Lietuvių literatūrinės kalbos sudurtinių veiksmažodžio formų struktūra

"LIETUVIYU KALBOS GRAMATINE 'SANDARA LYE TU V OS TO SE RI MOK SL J A KIA'DE O MELIA LIETUVIU LITERATURINES KALBOS SUDURTINIU VEIKSMAZODZIO FORMU STRUKTŪRA N. SLIZIENE § 1. Lietuvių kalbos sudurtines veiksmažodžio laikų bei nuosaky formas sudaro savarankiškos leksinés reikšmės veiksmažodžio esamojo arba būtojo laiko veikiamojo arba neveikiamojo dalyvio vardininkas ir pagalbinio veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos. Su veikiamaisiais dalyviais sudaromos veikiamosios rūšies formos, su neveikiamaisiais — neveikiamosios. Sudurtinės formos, sudarytos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais ir būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais, vadinamos atliktinėmis, pvz.: esu pasiuntęs, -usi, esu pasiųstas, -a; buvau pasiuntęs, -usi, buvau pasiųstas, -a; būčiau pasiuntęs, -usi, būčiau pasiųstas, -a. Sudurtinės formos, sudarytos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais afiksą be-, vadinamos pradėtinėmis, pvz.: buvau besiunčiąs, -ianti, būsiu besiuncigs, -ianti, būčiau besiunčiąs, -ianti. Be neveikiamųjų atliktinių formų, yra dar sudurtinės neveikiamosios formos, sudarytos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais, pvz.: esu siunčiamas, -a, buvau siunčiamas, -a, būdavau siunčiamas, -a. Sudurtinių veiksmažodžio formų dėmenys ir jų tarpusavio sąsaja $ 2. Pagrindinis ir svarbiausias sudurtinių veiksmažodžio formų dėmuo yra esamojo arba būtojo laiko dalyvis, nes jis turi savarankišką leksinę reikšmę ir rodo, kokio veiksmažodžio yra sudurtinė forma. Nuo dalyvių priklauso sudurtinių formų rūšis ir iš dalies sudurtinių atliktinių formų laiko reikšmė, kuri dėl to susijusi su dviem laiko planais!. Kitų sudurtinių formų laiko reikšmė priklauso tik nuo pagalbinio veiksmažodžio. ! Sudurtinės atliktinės formos reiškia tam tikru momentu trunkančią rezultatinę būseną, susidariusią dėl ankstesnio veiksmo. Rezultatinė būsena priklauso vienam, pagrindiniam, laiko planui, jį rodo pagalbinio veiksmažodžio formos, o dalyvio šaknies žymimas veiksmas, kuriuo pasiekta būsena, priklauso kitam, ankstesniam, laiko planui, kuris yra antraeilis, šalutinis. Rezultatinės būsenos santykį su ankstesniuoju laiko planu lemia į sudurtinių formų sudėtį įeinantis būtojo laiko dalyvis. Apie šią, pagrindinę, taip pat apie kitas sudurtinių atliktinių formų reikšmes žr. N. Sližienė, Apie sudurtines atliktines veiksmažodžio laikų ir nuosakų formas lietuvių literatūrinėje kalboje, kn.: Lietuvių kalbos moriologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 81—95. 63 Esamojo ir būtojo laiko dalyviai, įeinantys į sudurtinių veiksmažodžio formų sudėtį, savo forma paprastai nesiskiria nuo kitais atvejais vartojamų esamojo ir būtojo laiko dalyvių, sakinyje reiškiančių antraeilį veiksmą, einančių pažyminiu, tariniu ar vardine sudurtinio tarinio dalimi. Visada jie turi giminės, skaičiaus ir linksnio rodiklius. Tiesa, pažyminio funkcija dažniausiai vartojamos ilgesniosios vyriškosios giminės esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formos (pvz., išvykstantis traukinys), o sudurtinés formos paprastai sudaromos su trumposiomis formomis (pvz., buvo beišvykstąs), tačiau tai tik tendencija, o ne nusistovėjusi kalbos norma. MENĖ | FATES | Į sudurtiniy formų sudėtį jeinantys dalyviai nuo atributyviniy esamojo ir būtojo laiko dalyvių skiriasi savo reikšme. Dalyviai, turintys atributyvinę funkcija, žymi daikto ypatybę, kylančią iš vykstančio ar įvykusio veiksmo, o tie patys dalyviai, susijungę su pagalbiniu veiksmažodžiu būti į sudurtinę formą, daikto ypatybės nereiškia, tik žymi, ką daiktas darė, yra daręs, kas jam daroma ir pan. Čia ypatybės reikšmė nublankusi, o išryškėjusi veiksmo reikšmė. Kaip ypatybės reikšmės pėdsakas, greta veiksmo reikšmės daugeliu atvejų išlieka tik daugiau ar mažiau jaučiama dėl to veiksmo susidariusios būsenos reikšmė. $ 3. Sudurtinių formų dalyviai sakinyje yra derinami su veiksniu, pvz.: tėvas yra išvažiavęs, duktė buvo beišeinanti, svečiai bus pakviesti, knygos būtų skaitomos ir pan. Tačiau šis derinimas nereiškia kokybinių santykių tarp veiksnio ir tarinio, nes sudurtinės formos žymi, ne koks yra daiktas, o ką jis veikia arba kad pats yra veikiamas. Jeigu sakinyje nėra veiksnio vardininko, sudurtinė forma turi bevardės giminės dalyvį, pvz.: Buvo prisirinkę daug žmonių; Buvo bepradedą šalti; Visaip yra kalbama; Nieko daugiau nebus pasakyta ir pan. Sudurtinės formos su bevardės giminės veikiamuoju dalyviu gana dažnai vartojamos ir šalia veiksniu einančių moteriškosios giminės daugiskaitos formų, pvz.: Vištos buvo iškapstę daigus; Mergaitės buvo bepradedą juoktis ir pan? Sudurtinéms formoms sudaryti paprastai vartojamos trumposios vyriškosios giminės veikiamųjų dalyvių vardininko formos: yra ėjęs, buvo beeinąs ir pan. Tačiau tarmėse pasitaiko sudurtiniy formy su esamojo laiko dalyvių ilgesniosiomis formomis. Tėvas buvo bepradedantis valgyt, kai kažin kas pabaladojo langan. Skp (DAK). Rugiai taip sužėlę buvo (iš rudens), kad jau į kules (bamblius) buvo beeinantys. Grg (LKZ VI 824). Pasidėk koki daiktą, tujau ir būs vaikai beknebinėjantys. Vvr (LKZ VI 208)*. 2 Istoriniu požiūriu nesuderinti su veiksniu esti ir vyriškosios giminės daugiskaitos formų dalyviai, kurie kilmės atžvilgiu yra bevardės giminės vienaskaitos vardininkai, žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 205. 3 Gana daug tokių formų iš tarmių vartoja J. Balčikonis savo vertimuose (pvz.: buvau bebėgantis BalčHP,; 49, buvo belipantis BalčHP; 330, buvo bedarantis BalcHP, 15 ir kt.). 64 § 4. Dalyviai turi veiksmažodžio*ir būdvardžio ypatybių. Kai būdvardinės ypatybės nustelbia veiksmažodines, dalyviai neturi nei veiksmo, nei veiksmažodinių kategorijų reikšmių ir prilygsta būdvardžiams, pvz.:netikęs peilis, nevykęs rašinys, patenkintas vaikas, suktas žmogus, tinkamas drabužis ir pan. Gana dažnai tie patys dalyviai vienu atveju turi ryškias veiksmažodines, kitu atveju — ryškias būdvardines ypatybes, plg.: ištižęs (t.y. apsileidęs, neveiklus) žmogus ir ištižęs molis (t. y. molis, kuris ištizo), nuleisti (t.y. nuolaidūs) pečiaiir nuleista lovatiesė (t. y. lovatiesė, kurią kas nuleido); ariama žemė (t. y. I. žemė, kuri tinka arti, kurią galima arti; 2. žemė, kurią dabar aria). Dalyviai, turintys ryškias būdvardines ypatybes, su veiksmažodžiu būti sudurtinių formų nesudaro. Jie žymi daikto ypatybę ir, eidami tariniu ar vardine tarinio dalimi, su veiksniu' reiškia kokybinius santykius. Dalyvių reikšmės nevienodumas ypač svarbus sudurtinėms formoms atriboti: jas sudaro ne visi esamojo ir būtojo laiko dalyviai, o tik turintys aiškias veiksmažodines ypatybes, kurios, dalyviams susijungus su pagalbiniu veiksmažodžiu būti, dar labiau išryškėja ir nustelbia būdvardines ypatybes. § 5. Kitas sudurtinių formy dėmuo yra veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos. Šis dėmuo atlieka tik pagalbinį vaidmenį: neturėdamas jokios įtakos sudurtinių formų leksinei reikšmei, jis suteikia joms veiksmažodžių nuosakos, asmens, skaičiaus? ir pagrindinę laiko reikšmę. Veiksmažodis būti yra pats abstrakčiausias iš visų veiksmažodžių, todėl lengviau už kitus pasiduoda desemantizacijos procesui. Dėl to jis lietuvių kalboje, kaip ir jo atitikmenys kitose kalbose, vartojamas ne tik savo savarankiška reikšme, bet ir kaip sudurtinio tarinio jungtis, kuri, netekusi savo leksinės reikšmės, padeda išreikšti veiksnio ir tarinio predikatyvinį santykį". Lietuvių kalbos, panašiai kaip ir slavų kalbų, sudurtinės veiksmažodžio formos veikiausiai yra kadaise išriedėjusios iš sudurtinių tarinių“, todėl veiksmažodis būti yra ir sudurtiniy formų dėmuo. Savo atliekama funkcija pagalbinis veiksmažodis yra artimas veiksmažodžio asmenuojamųjų formų galūnėms, tačiau turi savarankiško žodžio struktūrą: yra sudėtas iš šaknies ir asmeninių galūnių, kurios parodo laiko, nuosakos, asmens ir skaičiaus kategorijas, taigi taip pat yra atskiras * Dalyviai taip pat turi skaičiaus reikšmę, tačiau ji yra vardažodinė, susijusi su linksniu, o veiksmažodžių skaičius kitoks, jis susijęs su -asmens reikšme. * Plg. A. C. lTemkoBcKHuii, Pyceknit cHHTaKCHC B“ HayuHOM ocBermieHHH, Mocksa, 1956, p. 220; H3 TpynosB A. A. IllaxMaroBa no COBpeMeHHOMY DpyccKOMY s3bIKy, MockBa, 1952, p. 77; 'pammartuka pycckoro siasika, T. II, u. II, Han-Bo AH CCCP, Mocxsa, 1960, p. 414; K. Brugmann, Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin und Leipzig, 1925, p. 69—77. ; 8 Plg. A. A. Ilore6na, Hs 3anucok no pycckoii rpaMMaTHKe, T. I—II, Mocksa, 1958, p. 119; K. A. Tumo pees, K ucropun ¢opm npoureaurero Bpemenn pyccKoro rJarosa, «YueHble 3annckH DBJiaroBemieHcKoro roc. mem. H yuHT. AH-Ta uM. M. H. Kaaunuuay, 1. 2, Baarosemenck, 1941, p. 73. į pin : 5. Lietuvių kalbos gramatinė sardėra 65 žodis, kaip ir pilnareikšmis veiksmažodis būti. Tik pilnareikšmio veiksmažodžio būti formos yra savarankiškos, o pagalbinio veiksmažodžio būti formos rodo visos sudurtinės formos gramatines kategorijas. Tuo būdu, kaip yra pažymėjusi O. Achmanova, techniniu požiūriu pagalbinis veiksmažodis išlaiko žodžio ypatybes, o semantiniu požiūriu jas praranda ir virsta kitų žodžių ,formantu*’. Pagalbinis veiksmažodis būti yra pagrindinis, bet ne vienintelis sudurtinių formų gramatinės reikšmės rodytojas. Sudurtinės formos, sudarytos su tuo pačiu pagalbiniu veiksmažodžiu, bet su skirtingomis dalyvių formomis, turi skirtingas gramatines reikšmes, vadinasi, sudurtinės formos gramatinė reikšmė priklauso ir nuo dalyvio. § 6. Iš visų pagalbinio veiksmažodžio būti formų kiek išsiskiria esamojo laiko formos esti, būna, būva ir būtojo dažninio laiko forma būdavo. Minėtosioms esamojo laiko formoms, be esamojo laiko reikšmės, dažnai dar būdinga veiksmo kartojimosi reikšmė, o būtojo dažninio laiko formoms ji visada būdinga. Formai būdavo, kaip ir visoms būtojo dažninio laiko formoms, veiksmo kartojimosi reikšmę suteikia priesaga -dav-. Ši priesagos -davreikšmė yra gramatizuota, ji skiria būtojo dažninio laiko formas nuo būtojo kartinio laiko formų. Būdavo yra veiksmažodžio būti forma ir, kaip ir to paties veiksmažodžio formos yra, buvo, bus, gali sudaryti su dalyviais sudurtines veiksmažodžių formas, santykiaujančias su atitinkamomis vientisinėmis formomis (pasiųsdavo — būdavo pasiunčiamas, būdavo pasiųstas, būdavo pasiuntęs)*. [ . Esamojo laiko formų esti, buna, būva veiksmo kartojimosi reikšmė priklauso nuo konteksto. Sudurtinés formos, sudarytos iš pagalbinio veiksmažodžio formų esti, būna, būva, būdavo ir dalyvių, dažniausiai turi veiksmo kartojimosi reikšmę. Reikia pasakyti, kad kai kuriais atvejais pirmuoju dėmeniu einančios formos esti, būna, būva, būdavo yra mažiau susijusios su antruoju dėmeniu. Būtojo laiko dalyviai, sudarydami su šiomis pagalbinio veiksmažodžio formomis sudurtines atliktines formas, palyginti su tais atvejais, kai tokias pačias sudurtines formas jie sudaro su kitomis pagalbinio veiksmažodžio esamojo ir būtojo laiko formomis, turi žymiai menkiau išryškėjusią 7 O, C. Axmanosa, K ponpocy o cjJ0OBOCOYETaHHH B COBPEMEHHOM AaHIJIHHCKOM s3biKe, <H3Becrua AH CCCP», Ne 6, 1950, p. 470. 3 S. Gruzdeva teigia, kad lietuvių kalboje forma būdavo turinti leksinę reikšmę ir dėl to negalinti atlikti pagalbinio veiksmažodžio funkcijų, Zr. jos CuHTakcHueckHe (yHKUHH NpHYUacTHĖŪ B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM f3biKe, Kau. Aucceprauus, Jlennarpaj, 1949, p. 132 (mašinraštis). Rusų kalbos veiksmažodžio forma 6s:6a4, kuri reikšmės atžvilgju yra panaši į lietuvių būdavo, pagalbiniu veiksmažodžiu iš tikrųjų nelaikoma. Tačiau ji yra ne veiksmažodžio 6sire, o veiksmažodžio Oueare forma. Santykis tarp rusų Gare ir 6eieare yra panašus, kaip tarp lietuvių kalbos veiksmažodžių šokti ir šokinėti, nešti ir nešioti ir pan. Taigi lietuvių kalbos būdavo ir rusų kalbos 6sieas yra skirtingi dalykai. 66 ankstesniojo veiksmo reikšmę ir daug ryškesnę tuo veiksmu pasiektos rezultatinės būsenos reikšmę, plg.: Ataušta ir Rapolienė ir ginčą baigia kone malda, jei Rapolas tuo laiku esti išėjęs. VaižgDD 94. Vienas (sūnus) yra žantuosna Stakliškėsna išėjęs. Nmj (DT). Gruzijos kalnuotojoje šiaurėje, kur devynis mėnesius per metus žemė esti sniegu apklota,... stovėjo senas turtingas šventosios Ninos vienuolynas. VienR I 25. Visos tos sluoksnys, regimai, yra nuo jūros vilnių suklotos. D (LKZ VI 158). Motriskosios, tiesą pasakius, čia labai gaénios: bažnyčioj būva apsidariusios su strupkėmis, su aplinkuo kvaldotomis, su sijonais margai dažytais, pačių austais. ValPJ 26. Storai esu susidares. Sts (LKZ II 198). Žmonės su noru pirkdavo is jos, nes ji būdavo švariai apsirengusi, mokėdavo gražiai išdėstyti ir parodyti savo prekes. Bal¢HP; 140. Vyriški buvo apsidarę su kailiniais ar su pilkomis milo sermėgomis, siūtomis su liemeniu. ValPJ 26. ' Vadinasi, sudurtinėse atliktinése formose su esti, būna, būva, būdavo būtojo laiko dalyviai savo reikšme yra mažiau nutolę nuo atributyvinių būtojo laiko dalyvių, ir tokios sudurtinės formos yra menkiau gramatizuotos. § 7. Tariamosios nuosakos sudurtinés formos yra sudaromos ne tik su vientisinėmis, bet ir su sudurtinėmis atliktinėmis pagalbinio veiksmažodžio formomis, pvz.: būtų buvęs pasiuntęs, būtų buvęs pasiųstas, būtų buvusi siunčiama". Sioms formoms būdinga ryški nerealaus praeities veiksmo ar būsenos reikšmė, tuo jos skiriasi nuo atitinkamų sudurtinių tariamosios nuosakos formų, sudarytų su vientisinėmis pagalbinio veiksmažodžio formomis, tokia reikšme arba iš viso nevartojamų, arba galinčių ją turėti tik tam tikrame kontekste!?, plg.: Kad būtų geriau laikomas buvęs, nebūtų iš ten béges duonos ieškoti. JablRR I 319. Musų krašte būtų daug daugiau ančių, jei joms būtų teikiama globa. IvanLP II 73. O laimė, jo ilgų metų tikslas buvo taip arti ir taip galimas, kad reikėjo dar kažką menko, nereikšmingo padaryti, ir jis būtų buvęs pasiektas. VienR V 403. Kad būtų buvęs kas iš didžiųjų, būtų vaikas pagelbétas.. -ŽemR I 371. Jei šiandien vokiečių proletarai paimtų valdžią į savo rankas, tai okupacija būt ų kaip matai panaikinta. Gud-GuzKIT 158. 9 J. Jablonskio gramatikoje yra ir šitokios darybos tariamosios nuosakos pradėtinių formų: būtų beeinąs buvęs, būtum berašąs buvęs, žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 319. 10 Plačiau apie vienų ir kitų tariamosios nuosakos sudurtiniy formų reikšmę žr. N. S1iŽienė, Sudurtinės veiksmažodžių forinos lietuvių literatūrinėje kalboje, kand. disertacija, Vilnius, 1964, §§ 91—98, 125, 130 (mašinraštis). 5 67 ., Niekas niekas neatsimena, kad jie (šunys) ką nors taip būtų puolę, pakūkaudami, pakūkaudami, sakytum, lyg juos kas būtų primokęs buves. CiurlRR III 73. Visų veiduose buvo matyti kažkoks lengvumas, lyg i gegužinę jie buty susirinkę. CvR VIII 44.— Kalbi, lyg būtum pasiskaitęs Traušio „Laišką“, — pasišaipo Gervinas. SimonVK I 333. Pasitaiko šitaip sudarytų ir tiesioginės nuosakos sudurtinių formų, tačiau jos yra labai retos. Esu buvęs nuvažiavęs pie (prie) mergų. Klp (DAK). To amžiaus mergaitės visos jau yra buvusios įsimylėjusios, laimingai ar nelaimingai. SimonVK I 217. Lig šių metų sugyvenau, bet nesu dar muštas buvęs. Plng (LKZ III 378). Tikriausiai nuo tada, kai mirė Šalteikių Vilkienė, jie (vartai) dar nebus buvę atidaryti. SimonVK II 110. | Netiesioginės nuosakos bevardės giminės sudurtinėms formoms sudaryti kartais vartojami pagalbinio veiksmažodžio esamojo arba būtojo laiko bevardės giminės neveikiamieji dalyviai, pvz.: esama išvažiuota, būta išsigelbėta ir pan. | § 8. Kelios sakinyje esančios to paties asmens, tos pačios nuosakos ir to paties laiko sudurtinés formos dažniausiai turi vieną visoms bendrą pagalbinio veiksmažodžio formą. Kaip tasai lapelis nuo savo gimtojo medelio, esmi audros nublokšta ir purvynan drėbta! MairRR II 225. Krosnis jau buvo pasikūrenusi, bet durelės dar neuždarytos. VienR I 306. Po kelių dienų musje Šato buvo atleistas iš įstaigos, o vėliau ir teisiamas, kaip késingsis prieš savo viršininko gyvybę. CvR III 81. Mokslas moteriškei buvo ne per skaniausias, ir ji mielu noru verčiau būtų verpusi, Rkiaurą naktį kūlusi, negu Rimšusi į galvą negyvus ženklus. CvR VIII 60. Dialoginėje kalboje pagalbinis veiksmažodis būti gali būti pavartotas eliptiškai — be dalyvio, kai kalbantiesiems ir taip aišku, koks veiksmas turimas galvoje. '— Ar esi buvęs Klaipėdoje? — Esu, bet kadai tas buvo. Sint (LKZ V 40). — Pasakyk tu man, brolau, nejaugi nesi niekam pikto padaręs? — Kaip nesu, galir daugel kam padariau. KrėvRg 259!!. $ 9. Sudurtinėms formoms artima reikšme kartais vartojamos konstrukcijos, sudarytos iš dalyvių ir veiksmažodžių turėti, tapti, likti. Jureliai turi nusiare Subačių lauko. Lp (LKZ I 256). Jonas gi buvo vedęs jau antrą žmoną ir suja turėjo prigyvenęs du sūnus ir vieną dukterį. VienR V 12. O kokių drabužių ji turi pasitaisiusi! SimonVK I 184. Sušoko vyrai, sukasė žemes, velėnomis apdėjo gelsvą kapą — Usninis pagerbtas kaimynų tapo. TilvU 133. Ir didžiųjų respublikos priešų 1 Plg, eliptišką pagalbinio veiksmažodžio vartojimą vietoj visos būsimojo laiko sudurtinés formos rusų kalboje, žr. B. B. Bunorpanos, Pycckuit s3bik, Mocksa, 1947, p. 569; taip pat anglų kalboje vietoj visos perfekto formos, žr. A. H. Cmupuunuxuii, Mopodosjorna anrauiickoro s351Kka, Mocrsa, 1959, p. 66., 68 galvos: tapo nukapotos.. Gud-GuzKIT 284. — Racija! — sutiko’ prievaizdas, ir per minutę tapo nulemtas milžino likimas. VienR I 380. Taip juodu abudu tapė nuo staldo velkamu, o tačiau juodu nieko nematė. BsV 327. Tokios tai malonės liko suteiktos Martynienei, kuri vienais metais dvejas laidotuves pakėlė ir dvejus palaikus gavo. ZemR 11 419. Taip' antai ponaičio sumanymu liko apgenėto s liepos, lotoms prar etintas pusynélis, iš liūno per pievą iSburbintas gilus griovys... VienR I 351. O kurios (pilys) dar drįso stembti prieš Vytauto galybę, su’ žeme paliko sulygintos. DaukRR 144. Veiksmažodis turėti yra mažiausiai priartėjęs prie pagalbinio veiksmažodžio būti. Jis išlaiko savo leksinę reikšmę, dėl to vartojamas tik su. tranzityvinių veiksmažodžių veikiamaisiais dalyviais ir valdo tiesioginio papildinio linksnį. Dėl to veiksmažodžio turėti ir dalyvio konstrukcija nėra. ekvivalentiška sudurtinėms formoms!'2. Veiksmažodžiai fapti ir likti „tapti, pasidaryti“ su neveikiamaisiais da-, lyviais sudaro konstrukcijas, savo reikšme labai artimas sudurtinéms mreveikiamosioms formoms. Šios konstrukcijos, kaip ir sudurtinés neveikiamosios formos, reiškia tam tikru metu vykstantį veiksmą, nukreiptą į sa-. kinio veiksniu žymimą daiktą, tačiau skiriasi tuo, kad, sudarytos su būtojo. laiko neveikiamuoju dalyviu, niekada nereiškia tuo veiksmu pasiektos rezultatinės būsenos, vadinasi, joms visiškai nebūdinga sudurtinių atliktinių. neveikiamųjų formų pagrindinė reikšmė. Veiksmažodžiai tapti ir likti šiais atvejais veikiausiai vartojami pagal analogiją su tokiais pasakymais, kur. jie yra greta būdvardžių ar būdvardinės reikšmės dalyvių (tapo žmoniš-, kesnis, tapo sukalbamas, liko paliegęs ir pan.). Jų vartojimas su neveikiamaisiais dalyviais sudurtinėms formoms artima reikšme dabartinei lietuvių kalbai, atrodo, nebūdingas, išskyrus pačius vakarinius. lietuvių kalbos: rajonus (Klaipėda, Priekulė, Pagėgiai ir kt.), kur veiksmažodis tapti šiais atvejais gana dažnas. Literatūrinei kalbai tokia veiksmažodžių tapti. ir likti vartosena yra neteiktina!3. . $ 10. Vietos atžvilgiu abu sudurtinių formų dėmenys yra gana laisvi: Nors dažniausiai pagalbinis veiksmažodis stovi pirma, o dalyvis — po jo; tačiau gali būti ir atvirkščiai, t. y. dalyvis gali būti prieš pagalbinį veiksmažodį. : - Ar nesiteikty kas pranešti, kaip tasai žodis (alpėti) tariamas yra šnekamosios kalbos tarmėse? BugKS 119. Ne taip, bet tarta buvo 1? J. Jablonskis konstrukcijas su veiksmažodžiu turėti, rodos, laikė atitinkančias sudurtines formas, plg. jo cituojamus pavyzdžius, kur šalia veiksmažodžio "turėti skliaus< teliuose duodamos veiksmažodžio būti formos, pvz.: Ir aš turiu (esu) nusipirkęs žemės. JabIRR I 315. Jis turėjo (buvo) ir arklį nusipirkęs. JablIRR I 316. Žuvininkai yra krašte ir turi (yra) pagavę daug žuvies. JablRR I 315. 13 J. Jablonskis veiksmažodžio tapti ir dalyvio konstrukcijos vartojimą sudurtinėms formoms artima reikšme laikė netaisyklingu, žr. jo Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 243, 303, 325, 430. . iš 69 tyliai, kad niekas nebūtų nugirdęs. LzPR II 35. Kita jos vietoje užsidžiaugusi būtų. Blv (LKZ II 728). Labai dažnai sudurtinių formų dėmenis vieną nuo kito skiria vienas, du ir daugiau žodžių. Jau jis buvo arti priėjęs prie ežero. Grž (LKŽ II 777). Gal buvo aiškiau ir daugiau žodžių pasakyta, bet tokia prasme. ŽemR II 267. Bet kisielius ans gardus su šiupiniu mielu buvo jau visai ant stalų mūs pasibaigę. DonR 60. Vilius būtų mielai dar šioto paklausegs. SimonVK I 168. § 11. Skirtingai nuo priešdėlių, modifikuojančių veiksmažodžio leksinę reikšmę (pvz.: at-, nu-, iš-, suir kt.), kurie esti tik prie sudurtines formas sudarančių dalyvių, neiginys nebei afiksai fe-, be-, tebe-, nebegali būti tiek prie vieno, tiek prie kito dėmens. Neiginys nedažniausiai esti prie pagalbinio veiksmažodžio. Prie dalyvių jis dedamas daugiausia tariamosios nuosakos veikiamosiose atliktinėse formose, reiškiančiose praeityje buvusį galimą ar pageidaujamą veiksmą. Ten jis prie dalyvio esti net dažniau, negu prie pagalbinio veiksmažodžio, o reikšmė abiem atvejais yra visiškai tokia pati, plg.: Aš būčiau niekaip netikėjęs, kad toks mažas vaikutis tokį vyrą suglamžys. Alvt (LKZ III 396). Nebuvo to vyro, nebuvo to vaiko, jaunosios mergelės, kurie būtų Kunoto vardo nežinoję. KrėvP 148. Į mane nė skersas nežiūrėjai, lyg manęs nebūtų buvę, lyg manęs niekada nebūtum pažinęs... SimonVK II 197. Sudurtinės atliktinės formos, turinčios su dviem laiko planais susijusią santykinę-rezultatinę reikšmę, pridėjus neiginį prie dalyvio, įgyja stipresnę rezultatinės būsenos reikšmę. Plg.: Jisai, nelaimė, yr neužsipelnęs tokios, valdytojau, nuo jūs malonės. VaičRn 160. O buvau ašarklių neiškinkęs: kai atvažiavau iš jaunosios su kraičiu, pastačiau Pesio tvarte, taip ir stovėjo. CvR III 253. Kad žiemgalių kalboje minkštieji girk būtų nepavirtę garsais dz ir c, aš šiandie dar nésu tikras. BūgKS 85. Medės jums nėra primieruotos nė per vieną pėdą. ZemR II 82. Visa Aužbikų apylinkė tebemiega ar dar nėra išėjusi į laukus. VaižgDD 59. Rapolas per visą amžių gangreit nebuvo darbo dirbęs. VaižgDD 83. Neveikiamosiose atliktinése formose, turinčiose pasyvinio veiksmo reikšmę (pvz.: Nei per revoliuciją nebuvo tiek nudarkyta miško, kiek jisai išdarkė. Lkš (LKZ II 202), neiginio prie dalyvio neaptikta. Sudurtinės neveikiamosios formos su esamojo laiko dalyviu, turėdamos neiginj prie dalyvio, reikšmės atžvilgiu nesiskiria nuo formy su neiginiu prie pagalbinio veiksmažodžio, tik pirmosiomis formomis veiksmas dažniausiai kategoriškiau paneigiamas. Plg.: Tvora gudinė yr nenardoma, bet gudiškai tveriama — pavijojama iš pat žemės. Vrn (LKZ III 694). O tu, seni, jei nori, tarnauk už berną prie to naujojo šeimininko, nes iš po to pono kitur neleidžiama buvo išeiti.. ZemR II 373. 70 O tais laikais juk prastas žmogus ir nebuvo laikomas žmogumi. CvR III 277. Viduje laikomas spižius vandens atsigerti ar virti n ebuvo wuzvoZiamas. VaiigDD 38. § 12. Afiksai te-, be-, tebe-, nebebeveik vienodai dedami ir prie vieno, ir prie kito sudurtiniy formų démens. Tik afiksas bedažniau esti prie dalyvio (sudurtinése pradétinése formose jis tik prie dalyvio ir tebūna), o afiksas fedažniau aptinkamas prie pagalbinio veiksmažodžio. Ar prie vieno, ar prie kito dėmens būdami, šie afiksai vienodai modifikuoja visos sudurtinės formos reikšmę. Plg.: Su afiksu fe-: Ir tėvas Šimonis dar tik vieną kartą tėra traukiny sėdėjęs. SimonR I 217. Prastai tebuvo sucementuoti, ir išvirto visi pamatai. Vvr (LKZ II 7). Kaimelyje dabar tebuvo kalbama tik apie meškeriotoją. CvR III 127. Todėl šis metodas technikoje ir laboratorijose ilgą laiką mažai buvo tetaikomas. MatKCh 24. Su afiksu be-: Antra, kas gi jai be vyro, nors ir karšinčiaus, b ebuvo Likę tarp žmonių? VaižgDD 101. Katinas, snaudęs ant mūro, supratęs skanias kalbas, apsilaižė: seniai jis bebuvo mėsos ragaves. CvR III 159. Kaip aš galėjau iš rudens imti, kad ponas gi juos (dobilus) avižomis užkrovei, o kai aš, pristiges pašaro, paprašiau, tai man vien kritasiai b uvo belikę. VienR V 38. Ačiū tau, motynéle, seniai buvau besrėbęs teip skanaus viralo! ValPJ II. Vargiai būtumėte bepamateir paties ministerio pažadėtąją žemę, jeigu valdininkų nebūčiau nulenkęs. LzPR II 86. Su afiksu tebe-: Čia nesėta, tebėr žemė purenama— šiluma tebesibaidom. Nt (LKZ I 456). Jei jis tebebūtų gyvas buvęs, būtų mane įvedęs į turtingiausius ir žinomiausius namus. Bal¢HP, 45. — Ką padarysi, ką padarysi, vargšas žmogus! — murmėjo Juras beveik pusbalsiu, skėtriodamas rankomis, lyg jis būtų tebekalbėjęs su dvarininku. CvR VIII 150. Kad būtų palšė tebesanti nė kokios bėdos — ne paskutinė buty nusprogusi. ZemR I 144. Su afiksu nebe-: Jį žodį kalbant nebesu girdėjusi, bet galiu ranką į ugnį dėti, kad ir jis bus jaunuosius gramzdinęs į pragaro bedugnę. SimonR I 249. Jai atrodė, kad į šitokį namą niekada nebebūtų galėjęs grįžti Anskis, tai dėl to jo ir nebėra. SimonVK II 169. Senų dienų dainos nebėra taip taigojamos, kaip pirmiau kad buvo: „juo tolyn; juo eina retyn. DaukRR 255. VI—VII amžiaus suomių kalba garsoš bus jau nebeturėjusi, nes jo būta jau išvirsta garsu h. BūgKS 208. Kad ne senos liepos ir keletas išlikusių beržų, tad savo sodo būčiau ir nebepažinęs. VienR I 227. Afiksas teberodo, kad veiksmažodžio žymimas veiksmas vis dar tebevyksta, todėl jis esti prie tokių veiksmažodžio formų, kurios reiškia trunkantį veiksmą. Kadangi atliktinės formos paprastai reiškia jau atliktą ir nebevykstantį veiksmą, aliksas febeprie jų nededamas, išskyrus veikiamąsias tariamosios nuosakos formas, reiškiančias galimą arba 71 Esamojo ir būtojo laiko dalyviai, vartojami esamojo laiko sudurtinių formų reikšme § 20. Esamojo laiko, ypač trečiojo asmens, sudurtiniy formų reikšme dažnai vartojami esamojo ir būtojo laiko dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio. Juk laidojamas paskutinis Šalteikių Šalteikis. SimonVK I 12. Pasuolėje sudėti senojo Varkalio balžienai paleidžiami į darbą. Gud-GuzKIT 13. Man pasigirdo, kad aš šaukiama... SruogR III 408. Rodos, kad Vilius Karalius Grėte užmiršęs, — jis nueina prie lopšio pažiūrėti sūnaus. SimonVK I 360. Naktį būrelis lietaus perėjęs, žemelė atvilgyta, žolelė nuprausta, oras atgaivintas. ZemR II 238. Kū-kū, ne martelė ratuos įkelta! Kū-kū! tik avelė, tik avis balta! SNérP, 439. Aš pavalgęs, aš pagéres, — motušėle, kur dukrelės? JD 1470. — Sakyk jau sakyk, ko čia labai nelabai, lyg ožys ant ledo! — atsišaukė Saliamutė. — Ar ne mūsų Poviliuko samdytas, ne mūsų duonele valgydintas? BaltPV, I 361. Ilgą laiką lietuvių kalbos gramatikose tokie dalyviai buvo laikomi esamojo laiko sudurtinėmis formomis, kuriose praleistas pagalbinis veiksmazodis'®. Iš tikrųjų tai ne sudurtinės formos, ir pagalbinio veiksmažodžio jos, tur būt, visai nėra turėjusios?*?. Kadangi dalyvių reikšmė šiais atvejais atitinka esamojo laiko sudurtinių formų reikšmę, jie laikytini atitinkamomis (pavyzdžiui, atliktinėmis, neveikiamosiomis) esamojo laiko formomis, tik ne sudurtinėmis. Neturėdamos pagalbinio veiksmažodžio, šios formos neturi ir morfologiškai išreikštos asmens kategorijos. Asmens reikšmę paprastai rodo asmeniniai įvardžiai, arba ji paaiškėja iš konteksto. § 21. Ne kiekvieno tariniu einančio esamojo ar būtojo laiko dalyvio reikšmė yra lygi esamojo laiko sudurtinių formų reikšmei. Kartais ją lydi įvairūs modaliniai atspalviai, nebūdingi sudurtinėms formoms. Tokie dalyviai ir pagal reikšmę neatitinka sudurtinių formų. Tariniu einantys būtojo laiko dalyviai turi labiausiai nutolusią nuo atliktinių formy reikšmę tais atvejais, kai jais atpasakojamos svetimos mintys, pasakoma tai, kas nėra labai gerai žinoma, o tik iš kitų girdėta. Neturtėlis valgydamas drąsiai pasakojo, kaip gyvai karvei išpioves iš kulšies kepsnįir išsikepęs. ZemR II 136. 9 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, p. 312; J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, I, Fonetika ir moriologija, Kaunas, 1962, p. 191—193; J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, III, Nauka o formach, Warszawa, 1956, p. 280. ?0 Šios formos pagal kilmę siejamos su vientisiniu vardažodiniu tarjnju, paveldėtu iš žilos senovės ir plačiai vartojamu dabartinėje lietuvių kalboje, plg. K. Brugmann, Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 59—77; Us rpyznosB A. A. IllaxMaroBa no coBpeMeHHoMy PYCCKOMY 53biKy, MockBa, 1952, p. 77—78; T. II. Jom re B, Otepku NO HCTOPHYECKOMY CHHTAKCHCY PYCCKOTO S13bIKA, Mocksa, 1956, p. 37; IO. I. Ck u 6 a, Ilpepukatusnas cBsizka «ObITb — eCTb» B BOCTOYHOCJIABAHCKHX SI3BIKAX, «<Yuenbie sanucku UepHoBuukoro yH-Ta», T. 47, cepus OHO. HayK, pein. 14, 1961. 78 Tuomet, jei tikėsime kultūros istorininkais, indoeuropiečių dar nemokėta duonos kepti ir kviečių auginti. BūgKS 206. Panašiai kartais vartojami ir bevardės giminės esamojo laiko neveikiamieji dalyviai. Ir sužinojo priešininkai, kad ne paprasto kareivio jų rūsy sėdima, bet didžio ir galingo bajoro sūnaus. KrėvP 52. Būtojo laiko dalyviais, ypač neveikiamaisiais, gali būti pasakomas iš kokių nors esamų faktų sužinomas ar spėjamas praeities veiksmas. Trobos durys iki galo atdaros, prieš duris, trobos gale, guli numirėlis, uostus papūtęs. Nesenas dar buvęs vyras. ŽemR II 385. Drąsaus, kaip pasirodo, Žičkaus būta! TilvU 146. Bevardės giminės esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais panašiai nusakomas iš kokių nors esamų fakty sužinomas ar spėjamas dabarties veiksmas. | Vadinasi, krėslo esama ne tiktai lietuviško, bet ir aistiško žodžio. BugKS 138. Štai kame esama laimės... VienR I 243. Veikiamaisiais arba neveikiamaisiais būtojo laiko dalyviais dažnai pasakomi veiksmo rezultatai, kurie staiga pamatomi, išgirstami, sužinomi ar kaip kitaip patiriami ir sukelia nusistebėjimą ar kitas emocijas. Tilink, žiūriu — peilio auselė nušokus. Jnšk (LKZ I 410). — Sitaigis tau! Ką gi beišsiskyręs — tą pajuodėlę, didnosę, pataikūnę, valiūkę! — pakilo šaukti pati. ZemR I 66. Iš tolo kažin kas blyzgu-blazgu, blyzgu-blazgu, prieinu — drabužiai išdžiaustyti! Sint (LKZ I 763). Bevardés giminės esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais gali būti pasakomas kokiu nors būdu staiga patiriamas veiksmas. Vidun einu iš priemenės — ėg sėdima diduomenės. Lkm (LKŽ II 330). Ir čia svetelių es a ma! SruogR III 469. Visais šiais atvejais esamojo ir būtojo laiko dalyviai yra tam tikra netiesioginės kalbos raiškos priemonė. Tariniu einantys dalyviai nelaikytini esamojo laiko formomis, savo reikšme atitinkančiomis sudurtines formas, ir tais atvėjais, kai reiškia daikto ypatybę. Valgo valgo, o į naudą neina, vis sudžiūvęs. Gs (LKZ II 793). Jo nosis lenkta lyg gugė. LS (LKZ III 702). Sits drabužis mano p aSigriebiamas. Gs (LKZ III 591). Kai kurie XVI—XVII a. vartojamų sudurtiniy veiksmazodzio formy struktiiros ypatumai § 22. XVI—XVII amžiuje vartojamos sudurtinés veiksmažodžių formos savo struktūra iš esmės nesiskiria nuo šiandieninių formų: jas taip pat sudaro esamojo arba būtojo laiko dalyviai ir pagalbinio veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos. Pradėtinių formų to meto raštuose be galo maža. Užtat gana gausu sudurtinių formų, sudarytų su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu be alikso be-. 79 Ir kitūs awis turiū, kurios ne ižg to gūrdo 'sanczios yra (=nie sq z tey owczarniey WjP 348; non sunt ex hoc ovili WiB Jn 10 16). DP 206. Ir tapę est’ priételumis Herodas ir Pitotas andi’ diendi: Nes" pirm' to būwo éssa (=byli WjP 281; erant WjB Luk 23 12) nepriételumis tarp sawes. DP 164. Ir nūg to bus Sunis 2mogaus sédis (=bedzie siedzial WiP 13; erit sedens WjP Luk 22 69) ant deszinés galibes Diéwo. DP 163. Szitie daiktai stoios Bethanioy vz lordbno, kur Iénas bū kriksztiigs (=krzcit WjP 33; erat baptizans WiB Jn 1 28). DP 21. Kaip būtų W. lézus isztdres ką ne padorei priesz Biskupa: arba kaip būtų nederd (=iakoby sie nie godzilo WjP 274) po akim Biskupo teisei, ir iszmintingai bitét. DP 160. Dangaus ir szemes Ponas kudai schi kartu elges ir uszgimme kaip kada butu kokio piemenes bernelis esans. BrP I 61. Šiomis formomis pabrėžiama nusakomo veiksmo trukmė. Šio tipo sudurtinių formų dabar dar pasitaiko žemaičių tarmėje, taip pat S. Daukanto raštuose. Sts (LKZ I 994). Vanduo driekots, lygu siūlų, lygu vortinklių būtų aname esą. Šts (LKŽ II 486). Lietuvis, tai yra kalnėnas arba žemaitis, visados yra linksmos širdies žmogus: keliaudamas, dirbdamas, kame b ūtųne vargstąs, visados niūniuoja ar dainuoja. DaukRR 204. Sudurtinės formos su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu be afikso be-, palyginti su sudurtinėmis pradėtinėmis formomis, yra menkiau gramatizuotos. Pabrėždamos nusakomo veiksmo trukmę, jos kartu žymi ir tam tikrą veikėjo būseną, tuo būdu yra artimesnės konstrukcijoms, einančioms sudurtiniu tariniu. Be to, šias formas turi tik eigos veikslo veiksmažodžiai. Dabartinėje lietuvių kalboje esamojo laiko veikiamasis dalyvis be afikso besu veiksmažodžiu būti sudurtinių formų dažniausiai nesudaro, nes žymi daiktui ar asmeniui būdingą ypatybę. Sena meilė yr deganti. Dr (LKZ II 251). Vaikelis buvo jau iškalbąs (jau mokėjo kalbėti). Sts (LKZ V 116). Visa ta diena buvo ypatingai nervinanti. VaižgDD 23. Ratus reikia gerai ištepti... mėšlai bus varuvą, o toli vežti, bus arkliams sunku... ZemR II 165. Tokių pavyzdžių yra ir XVI—XVII a. raštuose. Tendi Christus passdke, iog Ionas nė būwo siubuiés kaip néndre. DP 21. Akis wieszpaties tol tabiaus 2ibuncios ira ir twaskunčios negi saute. SP 1 19. § 23. J. Bretkūno raštuose, be pagalbinio veiksmažodžio būti, su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais vartojamas ir veiksmažodis tapti. Ir tapa tatai AbiMelechui pasakita. BrB Teis 9 25. Ir lair numirre, ir tapa pakastas Kamone. BrB Teis 10 5. Schitaipo p.adaritas tapa Dangus ir Szeme, su wissa ių ricerysta (graszybe). BrB 1 Moz 2 1. Kada-ne-kada M. Mažvydo ir J. Bretkūno raštuose šalia būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių pasitaiko veiksmažodis stotis. Atodelei ant io wietas turit man atsakiti, idant reikstas passiszinimas butu, ko drinei ghissai stoiesi apchrikštitas,alba,apchriks80 tita. Mž 107—108. Bei Abrahamas pakele dide Kollacien tą dieną, kaip Isaak nutrauktas stoiosi. BrB I Moz | 8. Šio veiksmažodžio vartojimui, gal būt, turėjo įtakos lenkų kalba. Geidžiamosios nuosakos neveikiamosioms sudurtinėms formoms sudaryti vartota ir veiksmažodžio stovėti geidžiamosios nuosakos forma festov(i)?!. Prakeiktas testow, kursai tawe kieik, Perszegnotas testow, kursai tawe perszegnoj. BrB 1 Moz 27 29. § 24. XVI—XVII a. rastuose beveik nevartojami dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko sudurtiniy formų reikšme. M. Daukšos postilėje jų šiek tiek pasitaiko, tačiau daugiausia tik tais atvejais, kai ir lenkiškame originale yra tokios formos. | Nes teip paraszita (=napisano WjP 11): Rėgėiau numirelus mažitelus ir didžius. DP 7. Apė aną tarita (=rzeczono WjP 440), tūieu kaip paragausi, tad’ mirimū mirsi. DP 264. O kaip tur vž saugotis tas: Kuris kū pazeidęs Aūrtimą sawą, arba kuris pazeistas (=obrdzon WjP 488) nig io. DP 293. Ir kas dabar némire, bitiu idgnt’ mirtų. DP 199. Dalyviai vietoj esamojo laiko sudurtinių formų taip menkai galėjo būti vartojami senuosiuose raštuose dėl dviejų priežasčių. Sudurtinės formos, turėdamos pagalbinį veiksmažodį, tiksliau išreiškia mintį. Dėl to ir dabar mokslinėje literatūroje dalyviai sudurtinių formų reikšme vartojami žymiai rečiau, negu grožinėje literatūroje arba šnekamojoje kalboje. Tokio minties tikslumo, galimas daiktas, siekė ir XVI—XVII a. vertėjai, kurie ypač bijojo nukrypti nuo originalo. Antra vertus, XVI—XVII a. lietuvių bažnytinei raštijai daug įtakos darė kitos kalbos: lotynų, lenkų, vokiečių. Kai kurioms jų, pavyzdžiui, lotynų, vokiečių, nebūdingas dalyvių vartojimas vietoje sudurtinių formų. Lenkų kalboje be pagalbinio veiksmažodžio buvo vartojamos tik būtojo laiko trečiojo asmens veikiamosios formos?2. Neveikiamosios formos, kurios savo sudėtimi panašios į mūsų sudurtines neveikiamąsias formas, lenkų kalboje dažniausiai buvo vartojamos su pagalbiniu veiksmažodžiu. Tais atvejais, kai lenkiškame tekste buvo pavartotas neveikiamasis dalyvis be pagalbinio veiksmažodžio, beveik visada jis buvo verčiamas į lietuvių kalbą pažodžiui. Tuo būdu dalyvių vartojimas ar nevartojimas vietoje esamojo laiko sudurtinių formų iš dalies priklausė ir nuo svetimų kalbų įtakos. ?! Dabartinės kalbos tarmėse dar yra išlikusi sustabarėjusi šios formos liekana festa (<testovi), vartojama, kaip ir dalelytė fegul, geidžiamajai nuosakai sudaryti, pvz.: festa krato Drsk, testa valgo Aps, tėsta būna Eiš. ** Greta jų dar buvo vartojamos ir formos su pagalbiniu veiksmažodžiu. Kitų asmenų formos turėjo sutrumpéjusias pagalbinio veiksmažodžio formas, žr. Z. Klemensiewicz, T. Lehr-Sptawinski, S. Urbancz yk, Gramatyka historyczna języka polskiego, Warszawa, 1955, p. 371—372. 6. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 81 Išvados 1. Lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos, sudėtos iš dviejų (kartais net trijų) žodžių, suvokiamos kaip vienas minties aktas ir dėl to, kaip ir vientisinės formos, įeina į veiksmažodžių asmenavimo sistemą. Šių junginiy įsiliejimą į asmenuojamųjų formy sistemą nulėmė jų reikšmės santykis su vientisinių formy reikšme ir tai, kad jie apėmė arba visus veiksmažodžius, arba bent dideles įvairios reikšmės veiksmažodžių grupes. 2. Lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos ne visais atvejais yra vienodai gramatizuotos. Jų gramatizacijos laipsnis priklauso nuo dalyvių reikšmės: kuo ji artimesnė veiksmažodžio reikšmei, tuo glaudesnis ryšys tarp sudurtinės formos dėmenų, ir atvirkščiai, kuo ji artimesnė būdvardžio reikšmei, tuo silpnesnis ryšys tarp sudurtinės formos dėmenų ir tuo mažiau sudurtiné forma atsiribojusi nuo sudurtiniu tariniu einančių konstrukcijų, su kuriomis siejasi pagal savo kilmę. 3. Dalyviai, neturintys veiksmažodinių ypatybių arba pavartoti būdvardiškai, su veiksmažodžiu būti sudurtinių formų nesudaro. Tas pats dalyvis vienu atveju gali turėti ryškias veiksmažodines ypatybes ir su veiksmažodžiu būti sudaryti sudurtines formas, kitu atveju gali turėti ryškias būdvardines ypatybes ir su veiksmažodžiu būti nesudaryti sudurtinių veiksmažodžio formų. Riba tarp sudurtinių veiksmažodžio formų ir analogiškų konstrukcijų, einančių sudurtiniu tariniu, nėra griežta. Tai rodo, kad lietuvių kalbos sudurtinės veiksmažodžių formos nėra galutinai susikristalizavusios ir atsiribojusios nuo tų konstrukcijų, iš kurių yra kilusios. Sitokiai padėčiai ypač palanki ta aplinkybė, kad į sudurtinių formų sudėtį įeinantys dalyviai savo forma nesiskiria nuo atributyvinių dalyvių. 4. Sudurtinés neveikiamosios formos yra vienintelės asmenuojamosios neveikiamosios rūšies formos lietuvių kalboje. Jos sudaro veiksmažodžio asmenuojamųjų formų rūšies kategorijos pagrindą. Neveikiamosios rūšies reiškėjai yra į sudurtinių formų sudėtį įeinantys neveikiamieji dalyviai. 5. Dalyviai, vartojami be pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko sūdurtinių formų reikšme, sudurtinėmis formomis nelaikytini. 6. Sudurtinės veiksmažodžių formos, randamos senuosiuose lietuviy kalbos rašytiniuose paminkluose (XVI—XVII a.), savo struktūra iš esmės nesiskiria nuo šiuolaikinių sudurtinių formų. To meto raštuose labai retos sudurtinės pradėtinės formos, o gana gajos yra formos, sudarytos su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu be afikso be-, kurių dabar dar pasitaiko dabartinės kalbos tarmėse. Be to, tur būt, norint tiksliau išreikšti sakomą mintį, ar dėl svetimų kalbų įtakos, beveik nevartojami esamojo laiko sudurtinių formų reikšmę turintys dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio. Kai kurie pasitaikantys skirtumai yra atsiradę dėl pažodinio vertimo. 82 CTPYKTYPA CJIO)KHBIX ®OPM FMJIATOJIA B JIMTOBCKOM JIATEPATYPHOM S13bIKE H. CJIHXEHE Peswme CriokHble (DOpMBI TJIAaroJia B JIMTOBCKOM si3bike 06pasyloTCs H3 MPHYACTHS HACTOSILETO HJIH TPOLIEAIIEr0 BPEMEHH, HMEIOUIET0 CaMOCTOSTENbHOe JIEKCHYEeCKoe 3HaueHHe, H CIIpsraeMbiX (OpM BCMOMOraTeJbHOro raarona bati «Guth». C ĮKeRcTBHTEJIbHLIMH TPHYACTHAMH 06pasyloTcst CJIOXKHBIE (OPMbl ACHCTBHTENLHOTO 3a/0ra, a CO CTpajaTeJbHHMH — (DOpMbI CTpajaaTesbHOro 3aJjiora. CioXHbie OOopMbi Cc JelicTBHTEJIbHbIMH MPHYACTHAMH MNpOLIEAlIers ONHOKPATHONO BpeMeHH HJM CTpajaTe/bHLIMH TNPHYACTHAMH MNpOWIE/NIero BpeMeHH Ha3bIBAIOTCS 3aBeplueHHhiMH (atliktinés), wnanp.: esu pasiuntęs, -usi, buvau pasiuntęs, -usi, esu pasiųstas, -a H T. JĮ. : CoxHble GopMbl ¢ JeNiCTBHTEJILHbIMH IpHUACTHSMH HACTOSIIEro BpeMeHH C adHKCOM beHaspIBAIOTCA HauHHaTeJibHbIMH (pradétinés), wnanp.: buvau besiunčiąs, -ianti, būsiu besiuncigs -ianti u T. J. Kpome crpajtare/ibHbIX 2aBepiieHHBIX (OPM, HMEIOTCS elle CJIOXHbIe JOpMbi CO CTpaAaTeNLHBIMH MPHYACTHAMH HAcTOSLLEro BpeMeHH, Hanp.: esu siunčiamas, -a, buvau sian: Ciamas, -a wu T. A. TiaBHbiM KOMMOHEHTOM CJIOXHbIX BpeMeHHbIX (OPM ABJAETCH NpPHUACTHE, TAK Kak OHO HMMEET CaMOCTOATE/bHOE JEKCHUECKOe 3HaueHHe H TOKA3bLIBaeT, K KAKOMY [IJarosy OTHOCHTCSI JiaHHas BpemeHHas ¢opma. OT npuuacTHs 34BHCHT 3aJ0rOBOe 3HAUEHHE CJOXKHBIX (OPM, A B CJIOXHbIX 3aBeplUeHHbIX (OPMAX OT Hero YACTHUHO 3aBHCHT H BPEMEHHOE 3HayeHHe, KOTOPOe CBSI3aHO C ABYMS BPEMEHHLIMH IlJIAHAMH. Ilpuuactusi, BXOAsIHE B COCTAaB CJOXKHBIX BpeMeHHbIX (OPM, no cBoeji dopMe He OTJIHYAIOTCA OT NPHYACTHH, ynoTpeOJsieMblX B JAPYrHX cJAydYasiX, B TOM UKHCJIEe H OT aTpHOyrienbiX. IlpHyacTusi CJOKHBIX BpeMeHHbIX (OPM, Kak H aTPHOYTHBHBIE NPHUACTHS, HMEIOT MOKasaTe/ld pojla, YHC/ia H najexa, HO OTJHYAIOTCS CBOHM IJaroJbHBIM 3HAYSHHEM H TOTOMY He 0003Ha4yaloT AaTpHOYTHBHOTO OTHOUIEHHS MEXy NOAJEKAUIMM H CKa3yeMBIM. IlpryacTusi B coueTaHHH ¢ BCMOMOTaTe/NbHBIM TJIaroJIOM 0603HAUAlOT He KauecTBO npenMera, a TO, uTO OH AeJaJ, 4TO C HHM Jaesaercs WH T. II. Kak ciaea kauecTBeHHOTO 3HAUCHHSA, BO MHOTHX CJy4asX psiJAOM CO 3HauUeHHeM [eHCTBHS elle YyBCTBYETCS 3HAYEHHE COCTOSIHHS, Co3/aBuUierocst B pesyabTaTe JaHHOrO AEHCTBHS, KOTOPOE CBA3LIBAET CJOXKHBIE BpeMeHHbIe (OpPMBI ¢ KOHCTPYKUHSIMH, BbICTYNAIOLIHMH B MpENJOXKEHHH B KauecTBe COCTABHOTO CKasy- €MOro, OT KOTOPHIX OHH NMPOH3OLIJIH, Ilis npuuacrHū XapaKTepHel CBOMCTBA He TOJbKO I/aroJa, HO H MPHJIaTaTeNbHOTO. Hrorija cpoficTBa mpHaaraTeJbHOrO COBCeM 3aTEMHSIOT IJaroJibHBIE CBOWMCTBA, WH DpHuacTHA YNOAOGJSIOTCS NpHJIaraTeJIbHbIM, Tak Kak He HMEIOT 3HAueHHs rJjarojitHbIX KaTeropwi, Hanp.: netikęs peilis «nueronHbih HOX», tinkamas drabužis «nonxojislillast ofexna», patenkintas vaikas «10BOJBHBI pedenoi> H T. n. Takue npuyactus CJIOXKHBIX ‘BPeMEHHBIX (DOpM He 06pasylor. IlpiuacrHa HEKOTOPHIX TJIaroJIOB B OJAHHX CJAyuasX BHICTYNAIOT C SDKHMH TJIarOJBHbIMH CBONCTBAMH H c ruarojoM Dūti o6pasyior cJOXKHble BpeMeHHble (OPMH, a B ApyrHX CAY4asX HMEIOT sIPKHE CBOHCTBA MPHJIAraTeJbHOro H oC rJuarosiom biti ciokubix Gopm He obpasyior, cp.: čia molis yra iStiZes «3necb ramsa pasMmskaa» H šitas žmogus yra ištižęs «3TOT YeJOBEK BSB». B OT/eJ/IbHORN T/IaBe 3TON CTAaThbH NDHBOJSTCA HeKOTODpbIe KpHTepHH IJISi OTTPAHHYEHHS CJIOXXHbIX BDpeMeHHLIX (OPM OT aHAJOTHUYECKHX KOHCTDpYKIKHĖ, COCTOALIMX H3 NpPHYACTHS H TrJIarojia biti, KoTOpbie He FABJSIOTCS CJIOXHLIMH (opmamu. B HeKOTODPbIX CJy4asX rpaHuua MeXAYy HHMH He OUeHb YeTKasi, TaK Kak CJIOXHbIe BpeMeHHbIė (opMEI JIHTOBCKOTO si3blKa He OTTDAHHUHJIHCb OKOHUATENBHO OT KOHCTDYK!HHĖ, OT KOTOPBHIX OHH NPOH3OLIJIH. Bropoii KOMNOHEHT CJOXKHBIX BpPeMeHHBIX (OPM — BCIOMOraTeNbHBI TJIATOJI — HMeeT TOJIbKO BCTOMOTaTe/bHyl0 posh. OH He HMeeT JIeKCHYECKOro 3HaueHHs, a ODOpMJISET CJIOXK6* 83 HyiOo (OpPMY rpaMMATHUeCKH, NpHAABasi efi 3HaueHHS TpaMMATHUeCcKHX KaTerOpHė BpeMeHH, HAKJIOHEHHS, JHA Ho UKeJIa.. BeroMorartesbHBIH TJIAaTOJI siBJsieTCsl OCHOBHBIM INOKA3aTeJIEM rpaMMaTHYeCKOro 3HaueHHst CJAOXKHBIX (OPM, HO He eIMHCTBEHHHIM, TaK Kak CJIOXHbIe dopmbl ¢ TEMH ke (GOpPMaMH BenoMoraTeJIbHOTO IJIaroJa, HO C pa3JIHUHbIMH dhopmamu npHuacTHA MMEIOT pasjHuHble rpaMMaTHueckKHe 3Hauenus. Takum OOpa30M, 3HaueHHe CJIOMKHBIX ($opM 3aBHCHT H OT MPHUACTHS. CnoxHbie OopMbi COCJIAraTe/IbHOrO HaKJIOHeHHS 00pasyloTcsi TaKXe H MPH TOMOILH C/IOKHBIX 3aBepIICHHBIX (OPM BCIOMOTATeNbHOTO TIviarojia, Hamp.: būtų buvęs girdėjęs, būtų buvęs girdėtas, būtų buvęs girdimas. las atux opm XapakTepHO spKoe 3HaAYeHHe Npomejiiero BpeMeHH. Hrak, caoXHble BpeMeHHble (DOpMBbI SIBJASIOTCS IIOCTOSIHHbIMH COYETAHHSAMH 3HaMeHATeJ/IbHOTO H CJIyxeGHoro cJ0Ba, HE pa3JIMUHMbIMH HH JIEKCHYeCKH, HH rpaMMaTHYeCKH. OcHOBOiI MX JIEKCHYECKOH HepasJHYHMOCTH SBJSETCH [1eCeMaHTH3alHsl BCIOMOTraTeJIbHOTO rJaroda, Tak Kak 0e3 JIeKCHYeCKOro 3HAueHHsi OH He MOXeT OT/leJbHO (PYHKUHOHHPOBATD. I'paMmaTHUeCKasi HEPA3JHUHMOCTL BHITEKaeT M3 TOro, YTO rpaMMaTHYecKoe 3HaueHHe CJIOXHBX (OPM He paBHO CyMMe rpaMMATHUeCKHX 3HaueHHH BCTIOMOraTeJbHOro ryaroja H mpHtuacTHS, a SBJSIETCH HOBbIM 11e0CTHBIM 3HaueHHeM. CJIOxHbIe BpeMeHHbie GOPMBI INpHHAJIJIeKat K CHCTeMe chnpsiraeMbix (OPM rjaroja, Tak Kak OXBATbIBAIOT HJH BCIO JIGKCHYECKYIO CHCTeMy rJaroJia, HJIH GoJibliHe TPYNMBl TJarDJIOB C PasHbIMH JICKCHYECKHMH 3HAUEHHSIMH, a HX 3HaueHHe COOTHOCHTCSI CO 3HaUeHHeM MPOCTHIX BpeMeHHbIX ¢opMm (Hanp.: siunčia — yra siuntes — yra siųstas, siunté — buvo siunčiamas u T. n.). CoOTHOUIEHHe 3HaueHHs CJIOXKHBIX BPEMEHHBIX (OPM CO 3HaueHHeM MPOCTHIX BpeMeHHbIX (OPM sABJSETCS TJIaBHOMH AX ueproit; nokaswBalolleid, uTO 3TO He cBOGojįHOe COUETaHHE CJIOB, a rpaMMarTHuecKas ¢opma cJ0Ba. Cnpsiraembie (OpMbl CTpajaTeJbHOrD 3ajora B JHTOBCKOM $5i3blKe TOJBKO CJIOXKHbIE. HocHTtenem cTpajaTe/ibHOTO 3HAYeHHs. SBJSETCS BXOJAsllee B MX COCTas CTpajaTe/bHOE npuuacrHe. CjoxHnbie crpagareJibHbie (OOpMbI XapakTepHbl JŲIS IJIarOJIOB MepexoiHbiX H IANS HeKOTOPBIX HemepexoAHbIX. DBOJIBIIMHCTBO HerIepeXOJĮHbIX TJIATOJIOB HMeIOT TOJIbKO dhopMbl ĮeKecTBHTeJIbHOTO 3aJ0ra. Bee Bpemenubie (OPMBI TJIaroJia, 3a HCK/IOYEHHEM CJOXKHBIX HAUMHATEJbHBIX, MOTYT ObiTb Kak JCHCTBHTEJNBHOTO, TaK H CTpajaTe]bHOro 3ajora, Hamp.: bara — yra baramas, baré — buvo baramas, yra bares —yra bartas, iSbaré — buvo išbartas, bartų — būtų baramas, būtų bares — būtų bartas nu T. A. Chioxnbie HaunHaTeJibHbie (OOpMBbI GbIBAIOT TOJIbKO JeHCTBHTEJbHOrO 3aJ0ra. B 3HaueHHH CJ0XKHBIX (OPM HACTOsIIEro BpeMeHH, O0COGeHHO B TpeTbeM JIHIe, 4acTo ynorpeOJisioTCA NPHYACTHS HACTOSILIEr0 HJM MpoLlefllero BpeMeHH (e3 BeriOMOraTe/IbHOTO raarona, Hanp.: IS kito krašto jūs atėję «u3 Apyroii cTpaHbI Bbl MPHUIA (JDCJL: TpPHmenue)». Takue npuuacTHS CUHTAIOTCH COOTBETCTBYIOUIMMH (fopMaMH HacTofllero BpeMeHH (HanpHMep, 3aBepLIeHHBIMH H T. IL), HO He CJIOXKHbIMH. CnoxHbie OopMbI raaroja, ynotpebasembie B JIKTOBCKHX namstHukax XVI— XVII BeKOB, CBOefiį CTPYKTYpOHl B OCHOBHOM He OTJIHYAIOTCSi OT COBpeMeHHbIx. TOJIbKO B MHCbMEHHOCTH TOTO BpeMeHH CJIOXHbIie HauHHaTeJIbHbIe (DDpMbI BCTPEUAIOTCS OUeHb PEAKO, a JO0BOJbHO YVIOTpeOHTeJIbHbIMH SABJASIOTCH (DOpMbi Cc fĮĮeliCTBHTEJIbHbIM IpHuUacTHeM HACTOsllero BpeMenH Ge3 adukca be-, Hanp.: būwo ėssąs, bus sėdis («[Toctuana» M. Jlaykurm). Ceiiųac OHH elle HHOM/Įa BCTpeuaIOTCSi B HeKOTOpbIX JHAa/JeKTaX COBpeMeHHOTroO ;i3biKA.