Nominatyviniai sakiniai

LIETUVIU KALBOS GRAMATINE SANDARA ERIE T" UV OS TSR MYO TRS LMI A ROAD E MT JA NOMINATYVINIAI SAKINIAI V. LABUTIS § 1. Lietuviy kalbos sintaksés darbuose apie nominatyvinius sakinius pradėta kalbėti tik pastaruoju metu'. Dabar iškyla reikalas plačiau panagrinėti tų savotiškų lietuvių kalbos sakinių sandarą, reikšmes ir vartoseną?. $2. Nominatyviniai yra vienanariai sakiniai, sudaryti iš daiktavardžio ar daiktavardiškai pavartoto kito žodžio vardininko (vieno ar su pažyminiu), kuriuo pasakoma, kad daiktas ar reiškinys yra, egzistuoja, apie jį skelbiama, pranešama, į jį nurodoma. Nominatyvinius sakinius iš kitų sakinių tarpo išskiria specifiniai išraiškos, turinio bei funkcijų bruožai. Pravartu tuos bruožus dar kiek plačiau panagrinėti. 1) Nominatyviniai sakiniai, kaip ir kiti vienanariai sakiniai, turi vieną pagrindinį sakinio narį, kuris, apskritai, nesutampa nei su dvinario sakinio veiksniu, nei su tariniud. ! Galutinai lietuvių kalboje dar nenusistovėjęs ir terminas ,nominatyviniai sakiniai“, plg. J. Žiugžda ir P. Gailiūnas, Lietuvių kalbos gramatika, II, Sintaksė (Bandomasis vadovėlis), Kaunas, 1964, p. 53, kur kalbama apie „vardininkinius sakinius“, ir J. Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963, p. 146 (čia yra skyrius „Nominatyviniai sakiniai“). Rusų kalbos sintaksės darbuose šalia termino «HOMHHATHBHbIE Npeji/10xkeHHs> pasitaiko ir terminas «Ha3biBHbIe Mpe/tjI0xeHHa>, plg. A. H. I'Bo3 nes, CoBpemennsiii pycckuii siai, II, Mocksa, 1958, p. 80. ? Tiek dėl nominatyvinių sakinių sąvokos, tiek dėl jų atribojimo nuo dvinarių sakinių ir sakinių ekvivalentų nėra vieningos nuomonės ir bendrojoj kalbotyroj. Ypač diskutuojamas yra nominatyvinio sakinio pagrindinio žodžio sintaksinių funkcijų klausimas. 3 Nominatyvinio sakinio pagrindinis narys dabar nesiejamas nei su dvinarjo sakinio veiksniu, nei su tariniu ne viename rusų ir kitų kalbų sintaksės darbe, plg.: TpamMaTHKa pycckoro si3bIKA, T. II, Cmurakcue, uw. II, msn-so AH CCCP, Mocxsa, 1960, p. 55; H. C. Baaruua, JĮ. E. Posentaab, M. H. Oonnna, B. B. Ilanykenuu, CospeMeHHbili pyccKHH s35IK, H3JL 2-e, Mocksa, 1964, p. 346; B. H. BopkoBckuii II, C. Ky3kenos, Herophnueckas rpaMMarukKa pycckoro s3bika, Mocksa, 1965, p. 429; B. II. Apnen ros, Homunarupubie npejuioxenHA B COBPEMEHHOM DpyCCKOM s3bike, «YueHele 3anuekHu KHUIHHEBCKOTO rocyjiaperBenHoro yHuBepcuTera», T. 60 (Ounzojiornuecknū), Kumunes, 1959, p. 76; B. II. lll y rosa, CeManTHueckHe THNB HOMHHATHBHBIX TpeJIOXKeHHH B COBpeMeHHOM pPYCCKOM s3biKe, «YueHble 3anuck# CaparosBckoro rocyjgapecrBenHoro nejgarornueckoro HHCTHTYTA», Bein. 17, Caparos, 1955, p. 258—259: Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika, II, Sintakse, Riga, 1962, p. 479, 488, Daug kas tą vardi117 „Ruduo. Ir kas gi bus daugiau, jei vasara žalia praėjo. MontvR I 134. Vakaras. Saulė maždaug apie gerą sprindį nuo žemės. SimonNTP 164. Kartais nominatyvinio sakinio pagrindinis narys primena dvinario sakinio veiksnį (a) ar vardažodinį tarinį (b) (Dėl to plg. šio paragrafo 3). a) Atsakinėti reikia greitai ir garsiai, kad ir kurčias girdėtų. Kie kvieno vardas, pavardė. Šeimyniški dalykėliai. Adresas.... SruogDM 50. O girios, girios!.. atmint malonu.. MairRR I 56. b) — Andrius Varnelis? — paklausė redaktorius. — Taip, — linksmai atsakė berniokas... Venc1GD 278. Pirmuosiuose sakiniuose (a) vardininkai nors ir turi ryšį su gretimo sakinio tariniu, tačiau jie pasakomi atskira, užbaigta intonacija, jais svarbu pirmiausia daiktą pavadinti. | Kitu atveju (b) vardininku pasakomas daikto (asmens) pavadinimas ir kartu klausiama apie tai, kas numanoma iš situacijos ar konteksto. Pastaruoju bruožu tas vardininkas ir artimas vardažodiniam tariniui. Tačiau ir ¢ia jis turi ne atskiros sakinio dalies, o viso sakinio intonaciją. Nominatyvinio sakinio atžvilgiu nenustoję reikšmės A. Sachmatovo žodžiai, jog ,vienanario sakinio pagrindinis narys formaliai gali būti lyginamas ar su veiksniu, ar su tariniu, bet, žinoma, būtina nepamiršti, kad toks „tarinys“ skiriasi nuo dvinario sakinio tarinio tuo, jog kelia tiek tarinio, tiek veiksnio vaizdinį“*. Taigi nominatyvinio sakinio pagrindinį narį lyginti su veiksniu ar tariniu galima tik reliatyviai®. 2) Nominatyvinio sakinio pagrindiniu nariu eina daiktavardžio ar daiktavardiškai vartojamo kito žodžio (skaitvardžio, įvardžio) vardininko linksnis. Tai šiuos sakinius skiria nuo nepilnųjų sakinių, sudarytų iš kitų daiktavardžio linksnių. (Tam tikrame kontekste atskiru nepilnuoju sakiniu gali eiti bet kuris daiktavardžio linksnis.) 3) Pagrindiniam nominatyvinio sakinio nariui būdinga nomin atyvinė funkcija—juo daiktas ar reiškinys įvardijamas, pavadinamas. ninką yra laikę tariniu, plg., pvz., A. M. Ilemkonscerniū, Pycekniū cuurTakKcHec B HayuHOM ocBelleHHH, #3. 7-0e, Mocksa, 1956, o kartais jis vadinamas tiesiog veiksniu, plg. A. T. Py nunes, Cuurakcnc coBPeMEHHOTO pycckoro s3bika, Mocksa, 1963, p. 44. Lietuvių kalbos sintaksės darbuose nominatyvinio sakinio pagrindinis žodis kartais irgi laikomas veiksniu, žr. J. Žiugždair P. Gailiūnas, min. veik., p. 53. “A A. llaxmarTtos, CuHTakcHC pycckoro sisbika, Ham. 2, Jlenunrpan, Vunenrus, 1941, p. 30. 5 Pripazindami nominatyvinio sakinio vienanariSkuma, kai kurie kalbininkai vis dėlto pagrindinį jo narį vienais atvejais laiko veiksniu, kitais tariniu, žr. E.M.T auaKHHa-OejnopyKk, K. B. Topmkosa, H. M. Ilanckuii, Cospemenusit pycckuii s3bIK, Cunrakcuc, Mocksa, 1958, p. 127. Nominatyvinio sakinio pagrindinio nario funkcija diferencijuojama kartais ir lietuvių kalbos sintaksės darbuose, plg. J. Balkevičius, min. veik., p. 148—149. 118 Šios funkcijos sakinys neturi tuomet, kai jį sudarantis daiktavardžio vardininkas yra susijęs su ankstesnio sakinio atitinkamomis dalimis aiškiu veiksnio ar vardažodinio tarinio ryšiu (plg. šio $ 1). O kas jums duos tą žemę? Ponas? O už ką jums ponas duos žemę? Myk-PutS I 43. Tu tai kas kita. Tu — ponas. Didelis žmogus. VaičiūnD 39. O tada buvo naktis. Tamsi, Salta žiemos naktis. SimonOBT 7. | Tai savotiški nepilnieji sakiniai. Jie nuo nominatyvinių sakinių skiriasi ir savo intonacija. 4) Pagrindinis nominatyvinio sakinio narys gali turėti pažyminių. Tačiau šiuose sakiniuose visuomet svarbu akcentuoti patį daikto ar reiškinio buvimą, o ne iškelti jo požymį. Panašios struktūros sakiniai, kuriuose pabrėžiami daikto požymiai, yra ne nominatyviniai, o dvinariai, nes juose požymį pasakantis žodis eina tariniu, o daiktavardžio vardininkas — veiksniu. Nominatyviniai sakiniai: Rinktiniai, lengvi užkandžiai, saldumynai, likeriai, stipri, juoda kava. Irena iš pradžių tesigardžiavo užkandžiais... VaižgRR II 93. Vėlyva popietė. Vėjas plaka debesų skudurus, pro kuriuos vis šilčiau žvilgčioja saulė. AvyzZLZ 59. Dvinariai sakiniai: Beprotiška diena! Marta Kareivienė jos negalėjo kitaip pavadinti. VenclGD 28. — Nauji medžiai, nauji kirtéjai, — tarė Antanas Cinokas. ZemR II 70. Kartais nominatyvinj sakinį iSple¢iantis pažyminys gali turėti aplinkybės ar papildinio reikšmės atspalvį (a), tačiau aiškių tarinio grupės žodžių (papildinių ar aplinkybių) čia negali būti, nes jie stelbia nominatyvinę to sakinio funkcija (b). a) Parkas. Upė. Pievoj gėlės. Studentavimo laikai... Vynas, vyras, jo draugai ardė lygsvarą Adelės. TilvR 11 112. Čia, šitame sąsiuvinyje, suklijuota visa jo didybė. Kelios spausdintos eilutės apie sėjos sėkmę. Tai pirmas lašas, nupuolęs į puikybės taurę, kuri tada dar buvo tuščia. Korespondencija apie kukurūzus. Tai antras lašas, kurį jis tada saldžiai nurijo... AvyZZLZ 226. b) Girelėje rami tyla. Kur-ne-kur pasibaidžiusi voverélé, šokdama į tankumyną, sušnabždina šakeles. ZemR II 323. Arti vidudienis, saulė į pietus slenka. KrėvAP 72.— Štai tau laiškas, — tarė urėdas. ZemR II 334. Pastarieji (b) sakiniai nėra nominatyviniai, nors šiek tiek ir primena juos. 5) Nominatyvinė sakinio funkcija nereikalauja aiškiai pasakyti pavadinamojo daikto ar reiškinio laiką, tačiau tokio sakinio turinys paprastai siejamas su dabartimi, o jei čia konstatuojami praeities ar ateities daiktų (reiškinių) pavadinimai, tai kalbantysis juos suvokia tarsi dabar esančius. 119 Vakaras. Gamta vis labiau slopsta. Banda dusauja. TPrg III 123. Į sostinę — tai į sostinę! Aš ir ten rasiu gražių sau pasismaginimų. Tea tras, knygos, koncertai, draugijos!“ VaičiūnD 230. Petras, suglemžęs popierius, mąstė... Alus, pyragai, arielka.. Pirkau, vis pinigai mokėti. ZemR I 181. Taigi nominatyvinius sakinius būtina skirti pagal visą jų struktūros, turinio ir funkcijų kompleksą. Jeigu būtų žiūrima tik formalios jų išraiškos (vardininko linksnio), tai dažnai nebūtų galima rasti jokios ribos tarp nominatyvinių ir nepilnųjų sakinių, kuriuos taip pat gali sudaryti vien daiktavardžio vardininkas“. Ar sakinys yra nominatyvinis, ar ne, dažnai išryškėja tik iš platesnio konteksto ar situacijos, iš kalbos ritmo, sakinių intonacijos (plg. $ 8). $ 3. Struktūros požiūriu skiriami neišplėstiniai ir išplėstiniai nominatyviniai sakiniai. Neišplėstinis nominatyvinis sakinys -turi tik pagrindinį narį, vieną arba su tam tikrais nesavarankiškais žodžiais (žr. $ 4). Išplėstiniu laikomas toks nominatyvinis sakinys, kurio pagrindinis narys turi vieną ar kelis pažyminius (žr. $ 5). Neišplėstiniai nominatyviniai sakiniai § 4. Neišplėstinio nominatyvinio sakinio pagrindiniu nariu dažniausiai eina daiktavardis ir tik retkarčiais — daiktavardiškai pavartotas skaitvardis ar įvardis. Prie nominatyvinio sakinio pagrindinio nario kartais dar šliejasi kai kurios dalelytės, jungtukai ar jaustukai. Be to, nominatyviniame sakinyje gali būti ir su pagrindiniu jo nariu nesusijusių žodžių — kreipinys, įterptiniai žodžiai. Pavasarėlis. Visur gražu, ramu. ZemR I 131. Jau miestas! Bėk greičiau! Vaje, tai gražus! CvR II 24. Vėl diena. Auksinis rytas. Petro galva nusiritus. TilvR II 169. Bet nepažįstamasis nesisédo, jis vis bėgo pirma važelio ir atsigreždamas rodė kelią. Štai ir trobelė. VienR I 336. Aure ežeras. Jame kurkia varlės savotiškas giesmes. SimonASL 91. Burnoje šleikštu, ausys ūžia. Nuovargis. O gal iiga? AvyzZLZ 104. Dirst pro langą —gi gaisras. LKZ III 281. Tai šaltelis! O ką, riečia jus į ožio ragą, mažiukai? BalčAP 271. Arba nagai... Tai ne kažin kokie jo nagai! Ir mano ne menkesni. KrėvP 251. Ak, menas, menas! Te prakeiktas bus, jei nevaduoja jis iš vergijos! SruogR III 13. Vėjas, oi vėjas! Vėjas ir vėjas! SNėrP; 52. Akylas žmogus, iš šalies žiūrėdamas, galėjo daug pasergėti ir skirtumų tarp Rimo ir Nerimo... Visų pirma, išvaizda. VaižgRR II 11. Dėdinėle, žinoma, tarnysta.. Kur pamislijęs, neišlėksi. ZemR I 118. 5 Nominatyvinius sakinius vien pagal vardininko linksnį galėtume išskirti nebent tada, kai šalia jų lygia greta būtų išskiriami kilmininku, galininku ir kitais linksniais reiškiami sakiniai, plg. Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika, II, p. 485. 120 Pagalvok, tokį turtingą vyrą gauti! Trys tūkstančiai! SimonNTP 351. — Penki, dešimt, penkiolika, dvidešimt.. skaitė šimtus suraišiotų popierėlių LzPR VII 64. Stai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė? DonM 16. Nominatyvinis sakinys, kuriame prie pagrindinio nario yra dalelytė, dažnai artimas dvinariam sakiniui, nes dalelyte (pavyzdžiui vėl. jau, aure...) pasakomas reiškinio aplinkybės atspalvis arba koks kitas loginis, modalinis ar emocinis atspalvis, silpninantis nominatyvinę to sakinio funkciją. Kai dalelytė sakinyje ypač pabrėžiama, sakinys nominatyviniu nelaikytinas. Šis, tuojau iš po kadagio išbėgęs, sakąs:— Štai piemuo! DaukZP 47. Antai duona, pasiimhk! Uzv. (Sakinio loginį kirtį turi štai, antai). Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matyti, kad pagrindinis nominatyvinio sakinio narys gali būti pakartojamas. Yra neišplėstinių nominatyvinių sakinių, turinčių kelis vienarūšius pagrindinius narius. Lianai, kemsynai, kalneliai. SruogDM17.Tvora, varteliai, slenkstis, priemenaitė.. Dar susvyruoja kiek — ar eit, ar neiti? TilvR II 219. Atsitiko jam banko reikalais važiuoti į Vilnių. Vėjas, šlapdriba. Sunies neišvarytumei. VaizgRR II 66. Išplėstiniai nominatyviniai sakiniai $ 5. Nominatyvinio sakinio pagrindinis narys gali turėti jam priklausantį savarankišką žodį — derinamąjį ar nederinamąjį pažyminį (arba abu drauge). Derinamuoju pažyminiu dažniausiai eina būdvardis, bet gali eiti ir dalyvis, įvardis, skaitvardis, daiktavardis (priedėlis). Juoda naktis. Dangus stora migla apsikniaubęs. ZemR I 102. Kelyje Zosikė džiaugiasi tokiu greitu važiavimu, rodės, stačiai į dangų lekianti. Vis nauji įspūdžiai, nauji žmonės, visokios kalbos, daugiau nesuprantamos jai. ZemR II 17. Pats kūlimas. Reikėtų pereiti brigadas. AvyzZLZ 199. Kalba laikraščio eiutes. 1944 m. Šiomis dienomis pradės darbą Sodelių tekstilės fabrikas „Nemunas“. T 1964 208. Netikėtas smūgis. Sunku. Suprantamas tėvų susijaudinimas ir sielvartas. T 1964 177. O tie piemenėliai vargdienéliail Jiems nei lietaus, nei giedros nėra... ZemR I 106—107. Nominatyvinio sakinio pagrindinio žodžio nederinamuoju pažyminiu gali eiti: a) kilmininko linksnis, b) kiti linksniai ir c) prielinksninės konstrukcijos. a) Kovo pabaiga. Iš nakties gražiai pašalę. SruogDM 121. Fabrikų kaminai! Jūs vaidenotės man kitados kaip vaiduokliai. MiezZ 95. Tėvų žemė... Į ją mintimis nuklysta ne vienas lietuvis, atskirtas nuo jos. T 1964 184. b) Ruduo Paryžiuj. Šlapia. Bulvaruose šviesu. SNérP, 177. Devintasis [ortas Kaune. Jo muziejuje, tarp daugelio kitų čia 121 kalėjusių kovotojų nuotraukų, iš vienos žvelgia į mus drąsios, atviros akys darbininkiškame veide. T 1964 208. c) Netrukus Jonas derėjosi su tuo žmogumi. Skundas į teismą. Jonas nerašė be rublio, o žmogus siūlė pusę rublio. ZemR II 301. Aikštė prie senos prūsų pilies. Kažkur tolumoje dunda litaurai. Įeina Mantas. GrušHM 9. Kažkoks įtartinas bruzdėjimas. Dviejų vyrų pagreitintas alsavimas. Įsiutęs šnirpštimas pro dantis. SruogDM 43. Nominatyvinis sakinys dažnai išplečiamas kartu ir derinamuoju, ir nederinamuoju pažyminiu. Kuréia rudens naktis. CvR; 139. Karštas vasaros vidurdienis. Perpietė. Pasiėmiau lanką ir einu į miškelį. MašIAMB 202. Šaltas sfinksas iš granito! Pamatyti viengkart ir mylėti iki ryto, ir nė žodžio neištart. SNėrP 82. Tyli, lengva kovo pabaigos diena. Laukus dengiąs sniegas pajuodęs, sužliugęs ir, gal būt, paskutinis. CvR; I 352. į Atskirai minėtini išplėstiniai nominatyviniai sakiniai, sudaryti iš kiekinio skaitvardžio ir daiktavardžio kilmininko. — Trys dešimtys metų.. prašnibždėjo Janulis... VienR I 140. Užeik pas mane kurią dieną. Šįryt atsiėmiau premiją. Šimtas penkiasdešimt kilogramų kviečių kaip aukso AvyzZLZ 166. Nominatyvinį sakinį išplečiantys pažyminiai patys gali turėti patikslinamųjų, palyginamųjų ar kitokių prie jų prisijungusių savarankiškų žodžių. Susidaro gana sudėtingi išplėstiniai nominatyviniai sakiniai. Lygiai 16 valanda. Svarbiausia — laiku iškrauti. T 1964 208. Kas dieną man saulė ir ilgesio dainos, kas dieną renku tau laukinių žiedų. Dangus ir jaunatve kvépuojanti jūra. Tik tavęs, tik tavės tenai nerandu. SNérP, 40. Gailiūno eskizas vadinosi „Sėja“. P I atus, šviežiai išpurentas laukas ir per visą dviejų metrų drobę žingsniuojantis patriarchalinis sėjėjas. Saulė, giedras dangus ir raudoni fermų stogai tolumoje. MarcinkPKJ 31. Nominatyvinį sakinį išplečiantis pažyminys dažniausiai eina prieš pagrindinį narį ir tik retais atvejais po jo. Šimtmetės eglės, iš juodo akmens iškaltos. Ir medžių tamsą skrodžia beržo siūlelis baltas. Trš. Ir pro akis pratraukia vaizdas iš dar ne taip labai tolimos praeities: štai trobelė, iš molio drėbta, šiaudais dengta. SimonAŠL 10. į Požymį ar būseną pasakantis žodis, einantis po daiktavardžio vardininko, daug dažniau atlieka vardinės tarinio dalies funkciją, ir visas sakinys yra ne nominatyvinis, o dvinaris. Beje, kaip minėta (plg. § 1), pabrėžus požymį ar būseną pasakantį žodį, sakinys kartais esti ne nominatyvinis, o dvinaris ir tuomet, kai tas žodis eina prieš daiktavardžio vardininką. 122 Rytas puikus. Graži šilta išaušo diena. ŽemR II 328. Trumpos, bet ir nemalonios rudens dienos. Dangus apsiniaukęs, beveik be pertraukos lyja. MašIAMB 187. Stori marškiniai, bet savi. PP 131. Taigi, nors išplėstiniam nominatyviniam sakiniui ir būdingi tam tikri žodžių tvarkos polinkiai, tačiau vien pagal žodžių tvarką spręsti, kada sakinys yra nominatyvinis, negalima. $ 6. Nominatyviniai sakiniai gali būti ne tik atskiri, savarankiški sintaksiniai vienetai, bet ir sudėtinių sakinių dėmenys. Prijungiamajame sakinyje tiek kaip pagrindinis, tiek kaip šalutinis nominatyvinis sakinys vartojamas gana retai. Kiek dažniau nominatyvinis sakinys eina tik pagrindiniu sakiniu, turinčiu žodžiu kuris prijungtą šalutinį sakinį. Netolimų dienų paveikslai iškyla mano atsiminimuose. Žmonės, tik prabėgomis matyti jų veidai, miestų namai, su užgesusiomis, bet reginčiomis akimis žiūrį į keturiasdešimt pirmųjų metų naktį ir laukią atakos,*ir Smolensko kelių dulkės, kurias nešėsi tūkstančiai žmonių ant savo blakstienų... CyR, II 394. Liūdna pasidaro net pačiai saulutei, žvelgiant iš beribių padangių žemyn: ražienos ir ražienos, kurios kasdien pilkesnės ir juodesnės daros. SimonASL 178. Tai vėtymas, tai grébstymas, kad duonoje vyžą rado! PP 425. Jei sukilimas, tai ir Skrodskj pasokdinsim... Myk-PutS I 116. Jei vasaros deginanti kaitra— uodų debesys. LKZ V 82. Daug dažniau nominatyvinis sakinys su kitu sakiniu jungiamas sujungiamaisiais jungtukais ir, o, bet, tačiau ar vien intonacija ir prasme — be jungtukų. Vienos durys, kitos; koridorius, kiemas, durys—ir aš jau požemio karalystėje. SruogDM 29. Žemė ten, tiesa, kiek prastesnė, bet užtat jos daugiau. Be to, ganiavos, miškas, o, esant geriems santykiams su ponu, jie gausią ir kuro, ir pievų pasišienauti... Myk-PutS 1.524. | Paunksmeélé, lapeliai šnara, pauksteliai čiulba — ko bereikia, ko bereikia!.. GricLG 153. Mes turime gerai įsižiūrėti tq vietą. Akmuo... iš kitos pusės kupstas... tarp jų įdubimas. AvyzZLZ 315. Dabar pas mus taip gražu: saulė, viskas suZaliavo. VaiciunD 246. Su Sia mintimi mano galvoje Svysteléjo: tévas. Man reikia pasikalbéti su tévu. MarcinkPKJ 14. Pastaruosiuose bejungtukiuose sakiniuose tarp sudėtinio sakinio dėmeniu einančio nominatyvinio sakinio ir kito dėmens paprastai daroma pabrėžta pauzė, keičiasi intonacija, todėl daiktavardžio vardininkas čia nėra paprastas greta einančio sakinio veiksnys (ar tarinys), o naujas predikatinis centras — nominatyvinio sakinio pagrindinis narys. Savo reikšme sudėtinio sakinio dėmenimis einantys nominatyviniai sakiniai nesiskiria nuo savarankiškųjų, todėl apie jų reikšmes galima kalbėti kartu. 123 Nominatyvinių sakinių skirstymas pagal funkcijas ir turinio pobūdį $ 7. Visuose nominatyviniuose sakiniuose įvardijamas daiktas ar reiškinys, tačiau šių sakinių funkcijos, paskirtis kalboje nėra visai vienodos: vienais jų konstatuojamas daiktas ar reiškinys kaip dabar esantis (arba bent įsivaizduojamas, prisimenamas kaip dabar esantis), kitais pranešama apie daikto ar reiškinio pasirodymą, atsiradimą, nurodoma į jį, pristatomas jis, dar kitais — daiktas ar reiškinys ne tik konstatuojamas, bet kartu reiškiamas jo emocinis vertinimas. Nominatyvinio sakinio funkcijos, paskirtis kalboje lemia jo intonaciją, o kartu ir turinio pobūdį. Visa tai išryškėja iš kalbos stiliaus, situacijos ir konteksto. Pagal funkcijas ir paskirtį kalboje galima išskirti tris nominatyvinių sakinių grupes: 1) egzistencinius, arba daikto ar reiškinio konstatuojamuosius, 2) pabrėžtos komunikatyvinės iunkcijos ir 3) emocinius, arba vertinamuosius. Žinoma, griežtų ribų tarp šių grupių nėra. Be to, kiekvienoje grupėje yra gana įvairaus turinio sakinių. Visi nominatyviniai sakiniai gali būti pasakyti konstatuojamąja, klausiamąja ar šaukiamąja intonacija, tačiau vienos semantinés-funkcinés grupės sakiniams būdingesnis vienoks modalinis ir emocinis atspalvis, kitos grupės — kitoks, pavyzdžiui, vadinamieji vertinamieji nominatyviniai sakiniai beveik visuomet yra šaukiamieji (žr. $ 16). 1. Egzistenciniai, arba daikto ar reiškinio buvimo konstatuojamieji, sakiniai | $ 8. Patys įprasčiausi ir ryškiausi yra egzistenciniai, arba daikto ar reiškinio konstatuojamieji, sakiniai. Jie vartojami aprašymuose ar pasakojimuose statiškam kondensuotam vaizdui ar situacijai nusakyti. Šios rūšies nominatyviniams sakiniams dažniausiai būdinga rami konstatuojamoji intonacija su ryškiomis juos iš konteksto išskiriančiomis pauzėmis. Egzistenciniai sakiniai esti ir šaukiamieji, o retkarčiais ir klausiamieji. Pagal turinio pobūdį galima skirti tris egzistencinių nominatyvinių sakinių grupes: a) gamtos reiškinių konstatuojamuosius, b) daiktų konstatuojamuosius ir c) vaizdinių bei prisiminimų reiškiamuosius. a) Gamtos reiškinių konstatuojamaisiais sakiniais dažniausiai pasakoma bendra situacija, aplinkybės (ypač laikas). Ruduo. Mes stovime ant tvirtovės pylimo ir žiūrime tolyn į mėlynąsias jūros platybes. BalčAP 119. Gili naktis, o aš vis rymau, laukiu tavęs. SNėrP; 105. Aštunta valanda vakaro. Mašina sušvilpė — tos dienos kūlė pasibaigė. PaukštK 197. Rugiapiūtė. Išgąstinga kaitra kankina žmones ir gyvulius. SimonASL 29. Pavasario plati padangė! Gėlėm kvatojasi laukai! Ir skrendam pro pasaulio langą — laisvūnų viesuly vaikai! SNėrP, 58. Atodrėkis. Sniego prisnigę per pusę pėdos, balto, minkštučio. MašIAMB 168. Prisisodina pilną kabiną ir veža per kiemą. Triukšmas, linksmybė, o Kampaitis šypsosi ir švilpauja. DovPK 202. 124 Aplinkybes ar situaciją nusakantys sakiniai dažniausiai yra tarsi tolimesnio pasakojimo įvadas ir todėl paprastai vartojami pasakojimo pradžioje. Tik retkarčiais tokie sakiniai įterpiami tarp kitų sakinių ar pasakomi tarsi išvada, apibendrinimas to, kas anksčiau kalbėta. Praėjo tas ruduo. Žiema. Ir kitas pavasaris jau. CvR, II 317. Tu laisvai nueini į priešų pilį ir vėl grįžti. Karo metas. Pilis apsupta. Mums praneši, kad vadas pilyje, o vadas laisvas. GrušHM 71. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis: r ytas, dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova! BilR I 179. Šniokštelėjo naujas vėjo gūsis, supapsėjo nuo medžių vanduo. Ir vėl tyla, kurti, nerami miško tyla. BaltPV I 85. Iš sodo ir parko su vėjo pūstelėjimais sklinda keisti švilpesiai, čežėjimai, stūgavimai. Ne jauki naktis. Myk-PutS I 149. b) Daiktų konstatuojamuosiuose nominatyviniuose sakiniuose retai pasakomas vieno daikto vardas, dažniausiai viename tokiame sakinyje išskaičiuojami keli daiktai arba atskirus daiktus konstatuojantys sakiniai sudaro ištisą nominatyvinių sakinių virtinę. Tokie nominatyviniai sakiniai ypač būdingi dramos veikalų remarkoms, nors vartojami ir šiaip aprašymuose. Jie taip pat dažniausiai eina konteksto, situacijos pradžioje, bet, reikalui esant, gali būti įterpiami į konteksto vidurį ar pasakomi kaip tam tikras paaiškinimas, kieno nors rezultatas, charakteristika frazės pabaigoje. Kaimas tarp Joniškio ir Žagarės. Paugos sodyba nuo gatvės. SruogAD 51. Klasė. Rytas. Mokiniai renkasi. BinkA 51. Skambalas. Pietūs. Dabar skubiai į skyrių — vaikų maitinti. SimonNTP 24. Gražus paupys. Šlaitai. Venta. Lakštingalos. Pempės. Ir saulės, saulės! TPrg II 112. Mikas tik šeimininkui lydint joja lėtai. Už skardžių duoda valią ir rankoms, ir kojoms. Z ovada. Dulkės. Prabėga ištisas kaimas su bobomis, galvijais ir t.t. CvR, I 105. Sučirškia telefonas. Trumpas tikslus atsakymas, kelių žodžių pastaba, įgudusia ranka pasukama rankenėlė skyde... Visa tai rodo, kad agregatą paima į savo rankas nebe naujokai, bet prityrę energetikai... T 1964 212. Vėliau vėl sugirgždėjo durys. Žingsniai. CvR, I 119. Laikinai išvykstu. Reikalai. GricLG 224. Šią akimirką bomba pataiko į tilta. Kurtinantis sprogimas. DovPK 259. Aš mačiau, tiesa, tik Vilnių ir kelią ligi Kauno. Ž ali laukai, upeliai, dar žalesni už laukus miškai ir nedidelės kalvos... VencIGD 246. Šios rūšies nominatyviniai sakiniai vartojami ne tik nusakant statiškus vaizdus ar situacijas, bet ir konstatuojant staiga pasirodžiusį ar pažintą daiktą. Buvo besukąs į kelią, bet netikėtai pastebėjo skersai upės ištiestą lyną. Keltas... AvyiZLZ 76. Alyzas apdujęs žiūrėjo į šituos pinigus, lyg netikėdamas savo akimis. Ir staiga nusispiovė.— Vokiški gelžgaliai. BaltPV I 245. — I$ tiesų gi, dėdė! — nustebęs ir nudžiugęs sušuko 125