusioje pusšimčiu metų anksčiau, cituotoje biblijos vietoje yra wa/ara; plg. Weigdekit ant’ médgio figų ir ant wifi medžiu; kad' iau [prégfta žinotė iog iau arti yra wa fsara (LukoBiup 21, kapit : 25; Daukšos „Postilė“, p. 12-13). Ir lietuvių senieji raštai, ir dialektai rodo, kad formas su -erreikia laikyti senesnėmis, pirminėmis, o -aržodžiuose liet. vasara, vasara ir analogiškai lat. vasara — antriniu, atsiradusiu dėl to, kad -eprieš -rpereina į -a-". II. Dėl liet. formų vasara, vasara šakninio -akilmės mes taip pat laikomės P. Skardžiaus nuomonės (žr. Dėl balsių asimiliacijos, APh, VII, 1938, p. 41), kad iš pirminio *vesera buvo padaryti *veseris ir *paveseris, o paskui dėl progresyvinės asimiliacijos *paveseris virto į pavaseris, paskatindamas ir formą *veseris virsti į vaseris. Pagaliau ir pirminė *vesera tokiu pat būdu virto vasara. P. Skardžius taip pat atsižvelgia į tai, kad vasara galėjo atsirasti iš *vesera per tarpinį laipsnį *vesara, o derivatas vasaris žemaičių tarmėje galėjo virsti vaseris, veikiamas Žodžių su priesaga -eris. Pastarąjį galimumą P. Skardžius, mūsų nuomone, visai teisingai laiko mažiau patikimu, nes paaiškinti senųjų raštų formos vasera šakninio -akilmę regresyvine balsių asimiliacija yra sunku. Taip pat galima pritarti P. Skardžiaus nuomonei, kad šis asimiliacijos reiškinys nėra senas (op. cit., p. 40). Vadinasi, liet. vasara arba vasara ir jų latviškas atitikmuo vasara tik iš dalies atspindi pirmykštę garsinę sandarą ir yra daug daugiau fonetiškai pakitę negu sl. vesnd. III. Reikia konstatuoti tą faktą, kad rytų baltų kalbų žodžiai semantiškai taip pat pakitę, o sl. vesnd, atvirkščiai, išsaugojo pirmykštę reikšmę. Plg. 's. liet. wdsara „aestas“ (Pirm. liet. k. gr., p. 96); liet. vdsara „šilčiausias metų laikas (birželio, liepos ir rugpiūčio mėnesiais)“ (DLKŽ, p. 921); „Sommer“ (Senn, Handb. II, 273) ir aukštaičių variantą vasara (S1Bunc, Tpammaruka, 95)'2, wafara,-6s „der Sommer“ (Mielcke, 318); taip pat lat. vasara ,,„Sommer“ (Bielenstein, Die lett. Spr., 263; Miihlėnb.-Endz., IV, 484) ir prasl. *vesna (s. sl. 6ecxa „Frūhling“, lenk. wiosna, rus. 6eckd „Frūhling“). Daugumoje ide. kalbų, išlaikiusių šį žodį, jis turi senąją „pavasario“ reikšmę (Zr. aukščiau). Rytų baltų kalbose šis žodis, kitose kalbose vartojamas „Frūhling“ reikšme, turi ,,„Sommer“ reikšmę, o pavasario pavadinimą atstoja jo vedinys: liet. pavdsaris m. ,,Friihling®, lat. pavasaris m. „t. p.“, pausaris (< pavasaris, Zr. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 20), pavasara f. „Frūhling“ (žr. BSIW, 356). Šie lietuvių ir latvių kalbų priešdėlio pavediniai turi maždaug tokią pat reikšmę, kaip rusų pasakymai nod aemo „gegen den Sommer“, t. y. „noch vor dem Sommer“, nod e6euep „gegen Abend“. Baltų kalbose yra dar tokių darinių, kuriuose paturi ne laiko, o vietos reikšmę, plg., pvz., pasdulis „Welt“, scil. ,,Ort unter der Sonne“ = rus. ,,MecTO moj coJiHueM“ (plg. J. Otrebski, Gr. jez. lit. III, 335; Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 219). Vadinasi, liet. pavasaris, lat. pavasaris, pausaris, pavasara reiškia ,,( Zeit) gegen den Sommer (zu)“!*. Semantine struktūra Sie žodžiai tiksliai atitinka ček. podleti ,,doba pfed letem (duben, kvéten)* (Machek, Et. sl., n Be to, nereikia pamiršti, kad čia iš dalies galėjo veikti ir balsių asimiliacija (Zr. žemiau). 12 K, Jaunius (Seuuc, I'pammatuka, 95) pastebi, kad vietoj rytų aukštaičių vasard žemaičiuose sakoma vūsara; tačiau K. Būga K. Jauniaus gramatikos rusiškajame vertime, išnašoje (loc. cit.), nurodo, kad taip pat ir Dusetose yra vėsara. Literatūrinė norma yra vasara, plg. DLKŽ, 921 ir A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 34. 12 Dėl reikšmės dar plg. pavasaris ,,Ansommer“, O. Schrader, Reallex, 258. 146 265, 585); toliau plg. ček. podzimek, podzim „Herbst“, tiesiog ,,( Zeit) gegen der Winter (zu)“ (Bs1W, 356; Machek, loc. cit.) Kaip atsitiko, kad iš ide. prokalbės paveldėtas pavasario pavadinimas rytų baltų kalbose įgijo ,,Sommer* reikšmę? 1. Čia reikia pasakyti, kad, be baltų, taip pat romanų ir slavų kalbose senasis pavasario vardas perkeliamas vėliau einančiam šiltajam metų laikui (vasarai) vadinti'**, o „Friūhling“ reikšti sukuriamas naujas terminas ,,Ansommer, Vorsommer, Erst-Sommer“ reikšme, jau iš vartojamojo ,„Sommer“ vardo. Plg. rum. vard ,,Sommer“ ir primdvard „Frūhling“: isp. verano „Sommer“ (greta estio) ir primavera „Frihling“ (Buck, Dict., 1013). Reikšmę ,,Sommer* dar turi lot. ver, resp. šnekamosios lot. vėrūnum (tempus) „Frūhlingszeit“ kontinuantai: s. neapoliečių vera, valensiečių ver ,,Sommer*, korsikiečių veranu, logudorietiy b(e)ranu, portugalų v(e)rdo „Sommer“; senesnę reikšmę išlaikė logudoriečių beranile „im Friihling hergerichtetes Land“ (Žr. Meyer- -Liibke, Romanisches etymologisches Wėrterbuch, Heidelberg, 1935, p. 768). Lotynų kalboje mes turime vėr, reikšme „EFrūhling“, ir aestas, reikšme „Sommer“, italų jau primavera ,,Friihling® ir estate „Sommer“, ispanų primavera ,,Friihling“ ir verano, estio „Sommer“, pagaliau rumunų primdvarū „Frūhling“ ir vard „Sommer“. Čia aiškiai matyti tie skirtingi etapai, kai senasis vasaros pavadinimas buvo išstumtas ir pakeistas „pavasarį“ reiškiančiu žodžiu, o „pavasariui“ žymėti buvo sudarytas naujas iš senojo „pavasario“ vardo?s, Dėl slavų formų žr. žemiau. 2. Antra vertus, visai galima manyti, kad rytų baltų kalbos dėl tam tikrų šian- — dien sunkiai suvokiamų priežasčių neteko senojo „vasaros“ pavadinimo ir jo vietoj ėmė vartoti „pavasario“ vardą. Prūsų dagis ,,Sommer* (Voc., 13 pagal FEW, 85; plg. toliau BS1W, 49), gal būt, yra išlaikytas senasis baltų .,vasaros“ pavadinimas. Prūsų žodį atitinka liet. dagas ,,das Brennen, der Brand; Glut, Sommerhitze, '4 Mes nepritariame A. Buck (Dict., 1014) požiūriui, kad liet. pavasaris suprastinas kaip „Aa kind of summer, guasi-summer“ ir kad pirmasis šio vedinio komponentas lygintinas su tokiu pa-, kaip liet. pamotė „,„Stiefmutter“. Iš tiesų, pagali turéti, eine Art von“ reikšmę, plg. FEW, 520: pabrolis ,, Freund, der dem Brautigam bei der Hochzeit das Ehrengeleit gibt, Brautfiihrer®, tiesiog ,,Art Bruder“. Tačiau pavasario reikšmė ,,eine Art Sommer* yra neprasminga. Be to, E. Frenkelis (FEW, 538) nurodo, kad pažodžiuose liet. patėvis ,,Stiefvater®, pamoté „Stiefmutter“ turi diminutyvine pejoratyvinę reikšmę. 16 Zr. Buck, Dict., 1014. ** Reikia pasakyti, kad ar tik ne seniausias ir pastoviausias ide. kalbų grupése ir kalbose yra ide. „žiemos“ pavadinimas, o bendraindoeuropietiskajj „vasaros“ vardą visam ide. kalbiniam plotui vargu ar pavyks nustatyti (nebent kokiai dialektinei sričiai). Užtat bendraindoeuropietiškojo termino „rudeniui“ žymėti visai nėra. Kaip jau pradžioje minėjome, pirminis „pavasario“ pavadinimas (*ueser-, *uese 7 + *uesn-) yra tikrai paliudytas, plg. Schrader, Reallex, 258, 366—367, 390, 394— 396, 782, 958. Atskirų ide. kalbų žodžių, reiškiančių metų laikus, tyrinėjimai rodo, kad „Winter“ ir iš dalies ,,Sommer* pavadinimų palyginti yra maža, be to, jie labai nepastovūs, 0 „,„Friihling“ ir ,,Herbst“ pavadinimų yra nemaža ir įvairių, plg., pvz., tris „pavasario“ pavadinimus vokiečių aukštaičių kalboje: Friihling, Friihjahr, Lenz. Šį reiškinį bandoma paaiškinti iš dalies tuo, kad vasara ir žiema dėl savo kontrastingumo sudaro žmonių sąmonėje bendresnes sąvokas, negu pavasaris ir ruduo, kurie, būdami pereinamaisiais metų laikais, yra labiau specifinio pobūdžio (plg. Merlo, Nomi romanzi delle stagioni e dei mesi, 1904, pagal Ouadri, Aufgaben, 57— 60). 10* 147 Ernte“ ir daga f. ,,„Ernte“!*, o taip pat got. dags m. „Tag“, s. ind. nidūghdm. ,,Hitze, Sommer“ ir daham. ,,Brand, Hitze“. Prūsų kalboje dar yra žinomas ir sudurtinis žodis dagoaugis (Voc. 638 pagal FEW, 85) „somirlatte“, t.y. ,,Spross, wie er in einem Sommer wichst®. Semantine struktūra šį žodį tiksliai atliepia liet. vasaraugis ,.ein Jahreschdssling®, lat. vasaraddzis 1. „ein Sommerspross“, 2. ,.ein Fiillen, das nur einen Sommer alt oder im Friithjahr gefallen ist“, 3. „ein Weichling“, 4. f. vasaraudze ir vasaraug’e „ein junges Midchen, Backfisch® (Miihlenb.- -Endz., IV, 484). Šitas bendrabaltiskas žodis ,,Sommersprdssling* reikšme (bendrabaltiSkas vieningos semantinės struktūros prasme) paremia mūsų nuomonę, kad rytų baltų vasara atitinka vakarų baltų dagis ir kad prūsų žodis greičiausiai yra senasis bendrabaltiškas „vasaros“ pavadinimas. Tai paremia dar du argumentai: a) Liet. atuodogiai, atioda(u)giai ,,„Sommerroggen“ priklauso tai pačiai grupei, kaip pr. dagis, liet. dagas, dėgti ,,brennen!®, „„Vasarinių javų“ lietuviškų terminų didelėje grupėje atuodagiai užima išskirtinę vietą, plg. liet. wa/arojas,-jo ,,Sommergetreide“, wa/arini kweczei ,„„Sommerweizen“ (Mielcke, 318); vasariena = vasarojiena = vasarojas = vasarojus = vasarojis ,,5ipoBoe JKHHUIlE, JKHUBO“, vasariniai rugiai =vasarūčiai ,.sipoBoii xXxmJe6, spuna“, ,Sommerkorn®, vasariniai kviečiai „Sommerweizen““, vasaris = vasarojiemis = vasarojimis ,ApoBoh“, vasarojpiūtė „,KaTBa, JKHUTBO®, vasardjus ,,SpOoBbie XJIeGda, sipoBoe noie“, vasarolaukis „poBo0e TOJe“ (Sereiskis, 1047; DLKŽ, 921). Todėl visai galimas daiktas, kad liet. žodžio atūodagiai antrasis komponentas *dog- (kaitaliojasis su dagas ir dėgti) yra išlaikęs pirminę „,,vasaros“ reikšmę. b) Čia taip pat priklauso liet. degésis ;,Augustmonat“ (tokią formą pateikia Frenkelis EW, 85; Mielcke, 47: Dėgė/is, fio). Jis buvo vartojamas vienam vasaros mėnesiui vadinti ir, man atrodo, atspindi senąją „vasaros“ reikšmę. Apie mėnesių pavadinimus, išvestus iš metų laikų pavadinimų, žr. žemiau. 3, Tyrinėjant gausius liet., lat. vasardarinius (plg. DLKZ, 921; Sereiskis, 1047; Miihlenb.-Endz., IV, 484), iš karto krinta į akis du mėnesių pavadinimai: pirma lat. wossoras menesis „junius“ (Stownik polskotacinsko-totewski ulozony przez xiedza Jana Kurmina, Wilno, 1858, p. 20 pagal E. Hofmann, KZ, 60, p. 72, pastaba 1 ir p. 74, pastaba 1) ir, antra, liet. vasaris ,,Februar“. Semantiniais sumetimais latvių mėnesio pavadinimą reikia laikyti vėlyvu dariniu iš lat. vasara ,,„Sommer“, o lietuvių žodis, atrodo, yra daug senesnės kilmės. Štai s. liet. wasdris ,, Februarius® randamas jau D. Kleino gramatikoje (Pirm. liet. kalb. gr., 156), vėliau Milkaus (318) paaiškintas taip: Waffaris Meni „der Januarius“. Dabartinėje lietuvių kalboje 17 Dėl reikšmių „Sommer““ : „Ernte“ santykio plg. s. rus. KATBA greta gr. »ėpoc Ostromiro evangelijoje: FAKO 5BJIH3'b FECTb JKATBA om žyydę tow to Hépog (OctpomupoBo eBanrejine 1056 —57 roza ¢ npujoKeHHeM Ipeueckoro TeKCTa eBaHTeJIHH H C rpaMMaTHYeCKHMH o6bacuennsivi, H3jaHHOe A. BocrokoseiM, Cankrnerep6ypr, 1843, p. 146, Math. XXIV, 32-33). 18 Žr. A. Sabaliauskas, Dėl lietuvių atdoriediai ,,vasariniai rugiai“ kilmės, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, 1 (10), 1961, p. 101—103, kur ligi šiol nepakankamai išaiškintus liet. atdoriečiai ,,Sommerroggen“, palygindamas su etimologiškai aiškiais atdodagiai ( <atoresp. atuo- + šaknis dog-, kuri su kitu balsių kaitos laipsniu randama liet. dėgti, degūtas, nudégulys, daga, pr. dagis), jis kildina iš *at(u)ojoriečiai ( < ato-, atuo- + šaknis jor-, išlaikyta tokiuose žodžiuose, kaip liet. joras, joré, sl. *jars, *jara, *jaro). Dėl abiejų terntinų, galinčių būti, kaip įrodinėja A. Sabaliauskas, senosios leksikos reliktais, semantinės struktūros tapatumo etimologija yra įtikinama, 148 vasdris reiškia „antrąjį metų mėnesį“ (DLKŽ, 921): „OpeBpaJib; 10XKHbiIH BeTep, IIOJY ReHHHKTM; vasario mėnuo „,beBpa/ib Mecan“ (Sereiskis, 1047). E. Hofmanas straipsnyje „Kultur und Sprachgeist in den Monatsnamen“ (KZ, 60, p. 71) pateikia ir kitų šio lietuvių žodžio variantų: 1. ,,Januar“ reikšme: vasaris, vasarius (Nesselmann, 55; Kurschat, I, 670; II, 491), vasarinis (seniau buvęs būdvardis, lygiai kaip ir sudaiktavardėjęs būdvardis vasaris, plg. Skardžius, LKZD, 313) ir 2. , Februar® reikšme: vasaris, vasario mėnuo, vaseris. E. Hofmano nuomonei, kad senesnė žodžio vasaris reikšmė yra ,, Januar“, negalima nieko prikišti. Tačiau negalima pritarti E. Hofmano nuomonei, kad liet. mėnesio pavadinimas vasaris nieko bendra neturįs su žodžiu vasara (resp. vasard) ,,Sommer“, nes esančios per daug skirtingos jų reikšmės. Jo vasario siejimas su vėsūs atrodo kur kas labiau abejotinas. Kodėl metų laikų pavadinimas negalėjo būti pavartotas vadinti mėnesiui? Juk tą rodo tokie pavyzdžiai, kaip jau minėtasis liet. degėsis ir senasis baltų „vasaros“ vardas (pr. dagis), taip pat vok. Lenzmond ir kt. Be to, liet. vasara (resp. vasard) yra senasis ide. terminas „pavasariui“ vadinti, o jo reikšmę ,,Sommer“ reikia laikyti antrine. Dėl šios priežasties liet. vasaris, būdamas izoliuotas. terminas (mėnesio pavadinimas), galėjo tam tikru laipsniu išlaikyti senąją pirminę reikšmę. Kad vasūris ir vūsara (resp. vasard) atveju turime tos pačios šaknies giminingus žodžius, rodo dar ir aukščiau cituotieji Žem. vaseris ir s. liet. (Chylinskio) wasera. ||| Slavų kalbose, kaip jau minėta, senojo ide. „pavasario“ pavadinimo buvo apibendrintas nkamienas. Be to, kaip ir baltų kalbose, šis daiktavardis buvo tema - tizuotas kamiengalio balsiu *-4 ir todėl perėjo į moterišką giminę"? Prasl. *vesna yra paliudytas tokiomis formomis: s. sl. 6ecHa ,,Eap, ver‘ (Psalterium Sinaiticum — maked.; Psalterium Pogodinianum — bulg.; Psalterium e codice Lobkowicziano — Pragensi — serb.-chorv.; BECHH 4 Psalterium Bononiense — bulg.; Psalterium e codice Parisiensi — serb.-chorv.; seca Parvemiarion Zacharianum (lectiones Veteris Test.) — rus. ; Lobk. (žr. aukščiau); BECNHbND ,.Frithlings-*: BPEMA BECNBNOFE —bulg.; [TPEKE BECNbNBBXH PEBENHH mpd the žapivije Lomueplac* Novocanon s. Methodii —rus.; sl. J. st., Lieferung 4, 182); sl. baZnyt. secna ir BECBNA, s, rus. BECNA , Friihling* (Mikl., Lex., 61: CpesH, I, 247); rus. 6ecHd, -bl, acc. sing. 6ecHy arba ečcHy, nom. pl. 8écubl, gen. pl. 6eėcex , Friihling** (cnoB. pycek. s3., II orą. 1, 382), ukr. secnd, -xri (Išiom., 55; Tpinu. 1, 149), baltar. 8acnd (JTacroycki, 61); lenk. wiosna, liaudies kalboje ir wiesna ,,Friih19 Cia mes norėtume pastebėti, kad skirti priesagą -na formoje rus. eecxa, kaip kad daro ,,KparKHR STHMOJIOTHUeCKHH CJIOBApb pycckoro si3pika‘ autoriai N. Sanskis, V. Ivanovas ir T. Sanskaja (p. 57), žodžio istorijos požiūriu yra nepateisinama. Taip pat daugiau, negu abejotinas, yra jo siejimas su kamienu, išlaikytu žodyje secéasii. *0 Toliau plg. viduramžių rus. secHa (= 6ecwoll) ir eecrosamse (= secka), kuriuos R. Džeimsas (Richard James) žymi taip: feasno „spring““, Besno Bania ,.the spring“ (B. A. JIapix, Pyccko-aramiickuit cJioBapb-jkeBuuk Puuapjaa Įlkemca 1618—1619, nan. Akanendun HAYK Jlurosckoit CCP x Jlennurpanckoro YuuBepenrera mm. A. A. YKnakosa, Jlenuarpan, 1959, p. 61, 195, 270). * Matyt, žodis yra grynai baltarusiškas, nes tai rodo jo vediniai, plg. baltar. sscusx ,, warmer Sūdwind“, escexxankKa „Lied, das bei Friihlingsbriiuchen gesungen wird“, eccHaeiya ,,Sommer149 ling“ (Brūckner, Sk et., 623); ček. dial. (šiaurės Moravijos, rytų Moravijos, lechitų, Silezijos) vesno n. „Frūhling“ (Kott, IV, 640, H.-K., Et. sl., 413; Machek, Et. sl., 562). Machekas mano, kad niekatroji giminė čia yra atsiradusi pagal /ėto ,,Sommer“. Iš šito čekų dialektinio žodžio yra padaryta veiksmažodžių vesnati se, vesniti se ir vyvesnati se, vyvesniti se ,,Friihling werden“, žinomų, kaip nurodo Kotas (Kott, IV, 640, 1171), iš Ostravos apylinkių. Dar žr. Machek, loc. cit. Čekų Ik. (poetinis) vesna jų atgimimo laikais buvo pasiskolintas iš rusų (plg. Machek ir H.-K., Et. sl., loc. cit.). Slovėnų kalboje vėsna, kaip nurodo savo žodyne Pleteršnikas (II, 763), pridurdamas, kad jis daugiausia aptinkamas pačioje naujausioje literatūroje, taip pat yra pasiskolintas iš kitų slavų kalbų (greičiausiai iš rusų). Pirmiausia krinta į akis tas faktas, kad slovėnų kalboje nėra jokių jo vedinių. Vien Fasmerio REW, I, 192 pateiktas serb.-chorv. vésna®* dar nerodo, kad tas žodis iš tikrųjų egzistuoja serbų-chorvatų kalboje, juo labiau, kad žinomiausiuose žodynuose (pvz., Karadžičiaus) jo nėra. Iš slovakų kalbos paliudytą žodį vesna Isačenko (SI. sl., II, 565) taip pat pažymi nuoroda poetinis, o tai veikiausiai rodo, kad jis vartojamas tokiais pat atvejais, kaip Cek. vesna. Kitose slavų kalbose šis žodis nežinomas. Matyti, čia mes susiduriame su iš senovės paveldėtu žodžiu, kuris, be abejo, yra labai senas, bet jo paplitimas slavų kalbose yra labai ribotas. Šį žodį, gyvą liaudies kalboje, turi rytų slavai (apie jo iš dalies senus vedinius ukrainiečių kalboje žr. toliau), lenkai, o taip pat moravai. Kiek jo plotas dar gali būti išplėstas, remiantis duomenimis senųjų ir bažnytinių slavų paminklų, kurių lokalizavimas yra be galo sunkus, o kai kuriais atvejais ir visai neįmanomas, — vargu ar galima pasakyti. Iš aukščiau pateiktų faktų matyti, kad paminkluose 8ecHxa yra paliudytas iš makedonų, bulgarų, serbų-chorvatų ir rusų kalbų ploto. Žinoma, kalbamasis žodis iš vieno rankraščio galėjo būti paimtas ir į kitą. Šis konkretus pavyzdys dar kartą patvirtina būtinumą tiksliai skirti praslaviška (Urslavisch) ir bendraslaviška (Gemeinslavisch). Žodis *vesna iš tikrųjų yra praslaviškas, bet ne bendraslaviškas. Po to, kas pasakyta, kyla klausimas: kaip buvo vadinamas „pavasaris“ tose slavų kalbose, kurios neišlaikė iš ide. prokalbės paveldėto pavadinimo? 1. Vienoje slavų kalbų dalyje praslaviškasis ir bendraslaviškasis „pavasario“, „sėjos“ ir „vasarinių javų“ terminas *jaro, *jaro, *jara, *jaro galėjo būti imtas vartoti trūkstamojo *vesna vietoj, plg., pvz., ček. jaro, s. ček. jéF „„Frūhling“, slovak. jar „Frūhling“, bulg. dial. jard ,,Friihling®. Iš dalies jį galima rasti ir tose slavų kalbose, kurios turi *vesna, plg. rus. ir s. rus. apa „Frūhling“, ukr. spo f. „Lenz“, lenk. ir s. lenk. jarz ,,wiosna®, o taip pat lenk. jar m. ta pačia reikšme. Tipologiškai lyginant tokias semantines struktūras, svarbus yra tas faktas, kad „pavasario sėjos“, „vasarinių javų“ pavadinimai yra padaromi iš „pavasario“ pavadinimų. Tokį pat reiškinį, turėdami galvoje vasaros senąją pirminę reikšmę, matome ir lietuvių kalboje. Be to, matyt, ne atsitiktinai anglosaks. gčar, kurio atitikmuo yra s. vok. aukšt. jar ,,Jahr“ ir praslav. *jars, *jars, *jara, *jaro, gali turėti ,,Friihling" reikšmę, o gr. dpa, ddpr) reiškia ir ,, Jahreszeit, rechte, passende Zeit, Bliitezeit“, ir „Frūhling“, plg. Iliadą 2, 468: puplot, Oo00 TE QUA xai Ššvdėsa ylyvetx. dp weizen, Sommergetreide“ ir gecens „senovės baltarusių balandžio (April) pavadinimas“ (Jlacroycexi, loc. cit.). Su pastaruoju galima palyginti rus. dial. (iš Archangelsko srities) eecex6 ,,nepBbie I[BETbI B IIOJIe, TepBoiBeT, Kpaca OjiKOJIeThHX pacreHah“ (dans, 1, 187). 22 Čia nurodytas ir ček. vesna, nepažymint, kad jis — sekundarinis. 150 (cituojama pagal Leo Meyer, Handbuch der griechischen Etymologie, 1 Bd., Leipzig, 1901, p. 653). Man atrodo, kad Mejeris graikų žodžio etimologinį siejimą su sl. *jaro neteisingai laiko nevykusiu. 2. Daug reikšmingesnis, negu *jars, *jars, *jara, *jaro vartojimas, buvo trūkstamojo „pavasario“ pavadinimo „pakeitimas“ vediniais su priešdėliais *pro-, *pod-, *na-, *za-, *perd-, *prei-, *s6npadarytais iš prasl. */éto ,,„Sommer“ ir semantine struktūra panašiais į pirmojoje straipsnio dalyje apibadintus tokio tipo darinius, kaip liet. pavūsaris ,,Friihling als Vor-, An-, ErstSommer“. Tokie dariniai galėjo atsirasti ir tose kalbose, kur buvo terminai *jars ir *vesna. Labiau vartojamų Zodžių jie buvo nustelbti, o, pagaliau, pakito ir jų leksinė reikšmė. Žemiau teikiama medžiaga pirmiausia yra suskirstyta pagal darybinę struktūrą. Be to, nurodomi atvejai, kur vėlesni dariniai yra pakeitę *vesna. a) *pro-lėtoje; bulg. npérem: „Frūhling“, npoaémnuna ,,Sommergetreide®, npPoAéMHUYA ,Sommersaat, Sommerkorn** (ĮltoBsepuya, 1941; Boar. Thx. p., p. 690); bulg. dial. (iš bulgarų tarmių TSRS teritorijoje) npoasm = npoaum „Becna“ (H. K. BysHHHa, CJIOBApb roBopa OJIbiIaKHCKHX Gosrap, ,,CTraTbH H MATeDpHAJIbi NIO GOJirapeKOH ananexronorun CCCP‘, Bem. 5, MockBa, 1954, p. 42); serb.-chorv. npoieue, prolitje „Frūhling“, nposemnuya ,„,Sommergetreide“ (Karadžič, 626; Rječn., XII, 347; Tomeroh, 760); serb.-chorv. dial. npoaehe „Frūhling“ (Eniesosuh, II, 142); s. rus., s. sl. [IPOJISTHIE n. „ver“, ITPOJI5b f. „ver“, [IPOJISTHND , Vernus* (Mikl., Lex., 699; Cpesn., II, 1543); rus. npoaemse n. ,,IEPBOJIETHE, BeCHa, Ha4ajJIO JieTa, HIOHb, Topa no nerposa Jus“ (aan. II, 280; III, 494); toliau plg. »»[IPOBOJIBI BECHbI, BcTpeua npojieTa“ (Haan, 1, 187); ukr. npdaimox Anfang des Sommers, Frithsommer® (Ukr.-dtsch. Wb., 915)%. Tipo *proléteje žodžiai sudaro vieną uždarą arealą (rytų ir pietų slavų kalbos), į kurį tačiau neįeina periferiniai dialektai (slovėnų ir baltarusių kalbos). Bulgarų ir serbų-chorvatų kalbose npoaem ir npoaeue yra vartojami kaip pagrindiniai ,,pavasario““ pavadinimai. b) *pod-létvje: slovėn. podlętje n. ,,Vorsommer* (Pleteršn., II, 85): ček. podleti „die Zeit vor dem Sommer, Vorsommer; April, Mai“ (Kott, II, 641; Machek, Et. sl., 265, 585); luž. aukšt. podléce ir podlééo n. ,,Vorsommer®, w podlécu , zeitig vor dem Sommer (Pfuhl, 477)%. Ir šie pavadinimai yra vartojami gana siaurame dialektiniame plote. + #3 Dėl italų kalbos įtakos dažnai provietoje būna prema-,” prama-, prima-, plg. serb. -chorv. npema/befie, npema/belie (Karadžič, loc. cit.), pramalitje ir primaljetje (Rječn.,loc. cit.); plg. aukščiau cituotą ital. primavera „,„Friūhling“. * Tokiu pat būdu yra padaryti ukr. npdeecHa,-xXu f. (rečiau), npoeecixė, -Hi ,,Frūhlingsanfang, Vorfrihling“, plg. I'pinu., III, 459; Kupuuenko, IV, 442. Kad žodis, matyti, yra paveldėtas iš senovės, rodo, pvz., ukr. secksixxa 1. ,,Friūhlingslied“, 2. „Friūhlingsnymphe““, 3. pl. ,,Sommers- „prossen“ (plg. rus. eecHyuiku), eecysamu ,,Frithlingsjahrsarbeiten ausfiihren; das Friihjahr verbringen“, secudsane „Frūhjahrsweide des Viehs auf den Hochebenen“ ( T'pinu., I, 142). 26 Tokio pat darybinio tipo yra ir rus. nodsimse ,TO31HAS OCeHb““, noO3UMKU, noO34UMbE „,3AMODpO3KH, paHHSi 3HMA, HAUAJIO 3HMbI, IfOCJIe KOTOporo ellé oTnycKaeT, MepBbiii CHEr H MOpo3bl““, nNOO3ŪMOK ,ocennuit yTpeHHHK, MOpos3elt““ (Haas, II, 179) ir ček. podzimek, šnekamąja kalba podzim , Herbst, kurie, kaip mano Machekas (Et. sl., 585), yra atsiradę analogiškai pagal pirminį podzimi. 151