Lietuvių kalbos dalyvių konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖ SANDARA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALBOS DALYVIŲ KONSTRUKCIJOS SU JUNGIAMAISIAIS ŽODŽIAIS V. AMBRAZAS § 1. Sudėtinga dabartinės lietuvių kalbos dalyvių sintaksinė sistema formavosi bei rutuliojosi per daugelį amžių, ir tik pačias paskutiniąsias to proceso grandis tegalime įžvelgti, remdamiesi palyginti trumpu rašytinės tradicijos laikotarpiu. Tačiau dėl kalbos sintaksinės sandaros raidos netolygumo ir dabartinėje kalboje randame nemaža dalyvinių konstrukcijų, paveldėtų iš žilos senovės. Tokios konstrukcijos dabar dažniausiai užima izoliuotą padėtį, nepritaikydamos prie pagrindinių vartosenos tipų, o dažnai netgi yra virtusios tam tikrais sustabarėjusiais frazeologizmais. Šios ypatybės padeda išskirti sintaksinius archaizmus, o paskui, nustatčius jų tarpusavio ryšius, rekonstruoti senesnius dalyvių vartosenos tipus bei polinkius. Šiame straipsnyje norima aptarti vieną iš tokių reiškinių, užimančių gana ypatingą vietą lietuvių kalbos dalyvių sintaksinėje sistemoje, būtent — tam tikras dalyvių konstrukcijas su jungiamaisiais žodžiais. Šiuo pavadinimu čia žymime tokias konstrukcijas, kuriose prieš dalyvį eina dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai ir kiti jungiamieji žodžiai, kurie sieja dalyvį (vieną ar išplėstą priklausomais žodžiais) su asmenuojamąja veiksmažodžio forma (rečiau — su kitu dalyviu, pusdalyviu). Į konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais reikšmę dalyvių sistemos raidai nušviesti pirmasis atkreipė dėmesį A. Potebnia, kuris, nagrinėdamas atitinkamus slavų kalbų pasakymus, suminėjo nemaža lietuviškų pavyzdžių ir parodė jų ryšį su netiesioginės nuosakos formomis einančiais dalyviais1. Specialiai tokios lietuvių kalbos konstrukcijos dar nebuvo tyrinėtos. Kai kurie jų vartosenos atvejai, dabartinėje kalboje pasitaikantys retai arba tik tam tikruose leksiškai ribotuose posakiuose, daug plačiau yra paliudyti senuosiuose kalbos paminkluose. Todėl, aptariant šias konstrukcijas, greta dabartinės ¹ Žr. A. A. Потебня, Из записок по русской грамматике, I—II, М., 1958, 222—228. 43 literatūrinės kalbos bei tarmių faktų pateikiama duomenų iš XVI—XVII a. raštų2. § 2. Dalyvių konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais nėra vienodos. Vienose iš jų dalelytės, prieveiksmiai ar jungtukai, eidami prieš dalyvį (vieną ar su priklausomais žodžiais), tik patikslina ar modifikuoja jo aplinkybinę reikšmę, nekeisdami sintaksinių santykių su kitais žodžiais. Tokiais atvejais vartojami būtojo kartinio laiko veikiamieji ir esamojo bei būtojo kartinio laiko neveikiamieji dalyviai. Tarnybinių žodžių teikiami aplinkybinės reikšmės atspalviai esti įvairūs. Dalyvio ar dalyvinės žodžių grupės laiko reikšmė dažnai patikslinama, aiškiau apibrėžiama dalelytėmis dar, prieš, tik, vos, vos tik ir pan. Dar kregždės nepamatęs, užžas balon sumetė. PP 322. Prieš mušamas rėk, tai nemušt. JabIRR 479. Tik įvažiuoją į kaimą, jie sutiko geltoną bričkelę. Myk-PutR VI 117. Čia vėl, vos sugrįžęs nuo svetimųjų arklių, kumeliukas įsinarplioja į tinklą. CvR II 63. Ignotas santūriai pasako žodį kitą, o Dekšnys, vos tik paliestas, prakiūra. Gud-GuzKIT, 302. Nuolaidos reikšmė dažnai išryškinama prieš dalyvį einančiais jungiamaisiais žodžiais ir, kad ir, nors, nors ir ir pan. Giniotis ir neraginamas pirmutinis pašoko plėšti stogo. LzPR II 110. Buvo ir tokių, kurie ir nekviesti ketino užsukti pas Jokūbus lyg su kokiu reikalu. Myk-PutS 94. Tai ir pliūdo žmoneliai į piliakalnį, kad ir kuokas nameliuos už durų palikę. VaizgP III 115. Po valandelės Anatolis jau buvo ant kūgio viršaus, nors ir grąsomas šakėmis, stumiamas atgal. CvR III 35. Nors ir apdalinti pašaru, tačiau nė vienas (gyvulys) neėdė. CvR III 131. Lyginamosios dalelytės it, kaip, kaip ir, lyg, tartum, tarsi, eidamos prieš dalyvį ar dalyvinę žodžių grupę, suteikia lyginimo, netikrumo, abejojimo ir kitas modalines reikšmes. Piliečiai it užsispyrę laikėsi arčiau durų. VienR V 171. Vyrai dūrino laukan it musę kandę. Šv. Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs. Nč. Ko čia gūžinėji kaip ir ką pametęs? Skp. Tai netikėtai, iš kurgi tansta? — lyg pradžiugęs, lyg nusigandęs pradėjo nepažįstamasis, siekdamas bučiuoti rankos. VienR I 146. Trinktelėjęs durimis, išspruko Grigas iš pirkios, lyg šimto šunų genamas. KrėvRg 25. Kūnas taip pat bėginėjo kieme, lyg bičių sugeltas. CvR VIII 282. Mėnulio šešėlių visai jau nebematyti; išblanko dangus, it praskydo oras, ir, tarytum atsiskleidę, pradėjo žmogui palankiau šnibždėti medžiai. VienR I 175. Tėvas, tartum atsiminęs kažką linksmesnio, pradėjo kalbėti gyviau. VencIR II 39. Atitinkamos struktūros konstrukcijose vartojami ir pusdalyviai. Jie priešpastatomi dalyviams laiko bei rūšies kategorijų pagrindu. 2 Pavyzdžiai iš XVIII—XX a. raštų, tautosakos rinkinių bei tarmių pateikiami pagal dabartinės literatūrinės kalbos rašybos normas, tačiau originalų skyryba išlaikoma. XVI—XVII a. raštų pavyzdžiai į literatūrinę kalbą netransponuojami, tik vadinamosios „gotiškos“ raidės pakeičiamos dabar vartojamo tipo lotyniškomis. 44 Apie naujus dalykus, reiškinius, procesus, sąvokas dažnai sužinome dar neturėdami jų pavadinimų savo kalboje (trš). Kodėl motina Ėtmė, prieš šluodama stubą, ją pirma prilaisto šaltu vandeniu? SimonOBT 17. Taip visą dieną ir prasėdėjo, nieko nešnešėdamas, vien tik didelį dūmą iš pūkės pūsdamas. VaižgR II 173. Ponas daktaras, nors seilę rydamas, karštai atsikratė. LzPR II 78. Bijodami lyg piktašasio, nors ir šalindamiesi jo, akyse žmonės jį vadino ponu. CvR III 159. Moteriškė, kačeig mažą kūdikėlį turėdama, į darbą eit’ turėjo. BsMt II 198. Dalyvių bei pusdalyvių, einančių su minėtais tarnybiniais žodžiais, pozicija asmenuojamos veiksmažodžio formos atžvilgiu gali būti įvairi, tačiau žymiai dažnesni ir vyraujantys yra prepozicijos atvejai. Čia suminėtose konstrukcijose dalyvių vardininkai savo reikšme ir sintaksiniais santykiais su kitais žodžiais visiškai atitinka atributyvinius-predikatyvinius dalyvius, vartojamus be jungiamųjų žodžių ir sakinyje žyminčius antraeilį veiksmą3. Kaip ir pastarieji, jie derinami su sakinio veiksniu, o semantiškai siejami su tariniu. Su pusdalyviais jie santykiauja irgi lygiai taip pat, kaip atitinkami dalyviai be jungiamųjų žodžių. Dalelytės, prieveiksmiai bei jungtukai tik modifikuoja aplinkybinę dalyvio ar pusdalyvio reikšmę, iš esmės nekeisdami jo funkcijos (plg.: Ugnis gesinama pyksta. Nj — Ugnis dega ir nekurstoma. Sim). Visa tai rodo, kad čia mes turime įprastinius dalyvių atributyvinės-predikatyvinės vartosenos atvejus. Todėl toliau, kalbant apie kitokios reikšmės dalyvių konstrukcijas su jungiamaisiais žodžiais, nuo šių atvejų atsiribojama. § 3. Atskirą grupę sudaro tos konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais, kuriose dalyviai bei pusdalyviai savo reikšme atitinka asmenuojamąsias veiksmažodžių formas, neturėdami netiesioginei nuosakai būdingų modalinių atspalvių. Tokia reikšme dalyviai kartais vartojami su santykinio įvardžio kas linksniais, su kiek, kur, iki, ligi ir kitais jungiamaisiais žodžiais. Kartais net su tuo pačiu jungiamuoju žodžiu einančių dalyvinių konstrukcijų reikšmės yra skirtingos. Abiejų tipų skirtumas aiškiai išryškėja, palyginus dvejopas konstrukcijas su jungiamuoju žodžiu kaip. a) Ogi tu ko gi taip greit išleki, kaip salyklą padėgus? Slm. Guli, kaip darbymetės darbus užbaigęs. Rdn. b) Jonukas ves, gaus paspirtį, ir galėsime gyventi kaip gyvenę. ŽemR I 66. Dvaras kaip stovėjęs, taip ir pasiliko, tik centru vadinosi. CvR III 112. Pirmojo tipo (a) konstrukcijose jungiamasis žodis kaip rodo dalyvio žymimo veiksmo netikrumą ir gali būti pakeistas dalelytėmis lyg, tartum, tarytum ir pan. Antrojo tipo (b) konstrukcijose toks pakeitimas negalimas, nes šiuo atveju sugretinami ir lyginami du vienodai realūs veiksmai. Dalyvį čia galima laikyti asmenuojamosios veiksmažodžio formos (sudurtinio 3 Plačiau šiuo klausimu žr. V. Ambrazas, Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinė-predikatyvinė vartosena, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (LKK VII), Vilnius, 1965, p. 47—49. 45 arba viენტisiniо būtojo kartinio laiko) sintaksiniu sinonimu (plg.: kaip buvo gyvenę arba kaip gyveno; kaip buvo stovėjęs arba kaip stovėjo). Dabartinėje lietuvių kalboje tokios konstrukcijos gana retos, o jų sandara paprastai vienoda: po jungtuko kaip pasakomas neišplėstas būtojo kartinio laiko dalyvis tos pačios šaknies, kaip ir tariniu einanti asmenuojamoji veiksmažodžio forma. Bernas nepasijudino ir stovėjo, kaip stovėjęs. KrėvRg 42. Bet praguvėno Baltaragio tėvų tėvai, ežeras visą laiką skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo, kaip stovėjęs, ant pakriūtės. BorBM 3. Kas buvo kvailys, paskubėjo, pars davė, o kas neišsigando, gyveno kaip gyvenęs. AvyžKK 23. Žiogas pelėdos neklausė, čirškė kaip čirškęs. P 43. Na na, nusiramink, mano maželėle!.. parvažiuosiu, būsime kaip buvę. ŽemR I 293. Ryt mano kišenis vėl bus tuščias, kaip buvęs. KrėvLŽ 245. Nu, ką dabar darysi? Būk, kaip buvus, rytoj pamatysime. LTRn 300. Tos paties pilės buvo kaip buvusios. DaukB 196. Čia priklauso ir apstabarėjusios konstrukcijos, kuriose kaip su veiksmažodžio būti dalyviu eina sakinyje be asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Dabar jauniausia duktė bus mano, kūgiai kaip buvę. Jrk 133. Nu-stebės (kupriukas) apsigrabaliojo, o kupros — kaip nebuvę. CvR V 110. Duonos kaip nebuvę (greitai suvalgė). Vkš. Konstrukcijos, kuriose dalyvis yra kitos šaknies, negu asmenuojamoji veiksmažodžio forma, retesnės. Tačiau jos irgi vartojamos lietuvių kalboje jau nuo seniausių rašto paminklų, plg.: Išmintingieji iop ne sugrįžo kaip ketinę. DP 419 (ne vročilu wedde obietnice W). Pagrečiu su konstrukcijomis, į kurių sudėtį įeina būtojo kartinio laiko dalyviai, vartojamos atitinkamos konstrukcijos su pusdalyviais, kurie čia savo reikšme taip pat yra artimi veiksmažodžių asmenuojamosioms formoms, būtent — esamojo laiko veiksmažodžiams. Visi žino, kad aš taisau kaip įmanydamas jiems geriau trobesius. ŽemR II 35. Ponačiai pradėjo užti, šokti, linksminitis, kaip įmanydami, ir taip tęsėsi lig gaidžių. S I 171. Net vaikai, apleidę papečkį, skverbės, kaip bepajėgdami, pro suaugusius. SRagR III 72. Gyvieji kaip galėdami numon bėgo, bet nevisims te pasiklojo išbėgti nuo maro. ValžV I 173. Et, tekalba sau kaip kas norėdamas, alyvų medis dėl savo vaisiaus yra man malonesnis. DaukRR 316. Tokios pusdalyvių konstrukcijos dabartinėje lietuvių kalboje yra apstabarėjusios ir neproduktyvios. Pusdalyviai jose dažniausiai daromi iš modalinės reikšmės veiksmažodžių (galėti, įmanyti, pajėgti, norėti ir pan.). Tarmėse pasitaiko ir tokių konstrukcijų, kuriose pusdalyvis ir asmenuojamoji veiksmažodžio forma turi bendrą šaknį, pvz.: Dirbk tu kaip dirbdamas, o pasirodys, kad ponui netiksi. Trk. Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, o iš dalies ir kai kuriose dabartinėse tarmėse, su kaip panašia reikšme, kaip pusdalyviai, vartojamos esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formos. Tokia esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vartosena vietoj dabartinių pusdalyvių rodo šių 46 apstabarėjusiu, leksiškai ribotų konstrukcijų archaiškumą (plg. P. Skardžius, APh VI 102—103). Tenutėk anos, kaip norinczes, tiktai te nutek Giminespi Plemes sawa Tiewo. BrB IV Moz 36 (wie es jnen gefelt LB). Idant mes saw kaip gāli szitą kurį szweczeme užg anó priėmimo brāgintumbime. DP 617₁₁. Ir talai wissa weikia tieóg ir wieną Dwasia / išdalġdama kiekwienām kaip nórinti. DP 261₂₀ (rozdawiający każdemu iako chce W). Idant kayp galis teyp didi aźumestu atpildimu (co maż tak wiele zadał). SP I 146₂₄. Tuoi aus kayp primanus ieszko waystitoiu (iako może). SP I 247₁₃. Mes pramineme kayp primānu kitiemus táku. AK 11. Wladystaus... steigy kap imanus susybendrauty su Letuwos... gymynu. DD 142. Su šieru darykit kaip išmanantys. Grg. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai konstrukcijose su kaip asmenuojamosioms veiksmažodžių formoms artimą reikšmę turi daug rečiau ir taip pat tik tam tikruose apstabarėjusiuose posakiuose. Į numus gyventojo įėjęs gal kaip tinkamas lėbauti. DaukB 74. Darykit kaip tinkamys. Grg. Tas pats yra buvęs ir su Lietuvos tauta, kad svietas dar buvo kaip tariamas. DaukB 122. (Koks jo atkarumas — niekuomet nedarys, kaip palieptas. Skd. (Plg.: Po trijų dienų žmogus, kaip buvo lieptas, atvyko pas karalių. LKŽ VII 430.) To paties tipo, kaip čia aptartos konstrukcijos su kaip, yra ir daugumas dalyvinių konstrukcijų su santykinio įvardžio kas linksniais, su prieveiksmiais kur, kiek, kada, jungtukais iki, ligi ir panašiais jungiamaisiais žodžiais. Būtojo kartinio laiko dalyviai šiose konstrukcijose irgi santykiauja su pusdalyviais, greta kurių tarmėse bei senuosiuose raštuose pavartojami ir esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininkai. Dalyvio ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos žymimų veiksmų subjektas sutampa. Konstrukcijos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais § 4. Iš santykinio įvardžio kas linksnių šiose konstrukcijose jungiamuoju žodžiu dažniausiai eina galininkas. Sodžiuje kiekvienas pasakojo kaimynams, ką girdėjęs. Myk-PutS 47. O ji, atsilsejus, nusipasakojo ką padariusi. SRagR III 111. Paskui, pagrįžę namo, (broliai) nieku neprasitarė Eglei, ką padarę. LTt III 299. Kiek nebandė visi trys sūnūs ir senoji atgniužti senio Dirdos ranką, šis nepasidavė, nepaleido ką sugriebęs. BaltPV I 276. Gerą būtų mergiotė, tik džiauna ką tik nutvėrusi. Sml. Jis akižėras, netyli ką užmatęs. Rm. Atitinkamų konstrukcijų randame ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose, plg.: Tu umi ką nepadėjęs ir piaughi ką nepasėjęs. VEE 186. Nusidėjęsis tesakais ką padaręs. DP 122₉ (niech się grzesznik spowiada co uczynił W 211). Piktadeia pasisako ku padaris (wyzna co uczynil). SP I 249₂₄. 47 Dabartinėje lietuvių kalboje būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių konstrukcijos su santykinio įvardžio kas galininku yra gana produktyvios. Tikta nedaugelis tokių konstrukcijų, ypač tos, kuriose dalyvio ir asmenuojamos veiksmažodžio formos šaknis sutampa, vartojamos kaip tam tikri frazeologizmai (pvz.: Daryk ką nedaręs. ŠRagR III 68). Daugumas jų neturi ryškesnių frazeologinio stabarėjimo bruožų. Dalyvis jose neretai eina ir su priklausomais žodžiais. Vyrai sukdavo pančius, vydavo virves, vadelės, skaldydavo balanas ir pasakodavosi, ką matę ar girdėję. ūlyčioje. VienA 63. Tai kaipgi! Juk sakau, ką ausimis girdėjęs ir akimis regėjęs. LzPR II 83. Aš nutylėjau, nors dar nesupratau, ką aš tokio blogo padaręs. BaltPV I 344. Didesnis tokių konstrukcijų laisvumas ir produktyvumas aiškintinas analogija su atitinkamais šalutiniais sakiniais, kuriuose tariniu eina sudurtinės atliktinių laikų formos (plg.: pasakodavosi ką buvo matę ar girdėję). Didelė dalis konstrukcijų su ką ir būtojo kartinio laiko dalyviais dabartinėje kalboje suprantamos kaip tokie šalutiniai sakiniai su nuline jungtimi. Būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių konstrukcijų su santykinio įvardžio vardininku pasitaiko tik labai retais atvejais (plg.: Bus kas nebuvęs — netikiu tuo! Šts). Daug rečiau, negu su galininku, vartojamos ir konstrukcijos su kilmininku. Visi, nors dar maži, pajuto, ko netekę. VaižgRR I 389. Tai jau dabar, broleli, išgirsi ko negirdėjęs... gaila man tavęs. ŽemR III 103. Pavasarį... žmogus neskuba iš kalvės, ilgai gremžia po visas kišenes, ieško, ko nepadėjęs, kol pagaliau pritaria. BaltPV I 212. § 5. Konstrukcijos su kur (iš kur), kiek, kada, ligi ir kitais jungiamaisiais žodžiais dabartinėje lietuvių kalboje nėra produktyvios. Kerta (Misiulis), skuta, tašo... Naktimis šunkeliais veža kur susitartęs. KrėvRg 167. Ar mes pavėlavom, ar nežinojom, kur įsėdę į tramvajų. ŽemR IV 89. Eikit,— sako,— iš kur atėję! Grž. Gražink iš kur gavęs! CvR IX 54. Ne tiek jis gali, kiek pasigarsinęs. Srv. Tik dabar suprantame, kiek toli nuėję. CvR II 22. Gulėjo jis ten kiek gulėjęs ir užmigo. LKŽ V 743. Jau nebeatmenu, kada beragavęs žuvies. LTt III 377. Įėjęs į kamarą, (Kurmelis) nebeatminė, kuomet čia bebuvęs. ŽemR I 169. Nedžiaukis lig nesugavęs, dar gali pabėgti. Sim (LKŽ I 592). Lukošius... turėjo tris dukteris ir du sūnų, visi išmirė lig nep asenę. ŠRagR II 225—226. Kiti... daug svetimų įtarų pasavino lig netapusys dar krikščionimis. DaukB 93. Daugelyje tokio tipo konstrukcijų, kaip ir atitinkamuose pasakymuose su įvardžio kas linksniais, būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai dabar yra suprantami kaip sudurtinių atliktinių veiksmažodžio formų ekvivalentai, plg.: Nuvažiavo kur buvo ketinę. BsMt II 238. — Gužutis skraido kur neketinęs (rš). 48 J. Bretkūno biblijos vertime konstrukcijomis su iki dažniausiai verčiami originalo šalutiniai sakiniai su bib arba ehe. Ir Ponas... Nei truks, nei ilgiau kentės. Iki pikčių... strenas sukulęs, ir nug iu atsigaunas. Sir 35, 23 (bis er den unbarmherzigen die Lenden zuschmettere / und sich an solchen Leuten reche LB). Wieschke-liu eisim, ikki tava Rubeszu per a i j e. IV Moz 21 (bis wir durch deine Grenze komen LB). Nesa tassai Wirs nepakaios (nerims) ikki sche dieną atlikens (ischtaisens). Rut 3, 18 (er brings denn heute zum ende LB)4. Senuosiuose raštuose vartojamos ir būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių konstrukcijos su kur (iš kur), pirm nei, net, net pirm. Te parōd mumus išg kur iszeię. DP 460 (skąd poszli W) Anis... bus ischpustiti, pirm nei nubreden (ikki ne nubrendę). BrB Sir 41 (ehe es reiff wird LB). Esch mana Neprietelius Wjsiu ir anus ischpustisiu. Nei sugrinschiu, net ios uzmusches BrB II Sam 22, 38 (bis ich sie umbbracht habe LB). Idant tu mana Weidą ne ischwistumbei, net pirm manenspi atwedens. Michala Saulo Dukterį BrB II Sam 3,13 (das du mein angesicht nicht sehest / du bringest denn zuvor zu mir / Michal LB). Ne sudik, net pirm biłą girdeięs. BrB Sir 10 (ehe du die Sache zuvor erkennest LB). Konstrukcijos su net, net pirm, kaip ir atitinkami šalutiniai sakiniai, nusakantys pagrindinio veiksmo ribą, ilgainiui visiškai išnyko, ir dabartinėje lietuvių kalboje jų nebepasitaiko. Eidama jungiamuoju žodžiu, dalelytė net dabar paprastai turi išskiriamąją bei pabrėžiamąją reikšmę ir apribojimo santykiams nusakyti nevartojama. Konstrukcijos su pusdalyviais § 6. Iš santykinio įvardžio kas formų su pusdalyviais taip pat dažniausiai vartojamas galininkas, rečiau — kilmininkas ir įnagininkas. Jei patys nenusimanote, išpasakosiu trumpai, ką galėdamas ŽemR II 351. Sakyk, ką išmanydamas. VaižgRR I 279. Netur ką veikt, tat drožinėja ką sustverdamas. Gs. Ji drebtu jai į akis, ką tik sugriebdama. SimonVK I 199. Per kurią vietą tokia audra užeina, aidoja ką sutikdama. Jž. Prašyk ko norėdama. GM 18. Taip kaimynės šelpė senąją Balsienę kuo išgalėdamos. Myk-PutR VI 103. Bernelis gydė paukštį, gydė ir lesino jį kuo turėdamas ir galėdamas. TMPs 113. Panašiai, kaip su santykinio įvardžio kas linksniais, pusdalyviai eina ir su kitais jungiamaisiais žodžiais (kur, kiek, ligi ir pan.). Vaikščio(k) kur norėdamas, ieškok ko vien tinkamas. Kaip senis Maceikis pasakoja, buvęs turkų kare, kaip šaudę, dūrę gyvus žmones kur užpuldami. ŽemR III 74. Bet aš niekaip negaliu užtikti pinigų, nors iešhau kur nutrūkdamas ir seku Saliamutę kaip tik Plg.: Žmogus nes ans neilses, net pabaigs sądien tą dayktą. Ch. (Volte 100). 4. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 49 galėdamas. BaltPV I 205—206. Bobos išsigando, skuba kiek begalėdamos. ŽemR II 328. Mano draugas, pagines gyvulius, atbėga kiek įkabindamas. CvR II 52. Gandras išmetė kiaulę ir lekia kiek tik galėdamas. LTt III 228. Vilkas atsiminė trečiadienio neūžlaikas,— jis ėda mėsą, kada gaudamas. LTRn 284. Anas niekad neskuba dirbt — kad ir dabar, laukus arinėja kada atsimindamas. Ob. Savo turėdamas — kada norėdamas, kito gaudamas — kada sulaukdamas. Ppr. 130. Susikalbėkim, berneli mano, lig jauni bebūdami. Kltn. Vaišči ojau lig nebenorėdamas. JablRR I 324. Ėmėm gerti ligi pasigerdami. JablRR II 351. Tuos dėvėjo tik lig išeidamys iš bažnyčios. ValPJ 21. § 7. Daugumas tokių konstrukcijų turi aplinkybės reikšmės atspalvį, kurį lemia bendrieji pusdalyvio vartosenos polinkiai dabartinėje lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, sakinyje Kelias dienas dar skundėsi Kasiulienė sūnumi, kaimynu, ką tik sutikdama (KrevSP 210) vietoje santykinio įvardžio su dalelyte (ką tik) galime pavartoti daiktavardį (pvz., žmones, pažįstamus) ir gauti įprastinę antraeilį veiksmą žyminčią pusdalyvinę konstrukciją. Aplinkybės reikšmė itin ryški su įnagininko forma kuo einančiose konstrukcijose, aiškinančiose pagrindinio veiksmo pobūdį. Tačiau, nors ir turėdami aplinkybės reikšmės atspalvį, pusdalyviai konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais kartu funkcionuoja kaip asmenuojamųjų veiksmažodžio formų atitikmenys, plg.: (Varlė) pradėjo tempti savo kailį kiek vien galėdama. PP 13. — (Vilkas) atsikvėpė ir išsižiojo, kiek vien galėjo. PP 285. Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų reikšmė be aplinkybės atspalvio pusdalyviai su santykinio įvardžio kas formomis vartojami retai ir dabartinei literatūrinei kalbai nebūdingi, plg.: Neverk, tėvai, nežinai ką mislydamas. LB 258. Taip pat tik retkarčiais pavartojamos tarmiškos emfatinės konstrukcijos, kuriose pusdalyvis eina su tos pačios šaknies veiksmažodžiu. Daryk ką darudamas, žiūrėk, kaip galas išeis. Sln. Laužkit, mergos, ką lauždamos, viršūnėlės nelaužkit. NS 210. Eik sau tiesiai keliu kur eidamas, niekur nesikraipyk. NžR (LKŽ II 772). Važiuoja karalius iš kur važiuodamas. Pn. Būt kas būdama, vienok šiandien yra geis tina, idant žinovai Lietuvos kalbos surinktų visus palaikus dar tebesančius. DaukB 136. Su šio tipo konstrukcijomis sietini ir tokie frazeologizmai be asmenuojamos veiksmažodžio formos: Kas būdama, tuodu vyru daug apkirkštiję čėkų. DD 41. Gediminas vienok ryžos kas nebūdama į pilę laužties. MLLG III 309. Su jungtuku iki pusdalyviai dabartinėje lietuvių kalboje eina labai retai. Senųjų raštų, ypač J. Bretkūno biblijos vertimo, duomenys rodo, jog XVI amžiuje jos buvo produktyvesnės. 5 Senuosiuose verstiniuose raštuose tai rodo ir gretinimas su originalais, plg.: Eija katrul galėdami. BrB I Sam 23, 13. — Wandelten wo sie hin kunden. LB. 50 Schiteip eija thiedzwi drauge, ikki ateidamos ing Bethlehem. Rut 1, 19 (bis sie gen Bethlehem kamen LB). Szmones... werke, ikki nebegaledami daugiaus werkti. I Sam 30, 4 (wein(e)ten bis sie nicht mehr weinen kundten LB). Ghis eidams prarakawa, ikki ischkakdams ing Naioth Rama. I Sam 19,23 (weissaget / bis er kam gen Naioth in Rama LB). Schitais tu Syrus dursi, ikki annus (ios) ischpustidams. I Kar 22,11 (weirstu... stossen / bis du sie auffreumest LB). Nesa Ioab passilikka thinai scheschis Menesius ir wissas Israelas, ikki uszmus(ch)dams wissa Wirischki kas Edome buwa. I Kar 11,16 (bleib... bis er ausrottet alles was Mansbilde war in Edom LB). Bei Iudas palinksmina ios wissu keliu, ikki annus (ios) ischwesdams ing Iudea I Mak 5,53 (troestet sie... bis er sie ins land Iudea bracht LB). Konstrukcijos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais § 8. Esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formų su jungiamaisiais žodžiais dabar berandame tik vienur kitur tarmėse, o retkarčiais — ir grožinėje literatūroje. Dažniausiai jos nėra laisvos ir eina tik tam tikros leksinės sudėties pasakymuose. Senuosiuose raštuose konstrukcijos su kai kuriais jungiamaisiais žodžiais vartojamos daug plačiau. Iš santykinio įvardžio kas formų šiose konstrukcijose dažniausiai eina galininkas. Įkandin ėmė ji praktikoj rodyti, ką mokanti LzPR II 470. (Žemaičiai) parodė ką mokantys. ValŽV I 52. Aš tuoj skubėdavau parodyti, ką mokąs. VenclPU 100. Dirbk ką galįs. ValTK 22. Žvejys Šeškutis pats nežino ką kalbąs. CvR IX 122. Prisisprogęs nežinai, ką betauzijąs, verčiau gulkis. ŽemR II 443. Ona... dirbdama mažai suvokė ką dirbanti, užklausta nežinojo ką atsakanti. CvR III 40. Jūs... patys nenumanot ką darą. ValVK 3. Nebūk tokia avigalvė, žiūrėk ką daranti. Skr. Daryk ką darąs, an žemės nesodysim. Jrk 25. Ir daryk ką darąs vargšas žmogus! Nm. Tiek dalyvių, tiek ir asmenuojamųjų veiksmažodžio formų leksinė sudėtis čia yra ribota: išskyrus tuos atvejus, kai dalyvio ir veiksmažodžio asmenuojamosios formos šaknis sutampa, tariniu dažniausiai eina suvokimą ir rodymą žymintys veiksmažodžiai (verba percipiendi et demonstrandi), dalyvis daromas iš modalinės reikšmės, darybinių arba kalbos veiksmažodžių (verba faciendi et dicendi). Kai kurios iš tokių konstrukcijų, kaip daryk ką darąs, yra visai sustabarėjusios ir praradusios tiesioginę reikšmę. Tiktai dalis konstrukcijų su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais turi sinoniminių konstrukcijų su pusdalyviais, plg.: Dirbk ką galįs ir Dirbk ką galėdamas. Daugelyje jų dalyvio pakeisti pusdalyviu visai negalėtume. Skirtingai nuo pusdalyvių, esamojo laiko veikiamieji dalyviai čia visai neturi aplinkybės reikšmės ir eina kaip pilnateisiai esamojo laiko veiksmažodžių ekvivalentai, plg.: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. 4* 51 LI. — Oi, neėsk, kūmuti, neėsk, aš buvau girtas ir nežinojau, ką darau. LTRn 282. Atitinkamų konstrukcijų, randamų senuosiuose kalbos paminkluose, santykis su originalais rodo, jog XVI—XVII a. šnekamojoje kalboje jos buvo dar gana įprastos ir paplitusios. Tokie vertėjai, kaip J. Bretkūnas ir M. Daukša, kuris ypač vengė be reikalo nutolti nuo originalo, jomis kartais versdavo šalutinius sakinius su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis: Priegtam, Sara... Sunų pagimde sennisteie io, tam ghis padawę wis kan turrins. BrB I Moz 24, 36 (dem er hat alles gegeben was er hat LB). Daritumbime tù intimpós ką gàlį géro. DP 47224 (cokolwiek možem dobrego W). Nessą... ne žiniojo ką bìtas. DP 59450 (niewiedział co mowił W 199). Kursai tad’... nūg džeugsmo ir nūg stebuklų ne žiniojo ką kaltbąs. DP 59539 (niewiedział co mowił W 200). Daug rečiau esamojo laiko veikiamieji dalyviai vartojami su kitais įvardžio kas linksniais, pavyzdžiui, su vardininku (Mokslinųčioj toj, kas vien noris mokyties galėjo. ValŽV I 8), su kilmininku (Ji priėjo prie to jaunikaičio ir ėmė pasakoti, ko ieškanti. LTt III 290), su įnagininku (Vertelga dabar pyčių kramtė lūpas, kam jis, boba, paleido liežuvį, nežinodamas, su kuo šnekąs. VaižgR VII 35). Iš senųjų raštų plg.: Teipag wel’ ir tie ne žino ko prąsą/kuriė Vrédu... trókszta. DP48442 (czego proszą W). § 9. Eidami su santykinio įvardžio kas vardininku po veiksmažodžio būti (retkarčiais — ir po turėti, atsirasti) asmenuojamųjų formų, esamojo laiko veikiamieji dalyviai sudaro specifinę konstrukciją (J. Jablonskio vadintą veiksnio vardininku nebuvėliu, žr. JablRR I 555), kuri vartojama pagrečiui su atitinkamais veiksmažodiniais pasakymais (plg.: nėra kas dirbąs ir nėra kas dirba) ir gali būti transformuota į naudininko junginį su bendratimi (nėra kam dirbti). Tai žemaičių tarmėms ir žemaičių autorių raštams būdinga konstrukcija. Greta vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko, joje ta pačia reikšme vartojama ir dalyvio bevardės giminės forma. Ką tu veiksi, vienas likęs: nei putros nebus kas supliką, nei kas žodelio pasaką. LzPR II 11. Pora metų davinėjau tas kningeles — jau kits įprato skaityti — dabar nebus kas duodąs. SRagR III 124. (Ka- zokai) gyvulius veltui davinėjo, bet nebuvo kas imąs. DaukRR 404. Žemaičiai... veikiai būt galėjusys prie seno savo tikėjimo sugrįžti, jei nebūt buvęs kas toliaus mokąs ir dirbąs. ValŽV I 45. Konstrukcijos tipo nėra kas daro lietuvių kalboje vartojamos ir kita reikšme — kaip konstrukcijų tipo nėra kas (ką) daryti sintaksiniai sinonimai. Lygiai taip pat su vardininko (galininko) ir bendraties junginiu santykiauja atitinkama konstrukcija su esamojo laiko veikiamojo dalyvio bevardės giminės forma, plg.: Nėr kas jam darą (Dglš) ir Nebliko kas jam bedaryt (Grž); Nėr ką daryt (Rm). Tokios dalyvių konstrukcijos eina ne tik po veiksmažodžio būti, bet ir po kitų veiksmažodžių (verba cogitandi, percipiendi, sciendi ir pan.). 52 Nėr kas darą su tokiu karalium — reikia eit. BsRP 109. Žiužka drebėdamas galvojo, kas darą. LzPR II 187. Aleksiukas nežinojo, nė kas bedarą. VaižgP III 44. Kas nori gyventi, visados ras, kas darą. VaižgR VII 105. Čia veikiausiai priskirtina ir ši S. Vaišnoro raštu konstrukcija: Ir nėra ko abioje / jog Ponas Christus... ischkei butu primines. MT (PM) 2a. Pažymėtina, kad santykinio įvardžio kas ir dalyvių konstrukcijos, kurios gali būti transformuojamos į vardininko, galininko arba naudininko junginius su bendratimi, visai neturi atitikmenų su pusdalyviais. § 10. Esamojo laiko veikiamųjų dalyvių konstrukcijos su kur, kiek, kada, iki ir kitais jungiamaisiais žodžiais kartais pavartojamos žemaičių tarmėse bei žemaičių autorių raštuose. Žvejas... nuėjo per mišką, pats nesumanydamas, kur ir ko einąs. TMPs 27. Ir dink kur dingstas: nėr pinigų, ir gana. Skrd. Laučkis... pradėjo kiek galis mokyti ūkininkus. ValžV I 80. Kiekvienas svetims žmogus... galėjo sėsti už stalo, valgyti ir gerti kiek noris. ValžV I 252. Vaikas... turėjo duonos kiek noris. ValPŽK 4. Visi tie žmonės... galėję kokį norintys darbą įsimti dėl savo labo. DaukB 169. Kurie negalėję... skolos atiduoti... jiems turėję vergauti lig atduodantys ar lig atdirbantys. DaukB 169. Vairinką (moteris) dėvėjo žmona būdama iki sūnų pagimdanti. DD 29. (Daugiau pavyzdžių iš S. Daukanto raštų žr. APh VI 103.) Kartais tokios konstrukcijos esti tiek sustabarėjusios, kad pavartojamos, neatsižvelgiant į skaičių, pvz.: Kiek galis dirbti. Dr. Konstrukcijų su iki dabartinėje literatūrinėje kalboje neberandame. Visiškai ką kita matome XVI—XVII a. kalbos paminkluose. Esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko konstrukcijos su iki čia yra labai mėgstama ir dažnai vartojama priemonė pagrindinio veiksmo ribai nusakyti. Vakarų aukštaičių tarmės atstovas J. Bretkūnas ir vidurio aukštaitis M. Daukša šiomis konstrukcijomis dažnai vertė vokiečių bei lenkiškų originalų šalutinius sakinius su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis. Darik kaip taw patinka, passilik (buk) ikki ghi nutraukenti. BrB I Sam 1,23 (bleib bis du in entwenest LB)6. Tawe persekdines, ikki prasżudans tawe. BrB V Moz 28, 22 (bis er dich umbringe LB). O ant sawa Namų kure Salamonas trilika metų, ikki wis ischbudawoians. BrB I Kar 7, 1 (bawete... das ers gantz aus bawet LB). Ir ghis išuse sawa Strenas, ir nutekeia pirm Ahab, ikki ateians ing Iesreel. BrB I Kar 18, 46 (lieff... bis er kam gen Iesreel). Er schicze pastowesim, ikki numirschtą? BrB II Kar 7, 3 (bis wir sterben? LB). Tadda tu butumbei Syrus muschens ikki wissus ischpustijans. BrB II Kar 13, 19 (bis sie auffgerieben weren LB)7. Siratelei ęs (pawargę walgis) ikki priewalgą BrB Ps 22, 27 (das sie satt werden LB). Wienas... nukencz badą 6 Panašiai ir I Sam 1, 24. 7 Panašios konstrukcijos, tik su būsimojo laiko veiksmažodžiais, ir II Kar 13, 17; Ezr 9, 14; Jer 9, 16. 53 ikki nebegalins, nei ger wandeni, ikki apalpstas. BrB Iz 44, 12 (leidęt... bis er nümmer kan / trincket... bis er matt wird LB). Bei ius Riebų walgisit, ikki priwalga, ir kraughį gersit, ikki prigere. BrB Ez 39, 19 (solt... fressen / das ihr voll werdet / und... sauffen / das ihr truncken werdet LB). Tacziau musu Akis nusitikėia ant niekingos pagalbos, ikki apilstanczes. BrB JerR 4, 17 (bis sie gleich muede wurden LB). Pahutawoti ne lauk ik apsergas. BrB Sir 18 (bis du kranck werdest LB). Bei pirmą dieną (Alcimus) palukėia, ikki czesą regins, patogu sawa smarkibet. BrB II Mak 14,5 (verzog er / bis er seine zeit ersahe LB)3 Wissudai su ieis... schokineja ikki prigęrens / ir atgulans BrP II 1959. Teipatieg jei žmogą teip sawo brągina grąszi vieną praziewusi / teip maž ne wissūs namūs iszwarto / teip ilgai net' ik atrądanti ij... DP 2816 (wszytek dom wywraca / tak długo aż go naydzie W 469). Žmona... isžlūė namūs ir ieszko / nét ik' atrandanti. DP 27915 (y szuka z pilnością / ażby go znalazła W 466). Gaitėiimą už nūdemes atguldinėie: ik' mirštąs. DP 5491 (pokutę odkłada do śmierci W 936)9. Nulūdusi yra dusią manói net ik mirštanti. DP 14835 (smętna iest duszą moia / aż do śmierci). Kaip matyti iš pavyzdžių, J. Bretkūno raštuose konstrukcijos su iki vartojamos visiškai laisvai. Taisant biblios vertimo rankraštį, kartais jomis net keičiami kitokie pasakymai, pvz.: Dweju daiktu praschausi nug tawes, kuriu man negink pirm mana smerties (viršuje užrašyta: ik ne nu mirschtąs) BrB Pat 30,7 (ehe denn ich sterbe LB). Atvirkščių taisymų neteko pastebėti. M. Daukšos „Postilėje“ kai kurios iš tokių konstrukcijų (pavyzdžiui, dažnai pasitaikanti iki mirštas, -anti) jau turi frazeologinio stabarėjimo bruožų. Pagrečiu su jomis abiejų autorių plačiai vartojami sinonimiški šalutiniai sakiniai su iki. Vietomis konstrukcijos su iki ir šalutiniai sakiniai eina gretimais ir atitinka tos pačios struktūros originalo sakinius, plg.: Malda pawarguliu pereit debesis, nei liaudiesi ikki ischkank ati, nei pamet praschiti, iki aukschcziausesis paszwilkte-rei. BrB Sir 35,2110 (Das gebet der Elenden... lesset nicht ab / bis hinzu kome / und hoeret nicht auff / bis der Hoechest drein sehe. LB). Ilgainiui tokie šalutiniai sakiniai pamažu išstūmė iki konstrukcijas su dalyviais ir užėmė jų vietą. Drauge su dalyvinėmis, nyko ir iki konstrukcijos su absoliutiniu naudininku, pavieniais padalyviais (žr. LKK V 74—81, 115) ir pusdalyviais. Nors iki konstrukcijos su pusdalyviais J. Bretkūno raštuose dar vartojamos dažniau, negu XIX a. arba dabartinėje kalboje, tačiau jos 8 Vulgatoje tokiais atvejais dažniausiai randame šalutinius sakinius su jungtukais donec, usque, rečiau — konstrukcijas su veiksmažodiniais daiktavardžiais, sujungiamuosius sakinius ir kt. 9 Prielinksninė konstrukcija do śmierci taip pat verčiama ir kitose Postilės vietose: 16129, 17622, 2565, 26412, 26521, 47749, 53452, 55442. 10 Tokiais pat dalyviais su net iki verčiama konstrukcija aż do śmierci ir kitur: 4647, 10310, 13746, 14525, 15036, 15918, 17622, 18654, 35435, 36524, 44125, 47927, 49417, 5011, 50742, 53452. Visai panašiai ir BrP II 99. 54 retesnės, negu atitinkamos konstrukcijos su dalyviais. Matyt, pusdalyviai čia nespėjo išstumti esamojo laiko veikiamųjų dalyvių, prieš sunykstant pačiai konstrukcijai. § 11. Gerokai rečiau, negu su iki, senuosiuose raštuose pasitaiko esamojo laiko veikiamųjų dalyvių su kitais jungiamaisiais žodžiais: pirm, kur, kiek. Kas nes isch iusų naredams kurti (warpriczę) pirm sėdis ne su rakoij daikų reik iamų ant ischbudawajima. BrB Luk 14,28 (non prius sedens computat)11. Eimi kur galins. BrB Teis 17,9 (wandere / wo ich kan LB). Teyp dide linksmibe širdi... buvo apiemus / del kurios nesizinoio ir pats kur essus / ir ku regius (nie wiedźiał / gdzie był / y co widział). Sp II 324. Ir rūpikimes / kiek’ gali / idant wissą giwatą mūsų būtų giwatą io. DP 1482 (staraymy się ze wszytką pilnością W 255). Ānis tos wįresnibes noredami iszwerst Petrui / rūpinas kiek’ primāną. DP 46843 (stariją się wszelakim obyczáiem W 781). M. Daukšos „Postilėje“ randame ir to paties tipo dalyvinę konstrukciją su jungtuku idant, kurios atitikmenų kituose raštuose nepastebėta. Tāli yr tokie wīrai ... kurie / pigai dūtus mōkit / idant atētų ant wēczėrios vienibes krikszczioniszkós / idant iiemus mōteres jų ne pergadinączios. 27714 (aby przyszli ... by im żony ich nie przeszkadzały W 463). § 12. Būsimojo laiko veikiamiesiems dalyviams antraleilio veiksmo reikšmė nėra būdinga. Tačiau konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais kartais pavartojamos ir šių dalyvių vardininko formos. Meldė jis ... kad tik dievas laimę atsiųstų ir jie susilauktų prie ko galvą priglausią. BsMt II 244. Jo buvo įsakyta nieko nedaryti nei motinai, nei kūdikiui, ligi sugrįšias namo. TMPs 47. Trečią dieną liepė karalius pilną žaką primeluot, ik sakysiąs užrišit. Jrk 46. Nesžinaus kada mirsens. BrB I Moz 27,2 (ich weiss nicht wenn ich sterben sol LB). § 13. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai su santykinio įvardžio kas linksniais ir kitais jungiamaisiais žodžiais asmenuojamųjų veiksmažodžio formų reikšme vartojami retai ir paprastai tik tam tikruose sustabarėjusiuose, leksiškai ribotuose pasakymuose. Tauzyk sau ir zaunyk ką tinkams. ValŽV I 103. Benedikts... įsakė, kad žmonės... dirbtų ką tinkamys. ValŽV II 224. Aš padaužiau, bet suklupę nuo šalčio pirštai neatsileido ir neklausė, ką liepiami. BaltPV I 175. Aleksandra... valdė kunegais ir kilnojo tuos kur tinkamas. ValŽV I 209. Temstant paleistas svajojų kur tinkamas. DaukRR 311. Ryžausi eiti, kur galvos nesamas. DaukRR 330. Aš važiuosiu kur liepiamas. PIKT 277. Keptos, virtos, rūkytos jis turi kiek vien 11 Plg.: Liaukėsi nūg manęs, idant atsigavincziau, pirm nei nueimi. BrB Ps 39,14 (ehe denn ich hinfare LB). 55 tinkamas. Blv (LKŽ V 744). Mokytieji... bylos kiek tinkamys. ValŽV I 158. Darau ką lieptas. BaltPV I 265. Aš atsisėdau, kur palieptas. BaltPV I 211. § 14. Dalyvinės konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais, kurios vartojamos kaip atitinkamų šalutinių sakinių sintaksiniai sinonimai, dažniausiai eina po asmenuojamųjų veiksmažodžio formų. Savo postpozicine padėtimi jos ryškiai skiriasi nuo tų dalyvių bei pusdalyvių, su kuriais einanti dalelytė, prieveiksmis ar jungtukas tik modifikuoja aplinkybinę reikšmę (plg. § 2). Tačiau ir dalyvių bei pusdalyvių konstrukcijos su santykinio įvardžio kas linksniais, su kur, kiek, ligi ir pan. kartais pavartojamos prepoziciškai. a) Konstrukcijos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais: Ką ginęs ir ganyk, ką įsėdęs ir sėdėk. Br (Sch 81). Pagal jų nuomonės, žmogus ką paregėjęs tą tur padirbti. DaukB 71. Žveidų kareiviai ... vis ką atradę godžiai grobstė. ValŽV I 167. Kame nesusitikęs su žmogum tuojau savo mandagumą reiškė. DaukB 64. Nors skaudu, bet prievarta meilės neįgysi... O aš, kaip mylėjęs, tebemyliu karštai. ŽemR IV 255. Kur žengęs, kur ėjęs, Petras apmaudais nesiliovė. ŽemR I 204. Iki nepasikliojęs žmogumi, pritirk pirma jo pavojumą. DaukRR 330. Lig neatsigėręs, nesplauk į vandenį. P 207. Lig neperšokę griovių, nesakykite dar op. DaukRR 323. b) Konstrukcijos su pusdalyviais: Žmonės jie kaip žmonės. Eina kruta, kad ir paliegę; ką galėdami, dirbinėja. VaižgRR I 130. Iškėlė vestuves Pesiai. Ką turėdami ant stalo padėjo. CvR III 252. Tas sakau ką norėdamas tą gal gudriai gudresniai rašyti. DD 20. Žmonės... buvo geri ir kuo įmanydami pabėgėliams padėjo. CvR III 211. Žmogus vis dėlto nesiliovė gyvulio varginęs ir kur galėdamas senę kinkė. CvR II 70. Taigi kur užklupdamos kokią vietinę davatkų ar špitolininką, (moteriškes) apstodamos klausineja, dievagojasi, garbsto. ŽemR III 114. Todėl aš, nežinodamas jų kilmės, kiek žinodamas aprašysiu darbus. ValPŽK 39. Kareiviai kiek įkabindami leidžiasi bėgti į laukus. CvR II 98. Gimdytojai kaip įmanydami stengėsi kūdikį paikinti. CvR V 227. Juokdamasis Kastis, kaip bemanydamas, šiaip taip atsakinėjo. SRagR. Šios konstrukcijos tik labai sąlygiškai tegali būti laikomos šalutinių sakinių su atitinkamais jungiamaisiais žodžiais sintaksiniais sinonimais. Daugelis iš jų yra daug artimesnės tiems pasakymams su atributyviniais-predikatyviniais dalyviais, kurių jungiamieji žodžiai tik modifikuoja aplinkybinę reikšmę. Pavyzdžiui, sakinyje Taip šis, lig neatgulęs, nuėjęs apveizėti savo arklelį (LTt III 393) dalyvinė konstrukcija lig neatgulęs labiau sietina su dar neatgulęs (plg. § 2), negu su šalutiniu sakiniu ligi neatgulė ar ligi nebuvo atgulęs. Apskritai, santykinio įvardžio kas linksnių formų, prieveiksmių kur, kiek ir kitų panašių žodžių jungiamoji funkcija prepozicinėse konstrukcijose mažiau teišryškėja. Ypač tai pasakytina apie konstrukcijas su pusdalyviais. Tikrai retkarčiais prepozicinės pusdalyvių konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais savo reikšme atitinka 56 šalutinius sakinius, plg.: Dievas kaip norėdams teipo padara. BrP I 28315. Konstrukcijos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais prieš asmenuojamąsias veiksmažodžio formas eina retai. Nuo atitinkamų postpozicinių konstrukcijų savo reikšme jos beveik nesiskiria. Ką turis su kitais pasidalyk. WK 96. Ką darąs daryk. ValTK 225. Valsčius ... kiek galis. šelpė savo žmones. ValŽV I 208. Kiek galis tolinkies nuo didžio susirinkimo. ValTK 26. Mokslinyčioj tuoj, kas vien noris mokyties galėjo. ValŽV I 8. Prepozicinės kartais esti ir retos konstrukcijos su neveikiamaisiais dalyviais. Ir mažiausius vaikus padabojo, ir ką liepiamas padirbo. Žem (LKŽ VII 430). Taip tas šuo, kur pasiųstas, nešiojo pyragus, duoną, mėsą. ŽemR IV 204. Kai kurios prepozicinės dalyvių ir pusdalyvių konstrukcijos yra sustabarėjusios ir vartojamos kaip tam tikri frazeologizmai. Čia iš dvaro vyrai ir moteriškos, kas gyvas galis, laks laks laks paskui. ŽemR II 208. Kas gyus galis į talką. Krkl. Veln(i)as, kur buvęs kur nebuvęs, atnešė tą akmenį. BM 230. Kur buvę kur nebuvę, ir užjuto sodžiaus šunys. Škn. Tai ji vis, kur buvus nebuvus, jau ir prie mano lovos. CvR III 99 (plg.: Kur bus buvusi, volungėlė čia pat į ausį sušvilpė. ŽR₁ 209). § 15. Atskirą vietą tarp čia nagrinėjamo tipo konstrukcijų užima būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai, einantys su jungiamuoju žodžiu užuot (retkarčiais ir su negu) ir žymintys veiksmą, vietoj kurio vyksta tarinio veiksmas. Tokios konstrukcijos gali būti ir prepozicinės, ir postpozicinės, bet dažniau jos eina prieš asmenuojamą veiksmažodžio formą. Dalyvis jose neretai turi priklausomų (valdomų ar prielietų) žodžių. Jis valkiojas užuot dirbęs. K I 82. Bet dar geriau padarysit, jei, užuot plūdęsi ir tyčiojęsi, imsit darbą dirbti. JabIR I 222. Užuot padėjusi dainuoti, imi ir trukdai. SimonPA 7. Ponaičiukas, užuot nusiminęs, ironiškai šypsodamos tarė. LzPR II 474. Dedė išklausė, pasikasė pakaušį ir, užuot atsakęs Vincui, pats ėmė skustis. Mvk-PutS 393. Ir Marta, užuot ėjusi į krautuvę, grįžo namo. VencIGD 21. Užuot gėrėjiesi kvepiančiais žiedais, jie mieliau skina prinokusius vaisius. AvyžŽLŽ 107. Užuot rimtais darbais užsiėmęs, po kurio laiko jis sugalvojo naują teoriją. CvR II 213. Tu, mama, negu mane gyrus, parūpintai geriau skaniai mums pavakarieniauti. KrėvLŽ 176. Su jungiamuoju žodžiu užuot retkarčiais eina ir esamojo laiko veikiamieji dalyviai, plg.: Užuot aš tą niekus spintą namo besivežęs, aš ją vely į upę įmesiu. Sch 22612. 12 Žodis užuot kartais vartojamas ir kaip prielinksnis su kilmininko ar galininko linksniu, pvz.: Seniaus, užuot šiandieninių kaliošų, duodama buvo vyžas ant kojų. BV 15. Užuot mėsos, dėvė sausos duonos. Lžt 58. Užuot ubagę reikėjo vesti bagočią. Lžt 58. Plg. dar: Laumė užuot pas arklį... pas jį užsirepečkavo. BsLP II 1902. 57 § 16. Apibendrinant pateiktąją medžiagą, galima pasakyti, kad konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais kur, kiek, kada, iki, ligi ir pan. dalyviai pasižymi šiomis specifinėmis vartosenos ypatybėmis: a) Dalyvių vardininko formos šiose konstrukcijose santykiauja su pusdalyviais, kuriems artima reikšmė senuosiuose raštuose, o kartais ir tarmėse dar vartojami esamojo laiko veikiamieji dalyviai. b) Transformuojant dalyvinę konstrukciją į veiksmažodinę, dalyvis ar pusdalyvis gali būti pakeistas asmenuojamąja veiksmažodžio forma, visai nekeičiant kitų konstrukcijos dėmenų gramatinės formos, pozicijos ir tarpusavio ryšių. § 17. Pirmoji ypatybė (a) sieja čia nagrinėjamose konstrukcijose vartojamus dalyvius su atributyviniais-predikatyviniais dalyviais, kurie priešpastatomi pusdalyviams laiko ir rūšies reikšmių pagrindu, žr. LKMS (LKK VII) 56—64. Pavyzdžiui, konstrukcijos einu kur norėdamas ir einu kur panorėjęs santykiauja tarp savęs taip pat, kaip einu norėdamas ir einu panorėjęs. Šiuo atžvilgiu abi pirmosios konstrukcijos yra to paties tipo ir skiriasi tik jose pavartotų dalyvio ir pusdalyvio formų laiko bei veikslo reikšme (būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis žymi ankstesnį veiksmą, pusdalyvis — vienalaikį). Tačiau antrojoje konstrukcijoje (einu kur panorėjęs) dalyvis dabartinės kalbos požiūriu gali būti laikomas ir būtojo kartinio atliktinio laiko forma su nuline jungtimi (plg.: einu, kur esu panorėjęs). Tuo tarpu pusdalyvinė konstrukcija jokio ryšio su sudurtinių atliktinių laikų sistema neturi. Tad konstrukcija su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu ir su pusdalyviu, būdamos tos pačios struktūros, dabartinėje kalboje skirtingai santykiauja su kitais dalyvių vartosenos tipais. Būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių priešpastatymas laiko (dažniausiai ir veikslo) reikšmės pagrindu kartais iš dalies niveliuojamas dėl konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais stabarėjimo. Pavyzdžiui, taip dažnai esti tada, kai dalyvis (pusdalyvis) ir asmenuojamoji veiksmažodžio forma turi bendrą šaknį, plg. tokius pasakymus, kaip eik kur ėjęs (eidamas), daryk ką nedaręs (darydamas) ir pan. Be to, toli gražu ne visose konstrukcijose gali būti pavartota ir pusdalyvio, ir būtojo kartinio laiko veikiamojo dalyvio vardininko forma. Konstrukcijose su užuot vartojami beveik vien tik būtojo kartinio laiko dalyviai, o labai retai pasitaikantys esamojo laiko veikiamieji dalyviai savo reikšme nuo jų beveik nesiskiria. § 18. Antroji ypatybė (b) sieja po jungiamųjų žodžių einančius dalyvius su predikatyviniais dalyviais, sudarančiais sudurtinius laikus bei netiesioginę nuosaką (modus relativus). Ryšį su predikatyvine vartosena rodo ir esamojo bei būsimojo laiko dalyvių vardininko formų vartojimas (žr. § 13). Konstrukcijų su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais didesnis predikatyvumas senuosiuose raštuose, jų stabarėjimas ir nykimas dabartinėje kalboje leidžia spręsti, kad pusdalyvis čia įsigalėjo vėliau ir, veikiausiai, atributyvinę-predikatyvinę funkciją turinčių konstrukcijų pavyzdžiu. Prieš įsigalint pusdalyviams vietoj esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko, konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais turėjo būti dar labiau susijusios su predikatyvine dalyvių vartosena. 58 Iki šiol aptartose konstrukcijose dalyvio (pusdalyvio) ir tariniu einančios asmenuojamosios veiksmažodžio formos subjektas yra identiškas. Tačiau taip esti ne visada. Po santykinio įvardžio kas linksnių bei kitų jungiamųjų žodžių einančių dalyvio vardininko formų subjektas gali būti skirtingas, negu asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Tokių konstrukcijų ryšiai su predikatyvine dalyvių vartosena yra ypatingai glaudūs. Ir išgirdo senoji karaliaus motina garsą apie tuodu kūdikiu, o ant vardų suprato, kas per vieni tie būsią. Jrk 86. Ant kelio svetimo žmogaus sutiktas ir paklaustas (104), ko teip troštąs, sakė. Jrk 104—105. Kunigas paklausė, ką aš mokanti. SimonOBT 132. Už vienas kito (gentys) klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais. LTt III 299. Eina, kur budelis įsakęs (neklauso). Dr. Nekišk nagų kur degą. Grv. Visi dyvijos, iš kur ji (karalaitė) pažįstanti. Jrk 114. Ūkininkas to pono paklausė kurlink jis einąs. TDr III 55. Bemierinis ragina kožną pirm jo gert, kiek valiojąs. Jrk 32. Šiose konstrukcijose dalyviai visai negali būti priešpastatomi pusdalyviams. Pavartoti po kalbėjimą ar jutimą, suvokimą žyminčių veiksmažodžių (verba dicendi et percipiendi), jie gretintini su netiesioginės nuosakos formomis einančiais dalyviais, kuriais perteikiamas svetimos kalbos turinys arba pasakomi ne visai tiksliai žinomi, abejojami dalykai, plg.: Tada šiaip taip sužinojau, kad šiaurės pusėje buvę kažkokie raudoni stulpai, ir iš jų kulkos lėkę. SimonOBT 87. Apie beprotę pasakojo, kad ji užmyliuojanti vaikus. CvR III 200. Dabartinės kalbos požiūriu konstrukcijose su skirtingu subjektu einantys dalyviai savo aiškia predikatyvine funkcija skiriasi nuo aukščiau aptartų dalyvių, vartojamų konstrukcijose su identišku subjektu, kurie užima tarpinę padėtį tarp atributyvinės-predikatyvinės ir predikatyvinės vartosenos. Tačiau tas skirtumas veikiausiai nėra pirminis. Prieš pusdalyvio formų įsigalėjimą dalyvių reikšmė konstrukcijose su identišku ir skirtingu subjektu negalėjo būti iš esmės skirtinga. Abiem atvejais jie, eidami sakinyje su asmenuojamąja veiksmažodžio forma, buvo vartojami subordinuotam veiksmui reikšti. § 19. Kai kurios konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais bei identišku subjektu gali būti gretinamos ir su vad. „nominativus cum participio“ tipo konstrukcijomis, ypač tada, kai dalyvio vardininkas su santykinio įvardžio linksniu eina po verba dicendi et percipiendi (plg.: jis pasisakė matęs tėvą ir jis pasisakė, ką matęs). Tokiais atvejais santykinis įvardis ką gali būti laikomas dalyvio veiksmo objektu, panašiai kaip daiktavardis ar kuris kitas vardažodis, jungiamasis žodis kur lyginamas su nominativus cum participio konstrukcijose vartojamais prieveiksmiais ir pan.13 Štai dar keletas tokių pavyzdžių: 13 Tuo remdamasis, R. Ružička atitinkamas sen. slavų kalbos konstrukcijas su santykiniais įvardžiais (pvz.: samb bo věděaše čьto chote sъtvoriti „nes pats žinojo, ką noris padaryti“) laiko esant tam tikrais nominativus cum participio konstrukcijų be santykinių įvardžių variantais, plg. věděaše chotę sъtvoriti „žinojo noris padaryti“, tos pačios pradinės struktūros (gleicher Ausgangsstruktur), žr. R. Růžička, Das syntaktische System der altkirchenslavischen Partizipien und sein Verhältnis zum Griechischen, Berlin, 1963, p. 195—196. 59 Kastis irgi pasisakė, kas esąs. ŠRagR III 82. Nuėjo vaikinas pas saulę, pasisakė, ko atėjęs. LTt III 348. Čia, savuose režiuose, kiekvienas nori pasirodyti, ką galįs, ką mokąs. Myk-PutS 68. Neišsiduok, ką girdėjusi. ŽemR I 220. Matai, prisigėrę... nežino, ką darą. ŽemR III 123. (Kaip gausi ausinę, tai tuoj prisiminsi, kur girdėjęs. Klvr. Dargi nepasisakė, kur važiuojąs! ŽemR IV 116. Jaunikaitis pasisakė, iš kur esąs. LTt III 290. Vis dėlto tarp tokių konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais ir nominativus cum participio dabartinėje lietuvių kalboje yra esminis skirtumas. Konstrukcija su jungiamuoju žodžiu gali būti paversta veiksmažodine, vietoj dalyvio pavartojant to paties laiko veiksmažodį ir visiškai nekeičiant kitų konstrukcijos dėmenų (pvz.: pasisakė, ką matė). Atitinkamai transformuojant nominativus cum participio konstrukciją, reikėtų pavartoti jungtuką kad ar jog (plg.: pasisakė, kad matė). Iš to sugretinimo aiškiai matyti, kad konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais dalyvio ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos ryšys yra netiesioginis, tarpiškas. Tuo tarpu nominativus cum participio konstrukcijose dalyvis su asmenuojamąja veiksmažodžio forma sudaro glaudų sintaksinį — semantinį junginį, įeina į sakinio predikatyvinį centrą ir su pusdalyviais koreliacinių ryšių neturi. Pagaliau, tik nedidelė dalis konstrukcijų su santykiniais įvardžiais ir kitais jungiamaisiais žodžiais apskritai tegali būti gretinama su nominativus cum participio konstrukcijomis. § 20. Taigi konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais dėl savo specifinių ypatybių ištisai nepritampa prie kurio nors iš dabartinei kalbai būdingų dalyvių vartosenos tipų. Jų funkcija dabartinės lietuvių kalbos sakinyje daugeliu atvejų yra neapibrėžta, svyruojanti. Konstrukcijos su pusdalyviais, turinčios aplinkybinės reikšmės atspalvių, šliejasi prie kitų aplinkybes žyminčių pusdalyvių bei dalyvių ir paprastai interpretuojamos kaip antrinės sakinio dalys. Tuo tarpu daugumas konstrukcijų su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais ir esamojo bei būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais, nors ir susijusių su pusdalyvinėmis konstrukcijomis koreliaciniais ryšiais, šliejamos prie šalutinių sakinių, kurių tariniu eina sudurtinių atliktinių laikų formos¹⁴. Pažymėtina, kad tik tos konstrukcijos, kurios gali būti susietos su minėtais pusdalyvių ir dalyvių vartojimo tipais, dabartinėje kalboje yra gausesnės, įvairesnės savo leksine sudėtimi ir išplėtimo galimybėmis. Visos kitos, o ypač konstrukcijos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, yra neproduktyvios. Dalyvis jose paprastai eina vienas, be priklausomų žodžių, kaip ir daugelio kitų senoviškos vartosenos atvejų. Nepajėgdamos konkuruoti su šalutiniais sakiniais, šios konstrukcijos dabartinėje kalboje stabareja ir nyksta. Kad tas stabarejimas prasidėjo jau seniai, matyt iš neapibrėžiamuoju įvardžiu kas nors virtusios santyki- 14 Dėl konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais funkcinio neapibrėžtumo dabartinėje lietuvių kalboje labai įvairuoja ir jų skyryba. Neišplėstos pusdalyvinės konstrukcijos laikomos aplinkybėmis ir dažniausiai neskiriamos. Atitinkamos konstrukcijos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais jau dažniau skiriamos kableliais dėl analogijos su 60 nio įvardžio kas konstrukcijos su dalyvių noris, kurios leksikalizavimosi procesą dar galima įžvelgti senuosiuose raštuose, plg. Praszīk’ manē ko nôris idąnt tâve padariczio. DP 236₁₇ (pros odemnie co chcesz W). — Ta wilku walia ira aweis gauditi / ischkl aidinti / ir kaip norins sudraskyti. BrP II 604. Kitose konstrukcijose dalyviai ir pusdalyviai daromi iš gana ribotos leksinės reikšmės veiksmažodžių, kurių tarpe vyrauja veiksmažodžiai galėti, įmanyti (primanyti), turėti ir pan. (plg. tokias konstrukcijas, kaip ką, kuo, kaip, kiek kur + įmanęs, įmanydamas, įmanęs; galis, galėdamas, galėjęs15). Visa tai rodo, kad dalyvių konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais dabartinės lietuvių kalbos sintaksinėje sistemoje sudaro tam tikrą reliktinį, izoliuotą sluoksnį. Lietuvių kalbos konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais senumą liudija ir atitikmenys kitose giminingose kalbose. Savo sandara šios konstrukcijos atitinka senuosiuose slavų kalbų paminkluose randamus pasakymus su jungiamaisiais žodžiais kъto, čьto, česo, ideže, joduž(e), egože ir pan., nors ir skiriasi nuo pastarųjų didesniu dalyvių formų bei vartosenos įvairumu (plg.: o našichъ ne bysto, kto i věsto prinesa Lavr 168 „apie mūsųsiškius nebus kas ir žinią atnešęs“; ne věsta se česo prosošta Mar Marc 10,38 „nežinote ko prašą“; žьnjo ideže ne sěavъ Ass Mat 25,26 „piaunu kur nesėjęs“ ir pan.). A. Potebnia, nagrinėjęs tokias slavų kalbų konstrukcijas ir lyginęs jas su lietuviškomis, priėjo išvadą, kad jos rodančios didesnį dalyvių predikatyvumą senovinio tipo sakinyje16. Šią A. Potebnios išvadą iš esmės patvirtino vėlesni slavų kalbų dalyvių sistemos tyrinėtojai, tik dalyvių predikatyvumas dabar nebetapatinamas su artimumu veiksmažodžiams, o, priešingai, grindžiamas jų vardažodine prigimtimi17. Lietuvių kalbos dalyvinės konstrukcijos su santykinio įvardžio kas linksniais, su iki, kur, kiek, kada ir pan. jungiamaisiais žodžiais istoriškai irgi tegali būti paaiškinamos kaip predikatyvinės dalyvių funkcijos reliktai. Veikiausiai jos yra paveldėtos iš to laikotarpio, kai atributyvinė-predikatyvinė dalyvių vartosena dar nebuvo susiformavusi, ir dalyviai, eidami vieni ar su santykiniais įvardžiais bei prieveiksmiais, sakinyje turėjo vardažodinio tarinio funkciją. Vėliau, kai be jungiamųjų žodžių ėję dalyviai buvo subordinuoti asmenuojamajai veiksmažodžio formai, virto antrinėmis sakinio dalimis, konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais jie išlaikė savarankiškesnę reikšmę. Ją išlaikyti padėjo pačių jungiamaisiais žodžiais einančių įvardžių ar prieveiksmių sintaksinė-semantinė funkcija, analogija su šalutiniais sa- šalutiniais sakiniais. Ypač nenusistovėjusi retų konstrukcijų su esamojo laiko veikiamaisiais ir abiejų laikų neveikiamaisiais dalyviais skyryba. Tas įvairavimas atsispindi ir straipsnyje pateiktuose pavyzdžiuose, kuriuose išlaikyta originalų skyryba. 15 Pažymėtina, kad net ir greta šių apstabarėjusių pasakymų jau XVI—XVII a. raštuose vartojami atitinkamos reikšmės šalutiniai sakiniai su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis, plg.: Bet tha Dziewo szodi kiek primanam praplatinti turim. BrP I 28₁₁. Garbin wieszpāti... Dusia kaip primaną. SIG I 20. 16 А. А. Потебня, op. cit. p. 208—228, ypač p. 221. 17 Žr. F. Trávníček, Historická mluvnice česká, III, Praha, 1956, p. 123 tt.; R. Večerka, Ke genesi slovanských konstrukcí participia praes. act. I, „Sborník prací filosofické fakulty Brněnské university“, A (1959), p. 40; R. Růžička, op. cit., p. 200. 61 kiniais ir tą aplinkybę, kad tarp dalyvio ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos čia nebuvo betarpiško ryšio. Ilgainiui daugelis tokių konstrukcijų buvo išstumtos šalutinių sakinių, o dalis sustabarėjo ir prisišliejo prie kitų dalyvių vartosenos tipų. ПРИЧАСТНЫЕ КОНСТРУКЦИИ С СОЮЗНЫМИ СЛОВАМИ В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ В. АМБРАЗАС Резюме В статье дается описание конструкций, в которых причастие присоединяется к личной форме глагола, имеющей тождественный субъект действия, посредством разных падежей относительного местоимения kas «кто» и других союзных слов (kur «где», kada «когда», kaip «как», kiek «сколько, насколько», iki «пока» и т. п.). По своей функции причастия здесь занимают промежуточное положение между атрибутивно-предикативными и предикативными причастиями. С одной стороны, они противопоставляются полупричастиям, напр.: einu kur norėdamas (panorėjęs) «иду, где хочу». С другой стороны, они выступают как синтаксические синонимы личных форм глагола. Поэтому причастные конструкции с союзными словами обладают возможностью трансформации в соответствующие глагольные путем замены причастия личной формой глагола, причем остальные компоненты конструкции остаются без изменения (ср.: baik ką pradėjęs и baik, ką pradėjai «кончай, что начал»). Наряду с полупричастиями в этих конструкциях (особенно в древнелитовских памятниках) еще употребляются формы именительного падежа действительных причастий настоящего времени (напр.: dirbk ką galis (galėdamas) «работай, что можешь»). Структурно-семантический анализ причастных конструкций с союзными словами приводит к заключению об их архаическом характере. На это также указывает изолированное положение этих конструкций в синтаксической системе современного литовского языка, их постепенное отмирание и превращение в застывшие обороты, а также яркие соответствия в древнейших памятниках славянских языков (типа ne vėsta sę česo prosešta). Особенности этих конструкций объясняются древней функцией причастия как номинального предиката. После того, как причастия без союзных слов были подчинены личной форме глагола, стали второстепенными членами предложения, в конструкциях с союзными словами они сохранили свою предикативность. Этому способствовало отсутствие непосредственной связи с личной формой глагола, синтаксическо-семантическая функция союзных слов и аналогия с придаточными предложениями, которые с течением времени заменили большую часть этих конструкций. 62