Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai (jų kilmė ir santykis su atitinkamais slavų kalbų pavadinimais)

BA LAT CUAL YR 8 L APC VS O KOTA UDE BE US RE UV US ESA TI FLEET UV O5£8TS R MO KS L Gr AKADEMIJA ALGIRDAS SABALIAUSKAS BALTŲ KALBŲ NAMINIŲ GYVULIŲ PAVADINIMAI (jų kilmė ir santykis su atitinkamais slavų kalbų pavadinimais) Nušviečiant baltų ir slavų kalbinius santykius, šalia fonetikos, morfologijos, sintaksės reiškinių tyrinėjimo nemažos reikšmės turi ir detalesnis šių kalbų leksikos nagrinėjimas. Platesnį apibendrinamo pobūdžio darbą apie baltų ir slavų kalbų leksiką, jos tarpusavio santykius bus galima parašyti tik tada, kai bus nuodugniau ištirta atskirų semantinių grupių leksika. Kad tokių grupių tyrinėjimas taip pat duoda įdomių, kartais net visiškai netikėtų rezultatų, vaizdžiai matyti iš O. Trubačiovo knygos ,,Slavy kalbų amatų terminologija“!: tekstilės, medžio apdirbimo, keramikos, kalvystės amatų terminijos analizė parodė, kad slavų kalbų šios srities leksika turi kur kas daugiau bendrybių su germanų, lotynų kalbomis negu su baltų. Žinoma, remiantis vienos tokios leksinės grupės analize, negalima daryti platesnio pobūdžio išvadų, tačiau ir tos analizės duomenys yra vertingas indėlis į visą baltų ir slavų kalbinių santykių tyrinėjimo kompleksą. Šiame darbe stengtasi irgi paanalizuoti vieną tokią leksinę grupę + naminių gyvulių pavadinimus. Pagrindinis dėmesys čia kreiptas į baltų kalbų medžiagą, o slavų kalbų faktai liesti tiek, kiek jie turi tiesioginio ryšio su atitinkamais baltų kalbų faktais. Tokį darbo pobūdį iš dalies lėmė toji aplinkybė, kad slavų kalbų gyvulininkystės terminologija detaliau yra nagrinėta: šiam klausimui yra skirta to paties O. Trubačiovo studija „Slavų kalbų naminių gyvulių pavadinimų kilmé*“2, Kalbant apie atskirų naminių gyvulių pavadinimus, darbe trumpai paliečiama ir šių gyvulių istorija — jų prijaukinimas (domestikacija), pasirodymas dabartinėje baltų tautų teritorijoje ir kiti klausimai, kurie kartais gali turėti tam tikrų ryšių ir su atskirų pavadinimų atsiradimu. Be to, nesant lietuvių kalba platesnių šios rūšies darbų, tokios žinios gali būti ir savotiški baltų kraštų gyvulininkystės istorijos fragmentai. šUO Šiuo metu, atrodo, nekyla jokių abejonių, kad pirmasis žmogaus prijaukintas gyvulys yra šuo. Be galo ilgas laiko tarpas skiria mus nuo žmogaus ir šuns draugystės pradžios, todėl šiandieną jau sunku konkrečiau nušviesti šios draugystės 1O. H. TpyGaues, PemecieHHasi TEpMHHOJIOTHS B CJIABSHCKHX f3bikaX, Mocksa, 1966. * O. H. Tpy6aues, IlponcxoxjeHne Ha3BaHHil JIOMAINHHX XXHBOTHbIX B CJABSHCKHX S13blKax, Mocksa, 1960. 101 istoriją, išaiškinti priežastis, kurios vertė žmogų suartėti su šuniu pirmiau, negu su kitais gyvuliais. Neolito laikų archeologinėse iškasenose naminio šuns kaulai aptinkami beveik visoje Europoje, o kai kada jų randama netgi ten, kur nesama jokio kito naminio gyvulio pėdsakų!. ; Įvairūs piešiniai liudija, kad šunį nuo seniausių laikų pažinę šumerai?. Šunes vaizduojami babiloniečių dievų palydovais. Visokios šunų figūros jų krašte turėjusios magiškos galios®. Šunų piešiniai randami seniausiose egiptiečių vazose. Apie šuns reikšmę senovės egiptiečių gyvenime kalba ir tas faktas, jog šuns griaučiai senoviniuose kapuose randami šalia šeimininko. O I ir II dinastijos Egipto faraonai taip mylėję savo šunis, jog, palaidoję juos savo kapuose, dar pastatė jiems antkapius, kuriuose šalia savo vardų iškalė ir Suny vardus, kurie, pakėlę gal penketo tūkstančių metų naštą, išliko iki mūsų dieny?. Įvairias šunų veisles augino senovės asirai, graikai, romėnai“. Apie senovės iraniečius Herodotas rašė, kad jų „Žyniai savo rankomis užmuša viską, išskyrus šunis ir Žmones“. Gausybė įvairių šunų veislių, kartais labai viena nuo kitos skirtingų, jau XIX a. pradžioje leido zoologams daryti išvadą, kad naminis šuo ne visur kilęs iš to paties protėvio“. Daug sudėtingesnis klausimas išaiškinti šuns domestikacijos problemą. Paprastai žmogų jaukinti gyvulius verčia utilitariniai tikslai. Šiais tikslais seniau mėginta aiškinti ir šuns prijaukinimą, žiūrint į šunį kaip į žmogaus — medžiotojo ir piemens pagalbininką. Tokia pažiūra, kaip matysime vėliau, atsispindėjo ir aiškinant indoeuropietiško šuns pavadinimo kilmę. Tačiau nemaža svarbių faktorių verčia tos pažiūros atsisakyti. Pirmiausia, jai prieštarauja toji aplinkybė, kad šuo, kaip buvo pastebėta, prijaukintas anksčiau, negu žmogus pradėjo verstis gyvulininkyste. Pietų ir Vidurio Amerikos aborigenai gyvulininkyste nesivertė, bet šunį turėjo prisijaukinę kaip vienintelį, galima sakyti, naminį gyvulį. Apskritai, šuns vaidmuo Amerikos aborigenų gyvenime padeda nušviesti jo domestikacijos problemą ir Europos žemyne. Amerikos aborigenams šuo glaudžiai susijęs su religija bei mitologija. Įvairių religinių apeigų metu šuns mėsa Amerikoje buvo valgoma“. Valgoma ji buvo ir senojoje Europoje, kur tas valgymas iš pradžių taip pat veikiausiai turėjęs ritualinį charakterį?. Šuns, kaip gyvulio, turinčio dieviškos galios, gerbimo pėdsakai išliko iki indoeuropiečių rašto paminklų pasirodymo, o kai kurios 1 M. Hilzheimer, Haustier, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, Berlin, 1926, p. 219; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, Berlin— Leipzig, 1917—1923, p. 516. * M. Hilzheimer, ten pat, p. 219. * Ebeling, Hund, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 410. * M. Hilzheimer, ten pat, p. 220; Ranke, Hund, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 409; C. Keller, Die Abstammung der éltesten Haustiere, Ziirich, 1902, p. 41 —42. * C. Keller, ten pat, p. 42—45. ® O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 516. ? C. Keller, ten pat, p. 46—80; E. Hahn, Hund, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 403. ® F. Termer, Zeitschrift fir Ethnologie, 82, Braunschweig, 1957, p. 1. ® O, Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 516. 102 šuns religinio vaidmens žymės, tiesą sakant, išsilaikė iki mūsų dienų". Todėl, jeigu teisūs buvo senovės romėnų rašytojai, šunis pagal utilitarinę jų paskirtį grupave į medžioklinius, piemenų ir kiemo", tai šios schemos jokiu būdu negalima perkelti į ankstesniuosius laikus, į šuns prijaukinimo pradžią, nes tiek medžioklinė, tiek suklestėjus gyvulininkystei, ganymo, o ypač namų saugojimo funkcija atsirado gerokai vėliau po šuns domestikacijos. Veikiausiai reikia sutikti su tais tyrinétojais, kurie, atmetę utilitarinį Žmogaus ir šuns suartėjimo pobūdį, teigia, kad šuo su žmogumi pirmiausia suartėjo kaip parazitas. Šunį prie žmogaus stovyklų traukė įvairūs maisto likučiai, jose kūrenama ugnis. Tokiu būdu šuo priprato laikytis netoli žmogaus gyvenviečių, pamažu visai su juo suartėdamas. Galimas daiktas, kad ypač lengvai prie žmogaus priprasdavo jaunikliai šunyčiai. Jau ir prijaukinimo pradžioje žmogus šunį galėjęs kartais panaudoti ir tam tikriems savo reikalams. Pavyzdžiui, manoma, kad moterys šuniūkams duodavusios nužįsti pieno perteklių. Yra išlikę Babilonijos ir Kartaginos mirties deivių atvaizdai, kurios prie kiekvienos krūties turi žindantį gyvulį, veikiausiai šuniuką ir paršiuką. Kai kurių tautų tarpe šis paprotys pasitaiko ir mūsų laikais!?. Taigi nekyla jokių abejonių, kad šunį indoeuropiečiai gerai pažino dar pačių artimiausių tarpusavio kontaktų metu. Nesudarė išimties šiuo atžvilgiu ir baltų bei slavų protėviai. Dabartinėse baltų gyvenamose teritorijose šuo buvo pirmasis prijaukintas gyvulys'. Šuo taip pat paliko ryškius pėdsakus lietuvių bei latvių tautosakoje ir pasaulėjautoje**. Indoeuropiečių kalbos labai gerai išlaikė senąjį šuns pavadinimą, plg. skr. §vd, vns. kilm. Sunah, av. spa, vns. kilm. sino, gr. xbwv, vns. kilm. xuvėc, lot. canis „šuo, kalė“, arm. Sun, air. cu, vns. kilm. con, het. suwana, toch. ku, liet. šuo, vns. kilm. šunis. Nurodytų pavyzdžių tarpe dėl savo šaknies vokalizmo išsiskiria lotynų kalbos šuns pavadinimas. Tačiau lotyniškojo žodžio šaknies pasikeitimą, atrodo, įmanoma paaiškinti lotynų kalbos duomenimis. Tiek savo reikšme, tiek ir kilme abejonių kelia ir het. Suwana'®. Pirminė ide. šuns pavadinimo reikšmė nėra visiškai aiški, nors aiškinimų, daugiau ar mažiau vykusių, būta nemaža. H. Osthofas ide. šuns pavadinimą mėgino sieti su ide. galvijo (iš pradžių, gal būt, avies) pavadinimu *peku (plg. skr. pasuh, lot. 10 O, H. Tpy6aues, Ilponcxoxjenne Ha3BaHHi AOMAIIHUX JKHBOTHHIX B GCJIABSHCKHX sisbikax, Mocksa, 1960, p. 5 (toliau: Ilponcxox ensue. ..). 1 C. Keller, Die Abstammung der ūltesten Haustiere, p. 44. '* E. Hahn, Hund, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 403; O. H. Tpy6Gauee, ten pat, p. 35. 3 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius, 1961, p. 79; Latvijas PSR vėsture, I, K. Strazdina, J. Zuša, J. Krastina, A. Drizula red., Riga, 1953, p. 9; K. IlaaBep, ®opmupoBanue TepHodayHbhi H H3MEHUKHBOCTb MJIEKOTIHTaiomux [lpuGantuku B roJioteke, Tapry, 1965, p. 361 —362, 364 —365, 367—372. '4 P, Smits, Latviešu tautas ticėjumi, IV, Riga, 1941, p. 1745—1776. '5 A. Walde, Vergleichendes Worterbuch der indogermanischen Sprachen, I, Berlin und Leipzig, 1930, p. 465—466 (toliau: Vrgl. Wb.); A. Walde, Lateinisches etymologisches Worterbuch, I, Heidelberg, 1930, p. 152-153 (toliau: Et. Wb.); E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, II, Heidelberg — Gottingen, 1966, p. 1033-1035 (toliau: Et. Wb.): F. Kluge, Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache, Berlin, 1957, p. 320 (toliau: Et. Wb.); J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Worterbuch, Bern, 1949, p. 632— 633 (toliau: Et. Wb.); H. Kronasser, Vergleichende Lautund Formenlehre des Hethitischen, Heidelberg, 1956, p. 229: B. B. HBanos, Xerrckuii s3bik, Mocksa, 1963, p. 90—92. 103 pecus), atstatydamas prolytę *(p)kyon, kurios pirminė reikšmė būtų buvusi ,,aviganio ar apskritai piemens šuo“. Tačiau šiam aiškinimui, nekalbant jau apie jo fonetinį nepagrįstumą, prieštarauja paties objekto istorija. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad šis šuns pavadinimas būtų koks nors antrinis, išstūmęs anksčiau vartotą ide. šuns pavadinimą. V. Georgijevas aiškina, kad ide. šuns pavadinimas kilęs iš ide. prolytės *keyu- „rėkti, staugti, kaukti, loti““, Vadinasi, šuo savo vardą būtų gavęs dėl jam būdingo lojimo, staugimo, ir pirminė šuns pavadinimo reikšmė buvusi „lojantis, staugiantis gyvulys“. Pirminė vienaskaitos vardininko forma, anot V. Georgijevo, buvusi *keuon, kurią, veikiant formai *ku-n-0s, labai anksti išstūmusi forma *kuon (gr. wow) arba *kuon (skr. $vd, av. spd). Pirminė šio šuns pavadinimo paradigma buvusi maždaug tokia: vns. vard. *keuon > *kuuo(n) ir *kuo(n), vns. gal. *kuén-m, vns. kilm. *kun-és, vns. viet. *kuén-(i), dgs. įnag. *kun-bhis ir t.t. V. Georgijevas, be jau mūsų minėtų šuns pavadinimų, iš šios prolytės taip pat kildina ir skr. $vakah „vilkas“, mid. (Herodoto) onėxa „„Šuo““, lat. kuna „kalė“, skr. k0-ka-h ,,vilkas®, bulg. Kyue „šuo““, rus. cyka „kalė“, lenk. suka**. Semantiniu požiūriu V. Georgijevo aiškinimas būtų visiškai priimtinas. Tačiau daug abejonių kelia jo fonetinio traktavimo schematizmas, o kai kurių jo nurodymų pavyzdžių siejimas su senuoju ide. šuns pavadinimu, mums atrodo, visai negalimas. Vertas dėmesio F. Špechto mėginimas aiškinti šį šuns pavadinimą, siejant jį su ide. šaknimi *keu-, reiškiančia kokią nors spalvą, plg. skr. $onah „raudonas“ <ide. *keu-no“. Semantiškai toks aiškinimas taip pat būtų įmanomas, nes ide. kalbose randama nemaža įvairaus senumo šio gyvulio pavadinimų, kilusių iš atitinkamo spalvos vardo. Net liet. kidunė, lat. caūna, pr. caune, kaip veliarinį anos šaknies variantą, būtų galima sieti su tokiu ide. šuns pavadinimu??. Tačiau kiti ide. *keu-no šaknies žodžiai (plg. av. savahi „Žemės dalies, esančios rytuose, vardas““, av. sūram „anksti rytą““, arm. Sukh „blizgesys, spindėjimas““, arm. Sol „spindulys““) nelabai pritaria F. Špechto etimologijai, nes pagrindinė šios šaknies reikšmė vis dėlto yra „Spindėti, šviesti““. Liet. švankūs „padorus, garbingas; smagus, vikrus““, kurį F. Špechtas, skaidydamas į *šu-an-k-us, gretina su šios grupės žodžiais, ir dėl reikšmés, ir dėl senesnės jo formos šankūs su minėtos grupės žodžiais nesietinas. Būta mėginimų šuns vardą sieti su tokia pačia ide. šaknimi *keu-, tačiau reiškiančia ne kokią nors spalvą, bet ,,pusti, tinti, didėti, augti““, aiškinant, jog pirminė šuns pavadinimo reikšmė buvusi daugiau ar mažiau artima sąvokoms: „galingas“ (plg. skr. šavirah ,,galingas*) ar ,,apvaisintas, gyvulio vaikas“ (plg. skr. $i-Su „,vaikas““, sen. isl. hūnn, gr. xvoc). Tačiau šie aiškinimai visais atžvilgiais kelia abejonių??. Be šio jau mūsų aptarto ide. šuns vardo, didelėje Europos ir Azijos dalyje plačiai vartojamas ir kitas jo pavadinimas, kuris randamas ne tik indoeuropiečių, bet ir suomių-ugrų, tiurkų-totorių kalbose. Visose šiose kalbose jis labai panašus, vartotojamas dažniausiai jauniklio šuns, rečiau kalės ar apskritai šuns reikšmėmis. Ypač daug jo variantų randame slavų kalbose: rus. KYTEHOK „Šunytis““, KYTSI, KYTIOK, 16 B. M. Teoprues, Heesejiopanna mo CPpaBHHTeJIbHO-HCTOpHUECKOMY — S13bIKO3HAHHIO, Mocxsa, 1958, p. 46—47, 117, 139, 151. |“ F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, Gėttingen, 1947, p. 32, 121—122. * A. Walde, Vrgl. Wb., I, p. 368; J. Pokorny, Et. Wb., p. 594. * A. Walde, Vrgl. Wb., I, p. 446; J. Pokorny, Et. Wb., p. 592—594, 104 KyTHXa „kalė“, KyuKo „šuo““, ukr. Koriora, slovk. kot’uha, bulg. kKyue „kalė““, serb. kyue, slov. kūčok, lenk. Kucziuk „šuns vardas““. O štai kitų kalbų pavyzdžiai: alb. kutsh „šuo“, lat. kuce „kalė“, kucens ,Sunytis*, oset. Kya|kuj „Šuo“ < rytų iran. *kuti, plg. kurdų kūčik, vengr. kutya, komi kitši, kytši „Šunytis““*?. Nepaisant sutampančios reikšmės ir išorinio panašumo, šis pavadinimas nepasiduoda tiksliai fonetinei analizei. Sunku jo išplitimą paaiškinti ir skolinimo keliu. Todėl, atrodo, pagrįstai daugelis tyrinėtojų tokį šuns pavadinimą laiko kilusiu iš šuns šaukiamojo garsažodžio, plg. rus. KyTb-KyTh, lenk. kuciu-kuciu. Galimas daiktas, kad su šiais garsažodžiais reikėtų sieti rus. wymy, liet. ciū-ciū, ciū-ciū, o taip pat ir iš jų kilusius, daugiausia vaikų kalboje vartojamus, šuns pavadinimus. Gana keista, kad slavų kalbose neišliko jokių patikimesnių pėdsakų senojo bendraindoeuropietiškojo šuns pavadinimo (liet. šud ir kt.). Tačiau jose paplitę kiti šuns pavadinimai, kurių nepažįsta likusios indoeuropiečių kalbos. Kai kurie šių pavadinimų yra gana seni, dar bendraslaviškos kilmės. Vienas seniausių ir labiausiai paplitusių yra: sen. sl. poss „Šuo““, sen. rus. nbCb, rus. néc, ukr. nec, baltr. nec, bulg. mee, nec, serb.-chorv. mic, slov. pės, slovk. pes, lenk. pies, kas. pjes, aukšt. luž. pos, žem. luž. pes, pjas, polab. pasai (< *pesi) Sunes‘, Etimologų tarpe šis slavų šuns pavadinimas yra be galo populiarus ir jam aiškinti buvo taikomi vos ne visi įmanomi šuns vardo kilmės semantiniai variantai. Daugiausia šalininkų rado V. Šulcės etimologija: slavų piss siejama su skr. pisangah „rusvas, rudas“ (taip pat ir šuns vardas), pišdh „danielius“, gr. mowxihog „margas“, rus. riecTpkih, liet. paišas ir kt.*?. Nėra iki šiol išaiškinta ir kito, daugiausia rytinių slavų kalbose paplitusio, šuns pavadinimo kilmė, plg. sen. rus. coGaka, rus. co6aka, baltr. ca6aka, ukr. coGaka, lenk. dial. sobaka, kaš. sobaka „kalė, šuo, pasileidęs žmogus“, slov. sobaka, slovk. dial. sobaka ,,vaidinga moteris““. Į vakarinių slavų kalbas, ypač ten, kur šis žodis vartojamas netiesiogine savo reikšme, jis galėjo patekti ir iš rusų, baltarusių ar ukrainiečių kalbų. Vieni šį šuns pavadinimą laiko skoliniu iš iranėnų, kiti iš tiurkų, treti mėgina laikyti slaviškos kilmės žodžiu?*?. Dalis slavų kalbų turi bendrą kalės pavadinimą: sen. rus. cyka, rus. cyka, baltr. Cyka, ukr. cyka, lenk. suka, kaš. sėka, polab. sauko ,.iStvirkélé, paleistuvė““. Aiškinant šio žodžio kilmę, dar nuo H. Osthofo laikų išliko tendencija, kaip nors surasti senojo ide. šuns pavadinimo (liet. šud ir kt.) pėdsakus slavų kalbose. Net '*0 O. H. Tpy6aués, Ilponcexoxjnenne..., p. 25—26; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 705—706; B. H. A6aesB, Heropuko-aTH MoJiornueckui CJIOBapb OCeTHHCKOTO sisbika, I, Mocksa —JleHnurpaa, 1958, p. 605. * O. H. Tpy6aues, Ilponkcxoxwjenke..., p. 19; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 346— 347. ** M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 346-7; O. H. TpyGaues, Ilpoucxoxjenue..., p. 19; M. Ma yrhofer, Kurzgefasstes etymologisches Worterbuch des Altindischen, II, Heidelberg, 1963, p. 288—289 (toliau: Et. Wb.). * O. H. TpyGaues, K stuvonorun cjosa co6aka, — ,,Kpatkue coobuennss Mucrityra cnassivoseiennst AH CCCP“, 15, Mocksa, 1955, p. 48—55, J. Holub, F. Kopečny, Etymologicky slovnik jazyka Ceského, Praha, 1952, p. 344 (toliau: Et. sl); V. Machek, Etymologicky slovnik jazyka Ceského a slovanského, Praha, 1957, p. 462 (toliau: Et. sl.); O. H. Tpy6aues, Ilponcxoxjienne..., p. 32. 105 ir pastaraisiais metais šiuo keliu eina daugelis tyrinėtojų**. Tačiau ir šio kalės pavadinimo bendraslaviškumas ir juo labiau jo ryšys su senuoju ide. šuns vardu nėra pakankamai įrodytas**. Senasis indoeuropietiškas šuns pavadinimas išlaikytas visose trijose baltų kalbose. Liet. šuo <*$vwué (<ide. *kuo-n). Panašus fakultatyvinis v prieš d iškritimas baltų kalbose paliudytas ir kai kuriais kitais atvejais, plg. liet. di < *dvuo, liet. guolis, lat. guéja <*guol, žem. tora < tvora, liet. kélyti šalia kvolyti <baltr. XBaillb, lenk. chwaličir kt.2*. Šalia formos §ué, kuri randama jau pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, tarmėse ir įvairiuose raštuose pasitaiko ir kitų šio pavadinimo formu, kurių atsiradimas paaiškinamas fonetiniais ar morfologiniais pasikeitimais, plg. šuva (labiausiai tarmėse paplitusi forma: Dusetos, Joniškėlis, Joniškis, Kapsukas, Pandėlys, Obeliai, Rokiškis, Ukmergė, Utena, Varėna, Vilkaviškis, Zarasai ir kt.)?“, šunė (Gataučiai, Karsakiškis, Kuldūnai, Pabiržė, Nemunėlio Radviliškis, Saločiai, Smilgiai, Šleideriškės, Užušiliai ir kt.), šudj (Leipalingis, Liškiava), suén (Varniai, Vaiguva)®, šunis (Kučiūnai, buv. Seinų apskr.)®. Lingvistinėje literatūroje labai dažnai minima ir forma §#°°. Tačiau ši forma veikiausiai atsirado dėl netikslaus žemaičių dūnininkų tarmės garsų transponavimo?®!. Literatūrinės kalbos forma šud daugiausia vartojama Žemaičiuose, dalyje vakarų aukštaičių tarmių (Bitėnai, Kriūkai, Jurbarkas, Smalininkai, Šakiai, Veliuona), o kartais stichiškai aptinkama ir kitose tarmėse. Savo formų įvairumu šis šuns pavadinimas neišsiskiria iš kitų lietuvių kalbos senojo priebalsinio kamieno daiktavardžių, plg. sesuo šalia sesuva, sėsva, sėsė, sesu0j ir kt. Latvių kalbos forma suns, atitinkanti liet. šunis, kai kuriuose senuosiuose rašytiniuose paminkluose turi priebalsinio linksniavimo pėdsakų, tačiau formų, atitinkančių liet. suo, latvių kalboje nėra paliudyta**. Šuns pavadinimas yra du kartus užfiksuotas ir prūsų kalbos paminkluose. Elbingo žodynėlyje randame: Sunis Hunt (703 žodis). Ši forma atitiktų lat. suns, liet. šunis. Tačiau kategoriškai to teigti negalime, nes Elbingo žodynėlyje galūnė -is 24 H. M. Illancxnit, B. B. Usanos, T. B. lllanckas, Kparkuli STHMOJIOTHYUECKHH CJIOBapb pycckoro s335iKa, Mockea, 1961, p. 324; B. H.T'eoprnes, HcejejnjoBaxns no cpaBHHTeJbHO-HCTOPHYECKOMY S533bIKO3HAHHIO, p. 47; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 42. *5 O, H. Tpy6aues, [lpoucxoxzenue..., p. 21—22. ** J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 46, 141; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 484; J.Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, Warszawa, 1958, p. 385—386; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 81, 176, 1033, ?7 Dialektologiniai duomenys paprastai imami iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos atlaso kartotekos. : *8 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 588; II, Vilnius, 1959, p. 354; V.Vitkauskas, Baltistica, II(2), p. 203-207. * Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 50. 20 J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 127; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 58, 62; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1033. NV, Vitkauskas, Baltistica, II(2), p. 203—207. 32 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 440—441; K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica, III, Riga, 1927—1929, p. 1122—1123 (toliau: EM). EH: J. Endzelins un E. Hauzenberga, Papildinajumi un labojumi K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai, I— II, Riga, 1934— 1946. 106 dedama ir galūnės -as > -s vietoje. Čia randame ir deywis „,dievas““*, ir dagis ,,vasara“ (plg. liet. dagas), ir stogis „,stogas““, ir snaygis „,sniegas““, ir taukis ,,taukas®, ir t.t. Kai kurių neaiškumų kelia kitas prūsų kalbos paminkluose randamas šuns pavadinimas: Simono Grūnavo žodynėlio 42 žodis songos hundt. R. Trautmanas šį žodį laiko iškraipytu formos sunis užrašymu (songos...aus sunis verderbt)**. J. Endzelynas taip pat linkęs songos skaityti kaip *surius®®. E. Benvenistas iš užrašymo songos atstato formą *sunko®. Šią formą E. Benvenistas pateisina tuo, kad S. Grūnavo žodynėlyje yra ir daugiau žodžių, kurie savo formantu -kskiriasi nuo tų pačių žodžių (formų, randamų kituose prūsų kalbos paminkluose. Pavyzdžiui, šalia Elbingo žodynėlio Geytye (skaityti veikiausiai reikėtų Geytys)*" „duona“, katekizmų geits S. Grūnavo žodynėlyje yra forma geytko. Šalia Elbingo žodynėlio Pepelis „paukštis“, katekizmų dgs. gal. pippalins S. Grūnavo žodynėlyje randame formą pipelko. Tačiau šiaip ar taip forma songos vis tiek yra veikiausiai to paties šuns pavadinimo, atitinkančio pr. sunis, liet. Sud, variantas, o ne koks naujas, tik prūsų kalbai būdingas šuns pavadinimas. Ką tik aptartas prūsų kalbos šuns pavadinimas yra palikęs gana ryškius pėdsakus ir prūsų toponimijoje. Su juo gali būti siejami kai kurie įvairiuose istoriniuose dokumentuose randami vandenvardžiai ir vietovardžiai: Sonne, Sonnaw, Sonnekaym, Suna, Sunegowe, Sunecolowach, Sunike, Zunloszkeim*“. F. Lorentso nuomone, net ir netoli Gdansko esančio kaimo vardas Schėnau yra sietinas su pr. sunis (Schonau < Sunowo „Hundedorf““)*?, Baltų kalbos neturi bendro šuns patelės pavadinimo. Lietuvių kalboje ši sąvoka išreiškiama žodžiu kalė (lygiagrečiai vartojama ir forma kalė). Toks šuns patelės pavadinimas randamas visose lietuvių kalbos tarmėse, užfiksuotas jis jau ir senuosiuose raštuose (Daukša, Širvydas). Nepaisant dedamų pastangų, lietuvių kalbos žodžio kalė kilmė iki šiol nėra pakankamai išaiškinta.Mėginta liet. kalė sieti su sen. isl. hvelpr „jauniklis šuo““, alb. keliis „jauniklis gyvulys, ypač šuo““, gr. cydAaZ „šuo, jauniklis šuo, jauniklis gyvulys““, gr. ydhAAa, vid. air. cuilén „jauniklis šuo““, kimr. colwyn, korn. coloin, bret. kolen®TM. Visi šie žodžiai būtų kilę iš ide. šaknies *kel- „šaukti, rėkti, skambėti“. Mums atrodo, kad liet. kalė veikiausiai yra naujai atsiradęs, tik lietuvių kalbai būdingas žodis ir su minėtais šuns, daugiausia jauniklio, pavadinimais tiesioginio ryšio neturi. Kitas dalykas, kad liet. kalė galėjo iš tikrųjų kilti iš žodžių, genetiškai susijusiy su ide. *kelšaknimi, plg. lat. kaludt „plepėti““, kalit. Tačiau yra galimas ir kitas žodžio kalė kilmės aiškinimas, remiantis pačios lietuvių kalbos medžiaga. Esame anksčiau pastebėję, kad semantiškai kai kurie *4 Prūsų katekizmuose rašoma deiws, deiwas. Duodant prūsų kalbos žodynėlių pavyzdžius, šiame darbe pirmiausia paprastai nurodoma prūsiška forma. ** R, Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, Gottingen, 1910, p. 433. 3 J. Endzelins, Senprūšu valoda, Riga, 1943, p. 259. 3% E. Benveniste, StB, 2, p. 78. * R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 87. *8 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin — Leipzig, 1922, p. 168, 176. ¥ F. Lorentz, ZfSI, XI, 2, p. 245. 4 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 208; M. Vasmer, Et. Wb., II, 642; J. Pokorny, Et. Wb., p. 550. 107 indoeuropietiški šuns pavadinimai aiškinami, siejant juos su atitinkamais spalvų pavadinimais. Panašiai galima būtų, mums atrodo, aiškinti ir liet. kalė kilmę. Šį žodį tektų sieti su lietuvių kalbos būdvardžiais kalybas ,,baltas (apie šuns kaklą)“, kalybkaklis „baltu kaklu““, kalyvas „baltas“, kalynas. Toks būdvardis randamas kai kuriose žemaičių tarmėse (Mosėdis, Plateliai, Salantai, Alsėdžiai), o taip pat J. Brodovskio, G. H. F. Neselmano, J. Juškos žodynuose*!. Būdvardžiai kalyvas, kalybas yra antriniai dariniai su priesagomis -ybas, -yvas. Vadinasi, kaip šalia senyvas, senybas ar ankstyvas, ankstybas yra pirminiai būdvardžiai sėnas, ankstūs, taip šalia kalyvas, kalybas turėjo būti forma *kalas. Iš tokios formos galėjo atsirasti šuns vardai *kalis, kalė bei kalė, plg. margas->mafgis, margé. Būdvardis *kalas iš pradžių nebūtinai turėjęs reikšti „„baltą““, plg. gr. xehouwvée „juodas“, xwA6g „pilkas““, air. caile „,„dėmė““. Pastarąją liet. kalė etimologiją, mums rodos, remtų ir tas faktas, jog iš ide. šaknies *kel-, *kal kilusių gyvulių pavadinimų įvairiose ide. kalbose randame gana daug, plg. skr. karkdh „baltas arklys““, gr. xtAAoc „Aasilas““, šved. dial. Ajalm „laukas jautis ar arklys““, vok. šveicarų helme „Jauka karvė“ ir kt.** Pirminė būdvardžio *kalas reikšmė galėjusi būti „baltomis dėmėmis, margas““. Mūsų siūlomą etimologiją ypač remia toji aplinkybė, kad būdvardžiai kalyvas, kalybas vartojami tik kalbant apie šunį. Tam tikrą analogiją, kai iš kokios nors ypatybės kilęs gyvulio pavadinimas tampa rūšiniu gyvulio patelės vardu, galima įžiūrėti liet. kėvė „prastas liesas gyvulys; kuinas““ istorijoje, kuris, patekęs į latvių kalbą, įgavo „kumelės“ reikšmę. Apie galimybę liet. kalė sieti su liet. kalyvas prabėgomis jau buvo užsiminęs F. Spechtas®s, Kaip minėjome, kalė yra specifinis lietuvių kalbos šuns patelės pavadinimas. Tiesa, K. Būga šio žodžio pėdsakus mėgino įžiūrėti kai kuriuose prūsų asmenvardžiuose bei vietovardžiuose: su liet. kalė jis siejo kaimo pavadinimą Kalis ir asmenvardį Kalioth**. Tačiau pr. Kalis, Calyen, Kalcz (ežero vardas), mums rodos, teisingiau būtų sieti su pr. kalis „šamas (žuvis)““**. Latvių kalboje plačiau vartojami du šuns patelės pavadinimai: kuce ir kuna. Apie pirmojo kilmę ir panašiu būdu kitose kalbose atsiradusius šuns pavadinimus esame jau užsiminę, kalbėdami apie slaviškuosius šio tipo vardus (rus. KYTĖHOK „šunytis““ ir kt.). Garsažodinę lat. kuce, kuca „kalė“ kilmę patvirtintų nemažas būrys kitų latvių kalboje vartojamų šuns pavadinimų, susijusių su šuns šaukiamuoju garsažodžiu kuč, plg. kuča „kalė“, kuča „mažas šunytis (vaikų kalboje)““, kučate „kalaitė““, kucka „kalė“, kucens „Šunytis““, kucėns, kucans, kucenis, kucentinš, kucelėns, kuclėns, kucis „šuo“, kucinš, kučinš, kucans „Šunytis“, kucęlėns, kucins „niekinamasis šuns pavadinimas““, kuculgns „Šunytis““ (EM, II, 298; EH, I, 666). “1 Lietuvių kalbos žodynas, V, p. 135—137, 141 (toliau: LKŽd.). 12 E, Fraenkel, Et. Wb., p. 209; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 506; J. Pokorny, Et. Wb., p. 547—548; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 171. # F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 122; A. Sabaliauskas, Baltistica, III(1), p. 109—110. “4 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 524—525. # G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 54; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmaūler, p. 351. 108 Dėl latvių kuna kilmės esama įvairių nuomonių. Daugelis tyrinėtojų šio žodžio neišskiria iš kitų ide. senojo šuns pavadinimo giminai¢iu®. Štai ką lat. kuna kilmės klausimu rašė K. Būga: „Ir aš, sekdamas K. Jaunių, pirma maniau, kad la. kuria „Kalė“ (III 33) kilmiškai yra vienos giminės su šunim, bet tos nuomonės viešai išsižadėjau 1909 m. lapkričio mėn. „,Aistiškų studijų“ hektografuotoje kritikoje (p. 10). Kuna drauge su la. kuce „kalė““... kucens ,,Sunénas®... pridera prie nežinomos kilmės žodžių. Plg. kašub. kuna „kalė“ ir bulg. kide ,,5uo*, alb. kutš, osman. Kiičiik „šuo““*", J. Endzelynas?® lat. kuna kilmę aiškino dvejaip: laikė ją kontaminacijos būdu atsiradusią iš *suna ir kuca arba svetimos kilmės, kaip ir kaš. kiind, kurią E. Bernekeris* siejo su rus. kyHa „kiaunė“. Mums rodos, imanomesnis yra pirmasis atvejis. Tam tikrą vaidmenį čia galėjo suvaidinti ir garsažodis kuč (kuč *suna > kuč kuna). Visose baltų kalbosė randame nemaža ir kitų, siauriau vartojamų, šuns pavadinimų. Jie dažniausiai žymi atskiras šunų rūšis arba vartojami su tam tikru emocionaliu ar šiaip išskiriančiu reikšmės atspalviu šalia bendrinio (rūšinio) šuns vardo. Liet. kūrtas ,Jabai greitas medžioklinis šuo““ yra slaviškos kilmės žodis. Kaip įrodė K. Būga, šis žodis į lietuvių kalbą turėjo patekti ne vėliau kaip XII amžiuje. Liet. kūrtas kilo iš nepaliudytos sen. rus. formos *X5pT*, iš kurios turėjusi atsirasti ir dabartinės rusų kalbos forma xopr*?. Slavų kalbose šis šuns pavadinimas labai plačiai vartojamas. Be minėto rus. xopT, plg. ukr. xopt, bulg. xpbT, XpbTKa, serb.-chorv. xp, slov. Ait, ček. chrt, slovk. chrt, lenk. chart, aukšt. luž. khort, žem. luž. chart. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, esama pakankamo pagrindo šį šuns pavadinimą laikyti bendraslavišku žodžiu. Tačiau kaip jis atsirado slavų kalbose, ligi šiol nėra išaiškinta, o aiškintojų ir aiškinimų skaičius yra tiesiog rekordinis. Kai kurie tyrinėtojai (H. Hirtas, E. Bernekeris) šį šuns vardą laikė skoliniu iš germanų, plg. vok. Riide „šuo, medžioklinis šuo“, sen. vok. aukšt. rudio „didelis šuo“. Kiti jį siejo su rus. CKOpbIii „„greitas““, treti su skr. kharah „grubus, šiurkštus, aštrus““, gr. xdpyoooc „aštrus, smailus“. V. Machekas, iš pradžių mėginęs sieti ji su liet. kūrti „greitai bėgti“, vėliau šį šuns pavadinimą kartu su vok. Riide laikė „praindoeuropietišku““, t. y. indoeuropiečių paveldėtu iš kažkokios nežinomos kalbos. J. Mikola mėgino čia gretinti ir vok. hurtig „greitas, skubus, vikrus“. K. Mošynskis slaviškąjį šuns pavadinimą kildino iš xpto <ide. *sp-to-< *ser- „greitai bėgti“. O. Trubačiovas neseniai paskelbė naują slav. xrto kilmės aiškinimą, siedamas jį su liet. saFtas®.. Sunku ką nors pasakyti apie išvardintų etimologijų patikimumą: beveik visos jos turi ir savo racionalųjį grūdą, ir silpnų pusių. Semantiniu požiūriu, mums atrodo, gana įtikinamas yra O. Trubačiovo aiškinimas. Tiesa, čia susiduriame su 14 B. HU. Teoprues, HccnejnoBanust no CpaBHHTENLHO-HCTOPHYECKOMY SI3bIKO3HAHHIO, p. 47; B. B. Hsanos, Xerrckuiit s3uiK, p. 92; J. Pokorny, Et. Wb., p. 633. #7 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 220. 18 EM, II, p. 316. * E. Berneker, Slavisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg, 1908— 1913, p. 644. % K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 430; III, p. 497, 763, 769; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 318; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 265. 54 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 265; O. H. Tpy6aues, Ilponcxoxjenne..., p. 23; BoHpOCbI CJIaBSHCKOTO s3bIKO3HAHHS, Bbiri. 2, Mocksa, 1957, p. 38—41; V. Machek, Et. sl., p. 163; J. Holub, F. Kopečny, Et. sl., p. 143; F. Stawski, Slownik etymologiczny jezyka polskiego, I, Krakéw, 1952—1956, p. 60—61 (toliau: St. et.). 109 šį slavų kalbų avino pavadinimą kildinti iš rytų kalbų linkęs O. Trubačiovas. Jis atstato tiurkišką formą *baran „einantis“*!. Nors semantiškai toks aiškinimas, remiantis kai kuriais gyvulių pavadinimais, susijusiais su judėjimą reiškiančiais veiksmažodžiais, ir įmanomas, bet rus. Gapau ir kt. kilmės problemas jis dar toli gražu neišsprendžia. Slaviškuosius avies šaukimo garsažodžius, primenančius rus. Gapan ir kt. šios šaknies avino pavadinimus, O. Trubačiovas laiko antrinės kilmės. Tačiau, mums atrodo, vargu ar ši aplinkybė galėtų prieštarauti rus. Gapa ir kt. garsažodinei kilmei. Viena, tokius garsažodžius, kaip 6upb, Gapb, kažin ar galima laikyti antriniais. Jų senumą galima patvirtinti kitų kalbų faktais. Labai daug panašių avies šaukimo garsažodžių esama lietuvių kalboje: barė, būre, burė, buria, buriū, būri, buri. Aptinkama ir panašių avies varymo garsažodžių: bar (škiuš, bar, namon, baltosios avelės!), buriūkš, būrum (būrum burum būkšt, taip piemenys ragina avinus badytis). Iš tokių garsažodžių kilę veiksmažodžiai barintioti „šaukti avis““, burėnti „mekenti (apie avį)““. Iš garsažodžių atsirado ir daugybė įvairiose lietuvių kalbos tarmėse vartojamų avies pavadinimų: bariūkas „malonybinis avino, aviniuko vardas“, bariūtė „„malonybinis avelės vardas““, biriūtė „avelė (mįslės žodis)““, būrė „avis (vaikų kalboje)““, burėlė „avelė““, burėlis „avinėlis, burinėlis“, burikė ,,buriute, avelė“, būrinas „avinas ar avis (ppr. vaikų kalboje)“, buriniūkas „aviniukas“, burytė „avytė, buriutė“, burytis „ėriukas“, buriūkas „ėriukas, avukas“, buriūtė „avelė“, buriūtis ,,jériukas®, burūlis ,,avinas (ppr. vaikų kalboje)“, burūtė „buriutė, avelė“ (LKŽd., I, 535, 536, 691, 966, 968, 969, 970, 971, 984). Tokios pat kilmés veikiausiai yra ir latviy liaudies dainose retkarčiais pasitaikantys avies bei ėriuko ar avino pavadinimai: birite, berulite, beritis, biritina, birina, birenins (EH, I, 220), kuriuos A. Gateris**, mūsų nuomone?®, nepagrįstai sieja su asmenvardZiu Birgita (šventoji Brigita galėjo būti laikoma gyvulių globėja). Atskirų garsažodžių ir iš jų kilusių avies pavadinimų vokalizmo skirtumas yra aiškintinas tik garsažodžiams būdinga šaknies vokalizmo kaita, plg. slaviškus šio garsažodžio variantus: 6ep, 6up, Gap, Gop, 6p**. Tiesa, kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse vartojamas ir skolintas iš slavų avino pavadinimas bardnas. J. Bretkūno raštuose vartojama ir forma barankas (LKZd., I, 530), kilusi iš mažybinės slavų formos. Tačiau sieti su juo lietuvių kalboje vartojamus avies šaukimo ar varymo garsažodžius nėra pagrindo. Daugių daugiausia žodis baronas galėjo turėti tiktai įtakos kai kurių garsažodžių šaknies vokalizmui. Antra vertus, reikia turėti galvoje ir tą faktą, kad panašus avies šaukimo garsažodis aptinkamas net ir ne indoeuropiečių kalbose, plg. arab. avies bei ožkos šaukimo garsažodį bir bir??. Tokiu būdu, mums atrodo, slavišką avino pavadinimą (rus. Gapan ir kt.) geriausiai aiškinti kaip garsažodinės kilmės žodį. Čia būtų visiškai analogiškas reiškinys su rus. KYTĖHOK „Šunytis“, lat. kucens kilme. Iš rus. Gapau kilo ir kartais latvių liaudies dainose pasitaikantis avies vardas baranina, barenite, barankite (EH, I, 205). 2 O, H. Tpy6aues, Ilpoucxoxjienne..., p. 75—76. 22 A Gaiters, Celi, 12, Lunda, 1965, p. 32—36. 28 A, Sabaliauskas, Baltistica, II(1), p. 89. 24 A. H. lepmanos ny, MexjoMeTHss H 3BYyKONnojipaxkaTeJIibHbIe: CJOBa pyCCKOTO S3bIKA. AsTopedepar jfokTopckoit muccepranmn, Cumbpeponoss, 1961, p. 89. 25 M, Niedermann, Tauta ir žodis, 2, p. 443. 116 Nemaža dalis ide. kalbų, jų tarpe ir slavai, turi bendrą avies vaiko — ėriuko — pavadinimą. Slavų kalbose šis pavadinimas labai gerai išlaikytas, plg. sen. sl, agnę, agnbcb, TUS. ATHEHOK, Ček. jehné ir kt.26 Baltų kalbose jokių šio ėriuko pavadinimo pėdsakų nesama. Šiai sąvokai išreikšti čia labiausiai paplitęs kitas pavadinimas, kurio santykiai su atitinkamais slavų kalbų panašios rūšies pavadinimais kelia gana rimtų abejonių. Lietuvių kalboje to baltiško pavadinimo esama įvairių fonetinių bei morfologinių variantų: ėras, ėrėlis, ėrditis, ėris, ėrys, ėriščias, ėrištis, ėrytis, ėriūk as, erūkas gėrditis, gėralis, géras, gėrėlis, gėriokas, gėriūkas, jéras, jérditis, jėrėlis, jėris, jėrytis, jėriūkas (LKŽd., II, 824, 826, 828, 832; III, 241, 246, 251, 257, 258; IV, 340, 341), vėras, vėraitis*". Seniausia forma, atrodo, reikėtų laikyti jėras. Tiek j pridėjimas, tiek ir numetimas baltų kalbose yra įprastas reiškinys, plg. liet. jéknos : ėknos, jėmiaū : ėmiaū, jéibé : éibé, jėrubė : érubé ir kt. Žodžio pradžios jir gkaitaliojimasis taip pat kartais aptinkamas lietuvių kalbos tarmėse, plg. jėrubė : gerubė, jdaura : giduré, judrė : gudrė, jiėdras : giédras ir kt. Priebalsis v paprastai pridedamas prieš užpakalinės eilės balsius, tačiau pasitaiko ir išimčių?*?. Mums atrodo, E. Frenkelio mėginimas sieti liet. vėras, atskyrus jį nuo ėras, su skr. žranah „avinas, ériukas““, arm. garn „ėriukas““ ir kt. nėra pagrįstas*?. Vargu galima į liet. vėras žiūrėti kaip į tokį seną kalbos faktą. Žodžio vilna poveikis vatsiradimui žodyje vėras irgi labai abejotinas. Liet. jėras latvių kalboje tiksliai atitinka forma jėrs. Vartojamos ir mažybinės šio žodžio formos jėrulis, jėrėns, jėrelis, jėrinš, jeruks. Formos Jjėrulis, jérelis vartojamos su niekinamuoju atspalviu (EM, II, 114; EH, I, 565). Iš minėtų ėriuko pavadinimų latvių kalboje atsirado naujų žodžių, vartojamų ne „ėriuko““, o tam tikros avies reikšme: jére „ein Jahr altes Schaf, ein halbjūhriges Schaf; Mutterlamm; ein altes Schaf““, jėrene, jériniece ,,aita ar jeru““, jérene „kad aitai ir pirmuo reiz jęri, tad ta ir j.““ (EM, II, 114; EH, I, 564—5). Elbingo žodynėlyje užtinkame ir prūsų kalbos ėriuko vardą: Eristian Lam (681 Zodis)®. Prūsiškajame ėriuko pavadinime yra mažybinė priesaga -istir bevardės giminės vienaskaitos vardininko galūnė -an**, o šaknis eratitiktų liet. jér-as, lat. jer-s. J. Gerulis prūsiškąjį ėriuko vardą linkęs įžiūrėti ir kai kuriuose prūsų vietovardžiuose: Eren, Iragarbis (Iregarbis, Iregaps, Ergarbin) < pr. er-istian+ pr. garbis „kalnas“ (kai kuriose prūsų kalbos tarmėse ė> 7). Ieškant šio baltiškojo ėriuko pavadinimo giminaičių kitose ide. kalbose, labai svarbų vaidmenį vaidina jklausimas. Jeigu iš tikrųjų baltų kalbose šiame žodyje iš seno buvęs j-, tai jį tikslingiausia būtų sieti su sen. rus. sipę „ėriukas““, spbKa „jauna avis““, rus. sipka „metų, dar ėriukų neturėjusi avis““, ukr. sipora „avys iki metų““, 26 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 481; O. H. TpyGaues, I[Ipoucxoxaeure..., p. 71—72;5 F. Stawski, Sh et., I, p. 488. 27 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 172. *8 J, Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 46, 50; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 211—212, 236—237; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 172; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, p. 379. 2* E. Fraenkel, Et. Wb., p. 121; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 108. 3 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 92. 31 J, Endzelins, Senprūšu valoda, p. 53, 60. . 32 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 33, 50. 117 spua „ėriukas“, spKa „metų avis“, lenk. dial. jarczuk, jarlak „metų avis““, ček. dial. jarka „avis, pavasarį apsiėriavusi““, slovk. jarča „jauna avis“. Toliau visi šie ėriuko bei avies pavadinimai būtų sietini su rus. spa „,pavasaris““, ček. jaro, sen. lenk. jarz, av. yar- „metai“, gr. Opa „metų laikas, laikas“, got. jėr „metai“, vok. Jahr**. Tačiau iš kitos pusės, ypač pagrindine forma laikant liet. éras, baltiškieji ėriuko pavadinimai galima sieti su gr. Ėpwpog ,,0Zys*, umbr. erietu „avinas“, lot. aries, arm. erinj „veršiukas“, air. earb „danielius, ožka““. E. Frenkelis, atskirdamas liet. formas jéras ir éras, pastarąją (kartu su pr. eristian) sieja su ką tik išvardintais žodžiais, o jéras (kartu su lat. jėrs) sieja su slaviškais šio gyvulio pavadinimais (rus. sipka) ir jų giminaičiais9*. Tokiu būdu E. Frenkelis liet. éras, jėras ir vėras laiko trimis skirtingos kilmės žodžiais. Vis dėlto labai sunku būtų įtikėti tokiu šių formų išskyrimu, todėl nepaisant labai ,,nenormalaus““ j- > v-, visas šias formas, kaip ir anksčiau minėtą formą gėras, reikėtų laikyti vieno žodžio fonetiniais variantais, atsiradusiais lietuvių kalboje. Baltiškas ėriuko pavadinimas pateko ir į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. jddrd „avinas“, est. jaar ir kt. Atrodo, teisus ir O. Trubačiovas**, priekaištaudamas tiems etimologams, kurie, iš dalies panašiai kaip E. Frenkelis, atskiria rus. sipka „jauna avis“, siedami šį žodį surus. sipa „pavasaris“ ir kt., nuo rus. spuHa „avies vilna“, čia įžiūrėdami jau kažkokį seną avies vardo reliktą, giminingą, anot jų, su liet. éras, gr. pupos, lot. aries®. — Ši kartą juos, tur būt, galėjo-sugestijuoti tas faktas, kad sen. rus. s3bHO „oda“ taip pat yra reliktas šiaip slavų kalbose neaptinkamo ožio vardo (liet. ožys, skr. ajdh ir kt.). Semantiškai rus. sipka, o veikiausiai ir baltiškųjų ėriuko pavadinimų, siejimas su rus. spa ir kt. yra labai pagrįstas. Panašių paralelių esama įvairiose ide. kalbose, plg. sen. lenk. latos, latosek „veršiukas, šiemetis ėriukas“ :lenk. lato „vasara“, vok. Jūhrling „vienerių metų gyvulys, ypač ėriukas“ : Jahr „metai“, dan. dial. gimmerlam „metų ėriukas“, sen. isl. gymbr „ėriukas“, norv. gimber : liet. Ziema, lot. hiems ir kt.*" Tiek slavų, tiek baltų kalbose esama nemaža siauriau vartojamų avies pavadinimų. Daugelis šių pavadinimų yra naujesnės kilmės, ir jie vartojami dažniausiai šalia rūšinio avies vardo kokiai nors avies veislės, amžiaus ar kuriai kitai ypatybei iškelti. Nesustodami prie daugybės tokios rūšies slavų kalbų pavadinimy®, apZvelgsime siauriau vartojamus baltų kalbose šio gyvulio pavadinimus. Senojo ide. avies pavadinimo, atitinkančio liet. avis, lat. avs, nerandame prūsų kalbos paminkluose. Ten šalia šios šaknies žodžio awins „avinas“ randame kitose baltų kalbose nežinomą avies vardą camstian (Camstian Schoff 678 Elbingo žodynėlio žodis). Pr. camstian kilmė ligi šiol nėra išaiškinta. A. Becenbergeris šį žodį siejo 33 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 170; O. H. TpyGaues, Ilponcxoxjenne...., p. 77—78. *4 E, Fraenkel, Et. Wb., p. 121. % O, H. Tpy6aues, [Ipoucxox ensue. .., p. 77—78. % M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 493. 37 F. Stawski, St et., I, 502; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1306; M. Vasmer, Et. Wb., p. 455— 456; C. D. Buck, A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages; Chicago, 1949, p. 155, 163 (toliau: Dict.). # O), H. Tpy6Gaues, Ilponcxoxjenne.., p. 78—83. 118 su gr. xepds „stirna“, R. Trautmanas su rus. KomoJslii „,beragis“, ček. komoly ,,bukas“®, Jeigu R. Trautmano etimologija būtų teisinga, tai pr. camstian galėtų būti pavyzdys, kaip naujai atsiradęs atskirai ypatybei pažymėti pavadinimas išstumia senąjį rūšinį gyvulio vardą, nes tiek kitos baltų kalbos, tiek ir prūsų avino pavadinimas awins leidžia spėti ir prūsus pažinus ide. avies vardą, atitinkantį liet. avis, lat. avs. Su pr. camstian siejamas ir pr. vietovardis Komstegallen (<pr. camstian + pr. galwo ,,galva*)%, Be garsažodinės kilmės avių pavadinimų, nurodytų, kalbant apie rus. Gapax ir kt. kilmę, lietuvių kalboje randame dar keletą garsažodinės ir kitokios kilmės avies pavadinimų: Liet. būkanis ,,avinas (maloninis žodis)“ (LKZd., I, 470), kurį veikiausiai reikėtų sieti su liet. būkinti „„kumščioti, mušti, badikuoti, kimšti“, plg. bakijasi (mušasi) avinai; avinai bakidja atsibėgę, t.y. mušas (Juška; LKZd., I, 471). Liet. basis „ėriukas“, basiūkas, basiūlis, būsė „avelė“ (LKZd., I, 551, 552), plg. lietuvių kalbos avies šaukimo garsažodžius: bas, būs, basia, bas, basi. Liet. baziūkas „ėriukas (vaikų kalboje)“, baziūlis, baziūtė „avis, buriutė“ (LKŽd., I, 568), plg. avies šaukimo garsažodžius: bazė, bazi. Liet. bicė „avelė“, bicyté (Ylakiai), plg. avies šaukimo garsažodį bice (Ylakiai), lat. bice „avis“. Į lietuvių kalbą šis avies vardas ir garsažodis veikiausiai pateko iš latvių. Liet. būkė „avis“ (LKŽd., I, 931) veikiausiai reikėtų sieti su liet. būkinti „mušti, daužyti“, plg. vaikai išmokė aviną būkinti (muštis), tai jis ir būkina (LKŽd., I, 931 —2). Taip pat įmanoma, jog būkė< buriūkė. Liet. busiūkas ,,buriukas®, busiūtė „,buriukė“, būsinas „avinas (maloninis žodis)“ (LKZd., I, 988), plg. garsažodžius busia, būšė. Liet. kūcė „avis (vaikų kalboje)“, kucūkas „ėriukas“, kučinūkas (LKŽd., VI, 755, 757, 758), plg. garsažodžius kucė, kuciū. Liet. kuriūtė „avis, buriutė (vaikų kalboje)“ (LKŽd., VI, 952), plg. avies šaukimo garsažodį kuriū-kuriū (Adutiškis, Tverečius, Vidiškės). Pastarasis garsažodis kaip savotiškas rimažodis galėjo atsirasti šalia garsažodžio buriū-buriū, plg. būre — kūre — šiūre „piemenų vartojami avies šaukimo ar varymo garsažodžiai“ (Šakyna). Latvių kalbos tarmėse labai išplitęs avies pavadinimas vuška (EM, IV, 677; EH, II, 799). J. Endzelynas šią formą buvo linkęs kildinti iš *avuž-ka (dėl darybos plg. liet. avūžė, lat. Annuža ir rus. oBeuka). Šalia vuška aptinkama ir forma uška (EM, IV, 310; EH, II, 716), o taip pat avino pavadinimai vucens, vucins, vucans, vucuns (vucens Vartojamas ir „ėriuko“ reikšme) (EM, IV, 675; EH, II, 798), ucens, ucenis, ucins, ucitis „ėriukas“ (EM, IV, 293; EH, II, 711). Šių pavadinimų ryšys su žodžiu avs, mums atrodo, labai abejotinas: forma *avužka vis dėlto latvių kalbai labai nebūdinga. Gal būt, geriau šiuos pavadinimus aiškinti atsiradus tiešiog iš garsažodžių, visiškai nesiejant su senuoju avies pavadinimu. Garsažodžių, su kuriais būtų galima sieti minėtus avies pavadinimus, latvių kalboje esama, plg. vuc, kurį J. Endzelynas, taip * R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 92, 352. * G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 69, 233; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 189, 119 pat, atrodo, be reikalo buvo linkęs kildinti iš *a'vuc(e)**, kiaulių varymo garsažodį uš, plg. taip pat lietuvių avių varymo garsažodį uš-uš (Grobštai, Kojeliai). Priesaga -k(a) latvių kalboje gyvulių pavadinimams vartojama, plg. karvių vardus raicka šalia raibaja, piecka šalia piektaja, sęška šalia sestaja ir kt.*2 Latvių kalboje randame ir keletą tokių avies pavadinimų, kurių garsažodinė kilmė, atrodo, nekelia abejonių“ Lat. bice ,,Kosename fiir ein Schaf“, biča, bidze, badze, bicainite, bicis „ein kleines Lamm; ein Hammel (in der Kindersprache)“ (EM, I, 293; EH, I, 217, 218), plg. liet. bice ,,bur; ciba“ (Ylakiai, LKZd., I, 657). Lat. bika (demin. bikinš „auninš“), bikus „der Schafbock® (EH, I, 218, 219), plg. lat. bika „Ein iiblicher Zuruf an den Schafsund Ziegenbock“. Lat. buce „das Schaf“ (EH, I, 248) J. Endzelynas linkęs sieti su liet. būkas „stumpf“, lat. bukt „stumpf werden“, liet. būkė „avis“. Tačiau mums atrodo, kad tikslingiau jį būtų sieti su garsažodžiu, plg. lat. buc „Interj. butz, zur Bezeichnung des Tones, der beim Stossen mit den Hornern der Ziegenbdcke und Widder entsteht®, bud? eine an Schafe gerichtete Interjektion, buč „Interj. beim Vertreiben® (bud, aitin, EM, I, 344). GarsaZodinés kilmės taip pat yra: Lat. bėja „das Schaf (in der Kindersprache)“ (EH, I, 216), plg. bė. Lat. mėja „das Schaf (in der Kindersprache)“ (EH, I, 805), plg. m, méjindt „(ein Schaf) blėken machen“. Latvių kalboje esti nemaža avių pavadinimų, dažniausiai atsiradusių dėl vienos ar kitos šio gyvulio ypatybės: Lat. amuls „ein weichwolliges Schaf“ (EH, I, 69), plg. lat. amuols ,,Mistel (viscum album); der Klee“. Lat. atpilis ,,der Herbstling, Spétling, spit geborenes Junge, besonders von Limmern, die im Herbste Schafe gebiren, welche schon in demselben Jahre ein Lamm geboren haben®, atpilis, atpilis, atpilgns, atpilitis ,,das kleinste Lamm, atpiles ,,Schafe (oder Ziegen), die spit im Herbste Limmer bekommen* (EM, I, 181—2; EH, I 158), plg. liet. pilti, lat. pilt ,,tropfeln®, dėl semantikos plg. rus. OT6POCHII ,,10 cpoka MepTBOpox/įeKHbIĖ“ (B. Jaap, III, 711), BLIKH/bINI „,H3pOHBINN, HEJOHOCOK, MJIaZIeHell H BOOČINe ĮĮETEHBINI, pOXKĮEHHbIK HACTOJIbKO IIDEXKJIEBDEMEHHO, UTO XKHTb He Moxer“ (B. Hamp, I, 292—3), vok. Wurf „metimas; (jauniklių) atvedimas“*?. Lat. atzidite ,,ein abgewodhntes Lamm, Kalb“ (EM, I, 213), atziditis (EH, I, 182) plg. lat. atzidit ,,abgewShnen (von Tieren)“. Lat. bakris „ein grosser Schafbock“ (EM, I, 252) šaltiniu J. Endzelynas linkęs laikyti vok. Bock (>lyv. boka), kurio priesaga pasikeitė dėl lat. vepris „„Eber“ įtakos. Tačiau neseniai, atrodo, įtikimą lat. bakris etimologiją paskelbė P. Aristė. Jis lat. bakris laiko skoliniu iš čigonų bakré „Schafbock““*4. Lat. belis „ein Schaf mit kurzen Ohren“ (EH, I, 212), plg. lat. belis ,.ein Hundename“. 1 EM, IV, p. 675. ** J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 356. 2 EM, I, p. 182. “4 P. Ariste, Acta Baltico-Slavica, 3, p. 23. 120 Lat. bene „ein Schaf mit kleinen Ohren, kurzen Beinen“ (EM, I, 279), benausis „ein Lamm mit kleinen, kurzen Ohren“ (EH, I, 212), plg. lat. bene „eine Knabenmiitze, das Barett, die Kapuze“, plg. vid. vok. žem. benit ,,geschmiickter Hut“. Lat. billene „ein betaubtes Schaf“ (EH, I, 219), plg. lat. billene ,,dulna sieviete“. Lat. buks „ein Schafbock mit grossen Hėrnern“ (EH, I, 250), plg. lat. buks „der Bock“ <vid. vok. žem. buck. Lat. cigurs „ein kleines Lamm“ (EH, I, 269), plg. lat. ciginš „das Fūllen“, cigus, ciga, cigulis (EM, I, 379), cigina „das Schwein (in der Kindersprache)“ (EH, I, 269), ciga „Lockruf fiir Fiillen, fiir Pferde“. Lat. cirka „ein Schaf mit lockiger Wolle“ (EH, I, 273), plg. lat. cifkas „,„Locken“, cirstas. Lat. cone „auns““, plg. lat. sonis < lyv. sonn (EM, I, 397). Lat. daplis „ein vorjahriges Lamm“ (EH, I, 307), dapelis „ein im Herbst geborenes Schaf“ (EM, I, 438) veikiausiai reikėtų kildinti iš formos *dapilis, plg. lat. atpilis, uzpilis. Lat. geida „ein unbūndiges Schaf“ (EH, I, 426), plg. lat. g'eida „,ein ausgelassenes, mutwilliges Mūdchen“ (EM, I, 695). Lat. kupe „ein Schaf mit einer kurzen Schnauze und mit kleinen, kurzen Ohren; ein hornloses Schaf“ (EM, II, 392; EH, I, 708), plg. lat. kups nazis „ein Messer mit abgebrochener Spitze“, kups ,,stumpf* (EM, II, 319). Lat. lamma „ein grosses melkbares Schaf“, lamenica „ein Schaf mit langem Schwanz und langer Wolle“, plg. est. lammas „Schaf“ (EH, I, 718). Lat. mikulis ,,der Schafbock“ (EM, II, 626), plg. lat. mikūt „mit Fiusten schlagen; prūgeln (nicht sehr ernst), grūstit“, lat. Mikus „eržilas“. Lat. piuka „scherzweise fiir Schafsbock“ (EM, III, 229), plg. lat. piūka „ein kleiner, bunter Fisch, ein kleines Fischlein ūberhaupt“. Lat. pūpalina ,,K osename fiir Schafe“ (EH, II, 342), plg. lat. pupuéls ,,das Weidenkūtzen; auch fem., als Kosewort gebraucht“. Lat. ragana „ein Schaf mit Hornern“ (EM, III, 464), plg. lat. rags ..das Horn“. Lat. rūmulite „eine Bezeichnung fiir Schafe“ (EM, III, 496), plg. lat. rams „zahm, still“, Lat. ruogulite ,,Beiname des Schafes“ (EM, III, 578), plg. lat. rags „das Horn“. Lat. skrube „ein Schaf mit kurzen, gestutzten Ohren“ (EM, III, 898), plg. lat. skrubis „das krumme Messer zur Hohlschneiden“, skrubulis „ein krummes Messer zum Anfertigen von Holzloffeln“. Lat. skrule „ein Schimpfname fiir Schafe“ (EH, II, 513), plg. lat. skrule ,.ein Schimpfname fiir Menschen; ein Hundename; ein sich herumtreibendes Frauenzimmer“, lat. skrulét , herumlaufen®. Lat. sofikis <sorinis (EM, III, 980). Lat. sofinis „ein Schafbock® (EM, III, 980) <lyv. sonn. Lat. skélis „der Schafsbock* (EM, IV, 32; EH, II, 633) <vid. vok. žem. schele ,»Beschéler*4s, Lat. $pidilka ,.ein storriges, umher schweifendes Schaf* (EH, II, 655), plg. lat. Spidilka „ein leichtsinniges Frauenzimmer®, spideligs ,.froh, frohlich, heiter. 4 J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, Leipzig, 1936, p. 131. 121 Lat. špullinš „ein Lamm* (EH, II, 655), plg. lat. spulligs (?) ,,lustig, lebhaft, gewandt““, spulunig'is „ein lebhafter, unbūndiger Knabe, auch ein junger Ochs““. Lat. uzpilis „ein vorjahriges Lamm“ (EM, IV, 365), plg. lat. atpilis, daplis. Lat. vemelis (?) „ein unkastrierter Schafsbock““ (EM, IV, 536) gal reikėtų sieti su lat. vembele „ein dickes, nicht grosses Weib; ein Schimpfwort iiberhaupt (z.B. auf Kiihe bezogen)“, plg. est. vemmel (kilm. vemble) „Kniittel““ (EM, IV, 536). Lat. viénmitis ,,das einzige Lamm eines Schafes* (EM, IV, 661), plg. lat. mist ,,sich erndhren, leben, sich aufhalten®. Lat. viénzidis ,,ein Lamm, das allein bei der Mutter gesogen* (EM, IV, 668), plg. lat. zist ,,saugen®. Lat. vizbulipa ,,Beiname des Schafes‘ (EM, IV, 630), plg. lat. vizbulis ,,das Windroschen (anemone), lat. vizbulis ,,die Locke (?)“ (augat, mani gari mati, vizbujuos, EM, IV, 630). PerZvelge baltų ir slavų kalbų avies pavadinimus, galime padaryti tokias išvadas. Šiose kalbose gerai išlaikytas senasis ide. avies pavadinimas; iš šio pavadinimo kilęs ir tik baltų bei slavų kalboms būdingas avino pavadinimas. Slavų kalbose randame dvejopos kilmės senus ėriuko pavadinimus, kurių vienas veikiausiai sutampa su baltiškuoju ėriuko vardu. Tiek baltų, tiek ir slavų kalbose esama labai daug naujesnės kilmės įvairių avies, avino bei ėriuko pavadinimų. Kitose kalbose giminaičių neturi prūsų kalbos avies pavadinimas, kuris taip pat yra naujesnės kilmės. OŽKA Labai senas, tik gal ne toks populiarus kaip kiti naminiai gyvuliai, žmogaus palydovas yra ožka. Naminė ožka (Capra hircus) yra kilusi iš laukinių ožkų rūšių, kurios ir dabar tebegyvena kai kuriose kalnuotose Azijos, Europos, Afrikos vietose". Kaip naminį gyvulį, ožką jau pažino daugelis senųjų Azijos, Europos, Afrikos tautų. Ožkos atvaizdai randami šumerų piešiniuose*?. Įvairios tautos ožkas naudojo kulto reikalams. Pavyzdžiui, daugelyje pasaulio kalbų ir šiandien vartojamas pasakymas nuodėmių ar atpirkimo ožys, kilęs iš senajame testamente (3 Moz. 16) minimo senovės žydų ritualo, kai vyriausias dvasininkas „sudėdavo“ ant ožio savo tautos nuodėmes ir jį išvarydavo į dykumą demonui Azazeliui. „Odisėjoje“ minima, kad Odisėjas, be kitų gyvulių, turėjęs ir dvylika bandų ožkų. Plinijus Vyresnysis (23/24 — 79 m.) savo ,,Gamtos istorijoje“ nurodo, jog galai iš ožkos taukų gaming puikų muilą: „Naudingas ir muilas; jis galų išrastas raudonai dažyti plaukams. Gaminamas iš taukų ir pelenų, geriausiai iš ožkos taukų ir buko pelenų. Esti dviejų rūšių: kietas ir skystas. Ir vieną, ir kitą Germanų kraštuose daugiau vartoja vyrai negu moterys“. 1 C€. Keller, Die Abstammung der ūltesten Haustiere, p. 203—209; O. Keller, Thiere des classischen Altertums in Culturgeschichtlicher Beziehung, Innsbruck, 1887, p. 37—52. * M. Hilzheimer, Haustier, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 220; V. 1. Avdijevas, Senovės rytų istorija, Vilnius, 1954, p. 39, 40, 43. * „Prodest et sapo, Gallorum hoc inventum rutilandis capillis. fit ex sebo et cinere, optimus fagino et caprino, duobus modis, spissus et liguidus, utergue apud Germanos maiore in usu viris guam feminis“, Hist. nat., XXVIII, 191, plg. O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, p. 693. 122 Ožkų pėdsakai randami daugelio Europos kraštų neolito laikų iškasenose. Šveicarijos sijinių gyvenviečių liekanose ožkos pėdsakų aptikta netgi daugiau kaip avies*. Baltų ir slavų kraštuose ožka taip pat seniai pažįstamas gyvulys. Tai rodo tiek istoriniai, tiek ir kalbiniai duomenys®. Tačiau apie šio gyvulio kokią nors didesnę ūkinę reikšmę istorinių duomenų trūksta. Tiesa, vienas lingvistinis faktas rodytų, kad slavų šalyse ožka tam tikru atžvilgiu, būtent dėl savo kailio, yra buvusi vertinamas gyvulys. Mat, daugelyje slavų kalbų vartojamas odos pavadinimas (plg. sen. sl. koža, rus. Koxa, ukr. Koxa, baltr. Koxa, bulg. Koxa, serb.-chorv. k6Xka, slov. koža, ček. kūže, slovk. koža, lenk. koža, aukšt. luž. koža, žem. luž. koža), kurio pirminė reikšmė buvusi „ožkos kailis““; koža „oda“ < *kozia : koza „ožka““*, panašiai kaip gr. ėda „avikailis“ : 8g „avis“, skr. ajinam „oda““: ajdh ,,0Zys*. Dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijose ožkos kaulų randama jau neolito gyvenviečių iškasenose". Gana nemažą procentą ožkos kaulai sudaro Nemenčinės, Migonių, Bačkininkėlių piliakalnių iškasenose rastų naminių gyvulių kaulų tarpe. Šie radiniai priskiriami I — IV m. e. amžiui. Baltų giminės ožius naudojo ir kulto reikalams“. 1409 m. sausio 24 d. laiške Ordino magistrui Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas skundžiasi, jog Žemaičių vaitas uždraudęs aukštaičiams Žemaičių krašte „pirkti medaus, arklių, ožkų ir galvijų“. Tačiau apskritai ožka, palyginus su kitais naminiais gyvuliais, senuosiuose istoriniuose lietuvių dokumentuose minima retai". Tiek lietuvių, tiek ir latvių tautosakoje į ožką daugiausia žiūrima neigiamai". Tokia pažiūra į ožką, matyt, buvusi ir senovės indoeuropiečių tarpe. A. Mejė, atrodo, pagrįstai tvirtina, kad dėl to indoeuropiečių kalbų leksikoje ožkos ir ožio pavadinimai neturi tos vienybės, kuri daugiau ar mažiau yra būdinga kitiems naminių gyvulių pavadinimams'?. Be to, ožkos pavadinimų įvairumui galėjo turėti įtakos ir kultinės šio gyvulio funkcijos — su šiomis funkcijomis susiję įvairūs gyvulio vardo minėjimo draudimai*?. Ide. kalbose galima išskirti keletą būdingesnių ožkos pavadinimų arealy. Be to, reikia dar pasakyti, kad vienose kalbose tos pačios kilmės pavadinimas vartojamas abiejų lyčių gyvuliams, o kitose, dažniausiai dėl palyginti nesenais laikais įvykusių 4 O. Schrader, ten pat, p. 692. 5 JI. Haunepae, Caassinckue jnpeBHocru, p. 320; W. Hensel, Die Slawen im frithen Mittelalter, Berlin, 1965, p. 77—79. ¢ W. Hensel, ten pat, p. 380; A. Briickner, St. et., p. 263; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589. 7 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 79; Latvijas PSR vėsture, I, p. 11. 8 P, Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, ten pat, p. 252—253; A. Kaminski, Jačwiez, Lėdž, 1953, p. 126—127; K. IlaaBep, Popmuposanne TepuodayHbi H H3MeHWKHBOCTb M/JIeKONHTAIOMKX IlpuGajJiTHKH B TrOJIONLeKe, p. 368. * Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, Vilnius, 1955, p. 64. 10 Ten pat, p. 575. 1 EM, II, p. 182—183; K. Straubergs, Latviešu buramie vardi, II, Riga, 1941, p. 799 (registras); Patarlės ir priežodžiai, Vilnius, 1958, p. 468 (registras); Lietuvių tautosakos apybraiža, vyr. red. K. Korsakas, Vilnius, 1963, p. 373; Latviešu sakūmvūrdi un parunas, sast. E. Kokare, Rigū, p. 324, 330 (registras). 12 A Meillet, Wstep do językoznawstwa indoeuropejskiego, Warszawa, 1958, p. 327. 18 H. Kronasser, Handbuch der Semasiologie, Heidelberg, 1952, p. 172. 123 pakitimų, patelės ir patino pavadinimai skiriami: jiems vartojami visiškai skirtingos kilmės žodžiai. Slavų kalbose yra išplitęs ožkos pavadinimas, kurio kilmė ir santykiai su kitų ide. kalbų ožkos pavadinimais kol kas yra labai neaiškūs. Tiesą sakant, yra keletas, rodos; gana gerai motyvuotų aiškinimų, bet jie dažniausiai vienas kitam prieštarauja. Viena aišku, kad šis pavadinimas yra dar praslaviškas. Praslaviški yra ir iš jo kilę ožiuko bei ožio pavadinimai, plg. sen. sl. koza „ožka““, rus. Ko3a „ožka““, KO3ėĖJI „Ožys““, KO3JIEHOK „,„ožiukas““ ir kt.14 Šis slavų ožkos pavadinimas pateko ir į latvių kalbą, plg. lat. kaza, kur jis išstūmė senąjį baltišką latvių ožkos vardą, atitinkantį liet. ožka, pr. wosee. Latvių kalboje jam išplisti galėjo padėti toji aplinkybė, kad kitų naminių gyvulių patino ir patelės pavadinimai daugiausia yra skirtingų šaknų žodžiai. Tokiu būdu šalia baltiško ožio pavadinimo dzis latvių kalboje atsirado slaviškos kilmės ožkos pavadinimas kaza, visiškai išstūmęs baltišką *az(k)a ar *aze. Šalia formos kaza latvių kalboje randame ir kazlėns ,,0Ziukas; maža ožka““, kazlėninš, kazęlėns, kazulis „ožiūukas““, kazulgns, kazuls, kaze „ožka“, kazla (EM, II, 183 —4; EH, I, 597). Tokios formos kaip kazuls, kazla veikiausiai kilusios iš rus. KO3ĖJI „ožys“, o kitos atsiradusios jau pačioje latvių kalboje iš formos kaza. Lietuvių kalboje forma kaza beveik nepasitaiko. Tiesa, tokia forma randama M. Miežinio žodyne. Tačiau M. Miežinis ją tikriausiai bus paėmęs iš latvių kalbos (LKŽd., V, 458). Kartais pusiau juokais toks ožkos pavadinimas pavartojamas ir kai kuriose palatvio lietuvių tarmėse. Kaip minėta, slv. kaza turi įvairių aiškinimų. H. Petersonas, remdamasis labai nepatikima semantine paralele ide. *ghaid- „ožka““: skr. jihite „Jlekia, straktelia““, slavų koza, kaip ,,Sokinéjanti gyvulį“, siejo su liet. kėžoti „eiti, mėtant kojas į šalis; kėzlinti“, liet. kėža „koja, rietas, péda‘!5, Tačiau H. Petersono siejimas yra visiškai nepagrįstas, nes minėti lietuviški žodžiai, be abejo, naujesnės kilmės ir jų pirminė reikšmė nėra sietina su ėjimu ar šokinėjimu. Slavų koza mėginta sieti su kitais ide. ožkų pavadinimais. Kai kurie kalbininkai (K. Ulenbekas, E. Cupica (Zupitza) su slavišku ožkos pavadinimu siejo skr. chdgah „ožys“. Tačiau skr. chdgah, plg. taip pat skr. chdga „ožka“, chagaldh „ožys“, oset. say ,,0zka*, yra neaiškios kilmės žodis, be to, jo siejimas su slaviškuoju ožkos pavadinimu kelia ir fonetinio pobūdžio sunkumy?®. Labai abejotinas, nors ir nemaža šalininkų turintis, yra slav. koza siejimas, atstatant ide. prolytę *kog(a), su alb. kedh „ožiukas““, sen. angl. hacen, sen. isl. hohen"". Dar toliau eina V. Georgijevas'®. Jis atstato ide. prolytes *(s)kag'-, *(s)kog’, *(s)kėg'-, tarp savęs susiedamas ne tik slav. koza, alb. kedh, bet ir anksčiau minėtą skr. chagah, o taip pat tikrinius trakiečių vardus Kolac, Koleihog ir kt. Pastarasis mėginimas yra taip pat labai hipotetinis. * O, H. Tpy6aues, Ilponcxoxjienne..., p. 86; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589—590. 13 H. Petersson, IF, 35, p. 272. 18 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 406; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589; O. H. TpyGaues, Ilponcxoxjiemne..., p. 86. 17 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 589; H. Pedersen, KZ, 36, p. 335; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, III, p. 692. '* B. Teoprues, HeccJiejioBaHHs no CpaBHHTeJIbHO-HCTOpHUeCKOMY S53bIKO3HAHHIO, p. 121. 124 Mums atrodo, jog sėkmingesni mėginimai sl. koza sieti su kitu ide. ožkos pavadinimu, būtent skr. ajdh „ožys“, ajd „ožka“, liet. ožys, ožka ir kt. E. Briukneris"? slaviškame ožkos pavadinime linkęs įžiūrėti metatezę (koza< *ozka). Tačiau E. Briuknerio prielaidą apsunkina toji aplinkybė, kad su formantu -kožkos pavadinimą randame tik lietuvių kalboje — kitos baltų ir apskritai ide. kalbos, turinčios tokios kilmės ožkos pavadinimus, formanto -kjuose neturi. Todėl formantas -klietuvių kalbos žodyje veikiausiai yra naujesnių laikų padaras. A. Mejé®, remdamasis slav. kosts „kaulas“ : skr. dsthi „kaulas, koja“, gr. Šortov, manė, jog slaviško ožkos pavadinimo kyra pridėtinis. Tokios nuomonės laikėsi ir V. Machekas*!. A. Mejės aiškinimas šiaip būtų labai įtikimas, tačiau jam patvirtinti trūksta daugiau panašių priebalsių pridėjimo atvejų (skr. déru, liet. ašara santykis su gr. daxpv, air. der yra labai neaiškus)??, žinoma, išskyrus į, u, kurie dažnai pridedami tiek slavų, tiek ir baltų kalbose. Šiaip ar taip slavų kalboms būdinga tendencija Žodžius pradėti priebalsiu. Be to, čia savo vaidmenį galėjo suvaidinti ir tabu. Kad slavų kalbose anksčiau yra buvęs ožkos pavadinimas, tiesiogiai atliepiantis skr. aja, rodytų sen. rus. 3640 „oda“, 35xaps6 „odininkas, kailiadirbis“, A135KEeHB ,,0dinis“* (dėl reikšmės plg. av. izaéna „iš odos“ : gr. «if „ožka“, skr. ajinam „oda“ įskr. ajūh „ožys“, sl. koža „oda“: sl. koza „ožka“), o, gal būt, ir rus. 3b „tokia žuvis, Idus melanotus, Cyprinus rutilus“, kuris, kaip vėliau matysime, mėginamas sieti su skr. gjd ir kt. Su šios šaknies ožkos pavadinimu sietinas ir kairysis Dniepro intakas AKOBKa. Tokį siejimą ypač patvirtina toji aplinkybė, kad netoli šios upės yra kita upė KozesmsKa. Tačiau rus. AxoBka veikiausiai yra baltizmas, o ne senojo slavų ožkos pavadinimo reliktas*?*. Esama nuomonių, kad slav. koza yra skolinys iš rytų kalbų. Pastaruoju metu šią nuomonę naujais argumentais mėgina pagrįsti O. Trubačiovas*?“. Jis, pritardamas dar F. Koršo keltai minčiai, jog sl. koza galėjo kilti iš tiurk. kaza (plg. turk. keči, Kazanės tot. kdjd, bask. kdzd), daro prielaidą, kad ir liet. ožka, skr. ajd ir kt. šių giminaičiai gali būti tiurkiškos kilmės, mat, tiurkų kalbose šalia ką tik minėtų ožkos pavadinimų su kesama taip pat pavadinimų ir be žodžio pradžios k-, nuostabiai primenančių indoeuropietiškus ožkos pavadinimus, ypač lietuviškąjį, plg. uig. ačkii, ėčkū, uzbek. dcki, kazach. čiški, kirgiz. ūčki, karaim. čički. Mums atrodo, kad silpnoji O. Trubačiovo hipotezės pusė yra ta, kad jis lietuviško ožkos pavadinimo -klaiko labai senu dalyku. O. Trubačiovas liet. ožka gretina su skr. ajika, vid. pers. azak. Tačiau -kformantai šiuose žodžiuose, be abejo, bus atsiradę savarankiškai. 19 A. Briickner, Sl et., p. 262. 20 A, Meillet, Etudes sur I’étymologie et le vocabulaire du vieux slave, Paris, 1902-1905 p. 246; A. Meiie, OGmecnassiHckuit s3sik, Mocksa, 1951, p. 396. V, Machek, Et. sl., p. 229-230. #2 J. Zubaty, BB, 18, p. 159-160; J. Pokorny, Et. Wb., p. 23, 179; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 61. ® H. H. CpesneBckuil, Matepuaast ans cJioBaps npeBHepycekKoro s3bikKa, III, IlerepGypr, 1912, p. 1650; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 485; J. Zubaty, AfsIPh, 16, p. 396. * B. H. Tonopos nu O. H. Tpy6aues, JIuursucTHYeCKHii aHaJH3 THAPOHHMOB BepxHero IlojtuenpoBss, Mocksa, 1962, p. 175. 25 O, H. Tpy6aues, Ilponcxoxjtenne..., 87—89. , 125 su ide. *g¥ou-, bet su gr. Bėoxo ,,ganau, šeriu“ ir kitais jo giminaičiais**, kurie, kaip matėme, savo ruožtu taip pat yra siejami su senuoju ide. galvijo pavadinimu. Tačiau lietuvių kalboje esama žodžių, kurie vartojami karvės reikšme ir kurių fonetika rodo, kad jie negali būti atskiriami nuo aptariamojo ide. galvijo pavadinimo; tai liet. guoté „karvė“, gudtena „jauna karvė“ (LKZd., III, 740—1), gūtė ,,maloninis karvės vardas“ (LKŽd., III, 764). Bet šie lietuvių kalbos žodžiai yra labai siaurai vartojami, o be to, neaišku, ar jie nėra skoliniai. Pirmiausia liet. guétena, kaip rodytų jo geografija (Šatės), gali būti kilęs iš lat. guotina ar kitos panašios formos. Liet. guotė užfiksuota dainoje, kuri irgi užrašyta Latvijos pasienyje (,,Siu namo, guote, šiu namo, raguote!“). Lat. guota veikiausiai yra naujai padaryta iš mažybinės formos guotene (EM, I, 692). Tačiau lietuvių kalboje, be čia minėtų žodžių, vartojamų Latvijos pasienyje, forma guotė „netikusi moteris; apsileidėlė“, kurios pirminė reikšmė galėjusi būti „karvė“, aptinkama Liškiavos, Veisiejų apylinkėse, kur tiesiog iš latvių kalbos ji negalėjo patekti. Gana neaiškus ir liet. guotė ,lakStabudziy šeimos valgomas grybas (Hygrophorus)“ santykis su anksčiau minėtais žodžiais. K. Būga šį grybo pavadinimą siejo tiesiog su liet. guotas „banda, būrys“, nes, anot K. Būgos, grybas tokiu vardu pavadintas dėl to, kad auga krūvomis, t.y. guotais (,,Guotais „krūvomis, tiltais, būriais“ augančias budis vadiname gudtémis®, Sint; gudtės auga tiltais , kriivomisTM Jnš, Kp, Siauliai)®. Tačiau liet. guotė kilmę galima aiškinti ir kaip „,karvės grybą“, plg. taip pat lat. guotenes arba guovju pekas ,,Kuhpilz (agaricus cinnamonus)“ (EM, I, 692). K. Būga „Aistiškuose studijuose” yra nurodęs lietuvių vietovardį Guovainiai, kurį jis siejo su lat. giovs?". Šią K. Būgos mintį pakartojo ir E. Frenkelis*?. Tačiau kituose Lietuvos vietovardžių šaltiniuose formos Guovainiai nerandame. K. Būga veikiausiai galvoje turėjo Šilalės rajono kaimą Gūvainiai, iš kurio, gal būt, ir buvo atstatyta forma Guovainiai. Su senuoju karvės pavadinimu tikriausiai sietinas upelio vardas Gūragys < guovs +ragas (Kuršėnai) ir iš jo atsiradęs kaimo pavadinimas Gūragiai*". Latvijos teritorijoje su žodžiu guovs sietinų toponimų yra labai daug®. Vadinasi, tam tikrų senojo ide. *g“oupėdsakų galima rasti ir lietuvių kalboje. Prūsų kalbos paminkluose šio ide. galvijo pavadinimo pėdsakų nėra. Apskritai iš visų baltų ir slavų kalbų šis pavadinimas geriausiai išlaikytas latvių kalboje. Vėliau, matyt, ūkyje svarbiausią vaidmenį pradėjus vaidinti galvijo patelei, bendras galvijo pavadinimas latvių kalboje buvo perkeltas jo patelei — karvei. Tuo tarpu slavų kalbose ir lietuvių kalboje įsigalėjo naujas karvės pavadinimas; tai rus. KOpoBa, ukr. KopoBa, baltr. KapoBa, bulg. KpaBa, serb.-chorv. KpšBa, slov. krava, ček. krdva, slovk. krava, lenk. krowa, kaš. karva, krova, aukšt. luž. kruwa, žem. luz. krowa®, liet. karvė, pr. kurwis „jautis“. Šis pavadinimas, atrodo, turi 25 R. Fraenkel, Et. Wb., p. 177. 246 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 353. #7 K. Būga, Aistiški studijai, Peterburgas, 1908, p. 25. 28 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 177. 2 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 55. 30 J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, 1, 1, p. 343—344. 31 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 629—630; O. H. Tpy6aues, [Ilponcxoxjienne,.., p. 40. 132 patikimą etimologiją: daugelis tyrinėtojų jį sieja su lot. cornu „ragas“, gr. xepa0g „raguotas“. Tos pačios kilmės yra ir lot. cervus „briedis“, kimr. carw, bret. karo, pr. sirwis „stirna“ ir kt. Galimas daiktas, jog baltų ir slavų karvės pavadinimui buvo perkeltas briedžio ar kurio kito laukinio raguočio vardas, pirmiausia, gal būt, kokiai nors plačiaragių karvių veislei. Įdomu, kad panašus procesas vyko ir kitose kalbose, plg. taip pat lot. cornu, gr. x*epa6c siejimus su vok. Rind „galvijas“, alb. ka (<*k’ru) „jautis“*?, Su tokiu liet. kdrvė, rus. KopokBa ir kt. kilmės aiškinimu nesutiko V. Machekas. Jis šį karvės pavadinimą siejo su skr. cdrvati „triuškina, kramto“, aiškindamas, jog pirminė jo reikšmė buvusi ,,gromuluotojas“, Tačiau ši etimologija platesnio pritarimo nesusilaukė. Ji nepatikima ypač dėl to, kad pats skr. cdrvati yra labai neaiškios kilmės Zodis?4. Latvių kalboje aiškesnių liet. žodžio kdrvė giminaičių pėdsakų nėra: lat. kafva „eine alte, magere Kuh; verspottende Bezeichnung eines Frauenzimmers; Schimpfname fiir Kūhe“ (EM, II, 165; EH, I, 590) veikiausiai yra skolinys iš lietuvių kalbos. Prūsų kalboje, kaip jau minėjome, šios šaknies žodis vartojamas „jaučio“ reikšme. Be Elbingo žodynėlio (672 žodis — Curwis Ochze), III katekizme yra vns. gal. forma kurwan. Kai kurie tyrinétojai® pr. curwis laiko skoliniu iš lenkų kalbos (seniausiuose lenkų raštuose karw dažniausiai reiškia „seną, tingų jautį“). Tačiau vis dėlto labiau tikėtina, jog pr. curwis yra savas žodisš*, Ši šaknis gana gausiai aptinkama ir prūsų toponimijoje: Corwedompne<pr. curwis+dompne : lat. dubens „der Boden, Grund, Tiefe“, Korwelaucken<pr. curwis+pr. laucks „laukas“, Kurwingen< pr. curwis-+-ing-, Curwin3". Baltų ir slavų kalbos turi tik joms būdingą jauniklio galvijo pavadinimą, tai: sen. sl. telicb, rus. TeneHoK, ukr. Tens, baltr. ness, bulg. Tene, serb.-chorv. TėJIe, slov. tėle, ček. tele, slovk. tel'a, lenk. cielę, kas. celą, aukšt. luz. éelo, žem. luz. Sele, liet. tėlias, teliūkas, lat. telš, telgns®. Tiek baltų, tiek slavų kalbose randame daug išvestinių šios šaknies žodžių, plg. liet. telinga, teliūotis, lat. telidze „eine trichtige Kuh“, telučtiės „,kalben“, rus. cresbHasi „telinga“, rus. TeJuThCS „teliuotis“ ir kt. Tur būt, sunku būtų rasti kitą baltų ir slavų kalbų gyvulio pavadinimą, kuris turėtų tiek daug savo kilmės aiškinimų, kiek šis. Deja iš tų aiškinimų kol kas nėra nė vieno labiau priimtino. ** J. Pokorny, Et. Wb., p. 574—577; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 225; F. Kluge, Et. Wb., p. 600; H. Hirt, Indogermanische Grammatik, II, Heidelberg, 1921, p. 117, 130; A. Bezzenberger, BB, 17, p. 216; B. [Topuunr, Upnenenne nHjoeBporekckoh s35IKOBOH oOnactH, Mocksa, 1964, p. 259—260; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 119; A. Briickner, St. et., p. 271. 32 V, Machek, Et. sl., p. 233; V. Machek, KZ, 64, p. 262—263. 44 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 379. 35 A, Briickner, St. et., p. 271; J. Pokorny, Et. Wb., p. 577. % R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmūaler, p. 366; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 129; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 225. 87 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 30, 70—71, 77; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 199. 38 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 90; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1077—1078; O. H. Tpy6aues, Ilponcxoxjienne..., p. 44. 133 H. Petersonas šį pavadinimą siejo su arm. f'alun „storas“, skr. tilvilah „,turtingas, vaisingas“?, Tačiau kitų tyrinėtojų tarpe pastaroji etimologija didesnio pritarimo nesusilaukė. J. Mikola liet. télias ir kt. siejo su liet. taldkas „suaugusi duktė; jauna mergaitė“, liet. lokys, pr. clokies*?. G. Ilinskis jį siejo su lot. stolidus „kvailas, beprasmis; neturįs jėgos“, stultus, sen. vok. aukšt. stilli „tylaus, ramus“, liet. tyl/ūs*?. Smiešekas slav. telę siejo su lot. tollo, -ere „pakelti“, sen. vok. aukšt. dolėn „,kęsti, pakelti““*?, Tokiam aiškinimui iš dalies linkę pritarti ir kiti tyrinėtojai. Pirminė šio gyvulio vardo reikšmė galėtų būti ,,pagimdytas®, plg. got. barn „vaikas“ : *bher- „„nešti““43, A. Becenbergeris liet. tėlias mėgino sieti su gr. wréhag „,kuilys“**. Labai originaliai žodžio tele kilmę aiškino V. Machekas. Jo nuomone, slav. telę, liet. tėlias ir kt. formos yra kilusios iš ilgesnės formos (panašiai kaip ček. Rina< Katerina), atitinkančios lot. vitulus ,,versis, buliukas“, gr. žvaAov, kurios sietinos su ide. *wer- (gr. voc) „metai“. Taigi pirminė rele reikšmė būtų „„metinis““**. Liet. tėlias, slav. telę kilmę mėgino aiškinti ir K. Būga: jis šiuos žodžius buvo linkęs sieti su sl. 7élo „,kūnas““*?, Taigi aiškinimų daug, tačiau visi kelia rimtų abejonių*". Mums atrodo, labiausiai verta dėmesio yra V. Macheko etimologija. Ją remia nemažas ide. gyvulių pa- „vadinimų būrys, kaip tik sietinas su ide. *yet- „metai“ šaknimi, plg. skr. vatsdh „Vienerių metų gyvulys; veršis; galvijas“, vatsakdh „veršiukas“, alb. vjetė „,veršis“, got. wiprus „metinis ėriukas“ ir kt.*8, Silpnoji V. Macheko etimologijos pusė yra fonetika. Tačiau ir čia, mums rodos, negalima kategoriškai nuneigti, kad iš *wetelonegalėjo atsirasti forma *tel-. Liet. telycia „jauna, neturėjusi veršio karvė“, kaip rodo šio žodžio priesaga, kilo iš rus. Tesmua arba baltarusiškos šio žodžio formos*?. Tokios pat kilmės yra ir lat. telicaTM. Baltų kalbose plačiai vartojamas ir kitas galvijo pavadinimas, kuris lietuvių kalboje savo reikšme gana artimas ką tik aptartajam. Tai liet. vefšis, lat. vėrsis, pr. werstian. Slavų kalbose šio pavadinimo pėdsakų nesama. Liet. vefšis šiuo metu literatūrinėje kalboje ir didelėje tarmių dalyje vartojamas jauniklio galvijo reikšme, plg. t. p. veršinga, veršiūuotis, kurie savo vartosena nesiskiria nuo anksčiau minė- % H. Petersson, Arische und armenische Studien, Lund, 1920, p. 29; M. May rhofer, Et. Wb., I, p. 505. 4 J. Mikkola, BB, 22, p. 245. 1 T. Unbuuckuii, POB, 60, p. 421-424. #2 Smieszek, Materialy i Prace Komisji Jezykowej Akademii Umiejetnosci, IV, p. 397— 401, plg. M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 90. 4 J. Pokorny, Et. Wb., p. 1061; C.D. Buck, Dict., p. 155. 44 A. Bezzenberger, BB, 27, p. 176. 45 V. Machek, Et. Sl, p. 524. % K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 318, 625. 47 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 90; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1077; F. Stawski, Si et., I, p. 99; O. H. Tpy6aues, Ilponcxoxjenne..., p. 44—45. 48 J. Pokorny, Et. Wb., p. 1175. 4 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1078. “EM, IV, p. 160. 134 tų telinga, teliūotis. Tačiau dalis tarmių (daugiausia dzūkai) žodį vefšis vartoja ,,buliaus, jaučio“ reikšme. Tokia reikšme šis žodis randamas K. Širvydo žodyne (,,Stadnik/taurus. Wieršis“, I leid., 174; ,,Byk. Taurus/WerBis“, V leid., 22). Lat. vėrsis vartojamas tik „jaučio, buliaus“ reikšme. Pr. werstian (Elbingo žod. 674 žodis), kuris veikiausiai kilęs iš formos *wersistian, kur -istyra mažybinė priesaga*“!. Jis užfiksuotas „veršio (Kalb)“ reikšme. Tokiu būdu pirminė liet. vefšis reikšmė yra „bulius, jautis“. S. D. Bakas klydo, angl. bullock ,,buliukas““ reikšmės pasikeitimo į „jautis“ paralelę įžiūrėdamas lat. vėrsis „jautis“ < „,veršis““*2. Liet. veršis, lat. vėrsis, pr. werstian siejami su lot. verres „,kuilys, meitėlis““, skr. vfsah „bulius, jautis“, vfsnih „vyriškas; tekis“, vfšanah „pautai“. Toliau šie žodžiai siejami su ide. *awer- „drėkinti, apšlapinti, tekėti““, plg. skr. vdr „vanduo““, toch. A wir ir kt. Tokiu būdu pirminė liet. veršis ir kt. reikšmė būtų „išleidžiantis sėklą, šlapinantis““. Šiai etimologijai galima nurodyti nemaža semantinių paralelių, plg. rus. Benpb „kuilys““: skr. vdpati „išmeta (sėklą)“, got. auhsa „jautis“, skr. uksd „bulius“ : skr. uksdti „,apšlaksto“, lot. ūrus „stumbras““, šved. dial. wre „bulius“ : sen. isl. ūr „smulkus lietus““. Tiesa, kai kurios šios paralelės kelia abejonių, bet su ką tik minėtu liet. vefšis kilmės aiškinimu sutinka dauguma tyrinétoju?®. Lietuvių kalboje vartojamas ir tik šiai vienai kalbai būdingas karvės patino pavadinimas jdutis. Tarmių dalyje šis žodis vartojamas ne apskritai karvės patino reikšme, o kastruoto, žemės ūkio darbams naudojamo galvijo reikšme. Tokia veikiausiai ir buvusi pirminė šio žodžio reikšmė. Kaip šalia žirgo atsirado arimui naudojamas gyvulys arklys, taip ir šalia vefšio atsirado jdutis „į jungą kinkomas veršis““. Žodis jdutis iš pradžių galėjo netgi būti vartojamas tik junginyje su vefšis. Liet. jautis etimologija nekelia abejonių: jis siejamas su skr. yduti „riša, kinko““, liet. jūngas, jdugtas „diržas, kuriuo pririšamas dirbamam jaučiui prie ragų jungas“ ir kt., plg. dar su ta pačia ide. šaknimi siejamus sen. isl. eykr „darbinis gyvulys, arklys*, skr. ydgyah „,darbinis gyvulys““54, Prūsiškas vandenvardis Jautin rodytų, kad senovės prūsai irgi yra turėję žodį, tiksliai atitinkantį liet. jdutis*5. Panašiai kaip lietuvių kalboje, veislinis ir darbinis jautis slavų kalbose taip pat turi atskirus pavadinimus, plg. rus. GbIK „bulius““, rus. Boa „jautis (darbinis)“. Tačiau šie pavadinimai neturi nieko bendra su atitinkamais baltų kalbų buliaus ar jaučio pavadinimais. Be to, jie veikiausiai gana nesenos kilmės ir tik slavų kalboms būdingi ZodZiai®. Tiesa, rus. 6bix, kuris daugelio tyrinėtojų siejamas su veiksmažodžiu, reiškiančiu ,,baubti, bliauti“ (plg. ček. bykati), turi tikslų atitikmenį ir lietuvių kalboje, plg. liet. būkas ,,Botaurus stellaris““*": liet. būkti ,,baubti, bliauti“, baūkti. Liet. būkas kilmę labai gražiai patvirtina jo sinonimai — baublys : liet. baūbti, rėklys : liet. rėkti. — 1 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 53. 52 S. D. Buck, Dict., p. 153. ** J. Pokorny, Et. Wb., p. 80—81; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1228—9; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 652; EM, IV, p. 565; F. Kluge, Et. Wb., p. 518; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 333; F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 234. 8 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 191; J. Pokorny, Et. Wb., p. 508-510; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 110. *5 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 51, 233. ** M. Vasmer, Et. Wb., I, 158, 216; O. H. TpyGaues, Ilponcxoxjnenne..., p. 41—44 F.Stawski, St et., I, p. 52. 57 MU. Duu3e/iun, Lingua Posnaniensis, 1, p. 3. 135 Lietuvių literatūrinėje kalboje, o taip pat kai kuriose tarmėse vartojamas veislinio jaučio pavadinimas būlius. Šis žodis, kaip ir lat. bullis, pasiskolintas iš vokiečių, plg. Rytų Prūsijos vok. boll, bull, vid. vok. žem. bulle®®. Vokiškas veislinio jaučio pavadinimas siejamas su ide. *b/el- „išpūsti, pusti, tinti““, plg. angl. ballock „,tes- : ticulus®, gr. adrds „penis“, sen. air. ball ir kt.5. Vadinasi, veislinis jautis tokį vardą būtų gavęs nuo savo lyties organų. Kaip minėjome, baltų kalbos ide. *guou „galvijo“ reikšme neišlaikė. Tačiau jose randame keletą kitokios kilmės galvijo pavadinimų. Lietuvių ir senovės prūsų kalbose gerai išlaikyta ide. *peku-, kurios pirminė reikšmė, daugelio tyrinėtojų nuomone, buvo „pešamas, vilnos gyvulys, avis“, o paskui išsirutuliojo galvijo apskritai reikšmė. Ide. *pekusiejama su gr. TĖxo ,,kerpu, Sukuoju®, lot. pecto, -ere „šukuoti“, liet. pėšti, gr. méxoc „vilna“ ir kt. Iš šios šaknies kilusį galvijo pavadinimą turi nemaža ide. kalbų, plg. skr. pasuh „galvijas, gyvulys“, av. pasu- ,,galvijas, mažas galvijas*‘, lot. pecii „,galvijas““, sen. vok. aukšt. fihu „galvijas“ (got. faihu „turtas““)$?. Liet. pėkus dažnai pasitaiko senuosiuose raštuose. Kaip rodo akademinio lietuvių kalbos žodyno kartoteka, dar palyginti neseniai šis žodis buvo gyvas Švenčionių apylinkėse. Šiuo metu liet. pėkus gyvas tik Baltarusijos TSR esančiose lietuvių salose (Zietela). Švenčionių apylinkėse užfiksuota ir forma pėkas, kuri vartota ne tik „galvijo“, bet ir perkeltine „,kvailio“ reikšme. Šis galvijo pavadinimas gerai išlaikytas ir prūsų kalbos paminkluose: katekizmuose penkis kartus užfiksuota vnsk. gal. forma pecku ir du kartus to paties linksnio forma peckan*!. Anksčiau dalis kalbininkų, jų tarpe ir K. Būga, šiuos baltų kalbų galvijo pavadinimus laikė germanizmais. K. Būgos nuomone, prūsai savo žodį gavo iš gotų, o per prūsus jis pateko ir į lietuvių kalbą*?. Pagrindinė priežastis tokiai nuomonei atsirasti buvo tai, kad baltiškose šio žodžio formose vietoj laukiamo (š)s yra k. Tačiau baltų kalbose vietoj laukiamo sibilianto veliarinis aptinkamas ir kituose žodžiuose, kurių niekas nemėgina laikyti skoliniais??. E. Hermanas, įrodinėdamas liet. pėkus neskolintinę kilmę, ypač rėmėsi šio žodžio reikšmės specifika (,,galvijas, mažas galvijas, avis“)64, Latvių kalboje ide. *peku- „Sgalvijas““ nėra išlaikyta, nesama šio žodžio pėdsakų ir slavų kalbose. Lietuvių kalboje gana plačiai vartojamas tik šiai kalbai būdingas galvijo pavadinimas, sietinas su veiksmažodžiu kėlti**: kelta, kėltai (daugiskaitinė forma), kéltava, kéltuva, keltuva, kéltos „karvių pulkas“, kéltuvé „karvė“, keltuvé, kéltuvés ,,galvijai, banda“. Kartais žodis kéltuva vartojamas ir apskritai gyvulio, netgi naminio ** E. Fraenkel, Et. Wb.,p. 64; EM,I,p. 348; K. Alminau skis, Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1934, p. 37; J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 20. ** F. Kluge, Et. Wb., p. 110; J. Pokorny, Et. Wb., p. 120-121; C. D. Buck, Dict., p. 154. ** E. Fraenkel, Et. Wb., p. 564; J. Pokorny, Et. Wb., p. 797; F. Kluge, Et. Wb., p. 822. “ R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 392. ** K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 85, 86; III, p. 496, 897. ** E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, Heidelberg, 1950, p. 13—18. ** E. Hermann, AfslPh, 40, p. 161; Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo— Bergen— Tromsė, 1966, p. 93; J. Otrębski, Die Sprache, 12, p. 50—51. % E. Fraenkel, Et. Wb., p. 238. 136 paukščio reikšme (plg. Kéltuvos „karvės, arkliai, avelės, kiaulės, žąses“ K. Būga (Ad.), Ožka negadna kėltuva ir t.t.) (LKZd., V, 530—1, 551—2). Forma kėltuva taip pat yra vartojama ir „galvijų būrio, bandos“ reikšme. Minėti galvijo pavadinimai vartojami rytinėse lietuvių kalbos tarmėse, o taip pat kai kuriuose senuosiuose raštuose, pvz., formą keltuva gana dažnai vartoja K. Širvydas, pasitaiko M. Mažvydo, J. Bretkūno raštuose. : Tik lietuvių kalbai būdingas ir žodis galvijas „gyvulys (ppr. naminis, raguotis); žvėris“. V. Machekas liet. galvijas, kaip matėme, mėgino sieti su slav. gov- (rus. roesiflo ir kt.) ir vok. Kalb „veršis“. Tačiau toks siejimas sunkiai pagrindžiamas: liet. galva reikšmė „atskiras žmogus ar gyvulys“ (plg. Karvių su telyčiom peržiem aštuonios galvos reiks išliuobti, LKŽd., III, 79) rodo, jog galvijas neatskiriamas nuo galva, plg. Volfenbiutelio Postilės pekui galviui, o taip pat vok. so und soviel Haupt Rindvieh®®. Lat. ludps ,,galvijas, gyvulys“, kuris yra visiškai vienišas tiek baltų, tiek ir slavų kalbose, atitikmenį turi albanų kalboje — alb. lopė „karvė“. Tai viena iš nedaugelio baltų ir albanų kalbų leksinių izoglosų. Su šiais žodžiais mėginama sieti ir šveicarų vok. loobe, lioba „karvė“*'. Tačiau pastarieji gali būti ir kokie nors naujai atsiradę siaurai vartojami karvės pavadinimai. ; J. Mikola lat. /'uops mėgino kildinti iš *lampas, o pastarąjį sieti su got. lamb ,.ériukas“**. Tačiau siejimas su alb. /opė „karvė“, mums atrodo, yra įmanomesnis. — Iš lat. luops veikiausiai kilo ir liet. hiopas „nerangus žmogus, liurbis, žioplys“ (LKŽd., VII, 692). Liet. lopas „galvijo“ reikšme aptinkamas S. Daukanto raštuose (LKŽd., VII, 648), kur jis pateko, be abejo, iš latvių kalbos. Labai neaiškus ir vienišas baltų kalbų gyvulinininkystės srities leksikoje yra prūsiškas karvės vardas klente (Elbingo žodynėlio 673 žodis), clynth (Grūnavo žodynėlio 4 žodis). Abiejuose prūsų kalbos paminkluose jis užfiksuotas „karvės“ reikšme**, Be to, šis karvės pavadinimas, atrodo, yra palikęs pėdsakus ir prūsų toponimijoje, plg. vietovardį Clynteyne<pr. clynth+ suf. -ein-"". Taigi minėto prūsiško karvės vardo autentiškumas nekelia abejonių. Pr. klente kilmė mėginama gana įvairiai aiškinti. A. Becenbergeris pr. klente (jo nuomone, iš *tlentė) siejo su gr. rv$*ac „kuilys“, liet. téliasTM. ; L. Geitleris prūsiškąjį karvės pavadinimą siejo su rus. kasua (< *kletja) ,.kuinas, prasta kumelė“*?, Čekų kalbininkui pritarė ir J. Mikola. A. Briukneris pr. klente kildino iš lenk. klępa „sena karvė“**, plg. t.p. slov. kleka „liesa karvė, kuinas“.' Mažiausiai įtikėtina, atrodo, yra A. Becenbergerio etimologija. % E. Fraenkel, Et. Wb., p. 132. 67 EM, II, p. 528; J. Pokorny, Et. Wb., p. 654. 4 J. Mikkola, BB, 21, p. 219—220. * R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 360. ** G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 66, 233. I A.Bezzenberger, BB, 27, p. 176. . "2 L. Geitler, Litauische Studien, Prag, 1875, p. 65. "4 Ą, Mikkola, AfslPh, 39, p. 12. "* A. Briickner, AfslPh, 20, p. 504. Kiti tyrinėtojai, aiškindami pr. klente kilmę, galimas daiktas, eina teisingu keliu. Mums atrodo, kad toks prūsų kalbos karvės pavadinimas galėjo atsirasti pačioje prūsų kalboje iš atitinkamo, tačiau šios kalbos paminkluose neužfiksuoto veiksmažodžio, plg. liet. klénkti „sunkiai, vargingai eiti“, lat. klencėt. Slavų kalbose iš tos pačios šaknies veiksmažodžio, plg. rus. kasikath „klupti“, s. sl. klęčati, slov. klėkati ,klupti, svyruoti, netvirtai laikytis“ ir kt."* taip pat savarankiškai atsirado atitinkami gyvulio pavadinimai. Karvei iš visų naminių gyvulių kaip tik ir būdingiausia lėta, sunki eisena. Tokiu būdu visos trys baltų kalbos turi skirtingus karvės pavadinimus. Seniausią pavadinimą išlaikė latvių kalba. Lietuvių ir prūsų kalbose pastarąjį pavadinimą, atitinkantį lat. gūovs, išstūmė naujesnis (liet. karvė, pr. curwis). Prūsų kalboje karvės pavadinimas, atliepiantis liet. kdrvė, neįsigalėjo veikiausiai dėl to, kad šios šaknies žodis buvo vartojamas „jaučio“ reikšme. Baltų kalbose esama daug įvairių galvijo, dažniausiai karvės, vardų, kurie susiję su kuria nors šio gyvulio ypatybe, ypač daug tokių vardų randame latvių kalbos tarmėse. Pati gausiausia jų grupė susijusi su atitinkama gyvulio spalva. Lat. aūbe „eine Kuh mit weissem Kopf“ (EH, I, 183), plg. lat. aūbe ,,Haube* <vok. HaubeTM. Lat. bale ,,Name einer weissen Kuh“ (EH, I, 200), plg. lat. bals ,,blass, bleich“. Lat. baltaste ,,Name einer Kuh mit weissem Schwanz“ (EH, I, 201) <balts + aste „uodega“. Lat. baltkaja ,,Name einer Kuh mit weissen Beinen®, baltkdjena (EH, I, 202) <balts+kūja „koja“. Lat. baltsūne „ein Kuhname“, baltsanite (EH, I, 202) <balts+ sanis „Šonas“. Lat. bėnga ,,Name einer geūpfelten Kuh“ (EH, I, 212), plg. lat. befigulis „(als Kosename) ein Kind“ ? Lat. brūklene ,,Name einer rotbraunen Kuh“ (EH, I, 246), plg. lat. brūkle, brūklene „die Strickbeere, Preisselbeere (vaccinium vitis idea); wegen ihrer roten Farbe vielfach mit rotwangigen Madchen verglichen“. Lat. brūnala „eine braune Kuh“, brinaja, brūnale, brūnuja, brūnava, briine, bruiice (EM, 1, 341; EH, I, 245, 246), brujike ,,verichtl. Bezeichnung fiir eine braune Kuh“ (EH, I, 245), plg. lat. briins ,,braun® < vid. vok. žem. brūn"". Lat. ciélava ,,Kuhname; eine Kuh mit weissem Kopf“ (EH, I, 277), plg. lat cielava „die Bachstelze“. : Lat. ciruole ,,eine weisskopfige Kuh“ (EM, I, 392), plg. lat. cirulis „die Lerche®, cirujgalvas ,,grosse Schneeflocken® (EM, I, 392). Lat. drizala „ein Kuhname (die Gestreifte ?)“ (EH, I, 335), plg. lat. drizena „ein Strahl, driksnains ,,strahlig, geschrammt®“. Jeigu šio karvės vardo reikšmė būtų ne „dryžuotoji“, tai jį būtų galima sieti ir su lat. drizs „greitas“, plg. lat. drizuli „frūhreife Friūchte“. "5 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 576. “e J. Sehwers, Sprachlich-kulturische Untersuchungen, p. 4. 7 J, Sehwers, ten pat, p. 19. 138 Lat. dūkala ,,Name einer schwarzbraunen Kuh“, dūkalę, dikaja, dūkana, dūkana, dūce „eine dunkelbraune Kuh mit schwarzem Kopf; Name einer grauen Kuh“ (EM, I, 523; EH, I, 345, 346), plg. lat. dūkans „graubraun“. Lat. dūmaja „eine dunkel-, schwarzbraune Kuh, eine rote Kuh mit braunem Kopfe“, dumala „eine dunkelbraune Kuh, dūmula (EM, I, 514, 527, 528; EH, I, 347, 348), plg. lat. dūmals „rauchfarbig, dunkelgrau®. kat. gulbene „Name einer weissen Kuh® (EH, I, 416), gulbis (EM, I, 676), plg. lat. gūlbis „gulbė“. Lat. irbe ,,Name einer fein gesprenkelten Kuh“ (EH, I, 431), plg. lat. ibe ,,Feldhuhn®, Lat. juosle „eine weisse Kuh, deren Vorderund Hinterteil dunkel ist“ (EH, I, 571), plg. lat. juéslains ,,gestreift“, judslene „ein Schwein mit einem giirtelartigen Streifen um die Mitte“ (EM, II, 127). ; Lat. kruonala ,,Name einer (dunkel)-roten Kuh; Name einer Kuh, kruonula, krūonale, krionaja (EM, 11, 295: EH, I, 664), plg. lat. kruonis ,,die Krone; der Kranz“ <vid. vok. žem. krone’. Lat. krustala ,,Name einer Kuh“, krustala (EM, II, 288; EH, I, 660), plg. lat. krusts „das Kreuz*. Lat. kutala ,.eine Kuh mit weissem Riickenstreifen, kitala (EM, II, 393; EH, I, 709), plg. lat. kitains ,,streifig (vomVieh)“ < est. kiiiit ,,streif ig; Vieh mit weissem Riickenstreifen® (EM, II, 393). Lat. lauce „eine Kuh mit einer Blisse®, luca, lauka, laukala, laukala, laukaZa, laiicika (EM, II, 425, 426; EH, I, 722), plg. lat. lauks „„blassig“. Lat. mantalę ,,Name einer schwarzen Kuh“ (EH, I, 782), plg. lat. maiidala ,,Name einer Kuh, die am Montage gefallen ist“ (?). Lat. maralina „Name einer Kuh“ (...kas bij raiba — raibalina, kas sarkana — maralina...), marala (EM, II, 583; EH, I, 792), plg. lat. marani ,,rot Kraut, damit man rot farbet“ (EH, I, 792). Lat. melle ,eine schwarze Kuh“, melne, mellika, melluza, mellene (EM, II, 596: EH, I, 798), plg. lat. melns „schwarz“. Lat. mice ,,Name einer weisskopfigen Kuh“, micka EH, I, 811), plg. lat. mice „eine Weibermiitze, Haube; eine Miitze ūberhaupt“, mička< vok. žem. miittse. Lat. mugrina ,,Name einer Kuh mit andersfarbigem Rūcken“ (EM, II, 661), plg. mugura „der Riicken®. Lat. mustaja „eine. Kuh mit schwarzen Lippen; guovs ar tumšaku (dūkanu) galvu“, mustala „guovs ar tumšu purnu“, mustika „eine schwarze Kuh“ (EM, II, 672; EH, I, 835), plg. lat. mustis „ein schwarzer Hund“ <est. must „schwarz“, lyv. musta. Forma mustika kilusi iš est. mustik (EH, I, 835). Lat. nakča ,,Name einer schwarzen Kuh“, naktala (EH, II, 3), plg. lat. nakts „die Nacht*. Lat. palne ,,Name fiir aschgraue Kiihe* (EH, II, 152), plg. lat. pėlni „die Asche®, palss „fahl“ (7). Lat. palse ,,Name einer falben Kuh* (EH, II, 152), plg. lat. palss „fahl“. Lat. planke ,.eine weisse Kuh mit schwarzen od. roten Vorderund Hinterteilen; eine schwarzbunte Kuh od. eine schwarze Kuh mit weisser Leistengegend; eine "8 J. Sehwers, ten pat, p. 59. 139 bunte Kuh od. eine weisskopfige Kuh“ (EH, II, 283), plg. lat. plaiiks „bunt“ (EM, III, 319), plankene „ein buntes Tuch“ (EH, II, 283). Lat. punika ,,Name einer braunen Kuh“ <est. punik ,,rote Kuh“ (EM, III, 413). Lat. raibe „eine bunte Kuh", raibala, raibaja, raibaja, raibaja, raibala, raibuja, raibuja, raibule, raibulite, raibelite, raibalite, raibele, raibene, raibale, raibuolina, reibulite (EM, 1H, 467, 468, 505; EH, II, 350), plg. lat. raibs ,,bunt, fleckig, scheckig*®. Lat. raicka ,,eine bunte Kuh*, rai¢a (EM, III, 469; EH, II, 351) taip pat veikiausiai reikėtų sieti su ka tik iSvardintais pavadinimais. Lat. raine „ein Kuhname* (EH, II, 351), plg. lat. rains ,,bunt, gestreift®. Lat. salnika ,.eine eisschimmelfarbige Kuh“ (EM, III, 675), plg. lat. salns ,,schimmelfarbig®. Lat. saritala ,,Name einer schwarzen Kuh", santene ,,Name einer Kuh* (EH, II, 433-4), plg. lat. sants ,,der Sammet“. Lat. sake ,,der Name fiir eine (rote, braune) Kuh“, safke, safkene ,,Name einer roten Kuh®, sarkane, sarkala, sarce „eine braune Kuh* (EM, III, 722; EH, II, 441, 443), plg. lat. sarks ,,etwas rotlich®. Lat. sartala „ein Kuhname*, sdrtala, sartite ,Name einer roten Kuh* (EM, III, 807; EH, II, 473), plg. lat. sarts „rot“. Lat. safmule ,,eine graue Kuh“ (EH, II, 444), plg. lat. safma „der Reif*. Lat. sémaje ,.eine hellgraue Kuh* (EH, II, 481), plg. lat. *séms ,.hellgrau mit schwarzen Flecken®. Lat. sifmala ,.eine graue Kuh®, sirmaja, sirmula, sirmule (EM, III, 846, 847; EH, II, 488, 489), plg. lat. sifms „grau“. Lat. sifsnina ,,Name einer Kuh mit einem herzférmigen Fleck auf der Stirn“ (EH, II, 489), plg. lat. sifds „das Herz". Lat. skudre „juoda karvė“, skudrite, plg. lat. skudre „die Ameise“TM, Lat. slauna ,,Name einer schwarzen Kuh; gescheckte Kuh; eine schmutzige Kuh; eine Kuh mit rotweissen od. schwarzweissen Seiten“, slgune ,,eine Kuh mit weissem Bauch; eine schwarze Kuh mit weissem Bauch; eine Kuh mit weissen Seiten; slatinala ,,gescheckte Kuh®, slaiinene „ein Kuhname®, slaunike, slaunuza, slaiinis eine Kuh mit buntem Bauch und bunten Seiten“, slaure ,.eine gefleckte Kuh®, šlaune ,.eine an Hiiften od. Schenkeln bunte Kuh*, §/aune (EM, III, 919, 220; 1V, 67; EH, II, 521, 522), plg. lat. slauns ,,an Hiiften od. Schenkeln bunt, scheckicht®, §jauns. Lat. sniédze ,,Name einer weissen Kuh“ (EM, III, 977), plg. lat. sniegs „der Schnee“. Lat. spidaja ,,Name einer Kuh mit glinzendem Fell“, spidala „ein Kuhname* (EM, III, 1000; EH, II, 552), plg. lat. spidét ,,glinzen®. Lat. stripaja ,,Name einer gestreiften Kuh* (EM, III, 1092), plg. lat. stripa „der Streifen®. " Skruzde su karve sieja ir įvairūs latvių prietarai, plg.: „Viena pati man gotina, Tai skudriti vardu liku, Lai telites vairojas Ka skudrites pūlitė“ (LD, 28960). „Govis médz tris reizes ap skudru piili apvest, pirms tas uz tirgu ved pardot, ar to ceribu, ka tad būšot daudz pircéju ka skudru“ (J. Aliindns, Mijas Viesis; 1857, 270) ir kt., plg. P. Smits, Latviešu tautas ticėjumi, p. 551. 140 Lat. škūtaja ,,Name fiir eine Kuh, deren Riicken sich in der Farbe vom iibrigen Korper unterscheidet” (EH, II, 641), plg. lat. skit ,,rasieren® (?). Lat. trese ,,Name einer Kuh, die eine Blisse (trese) hat“ (EM, IV, 231), plg. lat. trese „die Blūsse“. Lat. tūmšsafke „die Dunkelrote (von einer Kuh gesagt)“ (EM, 1V, 263), plg. lat. tumssarkans ,,dunkelrot®. Lat. ūbele ,.eine graue Kuh“ (EM, IV, 403), plg. lat. ubels ,,dunkelgraun*. Lat. udgra , Name einer schwarzen Kuh“ (EH, II, 743), plg. lat. uogle „die Kohle“ (2D). Lat. vabule ,,Name einer schwarzen Kuh; Name einer braunen Kuh, vabuole, vabaja , Name einer schwarzen Kuh“ (EM, IV, 428; EH, II, 746), plg. lat. vabule „der Kifer so, : Lat. valgis „ein weisser Ochs“ < est. walgu (EM, 1V, 455). Lat. zale ,.eine rotbraune Kuh“ (EM, IV, 684: EH, II, 800), plg. lat. zals ,,rotlich gelb“. Lat. zeltere „?“ (guosninas — viena zale, uotra zeltere) (EM, IV, 705), plg. lat. zėlts ,, das Gold“, zeltenes „ein Strauch mit gelber Bliite“. Lat. ziédala ,,Name einer bunten Kuh“, ziédala, ziedala, ziédele, ziéca, ziédaine, ziéduone (EM, IV, 737, 738; EH, II, 810, 811), plg. lat. ziéds „die Bliite, Blume“. Lat. zile ,, Kuhname®, zilene „eine blaue Kuh®, ziluZa eine grave (?) Kuh* (EM, IV, 719, 721; EH, II, 806), plg. lat. zils „blau“. Lat. zimala ,,eine Kuh mit einem Zeichen (auf den Stirn)“, zimala, zimala, zimala, zimaja, zimaja, zimaja, zimala, zimele, zimule, zimula, zimalite, zimale, ziemala (EM, IV, 734, 735, 736, 742; EH, II, 810), plg. lat. zime „das Zeichen““ Forma ziemala gali būti ir kitokios kilmės, plg. lat. ziema „der Winter“. Lat. zvaigala „eine Kuh mit einem weissen sternartigen Mal auf der Stirn®, zvaigale, zvaigaja (EM, 1V, 761; EH, II, 813, 814), plg. lat. zvaigzne „der Stern“. Latvių kalboje plačiai vartojami karvių vardai, kilę iš karvės gimimo .dienos ar apskritai laikotarpio pavadinimo®!. Tokios kilmės vardai lietuvių kalbai yra svetimi. Slavų kalbose jų pasitaiko, plg. rus. nosguéxa, Beuapexa, BTOpėXxa, rioHejieJIKa, Žem. luž. pdrizela®, tačiau vartojami daug rečiau negu panašūs latvių kalbos karvių vardai. Lat. cetala ,,Name einer Kuh, die am Donnerstag gefallen ist“, cetalina, cetala, cetuja, ceture, ceturtale, cetuža, cekula ,,Bezeichnung einer Kuh, die am Donnerstag gefallen ist, od. die ein Zeichen an der Stirn hat“, cekuja, cekule, cekata, deka ,,eine Kuh, die am Donnerstag geboren ist“ (EM, I, 368, 376, 409: EH, I, 262, 267), plg. lat. ceturtais „der vierte“, cetuftdiena „der Donnerstag®. Lat. dienaja ,,eine Kuh, die am Tage gefallen ist“ (EM, I, 483), plg. lat. diena „der Tag“. Lat. laūnadzite eine Kuh, die um die Zeit des launags geboren ist“ (EH, L, 723), plg. lat. laiinags „die Mittagszeit“, laiinadzite „das Midchen, das um die Zeit des laiinags geboren ist“. Lat. maridala ,,Name einer Kuh, die am Montage gefallen ist“, maridala, maficka, mandza, maficka, maiidža (EM, 11, 560; EH, I, 782, 783), plg. vok. der Montag. *0 P. Smits, Latviešu tautas ticėjumi, p. 550. “1 P. Smits, ten pat. *2 0. H. Tpy6Gaues, Ilpoucxoxjeuue..., p. 46. 141 jaučio atsiranda ir kitas dar bo gyvulys — arklys. Iš to laikotarpio kilusi ir pasakėčia „„Ginčas tarp arklio ir jaučio“, kur jie ginčijasi dėl savo veislės pranašumo)“. Senovės egiptiečiai su arkliais pirmą kartą susipažino, matyt, į jų kraštą įsibrovus azijiečių gentims „hiksams“. Mat, hiksai kariaudami jau naudoję kovos vežimus. Į Egiptą hiksai įsibrovė baigiantis Vidurinei ir prasidedant Naujajai karalystei, XVIII — XVI amžiuje prieš m. e.’. Faraono Tutmozio III (1525—1491 m. pr. m. €.) žygių į Siriją metraštyj e tarp kito karo grobio ypač išskiriami arkliai, kurie čia minimi šalia „gyvų belaisvių“, karo vežimų, aukso ir sidabro'?. Ypač didelę reikšmę ark lių auginimas turėjęs hetitams. Arkliai minimi viename iš seniausių hetitų įrašų, kar aliaus Anitos įraše. XIV a. prieš m. e. hetitų įstatymuose nurodoma, kad už štambiojo raguočio, arklio arba avino pavogimą skiriama pabauda, penkiolika kartų didesnė už pavogtojo gyvulio vertę", Senovės asirų mene joks naminis gyvulys nevaizduojamas taip dažnai kaip arklys**. Svarbų vaidmenį arklys yra vaidinęs ir senovės Indijoje. Ten jis ypač buvo naudojamas karo reikalams: kink omas į karo vežimus. Per liaudies šventes būdavo ruošiamos arklių lenktynės". Homero poemose kai kurie herojai — karaliai su ypatingu malonumu verčiasi arklių auginimu. Homeras šiems karaliams dažnai prideda epitetą „turtingi arklių“, „arklių tramdytojai“. Arklininkystė ryškiai atsispindi ir vaizduojamajame graikų " mene?!4, Vėliau, arkliui virtus jojamuoju kovos žirgu, įvairiose šalyse atsiranda paprotys raitelį laidoti kartu su žirgu. Taip pat arkliai imami aukoti dievams įvairių švenčių metu. Toks paprotys būdingas senovės indams, iraniečiams, graikams, slavams, germanams, roménams’®, Palyginti netolimoje praeityje, kaip matysime vėliau, arkliai buvo aukojami ir baltų kraštuose. Tiek archeologiniai, tiek ir įvairūs rašytiniai šaltiniai pateikia įdomių žinių apie arklių auginimą slavų kraštuose. Jau VI-ju m. e. amžiumi datuojamų iškasenų tarpe Lenkijos teritorijoje*randami pentinai. Arabų keliautojas Ibrahimas Ibn-Jakubas rašo, kad X amžiuje Prahoje buvo gaminama puiki jojamo žirgo apranga. Apie arklininkystę Rusijoje iki X amžiaus tikslesnių žinių trūksta. Pavyzdžiui, kai kurie arabų ir bizantiečių šaltiniai nurodo, kad Rusijoje arklių maža, kad arklius ten turi tik kunigaikščiai. Tačiau iš X amžiaus antr osios pusės esama jau ir patikimų duomenų. Tuo metu slavų kraštuose arkliai naudojami jau net ir žemės ūkio darbams!*. 8 V.I. Avdijevas, ten pat, p. 102. 9 H. Ranke, Haustier,— M. Ebert, Reallexi kon der Vorgeschichte, V, p. 220; M. Hilzheimer, Haustier, — ten pat, V, p. 220; C. Keller, Die Abstammung der édltesten Haustiere, p. 89. 10 V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 225. 11 V, I. Avdijevas, ten pat, p. 310—311. 12 C, Keller, Die Abstammung der šltesten Haustiere, p. 90. 12 V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 544. 14 C. Keller, Die Abstammung der iltesten Haustiere, p. 89; V. S. Sergejevas, Senovės Graikijos istorija, Vilnius, 1955, p. 104—105. 15 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 172, 175; V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p. 544. 16 W. Hensel, Die Slawen im frūhen Mittelalter, p. 81—85; JI. Hujiepjie, Chiansitickne JpeBHOCTH, p. 319. 148 “ Lietuvos teritorijoje šalia kitų naminių gyvulių kaulų arklių kaulai randami žalvario amžiaus gyvenvietėje ties Palanga!". Baudijų (Prienų raj.) lobyje rastos apvalios žalvario plokštelės, archeologų nuomone, yra kamanų papuošalas. Šis faktas rodytų, kad tuo metu arkliai Lietuvoje buvo auginami ne tik mėsai, bet ir jodinėjimui®s, I—1V m. e. amžiais datuojamų iškasenų tarpe arklių kaulai randami gana dažnai šalia kitų naminių gyvulių kaulų. Tiesa, jie, palyginus su kitų naminių gyvulių kaulais, sudaro gana mažą procentą: Nemenčinės piliakalnyje 2,594, Migonių piliakalnyje (Kaišiadorių raj.) 3%, Dovainoniy piliakalnyje 18,8%. Senovės baltų tarpe buvo labai paplitęs paprotys laidoti arklį su mirusiu jo šeimininku. Lietuvos teritorijoje randama daugybė kapų, kur šalia raitelio yra ir sudeginto ar nesudeginto arklio griaučiai, jo aprangos liekanos??. P. Dusburgas, aprašinėdamas prūsų tikėjimą, nurodo, kad lietuviai ir kiti jų genties netikėliai minimą auką sudeginą pagal savo apeigas kurioje nors šventoje vietoje, tačiau arklius prieš deginimą taip nuvarą nuo kojų bejodinėdami, kad šie vos galį nustovėti. 1249 m. Christburgo sutartyje yra įrašyta, kad prūsai pasižada nedeginti mirusiųjų ir nelaidoti jų su arkliais. Hermanas Vartbergė rašo, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas buvo iškilmingai sudegintas su 18 karo žirgų. Vygandas Marburgietis kalba apie Kęstučio sudeginimą su žirgais, drabužiais, ginklais, medžiokliniais šunimis ir kt.?1 Su laidotuvėmis susijusias tam tikras raitelių rugtynes baltų krašte apie 887— 901 m. aprašo keliautojas Vulfstanas??. Vokiečių ordino pavergti latgaliai, kuršiai turėjo mokėti reguliarius mokesčius „nuo kiekvieno arklo“ ar „nuo kiekvieno arklio, kuris traukia akėčias“?*. Indoeuropiečiai turėjo bendrą arklio pavadinimą. Kai kuriose kalbose šis pavadinimas išlaikytas, kitose išlikę tik jo pėdsakai, o dar kitose nei pėdsakų nebėra. Apskritai įvairiose ide. kalbose yra labai daug naujų, dažnai tik atskiroms kalboms būdingų šio gyvulio pavadinimų. Tai pasakytina netgi apie tas kalbas, kurios yra išlaikiusios senąjį ide. pavadinimą. Toks arklio pavadinimų kitimas dažniausiai susijęs su arklio, kaip žmogaus pagalbininko, funkcijų keitimusi. Štai senieji ide. arklio pavadinimai, galimi atstatyti į prolytę *ekuo-s : skr. ašvah, av. aspa-, sen. pers. asa-, oset. ydfs (su pridėtiniu y-), gr. immo, lot. eguus; sen. isl. ior, sen. angl. eoh, sen. air. ech, gal. epo- (Eporédia, Epona ,,mulionum dea“), 17 P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 109—110; P. Kulikauskas, Lietuvos TSR MA Darbai, S. A, 2(7), p. 33—4l. 18 P Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, . 110. į ’ 19 Ten pat, p. 252-253; K. Paaver i P. Kulikauskas, Acta Baltico-Slavica, 2, p. 271— 272. 20 P Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, ten pat, p. 394—400; J. Jaskanis, Acta Baltico-Slavica, 4, p. 29—65. ** P Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 400. ** Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, p. 22—23. * Latvijas PSR vėsture, I, p. 42. 149 ‘toch. A yuk, vns. kilm. ykes, toch. B yakwe (kaip ir oset. su pridėtiniu y-), liet. asva „kumelė“??. H. Pedersenas su minėtais arklio pavadinimais mėgino sieti ir arm. ėš, vns. kilm. išoy „,asilas““**, : Het. aswa „arklys“ veikiausiai yra skolinys iš indo-iranieCiy®®. Šis ide. arklio pavadinimas vartotas tiek ir „arklio“, tiek ir „kumelės“ reikšme. Skr. dsva „kumelė“, lot. egua, liet. asva šalia bendrojo arklio pavadinimo, kaip, rodos, teisingai nurodo A. Mejė, atsirado visose šiose kalbose savarankiškai?". Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, šio ide. arklio pavadinimo nesama slavų kalbose. Tam tikrų ide. *ekuos pėdsakų būtų galima įžiūrėti slavų hidronimijoje, plg. rus. OcBa, OcBen, OcBes, OcBuna, OcBuna, OceBka, OcoBa, OcoBka. Tačiau šie vietovardžiai veikiausiai yra baltizmai*?. Šio ide. arklio pavadinimo išnykimo priežastį slavų kalbose galima aiškinti dvejopai. Pirma, čia galėjo turėti įtakos tas faktas, kad slavai su naminiais arkliais susipažino kiek vėliau negu jų kaimynai. Kaimynų, intensyviau kultivuojančių arklininkystę, terminologija galėjusi išstumti slaviškąją. Antra, senojo ide. arklio pavadinimo išnykimą slavų kalbose įmanoma aiškinti ir lingvistinio pobūdžio faktais. Ide. *ekuos, būdamas bendras arklio pavadinimas, netiko prie kitų slaviškų gyvulininkystės terminų, susijusių su lytine diferencija®. Ide. *ekuos nė vienoje baltų kalboje nėra užfiksuotas savo pirmine apskritai arklio reikšme. | „Kumelės“ reikšme forma ašva randama K. Širvydo žodyne, tačiau visuose jo leidimuose tas žodis duodamas po žodžio kumelė: Klažd equa, kumetel||aBwa (I leid., 54; III leid., 104, 109; V leid., 91, 95)??. Žodis ašva taip pat randamas P. Ruigio ir Chr. G. Milkaus žodynuose. Šiuose žodynuose skiriama žodžių ašva ir kumelė reikšmės: ABwa, wos, f. eine Stutte groBer Art (P. Ruhig, Lex., I, 8; Chr. G. Mielcke, Wb., 1,12)3!. Kummélé, ės, f. eine. Stutte (P. Ruhig, Lex., I, 70; Chr. G. Mielcke, Wb., I, 134). Gestiitt, ABwos weislinnés, Weislei (P. Ruhig, II, Lex., 174; Chr. G. Mielcke, Whb., II, 231). Stutte, gemeine, Kummélé, és, f. ?*4 J. Pokorny, Et. Wb., p. 301; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 20. *š H. Pedersen, KZ, 50, p. 311. 28 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 62; H. Kronasser, Vergleichende Lautund Formenlehre des Hethitischen, p. 229. #7 A. Meillet, Wstgp do jezykoznawstwa indoeuropejskiego, p. 239-240; BSL, 29, LXIV. * K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 500; III, p. 536; B. H. Tonopos, O. H. Tpy6aues, Lietuvių kalbotyros klausimai, 4, p. 197; plg. t.p. J. Rozwadowski, Studia nad nazwami wod slowianskich, Krakėw, 1948, p. 176—177; M. Rudnicki,! Lingua Posnaniensis, 1, p. 268 —269; J. Endzelin, ZfsiPh, 11, p. 119. 29 O. H. Tpy6aues, Ilponcxoxjenne..., p. 51. % Dictionarium trium lingvarum... Constantino Szyrwid... Quinta editio... Vilnae, 1713 (I leid. 1629 m., III leid. 1642 m.). #1 Ph. Ruhig, Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Kėnigsberg, 1747; Chr. G. Mielcke, Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Worter-Buch, Konigsberg, 1800. 150 Stutte, groBe, ABwa, wos f. (P. Ruhig, Lex., II, 346; Chr. G. Mielcke, Wb., II, 463). F. Kuršaičiui žodis ašva iš gyvosios kalbos jau nežinomas. Jis rašo: „Stute, die, kumėlė, grosse S., nach Mielcke, aBwa (sonst unbekannt)“ (F. Kurschat, Wb., II, 217)%, [aszwa, Subst. f. eine Stute grisserer Art, bei M. (=Mielcke A. S.) u. Bd. (=Brodowski A. S.) jetzt gar nicht mehr gebr. Davon abzuleiten aButai, aButinis s. d.] (F. Kurschat,Wb., 24)33, Taigi lietuvių kalbos paminklai parodo šio žodžio nykimo procesą: iš pradžios ašva vartojama šalia žodžio kumėlė be kokio nors reikšmės skirtumo, paskui asva įgauna specialią reikšmę ir pagaliau visai išnyksta. Tiesa, žodis ašva „kumelės“ reikšme pasitaiko kartais ir vėlesniuose rašto paminkluose, pavyzdžiui, A. Jakšto poezijoje**, bet čia jis patekęs iš senųjų raštų, o ne iš gyvosios kalbos. Tokie žodžio asva pavartojimo faktai kai kuriems lingvistams sudarė klaidingą įspūdį, kad dabartinėje lietuvių kalboje vartojama forma ašva vietoje senųjų raštų formos esva®s. Forma ešva aptinkama tiktai J. Bretkūno raštuose: „Kaip eržils žvengia visų ešvų“ (LKZd., II, 844). Sprendžiant iš sakinio, ji vartojama „kumelės“ reikšme be kokio nors rūšinio skirtumo. Kitų ide. kalbų šios šaknies arklio pavadinimai rodo, kad senesnė forma yra ešva. Tačiau negalima kategoriškai teigti, kad J. Bretkūno ešva yra tiesioginis ide, *ekua palikimas, mat, ši forma gali būti ir antrinės kilmės, atsiradusi šalia formos ašva kaip esis : ašis, ežeras : ūžeras, ešerys : ašerys, eštuoni : astuoni® ir kt. Žemaičių tarmėse (Alsėdžiai, Kvėdarna, Luokė, Rietavas) darbo arklio reikšme vartojamas žodis ašvienis (pasitaiko ir forma ašvienys, LKZd., I, 283). Tai veikiausiai anksčiau buvęs būdvardis, su priesaga -einjapadarytas iš formų ašva arba *ašvas, plg. bulbiénis „bulvės stiebas“, ropičnis „ropės lapas“, miežiėnis „miežinis“ ir kt." Panašios kilmės veikiausiai bus ir S. B. Chilinskio biblijos vertime randama forma ašviena — vns. gal. aszwieną „klaczę“ 418453 3. Lietuvių. spaudoje žodį ašvienis mėginta vartoti „asilo“ reikšme, plg. ;5++ apėjo stebuklingą ašvienį (asilą)“ (Ukininkas, 1902 m., Nr. 10, p. 30). Senasis ide, arklio pavadinimas tam tikrų pėdsakų yra palikęs ir lietuvių toponimijoje, plg. vandenvardžius Ašva, Ašvija, Asviné®, vietovardžius Asvénai, Ašvaraistė“. : Su liet. asva siejami ir kai kurie kiti lietuvių kalbos žodžiai. F. Kuršaitis, kaip matėme, su asva siejo liet. ašutai „arklio uodegos ar karčių plaukai“. Tokios nuo- *2 F,Kurschat, Deutsch-littauisches Worterbuch, I—1II, Halle, 1870— 1874. * F.Kurschat, Littauisch-deutsches Worterbuch, Halle, 1883. ¥ LKZd., I, p. 283. 3% M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 62. % Z.ZinkeviCius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 121-124; W. R. Schmalstieg, Instituto Orientale di Napoli, Annali, sezione Linguistica, VII, p. 53-59. ¥ Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 13, 289; J. Otrgbski, Gramatyka jezyka litewskiego, II, p. 213. % Cz. Kudzinowski, Biblia Litewska Chylinskiego, III, Poznan, 1964, p. 10. ** Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 9. Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, p. 623. 151 monės dėl liet. ašutai kilmės laikosi ir F. Špechtas*!. Tačiau liet. ašutai pastaruoju metu daugelio kalbininkų siejama su sen. sl. 05519 „dagys“, rus. ocor ir kt., iš ide. *ak- „aštrus“*2, Kol kas ir vieną, ir kita etimologiją tiek nuneigti, tiek ir patvirtinti, sunku. Galimas daiktas, kad su senuoju ide. arklio pavadinimu sietina ir liet. ašdklis „Ribes rubrum; raudonasis serbentas“, ašdklė, asvékle, ašvoklė, ašvokšlė, vašoklė, vasokslé. K. Būga, taip aiškinęs liet. asvdklis kilmę, rėmėsi semantinémis paralelėmis: avis : avietė, vok. Bocksbeere „serbentas (juodasis)““: Bock „ožys“*?. Prie šių paralelių galima dar pridėti vok. Rofbeere, perdsbier, o taip pat got. aihvatundi „erškėčiai“ (manoma, jog got. aihvatundi pirmasis komponentas yra ide. *ekua- „arklys“)?4, Latvių kalboje šis ide. arklio pavadinimas nėra išlaikytas. Tačiau ir ten esama šiokių tokių jo pėdsakų, plg. vietovardžius Asva, Asvenieks, Aswing, ežero vardą Asva**. Su maža tikimybės dalimi galima spėti, jog su šiuo arklio pavadinimu sietini ir lat. aški „ašutai“, aste „uodega“. Gana ryškūs senojo ide. arklio pavadinimo pėdsakai randami prūsų kalboje. Elbingo žodynėlyje užrašytas žodis Aswinan Kobilmilch (694 žodis)*?*. Pr. aswinan veikiausiai su priesaga -inpadarytas iš pr. *asva „kumelė“. Pr. aswinan, matyt, kaip būdvardis turėjo būti vartojamas šalia žodžio dadan „pienas“. Taigi aswinan dadan — „kumelės pienas“, plg. pr. Ructandadan Suwermilch (= Sauermilch „rūgštus pienas“) (690 Elbingo žodynėlio -žodis). Apie kumelės pieno reikšmę prūsų tarpe kalba įvairūs istoriniai dokumentai. Su šiuo arklio pavadinimu reikėtų sieti ir kai kuriuos prūsų vietovardžius, plg. Asswaylen, Asswene, Assuenus, Asswin, Eswiten“". Elbingo žodynėlyje aptinkame dar vieną žodį, kurį taip pat mėginama sieti su aptariamuoju arklio pavadinimu — Arwaykis Volle (434 žodis) (Volle „Ad. i. ein junges Pferd mūnnlichen Geschlechts““). Šį žodį kai kurie tyrinėtojai sieja su rus. opb „arklys, žirgas“ (arwaykis<ar- „arklys“ +waykis „vaikas“). Mėginta iš arwaykis padaryti ir formą *aswawaykis. Tačiau gal priimtiniausias yra A. Becenbergerio taisymas: jis arwaykis taiso į aswaytis. Tokiam taisymui linkęs pritarti ir R. Trautmanas. Vadinasi, pr. arwaykis būtų kilęs iš *asva+aitis, plg. liet. POvilas : Povilaitis, brolis : brélaitis ,broliukas®, kiadlé : kiauldité ir kt. Zinoma, ir A. Becenbergerio aiškinimas kelia abejonių, ypač kliūva to r vietoje s atsiradimas*S. Kaip matome, senojo ide. arklio pavadinimo nykimo procesas, baltų kalbose prasidėjęs jau labai seniai, lietuvių kalboje, galima sakyti, tebevyksta dar ir dabar. Panašus šio pavadinimo nykimo procesas vyko daugelyje ide. « kalbų: senieji ark- * F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 36. * E. Fraenkel, Et. Wb.,p. 18—19; M. Vasmer, Et. Wb., IT, p. 285; J. Pokorny, Et. Wb, p. 19. * K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 20; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 189. ** E. Fraenkel, Et. Wb., p. 19; J. Pokorny, Et. Wb., p. 301. * J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, I, 1, p. 45; J. Endzelin, ZfslPh, 11, p. 119. ** R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 92, 305; Prūsų kalbos paminklai, p. 73. ** G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 12, 34; K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 536; J. Endzelins, Senprūšu valoda p. 145—146. ji ** R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 88, 302; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 144, 152 lio pavadinimai būdavo išstumiami įvairių naujadarų ar skolinių. Slavų kalbose, kaip minėjome, šio pavadinimo nebeliko nė pėdsakų. Germanų kalbų šakoje tokį pavadinimą yra išlaikiusios tik sen. anglų, sen. islandų ir iš dalies gotų kalbos. Čia išplinta : sen. vok. aukšt. (h)ros, vok. Rof, angl. horse, sen. isl. hross ir kt., siejami su ide. *(s)ker- „šokti“**, vok. Pferd<vid. lot. paraverédus „Postpferd zum Dienst auf Nebenlinien“*?, vok. Gaul, iš pradžių dažniausiai reiškęs prastą arklį5!. Graikų kalboje atsiranda papas, gaplov <araby faris „raitelis“52, lotynų kalboje žodį eguus išstumia caballus, pradžioje reiškęs darbo arklį ar šiaip prastą kuiną*?, Indų kalbose atsiranda neaiškios kilmės: skr. ghotah, ghotakah, pali ghotaka — „prastas arklys“, hindi ghora „arklys“54, Nauji arklio pavadinimai, matyt, dažniausiai yra atsiradę drauge su šio gyvulio funkcijų kitimu: jo naudojimu jojimui, žemės ūkio darbui ir t.t. Baltų kalbose šalia senojo ide. *ekua atsirado naujas tik baltų kalboms būdingas arklio pavadinimas — liet. žirgas, lat. zifgs, pr. sirgis. Šių žodžių reikšmė visose kalbose yra kiek skirtinga: lietuvių kalbos žirgas reiškia gražų gerą arklį, latvių zifgs — apskritai arklį, o prūsų sirgis — eržilą. Latvių kalboje šio žodžio reikšmė yra naujausia. Gana dažnai pasitaiko, kai vienoje kalboje vartojamas žodis turi tam tikrą poetinį atspalvį, kitoje yra paprastas rūšinis terminas, plg. arm. ji „arklys“ „<skr. hdya, kuris aptinkamas tik Vedose ir turi poetinį atspalvį**, Ne visai aišku, ar senesnę reikšmę išlaikęs prūsų kalbos žodis, ar lietuvių, nors apskritai abi jų reikšmės yra gana artimos. Pavyzdžiui, net ir lietuvių kalboje žirgas kai kuriose tarmėse (Dieveniškės, Trakai) pavartojamas „,Reržilo“ reikšme“. Pastarasis arklio pavadinimas baltų kalbose veikiausiai įsigalėjo tuo metu, kai senovės baltų giminės arklius pradėjo plačiai naudoti karo reikalams. Tokią prielaidą, gal būt, patvirtintų ir esanti šio baltų kalbų arklio pavadinimo etimologija. A. Leskynas*", R. Trautmanas®®, H. Hirtas®, V. Tomsenas®, K. Būga“! liet. Zirgassieja su liet. Zifgri, Zergti, plg. t. p. Zirgis „kryžminis kumeliukas ant stogo“, žirgės, Zirgiai ,,dviSakas medis kailiui uZmauti ir džiovinti; kartys dobilams, Sienui džiovinti“. Silpnoji šios etimologijos pusė yra semantika. Pirminė liet. žirgas ir kt. reikšmė turėjusi būti ,,greitai bėgantis“, plg. liet. Zirgt — ištiktukas plačiam Zengimui nusakyti. Šiam baltų kalbų arklio vardui semantinės paralelės būtų sen. rus. KJocs „kumelys“, sen. lenk. klusię „arklys“, ček. klisna „kumelė“: got. hlaupan „bėgti“, vok. laufen, sen. rus. CKOK® „Šuolinis arklys“, rus. ckakyH, polab. skocdika „eržilas“: rus. cKaKaTb „šokuoti“$*, o taip * F.Kluge, Et. Wb., p. 608; J. Pokorny, Et. Wb., p. 934. 50 F.Kluge, Et. Wb., p. 542—543, F.Kluge, Et. Wb., p. 236. 32 C.D. Buck, Dict., p. 168. 52 A.Walde, Et. Wb., I, p. 125. 8 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 361-362. ** B, Ilopunr, Ynexenne wHJ0eBponeiicKoil s3bikKOBOH obaacth, p. 239. % A.Lyberis, Kalbos kultūra, 7, p. 60. % A. Leskien, Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen, Leipzig, 1884, p. 358. ** R.Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 427. H. Hirt, BB, 24, p. 259. % V. Thomsen, Beroringer mellem de finske og de baltiske (litauisk - lettiske) Sprog, p. 249. “ K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 260. 42 O. H. Tpy6aues, Ilpoucxoxjense..., p. 55—57; V. Machek, Et. sl., p. 205. 153 pat jau minėtas germanų arklio pavadinimas — vok. Rof, angl. horse ir kt. : ide. *(s)ker- „šokti“. J. Mikola liet. žirgas siejo su lot. grex „banda, būrys, gauja“**. Taip pat būta mėginimų šį baltų kalbų arklio pavadinimą sieti su liet. žefti, su arm. jar „arklio“* karčiai“**., Tačiau visi šie pastarieji trys atvejai atrodo labai nepatikimi. Priimtinesnė yra pati pirmoji etimologija (žirgas : žefgti). Mums atrodo, jog liet. žirgas, pr. sirgis, lat. zirgs, turint galvoje, kad pirminė jų reikšmė galėjo būti ir „eržilas“, kaip tai rodytų pr. sirgis, be to, būtų galima mėginti sieti su sen. isl. gradr „nekastruotas“, gradungr „veislinis jautis, bulius“, griedjungr““. Priesaga -gabaltiškame arklio (resp. eržilo) pavadinime galėjo atsirasti pagal tokius būdvardžius kaip *dveigas (: dveigys „dviejų metų gyvulys“), *treigas (: treigys „trijų metų gyvulys“). Tada pr. sirgis būtų tik Elbingo žodynėlio naujovė vietoje senesnio *zirgas, plg. Elbingo žodynėlio deywis, dumis, caymis, ragis, snaygis, wilkis ir kt. vietoj laukiamų -as galūnės daiktavardziy®®, Be Elbingo Zodynélio (Sirgis Hengest, 430 žodis), šis žodis gana dažnai pasitaiko ir prūsų toponimijoje, plg. Sirgelauwk (<sirgis+ laucks „Jaukas, dirva“), Sirgite, Sirgun, Czirgelawken®'. Sis arklio pavadinimas dažnai aptinkamas ir lietuvių bei latvių toponimijoje®®. Galimas daiktas, jog iš šio baltiško žodžio kilo ir Pabaltijo suomių jaučio pavadinimas, plg. suom. hdrkd, est. hdrg ir kt. Kaip matėme, bendraindoeuropietišką arklio pavadinimą išstūmė naujas, tik baltų kalboms būdingas, pavadinimas. Šį procesą mėginome sieti su arklio naudojimo funkcijų kitimu. Lietuvių kalboje šis procesas vyko dar toliau, būtent, čia atsirado jau tik jai vienai būdingas pavadinimas arklys. Šis žodis atsirado tada, kai šalia jaučių žemę pradėta arti ir arkliais. Iš pradžių arkljs, matyt, bus reiškęs prastesnį, į arklą kinkomą, ariamą žirgą ir galėjo būti vartojamas junginyje arklys žirgas, plg. duonriekis peilis. Iš žodžio drti kilęs ir kitas lietuvių kalboje retkarčiais pasitaikantis arklio pavadinimas — artūvas „darbininkas arklys“ (LKZd., I, 261). Latvių kalboje šios šaknies arklio pavadinimo šiaip nepasitaiko: žodžiai drkls, arklis, mažybinė forma arklinš vartojami tiktai „,arklo“ reikšme. Tačiau A. Becenbergerio užrašytuose latvių kalbos tekstuose aptinkame formą drkls, vartojamą ir „arklio“ reikšme. Apie pasiskolinimą iš lietuvių šiuo atveju negalima galvoti, nes minėtas pavyzdys užrašytas Duntės apylinkėse (Šiaurės Vakarų Latvijoje, į rytus nuo Limbažų) (EM, I, 141). Veikiausiai tai bus A. Becenbergerio klaida. Ide. kalbos neturi bendro nekastruoto arklio patino pavadinimo. Įvairiose kalbose šis pavadinimas padarytas labai įvairiai, plg. isp. caballo padre (pažodžiui „arklys tėvas“), n. gr. ėixyo BappBūro (pažodžiui „barzdotas arklys“, iš pradžių toks pažyminys (barzdotas) vartotas kalbant apie žmogų, kuris nėra eunuchas, t.y. nėra 62 J. Mikkola, AfsiPh, 39, p. 14 EM, IV, p. 727. “5 J. Pokorny, Et. Wb., p. 441. % J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 32. $7 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 157—158, 189, 233. ® Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 206; Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, p. 1021; J. Endzelin, ZfslPh, II, p. 119. 154 kastruotas, kuriam auga barzda)®, lenk. stadnik „eržilas“ : stado „banda“, serb. macTyx „eržilas“, bulg. nacryx : macryx ,,piemuo“?, air. (ech-) cullach „eržilas“, bret. marc’h kallo’h (pažodžiui „su pautais, nekastruotas®)TM. Kaip ka tik minėti keltų kalbų erZilo pavadinimai, atrodo, semantiskai tuo pačiu būdu atsirado ir baltiSkasis — lietuvių ir latvių erZilo pavadinimas, plg. liet. eržilas, eržalas, erželas, eržilis, erfiokas (LKŽd., II, 835), ergis „jaunas eržilas“ (LKZd., II, 827), afžilas „eržilas“ (LKŽd., I, 262), lat. črzelis, mažybinės formos grzeléns, ėržuks, ėrzejuks (EM, 1, 577; EH, I, 374), efžuks (e trumpumas ir žodžio geografija rodytų, kad ši forma paskolinta iš lietuvių kalbos)*?. Baltiškasis eržilo pavadinimas siejamas su av. arazi „Hodensack“, dviskaita arazi „Hoden“, arm. orji-k ,,Hoden*, orji ,,nekastruotas®, miorji ,,uévopyic®, gr. Špyic ,,Hode®, alb. herdhe ,,Hode®, vid. air. uirgge ,,Hode, membrum virile*, n. air. uirgheTM. SemantiSkai tokį liet. efZilas kilmės aiškinimą remia ir vok. Bulle „bulius, veislinis jautis“, sen. isl. boli, angl. bull : gr. pulréc „penis“, sen. air. ball. K. Būga"*, remdamasis semantine paralele, vid. vok. aukšt. geil ,,libidinosus® : geile ,,Hode*, liet. eržilas, gr. dpyic ,,Hode* siejo su liet. arskus „smarkus, karstas, aržus; nesugyvenamas, piktas“ (plg. arškūs drigaiitas, arskus kumelys) (LKZd., I, 254), aržūs „smarkus, karštas; atkaklus; gašlus“ (plg. arZus eržilas), aržlūs ,,neklusnus, priešingas; aržus“ (LKŽd., I, 263). Kai kuriose lietuvių ir latvių tarmėse randame dar ir kitą abiem kalboms bendrą erzilo pavadinimą: liet. drigafitas, drigofitas, dragaiitas (LK Žd., II, 427, 488, 489), lat. drigants (EM, I, 498). Kai kurie tyrinėtojai (J. Zubatas, H. Petersonas) šį žodį laikė savu baltų kalbų zZodziu. Tačiau iš tikrųjų jo šaltinis yra lenk. drygant ,.eržilas“ (jau XVI a. lenkų kalbos paminkluose pasitaikantis neaiškios kilmės žodis)“". Latvių kalbos žodžio geografija rodytų, kad latviai šį žodį galėję gauti per lietuvius. Tokios formos kaip liet. dragaritas, lat. drigalts „neramus vaikas, peštukas“ atsirado šiose kalbose dėl kitų žodžių itakosTM. Latvių ir lietuvių kalbose randame ir kitą svetimos kilmės arklio pavadinimą, kuris latvių kalboje vartojamas ir eržilo reikšme — lat. rumaks, rumaks „ein Beschūler (Hengst)“, rumaks „ein Pferd“, rumdks „ein schwerfilliges Lastpferd“, rumūks „ein dunkelgelbes od. braunliches Pferd“ (EM, III, 557; EH, II, 383), plg. t. p. rumaks „ein breitschulteriger Bursche“. Liet. rumokas „šalinis arklys (Handpferd)“ pasitaiko Rytų Prūsijos lietuvių kalbos žodynuose ir daugiau kontaktų su lenkų C.D. Buck, Dict., p. 81, 169. 0 O. H. Tpy6aues, Ilpoucxoxienne..., p. 60. C.D. Buck, Dict., p. 162. EH. I, p. 370. J. Pokorny, Et. Wb., p. 782; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 123; R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 71; K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 153; J. Zubaty, BB, 18, p. 259; J. Scheftelowitz, BB, 28, p. 299-313. 74 F. Kluge, Et. Wb., p. 110. "5 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 355; III, p. 780. 76 J, Zubaty, BB, 17, p. 324; H. Petersson, Arische und armenische Studien, Lund, 1920, p. 79. 7 K. Biig a, Rinktiniai raštai, IT, p. 151; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 105; A. Briickner, Si et., p. 99. "8 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 105; EM, I, p. 498. t kalba turinčiose tarmėse. Šio žodžio šaltinis yra lenk. rumak „Žirgas, kovos žirgas, argamakas“TM. Lenkų rumak, savo ruožtu, yra tiurkų-totorių kilmės Zodis®. Į latvių kalbą šis arklio pavadinimas galėjo patekti ir per lietuvių kalbą. Slaviškos kilmės yra ir lat. og'eris ,,der Hengst“ (EH, II, 117), plg. lenk. ogier. Baltų kalbose, bent lietuvių ir latvių, randame bendrą arklio pavadinimą, kuris su skirtingomis priesagomis vartojamas ir arklio patelei, ir patinui žymėti, plg. liet. kumėlė „arklio patelė“, kumelps „paaugęs arklys; eržilas“, kumeliūkas „arklių jauniklis“ (LKŽd., VI, 866, 867, 868, 870), lat. kumels „eržilas; gražus arklys“, kumelis, kumelice „kumelinga kumelė“, kumelinš „kumeliukas“ (EM, II, 311; EH, I, 673 —4). Ir lietuvių, ir latvių kalbose šie žodžiai vartojami su įvairiausiomis priesagomis, kurios jiems suteikia vienokį ar kitokį reikšmės atspalvį. Šių žodžių kilmė kol kas gana neaiški. Kalbininkų tarpe yra populiariausia Ž. Šarpantjės (J. Charpentier) etimologija, kur liet. kumelys, lat. kumejs siejama su skr. kumarah „jaunikaitis“**. Tačiau ši etimologija turi savo trūkumų. Pirmiausia jau kelia abejonių skr. kumardh kildinimas iš *kum-ėlo-. Antra, ir sanskrito žodžio reikšmės neduoda pakankamo pagrindo tokiam lyginimui. Skr. kumardh gali reikšti „vaiką“, „berniuką“, „sūnų“, „princą“, plg. skr. kumarf „mergaitė, duktė“. Pagrindinė sanskrito žodžio reikšmė, kaip nurodo M. Mairhoferis, veikiausiai buvusi „netvirtas, švelnus, silpnas*, plg. ved. kumard-desna „hinfallige Gaben vorleihend“*?. J. Pokornas®®, bene pirmasis paneigęs minėtą Ž. Šarpantjės etimologiją, liet. kumėlė ir jo giminaičių kilmę pamėgino išaiškinti kitu būdu. Jo nuomone, liet. kumėlė pirminė reikšmė galėjusi būti „,kastruotas arklys“, taigi šis žodis būtų antrinis vedinys iš kumelys, kuriam tokia semantika yra visiškai įmanoma. Toliau J. Pokornas šiam baltų arklio pavadinimui atstato prolytę *komir sieja jį su slav. komols „beragis“. Abiem atvejais pirminė žodžių reikšmė būtų „apipiaustytas“. J. Pokornas linkęs sieti su šiais žodžiais ir pr. camnet „arklys“, liet. kamienas. Mums atrodo, jog J. Pokorno aiškinimas būtų gana įtikimas, jeigu pirminė baltiškų žodžių forma būtų *kumas. Tiesą sakant, J. Pokornas liet. kūmė „kumelė“ ir laiko pagrindine forma. Tačiau liet. kūmė yra retrogradinis darinys, atsiradęs iš formos kumėlė, lygiai kaip iš barsūko (plg. baltr. Gopcyk < turk. barsuk) atsirado barsas, iš gegūtės — gėgė ir kt.84 Liet. kumėlė, kumeljs įvairiais būdais mėginama sieti su sl. komons (plg. rus. KOMOHb „„Žirgas“, ček. komori arklys“), kons (plg. rus. KOHB, lenk. kon). Iš tikrųjų šie žodžiai labai primena vienas kitą savo išore, o reikšmės visai sutampa. Tačiau jų giminystę įrodyti kol kas neįmanomaš*“*. Labai neaiškus žodis yra ir pr. camnet „arklys“. Šis žodis randamas S. Grūnavo žodynėlyje (41 žodis), kuriame prūsiški žodžiai, kaip žinoma, ypač iškraipyti. El- “ A. Briickner, Die slavischen Fremdwėorter im Litauischen, Weimar, 1877, p. 128; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 748. 50 A. Briickner, SL et., p. 468. 81 J. Charpentier, KZ, 40, p. 435; IF, 25, p. 246. 82 M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 232-233. 8 J. Pokorny, KZ, 56, p. 130—133. #4 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 21 —22; A. Augstkalns, StB., 4, p. 63-65. A. Briickner, Si. et., p. 253-254; V. Machek, Et. Sl., p. 216; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 309; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 609, 618; E. Berneker, Et. Wb., p. 555; O. H. TpyGaues, Ilponcxoxjienne..., 50-52; EM, II, p. 311. 156 bingo žodynėlyje, kur iš eilės surašyti net septyni įvairių rūšių arklių pavadinimai, tokio pavadinimo nesama. Kad užrašymas camnet yra nevykęs, matyti ir iš baltų kalboms svetimos galūnės. Taigi šiuo atveju pr. camnet galima įvairiai taisyti ir sieti tiek su slav. komonb, tiek su liet. kumeljs, nors šiaip pr. camnet labiausiai vis dėlto primena slav. komons®, Labai sudėtingas yra kito, gal būt, irgi visose trijose baltų kalbose vartojamo arklio pavadinimo klausimas — tai liet. kėvė „prastas liesas gyvulys; kuinas“, kievė „prasta kumelė“, kėvinas „prastas arklys, kuinas“, kėvis, keivis (LKŽd., V, 496, 672, 677, 766)*, lat. kėve „kumelė“, kéve, kėva, mažybinės formos: kėvele, kėvelite, kėvene, kėvene, kévens, kevėns, kėvęna, kėvenice, kėvine, kėvka, keéyelens (EM, II, 377; EH, I, 700-1), pr. kaywe „kumelė“ (Elbingo Zodynélio 433 žodis)š?. Pirmiausia aišku, kad tai nėra bendras visų trijų baltų kalbų žodis, nes latvių kalbos žodžio konsonantizmas rodo, kad latviams šis žodis yra skolinys. Antra, labai neaišku, ar prūsiškas kumelės pavadinimas iš tikrųjų yra tos pačios šaknies žodis, kaip liet. kėvė ir lat. kéve. Peržvelgus lietuviškus šio pavadinimo variantus, iš karto į akis krinta keistas šaknies vokalizmas: -ė-, -ie-, -ei-. Dar A. Becenbergeris, aiškindamas pr. kaywe kilmę, siejo prūsišką žodį su tariama lietuvių kalbos žodžio forma *kieve®®. A. Becenbergerio mintį pakartoja ir R. Trautmanas??. K. Būga 1910 m. gegužės mėn. 13 d. laiške J. Endzelynui, kalbėdamas apie R. Trautmano veikalą, be kita ko nurodo ,siidlit. *kėvė XII, 142 yra geros fantazijos darbas“*!. Kaip matome, tokia forma, kokią kažkada įsivaizdavo A. Becenbergeris, dabar jau yra „Lietuvių kalbos žodyne“. Tačiau mums atrodo, kad vis dėlto K. Būga buvo teisus, teigdamas, kad tokia forma fantazijos darbas. Formos su -ieyra užrašytos tose Lietuvos vietose, kur é> ie (Ignalina, Vidiškės), arba jų kaimynystėje (Daugėliškis), kur žodis kievė šalia dėdė ar tėvas gali pasitaikyti kaip sporadiškas iš gretimos tarmės atėjęs reiškinys. Forma keivis taip pat veikiausiai netikras dalykas, nes užrašyta ji vienintelį kartą Klaipėdos apylinkėse, gal būt vietoje gerai nenugirsto kėvis. Nors čia dar galėtų būti ir koks nors sporadinis ė į ei išvirtimas, koks kartais pasitaiko Kuršių pamario žvejų šnektoje ir lyviškose latvių tarmėse??. Tokiu būdu labiausiai patikima lietuvių kalbos šio pavadinimo forma yra kėvė (su šaknies balsiu ė). Pastaruoju metu daugelis kalbininkų, tiesą sakant, dažniausiai suomių ir baltų kalbų santykių tyrinėtojų, yra tos nuomonės, kad latviai šį žodį yra pasiskoling iš lyvių, plg. lyv. kėv , kumelé®, o lietuviai, savo ruožtu, jį pasiskolinę iš latvių ir modifikavę reikšmę*?*. Tokiai nuomonei iš dalies linkęs pritarti ir J. Endze- *6 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 189; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 352. 8 A. Lyberis, Kalbos kultūra, 7, p. 60—6l. 8 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 88. 8 A. Bezzenberger, BB, 23, p. 318; 27, p. 168. *0 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. XII, 142, 351. 41 K, Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 820. $2 J. Gerullis ir Chr. Stang'as, Lietuvių žvejų tarmė prūsuose, Kaunas, 1933, p. 5—6; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 75; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 138—139; M. Rudzite, Latviešu dialektologija, Riga, 1964, p. 150—166. *8 V. Thomsen, Samlede Afhandlinger, IV, Kėbenhavn, 1931, p. XI; I. H. Toivonen, Finnisch-ugrische Forschungen, 20, p. 144; J. Mikkola, Izglitibas Ministrijas Mėnešraksts, 1930, 2, p. 443, 157 Lat. žiblis ..ein Pferd mit einem Auge“ J. Endzelynas linkęs sieti su lat. žibt „flimmern, geblendet werden“ (EM, IV, 808). Lat. žlanga „ein Pferd, das viel Wasser trinkt“ (EM, IV, 815), plg. lat. En „lange, langsam und viel trinken (von Menschen und Pferden gesagt)”. Lat. Zuklis ,.ein schnelles Pferd*, plg. lat. Sukls schnell, flink* (EM, IV, 829). Su atskiromis arklio ypatybėmis susiję ir kai kurie lietuvių kalbos arklio pavadinimai: Liet. bégiinas „lengvo bėgimo arklys“, bėguonėlis (LK Žd., I, 597), plg. liet. bėgti. Liet. bišius „mažas arklys“, biškinas „vidutinis, nestambus arklys“, bišė „prasta kumelė“ (LKŽd., I, 700), plg. liet. biškėnti „smulkiais žingsniais bėgti“; gali būti garsažodinės kilmės, plg. bišku „jaučio šaukimo garsažodis“. Liet. gyvéntuvas „dirbamas arklys“ (LKŽd., III, 379), plg. liet. gyvėnti. Liet. karčiūkas „gerų karčių arklys“ (LKŽd., V, 270), plg. liet. kafčiai. Liet. ristūnas „lengvo bėgimo arklys“, ristinifikas, ristokas (A. Lyberis, 60)'%, plg. liet. risčia. Liet. šarūnas ,,gerai šeriamas, puikus arklys“ (A. Lyberis, 61) veikiausiai reikėtų sieti su liet. §drai „prie kamanų akiūkliai, neleidžiantieji arkliams dairytis į šalis“. Liet. vežimninkas „Stiprus, tinkantis vežimui traukti arklys“ (A. Lyberis, 61), plg. liet. vežimas. Liet. žviginis „gerai šeriamas, pavažiuoti į svečius skirtas arklys“ (A. Lyberis, 61), plg. liet. žvygauti „nuolat žvengti“(?). Liet. kufiteris „mažas, bet stiprus arklys“ (LKZd., VI, 903) skolinys iš vokiečių, plg. vok. Kunter. Liet. risokas „lengvo bėgimo arklys“, slavizmas, plg. rus. pbicaxk (A. Lyberis, 60). Liet. staininis „gerai šeriamas, pavažiuoti į svečius skirtas arklys“, slavizmas, plg. lenk. stajenny (A. Lyberis, 61). Tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose galima išskirti grupę arklių pavadinimų, būdingų daugiausia vaikų kalbai. Šie pavadinimai dažniausiai yra garsažodinės kilmės. Liet. ygagas „arklys (vaikų kalboje)“, yčiūkas „kumeliukas“ (LKZd., IV. 7, 20), plg. liet. ygaga ,,interj. arklio Zvengimo garsui nusakyti“. Liet. kažis „kumelys“, kėžė „kumelė (vaikų kalboje)“, koZis „arklys, kumeliukas (vaikų kalboje)“, kėžius, kūzė „arklys (vaikų kalboje)“, kuzia, kūzis kūzius, kūžis, kūžius (LKŽd., V, 464; VI, 392, 1017, 1018, 1021, 1022), plg. liet. interj. (šaukiant arklį) kus, kuzi, kuzia, kuziū, kūž, kužiū ir kt. Liet. kirkilas „eržilas“ (LKZd., V, 836), plg. liet. kirkti. Lat. ciginš, ciga, cigus „das Fūllen, das Ross“, cigulis „das Fūllen“, čiga (EM, I, 379; EH, I, 269, 290), plg. lat. ciga, cig ,,Lockruf fiir Fiillen, fiir Pferde“. Lat. kose ,,Kosename fiir eine Stute“, košinš „das Pferd, Pferdchen (gew. in der Kindersprache)“, koša, košina košis, košelis, kuzina „ein junges Pferd, ein Pferd ūberhaupt in der Kindersprache“, kuze „ein Fūllen“, kuzlis, kuža „das Pferd, ein kleines Fūllen“, kužina ,Liebkosungswort fiir ein Pferd“ (EM, II, 255, 331; EH, I, 639, 681), plg. lat. kuz, kuze, kužu „ein Lockruf fiir die Pferde“. 108 A Lyberis, Kalbos kultūra, 7, p. 59—63. 164 Lat. sugulis „ein kleines Fillen“, sūgulis, suka ,,das Fiillen (in der Kindersprache)*, sukulis „ein kleines Fiillen*, sukulin$, sukuls, suksis „ein Pferd, das nicht mehr gut laufen kann, sukulis , ein nicht sehr starkes Pferd®, suka „ein junges hiibsches Pferd od. Fiillen“ (EM, III, 1117, 1118; IV, 105; EH, II, 600, 601, 607, 657), plg. lat. suk, suku, suk, Suku »Interjektion, Lockruf fiir ein Fillen“. . Lat. tprūta „das Pferd (in der Kindersprache)®, tpriitina, tprite (EM, IV, 217), plg. lat. tprū ,Interjektion, gebraucht um Pferde zum Stehen zu bringen®. Lietuviy ir latviy kalbose yra gana daug arklio vardų, susijusių su šio gyvulio spalva (tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose randame nemaža spalvų vardų, vartojamų tik kalbant apie arklius): | Liet. baltis, baltėkas, baltasis, baltėlis, balckis, balčius, balt(a)margis, balt(a)- keršis, baltplėsnis, balt(a)galvis, balt(a)kaklis, balt(a)kūktis, balt(a)kartis, balt(a)kėjis, baltasmūrglis, balt(a)prūsnis, balt(a)snūkis, balt(a)uodėgis, baltaslépsnis (LKZd., I, 498—504; A. Lyberis, 62), plg. liet. bdltas. * Liet. beliokas „širmas arklys“ (LKZd., I, 604), slavizmas, plg. rus. Gens. Liet. béris, bėris, bėrasis, bérokas, bėriokas, bérioté, bėrinas, bėrūkas, bėriūkas, bėrėlis, bėrūnėlis, bérudlis, bėrvalėlė, bėrširvis (LKZd., I, 625, 632; A. Lyberis, 62), plg. liet. béras, bérvas. Liet. blėsis, blesis, blisis ,,arklys su baltu ruožu per kaktą; laukis“ <vok. Blisse (LKZd., I, 737, 752; A. Lyberis, 62). Liet. briedplaiikis „briedžio plauko spalvos, rudsirmis“ <liet. briedis + plaukas (LKŽd., I, 853; A. Lyberis, 63). Liet. brišis, plg. liet. brišas ,,palvas; tamsiai rausvas, briedžio spalvos“ (LKŽd., I, 867; A. Lyberis, 62—3). Liet. brūnis, brūnasis (LKZd., I, 894), plg. liet. brūnas „juodbėras, rusvas“, briūnas <vok. žem. brūn???. Liet. bulūnas „Šviesiai gelsvo plauko arklys; geltis“ < rus. 6ymianbiė ,,sartas, raudas (arklys)“ (LKŽd., I, 939; A. Lyberis, 63). Liet. cinūkis ,,arklys su baltomis, žvairomis akimis“ (LKŽd., II, 20) <cinas ,.alavas“ (<vok. Zinn) + akis. Liet. čėkis (LKŽd., II, 41; A. Lyberis, 62), plg. liet. čėkas „margas“ < vok. Scheck®, Liet. darasis, darasius, derésis, derėšius, plg. liet. darasas, derésas ,,sartas (raudas) su baltais plaukais (apie arklį), timsras“ <lenk. deresz <vengr. deres (LKZd., II, 183, 277; A. Lyberis, 62; K. Bartkus, 38211), ; Liet. gelsvis, gelsvėkas, gelsvasis, geltis, geltėlis, geltasis (LK Žd., III, 220, 221, 223; A. Lyberis, 63), plg. liet. gelsvas, geltas. ; Liet. gniedis „bėras arklys“ (LKŽd., III, 458), plg. liet. gniedas „,bėras“ < rus. THEJIOH, Liet. juodis, juéckis, juodėkas, juodasis, juodūkas, jūodberis, juodbriunis, juodmargis, jūodširmis, jūodširvis, jūodžerkštis, jūodplėsnis, juod(a)galvis, juod(a)kūklis, juod(a)kaitis, juod(a)kėjis, juod(a)prūsnis, juod(a)snūkis, juod(a)uodėgis (LKŽd., IV, 398, 400—10; A. Lyberis, 62), plg. liet. jiiodas. 100 E Fraenkel, Et. Wb., p. 60. 110 E Fraenkel, Et. Wb., p. 72. "1 K. Bartkus, Literatūra ir kalba, VI,- p. 371-393. 165 Liet. kaštūnas, kaštūnis, kaštonas, kaštėnis (LK Žd., V, 401, 403; A. Lyberis, 62), plg. liet. kaštūnas „rusvaplaukis“, kaštonas, kaštūnas „toks medis ir jo vaisius“, kaštūnas <lenk. kasztan. Liet. kėršis (LKZd., V, 624), plg. liet. kėršas ,,lopais juodas, lopais baltas“. Liet. ldiikis, laukėkas, laukaūsis, lauk(a)kūktis (LK Žd., VII, 176, 178, 183, 184; A. Lyberis, 62), plg. liet. ldiikas „baltu snukiu ar balta kakta“. Liet. moliūgis, plg. liet. moliūgas ,,molio spalvos“. Liet. obuolainis, obuolmušys (A. Lyberis, 63), plg. liet. dbuolmusas „dėmėtas, nedideliais tamsiais ar šviesiais skrituliukais“, obuoljs. M. Nydermano nuomone, liet. 6buolmuias yra klaidingas lenk. jabikobity vertinys"?, Liet. palšis, palšėkas, palšasis, palšiūkas, palšbėris, palsmargis (A. Lyberis, 62, 63; K. Bartkus, 382), plg. liet. pdlsas „šviesiai pilkas“. Liet. palvis, palvys (A. Lyberis, 63), plg. liet. palvas „Šviesiai geltonas, gelsvas“. Liet. pelėkis (A. Lyberis, 63), plg. liet. pelėkas „pelės spalvos“. Liet. pelėnius (A. Lyberis, 63), plg. liet. pelenai. Liet. plėsnis (A. Lyberis, 62), plg. liet. plésnas „rausvai ar rudai širmas“, slaviškos kilmės žodis, plg. rus. nJjecHs. Liet. pilkis, pilkėlis (A. Lyberis, 63), plg. liet. pilkas. Liet. raudasis, raudūkas, raūdžerkštis, raūdžilis, rūdširvis, raūdširmis, raūdširvis, raudonsifmis, raudonbéris (A. Lyberis, 62), plg. liet. raūdas „rausvas, sartas“, ridas, raudonas. Liet. saftis, sartokas, sartasis, sartūkas, sartėlis (A. Lyberis, 62), plg. liet. saftas „Šviesiai bėras, gelsvas“. Liet. šalnis (A. Lyberis, 62), plg. liet. šalnas „lyg šalna, šerkšnu aptrauktas“. Liet. šėkis „,keršas arklys“ (Žagarė, Šakyna), plg. lat. sekis „ein buntes Pferd“ (EM, III, 815). Liet. šeškšnis (A. Lyberis, 62), plg. liet. šerkšnas. Liet. Sifmis, širmokas, širmasis, širmūkas, širmėlis, širmbėris (A. Lyberis, 62), plg. liet. širmas ,baltas su maišytais tamsiais plaukais“. Liet. širvis, širvasis, Sirvokas, širvainis, širvūkas, širvabėris (A. Lyberis, 62), plg. liet. Sivas ,,baltas su maišytais tamsiais plaukais, širmas“. Liet. šyvis, šyvasis, Syvokas, šyvūkas, plg. liet. šyvas „Šviesiai pilkas“. Liet. žerkštys (A. Lyberis, 62), plg. liet. Zefkstas „Šerkšno spalvos“. Lat. abuolainis „wer geūpfelt ist (Beiname des Pferdes)“, plg. lat. ūbuols „der Apfel“, aūbuėlains „geūpfelt“, abuoltains, abuéluéts (EM, 1, 234—5; EH, I, 192). Lat. baltenis „weisses Pferd, ein Schimmel“, baltinš, baltenica „eine weisse Stute“, baltenisa, plg. lat. balts „weiss“ (EM, I, 257; EH, I, 202). Lat. béris ,,ein braunes Pferd“, bėritis, bėruks, bėrinš, plg. lat. bėrs „,„braun“ (EM, I, 290, 291, 292; EH, 216). Lat. blesis ,,ein Pferd mit einer Blūsse“ < vid. vok. žem. blesse (EM, I, 314; EH, I, 228). Lat. briédis „ein elenhaariges Pferd“ (EM, I, 337; EH, I, 243), plg. lat. briédis „das Elen“. Lat. brūnis „ein braunes Pferd“, bruficis, plg. lat. brūns „braun“ <vid. vok. žem. brūn (EM, I, 340, 341; EH, I, 246). 112 M, Niedermann, ZfslPh, 4, p. 42—44; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 515. 166 Lat. darcis „ein scheckiges Pferd“, dūrkis, plg. lat. ddrks ,,scheckig, bunt“ (EM, I, 447, 443). Lat. dūkanis „ein braunes Pferd“, dikanis, dicis, ducis, dicis, dikainis ,,gelbes Pferd mit schwarzer Mihne*, dikanberis „ein dunkelbraunes Pferd“, plg. lat. ditkans ,,graubraun“ (EM, I, 523, 525; EH, 1, 346). Lat. dulis „ein hellbraunes Pferd“, dulimberis „ein dunkelbraunes Pferd, plg. lat. duls ,,dunkelfarbig” (EH, I, 340). Lat. dzeltis „ein gelbes Pferd“, dzelnis, dzeltenis, dzeltinis, dzeltanis, dzeltainis, plg. lat. dzeltans „gelb“ (EM, I, 542; EH, 1, 353). Lat. gaikis, in der Verbindung gaika zirgs „ein buntes (braun und grau geflecktes) Pferd“ (EH, I, 376), plg. lat. gaikis „der Fliichtige, Unbandige“ (zirgs iet ka gaikis), lat. gaikis „aušigs, vieglpratigs, parspilets cilvęks“ (EM, I, 584). Lat. kuksis „ein fuchsiges, gelbes Pferd, der Fuchs“ veikiausiai kilo asimiliacijos keliu iš *puksis <vok. Fuchs (EM, II, 301; EH, I, 668). Lat. laucis „ein Pferd mit einer Blésse®, laukis, laukene „eine Stute mit einer Blasse“ (?), plg. lat. lauks „blassig“ (EM, II, 426, 428; EH, I, 722, 723). Lat. ludsitis „ein Pferd, das luoss ist“, luošelis „ein gelbbraunes Pferd“, plg. lat. ludss „falb, gelbgrau“ (EM, II, 528). Lat. mudris „ein braunblaues, graues Pferd“ (EM, II, 683; EH, I, 841), plg. lat. mudris ,,der Mohr“ (?). Lat. misainis „ein geflecktes Pferd, ein Schimmelpferd®, plg. lat. miisains „„gefleckt, bunt“ (EM, II, 679). ; Lat. palseris „ein hellgraues Pferd“, plg. lat. palsains ,,schimmelfarbig®, palsans (EM, III, 62—3; EH, II, 152). Lat. peléce ,.cine graue Stute“, pelékis „ein graues Pferd“, plg. lat. pel¢ks „grau“ (EM, III, 196; EH, II, 221). Lat. raūdis „ein rotes Pferd“, plg. lat. raūds „rot, rotlich, braun“ (EM, III, 483). Lat. ripainis „ein Apfelschimmel, ein Pferd mit runden Flecken; ein rundes, wohlgenéhrtes Pferd“, ripainis „ein scheckiges Pferd“, plg. lat. ripa „ein runder Fleck“ (EM, III, 530, 539; EH, II, 373). Lat. salnis „ein Eisschimmel®, salnikis, plg. lat. salns „schimmelfarbig“ (EM, III, 675). Lat. sarkanis „ein hellbraunes Pferd“, plg. lat. safkans „rot“ (EM, III, 720; EH, II, 443). Lat. sekis „ein buntes Pferd“ veikiausiai kilęs iš lyv. sek ,,Schecke® (EM, III, 815; EH, II, 476). Lat. sirkis „ein Rotschimmel®, plg. lat. sifks ,,grauhaarig, graulich“ (EM, III, 846). Lat. sifmis ,,der Grauschimmel®, sirmins, sifmsaritis, plg. lat. sifms „grau“ (EM, III, 846, 847; EH, II, 489). | Lat. svekainitis „ein gelbes Pferd“, plg. lat. svekains „harzig“ (EH, II, 613). Lat. ūbelis „ein scheckiges Pferd; ein altes, héssliches Pferd“, plg. lat. ūbele „die Turteltaube“ (EM, IV, 403; EH, II, 740). Prūsų kalbos paminkluose randame keletą tik šiai kalbai būdingų arklio pavadinimų. 167 Elbingo žodynėlyje užfiksuotas žodis — Rapeno Jungekobel (435 žodis) „jauna kumelė“. Iki šiol patikimesnės etimologijos šis žodis neturi. Ar nebūbų galima pr. rapeno laikyti skoliniu iš vokiečių kalbos, plg. vok. Rappe, kuris iš pradžių reiškęs „varną“, o vėliau ir „juodą arklį“ ?293 Gana neaiškios kilmės ir kiti du Elbingo žodynėlyje randami arklio pavadinimai — Sweriapis Keynhengest (431 žodis) ir Sweykis Pflugpfert (432 žodis). Pirmasis veikiausiai reiškęs „turnyrų arklį“ ir mėginamas kildinti iš lenk. *$wierzop „eržilas“, plg. lenk. $wierzepa „kumelė“, o antrasis (dokumentuose aptinkami ir variantai sweyke, sweike, sweke) méginamas sieti su sen. vok. aukšt. sweiga ,,Rinderherde “114, Apžvelgę baltų kalbų arklio pavadinimus, matome, kad juose esama daug įvairios kilmės pavadinimų. Pirmiausia, baltų kalbos išlaikė senąjį ide. arklio pavadinimą, kildinamą iš prolytés *ekuo-s. Slavų kalbose aiškesnių šio pavadinimo pėdsakų nerandame. Tik baltų kalboms būdingas arklio pavadinimas yra liet. Zirgas, lat. zifgs, pr. sirgis. Vėliau lietuvių kalboje atsirado tik šiai kalbai būdingas arklio pavadinimas arklys. Šie arklio pavadinimų pasikeitimai veikiausiai sietini su arklio, kaip naminio gyvulio, funkcijų kitėjimu. Baltų kalbos turi tik joms būdingą ide. kilmės eržilo pavadinimą. Su slavišku arklio pavadinimu įvairiai mėginta sieti liet. kumeljs, lat. kumejs. Tačiau šie siejimai kol kas nėra sėkmingi. Apskritai baltų ir slavų arklio pavadinimai labai skiriasi. Kokių nors būdingų tik šioms kalbų grupėms bruožų, išskyrus kai kuriuos skolinimosi atvejus, nėra. KIAULĖ Europoje kiaulė, palyginus su šuniu, avimi ir stambiaisiais raguočiais, yra žmogaus prijaukinta gal kiek vėliau. Pirmykščio žmogaus gyvenime ji, atrodo, ir nėra vaidinusi tokio didelio vaidmens, kaip kiti ką tik minėti gyvuliai. Tiek Europoje, tiek Azijoje yra buvę atskiri kiaulių domestikacijos centrai. Europoje labiausiai paplitusios naminės kiaulės yra kilusios iš šerno (Sus scrofa ferus). Kiaulių domestikacijos centrų gausumas gali būti susijęs ir su ta aplinkybe, kad kiaulė dėl savo fizinių savybių yra blogiau transportuojamas gyvulys, negu, pavyzdžiui, stambieji ir smulkieji raguočiai bei arkliai. Kiaulės pėdsakų neolito laikų archeologinėse iškasenose randama Dniepro upės baseine, Besarabijoje, o taip pat beveik visose šiaurinės ir vidurinės Europos neolito stovyklose. Jų aptinkama Po lygumos sijinėse gyvenvietėse, mikėnų kapuose?. Nemaža įdomių faktų apie kiaulių auginimą randame senųjų rytų šalių istoriniuose šaltiniuose. Čia kiaulės, atrodo, buvo prijaukintos gerokai anksčiau, negu Europoje. Pavyzdžiui, senovės Kinijoje ankstyvojo neolito gyvenvietėse kiaulės pėdsakai randami greta šuns, tuo tarpu kai kitų gyvulių pėdsakai pasirodo tik pačiame neolito gale. Chenanės buriamuosiuose įrašuose nurodoma, kad senovės Kinijoje per iškilmingas religines ceremonijas kartais būdavo aukojama net po 100 kiaulių?. 3 Eg Kluge, Et. Wb., p. 582. 114 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 260; R. Tranmans, Die altpreussischen Sprachdenkmaler, p. 443, | 1 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertuniskundė, 1, p.. 360; C.Keller, Die Abstammung der altesten Haustiere, p. 100—115; M. Hilzheimer, Schwein, M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 380-383, * V. I. Avdijevas, Senovės rytų istorija, p, 576, 582. 168 Kad kiaulės buvo auginamos senovės Babilone; be kita ko, kalba ir tas faktas, kad šis gyvulys jau minimas garsiajame Hamurabio kodekse. Izraelitai kiaulę laikė nešvariu gyvuliu ir kiaulienos nevalgė. Apskritai Azijoje kiaulė nors ir buvo auginama, tačiau mėgstama nebuvo. Beveik puslaukinė ji klaidžiodavo po miestus ir kartu su šunimis bei pesliais rūpinosi gatvių švara*, Apie kiaulienos valgymą nieko nėra minima nei senovės Egipto istoriniuose šaltiniuose, nors kaip naminiai gyvuliai kiaulės ten žinomos iš priešistorinių laikų. Pavyzdžiui, vieno priešistorinio kapo piešinyje yra pavaizduota kiaulių banda. Seniausiuose Hierakonpolio šventyklos archeologiniuose sluoksniuose rasta fajansinė kuilio statulėlė. Bėgantis kuilys, kaip hieroglifo ženklas, panaudotas jau viename pirmosios dinastijos laikų rašto paminkle. Tačiau apskritai kiaulės atvaizdų randama daug rečiau, negu kitų naminių gyvulių. Šie faktai rodytų, kad kiaulė ir senovės egiptiečių nebuvo labai mėgstama. Iš dalies tai patvirtintų ir toji aplinkybė, kad kiaulė vėlesniais laikais buvo laikoma piktojo dievo Seto, savo brolio Ozirio žudiko, gyvuliu. Labai neaišku, ir kam kiaulės senovės Egipte buvo laikomos. Herodotas pasakoja, kad jis savo kelionių metu matęs, kaip Nilo deltoje kiaulės naudojamos įminti į dirvą pasėtiems grūdams?, Senovės Graikijoje ir Romoje šis gyvulys buvo laikomas didesnėje pagarboje, negu Rytų šalyse. Homeras pasakoja, kad Odisėjas turėjęs dvylika bandų stačiaragių jaučių, tiek pat bandų avių, ožkų ir kiaulių. Romėnams patikusi kiauliena, o kiaulės atvaizdų jie nevengė parodyti ir savo meno paminkluose“. Labai populiariu gyvuliu kiaulė buvusi slavų žemėse. Apskritai, iš visų naminių gyvulių slavai, atrodo, daugiausia yra auginę kiaules ir avis. Apie jų auginimą šiuose kraštuose pasakoja ir X a. arabų keliautojai. Ypač palankios sąlygos kiaulėms auginti buvusios tarp Vyslos ir Desnos, kur didžiuliuose ąžuolų miškuose būdavo galima surinkti milžinišką kiekį gilių ir tokiu būdu be didesnio vargo parūpinti joms pašaro Ziemai®. Dabartinių Pabaltijo respublikų teritorijose kiaulės pėdsakai kartu su šuns ir stambiųjų bei smulkiųjų raguočių pėdsakais aptinkami jau neolito laikų iškasenose“. Lietuvos TSR teritorijoje tyrinėtų piliakalnių (Nemenčinės, Migonių, Dovainonių, Bačkininkėlių) iškasenose, kurios datuojamos I — IV a., drauge su kitų naminių gyvulių kaulais rasta ir nemažas procentas kiaulės kauly®. Senasis ide. kiaulės pavadinimas *sūs/*suų gana gerai išlaikytas daugelyje indoeuropiečių kalbų: skr. sūkardh, av. hū-, gr. Oc, cūc, lot. sis, got. swein, vok. 8 P, Thomsen, Schwein, — M. Ebert, | Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 383—384; B. Meissner, Haustier, — ten pat, V, p. 221; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, p. 361. 4 Ranke, Schwein, — M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, XI, p. 383; C. Keller, Die Abstammung der éltesten Haustiere, p. 102. š C. Keller, ten pat, p. 103; V. S, Sergejevas, Senovės Graikijos istorija, Vilnius, 1955, p. 109. 6 Ji. Hu pep ae, CaaBsickue apesHocTH, p. 319—320.- 7 P. Kulikauskas, R.Kulikauskiené, "A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruoZai, p. 79; Latvijas PSR vésture, I, p. 11; Hcropns Deronckoti CCP, nox. pea. I'. H. Haaua, Tanauu, 1958, p. 10. * P, Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, ten. pat, p. 252—253; K. Paaveri P.Kulikauskas, Acta Baltico-Slavica, 2, p. 270—2172. 169 Schwein, sen. vok. aukšt. sū, vok. Sau, alb. thi, toch. B suwo, rus. CBHHbS, lat. sivėns „paršas“ ir kt. Kaip ir daugelio kitų senųjų ide. gyvulių pavadinimų, pirminė *sūs|*suų reikšmė labai neaiški. Esama keletas aiškinimų, kurių vieni mažiau, kiti daugiau įtikinami, tačiau nei apie vieną jų nebūtų galima pasakyti, kad jis tikrai teisingas ir nekelia jokių abejonių. Mėginta ide. *sūs sieti su indoeuropietiškuoju sūnaus pavadinimu (liet. sūnūs, rus. cui ir kt.), kildinant šiuos pavadinimus iš to paties veiksmažodžio, reiškiančio „gaminti, pradėti, gimdyti“, plg. skr. sire, sauti, sūyatė „,gamina, gimdo“. Fonetiškai toks siejimas įmanomas, tačiau jį labai sunku pateisinti semantiškai, ypač turint galvoje, kad kiaulė net ir prijaukinta buvo kiek vėliau, negu kiti naminiai gyvuliai. F. Špechtas? ide. *sūs siejo su got. bi-sauljan „tepti, terlioti“, got. swarts „juodas“, lot. sordes „nešvarumai“. Keleto mėginimų būta ide. *sūs šaltinio ieškoti ne pačių indoeuropiečių, o jų kaimynų kalbose. A. Nėringas" tokiu šaltiniu laikė suomių-ugrų prolytę *puve (plg. suom. sika, mard. tuwo). E. Polivanovas, atstatydamas indoeuropietiškiems kiaulės pavadinimams prolytę *(t)sūs, kildino ją iš senovės kinų ču „kiaulė, meitėlis“*, Tačiau gal daugiausia šalininkų susilaukė ta etimologija, kur ide. *sūs aiškinamas kaip garsažodinės kilmės žodis. Semantiškai ją patvirtintų daugelio gyvulių, tame tarpe ir pačios kiaulės, įvairių kalbų garsažodiniai pavadinimai. Be to, šiai etimologijai palanki skr. sūkardh interpretacija: ,,sii - darantis“, t. y. „gyvulys „darantis“ su garsą“. Šiuo atveju ir ide. *sūir sen. kinų ču galėtų būti tokiu pat būdu atsiradę žodžiai!*?. Slavų kalbose šis ide. kiaulės pavadinimas, tiesa, truputį modifikuotu pavidalu, gerai išlaikytas: sen. sl. svinija, rus. CcBHHbS, ukr. cBuHS, baltr. cBiHHS, bulg. CBHHS, serb.-chorv. cBuHba, slov. svinja, ček. svirie, slovk. sviria, lenk. šwinia, kaš. svina, aukšt. luž. swinja, žem. luž. swina. Šis slavų pavadinimas veikiausiai sudarytas iš būdvardžio svin® moteriškosios giminės formos *svini, šioms formoms aftimos lot. suinus „kiaulės, kiauliškas“, got. swein „kiaulė“, Iš baltų kalbų šį ide. kiaulés pavadinimą yra išlaikiusi tiktai latvių kalba: suvęns „das Ferkel“, suvens, suvėnelis, sivėns, sivenis, sivėntinš, sivénica ,eine Sau (die Ferkel hat U.)“, sivėnice, sivėne „ein 6—7 Monate altes Schwein“, sivėnėns „ein kleines Ferkel“, sivėnidza=sivėnica, sivėniete „eine junge (nicht mehr als ein Jahr alte) Sau; eine trdchtige Sau“, sivėnuks „das Ferkel“, siveėnuks (EM, III, 850, 1129; EH, II, 491, 606). Formos su šakniniu -iyra naujai atsiradusios latvių kalboje: joje gana dažnai u prieš v bei b pasikeičia į i, plg. divi „du“: duvejūds ,,dvejopas“, zivs „Žuvis“: zuvs, tivi „arti“: tuvu, driva „dirva“: druva, dibens „dugnas“: dubęns ir kt.** Latvių kalbos tarmėse esama ir daugiau šio pavadinimo variantų: suikis „ein Ferkel, ein Halbschwein“, suikėns, zuikis „ein kleines Ferkel“, sukis „ein Halbschwein, ein Ferkel“, sukelis (verdchtlich), sukėns, sukentinš, sukeléns, ® F. Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 123. 10 A. Nehring, Studien zur indogermanischen Kultur und Urheimat, Salzburg— Leipzig, 1936, p. 112. 1 E, A. Polivanov, Archiv Orientalni, 9, p. 405—406. 2 O), H. Tpy6auegs,I]lponcxoxjenne..., p. 62; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 593; F. Kluge, Et. Wb, p. 626. 12 V, Machek, Et. sl., p. 489; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 593. 14 J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 15; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 50—52; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 615. 170 sukans, sukans, sunkis „ein mittelgrosses Schwein“, siūka ,,das Ferkel, Jungschweni,“ siūkis, svikis „ein sehr mageres Schwein“, svikelis „ein kleines, mageres Ferkel“, svikalts „das Ferkel, Jungschwein“, sukantinš „ein Ferkelchen“, sukniši , kleine Ferkel“ (EM, III, 850, 1115, 1117, 1119, 1124, 1163; IV, 749; EH, II, 601, 602, 619“ 620). Šie pavadinimai, kaip matome, gerokai nutolę nuo anksčiau mūsų minėtų tos pačios šaknies kiaulės pavadinimų. Kai kurių jų ir daryba yra labai sunkiai paaiškinama. Formas su iu-, gal būt, reikėtų aiškinti kaip kilusias iš *suvikis, plg. zuitina < zuvitina“*. Kai kurių formų atsiradimui galėjo kartais turėti įtakos garsažodžiai suku „„Lockruf fiir ein Fiillen; eine Interjektion“, suk ,,Interjektion als Zuruf an einen Hund, dem man etwas zum Fressen hinwirft; als Lockruf fiir ein Fiillen“ (EM, III, 1116, 1118), plg. sukulis „ein kleines Fūllen“. Prūsų kalboje taip pat randame šios šaknies kiaulės pavadinimą: Elbingo Zodynélio 682 žodis Swintian Swin. Šią prūsų kalbos formą galima įvairiai aiškinti. Pirmiausia į ją galima žiūrėti kaip į disimiliacijos būdu, o gal tiesiog dėl paprastos užrašymo klaidos, atsiradusią iš *swinstian< *swinistian (plg. parstian „paršas“, werstian „veršis“, kurie savo ruožtu būtų kilę iš *parsistian, *wersistian, plg. gertistian ,,visčiukas“ šalia gertis „gaidys“). Panašiai kaip pr. camstian „avis“ bei slavų ovsca „avis“ pr. swintian būtų mažybinė forma tapusi rūšiniu gyvulio pavadinimu. Tačiau priesaga -tian galėjo būti pridėta tiesiog prie kamieno swinbe jokios mažybinės reikšmės pagal kitus gyvulių pavadinimus su šia priesaga'*. Taip pat ne visai aišku, ar prūsai šį žodį perdirbo, pasiskolinę iš slavų (J. Mikola jo šaltiniu laikė kaš. svinčą, jam linkęs pritarti ir R. Trautmanas!?), ar tai senas pačių prūsų kalbos žodis. Prisiminus, kad prūsų kalbos leksika gana dažnai skiriasi nuo kitų baltų kalbų ir sutampa su slavais, gal būt, pr. swintian reikėtų laikyti savu žodžiu. Tokiai prielaidai pritartų ir toji aplinkybė, jog su gyvulininkyste susiję terminai prūsų kalboje dažniausai yra savi Žodžiai. Šios šaknies kiaulės pavadinimas išliko ir sudurtiniame prūsų kalbos žodyje seweynis (229 Elbingo žodynėlio žodis: Seweynis Sewstal)*. Sunku pasakyti, kiek šis užrašymas atspindi tikrąjį prūsų kalbos žodžio pavidalą. K. Būga seweynis aiškino atsiradus disimiliacijos keliu iš *suveina-s „suinus““. J. Endzelynas linkęs manyti, kad ew vietoje uw galėjo atsirasti tiesiog berašant dėl šalia esančio vokiečių sewstal įtakos??. Tokiu būdu kiaulės pavadinimas, atstatomas iš minėto tvarto pavadinimo, atitiktų lat. suvėns. Iš kitos pusės, turint galvoje, kad pr. e išreiškia platų i, pr. seweynis galima sieti ir su lat. sivens, kaip tai darė V. Burda. Bet šiuo atveju prūsų kalbos dirvoje kiek sunkiau paaiškinti uv > iv, kuris šiaip jau būdingas tik latvių kalbai, nors Zietelos apylinkėse paliudytos formos živė, Zivis, lieZivis** ko gero rodytų uv > iv nesvetimą buvus ir prūsų kalbai, bent tam tikrai jos tarmių daliai. 15 J Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 155, 214 16 J Endzelins, Senprūšu valoda, p. 53, 260—261. 17 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 443; J. Mikkola, Baltisches und Slavisches, Helsingfors, 1902—3, p. 8. 18 Prūsų kalbos paminklai, p. 63. 19 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 615; III, p. 852. 20 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 246. 3 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 85, 425—426. 22 7 Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 68; 2. A. Boasrtep, Hssecrus orneneWHS pyccKoro S135IKA H caasecHocth Mun. Ak. Hayk, 1. 16, ku. 4, p. 151-160. 171 Tačiau mums atrodo, jog geriausiai būtų atstatyti tokią pr. seweynis formą, kurią būtų galima tiesiog sieti su pr. swintian. ; Su prūsiškuoju kiaulės pavadinimu swintian, atrodo, būtų galima sieti prūsų kalbos upėvardį Swene bei kaimo pavadinimą Swene**. Didelė indoeuropiečių kalbų dalis išlaikė senąjį kiaulės vaiko pavadinimą: lot. porcus, air. orc, sen. vok. aukšt. farah, chotansak. pasa ( < *parsa-) „kiaulė“, kurd. purs. Ypač gerai šis paršo pavadinimas išlaikytas slavų ir baltų kalbose: sen. slav; prase, sen. rus. R0p0CA, rus. MNOpocCeHoK, ukr. riopocs; baltr. mapacs, bulg. npacé, serb.- chorv. npace, slov. prasė, ček. prase, slovk. prasa, lenk. prosię, kaš. parsą, aukšt. luž. proso, žem. luž. prose, polab. porsą, liet. paFsas, pr. parstian**. Pirminė šio ide. žodžio reikšmė mėginama aiškinti įvairiai. E. Lidenas?* ir F. Špechtas? liet. pafsas ir kt. siejo su lot. porca „vaga“, peršėti, praparšas „griovys“, aiškindami, kad pirminė šio ide. paršo pavadinimo reikšmė buvusi „knisikas“. Semantinių paralelių tokiam aiškinimui esama, bet visa bėda, kad žodis reiškia ne kiaulę apskritai, o tik kiaulės vaiką — paršą. Būta mėginimų ide. *porkos, kaip „ugnies, t.y. aukojamąjį gyvulį“, sieti su gr. wip „ugnis“, arm. hur, sen. vok. aukšt. Juir ir kitais šių žodžių giminaičiais?". Panašų mėginimą mes jau matėme, kai ide. *agnos „ėriukas“ buvo siejamas su kitu indoeuropiečių ugnies pavadinimu (liet.. ugnis, lot. ignis). Tačiau apie šiuos mėginimus O. Trubačiovo žodžiais galima pasakyti „OočrpoyMHo, HO MAaJIOBEposiTHO“. Jeigu semantiškai tokios etimologijos ir būtų pateisinamos, tai fonetiškai jos be galo „pritemptos“. Karštų šalininkų susilaukė E. Benvenisto® etimologija, kuria ide. *porko siejamas su spalvos pavadinimu, plg. skr. prsni- „dėmėtas“, gr. mépxoc. Semantiškai E. Benvenisto etimologija grindžiama tuo faktu, kad laukinės kiaulės paršiukų oda iki šešių mėnesių esti išmarginta juodais ir gelsvais išilginiais ruoželiais. Lietuvių kalbos tarmėse pafšas kartais vartojamas ir apskritai kiaulės ar netgi didelės kiaulės, meitėlio reikšme. Tačiau šios reikšmės naujesnės. Joms atsirasti ypač padėjo tas faktas, kad lietuvių kalbos tarmėse, kalbant apie kiaulės vaiką, dažniausiai vartojamos mažybinės žodžio pafšas formos: paršiūkas, paršūkas, paršėlis, parsiscias. Senoji paršo reikšmė išlaikyta ir žodžiuose paršiūotis ,,vesti paršus“, parsuotis, paršinga ,,vesianti (apie kiaulę)“. | Liet. parš(i)ūkas pateko ir i kaimynines slavų kalbas: baltr. napciok, nmapcioyok, nAapceIOJIAK, mnapuyk, lenk. parsiuk, rus. napcyk, mnapumiyk, napciok. Slaviškieji žodžiai vartojami įvairiomis reikšmėmis: ,,parSas®, ,,meitélis®, „liesas, prastai Sertas paršas“. Kai kurias rusų kalbos formas O. Trubačiovas linkęs aiškinti atsiradus ne skolinimo keliu, o redukcija iš kitų slaviškų formų. Tai daryti jį paskatino, gal būt, tas faktas, jog rus. mapcyk, napciok® aptinkamos toli ir izoliuotai nuo Lietuvos teritorijos (apie Riazanę). Tačiau jas galima aiškinti kaip baltiškojo substrato liekanas. * G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 178. *“ O, H. TpyGaues, Ilponcxoxjenne..., p. 61; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 409. *5 E.Lidén, KZ, 56, p: 218. * F.Specht, Der Ursprung der indogermanischen Deklination, p. 34-35. 27 J. P. Rona, El culto indoeuropeo del fuego, Montevideo, 1957, p. 14; plg. O. H. Tpy6ayes, [lpoucxoxjenne..., p. 63. i * E. Benveniste, Bulletin de la Société de linguištigue de Paris, 45, p. 77, 85. 2 B. Ilaab, ToakoBwlii CJioBapb KHBOTO BeJHKOpYcckoro s3biKa, III, p. 19. 172 Baltiškos kilmės žodžių gana dažnai randame ir toli nuo dabartinės Lietuvos bei Latvijos esančiose slavų teritorijose*?. Indoeuropietiškas paršo pavadinimas randamas ir prūsų kalbos paminkluose. Elbingo žodynėlyje įrašyta: Prastian Ferkel (686 žodis)?!. Daugumas tyrinėtojų (A. Becenbergeris, R. Trautmanas, J. Endzelynas, K. Būga) pr. prastian taiso į parstian< *parsistian®®. Prūsų kalbos žodyje yra ta pati mažybinė priesaga, su kuria susidūrėme, kalbėdami apie pr. eristian, camstian, swintian. Prūsiškasis paršo vardas aptinkamas ir prūsų toponimuose, kuriė, beje, taip pat patvirtina parstian atstatymo teisingumą, plg. Parstlawke< parstian + pr. laucks „Jaukas“, Porsekaymen < *parsas+pr. caymis „kaimas“**. Šis ide. paršo pavadinimas randamas ir suomių-ugrų kalbose: suom. porsas, est. pėrzas, veps. porzas, vad. porzas, lyv. puéras, mard. purhts, pursez. Šių žodžių indoeuropietiškumu daugelis tyrinėtojų neabejoja, bet kokiu būdu ir iš kurios ide. kalbos suomiai-ugrai tokį paršo pavadinimą pasiskolino, kalbininkų nuomonės skiriasi. V. Tomsenas buvo linkęs manyti, kad į suomių-ugrų kalbas minėti žodžiai pateko iš baltų**. Šią nuomonę karštai rėmė K. Būga. Jis rašė: „suom. porsas, md. pur'hts, pyr'hts(ez) (mokša), pur'ts, pur'sez, purtsos (erzia) „paršelis, Ferkel“, zir. porš, poryš, vot). pars, paris, vog. pūrys, pres, pores, ostj. pérds, pūrėš „kiaulė, Schwein“ irgi turi būti aistiSkos kilmės žodis... Prekybos keliu iš aisčių žemės parsas per mardvius galėjo lengvai nukeliauti net pas Permės ir Uralo suomius. Kiaulių veisimo centras, kaip rodo paršo žodžio geografija, yra buvęs ne rytuose, bet vakaruose. Dėl to suomiai-ugrai negalėjo gauti paršo iš skitų..., kurie, aiškiu Hėrodoto liudijimu, kiaulių visai nelaikę. Parso ir *solo (suom. suola...) „druskos“ tolima kelione nėra ko nustebti, nes tuodu daiktu yra labai svarbiu žmogaus gyvenime. Kiti aistiškos kilmės žodžiai Rytuose yra pasiekę mardvius ir čeremisus. Kiaulei (paršui) ir druskai (la. sals) iš aisčių žemės jau patekus mardvių ir čeremisų žemėn, nebesunku buvo iš čia su prekijais atsidurti ir pas savo tolimesnius kaimynus“**. Kiti tyrinėtojai, remdamiesi daugiausia geografiniais motyvais, minėtą suomių-ugrų kiaulės pavadinimą skiria suomių-ugrų prokalbės indoeuropietiškų skolinių sluoksniui®®. Drauge su suom. porsas ir kt. į šį sluoksnį patenka ir kitų tyrinėtojų baltizmais laikomi žodžiai suom. jyvd „grūdas“ (plg. liet. javai), suom. sisar „sesuo“ (plg. liet. sesud). Pastaruoju metu tokia nuomonė susilaukia vis daugiau ir daugiau šalininkų. Bet vis dėlto laikyti šį klausimą galutinai išspręstu būtų dar per anksti. Est. pahr , kui- % O.H. Tpy6aues, Ilponcxoxjtenne..., p. 63—64; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 317-318; T. Zdancewicz, Lingua Posnaniensis, 8, p. 346; Cz. Kudzinowski, Acta Baltico-Slavica, 1; p. 224. ** R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 92; Prūsų kalbos paminklai, p. 73. ** R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 408; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 219; K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 305. ** K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 424; II, p. 384; III, p. 677; G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 115, 131. *4 V. Thomsen, Berėringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, p. 206. *5 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 592, ** JI. Xaxynnnen, Passurke H cTpyKTypa Onhuckoro ssmka, II, p. 38; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 542; J. Kalima, Festschrift fiir Hermann Hirt, Heidelberg, 1936, p. 199-214; E. Itkonen, A.J. Joki, Suomen kielen etymologinen sanakirja, III, Helsinki, 1962 p. 606. 173 lat. dagls ,,weissund schwarzbunt, brandfarben mit schwarzen Flecken, gew. nur von Schweinen®. Liet. juočkė (M. Katkus, 67), plg. liet. juodas. Lat. judzis ,.ein Ferkel mit einem Querstreifen liber dem Riicken* (EM, II, 128), plg. lat. juosta „der Giirtel®, judzt „gūrten“. Liet. kėršė (M. Katkus, 67), plg. liet. kėršas. Liet. žilė (M. Katkus, 67), plg. liet. žilas. Esama ir kitokios kilmės kiaulės vardų, susijusių su kokiomis nors kitomis šio gyvulio ypatybėmis: Lat. kofra „ein grosses, mageres Schwein“ (EM, II, 255), plg. lat. kofrat „langsam gehen, sich schleppen“. Lat. žnargle „ein (mageres) Schwein, das nicht recht fressen will“, Znergle, Znérba, *nefga „ein nicht recht (fr)essen wollendes Ferkel od. Kind“ (EM, IV, 823, 825; EH, II, 821), plg. lat. Zpefgat ,,wihlerisch sein beim Essen, ohne rechten Appetit essen”. Be anksčiau minėto kuilio (liet. kuilys) pavadinimo, daugelio kalbininkų laikomo skoliniu iš slavų kalbų, baltų kalbose pasitaiko vienas kitas ir rečiau vartojamas svetimos kilmės kiaulės pavadinimas: Liet. kabénas „meitėlis, bekonas“, mažyb. kabonaitis, kaboniokas (LKŽd., V, 25) veikiausiai kilo iš baltarusių, plg. baltr. kaGan, rus. KaGan, lenk. kaban. Slaviškųjų žodžių šaltinis yra tiurkų kalbos, plg. kirg. kaban ir kt. Liet. kniūras „„meitėlis““, knūrus , kuilys, šernas“ (LKZd., VI, 266, 279) taip pat veikiausiai skolinys iš slavų, plg. baltr. kuyp ,.kuilys, šernas“, ukr. KHyp „„meitėlis“ lenk. knur. Savo ruožtu šis slavų kalbų žodis yra labai neaiškios kilmės, pilnesnė jo forma yra sen. rus. KHOpo3, kurio pirmasis komponentas siejamas su rus. KOpHbIH (plg. KOpHOYXHH „nupiautausis““), o antrasis mėginamas sieti su gr. Spy „pautas“, su kuriuo, kaip manoma, giminiuojasi ir lietuvių kalbos žodis erzilas®. Liet. afitrius ,tekis, kuilys®, afitris, ifitrius (LKZd., I, 139; IV, 126), slavizmas, plg. lenk. wnet(e)r ,,samiec z ukrytemi jadrami®. Lat. maska ..eine Sau mit Ferkeln* (EM, II, 546—7; EH, I, 784) veikiausiai, kaip galvojo J. Endzelynas, yra kilęs iš macka, o šis iš rus. Mauka „Miitterchen““. Lat. §vifika „ein Schwein““ (EH, II, 661), matyt, kilęs iš rus. CBHHKA „Kiaulė“, dėl šplg. lat. švakstėt: svakstėt, švampdties: svampūtiės, švepstis: svepstis, Švipstėt : svipstėt ir kt. Liet. švinė „kiaulė“ Čagatė, Šakyna, Gruzdžiai) taip pat gali būti slaviškos kilmės žodis, plg. lenk. s$winia"". Kaip matome, kiaulės pavadinimai baltų kalbose nepaprastai įvairuoja. Jos neturi bendro rūšinio šio gyvulio pavadinimo. Atskiros baltų kalbos gerai išlaikė kai kuriuos senuosius ide. kiaulės vardus. Šiose kalbose daug garsažodinės kilmės kiaulės pavadinimų. Dalies pavadinimų kilmė ligi šiol nėra pakankamai išaiškinta. Baltų ir slavų kalbose kiaulės pavadinimai gerokai skiriasi, nors esama ir tam tikrų bendrų bruožų. 68 M, Vasmer, Et. Wb., I, p. 495; O. H. Tpy6aueB, Ilponcxoxjtenwe..., p. 69. 69 M. Vasmer, Et. Wb., I, 580; O. H. Tpy6aueps, Ilponcxoxjiemne..., p. 65—66. 70 A. Senn, Journal of Central European Affairs, 1956, Juli, p. 190, plg. E. Frae nkel, Et. Wb., p. 1045. 180 KATĖ Jeigu esama pakankamo pagrindo šunį laikyti pirmuoju Žmogaus keturkoju draugu, tai katę, be abejonės, reikia laikyti pačiu paskutiniu jo prijaukintu naminiu gyvuliu. Pirmieji katę prisijaukino senovės egiptiečiai. Senovės Egipto piešiniuose ji pradeda pasirodyti XII faraonų dinastijos viešpatavimo laikais, taigi II tūkstantmečio prieš m. e. pradžioje!. Kačių senovės egiptiečiai augindavo daug, jas laikė šventais gyvuliais, po mirties netgi balzamuodavo. Apie katės reikšmę senovės Egipte plačiai kalba graikų istorikas Herodotas, o Diodoras Sirakūzietis (antroji I a. prieš m. e. pusė — I m. e. amžiaus pradžia) aprašė įvykį, matytą savo akimis, kai Vienas romėnas, netyčia užmušęs katę, pats buvo nužudytas įniršusios egiptiečių minios. Europoje naminės katės pasirodo gerokai vėliau. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą naminė katė minima I m. e. tūkstantmečio viduryje. Jeigu dėl kai kurių šio laikotarpio lotyniškų šaltinių galima ir ginčytis, ar žodis cattus (catta) ten vartojamas laukinės ar naminės katės reikšme, tai popiežiaus Grigaliaus Didžiojo biografijoje, datuojamoje apie 600 m. e. metus, sakoma, kad jis „nieko pasaulyje neturėjo, išskyrus vieną katę, kurią dažnai glamonédavo, tarsi bendro gyvenimo draugę šildydavo savo glėbyje“. V. Hėnas spėja, kad Romos imperijoje naminės katės išplito veikiausiai IV ar V m. e. šimtmetyje ryšium su Azijos žiurkių ar Ispanijos triušių antplūdžiu. Tuo metu ir lot. cattus, catta, anksčiau reiškęs įvairius laukinius žvėrelius (žebenkštį, kiaunę), įgauna naują — naminės katės reikšmę?. Iš Romos naminės katės, o kartu ir šio gyvulio pavadinimas plito į kitas Europos šalis. Veikiausiai I tūkstantmečio antrojoje pusėje katė pamažu pradeda plisti ir slavų bei baltų kraštuose. Antai VIII—XII amžių Lenkijos teritorijos archeologinėse iškasenose jau randama šiokių tokių naminės katės liekanų. Maždaug to laikotarpio iškasenose panašių liekanų randama ir Lietuvos bei Latvijos TSR teritorijose® (Anglijoje X-tajame amžiuje naminė katė taip pat dar retas gyvulys*). Lot. cattus, catta kilmė yra labai neaiški. Kai kurie kalbininkai buvo linkę manyti, jog romėnai tokį šio, dar laukinio, žvėrelio pavadinimą galėję gauti iš germanų. Mat, germanų kraštuose laukinės katės buvę labai mėgstami žvėreliai. Germanų toponimijoje labai dažnai pasitaiko forma *kat(t) „įlinkis, kreivumas““, taigi katės pirminė reikšmė galėjusi būti „gyvulys su lenkta nugara““. Tiesa, toks pat šio gyvulio pavadinimas buvo paplitęs ir keltų kraštuose, plg. kimr. cath, korn. cath, bret. caz, air. cat. Tai davė pagrindo šį katės pavadinimą laikyti bendru germanųkeltų ar keltų-germanų ZodZiu®. Germanišką lot. cattus, catta kilmę iš dalies remtų 1 V. Hehn, Kulturpflanzen und Hausthiere in ihrem Ubergang aus Asien nach Griechenland und Italien sowie in das ūbrige Europa, Berlin, 1902, p. 456—457; C. Keller, Die Abstammung der dltesten Haustiere, p. 81—83; M. Hilzheimer, Haustier,— M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, V, p. 220; H. Ranke, ten pat, p. 220; E. A. Boraauos, Ilponcxox jeune JOMAaUHHX XXHBOTHLIX, p. 294—301. 2 V, Hehn, ten pat, p. 462; O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, I, p. 565. 3 W. Hensel, Die Slaven im friihen Mittelalter, p. 79, 94; K. IlaaBep, ®opwmupopanne TeEpHoĖdayHbi H H3MEeHUKHBOCTb M/JIeKOnHTAIOIMmHX IlpnGajiruKH B rosouene, p. 370—371. 4 E, A. Bornauos, ten pat, p. 295. 5 O. Schrader, ten pat, I, p. 566; F. Kluge, Et. Wb., p. 357. 181 toji aplinkybė, kad lotynų kalboje iš tikrųjų esama nemaža laukinių gyvulių pavadinimų, pasiskolintų iš germanų, plg. lot. alcés „briedis“ < germ. dlxis, lot. ūrus „lokys“ < germ. *ur, lot. bison „stumbras“ < germ. wisund ir kt. Taigi ir su laukinės katés pavadinimu romėnų kareiviai galėjo susipažinti germany kraštuose. Tačiau tokią prielaidą pirmiausia griauna tai, kad germanų kalbų faktais negalima įtikimiau paaiškinti šio gyvulio pavadinimo kilmės. Be to, panašiam teigimui prieštarautų ir paties gyvulio istorija. Didesnio pritarimo nesusilaukė ir hipotezė, jog lot. cattus ir kitų šios šaknies Europos kalbų katės pavadinimo šaltinis yra nubiečių kadi. Pastaroji hipotezė daugiausia grindžiama tuo, kad Egiptas buvo katės domestikacijos židinys, bet jai patvirtinti kol kas maža duomenų. Todėl daugelis tyrinėtojų, skeptiškai žiūrėdami į abi ką tik mūsų minėtas hipotezes, lot. cattus laiko neaiškios kilmės keliaujančiu žodžiu“. „ Nėra vieningos nuomonės, kokiu keliu šis katės pavadinimas pateko į slavų kalbas. Slavų koto šaltinio mėginta ieškoti bent keliose vietose. A. Stender-Petersenas" tokiu šaltiniu laikė got. *katts, K. Knutsonas® — vok. žem. katt. M. Fasmeris sl. kot buvo mėginęs kildinti iš vid. gr. xarra (vėliau pats šio aiškinimo atsisakė)?. Tačiau daugiausia šalininkų vis dėlto susilaukė hipotezė, kad sl. kort šaltinis yra lot. cattus??. Tokią hipotezę, tur būt, labiausiai remtų ir paties gyvulio istorija. Slavų kalbose žodis koto iš pradžių, matyt, buvo vartojamas kaip rūšinis gyvulio pavadinimas, tiek patino, tiek patelės reikšme, ir tik paskui, jau pačiose slavų kalbose, atsirado nauji pavadinimo variantai pagal gyvulio lytį bei amžių. Įvairūs šio katės pavadinimo variantai slavų kalbose paplitę gana plačiai, plg. sen. rus. KOTbKa, rus. KOT, KONIKA, KOTĖKOK, ukr. KiT, Killlka, baltr. kor, Kouika, bulg. KOTKA, KOTAK, KOTapak, KOT, Kore, serb.-chorv. Kor (tik XVI a. raštuose), ček. kocka, kocour, kote, kot (tarmėse), slovk. kot (tarmėse), kocur, koca, kociatko, lenk. kot, kotka, kas. koet, koetka, luz. aukšt. kocka, kocor, kacor, luz. žem. kot, koca, kocka, kocor'!. Kaip matome, Sis katės pavadinimas labiausiai paplitęs šiaurinėje slavų kalbų grupėje — serbų-chorvatų, slovėnų kalbose jis beveik nevartojamas (plg. serb.- chorv. Mauka, mauar, slov. macka, mačak, maček). Tokiu būdu jis savotiškai apima šiaurės slavų ir, kaip matysime, baltų kalbų arealą. Toks katės pavadinimas randamas trijose baltų kalbose, plg. liet. katė, lat. ka-' kis, pr. catto. Šio pavadinimo patekimas į baltų kalbas taip pat gana neaiškus. J. Endzelynas baltų kalbų katės pavadinimą buvo linkęs laikyti skoliniu iš vokiečių žemaičių arba slavų kalbų (...zunūchst entweder aus mnd. katte oder aus slav. kot®)'2. R. Trautmanas ir slavų, ir baltų šio gyvulio vardą laikė bendru skoliniu®®. ® M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 643—644; F.Stawski, St. et., II, p. 559; O. H. Tpy6aues, IMponcxoxnenne..., p. 96; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 228. 7 A.Stender-Petersen, Slavisch-germanische Lehnwortkunde, Goteborg, 1927, p. 354 — 356. 8 K.Knutsson, Die germanischen Lehnworter im Slavischen von Typus buky, Lund, 1929, p. 63— 64. * M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 643. 100, H Tpyb6aues, [poucxox iene. . ., p. 96; F. Slawski, Si. et., HH, p. 559; M. Vasmer, Et. Wb., I, p; 643. gH O. H. Tpy6aues, Ilponcxoxjenne ..., p. 95; F.Stawski, St et., II, p. 559; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 643. 2. gM, II, p. 171. 13 R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 120. 182 Tur būt, nė vieno šių teiginių nei kategoriškai atmesti, nei patvirtinti negalima. Vis dėlto, atrodo, teisingiau būtų baltų ir slavų katės pavadinimo klausimą spręsti drauge, tik, žinoma, nereikėtų suprasti, kad tas pavadinimas bendras baltų-slavų epochos skolinys. Tokiam teiginiui prieštarautų chronologija, nes tiek į baltų, tiek į slavų kalbas šis žodis atėjo jau naminės katės reikšme, o ši sąvoka, kaip matėme, atsirado tik I-mojo tūkstantmečio viduryje. Dėl tos priežasties šis katės pavadinimas nelaikomas net bendraslavišku skoliniu. Reikėtų spėti, kad slavai ir baltai su juo susipažino maždaug I-mojo tūkstantmečio pabaigoje kur nors netoli šiaurinių slavų ir pietinių baltų ribos, ir iš čia tas pavadinimas keliavo į pietus ir šiaurę, pietuose nepasiekdamas pačių pietinių slavų kalbų, o šiaurėje į latvių kalbą patekdamas per kuršius. Lietuvių kalboje aptinkama nemaža šio katės pavadinimo variantų, plg. katė, katis, katinas „katės patinas“, kūtas, katiniokas, kačiūkas „katės vaikas“, kačiūkė, kačiūkštis, kačiūtė, kačiūtė, kačiūtis, kačiokas, kačiūtis, katénas, katélis, katynas, katinūkas, katytis, katūkas, katūitis, katūtis (LK Žd., V, 32—3, 406, 407, 410, 411, 415). Lietuvių kalboje, kaip ir kai kuriose slavų kalbose, plg. rus. komka, ukr. Kika ir kt., rūšiniam šio gyvulio pavadinimui buvo apibendrintas patelės pavadinimas, Šios šaknies katės pavadinimas gana gausiai pasitaiko ir lietuvių hidronimijoje, plg. Katupis, Katino upelis, Katinėlis (ež.), Katinravis, Katišius (ež.)*4, Gana daug šio katės vardo variantų vartojama ir latvių kalboje, plg. lat. kakis, kake, kakenice, kakene „das Weibchen der Katze““, kakičte, kakine, kakiene, ka- — tene, katana, katins „ein Kater“, katans, katens, kakėns ,.eine junge Katze, ein Kitzchen®, kakuléns, kakulitis, kakelgns, kakenitis (EM, 11, 139—40, 171: EH. T. J 576, 592). | J. Endzelynas aiškina, jog lat. kakis su k vietoje laukiamo f atsirado iš kuršių kalbos, kur vardininko forma buvusi *katis, o kilmininko jau kata, kuri latvių kalboje išvirto kaka, o pagal šį ir kitus linksnius su k pastarasis priebalsis buvo apibendrintas visoje paradigmoje?*. Įvairūs latviški katės pavadinimo variantai aptinkami ir latvių toponimijoje, plg. Kakupe, Kakupite, Kakęnęzęrs, Kakites-strauts, Katėni, Katinkalns ir kt.**. Lat. kakis, t. y. vyriškoji pavadinimo forma, yra ir rūšinis gyvulio pavadinimas. Panašus procesas įvyko ir lenkų kalboje, kur rūšinio gyvulio pavadinimo funkcijas atlieka forma kot. Prūsų kalbos paminkluose žodis catto užfiksuotas vieną kartą ir tai junginyje Paustocatto „Jaukinė katė“ (Paustocatto Wildekatze, Elbingo žodynėlio 665 žodis)!", tačiau jo autentiškumas nekelia abejonių, nes katės pavadinimas labai dažnai pasitaiko ir prūsų toponimijoje, plg. Kath, Katelauke (< Kath+ pr. laucks ,Jaukas, dirva“), Kathemedien (< Kath+ pr. median „miškas“), Katpanye (< Kath + pr. pannean „pelkė, raistas“), Kattenplick, Cattiten®. Net ir pr. Paustocatto gali biti vertinys 4 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 70-71. 1s EM, TL, p. 140. 16 J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, I, 2, p. 8—11, 58. 7 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 91; Prūsų kalbos paminklai, p. 72. '* G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 57-58, 233; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 190. 183 iš vok. wilde Katze, plg. pr. pausto ,laukinis*: sen. sl. pusto, plg. t. p. pr. paustocaican „laukinis arklys (wildes Pferd)““ (Elbingo žodynėlio 654 žodis). Lietuvių ir latvių kalbose esti nemaža garsažodinės kilmės katės pavadinimų, vartojamų paprastai vaikų kalboje ar šiaip turinčių tam tikrą maloninį atspalvį. Liet. kūcas, kūcė, kūcius, kaciūkas,kūckis (LK Žd., V, 29—30), plg. liet. kdc ,,interj. katę šaukiant““, kacénti „„Šaukti katę““. Liet. kica, kicaras, kicė, kicius, kicka, kickis, kickė, kicūkas, kicūlis, kicūtė (LK Žd., V, 740—1), plg. liet. kic ,,interj. katę šaukiant““, kicénti , kat¢ šaukti““. Lat. kicitis ,,die Katze (in der Kindersprache)““ (EH, I, 607), plg. lat. kic, kic, kic, kič „„Interj., mit welcher Katzen, Schafe, Ziegen gescheucht werden, kicinat „eine Katze aus einem Raume verjagen““. Reikia pastebėti, kad iš panašaus garsažodžio kilusių katės pavadinimų randame ir slavų kalbose, plg. rus. Kucka, luz. aukšt. hica, ček. čiča, cicka, slovk. cica, cicka. O. Trubačiovas**, atrodo, labai pagrįstai daro prielaidą, kad tokie garsažodžiai gali būti senesni už patį katės pavadinimą (turima galvoje sl. koto ir kt.), nes jie plačiai vartojami daugelyje kalbų ne tik katės, bet ir kitų gyvulių šaukimui??. Latvių kalboje kic, kac tipo garsažodinės kilmės katės pavadinimai plačiau nepaplito, nes ten šie garsažodžiai neįgijo specifinės katės šaukimo reikšmės, kaip kad, pavyzdžiui, lietuvių kalboje. Latvių kalboje katės šaukimui dažniausiai vartojami garsažodžiai: ific, ifici, mific, mifici, pific ir kiti fonetiniai jų variantai?!. Šalia šių garsažodžių latvių kalboje randame ir katės pavadinimus: išicis, ince (EM, I, 707: EH, I, 430), miicis (EM, II, 629), piūicis, pifice (EM, III, 218; EH, II, 234). Tam tikrais atvejais šie katės pavadinimai gali būti garsažodinės kilmės žodžiai, atsiradę iš ką tik mūsų minėtų garsažodžių ifici, mifici, pific, tačiau Cia jau vėlesnis procesas. Faktiškai garsažodžiai ifici, miūici kilo iš katės pavadinimų, kurių šaltinis savo ruožtu buvo vokiečių kalba. Lat. iicis, ince kilo iš vok. Hinz, Hinze ,,Name des Katers in der Tierfabel““2, o vok. Hinz yra maloniné asmenvardžio Heinrich forma, plg. Fritz — Friedrich, Gotz — Gottfried ir kt.** Lat. miricis atsirado iš vok. žem. minze, mintse ,, Katze “24, Lat. garsazodis pific ir katės vardas piricis, pifice galėjo atsirasti kaip rimazodis šalia lat. ifici, mifici ir iš jų kilusių katės vardų. Veikiausiai garsažodinės kilmės yra ir kitas latvių kalboje labai plačiai vartojamas katės pavadinimas — ruficis, runčinš, runčelis, runčuks, runčukėns, rimcens, rūncins, rūnciene, ruiika, runkis, rūkis (EM, III, 561, 570; EH, II, 384, 385). Šį katės pavadinimą reikėtų, tur būt, sieti su veiksmažodžiu rūkt „,„brausen, sausen, briillen, tosen, kolern, brummen, knurren““, plg. lacis, lauva, vilks, cūka, dundurs, rubenis, kakis rūc (EM, III, 569; EH, II, 388), plg. t. p. liet. riikti „„brūllen“, rus. pbikaTb, sen. isl. rymja „brūllen, brummen“ ir kt,?** 19 O, H. Tpy6aues, Ilpoucxoxaensue..., p. 99. * O. H. Tpy6aues, ten pat; F. Kluge, Et. Wb., p. 371. # K. Dravinš, V. Rilke, Interjektionen und Onomatopdie in der Mundart von Stenden Lund, 1962, p. 58. # J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 41. # F.Kluge, Et. Wb., p. 309. *4 J. Sehwers, ten pat, p. 80; EH, I, p. 815. * EM, III, p. 561; J. Pokorny, Et. Wb., p. 867—868. 184 Iš latvių kalbos pastarasis katės pavadinimas pateko ir į kai kurias palatvio lietuvių tarmes, plg. rufšicis „katinas“ (Papilė, Viekšniai, Kairiai). Lietuvių ir latvių kalbose pasitaiko vienas kitas ir kitokios kilmės, dažniausiai siaurai tevartojamas, turintis tam tikrą reikšminį atspalvį katės pavadinimas: Liet. čiurūkas „katinas (mįslėje)“ (LKŽd., II, 122), plg. liet. čiuF „įvairiomis reikšmėmis vartojamas. garsaZodis®, čiuriūkas „Žąsiukas“, čiura „kalė“, čiurinėti „Krutėti, vaikštinėti“, čiurd „kas šlapinasi lovoje“. Liet. knerpė „katė (folkloro žodis)““ (LKZd., VI, 219), plg. liet. knefpti, knifrpti. Liet. kniauka „katė (mįslėje)“ (LKZd., VI, 224), plg. liet. kniaūkti. Liet. rdinis, -ė, rainis, -ė „katinas“, plg. liet. rdinas, rainas. Lat. svipuris „eine grosse, graue, schwarzgesteifte Katze““ (EM, III, 1163), plg. lat. svipurains „rūtains““, svipęlėta pele „eine braune Feldmaus-mit einem schwarzen Streifen iiber dem Ricken“. Lat. tisele ,.eine weibliche Katze®, tisitis (EM, IV, 204), neaiškios kilmės žodis, gal reikėtų sieti su garsažodžiu tisu ,,Interj. beim Necken gebraucht* (EM, IV, 198). Baigiant katės pavadinimo apžvalgą, reikėtų dar atkreipti dėmesį, jog lietuvių kalboje išlaikytas senas laukinės katės pavadinimas vilpisjs. Aptinkamas šis žodis Rytų Prūsijos lietuvių kalbos žodynuose, plg.: wilde Katze,WilpiBys, Bio, m. Medinnė Kattė (Ph. Ruhig, Lex., II, 402). WilpiBys, Bio, m. eine wilde Katze (Chr. G. Mielcke,Wb., I, 330). wilde Katze, WilpiBys, io, m. Medinnė Kattė (Chr. G. Mielcke,Wb., II, 541). Iš šių šaltinių toks laukinės katės pavadinimas pateko ir į kitus Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje išleistus žodynus bei įvairius raštus. Taigi pirmasis šio žodžio šaltinis yra P. Ruigio žodynas. G. H. F. Neselmanas savo žodyne pažymi, kad toks žodis apie Ragainę nėra žinomas. Negirdėjęs tokio žodžio ir F. Kuršaitis. Bet dėl jo autentiškumo negali kilti abejonių, kadangi jis pasitaiko lietuvių toponimijoje bei antroponimijoje. Tiek F. Kuršaitis, tiek ir G. H. F. Neselmanas nurodo vietovardį Vilpišiai (...Wilpischen ist der Name eines Dorfes im Kirchspiel Gerwischkehmen in einer ehemals waldigen Gegend bei Gumbinnen... G. H. F. Nesselmann, Wb., 80). Toks vietovardis randamas ir netoli Taujėnų (Vilpišiai), o Molėtų rajone aptinkamas kaimo vardas Vilpiškiai. Žinomos pavardės Vilpišauskas, Vilpiševskis, Wilpiszy (sulenkinta forma). Liet. vilpisps yra senas indoeuropietiškas žodis. Kitos baltų, o taip pat slavų kalbos jo nepažįsta. Jis yra liet. lapé, lot. volpės ir kt. ide. *ulp, *lupšaknies žodžių, reiškiančių įvairius plėšriuosius žvėris (lapę, šakalą, vilką), giminaitis. Liet. vilpišys savo reikšme artimiausias vid. pers. gurpak „naminė katė““, pers. gurba, kur iran. *yrpa atitinka ide. ulpos*?. Iš slavų kalbų laukinės katės pavadinimą išlaikė sen. slavų ir lenkų kalbos, plg. sen. sl. st5bls, stoplo, sen. lenk. zdeb, step, lenk. žbik, žbik. Šio žodžio etimologija gana neaiški. Vieni tyrinėtojai (G. Ilinskis, A. Briukneris) jį sieja su liet. stiprūs, kiti (O. Trubačiovas) su rus. creGejib, liet. stiebas, tokiu būdu pirminė sl. *stsbjs reikšmė būtų „stipri katė“ arba „gyvenanti nendrėse““, pastarąją etimologiją remtų vienas dabartinės rusų kalbos laukinės katės pavadinimų KaMbINOBbIH KOTA", * J. Pokorny, Et. Wb., p. 1179; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 340, 1254. ** O. H. Tpy6auesB, TIlponucxoxjenxne.., p. 92—94; A. Briickner, St. et.; "p. 649 — 650. 185 Taigi, kaip matome, baltų ir daugelyje slavų kalbų vartojamas bendras katės pavadinimas, veikiausiai tuo pačiu metu paskolintas iš vieno to paties šaltinio. Baltų ir slavų kalbose esama nemaža siauriau vartojamų vėlesnės kilmės, dažniausiai garsažodinių pavadinimų. Be to, lietuvių kalboje ir slavų kalbose vartotas skirtingos kilmės laukinės katės pavadinimas. BENDROSIOS IŠVADOS Peržvelgę baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimus, galime padaryti kai kurias bendresnio pobūdžio išvadas. Baltų kalbos palyginti labai gerai išlaikė senuosius ide. naminių gyvulių pavadinimus (liet. Sud, lat. suns, pr. sunis; liet. avis, avinas, lat. avs, auns, pr. awins; liet. ėras, jėras, vėras, lat. jėrs, pr. eristian; liet. ozs, ožka, lat. ūzis, pr. wosee, wosux; lat. gūovs; liet. veršis, lat. vėrsis, pr. werstian; liet. pėkus, pr. vnsk. gal. pecku; liet. ašva, ešva, ašvienis, pr. aswinan „kumelės pienas““; lat. sivėns, suvėns, pr. swintian; liet. paFsas, pr. parstian ir kt.). | Iš baltų kalbų vienos kurios nors dėl šios srities leksikos archaiškumo išskirti negalima. Pavyzdžiui, latviai neišlaikė senojo ide. arklio pavadinimo (ide. *ekuo-s), tuo tarpu lietuvių kalboje išnyko senasis ide. galvijo pavadinimas (ide. *guou), kuris išliko latvių kalboje, lietuvių kalboje nesama senojo ide. kiaulės pavadinimo (ide. *sus/*suy) pėdsakų, kuris gerai išlaikytas latvių kalboje, tačiau latvių kalboje slavizmas kaza išstūmė senąjį ide. ožkos pavadinimą, kuris išlikęs lietuvių ir prūsų kalbose (liet. ožka, pr. wosee) ir t. t. Šios leksikos tarpe savotiškai išsiskiria latviškasis galvijo pavadinimas J/udps, kuris tikslų atitikmenį turi tik albanų kalboje — alb. /opė. Palyginus baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimus su kitų ide. kalbų šakų tų gyvulių pavadinimais, aiškiai matyti, kad daugiausia bendrumų esama su slavų kalbomis (liet. kdrvė, pr. curwis „jautis“: rus. KopoBa, lenk. krowa ir kt., liet. tėlias, teliūkas, lat. telš, telęns: lenk. cielę, rus. TeneHok ir kt., lat. vepris (liet. Vėpriai, Vepriškiai, Veprinis): rus. Benpb, lenk. wieprz ir kt.). Iš baltų kalbų kurios nors vienos šios srities senosios leksikos artimumu atitinkamai slavų kalbų leksikai išskirti negalima. | ; Visose baltų kalbose randame gana daug slaviškų naminių gyvulių pavadinimų, dažniausiai tai naujesnių laikų skoliniai. Skolintinės šios srities leksikos tarpe pačią didžiausią grupę ir sudaro slavizmai. Dalis slavizmų pateko į visas tris baltų kalbas, kiti būdingi dviem (dažniausiai lietuvių ir latvių) ar vienai kuriai kalbai (liet. kūrtas, lat. kufts, pr. curtis; liet. kuilys, lat. kuilis, pr. cuylis (dėl pastarųjų žodžių slaviškumo galima abejoti); liet. telyčia, lat. telica; liet. baronas, lat. baranina; liet. drigafitas, lat. drigants; liet. rumokas, lat. rumaks; liet. sūbalas ,,toks Suns vardas“, lat. sabulis; lat. kaza, pr. slidenikis, pr. wuysis, liet. gofi¢as, liet. škapė, liet. bulūnas, liet. kabénas, liet. kniūras ir kt.). Skolinimosi šaltiniai paprastai yra kaimyninės baltarusių, rusų, lenkų kalbos. Į latvių kalbą kai kurie slavizmai galėjo patekti ir iš lietuvių kalbos. Prūsų kalbos slavizmai dažniausiai yra lenkiškos kilmės. Baltiškos šios srities leksikos į slavų kalbas pateko labai mažai (lenk. parsiuk, baltr. napciok, rus. napuyk). 186 Galima išskirti ir bendrabaltišką naminių gyvulių pavadinimų sluoksnį (liet. žirgas, lat. zifgs, pr. sirgis; liet. eržilas, lat. érzelis; liet. kumelys, kumėlė, lat. kumejs). Esama nemaža pavadinimų, kartais ir labai senos kilmės, būdingų tik vienai kuriai baltų kalbai (liet. kalė ( : liet. kalyvas, kalybas), liet. kéltava, kéltuva (: liet. kėlti), liet. galvijas (: liet. galva), liet. arklys (: liet. drti), liet. §érnas (: liet. Serjs), liet. vilpišys (: liet. lapé), liet. jautis (: liet. jiūngas, vandenvardis Jautin rodytų, jog tokį pavadinimą galėjo turėti ir prūsų kalba), liet. meitėlis (: liet. misti, plg. t. p. pr. nomaytis), liet. penimis (: liet. penéti), liet. kiaūlė, pr. skewre, lat. baruoksnis (: lat. baruot), pr. klente, clynth, pr. camstian ir kt.). Tam tikros įtakos šios srities baltų kalbų leksikai turėjo vokiečių kalba, kiek ryškesnė toji įtaka jaučiama latvių kalboje (liet. būlius, lat. bullis; lat. buks, lat. krakis, kragis, lat. mificis, ificis, lat. pakans, liet. ciekė, čėkė ir kt.). Per latvių kalba vienas kitas šios rūšies germanizmas pateko ir į lietuvių kalbą. Latvių kalboje randame ir vieną kitą siaurai vartojamą suomių-ugrų kilmės žodį (lat. cone, sofinis, lat. mustika, lat. punika, lat. sekis ir kt.). Tuo tarpu baltų kalbų įtaka šios srities Pabaltijo suomių kalboms yra gana didelė (suom. oinas, est. oinas; suom. vuohi, est. voho; suom. hdrkd, est. hirg; suom. jddrd, est. jūčr ir kt.). Daugelio siauriau vartojamų (dažniausiai naujesnės kilmės) baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimų bei vardų tarpe galima išskirti keletą semantinių grupių. Labai gausi yra garsažodinės kilmės grupė (liet. ciūcė, čiūčė, buriūte, burytė, basis, baziukas, kūcė, kuriūtė, cibė, cibūtė, ygagas, kūzė, kūžius, čiuga, čiūka, čiuūotė, jūkšė; kriuka, kuciūtė, kūkas, kukūtis, kūcas, kicaras, kica; lat. kuča, kucéns, birite, biritina, bice, buce, bėja, mėja, mūja, nūža, tprucina, ciginš, čiga, tprūta, košinš, kuzina, kuža, kvinka, kveksis, rekšis, rukšis, kicitis ir kt.). Dažniausiai tai vaikų kalbos ar šiaip maloninį atspalvį turintieji Žodžiai. Taip pat didelę grupę sudaro gyvulių vardai, kilę iš atitinkamų spalvų pavadinimų; dalis šių spalvų ir vartojamos tik kalbant apie gyvulius (liet. balnė, dūmė, dvile, kėršė, laūkė, palšė, pelėkė, Sémdji, Zaldji, bėris, brišis, palvis, sartis, širmis, širvis, šyvis: lat. brūnaja, dūkala, dūmaja, lauce, melle, palse, sartala, sirmala, bėris, dūrcis, dūkanis, laucis, sarkanis, sirmis ir kt.). Latvių kalbai labai būdingi karvių vardai, kilę iš jų gimimo dienos ar apskritai laiko pavadinimo (lat. cetala : ceturdiena, dienaja : diena, laūnadzite : laūnags, pirmaja : pirmdiena, piektala : piektdiena, ritala : rits, sestala : sestdiena, svėtala : svétdiena, trešala : tresdiena, uotrala : ūotrdiena, vakare : vakars ir kt.). Tokio tipo karvių vardų pasitaiko ir slavų kalbose. Lietuvių kalboje karvės gana dažnai pavadinamos augalų, paukščių ir kt. vardais. Baltų kalbose esama nepaprastai daug prasto arklio pavadinimų. Kai kurie baltų kalbų naminių gyvulių vardai yra labai siaurai vartojami, kartais būdingi tik atskirai šeimai. Didelė dalis tokių vardų, aišku, į šį darbą ir nepateko. 187 HA3BAHMSI IOMALIHHX )KHBOTHbIX B BAJITHCKHX SI3bIKAX (HX NPOHCXOXJEHHE MH OTHOLIEHHe K COOTBETCTBYIOUIHM Ha3BAHHSM B CJIABSAHCKHX A3BIKAX) A. CABAJIIYCKAC Pestome B pa6ore paccmarpuBaloTcsi Ha3BaHHA COGakKH, OBLbI, KO3bl, KPYMHOTO poraToro CKOTa, JollajAH, CBHHbH H KOUIKH. Ilocjie pasGopa Ha3BaHHH OTJIEJIbHbIX }KHBOTHBIX JIeJIAlOTCS COOTBETCTBYIOLIHE BbIBOJIbi GoJlee ofmero Xapakrepa. B GantniicKHX 53bIKAX JpeBHHE HHJIOEBPOMEHCKHe Ha3BAHHS JOMAIIHHX JKHBOTHBIX COXpaHHJIRCh CpaBHHTeJIbHO XOpOWO (aut. Sud ,,cobaka‘’, JIATbIOICK. suns, Ap.-NPYCCK. sunis; JUT. avis „OBHAa““, JIATbINICK. @Vs, JIUT. dvinas ,,Oapan““, NaTHIICK. auns, Ap.-NpyCcCK. awins; JHAT. éras , arHEHOKTM, jéras, véras, NaTHIICK. jérs, Ap.-NPYCCK. eristian; JiAT. 0ZPs ,,KO3ĖJI“, NaTHILCK. dzis, Ap.-TNIPYCCK. wosux, JiaT. ožka ,,Ko3a*, Ap.-NPYCCK. wosee, JaThIICK. guovs ,,KopoBa“; JHT. veršis ,, TeIEHOKTM, Jip.-IpyccK. werstian, JaTHILCK. V@rsis ,,BOJ, Obik“; AMT. pékus ,,CKOTHHA, oBua“, ap.-npycck. pecku ,,ckoTHHa“; JHMT. asva ,,KOGkIJIa“, ešva, asvienis ,,paGouas JioniaJb“, Ap.-OpYCCK. aswinan ,,KOOblJbe MOJIOKO®; JaThILCK. Sivéns ,,CBHHbA“, suvens, JIp.-NpycceK. swintian, JT. parsas ,,NIOPOCEHOKTM, Ap.-NPYCCK. parstian X J1p.). Apxanueckas JIeKCHKa 3TOr0 pojia BO BceX GaJTHICKHX Si3biKAX COXpaHeHa NMPHMEpPHO B 0JHHaKOBOH cremend. Hanpumep, B JaTHIICKOM si3blKe He COXPAHEHO JpeBHee HHJOEBpOMNeiicKoe HasBaHue Jomajan (H.-e. *ekuo-s), a B JIHATOBCKOM Si3bIKe HCUE3JIO JipeBHee Ha3BaHHE KpyrMHOTO poratoro ckora (H.-e. *guou), KOTOpOe COXPAHEHO B JIATbILICKOM SI3blKe, B JIATOBCKOM f3biKe OTCYTCTBYeT JpeBHee HasBaHHe CBHHbH (H.-e. *sis/*suy), KoTopoe XOpollo COXpaHeHo B JaTHILICKOM Si3bIKe, HO B JIATbILICKOM fi3bIKe CJaBfHH3M kaza (Cp. PyCCK. K03a) BHITECHHJ JipeBHee Ha3BaHHe KO3bI (JIHT. ožka) H T. Jį. B JiekcHukKe sToro poja cBoeoGpasHO BblJIENSETCS JAThiliCKOE Ha3BaHHE KPYMHOTO poraTOTO ckoTta lugps, HMeIOMmEee TOYHOe COOTBETCTBHE TOJILKO B anGaHCKOM si3bike — lopé „,KopoBa“. ConocraBnienne 6aATHACKHX Ha3BAHHH JOMAIUHHX XHBOTHbIX C COOTBETCTBYIONIHMH Ha3BaHHSIMH JIpYTHX HHJ0EBPONEeiiCKHX A3LIKOB, SICHO IIO3BOJISET BbISBHTb TOT (aKT, uTo GajaTiiickHe Ha3BaHH$ valle BCEro COBNAJAIOT C CJIaBSHCKHMH (JiHT. karvė ,,KopoBa“, Ap.-NIpYCCK. curwis „„BOJi“: pyccK. Koposa, NOJIbCK. krowa H Jip.; aut. télias ,,tenéHok", teliikas, natbiick. tefs, t¢lens : noJisbcxk. ciele, pyccK. meaénok Hi JIp.; JIaTbinICK. vepris ,,6oposTM (aut. Vépriai, Vepriskiai, Veprinis): pycck. genps, NoJibek. wieprz Hi Jip.). Ilo crenexH GAH30CTH JAHHOH JIEKCHKH K CJIABSIHCKON JIEKCHKE HEJIb351 BbULEJIHTb OTJIEJIbHO HH OJHOTO A3blKa H3 BCel BeTBH GAJITHHCKHX A3BIKOB. Bo Bcex GanTHIiCKHX fI3bIKAX HAXOJIHM JIOBOJIbHO MHOTO Ha3BaHHH JIOMALIHHX JKHBOTHBLIX CJIABAHCKOTO MNpoHcxoxjenus. Cpejli HHOSI35IUHbIX 3aHMCTBOBAHHH JIEKCHKH 3TOTO poja cJjassiHH3MbI COCTaBJSIIOT camylo Goabmyio rpynny. ŪUacTb H3 HEX OOHApyXHBAaeTCHA BO BCeX Tpėx 6anTHiiCKHX S3bIKAX, JPYTHe XapakTepHsl JIJIS ABYX (uae BCEro Js JHTOBCKOTO H JIATbILICKOTO) HJM JIS OIHOTO OTJEJAbHOTO fi3blKa (JiHT. kartas ,,6op3as (co6aka)“, aaTeilcK. kufts, 1p.- npyccK. curtis, aut. kuilys , Xpak®, narbmick. kuilis, Ap.-npycck. cuylis (chaBsiHCKoe NpoHcXO JIeHHe 3THX CJIOB JIOBOJILHO COMHHTEJIBLHO); JHT. telydia ,,TėJiKa“, narwuuck. telica; nut. baronas ,,6apan®, nateiick. baranina „,oBeukKa“; NUT. drigaiitas „epečen“, JiaTbiiek, drigants, nuT. rumokas ,,IpUCTSIKHAS JIOLIAJib“, JIaTbILICK. rumaks ,,xepeben”; aut. sabalas ,,uma cobaKH“, JIaTbINICK. sabulis; natbiuck. kaza ,,KO3a“; ap.-npycck. slidenikis ,,Leithund®, 1p.-npycck. wuysis ,,Wachthund“; nur. goiicas ,,ronuasn*, aut. Skapa ,,KJisua“, aur. buldnas ,,6ynanas Jiowans®, aut. kabonas ,,6opos*, JinT. kniūras um 1p.). UCTOYHHKOM 3aHMCTBOBAHHS OOBIYHO BJIAeTCHS COoCe/HHe A3BIKH — GeJOpYCCKHil, pYCCKHil H MOJbLCKHI. B JIATLILICKHĖ S53bIK HEKOTOpHE CNaBAHH3MBI MOTJIH MPOHHKHYTh [H TPH TNOCpeJHHYECTBE JIHTOBCKOTO S53bIKA. CJiaBs1HH3MBI APEBHETIPYCCKOTO A3bIKA TJIABHbIM OGpa3OM MOJbCKOTO MPOHCXOMK ACHHS. B cJiaBAKCKHX A3bIKax Ha3BaHHi 6aJTHICKOTO NPOHCXO0XK IEHHS HAXO/HM 0YeHb Mao (INOJIbCK. parsiuk, Genopycck. napeIoK, pyccK. napiyk). 188 Caenyer BbijIe/InTh TaKxe H OOmeGaJITHiCKHA Col aTOH JIeKCHKH (UT. žirgas ,,KOHb“, JIaTHICK. zifgs „,,JOnIajib“, Ap.-npycck. sirgis ,,>xxepečen“; JiaT. eržilas ,>xepe6en“, JiaTbiLuICK. črzelis; nur. kumelys ,,wepeG6en, xepečėnokx“, JIaTbInICK. kumel§, nut. kumėlė „,KoGbina“). BerpeuaioTresi JIOBOJIbHO MHOTO Ha3BaHHH (UacTO axe OueHb ĮIpeBHeTO IpOHCXOX/JIEHHA), KOTOpbIe XapakTepHbl TOJIbKO JIJIS! OJIHOTO OT/(eJibHOTO GaJIiTHHCKOTO sidblka (aut. kalė ,,cyka® (: JT. kalyvas ,,Genblit —uMeeTcs B BUHAY Lies coOdku“, kalybas), aut. kéltava ,,ckoTHHA, KpynHB poraTeiii cKOT“, kéltuva (: nut. kélti ,,nmonunumMaTs“), aut. galvijas ,,ckotuna® (:aut. galva „TOJI0Ba“), aut. arklys „Jomas“ (: AMT. drti ,,naxaTb“), JAHT. §érnas ,,AMKui Kaba“ (: JIHT. Serys ,,mernHa“), aut. vilpisys ,,Jmkasi KomiKa“ (: aut. lapé ,,nuca*), AAT. jdutis ,,Boa* (: JHT. Jungas , uro*; ruapoHHM Jautin JaeT BO3MOXHOCTb npejanojiarath, YTO TaKOe Ha3BaHHe BOJIA CYLIECTBOBAJIO H B JIPEBHENPYCCKOM SA13bIKe), JHT. meitélis ,,60poB* (: JUT. misti ,,KOpMHTbCS“, Cp. TakXKE Jip.-IpycceK. nomaytis ,,60poB“), TUT. penimis ,,OTKOpMOK“ (: TUT. penéti ,,KOpMHTb“), AUT. kiaūlė „,cBumbs“, Jp.-npyccK. skewre, jiaTbunek. barudksnis „oTKOpMOK“ (:/1aTBILICK. baruot ,,kxopmMuTb“), 1p.-npycex. klenté ,,KopoBa“, clynth, jp.-npycek. camstian „,oBua“ H Jp. B pa3BHTHH XHBOTHOBOJIWeCKOH JIEKCHKH GaJITHACKHX SI3bIKOB ONpejIeJIEHHYIO POJb CbITpaJI TaKXE H HeMmeukuit S3bIK. Bojiee 3HauUHTEJIbHOC BJHSHHE HEMELKOTO S5i3bIKA OLLYLIAeTCH B JiaTbILICKOM f3blKe (JIHT. Dūlius , naevennoil ObIK“, nateiuck. bullis; natenuck. buks ,,Ko3éa; caMel“; JIaTbIICK. kragis ,,kasua“, krakis, NaTeIICK mifcis ,,KOWKa", ificis, JNaTwllicK. pakans „HMS COGAKH", JiHT. ciėkė ,,aMs KOpoBBI“, čėkė nu Jip.). [lpn nocpejiuHuecTBe JATHILICKOTO A3BIKA OTJIEJibHbIie TED MAHH3MbI IIDOHHKJIH B JIHTOBCKHH 53BIK. B hnaTbiuiCcKOM Si3bIKE HAXOJIHM TaKiKe OTJIEJIbHbIe Ha3BAHHA NpHOAJITHHCKO-OHHCKOTO IpOHCXOX AeHus (JIATbILICK. cone ,,Gapan“, sofinis, NaTbilICK. mustika „,uėpuas KOpoBa“, JIATbINICK, punika ,,6ypas KopoBa“, JiaTbinIcK. sekis , pačas Jiomajp“ H Jp.). SHauHTEJIbHO |CHJIbHEe YYBCTBYeTCsl BJHsiHHe GaJITHOCKOH JIEKCHKH HA JIEKCHKY IpHOAJITHHACKO-OHHCKHX S35IKOB (HH. oinas ,,Knajiekbili Gapan“, scr. oinas; un. vuohi ,,K03éxa; Koza“, sct. voho; dun. hdrkd ,,Bom, GhikK“, acT. hdrg; bun. jadrd ,,6apan®, ser. jūčr u np.). Boxee y3ko ynorpebasiemsie (dame BCero HelaBHEro MPOMCXOXKJIEHHS) HA3BaHUS H HMEKHA JIoMAIUHHAX JKHBOTHBIX MOXKHO pacrpejile/IHTh IO CeMAHTHYECKHM TpyrinaM. Ouelb MHOTOYMCJEHHYIO TPYMIY COCTABJSIIOT Ha3BAHHS 3BYKOMNOJAPAXKATEJIbLHOTO MNpPOHCXOX fienus (nut. cincé ,,cobaka*, čiūčė, mt. burinté ,,oBua“, buryté, kuriūtė, kūcė, nat. basis ,,arHEHOK", baziukas, nut. cibé ,,Ko3a“, cibuté, nur. ygagas, ,,Koub“, kuzé, kuzius, nur. éiuga „CBHHbS“, čiūkė, čiūuotė, juksé, kriuka, kuciuté, kūkas, kukutis, nut. kdcas „,xomwxa“, kicaras, kica; nateiick. kuča ,,cobaka®, kucens, nareiuck. birite „,oBua“, biritina, bice, buce, b¢ja, mėja, JaTHIICK. maja ,,KOpoBa®“, nūža, tprucina, NaThIICK. ciginš ,,)KepeGéHOK", čiga, tprita ,,KOHBL", kosins, kuzina, kuza, kviika ,,cBunbs*, kveksis, reksis, narbmucx. kicitis „,Komka“ x Jp.). UiaBusiM 06pa3oM 3TO JIETCKHE HJIH JacKaTeJbHbIe C/IOBA. BoJiburyjo rpynny COCcTaBJISIOT TaKXe HMeHA JKHBOTHBIX, MPOHCXOJSIHE OT Ha3BaHHS COOTBeTCTBVIOLIIeTO LBeTa. UacTb jiaHHbIX Ha3BAHHH IIBeTOB H ynoTpebasieTcss TOJIbKO JĮJIA OG03HKHAUeHHS MaCTH JKMBOTHOTO (HT. balnė ,,KOpoBa c Geol cnnunoli“, diimé ,,KopoBa jJibiMOBOTO uLBeTa“, dvylé ,,Gypas kopoBa“, kėršė ,,psa6as kKopoBa“, laitké ,,KopoBa c 6ejioli JbicHHOH Ha Gy“, palšė »»CBETJI0-cepasi KopoBa“, pelėkė ,,MbnuacTas KOpoBa“, §émdji ,,neneJibuas KOpoBa“, Zaldji ,,6ypas KopoBa“, nut. béris ,,THejKo“, brišis ,,cBerJIiO-xėJiTas, KpacHoBaTas Jioura js“, palvis ,,ceerJio-xĖJITaS JIOLIAJIL“, saftis ,,caBpacas Jioniajib“, Sifmis ,,cHBKa“, Sifvis, šyvis ,,cTBeJIO-cepasi Jiomajnb“; JiaTbunCK. brūnaja „,Gypenuxa“, dūkala ,,6ypasi KopoBa“, dūmaja ,,TėMH0o-Gypas KopoBa“, lauce ,,KopoBa c Gesioil Jisicuuoli Ha nGYy“, melle ,,uépuasi KopoBa“, palse ,,cBeTJi0-cepas KopoBa“, sdrtala ,,TémHo-Gypasi KopoBa“, sifmala ,,cuBas KopoBa“, JaThillicK. béris ,THenKO“, ddrcis ,,neras nomajns“, dikanis ,,6ypas nomajns“, laucis , noma ¢ GeJioli AbICHHON HA AGY®, sarkanis ,,cBerJio-Gypas1 Jiomajib“, siFmis ,,cuBas Jowamb* H Jp.). Jas naTeIICKOro $i3biKa OUeHb XapaKTepHbl HMeHa KOpOB, MPOHCXOJSIIHE OT Ha3BAHHSA JHA HJIH BOOGIE BpeMeHH POX JeHHs JKHBOTHOTO (JIaTbinICK. cetala : ceturdiena „,uerBepr“, dienala : diena ,,nens“, laiinadzite : laiinags ,,noA UK", pirmala : pirmdiena ,,noHeleNbHAKY, piektala : piektdiena ,narumnuna“, ritala : rits „,yrpo“, sestala : sestdiena ,,cybora“, svėtala : svétdiena „Bockpecenbe“, fredala : tresdiena „,cepena“, uotraja: dotrdiena ,,BTOPHHK®, vakare: vakars „Beuep“ Hm 1p.). 189