Kai kurie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimai

BPA LMT UT RY LAY UK A EUR VY Š TA I LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA SIMAS KARALIŪNAS KAI KURIE BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲJŲ SANTYKIŲ KLAUSIMAI Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema kalbotyroje iškilo jau seniai. Ilgus metus tyrinėtojai ją nagrinėjo ir svarstė, tačiau vieningos nuomonės nepriėjo, ir tos problemos sprendimas, galima sakyti, dar daugiau susikomplikavo. Diskusijos ir ginčai tuo klausimu šiandien vyksta su tokia pat aistra, kaip ir prieš daugelį metų. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos aktualumą rodo ne tik tas faktas, kad ji, kaip viena svarbiausių slavų kalbotyros problemų, buvo plačiai svarstyta IV Tarptautiniame slavistų Maskvos suvažiavime (ta tema buvo skaityti keturi pranešimai), bet ir tai, kad Tarptautinio slavistų komiteto nutarimu 1962 m. buvo įsteigta Tarptautinė komisija baltų-slavų santykiams tirti, į kurią įėjo keliolika žymių slavistikos ir baltistikos specialistų iš vienuolikos Europos šalių?. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema kaip tik ir yra vienas tos komisijos darbo barų. Ši problema aktuali ir dėl to, kad ji taip pat įeina į didesnį indoeuropeistikos klausimų ratą. Nuo to, kaip sprendžiama baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema, iš dalies priklauso ir daugelio baltų bei slavų kalbų istorijos klausimų sprendimas. Suprantama, baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema siejasi ir su atskirais lietuvių kalbos istorijos klausimais. Tai, kad dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos „vyksta šiandien moksle aštrios diskusijos, atskirais atvejais įgyjančios net aktualios idėjinėspolitinės prasmės““*, kelia ir lietuvių lingvistams uždavinį neatidėliojant pasakyti šiuo klausimu savo nuomonę. ; Baltų ir slavų kalbos, priklausydamos ide. kalbų šeimai, yra kilusios iš prieš keletą tūkstantmečių egzistavusio kalbinio junginio, vadinamo įvairiai — ide. pro- * V Tarptautiniame slavistų Sofijos suvažiavime buvo patvirtinta tokia šios komisijos sudėtis: K. Korsakas (komisijos pirmininkas, TSRS), J. Safarevičius (pirmininko pavaduotojas, Lenkija), S. Bernšteinas (TSRS), I. Duridanovas (Bulgarija), V. Falkenhanas (VDR), K. O. Falkas (Švedija), V. Georgijevas (Bulgarija), V. Holtumas (Anglija), Č. Kudzinovskis (Lenkija), V. Kiparskis (Suomija), B. Larinas (TSRS), Chr. Stangas (Norvegija), R. Šmitleinas (Prancūzija), V. Toporovas (TSRS), P. Trostas (Čekoslovakija), A. Vračius (Rumunija). * K. Korsakas, Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai, LKK, 6, 1963, p. 13. kalbe, kalba, kalbine vienybe, kalbine bendryste ar bendrąja epocha®. Dėl to, kad baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš ide. kalbinės bendrystės, jos turi daug bendrų bruožų, paveldėtų iš senų senovės, randamų taip pat ir kitose ide. kalbose. Tačiau, greta to, baltų bei slavų kalbos turi ir tokių bendrybių, kurių šių kalbų kilimu iš ide. kalbinės bendrystės paaiškinti negalima. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą ir sudaro tai, kaip atsirado baltų ir slavų kalbų inovacijos, t.y. tokios fonetikos, morfologijos ir leksikos bendrybės, kurios būdingos baltų ir slavų kalboms ir kurios už jų kalbinio arealo nepasitaiko. Atsakant į klausimą, kaip atsirado baltų ir slavų kalbų inovacijos ir kokio pobūdžio buvo baltų ir slavų kalbų santykiai pirmaisiais šimtmečiais, joms išsiskyrus iš ide. kalbinės bendrystės, buvo sukurta keletas skirtingų teorijų. Baltų ir slavų seniausiųjų santykių problemos tyrinėjimo istorijai ir sukurtų teorijų išdėstymui yra skirtas pirmasis šio darbo skyrius. Antrajame skyriuje dėl vietos stokos apsiribojama fonetinių reiškinių analize, duodama jų tyrinėjimo istorija, išdėstomos jų kilmės ir raidos koncepcijos. Trečiajame skyriuje bandomi spręsti kai kurie baltų ir slavų (taip pat ir kitų ide.) kalbų seniausiųjų santykių chronologijos klausimai. Darbo autorius, norėdamas kiek įmanoma išryškinti baltų ir slavų kalbų bendrybių kilmę ir jų atsiradimo laiką, remiasi baltų, slavų ir kitų ide. kalbų medžiaga. Iš baltų kalbų daugiausia operuojama lietuvių kalbos duomenimis, kurie neretai yra archaiški ir į kuriuos, sprendžiant šią problemą, ne visada būdavo pakankamai atsižvelgiama. Dėstant medžiagą, ypač pirmojoje šio darbo dalyje, vadovautasi chronologiniu principu: tyrinėtojų darbai aptariami vienas po kito ta tvarka, kaip jie pasirodė. Tyrinėtojo veikla yra priskiriama vienam laikotarpiui — ir daugiausia tam, kada pasirodė svarbiausias tyrinėtojo darbas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu, nors atskirų jo straipsnių šiuo klausimu būta paskelbtų ir kitais laikotarpiais. Antai Chr. Stango pažiūros apžvelgiamos skyriuje apie XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio darbus, nors vienas jo straipsnis pasirodė ir 1963 m.. o J. Kurilovičiaus pažiūros — skyriuje apie pokario metų darbus, nepaisant, kad pirmasis jo straipsnis minėtu klausimu pasirodė dar 1934 m. Šio darbo autorius jokiu būdu nesiekia apskritai išspręsti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos — kol kas ji tebėra perdaug sudėtinga. Darbe daugiausia norima tiktai nušviesti dabartinę baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos tyrinėjimo padėtį, nurodyti šiuo klausimu esamų teorijų stipriąsias bei silpnąsias puses ir pateikti argumentų tai teorijai, kuri atrodo autoriui esanti patikimiausia. * Darbe pakaitomis yra vartojami terminai ,,prokalbé* (npasi35iK, Ursprache), ,,kalbinė vienybė“ (53bIKOBOe eJiHHCTBO, Spracheinheit) ir „kalbinė bendrystė“ (sisbikoBasi OČInHOCTL, Sprachgemeinschaft), tačiau kiekvienam jų yra suteikiama kitokia prasmė. Neryškaus dialektinio susiskaidymo kalbiniam vienetui, egzistavusiam priešistoriniais laikais, tinka terminas „prokalbė“. Didesnės dialektinės diferenciacijos priešistoriniam kalbiniam vienetui yra taikomas terminas „,kalbinė bend rystė“. Kalbant apie koncepciją tų tyrinėtojų, kurie pripažįsta baltų-slavų kalbą, egzistavusią po ide. kalbinės bendrystės suirimo, yra vartojamas jų pačių terminas ,,balty-slavy kalbinė vienybė“. 8 BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲJŲ SANTYKIŲ TYRINĖJIMO ISTORIJA Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimo istorija jau yra gana pla= čiai nušviesta. Bendrųjų teorinių teiginių, liečiančių šių kalbų seniausiuosius santykius, raidai yra skirtas platus N. Bogoliubovos ir T. Jakubaitės straipsnis’. Tų santykių tyrinėjimo istoriją detaliai aprašo V. Toporovas trijuose dideliuose straipsniuose?. Čia daugiausia apsistojama prie svarbesniųjų, ypač teorinių tų santykių tyrinėjimo momentų. Vis tiktai šiame ir aukščiau minėtame darbe neišvengta kartojimosi. Baltų ir slavų kalbų santykių klausimas lyginamojo-istorinio metodo kūrėjų darbuose Mokslinis atskirų kalbų giminystės santykių tyrinėjimas prasidėjo XIX a. pradžioje, kai F. Bopo, R. Rasko ir J. Grimo darbai? padėjo ide. lyginamosios-istorinės kalbotyros pamatus. Pirmieji komparatyvistai į kalbų giminystę pažiūrėjo naujai, remdamiesi kalbų lyginamosiomis studijomis. Rasmus Raskas (1787—1832) savo darbuose nemaža vietos skyrė baltų ir slavų kalbų analizei. Jis pirmą kartą iškėlė baltų kalbų reikšmę mokslui, ir nuo to laiko šioms kalboms skiriama svarbi vieta lyginamojoje kalbotyroje. R. Raskas nurodė, kad baltų kalbos sudaro savarankišką ide. kalbų šaką ir kad jos yra giminingos su slavų ir germanų kalbomis. Panašiai manė ir Francas Bopas (1791—1867). Jo nuomone?*, prūsų, lietuvių ir latvių kalbos sudarančios artimai giminingų kalbų grupę, kuri šliejasi prie slavų kalbų. F. Bopas pažymėjo, kad baltų kalbos nelaikytinos slavų kalbų sudėtine dalimi. Jis mėgino nustatyti reliatyvinę kalbų kilmės chronologiją, kurios principas yra toks: artimesnė ar tolimesnė kalbų giminystė priklausanti nuo jų vėlesnio arba ankstesnio išsiskyrimo. Remdamasis tuo, kad baltų kalbos yra daugiau giminingos slavų, negu kitoms kalboms, F. Bopas manė, jog šios kalbos, matyt, išsiskyrė gerokai vėliau. Baltų-slavų kalba nuo savo azijinės sesers, kurią esą galima vadinti sanskritu arba niekuo nevadinti, atsiskyrusi vėliau, negu klasikinės, germanų ir t H. JĮ. BoronwGora, T.A.fdky6Gaiituc, Hcropus paspaGoTkn Bompoca o Galtro-cAaBSIHCKHX $I3LIKOBHIX OTHOlWEHHAX, ,,Rakstu krajums (Veltijums akadémikim profesoram Dr. Janim Endzelinam vipa 85 dzives un 65 darba gadu atcerei)®, Riga, 1959, p. 331-375. * B. H. Tonopos, Hogeiitune paGoTsl B 06acTH H3yueHHS GaJTO-CJAABSHCKHX S3bIKOBHIX otHotuennii, BCI, 3, 1958, p. 134 —161; Ouepxk HCTOPHH H3yuYeHHS JApeBHEHIIHX GAaJITO-CJIaBAHCKHX #3bIKOBBIX oTHolennii, Y 3UCh, 17, 1959, p. 248-274; U3 uctopuu H3yueHus ApeBHEHUIHX OaJITO-CJIABSAHCKHX si3bIKOBBIX oTHowenuii, Y3UCa, 23, 1962, p. 3—43; dar plg. O. Szemerényi, The Problem of Balto-Slav Unity — A Critical Survey, ,,Kratylos*, 2, 1957, p. 97—123; A. Vraciu, Slava si baltica. Problema vechilor raporturi dintre ele in lumina noilor cercetari, ,,Romanoslavica®, 12, 1965, p. 283 —297, kur apzvelgiami naujausieji šios srities tyrinėjimai. 1 F. Bopp, Uber das Conjugationssystem der Sanskritsprache in Vergleichung mit jenem der griechischen, lateinischen, persischen und germanischen Sprache, Frankfurt am Main, 1816; R. Rask, Undersogelse om det galme Nordiske eller Islandske Sprogs Oprindelse, Kjdbenhavn, 1818; J. Grimm, Deutsche Grammatik, Gottingen, 1819 (II leid. 1822). * F. Bopp, Uber die Sprache der alten Preussen, Berlin, 1853, p. 80. keltų kalbos, bet prieš azijinės dalies suskilimą į iranėnų ir indų kalbų šakas. Vadinasi, F. Bopas pirmasis iškėlė mintį dėl baltų-slavų prokalbės ir glaudžių baltų ir slavų kalbų ryšių su indų-iranėnų grupės kalbomis. Baltų kalboms lygiateisę padėtį kitų ide. kalbų tarpe pripažino ir Jakobas Grimas (1785—1863). Jo nuomone*, dažni leksikos atitikmenys rodo seną slavų ir germanų kalbų ryšį. Baltų ir slavų kalbos tarpusavy yra daug artimesnės, negu kiekviena jų atskirai germanų kalboms. Baltų kalbos tam tikru laipsniu esančios tarpininkės tarp slavų ir germanų kalbų. Tačiau tai nereiškia, kad baltų kalbos yra pastarųjų kalbų mišinys. Lygiai taip pat, J. Grimo nuomone, negalima manyti, kad slavų ir germanų kalbos seniausius savo sistemos elementus būtų pasiskolinusios iš baltų kalbų. Pagal J. Grimą, germanų, slavų ir baltų kalbų bendrybės ir panašumai atsiradę dėl to, kad tarp jų seniai egzistavusi bendrystė (Gemeinschaft)?. Pirmųjų komparatyvistų pažiūras apibendrino ir toliau išplėtojo Augustas Šleicheris (1821 —1868), daug vietos savo tyrinėjimuose skyręs baltų kalbų giminystės klausimams. A. Šleicherio kalbų giminystės santykių supratimas yra susijes su jo bendrąja ide. kalbų kilmės koncepcija. A. Šleicheris sukūrė darnią genealoginės kalbų klasifikacijos hipotezę, pavadintą „genealoginio kalbų medžio“ teorija (Stammbaumtheorie). Pagal šią teoriją vieningoji ide. prokalbė (indogermanische Ursprache) pirmiausia suskilusi į dvi šakas: į baltų, slavų, germanų kalbų šaką (Slawodeutsch) ir į indų-iranėnų, graikų, italikų, keltų kalbų šaką. Didelė baltų, slavų, germanų kalbų šaka vėliau suskilusi į dvi mažesnes — germanų (Deutsch) ir baltų-slavų (Slawolitauisch). Tuo pačiu metu skilusi ir antroji ide. prokalbės šaka — pirmiausia į indų-iranėnų ir į graikų-italikų-keltų. Vėliau graikams atsiskyrus, likusi italikų-keltų prokalbė. Baltų ir slavų kalbų šaka, A. Šleicherio vadinama baltų-slavų prokalbe (Slawolitauische Ursprache), vėliau suskilusi į slavų ir baltų kalbas-pagrindus (Grundsprache), kurios savo ruožtu vėl skilusios į atskiras kalbas“. Vadinasi, F. Bopo iškeltą mintį dėl baltų-slavų prokalbės A. Šleicheris išplėtojo ir įjungė į darnią ide. prokalbės skilimo teoriją. Jis aiškiai nurodė baltų-slavų prokalbės vietą ide. kalbų tarpe ir pripažino jos genetinius ryšius su germanų prokalbe. A. Šleicherio autoritetas buvo toks didelis, kad baltų-slavų prokalbės teorijos laikėsi daugumas kalbininkų XIX a. antrojoje pusėje ir net XX a. pradžioje. Lyginamosios-istorinės indoeuropeistikos kūrimosi laikotarpiu buvo ginčijamasi ne dėl to, buvo ar nebuvo baltų-slavų prokalbė, — ją pripažino visi be išimties, — bet dėl jos vietos kitų ide. kalbų tarpe. R. Raskas baltų ir slavų kalbas laikė labiau giminingomis indų-iranėnų (arijų) grupės kalboms, o F. Bopas, J. Grimas ir A. Šleicheris teigė, kad baltų ir slavų kalbos yra genetiškai susijusios su germanų kalbomis. Ši baltų ir slavų kalbų vietos problema liko svarstymo objektu ir XX a. antrojoje pusėje. * J. Grimm, Geschichte der deutschen Sprache, Aufl. III, Leipzig, 1868, I, p. 9—10, 119; II, p. 711—712, 715. * J. Grimm, op. cit., I, p. 119. * A. Schleicher, Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Aufl. III, Weimar, 1871, p. 6—7. 10 Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimas XIX a. antrojoje pusėje A. Šleicheris mirė įsitikinęs, kad jam pavyko pastatyti tobulą ir užbaigtą indoeuropiečių kalbotyros pastatą. Tačiau XIX a. antrojoje pusėje tas pastatas buvo pradėtas griauti. Ir jį ėmė griauti patys A. Šleicherio mokiniai. Antai Johanas Šmitas (1843—1901) kritiškai įvertino ,,genealoginio kalbų medžio“ teoriją. Jo nuomone?*, faktai rodą, kad baltų-slavų (Lituslawische) kalbos glaudžiai yra susijusios ir su germanų, ir su indų-iranėnų kalbomis. Dėl to, nurodo J. Šmitas, vienodu pagrindu gali būti pripažinta tiek baltų-slavų-germanų prokalbė, tiek ir baltų-slavų-arijų prokalbė. Taigi baltų ir slavų kalbų vieta liekanti neaiški. Ji paaiškėsianti tada, kai, J. Šmito nuomone, bus pripažinta ne tik tai, kad baltų ir slavų kalbos neatsiskyrė nei nuo germanų, nei nuo indų-iranėnų kalbų, bet ir tai, kad jo organiškai jungia dvi pastarąsias kalbų grupes. Kaip tarp Europos ir Azijos geografiškai nesą jokių sienų, taip griežtai pravedamos demarkacijos linijos neturėtų būti ir tarp Europos bei Azijos kalbų. J. Šmitas priduria, kad visur galima matyti nenutrūkstamą perėjimą (continuierlicher Ubergang) nuo vienos kalbos į kitą, ir jokių griežtų ribų ide. kalbiniame plote niekad nebuvę: du vienas nuo antro nutolę dialektai, pavyzdžiui, A ir X, buvę nenutrūkstamai susieti tarp jų esančių dialekty B, C, D ir t.t. Turėdamas visa tai galvoje, J. Šmitas vietoj ,,genealoginio kalbų medžio“ teorijos pasiūlo „bangų“ teoriją (Wellentheorie): „Jos vietoj aš norėčiau pateikti vaizdą bangos, kuri, toldama nuo savo centro, plinta koncentriniais nuolat silpnėjančiais ratais“2. Taigi, pagal jį, kalbiniai pakitimai tarsi bangos iš vienos kalbos į kitą sklisdavo. Naujos J. Šmito idėjos buvo palyginti didelis žingsnis i priekį. Kai kurios ju (ide. dialektai, geografinio nenutrūkstamumo idėja ir kt.) buvo išplėtotos XX a. Svarbu pažymėti, kad baltų-slavų prokalbės teorija nekėlė J. Šmitui jokių abejonių. Jo tyrinėjimų objektas buvo baltų ir slavų kalbų vieta ide. kalbų šeimoje. Kitas A. Šleicherio mokinys Augustas Leskynas (1840—1916) bandė suderinti ,,genealoginio kalbų medžio“ ir „bangų“ teorijas. Jis manė*, kad baltų, slavų ir germanų kalbos galėjusios pergyventi bendrą istorinį etapą nepriklausomai nuo kitų ide. kalbų, taigi ir skilimą, kaip jis suprantamas A. Šleicherio teorijoje. Be to, visai tikėtina, kad baltų ir slavų kalbos buvusios ta grandimi, kuri jungusi germanų ir indų-iranėnų kalbas. A. Leskyno nuomone, nesą būtino reikalo pripažinti baltų-slavų-germanų prokalbę, nes tų kalbų linksniavimo sistemos, išskyrus kai kuriuos linksnius su bendru formantu -m-, nesančios jau tokios panašios*. Taigį „Vadinamoji „genealoginio kalbų medžio“ teorija visai neprieštarauja „perėjimo“ teorijai, jei taip trumpai pavadintume J. Šmito hipotezę“*. 1 J. Schmidt, Die Verwandschaftsverhaltnisse der indogermanischen Sprachen, Weimar, 1872, p. 16—27. * J. Schmidt, op. cit., p. 27. 3 A. Leskien, Die Declination im Slawisch-litauischen und Germanischen, Leipzig, 1876, p. XII. * A. Leskien, op. cit.,, p. 157-158. * A. Leskien, op. cit., p. XII. 11 Nei J. Šmito, nei A. Leskyno nedomino baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykiai. Į juos atkreipė dėmesį J. Hanušas. Jano Hanušo (1858—1887) straipsnis*, pasirodęs 1886 m., buvo pirmasis, specialiai paskirtas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemai. J. Hanušas iškėlė du klausimus: 1) kas leidžia pripažinti bendrą baltų-slavų kalbinį periodą? 2) kaip galima tiksliau apibrėžti laiką, kada baltai ir slavai kal- "bėjo viena kalba? Atsakydamas į pirmąjį klausimą, J. Hanušas pateikė keliolika baltų ir slavų kalbų fonetikos ir morfologijos bendrybių: ide. sonantų likimą, įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimą ir kt. Antrasis jo argumentas, rodantis bendrąjį baltų-slavų kalbinį periodą, buvo baltiškos kilmės Pabaltijo ugrų-finų kalbų skoliniai, kuriuos jis laikė baltoslaviškais (tuo metu mokslininkams dar nebuvo paaiškėjusi jų grynai baltiška kilmė). Atsakydamas į antrąjį klausimą, J. Hanušas spėjo, kad baltų-slavų gentis turėjusi suskilti į baltus ir slavus maždaug tarp V a. pr. m. e. ir II m. e. amžiaus, nes Herodoto neurai, jo nuomone, buvę baltoslavai. Šitokio datavimo vėlesnieji tyrinėtojai nepatvirtino. J. Hanušo straipsnis buvo tuo reikšmingas, kad jame konkrečiai buvo iškeltas klausimas dėl baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykių ir kad pirmą kartą vienoje vietoje buvo pateiktos visos tuo metu žinomos baltų ir slavų kalbų bendrybės. « Greitai ne tik baltų ir slavų, bet ir visų ide. kalbų giminystės klausimai pasitraukė į antrąją vietą. Iškilo visai nauji klausimai (garsų dėsniai, analogija, skoliniai), kurie ilgus metus buvo tyrinėtojų dėmesio centre". Pasirodė vieno žymiausių jaunagramatikių (Junggrammatiker) mokyklos atstovo Karlo Brugmano (1849— 1919) straipsnis®, kuriame buvo skeptiškai pažiūrėta į prokalbių teoriją: atskirų kalbų bendri naujadarai negalį būti argumentas, rodantis artimą kalbų giminystę, nes tie naujadarai galėję kiekvienoje kalboje atsirasti nepriklausomai. Vieninteliu kalbų giminystės argumentu, turinčiu įrodomąją galią, K. Brugmanas laikė fonetikos, fleksijos, sintaksės ir leksikos naujadarų visuma®. Nors ir skeptiškai žiūrėjo K. Brugmanas į kalbų giminystės teorijas, jis vis dėlto manė, kad baltų ir slavų kalbos seniau pergyvenusios bendrystės epochą (Zeit der baltisch-slawischen Urgemeinschaft)!. Savo „Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos apybraižoje“ K. Brugmanas pateikė septynias baltų ir slavų kalbų bendrybes, rodančias, jo nuomone, glaudžius tų kalbų ryšius": 1) ide. sonantų xm, r virtimas in, ir (plg. liet. at-mintis ir s. sl. mong, pa-mets); 2) intervokalinių geminatų supaprastėjimas; 3) įvardžiuotinių būdvardžių formų susidarymas su įvardžiu *jo- (plg. liet. gerasis ir s. sl. dobreje); 8 J. Hanusz, O dobie litewsko-stowianskiej w stosunku do prajęzyka indoeuropejskiego, ,,Rozprawy i sprawozdania z posiedzen wydziatu filologicznego Akademii Umiejętnošci“, 11, Krakow, 1886, p. 249-272. 7 Plačiau žr. F. Specht, Die „indogermanische“ Sprachwissenschaft von den Junggrammatikern bis zum ersten Weltkriege, ,,Lexis*, 1, 1948, p. 229—263. ® K. Brugmann, Zur Frage nach den Verwandtschaftsverhiltnissen der indogermanischen Sprachen, ,,Internationale Zeitschrift fiir allgemeine Sprachwissenschaft“, 1, 1884, p. 226— 256. * K. Brugmann, op. cit., p. 253. 1» K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, I, Strassburg, 1897, p. 146. 1 K. Brugmann, op. cit., p. 20-21. 12 4) nt kamieno dalyvių ir priebalsinio kamieno daiktavardžių perėjimas tam tik- - ruose linksniuose į i kamieną (plg. liet. vėžančio, s. sl. vezošta iš *vežontio ir liet. vežąs, s. sl. vezy iš *vežonts; liet. akmenimis, s. sl. kamenomi ir liet. akmud, s. sl. kamy iš *akmon)'?; 5) ide. įvardžių *so, *sa pakeitimas įvardžiais liet. tas, ta, s. sl. ts, ta; 6) įvardžių vienaskaitos naudininko liet, manie, pr. mennei, s. sl. menė susidarymas pagal vienaskaitos kilmininką; 7) o kamienių daiktavardžių vienaskaitos kilmininko pakeitimas abliatyvu (plg. liet. vilko, s. sl. viska ir s. ind. vfkat). Šių K. Brugmano pateiktų baltų ir slavų kalbų bendrybių pakako, kad daugumas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kalbininkų įsitikintų, jog egzistavo baltųslavų prokalbė. XIX a. antrojoje pusėje, kaip ir anksčiau, vienas svarbiausių baltų ir slavų kalbu klausimų buvo jų vietos ide. kalbų šeimoje klausimas. Tačiau kaip tik šiuo metu atkreipiamas dėmesys į baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykius: pasirodo pirmasis specialus, kaip matėme, šiai problemai skirtas J. Hanušo straipsnis, o K. Brugmanas pateikia bendrybes, charakterizuojančias baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykius. Nors daugumas šio laikotarpio mokslininkų baltų-slavų prokalbe neabejojo, tačiau kaip tik šiuo metu, XIX a. pabaigoje, pasigirsta dėl jos skeptiškų balsų. Tie balsai ypač stiprėja XX a. pradžioje. 1908—1912 m. diskusija dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių : XX a. pradžioje balty-slavy prokalbės teorija buvo pradėta smarkiai abejoti Kritiškai buvo išnagrinėtos visos baltų ir slavų kalbų bendrybės, kurios paprastai buvo laikomos baltų-slavų prokalbės teorijos argumentais. Į visas prokalbes buvo pradėta žiūrėti skeptiškai nuo jaunagramatikių laikų. Visus ide. kalbų grupavimus dialektais B. Delbriukas laikė abejotinais, išskyrus indų-iranėnų prokalbę!. Apie baltų-slavų prokalbę abejodamas kalbėjo P. fon Bradkė?. Janas Boduenas de Kurtenė (1845—1929) 1903 m. rašė, kad argumentų už „lietuvių-slavų epochą“ esą nė kiek ne daugiau ir ko gero dar mažiau, negu prieš ja, ir kad todėl mes galime laikyti ją moksline fikcija®. Kazimieras Jaunius (1848—1908) tvirtino, kad „netiesa, būk slaviška ir aistiška esančios dvynaitės seserys: aistiška kalba yra slaviškosios sesuo, lygiai taip pat, kaip ir kitų indo-europiškųjų kalbų““*. Minėtieji tyrinėtojai, nenurodydami argumentų, apsiribojo bendro pobūdžio samprotavimais, nukreiptais prieš baltų-slavų prokalbės teoriją. 12 K. Brugmano knygoje ,,Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen“ (Berlin— Leipzig, 1922, p. 18) dalyviai ir priebalsinis kamienas atskirti, ir todėl ten nurodytos aštuonios ypatybės. 1 B. Delbriick, Einleitung in das Sprachstudium, 3. Aufl., Leipzig, 1893 (I leidimas 1880 m.). 2 P, von Bradke, Beitrūge zur Kenntnis der vorhistorischen Entwicklung unseres Sprachstamms, Giessen, 1880. 3 H. Boaysu-ne-Kyprens, Jlunrsuctuueckne 3aMeTkKH H adopu3Mbi, ŽKMHTII, 346, 1903, p. 330. 4 K. fIsunc, T paMMarHka JinTOBCKOTO si3biKa, [lerporpan, 1908—1916, p. 27. 13 Pirmasis argumentuotai prieš baltų-slavų prokalbės teoriją pasisakė Antuanas Mejė (1866—1936). Dar 1905 m. A. Mejė rašė, kad baltų ir slavų kalbos neturinčios tiek inovacijų, kiek joms yra priskiriama, ir kad nesą pamato kalbėti apie baltų-slavų vienybės epocha (d'une ėpogue d'unitė balto-slave)®. 1908 m. pasirodžiusioje knygoje „Indoeuropiečių dialektai“® didelį skyrių A. Mejė skyrė baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių charakteristikai. Prieš pradėdamas nagrinėti K. Brugmano nurodytas baltų ir slavų kalbų bendrybes, A. Mejė pažymėjo, kad baltų ir slavų kalbų panašumas yra akivaizdus. Baltų ir slavų kalbų sistemų panašų charakterį, jo nuomone, lėmė šie veiksniai: 1) baltų ir slavų kalbos kilo iš ide. kalbinės bendrystės (l'unitė indo-europčenne) identiškų dialektų (de parlers indo-europčens sensiblement identigues), kurių neskyrė nė viena svarbesnė izoglosa; 2) baltų ir slavų kalbos savo raidoje nepergyveno radikalių sistemos lūžių (aucune fracture brusgue du systėme), taigi jos yra konservatyvios ir archaiškos ir todėl išlaikė daug senovės ypatybių; 3) baltai ir slavai visą laiką gyveno gretimuose geografiniuose rajonuose panašiomis civilizacijos sąlygomis. Be to, A. Mejė nurodė, kad baltų ir slavų kalbų panašumą sustiprino skoliniai — ypač baltų kalbų iš slavų". Toliau A. Mejė detaliai išnagrinėjo K. Brugmano suminėtas baltų ir slavų kalbų bendrybes. 1. Ide. sonantų /, m, nm, r panaši raida, be baltų ir slavų kalbų, buvusi dar germanų bei keltų kalbose. Tam tikrose pozicijose u greta sonanto atsirado graikų, lotynų ir armėnų kalbose. Todėl pridėtinio balsio i, u greta sonantų atsiradimas yra ide. kalbinės bendrystės dialektinis reiškinys, bet ne baltų ir slavų kalbų inovacija. 2. Geminatų supaprastéjimas yra ide. kalbų bendrosios tendencijos rezultatas, ir jis prasidėjo dar ide. kalbinėje bendrystėje. Baltų ir slavų kalbose, kaip ir armėnų kalboje, geminatos supaprastėjo, o kitose kalbose to neįvyko. Abejotinas geminatų buvimas pačioje ide. kalbinėje bendrystėje, kur daugiausia jos pasitaikydavo hipokoristinėje ir vaikų kalbos leksikoje. 3. Įvardžiuotinių būdvardžių tipai abiejose kalbų grupėse detalėmis skiriasi, o jų reikšmė nesutampa. Įvardį *iolabai panašiai greta daiktavardžių ir būdvardžių vartoja Avestos kalba (A. Mejė ypač akcentuoja tai, kad tiek Avestoje, tiek baltų ir slavų kalbose įvardis *joyra derinamas su tais žodžiais, su kuriais jis vartojamas). 4. Esamojo laiko vyriškosios giminės veikiamieji dalyviai perėjo į jo kamieną pagal moteriškosios giminės dalyvius (i@ kamienas), egzista vusius jau ide. kalbinėje bendrystėje. A. Mejė nurodė, kad būdvardžiai yra linkę pereiti į balsinį kamieną daug greičiau, negu daiktavardžiai (lietuvių kalba teturi o ir u kamieno būdvardžius, slavų kalbos — tik o kamieno). Šis perėjimas yra bendrosios ide. kalbų inovacijos išraiška,-nes baltų ir slavų kalbų tikslus ekvivalentas randamas vakarų germanų kalbose (senojoje anglų, senojoje saksų ir senojoje vokiečių aukštaičių kalboje). 5. Įterpimas -iį tokias formas, kaip liet. akmen-i-mis, s. sl. kamen-6-mi, būdingas ne vien baltų ir slavų kalboms, nes lygiai tokį pat reiškinį pažįsta lotynų (plg. ped-i- * A. Meillet, Etudes sur 1’étymologie et le vocabulaire du vieux slave, II, Paris, 1905, p. 201. $ A. Meillet, Les dialectes indo-européens, Paris, 1908. 7 A. Meillet, Les dialectes indo-européens, Nouveau tirage, Paris, 1922, p. 40—41. 14 bus), armėnų (plg. ot-i-wkh) ir kt. kalbos. Be to, šių dviejų tipų suartėjimą palengvino tai, kad fonetiškai sutapo tiek i bei priebalsinio kamieno vienaskaitos galininkai, tiek ir jų daugiskaitos galininkai. 6. Parodomojo įvardžio senąjį vardininką *so-, *sū- (plg. skr. sd, sa, gr. 6, 1, got. sa, so) pakeitė kamienu *r0-, *rū-, be baltų ir slavų, dar vakarų germanų kalbos (plg. s. saksų the, thia, s. vok. aukšt. der, diu). A. Mejé pabrėžė, kad tai labai paprasta inovacija, nes visos paradigmos formos, išskyrus vienaskaitos vardininką, prasidėjo priebalsiu ;-, kuris analogijos keliu labai lengvai galėjo būti perkeltas į vienintelį linksnį su pradiniu priebalsiu s-. 7. Įvardžio naudininkas liet. manie, man, pr. mennei neatitinka s. sl. moné nei šaknies, nei žodžio galo balsiais. A. Mejė pridūrė, kad šios baltų ir slavų kalbų formos yra puikus pavyzdys paralelinių, bet nepriklausomų viena nuo antros inovacijų, charakterizuojančių abi kalbų grupes. 8. Vienaskaitos genetyvas-abliatyvas liet. vilko, s. sl. vlska atitinka sanskrito abliatyva vfkat. Genetyvas ir abliatyvas susiliejo dėl to, kad visuose kamienuose, išskyrus o tipą, vienaskaitos genetyvas ir abliatyvas turėjo vieną ir tą pačią formą. Graikų kalba genetyvo formą vartojo abliatyvui reikšti, o baltų ir slavų kalbose, atvirkščiai, genetyvo funkciją įgijo abliatyvas. Neatrodo, pabrėžia A. Mejė, kad šis reiškinys būtų atsiradęs baltų-slavų vienybės laikotarpiu (a une période de communauté), nes prūsų kalba turi kilmininka deiwas „dievo“. Vadinasi, pridūrė jis, abliatyvo apibendrinimas lengvai paaiškinamas nepriklausoma kalbų raida. Išnagrinėjęs šias baltų ir slavų kalbų bendrybes, A. Mejė padarė išvadą, kad ,,baltų ir slavų kalbų raida vyko paraleliai; dėl šio paralelizmo, suprantama, atsirado kai kurių identiškų formų, bet šios inovacijos neleidžia pripažinti tų kalbų raidos bendro periodo“*. Kaip ryškų paralelinės inovacijos pavyzdį A. Mejė nurodė de Sosiūro-Fortunatovo dėsnį, visai teisingai tvirtindamas, kad šis dėsnis veikė nepriklausomai lietuvių ir slavų kalbose. Pateikęs analogiškų kitų ide. kalbų faktų ir iškėlęs daugiau panašių reiškinių, A. Mejė parodė, kad minėtosios baltų ir slavų kalbų bendrybės yra arba archaizmai, paveldėti iš praindoeuropietiškųjų laikų, arba naujadarai. Jei reiškinys arba faktas yra archaiškas, vadinasi, baltų bei slavų, kaip ir kitos ide. kalbos. ji išlaikė. Taip pat ir naujadarai negali būti griežtas baltų-slavų prokalbės ar bendrosios epochos argumentas, nes jie galėjo atsirasti arba nepriklausomai baltų, slavų ir kitose ide. kalbose, arba tų kalbų kontaktų epochoje. Be to, A. Mejės nuomone, baltoslaviškosios inovacijos esančios tik panašios, bet ne identiškos (plg., pavyzdžiui, asmeninio įvardžio naudininką). Naujos drąsios A. Mejės idėjos išklibino baltų-slavų prokalbės teorijos pamatus. Jo kritika parodė, kad esamų argumentų įrodyti baltų-slavų prokalbei nepakanka. Todėl prokalbės teorijos šalininkai buvo priversti ieškoti naujų faktų savo teiginiams ginti. Pirmasis atsiliepė Viktoras Poržezinskis (1870-1929). Jo baltų ir slavų klausimui skirto darbo išvada buvo tokia: „baltų ir slavų kalbos pergyveno bendrą periodą, kurio metu atsirado nemaža naujadarų““*. 8 A. Meillet, op. cit., p. 45. * W.Porzezinski, Die baltisch-slavische Sprachgemeinschaft, RSI, 4, 1911, p. 2-3. 15 Vadinasi, K. Būgos nuomone, baltų ir slavų kalbų bendroji leksika atsirado dėl to, kad: : a) baltų ir slavų kalbos kilo iš ide. kalbinės bendrystés, kur baltų ir slavų dialektai jau turėjo tik jiems vieniems būdingų žodžių; b) baltų ir slavų kalbos istorijos bėgyje betarpiškai ribojosi ir buvo kaimynė: Toks baltų ir slavų kalbų bendrosios leksikos kilmės interpretavimas neprarado savo vertės ir šiandien. Ilgalaikis giminingų kalbų kontaktavimas iš tikrųjų gali sukelti ne tik analogiškus fonetikos ir morfologijos reiškinius, bet ir sąlygoti bendros leksikos atsiradimą. ūga nerado nė vieno fakto, rodančio baltų ir slavų kalbų vienybę (jo terminu, prokalbę), ir todėl buvo griežtai prieš ją nusistatęs, o rusų kalbininkai A. Šachmatovas ir A. Sobolevskis, dirbę tuo pat metu, baltų-slavų kalbų vienybe neabeojo. ] Aleksėjus Šachmatovas (1864—1920), pažymėjęs, kad baltų ir slavų kalbų ypatingu artumu vargu ar galima abejoti, rašo: „Šis artumas negali būti atsitiktinis ir priklausyti tiktai nuo bendros jų kilmės iš indoeuropiečių prokalbės; ir baltų, ir slavų kalbos turi daug bendrų nukrypimų nuo senųjų santykių, ir šitie bendrieji nukrypimai liudija jų bendrą gyvenimą tuo metu, kada jos j siskyrė nuo kitų indoeuropiečių kalbų. Vadinasi, reikia pripažinti baltus ir slavus kilus iš bendry protėvių (or OnHoro OGinero pojoKauajibHHKAa), kurie jau buvo atsiskyrę nuo giminės, kalbėjusios indoeuropiečių prokalbe. Baltų ir slavų kalbų protėviu, kurį galima vadinti baltų-slavų prokalbe, buvo kalba tos indoeuropiečių giminės, kuri, išsiskyrusi iš indoeuropiečių šeimos, tik paskui suskilo į dvi — baltų ir slavų šakas“. Iš citatos matyti A. Šachmatovo pažiūra į baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius: jis neabejodamas teigia buvus baltų-slavų vienybę, tiek lingvistinę, tiek ir etninę, egzistavusią po ide. kalbinės bendrystės suirimo. Originalią ir įdomią slavų tautų ir kalbų genezės hipotezę sukūrė Aleksejus Sobolevskis (1856—1929). Spręsdamas slavų prokalbės susidarymo problemą, jis ypatingą dėmesį skyrė ide. s refleksams slavų kalbose. Po i, u, r ir k slavų kalbose ide. s virto ch, visose kitose pozicijose jis išliko nepakitęs. Šitą fonetinį dėsnį A. Sobolevskis suabsoliutino ir padarė išvadą, kad slavų prokalbė yra dviejų kalbų junginys: s-kalbos ir ch-kalbos**?. Ch-kalba priklausanti iranėnų kalbų šakai ir r esanti greičiausiai viena skitų kalbos tarmių. Iš tos kalbos kilę žodžiai su ch vietoj s. O s-kalba, A. Sobolevskio nuomone, esanti „artima baltų kalboms, sudariusi anksčiau su jomis vieningą, slavųbaltų, arba slavų-lietuvių, kalbą“**. Jai priklausą žodžiai ir formos su s vietoj senojo §; šito pasikeitimo į ch balty-slavy kalboje niekada nėra buvę. Taigi A. Sobolevskis buvo įsitikinęs, kad baltų ir slavų tautos kažkada šnekėjusios viena kalba. Toji vieningoji baltų-slavų. kalba, jo nuomone, egzistavusi ligi pat mūsų eros pradžios, t. y. ligi to laiko, kai prie Baltijos jūros susidūrę skitai su baltais-slavais. Apie hipotetinius baltus-slavus ir jų kalbą A. Sobolevskis nieko daugiau negalėjo pasakyti: „Iš kur į Baltijos pajūrį pateko tautos su s-kalba protėviai, baltų-slavų A. IllaxMaroB, Ouepk JpeBHeitmero riepHojia HCTOPHH PYCCKOTO S3bIKA,: ,,JHUKKJIOnejus eJiaBakcekKoHK OnJioJiorun“, Bern. II, [Nerporpan, 1915, p. IX. 12 A. H. Co6oaneBckuil, Pyccko-ckudckue stioas, HMOPSAC, 27, 1924, p. 334. 13 A. H. Co6oaepckuii, op. cit., p. 334. 22 tauta, mes nežinome; Vargu ar iš vakarų, pietvakarių ar rytų. Neturime pagrindo jos ieškoti nė tarp Herodoto minimų tautų“. O tauta su ch-kalba, jo nuomone, yra senas Baltijos pajūrio gyventojas, davęs vardą ir Nemuno upeil4. A. Sobolevskio hipotezė susilaukė griežtos kritikos ir buvo atmesta!*. Ir A. Sachmatovo, ir A. Sobolevskio hipotezėms trūko argumentacijos, paremtos baltų ir slavų kalbų faktinės medžiagos analize. A. Šachmatovo ir A. Sobolevskio pavyzdys lyg patvirtino K. Būgos žodžius, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su kalbų geneze, pirmiausia būtina gerai ištirti pačias kalbas. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje mokslininkai daugiausia tyrė pačias baltų ir slavų kalbas. Nagrinėdami atskirus jų fonetikos, akcentologijos, morfologijos ir leksikologijos klausimus, tyrinėtojai darydavo ir bendresnio pobūdžio išvadas, liečiančias tų kalbų seniausiuosius santykius. Šitoks induktyvinis baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimo sprendimas, paremtas gausios faktinės medžiagos analize, metodologiškai buvo nepaprastai reikšmingas. Didelės reikšmės baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimui turėjo N. van Veiko studija, skirta tų kalbų kirčio ir intonacijų sistemų kilmei, ir R. Trautmano baltų bei slavų kalbų žodynas*. Savo knygos įvade Nikolajus van Veikas (1880—1941) nurodė, kad tarp A. Šleicherio ir J. Rozvadovskio teorijų nesą jokio principinio skirtumo: abu tyrinėtojai pripažįstą ,,baltoslaviskaji periodą““. Toliau N. van Veikas sąmojingai pridūrė, kad ir A. Mejės teorija labai nesiskirianti nuo A. Šleicherio teorijos, nors iš pirmo žvilgsnio jų skirtumas gali pasirodyti labai didelis. Mat, baltų-slavų dialektai (galima sakyti esą ir „prokalbė“), anot A. Mejés, egzistavę ide. kalbinėje bendrystėje ligi jai suskylant, o A. Sleicheris, kaip rodanti jo ,,genealoginio kalbų medžio“ schema, pripažįstąs jų egzistavimą dar po ide. kalbinės bendrystés (A. Sleicherio terminu, prokalbės) suskilimo. Pats N. van Veikas buvo tos nuomonės, kad tie ide. kalbinės bendrystės dialektai, iš kurių vėliau susiformavo baltų ir slavų kalbos, sudarę gana glaudžią (zusammenhūngendes), nors ir dialektiškai diferencijuotą visumą (Ganzes) dar ir tada, kai kitos ide. kalbų grupės, pavyzdžiui, indų-iranėnų, jau buvo atsiskyrusios. Šitas kontinuumas, matyt, ilgai netvėręs, nes žinomose kalbose ryškesnių pėdsakų nepalikęs. Todėl teoriškai įmanomą baltų-slavų kalbinę vienybę, sako N. van Veikas, praktiškai mes galime ignoruotis. Prabaltiškiesiems ir praslaviškiesiems dialektams rekonstravęs dvi intonacijas — cirkumfleksą ir akūtą, — N. van Veikas pažymėjo, kad „tai jokiu būdu nerodo 14 A. H. Co6onesckuii, op, cit., p. 332. 15 Kritišką A. Sobolevskio hipotezės įvertinimą yra davęs A. Pogodinas, žr. A. JI. Iloronun, Teopus akan. A. H. CoGosieBCKOTO 0 JIBOAKOM NPOHCXOMK/IEHHH CJIABAHCKOTO IJIEMEHH, „Slavia“, 9, 1930-1931. ! N. van Wijk, Die baltischen und slavischen Akzentund Intonationssysteme (Ein Beitrag zur Erforschung der baltisch-slavischen Verwandschaftsverhiltnisse), Amsterdam, 1923. * R. Trautmann, Baltisch-slavisches Worterbuch, Gottingen, 1923. * N. van Wijk, Die baltischen und slavischen Akzentund Intonationssysteme, 2. Aufl., *'s — Gravenhage, 1958, p. 13. : 23 artimesnės abiejų kalbų grupių giminystės, nes: 1) prabaltiškųjų ir praslaviškųjų intonacijų kokybę galima nustatyti tik labai neapibrėžtai; 2) panašius intonacijų santykius turi ir graikų kalba“. Reinholdo Trautmano (1883—1951) „Baltų ir slavų kalbų žodynas“ yra stambiausias ir pilniausias baltų ir slavų kalbų leksikos rinkinys. Jį daugiausia sudaro bendrieji baltų ir slavų kalbų žodžiai, nors jame yra duota ir tokių, kurie egzistuoja tik vienoje kalbų grupėje arba net tik vienoje kalboje. Taip atsitiko, matyt, todėl, kad R. Trautmanas buvo įsitikinęs baltų-slavų kalbų vienybės (baltischslavische Sprachgemeinschaft) buvimu®: baltų kalbų žodžiai, dabar neturintys atitikmenų slavų kalbose, jo nuomone, seniau galėję būti ir slavų kalbose. R. Trautmano pateiktos leksikos didelės dalies negalima laikyti baltoslaviškąja: dalis abiejų kalbų grupių bendrųjų žodžių turi atitikmenų kitose ide. kalbose ir todėl greičiausiai yra paveldėta iš ide. kalbinės bendrystės, dalis yra tik vienoje kalbinėje grupėje ar net kalboje. R. Trautmano žodynas buvo svarbus baltų ir slavų kalbų leksikos, o taip pat ir tų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimui. Tačiau, be to, sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, jis darė ir tam tikrą neigiamą poveikį. Tyrinėtojus sugestionavo pats tokio žodyno sudarymo faktas: jei iš baltų ir slavų kalbų leksikos galima parašyti tokį didelį žodyną, tai dėl tų kalbų egzistavusios vienybės negali būti jokios abejonės! Akivaizdus pavyzdys čia gali būti šie F. Špechto žodžiai: „Kad baltų ir slavų kalbos seniau pergyveno bendrą raidą, kurią galima paaiškinti tik baltų ir slavų prokalbės teorija, po R. Trautmano „Baltų ir slavų kalbų žodyno“ pasirodymo, nebeturėtų kelti abejonių“. Kyla klausimas, kokia yra iš tikrųjų leksikos reikšmė, tyrinėjant kalbų giminystės santykius. Ryšium su tuo prisimintini A. Mejės teiginiai apie baltų ir slavų kalbų leksikos raidą. Keldamas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių ir leksikos reikšmės klausimus ir ne kartą prisimindamas R. Trautmano žodyną, straipsnyje „Slavų kalbų žodyno kilmė: I. — Baltų-slavų vienybės problema“ jis nurodė: 1. Prarastieji elementai žodyną charakterizuoja taip pat, kaip ir išlaikytieji. Baltų ir slavų kalbos prarado daug senųjų ide. žodžių, juos pakeisdamos naujais. Antai baltų ir slavų kalbos neteko senojo „tėvo“ pavadinimo (s. ind. pitd, gr. naro, lot. pater). Vietoj jo baltai pradėjo vartoti naujadarą: liet. tėvas, lat. tęvs ir pr. taws, o slavai — ekspresyvinės kilmės s.sl. 0f-5c6 (dėl priesagos plg. būdvardį s. sl. otf- -bnjb „tėvo“). Ta aplinkybė, kad baltų ir slavų kalbos neteko senųjų žodžių ir vietoj jų susikūrė skirtingus pakaitalus, rodo, kad baltai ir slavai turėjo panašias gyvenimo sąlygas ir jų kalbos kito paraleliškai. 2. Baltų ir slavų kalbų leksikos atitikmenys nerodo, kad baltų ir slavų kalbos turėjo bendrojo gyvenimo periodą, buvusį po ide. epochos, nes ta bendroji baltų ir slavų kalbų leksika yra paveldėta iš ide. kalbinės bendrystės dialektų, plg., pavyzdžiui, liet. migla, s. sl. megla ir gr. o-piyin®. * N. van Wijk, op. cit., p. 46. * R. Trautmann, op cit., p. V. ¢ F. Specht, Zur baltisch-slavischen Spracheinheit, KZ, 62, 1934, p. 248. i A. Meillet, Les origines du vocabulaire slave: I. — Le problėme de l'unitė balto-slave, RESI, 5, 1925, p. 5—13, 8 A. Meillet, loc. cit. 24 3. Paralelinę baltų ir slavų kalbų raidą rodo leksikos darybiniai formantai. Antai nomina instrumenti vediniuose baltai turi priesagą *-tlo- (liet. -kla-), o slavai — priesagą *-dhlo, plg. liet. drklas ir s. sl. ralo, čekų rddlo. Šios priesagos yra panašios, bet ne tapatingos, ir abi jos yra senos: pirmoji atitinka lot. -culum (plg. lot. poculum „,taurė“), o antroji — lot. -bulum (plg. lot. pabulum „,pašaras“) ir gr. -Ohov (plg. gr. yšved9Aiov). 4. Ryškus baltų ir slavų kalbų skirtumas yra tas, kad ide. leksiką baltų kalbos išlaikė geriau, negu slavų. Pavyzdžiui, baltų kalbos gerai išlaikė žmogaus ir vyro pavadinimus (plg. s. liet. Zmuo, pr. smoy ir lot. hemé ar homė, got. guma; liet. vyras, lat. virs, pr. wijrs ir s. ind. virdh, lot. vir, s. air. fer, got. wair), o slavų kalbos jų neteko. Baigdamas savo straipsnį, A. Mejė rašo: „Baltų ir slavų kalbų žodyno indoeuropietiškoji dalis yra kilusi iš vienos ir tos pačios ide. dialektų grupės. Tačiau pakanka pasklaidyti Trautmano Baltisch-slavisches Worterbuch, kad įsitikintum, jog tarp ide. kalbinės bendrystės ir istorinės baltų bei slavų kalbų epochos nebuvo jokio periodo, kurio metu būtų susiformavęs abiejoms kalbų grupėms bendras žodyno fondas. Yra paralelizmas, nėra vienybės““?. Įdomu, kad A. Mejės nuomonė apie baltų ir slavų kalbų leksiką yra labai artima K. Būgos nuomonei — šių kalbų bendrąją leksiką abu tyrinėtojai laiko: 1) kilusia iš ide. kalbinės bendrystės dialektų ir 2) atsiradusią nepriklausomai, paraleliai, abiem kalbų grupėms gyvenant nuo seno kaimynystėje. Iš tikrųjų dėl baltų ir slavų kalbų bendrosios leksikos visiškai nebūtina pripažinti baltų-slavų kalbinę vienybę: tai leksikai atsirasti pakako įvairių kontaktų, kuriuos savo istorijoje yra turėję baltai ir slavai. Be to, sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, leksikos reikšmės negalima perdėti, nes žodynas, kaip žinoma, yra labiausiai kintanti kalbos sistemos dalis. Norėdamas pagrįsti baltų ir slavų kalbų vienybės teoriją, be leksikos argumento, Francas Špechtas (1888—1949) pasitelkė keletą jo pastebėtų gramatikos bendrybiy'®, kaip antai: parodomųjų įvardžių vienaskaitos vietininko pakeitimą galininku su postpozicija (liet. tamė=s. sl. tom» iš *tamen), griežtą men ir n kamienų skyrimą, vyriškosios giminės nomina agentis su formantu *-tėrnetekimą (plg. ide. *patėr ir liet. tėvas, s. sl. otece6) ir kt. N. van Veikas, R. Trautmanas ir F. Špechtas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą sprendė, remdamiesi savo konkrečių tyrinėjimų išvadomis. Visai kitokiu keliu ėjo italų neolingvistai. Sutinkamai su teoriniais savo bendrosios lingvistikos principais jie daugiausia mėgino nustatyti baltų ir slavų kalbų charakterį. Iš pradžių Vitorijas Pizanis pripazino', kad baltų ir slavų kalbos po ide. kalbinės bendrystės suskilimo pergyveno bendrą raidos periodą. Baltų ir slavų kalbų izoglosos, kertančios tų kalbų plotą, V. Pizanio nuomone, leidžiančios manyti, kad baltų ir slavų kalbų teritorijos pasiliko vieningos gana ilgą laiką po ide. kalbinės bendrystės suskilimo. Bendrąjį šių kalbų raidos periodą V. Pizanis vadino bendrystės * A. Meillet, op. cit., p. 13. 10 F. Specht, op. cit., p. 248—259, '' V. Pisani, Balto e slavo, StB, 2, 1932, p. 1—22 (=Linguistica generale e indoeuropea, Milano, 1947, p. 65—82). 25 epocha (bet ne prokalbe), kurią jis datavo maždaug V amžiumi pr. m. e. ir IV m. e. amžiumi. Tačiau vėliau V.Pizanio pažiūros pasikeitė: jis manė, kad, remiantis izoglosų sistema, vargu ar galima kalbėti apie baltų-slavų bendrystę, taip pat vargu ar galima kalbėti apie baltų ir slavų prokalbę, nes ji, atrodo, niekad neegzistavusi??. Kitas italų neolingvistas Matejas Bartolis (1874—1946), išanalizavęs keletą baltų ir slavų kalbų atitikmenų, priėjo išvadą, kad chronologinę baltų kalbų padėti apsprendžia tai, jog priešetninių naujadarų jose esą daugiau, negu germanų kalbose, ir žymiai mažiau, negu senojoje indų kalboje*“. Nesutikdamas su M. Bartolio išvada, Džulijanas Bonfantė išreiškė nuomonę?**, kad baltų kalbos, ypač lietuvių kalba, esančios ir archaiškos, ir konservatyvios, o slavų kalbos — konservatyvios, bet ne archaiškos. Dž. Bonfantė nurodė keletą archaizmų, kartu pridurdamas, kad ir baltų kalbos neatsispyrusios inovacijų bangoms, é&jusioms iš centro (graikų, armėnų ir kt. kalbų)**. Norvegų kalbininkas Christijanas Stangas ne tik analizavo baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, bet ir parašė stambių veikalų, kuriuose nušvietė baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio ir akcentologijos istoriją. Viename savo straipsnyje!“ Chr. Stangas iškėlė klausimą: ką gi pagaliau reiškia sąvoka „kalbinė vienybė“? Jo nuomone, kalbinę vienybę galima suprasti dvejopai: 1) vienybė, kuriai būdingi individualūs (ne dialektiniai ir ne socialiniai) nukrypimai; 2) vienybė, kada kalbantieji jaučia, jog jų kalba yra viena ir ta pati, nors ir suskilusi į dialektus (pagal šią definiciją, pavyzdžiui, vokiečių kalba yra viena kalba, o švedų ir norvegų — dvi, nors skirtumas tarp pastarųjų yra mažesnis, negu tarp šiaurės ir pietų vokiečių tarmių; tokia kalbinė vienybė, Chr. Stango nuomone, remiasi politiniais ir kultūriniais santykiais). Pirmojo tipo vienybės tarp baltų ir slavų kalbų po ide. kalbinės bendrystės suirimo negalėję būti, nes, pavyzdžiui, ide. s likimas po K, r, i, u slavų kalbas priartina prie indų-iranėnų kalbų. Antrojo tipo vienybės buvimo tarp šių kalbų po minėtojo suirimo kalbos mokslo duomenimis įrodyti negalima. Baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius Chr. Stangas vaizduoja taip: Baltų ir slavų kalbos kilusios, galima sakyti, iš to paties ide. dialekto. Tačiau tarp ju esą labai senų skirtumų: skirtingas ide. s po k, r, i, u likimas (žr. šio darbo p.81tt.), skirtingos satam-fenomeno detalės (plg. liet. klausytiir sl. slyšati,žr. šio darbo p.186tt.) ir kt. Vėliau, kaiide.kalbinė bendrystė suskilo, baltų ir slavų kalbos pergyvenusios tam tikrą periodą, kurio metu jų teritorijos buvusios apjuostos keleto naujų izoglosų. Vienos jų apėmusios visą tų kalbų teritoriją, o kitos — tik jos dalį. Tokios izoglosos esančios r, /, m, n virtimas ir, il, im, in, ir ur, ul, um, un (žr. šio darbo p. 76), veiksmažodžio tipas su -auju : -ują, nomina agentis liet. artojas, pr. artoys, s. sl. ratajo ir kt. Kol, Chr. Stango nuomone, egzistuojanti galimybė susidaryti naujoms * V. Pisani, Glottologia indoeuropea, Torino, 1949, p. 26. * M. Bartoli, II carattere conservativo dei linguaggi baltici, StB, 3, 1933, p. 1—26. '4 G. Bonfante, ,,Arcaico e ,,conservativo‘ nel gruppo baltico, StB, 5, 1935 — 1936, p. ak plg. ,,Indogermanisches Jahrbuch“, 21, 1937, p. 326. * Plačiau apie tai žr. B. H. Tonopos, H3 ucropun wusyuenus apesmeiiuiux 6Gajito-cJaBAHCKHX S3bIKOBbIX OTHOINHIeHHH, p. 22—25. * Chr. S. Stang, Einige Bemerkungen iiber das Verhūltnis zwischen den slavischen und baltischen Sprachen, NTS, 11, 1939, p. 85-98. 26 izoglosoms, tol esą galima kalbėti apie gyvąją izoglosinę teritoriją (lebendiges Isoglossengebiet). 1963 m. Chr. Stangas savo pažiūras į baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius detalizuoja ir konkretizuoja'?, Jis išreiškia nuomonę, kad skirtingas ide. s po k, r, i, u likimas ir kai kurie skirtingi satom-fenomeno refleksai (klausyti : slyšati) baltų ir slavų kalbose savo amžiumi nesiekią ide. kalbinės bendrystės laikų. Aptaręs kai kurias baltų ir slavų kalbų inovacijas, Chr. Stangas prieina išvadą, kad šios kalbos po ide. kalbinės bendrystės suskilimo sudariusios vieningą dialekting sritį (Dialektgebiet), kurioje: atsiradę tų kalbų naujadarai ir dėl kurios galima vartoti išsireiškimą ,,balty-slavy kalbos“ („Baltisch-slavisch““). Antra vertus, jo nuomone, pripažintina ir tai, kad šioje dialektinėje srityje kryžiavosi tam tikros senos izoglosos, skyrusios baltų dialektus nuo slavų. Baltų-slavų dialektinės srities ski- — limas vykęs etapais, nes yra izoglosy, kurių vienos apimančios slavų-rytinių baltų, kitos — slavų-prūsų arealą. Savo darbuose Chr. Stangas dažnai vartoja išsireiškimą „,baltų-slavų kalbos“. Knygoje „Slavų kalbų akcentuacija“ * nurodoma, kad termino ,,balty-slavy kalbos“ (,,Balto-Slavonic“) jis nevartojąs absoliučiai vienalytės kalbos prasme. Šiuo terminu jis suprantąs „,dialektinį plotą, kuris yra tiek vienalytis, kad jame atsiradę kalbiniai pakitimai gali apimti visą plotą arba jo dalį“ *. Tokią Chr. Stango nuomonę dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių patvirtino jo knygos ..Slavu ir baltų veiksmažodis“ pagrindinės išvados??. Anksčiau baltų ir slavų veiksmažodžio sistemų bendrumai turėję būti daug didesni, o jų esamojo laiko sistemos po ide. kalbinės bendrystės suirimo turėjusios būti labai panašios?!. Vėliau dėl skirtingų raidos tendencijų šių kalbų veiksmažodžio sistemos viena nuo antros nutolusios. Chr. Stangas iškelia ir didelių baltų bei slavų kalbų veiksmažodžio struktūrinių skirtumų. Baltų, kaip ir germanų, kalbos neturi sigmatinio aoristo ir, matyt, niekad jo nėra turėjusios. Slavų sigmatinis aoristas labai sutampa su indų-iranėnų: abu turi pailgintą šaknies vokalizmo laipsnį. Ryšium su tuo Chr. Stangas konstatuoja, kad baltų ir slavų kalbos aoristo atžvilgiu priklausė, galimas daiktas, skirtingoms geografinėms sferoms. Slavų kalbose nėra ilgos šaknies preterito, kurį turi baltų, germanų, keltų, italikų ir albanų kalbos. Baltų kalbose paplitęs sigmatinis būsimasis laikas, kurio neturi slavų kalbos. Čia būsimojo laiko funkciją ėmė atlikti perfektyvinis esamasis laikas, todėl sigmatinio būsimojo laiko nebereikėjo. Chr. Stango analizė rodo, kad kai kurie struktūriniai tipai ir kategorijos (pavyzdžiui; nazaliniai ir i-kamieniai veiksmažodžiai, optatyvas) veikiau yra konvergencinės arba net paralelinės raidos padariniai. Iš XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių baltų bei slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimo apžvalgos matyti, kad šio laikotarpio tyrinėtojai, išskyrus R. Trautmaną ir F. Špechtą, neranda duomenų, leidžiančių pripažinti neabejo17 Chr. Stang, Uber das Verhiltnis zwischen slavischen und baltischen Sprachen, ,,Prace jezykoznawcze*, 5, 1963, p. 393-394. 8 Chr. S. Stang, Slavonic accentuation, Oslo, 1957. Chr. S. Stang, op. cit.,, p. 174. * Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942. Chr. S. Stang, loc. cit., p. 268, 271. 27 tiną baltų-slavų kalbinę vienybę. Atvirkščiai, konkrečių akcentologinių ir morfologinių reiškinių tyrinėjimas leido padaryti tokias išvadas, kurios rodė baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius buvus kontaktinio pobūdžio. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimas pokario metais Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos tyrinėjimas suaktyvėjo po antrojo pasaulinio karo. Buvo paskelbta keliolika specialiai šiai problemai skirtų straipsnių. Šių kalbų seniausieji santykiai charakterizuojami taip pat ne viename stambiame baltų ar slavų kalbų istorijos veikale. 1950 m. išėjusi E. Frenkelio knyga „Baltų kalbos“! buvo akstinas pasirodyti J. Endzelyno straipsniui, į kurį savo ruožtu atsiliepė J. Otrembskis, A. Zenas ir kt. (žr. žemiau). Kilo, galima sakyti, tam tikra diskusija. Ypač aktyviai baltų ir slavy kalbų seniausieji santykiai buvo diskutuojami, ruošiantis IV Tarptautiniam slavistų Maskvos suvažiavimui. Pokario metais baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimams yra būdinga tai, kad juose detaliai analizuojamos žinomos ir konstatuojamos naujos šių kalbų bendrybės ir skirtybės, keliamas jų chronologijos klausimas. Be to, šiuo metu vengiama kurti baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius naujai interpretuojančių hipotezių, pasitenkinama 1908—1912 m. iškeltų teorijų modifikacija, detalesne argumentacija ar jų kritika. 1946 m. pasirodė dviejų lenkų lingvistų darbai, skirti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemai?*, — J. Safarevičiaus straipsnis ,,Dél baltų-slavų bendrystės klausimo“? ir T. Ler-Splavinskio knyga ,,Apie slavų kilmę ir protėvynę““*. Janas Safarevičius savo straipsnyje konstatavo, kad, iš vienos pusės, tokios baltų ir slavų kalbų inovacijos, kaip esamojo laiko daryba iš aoristo šaknų (plg. liet. Zuomi, s. sl. dame ir s. ind. ddam, gr. €dopevy), tipo minėti išvedimas iš perfekto šaknies *men-, esančios labai senos ir todėl jos negalėjusios atsirasti baltų ir slavų kalboms antrąkart suartėjus. Taip teigdamas J. Safarevičius, be abejo, turėjo galvoje J. Endzelyno konvergencijos teoriją. Tokios ir panašios inovacijos, jo nuomone, rodančios, kad bendrystės epocha tikriausiai yra buvusi ir kad ji egzistavusi betarpiškai po ide. kalbinės bendrystės, ją pratęsdama*. Antra vertus, tokie seni baltų ir slavų kalbų skirtumai, kaip esamojo laiko priesagos *-do vartojimas (plg. s. sl. idą ir liet. eimi, liet. vėrda, kurio nėra slavų kalbose), J. Safarevičiaus nuomone, rodo, kad šių kalbų bendrystės epocha (okres wspoėlnoty) nebuvo ilgalaikė. Jis mano, kad baltų-slavų bendrystė suirusi ne dėl geografinių kontaktų, bet dėl iranėnų genčių antplūdžio. Vėliau J. Safarevičiaus pastabos dėl baltų ir slavų kalbinės vienybės pasidaro dar kritiSkesnés®. 1961 jis rašo, kad „baltų-slavų bendrystės epochos buvimas nėra visai tikras“?. Toliau J. Safarevičius nurodo, kad baltų ir slavų kalbų bendrybės * E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, Heidelberg, 1950. * Karo metais yra išėjęs H. Pederseno straipsnis ,,Et baltoslaviskt problem“ (In memoriam Kr. Sandfeld, Kobenhavn, 1943), su kuriuo šio darbo autoriui, deja, neteko susipažinti. * J. Safarewicz, Przyczynki do zagadnienia wspoėlnoty baito-stowianskiej, ,,Sprawozdania z czynnošci i posiedzen Polskiej Akademii Umiejetnosci®, 46, 1946, p. 199—202. * T. Lehr-Sptawinski, O pochodzeniu i praojczyznie stowian, Poznan, 1946. * J. Safarewicz, op. cit., p. 200. * J. Safarewicz, Balto-stowianiskie stosunki jezykowie, ,,Stownik starozytnosci slowianskich*, I, 1 (A—B), Wroclaw — Warszawa — Krakow, 1961, p. 79-80. 7 J. Safarewicz, op. cit., p. 79. 28 daugiau yra panašios į paralelines, nepriklausomai atsiradusias inovacijas (plg. o-kamieniy daiktavardžių vienaskaitos kilmininko galūnę — liet. -o, s. sl. -a ir pr. -as). Netgi tokią labiausiai į akis krintančią baltų ir slavų kalbų bendrybę, kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai, jis laiko nepriklausomai susiformavusia vienoje ir antroje kalbų grupėje. Baltų-slavų bendrystės epochą, J. Safarevičiaus nuomone, siekia tik šio reiškinio užuomazgos. Jis mano, kad baltų ir slavų kalbos kilusios iš vieno ide. kalbinės bendrystės dialekto ir kad baltų-slavų bendrystės epocha, jeigu, žinoma, ji buvusi, galėjusi egzistuoti II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje“. Kiek kitokiu aspektu baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą sprendė kitas lenkų lingvistas Tadeušas Ler-Splavinskis (1891 —1965). Knygoje „Apie slavų kilmę ir protėvynę“ jis glaustai išdėstė savo koncepciją: „slavų ir baltų protėviai kadaise pergyveno bendrosios kalbinės raidos epochą, kuri tęsėsi dar ir po to, kai ryšiai su kitų ide. dialektų grupėmis jau buvo nutrūkę““. T. Ler-Splavinskis vadovaujasi tuo metodologiniu principu, kad inovacijos daug tikriau rodančios bendrą kalbų raidą, negu praindoeuropietiškieji archaizmai, kurie, jo nuomone, lengvai galėjo išlikti ir tų kalbų savarankiškoje raidoje. Savo teiginiui paremti T. LerSplavinskis sumini keletą bendrų baltų ir slavų kalbų inovacinių fonetikos, morfologijos ir leksikos pakitimų. Svarbiausiu argumentu jis vis dėlto laiko žodyno bendrybes, kurių, jo nuomone, esą taip daug, kad jos sudaro didelį (net iš 1600 pozicijų) baltų ir slavų kalbų etimologinį žodyną (turimas galvoje R. Trautmano žodynas). T. Ler-Splavinskio nuomone, seni morfologijos ir ypač žodyno skirtumai nepatvirtina tezės apie pirminį baltų ir slavų kalbų vienumą. Pirma, šie skirtumai rodo, kad tie ide. dialektai, kuriais kalbėjo baltų ir slavų protėviai ide. kalbinės bendrystės laikais, buvę artimi, tačiau gerokai ir skyręsi tiek gramatikos, tiek ir žodyno sudėtimi. Tai anaiptol nesutrukdę susiformuoti bendroms jų raidos tendencijoms, veikusioms ir po ide. kalbinės bendrystės suskilimo ir vėliau suartinusioms abi dialektų grupes jau jų bendrosios epochos metu. Antra, seni baltų ir slavų kalbų skirtumai rodo, kad bendroji baltų-slavų epocha (doba wspolnosci językowej baltostowianskiej) egzistavusi labai tolimoje praeityje. Šią epochą pakeitęs gana ilgas savarankiškos ir nepriklausomos prabaltų ir praslavų dialektų raidos etapas, kurio metu atsiradę skirtingų gramatinės sandaros formacijos tendencijų ir padidėjusios žodyno skirtybės, iš dalies paveldėtos dar iš ide. kalbinės bendrystės. Tuo metu kontaktai tarp abiejų dialektinių grupių labai susilpnėję, tačiau galutinai nutraukti nebuvę. Praėjus kuriam laikui, šie kontaktai vėl pagyvėja, ir jų atspindys buvęs baltų kalbų skoliniai iš slavų ir slavų — iš baltų. Ši T. Ler-Splavinskio koncepcijal®, išdėstyta 1946 m. knygoje „Apie slavų kilmę ir protėvynę“, vėlesniaisiais metais buvo plėtojama daugelyje straipsnių!?, bet jos esmė liko ta pati. 8 J. Safarewicz, op. cit., p. 80. * T. Lehr-Sptawinski, op. cit., p. 23. 10 Jos kvintesenciją žr. BSI, I, 1958, p. 37—41 ir ,,C60pHHK OTBETOB Ha BOMPOCH [0 SI3bIKO3HaHHIO (K IV MexjiynapojiuoMy cse3jly caasucros)®, M., 1958, p. 152—157. " T, Ler-Splavinskio darbų, paskelbtų 1946—1955 m., bibliografiją žr. V. Falkenhahn, ZfSI, 2, 1956, p. 49—88; jo darby (tame tarpe ir baltų bei slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu), išspausdintų 1951 —1961 m., bibliografiją žr. ,,Studia linguistica in honorem Thaddaei LehrSplawinski“, Warszawa, 1963, p. 7—8. 29 Paminėtinas T. Ler-Splavinskio straipsnis, kuriame jis bando charakterizuoti tuos ide. dialektus, iš kurių kilo baltų ir slavų kalbos'. T. Ler-Splavinskio nuomone, ide. dialektai, iš kurių vėliau susiformavo baltų ir slavų kalbos, nesudarę ide. kalbinės bendrystės metu kompaktiškos vienumos, bet susidėję iš keleto artimai giminingų tarmių, turėjusių gana gausių skirtumų. Baltų ir slavų kalbų ide. dialektiniam pagrindui charakterizuoti T. Ler-Splavinskis pateikia tokias to pagrindo nevienalytiškumą rodančias ypatybes: I. Reiškiniai, būdingi baltų ir nepažįstami slavų kalboms: a) baltų kalbos, kaip ir visos ide. vakarų kalbos (išskyrus germanų), skiria ide. é ir a, o slavų kalbose, kaip indų-iranėnų bei germanų, ide. ilgieji balsiai sutapo (žr. šio darbo p. 61 tt.); b) ide. junginys srliko sveikas lietuvių kalboje (plg. liet. srawja ir s. ind. srdvati), o latvių, prūsų, slavų ir visose ide. vakarų kalbose virto str- (plg. s. sl. struja)*; c) skirtinga skaitvardžio „pirmas“ daryba, plg. liet. pirmas, pr. pirmas, s. angl. forma, s. saks. formo (priesaga *-mo-) ir s. sl. prove (priesaga *-uo-, kaip indų-iranėnų, tocharų ir, tur būt, ilirų); d) skirtinga skaitvardžių „vienuolika“ ir ,.dvylika“ daryba, plg. antrąjį sandą *_leig- (liet. vienuolika, dvylika, got. ainlif, twalif, s. vok. aukšt. einlif, zwalif) ir senosios slavų kalbos sintaksinį junginį (jedino na desęte, dova na desete); e) prūsų kalba išlaikė ide. medialinę I-ojo asmens galūnę -mai (pr. asmai „esu“, plg. gr. -pozr). II. Reiškiniai, būdingi slavų ir nepažįstami baltų kalboms: a) slavų, kaip ir indų-iranėnų, ide. s po K, r, i, u virto (§>) ch, o lietuvių kalboje tik po r, k (plg. s. sl. mach, ucho ir liet. mūsos, ausis; plačiau apie tai žr. p. 81 tt.); b) nomina agentis su sufiksu -zelo (plg. het. -talla-); c) sufiksas *-es-, kaip ir hetitų, kūno dalių pavadinimuose (plg. s. sl. ucho usese, oko ocese); d) būdvardinių abstrakty sufiksas -ost6 (plg. het. -ašti)?*; e) deverbaliniy būdvardžių, turinčių dalyvinę funkciją, daryba su priesaga *-/0- (plg. s. sl. bylo ir het. dalugnula iš dalugnu- „ilginti“)**; f) sufiksų *-no- ||*-io vartojimas sudaryti intranzityviniams ir tranzityviniams tos pat šaknies veiksmažodžiams, bendras su germanų kalbomis (plg. s. sl. užasnąti : užasiti ir got. usgeisnan : usgaisjan); g) perfekto 1-ojo asmens fleksijos -č (s. sl. vedė=lot. vidi) ir medialinės 3-ojo asmens galūnės -19 < *-tor išlaikymas. Šie seni baltų ir slavų kalbų skirtumai rodą, kad ide. kalbinės bendrystės skilimo metu baltų ir slavų dialektai skyrėsi daugeliu gramatinių ypatybių. Kadangi baltų ir slavų kalbų teritorijos ilgus amžius betarpiškai ribojosi, — ta aplinkybė, be abejo, spartino skirtumų niveliacijos ir bendrybių atsiradimo procesą, — tai ide. kalbinės bendrystės skilimo meto skirtumai, T. Ler-Splavinskio nuomone, galėję būti daug gausesni ir didesni. 12 T, Lehr-Sptawinski, Podstawy indoeuropejskie wspolnoty językovej batto-stowianskiej, ,» Z polskich studiéw slawistycznych“, Warszawa, 1958, p. 125—136. 13 Lietuvių kalboje esama pavyzdžių ir su str-, plg. liet. straiijas ,.greitas (apie vandenį)“, strébti, stragus. 14 Šiuos du sufiksus, atrodo, turiir baltų kalbos, plg. liet. biaiir-astis (: biauris) ir dég-las (: degti). 30 Iš T. Ler-Splavinskio teorijos matyti, kad 1) baltų ir slavų kalbas jis kildina iš tokių ide. kalbinės bendrystės dialektų, kurie nebuvo identiški, ir kad 2) baltų ir slavų dialektai suartėję tik vėliau. Nors iš paviršiaus T. Ler-Splavinskio teorija ir primena J. Endzelyno konvergencijos koncepciją, tačiau iš esmės jos smarkiai skiriasi: lenkų lingvistas pripažino ne tik lingvistinę, bet ir etninę baltų bei slavų giminystę. Panašiai baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą sprendžia ir Andrė Vajanas, kuris nedvejodamas pripažįsta baltų-slavų vienybės periodą (une pėriode d'unitė balto-slave)'®. Jo nuomone, bendrų baltų ir slavų kalbų bruožų gausumas, "ypač tokių stebinančių, kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai, aiškiai rodąs, kad po ide. kalbinės bendrystės suirimo gana ilgą laiką egzistavęs baltų-slavų kalbinės vienybės periodas. Viena, prancūzų slavistas pripažįsta, kad baltų kalbos skiriasi nuo slavų ne daugiau, kaip švedų nuo vokiečių, kita, jis yra priverstas konstatuoti, kad slavai be vargo jaučia savo kalbų giminystę, tuo tarpu lietuvių kalba jiems yra visai svetima. Baltijos venetus (Vėnėdes de la Baltigue) A. Vajanas yra linkęs laikyti baltaisslavais, kurie apie mūsų eros pradžią savo kalba dar mažai skyręsi. Jo nuomone, bendrąją baltų-slavų kalbą reikia įsivaizduoti kaip tarmių junginį (un faisceau de parlers), kurio centro ir pakraščių tarmės tarpusavy daugiau ar mažiau skyrėsi. Baltų-slavų gentis, toliau teigia prancūzų slavistas, į dvi grupes perskyrusios apie mūsų eros pradžią įsiveržusios germanų giminės, ypač gotai iš Skandinavijos, ir tuo būdu galutinai išardžiusios balty-slavy kalbų vienybę, jau susiskaldZiusia dialektais. | A. Vajanas kelia uždavinį rekonstruoti balty-slavy kalba. Tokiu atveju baltų ir slavų kalbų tyrinėtojams tektų operuoti trimis rekonstruotais kalbiniais modeliais — indoeuropietiškuoju, baltoslaviškuoju ir prabaltiškuoju resp. praslaviškuoju. Straipsnyje .,Balty-slavy kalbinė vienybé“1® A. Vajanas gana detaliai išanalizavo baltų ir slavų kalbų bendrybes ir skirtumus, ypač akcentuodamas identiškumą tų faktų, kuriuose A. Mejė įžiūrėjo šių kalbų skirtumus (pavyzdžiui, veiksmažodyje). Straipsnio pabaigoje A. Vajanas kelia uždavinį skirtingiems baltų ir slavų kalbų reiškiniams ir faktams surasti vieningą pamatą". Iš straipsnio matyti, kad ne vienam baltų ir slavų kalbų reiškiniui A. Vajanas ir bando surasti kaip tik tokį bendrą pirminį pamatą. Kai kuriuos vėliau susiformavusius slavų kalbų reiškinius iš tikrųjų, atrodo, galima interpretuoti, remiantis baltų kalbų duomenimis. Antai A. Vajanas visai pagrįstai nurodo, kad slavų kalbų imperfekto fleksijoje galima atpažinti išplėstus priesagomis *-ėjūir *-ūjūkamienus (plg. s. sl. vidčair iskaa-), kurie randami tik baltų kalbose (plg. liet. mylėjo ir ieškojo). Tačiau A. Vajano nurodomas kitų reiškinių bendras pirminis pamatas kelia didelių abejonių. Pavyzdžiui, A. Vajanas mano, kad liet. néSa yra vienaskaitos 3-ojo asmens *nešeti ir daugiskaitos 3-ojo asmens *nešanti formų susiliejimo rezultatas. Vargu ar baltų kalbos kadaise yra turėjusios tematinių veiksmažodžių vienaskaitos ir daugiskaitos 15 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, Lyon — Paris, 1950, p. 13—15; Le probléme de I'unité balto-slave, BSL, 51, 1955, p. XIII— XV. '* A. Vaillant, L'unité linguistique balto-slave, „Filologija“, I, Zagreb, 1957, p. 23—35. 17 „II faut retrouver I'unité initiale la ol elle a cessé d’étre apparente“, — A. Vaillant, op. cit., p. 34. 31 nybės metu. o-kamieniy vardažodžių vienaskaitos kilmininko fleksija -@ rodo buvus glaudžius santykius tik tarp rytinių baltų ir slavų kalbų, nes prūsų kalba čia turi išlaikiusi, atrodo, senąją galūnę -as (plg. het. antuhšaš „žmogaus““). A. Vajano nuomoné®, kuriai pritaria O. Semerenjis, kad prūsų kalbos galūnė -as atsiradusi iš senosios *-g (liet. -o, lat. -a), prie kurios -s pridėtas pagal vardininką, yra perdėm hipotetinė ir todėl vargu ar galima ja remtis. O. Semerenjo, kaip ir kitų baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos atstovų, argumentacijai yra būdingas polinkis kiekviename, kad ir skirtingame šių kalbų fakte ar reiškinyje ieškoti identiškumo. Antai slavų kalbų priesagą *-dlo-, kurią turi nomina instrumenti, O. Semerenjis kildina iš *-tlo (bet ne iš ide. *-dhlo-, kaip kad visų tyrinėtojų yra daroma) greičiausiai dėl to, kad ji yra ir baltų kalbose (liet. -kla-s). Tačiau slavų kalbose priebalsis 7 juk nevirto d. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkas yra ir bulgarų kalbininkas Vladimiras Georgijevas. V. Georgijevas® iškėlė kriterijaus, kuriuo būtų nustatomas kalbinių grupių artimumo laipsnis, klausimą. Jis nurodo, kad tokį kriterijų galėtų duoti indų-iranėnų kalbinė vienybė, dėl kurios buvimo nėra abejonės ir apie kurią leidžia spręsti seniausiųjų tų kalbų rašto paminklų duomenys. Be senųjų indų-iranėnų kalbų paminklų (seniausios Rigvedos vietos datuojamos II tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga, o Avesta — ne vėliau kaip VIII a. pr. m. e.), V. Georgijevo nuomone, vargu ar pavyktų nustatyti artimą tų dviejų kalbinių grupių giminystę ir tuo būdu prieiti išvadą dėl kadaise egzistavusios indų-iranėnų kalbinės vienybės, nes dabartinės indų ir iranėnų kalbos smarkiai pasikeitė. Slavų kalbų rašto paminklai, toliau teigia jis, ėmė rodytis tik nuo IX —X a., o lietuvių — tik nuo XVI a. vidurio, vadinasi, slavų kalbų duomenys yra užfiksuoti beveik 2000 metų, o lietuvių — 2500 metų vėliau, negu indų-iranėnų. Vis dėlto baltų ir slavų kalbų artimumas esąs akivaizdus, o tarp X — XV amžiaus indų ir iranėnų kalbų tokį artimumą esą kur kas sunkiau pastebėti. Todėl V. Georgijevas įsitikinęs, kad ,,balty ir slavų kalbos kadaise sudarė vienybę, trukusią ilgą laiko tarpą ir suskilusią tikriausiai vėliau, negu indų-iranėnų vienybė““*4, Manydamas baltų ir slavų kalbų morfologijos artimumą esantį tokio laipsnio, kad praslaviškoji morfologija yra beveik identiška lietuvių morfologijai, V. Georgijevas laiko tą morfologijos artimumą svarbiausiu baltų-slavų kalbinės vienybės argumentu: vienodos žodžių kaitybos morfemos (vardažodžio ir veiksmažodžio fleksija) negalinčios būti skolinamos (būtent: skolinamos!) ar atsirasti, kalboms suartėjus, — jos turėjusios būti paveldėtos iš kadaise egzistavusios kalbinės vienybės**. V. Georgijevas duoda tokius baltų ir slavų kalbų santykių raidos etapus: baltų-slavų kalbinės vienybės periodas — III tūkstantmetis pr. m. e.; pereinamasis periodas — III tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga ir II tūkstantmečio pr. m. e. pradžia; 52 A. Vaillant, BSL, 44, 1948, p. 129. % B. l'eopruen, Kum Bonpoca 3a 6aato-claBsHCKHTa €3HKOBAa OGINnHOCT, ,,D b/ITApCKH e3nk”, 8, 1958, p. 106-110; Baarto-caaBsiHcKuil, repMaHCKuil H UH jto-HpaHckuii, CO, 1, 1958, p. 7—26; HccnenoBanus no cpaBHUTEJILHO-HCTOpHUYECKOMY f3biKo3Hauuio, M., 1958, p. 218— 238. : 8 B. l'eoprues, Banto-cnassinckuil, repmaHckuil u HH7AO-HpaHCKnĖ, p. 10. 5 B. I'eoprues, op. cit. p. 11. 38 praslaviškasis periodas — II ir I tūkstantmečiai pr. m. e.**. Kaip matyti, baltų-slavų kalbinę vienybę V. Georgijevas nukelia į labai tolimus laikus, į III tūkstantmetį pr. m. e. (ide. kalbinė bendrystė, jo nuomone, egzistavusi ligi IV tūkstantmečio pr. m. e.). Ta proga prisimintina, kaip baltų-slavų kalbinę vienybę datuoja kiti vienybės teorijos šalininkai. A. Vajanas mano*", kad baltų-slavų kalbinė vienybė suirusi apie mūsų eros pradžią, kai užplūdusios germanų gentys ir jos atskyrusios baltus nuo slavų. Panašios nuomonės laikosi ir J. Otrembskis*?. P. Aruma spėja*?, kad IV a. pr. m. e. baltųslavų vienybė jau skilusi. T. Ler-Splavinskis® baltų-slavų kalbinės vienybės, kurią jis vadina baltų-slavų kalbine bendryste, suirimą datuoja 1500—1300 m. pr. m. e. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorija pokario laikotarpiu yra susilaukusi ir nemaža kritinių pastabų. Anglų slavistas Viljamas Metjusas (? — 1958), straipsnyje „Baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykiai“““! trumpai apžvelgęs ir kritiškai įvertinęs baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimo istoriją, konstatavo, kad šių kalbų bendrybių pilniausio inventoriaus sudarymas dar nepadeda spręsti jų seniausiųjų santykių problemos: bendrybės, kaip kalbos faktai, yra izoliuotos ir todėl argumentais negali būti laikomos, nes kalba yra ne izoliuotų duomenų inventorius, bet sistema, — kurioje tie duomenys yra susiję ir vienas nuo kito priklauso. V. Metjusas mano, kad baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimas turi būti tyrinėjamas kita kryptimi: abi kalbų grupes reikėtų ištirti kaip sistemas. Detalūs sinchroniniai, pavyzdžiui, lietuvių ir rusų kalbų struktūrų aprašai esą būtini teisingam tyrinėjimui ir, galimas daiktas, seniausiųjų santykių problemos sprendimui. Jie leistų tyrinėtojui sulyginti visas abiejų sistemų detales, ir tuo būdu būtų galima prieiti labiau pagrįstų išvadų. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos tyrinėtojai, kurdami savo teorijas, paprastai remiasi rekonstruotais faktais, tačiau kiekvienam žinoma, kad tos rekonstrukcijos visais atvejais esančios pagristos ne vienu laiku užfiksuotų kalbų duomenų lyginimu. Antai senosios indų kalbos rašto paminklai esą daugeliu šimtmečių senesni už slavų kalbų paminklus, o pastarieji maždaug puse tūkstantmečio — už lietuvių kalbos paminklus. Be to, lyginant su senosiomis kalbomis, paprastai cituojamos ne senųjų raštų, bet dabartinės lietuvių kalbos formos. Palyginus senąją indų kalbą su hindi, matyti, kaip smarkiai pasikeitė indų kalbos. Panašiai galėjusios pakisti ir baltų bei slavų kalbos, tačiau apie tuos pakitimus mes nieko nežinome. Rekonstruotosios priešistorinės formos esančios nerealios, kadangi nesą jokių įrodymų, kad jos kadaise egzistavusios. V. Metjusas pažymi, kad baltų-slavų kalbinės vienybės teorijoje subjektyvizmas užimąs svarbią vietą. Šią teoriją jis griežtai atmeta kaip antiistorinę: kadangi baltų 3% B. TeoprHeB, op. cit., p. 14. *" A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 13—14. % J. Otrebski, Rozwdj wzajemnych stosunkéw miedzy grupa jezykowa battycka a stowianska, »»Z polskich studiéw slawistycznych®, Warszawa, 1958, p. 146. P. Arumaa, Urslavische Grammatik, I, p. 19. * T. Lehr-Sptawinski, Wspolnota jezykowa batto-stowianska a problem etnogenezy slowian, „Slawia Antigua“, 4, 1954, p. 21. 1 W. K. Matthews, The Interrelations of Baltic and Slavonic, ,,The Slavonic and East European Review“, 35, 1957, p. 409-427; B. K. Moarbioc, O B3aHMOOTHONLIEHHH CJaBAHCKHX H Gantuiickux sisbikos, CO, I, 1958, p. 27—44, 39 ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema yra diachroninė, tai ją suformuluoti galime kaip istorinės dialektologijos problemą, tuo pačiu ,,neutralizuodami ir jos sinchroniškumą. Baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją atmeta ir čekų lingvistas Adolfas Erhartas. j Jis mano®, kad baltų ir slavų kalbų morfologinių sistemų panašumą lėmė konservatyvus abiejų kalbų grupių charakteris. A. Erhartas pažymėjo, kad šių kalbų bendrybių (Ūbereinstimmungen) pakanka įrodyti tik ide. dialektų, iš kurių vėliau kilo baltų ir slavų kalbos, kaimynystę. Po ide. kalbinės bendrystės suskilimo baltų ir slavų kalbos galėjusios, jo nuomone, plėtotis savarankiškai. Tačiau, nurodo A. Erhartas, mes neturime nė vieno fakto, kuriuo galėtume galutinai paneigti baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją. Toliau A. Erhartas trumpai apibūdino baltų ir slavų kalbų skirtumus ir bendrybes. Skirtumų jis nurodė keturiolika, o bendrybių — dvidešimt penkis. A. Erhartas suminėjo tokias baltų ir slavų kalbų bendrybes: ide. K, g' virtimas š, ž (slavų s, z), kaip indų-iranėnų, armėnų ir kt. ide. dialektuose; skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių netekimas, kaip ir kt. ide. dialektuose; ide. a ir o sutapimas, kaip ir kt. ide. kalbose; ide. eu virtimas jau; ide. s pakitimas į š tam tikrose pozicijose, kaip ir indų-iranėnų kalbose; ide. R virtimas iR ir uR (ši bendrybė neturinti įrodomosios galios, nes tai nesąs tipiškas fonetinis reiškinys); o-kamieniy vardažodžių vienaskaitos kilmininko galūnė (A. Erhartas čia linkęs pripažinti slavų įtaką baltų kalboms); a-kamieniy vardažodžių vienaskaitos įnagininko galūnė (liet. -a< *-an, s. sl. -ą, -oją; s. ind. -a, -aya be m); priebalsinių kamienų perėjimas į i kamieną, kaip ir lotynų kalboje; įvardžiuotiniai būdvardžiai (įvardžio ide. šaknis; plg. iranėnų ir germanų kalbų duomenis); esamojo laiko dalyvių priesaga *-io-, kaip ir vakarų germanų kalbose; įvardis *mun- (plg. het. ammug); pirmojo asmens įvardžių vienaskaitos naudininko sudarymas vienaskaitos kilmininko formos pamatu (A. Erhartas pažymi, kad tai esąs paralelus reiškinys); įvardžių daugiskaitos kilmininkas *nassom, *vėssom; įvardžių šaknies *i/*iofunkcionavimas asmeniniu įvardžiu, kaip lotynų ir germanų kalbose; parodomųjų įvardžių vardininkai *ros, *ta (vietoj ide. *sos, *sa); įvardžių naudininkai (ir vietininkai) su galūne m (plg. liet. tūmui, tamé), kaip vakarų germanų kalbose; skaitvardis „,devyni““ (rytų baltų dgalėjęs atsirasti dėl slavų kalbų įtakos); skaitvardžiai liet. amas, s. sl. osm®; distributyvinių skaitvardžių daryba (plg. liet. penkeri, s. sl. petors); žodžių daryba, plg. baltoslaviškas priesagas -ėjas : -éjb; -ovas :-avo; -lis, -lys :-lo; -uolis : alb; -ininkas : -6oniko; -ytis : -išts; -tukas :-toke; -tojas :-tajo; -yba : -vba; preterito daryba su priesagomis *-e, *-a, kaip lotynų kalboje; infinityvų priesaga *-ti (A. Erhartas lygina su vedų -tdye) ir esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių priesaga *-mo-, kaip armėnų, luvių (ir, reikia pridėti, hetitų) kalbose. ; Kaip matyti, prie baltų ir slavų kalbų bendrybių A. Erhartas priskyrė ne tik baltų ir slavų kalbų inovacijas (ide. eu virtimą jau; ide. R perėjimą į iR ir uR; o-kamienių vardažodžių vienaskaitos kilmininko galūnę; 4-kamienių vardažodžių €* A. Erhart, Zum Problem der baltisch-slavischen Spracheinheit, ,,Sbornik praci filosofickė fakulty Brnėnskė University“, Ročnik VII, Rady jazykovėdne (A), Č. 6, 1958, p. 123—130. 40 vienaskaitos įnagininko galūnę; ivardi *mun-; darybines morfemas ir kt.), bet ir tuos bendruosius reiškinius, kurie randami ir kitose ide. kalbose. A. Erhartas nurodė tokias baltų ir slavų kalbų skirtybes: 1. Pirmoji slavų kalbų palatalizacija yra gana sena, ir visai galimas daiktas, kad ji yra susijusi su indų-iranėnų palatalizacija. Tai būtų svarbus argumentas prieš baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją. 2. Skirtingas ide. d ir 4 likimas (plačiau žr. šio darbo p. 61 tt.). 3. Baltų kalbų būdvardžių linksniavimas, kaip ir germanų, skiriasi nuo daiktavardžių (pronominalinės vienaskaitos naudininko galūnės ir t.t.). 4. Būdvardžių lyginamojo laipsnio priesaga -esnis primena germanų atitinkamą sufiksą (plg. got. -izan). 5. Žodžių daryba. Slavų kalbų nomina agentis sudaromi su priesaga -fels, kurios neturi lietuvių kalba. Lietuvių priesagų -ėjas, -tojas atitikmenys slavų kalbose gana reti. Lietuvių kalbos deminutyvinėse priesagose vyrauja slavų kalboms svetimas elementas -I-, o slavų kalbų labai dažnas deminutyvinis elementas -klietuvių kalboje vartojamas retai. Baltų nomina instrumenti priesaga buvo *-t/o-, o slavų — *.dhlo. Lietūvių kalba turi labai produktyvią būdvardžių priesagą -ingas, kurios nėra slavų kalbose. 6. Pirminių nekaitomųjų skaitvardžių „penki“ — „devyni““ pakeitimas: baltų kalbose prie jų buvo pridėtas adjektyvizuojantis elementas jo, o slavų kalboje — skaitvardžių abstraktai sudaromi su priesaga *-ti-. S 7. Lietuvių kalbos skaitvardžių „vienuolika“ — „devyniolika“ sudarymo būdas turi paralelių tik germanų kalbose. 8. Kai kurie esamojo laiko darybos tipai (nosinis intarpas, sta kamienas) visai neturi analogijų slavų kalbose. Slavų kalbose plačiai paplitę *ne/no veiksmažodžiai baltų kalbose beveik neaptinkami. Baltų kalbų intranzityviniai veiksmažodžiai turi priesagą -i-, o slavų — -i- (<ei?). 9. Baltų kalbose nesama jokių sigmatinio aoristo pėdsakų. 10. Baltų kalbų vienaskaitos pirmasis asmuo turi išlaikęs ide. fleksiją *-6. Slavų kalbų galūnės -ą kilmė neaiški. 11. Baltų kalbų daugiskaitos trečiasis asmuo neturi galūnės. 12. Baltų kalbos neturi dalyvių su priesagomis -/- ir -n-. 13. Veiksmažodžių aspektų kategorija yra baltų kalbose prasčiau išlaikyta. 14. Žodynas. | Vienos A. Erharto pateiktos baltų ir slavų kalbų skirtybés gali būti labai senos, pavyzdžiui, skaitvardžių neatitikimas, sigmatinis aoristas, daugiskaitos trečiasis asmuo. Tos skirtybės liečia kardinalines baltų ir slavų kalbų sistemos dalis, rodydamos, kad praeityje baltų ir slavų kalbos nebuvo tapatingos. Kitos jų (pirmoji slavų kalbų palatalizacija, skirtingas ide. balsių 6 ir a likimas, sta-kamieniai veiksmažodžiai, vienaskaitos pirmojo asmens fleksija ir kt.) greičiausiai bus vėliau atsiradusios. Vadinasi, jos baltų ir slavų kalbų santykių po ide. kalbinės bendrystės suskilimo neatspindi. Tuo būdu A. Erhartas nurodė didelius ir senus baltų ir slavų kalbų skirtumus. 41 Vienas nuosekliausių konvergencijos teorijos gynėjų Samuelis Bernšteinas taip pat iškėlė klausimą, dėl ko negalima pripažinti baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos“*. Jo nuomone: 1. Daugelis seniausiųjų procesų baltų ir slavų kalbose buvo skirtingi (pavyzdžiui, ide. o ir a baltų kalbose virtę a, slavų — 0; ide. d ir a skirtumą baltų kalbos išlaikiusios, o slavų kalbos jo netekusios; plačiau apie tai žr. šio darbo p. 52 tt.). 2. Daugelis svarbiausiųjų slavų prokalbės procesų, vykusių jos ankstyvuoju periodu, baltų kalboms buvo nepažįstami visai arba iš dalies (pavyzdžiui, ide. s slavų kalbose virtęs ch po K, r, i, u, o lietuvių kalboje — § po K, r; plačiau apie tai žr. šio darbo p. 81 tt.). 3; Baltų-slavų vienybės teoriją neigia sena baltų prokalbės dichotomija. 4. Baltų-slavų vienybės teorijos šalininkai negali rekonstruoti baltų-slavų prokalbės; tai esąs "akivaizdus tos teorijos nepagrįstumo įrodymas. 5. Baltų-slavų vienybės teorijos neremia archeologijos duomenys. Archeologai, pavyzdžiui, J. Kostševskis neranda kultūros, kurią būtų galima laikyti baltų-slavų kalbinės vienybės ekvivalentu. Tuo remdamasis, S. Bernšteinas mano, kad nei baltų-slavų kalbinės vienybės (prokalbės), nei baltų-slavų progenties niekad nebuvo. Toliau S. Bernšteinas pažymėjo, jog tai, kad baltų ir slavų kalbos yra artimos, kad jos turi nemaža bendrybių, esąs visų pripažintas faktas. Ir ne dėl to tyrinėtojai ginčijasi. Paprastai ginčijamasi dėl baltų ir slavų kalbų bendrybių pobūdžio ir kilmės. S. Bernšteinas mano, kad baltų ir slavų kalbos yra tokios artimos ne dėl jų kilmės iš ide. kalbinės bendrystės, o dėl tarp jų užsimezgusių ilgalaikių kontaktų, kurie prasidėję dar ne tuoj po ide. kalbinės bendrystės suirimo ir pasibaigę gerokai prieš mūsų erą. Kitaip sakant, baltų ir slavų kalbų artimumas, jų bendrybės atsiradusios dėl baltų ir slavų kalbų bendrystės (coočmHocTb; Verkehrsgemeinschaft)®®. Ilgalaikių kontaktų prielaidos pakanka paaiškinti baltų ir slavų kalbų bendrybių kilmei. Nepripazista baltų-slavų kalbinės vienybės ir dichotominio jos skilimo ir Borisas Gornungas. Jo nuomone, skylant ide. kalbinei bendrystei, skirtingų dialektinių tipų integracija (kontaktų stiprėjimas, dialektų sąveika ir susiliejimas) ne tik pastoviai lydėjusi diferenciacijos procesus (kalbinės vienybės skilimas), bet ir dažnai 'vyravusi, todėl pati diferenciacija kartais būdavusi integracinių procesų padarinys*?. B. Gornungo nuomone, ide. kalbinės bendrystės „Šiaurės vakarų“ zona III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje ir II tūkstantantmečio pr. m. e. pradžioje suskilusi į „vakarų“ (protokeltų-ilirų-italikų-germanų) ir „Šiaurės rytų“ (protobaltų-slavųtocharų) zonas. Kai prototocharai išsikraustę už Volgos, likusi ide. kalbinės bendrystės „šiaurės rytų“ zona ir laikytina tuo bendru šaltiniu, iš kurio tarmių margumo susiklosčiusios protobaltų ir protoslavų kalbinės bendrystės. ** C. B. Bepnmreiin, Ouepk cpaBHHTEJLHOH TpaMMATHKH CJIABSHCKHX SI3bIKOB (MpOCHEKT), KCHCa, 18, 1956, p. 3—26; Bazro-cnaBsttekasi ssuikoBasi CO0OIHOCTb, CO, I, 1958, p. 45—68; Ouepr cpaBHHTeJibHOH rpaMMATHKH CJaBSIHCKHX si3biKOB, M., 1961, p. 27—87; taip pat žr. BS, I, 1958, p. 48—49; ,,CGopuHKr oTrBeTOB Ha Bompochl Mo si3bIKO3HaHHIO (K IV MexjynapojiuoMy cse3jly cJiaBucToB)“, M., 1958, p. 167—169. % C. B. bepuwreiin, BamJiro-cJiaBsHcekast s3bIKOBas COOOIKHOCTb, p. 45. % B, B. Topuyur, K auckyccuu o 6a/1T0-CJ1aBAHCKOM SI3bIKOBOM H 3THHYECKOM €JIHHCTBE, Bf, 4, 1958, p. 55-62; M3 npenbicropHH 06pa30BaHHs1 OONIECJIABSIHCKOTO S36IKOBOTO €/HHCTBA, M., 1963. 42 Daugiausia keliantis abejonių B. Gornungo teorijos momentas yra tas, kad protoprūsų dialektai nuo seno įėję ne į protobaltų, bet į protoslavų kalbinę bendrystę. Prūsų kalbos baltiškumas yra neabejotinas. Neatrodo, kad tas baltiškumas prieš kelis tūkstantmečius būtų buvęs mažesnis, negu dabar. Prūsų-slavų izoglosų“" aiškiai nepakanka tokiai išvadai daryti. Apie II tūkstantmečio pr. m. e. antrąjį ketvirtį protoslavų dialektai, kurių tarpe, kaip jau minėta, buvę protoprūsų dialektai, ir protobaltų dialektai imą artėti — prasidedanti ,,balty-slavy epocha“®® (B. Gornungas vartoja J. Endzelyno terminą). Tačiau, B. Gornungo nuomone, ji nebuvusi ilgalaikė, nes apie II tūkstantmečio pr. m. e. vidurį protoprūsų dialektai prisijungę prie protobaltų (t.y. pagal B. Gornungą protolietuviy-latviy) ir tuo būdu susiformavusi baltų kalbinė bendrysté®. B. Gornungas mano, kad tada baltų ir slavų kontaktai nutrūkę ilgam laikui. B. Gornungo principinis požiūris į seniausiuosius baltų ir slavų kalbų santykius primena J. Endzelyno, Chr. Stango, E. Frenkelio ir S. Bernšteino koncepcijas. Ypač verta dėmesio yra B. Gornungo mintis, kad baltų ir slavų kalbų genetiniai ryšiai (resp. bendrybės) galintys siekti chronologiškai skirtingas epochas. B. Gornungas juos kildina iš penkių epochu®: 1) iš rutulio pavidalo amforų kultūros epochos; 2) iš kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūrų ekspansijos epochos; 3) iš kontaktų tarp protobaltų bei protoslavų grupių ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjų epochos; 4) iš kontaktų su protoindais-iranėnais epochos, kurios metu susiformavo satam izoglosa ir 5) tik pagaliau iš ,,balty-slavy epochos““. Baltų ir slavų kalbų bendrybių projekcija į skirtingas chronologines plokštumas yra metodologiškai nepaprastai svarbi, nes baltų-slavų kalbų vienybės teorijos šalininkai paprastai chronologijos momento nepaiso: visas baltų ir slavų kalbų bendrybes jie linkę projektuoti į vieną chronologinę plokštumą. Tada susidaro įspūdis, kad baltų ir slavų kalbų bendrybių iš tiesų esama labai daug ir kad jos — o tai svarbiausia — yra kilusios iš vienos epochos. Tokiu atveju savaime peršasi mintis dėl baltų-slavų kalbų vienybės. Baltų ir slavų kalbų bendrybių analizė rodo, kad jos vis dėlto greičiausiai yra skirtingų chronologinių epochų padarai. Iš padarytos apžvalgos matyti, kad pokario metais įvairių šalių kalbininkai, dalyvavę baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių svarstymuose, kaip ir anksčiau, vieningos nuomonės nepriėjo. Dalis tyrinėtojų — T. Ler-Splavinskis, A. Vajanas, J. Otrembskis, M. Loimanas, J. Kurilovičius, P. Aruma, O. Semerenjis, V. Georgijevas — laikosi baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos. Kita dalis tyrinėtojų — J. Safarevičius, E. Frenkelis, A. Zenas, A. Salys, V. Porcigas, V. Metjusas, A. Erhartas, S. Bernšteinas, B. Gornungas — tą teoriją neigia ir baltų bei slavų kalbų artimumą, jų bendrybes linkę aiškinti šių kalbų bendryste (J. Safarevičius), ilgaamže kaimynyste (E. Frenkelis), glaudžiais ryšiais (V. Porcigas), ilgalaikiais kontaktais (S. Bernšteinas) ar ide. dialektų, iš kurių jos kilo, kaimynyste (A. Erhartas). *7 J. Endzelins, Par prūšu valodas radniecibas sakariem, FBR, 11, 1931, p. 189—193; S. Stang, Einige Bemerkungen ūber das Verhūltnis zwischen den slavischen und baltischen Sprachen, NTS, 11, 1939, p. 85—103. 6 B. B. Topuynr, M3 npejibicropuu 06pa30BaHHS OČINECJIABSAHCKOTO S3LIKOBOTO €IHHCTBa, p. 96. 66 B. B. TopHyHr, op. cit., p. 106, išnaša 9. “ B, B. Topuyur, op. cit., p. 97. 43 Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimas ir IV bei V Tarptautinis slavistų suvažiavimas Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimą gerokai suaktyvino IV ir V Tarptautinis slavistų suvažiavimas. Ypač didelį dėmesį baltų ir slavų kalbų genetinių santykių klausimui skyrė IV slavistų suvažiavimas, vykęs Maskvoje 1958 m. rugsėjo 1—10 d. Ruošiantis suvažiavimui, Tarybinis slavistų komitetas paskelbė trisdešimt suvažiavimui apsvarstyti skirtų klausimų, kurie apėmė pagrindines slavų kalbotyros problemas. Dvidešimtasis klausimas buvo: „Ar egzistavo baltų-slavų kalbinė ir etninė vienybė ir kaip reikia ją suprasti?““* Atsakymai į šiuos klausimus buvo išleisti atskiru leidiniu?. Suvažiavime baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu buvo perskaityti keturi pranešimai?. Šie pranešimai ir apskritai pati baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema suvažiavimo metu buvo karštai diskutuojami“?. Į klausimą „Ar egzistavo baltų-slavų kalbinė ir etninė vienybė ir kaip reikia ją suprasti?“ atsakė K. Janačekas, V. Kiparskis, V. Ernitsas, E. Dikenmanas, L Bulachovskis, I. Lekovas ir kt. K. Janačekas pažymėjo*, kad teigiamai atsakyti į šį klausimą neleidžiančios dvi svarbiausios kliūtys: 1) baltų ir slavų kalbų paminklai pasirodė labai vėlai; 2) mes nežinome, ką iš atskirų ide. kalbų galima laikyti ide. prokalbe ir kokiu būdu baltųslavų periodą atskirti nuo ide. prokalbės periodo. V. Kiparskis išreiškė įsitikinimą, kad baltų-slavų kalbinė vienybė yra buvusi“. Jo nuomone, priešingu atveju nebūtų galima paaiškinti gausių vadinamojo pagrindinio žodyninio fondo leksinių naujadarų. Baltų-slavų etninį kompleksą V. Kiparskis linkęs sieti su Herodoto neurais. V. Ernitsas, kaip ir V. Kiparskis, pripažįsta baltų-slavų vienybę. Jis nurodė", kad baltai-slavai, atsiskyrę nuo kitų sateminės grupės atstovų, tam tikrą laiko tarpą dar išlaikė savo vienybę. Vėliau, gausėjant gyventojams, plečiantis teritorijai ir randantis dialektiniams bruožams, ėmę ryškėti kalbiniai ir teritoriniai baltų ir slavų 1 BY, 1, 1958, p. 36. 2 on OTBETOB Ha BONpoCkI mo s3biko3naunio (K IV Mex yHapoaHomy cbesny cJIaBHeToB), M., 1958. 3p. Trosto ,,Balty-slavu kalbinių ir etninių santykių klausimo dabartinė padėtis“, V. Ivanovo ir V. Toporovo „Kaip kelti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą“, J. Otrembskio „Baltų ir slavų kalbinių grupių santykių raida“ ir V. Mažiulio ,,Dėl seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių“, žr. IV MexjiykapojiHbiė cte3jį caasucroB (Marepnajiki jmckycenit), II, M., 1962, p. 422—426. * Apie baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, be pranešėjų, kalbėjo T. Ler-Splavinskis (Lenkija), M. Altbaueris (Izraelis), K. O. Falkas (Švedija), V. Georgijevas (Bulgarija), J. Cekanovskis (Lenkija), V. Iličius-Svitičius (TSRS), M. Guchman (TSRS), M. Fasmeris (Vokietijos Federatyvinė Respublika), V. Machekas (Čekoslovakija), E. Zeidelis (Vokietijos Demokratinė Respublika), A. Vračius (Rumunija), B. Gornungas (TSRS), B. Larinas (TSRS), P. Aristé (TSRS); žr..IV MexAyKapojiHkIl Cbe3jį cJIraBHeToB (Marepnajisi auckyceuu), II, p. 429—450. * C60pHHK OTBeTOB Ha BOMPOCH TO s3biKosHanuio (K IV Mex iyHapoHoMy Cbe3jty cJiaBnheToB), p. 162—166. 8 Op. cit., p. 170—171. 7 Op. cit., p. 173—174. 44 skirtumai. Bet kontaktai buvę palaikomi ir toliau. Todėl kalbiniai pakitimai, atsiradę vienoje grupėje, lengvai galėję persimesti ir į antrąją. Visa tai, V. Ernitso nuomone, turėję įvykti prieš baltų ir Pabaltijo ugrų-finų kontaktus (apie 2000 m. pr. m. e.), nes slavų kalbose tie kontaktai jau neatsispindėję. E. Dikenmanas pažymėjo*?, kad teigiamai atsakyti į klausimą, ar buvo baltų ir slavų etninė vienybė, trūksta duomenų, o jų kalbinė vienybė nekelianti jokių abejonių. L. Bulachovskis (1888—1961), vienas stambiausių slavų akcentologijos specialistų, pabréze?, kad baltų kalbų kirtis iki šiol nepraradęs savo senosios morfologinės funkcijos (šokinėjimo paradigmoje). Tačiau to negalima esą pasakyti apie slavų kalbas. Svarbiausias baltų ir slavų kalbų ypatingo artimumo įrodymas — de SosiūroFortunatovo dėsnis — gali būti paralelinės abiejų kalbų grupių raidos padarinys. . Hirto dėsnio veikimas baltų ir slavų kalbose apskritai keliąs abejonių. Ne įtikinamesni yra ir kiti šių kalbų bendri akcentologiniai reiškiniai (pavyzdžiui, metatonija supyno formose ir pan.). | Baltų kalbų skirtumas nuo slavų esąs toks akivaizdus, kad nereikalaująs jokių įrodinėjimų. Tai „,uždaros““ kalbinės grupės, neturinčios jokių pereinamųjų grandžių. Neatrodo, kad ir prieš tūkstantį metų baltų ir slavų kalbų santykių vaizdas būtų buvęs iš esmės kitoks. Galima manyti, kad senovėje egzistavę baltų ir slavų kalbų ryšiai buvo kadaise galutinai nutraukti. Tačiau tai nesutrukdę baltų ir slavų kalboms ne tik išlaikyti kai kurias buvusiojo artimumo žymes, bet ir atskirai susidaryti naujų bendrybių. L. Bulachovskis mano, kad daugumas baltų ir slavų kalbų bendrybių atsirado tuo metu, kai šios kalbos dar tebepriklausė ide. kalbinės bendrystės sateminiam dialektui, kurio rėmuose ir galėjusi egzistuoti baltų-slavų kalbinė vienybė. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorijai nepritarė ir J. Lekovas??. Šių kalbų bendrybes, jo nuomone, sudaro: 1) ide. kalbinės bendrystės palikimas; 2) vėlesnių laikų reiškiniai, atsiradę dėl paralelinės raidos; 3) įvairių chronologinių epochų skoliniai. I. Lekovas atkreipė dėmesį į tai, kad spręsti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą trukdo terminijos painiava, nes tyrinėtojų vartojami labai įvairūs terminai — bendrystė, vienybė, bendroji epocha ar periodas, prokalbė, paralelinė raida ir kt. ; Kaip minėtuose atsakymuose, taip ir suvažiavimo pranešimuose dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių nebuvo prieita vieningos nuomonės. P. Trostas'* savo pranešime pabrėžė, kad pagrindinis argumentas, galintis įrodyti baltų-slavų kalbinę vienybę, — tai specifiniai morfologijos atitikmenys, “būtent, smulkūs morfologiniai bruožai, panašūs abiejose kalbų grupėse. Masinius dviejų kalbų sutapimus, jo nuomone, galima paaiškinti dvejopai: genetiniais ryšiais arba kalbine sąjunga. Tačiau baltų ir slavų kalbų smulkių morfologinių bruožų panašumas daugiau rodąs genetinius ryšius, negu kalbinę sąjungą. Jau anksčiau buvo minėtas kai kurių tyrinėtojų (pavyzdžiui, V. Metjuso) reikalavimas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos sprendimui ieškoti naujų 8 Op. cit., p. 175. 9 Op. cit., p. 157-162. 10 Op. cit., p. 172—1173. " P. Trost, K otazce baltoslovanskych jazykovych vztahū, ,,Cekoslovenské pfednasky pro IV. Mezinarodni sjezd slavistū vMoskvė“, Praha, 1958, p. 221—227. 45 būdų, naujų metodų, nes šių kalbų bendrybių ir skirtybių inventoriaus sudarymas vargu ar padeda tą problemą spręsti. Metodologijos požiūriu vertingas buvo V. Ivanovo ir V. Toporovo pranešimas?*?, baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą iškėlęs visai nauju planu. Autoriai nurodė, kad klausimo, — buvo ar nebuvo baltų-slavų prokalbė, — esą negalima kelti. Mat, pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai rodo, kad baltų ir slavų, indų ir iranėnų, o taip pat italikų ir keltų kalbų grupių seniausiąjį būvį reikia suprasti ne kaip tradicing prokalbę, bet kaip dialektų erdvės ir laiko kontinuumą. Dėl tos priežasties baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą V. Ivanovas ir V. Toporovas kelia taip: koks yra santykis tarp baltų ir slavų kalbų seniausiųjų struktūrinių. modelių? | Vidinės rekonstrukcijos keliu nustatę seniausius fonologinius ir morfologinius modelius atskirai baltų ir slavų kalboms ir juos sulyginę, V. Ivanovas ir V. Toporovas priėjo išvadą, kad seniausieji baltų ir slavų kalbų struktūriniai modeliai sutampa ir kad jie iš esmės skiriasi nuo indoeuropietiškojo modelio. Be to, baltų ir slavų kalbų modelių negalima esą talpinti į vieną chronologinę plokštumą: slavų kalbų modelis vėliau atsiradęs, ir jis esąs baltų kalbų struktūrinio modelio pakitimo rezultatas'®. Šio baltų ir slavų kalbų genetinių santykių problemos sprendimo esmę V. Toporovas apibūdino taip: slavų prokalbė susiformavo iš periferinių baltiškojo tipo dialektų!*. V. Ivanovo ir V. Toporovo hipotezė gerai derinasi su tuo kalbinių faktų erdvės ir laiko dėsningumu, kuris yra pastebimas realiajame kalbų gyvenime: kalbos, turinčios nežymią dialektinę diferenciaciją ir užimančios didelę teritoriją, yra vėliau kilusios ir vėliau po tą teritoriją išplitusios. Tokios kaip tik yra slavų kalbos. Baltų kalbos, atvirkščiai, būdamos mažoje teritorijoje, yra smarkiai susiskaidžiusios dialektais. Slavų ir baltų kalbų santykiui gera analogija yra po įvairius kontinentus išplitusi anglų kalba ir labai dialektiškai diferencijuotos vakarų germanų kalbos Europoje. ; J. Otrembskis savo praneSime!® pabrėžė, kad baltai ir slavai kažkada šnekėję viena kalba. Iš ide. kalbinės bendrystės paveldėtoji baltų-slavų kalbinė vienybė (tacznošė baltycko-stowianska), J. Otrembskio nuomone, suirusi labai vėlai, apie mūsų eros pradžią. Suirimo priežastis buvusi ta, kad dalis baltų, arba baltų-slavų, pradėję kalbėti ugrų-finų kalbomis, ir virtę ugrais-finais. V. Mažiulis!“ daugiausia apsistojo prie prezentinių kamienų liet. duomi, demi, s. sl. dam» kilmės. Autorius, remdamasis hetitų kalbos duomenimis, šias atematines lytis kildina iš nereduplikacinių praide. formų. Elementas -ddaugiskaitos trečiai2 B. B. HsBanos nu B. H. Toriopos, K nocrasoske Boripoca 0 JApeBHEHIINX OTHOUIEHHSAX GanTHŪCKHX H CJaBAHCKUX 53bIKOB, M., 1958. 13 B, B. Usanos u B. H. Tonopos, op. cit., p. 39. 14 B. H. Tonopos, K npo6aeme Ganro-caapsHcKuX S1I3bIKOBbIX OTHONIeHHĖ, KCUCa, 33—34, 1961, p. 213. 15 J. Otrębski, Rozwėj wzajemnych stosunkėw miedzy grupą językową baltycką a slowianska, p. 146—148. 16 B. MaxioJinc, 3aMeTrkH K BONPOCY O JĮipeBHehlHX OTHOLIEHHSAX OaJITHĖŪCKHX H CJIaBAHCKHX Si35!1KOB, Buzsisnioc, 1958. Lietuviškąjį pranešimo variantą Zr. Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu, LKK, 2, 1959, p. 5—16. ; 46 jame asmenyje galėjęs atsirasti, V. Mažiulio nuomone, jau dėl susiformavusių baltų ir slavų konjugacinių sistemų. Kalbai kintant, pastoviausi dažnai būna skaitvardžiai. Todėl, tyrinėjant kalbų giminystės santykius, jie turi didelę reikšmę. Ta prasme įdomios išvados, kurių priėjo V. Mažiulis, tyrinėdamas baltų skaitvardžio sistemą!": ,,Apskritai, baltų skaitvardžių darybinė ir morfologinė sistema daugeliu atvejų panaši slaviškajai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad baltų seniausieji, t.y. bendraindoeuropietiškieji, skaitvardžiai yra betarpiški indoeuropiečių prokalbės reliktai, o vėlesnieji, t. y. nebendraindoeuropietiškieji, skaitvardžiai yra atitinkamai panašūs slavų, o taip pat germanų bei kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų skaitvardZiams®s, V. Maziulio tyrinėjimai rodo, kad daugumas baltų ir slavų kalbų skaitvardžio bendrybių yra paveldėtos iš ide. kalbinės bendrystės. IV Tarptautinio slavistų suvažiavimo pranešimuose, skirtuose baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemai, ir to klausimo diskusijose buvo atstovaujamos dvi teorijos — baltų-slavų kalbinės vienybės teorija ir baltų bei slavų kalbų konvergencinės raidos teorija. Kaip ir anksčiau, baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos'šalininkai akcentavo baltų ir slavų kalbų inovacijas, o baltų ir slavų kalbų konvergencinės raidos teorijos atstovai, neneigdami šių kalbų inovacijų, pabrėžė ir ne mažiau gausius archaiškus jų skirtumus. Savaime suprantama, kad, remiantis bendrybėmis (inovacijomis) ir skirtumais, kurių chronologija nežinoma, vargu ar galima išspręsti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą. Suvažiavimo _ diskusija parodė, kad, sprendžiant šią problemą, reikia pasitelkti įvairių lingvistinių metodų kompleksą, kuriame svarbią vietą turėtų užimti baltų ir slavų kalbų santykiai su kitomis kalbomis ir kalbų grupėmis, baltų ir slavų kalbų skoliniai iš kitų kalbų ir į kitas kalbas, etnonimija ir toponimija, landšafto terminai (biologiniai ir geografiniai) ir kt. Šių ekstralingvistinių problemų sprendimas kartu su pagilinta struktūrine baltų ir slavų kalbų reiškinių analize leis prieiti tam tikrų geografinio ir chronologinio pobūdžio išvadų ir pasakyti, ar baltų ir slavų dialektai egzistavo drauge ar atskirai??. Natūralu, kad mokslo raidoje po karštligiškų ir įtemptų tyrinėjimų ateina atoslūgio metas. Toks atoslūgis iš tikrųjų prasidėjo po IV Tarptautinio slavistų suvažiavimo. Antai, be T. Ler-Splavinskio slavų etnogenezės apybraižos konspekto, kur prabėgomis buvo paliesti ir genetiniai baltų bei slavų kalbų santykiai, V Tarptautiniame slavistų suvažiavime, vykusiame 1963 m. rugsėjo 17—23 d. Sofijoje, šių kalbų seniausiųjų santykių problemai nebuvo skirta nė vieno pranešimo??. Tiesa, ir čia buvo 17” B. Maxiosinc, JluroBckne YHCJIHTEJIbHbIE H COOTHOLMIEHHe GaJTHHCKHX UHCJIHTEJILHbIX C UHCJIHTEJIbHLIMH JIPYTHX HH/IOCBpONeKCKHX f3biKOB (pyKonHcsL), M., 1955; HujoesBponetickas JietitH MaJIibHasi CHCTEMA UKHCJIHTEJIbHLIX, BS, 4, 1956, p. 53—59. 18 V, Mažiulis, Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu, p. 14. YB. M. Haanu-Ceuthiu, Banarto-cnassinckas npoGiematuka Ha. IV MexjtykapojiutoM cpe3jie caasucros, BS, 1, 1959, p. 139-141. 20 Chnassincka ¢uaosorus, VI (oruethn matepuann), Cogus, 1965. 47 » 0, gerai argumentuota nebuvo. V. Tomsenas' ir H. Jakobzonas?®® savo teiginius, kad baltų kalbose seniau būta balsio o, rėmė baltiškos kilmės ugrų-finų kalbų skoliniais, kur vietoj dabartinio baltų kalbų a pasitaiko trumpasis balsis o. Remdamasis baltiškos kilmės Pabaltijo finų kalbų skoliniais, K. Būga?! manė, kad seniausiuoju baltų-finų kalbų kontaktų periodu ide. 0 baltai buvo išlaikę sveiką tik nekirčiuotoje pozicijoje, o kirčiuotą išvertę a. Teiginį, kad baltų kalbinėje bendrystėje egzistavęs trumpasis balsis o, pastaruoju metu mėginama pagrįsti naujais faktais. J. Kazlauskas?? mano, kad lietuvių kalbos rytinių aukštaičių tarmių in, un ir Žemaičių tarmių en, on galėję atsirasti iš en, on. Toliau J. Kazlauskas teigia, kad latvių kalbos junginių en, on virtimas €, d ir paskui (susidarius koreliacijai ė : 0) į ie, uo esąs paprastesnis ir suprantamesnis. Junginiai en, an nebūtinai turėję duoti €, 6, nes esą galimi ir nosiniai ¢, gq. V. Maziulis** mano, kad prūsų kalbos tipo doalgis „dalgis“ žodžiuose grafema oa žyminti ilgą balsį 6, dėl cirkumfleksinio pailgėjimo atsiradusį iš trumpojo o, kuris, jo nuomone, laikytinas bendrabaltiškuoju. Teiginį, kad baltų kalbinė bendrystė turėjo trumpąjį balsį o, remia, gal būt, dar ir kiti duomenys. 1. Tyrinėjant baltų kalbų vokalizmo raidą, mokslinėje literatūroje jau buvo nurodytas vokalizmo sistemų raidos poliarizacijos principas?*?. Jis aiškiai matyti iš žemaičių tarmių vokalizmo sistemų raidos. Čia platūs ir atviri yra ne tik balsiai a, e, bet ir balsiai o, e. Kad balsiai 9, e yra kilę iš siaurųjų balsių w, i, rodo junginiai um, un, im, in, kuriuose balsiai u, i daugiausia išliko nepakitę. Tą faktą, kad balsiai u, i visose kitose lietuvių kalbos tarmėse išlaikė savo siaurumą, o žemaičių tarmėje praplatėjo, greičiausiai reikia aiškinti didele ilgųjų balsių labializacija ir dideliu jų siaurėjimu, plg. 1k. uo, ie—>žem. ū, i, ou, ei, lk. 0, ė->žem. uo, ie. Vadinasi, žemaičių tarmių ilgųjų balsių sistema kito siaurėjimo ir labializacijos kryptimi, o trumpųjų balsių sistema, atvirkščiai, — platėjimo ir delabializacijos kryptimi. Tokiu atveju belieka padaryti išvadą, kad ne tik balsiai o, e, bet ir balsiai a, e yra atsiradę iš siaurų ir labializuoty trumpųjų balsių (x, i resp. o, ¢). Turint galvoje šią trumpųjų balsių platėjimo tendenciją, kai kuriose pozicijose pasitaikantį jų siaurumą galima laikyti senu. Antai žemaičių tarmės junginiuose, kaip jau minėta, um, un, im, in balsiai u, i būna visuomet siauri, kitaip sakant, čia dėl nosinių balsių įtakos jie bus išlaikę savo pirmykštį charakterį. Lygiai taip pat ir žemaičių junginių om, on, em, en balsius 9, ę reikia laikyti senesniais, negu atvirojo skiemens a, e. Apie tai mokslinėje literatūroje jau buvo rašyta?*. Šiaurės dounininkų tarmės senovinio kirčio pozicijoje turi siaurus, kai kur dėl didelio siaurėjimo diftongizuotus balsius e/ie, jei tolesniame skiemenyje yra siau18 V. Thomsen, Berėringer mellen de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, Kobenhavn, 1890, p. 89. * H.Jacobsohn, op. cit., p. 75. * K. Būga, RR, I, p. 457. ** U. Kasnayckac, K passutuio ofmeGanruiickoit cuctembl ruacusix, Bf, 4, 1962, p. 20-24. #2 B. Maxiojiuc, 3aMeTKH no NMPYCCKOMY BOKaJH3My, ,,Bompochi TEOpHH H MCTOPHH S13biKa (C6opuuk B uectb npodeccopa B. A. Jlapuna)®, Jlenuurpan, 1963, p. 192—193; V. Mažiulis, Remarques sur le vocalisme du vieux prussien, ,,Acta baltico-slavica®, 2, 1965, p. 55. 4 HU. Kasnayckac, op. cit., p. 21-22. 5 YU. Kasanayckac, op. cit., p. 23. 54 rieji balsiai u, i (trumpi ar ilgi). Prieš kitus tolimesnio skiemens balsius čia yra platus e. Katroje pozicijoje yra išlaikytas senesnis balsio e charakteris, rodo balsių u, i elgesys. Siaurieji balsiai u, i didžiojoje dounininkų tarmių arealo dalyje yra nepakitę prieš tarmės siauruosius balsius w, @, uo, i, i, ie. Prieš kitus tarmės balsius jie yra praplatėję, virtę o, ę**. Jeigu balsiai u, i prieš siauruosius balsius išlaikė savo pirmykštį charakterį, vadinasi, ir balsis e šioje pozicijoje taip pat galėjo išlaikyti savo pirmykštį charakterį (siaurumą). Taigi čia aprašytieji faktai rodo, kad žemaičių dialektų pirminiai trumpieji balsiai greičiausiai buvo siauri 0, e. Rytų aukštaičių tarmėse (vadinamuosiuose rotininkuose) vietoj kirčiuoto negalūninio literatūrinės kalbos balsio a yra tariamas o (dialektologine transkripcija žymimas 2 ir d), plg. anykštėnų, kupiškėnų rotai, grožū (acc. sing.), vokaras, dorbas. Nekirčiuotoje pozicijoje ir kirčiuotame žodžio gale, kuris fonologiškai prilygsta nekirčiuotai pozicijai, čia yra a, plg. vakarai, gražūs, giria*". Kyla klausimas, ar rotininkavimas yra naujai atsiradęs reiškinys, ar jis yra paveldėtas iš senų laikų (kitaip tariant, katros pozicijos — kirčiuotosios ar nekirčiuotosios — vokalizmas yra senesnis). Rotininkavimas yra išplitęs palyginti nedideliame plote tarp Papilio ir Ukmergės?*?. Kadangi pietinėje rotininkavimo ploto dalyje neveikia balsių asimiliacija ir todėl garsų santykiai yra aiškesni, pradžioje čia ir bus apsiribota šios dalies tarmių balsių sistemų nagrinėjimu. Z. Zinkevičiaus duomenimis®, pavyzdžiui, Anyksčių tarmės balsių sistemos yra tokios: : trumpieji balsiai ilgieji balsiai kirčiuotoje pozicijoje u i ū i uo ie 2 e 2 é nekirčiuotoje pozicijoje u į u. į. a e a. @. Prieš diftongy uo ir ie (kurie sinchroniniu požiūriu traktuotini, gal būt, kaip itemptosios fonemos) atsiradimą ilgųjų balsių sistema kirčiuotoje pozicijoje galėjo būti tokia: 2 o RI 0 ‘0 ma Kiekvienos fonemos padėtį sistemoje galėjo charakterizuoti tokie diferenciniai požymiai: fonemos [i] ir [i] — difuzinės (priešpastatytos fonemoms /6/ ir /e/) ir nekompaktinés (prieSpastatytos fonemoms /a@/ ir /é[); 26 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija,' Vilnius, 1966, p. 61—62. * Plačiau žr. Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50. Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50—51 ir žemėl. Nr. 6. Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50 tt. 55 fonemos [4] ir |e/ — nedifuzinés (priešpastatytos fonemoms [ii ir Jil) ir nekompaktinės (priešpastatytos fonemoms /a/ ir [é/); fonemos [af ir [é/ — kompaktinės (priešpastatytos fonemoms /6/ ir /ė|) ir nedifuzinės (priešpastatytos fonemoms /ū/ ir /i/). Be to, fonemos [i/, Jo|, Ja] ir Jil, Jel, |ėl, atrodo, turėjo diferencinius požymius ,,bemoliskumas — dieziškumas“. Fonemos /it/, [6], |a] bemolinėmis apibūdintinos dėl to, kad fonetiniame lygyje smarkiai labializuoti buvo ne tik balsiai # ir 6, bet tam tikrą labializacijos laipsnį, atrodo, turėjo ir 4 (adekvatesnis žymėjimas būtų 4 ar net 5). Kad balsis @ buvo labializuotas, rodo jo labializavimasis ligi diftongo uo žemaičių ir kai kuriose aukštaičių tarmėse (apie Zietelą, Lazūnus, Ramaškonis ir apie Adutiškį bei Gerdašius prie Druskininkų*?). Ši diftongizacija pati savaime suponuoja balsio a tam tikrą pirminį labializacijos laipsnį. Tai, kad balsis 4 buvo kompaktinės, nedifuzinės ir, be to, bemolinės fonemos manifestantas, patvirtina, atrodo, ir slavų kalbų balsio a perteikimas lietuvių ilguoju balsiu o (plg. liet. stridkas ir s. rus. strach®, lenk. strach). Rytinių baltų kalbinei bendrystei rekonstruotinas greičiausiai toks balsis, kokį dabar turi rytų aukštaičiai (apie Dusetas, Svėdasus, Alantą, Uteną) ir vakarų žemaičiai (apie Karklę, Žardę). Šio balsio (t.y. d) archaiškumą rodo ir geografinis momentas: pagal arealinės lingvistikos principus kalbinis reiškinys ar faktas, egzistuojantis marginaliniuose ar vienas nuo antro nutolusiuose arealuose, yra senesnis už tą kalbinį reiškinį ar faktą, kuris yra paplitęs centriniame ar ištisiniame areale*!. Kitaip sakant, yra pamato manyti, kad minėtose rytų aukštaičių ir pajūrio žemaičių tarmėse išliko senasis rytinių baltų kalbinės bendrystės a. Palyginę rytinių baltų kalbinės bendrystės ilgųjų balsių sistemą su Anykščių tarmės ilgųjų balsių sistema, matome, kad: 1) fonematiniame lygyje jos elementų tarpusavio padėtis ir priklausomybė liko ta pati: fonemos charakterizuojamos tais pačias diferenciniais požymiais, kaip ir anksčiau; 2) fonetiniame lygyje jos elementai kito nedidelės labializacijos ir siaurėjimo kryptimi: 6, €—>u0, ie ir a, é —3, é. Kyla klausimas, kuria kryptimi — siaurėjimo ar platėjimo — kito Anykščių tarmės trumpųjų balsių sistema ir koks buvo jos raidos santykis su ilgųjų balsių sistemos raida. Atsakant į šį klausimą, svarbi yra ta aplinkybė, kad rytų aukštaičių tarmėse (bent tose, kurios įeina į rotininkavimo plotą) yra susidariusi koreliacija tarp trumpųjų balsių, čia pailgintų ligi pusilgių, ir ilgųjų balsių. Šios koreliacijos buvimą patvirtina daugelis faktų. Apie Ukmergę neutralizuotos ne tik ilgumo — trumpumo, bet ir lokalinės (tembro) opozicijos, plg. ra'tas „ratas“ : pra'tas „protas“. Šiaurinėje rotinininkavimo arealo dalyje, kur veikia balsių asimiliacija, vienodas likimas ištiko tiek trumpąjį e, tiek ir ilgąjį ė. Prieš bemolinius balsius ir absoliutiniame žodžio gale vietoj literatūrinės kalbos e ir ė kupiškėnų tarmėje yra a resp. 4, o prieš diezinius balsius ir etimologinį j — e resp. €. Pozicijoje po k, g, š, ž, č, j nepriklausomai nuo tolimesnio skiemens kokybės dauguma kupiškėnų turi e resp. &, o apie Papilį prieš bemolinius balsius ir absoliutiniame žodžio gale minėtoje pozicijoje yra @ resp. @*2. Ww Z. Zinkevičius, op. cit., p. 71. * B. Iln3aann, O6mee xn HH I0eBpOTIeli CKOe s3bIKO3HaHHe, ,,0O6mee H HHIOeBpoIeiicKoe s3biKo3HaHHe (O630p sutepatypsi)“, Mocksa, 1956, p. 112-114. 3# Z. Zinkevičius, op. cit., p. 54, 74. 56 Susidarius (daugiausia dėl trumpųjų balsių ilgėjimo) koreliacijai tarp trumpųjų ir ilgųjų balsių, abi vokalizmo sistemos turėjo kisti viena ir ta pačia kryptimi. Kadangi, kaip matėme, ilgųjų balsių sistema labializavosi ir siaurėjo, tai labializacijos ir siaurėjimo kryptimi turėjo kisti ir trumpųjų balsių sistema. Vadinasi, rytų aukštaičių siaurieji balsiai 0, e greičiausiai yra naujai atsiradę iš senesnių plačiųjų balsių a, e. Nekirčiuotoje pozicijoje ilgųjų balsių sistema rotininkų tarmėse kito priešinga kryptimi — ji trumpėjo ir platėjo. Antai Anykščių tarmėje 6, € delabializavosi bei platėjo ir tuo būdu sutapo su 4, č, o pastarieji, delabializuodamiesi ir platėdami, virto a., @. . Nekirčiuotoje pozicijoje rotininky tarmės visur turi plačius trumpuosius balsius. Taigi vienoda rotininkų tarmių vokalizmo sistemų raida nekirčiuotoje pozicijoje taip pat remia teiginį apie vienodą jų raidą ir kirčiuotoje pozicijoje. Koreliacijos tarp trumpųjų ir ilgųjų balsių egzistavimą rytų aukštaičių tarmėse (resp. trumpųjų balsių ilgėjimą, siaurėjimą ir labializaciją kirčiuotoje pozicijoje) rodo dar ir tai, kad didesniame rotininkų plote greta ilgųjų balsių 5, 6 randame trumpąjį (čia pailgintą) 2, o rytinėje to ploto dalyje greta d — trumąjį balsį d. Paribio tarmėse šie santykiai gali būti supainioti — greta 5 gali būti d (Trakinių kaime tarp Kavarsko ir Alantos), o greta 4 — 29 (Svėdasų šnektoje)*?. Tačiau pats koreliacijos egzistavimas neabejotinas ir čia. Kupiškėnų tarmės balsių kaitaliojimasis priklausomai nuo pozicijos (asimiliacija) bus suprantamas tuo atveju, jei mes manysime, kad čia seniau egzistavo platūs atviri balsiai e resp. ė, kurie prieš bemolinius balsius ir absoliutiniame žodžio gale dar labiau praplatéjo ir virto a resp. 4, o prieš diezinius balsius ir etimologinį j susiaurėjo ir virto ¢ resp. €, t. y. ; 14 Tesp. a "Ta E sa e resp. “eg resp. € Plataus balsio a siauréjima rotininky tarmėse rodo ir tai, kad akutiniame diftonge au yra balsis a (bet ne o). Jis nesusiauréjo, matyt, dėl kirčio pobūdžio ir dėl u, prieš kurį, atrodo, negali būti siauras balsis (e ar o). Labializuotas balsis a kai kur pasitaiko ir žemaičių tarmėse (apie Laukuvą, Sedą ir kt.)**. Tačiau jis ir čia greičiausiai yra naujas, nes žemaičių tarmėse dėl-smarkiai labializuotų ir susiaurėjusių ilgųjų balsių trumpieji balsiai dėsningai turėjo pasidaryti atviri ir platūs. Minėtieji lietuvių kalbos tarmių vokalizmo pakitimai (poliarizaciné . trumpųjų ir ilgųjų balsių raida žemaičių tarméje, koreliacijos susidarymas ir asimiliacijos reiškiniai rytų aukštaičių tarmėse), gal būt, rodo, kad trumpieji balsiai o, e virto atvirais a, e palyginti seniai. 2. Latvių kalboje trumpąjį balsį o vietoj literatūrinės kalbos a turi augšzemniekų rytinės tarmės. Balsis o čia gali būti tiek kirčiuotoje, tiek ir nekirčiuotoje pozicijoje (plg. lat. vosara ir vosora ,,vasara®), tiek prieš užpakalinės, tiek ir prieš 38 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50. 394 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 51. 57 priešakinės eilės balsius (plg. lat. /obs „labas“ ir obi „abi“)3*, Nepatyrinéjus latvių kalbos tarmių vokalizmo sistemų raidos, sunku ką pasakyti apie šio balsio senumą. Trumpasis balsis o pasitaiko ir prūsų kalboje. Prūsų kalbos Elbingo žodynėlyje vietoj g gana dažnai randamas 0%, plg. pr. wobse „vapsva““, sompisinis ,,rupi duona, Grobbrot“ (pr. somatitinka liet. sam-). Šis o gali būti seniau plačiau vartoto trumpojo balsio o liekana*". 3. Kad baltų kalbinėje bendrystėje galėjo egzistuoti trumpasis balsis o, rodo, galimas daiktas, ir baltiškos kilmės Pabaltijo finų kalbų skoliniai, kuriuose tam tikrais atvejais yra o, plg. suom. morsian ir liet. marti, suom. oinas ir liet. avinas, suom. lohi ir liet. lūšis ir kt.?® Pastaruoju metu V. Šteinicas pareiškė patikimą nuomonę, kad žodžiai su o priklauso seniausiajam baltiškos kilmės ugrų-finų kalbų skolinių sluoksniui®, Kai kurie tyrinėtojai, pradedant K. Brugmanu?’, linkę manyti, kad ir slavų prokalbėje taip pat būta trumpojo balsio o. Tokios nuomonės buvo ar tebėra M. FasmerisTM, A. Mejė*?, S. Bernšteinas*?, F. Filinas** ir kt. Faktą, kad slavų kalbų balsį o slaviškos kilmės graikų kalbos skoliniuose ir toponimuose atliepia balsis a, pavyzdžiui, M. Fasmeris** taip aiškino: graikų kalbos uždaras balsis o.netikęs perduoti slavų kalbų balsiui o, nes šis buvęs atviras. Slavų prokalbėje, A. Mejés nuomone**?, didelio tembro skirtumo tarp trumpojo o ir ilgojo a nebuvę. Skirtumas buvęs daugiausia kiekybinis. S. Bernšteinas mano“", kad slavų kalbų balsis o seniau turėjęs mažą labializacijos laipsnį. Vadinasi, vieni tyrinėtojai teigia, kad slavų prokalbėje buvęs trūmpasis balsis a arba d, o kiti linkę manyti, jog slavų prokalbėje būta balsio o. Iš tikrųjų, tarp šių dviejų požiūrių nėra tokio didelio skirtumo, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat, tie, kurie teigia slavų prokalbėje buvus balsį a, taip pat mano, kad šis trumpasis balsis buvęs truputį labializuotas ir labiau uždaras, negu balsis a. O tie, ?5 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 110—123; M. Rudzite, LatvieSu dialektologija, Riga, 1964, p. 267—271. % E. Berneker, Die preussische Sprache, I. Lautlehre, Strassburg, 1895, p. 27; J. Endzelin, Zum o fiir aim Elbinger Vokabular, StB, 5, 1935— 1936, p. 94—98; Senprūšu valoda, Riga, 1943, p. 24. 37 Pig, MH. Kasanayckac, op. cit., p. 21. % Iš pastarųjų metų literatūros žr. E. Nieminen, Uber einige Eigenschaften der baltischen Sprache, die sich in den altesten baltischen Lehnwėortern der ostseefinnischen Sprachen abspiegelt, »»Sonderabdruck aus den Sitzungsberichten der Finnischen Akademie der Wissenschaften 1956“, Helsinki, 1957, p. 199-200; A. Sabaliauskas, Baltų ir Pabaltijo suomiy kalbų santykiai, LKK, 6, 1963, p. 109—136. * W. Steinitz, Zur Periodisierung der alten baltischen Lehnworter im Ostsee-Finnischen, „„Symbolae linguisticae in honorem Georgii Kurylowicz“, Wroclaw — Warszawa — Krakėw, 1965, p. 297-303. “ K.Brugmann, op. cit.,, p. 146. 1 M. Vasmer, Zwei kleine Abhandlungen. II. Zur slavischen Vertretung von arioeurop. o, KZ, 41, 1907, p. 157-164. “2 A. Meiie, OGuecnassinckuit siabik, Mocksa, 1951, p. 42-44. 48 C.b. Bepnmreiin, Ouepk cpaBHHTENbHON 'PAMMATHKH CJIABAHCKHX SI3bIKOB, p. 144 — 146. “4 O. II. Puann, O6pazosanne s3blKa BOCTOMHLIX CJIaBsiH, p. 101. 45 M. Vasmer, op. cit.,, p. 157-164. 4% A. Meiie, op cit., p. 44. | 47 C. B. Bepuwreiin, op. cit., p. 143. 58 kurie mano slavų prokalbėje buvus trumpąjį balsį o, kartu pabrėžia ir jo silpną labializacijos laipsnį bei atvirumą. Tiksliau apibrėžti slavų prokalbės trumpojo balsio kokybę leidžia, atrodo, tokie faktai: 1. Kad slavų prokalbės balsis, kilęs iš ide. o ir a, fonetiškai galėjo būti artimesnis balsiui g, negu o, rodo slaviškos kilmės ugrų-finų, baltų, germanų ir graikų kalbu skoliniai bei toponimai, kurie visur turi a vietoj dabartinio slavų kalbų balsio o, plg. suom. papu „pupa“ iš rus. 606, pr. maddla ,,malda, Bitte, Gebet“ iš lenk. modla, s. bavarų Rasa iš sl. ražo, gr. BėBo „senė“ iš sl. *baba ir kt. Kitų kalbų a slavų visur yra perteikiamas balsiu o, plg. s. sl. koto/9 „katilas“ iš got. *katils (plg. katile gen. pl.). Tai rodo, kad skolinimosi metu slavų kalbos turėjo balsį a. 2. Baltarusijos ir kai kurie pietinės Rusijos dialektai, taip pat kai kurie labai archaiški Bulgarijos dialektai“ nekirčiuotoje pozicijoje turi balsį a (vadinamasis „akavimas“), plg. baltar. kasd, rus. kasd (rašoma x03a) ir bulg. kazy-te (nom. pl.). Nekirčiuotoje pozicijoje šie dialektai bus išlaikę praslaviškąjį trumpąjį balsį a“. ,,Akavimo* kilmės klausimu neseniai vykusioje diskusijoje®® vyravo požiūris, jog ši baltarusių ir pietinių Rusijos tarmių ypatybė atsirado gana vėlai (apie XIII — XIV a.) spontaniškai arba veikiama substrato. Patikimesnė, atrodo, vis dėlto yra pirmoji „akavimo“ kilmės interpretacija — šių tarmių nekirčiuotosios pozicijos d laikytinas praslaviškojo a reliktu, nes: a) tai verčia pripažinti geografinis momentas — (plg. analoginį archainių bulgarų dialektų reiškinį); b) slavų prokalbėje egzistavus trumpąjį a patvirtina fonologiniai tyrinėjimai. 3. Visi ligšioliniai tyrinėtojai slavų prokalbei yra rekonstrave koreliaciją a : a (resp. d: 4)*?. Ide. trumpojo balsio o virtimas a ir sutapimas su ide. a refleksu buvo susijęs su kitų slavų prokalbės balsių delabializacija. Slavų prokalbėje kartu su priebalsių palatalizacija vyko priebalsių labializacijos (resp. balsių delabializacijos) ** Cr.Croiikos, Akane B roBopa xa c. Tpurpan (Ilesnncko), ,,Benrapekn eskr“, 13, 1963, p. 8-21. ** A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 107; G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 386—387; B. H. l'eoprues, Pycckoe axkaHbe H ero oTHOLIEHHe K cHcTeMe doHeM Nnpac/JIiaBaHCKOTO ssbika, BS, 2, 1963, p. 20—29; O6mecaaBsiHcKoe 3HaueHHe NnpoGJieMbi akaubs, BSI, 4, 1964, p. 151 —152. “B. Il. Pyneaes, K doHosornueckoii HHTEpNpeTaunn pycckoro akambsi, BSI, 2, 1963, p. 30-38; II. C. Kyanenos, K Bonpocy o npoucxoxjennn akaubsi, BSI, I, 1964, p. 30—41; B. B. Kouaecos, O HeKOTOpEIX 0COGEHHOCTAX (DOHOJIOTHUECKONH MOJIEJIH, pasBHBaIOLIEH aKaHbe, BSl, 4, 1964, p. 66-79; 51. Puraep, K npo6aeve aransa, BSI, 5, 1964, p. 36-45; B. H. JlutrKHH, Emė K Bonpocy o NpoHCX0oX/eHHH pyccKoro aKaHbs, BSI, 4, 1965, p. 44-52; T. A. XaGypraes, O ¢oHOJOrHUECKHX YCJOBHSX pa3BHTHS PyccKoro akaubsi, BSI, 6, 1965, p. 55—63. Dar plg.M. Halle, Akan’e (The Treatment of Unstressed Nondiffuse Vowels in Southern Great Russian Dialects), ,,Symbolae linguisticae in honorem Georgii Kurylowicz®, p. 103-109. t Plg. B. H. Bopkosckuii, II. C. Kysuenos, Heropuueckas rpamMmaTHKa pyccKoro s3bika, M., 1963, p. 142. ** R.Jakobson, Remarques sur l'évolution phonologique du russe comparée a celles des autres langues slaves, TCLP, 2, 1929, p. 20—23; F. V. Mareš, Vznik slovanského fonologického systému a jeho vyvoj do konce obdobi slovanské jazykové jednoty, ,,Slavia®, 25, 1956, p. 445; G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 150-162; H. san Beifik, K ucropun ¢orosornueckoit CHCTEMbI B OČINECJIABAHCKOM f3bIKe MO3jHero repuoja, ,,Slavia“, 19, 1950, p. 293. 59 procesas. Pastarųjų metų fonologinių tyrinėjimų konstatuota**, kad trumpieji balsiai o ir a (kaip ir 6 bei @) pirmiausia sutapo pozicijoje po lūpinių priebalsių. Cia balsio o (kaip ir d) diferencinis požymis „,„bemoliškumas“ pasidarė irrelevantinis, nes tas požymis buvo lūpinių priebalsių konstitutyvinis elementas (plačiau žr. šio. darbo p. 67 tt.). Teiginiui, kad slavų prokalbėje egzistav trumpasis balsis a (bet ne 0),’ prieštarauja vyriškosios giminės o-kamie. vardažodžių vienaskaitos vardininko ir galininko galūnė -» — fonetiškai ji galėjo : „,irasti tik iš *-os ir *-om per tarpinius *-u(s) ir *-u(m). Vienaskaitos vardininko galūnės -8 atsiradimą vietoj *-as (plg. s. sl. vlokt) G. Ševeliovas visai pagrįstai linkęs aiškinti morfologinėmis priežastimis**. Galūnė *-am galėjusi virsti -9 labai lengvai, nes balsių siaurėjimas prieš nosinius priebalsius esąs dažnas reiškinys, aptinkamas daugelyje kalbų. Po slavų prokalbės žodžio galo fonetinių pakitimų dėl o ir # kamienų analogijos susidariusi tokia proporcija: *-u (acc. sing., u kam.): *-ų (nom. sing., u kam.) = *-u (acc. sing., o kam.): x (nom. sing., o kam.), kur x turėjęs būti lygus *-u. Vadinasi, niekas netrukdo manyti, kad slavų prokalbėje būta trumpojo a, galimas daiktas, kiek labializuoto, nes slaviškos kilmės rūmunų kalbos skoliniuose vietoj slavų prokalbės a yra oa, plg. rum. grodzdi „siaubas“ iš sl. *graza**. Slavų trumpasis balsis a, tyrinėtojų nuomone, virto o gana vėlai (apie VIII — IX a.), prieš pat pirmųjų slavų kalbų rašto paminklų pasirodyma®. Po IX a. slaviškos kilmės skoliniai kitose kalbose jau gana dažnai turi o, plg. gr. Z.9Aofevot iš sl. *slovėne. Beveik visi tyrinėtojai sutinka, kad tiek baltų, tiek ir slavų kalbose pirminė trumpųjų balsių sistema buvo trikampė: e 0 a Tačiau tiek pat galima ir antra alternatyva, kad šių kalbų pirminė trumpųjų balsių sistema buvo keturkampė: u e 0, kurioje nebuvo opozicijos a : o. Be baltų ir slavų kalbų, ide. trumpieji balsiai o ir g sutapo dar germanų, albanų, senojoje indų ir hetitų kalbose. Šiose kalbose jiems atliepia a. ** B. K. XKypasjeB, OopuupoBanne rpynioBoro CHHTApMOHH3MA B IpaCJIaBSHCKOM S13blxe, BA, 4, 1961, p. 35—36. 54 G.Y.Shevelov, op. cit., p. 156—157. š5. G. Y.Shevelow, op. cit., p. 162. ** E. Schwarz, op.cit.,p. 136; H. Ban Beiik, op. cit., p. 293; F. V. Mares, op. cit., p. 445; G. Y. Shevelov, op. cit, p. 151; B. K. )Xypasaes, Ha ucropuu Boka/m3Ma B npacjtaBAHCKOM fi3plKe IIO3/įHero repuoja, BSI, 2, 1963, p. 13, 19; B. H. T'eoprues, BS, 2, 1963, p29; Hou Teopun H TpajauunoHaJHH 3a6ay KH, ,,Bearapcku esuk®, 15, 1965, p. 297-307. 60 L Trumpasis balsis a ide. kalbinėje bendrystėje, matyti, buvo retas. Jis dažniausiai pasitaikė ekspresyvinėje, techninėje ir buitinėje leksikoje, o balsių kaitoje jis beveik nedalyvavo*". Fonemas 0 ir a skiriančių Europos kalbų leksika, turinti trumpąjį balsį a, apsiriboja daugiausia Žemės ūkio sritimi, ir dėl tos priežasties ši leksika, taigi ir fonema a, gali būti vėlesnės kilmės**. Kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, kad pietinių ide. kalbų (armėnų, graikų, italikų ir keltų) opozicija o : a gali būti atsiradusi vėliau dėl laringalų kritimo®. Todėl visai įmanoma, kad tos ide. kalbos, kurios neturi opozicijos 0 : a, niekad jos ir neturėjo. Prabaltiškasis trumpasis balsis o ir praslaviškasis a gali atliepti pietinių ide. kalbų o ir a. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, svarbu yra išsiaiškinti, kokius neįtemptų kompaktiniy/fonemy manifestantus resp. žemojo pakilimo užpakalinius trumpuosius balsius turėjo baltų ir slavų kalbos pirmaisiais amžiais po išsiskyrimo iš ide. kalbinės bendrystės. To pasakyti negalima dėl daugelio priežasčių, iš kurių svarbiausios: a) neturime duomenų, kuriais remdamiesi galėtume rekonstruoti tokių tolimų epochų vokalizmo santykius, t.y. nežinome, ar tikrai tuo metu baltų dialektai turėjo trumpąjį balsį o, o slavų dialektai — trumpąjį balsį a; b) neaišku, kokia trumpųjų balsių sistema (trikampė ar keturkampė) baltų ir slavų kalbose buvo pirminė; c) nežinome tikslios absoliutinės chronologijos, kada ide. trumpųjų balsių o ir a refleksai (pripažinus trikampę trumpųjų balsių sistemą pirmine) sutapo baltų ir slavų kalbose. Šiaip ar taip, kokią trumpųjų balsių sistemą belaikytume pirmine, viena yra aišku: lygiai tokią pat, kaip baltų ir slavų kalbų, pirminę trumpųjų balsių sistemą turėjo ir kiti ide. dialektai (pvz., germanų). Vadinasi, vienodos pirminės baltų ir slavų kalbų trumpųjų balsių sistemos rekonstrukcija jokiu būdu nerodo bendros, skirtingos nuo kitų ide. dialektų baltų-slavų raidos pakopos resp. baltų-slavų kalbinės vienybės. Ide. ilgieji balsiai o ir a Ide. ilgieji balsiai O ir a slavų kalbose sutapo. Baltų kalbos jų skirtumą išlaikė. Taigi baltų ir slavų kalbos smarkiai skiriasi ide. ilgųjų balsių raida. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą, svarbu yra išsiaiškinti, kada slavų kalbos pradėjo nebeskirti ide. ilgųjų balsių. Ide. a latvių kalboje yra išlaikytas sveikas (a), lietuvių kalboje jis virto o, o slavų kalbos čia turi a, plg.: liet. brolis, broter-élis, lat. bralis, brater-itis, s. sl. bratr®s :s. ind. bhrdta, gr. gparno „brolijos narys“, lot. frater, got. bropar (o iš ide. a), toch. A pracar; 57 A. Meillet, Introduction a I’étude comparative des langues indo-eur opéennes, 7 ėd., Paris, 1934, p. 99, 166— 168. Plg. ,,La voyelle a se trouve notamment dans des mots de caractére populaire, technique ou affectif“ (p. 99). 58 H. Kuhn, Ablaut, «a und Altertumskunde, KZ, 71, 1954, p. 129-161. 59 J, Kurylowicz, L’apophonie en indo-européen, Wroclaw, 1956, p. 167-168. 61 r liet. motė, moteris, lat. mate, s. sl. mati : s. ind. matd, gr. (dorėnų) parne, lot. mater, toch. A macer. Ide. 6 slavų kalbose virto a. Rytinių baltų kalbose jo refleksas buvo dvejopas. Vienur ide. od virto uo, plg.: | ' liet. juos-ta, lat. jués-ta, s. sl. po-jas® „diržas“ : gr. Čowr0c „apjuostas“ (= liet. juostas), avest. yah „diržas“ (a iš ide. oO);) liet. puo-ta : gr. no-vo „geriu“, lot. po-tus „gertas“, s. ind. pa-ti „(jis) geria“ (a iš ide. 6); liet. uoga, lat. udga :s. sl. jag-oda; liet. uolektis (ir uolektis), lat. uolekts : gr. &orévy „alkūnė“; *6lyra pailgintasis šaknies *el-/*ollaipsnis (plg. liet. elkiiné, alkūnė ir lat. eglkuons); liet. wosis, lat. udsis : rus. sc-eHs, serb.-chorv. jds-én; liet. dūo-ti, duo-snus, duo-slūs, dio-klé, lat. dub-t, s. sl. da-ti, da-nv „duoklė“ (= liet. duo-nis ,,dovana‘?), da-rv „dovana“ : gr. 3i-8w-p.. „duodu“, 3@-pov ,,dovana“, lot. dé6-num „dovana“, s. ind. dandm „dovana“ (a i$ ide. 6); bet su o liet. do-snus (lat. da-sns), do-slus, do-vana (lat. da-vana), do-vanas „dovanai duodamas“, dé-vis „davimas“, dé-sai ,,marCios dovanos“, do-tas „davimas, dovana“, dd-talas (lat. da-tali ,,dovanos®) ,,davimas, duoklė“, do-tilas ,,t.p.*; plg. pr. da-t, da-twei „duoti“. Ide. 6, kaitaliojesis su ide. ė, taip pat tam tikrais atvejais yra, virtęs uo, plg. brėžti : bruožas; plėšti, lat. plést : pluoštas, lat. pluésit „plėšyti“, pluosa „„Šėlimas“; rėžti, s. sl. rėz-ati „smogti“ : ruožas, s. sl. raze „smūgis; kartas“: sėsti : sūodžiai, lat. suéd-réji „suodžiai“, s. sl. sažda; ėsti : uodas, lat. uéds. Kitur ide. 6 lietuvių kalboje yra virtęs o, latvių — a, plg.: liet. nor-éti : gr. vop-etv „veikti, daryti“, vop-cpuvoc „didelis, platus“; liet. krok-ti (ir kriok-ti), kriog-uoti ,,Snekéti arba rėkti užkimusiu balsu“, lat. krakt, krakt, s. rus. krak-ati „krenkšti“ :lot. croc-are, croc-ire ,krankti (apie varnus)“, gr. .xpoCo „krenkščiu“ (-Liš *-gj-), s. vok. aukšt. hruoh „varna“ (uo iš germ. O); | liet. žmonės, žmona : lot. acc. sing. homonem (nom. sing. homo) ir hemonem; šaknis *g"hm-|*g"hem-|*g'hom-; žodžiuose žmonės, žmona turime nulinio laipsnio šaknį, o normaliojo laipsnio šaknis yra liet. žėm-ė; bet s. liet. žmuo (iš *g’hm-on); liet. pro, pro- (plg. pré-plaisa) : lot. pro, pro(d)-, gr. mpw-; bet lat. prué-jam, prué-m „šalin, lauk“; y o-kamieniy vardažodžių vienaskaitos kilmininkas liet. vilk-o, lat. vilk-a, s. sl. vivk-a :s. lot. (asmenvardis) Gnaiv-ad, lot. lup-6 „iš vilko“, s. ind. vfk-at, vik-ad (-at -ad iš *-od), gr. mw (iš *pod) „iš kur“. ; Vietoj désningosios balsių kaitos (liet. ė : uo, lat. é : uo iš ide. é : 6) lietuvių kalboje pasitaiko kaita ė : 0, o latvių kalboje — é : a, plg.: liet. bėgti, lat. bėgt : liet. bog-inti ,,greitai ar sunkiai ką nešti, vežti, danginti, gabenti“, bet lat. budk-stit „slėpti“, buok-stitiės „slankioti, valkiotis“ ; liet. glėbti, lat. glébt : liet. globti „,siausti, supti, glėbti“, lat. gldbt „globoti, saugoti“, liet. globa (acc. sing. globą) ir gléba; normalusis balsių kaitos laipsnis yra liet. glab-oti „glėbti, imti, glemžti“, lat. glab-dt „saugoti, globoti; laidoti“ (iš balt. *glob-); ! Liet. donis laikytinas slavizmu. 62 liet. korjs (acc. sing. kėrį), lat. karis : gr. wnpbc „vaškas“, lot. céra; plg. kor-yti, kor-ytas; liet. molis, molė „Žemė prie molio“, mol-ifigas „molio spalvos, molinas®, lat. mals (paprastai dgs. mali): s. sl. méls „kalkės“; E. Frenkelis čia priskiria ir mélas, mėl-ynas*; k liet. nokti, lat. nakt „ateiti“ : got. nelv(a) „arti“, nelv-jan „artintis“, s. vok. aukšt. nah „arti“ (a iš e <ide. é); liet. plėsti : pldtas, greta jų normaliojo laipsnio šaknys *plet- (plg. plėčia, pletoti) ir *plot- (plg. platūs); liet. slėgti (ir slėgti), lat. slégt :liet. slog-inti ,slégti, spausti“, sloga „tokia liga; sunkenybė, bėda“, s/6gas „sunkumas prislégti linams ar kanapėms“, lat. sliga, slags „našta, sunkumas, kančia, liga“; bet liet. sluogas (ir sludgas) „sunkumas kam prislėgti“, lat. sludga, sluégs „t.p.“, sluodz-it, sluédz-ét ,slégti, spausti“; liet. sėsti, sėd-ėti : sod-inti, sodas (ir sodnas), s. sl. sad®, liet. soda (acc. sing. sėdą), sodžius (lat. sūdža, sūdžius, spėjama, yra lituanizmai); žem. svad-inti „sodinti“ gali būti iš *suod-inti; liet. tvéré, lat. tvėru „čiupau, griebiau“: liet. fvord; normalųjį laipsnį randame tvėr-ia, plg. s. rus. tvor-iti „daryti, kurti“; liet. vokas (ir voka) „dangtis, antvožas; mirkčiojamas akies uždangalas“, lat. vūks „dangtis“: s. sl. vėko ,,(akies) vokas, dangtis“; liet. voras ,,Spinne®, lat. varis : liet. vėrė, lat. vėru ,,vériau®; normalusis laipsnis yra vėr-ia, var-tai; liet. žolė, lat. zale: liet. žėlė; normaliojo laipsnio šaknis *g’hel-/*g’holrandama žodžiuose žėl-ia, žal-ias. Ide. 6 ir a refleksai prūsų kalboje yra labai neaiškūs. Elbingo žodynėlyje (Pamedės dialekto paminklas) ide. 4 yra žymimas grafemomis o ir oa (plg. pr. mothe ir liet. motė, lat. mate; pr. moazo „teta“ ir liet. mésa, lat. mdsa „sesuo“). Lygiai taip pat Cia yra žymimas ide. 6 (plg. pr. podalis ir liet. žem. puodalis; pr. woasis ir liet. dosis, lat. udsis). Vienodas grafinis ide. d ir a refleksų žymėjimas lyg rodytų, kad prūsų kalbos Elbingo Zodynélio dialekte ide. 6 ir @ sutapo®. Tačiau J. Kazlauskas mano*, kad vienodas grafinis žymėjimas nerodąs ide. d ir a refleksų opozicijos neutralizacijos. Juk senuosiuose lietuvių kalbos raštuose raide o esąs žymimas tiek o, tiek ir uo. Pr. o (iš ide. 0), J. Kazlausko nuomone, galėjęs būti siauresnis ir labiau labializuotas, negu o (iš ide. 4). Pastarasis galėjęs būti žemesnio pakilimo ir silpnai labializuotas garsas. Prūsų kalbos katekizmuose (Sembos dialekto rašto paminklai) ide. a refleksas yra žymimas a arba a (plg. pr. brati ir liet. brolis, lat. bralis). Ide. 6 refleksas čia yra žymimas daugiausia d arba o (plg. pr. per-on-i ,,„bendruomenė“ ir liet., lat. -uontokiuose žodžiuose, kaip gel-uon-is ir dzel-uén-s). Tam tikrais atvejais ide. o refleksas čia yra žymimas 4 arba a (plg. pr. dat, datwei bei daton ir liet. duoti, lat. duét; pr. salin ir liet. žolė, lat. zale). Vadinasi, katekizmų dialekte ide. a ir 6 refleksų skirtumas yra išlaikytas, išskyrus tam tikrus atvejus, kur ide. a ir d, kaip ir rytinių baltų kalbose, yra sutapę. ? E. Fraenkel, LEW, p. 430. 8 Plg. K. Būga, RR, III, p. 104. * 1. Kasnayckac, K paseatuio obmebGantuiickoli CHCTEMbI raacHeiX, p. 21. 63 skis®, E. Cupica’, J. Endzelynas®, H. Pedersenas® ir kt.) manė, kad ide. eu baltų kalbose dėsningai virtęs jau, o slavų — ju. H. Pedersenas pridūrė, kad vien žodžio liauka (plg. gr. A2dyxm) esą pakanka įrodyti, jog ide. eu lietuvių kalboje virto jau??. Kadangi ide. eu virtimas liet. jau minėtų tyrinėtojų buvo laikomas dėsningu, tai visi tie atvejai, kur lietuvių (ir kitų baltų) au atitinka kitų ide. kalbų eu, turėjo, anot jų, būti išimtys. Todėl reikėjo rasti būdų jiems paaiškinti. Patyrinėjęs šį klausimą, V. Poržezinskis priėjo iSvada!!, kad baltų kalbinėje bendrystėje minkštieji priebalsiai prieš ew, veikiami priebalsių, stovėjusių prieš u (čia jie buvo kieti), dalyje žodžių buvę pakeisti kietais. Tokiu būdu grupė „minkštasis priebalsis + diftongas eu“ lietuvių ir latvių kalbose virto grupe „,„minkštasis priebalsis + diftongas au“, o prūsų kalboje — grupe „,minkštasis priebalsis + diftongas eu“. Grupė „kietasis priebalsis + diftongas eu“ virto grupe „,kietasis priebalsis + diftongas au“. Šiai V. Poržezinskio nuomonei pritarė E. Bernekeris!?, nurodydamas, kad taip galima paaiškinti daugelį išimčių, kur au yra vietoj laukiamojo jau. Visai kitaip au kilmę bandė aiškinti H. Pedersenas'®. Žodyje tauta, jo nuomone, f...t galėjęs pasikeisti i 7... dėl antrojo f asimiliuojamojo poveikio. Žodis laitkas balsį o galėjęs gauti iš kito tos pat šaknies žodžio. O naiijas vietoj *niaujas galėjęs atsirasti disimiliacijos arba kitokiu būdu. Lygiai taip žodžio tauta diftongo au atsiradimą dar 1907 m. aiškino E. Cupica?*. Šie au vietoj laukiamojo jau atsiradimo aiškinimai nėra visai pavykę. Antai V. Poržezinskis neįrodė, kodėl vienur minkštieji priebalsiai buvo pakeisti kietais, o kitur — ne. Jo koncepcija nepaaiškina, kodėl, pavyzdžiui, pr. peuse nevirto *pause, nors baltų kalbinėje bendrystėje greta egzistavo žodis, kuriame pprieš u buvo kietas (plg. liet. pušis). Pagal V. Poržezinskio koncepciją tokio pakeitimo kaip tik ir reikėtų laukti. Kad žodyje tauta būta asimiliacijos, kaip teigia E. Cupica ir H. Pedersenas, žinoma, manyti galima, bet pagrįsti faktais sunku. , O. Videmanas'®, K. Johansonas'®, J. Mikola'’, A. Mejė!? ir kt. manė, kad jau baltų kalbose atsiradęs tik iš ide. éu, o dvibalsis au atspindįs ide. ex. Slavų kalbose, jų nuomone, ju galėjęs atsirasti tiek iš ide. éu, tiek ir iš ide. eu. Šių tyrinėtojų nuomonei prieštarauja daugelis lietuvių kalbos pavyzdžių, kur jau yra kilęs iš ide. trumpojo diftongo eu. : Kriteriju, leidžiantį susekti, kur ide. eu virto jau ir kur — au, bandė nustatyti J. Zubatas'®. Jo nuomone, ide. ex baltų ir slavų kalbose virtęs jau resp. ju prieš priešakinės eilės balsius, o prieš užpakalinės eilės balsius jis pasikeitęs į au resp. wu. 5 B. INopxesunckuii, K ncropun dopm CNnps2xkeHH B OGanTHiickux s3bikax, Mocksa, 1901, p. 79—80. 7 E. Zupitza, Lit. naiijas, KZ, 40, 1907, p. 250-251. 8 MU. Onasenun, CaassHo-6anTHiiCKHe 3TIOAB, p. 79. ® H. Pedersen, Lit. I4U, StB, 4, 1934—1935, p. 150—154. 1 H. Pedersen, op. cit., p. 152. 1 B, I]lop»xe3HHCKHi, op. cit., p. 80. 12 E. Berneker, AfslPh, 25, 1903, p. 489. 12 H. Pedersen, op. cit., p. 150-154, 14 E. Zupitza, op. cit.,, p. 254-255. 15 O, Wiedemann, Das litauische Préteritum, p. 17—18, 32, 184. 16 K. Johansson, Indische Etymologien, IF, 8, 1897, p. 172 (išnaša). 17 J, Mikkola, Urslavische Grammatik, I, p. 57-61. 18 A. Meillet, Le traitement de *-euen letto-lituanien, BSL, 25, 1924, p. 174-175. 19 J. Zubaty, AfslPh, 20, 1898, p. 396—397. 70 J. Zubato aiškinimui, šiek tiek jį modifikavęs, pritarė J. Endzelynas??. Jo nuomone, baltų kalbų au atsiradęs iš ide. eu greičiausiai ne prieš visus užpakalinės eilės balsius, bet tik prieš kirčiuotus, plg. J. Endzelyno duodamus pavyzdžius liet. fauta ir got. piuda (-diš -trodo, kad šie žodžiai iš seno buvo kirčiuojami galūnėje), liet. laūkas ir gr. Asuxbe. J. Zubato ir J. Endzelyno koncepcija?! nepaaiškina tokių lietuvių kalbos faktų, kur jau yra prieš užpakalinės eilės balsius, plg., pavyzdžiui, liauka, siaiiras, kiduras, kidutas ir kt. Be to, diftongas jau neretai pasitaiko ir tuose žodžiuose, kurie turi pastovų šaknies kirtį, plg. kiaūlė, kiaūšis, lidudis, šiaurė ir kt. E. Bernekeris*?, E. Cupica?*, K. Būga?*, G. Seveliovas?’ ir kt. buvo linkę manyti, kad baltų kalbų diftongas au esąs kilęs iš ide. diftongo, turėjusio kitą balsių kaitos laipsnį, negu diftongas eu. Balsių kaitos galimybės neatmetė ir J. Endzelynas?®, Tokiu būdu, pavyzdžiui, liet. tauta reikėtų kildinti ne iš ide. *feuta, bet iš ide. *touta arba *touta. Atskirai reikia paminėti J. Otrembskio nuomonę*?", pagal kurią normalusis ide. diftongo eu kontinuantas (rytinių) baltų kalbose esąs au su prieš einančiu kietu priebalsiu. Slavų kalbose dėl ankstyvos priebalsių palatalizacijos prieš priešakinės eilės balsius ide. eu virtęs *jau (iš kurio vėliau atsirado ju). Kadangi ide. diftongas eu baltų kalbose kitęs prieš priebalsių palatalizaciją (t.y. priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius ir prieš jotą turėję dar būti kieti), tai diftongas, kuriuo virtęs eu, turėjęs būti au su prieš jį esančiu kietu priebalsiu. J. Otrembskis čia vieną hipotetinį dalyką (eu virtimas au) grindžia kitu taip pat hipotetiniu dalyku (priebalsių kietumas ir jų palatalizacija). Jo koncepcijai prieštarauja daugelis lietuvių ir latvių kalbų žodžių, kurių diftongas jau aiškiai yra kilęs iš ide. eu. Baltų ir slavų kalbose gana dažnai pasitaiko atvejų, kur ta pati šaknis turi du variantus — vieną su jau, antrą su au (slavų ju ir u). Liet. kiduné ir lat. caune (ciš *kj-) šaknyje turi jau, o pr. caune ir rus. KyKd — au. Vienos slavų kalbos turi ju (plg. s. rus. pljuča „plaučiai“ ir s. ček. pluče), o kitos — u (plg. s. sl. plušta ir lenk. ptuca). Baltų kalbų pavyzdžiai rodo, jog čia yra o laipsnio šaknies vokalizmas, plg. liet. plaiiciai, lat. plaušas ir pr. plauti. Jeigu pripazintume, kad baltų ir slavų kalbose ide. eu tam tikrais atvejais dėsningai virto au resp. u, tai šie faktai verčia manyti, jog šis virtimas vyko labai vėlai, jau atskirose kalbose. Savaime suprantama, kad taip būti negalėjo. Suomių skolinys laukki rodo, kad baltų ir ugrų-finų kontaktų metu baltų kalbos jau turėjo au vietoj kitų ide. kalbų eu. 20 YU. Ouaseannn, CrasgaHo-6antuiickue ston, p. 83; J. Endzelin, Lettische Grammatik, p. 40-41. 2 Šią koncepciją pripažino V. Vondrakas ir A. Vajanas, W. Vondra k, Vergleichende slavische Grammatik, I, p. 41; A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 122—124. #2 „Die wenigen Fille, wo au, t zu entsprechen scheinen, lassen sich durch die Annahme anderen Ablauts bei Seite schaffen“, — E. Berneker, IF, 10, 1899, p. 167. 3 E. Zupitza, op. cit., p. 250-251. 24 K. Būga, RR, II, p. 348. 25 G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 272—275. 26 K. Dupz3ejnnhnH, ChasBsho-GaJirniickue 3Tionbl, p. 82; J. Endzelin, Lettische Grammatik, p. 41. 27 J, Otrębski, LP, 4, 1953, p. 308—312; SI. C. OrpemGcekuii, Chnassno-6aaTHiicKkoe S3bIKOBOe ejmHcecTBO, BA, 5, 1954, p. 31—32. 71 Jeigu manytume, kad ide. eu kitimas baltų ir slavų kalbose buvo dėsningas procesas ir vyko jis baltų ir slavų kalbinėse bendrystėse, tai jokiu būdu negalėjo vienose kalbose atsirasti jau resp. ju, o kitose — au. Toks įvairavimas rodo, kad arba o vokalizmas buvo paveldėtas iš ide. kalbinės bendrystės, arba jis atsirado atskirose kalbose struktūrinės analogijos keliu. Kadangi, pavyzdžiui, greta pr. caune nebuvo formos su kitu balsių kaitos laipsniu ir dėl to struktūrinė analogija nebuvo galima, tai prūsų kalbos žodis galėjo kilti tik iš šaknies *kou-. Baltų (ir slavų) kalbose ide. eu virtus jau, susidarė balsių kaita jau : au : u (ide. eu : ou :u). Daugeliu atvejų minkštasis priebalsisišstūmė kietąjį, buvusį prieš ulaipsnį. Pavyzdžiui, liet. griūti vietoj laukiamojo *grūti atsirado pagal griduti < *gréu-. Minkštasis priebalsis buvo apibendrintas ir tose formose, kuriose dėl balsių kaitos buvo atsiradęs o, plg. gridvė vietoj laukiamojo *grovė < *grou-*. Galima įsivaizduoti ir atvirkščią procesą: kietasis priebalsis, buvęs prieš u laipsnį, galėjo išstumti minkštąjį priebalsį. Antai galima manyti, kad lat. laukas (su kietu !-) vietoj *liaukas atsirado pagal tokį baltų žodį (plg. pr. luckis „skiedra“), kur kietasis /- buvo dėsningas. Tačiau taip manyti neleidžia tokie žodžiai, kaip pr. peuse ir liet. pušis, pr. caune ir liet. kidunė. Nors baltų kalbinėje bendrystėje greta peuse egzistavo ir pušis, tačiau dėl to peuse nevirto *pause. Dėl analogijos taip pat ir pr. caune negalėjo atsirasti iš *kiaune, nes nėra žodžio, kur priebalsis būtų buvęs prieš u laipsnį. , Visa tai rodo, kad jau kaitaliojimąsi su au tokio tipo žodžiuose, kaip liet. kidunė : pr. caune, reikia aiškinti fonomorfologinėmis priežastimis. Šią išvadą remia, gal būt, ir baltiškos kilmės suomių kalbos skoliniai. Galima manyti, kad žodžius leuka ir laukki suomiai skolinosi vienu metu, nes abu jie yra susiję su gyvo daikto ypatybių pavadinimais. Šie skoliniai rodo, kad skolinimosi metu 1) baltų kalbose jau egzistavo au vietoj kitų ide. kalbų eu ir 2) diftongas eu dar nebuvo virtęs jau. Diftongas eu virto jau daug vėliau, negu eu perėjo į au. Taigi procesai eu> au ir eu > jau greičiausiai nebuvo susiję nei chronologiškai, nei struktūriškai. Minėti faktai, atrodo, leidžia dalį baltų ir slavų kalbų žodžių, turinčių au resp. u vietoj kitų ide. kalbų ew, kildinti iš o laipsnio šaknies, plg.: *kėu-g- : liet. kidugė ir *kou-g- : liet. kaugė, lat. kaudze, s. isl. haugr „kalva“; *kéu-n- : liet. kidunė, lat. caūne ir *kou-n- : pr. caune, rus. Kyud; *leu-k- : gr. Aevxéc, got. liuha „Šviesa“ ir *lou-k- : liet. laiikas, lat. lauks, lot. lūc-idus „Šviesus“, gr. Xoūocov (-oc -iš *-kj-) „balta eglės šerdis“; *leu-k- : liet. liauka, liaūkti, lat. Jauka, gr. he5vwrn ir *lou-k- : lat. laukas; *leu-|*leu- : liet. lidutis, liav-Onas, lat. Jaūt „Jeisti“, ček. leviti „atleisti“, got. lėwjan „palikti likimo valiai“ ir *lou-/*lou- : liet. lavonas, pr. au-laūt „mirti“; *pleu-: s. rus. pljuča „plaučiai“, s. ček. pljūče, gr. TAsūpov ir *plou- : liet. plaūčiai, lat. plaušas, pr. plauti, s. sl. plušta, lenk. pluca; *reu-d- :s. angl. réod „rausvas“, gr. pei „raustu“ ir *rou-d- : liet. raūdas, raud-énas, lat. rauds, s. sl. ruda „rūda“, rus. pymsineui (rumiš *raud-m-); *sreu- : liet. sriaumud, gr. $seūpa. „Srovė“ ($- iš *sr-) ir *srou- : liet. srav-ėti, sraumud, lat. straume, s. rus. strumeno „upelis“ (struiš *srau-); * Gal dėl panašių ir kitokių nelabai aiškių priežasčių vienos lietuvių kalbos tarmės (kai kuriose formose) r turi minkštą, o kitos — kietą, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 153—156. 72 *teut- : got. piuda „tauta“, ilirų (asmenvardis) Teuta ir *tou-t- : liet. tauta, lat. tauta, pr. tauto, oskų touto „valstybė“, kimrų tid „šalis“ (tūiš *tou-), s. air. tuath „tauta“ (tuaiš *tou-). Reikia pridurti, kad tik dalis baltų ir slavų kalbų žodžių su šaknies o vokalizmu gali siekti ide. kalbinės bendrystės laikus. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie lietuvių kalbos žodį tauta ir jo giminaičius: vieni ide. dialektai galėjo turėti *feulaipsnį, o kiti— *foulaipsnį. Tačiau daugumos žodžių variantai su e ir o balsių kaitos laipsniais galėjo susidaryti jau baltų ir slavų kalbose, nes balsių kaita baltų kalbose (pavyzdžiui, lietuvių kalboje) tebėra gyva ir šiandien. Antai vieni baltų dialektai turėjo žodį kidunė su e balsių kaitos laipsniu, o kiti — su o balsių kaitos laipsniu (plg. pr. caune). Kai kuriuose lietuvių kalbos žodžiuose diftongas au iš tikrųjų gali būti vietoj ide. eu. Tokios esamojo laiko formos, kaip keičia, sėka (pasaką) ir kt., kurių šaknis turi e laipsnio vokalizma, rodo, kad ir formose baūdžia, plaiikia, smaūkia turi būti e laipsnio vokalizmas, nes o laipsnio vokalizmą paprastai turi iteratyviniaikauzatyviniai veiksmažodžiai, plg. kaityti, sakyti ir baūdinti, plaukyti, smaukyti. Kad senasis šaknies diftongas šiose esamojo laiko formose buvo eu, rodo ir atitinkami kitų ide. kalbų žodžiai, plg. liet. baūdžia ir s. sl. bljusti, liet. plaūkia ir s. vok. aukšt. fliogen „lėkti“ (io iš eu), liet. smaūkia ir s. skand. smjūga ,,spraustis, smukti“ (juiš eu). Senųjų formų *beudja, *pleukja ir *smeukja šaknies diftongas eu buvo pakeistas au ne todėl, kad ide. ex baltų kalbose būtų dėsningai virtęs au, bet, matyt, todėl, kad šių esamojo laiko formų vokalizmas prisitaikė prie kitų tos pat šaknies formų su o vokalizmu. Vadinasi, galima manyti, kad, be kelių veiksmažodžių, kuriuose ou vietoj senesniojo eu greičiausiai atsirado analogijos būdu, ide. diftongas eu baltų (ir slavų) kalbose nevirto au. Visi tie baltų ir slavų kalbų žodžiai, kurių šaknyje yra au resp. u vietoj kitų ide. kalbų ew, greičiausiai yra kilę iš formų su o laipsnio vokalizmu. Ide. diftongas eu baltų ir slavų kalbose dėsningai virto jau resp. ju. Šis fonetinis reiškinys yra laikomas baltų ir slavų kalbų inovacija, rodančia glaudžius tų kalbų santykius ir remiančia baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją. Ide. eu virtimą jau resp. ju laikyti baltų-slavų kalbinės vienybės argumentu galima tik tuo atveju, jeigu ide. eu būtų virtęs jau resp. ju baltų-slavų vienybės metu. Tačiau nėra, atrodo, jokio pamato šį fonetinį reiškinį laikyti tokiu senu. Negalima tikrai pasakyti, kad ide. eu virtimas jau būtų bendrabaltiškas. Iš prūsų kalbos paminklų sunku spręsti, koks ide. diftongo eu refleksas buvo prūsų kalboje. Tipo bleusky Elbingo žodynėlio parašymai yra dviprasmiški. Vieni tyrinėtojai mano*, kad parašymas eu žymi diftongą au po suminkštinto priebalsio. Taigi ir prūsų kalboje ide. eu virtęs jau. R. Trautmanas atkreipia dėmesį ir į panašų jau rašymą senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, pvz., gereus vietoj geriaus M. Daukšos raštuose*?. Kiti laikosi tos nuomonés®, kad prūsų ew iš tikrųjų ir žymi diftongą eu, bet ne jau. Pagal juos prūsų kalboje ide. eu išlaikytas nepakeistas. * R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 148—149; J. Endzelins, Prūšu tekstu grafika, FBR, 15, 1935, p. 97—98; Senprūšu valoda, p. 30; V. Mažiulis, Prūsų kalbos paminklai, Vilnius, 1966, p. 54—55. * R. Trautmann, op. cit., p. 148. J. Otrębski, LP, 4, 1953, p. 308—312. 73 Visų tyrinėtojų, kaip argumentas, minimas pr. iaukint (= liet. jaukinti), kuris, esą, rodo, kad prūsų kalboje ide. eu taip pat virto jau. Tačiau tas argumentas yra nepatikimas, nes to žodžio galėjo būti ir šaknis *ouk- (ne *euk-). Šaknies o vokalizmas kaip tik ir tinka veiksmažodžio pr. iaukint ir liet. jaukinti kauzatyvinei reikšmei. Kad jčia gali būti protetinis, rodo s. sl. učiti (uiš *au-) ir s. ind. 6kah „namas“. Žodžiai, kurie Elbingo žodynėlyje rašomi su digrafu eu (ew), yra tokie: bleusky 286, geauris 757 (plg. liet. giaurys LKZ, III, 282), gleuptene 247, keutaris 762, keuto 156, 497 (plg. liet. kidutas), peuse 597, skewre 685 (plg. liet. kiafilė). Krinta į akis tas faktas, kad čia prieš šį digrafą niekad nebūna grafemų i, y ar g, kurias būtų galima interpretuoti kaip priebalsių minkštumo ženklus. Tokio grafinio žymėjimo kaip tik ir lauktume, jei prūsų kalba šiuose žodžiuose būtų turėjusi junginį iau. Tiesa, minėtos grafemos Elbingo žodynėlyje kartais pasitaiko ir prieš priešakinės eilės balsius, plg. plieynis 38 greta pleynis 75. Dėl to atkreiptinas dėmesys į žodžio keuto rašymą: abu kartus jis yra užfiksuotas vienodai, t. y. su digrafu eu. Visa tai lyg ir rodytų, kad minėtuose Elbingo žodynėlio žodžiuose būta diftongo eu. Remiantis tuo, kad prūsų kalboje junginys *sj virto š (plg. schuwikis 496, schumeno 507, schutuan 471), paprastai linkstama manyti, kad prūsų kalboje j iškrito ir po kitų priebalsių (dantinių, gomuriniy), tuos priebalsius suminkštinęs*?. Tačiau kai kurie parašymai, ypač grafemos g vartojimas, lyg ir rodo, kad čia vis dėlto yra žymimas garsas j, antai plg. angurgis 565, ansalgis 506, kargis 410, saligan 468, wargien 525 (plg. cugis 518 liet. kūjis, kur grafema g žymi garsą j). Labai jau abejotina, kad čia grafema g žymėtų priebalsių minkštumą*?. Kaip rodo lietuvių ir latvių kalbos, j nebūtinai turėjo kartu iškristi visose pozicijose: vienur (pvz., po £, d) jis iškrito anksčiau, kitur (pvz., po lūpinių priebalsių) — vėliau, vienur to kritimo. rezultatas buvo vienoks, kitur — kitoks. Todėl junginio *sj pakitimas dar visai nerodo, kad būtų pakitę ir kitų priebalsių junginiai su j. Tiesa, ir patys „jotinės“ priebalsių palatalizacijos koncepcijos atstovai visiškai nepaneigia, kad po lūpinių priebalsių j prūsų kalboje dar tebeegzistavo**. Šiuo atveju Elbingo žodynėlio grafika yra tokia: piuclan 547 (žodžio pradžioje), kalabian 424, tarbio 325, knapios 268, wupyan 9, wormyan 465, samyen 235, claywio 375, perwios 281. Aiškinantis, ar prūsų kalboje dar buvo diftongas eu, ar vietoj jo prūsų dialektai jau turėjo iau, ne tiek svarbu, ką žymi parašymai bia, bio, piu, pio, pya, mya, mye ir wio: lūpinio priebalsio junginį su j ar palatalizuota lūpinį priebalsį prieš užpakalinės eilės balsius. Svarbu tai, kad šios pozicijos grafinis pavaizdavimas skiriasi nuo analoginės žodžio peuse pozicijos grafinio pavaizdavimo: jeigu diftongas eu prūsų kalboje būtų virtęs iau, tai ir čia (t. y. žodyje peuse) lauktume tokio pat lūpinio priebalsio (su j ar palatalizuoto) prieš užpakalinės eilės balsį grafinio pavaizdavimo (*piau, *pyau ar *pyeu). Ar skirtingas grafinis pavaizdavimas neatspindi tik skirtingo fonetinio komplekso (aukščiau pateiktuose pavyzdžiuose pja ar p'a..., o žodyje peuse—pe)? Kalbant apie prūsų kalbos paminklų grafikos fonetinę interpretaciją, verta prisiminti dar ir tai, kaip J. Endzelynas aiškina II katekizmo parašymą pyienkts. Jis spėja, kad ** J. Endzelins, Prūšu tekstu grafika, p. 96—98; T. Milewski, Przyczynki do gramatyki pruskiej, ,,Slavia Occidentalis“, 15, 1936, p. 102—108; V. Mažiulis, op. cit., p. 54—55. *3 Plg, abejotiną J. Endzelyno žodžio wargien aiškinimą: ,,i te vėl iesprausts aiz g varbūt tapéc, lai g-burtu te kas nelasitu ka vėlaro balsigo slėdzeni“, — J. Endzelins, op. cit., p. 97. *4 J. Endzelins, op. cit., p. 98; V. Mažiulis, op. cit., p. 55. 74 čia, po lūpinio priebalsio, galėjęs atsirasti j**. Taigi j galėjo būti žymimas net prieš priešakinės eilės balsius. Visiškai analogiškai prieš užpakalinės eilės balsius Elbingo žodynėlyje žymimi ir kiti priebalsiai (su j ar palatalizuoti), plg. maldian 438, median 586, medione 699, brunyos 419, dragios 386 ir kt. Panašiai jie turėtų būti žymimi ir Žodžiuose keutaris, keuto, skewre, geauris, jeigu Čia tie priebalsiai būtų prieš užpakalinės eilės balsius. Be to, atkreiptinas dėmesys į tą faktą, kad Elbingo Zodynélyje grafemos i, y po priebalsių prieš priešakinės eilės balsius paprastai nerašomos (plg. deywis 1, deynayno 5, metis 166 ir t.t.), išskyrus, žinoma, vieną kitą atvejį (kaip antai plieynis 38 greta pleynis 75, geytye 339 ir kt.). Taigi ir minėtuose žodžiuose, turinčiuose digrafą eu (ew), greičiausiai būta priešakinės eilės balsio, vadinasi, ir diftongo eu. Kartu paaiškėja, kad nėra ir tikrų duomenų, kurie rodytų ide. eu virtimą dvibalsiu jau buvus bendrabaltišku reiškiniu. Ide. diftongo eu pakitimo metu baltų (rytinių) ir slavų kalbose buvo susidariusios visai skirtingos fonologinės situacijos: baltų kalbose tas pakitimas buvo susijęs su vienais fonologiniais procesais, o slavų kalbose — su visai kitais. Fonetinis eu virtimas jau suponuoja balsio e pozicijoje prieš u praplatėjimą ir suužpakalėjimą (pirmiausia, atrodo, ten, kur tas balsis turėjo akūtinę priegaidę), t.y. e—>d. Kad toks fonetinis reiškinys yra galimas, rodo lietuvių kalba, kurioje pastebimi atvejai, kai balsis e prieš w ar v platėja ir užpakalėja, plg. daugelio tarmių kliūvas ir klėvas. Prieš v (u) žemaičiai daug kur taria «a su einančiu minkštu priebalsiu. Čia net vietoj č, atsiradusio iš ei, yra tariamas a, plg. kr'ūus „,kreivas“**, $’ava „šeiva“. Iš e prieš u atsiradęs a fonetiškai galėjo būti labai artimas balsiui a, buvusiam taip pat prieš w (iš senųjų diftongų au ir du), o po j balsis a galėjo ir visai sutapti su 4. Kai balsis o virto a, balsiai a ir “i pasidarė fonemos /a/ variantais. Tokiu būdu variantas d galėjo būti fonemizuotas, kitaip sakant, vietoj fonemos /e/ manifestanto segmente CiiuC (C žymi priebalsius) atsirado fonemos /a/ manifestantas, t.y. CiuC — C'auC. Priebalsiai, buvę prieš diezinius balsius, jau tada turėjo skirtis nuo priebalsių, „buvusių prieš bemolinius balsius. Pirmieji buvo palataliniai, antrieji — veliariniai. Pozicija prieš j greičiausiai buvo neutrali. Įvykus aukščiau minėtiesiems pakitimams, palataliniai priebalsiai atsidūrė prieš bemolinį balsį a. Tokia padėtis negalėjo ilgai egzistuoti, nes ji prieštaravo visai sistemai, kurioje palataliniai priebalsiai buvo tik prieš diezinius balsius, o bemoliniai balsiai — tik po veliarinių priebalsių. Ši anomalija galėjo būti eliminuota dviem būdais: 1) C'auC turėjo virsti CauC (prieš bemolinį balsį tegalimas veliarinis priebalsis); 2) C'auC turėjo virsti CjauC (prieš bemolinį balsį palatalinis priebalsis tegalimas prieš j). Pirmosios galimybės realizavimas buvo susijęs su didesniais sunkumais, negu antrosios: priebalsiai šioje pozicijoje iš palatalinių priebalsių klasės turėjo pereiti į veliarinių priebalsių klasę. Nors tarp palatalinių ir veliarinių priebalsių klasių ir buvo papildomosios distribucijos santykis, pirmosios galimybės realizavimas vis dėlto turėjo būti kardinalinis poslinkis sistemoje. Dėl to, matyt, ir buvo realizuota antroji galimybė, nes, be to, jos realizavimas buvo kompromisinis: pozicija prieš j buvo neutrali, taigi % J. Endzelins, op. cit., p. 96. % Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 51. čia priebalsiai buvo nei palataliniai, nei veliariniai (resp. ir palataliniai, ir veliariniai). Joto įspraudimas panaikino susidariusį prieštaravimą sistemoje. Beje, kai kur, ypač tais atvejais, kai greta egzistavo šaknies variantas su diftongu au (ir ou), tipo C'auCšaknis nesunkiai galėjo būti pakeista tipo CauCšaknimi. Taip, matyt, ir atsitiko veiksmažodžiuose, plg. daūžia vietoj désningojo *djaužia pagal daužyti. Slavų prokalbėje diftongo ex monoftongizacija su prieš esančiu palataliniu priebalsiu buvo susijusi su sudėtinių grupinių fonemų formavimusi. Formuojantis sudėtinėms grupinéms fonemoms, sonantai (tame tarpe ir w) jungėsi prie priešais buvusių tokių fonemų ir darėsi skiemeniniais, nes skiemens sudaromasis paprastai buvo paskutinis grupinės fonemos elementas. Vėliau diferencinius požymius ,,atvirumas : uždarumas“ transfonologizavus į diferencinius požymius „ilgumas : trumpumas“, balsiai, buvę jau neskiemeniniai, pasidarė atliekamais dieziškumo rodikliais, ir todėl jie lengvai išnyko. Grupinei fonemai C'eu virtus C'+w, slavų prokalbės fonologinėje sistemoje susidarė unikalinis atvejis — diezinis priebalsis buvo prieš bemolinį balsį. Prieštaravimas tarp diezinio priebalsio ir po jo einančio bemolinio balsio galėjo būti panaikintas, susiformavus neutralioms grupinéms fonemoms. Taip atsiradę neutralieji (nei dieziniai, nei bemoliniai) priebalsiai (pvz., b) turėjo sutapti su jau esančiais sistemoje. neutraliaisiais priebalsiais (pvz., b iš bjV) ir duoti tuos pačius refleksus. Matyt, todėl priebalsių, buvusių pozicijoje tiek prieš j, tiek ir prieš diftongą eu, refleksai yra vienodi visose slavų kalbose*". Vadinasi, fonologinė ide. eu virtimo jau baltų kalbose ir 'u slavų kalbose interpretacija galutinai patvirtina intuityvų spėjimą, kad šis pakitimas buvo visiškai savarankiškas baltų ir slavų kalbų reiškinys. Ide. diftongas eu kito baltų ir slavų kalbose ne tik skirtingomis sisteminėmis sąlygomis ir veikiamas skirtingų sisteminių veiksnių, bet taip pat buvo skirtinga ir to pakitimo fonetinė esmė: (rytinių) baltų kalbose eu virto jau, o slavų kalbose — tiesiog 'u. Ide. diftongo eu likimas yra akivaizdus baltų ir slavų kalbų paralelinės raidos pavyzdys. Tas pavyzdys rodo, kad bendrosios baltų ir slavų kalbų raidos tendencijos, palaikomos geografinio sąlyčio, tebeegzistavo ir vėlesniaisiais tų kalbų istorijos etapais. Ide. skiemeninių sonantų likimas Ide. skiemeniniai sonantai /, r, m, n (toliau žymimi R) baltų ir slavų kalbose virto il, ir, im, in arba rečiau ul, ur, um, un (toliau žymimi iR ir uR). Vienodas jų likimas ypač suartina baltų ir slavų kalbas. Ide. trumpieji sonantai R virto iR arba uR (su cirkumfleksu), plg.: a) liet. vilkas, lat. vilks, pr. wilkis, s. sl. vleko, rus. sox, serb.-chorv. vik (iš sl. *volko) :s. ind. vikah, got. wulfs, gr. hdxoc, lot. lupus; pr. kirsnan „juodas“ (plg. liet. Kirsna, Šešupės intakas), s. sl. rons, rus. 4ėprblii (iš sl. *čbrno) : s. ind. krsnah „juodas“; liet. šimtas, lat. simts, s. sl. soto (greičiausiai skolinys iš iranėnų kalbų) : s. ind. Satdm (Saiš ide. *k'm-), gr. éxazév (-xaiš ide. *k'm-), toch. kdnt(e), lot. centum, got. hund; % B. K. )KypaBaes, PasBurue rpynnoBoro CHHTapMOHH3Ma B TMpacJIaBAHCKOM SI3biKe, Munck, 1963, p. 29—41. 76 liet. mintis (acc. sing. mifitį), at-mintis, lat. mit ,,minti, atspėti“, pr. po-minisnan „atmintis“, s. sl. pa-mets (¢ iš on): s. ind. matih (-aiš n) ,,ketinimas, noras; malda“, lot. mens mentis ,,dvasia, protas“, got. muns „mintis“; b) liet. kulnas (ir kulnis, acc. sing. kulnį), lat. kulna „kulnas“, pr. kulnis ,kulksnis“, s. sl. kloka „kelio įdubimas“, bulg. kolka „šlaunis“, serb.-chorv. kiik (iš sl. *kelk-) : lot. calx „kulnas“, toch. A kolye „šlaunis“; pr. curwis „jautis“ : liet. kdrvé, s. sl. krava, rus. Koposa, gr. xtpac „ragas““; lietuviy, slavų ir graikų žodžiai turi normaliojo laipsnio šaknį *kerH-|*korH-; lot. cornu „ragas“, got. haurn „ragas“ iš *krH-; liet. ungurys (gen. sing. ufigurio): pr. angurgis, rus. yeops (yeiš *ang-), šaknis *ng-|*ong-. Ide. ilgieji sonantai R (iš ide. *RH) virto iR arba ūR (su akūtu), plg.: a) liet. vilna, lat. vilna, pr. wilnis ir wilna „sijonas; švarkas“, s. sl. vlona, serb.- „choryv. viina (iš sl. *velna): s. ind. ūrna, av. varana, gr. fįvoc, lot. lana, got. wulla (iš germ. *wulna); liet. žirnis, lat. zifnis, pr. syrne „grūdas“, s. sl. zrono, rus. 3epHO (iš sl. *zorno): lot. granum (ra iš ide. *rH), got. kaūrn „javai“; liet. pinti, lat. pit, s. sl. peti (g iš on, bet gali būti ir iš en, plg. s. sl. mrėti, praes. merą), praes. poną : arm. henum „pinu, mezgu“, lot. pendere „sverti, vertinti“; dar plg. liet. pdntis; b) liet. gurklps (gen. sing. gūrklio), pr. gurcle „gerklė“ (iš balt. *gur-tl-), s. rus. gorlo (rus. e0pao), lenk. gardio (iš sl. *gor-dl-):s. ind. gūrtah „laukiamas, malonus“, lot. gurges „verpetas“, gurgulio „kvėpuojamoji gerklė“; plg. dar liet. gūrkšnis, gerklė, gargaliūoti; liet. mūlkis, lat. mulkis : s. ind. mirkhdh „kvailas“. Ide. sonantai R baltų ir slavų kalbose virto iR ir uR ne tik antekonsonantinėje : pozicijoje, bet taip pat ir antevokalingje, plg.: liet. pilis, lat. pils, pr. (vietovardžiai) Pill-aw, Pille-kaym : s. ind. piih (acc. sing. pur-am) „gynybinė siena“, gr. mois „miestas“; liet. giria, lat. dzira (ir dzire) „miškas“ :s. ind. girih ,kalnas®; pr. garian, garrin „medis“ ir s. sl. gora „kalnas“ turi kita balsių kaitos laipsnį (*gor-); liet. gun-idti, gun-yti ,,gainioti, vaikyti“, pr. gun-twei, s. sl. gon-ati „vyti“, liet. ginti, lat. dzit (i iš in), s. sl. Zeti (g iš sn arba en), praes. Zong ,,pjaunu (javus)“ : liet. gan-yti, lat. gan-it, s. sl. gon-iti. IS pateiktos medžiagos matyti, kad ide. skiemeniniai sonantai R baltų ir slavų kalbose vienais atvejais virto iR, kitais — uR. Kyla klausimas, nuo ko priklausė . pridėtinio balsio i ir u distribucija. Vienodo atsakymo į šį klausimą nėra. J. Endzelynas?, J. Mikola*, K. Būga*, R. Trautmanas* ir kt. linkę buvo i arba u atsiradimą aiškinti balsių kaita. Pagal šią koncepciją iR atsiradęs iš eR, 1 WU. Dupnsesnn, CJiaBsKo-GajrnuūckHe STIOJIbi, p. 3—24. 2 J. J. Mikkola, Urslavische Grammatik, I, p. 68—71; plg. Woher lit. iau und slav. ju?, IF, 16, 1904, p. 99. ?* K. Būga, RR, II, p. 128—129, 260—264. * R. Trautmann, Vienas baltų slavėnų gramatikos bruožas, „Švietimo darbas“, 1922 3—6, Kaunas, p. 271-272; Ein Kapitel aus der Lautlehre der baltisch-slavischen Sprachen, „Slavia“, 2, 1923. 77 diftongo eR nykstamojo laipsnio, o uR-—iš oR, diftongo oR nykstamojo laipsnio. Taigi baltų ir slavų kalbose redukuotieji e ir o virto normaliaisiais balsiais i ir w. Baltų kalbose daugeliu atvejų iR kaitaliojasi su eR, o uR — su aR, plg. girtas : gėrti (bet plg. gurklys), gilti : gėlti, kilti : kėlti; kūlti : kalti, kumpas : kampas, pr. curwis : liet. karvė. Tačiau pasitaiko atvejų, kur iR gali būti greta aR, o uR — greta eR, plg. miltai : malti, liet. minia : got. manags „daug“, liet. giria : pr. garian, s. sl. gora, pr. gulsennin „skausmą“ : liet. gėlti. Vienos šaknies formose gali pasitaikyti iR ir uR greta, plg. tilpti : telpa : talpinti : tūlpinti. Tie atvejai, kur iR yra greta aR, o uR — greta eR, minėtų autorių koncepcijai neprieštarauja, nes, pavyzdžiui, greta *mnir *mon- (plg. liet. minia ir got. manags) seniau galėjo egzistuoti ir *men-, kurio nykstamasis laipsnis galėjo būti liet. minid. Dėl to tiek nuneigti, tiek ir pagrįsti faktais balsių kaitos teoriją vargu ar galima. Pravartu iškelti klausimą, kodėl baltų ir slavų kalbose prieš skiemeninius sonantus atsirado būtent balsiai i ir w, bet ne, sakysim, balsiai e arba a, kaip kitose ide. kalbose. Baltų kalbinėje bendrystėje egzistavo diftongai eR ir oR, paveldėti iš ide. laikų. Dėl to, matyt, prieš skiemeninius sonantus ir negalėjo atsirasti e ir o (liet. a). Keturkampėje baltų trumpųjų balsių sistemoje i u e 0, palyginus ją su diftongų pirmųjų sandų sistema e(R) 0(R), laisvieji nariai buvo balsiai i ir u, nes diftongų pirmaisiais sandais buvo tik balsiai e ir o. Todėl diftongų, atsirandančių iš skiemeninių sonantų, pirmaisiais sandais * tegalėjo būti laisvieji balsiai i ir wu. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad iR ir uR distribucija galėjo priklausyti nuo normaliojo balsių kaitos laipsnio formų, kitaip sakant, nuo diftongų eR ir oR :iR (iš R) galėjo atsirasti tose formose, greta kurių egzistavo tos pat šaknies formos su diftongu eR (plg. kil-ti : kél-ti), o uR (iš R) — tose formose, greta kurių buvo formos su diftongu oR (plg. kūl-ti : kdl-ti). Jeigu šaknis turėjo kaitą eR/oR, tai jos formose galėjo atsirasti tiek iR, tiek uR (plg. liet. tėm-ti :lat. tim-sa : liet. tamsa : lat. tūmsa). K. Brugmanas, A. Vajanas, J. Kurilovičius, G. Ševeliovas ir kt. manė, kad pridėtinio balsio i arba u atsiradimas priklausė nuo fonetinės aplinkos. K. Brugmanas? pažymėjo, kad balsis u atsiradęs po lūpinių ir gomurinių priebalsių. Šis teiginys baltų ir slavų kalbų medžiaga reikiamai. argumentuotas nebuvo. Toks K. Brugmano aiškinimas buvo paremtas senosios indų ir graikų kalbų duomenimis, nes čia po lūpinių ir gomuriniy priebalsių būna u/ ir ur. A. Vajanas® mano, kad baltų ir slavų kalbose pridėtinis balsis w kilęs iš ide. labioveliarinių priebalsių k“, g“, g“h vokalinio elemento. Antai baltų ir slavų kalbų *gen- : *oun- (plg. liet. gėna : gunidti, gunyti ir s. sl. ženą : gona-ti) atsiradę iš ide. *g% hen-:*g* hn- (vadinasi, *g“hn-> *g%n-> *oyn-). Taigi, anot A. Vajano, baltų ir 5 K. Brugmann, Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 123. 6 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 171. 78 slavų kalbose pridėtinis balsis » atsiradęs po labioveliarinių priebalsių, o balsis i — po visų likusiųjų. Panašiai mano ir J. Kurilovičius". Pasak jo, skiemeniniai sonantai R baltų ir slavų kalbose virtę #R ne tik po labioveliariniy, bet ir po grynųjų gomurinių priebalsių (ide. k, g, gh), o po visų kitų priebalsių — iR. Šią savo koncepciją J. Kurilovičius grindžia ta prielaida, kad baltų ir slavų kalbų priebalsių palatalizacija esanti senesnis reiškinys, negu skiemeninių sonantų vokalizacija. J. Kurilovičius mano, kad R perėjimas į iR grupėse kRi ir gR būtų k ir g pakeitęs i k" ir g'. Tačiau kadangi prieš R gomuriniai priebalsiai negalėję palatalizuotis ir dėl to jie buvę kieti, vokalinis skiemeninio sonanto atspalvis tegalėjęs būti užpakalinės eilės (t. y. u). J. Kurilovičiaus pateikti statistikos duomenys? ne visiškai atitinka jo teiginius, nes uR po kitų priebalsių turi nė kiek ne mažesnis skaičius pavyzdžių, negu po gomurinių priebalsių. Antai uR po k ir g turi 35,6%, po m — 34,89, po n — 33,39, pavyzdžių. Toks pat procentas pavyzdžių, kaip po m, yra ir po j. Didžiausioji dalis (44,49%;) pavyzdžių diftongus uR turi po priebalsio s. Kituose pavyzdžiuose visur yra iR. Pirminiai iR ir uR distribucijos santykiai kalbos raidoje galėjo būti supainioti. Antai balsių kaita eR : R po kietųjų gomurinių priebalsių dėsningai virto eR : uR (plg. liet. gerklė : gurklys iš baltų *ger-tl- : *gur-tl-). Kadangi po visų kitų priebalsių egzistavo kaita eR :iR ir kadangi ji, būdama dažnesnė, galėjo būti apibendrinta, tai greta formų su uR po kietųjų gomurinių priebalsių lengvai galėjo atsirasti formos su iR (plg. liet. girtas). Patyrinėjęs iR ir uR distribucijos klausimą, G. Seveliovas priėjo tokias išvadas?: a) po palatalinių gomurinių priebalsių R virto iR; b) tarp veliarinių gomurinių (tame tarpe ir labioveliarinių) priebalsių R virto uR; c) po veliarinių gomurinių priebalsių prieš neveliarinius fonetinis R refleksas buvo uR; d) po lūpinių priebalsių prieš veliarinius gomurinius fonetinis R refleksas buvo uR; ; e) po lūpinių priebalsių prieš neveliarinius gomurinius ir po dantinių priebalsių (tame tarpe ir s) prieš bet kokį priebalsį R virto iR. Svarus fonetinės aplinkos teorijos argumentas yra tas faktas, kad baltų ir slavų kalbose uR po priebalsių § ir ž (iš ide. k' ir g') beveik nepasitaiko. Randamas vienas kitas pavyzdys (plg. liet. šūltis, žulsnūs) veikiausiai yra vėlyvos kilmės. Šis faktas leidžia manyti, kad skiemeninių sonantų R perėjimo į iR ir uR metu baltų ir slavu kalbos tebeturėjo k' ir g’ arba juos jau buvo išvertusios į Šš ir ž (galimas daiktas, $ ir 2). Ir k', g', ir š, ž turėjo būti labai minkšti. Vadinasi, remiantis fonetinės" aplinkos teorija, reikia pripažinti, kad baltų ir slavų kalbose ide. skiemeninių sonantų dėsningoji raida buvo R>iR. O raida R>uR, priklausiusi nuo fonetinės aplinkos (po k ir g), buvo anomalija. * J. Kurytowicz, L'apophonie en indo-européen, Wroclaw, 1956, p. 227— 243; O jednosci językowej balto-stowianskiej, BPTJ, 16, 1957, p. 81—94; O 6amT0-CJIaBSHCKOM S13bIKOBOM SJKKCTBE, BCH, 3, 1958, p. 23—24, 8 J. Kurytowicz, L'apophonie en indo-européen, p. 229 (išnaša). * G.Y.Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 90. 79 Slavų kalbų s virtimas ch buvo ankstesnis, negu diftongo ai monoftongizacija ir er bei or metatezė pietų slavų ar pleofonija rytų slavų kalbose, nes po diftongo ai ir er bei or ide. s yra pasikeitęs. Tas faktas, kad baltiškos kilmės Pabaltijo ugrų-finų kalbų skoliniuose baltų š (ir 2) atliepia garsas h, galėjęs atsirasti iš §, rodo baltų ir Pabaltijo ugrų-finų kontaktus prasidėjus tada, kai ide. s po K, r, i, u ir ide. k' baltų kalbose jau buvo virtę š. Ide. s po K, r, i, u virtimas š baltų kalbose buvo struktūriškai susijęs su ide. k" asibiliacija. Dar 1908 m. A. Mejė pastebėjo, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai buvo asibiliuoti tuose ide. dialektuose, kuriuose ide. s po K, r, i, u virto š*". Kad ide. s po k, r, i, u pakitimas ir ide. k" asibiliacija buvo sinchroniniai struktūriškai susiję procesai, aiškiai rodo vienodas tų procesų rezultatas: s po K, r, i, u ir ide. K lietuvių kalboje virto š. Iš čia paaiškėja ir fonologinis ide. s po K, r, i, u virtimo š procesas. Po sprogstamojo priebalsio k, liežuvio viršūnėle tariamojo r ir po siaurųjų balsių i bei u priebalsio s artikuliacija greičiausiai buvo aukštesnė ir pats garsas tikriausiai buvo tariamas tyliau ir ne taip ryškiai. Akustiškai tas priebalsio s variantas galėjo būti tarpinis garsas tarp dabartinių lietuvių kalbos s ir š, t.y. jis galėjo būti §. Priebalsio s „aukštojo varianto“ virtimas savarankiška fonema priklausė nuo to, jog kalbos raidoje junginiai *-r$8bei *-rk'-, *-isbei *-ik'- ir kt. sutapo. Jų sutapimo rezultatas buvo -ršir -iš-. Tačiau ir junginys *-ok'- taip pat virto -aš-. Bet kadangi junginys *-osturėjo būtent fonemą /s/ (o ne jos „aukštąjį variantą“ §), tai § ir s buvo fonologiškai i skirtingi garsai. Tokiu būdu fonema /s/ suskilo į du skirtingus vienetus — į s ir $98 Šiame skyriuje pateiktų duomenų pamatu galima padaryti tokias ide. kalbinės bendrystės dialektų santykius liečiančias išvadas: 1) ide. 5 po K, r, i, u virtimo § metu baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektai jau buvo savarankiški kalbiniai vienetai (plg. aukščiau nurodytas skirtingas to virtimo detales); 2) to virtimo metu baltų, slavų ir indy-iranény dialektai palaikė tam tikrus kontaktus: visose trijose kalbų grupėse ide. s kito toje pačioje pozicijoje, o šio pakitimo rezultatas irgi buvo tas pats. Ide. palatalinių gomurinių priebalsių raida Ide. kalbinės bendrystės (dialektiniai) k’, g', g'h baltų ir slavų kalbose asibiliavosi. Lietuvių kalboje jie virto §, Z, latvių, prūsų ir slavų — s, z, plg.: liet. šimtas, lat. simts, s. sl. soto, s. ind. Satdm, av. satom : gr. šxarėv, lot. centum, s. vok. aukšt. hund, toch. kante; liet. širdis, lat. sifds, pr. seyr (iš *šėr(d)), s. sl. srod-5ce, s. rus. sbrd-bce : gr. xupdia, lot. cor cordis, het. kard-; liet. paišas, pr. parstian (paliudyta prastian Voc. 686), s. rus. porosja, serb.-chorv. prase : s..vok. aukšt. farah, lot. porcus ,kiaulé, meitélis*, gr. rėpxoc; liet. Ziema, lat. ziema, pr. semo (sskaitytinas z-), s. sl. zima, s. ind. héman „žiemą“ (hiš ide. g'h-) : gr. yelp, lot. hiems, het. gimmant-; 37 „La ligne du traitement §/s coincide donc en gros avec celle du traitement des gutturales®, A. Meillet, Les dialectes indo-européens, p. 86. 38 A. Martinet, Concerning some Slavic and Atyan Reflexes of IE s, ,,Word““, 7, 1951, p. 91-95. 86 liet. žvėris, lat. zvėrs, pr. swirins (acc. pl.), s. sl. zvėrb : gr. 9p, lot. ferus (fiš gh); liet. bėržas, lat. bėrzs, pr. berse, s. sl. bréza, serb.-chorv. bréza, s. ind. bhirjdh : s. vok. aukšt. birihha (hh iš germ. k<ide. g°). Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad vienos ide. kalbos turi spirantus, o kitos tuose pačiuose žodžiuose — sprogstamuosius. Seniau šiai fonetinei ide. kalbų ypatybei buvo teikiama didelė reikšmė: pagal ją ide. kalbos buvo suskirstytos į du dialektus — kentuminį ir sateminį (nuo lotynų ir Avestos šimto pavadinimo centum ir satam). Pirmasis tokį ide. kalbinio ploto dialektinį skirstymą 1888 m. pasiūlė P. fon Bradkė)!. Jam pritarusio K. Brugmano?® dėka ide. kalbų skirstymas į kentuminį ir sateminį dialektus buvo visuotinai pripažintas. Pagal šį skirstymą sateminių kalbų grupei, be minėtų baltų ir slavų, buvo priskirtos dar indų-iranėnų, armėnų ir albanų, o kentuminių kalbų grupei — graikų, italikų, keltų, germanų ir ilirų. Lingvistinį klasifikavimą atitiko ide. kalbų geografinė padėtis: visos sateminės kalbos buvo ide. kalbinio ploto rytuose, o kentuminės — vakaruose. Tačiau ilgainiui buvo imta abejoti, ar ide. kalbų dialektinio skirstymo pagrindu galima imti palatalinių priebalsių asibiliacijos izoglosą. Ištyrus neseniai atrastas tocharų ir hetitų kalbas, pasirodė, kad jos, nors ir geografiniu atžvilgiu būdamos tarp sateminių kalbų, vis dėlto yra kentuminės. Taigi centum ir satom teorija neteko geografinio argumento. Be to, kentuminių kalbų elementų yra ir pačiose sateminėse kalbose, ypač esančiose arčiau į vakarus (pavyzdžiui, baltų ir slavų), o palatalinių gomurinių priebalsių asibiliacijos elementų esama kentuminėse kalbose (plg. kai kuriuos asibiliacijos reiškinius hetitų kalboje). Baltų ir slavų kalbose gomurinis priebalsis ir spirantas dažnai kaitaliojasi toje pačioje šaknyje, todėl susidaro kaita liet. $:k, Z:g ir slavų s : k, z : g, plg. liet. šaūkti, lat. saukt : liet. kaūkti; liet. šeima : kiėmas, kdimas; liet. šleivas : kleivas, lat. klėiys; liet. šlūbas : klūbas, lat. kluburs; liet. šliaūkti : kliaūkti; liet. ašmuė, s. ind. dšma „akmuo, uola, dangus“ : liet. akmųė, lat. akmens, gr. ėxpow „priekalas“; liet. aštrūs : akūotas; liet. krėšti, krešėti : krėkti, krekėti,lat. krecėt; liet. šumpis : kumpis; liet. Sud, lat. suns, pr. sunis : lat. kuna „kalė“; liet. švarikšti : kvaiksti; liet. švitėti, s. sl. svetéti : lat. kvitėt; liet. kerdžius, pr. kėrdan (acc. sing.) ,, Zeit, laikas“, s. sl. črėda „banda; galvijai“ : s. ind. sšardhah „banda“; s. ind. rūšant-: liet. laūkas; liet. smakras (ir smakra), alb. mjekėr „smakras; barzda“ (iš *smekra-) : s. ind. šmdšru „barzda“ ($- iš s-); liet. pėkus „,galvijai“, pr. pecku, lot. pecu : s. ind. pasih, av. pasu-; liet. žardis „aptverta vieta gyvuliams“ : gaidas, s. sl. grads „miestas“; liet. želtas „gelsvas“ : geltas: liet. Zéntas, s. sl. zęto : liet. gentis „giminaičiai“; liet. žnybti, Zndibyti : gnybti, gndibyti; liet. aržoti „rėkauti, šūkauti; bartis, muštis“ : argdti „mušti“; pr. gunsix „Beule, gumbas“ : liet. gūnglė „gumbas“; liet. įstrižas : įstrigas; s. sl. brėg6 „krantas“ : av. barazah- „kalnas“ (plg. s. vok. aukšt. berg); s. sl. kotora „ginčas“ :s. ind. sdtruh „priešininkas“; s. sl. kloniti : s. rus. sloniti se, s. ind. Srdyate „(jis) šliejasi“ ; s. rus. svėto : kvėto. * P. von Bradke, Beitrige zur Kenntnis der vorhistorischen Entwicklung unsres Sprachstamms, Giessen, 1888, * K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, I, 1, p. 542—544, 87 Pasitaiko atvejų, kur baltų kalbose yra spirantas, o slavų — gomurinis arba kur baltų kalbose — gomurinis, o slavų — spirantas, plg. liet. klausyti, lat. klausit, pr. klausiton „[erhoren, išklausyti“ : s. sl. slušati (tačiau spirantą turi ir baltų kalbos, plg. liet. šlovė, šlavinti, lat. slava, slavėt); liet. šėšuras, s. ind. Svdsurah :s. sl. svekrs; liet. šokti : s. sl. skoko; liet. žąsis, lat. zūose, pr. sansy : sl. *gąso (rus. 2yc6, lenk. ' ges); liet. žvaigždė, lat. zvdigzne, pr. swaigstan (acc. sing.) „Schein, šviesa“ :s. sl. zvézda (zviš gv-), lenk. gwiazda; pr. massi ,,kann, galiu“ : s. sl. mogą ir kt. Šiems baltų ir slavų kalbų skirtingiems ide. palatalinių priebalsių refleksams didelės reikšmės teikti nereikėtų, nes tų skirtingų refleksų pasitaiko ir pačiose baltų kalbose. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad baltų ir slavų kalbose esama kentuminių elementų. Vadinasi, jos nėra grynos sateminės kalbos. Baltų ir slavų kalbos nėra vienintelės sateminių kalbų tarpe, kur randama kentuminių elementų. Albanų, trakų ir frigų kalbose taip pat yra pastebima spirantų ir gomurinių priebalsių kaita, Hetitų ir kai kuriose kitose anatoliečių kalbose ide. k' prieš u yra virtęs s (plg. ašuwa ,,arklys*), nors visose kitose pozicijose veliariniai ir palataliniai priebalsiai sutapo“. Visos tos kalbos, kuriose toje pačioje šaknyje kaitaliojasi spirantai ir gomuriniai priebalsiai, sudaro pereinamųjų dialektų grupę tarp rytuose ir vakaruose esančių ide. kalbų. Todėl V. Porcigas visai pagrįstai palatalinių priebalsių asibiliacijos zonoje išskyrė du arealus: pirmąjį, į kurį įeina indų-iranėnų ir armėnų kalbos ir kur palataliniai priebalsiai su kai kuriomis mažomis išimtimis yra ištisai virtę spirantais, ir antrąjį, kurį sudaro jau minėti pereinamieji dialektai*. Vadinamųjų sateminių kalbų ypatybę, kad spirantai kaitaliojasi su gomuriniais priebalsiais, dar 1904 m. pastebėjo E. Cupica, pažymėdamas, kad sateminio arealo vakaruose formų su gomuriniais priebalsiais esąs didesnis procentas, negu rytuose®. Kadangi slavų kalbos yra toliau į ide. kalbinio ploto rytus, todėl ir formų, turinčių gomurinius priebalsius vietoj spirantų, yra mažiau“. Dėl ko baltų ir slavų, o taip pat ir kitose ide. kalbose atsirado Kk, g vietoj laukiamųjų §, Z resp. s, z, nėra vieningos nuomonės. Daugumas tipo liet. pėkus, sl. *ggse pavyzdžių buvo laikomi germaniškos kilmės skoliniais" arba dėl kentuminių kalbų įtakos pakeitusiais savo fonetinę formą*. Kadangi formų su K, g vietoj laukiamųjų š, ž (sl. s, z) yra gana daug, laikyti jas skoliniais, atrodo, būtų netikslinga. Laikant skoliniu pėkus, dėl nuoseklumo reikėtų 8 Bau. B. UBanos, IlpodjneMa s3bik0B centum H satom, BSI, 4, 1958, p.. 19; Xerrcknii a3bik, Mocksa, 1963, p. 90. Tačiau kai kurie tyrinėtojai (pvz., H. Kronaseris, žr. jo Vergleichende Lautund Formenlehre des Hethitischen, Heidelberg, 1956, p. 229) spirantus turinčius žodžius het. ašuwa „,,arklys“, šuwana (acc. sing.) „šuo“ ir kt. linkę laikyti skoliniais iš indų-iranėnų kalbų. * W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 74. * E. Zupitza, Zur Gutturalfrage, KZ, 37, 1904, p. 400. ¢ Kitaip mano G. Ševeliovas, žr. G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 141—145. 7 Dėl liet. pėkus žr. K. Būga, RR, II, p. 85—86; dėl sl. *gąso žr. K. Brugmann, Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 158. * Antai M. Fasmeris (REW, I, p. 324) mano, kad sl. *ząso (plg. liet. žąsis) garsas zbuvęs pakeistas gdėl germanų kalbų įtakos, plg. s. vok. aukšt. gans, o E. Frenkelis (Die baltischen Sprachen, p. 15) teigia, kad liet. pėkus, pr. pecku priebalsis k atsiradęs, senajam baltiškajam galvijų pavadinimui su š (plg. liet. pėšti) susikryžminus su got. faihu „pinigai“ (iš *peku). 88 laikyti skoliniu ir kleivas. Būtų nepanašu į tiesą, kad baltai, turėdami savą žodį šleivas, lygiai ta pačia reikšme pasiskolino dar ir kleivas. Gomuriniy priebalsių k ir g atsiradimą vietoj laukiamųjų § ir # (lat., pr. ir sl. s ir z) kiti tyrinėtojai buvo linkę aiškinti greta esančių priebalsių disimiliuojamuoju poveikiu. A. Mejė teigė, kad k’ ir g' slavų kalbose virtę k ir g dėl s poveikio?. A. Mejės nuomonei pritarė ir E. Frenkelis??, Panašiai manė ir A. Vajanas'!, sakydamas, kad -K',g', g'hbaltų ir slavų kalbose virtę k, g tada, kai jie stovėję po s arba š. Liet. klausyti savąjį k, A. Vajano nuomone, gavęs iš konstrukcijos iš-klausyti. A. Mejės bei A. Vajano interpretacija'?® palieka nepaaiškinusi gana dažnos k, g ir š, ž kaitos. S. Agrelio ir K. Būgos nuomone??, ide. k" ir g', buvę prieš r, baltų ir slavų kalbose nevirtę § ir Z resp: s ir z, plg. liet. smakras ir s. ind. šmdšru. O tipo šleivas : kleivas žodžius, kuriuose gomuriniai priebalsiai neina greta r, K. Būga nelaikė galimu kildinti iš vienos Saknies'. Tačiau galima rasti lietuvių kalbos formų, kuriose priebalsiai k ir g, nors ir nebūdami prieš r, Yra vietoj laukiamųjų § ir ž, plg. liet. akmué ir s. ind. dšma. + V. Machekas linkęs manyti?*, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai galėjo depalatalizuotis prieš sklandžiuosius sonantus r, / ir prieš užpakalinės eilės balsius (vor dunklen Vokalen). Baltų ir slavų kalbų kaitą K, g : š, ž resp. s, z dar kiti tyrinėtojai (A. Briukneris!®, G. Ševeliovas!", V. Lemanas®® ir kt.) mėgino paaiškinti ide. veliarinių ir palatalinių priebalsių kaita (k, g, gh : k’, g', g'h). Spresdamas šios priebalsių kaitos atsiradimo klausimą, V. Lemanas konstatavo tokius faktus: 1) ide. kalbose palatalinių ir veliarinių gomurinių priebalsių artikuliacija priklauso nuo po jų einančių balsių artikuliacijos: prieš e gomurinis priebalsis turi liežuvio priekio, prieš o — liežuvio užpakalio artikuliaciją, prieš a ji yra neutrali, taigi nepalataliné; 2) satam-fenomenas pasireiškė tuose ide. dialektuose, kurie suprastino balsių sistema; 3) prieš a ir r niekad nebūva K", g', gh. Remdamasis šiais faktais, V. Lemanas padaro išvadą, kad pirminė ide. kalbų gomurinių priebalsių opozicija buvusi k : k“ (resp. g : g“ ir gh :g“h), o palatalinis priebalsis K, sateminėse kalbose atsiradęs prieš e, buvo fonemos k pozicinis variantas. Toliau V. Lemanas mano, kad dėl esminių pakitimų balsių sistemoje (plg. s. ind. a iš ide. e, 0, a; liet. aišide. o ir a; s. sl. o išide. o ira) tarp veliarinių ir palatalinių gomurinių alofonų atsiradęs fonematinis kontrastas, t.y. * „Le slave emploie la vélaire lorsque le mot renferme une sifflante: gosto : hostis, gasb : žąsis“, — A. Meillet, Indo-iranica. II. — Trois notes sur la phonétique des gutturales, MSL, 9, 1896, p. 347. Taip pat žr. A. Meillet, Varia, II. — A propos de v. sl. ggss, MSL, 13, 1905 — 1906, p. 243 —245, 19 E.Fraenkel, Die baltischen Sprachen, p. 15. ' A.Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 37-38. '* Kritines pastabas dėl A. Mejés koncepcijos žr. M. Vasmer, Beitriige zur slavischen Grammatik, I. Meillet's urslavisches Sibilantendissimilationsgesetz, ZfsIPh, 2, 1925, p. 54—58. '* S. Agrell, Baltoslavische Lautstudien, Lund, 1919, p. 27; K.Biiga, RR, II, p. 217, 223. 14 Sitokios žodžių poros nėra vestinos iš vienos prolytės. Vadinasi, ir šleivas, ir kleivas bus kilę iš atskirų šaknų S$(e)l-eiir k(e)l-ei-“,— K. Būga, RR, II, p. 221. 15 V. Machek, Zur Vertretung der indogermanischen Palatale, IF, 53, 1935, p. 89. * A. Brūckner, Die lituslavische Spracheinheit, K Z, 46, 1914, p. 233. 17 G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 141—142. '*« W. P. Lehmann, Proto-Indo-European Phonology, Austin, 1964, p. 100—101. 2 W. Lehmann, op. cit., p. 101. oo kir k' pasidarę fonemomis. Tokiu būdu V. Lemanas bando atsakyti į kardinalinį klausimą: dėl kurių priežasčių alofonai k ir k' gavo fonematinį statusą??. Tačiau negalima pasakyti, kad V. Lemano atsakymas į šį klausimą būtų visai be priekaištų: išdėstytasis aiškinimas daugiau tinka indų-iranėnų, bet ne baltų ir slavų kalboms, kuriose opozicija tarp priešakinės eilės ir užpakalinės eilės balsių (tarp e ir a resp. 0) buvo griežtai išlaikyta. Dėl to, kad e ir o kaitaliojasi vienos šaknies formose (plg. veiksmažodžio kamiengalių e/o kaitą), V. Lemano nuomone, vienoje ir toje pačioje morfemoje atsiradusi ir palatalinių bei veliarinių gomurinių priebalsių kaita. Kadangi ide. kalbinėje bendrystėje priebalsių kaita nebuvusi galima, tai po to, kai kK’ ir k pasidarė fonemomis, turėjo būti apibendrintas arba palatalinis, arba veliarinis priebalsis. Tačiau galėjo būti ir taip, kad vienoms formoms buvo apibendrintas palatalinis, o kitoms — veliarinis priebalsis. Šis V. Lemano palatalinių ir veliarinių priebalsių kaitos kilmės aiškinimas, atrodo, tinka tik šaknies galo priebalsių kaitai (tipas kre-š-ėti : kre-k-ėti). Žodžio pradžios priebalsių kaitą (tipas sleivas : kleivas) reikėtų aiškinti kitaip. Pavyzdžius, kuriuose kaitaliojasi gomuriniai ir spirantiniai priebalsiai, galima suskirstyti į tris grupes: 1. Pirmosios grupės žodžių besikaitaliojančiuosius gomurinius ir spirantinius priebalsius galima laikyti formantais: s. ind. ruūšant- : liet. laiikas, liet. krešėti : krekėti, aržoti : argoti, av. barazah- :s. sl. brego; įstrižas : įstrigas, pr. massi : s. sl. mogą, šliaūžti : sliaūgti. 2. Antrąją grupę sudaro žodžiai, kurių gomuriniai priebalsiai eina prieš sonantus, tačiau nuo jų yra atskirti kitų garsų: kaūkti : šaūkti, kiémas : šeima, kermušė : šermūkšnis, liet. kerdžius : s. ind. šardhah, liet. kataryti, s. sl. kotora : s. ind. šdtruh, liet. gardas : žardis, liet. žąsis : sl. *gąso, liet. geltas : želtas, gentis : žėntas. 3. Trečiajai grupei skirtini žodžiai, kurių gomuriniai priebalsiai eina betarpiškai prieš sonantus: kl, gl: klausyti : šlovė, kleivas : šleivas, kliaūkti : šliaūkti, kliūrti : šliūrti, s. sl. kloniti : s. rus. sloniti, klūbas : šlūbas, liet. gūnglė : pr. gunsix; kr:liet. smakras : s. ind. šmdšru, s. sl. svekro : liet. šėšuras; km: akmuo : ašmuo; kn, gn: gnybti : žnybti; agnūs : ažnas; kj (ki) —; kv (ku), gv: kvaūikšti : švaiikšti, s. rus. kvėteo :syčteo, lat. kvitėt : liet. švitėti, lenk. gwiazda : liet. žvaigždė, kumpis : Sumpis, liet. šuo :lat. kuna, liet. pėkus : s. ind. pdšuh. Remiantis pastarajai grupei priskirtais žodžiais, būtų galima manyti, kad baltų (ir, gal būt, slavų) kalbose palataliniai priebalsiai k', g' depalatalizavosi prieš sonantus, t.y. K’l(g’l), kr, km, k'nir k'v(k'u) virto kl(gl), kr, km, kn ir kv(ku)® Prieš r tikrai bus depalatalizavęsi, nes lietuvių kalba neturi junginių *š7-, *žr- (ne20 J. Kurytowicz, On the Methods of Internal Reconstruction, ,,Proceedings of the Ninth International Congress of Linguists“, London, 1964, p. 9-36. * Plg, C. Kapanwnac, Įlpesnehmne oTHOWeHNs ČaJITHHCKHX H CJIABSHCKHX SI3bIKOB, p. 8. 90 skaitant, žinoma, skolinių). Logiška būtų manyti, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai sukietėjo ir prieš kitus sonantus — prieš /, m, n, o taip pat ir prieš j, v. Tokiai išvadai struktūrinė analogija būtų s likimas po K, r, i, u: priebalsis s nevirto š, atrodo, taip pat pozicijoje prieš sonantus (žr. šio darbo p. 84). Tačiau prielaidai, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai depalatalizavosi prieš sonantus, prieštarauja daugelis lietuvių kalbos žodžių, turinčių žodžio pradžioje §l-, žI-, šm-, žm-, šn-, žn-, šv-, žy-. Tačiau svarbu neišleisti iš akių ir tos aplinkybės, kad daugumą šių žodžių galima įtarti esant onomatopėjinės kilmės, plg., pavyzdžiui, tuos, kurie prasideda junginiais šŠšn-, žn- : šnabždėti|šnibždėti, šnairas, šnarėti|šnerėti, šnarkšti|šnerkšti, šnarpšti|šnerpšti, šnekėti, Snérvés, šniaūkšti, šniaūkti, šniokšti, šnidti, šnypšti, šnirkštilšniurkšti, šniukštinėti, šniūrti, Snopsti; žnaibyti, žnairūs, Znekséti, žnidugti, žniaūkti, žnybti, žniūgti. Vadinasi, ir pati kaita (§/- : kl-, šm- : kmir t.t.) taip pat galėjo atsirasti dėl daugelio ją turinčių žodžių onomatopėjinės kilmės. Be to, gali būti teisinga ir K. Būgos nuomonė, kad ne visus šiuos turinčius gomurinį ir spirantinį priebalsį variantus galima kildinti iš vienos šaknies: variantas su gomuriniu priebalsiu gali būti kilęs iš vienos šaknies, o variantas su šnypščiamuoju priebalsiu — iš kitos. Iš prielaidos, kad palataliniai priebalsiai depalatalizavosi prieš sonantus (jeigu ji ateityje pasirodytų esanti teisinga), būtų galima padaryti kai kurias išvadas. Baltų kalbinėje bendrystėje dar prieš palatalinių priebalsių asibiliaciją greta normaliojo balsių kaitos laipsnio formų (pvz., *k'eu-|*k'ouir *g'er-|g'or-), kur betarpiškai prieš e ir o buvusių palataliniy priebalsių raida turėjo būti dėsninga (t.y. jie turėjo virsti šir ž, plg. šaū-kti ir žai-dis), egzistavo nulinio balsių kaitos laipsnio formos (pvz., *k'uir *g'r-). Pastarosiose formose palataliniai priebalsiai, buvę betarpiškai prieš u irr,galėjo būti depalatalizuoti, t.y. *Ku-ir *gr-—kuir *gr- (plg. kū-kti, kii-kti; su *grpavyzdžių nėra). Taip vienos šaknies formose galėjo atsirasti palataliniy (> stbiliantinių) ir veliarinių priebalsių kaita. Vėliau apibendrinus k ir g galėjo atsidurti prieš e ir 0, šir ž — prieš i ir u. Taip galėjo atsirasti dubletai vienoda ar panašia reikšme (plg. šaūkti : kaūkti, šūkti : kūkti), o kartais ir su tam tikra semantine diferenciacija (plg. žardis : gardas). Vadinasi, žodžių akmué ir agnūs gomuriniai priebalsiai galėjo atsirasti dėl palatalinių priebalsių depalatalizacijos prieš m, n, o žodžiai ašmud ir aZnas šnypščiamuosius priebalsius bus gavę iš pozicijos prieš balsį, kur dėsningai galėjo asibiliuotis palataliniai priebalsiai. Kadangi priebalsių § ir k (resp. ž ir g) kaitos kilmė yra labai neaiški, negalima padaryti jokių išvadų, apibūdinančių baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius. Pati palatalinių gomurinių priebalsių asibiliacija įvyko baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbose. Ta aplinkybė ir neutralizuoja šio reiškinio relevantiškumą baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimui. Tačiau palatalinių, priebalsių asibiliacija, kuri struktūriškai buvo susijusi su priebalsio s pakitimu po K, r, i, u (žr. šio darbo p. 86), verčia manyti, kad tų pakitimų metu baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektai palaikė kalbinius ir teritorinius kontaktus. Antra vertus, skirtingos tų pakitimų detalės rodo, kad tuo metu minėtos dialektų grupės jau buvo autonominiai kalbiniai vienetai. Palatalinių priebalsių asibiliacija baltų kalbose įvyko prieš baltų ir ugrufinų kalbų kontaktus (jų baltiškos kilmės skolinių A atsirado iš § ir 2). 91 BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲJŲ SANTYKIŲ CHRONOLOGIJOS KLAUSIMAI Vienos baltų ir slavų kalbų bendrybės yra archaizmai, kitos — baltų ir slavų kalbų inovacijos, dar kitos — taip pat ir kitoms ide. kalboms pažįstami naujadarai. Tokie bendri baltų ir slavų kalbų morfologijos reiškiniai, kaip vardažodžio fleksija, priesagos *-esti-|*-osti-, *-lo-, *-er-|*-or-, atematiniy ir tematinių veiksmažodžių fleksija (*-mi, *-si, *-ti, *-0, *-ėi,-) ir kt., yra paveldėti iš ide. kalbinės bendrystės ir todėl laikytini archaizmais. Archaizmu iš dalies galėtų būti ir įvardžiuotiniai būdvardžiai. Ide. priebalsio s po K, r, i, u pakitimas (baltų š, slavų ch) ir ide. palatalinių priebalsių k', g', g'h virtimas baltų š, ž, slavų s, z yra naujadarai, pažįstami ir kitoms ide. kalbų grupėms (indų-iranėnų). Be to, esama duomenų, kurie leidžia teigti, kad šie reiškiniai įvyko kiekvienoje kalbų grupėje atskirai. Prie reiškinių, aptinkamų ir kitose ide. kalbose, priklauso taip pat ilgos šaknies vardažodžių baritonezė (Hirto dėsnis) ir o-kamienių vardažodžių vienaskaitos kilmininko galūnė *-4. : Pagaliau ir pačios baltų bei slavų kalbų inovacijos nėra lygiavertės. Ide. diftongo eu pakitimas ir de Sosiūro-Fortunatovo dėsnis yra neabejotinos baltų ir slavų kalbų inovacijos. Tačiau jos atsirado paraleliai baltų ir slavų kalbose, be to, gana vėlai ir skirtingomis aplinkybėmis. Baltų ir slavų kalbų inovacijos, kurių atsiradimo sąlygos ir galutinis rezultatas buvo visiškai identiški, yra tokios: 1) ide. skiemeninių sonanty R virtimas iR ir uR; 2) intonacijų opozicijos „akūtas: cirkumfleksas“ susidarymas; 3) kai kurių darybinių formantų (pavyzdžiui, *-ėjo-, *-tajo-) atsiradimas. Šios baltų ir slavų kalbų inovacijos verčia pripažinti tam tikrą baltų ir slavų kalbų aktyvių ' kontaktų, bendravimo epochą, kitaip sakant, bendrystės epochą. Kyla klausimas, kada ši baltų ir slavų kalbų bendrystė (resp. kontaktų epocha) galėjo egzistuoti. Archeologų tarpė vyrauja nuomonė, kad kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūrų atstovai galėjo būti baltų, slavų ir germanų gentys". Ją remia, atrodo, ir lingvistiniai duomenys. Tokios baltų, slavų ir germanų kalbų inovacijos, kaip kai kurių daugiskaitos linksnių bendra galūnė -m- (plg. liet. rafikoms, s. sl. rąkam*, got. gibom), skaitvardžio „tūkstantis“ pavadinimas (plg. liet. tūkstantis, pr. tūsimtons (acc. pl.), s. sl. tysęšti, tysąšti, got. būsundi), bendras aukso pavadinimas (plg. lat. zėlts, s. sl. zloto, got. gulp), bendras veiksmažodis valdymui žymėti (plg. liet. valdyti, s. sl. vladą, got. waldan) ir nemaža kitų bendrų leksikos paraleliy?, leidžia manyti, kad baltų, slavų ir germanų kalbų praeities santykiai buvo itin glaudūs, kad šios kalbos yra pergyvenusios bendrystės (resp. kontaktų) epochą. Baltų, slavų ir germanų kalbų kontaktai turėjo egzistuoti tuo metu, kai formavosi šių kalbų linksniavimo sistema, atsirado tūkstančio sąvoka, pirmieji valdžios ženklai, buvo 1 M. Gimbutas, The Balts, London, 1963, p. 43; A. fl. Bpiocos, O6 skcnaHcHH ,,KVJIbTyp c¢ 60eBbiMH TOrnopaMH“ B Kouue III Teicsuenetnst jo H. 5., CA, 3, 1961, p. 14-33, BocTouxas Epona B III Thicauenetun jo H. 3. (dTHoreHeruuecknii ouepk), CA, 2, 1965, p. 47-56; IT. H. Tperbakos, ®unHo-yrpel, 6antel u caassive Ha uenpe un Boare, M.—JI., 1966, p. 69-73. * W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 140— 143. 92 : ia ta su metalais (plg. dar iš bendro šaltinio, tačiau kiekvienos kalbinės grupės atskirai pasiskolintą sidabro pavadinimą: liet. sidūbras, rus. cepe6po, got. silubr). Visa tai rodo baltų, slavų ir germanų kalbų kontaktų archaiškumą ir neprieštarauja jų datavimui III tūkstantmečiu p. m. e. To meto ide. šiaurės arealo dialektai, iš kurių vėliau atsirado baltų, slavų, germany ir kt. kalbos, galėjo turėti iš penkių trumpųjų (i, u, e, o, a) ir ilgųjų (i, i, é, 0, a) balsių susidedančią vokalizmo sistemą, sveikus skiemeninius sonantus R, trijų eilių konsonantizmo sistemą (bh — b — p, dh — d — t ir t. t.), gomurinių priebalsių k“ — k, g* —g opozicijas ir tam tikrose pozicijose dar neiškritusius laringalinius priebalsius. Reikia konstatuoti, kad tebėra neaišku, ar egzistavo trumpųjų balsių o ir a opozicija, nes baltų, slavų ir germanų kalbos šių dviejų balsių niekada neskyrė. Baltų, slavų ir germanų dialektinė bendrystė bus turėjusi ir .laisvą fonologinį kirtį. Nors ide. šiaurės arealo dialektams buvo būdingas vieningas fonologinis modelis, tarp baltų, slavų ir germanų dialektų jau egzistavo seni ir formavosi nauji (ypač morfologijoje) struktūriniai skirtumai. Šį teiginį, gal būt, remia dar ta aplinkybė, kad baltų ir slavų kalbų artimumas germanų kalboms yra skirtingo laipsnio: baltų ir germanų kalbas jungia daugiau izoglosų, negu slavų ir germanų kalbas. Tokios baltų ir germanų kalbų inovacijos, kaip skaitvardžių „pirmas“ (plg. liet. pirmas, got. fruma, s. anglų forma su priesaga *-mo-; slavų kalbos čia turi priesagą *wo-, plg. s. sl. prove, s. ind. piirvah), „vienuolika““, „,dvylika““ (plg. liet. vienuo-lika, dvy-lika, got. ain-lif, twa-lif, s. vok. aukš. ein-lif, zwei-lif, kur antrasis komponentas sietinas su ide. šaknimi */eig“ - ,,(pa)likti‘‘) daryba, vienodas įvardžių dviskaitos pirmasis ir antrasis asmuo (plg. liet. žem. vėdu, got. wit< *ue-dyuo; liet. jūdu, got. jut < *iu-duo), bendros konstrukcijos gamtos reiškiniams žymėti (plg. liet. sniėgas drimba, lat. sniėgs drébj, s. isl. drifr snaer) ir gausios žodyno bendrybės (plg., pavyzdžiui, ėjimą reiškiantį veiksmažodį liet. žefigia ir s. anglų gengan)*, rodo, kad baltų ir germanų dialektai betarpiškai ribojosi ir kad jų kontaktai buvo aktyvūs ir ilgalaikiai. Šios ryškios baltų ir germanų kalbų inovacijos leidžia manyti buvus net baltų ir germanų kalbinę bendrystę ide. šiaurės arealo dialektų rėmuose. Baltų ir germanų kalbose susiformavo skaitvardžiai „pirmas““, „vienuolika“ ir „,dvylika““, bendra baltų ir germanų kalbų leksika žymi primityvias buities sąlygas, šiose kalbose nesama socialinės terminijos?, — visa tai rodo, kad baltų ir germanų kalbų bendrybės yra labai archaiškos ir kad jų kontaktai, galimas daiktas, yra senesni už baltų, slavų ir germanų kalbų kontaktus. Šią prielaidą sustiprina tas faktas, kad baltų ir germanų kalbų inovacijos atsirado prieš gomurinių priebalsių palatalizaciją ir asibiliaciją (plg. kad ir jau minėtus liet. žefigia ir s. anglų gengan). Slavų ir germanų kalbų santykiai nepasižymi tokiu inovacijų gausumu: šioms kalboms yra bendri daugiausia leksikos naujadarai®. * Iš pastarųjų darbų žr. W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 145—147; H. C. Yemonanos, K Bonpocy o repMaKHo-GaJiTHACKHX S3bIKOBBIX CBSA3SX, „Bonpocti repmanckoro si3biKO3HaHHS“, 1961, p. 68—87; CpanBuureJibuas: rpamMmaTHKa repMaHCKHX S3bIKOB, I, p. 70-79. 4 CpaBHuTeNbHAS TpaMMaTHKA TEepMAHCKHX S35IKOB, I, p. 78—79. * W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 143—145; CpaBHnTeJ/ibHasi TpaMMaTHKA TepMaHCKHX AI35IKOB, I, p. 79—81; O. H. Tpy6aues, Pemecaennas TepMHHOJIOTHS B CJIABSHCKHX si3bIKAX, M., 1966. 93 Baltų-germanų, slavų-germanų ir baltų-slavų-germanų izoglosų analizė leidžia, atrodo, daryti tokią išvadą: baltų ir slavų kalbos kilo greičiausiai iš skirtingų ide. kalbinės bendrystės šiaurės arealo dialektų. Iš pradžių „baltų“ dialektai glaudesnius kontaktus galėjo palaikyti su „,germanų““ dialektais. Tuo atveju, jeigu baltų ir slavų kalbos būtų kilusios iš vieno ide. kalbinės bendrystės šiaurės arealo dialekto, tai baltų-germanų izoglosos tikriausiai nebūtų atsiradusios: jos apimtų ir slavų kalbų plotą. | „Baltų“ ir „slavų“ dialektų artėjimas galėjo prasidėti baltų-slavų-germanų bendrystės (resp. kontaktų) metu. Be izoglosų, apėmusių visų trijų dialektų grupių plotą, dėl betarpiško ribojimosi bei kontaktų galėjo atsirasti ir separatinių baltų-slavų izoglosų. Visai galimas daiktas, kad baltų-slavų-germanų bendrystės (resp. kontaktų) metu baltų ir slavų dialektuose buvo pradėtas dažniau vartoti greta būdvardžių anaforinis-demonstratyvinis įvardis, prasidėjo kai kurių indoeuropietiškos morfologinės sistemos elementų transformacija (,,baltizavimas* ir „slavizavimas““), atsirado pirmosios baltų-slavų leksinės bendrybės. Tuo metu galėjo susiformuoti kai kurie skirtingi baltų ir slavų kalbų reiškiniai, pavyzdžiui, baltų kalbų sigmatinis būsimasis laikas, o slavų — sigmatinis aoristas. Ryšium su kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūrų atstovų migracija III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje ir II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje baltų, slavų ir germanų kalbinė bendrystė, egzistavusi ide. kalbinės bendrystės šiaurės areale, suiro. Prasideda nauja baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių epocha. II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje baltų ir slavų dialektai, atrodo, bus pergyvenę ypač glaudžių kontaktų epochą. Nors pagal archeologinius duomenis baltai ir slavai tuo metu ir užėmė didelius šiaurės rytų Europos plotus, reikia pripažinti, kad tuo metu baltų ir slavų dialektai smarkiai suartėjo. Kad II tūkstantmečio p. m. e. pimojoje pusėje baltų ir slavų dialektų kontaktai galėjo būti ypač glaudūs, rodo ne tik minėtosios baltų ir slavų kalbų inovacijos, kurios greičiausiai tuo metu ir bus atsiradusios, bet ir baltų bei slavų kalbų santykiai su indų-iranėnų kalbomis. Tokios baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbų izoglosos, kaip asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininkas (plg. liet. tarm. mane, s. sl. mene, av. mana), įvardžio *jos vartojimas su vardažodžiais, ide. priebalsio s po k, r, i, u pakitimas, palatalinių priebalsių asibiliacija ir gausios Žodyno bendrybės*, leidžia manyti, kad praeityje baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektų teritorijos ribojosi ir šie dialektai palaikė tam tikrus kontaktus. Šie kontaktai yra datuojami II tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse". Neabejotina, kad baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbų kontaktai yra keliais šimtmečiais vėlesni, negu baltų, slavų ir germanų. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, svarbus yra tas faktas, kad baltų ir indų-iranėnų kalbų artimumas yra beveik toks pat, kaipir slavų ir indų-iranėnų kalbų artimumas, kitaip sakant, baltų ir slavų kalbos yra vienodai nutolusios nuo indų-iranėnų kalby®. Šis faktas lyg rodytų, kad II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje (t.y. maždaug tarp 2000—1500 m. pr. m. e.) bal6 H. Arntz, Sprachliche Beziehungen zwischen Arisch und Balto-Slawisch; W. Porzig, Die Gliederung des indogermanichen Sprachgebiets, p. 164—169. 7 W. Porzig, op. cit., p. 169. 8 W. Porzig, op. cit., p. 169. 94 , tų dialektai suartėjo su slavų dialektais. To meto baltų ir slavų dialektų sistemose galėjo įvykti tokie pakitimai: iškrinta laringalai; eliminuojama skardžiųjų ir skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių opozicija (b : bh>b ir t.t.); skiemeniniai sonantai R virsta iR ir uR; susiformuoja intonacijų opozicija (,,akiitas : cirkumfleksas®); atsiranda kai kurie nauji sufiksai (pavyzdžiui, *-éjoir *-tajo-); asibilinojami palataliniai priebalsiai k', g’ (liet. §, Z; sl. s, 2); pakinta ide. s po K, r, i, u (liet. š, sl. ch). Kai kurie šių reiškinių (gomuriniy priebalsių asibiliacija, ide. s pakitimas ir laringalų iškritimas) buvo bendri baltų, slavų ir indų-iranėnų kalboms, taigi turėjo atsirasti tuo metu, kai minėtos trys dialektų grupės palaikė kontaktus, t.y. II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje. Ide. s po Kk, r, i, u ir palatalinių priebalsių pakitimas, įvykęs greičiausiai atskirai baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektuose, patvirtina čia implicitiškai einančią mintį, kad tuo metu jau egzistavo tam tikrą autonomiją turintys ide. dialektai. Be bendrųjų baltų, slavų ir indų-iranėnų izoglosų, savaime suprantama, tuo metu (II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje) turėjo atsirasti separatinės baltų ir slavų kalbų izoglosos, kurios ir buvo minėtos baltų ir slavų kalbų bendrybės — skiemeninių sonantų pakitimas, naujų darybinių morfemų ir leksemų atsiradimas ir, atrodo, dėl laringalų išnykimo atsiradusi intonacijų opozicija. Šių baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimo laikas nežinomas. Neturime jokių duomenų, kurie padėtų tiksliai nustatyti, kada atsirado, pavyzdžiui, tokie baltų ir slavų kalbų sufiksai, kaip *-ėjo-, *-tajo-. Dėl to kyla klausimas, kodėl šių baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimo laikas vis dėlto yra datuojamas II tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse. Teigiant, pavyzdžiui, skardžiųjų ir skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių opoziciją buvus eliminuotą ir intonacijas atsiradus dėl laringalų kritimo, minėtų priebalsių opozicijos eliminavimo, intonacijų atsiradimo ir laringalų nykimo vienalaikiškumas pasidaro ypač akivaizdus. Iš skiemeninių sonantų R atsiradę iR ir uR intonacijų formavimosi metu jau buvo traktuojami kaip diftongai, todėl, reikia manyti, skiemeniniai sonantai pakito prieš intonacijų atsiradimą. Vadinasi, visi šie reiškiniai bus atsiradę maždaug vienu metu arba betarpiškai po vienas kito. Kadangi ir skiemeninių sonantų pakitimas, ir intonacijų kilmė, ir darybinių morfemų *-ėjo-, *-tūjosusiformavimas buvo baltų ir slavų kalbų naujadarai, tai galima spėti, kad jie bus atsiradę maždaug vienu metu. Kadangi minėtų baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimo priežastys bei sąlygos ir galutiniai rezultatai buvo baltų ir slavų kalbose identiški, tai, reikia manyti, tos inovacijos atsirado tada, kai baltų ir slavų kalbų kontaktai ir bendravimas buvo aktyviausi. Tas faktas, kad ide. s po Kk, r, i, u kitimo ir palatalinių priebalsių asibiliacijos metu baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektai palaikė tam tikrus kontaktus, o taip pat beveik vienodas baltų ir slavų kalbų artimumo indų-iranėnų kalboms laipsnis rodo aktyviausius ir glaudžiausius baltų ir slavų dialektų santykius buvus II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje. Vadinasi, baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimas gali 95