Lietuvių kalbos dalyvių konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais

LIETUVIYU KALBOS GRAMATINE SANDARA FE TWUVO'S TSRMOKSLUARADEMITA LIETUVIŲ KALBOS DALYVIŲ KONSTRUKCIJOS SU JUNGIAMAISIAIS ŽODŽIAIS V. AMBRAZAS $ 1. Sudėtinga dabartinės lietuvių kalbos dalyvių sintaksinė sistema formavosi bei rutuliojosi per daugelį amžių, ir tik pačias paskutiniąsias to proceso grandis tegalime įžvelgti, remdamiesi palyginti trumpu rašytinės tradicijos laikotarpiu. Tačiau dėl kalbos sintaksinės sandaros raidos netolygumo ir dabartinėje kalboje randame nemaža dalyvinių konstrukcijų, paveldėtų iš žilos senovės. Tokios konstrukcijos dabar dažniausiai užima izoliuotą padėtį, nepritapdamos prie pagrindinių vartosenos tipų, o dažnai netgi yra virtusios tam tikrais sustabarėjusiais frazeologizmais. Šios ypatybės padeda išskirti sintaksinius archaizmus, o paskui, nustačius jų tarpusavio ryšius, rekonstruoti senesnius dalyvių vartosenos tipus bei polinkius. Šiame straipsnyje norima aptarti vieną iš tokių reiškinių, užimančių gana ypatingą vietą lietuvių kalbos dalyvių sintaksinėje sistemoje, būtent — tam tikras dalyvių konstrukcijas su jungiamaisiais žodžiais. Šiuo pavadinimu čia žymime tokias konstrukcijas, kuriose prieš dalyvį eina dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai ir kiti jungiamieji žodžiai, kurie sieja dalyvį (vieną ar išplėstą priklausomais žodžiais) su asmenuojamaja veiksmazodzio forma (rečiau — su kitu dalyviu, pusdalyviu). Į konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais reikšmę dalyvių sistemos raidai nušviesti pirmasis atkreipė dėmesį A. Potebnia, kuris, nagrinėdamas atitinkamus slavų kalbų pasakymus, suminėjo nemaža lietuviškų pavyzdžių ir parodė jų ryšį su netiesioginės nuosakos formomis einančiais dalyviais!. Specialiai tokios lietuvių kalbos konstrukcijos dar nebuvo tyrinėtos. Kai kurie jų vartosenos atvejai, dabartinėje kalboje pasitaikantys retai arba tik tam tikruose leksiškai ribotuose posakiuose, daug plačiau yra paliudyti senuosiuose kalbos paminkluose. Todėl, aptariant šias konstrukcijas, greta dabartinės | Žr. A. A. MoreGus, Hs samucok no pycckoit rpammaruke, I—II, M. 1958, 222228. 43 literatūrinės kalbos bei tarmių fakty pateikiama duomenų iš XVI—XVII a. raštų?. § 2. Dalyvių konstrukcijos su jungiamaisiais Žodžiais nėra vienodos. Vienose iš jų dalelytės, prieveiksmiai ar jungtukai, eidami prieš dalyvį (vieną ar su priklausomais žodžiais), tik patikslina ar modifikuoja jo aplinkybinę reikšmę, nekeisdami sintaksinių santykių su kitais žodžiais. Tokiais atvejais vartojami būtojo kartinio laiko veikiamieji ir esamojo bei būtojo kartinio laiko neveikiamieji dalyviai. Tarnybinių žodžių teikiami aplinkybinės reikšmės atspalviai esti įvairūs. Dalyvio ar dalyvinės žodžių grupės laiko reikšmė dažnai patikslinama, aiškiau apibrėžiamą dalelytėmis dar, prieš, tik, vos, vos tik ir pan. Dar krėgždės ne pamatęs, vyZas balon sumetė. PP 322. Prieš mušamas rėk, tai nemuš. JabIRR 479. Tik įvažiavę į kaimą, jie sutiko geltoną bričkelę. Myk-PutR VI 117. Čia vėl, vos sugrįžęs nuo svetimųjų arklių, kumeliukas įsinarplioja į tinklą. CvR II 63. Ignotas santūriai pasako žodį kitą, o Deksnys, vos tik paliestas, prakiūra. Gud-GuzKIT , 302. | Nuolaidos reikšmė dažnai iSrySkinama prieš dalyvį einančiais jungiamaisiais Žodžiais ir, kad ir, nors, nors ir ir pan. Giniotis ir neraginamas pirmutinis pašoko plėšti stogo. LzPR II 110. Buvo ir tokių, kurie ir nekviesti ketino užsukti pas Jokūbus lyg su kokiu reikalu. Myk-PutS 94. Tai ir plūdo žmoneliai į piliakalnį, kad ir kuokas nameliuos už durų palikę. VaižgP III 115. Po valandėlės Anatolis jau buvo ant kūgio viršaus, nors ir grasomas šakėmis, stumiamas atgal. CvR III 35: Nors ir apdalinti pašaru, tačiau nė vienas (gyvulys) neėdė. CvR III 131. Lyginamosios dalelytės it, kaip, kaip ir, lyg, tartum, tarsi, eidamos prieš dalyvį ar dalyvinę žodžių grupę, suteikia lyginimo, netikrumo, abejojimo ir kitas modalines reikšmes. Piliečiai it užsispyrę laikėsi arčiau durų. VienR V 171. Vyrai dūrino laukan it muse kandg. Sv. Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs. Nč. Ko čia gūžinėji kaip ir ką pametęs? Skp. Tai netikėtai, iš kurgi tamsta? — lyg pradžiugęs, lyg nusigandęs pradėjo nepažistamasis, siekdamas bučiuoti rankos. VienR I 146. Trinktelėjęs durimis, išspruko Grigas iš pirkios, lyg šimto šunų genamas. KrėvRg 25. Kuinas taip pat bėginėjo kieme, lyg bičių sugeltas. CvR VIII 282. Mėnulio šešėlių visai jau nebematyti; išblanko dangus, it praskydo oras, ir, tarytum atsiskleidę, pradėjo žmogui palankiau šnibždėti medžiai. VienR I 175. Tėvas, tartum atsimines kažką linksmesnio, pradėjo kalbėti gyviau. VenclR II 39. Atitinkamos struktūros konstrukcijose vartojami ir pūsdalyviai. Jie priešpastatomi dalyviams laiko bei rūšies kategorijų pagrindu. ? Pavyzdžiai iš XVIII—XX a. raštų, tautosakos rinkinių bei tarmių pateikiami pagal dabartinės literatūrinės kalbos rašybos normas, tačiau originalų skyryba išlaikoma. XVI— XVII a. raštų pavyzdžiai į literatūrinę kalbą netransponuojami, tik vadinamosios „gotiškos“ raidės pakeičiamos dabar vartojamo tipo lotyniškomis. 44 Apie naujus dalykus, reiškinius, procesus, sąvokas dažnai sužinome dar neturėdami jų pavadinimų savo kalboje (trš). Kodėl motina Ėtmė, prieš šluodama stubą, ją pirma prilaisto šaltu vandeniu? SimonOBT 17. Taip visą dieną ir prasėdėjo, nieko nešnekėdamas, vien tik didelį dūmą iš pypkės pūsdamas. VaižgR II 173. Ponas daktaras, nors seile rydamas, karštai atsikratė. LzPR 11 78. Bijodami lyg piktšašio, nors ir Salindamiesi jo, akyse žmonės jį vadino ponu. CvR III 159. Moteriškė, kačeig' mažą kūdikėlį turėdama, | darbą eit turėjo. BsMt II 198. Dalyvių bei pusdalyvių, einančių su minėtais tarnybiniais žodžiais, pozicija asmenuojamos veiksmažodžio formos atžvilgiu gali būti įvairi, tačiau Žymiai dažnesni ir vyraujantys yra prepozicijos atvejai. Čia suminėtose konstrukcijose dalyvių vardininkai savo reikšme ir sintaksiniais santykiais su kitais žodžiais visiškai atitinka atributyviniuspredikatyvinius dalyvius, vartojamus be jungiamųjų žodžių ir sakinyje žyminčius antraeilį veiksmą*. Kaip ir pastarieji, jie derinami su sakinio veiksniu, o semantiškai siejami su tariniu. Su pusdalyviais jie santykiauja irgi lygiai taip pat, kaip atitinkami dalyviai be jungiamųjų žodžių. Dalelytės, prieveiksmiai bei jungtukai tik modifikuoja aplinkybinę dalyvio ar pusdalyvio reikšmę, iš esmės nekeisdami jo funkcijos (plg.: Ugnis gesinama pyksta. Nj — Ugnis dega ir nekurstoma. Sim). Visa tai rodo, kad čia mes turime įprastinius dalyvių atributyvinės-predikatyvinės vartosenos atvejus. Todėl toliau, kalbant apie kitokios reikšmės dalyvių konstrukcijas su jungiamaisiais žodžiais, nuo šių atvejų atsiribojama. $ 3. Atskirą grupę sudaro tos konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais, kuriose dalyviai bei pusdalyviai savo reikšme atitinka asmenuojamąsias veiksmažodžių formas, neturėdami netiesioginei nuosakai būdingų modalinių atspalvių. Tokia reikšme dalyviai kartais vartojami su santykinio įvardžio kas linksniais, su kiek, kur, iki, ligi ir kitais jungiamaisiais žodžiais. Kartais net su tuo pačiu jungiamuoju žodžiu einančių dalyvinių konstrukcijų reikšmės yra skirtingos. Abiejų tipų skirtumas aiškiai išryškėja, palyginus dvejopas konstrukcijas su jungiamuoju žodžiu kaip. a) Ogi tu ko gi taip greit išleki, kaip salyklą padiegus? Slm. Guli, kaip darbymetės darbus užbaigęs. Rdn. b) Jonukas ves, gaus paspirtį, ir galėsime gyventi kaip gyvenę. ŽemR I 66. Dvaras kaip stovėjęs, taip ir pasiliko, tik centru vadinosi. CvR III 112. Pirmojo tipo (a) konstrukcijose jungiamasis žodis kaip rodo dalyvio žymimo veiksmo netikrumą ir gali būti pakeistas dalelytėmis lyg, tartum, tarytum ir pan. Antrojo tipo (b) konstrukcijose toks pakeitimas negalimas, nes šiuo atveju sugretinami ir lyginami du vienodai realūs veiksmai. Daįlyvį čia galima laikyti asmenuojamosios veiksmažodžio formos (sudurtinio * Plačiau šiuo klausimu žr. V. Ambrazas, Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinėpredikatyvinė vartosena, kn.: Lietuvių kalbos morfologiné sandara ir jos raida (LKK VII), Vilnius, 1965, p. 47—49. 45 arba vientisinio būtojo kartinio laiko) sintaksiniu sinonimu (plg.: kaip buvo gyvenę arba kaip gyveno; kaip buvo stovėjęs arba kaip stovėjo). Dabartinėje lietuvių kalboje tokios konstrukcijos gana retos, o jų sandara paprastai vienoda: po jungtuko kaip pasakomas neišplėstas būtojo kartinio laiko dalyvis tos pačios šaknies, kaip ir tariniu einanti asmenuojamoji veiksmažodžio forma. Bernas nepasijudino ir stovėjo, kaip stovėjęs. KrėvRg 42. Bet pragyveno Baltaragio tėvų tėvai, ežeras visą laiką skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo, kaip stovėjęs, ant pakriūtės. BorBM 3. Kas buvo kvailys, paskubėjo, parsidavė, o kas neišsigando, gyvena kaip gyvenęs. AvyžKK 23. Žiogas pelėdos neklausė, čirškė kaip čirškęs. P 43. Na na, nusiramink, mano maželėle!.. parvažiuosiu, būsime kaip buvę. ŽemR I 293. Ryt mano kišenius vėl bus tuščias, kaip buvęs. KrévLZ 245. Nu, ką dabar darysi! Būk, kaip buvus, rytoj pamatysime. LTRn 300. Tos patės pilės buvo kaip buvusės. DaukB 196. Čia priklauso ir apstabarėjusios konstrukcijos, kuriose kaip su veiksmažodžio būti dalyviu eina sakinyje be asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Dabar jauniausia duktė bus mano, kūgiai kaip buve. Jrk 133. Nustebęs (kupriukas) apsigrabaliojo, o kupros — kaip nebuvę. CyR V 110. Duonos kaip nebuvę (greitai suvalgė). Vkš. Konstrukcijos, kuriose dalyvis yra kitos šaknies, negu asmenuojamoji veiksmažodžio forma, retesnės. Tačiau jos irgi vartojamos lietuvių kalboje jau nuo seniausių rašto paminklų, plg.: /szmintįgieii iop ne sugrįžo kaip ketinę. DP 419 (ne wrocili wedle obietnice W). Pagrečiui su konstrukcijomis, į kurių sudėtį įeina būtojo kartinio laiko dalyviai, vartojamos atitinkamos konstrukcijos su pusdalyviais, kurie čia savo reikšme taip pat yra artimi veiksmažodžių asmenuojamosioms formoms, būtent — esamojo laiko veiksmažodžiams. Visi žino, kad aš taisau kaip įmanydamas jiems geriau trobesius. ZemR II 35. Ponaičiai pradėjo ūžti, šokti, linksmintis, kaip į manydami, ir taip tęsėsi lig gaidžių. S 1 171. Net vaikai, apleidę papečkį, skverbės, kaip bepajégdami, pro suaugusius. SRagR III 72. Gyvieji kaip galėdamys numon bėgo, bet nevisims te pasiklojo išbėgti nuo maro. ValZV I 173. Et, tekalba sau kaip kas norėdamas, alyvų medis dėl savo vaisiaus yra man malonesnis. DaukRR 316. Tokios pusdalyvių konstrukcijos dabartinėje lietuvių kalboje yra apstabarėjusios ir neproduktyvios. Pusdalyviai jose dažniausiai daromi iš modalinės reikšmės veiksmažodžių (galėti, įmanyti, pajėgti, norėti ir pan.). Tarmėse pasitaiko ir tokių konstrukcijų, kuriose pusdalyvis ir asmenuojamoji veiksmažodžio forma turi bendrą šaknį, pvz.: Dirbk tu kaip dirbdamas, o pasirodys, kad ponui neįtiksi. Trk. Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, o iš dalies ir kai kuriose dabartinėse tarmėse, su kaip panašia reikšme, kaip pusdalyviai, vartojamos esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formos. Tokia esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vartosena vietoj dabartinių pusdalyvių rodo šių 46 apstabarėjusių, leksiškai ribotų konstrukcijų archaiškumą (plg. P. Skardžius, APh VI 102—103). Tenutek anos, kaip norinczes, tiktai te nutek Giminespi Plemes sawa Tiewo. BrB IV Moz 36 (wie es jnen gefelt LB). Idant' mes saw kaip galį szitą kurį szweczeme ižg ano priėmimo brągsintumbime. DP 617,,. Ir tatai wissa wéikia tiéég ir wiena Dwasid | iždalįdama kiekwienam kai p norinti. DP 26ly (rozdawdigcy každemu iako chce W). Idant kayp galis teyp didi ažumestu atpildimu (co maž tak wielk'e zadat). SP I 14624. Tuoiaus kayp primanus ieszko waystitoiu (jako moze). SP I 247,3. Mes pramineme kayp primdnu Ritiemus taku. AK 11. Wladystaus... steigy kap imanus susybendrauty su Letuwos... gymyny. DD 142. Su šienu darykit kaip išmanantys. Grg. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamieji dalyviai konstrukcijose su kaip asmenuojamosioms veiksmažodžių formoms artimą reikšmę turi daug rečiau ir taip pat tik tam tikruose apstabarėjusiuose posakiuose. Į numus gyventojo įėjęs gal kaip tinkamas lébauti. DaukB 74. Darykit kaip tinkamys. Grg. Tas pats yra buvęs ir su Lietuvos tauta, kad svietas dar buvo kaip tariamas. DaukB 122. Koks jo atkarumas — niekuomet nedarys, kaip palieptas. Skd. (Plg.: Po trijų dienų žmogus, kaip buvo lieptas, atvyko pas karalių. LKZ VII 430.) To paties tipo, kaip čia aptartos konstrukcijos su kaip, yra ir daugumas dalyvinių konstrukcijų su santykinio įvardžio kas linksniais, su prieveiksmiais kur, kiek, kada, jungtukais iki, ligi ir panašiais jungiamaisiais žodžiais. Būtojo kartinio laiko dalyviai šiose konstrukcijose irgi santykiauja su pusdalyviais, greta kurių tarmėse bei senuosiuose raštuose pavartojami ir esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininkai. Dalyvio ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos žymimų veiksmų subjektas sutampa. Konstrukcijos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais $ 4. Iš santykinio įvardžio kas linksnių šiose konstrukcijose jungiamuoju žodžiu dažniausiai eina galininkas. | Sodžiuje kiekvienas pasakojo kaimynams, ką girdėjęs. Myk-PutS 47. O ji, atsilsėjus, nusipasakojo ką padariusi. SRagR III 111. Paskui, pagrįžę namo, (broliai) nieku neprasitarė Eglei, ką padarę. LTt III 299. Kiek nebandė visi trys sūnūs ir senoji atgniaužti senio Dirdos ranką, šis nepasidavė, nepaleido ką sugriebęs. BaltPV I 276. Gera būtų mergiotė, tik džiauna ką tik nutvėrusi. Sml. Jis akižėras, netyli ką užmatęs. Rm. Atitinkamų konstrukcijų randame ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose, plg.: Tu ymi ką nepadeies ir piaughi ką nepasejes. VEE 186. Nusidéigsis tesakaiš ką padaręs. DP 122, (niech sig grzesznik spowidda co vezynit W 211). Piktadeia pasisako ku padaris (wyzna co vezynit). SP I 24994. 47 Dabartinėje lietuvių kalboje būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių konstrukcijos su santykinio įvardžio kas galininku yra gana produktyvios. Tiktai nedaugelis tokių konstrukcijų, ypač tos, kuriose dalyvio ir asmenuojamos veiksmažodžio formos šaknis sutampa, vartojamos kaip tam tikri frazeologizmai (pvz.: Daryk ką nedaręs. SRagR III 68). Daugumas jų neturi ryškesnių irazeologinio stabarėjimo bruožų. Dalyvis jose neretai eina ir su priklausomais žodžiais. Vyrai sukdavo pančius, vydavo virves, vadeles, skaldydavo balanas ir pasakodavosi, kq matę ar girdėję ūlyčioje. VienA 63. Tai kaipgi! Juk sakau, ką ausimis girdėjęs ir akimis regėjęs. LzPR II 83. Aš nutylėjau, nors dar nesupratau, ką aš tokio blogo padaręs. BaltPV 1 344. Didesnis tokių konstrukcijy laisvumas ir produktyvumas aiskintinas analogija su atitinkamais šalutiniais sakiniais, kuriuose tariniu eina sudurtinės atliktinių laikų formos (plg.: pasakodavosi ką buvo matę ar girdėję). Didelė dalis konstrukcijų su kg ir būtojo kartinio laiko dalyviais dabartinėje kalboje suprantamos kaip tokie šalutiniai sakiniai su nuline jungtimi. Būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių konstrukcijų su santykinio įvardžio vardininku pasitaiko tik labai retais atvejais (plg.: Bus kas nebuves — netikiu tuo! Sts). Daug rečiau, negu su galininku, vartojamos ir konstrukcijos su kilmininku. Visi, nors dar maži, pajuto, ko netekę. VaižgRR I 389. Tai jau dabar, broleli, išgirsi ko negirdėjęs... gaila man tavęs. ŽemR III 103. Pavasarį... žmogus neskuba iš kalvės, ilgai gremdžia po visas RiSenes, ieško, ko nepadėjęs, kol pagaliau prataria. BaltPV I 212. § 5. Konstrukcijos su kur (iš kur), kiek, kada, ligi ir kitais jungiamaisiais žodžiais dabartinėje lietuvių kalboje nėra produktyvios. Kerta (Misiulis), skuta, tašo... Naktimis šunkeliais veža kur susitaręs. KrėvRg 167. Ar mes pavėlavom, ar nežinojom, kur įsėdę į tramvajų. ZemR IV 89. Eikit, — sako,—iš kur atėję! Gri. Grąžink iš kur gavęs! CvR IX 54. Ne tiek jis gali, kiek pasigarsinęs. Srv. Tik dabar suprantame, kiek toli nuėję. CvR II 22. Gulėjo jis ten kiek gulėjęs ir užmigo. LKŽ V 743. Jau nebeatmenu, kada beragavęs žuvies. LTt 111 377. Įėjęs į kamarą, (Kurmelis) nebeatminė, kuomet cia bebuvęs. ZemR I 169. Nedžiaukis lig nesugavęs, dar gali pabėgti. Sim (LKZ I 592). Lukošius... turėjo tris dukteris ir du sūnu, visi išmirė lig nepasene. SRagR II 225—226. Kiti... daug svetimų įtarų pasavino lig netapusys dar krikščionimis. DaukB 93. Daugelyje tokio tipo konstrukcijų, kaip ir atitinkamuose pasakymuose su įvardžio kas linksniais, būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai dabar yra suprantami kaip sudurtinių atliktinių veiksmažodžio formų ekvivalentai, plg.: Nuvažiavo kur buvo ketinę. BsMt II 238. — Gužutis skraido kur neketinęs (rš). 48 J. Bretkūno biblijos vertime konstrukcijomis su iki dažniausiai verčiami originalo šalutiniai sakiniai su biB arba ėhe. į Ir Ponas... Nei truks, nei ilgiau kentes. Iki piktųių... strenas suku lles, ir nug ių atsigaungs. Sir 35, 23 (bis er den vnbarmhertzigen die Lenden zuschmettere | vnd sich an solchen Leuten reche LB). Wieschkeliu eisim, ikki tawa Rubeszu pereije. IV Moz 21 (bis wir durch deine Grenize komen LB). Nesa tassai Wirs nepakaios (nerims) ikki sche diena atlikkens (ischtaisens). Rut 3, 18 (er brings denn heute zum ende LB)". Senuosiuose raštuose vartojamos ir būtojo kartinio laiko veikiamyjy dalyvių konstrukcijos su kur (iš kur), pirm nei; net, net pirm. Te parod mumus ižė kur iszeig. DP 460 (skąd poszli W) Anis... bus ischpustiti, pirm nei nubreden (ikki ne nubrende). BrB Sir 41 (ehe es reiff wird LB). Esch mana Neprietelius Wisiu ir anus ischpustisiu. Nei sugrinschiu, net ios uszmusches BrB II Sam 22, 38 (bis ich sie vmbbracht habe LB). Idant tu mana Weida ne ischwistumbei, net pirm manenspi atwedens. Michala Saulo Dukteri BrB II Sam 3,13 (das du mein angesicht nicht sehest [ du bringest denn zuuor zu mir | Michal LB). Ne sudik, net pirm bila girdeies. BrB Sir 10 (ehe du die Sache zuuor erkennest LB). Konstrukcijos su net, net pirm, kaip ir atitinkami šalutiniai sakiniai, nusakantys pagrindinio veiksmo ribą, ilgainiui visiškai išnyko, ir dabartinėje lietuvių kalboje jų nebepasitaiko. Eidama jungiamuoju žodžiu, dalelytė net dabar paprastai turi išskiriamąją bei pabrėžiamąją reikšmę ir apribojimo santykiams nusakyti nevartojama. Konstrukcijos su pusdalyviais § 6. Iš santykinio įvardžio kas formų su pusdalyviais taip pat dažniausiai vartojamas galininkas, rečiau — kilmininkas ir įnagininkas. Jei patys nenusimanote, išpasakosiu trumpai, ką galėdamas ŽemR II 351. Sakyk, ką išmanydamas. VaižgRR I 279. Netur ką veikt, tai drožinėja ką sustverdamas. Gs. Ji drėbtų jai į akis, ką tik sugriebdama. SimonVK I 199. Per kurią vietą tokia audra užeina, aidoja ką sutikdama. Jž. Prašyk ko norėdama. GM 18. Taip kaimynės šelpė senąją Balsienę kuo išgalėdamos. Myk-PutR VI 103. Bernelis gydė paukštį, gydė ir lesino jį kuo turėdamas ir galėdamas. TMPs 113. Panašiai, kaip su santykinio įvardžio kas linksniais, pusdalyviai eina ir su kitais jungiamaisiais žodžiais (kur, kiek, ligi ir pan.). Vaikščiok kur norėdamas, ieškok ko vien tinkamas. ValTK 108. Kaip senis Maceikis pasakoja, buvęs turkų kare, kaip Saude, dūrę gyvus žmones kur užpuldami. ZemR III 74. Bet aš niekaip negaliu užtikti pinigų, nors ieškau kur nutrūkdamas ir seku Saliamutę kaip tik * Plg.: Žmogus nes ans neilses, net pabaigs szqdien tą dayktą. Ch. (Volte 100). 4, Lietuvių kalbos gramatine sandara 49 galėdamas. BaltPV I 205—206. Bobos išsigando, skuba kiek begalédamos. ŽemR II 328. Mano draugas, paginęs gyvulius, atbéga kiek įkabindamas. CvR II 52. Gandras išmetė kiaulę ir lekia kiek tik galėdamas. LTt III 228. Vilkas atsiminė trečiadienio neužlaikąs,— jis ėda mėsą, kada gaudamas. LTRn 284. Anas niekad neskuba dirbt — kad ir dabar, laukus arinéja kada atsimindamas. Ob. Savo turėdamas — kada norėdamas, kito gaudamas — kada sulaukdamas. Ppr. 130. Susikalbékim, berneli mano, lig jauni bebiadami. Kltn. VaiksCiojau lig nebenorédamas. JablRR I 324. Emém gerti ligi pasigerdami. JablRR II 351. Tuos dėvėjo tik lig iSeidamys iš bažnyčios. ValPJ 21. § 7. Daugumas tokių konstrukcijų turi aplinkybės reikšmės atspalvį, kurį lemia bendrieji pusdalyvio vartosenos polinkiai dabartinėje lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, sakinyje Kelias dienas dar skundėsi Kasiulienė sūnumi, kaimynu, ką tik sutikdama (KrévSP 210) vietoje santykinio įvardžio su dalelyte (ką tik) galime pavartoti daiktavardį (pvz., žmones, pažįstamus) ir gauti įprastinę antraeilį veiksmą žyminčią pusdalyvinę konstrukciją. Aplinkybės reikšmė itin ryški su įnagininko forma kuo einančiose konstrukcijose, aiškinančiose pagrindinio veiksmo pobūdį. Tačiau, nors ir turėdami aplinkybės reikšmės atspalvį, pusdalyviai konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais kartu funkcionuoja kaip asmenuojamųjų veiksmažodžio formų atitikmenys, plg.: (Varlė) pradėjo tempti savo kailį kiek vien galėdama. PP 13.— (Vilkas) atsikvėpė ir išsižiojo, kiek vien galėjo. PP 28. Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų reikšme be aplinkybės atspalvio pusdalyviai su santykinio įvardžio kas formomis vartojami retai ir dabartinei literatūrinei kalbai nebūdingi, plg.: Neverk, tėvai, nežinai ką mislydamas. LB 258. Taip pat tik retkarčiais pavartojamos tarmiškos emfatinés konstrukcijos, kuriose pusdalyvis eina su tos pačios šaknies veiksmažodžiū. Daryk ką darydamas, žiūrėk, kaip galas išeis. Sln. Laužkit, mergos, ką lauždamos, viršūnėlės nelaužkit. NS 210. Eik sau tiesiai keliu kur eidamas, niekur nesikraipyk. NžR (LKZ II 772). Važiuoja karalius iš kur važiuodamas.: Pn. But kas būdama, vienok šiandien yra geistina, idant žinovai Lietuvos kalbos surinktų visus palaikus dar tebesančius. DaukB 136. Su šio tipo konstrukcijomis sietini ir tokie frazeologizmai be asmenuojamos veiksmažodžio formos: Kas būdama, tuodu vyru daug apkrikštiję čekų. DD 41. Gediminas dienok ryžos kas nebidamas į pilę laužties. MLLG III 309. Su jungtuku iki pusdalyviai dabartinėje lietuvių kalboje eina labai retai. Senųjų raštų, ypač J. Bretkūno biblijos vertimo, duomenys rodo, jog XVI amžiuje jos buvo produktyvesnės. 5 Senuosiuose verstiniuose raštuose tai rodo ir gretinimas su originalais, plg.: Eija katrul galedami. BrB I Sam 23, 13. — Wandelten wo sie hin kundten. LB. 50 i _ Schiteip eija thiedwi drauge, ikki ateidamos ing Bethlehem. Rut 1, 19 (bis sie gen Bethlehem kamen LB). Szmones... werke, ikki nebegaledami daugiaus werkti. I Sam 30, 4 (weineten bis sie nicht mehr weinen kundten LB). Ghis eidams prarakawa, ikki ischkakdams ing Naioth Rama. 1 Sam 19,23 (weissaget | bis er kam gen Naioth in Rama LB). Schitais tu Syrus dursi, ikki annus (ios) ischpustidams. I Kar 22,11 (wirstu... stossen | bis du sie auffreumest LB). Nesa Joab passilikka thinai scheschis Menesius ir wissas Israelas, ikki us zmuschdams wissa Wirischki kas Edome buwa. I Kar 11,16 (bleib... bis er ausrottet alles was Mansbilde war in Edom LB). Bei Iudas palinksmina ios wissu keliu, ikki anus (ios) ischwesdams ing Iudea I Mak 5,53 (froestet sie... bis er sie ins land Iudea bracht LB). Konstrukcijos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais § 8. Esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko formų su jungia: maisiais žodžiais dabar berandame tik vienur kitur tarmėse, o retkarčiais — ir grožinėje literatūroje. Dažniausiai jos nėra laisvos ir eina tik tam tikros leksinės sudėties pasakymuose. Senuosiuose raštuose konstrukcijos su kai kuriais jungiamaisiais žodžiais vartojamos daug plačiau. Iš santykinio įvardžio kas formy šiose konstrukcijose dažniausiai eina galininkas. : Įkandin ėmė ji praktikoj rodyti, ką mokanti LzPR 11470. (Zemaiciai) parodė ką mokantys. ValZV 152. Aš tuoj skubédavau parodyti, kq mokąs. VenclPU 100. Dirbk ką galįs. ValTK 22. Žvejys Šeškutis pats nežino ką kalbąs. CvR IX 122. Prisisprogęs nežinai, ką betauzijąs, verčiau gulkis. ZemR II 443. Ona... dirbdama mažai suvokė ką dirbanti, užklausta nežinojo ką atsakanti. CvR III 40. Jūs... patys nenumanot ką darą. ValVK 3. Nebūk tokia avigalvė, žiūrėk ką daranti. Skr. Daryk ką dargs, an žemės nesodysim. Jrk 25. Ir daryk ką darąs vargšas žmogus! Nm. Tiek dalyvių, tiek ir asmenuojamųjų veiksmažodžio formų leksinė sudėtis čia yra ribota: išskyrus tuos atvejus, kai' dalyvio ir veiksmažodžio asmenuojamosios formos šaknis sutampa, tariniu dažniausiai eina suvokimą ir rodymą žymintys veiksmažodžiai (verba percipiendi et demonstrandi), dalyvis daromias iš modalinės reikšmės, darybinių arba kalbos veiksmažodžių (verba faciendi et dicendi). Kai kurios iš tokių konstrukcijų, kaip daryk ką darąs, yra visai sustabarėjusios ir praradusios tiesioginę reikšmę: Tiktai dalis konstrukcijų su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais turi sinoniminių konstrukcijų su pusdalyviais, plg.: Dirbk ką galįs ir Dirbk ką galėdamas. Daugelyje jų dalyvio pakeisti pusdalyviu visai negalėtume. Skirtingai nuo pusdalyvių, esamojo laiko veikiamieji dalyviai čia visai neturi aplinkybės reikšmės ir eina kaip pilnateisiai esamojo laiko veiksmažodžių ekvivalentai, plg.: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. 4 51 $ 16. Apibendrinant pateiktąją medžiagą, galima pasakyti, kad konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais kur, kiek, kada, iki, ligi ir pan. dalyviai pasižymi šiomis specifinėmis vartosenos ypatybėmis: a) Dalyvių vardininko formos šiose konstrukcijose santykiauja su pusdalyviais, kuriems artima reikšme senuosiuose raštuose, o kartais ir tarmėse dar vartojami esamojo laiko veikiamieji dalyviai. b) Transformuojant dalyvinę konstrukciją į veiksmažodinę, dalyvis ar pusdalyvis gali būti pakeistas asmenuojamąja veiksmažodžio forma, visai nekeičiant kitų konstrukcijos dėmenų gramatinės formos, pozicijos ir tarpusavio ryšių. $ 17. Pirmoji ypatybė (a) sieja čia nagrinėjamose konstrukcijose vartojamus dalyvius su atributyviniais-predikatyviniais dalyviais, kurie priešpastatomi pusdalyviams laiko ir rūšies reikšmių pagrindu, žr. LKMS (LKK VII) 56—64. Pavyzdžiui, konstrukcijos einu kur norėdamas ir einu kur panorėjęs santykiauja tarp savęs taip pat, kaip einu norėdamas ir einu panorėjęs. Šiuo atžvilgiu abi pirmosios konstrukcijos yra to paties tipo ir skiriasi tik jose pavartotų dalyvio ir pusdalyvio formų laiko bei veikslo reikšme (būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis žymi ankstesnį veiksmą, pusdalyvis — vienalaikį). Tačiau antrojoje konstrukcijoje (einu kur panorėjęs) dalyvis dabartinės kalbos požiūriu gali būti laikomas ir būtojo kartinio atliktinio laiko forma su nuline jungtimi (plg.: einu, kur esu panorėjęs). Tuo tarpu pusdalyvinė konstrukcija jokio ryšio su sudurtinių atliktinių laikų sistema neturi. Tad konstrukcija su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu ir su pusdalyviu, būdamos tos pačios struktūros, dabartinėje kalboje skirtingai santykiauja su kitais dalyvių vartosenos tipais. Būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių priešpastatymas laiko (dažniausiai ir veikslo) reikšmės pagrindu kartais iš dalies niveliuojamas dėl konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais stabarėjimo. Pavyzdžiui, taip dažnai esti tada, kai dalyvis (pusdalyvis) ir asmenuojamoji veiksmažodžio forma turi bendrą šaknį, plg. tokius pasakymus, kaip eik kur ėjęs (eidamas), daryk ką nedaręs (darydamas) ir pan. Be to, toli gražu ne visose konstrukcijose gali būti pavartota ir pusdalyvio, ir būtojo kartinio laiko veikiamojo dalyvio vardininko forma. Konstrukcijose su užuot vartojami beveik vien tik būtojo kartinio laiko dalyviai, o labai retai pasitaikantys esamojo laiko veikiamieji dalyviai savo reikšme nuo jų beveik nesiskiria. $ 18. Antroji ypatybė (b) sieja po jungiamųjų žodžių einančius dalyvius su predikatyviniais dalyviais, sudarančiais sudurtinius laikus bei netiesioginę nuosaką (modus relativus). Ryšį su predikatyvine vartosena rodo ir esamojo bei būsimojo laiko dalyvių vardininko formų vartojimas (žr. $ 13). Konstrukcijų su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais didesnis predikatyvumas senuosiuose raštuose, jų stabarėjimas ir nykimas dabartinėje kalboje leidžia spręsti, kad pusdalyvis čia įsigalėjo vėliau ir, veikiausiai, atributyvinę-predikatyvinę funkciją turinčių konstrukcijų pavyzdžiu. Prieš įsigalint pusdalyviams vietoj esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininko, konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais turėjo būti dar labiau susijusios su predikatyvine dalyvių vartosena. 58 Iki šiol aptartose konstrukcijose dalyvio (pusdalyvio) ir tariniu einančios asmenuojamosios veiksmažodžio formos subjektas yra identiškas. Tačiau taip esti ne visada. Po santykinio įvardžio kas linksnių bei kitų jungiamųjų žodžių einančių dalyvio vardininko formų subjektas gali būti skirtingas, negu asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Tokių konstruk- „cijų ryšiai su predikatyvine dalyvių vartosena yra ypatingai glaudūs. Ir išgirdo senoji karaliaus motina garsą apie tuodu kūdikiu, o ant vardų suprato, kas per vieni tie būsią. Jrk 86. Ant kelio svetimo žmogaus sutiktas ir paklaustas (104), ko teip trokštąs, sakė. Jrk 104— 105. Kunigas paklausė, ką aš mokanti. SimonOBT 132. Už vienas kito (gentys) klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais. LTt III 299. Eina, kur budelis įsakęs (neklauso). Dr. Nekišk nagų kur degą. Grv. Visi dyvijos, iš kur jį (karalaitė) pažįstanti. Jrk 114. Ūkininkas to pono paklausė kurlink jis einąs. TDr III 55. Bemierinis ragina kožną pirm jo gert, kiek valiojąs. Jrk 32. Šiose konstrukcijose dalyviai visai negali būti priešpastatomi pusdalyviams. Pavartoti po kalbėjimą ar jutimą, suvokimą žyminčių veiksmažodžių (verba dicendi et percipiendi), jie gretintini su netiesioginės nuosakos formomis einančiais dalyviais, kuriais perteikiamas svetimos kalbos turinys arba pasakomi ne višai tiksliai žinomi, abejojami dalykai, plg.: Tada šiaip taip sužinojau, kad šiaurės pusėje buvę kažkokie raudoni stulpai, ir iš jų kulkos léke. SimonOBT 87. Apie beprotę pasakojo, kad ji užmyluojanti vaikus. CvR III 200. Dabartinės kalbos požiūriu konstrukcijose su skirtingu subjektu einantys dalyviai savo aiškia predikatyvine funkcija skiriasi nuo aukščiau aptartų dalyvių, vartojamų konstrukcijose su identišku subjektu, kurie užima tarpinę padėtį tarp atributyvinėspredikatyvinės ir predikatyvinės vartosenos. Tačiau tas skirtumas veikiausiai nėra pirminis. Prieš pusdalyvio formų įsigalėjimą dalyvių reikšmė konstrukcijose su identišku ir skirtingu subjektu negalėjo būti iš esmės skirtinga. Abiem atvejais jie, eidami sakinyje su asmenuojamąja veiksmažodžio forma, buvo vartojami subordinuotam veiksmui reikšti. § 19. Kai kurios konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais bei identišku subjektu gali būti gretinamos ir su vad. „nominativus cum participio“ tipo konstrukcijomis, ypač tada, kai dalyvio vardininkas su santykinio įvardžio linksniu eina po verba dicendi et percipiendi (plg.: jis pasisakė matęs tėvą ir jis pasisakė, ką matęs). Tokiais atvejais santykinis įvardis ką gali būti laikomas dalyvio veiksmo objektu, panašiai kaip daiktavardis ar kuris kitas vardažodis, jungiamasis žodis kur lyginamas su nominativus cum participio konstrukcijose vartojamais prieveiksmiais ir pan.'3 Štai dar keletas tokiy pavyzdziy: 3 Tuo remdamasis, R. Ružička atitinkamas sen. slavų kalbos konstrukcijas su santykiniais įvardžiais (pvz.: sams bo védéase Coto chote setvoriti „nes pats žinojo, ką norįs padaryti“) laiko esant tam tikrais nominativus cum participio konstrukcijų be santykinių įvardžių variantais, plg. védéase chotę setvoriti „žinojo norįs padaryti“, tos pačios pradinės struktūros (gleicher Ausgangstruktur), žr, R. Rūžička, Das syntaktische System der altkirchenslavischen Partizipien und sein Verhiltnis zum Griechischen, Berlin, 1963, p. 195—196. 59 Kastis irgi pasisakė, kas esąs. SRagR III 82. Nuéjo vaikinas pas saulę, pasisakė, ko atėjęs. LTt III 348. Čia, savuose rėžiuose, kiekvienas nori pasirodyti, ką galįs, ką mokąs. Myk-PutS 68. NeiSsiduok, ką girdėjusi. ZemR I 220. Matai, prisigėrę... nesižino, ką darą. ZemR III 123. Kaip gausi ausinę, tai tuoj prisiminsi, kur girdėjęs. Klvr. Dargi nepasisakė, kur važiuojąs! ZemR IV 116. Jaunikaitis pasisakė, iš kur esąs. LTt III 290. Vis dėlto tarp tokių konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais ir nominativus cum participio dabartinėje lietuvių kalboje yra esminis skirtumas. Konstrukcija su jungiamuoju žodžiu gali būti paversta veiksmažodine, vietoj dalyvio pavartojant to paties laiko veiksmažodį ir visiškai nekeičiant kitų konstrukcijos dėmenų (pvz.: pasisakė, ką matė). Atitinkamai transformuojant nominativus cum participio konstrukciją, reikėtų pavartoti jungtuką kad ar jog (plg.: pasisakė, kad matė). Iš to sugretinimo aiškiai matyti, kad konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais dalyvio ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos ryšys yra netiesioginis, tarpiškas. Tuo tarpu nominativus cum participio konstrukcijose dalyvis su asmenuojamąja veiksmažodžio forma sudaro glaudų sintaksinį — semantinį junginį, įeina į sakinio predikatyvinį centrą ir su pusdalyviais koreliacinių ryšių neturi. Pagaliau, tik nedidelė dalis konstrukcijų su santykiniais įvardžiais ir kitais jungiamaisiais žodžiais apskritai tegali būti gretinama su nominativus cum participio konstrukcijomis. § 20. Taigi konstrukcijos su jungiamaisiais žodžiais dėl savo specifinių ypatybių ištisai nepritampa prie kurio nors iš dabartinei kalbai bidingy dalyvių vartosenos tipų. Jų funkcija dabartinės lietuvių kalbos sakinyje daugeliu atvejų yra neapibrėžta, svyruojanti. Konstrukcijos su pusdalyviais, turinčios aplinkybinės reikšmės atspalvių, šliejasi prie kitų aplinkybes žyminčių pusdalyvių bei dalyvių ir paprastai interpretuojamos kaip antrininkės sakinio dalys. Tuo tarpu daugumas konstrukcijų su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais ir esamojo bei būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais, nors ir susijusių su pusdalyvinėmis konstrukcijomis koreliaciniais ryšiais, šliejamos prie šalutinių sakinių, kurių tariniu eina sudurtinių atliktiniy laikų formos'*. Pažymėtina, kad tik tos konstrukcijos, kurios gali būti susietos su minėtais pusdalyvių ir dalyvių vartojimo tipais, dabartinėje kalboje yra gajesnės, įvairesnės savo leksine sudėtimi ir išplėtimo galimybėmis. Visos kitos, o ypač konstrukcijos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, yra neproduktyvios. Dalyvis jose paprastai eina vienas, be priklausomų žodžių, kaip ir daugeliu kitų senoviškos vartosenos atvejų. Nepajėgdamos konkuruoti su šalutiniais sakiniais, šios konstrukcijos dabartinėje kalboje stabarėja ir nyksta. Kad tas stabarėjimas prasidėjo jau seniai, matyt iš neapibrėžiamuoju įvardžiu kas nors virtusios santyki4 Dėl konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais funkcinio neapibrėžtumo dabartinėje lietuvių kalboje labai įvairuoja ir jų skyryba. Neišplėstos pusdalyvinés konstrukcijos laikomos aplinkybėmis ir dažniausiai neskiriamos. Atitinkamos konstrukcijos su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais jau dažniau skiriamos kableliais dėl analogijos su 60 nio įvardžio kas konstrukcijos su dalyviu norįs, kurios leksikalizavimosi procesą dar galima įžvelgti senuosiuose raštuose; plg. Praszik' manė ko norįs idant taw padariczio. DP 236;7 (pros odemnie co chcesz W).— Ta wilku walia ira awis gauditi | ischklaidintiJir kaip norins sudraskiti. BrP II 604. Kitose konstrukcijose dalyviai ir pusdalyviai daromi iš gana ribotos leksinės reikšmės veiksmažodžių, kurių tarpe vyrauja veiksmažodžiai galėti; įmanyti (primanyti), turėti ir pan. (plg. tokias konstrukcijas, kaip ką, kuo, kaip, kiek kur + įmanąs, įmanydamas, įmanęs; galįs, galėdamas, galėjęs'*). Visa tai rodo, kad dalyvių konstrukcijos su jungiamaisiais Žodžiais dabartinės lietuvių kalbos sintaksinėje sistemoje sudaro tam tikrą reliktinį, izoliuotą sluoksnį. Lietuvių kalbos konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais senumą liudija ir atitikmenys kitose giminingose kalbose. Savo sandara šios konstrukcijos atitinka senuosiuose slavų kalbų paminkluose randamus pasakymus su jungiamaisiais žodžiais kefo, čoto, česo, ideže, joduZe, egože ir pan., nors ir skiriasi nuo pastarųjų didesniu dalyvių formų bei vartosenos įvairumu (plg.: o našichs ne bysto,kto i vėsto prinesa Lavr 168 „apie mūsiškius nebus kas ir žinią atnešąs“; ne vėsta sę česo prosęšta Mar Marc 10,38 „nežinote ko prašą“; Zemjo ideže ne séave Ass Mat 25,26 „piaunu kur nesėjęs“ ir pan.). A. Potebnia, nagrinėjęs tokias slavų kalbų konstrukcijas ir lyginęs jas su lietuviškomis, priėjo išvadą, kad jos rodančios didesnį dalyvių predikatyvumą senovinio tipo sakinyje!®, Šią A. Potebnios išvadą iš esmės patvirtino vėlesni slavų kalbų dalyvių sistemos tyrinėtojai, tik dalyvių predikatyvumas dabar nebetapatinamas su artimumu veiksmažodžiams, o, priešingai, grindžiamas jy vardažodine prigimtimi!" Lietuvių kalbos dalyvinės konstrukcijos su santykinio įvardžio kas linksniais, su iki, kur, kiek, kada ir pan. jungiamaisiais žodžiais istoriškai irgi tegali būti paaiškinamos kaip predikatyvinės dalyvių funkcijos reliktai. Veikiausiai jos yra paveldėtos iš to laikotarpio, kai atributyvinė-predikatyvinė dalyvių vartosena dar nebuvo susiformavusi, ir dalyviai, eidami vieni ar su santykiniais įvardžiais bei prieveiksmiais, sakinyje turėjo vardažodinio tarinio funkciją. Vėliau, kai be jungiamųjų žodžių ėję dalyviai buvo subordinuoti asmenuojamajai veiksmažodžio formai, virto antrininkėmis sakinio dalimis, konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais jie išlaikė savarankiškesnę reikšmę. Ją išlaikyti padėjo pačių jungiamaisiais žodžiais einančių įvardžių ar prieveiksmių sintaksinė-semantinė funkcija, analogija su šalutiniais sašalutiniais sakiniais. Ypač nenusistovėjusi retų konstrukcijų su esamojo laiko veikiamaisiais ir abiejų laikų neveikiamaisiais dalyviais skyryba. Tas įvairavimas atsispindi ir straipsnyje pateiktuose pavyzdžiuose, kuriuose išlaikyta originalų skyryba. '5 Pažymėtina, kad net ir greta šių apstabarėjusių pasakymų jau XVI—XVII a. raštuose vartojami atitinkamos reikšmės šalutiniai sakiniai su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis, plg.: Bet tha Diewo szodi kiek primanam praplatinti turim. BrP I 28,,. Garbin wieszpdti.. Dušia kayp primand. SIG I 20. * A. A. Ilore6na, op. cit. p. 208—228, ypač p. 221. "Zr. F. Travniček, MHistoricka mluvnice &eska, III, Praha, 1956, p. 123 tt; R. Večerka, Ke genesi slovanskych konstrukci participia praes. act. I, „Sbornik praci filosofické fakulty Brnėnskė university“, A (1959), p. 40; R. Rūžička, op. cit., p. 200. 61 kiniais ir ta aplinkybė, kad tarp dalyvio ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos čia nebuvo betarpiško ryšio. Ilgainiui daugelis tokių konstrukcijų buvo išstumtos šalutinių sakinių, o dalis sustabarėjo ir prisišliejo prie kitų dalyvių vartosenos tipų. NMPUYACTHBIE KOHCTPYKIULHH C COIO3HbIMH CJIOBAMH B JIMTOBCKOM $I3bIKE B. AMBPA3AC Peswne B cratbe naercs onucanHe KOHCTPYKUHIl, B KOTOPHIX NPHYACTHe NPHCOENHHSAETCS K JIHYHON OopMe ryiarosa, HMelollell TOXKAECTBEHHbI CYObEKT AeHCTBHS, MOCPEACTBOM pa3HbIX najiexel OTHOCHTejIbHOTO MECTOHMeHHs Kas «KTO» H JpyTHX COIO3HbIX CJIOB (kur «rue», kada «xorma», kaip «kak», kiek «CKOJIbKO, HacKoJIbKO», iki «moka» H T. m.). [To cBoeit (YHKIHH NPHYACTHS 3/1€Ch 3aHHMAIOT NPOMEXKYTOUHOE MOJOMKEHHE MeXy ATDHOYTHBHOnpejtuKATHBHbIMH H NMpPEAHKATHBHLIMA npHuacTHsiMH. C OHOH CTOPOHBI, OHH MPOTHBOMOCTABJSIOTCA MOJYNPHYACTHAM, Hanp.: einu kur norėdamas (panorėjęs) «upy, rae xouy». C APYroii CTOPOHbI, OHH BBICTYNAOT KaK CHHTAKCHUECKHE CHHOHHMBI JIHUYHBIX (OPM raaroJa. IlosroMy npuuacTHble KOHCTPYKUHMH C COIO3HBIMH CJOBAMH 00/1aJalOT BO3MOXKHOCTLIO TpacdopMaunH B COOTBETCTBYIOUIHE TIVIAarOJIbHble NyTeM 3aMeHbl NPHYACTHS JIHYHOM (opMoil rjarojia, NpHYEM OCTaJbHble KOMMOHEHTHI KOHCTPYKIHH ocTaioTcs Ges usMenenus (cp.: baik ką pradėjęs wu baik, ką pradėjai «konuaii, uto mauan»). Hapsay ¢ nojnynphuacTHAMH B 3THX KOHCTPYKUHSAX (OCOGEHHO B JĮĮpeBHeJIHTOBCKHX TaMSTHHKAX) ewe VYnOTDSOJISIOTCA (opMbl HMEHHTeJIbHOTO Najexa JAeHCTBHTEJbHLIX NMPHYACTHA HACTOSILEro BpeMeHH (Hamp.: dirbk ką galįs (galėdamas) «paboraii, 4TO MOXKeNIb»). CrpykrypHo-ceMaHTHUeCKHH aHAJH3 NPHYACTHBIX KOHCTpYKIIHKA C COIO3HBIMH CJIOBaMH HpHBOJIHT K 3akJ/ioueHHI0 06 ux apxauueckom XxapakTepe. Ha sro TakkKe ykasbiBaer H30JIHPOBAHHOE TI0JIOKEHHE STHX KOHCTPYKUHMIT B CHHTAKCHUECKOH CHCTEMe COBPEMEeHHOTro JIKTOBCKOTO A3blKa, HX MOCTeNeHHOe OTMHpaHHe H NpeBpallleHHe B 3acCTbIBINHė 06OPOTHI, a TaKxe SpKHe COOTBETCTBHSI B JIDEBHEHIUHMX NAMATHHKAX CJIABAHCKHX SI3LIKOB (THnma ne vėsta sg Ceso prosęšta). OcoGeHHOCTH 3THX KOHCTPYKUHH OObscH5IOTCA ApeBHell Oynkuneit NpHYacTHA Kak HOMHHaJbHOro npejaukara. Ilocjie Toro, Kak npHuacTHA Ge3 COIO3HBIX CJIOB GbI/IM MOAUYHHEHBI JIHUKOR (opMe Trjarojia, CTAJIH BTOPOCTENEHHBIMH WIEHAMH MpellJIOXECHHS, B KOHCTPYKIHSIX C COIO3HBIMH C/IOBAMH OHH COXDpaHHJIH CBOIO MpPeIHKATHBHOCTb. TOMY Croco6CTBOBAJIO OTCYTCTBHE HEMOCPEJCTBEHHOH CBfA3H C¢ JH4YHOH (GOpMOfi rsarosa, CHHTAKCHYECKO-CeMaHTHYECKas (YHKIHS COIO3HbIX CJIOB H AHAJIOTHS C NPHAATOYHBIMH MpeaoxKeHHSIMH, KOTOpble C TeyeHHeM BpeMeHH 3aMeHHJIH GOJIbLIYI0 YacTh 3THX KOHCTPYKUHIL. 62