Dieveniškių tarmė

LIETUVIU KALBOS GRAMATINE SANDARA L:1L.ETU.V OS T.8R MOK:S LU ,AKADEMLEJIA DIEVENISKIU TARME J. LIPSKIENE ir A. VIDUGIRIS Svarbesni tarmės ploto ir jos tyrinėjimo istorijos duomenys § 1. Dieveniškių tarme iš tradicijos vadinama Dievėniškių miestelio apylinkių tarmė. Tai buv. Ašmenės apskrities, dabar Eišiškių rajono Poškonių, Jurgelionių, Pagaujény (Šarkaičių) ir Dievėniškių apylinkės, sudarančios savotišką Lietuvos respublikos pietryčių kampo iškyšulį. Lietuviškiausi kaimai yra šio iškyšulio viduryje, abipus Gaujos upės: Valatkiskés, Kmelnifikai, Padvarės, Poškonys, Siaurimai, Lastaūčikai, Di- „džiūliai, Grybiškės, Rimasiai, Stalgonys, Bėčionys, Kaziūliai, Šaltiniai, Skraičionys, Dievėniškės, Verseka. Šiek tiek toliau į abi puses nuo Gaujos upės yra dar gana lietuviški kaimai: Senieji Miežionys, Žižmai, Mačiūčiai, Šiudainys, Ramėoškos, Milkūnai ir kt. Pakraštiniuose kaimuose (pvz., Pavydonys, Skaivonys, Siliai, Pagaujėnai, Dvariškės, Kalviai, Pliustai, Zabiėliškės ir kt.) kalbama daugiausia mišriai: lietuviškai ir vietine baltarusių tarme, kuri stipriau yra įsigalėjusi rytinėje iškyšulio pusėje (pvz.: Vaškėliai, Vaišūtkiemis, Vėžiakiemis, Daulėnai, Antaniškės). Kai kuriuose kaimuose lietuviškai iš mažens daugiausia yra kalbėję tik vyresnieji arba seniausieji vietos gyventojai. Lenkišką mokyklą dabar lankantis jaunimas arba seniau ją lankę vyresniosios kartos žmonės moka ir lenkiškai, tačiau lenkų kalba čia niekam nėra gimtoji. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vien lietuviškai buvo kalbama ne tik minėtajame plote apie Dieveniškes, bet dar ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje apie Surviliškes, Kauleliškes, Geranainių apyl. šiaurinėje dalyje, apie Armoniškes, beveik ištisai Varenavo, Rodūnios rajonuose ir Įvijos rajone apie Lazunus'. ! Plg. Obszarz języka litewskiego w gubernii Wilenskiej, ,,Materyaly antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, t. 3, Krakéw, 1898, p. 60—61; J. Rozwadowski, Objasnienia do mapy jezyka litewskiego w gubernii Wilenskiej, ,Materyaly i prace komisyi jezykowej Akademii umiejetnosci w Krakowie“, t. 1, w Krakowie, 1904, p. 89—93 ir jo žemėlapį. 183 Nedaug ką pakitusi padėtis išliko ir beveik visą pirmąjį XX a. ketvirtį. Apie lietuvių kalbos vartojimą Ašmenos, Lydos ir kt. apskrityse liudija tuometinė lietuvių ir lenkų spauda2 Ankstesni, maždaug XIX a. trečiojo ketvirčio duomenys apie lietuvių kalbos vartojimo ribas to meto Ašmenos ir Lydos apskrityse yra tik apytikriai, netikslūs, dažnai prieštaringi ir dėl to ne visi patikimi. Vis dėlto jie nors iš dalies atspindi to meto lietuvių etnografines ribas* ir kartu to meto sudėtingus poslinkius, kurie vyko, pradėjus formuotis žmonių nacionalinei sąmonei. Lietuvių kalbos išplitimą ir santykį su kitomis kalbomis bene geriausiai parodo 1863 m. Erkerto sudarytas etnografinis atlasas*. Tačiau Erkerto išvesta etnografinė riba su lietuvių skaičiaus procentais ne visur tiksliai rodo vietas, kuriose tuo metu dar kalbėta lietuviškai. Šiuo atžvilgiu tam tikrų pranašumų turi 1861 m. A. Korevos išvesta, nors irgi netiksli, lietuvių etnografinė riba’. Ji eina į rytus nuo Graužiškių, Klevyčios, Norviliškiu (Ašmenos raj.), tačiau į šiaurę nuo Geranainių, Kauleliškių (Varenavo raj.), Žirmūnų (Lydos raj.) ir tolokai pietryčiuose palieka Lazūnus. Lazūnų neapima ir 1865 m. Archeogralijos komisijos leidinyje? Pr. Kojalovičiaus išvesta linija, einanti gerokai į pietus nuo Dieveniškių ir Geranainių". . Iš 1851 m. P. Kepeno8 išleisto schematisko atlaso sunku pasakyti, kiek toli į pietryčius nuo Dieveniskiy praeina lietuvių kalbos vartojimo riba. 2 Žr. J. S-klys, Prie statistikos Vilniaus gubernijoje, „Varpas“, 1903, Nr. 2, p. 36; Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje, „Viltis“, 1908, Nr. 104, 115—125, 130, 132, 133; 1913, Nr. 23; plg. Lietuvos žemėlapį su etnografijos siena, „Lietuvos ūkininko“ bendrovės leidimas (be datos); Ze stosunkėw litewsko-polskich, Warszawa, 1907; M. Rémer, Stosunki etnograficzno-kulturalne na Litwie, Krakéw, 1906, p. 3—35; A. Doritsch, Beitrage zur litauischen Dialektologie, „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft, t. 6, Heidelberg, 1912, p. XVI—XVII; K. Werbelis, Russisch-Litauen. Statistisch-etnographische Betrachtungen, Stuttgart, 1916; J. Zaremba, Stosunki narodowošciowe w wojewodztwie nowogrodskim, Warszawa, 1939, p. 138—146. ; 38 Terminą „etnografinės ribos“ lietuvių kalbos vartojimo ribų prasme kartais pavartojame todėl, kad daugelio XIX a. rusų etnografinių atlasų ribos buvo išvestos pagal kalbų vartojimo kriterijų. 4 Žr. DruorpaduueckKuiū artsnac Šanajino-pyccKHx rydepHuė u cocejntHuHx GjacTefl, coct. P. ®. Epkeprowm, CIIB, 1863; Atlas Etnographigue de provinzes habitees en totalitė on en partie par des polonais, Par R. D'Erkert, St. Petersbourg, 1963. 3 Žr. MarepiaJiki pas reorpaddin i crarucTHKu. Poccin, Buaeuckas ryGepuias, cocT. A. Kopes a, CIIB, 1861; plg. „Vairas“, 1914, Nr. 16, p. 6. 6 Žr. ĮlokyMeHTbi oObsicHsioniie ucropilo 3ananunno-Fycekaro Kpas H ero OTHOLIeHiA kb Poccin u Tloawws, CITB, 1965; plg. „Vairas“, 1914, Nr. 16, p. 7; K. Werbelis, min. veik., p. 68; P. Klimas, Lietuva, jos gyventojai ir sienos, Vilnius, 1917, p. 45. 7 Reikia priminti, jog tuo metu Dieveniškės dar buvo Geranainių parapijos filija, Zr. Executorium decretum de limitibus dioecesis Vilnensis, Vilnae, 1854, p. 28. 8 Zr. Druorpaįdusueckas Kapra Esponeiickoit Pocein, cocrasnena Il. Kernnenom, CIB, 1851. 184 Kitų etnografy ir net kalbininkų, lietusių lietuvių etnografines sienas pietryčiuose, žinios yra dar mažiau tikslios, A. Kirkoras? A. Ritichas!® ir net J. Karlovičius"! su F. Kuršaičiu'? už lietuvių etnografinio ploto ribų paliko ne tik Lazūnus ir Žirmūnus, bet ir Dieveniškes su Norviliškėmis. Daug tikslesnių duomenų apie lietuvių kalbos vartojimą buvo 1867— 1880 m. surinkęs Rusijos Geografinės draugijos narys J. Kuznecovas, rengęsis sudaryti tikslų Lietuvos etnografinį žemėlapį. Jo nurodytos gyvenamosios vietos, kuriose dar daugumas žmonių kalbėję lietuviškai, siekia Surviliškes, Geranainis, Žirmūnus. Tik didelė lietuvių sala apie Lazūnus, Bokštus, Jurotiškes, Dūdas ir Lygomovičius nebesusisiekė su lietuviškomis Geranainių, Dieveniškių apylinkėmis!'*, XIX a. pirmojoje pusėje lietuviškai kalbėta dar plačiau. Geras šio krašto žinovas istorikas M. Balinskis su T. Lipinskiu nurodo, kad lietuviškai kalbama vakarinėje Ašmenos apskrities dalyje apie Graužiškes, Velbutus, Klevyčią, Norviliškes, Surviliškes, Dieveniškes, Geranainis, Lipniškes, Bokštų seniūnijoje, Trobų parapijoje, apie Takoriškes, visoje Įvijos parapijoje ir apie Lazūnus'*. Kad tuo metu nuo Dieveniškių, Geranainių dar ištisai lietuviškai kalbėta iki Įvijos, taigi ir iki Lazūnų, patvirtina 1827 m. užpildyta Vilniaus vyskupijos parapijų apklausos anketa apie lietuviy kalbos vartojima'®. Vadinasi, dabartinis Dieveniškių (lietuvių tarmės ploto) iškyšulys, primenantis pusiasalį, yra kadaise buvusio daug didesnio lietuvių etnografinio ploto dalis'®. Lietuviškai kalbančių arba mokančių kalbėti dar iki šių dienų yra apie Lazūnus, daugelyje Varenavo (Balatnos) rajono ir ypač Rodūnios raj. kaimų". $ 2. Dieveniškių tarmė tiek dėl savo geografinės padėties, tiek dėl retų kalbos ypatybių palyginti seniai atkreipė kalbininkų akis. Jau 1886 m. 9 A. Kupkop, Bruorpadhduueckuū Barsisų Ha Buzenekyto ry6Gepniio. DrHorpadhnueckuit c6opuuk, CITB, 1858, p. 120—I121. '0 DdrKorpaduueckas Kapra Esponeiickoii Poccin, cocr. A. O. Purruxom, CIB, 1875. ; I Žr. J.Kartowicz, O jezyku litewskim, 1875, p. 250. ? Zr. F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, žemėlapį. 8 Zr. IO. Ky3HeuoBs, JluroBekuft Hapo1, ero paccejienne H YHCJAEHHOCTb, Rusijos geografinės draugijos archyvas Leningrade, fondas 11, aprašas 1, Nr. 18, p. 12, 13. 4 Žr. M. Balinski i T. Lipinski, Starožytna Polska, t. 3, Warszawa, 1846, p. 251. 15 Žr. BegomMocTH 0 Kocrejtax H MOHaCcThIpax Bujienckofi anapxun, 1827, Lietuvos TSR Centrinis valstybinis istorinis archyvas, fondas 694, aprašas 1, byla 769, p. 5. '8 Zr. Lietuvos TSR Mokslų akademija, Istorijos institutas, Lietuvos TSR istorija, red. J. Žiugžda, t. I, Vilnius, 1957, p. 64—65; plg. J. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas, 1922, p. 5—6; plg. W. Wielhorski, Litwa etnograficzna, Wilno, 1928, žemėlapis Nr. 15. 'T Plačiau apie tai, žr. „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 2, Vilnius, 1959, p. 195, 215, 242—243; t. 3, Vilnius, 1960, p. 177, 191; plg. Lietuvių kalbos tarmių atlasui surinktą medžiagą, esančią Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 185 šios tarmės tyrinėti buvo atvykęs žinomas kalbininkas ir etnografas, tuomet dar Peterburgo universiteto privatdocentas E. Volteris. Tuo pačiu žygiu jis rinko medžiagą Zietelos, Lazūnų ir Benekainių apylinkėse. E. Volterio paskatintas, Dieveniškių pradžios mokyklos mokytojas G. Ausiukas (Avsiuk) yra užrašęs ir kitais metais jam į Peterburgą nusiuntęs keletą lietuviškų tarminių tekstų (dainų, mįslių ir kt.). Antrą kartą E. Volteris čia (Dieveniškių ir Lazūnų apylinkėse) lankėsi 1893 m. Tų abiejų išvykų metu surinktąją medžiagą — būdingąsias Ašmenos (t. y. Lazūnų ir Dieveniškių) tarmės ypatybes, tekstų pluoštą (dainas, pasaką, taip pat keliolika mįslių) ir retesnių žodžių žodynėlį jis paskelbė 1895 m.!® Tačiau E. Volterio užrašyti tekstai šių dienų akimis turi daug trūkumų: žodžiai ir jy formos pateiktos nesukirčiuotos, be to, kartais netiksliai užrašytos, nepažymėtas balsių ilgumas, neskiriami balsiai e, ė, o kartais uo ir 0, nenuosekliai atsispindi priebalsių kietinimas. Todėl E. Volterio medžiaga dabar turi reikšmės tik istorijai ir palyginimui. Apie 1906 m. Dieveniškių apylinkėje yra lankęsis K. Būga. Užrašytąją medžiagą jis gausiai panaudojo įvairiuose savo raštuose, tačiau atskirai apie šią tarmę nėra raSes'®. Jo surinkta, nors ir negausi, medžiaga yra labai vertinga, nes ji užrašymo tikslumu atitinka visus šių dienų dialektologijos reikalavimus. Palyginti gerų Dieveniškių tarmės tekstų pluoštą su komentarais yra paskelbęs estų kalbininkas P. Aruma, kuris čia rinko medžiagą apie 1928— 1929 m.2° Jo darbas tebėra svarbiausias plačiau prieinamas šaltinis apie Dieveniškių tarmę. Tačiau ir P. Arumos darbas neduoda pilnesnio šios labai įdomios tarmės vaizdo. Dieveniškių tarmės medžiaga palyginti daug operavo E. Frenkelis, 1936 m. rašydamas apie to meto Vilniaus krašto lietuvių tarmes*?!. Jis rėmėsi daugiausia kitų surinktąja medžiaga, o pats, atrodo, šios tarmės plote nėra buvęs. Lietuvių kalbininkai nuodugnesnį šios tarmės tyrinėjimą galėjo pradėti tik Tarybų valdžios metais. Šios tarmės tyrinėti 1952 m. ir 1964 m. buvo atvykusios Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuotos dialektologinés ekspedicijos. Be to, beveik kasmet čia lankosi atskiri respublikos kalbininkai, kraštotyrininkai. 8 E. Volter, Zur litauischen Dialektkunde, „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschait“, t. 4, Heidelberg, 1895, p. 173—186. 19 K. Būga, Užrašai, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštynas, signatūra D. 545, p. 26. 2 P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen, Dorpat, 1931, p. 19—30, 61—64. 2 E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, „Balticoslavica“, t. 2, Wilno, 1936, p. 14—107; Apie Vilniaus krašto lietuviškų tarmių ypatybes (reti slavų žodžiai ir konstrukcijos šiose tarmėse), „Lietuvių tauta“, t. 5, Vilnius, 1935, p. 257—262. 186 Medžiaga, kuria remiantis rašytas šis straipsnis, daugiausia yra rinkta 1964 m. ekspedicijos metu?? iš aukščiau minėtų (žr. $ 1) kaimų. Atskiri sakiniai ir formos buvo užrašytos dar Dailidžių, Paginų, Jokūbiškių, Ureliy (Urlionių), Jurgelionių, Pajurgelionių, Medinių, Pūlkių, Šarkaičių, Gedūnų, Šiurkščių, Prabaščiškių, Rūdnios ir kituose kaimuose. Fonetinės ypatybės Vokalizmas $ 3. Dieveniškių iškyšulys įeina į dzūkų tarmės plotą ir skiria vakarinius ir rytinius dzūkus. Vakarinėje iškyšulio pusėje iki Dieveniškių apylinkės rytinės ribos mišrieji dvigarsiai am, an, em, en tariami dvejopai: šalia brunkt@lis®®, kumpas, lūngas, runka, grindzi'mas, pinkolika, peč'a difikscis, Zintas sakoma neretai ir branktélis, langas, lankas, lanka, ranka, pėmpė, penktas, žėntas ir kt. O žodžio vandūo šalia vanduo ir esamojo laiko padalyvio formų ainanc’, važ'ūojanc' iš viso negirdėta kitaip tariant. Gali atrodyti, kad formos su am, an, em, en čia yra atsiradusios dėl literatūrinės kalbos įtakos, nes ankstesniuose dialektologiniuose žemėlapiuose riba tarp vakarinių ir rytinių dzūkų vedama toliau į vakarus?*. Tur būt, ši riba nurodyta, remiantis E. Volterio medžiaga, nes Ašmenos tarmės aprašo įvade jis pažymėjo, jog Dieveniškių ir Benekainių apylinkių tarmės niekuo nesiskiriančios ir toliau aprašinėjo vien tik Dieveniškių ir Lazūnų tarmių faktus?s. Kad Dieveniškių apylinkėje šie dvigarsiai tariami dvejopai jau seniai rodo ir XX a. pradžioje K. Būgos užrašytoji medžiaga, pvz.: duiikstsjo, inkūndo, lūngu“, pūntsis, ūntsis, pinki, bet ir grambuolis, dntsis, ranka, vandenjo®. E. Volterio spausdintuose tekstuose nuosekliai randamos formos tik su i, u+m, n rodo jj rinkus medžiagą daugiausia iš rytinės Dieveniškių tarmės ploto dalies, t. y. Norviliškių apylinkės kaimų, kur ir dabar senieji vietiniai gyventojai minėtų dvigarsių kitaip netaria??. Vadinasi, vakarinius dzūkus nuo rytinių skiriančią ribą reikia vesti pro Dieveniškes. § 4. Labai nedėsningai vienbalsinami dvibalsiai uo, ie, pvz.: dioda, klu’nina, justa, ritšėlis, Svi‘su, važūc' greta kluonas, pienas, važiūoja. Ši # Atskiri faktai imti iš J. Dovydaičio 1951—1952 m. užrašytų tautosakos rinkinių, esančių Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje. # Vartojama suprastinta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ (II leid., Vilnius, 1956, p. 105—118) transkripcija. Kirčiuotų balsių ilgumas niekur nežymimas, jų ilgumą rodo priegaidės ženklas. Nekirčiuotų balsių ilgumas žymimas tik a, e, i, u. # Žr. „Archivum Philologicum“, t. 4, Kaunas, 1933; Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948, p. 123; dar plg. J. Sukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, 1960, p. 178—179. % Žr. E. Volter, min. veik., p. 177. % Norviliškių apylinkės Antaniškių kaimo vardas dvigarsį an išlaikė greičiausiai dėl slavų kalbų įtakos, plg. lenkų Antoniszki, baltarusių Aurauumku, nes net ir Dieveniškių apylinkėje dažnesni vietovardžiai yra su um, un, pvz.: Kumpas „Didžiulių k. laukas“, Lunkos ir Lankos „Valatkiškių k. pievos“, Undriškė „Dailidžių k. pieva“ ir kt. 187 tarmės ypatybė nėra nauja, nes ją yra pažymėję tiek E. Volteris (plg. jusliali josiou 186, vušvialio dvaran 187), tiek K. Būga (mike, snike’, klūnina, vūlakcis, migūstas greta miegakulis „tinginys, miegalis“, Traktosnan, važ'uūoc?"). Tokio šių dvibalsių vienbalsinimo pavyzdžių pasitaiko ir kitur, ypač vakarinių dzūkų tarmės pakraščiuose, esančiuose Baltarusijos TSR, pvz., apie Ramaškonis, Bilius, Bieliūnus, Lietuvą (Varenavo raj.), Plikius, Sklodonis, Paditvį, Pelesą, Kargaudus, Kivonis (Rodūnios raj.), Azierkus, Pervalką (Gardino raj.). Nepaprastai aiškiu ie, uo vienbalsinimu visas šias tarmes, gal būt, pralenkia tik dzūkavimo ypatybių neturinti Zietelos lietuvių tarmė. § 5. Atskiri tarmės atstovai vietoje balsio u kartais ištaria supriešakėjusį vidurinės eilės garsą i, panašų į suužpakalėjusį i (bet kitokį negu baltarusių 841), pvz.: ažigiedėjo „Užgiedojo“, Jlieživi', nivedė „nuvedė“, panitekėjo „ištekėjo“, pasikorisi „pasikorusį“, siko „suko“, siksū „suksiu“ sisukė „susuko“, sivėdė suede“. § 6. Kitos Dieveniškių tarmės vokalizmo ypatybės yra žinomos didesniame dzūkų ir apskritai rytų aukštaičių tarmių plote, pvz.: a) Nosiniai g, ¢ ir galūnėje sutrumpėję tvirtapadžiai a, e (kilę iš an, en) tariami uw, į', u, i, pvz.: galusc’, ižgūzdzino, ku-sneldicis, tūsosi, tisc’, kati, pifk'u'; su biti, marc'ū, pūodi. b) Vietoje žodžio pradžios e tariamas a, pvz.: aina, apuš'ė arzino, ažeru', až'a, ažis. c) Kirčiuotas balsis e, nesvarbu, koks skiemuo ar priebalsis po jo eina, labai paplatėja, pvz.: gi'vénc’, kėl'as, ma@dz’as „miškas“, nepad@gi ciltėlis. Šią ypatybę yra pastebėję ir pažymėję (tik kitokiais rašmenimis) ir visi ankstesnieji tos tarmės tyrinėtojai: E. Volteris (atkialk 183, v'aidu 183, žirgialis 184), K. Būga (Bandlis 26, tūkis 26) ir P. Aruma (parn’d ski 19, sd'nas 19, tū'kants' 20, viadl'o 21). d) Kirciuotas balsis ė kartais šiek tiek sudvibalsinamas, pvz.: g'éré sekm'ė „pasaka“, tur'ėjiūu. Kiek pastebėta, šitaip dvibalsina daugiausia dvikalbiai ar trikalbiai žmonės ne tik Dieveniškių, bet ir kitose lietuvių kalbos tarmėse. e) Tvirtagalio ir nekirčiuoto dvibalsio au pirmasis sandas dažniausiai stiprokai asimiliuojamas antrojo, ir tariamas su o atspalviu, pvz.: dardū, daūūge!', lūukuosa. f) Kirčiuotų tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių i, u-+!/, m, n, r pirmasis sandas yra visada pailgėjęs, pvz.: girtas, pile, kale, pile, žinda. $ 7. Labai nevienodai ir nedėsningai yra trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai i, u, ė, o. Tas pats asmuo viename ir tame pačiame žodyje juos vieną kartą ištaria mažiau sutrumpinęs, beveik ilgus ar pusilgius, o antrą kartą — beveik trumpus. Taip svyruoja tiek šaknies, tiek galūnės nekir7 Žr. K. Būga, min. veik., p. 26; P. Arumos tekstuose ši ypatybė neužfiksuota. ?8 Ši ypatybė kalbininkų yra užfiksuota Zietelos lietuvių tarmėje ir apie Asavą (Varenavo raj.), plg. O. Broch, Zum Litauischen siidlich von Vilna, „Nors Tidskriit for Sprogvidenskap“, t. 19, 1960, p. 1—71. 188 čiuotų ilgųjų balsių tarimas. Balsiai ė, o šaknyje ir trumpėdami nepakeičia savo kokybės (pvz.: tévalis, obuolis), o galūnėje jie yra gerokai platesni, jų vietoje girdėti a, 0, e (pvz.: gane, p'jove, būva, sako). Tokia nevienoda šaknies ir galūnės nekirčiuotų é, 0 kokybė rodytų, kad žodžio galas čia buvo pradėtas trumpinti anksčiau, negu šaknis. Pasitaiko pailgėjusių kirčiuotų trumpųjų a, e, i, u, pvz.: mask, nėšvietė, pūsekdu, būvo, visi. § 8. I. Pasitaiko nemaža pavyzdžių, kur yra iškritęs trumpas balsis (sinkopé), pvz.: brėkai<burokai, kėtr'as <keturias, meridlis< mendelis „guba“, nedarnėjo<nedarinėjo, priemn'ė „priemenė“??. Ypač dažnai neturi balsio i sangrąžos dalelytė, pvz.: ažuslaidė „nusileido“, nėzdavė „nesisekė“, nusmaino „pasikeičia“, paskdls'u, pazdz'aūke', suskrausi. Su neiškritusiais balsiais dar yra žodžiai afitaras „antras“, pusafitaro, vėlinas „velnias“. 2. Mažiau yra žodžių su sutrauktais balsiais, skiemenimis, pvz.: dvatas< dvejetas, praicinis „praėjęs“, pada<pagada „giedra“, pažmiršo< paažmiršo „užmiršo“, prėį „priėjo“, ndajo<nudjo ir kt. 3. Su jspraustu balsiu užrašyta dusara „aušra“. Žodis falakd „talka“ greičiausiai yra tiesioginis skolinys iš baltarusių kalbos, plg. Tanaka. 4. Dvigarsis al pasitaiko išvirtęs į au, pvz.: Stdugéni-s ir Stalgoni's, kduniér'us „apykaklė“. Konsonantizmas $ 9. Dieveniškių apylinkėje yra išlaikytos abi „dzūkavimo“ ypatybės, pagal kurias išskiriama dzūkų tarmė. a) Vietoj afrikaty č, dž (<tį, dj) nuosekliai tariama ¢, dz, pvz.: audz'a, gaidz'o, plūc'os, svec'ū. Tik skoliniuose ar iš literatūrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose yra ¢, dž, pvz.: pėč'us, medž'oc'. Afrikatoms c, dz atsirasti žodžių formose bitf'u“, rūagut'u: „rogių“, dud'dū, „audžiau“, ažūkintdu „pakenčiau“, gaud'du, star'dū, gal būt, neleido kitos paradigmų formos, neturinčios airikaty. i b) Priebalsiai ¢, d vieni ir kartu su priebalsiu v prieš i, y, į, ie ir prieš nukritusius galūnės i, ie tariami ¢, dz, cv, dzv, pvz.: atkazdzinėja, ciesė „dešinė“, dzvilika, miėkci „miega“, Salikaici-, ci'lėc'. Tik prieš i, į, atsiradusius iš *en, ir atskiruose skoliniuose f, d išlieka nepakitę, pvz.: su biti, pūodi, tinkūoc'. Tačiau kartais pasakoma ci< ti",ten“ ci'nai „tenai“, ir net c'ėvas „tėvas“, vi'cėla „Vvytelė“. Dėl literatūrinės kalbos įtakos minėtosios dzūkavimo ypatybės, ypač antroji, palyginti sparčiai nyksta. Todėl vis dažniau girdėti sakant: ait’, gant't", tik(tai). Iš literatūrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose priebalsiai f, d airikatomis ¢, dz paprastai neverčiami: dirpt’, darbadienis. ® Ar šis žodis yra turėjęs balsį e abejojama, plg. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Gottingen, 1955—1962, p. 653. 189 $ 10. Kaip žodžio šaknyje, taip ir jo gale neretai pasitaiko prieš užpakalinės eilės balsius išlikęs j po priebalsių p, v, pvz.: dujū ,,aviy“®, davjaū, lapju- (kartais ir lapja „lapė“), p'jov'du, pjūti', šlap'ja (plg. šlapijū runkū), šlap'joka. $ 11. Tarmei būdingas kai kurių priebalsių kietinimas. Priebalsis / kietinamas ne tik prieš e, ė (plg. ažūlank'au, klaba, Ididz'a, lūjo ~ lejo „liejo“; galėi, gulėjūu, kalbék, straublé „vaivorykštė“, veléc’), bet ir prieš i, in (<*en), pvz.: lifigvas, lintū, lintėl'u', pdrlindo, suslifikis „susilenkęs“, būklai: „būklę, gyvenimą“, su Kaduli. Prieš priešakinės eilės arba supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius neretai pasitaiko sukietėjęs r, pvz.: apgrovi', karavom, (s)kragždė, krislas, neturū, rag'ū, pageréc’, skraūnda „bėga“, tūrim. Rečiau pasitaiko sukietéje Šš, ž, cir kiti priebalsiai, pvz.: nešoja, Saudzikles, šsaiva; rasižoc' „įsižioti“, važavo, žirnei, Zuwréc krdca, traca, izdzūvo, minutéle, aršalis, ,,verSelis®. § 12. Senieji tarmės atstovai netaria nei priebalsio ch, nei h. Vietoje skolinių ch taria k: koc „nors“, nekoi „tegu“, sukatos „džiova“, plg. baltarusiy xoys, Hexditi, cyxomel. O iš baltarusių arba per baltarusių kalbą ėjusių skolinių frikatyvinj g, tariamą kaip h (kurį baltarusiai paprastai transkribuoja y) dažniausiai išverčia į v (pvz.: avufkas „agurkas“, lenc'u:vėlis „lenciūgėlis“, paprūva „balnelio diržas“, pasévas „kraitis, dalia“, plūvas „plūgas“, vodzina „gyvatė“, plg.aeypok, ranyye, nanpijea, nacde, eadaika) arba visai jį praleidžia (plg.: ciénas „čigonas“, piearšč'os „rieškučios“, samaonka „krūminė, naminė degtinė“, plg., baltarusių yoredr, npeizopoms, camazonka). § 13. Priebalsiai dažnai vienas kitą veikia, asimiliuoja: a) Pirmasis priebalsis asimiliuoja po jo einantį priebalsį, pvz.: minkščimas, mūščis, pirščinės, rakščis „karstas“. b) Daugiau yra pavyzdžių, kai antrasis priebalsis asimiliuoja pirmąjį, pvz.: am pėč'aus; nuringdzinėja „(nu)renka“. Dėl asimiliacijos pirmasis priebalsis dažnai visai pranyksta, pvz.: adaré „atidarė“, adavė „atidavė“ apile „apipylė“, avertė „apvertė“, avilk „apvilk“, asnigo<aZsnigo ,uzsnigo“. $ 14. Kai kurių Dieveniškių apylinkės kaimų (Grybiškių, Bėčionių, Skraičionių, Kaziulių, Valatkiškių ir kt.) žmonės (vieni dažniau, kiti rečiau) priebalsius £, d, prieš ė, e, i, y verčia į R, g, pvz., d>g: bung@le „bandelė“, apgeda ,apdeda“, dzigelis „didelis“, dugénc’ „dudenti, kalbėti“, gėgė „dėdė“, girgėjo „girdėjo“, , gigikis „gydykis“, girvos „dirvos“, prageda „pradeda“, pavargé „pavardė“, vangen'o „vandenio“, ži'gėc'*1; t>k: bikinis „bitinis“, dūkeris „dukteris“, ikeipo „šitaip“, kelūkas „teliukas“, k'ėvas „tėvas“, kindi „tęnai“, merg'oki' „mergiotę“, pasikifikma <pasitiikma „pasitinka“, pastakik „pastatyk“, pdrverké „pervertė“. 30 Forma aujū daug plačiau yra vartojama vakarinių dzūkų, nes, av išvirtus į au, | pasidarė būtinas hiatui išvengti. , 31 Išskirtinas palyginti plačiai lietuvių tarmėse vartojamas žodis degužė „gegužė“, kurio d, manoma, atsiradęs dėl disimiliacijos. 190 i Pasakytina, kad su šitaip pakeistais priebalsiais neretai pasakomi ir nauji, iš literatūrinės kalbos atėję žodžiai, pvz.: gekinė „degtinė“, pirmagienis „pirmadienis“, šiūgie „šiandien“. Kartais minėti priebalsiai tariami taip minkštai, jog sunku atskirti f, d nuo R, g??. Kitoki priebalsių pakitimai pasitaiko tik atskiruose žodžiuose, pvz.: g>d: derklals „gerklelė“; k>g: sėgė „sekė (sekmę)“; b>p: kimpa „kimba“, plakutės „blakės“ ir kt. $ 15. 1. Dažnai pridedami priebalsiai: prieš žodžio pradžios ie, ė, i, e pridedamas j (pvz.: jieva, jėda, ježūkas „ežiukas“, jilgas, jimc'), o prieš žodžio pradžios uo, u — priebalsis v (pvz.: vuodega, vūodz'a „uodžia“, viiogos, vūpė). Priebalsiais prasidedančių žodžių pradžioje pasitaiko pridėtas s(z), pvz.: skragždė „kregždė“, zdairosi „dairosi, žiūri“. Dvibalsiu uo besibaigiančių žodžių galūnėje pasitaiko pridėtas j, pvz.: akmudi, sesudi, tešmuoi. 2. Priebalsių įspraudimo atvejų nedaug. Tarp balsiu besibaigiančio priešdėlio ir balsiais i, u (uo) prasidedančių žodžių šaknies tariamus į, v (pvz.: nepajims, sivuodé) galima aiškinti kaip įspraustinius hiatui išvengti ir kaip pridėtinius, atéjusius iš nepriešdėlinių žodžių. Priebalsis f įspraustas tarp s ir r žodžiuose: apinastris, nastrai „Žmogaus burna ar gyvulio snukis“. 3. Susikeitę vietomis priebalsiai (metatezė) yra žodžiuose: liminis „milinys“, datū<tadū „tada“, ru-Skinés „rūkštynės“, sémbertas ,serbentas“, simplas<sinplas „silpnas“. Moriologinės ypatybės Daiktavardis $ 16. Daryba. Daugumas tarmės sudurtinių daiktavardžių yra su jungiamuoju balsiu, plg. būdingesnius: arklavirvė ,arklo dalis“, arklaru'škinei „arkliarūgštės“, bdrzalapis, devi-nabréle „sesuo, turinti devynis brolius“, galédzirvis, miegaku-lis „miegalius“, peč'adinkstė „krosniadangtė“, pirmgkarti- „pirmą kartą“, pupélakscei „purienos“, saulétekis „rytai“, Silagéles „žibutės“, tarpūpėdzei „šalinės“, varnakoja „varnalėša“. Be jungiamojo balsio dariniai reti: ratpėdzei „stipinai“. $17. Išpriešdėlinių daiktavardžių daugiausia pasitaiko darinių su priešdėliu pa-, mažiau su api-, at-, ažu-. Daugumas buvusių a, ia kamieno daiktavardžių, gave priešdėlį, pereina į ė kamieną, pvz.: pakakiš, 32 Si ypatybė yra daugiausia vakarinių dzūkų tarmėse (apie Dubičius, Kabelius, Azierkus, Druskininkus, apie Rodūnią, Pelesą ir atskiruose žodžiuose kitur), plg. J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, t. 1, 1955, p. 151; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. 1, Warszawa, 1958, p. 354—357; IO. ĮĮoBngaiiTHe, O HEKOTOPHIX SBJIeHHAX B ROXHbIX H JOroBOCTOUHBIX JHaJeKkTax, „Lingua Posnaniensis“ t. 7, Poznan, 1959, p. 341; E. Grinaveckienė, Nauji dzūkų tarmės tyrinėjimų duomenys, „Literatūra ir kalba“, t. 5, Vilnius, 1961, p. 603—608. 191 jdunesnči pap'jovė; vuošvėli mūnas, sėnasai tėvėli; tadi mocina peėrmetė per ciesi'ji' pdci', o tėvėlis pėrmetė per kairi'ji' péci $ 29. Iš linksnių minėtina moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininko forma, turinti vyriškosios giminės galūnę -uom, pvz.: su jaundom (jaunąja) aina pédruské (pamergys); paci apsivers'ū (pavirsiu) margu°m degužėli, o dukr@lev karc u°m apušėli (kartais girdėti lyg mergum, karc'um). Tik retkarčiais pasakoma formos su -w?i: jū mar gui vadzink. $ 30. Kai kurie būdvardžiai ar atskiros jų formos turi kitų kamienų galūnes, negu literatūrinėje kalboje, pvz.: pagirdė gardū (gardžiu) vanden'u; dru ti (stipri) ranka; sekmė bus trumpa, a$tra (taikli); kur nduji cie(i) jūodus kailinei. Skaitvardis § 31. Daryba. Atskiri tarmės kelintiniai skaitvardžiai savo daryba skiriasi nuo atitinkamų literatūrinės kalbos skaitvardžių, pvz.: dū, dzvi; bet antaras, antara. Vietoje aftaras, -ū dažnai pavartojamas įvardis kitas, -a, plg.: kiek mat? — kici „antri“; trizdešim kitais mėtais gimus. Kiti kelintiniai skaitvardžiai padaromi daugiausia iš kiekinių su priesaga -tas, ta, pvz.: pinki: piūktas, -a; šeši: šėštas, -a; sepcini : sepcifitas, -a; aštuūoni : aStdontas, -ū (dažniau aStuiitas, a); dešims : dešimtas; vienuolika : vienuoliktas, -a; dzvilika : dzviliktas, -a; pink’élika : pink’éliktas, -a; dzvideSims : dzvideSimtas. Skaitvardžiai tratas šalia trac'as ir ketviftas padaryti veikiausiai iš dauginiy, plg. fraji, ketveri (su priesagos balsių kaita). Dauginiai skaitvardžiai „5—9“ paprastai daromi su priesaga -eli: penkeli, šešeli, sepci'neli, aštuoneli, devi'neli. Priesagą -eri turi tik ketveri, kėtver'os. Su priesaga -eji (po sukietėjusių priebalsių -aji) yra dveji, dvėjos, traji, trajos, plg. šių skaitvardžių sustabarėjusias bevardės giminės formas: skirkis, Z@me, ingi dvėja, o tu, dungdū, ingi trūja. Kuopiniai skaitvardžiai paprastai daromi iš dauginių arba kiekinių su priesaga -(e)tas (kartais -atas), plg.: dveji: dvėtas (<dvejetas), traji : trajatu vaikū tari; ka&tvertas arklū būvoir aštūonetas karv'u;; pinketu: vaikū pametė (paliko). Iš trupmeninių skaitvardžių su pusgalima minėti: pusantro, pusantaros, pusantarū, puspifiikto, puspinkiū ir ki. Kiti skaitvardiniai vediniai turi būdvardžių reikšmę, pvz., su priesagomis -Okis, -oktas, zr. § 26. § 32. Kaityba. Kiekiniai skaitvardžiai du, dvi, kaip ir abudū, abidzvi, padėjo išlikti ir kitų kalbos dalių dviskaitos formoms. Šių skaitvardziy daugiausia vartojamas galininko linksnis, pvz.: ingi du šimtū aniku: jad tur'ū; tūos pauta dūišvdėrda piemen'u; dzvi nakciirdzvi dzieni šoko, gėrė ir gidojo; abudū vaikū nūved'ūu. Su dviskaitinėmis vardininko galūnėmis vardažodžių, nors ir su skaitvardžiais du, dzvi (ar abudū, abidzvi), pasitaiko daug mažiau: dzvi dukti pamiré; daž198 niau: nežino kas daric’ abudū vaikai; abidzvi dakteres penktani (į penktą klasę) aina. Skaitvardžių du, trys kilmininko formos dažnai yra sutrumpėjusios, pvz.: in dzvičį bus namas; dai aš ais'u až tričį kalnėl'uw greta paprasé dzviejū, trija žmon'ū. Forma triėį (o ne *triį, plg. trijū), tur būt, yra atsiradusi pagal dzviéi, plg. dzviejū. Vyriškosios giminės įvairių skaitvardžių daugiskaitos galininko formos dažniausiai turi galūnę -is, pvz.: trejis, kėturis, penkis, sepcinis, aštūonelis, devinelis. Formos su galūne -us retos: aš dvejūs metūs pas jū veik’dd; Ses’ as šimtūs prabuvūū (išleidau). Šalia nesuprieveiksmėjusių daugiskaitos inesyvo formų (dudz'a dzviejuosa daiktuosa; trijosa pirk'osa buvaū) labai dažnai vartojamos suprieveiksmėjusios: tai ani's išai dzviesa; dzviesa trisa gano drklus; visi draugéi: pink’ uosa, Ses uosa Tos patios reiksmes, bet kitokio tipo yra sustabaréjusios formos: s@nei d zvié ju (dviese) būna; ani:s ti: triju“ (trise) bina. Tarmei labai būdingos laiko iliatyvo (tiek skaitvardžių, tiek ir neskaitvardžių) formos, pvz.: givi: šeš'ėsna, sepcin’ésna vūrom ganevon „galvijus šeštą, septintą (valandą) genam į ganyklą“, plg. atvaž'dūų nedélon. Įvardis $ 33. Svarbesnės negimininių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio savęs ypatybės: I. Negimininių įvardžių aš, tu vienaskaitos kilmininko formos dvejopos: sakik, néra mani namiė greta in (ant) tavi tėvėlis gūli, o in (ant) mani ragena. Taip pat dvejopos yra ir sangrąžinio įvardžio formos: diy nok savi; atvarinėja nok savi; terpui savi dudėna. Vietoje literatūrinės kalbos formų jūsų, mūsų tarmėje yra trumpesnės: jūs, mūs, pvz.: ar tai jus dviratis; oi, koki jūs dėgus (karšti) blinai; c'a mis kiémas (kaimas); o kdm mus piemenai neganė. Kartais pasakoma ir mūs, pvz.: tu ne mūs mocina, tu vilkas. 2. Negimininių įvardžių aš, iu ir sangrąžinio vienaskaitos naudininko formos yra mdn, tau, sdu. Daugiskaitos naudininko yra dvejopos formos. Dažnesnės su formantu -mu, pvz.: brūngei ma mu apseidzis (kainuos) alekira; aš jūujūmu tu: giesmigiedojau; niko mumū nepaddré; mamdité ma mu nepdsakoi; kam mūmu éscie, kdm mumu gdrcie; retesnės su -mi: padefksim mes visas bėdas (nuostolius) jūmi; aš jumi prigamins’u gardz di; kadū mu mi miné linus. Kartu pasakytina, kad gimininiy įvardžių su -mi neuzrasyta, visi yra tik su -mu: ir ti: vėl" karvėlis jiemu gieda; gražū pazdairic’ ir kici'mū parodzi'c'; tomu visému trimu mergisStému, tomu mergomu nėra kur décis; ir mamu paciemu reik'a. Kartais pasakoma ir trumpesnė forma ciem ož'ūkam liépé niéko namo neldisc’. 199 3. Asmeninių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio vienaskaitos galininkas daugiausia yra su trumpu galūnės balsiu: nuvėšk ir mani; anas ir dudėna: ataidzikit pas mani; tavi pane$'ss (senelis). Kartais pavartojamos ir sutrumpėjusios formos, pvz.: kūgi ažūveikė (uždirbo) duktė pas . tda; vienas ingi sdu, kitas ingi sdu tis'a; ma ii’ sesūla pap’jové ažu vūogu' kupkali- (puoduką); sėskis pas ma ii. Daugiskaitos galininko formos taip pat dvejopos: aš jūs pažindū; mūs nūvežė Šal'č'ni "kan tadū; du pas mumis nakvėi. 4. Vienaskaitos įnagininko formos yra su galūne -im: su manim niėko nebūvo; su savim vadz'ėja; daugiskaitos įnagininkas — su -mi: su jumi vaikšč'oi, dar ir mergaitė. 5. Šių įvardžių vienaskaitos vietininkų (inesyvo ir iliatyvo) formų neužrašyta. Dažniausiai pasitaiko daugiskaitos aliatyvo formos, vartojamos adesyvo reikšme, pvz.: žmonės musump dudėna prastai; ju'sump miškas, o musump madzas vadzinase; ataidzinéjo mu'su mp; mu'sump visaipé žmonės moka (kalbėti). Pasitaiko ir kitokių šio linksnio formų, pvz., be -p: ca musum gudai (baltarusiai) aplifikui; be -m-: būvo atėji' musup, a ju sump nebūvo. Kirtis gali būti ir šaknyje: strol!ū (strazdų) būna mdsum|lm su m p. Kartais pavartojamas ir vienaskaitos adesyvas, pvz.: būvo manimp susirinki; manimp ira žmon'ū; manip ira širdzis kvara (nesveika); manim sepcin'os dūš'os (asmenys). Daugiskaitos adesyvui artimą reikšmę kartais turi ir daugiskaitos naudininko formos su -mu, pvz.: būvo viso mūm u. § 34. Vietoje literatūrinės kalbos asmeninių gimininių įvardžių jis, ji, jie, jos tarmėje paprastai vartojamos vardininko formos dnas, ana, ani's (rečiau an'es, ani), ūnos:ūnas ne tėp dimoja; ana nieko nebijo; anis visi c'a būna. Skirtingą nuo literatūrinės kalbos priegaidę turi moteriškosios giminės vienaskaitos naudininko formos: jei aš niéko nesak’dd; nedi’k tu tai mergištei nieko. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko formos kartais pasitaiko su -i: jami tai c'a gerai; ani's ir tami (tam) šipulukūs drož'a; bet dažniau: jdm, tam. $ 35. Daugelis parodomųjų, pažymimųjų ir santykinių įvardžių turi dar išlaikę įvardžiuotines (arba su pabrėžiamąja dalelyte -ai) vardininkų formas, pvz.: su kiom anasai važ'uos; a aniej ti' kur aZusturéi; o kuf cie i raktėlei; ir pazdūrė toi paci dukrėla; tai ir tusai (tasai)3® sakė; ti: icie® mis laukai; kurisai ataina žmogus galvén; kur’éi itep sūkė; kuriei Vil'ni: bana, ciemu gerai; §itoji mergaitė labai rankinga. Kartais dar pasitaiko ir asmeninio įvardžio moteriškosios giminės % Forma fas „tas“ plačiai pasitaiko vakarų dzūkų plote apie Alytų, Lazdijus, Veisiejus, Daugus ir kt. % Formų itas, ita, itokis, vartojamų daugelio rytų ir vakarų dzūkų, antrąjį dėmenį sudaro įvardis tas, ta, toj arba tokis, toks, tokia, o pirmąjį — įvardis is „jis“, kuris be pridėtinio j vartojamas dar ir šiandien apie Lazdijus, Rudaminą, Šventežerį ir kt.; dėl formų ifas, itokis darybos dar plg. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 537. Dėl kitokio šių formų kilmės aiškinimo žr. E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, „Balticoslavica“, t. 2, p. 25. 200 vienaskaitos vardininko įvardžiuotinė forma jéi (šalia ana): jdį daf sefga; Ruf joi pragaišo. ; Dažnesnės vis dėlto yra neįvardžiuotinės (išskyrus anasai, andj) jvardžių formos: ti. iios naminės bitės i'sivedé; ko k’a buicis, tokis dūarbas; oi, mani ganė nezin'a kas tokis; dziénutokis, vakari kit okis; aš pac buvdū ti; vit visos (visos iki vienos) būna vistdités; kap kuris žodzis tokis pac;kokiė perėdai būvo. Abiejų giminių vienaskaitos įnagininkas dažnai turi nevienodą formą: paprastą ir įvardžiuotinę, pvz.: ituom Rkeliū (einant) kiėmas in kiémo; šitūm kel'n aikite; visi isidz’augé jtioi (bernaičių); kuri pirma pririūksite (uogų), su tūoi Zéni'suos. § 36. Tarmėje dažnai vartojamos savybinių įvardžių mūnas, tavas, savas vardininko formos, kurios atlieka ir šauksmininko funkciją, pvz.: ca manas tėvėlis; o kui tava moma? tevėli méanas, radnasai manas, paséki linelūs ant manéses Zem@las; ruwtéles manos, Zal'és’os manos, kas jus c'a sėjo, kas jūs ravéjo; mani vaik@lei, savi vargélei; vuošvėli manas, s@nasai tévéli. Savybiniai įvardžiai mano, tavo, savo retesni, pasitaiko paprastai tautosakoje, pvz.: mano vilnuverp'a, mano mésu: vėrda; tūvo momos neprašis'u (greta tavés momos). Prie vardažodžių vardininko ir kitų linksnių dažniausiai vartojamos savybiniy įvardžių formos ma, sa, ta, pvz.: prižadėjei, ka būsi, ma žmona; ma tėvas be sa momės dugo; ana padūrė graž'ū lind sa dūkterei:; aš td mbotku: ragėjaūu; su ma su'num blogai būvo; dzieve m a. $ 37. Vietoje literatūrinės kalbos savybinių įvardžių jūsiškis, mūsiškis ar formų jūsų, mūsų tarmėje vartojamos kitos formos, plg.: ir jtūsis kap kuris žodzis kap mūsis; mūsis ir bic’ nebūvo; mūsis nūlekė labai smagei; ir misis (sūnūs) nerūk'a. Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma yra įvardžiuotinė: m ūsė į ūtarka (kalba) nei š'Ok'a, nei tok'a. Šių įvardžių kitų linksnių formų užrašyta mažiau, plg. dgs. vard. mūsei vaikai nepažista (nesupranta) lietūviškai; dgs. viet. mūsen kiemi negieda. Šiaip dažniau vartojamos trumpos formos jūs, mūs: aš nevalgiss'u jūs dūonos;muūs karvės būvo pririštos. § 38. Atskiri tarmės gimininiai įvardžiai, be vyriškosios ir moteriškosios giminės, turi dar bevardės giminės formų, pvz.: anas visa susrifiko ir isiveZé; c'a vic visa (visai viskas) izdz'ūvo. Minėtini santykiniai įvardžiai kiekas, tiekas ir kitos jų formos, plg.: kiekas mėtu' c'a buni; kiek in dangdūūs žvaigždėl'u', tai ciekas in žėmės ski'lalu-. kieku būvo (sėta), paizdz'ūvo vic visa; ana cieku neažuveiks, kieku nas. Veiksmažodis § 39. Daryba. Kai kurių tarmės veiksmažodžių priešdėlių reiksmės skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Be to, tarmėje yra vienas kitas priešdėlis, literatūrinėje kalboje visiškai nevartojamas. 201 Tarmėje labai dažni veiksmažodžiai su rytų aukštaičiams būdingu priešdėliu ažu-, rečiau až-. Priešdėlis až(u)- pakeičia literatūrinės kalbos už-, pvz.: bėbos suskrido (subėgo) ir ažūddužė vilku; avi" ažukonėveikė vilkas; ažūrišu mazgu:; iš kliono ažūsdegė; ana až.- bėgo namo. Kartais priešdėlis ažu pavartojamas ir vietoje kitų literatūrinės kalbos priešdėlių (ap-, nu-, pa-, pra-, pri-, su-), pvz.: ana ažūsverkė macnai (smarkiai); o dziėdas ažusiėmė dūėgine' ungl'us; in dviei arkl'ū linus ažūbrukė (nuvežė); ažusėmė viédru vanden'o;ažūverkė ponėle „pravirko panelė“; norėjo akis ažusp'jauc (prispiauti); norėjo aZuturéc (sulaikyti) šuln'o ir itos obeliés; nė kafto neaZusirgdd (nesusirgau). Priešdėlis uždaug retesnis, pvz.: kap usikéle, tai ir veik'a. § 40. Paminėtinos ir kitų priešdėlių skirtingos nuo literatūrinės kalbos ar retesnės reikšmės, pvz.: ap-: apenėjo (nupenėjo) meitėli; apkrėsk (iškrėsk) maf (mane); nesumaninga ana būvo ir apliko (liko neištekėjus); dėbesi's apsilaidz'a (nusileidžia) žem'dū; negdrk, bo apsiversi (virsi) vilkū; aversū (paversiu) užuolsePū; at-: visa atrinkta (papasakota) niėko nėra ddūugės (daugiau); atsėdėjdau koju; in-: inlijo (išlijo, sulijo) mani macnai; in ri'toėjaūus insikel'a (atsikelia) gaspadzinė;sinskrido (nuskrido) ana Rkiton žėmėn; kuf tu jūos (drabužius) intu'sei (ištepei); gribai reik'a gerai invirc (išvirti); i§-: isidairé (pamatė) pirkėlo; išmine' (atsiminti, atminti) negal'ū; (galinėjosi) kuris kuri iZgaléi (nugalėjo); ištė ks (užteks) rašic', reik'a aic' darbo daric'; visi isidz'augé (apsidžiaugė) jūo(m); isodzino (užsodino) in bėro žirgėl'o; plg. E. Volterio užrašytą panašią forma: ir iždėsim in galvos (184). Priešdėlis ižvietoje užkartais vartojamas ir Lazūnuose, Zieteloje; nu-: ik smefci nudduzé „iki mirties užmušė“; dziėdas numainė sa adziėž'u: „senis pakeitė savo drabužius“; dumoju, kuf nusidėjo ciek sviėto „galvoju kur pasidėjo tiek žmonių“; kiškis nusišalino (pasišalino) ir nendr kalbéc’ su jeis; pa-: dar nepadėgi“ (nesudegę) būvom; vilkas paėdė (suėdė) oZ'ukas; vaikai pagifdo (išgirdo, nugirdo), kū tėvas pasūkė; ugnis pagisus (užgesusi) būvo; ani's pagulė (sugulė); dziédas su bobu pamiré (numirė, mirė); jad ir kaulai jū papi vo (supuvo); Kaūle pardusė (išrausė) piėvu:;; anos pasėdos (atsisėdo) unksmėlei; pa smušė (susimušė) bernai; pra-: prabūdo (nubudo) vaikas; pravūrė (išvarė, išvijo) mūs lietus; praskaicic negali (perskaityti, paskaityti); pri-: tešmuo pribūs (prilvinks); kap prisdéji- (įpratę), tep gerai; pritis’a (užtvinksta), tai sépa; ir rugei priskurdo; su-: taip raik’a sub dc’ (gyventi, sutarti), tadu anas sa gri-2é (apgrezé) savo drkl'us; sus$labo (apSlubo) visi arklei; kas c'ū sumis (atmins) visa, sumiific’ negal'ū; reika suldisc (pagalgsti) 202 dalgi; sudéj ves#iluw „sutarė, sukalbėjo tuoktis“; vaikas jad sub ūdo (nubudo); ana susvdikino (pasveikino) brolį. Be minėtųjų, tarmėje dar vartojami slaviškos kilmės priešdėliai: da-%, raz-, pad- (labai retai), pvz.: nu'nai sunku dab dic’ (iki galo išgyventi); ciek negerumos mumi dadarė (padarė); dadėgino (padegino) in ugniés; daéjo ingi krūmu; daéjo (priėjo) ifigi mar'as; ot, dap asakojo (pripasakojo) jei ana; ir daroėdė (parodė) jiemu; ir vandeni: dasiek’am (pasiekiam); ožis daskrido namo; rasdak ém (iSpasakojom) visa; vaikai razbé g'éjo (isbégiojo, išvažinėjo) miestan; ra zverte (suverte) visas kni'gas; raskaicic’ (perskaityti, suskaityti) gali; jaunas paddugo ma@dzas „jaunas išaugo miškas“. § 41. Tarmei labai būdinga tai, kad priešdėlis pagali būti pridėtas ir prie priešdėlinių veiksmažodžių, nesvarbu, kokius priešdėlius jie beturėtų, plg.: ap-: visi bernai paapsivedė; at-: būvo paatvažavi: lietuvei; ažu-: lūūku" paažusodzino (užsodino) medz'ū (mišku); in-: vilkas painsigrévé (įsigrūdo, ilindo) pirk'on; iš-: visi an darbo būvo paišūji' (išėję); paišarė (išarė) piėvas; paiždžūvo (išdžiuvo) šul'nis; vilkas paišgūudė (išgaudė) visūs ož'ukūs; paisSkifto, paišvežojo mėdzu' „iškirto, išvežiojo mišką“; lapė silkės paišmėtė (išmėtė); visos paisigundo ir paišbėgo „visos išsigando ir išbėgo“; visas tas giesmės paišrūšė; nu-: iš Sic’ panuvėį (išsivaikščiojo, išsiskirstė); panukifto (nukirto) pa galvi (po galvą); jduni panūlekė pol’s¢’un „jaunieji išlakstė, išvažinėjo į Lenkiją“; ana panumėtė visas (pėdus); ma dzu* panurinko „mišką iškirto, išteriojo“; panūsegė, panutraukė drabužėl'ūs „nusegė, nutraukė drabužėlius“. pa-: papūarė (suarė) ldūku; ciekas budifku: papadegé „tiek trobesių sudegė“; seni jūu papūamirė (numirė); ani's ca papapifki pirk’as; visūs papari$é (surišo); per-: ūš dadgelipapérZinojdu „aš daug pažinau“; pri-: samanū naStas paprisirifnko (prisirinko); paprivežė (vasarojaus) iš Poškon'ū, iš Padvar'ū; raz-: susrifiko ir parazdj (išsiskirstė); su-: vist pasuveina (susirenka, sueina); seni, maži, pasasrenka visi; ana jam pasūdavė (sudavė); nor'u pasurišč vienu: su kita „noriu surišti vieną su kita“. Neuziiksuota tik pavyzdžių, kur pabūtų pridėtas prie veiksmažodžių, turinčių priešdėlius pra-, da-. Vienas kitas pavyzdys yra užrašytas ir su antru pridėtu priešdėliu pri-: pripamiršdaū (pamiršau), neateina 38 Apie priešdėlio dakilmę žr. B. Max io auc, Ilponecxoxjienne npucraskn daB GajiTHHCKHX Si3bIKAX, „,„Boripocbi CJIaBsiHCKOrO si3biKO3HaHHa“, t. 3, Mocksa, 1958, p. 127 tt. 203 skaddz'ei (greitai) galvén. Minėtajame pavyzdyje priešdėliai priir pagali būti susikeitę vietomis. Antrasis priešdėlis Dieveniškių tarmėje greičiausiai yra mechaniškai atsiradęs pagal slavų, ypač baltarusių kalbą, kaip formalus periektinimo rodiklis®?. Kai kurie pateiktieji prieSdéliniai veiksmažodžiai yra morfemiski vertiniai iš slavų kalbų, pvz.: a2usifkc, aprifikc, praskaicic’; plg. atitinkamai baltarusių: 3axeapsyųo, a6da6pays, npausimaus; rusy: 3a001emo, 0600pames, npouumamo ir kt. $ 42. Iš būdingiausių ir plačiausiai tarmėje vartojamų priesaginių veiksmažodžių yra priesagų -inėti, -dinėti ir -dyti vediniai. Daugiausia jie yra su priešdėliais. l. -dinėti vediniai: a) bendratis: kišk'ei ėmė veikc', atkazdzinėc' dziėdo (diedui) duris; imsi išgerdzinėc' ir išlaidzinėc', tai nebūsi (negyvensi); prispirė vargas, tai pamirZdzZinéc reik'a giesmelas; reik'a pradėdzinėc' kū kalvek veikc' „reikia pradėti ką nors dirbti“; b) esamasis laikas:apmirdzinėju paci ir širdzis;dasiekdzinėju (rūpinuos) pinigū; susirgdzinéju dažnai; kur isirinkdzinéji dzikelėn kel'onėn; kūm mani pamezdzinėji (palieki); žmogus prapuldzinėji tuosa medz'uosa; vaikas sepcifitas ménas, dle apmirdzinéja; tėvas pasicikdzinéja su dionu if drusku; iSvezZdZiné jam, bilo, Siénu'; in Ziemés pamezdzinéjam (paliekam) bitému meddds; kuf jus prabudzinéjat (gyvenate)?; aklei (neregiai elgetos) véléi atgiedodzinéja; jūū pradédzinéja ži'dėc' anos; svecei sésdzinéjasi azu stalo; ani:s stodzinéjasi pirk’oi. c) būtasis laikas: ir vėl" aZuveikdzinéjdu (uidirbau) ir aduodzinéjau (atidaviau) tdm žmogu; bil'bas isringdzinéjdu; tai aš anukeliprivergdzinéjau (apverkiau); pripamirzd?zinėjdu visūs mi:sl'us; kap drabnas lietūlis palaizdziné jo; kap ana prabudzinėjo (gyveno); pirma būvo dudeklus an pievos iščiesdzinėjom; ataidzinėjo misump (pas mus); brolei ažudroždžinėjo šakal'ukūs; sen’ad kitaipé pragivendzinėjo Zmoénis „seniau kitaip gyveno žmonės“; d) būsimasis laikas: aš pradėdzinės'u; aš primindzinės'u jumi mi-sl’as; tekės'u, kad... nepardiodzinési ito jauc'o; aik Vilnun, ger'dd aZuveikdzinési; afuveikdzinésim nundi diugés; žėmi' méj (gal) razdalidzinés; e) liepiamoji nuosaka: tu padédzinék man azumiic’; darikit, aZuveikdzinékit, vis pinigi daugės gdusit; f) dalyvis: būna iz vieno, bina ir sudédzinéta (tekinis); rackos kréslani sudédzinéta; 39 Veiksmažodžių su priesagomis -inéti, -dinėti, turinčių du priešdėlius, yra užfiksuota Zietelos tarmėje, plg. „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 2(11), Vilnius, 1961, p. 229. 204 g) pusdalyvis: ir Soka kiškūcis vis pasimirgdzinėdamas (mirkčiodamas); žmonės pereidzinėdami prūšė cilto (pagelbos). 2. -inėti vediniai: a) bendratis: raik'a prisdarinéc būl'bu:; aš neZindd, kū razsakinéc (pasakoti); anas pradėjo sakinéc pie (apie) vainu'; b) esamasis laikas: iš po pirštu" kitū nepažurinėju (svetimo nenoriu); anas jau senei nedagalinėja (nesveikuoja); žėmė paski:. linéja (sudžiūsta); kéznas (kiekvienas) sdvo dziénu: atganin éjam (atganom); prisidarinéjam bil'bu- ,prisiskutam bulvių“; žmones apž'urinėja (apžiūri) javu; ani's prisėda prie šono ir ka lbinéja (kalbina); dabar suvarinėja (suvaro) vienan ddiktan; c) būtasis laikas: kū aš jumi sakinéjau (pasakojau); sesila jiemu (jiem) acakinéj; diona paskilinéi (suskilinéja); mas ad avinéjom (atidavem) visaks; sakinéjo (sake, sakydavo), c’a būk piniga uazkasta; d) būsimasis laikas: ais’ vistas pavarinésu (pavarysiu); prisidarinésim vakari būl'bu:; vaikai pavarinés (atvarys, prižiūrės) kdruves; c) liepiamoji nuosaka: cik neacidairinék atgal’én „tik nesizvalgyk atgal“; neiSsakinékit (nepasakykit), kap vadzina. 3. -dyti: vediniai: | : a) bendratis: reik’a graZei su kdcinu apsieidzic (elgtis); isajo būl'bas isrinkdzic' iž duobės; nėr kad parinkdzic (prigalvoti) mi“slū; b) esamasis laikas: aš likddū (lieku) su mažais vaikais; nea? usimddūū dudėnimu (neužsiimu kalbomis), išeidzikite; ataido lapė, inaido ana pirk'on; anas vis pas mūs ažeido (užeina); tai kiek pasévo (dalies, kraičio) daido (pripuola); ana išeido man teta „ji yra, pripuola man teta“; tévas ateido ir priimdo (paima, priima) iš kamu: vaiku; subaton apsieidom (susitvarkom); mas p aaidom iš lietuv'ū; razrifigdom (išrankiojam, išrūšiuojam) bul'bas; susiriūgdom (susirenkam) bobos vienén pirk'on; visi išsiriū gdo (ruošiasi važiuoti) pas jduna'ji:; nusiprdisiišlibdo (išlipa) iš vanden'o; po šl'ūbi rasiringdo (renkasi) vaZic’; sukrdudo (sukrauna) ail'én kaladės; susiriūgdo, suseido (sueina, susirenka) svecei; c) būtasis laikas: ana išeidė, ir aš išeiddaū (išėjau); ir vaikul'ūs priimdaa (bobute buvau); ataidė vilkas; ažimdė (užėmė) paci visu: pirk'u; kadū daeidė (priėjo), régi; nuimdé virvėlor nok kaklo; Galša priimdė (priimdavo, supirkdavo) linūs; tadii išeidėm miegoc’; vakari suveidėm vienan daiktan verpc'; apri ii gdé macnai, diag atėmė nemcei „vokiečiai smarkiai apiplėšė“; ataidė kismi. nei (kaimynai); iSrifngdé ungl'ūs; d) būsimasis laikas: kap išrinkdzis'u, atais'ū; tū parinkdzisi misla, tu žinai; abidzvi parinkdzisim (pagalvosim, parinksim) mi sl’a; bringei mamu apseidzis alekira; 205 e) liepiamoji nuosaka: ataidzik kas vakaras; neišeidzik (neiSeik) tu, broli, iš namū; gerai, ataidzikite, alė nundi išeidzikit Iš pateiktyjy pavyzdžių matyti, kad visi minėtųjų priesagy vediniai gali reikšti tiek kartotinį (dažnai per tam tikrą laiko tarpą besikartojantį), tiek vientisinį išplėstą veiksmą, jo trukmę*?. Pažymėtina, kad dariausia iš tų priesagų yra -dinėti. § 43. Iš kitų daresnių veiksmažodžio priesagų dar galima paminėti -ėti, -erėti, -auti, -inti. 1. -ėti vediniai: a) bendratis: aZusémk man vanden'o pageréc (atsigerti); gali gerickai palijėc' (gerokai palyti); norim pamėžėc' (pamėžti); pasėjėc' (paeiti) nereik'a; raika pavargėc' (pavargti); kitas negali paverkėc' su lementū (paverkauti su žodžiais); b) esamasis laikas: kap pamėžėji (pamėži), tai dūoda valgi'c'; c) būtasis laikas: marci pabégéi; palilėjo kiék (palijo); ana palukéi ir in@&jo; bernai kap pametéj (sviedė, metė), tai net kiton šaliū namo nuskrido; lapė patiséj (patempe) ažū 16 š'ūudo; meska p averpéli, ir dud@na; vaikai paugči; d) būsimasis laikas: gali aic', aš pakepės'u (pakepsiu); gal' panešėsi mergišti; kap anas atsėjės (atsigaus); aima, pajėdėsim (užvalgysim) nedddgi- (truputį); e) liepiamoji nuosaka: palukėk (palauk), tuojaūū ateis'ū; ku'mūla, pevežėk mani; tin pasiėjėkit, ti rasit send; po itai šūlei pas iéjékit (paeikite). 2. -er(é)ti vediniai (paprastai daromi iš iStiktuky ir reiškia trumpą (akimirkos), intensyvų veiksmą): a) esamasis laikas: s'ūpter'a (lukštus) in dirvos; iž ažū kumpo svister'a akmen'u; durimi barkšteri; kap cūpteri ažu pec'ū; kitas kap šūkteri, kad gaidūkai kidu's (liesi); iž po Išbo (iš padilbų) in mani žvilkteri; kap kaftumokterna (suduoda), sepcin'us ažuddūūž'a; kap stūkterna toliėrku: (lėkštę) bal'kon, tai ir pamuša (sudaužia); b) būtasis laikas: net rikteréjdu iž baimės; atsigrižis kap cdukšterė akmen'u kakton; pdukštėla dzūpterėjo snapū; ana glésteréj (žvilgterėjo) in pdūkšču; gripšterė kundz'ūku“ (skilandį) — šlap'jas, cik padaritas; ku'lokėl'ūs vandenin kišterė; kap tėp capteréj, tai dūris klapterėj; ir krauji mokteré in skiedrėles; bernékas mokterė rikšteli; kūcinas pūsterėį tris kaft; ūnas srupteréj, kartu; paukstaités jam visos supteréi plunksn@lw; in@jo pifk'on, stapteré, išeido vél’ dairicis; jim kas tékteré Sirdzin (atėjo į galvą); terépteré (pametė) in pripecko; mėtė, nét trinkteréi; 0 Plačiau apie šios rūšies veiksmažodžius žr. „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, t. 2(11), Vilnius, 1961, p. 219—231. 206 c) būsimasis laikas: arklis kap virpters (susipurtins); d) liepiamoji nuosaka: kilsterk mdn in pec'ū maišu; lūkterk trupūci; stėpterk (sustok rašyti), ažumiršūū; e) dalyvis: aš bu'ttau klasterėjus (sudavus) kok'ū lazdū per galvu; f) tariamoji nuosaka: (bijau), kad neblikstertu“ ugnėle. Akimirkos veiksmažodžių daugiau pasitaiko tautosakoje, o buitinėje kalboje jie vartojami rečiau (kiek dažnesnės yra liepiamosios nuosakos formos). 3. -auti vediniai: gri'bauc' (gri-bduna, gri:"bavo); gudduna ,baltarusiškai kalba, elgiasi“; p/4ūkduna žusis in vanden'o; jūū šienduna pievu; kas ti mėdzii Sikduna; ant pirštu: vaikšcūuna (greta vartojama ir vdikščioja); kici gražei vėrkūuna (garbsto, rauda);žuvduna. 4. -inti vediniai: tu ji ažudūsintai; negražintas (nekastruotas) vefšis; pakirinc (paerzinti) Sani: reik'a; išėi pavadzinc (pakviesti) žmon'ū; reik'a pavalginc (pavalgydinti) vaikūs. Su priesaga -uiti (manoma, slaviška) užrašyta tik veiksmažodis p i etuic (kartais ištariamair pietūt; papietūsim). $ 44. Kaityba. Dažniausiai vartojama sutrumpėjusi bendraties forma: aic’, laidzi'c' (melžti), turéc’, žvinkc'. Tačiau greta, ypač senesniųjų tarmes atstovų, neretai vartojamos ir ilgesnės formos: badzice, bdrce, dūsūuce, ganice, gdrce, p'jauce, pūsce, védiioce, žinoce, Zisce ar duoc'e, ésc gdrcie, gulcie, pirkc'e, šaūkcie. $ 45. Tarmėje yra atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių liekanų. Daugiausia pasitaiko esamojo laiko trečiojo asmens formos: lieėkci vienas, ažumišėke',ir miėke' sau; viogos aZuliékc’; jai nekosci. Taip pat pasitaiko kontaminuotų arba analogijos būdu sudarytų formų, pvz.: vns. | asm.: liekmū nmamiė; kadū aš jad miegmū, nelisk pas mani; vns. 2 asm.: vasara, o tu miegmi; lendi, kur pramiegni; kap ažūmiegmi (pasakoma ir ažumiėgmi), tai guli; kū dudemi „ką kalbi“; dgs. 1 asm.: pirk'oį miégmame; miėgmanm visi; vns. ir dgs. 3 asm.: kap liékma namié, tai cik ir miė g ma; man pacifnkma (patinka) lietdviskai duddnc’; anas mani pasikifnkma (pasitinkma ,pasitinka®); mėsa pritufikma (pagenda); véima (apZiurinéja) pafSu: pafšas; tėvas vdima, véima (ieško), kad rast; greta: liekna, miégna, miegni, isimiegni, miégnam (greičiausiai pagal bina, p’jauna). § 46. Daugelis literatūrinės kalbos veiksmažodžių, esamajame laike turinčių o ir i kamieną, tarmėje yra ia kamieno: a) pvz.: gidz'a, kiūik'a, pakiūk'a, mink'a (duonu'); mok'a(si), rédz a, neprižindz'a „neprižindo“; 207 čia kalbos dalimi. Savo struktūra kai kurie iš jų yra artimi įvardiniams prieveiksmiams ir dalelytėms, pvz.: c'a, cendis, ic „šičia“, jaa, Sic, ši ~ Sg „šen“, ti ~ te „ten“, Sin, tin; argi „taip pat, irgi“ (t0į žmona aft gi varginai gi'vėna), dar „dabar“ (daf visi gerai būnam) ir kt. Nežinia, ar veiksmažodžio, ar vardažodžio šaknį turi prieveiksmiai: aplinkai važūvo;:aplinkos kėl'as gerėsnis. $ 64. Kaityba. Laipsniuojamų prieveiksmių aukštesniojo laipsnio formos paprastai yra su -iau, pvz.: anksc'dū ne tėp gi'vėnom; aršūū (blogiau) negal’ būc'; pupa auktū dukšce'aū; graž'dū; maz'ad; nacdu (kitaip?) dtarii; pirmdd, sdus’dd; skdudzad (greičiau) bėk; smag'ūū „greičiau, smarkiau“. Neretai pasitaiko dar sena suprieveiksmejusi bevardės giminės aukšiesniojo laipsnio būdvardžių forma: daugės, ddugésne šalia ddug'dū, plg. ddugės niėko neturėjom; anas dūugės žino, kap aš; ddūugėsne (daugiau) rniéko nežinaū, nemoku. Įdomu, kad aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai kartais padaromi net iš atskirų daiktavardžių, pvz.: ka 'n'aū ū (aukščiau) gerėsnis javas; lob'ūū „žemiau“ (lobas „slėnis, loma“). Kartais tam tikros ypatybės buvimo laipsnį išreiškia bei pabrėžia ir įvairūs priesaginiai vediniai, pvz.: bevardės giminės būdvardžiai su priesaga -(i)okas: daugoka, šlap'joka „truputį per šlapia“; prieveiksmiai su -ickai: gerickai „gerokai, labai daug“, žemickai „labai žemai“. Prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio ir to paties laipsnio bevardės giminės būdvardžių formos yra tos pačios — su priesaga -iausia, pvz.: arš'aus'a (labiausiai) isiguūido; aš daug'aus'a (dažniausiai) namo bunu; ger'aus'a (geriausiai) namiė buc'. Kartais aukščiausiasis laipsnis pasakomas su įvardžiu kuo(m) ar slaviška sustiprinamąja dalelyte -nai, pvz.: būl'bukuo ddaug'aus'a tai bic’ ger'aus'a; kuo gil'aus'a (labai giliai) inliūdo; kūom ndi plac'aus'a ti“ būvo. Minėtina iš kelintinio skaitvardžio pirmas padaryta forma su -ul- -iausia: pirmul'aus'a (pirmiausia) aina Dzievėniškėsa. Dalelytės § 65. Būdingesnės ir dažniausiai vartojamos yra šios dalelytės: Anė, ani „nė“ (ané ani's židz'a, ané ani's kū; ani paci ėda, ani kitam dioda); ar (ti ar veiki — ta paci nauda, a r neveiki — niéko nėr); až „štai“ (až in tinai aina); bet „kad tik“ (senam bet dziena prabūc'); būk tai „lyg tai“ (būk tai, sako, po tai ligai išmirzdzinėį žmones); cik „tik“ (jėžūkas cik, cik jūda); dagi „dar“ (dūgi lapai nėra sprogi“); dargi „dar“ (dargi maža); dar (kuf vaikas? dar miégci); do „taip, ir“ (bu'nū, do ir bu'nū); gi (jo boba gi iš Geddnu:; pirm'aū gi visi lietūviškai dud@no); jad (jad vienu: pūsi: pamušė; jaa dar (dabar) visiemu ger'dū; ar j a ū isimėži'); kas gi „kas tai“ (kas gi pabrūngo sėnas žmėgus jiemu); mažū „gal būt“, (reik'a gražei ažumindzic', ma ž ū ir skaicis); moi „gal“ (itai mé6j c'a ana aina); net (pupa isSdugo net lubosna); nė (neatsuiic’a nė lakšto, nė niéko); niaūgi < nejaugi (n'déd gi dani's ne214 nor; n'dagi tu akla būsi, ka nemacisi); ot „štai, va“(ot, aš taip ir pasakotūu); anak „štai“ (ūnak namas ragéc’); vis (ti ažimdo vis Dzievėnišk'u" parapija); vūn „štai, va, antai“ (van ūpė). Kai kurios čia pateiktos dalelytės (ar, ané, nė ir kt.) gali eiti ir jungtuko funkcijas. Prielinksnis $ 66. Prielinksnis an pasitaiko pakaitomis su un, pvz.: atūjom an grind namą (į plikus, neįrengtus namus), tai dar neprazbiwi- (neprasigyvenę); visi un darbo paišaji: būvom; ažušu'li ir sušili an darbo; paima un rufiku; gimus an to daikto. Tačiau apskritai prielinksnis an(un) tarmėje yra retas, jo vietoj dažniau vartojamas in, žr. 78 71. § 67. Prielinksnis až arba aZu vartojamas su kilmininku ir galininku šiomis reikšmėmis: a) vietos, esančios už ko nors, pvz.: tadū ūni's pasciko až ūpės mus; bernai priėmė ragenu: ažu stalo;:ažu kalnėl'o dzirva; ažuskrido ažu dūru; b) laiko, per kurį ar kuriam praėjus, kas nors vyksta, pvz.:ažu m atu“ papamiré; jaucis ažu nakciės ciélu klanu: vanden'o ižgėrė; dar ažu sdules parėjom namo; c) priežasties, pvz.: man (mane) sesūla pap'jovė a Zu vūogu' ku pkėli: ažu gražu: kupc@li'; aZu ito degūto, visi vaikai pas'ūto; d) atpildo, pvz.: dėkui ažu gėru 26dzi; e) veiksmo objekto, pvz.: riša (obuolius) pas 6belw: ažu koc’ aku; vienas jémé ažu rufkos, kitas ažu kités; ažu dusiés—aik pas bobu; dziédas lapiažu vuodegės ir vežimafi insimetė; dziédas kiški: pakar'a ažū dusiés, ažū ito gribūko; ir visos nor aic' ažūrsj O; į $ 68. Prielinksnis be vartojamas su kilmininku, pvz.: be rūbu negerai; be Iopin'o (skarelės) šalta; išėjo be karo; prapūole be Zin'a. § 69. Senas, žinomas daugiausia iš senųjų raštų ir atskirų pakrastinių tarmių yra prielinksnis dren, rečiau drifi. Jis vartojamas su kilmininku ir reiškia tikslą arba priežastį, pvz.: ciek vargo dren itok'o niėko; pamirė dren vuogėleęs; skalivsi, drifi mokslo ainat. Kartais pasakomas ir prielinksnis dėl(ei): nunėšk uklonėl'us (sveikinimus) dėlei savo dziedūl'o ir dėl' savo sesūl'u. § 70. Prielinksnis ik (i) greta su lig(i) vartojamas daugiausia su naudininku, rečiau su kilmininku šiomis reikšmėmis: a) laiko pvz.: jūu iki vakari namé (namie) būs'u; §ékom ik vakari; lik parai (iki tam tikro laiko) reik'a būc'; ik pernikšča mu mėtamu būs; ik vėlumai dudėno; nokmažū méatuw ik nudzienai tep siko; 215 b) vietos, ribos, kiekio, pvz.: pinki (kilometrai) liki Dzieva@niskei; ik šitam daiktu šlap'jas; iki klūpsco“ vanden'o; pupa ik luba dadugo; iki Dailidz'u: keturi kilometrai; c) laipsnio, būdo, pvz.: ik smerfci nūddaužė „mirtinai užmušė“; buvaa ligi gali; nok žėmės būvo varpa ik viršdūs. § 71. Prielinksnis in tarmėje vartojamas vietoj ant, rečiau į. Jo konstrukcijos su kilmininku ir galininku reiškia: a) vietą ar daiktą, kur kas nors yra arba į kur krypsta veiksmas, pvz.: sédos in kūpetos, ir gano, ir gieda; veik'a (dirba) in lduko; in mano ldūūko vieni akmenai; išūjo in cilto; in daikto sūkasi „avėla ir priéda; anas in ddikto gimis; (jaučius) iš jungo in ganevos; aisim in pakapinu (šermenų); in sdulalaidz'u (vakaruose) Ažūraiscis; ir nūsvedė in pievu: kūma, ainam in tavi; reik'a aic’ in saules (į saulės apšviestą vietą); akmeni: padeda in jo nosi; visi aina in darbo; pametė sa tévu in ragutu: medi; b) būdą, pvz.: oškos vuodega in sprindz'o; in dald dalijosi anas; in sparnū (sparnais) skraido; in pifštu: vaikšč'auna; in vieno (iš vieno, bendrai) paldista dafZas būvo; nuvėį in vėjo (niekais); mokinasi in vienū penketuku; c) laiką, pvz.: daf visa in senistos susrinko; in ri'tojaus s@ko; in kito vakaro atais; in dziends (reik'a) triskart dūoce; in trecės dziends pasak'ūū; d) priemonę, pvz.: in dzvičį arklū ažūbrukė (nuvežė); in arklio jojau; e) kiekį, ypatybę, pvz.: namai in dzviéi galū; viresnė in ketur ū metu; f) objektą, pvz.: pamainikim in k arvės; neatais'ū in blinu; apvirsi in aviės; g) paskirtį, pvz.: in abiejū kiemū keturi arklei; dantū netur'ū, negal'ū in kūno (į kūną) pasimc’ (pariebėti); storai šūūk'a in js; h) būsenos ar ypatybės pasireiškimo vietą, daiktą, pvz.: sifgo in pladcu; in ak'ū aklas; in grūdo per sunkū, bo j6 nėr. § 72. Prielinksnis ing(i), reiškiantis daugiausia „į, pas“, vartojamas su galininku i rečiau su kilmininku. Svarbesnės konstrukcijų su ing(i) reikšmės: a) krypties, ribos, pvz.: iūig ši kėl'as; skūru: nūnešė ingi šūlini; neprislais ifigi savi; daūjom ingi api; jūu negali daaic' ingi vandeni; dziédo pupa ingi stalo dadugo. Ši reikšmė išlieka ir vienam asmeniui kreipiantis į kita, pvz.: ana gūdziškai i figi m ani, aš lietūviškai inūigi jū; inigi jū dudeėnk, ir zdairosi kap kuic'as; b) būdo, pvz.: ūki's ūžmestos ingi šonu; skirkis, žėme, ingi dvėja, o tu, dungus, ingi trėja; c) laiko, pvz.: sušlūbo visi arklei iūgi pavdasari; pasodzins'u ridziku', rėp'u',ka ing žiemos būt mumū; 4 Čia gali būti ir vienaskaitos naudininkas, o ne kilmininkas, plg. § 23, 1. 216 d) apytikrio kiekio, pvz.: kėl'o mėža (gal) ifigi da kilometru (bus); ifigi pustrdac’o šimto gala; giluma ifigi du metrū; e) priklausymo, paskirties, pvz.: ašis jau inmgi ratas priguli; ingi broli: Tadarulimergėla gieda. § 73. Prielinksnis iš vartojamas su kilmininku ir rodo: a) vietą, daiktą, iš kur kyla, vyksta veiksmas, pvz.: iš kluono ažūzdegė; atūjom iš kair'és šaliės; bažnič'u" iš Norvilišk'u parvežė Galš'on; iš ma@&dzo aina, medz’af dairosi; brolis pakéle s @- seriiž (nuo) žėmės; ir ladko išveikė (išdirbo) iš mėdz'o (miško); b) laiką, pvz.: ataido anksci iš rito; iš mažū dzienū anas tokis; iš pirmū mėėtu' būvo garas; c) priežastį, pvz.: nūmirė iš senistos; d) būdą, pvz.: iš visds (jėgos) rėkė; iž Z@&més gi'vėnom. § 74. Su kilmininku taip pat vartojamas ir prielinksnis nuog (ištariamas noRk, nuk, nuok). Jis reiškia šiuos santykius: a) vietos, daikto ar asmens, nuo kurių kas atsiskiria, vyksta, egzistuoja, pvz.: itas brolis liko nog momés; gurūcei (trupiniai) nugrūvo nūg stalo; nug ic dzvilika kiloėmetru; nūok mis nama pinki mėtrai; nok kasū atrisé akmeni; atvogé nok jo vaiku; negali acimc’ nok mani itu: asaru:; b) laiko, pvz.: nūoRk rito marci niéko neveik’a; nūok to laiko praminé Sepeciné; nūok mazenid acimena; kala visus niiok dzvieja mėtu; c) priežasties, pvz.: dziévas Zino, no k6 asidegé; nuk senistos pagaišo karvė; ir nok tėvū strokas (baimė) ir nok kardal dus sarmata; paskavéi nok to lietads; d) tikslo, paskirties, pvz.: nok kosul'o gerai; jūos šūcina nuo Ros ul o; e) priklausymo, sąlygos, pvz.: ir nog Zmogads prigali; niok viru paaido (priklauso); f) būdo, pvz.: visok'os pasakos nuo galo galu: (iš pradžios iki galo) pašnekės; g) šaltinio, kilmės, pvz.: nuog bobūt'u:“ acimena sekmės; Dziev@niskés i'ra vaidas duotas nuog dzievū; Jurgelūvič'o madzis nuok pavardės. $ 75. Priėlinksnis pas vartojamas su galininku ir reiškia: a) vietą ar daiktą, kur kas krypsta, yra, pvz.: jducis vėlei prikišė nosi pas vandeni; ira pas jaknas ir kasa; pririšė pas tvéru; plaukus rauna ir riša (obuolius) pas Obelo: ažu koc'ūku:; nuvaž'ūotau aš pas sūnu; anos išėjo pas upėlor; ana pas Žižmū kaUu: būna; pas vūogas sėdz'; pas kasas pririšė akmeni; pas veršėli' prilipo; b) kalbos paskirtį, kreipimąsi į ką nors, pvz.: klaus'a pas jū vilkas; paprašikit pas mocinu; gaidzis klaus'a pas 062i; vis vientara, ar pas pac wu vūtari'k, ar pas pau. 217 $ 76. Prielinksnis per vartojamas su galininku reikšti: a) vietai, kurioje ar per kurią kas nors vyksta, pvz.: per viduri: bales iskinta; runku: sépa per riešėli; per mėdzi aina, netraškina, per vandeni — nečebulškina; per Dzievėniškes reik'a važuūoc; per tvoru pdrlindo; dziėdas per papu nulindo dunguhn; ; b) atstumui, pvz.: per dpi: ir Sabal'ūnai; va, c'a,. per vienų: cik valaku'; c) laikui, pvz.: per naktėlor nemiegojiu; d) būdui, pvz.: smilgu pdrduré per pus' du. § 77. Vienas iš archaiškesnių prielinksnių yra pie, pi „apie, prie“. Vartojamas jis paprastai su galininku ir reiškia: a) vietą, pvz.: anos pi“ budifku ZidZa; jū pié namūs būna; pie Diev@niSkes MRitėp vadzinasi; pie madzi būna; ana pie kumpu kap davė ir ažūddužė. b) apytikrį kiekį, pvz.: pie pink'olika būs daiktū; pie pinkas sūsekėm (pasekėm sekmes); su juom dar pie šeši virai; ažumokėjo pie penk'as kapeikas; c) laiką, pvz.: pie visašventi: būs du matai (vaikui), pie dzvivalandi mūšėsi; d) objektą arba asmens santykį su tam tikru objektu, pvz.: pie Orati' (arimą, arimo metą) pasakis'u; pie tūos raštūs dudėno pie akéc as medz'aginės dar (papasakosiu); rūpinasi pie darbu; sekmė pie tris s@&seris; sekmė pie 6Sku; ana suvis pie man’ pamiršo. $ 78. Prielinksnis po randamas su naudininku, įnagininku ir galininku šių reikšmių: / a) vietos, pvz.: apsistabdém (sustojome) net po Riga; vienas sunastipo Vil'n'u būna; po Salis lija lietūs; Zaslai po Skaivonimi; Žvirgždės po Ureleis; nakvéjo po kampū (lauke); palindo po kldono (naud.), spal'uosna; tas žuvis po veZimi suvdlgém; vė veršėlis nuv@jis po tvartu gieda; telikas šmūkšt po p&& um; ani's émé ir pok ituom agli paskavéjo nok to lietaūs (<pog<pogi? pagal nok); b) krypties, pvz.: aik ti" po kairei; tr@’as namas po ciėsei; mės paviitom po tuoi pusi (šioje respublikos sienos pusėje); c) laiko, pvz.: po t ai ligai labai išmirdzinėį žmonės; sirgo po vaiki (gimdymo); po arimi akėjo; po $I'dbi rasirifiko važ'ūoc' namo; d) priklausymo, pvz.: més likome vėlėį po vokiec'o (naud.); būvom po vokieceis; e) paskirties, pvz.: miš'os po tévdm; rit miš'os po tėvamu; f) priežasties, pvz.: po senistai (kai) kam atėmė. $ 79. Prielinksnis prieg (prig, prik) vartojamas su naudininku reikšti: a) vietai, pvz.: k'aūl'u" migis prik tvarti; slap’ja kur prieg ūpei; varnagri'bis auga prik ldukamu; 218 b) asmeniui, prie kurio kas darosi, pvz.: prieg bdérni sėdasi merga; kok'a buicis prik s&serei; ani's prieg man' duga; dudūnom priek tévamu; c) kokybei, pvz.: žėmė prik méli; d) būdui, pvz.: prabuvdi vis prig darbi. $ 80. Prielinksnis prieš (kartais priešei) vartojamas su galininku šiomis reikšmėmis: a) laiko, pvz.: prieš p'jatipadegėm; būvo jad prieš ménasi: b) vietos, pvz.: dzifou' (esančią) prėš kiemu: (kaimą), vadzino Sédzimos; prūjo prieš mani; priešei mani stojos. § 81. Prielinksnis pro vartojamas su galininku daugiausia veiksmo krypčiai reikšti: a) per ką nors kiaurai, pvz.: pro sa akis paci išlinddd; pro vartūs ir pabėgdūu; b) pro ko nors šalį, pvz.: kėl'as aina pro namaus. į $ 82. Prielinksnis su reikalauja įnagininko ir vartojamas daugiausia buvimui kartu, draugei (su įvairiais kitokiais reikšmės atspalviais — bendravimo, priešpastatymo, ypatybės) reikšti, pvz.: su mergišti abidzvi būnam; romėlei su vaškū; jauc'us vienu su kita riša; norėtu's Su juoi padudénc’; nežinoi, kas su kūoji mūšasi; Kaūle su ketur'omi dusimi; pircis su priemenėli. § 83. Prielinksnis už tarmėje retai pasitaiko, pvz.: jauc'us vienu" su kita vis už vuodegū riša. § 84. Tarmėje vartojama viena kita konstrukcija ir su dviem prielinksniais, plg.: : iš azu: Rap rado plauku", britvuiž až anc'o ir p'jauc’; iž au krūmo pagundzino; iž ažu kumpo „svister'a akmen'u; iš po: kiškis iš po krūmo $6ko; iš po lébo (kaktos) in mani žvilkteri; ligpo:lik po velikai būvo; palig : intraukė rafikupalik pėc'o; salig: vūnden'o salik kraštais; karvės salik pilvi plaūRa; salik jūostai vanden'o; ažimk mani salik kakli: $ 85. Iš naujesniųjų prielinksniy daugiau vartojami šie: apliūk: aplink kiemu: kap pradéi aic'; arci:daf ir mės arci viėšo kėl'o būnam: tarpui (rečiau terpui): Aswklė tarpuį mėdz'o; terpuį savi dudėna; plg. E. Volterio užrašytą pavyzdį: tarpui kalnu, tarpu lobu černuškele židze 185; viduj : viduį pirk'os vaikas; E. Volteris rašo: vido ka Ino, vido lobo černuškėles židia, 185 (formos vido galūnė o vietoje -ui gali būti tos pačios kilmės, kaip ir vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naudininko, žr. $ 23,1); virusi : vir šui mėdz'o dzieška (duonkubilis) rūksta. 219 Ištiktukai $ 86. Daugelis ištiktukų, kurie imituoja garsus, susijusius su įvairiais judesiais, arba reiškia vaizdus, atsiradusius veiksmo metu, baigiasi priebalsiu ¢, kartais #, pvz.: boba c'ūpe' gaidzi" ažū vuodegės; dz'ūpe' pdukštėla galvén ir Ivonėlis atgijo; anas kišč* nosi“ pirk'on; tėvas klasc vidui pirk'os maišu:; kūrvė limšė' ir sūverpė, limšt ir apmetė, limšt' ir išaūudė, limšt' ir išbal'cino; gaidūkas 6pc', apc, inlindo lazdon; anas srūbe' ir acigėrė; azuglosté gražei ir Susc pėc'un. § 87. Nemažai yra ištiktukų, kurie baigiasi balsiu, dvibalsiu ar kitu priebalsiu ir išreiškia staigaus veiksmo garsus arba imituoja paukščių, gyvulių ar daiktų balsus. Sakinyje jie dažniausiai vartojami grupėmis, pvz.: avis bė bė in pievos; br'ukū br'ukū dešimta sesuo; anas tep kap gaidzis in pirštu: vaikšč'ūuna, cap, cap paspūcis, paširdzis; cik, cik, kas man būs; c'ūku,c'ūku gaidz'ūku; c'ūku, c'ūku po pirkūti; dzin, dzin, dzin dargiva; fe, fe, [eé sako ožis; prėjo vilkas šonan pirk'os ir ėmė pūsc''e: fuk, [uk fūk; o Jonėlis fufrr nuskrido; gva, gva, žalci, balci, sūko varna; kof kof, dziėdo gaidzis bobos vištai akiiždaužė; k'aūle krūk krūk dabėgo ingi ūžuolu:; mda, mua, md, paskorė Ivonėlis, dziėdo su'nūs ir bobos sunūs; sikruū, tu bobūle; s1ėpvaršūkas ir pargr'ūvo; c'dūū, r'ūū, r'ūū nesprdūsk, sako kaldité; kukū, kuka devini brolūkai; ita du'dėle tu Tu Id. $ 88. Įvairūs ištiktukai sakinyje labai dažnai pakeičia veiksmažodį; pvz.: rag'ūū bamc'irbame', galvon ir galvon gaidzis mūs susiėdo gaidz'o; ana c'upc cūpe' — šun'ūkas; kap ani-s ateina, delnūosna pl'duks ir šoka cik vieni razbdini:kai (plėšikai); ana šmūkšė pėč'un ir paskavoja; kur bavi, kur nebūvi: c'ūuc' do c'ūpe'; pirk'a Raulditu: nė trėkšė; ataido vilkas: stak, stak lungan; tap tap kūcinas per pifk'u:; tėvas glésc’ lazdėn, paskoris Ivonėlis; anas kišt' galvu, lapė kapt'; pikšėč' kap rozas ir patdikė ta merginu; cik pliksc' ir nėra (nušovė); mergištė plūme' pelitei ir negi'va; ana šl'ūkšė' akisna ir iSvirino; ana Sma k SE pėč'un ir mieėgc'e; dzef, dzerf dzef tėvas kaulus dukteri’s pirk’én. Iš ištiktukų yra sudaryta daugumas tarmės veiksmažodžių su priesaga -erėti, žr. § 43, 2. Kaip matyti iš pavyzdžių, tarméje daugiausia vartojami vaizdus ir garsus reiškiantys ištiktukai. Rečiau pasitaiko ištiktukų, perteikiančių įvairius pojūčius, pvz.: man cik smiIkt širdzin, vaiko nėra. Pažymėtina, kad ištiktukai daugiausia vartojami tautosakoje. Buitinėje kalboje jie retesni. Jaustukas § 89. Dažniau tarmėje vartojami jaustukai yra: a, ai, ajajdi, ak, oi, och, ot; plg.: ai, kap mumi anas nepaciko, t6ks miegulis; ai, tadū buvo sunkū gi'vėnc';ajajdai, kok'a vėpucinė; ajajdi, kap sépa galvu; ak, tév@li manas, radnasai mūnas; oi, dziedūkai, alkanas, aš alkanas; oi, 220 aš senei jūu atbiégiu; oi, aš net trūkterėjūu; ot, bijėjom, régis, ir saula i mūs nėšvietė; O t. buicis nėsvedė „ot, nesisekė gyventi“; d f, dapūsakojo ana; ot, kokis rūpescis. Kartais tas pats jaustukas pasakomas du kartus arba sakinyje pakar- . tojamas kelis kartus, pvz.: ai, ai, kap ani's mumi ėdė; oi, oi, koki jūs dėgus blinai; Och, och, dar (dabar) padarisme pirk'u“ ir vilkas nesugr'aūš; a, klumpei jūs, a, š'okiė, a, tokiė jūs; ganė, ganė, oi, kap ganė, oi kap girdė; ot, cinginis, Ot, pradėjo cingin'ūoc' ma vaikas; ūnis, of, badioja, ot, netūri ko val'gi'c". Jaustuku kartais pastiprinamas neiginys, pvz., 0i nė! neédzis, negéris. Retkarčiais viename sakinyje pavartojami du skirtingi jaustukai, pvz.: ai, brūngus dziedūkai, oi, mani ganė, nežin'a kas tokis. Išvados $ 90. Dieveniškių tarmė lietuvių kalbos mokslui yra svarbi daugeliu atžvilgių. Dėl savo geografinės padėties, o taip pat dėl įvairių istorinių priežasčių kurį laiką neturėjusi glaudesnio kontakto su kitomis lietuvių tarmėmis, nepatyrusi didesnės literatūrinės kalbos įtakos, Dieveniškių tarmė iki šiol išlaikė nemaža archaiškų iaktų, plg. vardažodžių ir įvardžių daugiskaitos naudininko formas su galūne -mu (tėmu visému trimu mergištėmu); vyriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos naudininko formas su galūne -o (boba sūko kisk'o); vienaskaitos ir daugiskaitos adesyvo ir aliatyvo formas su postpozicija -p(i) (t'ėvip, galoėpi, namopi, ju'sump, mu'sump); būdvardžius su išlaikyta senąja kirčio vieta (viresnė, vir'ausa); atematinių veiksmažodžių įvairias liekanas (vasara, o tu miegmi); liepiamosios nuosakos formas be formanto -k-: (kimš vuodegu: upen; aduoj mdn žuvis); sangraziniy veiksmažodžių formas su kirčiu galineje (sėdasi, sédaas, radosi, stojosi, govés, radės, sėdės, stojos, stojotés ); atskirus prieveiksmius (ddugės, rečiau ddugėsne; nu'ndi); atskirus prielinksnius bei jų konstrukcijas (ažu m&tu papūmirė; sušlūbo visi arklei ingi pavasari; nuog bobatu acimenam; jū pie namūs bana; anos pic budzifku židz'a; k'aūl'u" migis prik tvdrti). Dėl glaudžių kontaktų su slavų (ypač baltarusių, kiek mažiau rusų ir lenkų) kalbomis tarmėje yra atsiradę nemažai įvairių hibridų, vertinių iš tų kalbų. Ypač slavų kalbų paveikta veiksmažodžio daryba, plg. priešdėlėtuosius veiksmažodžius (aZusifkc’, praskaicic’) ir ypač veiksmažodžius su antriniu priešdėliu pa- (visi bernai paapsivedé: seni jaa pap amirė). Dėl slavų kalbos įtakos yra atsiradę ir atskiros prielinksninės konstrukcijos (po kaddikšč'amu, dar ažu sdules parėjom namo; miš'os po tėvamu). Kai kurių įdomių tarmės reiškinių kilmė yra neaiški, pvz.: d>g, t>k, plg. ddūg vangenū (vandenų) ira; mano gėgė (dėdė) pamirė; D Ėė r221 verkė (pervertė) visu: namu-; dankėlei (danteliai) geri; pasikiko kėvūkas („pasitiko tėvukas“. Per Dieveniškių tarmės plotą eina riba tarp rytų ir vakarų dzūkų. Pagal dažnesnį mišriųjų dvibalsių am, an, em, en virtimą į um, un, im, in ši tarmė yra artimesnė rytų dzūkams. Tačiau daugiau yra fonetinių ir morfologinių ypatybių, kurios Dieveniškių tarmę glaudžiau sieja su vakarų dzūkais. 3 JEBSIHHIIKCKHHA roBopP Hi. JIMIICKEHE u A. BUJIYTHPHC Pe3iome B crarbe nanaraioTCA. XapakTepHble OCOGeHHOCTH JHTOBCKOrO TOBOpa, KOTODpklė HaXOJMTCS B CAMOM PROTOBOCTO4uHOM YroJike SūnmnuukcKoro paitona Jlutosckoit CCP B okpecrHOCTAX MecTeuKa ĮleBsnunikec. JlessnumkekHiū JIHTOBCKHI TOBOp TMipHBJIEeKaeT BHHMAHHe S3LIKOBEAOB YXKe Ha NpoTaxeHun 80 ger. Cpeau uccaenosaresieli 3TOro ropopa HAXOJIHJIHCb TaKHe H3BecTHbIe JIHHTBHCTLI, Kak D. Boavtep, K. Byra, II. Apymaa un ap. TMockoabKy JleBSIHHIIKCKHIT JIHTOBCKHA TOBOp HAXOJHTCS Ha OKpaHHe HbIHEW Hell 3THOrpauueckoil TEppHTOpHH JIHTOBCKOTO S13biKa, B HEM COXPAHHJHCH MHOrHe apXaHyecKue oco6GennocTH. Bee nMena HW MecTrOHMEHHA B JlaTeJbHOM GIajleXXe MHOXeCTBeHHOTO UuHCJIa HMEIOT oKOHuaHHe -mu: brėl'amu, tomu visomu trimu mergištėmu; seniemu Zmonému. ®opmir My*xkCKOTMO DpOjla AaTeJbHOro nNnajiexa ejitKuHCTBeHHOTO UHCJIa Hapsily C OKOHUAHHeEM -U HMEIOT H OKoHuaHusa -O (bėba sūko kiSk’0) unu i B MPeAJOKHBIX KOHCTPyKumsix (karvės salik pilvi plaūkė). Huorja eme Berpeuaiotcsi GOpMEl afiecCHBa H aJUISITHBA C nocTno3uuued -p(i): tievip, galėpi, ju: sump, mu: sump. B doabkiaope uapaay ¢ (OpMaMH NOBEJIHTEJNLHOTO HaKJIOHeHHsi aik, bukie Berpeuaotc GopMur 663 cyddukca -k: ad aol man žuvis; kimš vidodegu: apén. Hekotopble Bo3BpaTHbIe TJIaroJibi COXpaHHJIH YJlapeHHe B OKOHUaHHH, Hanp.: sėdasi, sėdaūs, radosi, govės, stojos. Tosopy Xapakrtepubl Hapeunsi: ddugės napsany c ddugėsne nu'nai € HeKOTODpbie NpeAJIoru, Kak Hanp.: ažu, dren, ingi, nuog, pie, prieg. JleBannumkckHi JHTOBCKHII rOBOp y»xe jJABHO HAXOJIHTCA B TECHbIX KOHTAKTAX c CJIJABSHCKHMH SI3biKaMH (OcoGenHOo c GejiopyccKHM, MeHee C PYCCKHM, IOJibcKHM), B pe3y/bTaTeé STHX KOHTAKTOB B TOBOpe NMOSIBHJIOCb MHOTO HOBbIX €CJIOB, O6pa30BaHHbIX MO npHMepy CJIABSHCKHX #3biKoB. OcoGenHo $PKO BJHsSIHHE CJAABAHCKOro C/JIOBOO6pa30BaHHsI nposBAsieTcs B Tjarojie, Cp. npHecTaBOuHEIe rjaroJibi (ažusirko', praskaicic'), u ocoGenuo MHOTOUKHCJIEHHbIE (DOpMbI ¢ BTOpHuHON NpHcTaBKORH pa- (paapsivedė, paisigafido, papamiré). [Ton BJIH;HHEM CJAABSHCKHX H5i(3bIKOB B TOBODpe MOABHJNCH H HEKOTOpbie MpejįjIOxxHbIe KoHeTpyKuun (cp. po kaddikšč'amu, po mūsemu; dar ažu sdules parėjaū namo; miš'os potėvamu). Kpome Toro, roBopy xapakTepHbi cB0eoGpasHbhie (hOHETHUECKHe SBJIEHHA, IIpOHCXOXneHHe KOTODbIX ele He ycTAHOBJIEeHO, cp. d>g nu 1>Rk nepen ruacHhbiMH TnepejiHero psaa: dankėlei (danteliai), gėgė (dėdė), pasikiko kėvūkas (pasitiko tėvukas), vangen'o (vandenio). 1 Ha ocnoBanHH ABOAKOro npousHoulenusi AH(TOHrHYECKHX CcOueTAaHHA am, an, em, en (kak am, an, em, en u kak um, un, im, in) JIeBSAHHIIKCKHII roBop CJEJyeT CUHTaTh nepeXOAHBIM TOBOPOM Mey 3anaiHo-A3YKCKAMH H BOCTOUHO-3YKCKHMH JHAJEKTaMH JIHTOBCKOTO fI3bIKA. 222