Augustas Šleicheris

e tur bit, neapsieis be atitinkamy savo knygos skyriu, LIETUVIU KALBOS GRAMATIKOS TYRINEJIMAI LIETUVOS TsR MOKSLU AKADEMIJA AUGUSTAS SLEICHERIS A. SABALIAUSKAS » Tamar o LlLiefixepe Kak 06 yuevom He HedesHeT, Moka 6yayT cymectBopaTh s10Au, 3aHHMaloulmeca HayKou‘ J. Boduenas de Kurtené I bet kurio mokslo praeitj pazvelge, beveik visada rasime keleta vardu, kurie stovi ten lyg savotiSkos gairés, rodantios krypti i naujus, neZinomus kelius, baigian¢ius sena ar pradedanéius nauja to mokslo etapa. Kalbotyros istorijoje tokia gairé yra Augustas Sleicheris. Koks autorius, i§ kokiy pozicijy indoeuropietiy kalbotyros istorija beraSytu, visada ilgam turés sustoti prie Sio mokslininko ir, susijusiy su jo vardu. Tiesa, Siandien indoeuropeistikos istorijoje Sleicherio vardu dazniau Zymima praeitojo etapo pabaiga, negu naujojo pradzia, apie Sio mokslininko laiméjimus paprastai kalbama maZiau, negu apie jo Klaidas. Tatiau baltistikai, 0 didele dalimi ir slavistikai, Sleicherio vardas simbolizuoja nauja epocha, galima sakyti, jy, kaip tarptautiniu mokslo discipliny, susiformavima. Ir jau visixkai specifine vieta Sleicheris uzima lietuviy kultiros istorijoje. Siuo atZvilgiu, tur bit, né viena tauta, kurios kalba tyrinéjo Sis vokietiy mokslininkas, nejautia jam tokio dékingumo, kaip lietuviai. Augustas Sleicheris gimé 1821 metais vasario 19 diena Meiningene, patiame tuo metu dar susiskaldziusios Vokietijos centre. Jo tévas, Johanas Gotlybas Sleicheris (1793-1864), buvo apskrities gydytojas, paZangus to meto Zmogus!. 1822 metais Sleicheriy Seima persikélé j kita ne taip toli nuo Meiningeno esantj Zonebergo miesta. Siame mieste prabégo biisimojo mokslininko vaikysté, ir Sleicheris Zoneberga laiké savo gimtine, véliau jam dedikuodamas net ir viena savo mokslo darby. 1835—1840 metais Sleicheris mokési Koburgo (Coburg) gimnazijoje. Gimnazijoje jis labiausiai doméjosi ten déstomomis graiky ir lotynyu kalbomis, privaGiai mokési araby (ji moké gimnazijos direktorius) ir susipazino su kiny, sanskrito kalbomis. Zinoma, dél tokio »bla’kymosi“ turéjo smarkiai nukentéti kiti gimnazijos kurso dalykai, ir Sleicheris toli grazu nebuvo i$ pirmujy mokiniy. GimnaZijoje jau iSaiskéjo ir Sleicherio palinkimas dométis ivairiais botanikos dalykais, pasirei$ké jo muzikiniai gabumai. Iki galo nebaiges gimnazijos kurso, abitiros * A, Sleicherio biografijos faktai daugiausia imami i§ S. Lef, mann, August Schleicher, Leipzig. 1870 ir J. Dietze, August Schleicher als Slawist, Berlin, 1966. 17, Lietuviy kalbos gramatikos tyrinéjimai 257 egzaminams Sleicheris pasiruoSé namuose ir, juos iSlaikes, 1840 mety pabaigoje istojo j Leipcigo universiteta studijuoti teologijos ir orientalistikos. Be protestanty teologijos, filosofijos, Sleicheris Gia toliau studijavo araby ir veikiausiai sanskrito bei kiny kalbas. Tatiau Leipcigo universiteto aplinka jam, matyt, nepatiko; prisidéjo Gia, be abejo, ir karcerio bausmé uz studentiska dvikova. Sleicheris, pastudijaves viena semestra, 1841 metais pereina i Tiubingeno universiteta, tuometinés Vokietijos teologijos citadel. Cia jis, atrodo, pirma karta platiau susipazista ir su Hegelio idéjomis, véliau suvaidinusiomis toki dideli vaidmenj Sleicherio mokslinéje veikloje. Jo interesai nuo teologijos pamazu krypsta i filosofija, jis vis labiau pasineria j kalbotyros problemas, uoliai studijuoja sanskrita, persy ir semityu kalbas. 1843 mety pradZioje Sleicheris teologas sako savo pirmaji pamoksla. Tatiau Sis pamokslas buvo beveik ir galutinis Sleicherio atsisveikinimas su teologija. Tu paciy mety pavasarj jis persikelia j Bonos universiteta ir atsideda filologigijos studijoms. Sleicherio tévas — prakti8kas Zmogus — i8 pradziy yra nepatenkintas bisimaja sinaus profesija ir viename laiske jam tiesiog paraso: ,,Filologas yra vargingas skarmalius...ir neapsimoka Sioms studijoms leisti pinigy“*. Bonoje Sleicheris studijuoja klasikine filologija, sankskrita, araby kalbas. Cia jis turi puikiu mokytojy. Klasikinés filologijos seminarus jam veda buves Humbolty namy mokytojas Fridrichas Velkeris (Welcker), kuris, galimas daiktas, Sleicherj supaZindino ir su sayo buvusio mokinio Vilhelmo Humbolto lingvistinémis teorijomis. Romany filolologijos kiréjas Fridrichas Dycas (Diez) jam désto goty ir senovés vokietiy aukStaitiy kalbas. Misy atZvilgiu labai teigiamos jtakos Sleicheriui turéjo jo sanskrito profesorius Christianas Lasenas, pirmasis paskatines ji susidométi balty ir slavy kalbomis. Laseno patartas, i$ savo kolegy studentu Sleicheris pramoksta lenky kalbos. 1846 metais Sleicheris sékmingai baigia universiteta, venia legendi gaudamas ,,indy kalbai bei literatirai ir lyginamajai gramatikai“. Kadangi pagal Bonos universiteto nuostatus doktoratui specialaus habilitacinio darbo nereikéjo, o pakako tik bandomosios paskaitos, jis paruosé ta paskaita tema ,,De graecae linguae spirantibus, in primis de € litterae vi et origine“, o 1846 mety birzelio 27 diena Bonos universiteto saléje skaité iZangine savo paskaita .,Uber den Wert der Sprachvergleichung* (iSspausdinta 1850 metais). Tais patiais 1846 metais Sleicheriui skiriamos trejy mety atostogos mokslinéms kelionéms j ParyZiy ir Londona. Tatiau dalj Sio laiko jis praleidzia besigydydamas Belgijoje. Véliau dirba ParyZiaus nacionalinéje bibliotekoje. | ParyZiy jis nuvyksta kaip tik po 1848 mety Vasario revoliucijos. Pragyvenimui léSy Sleicheris uZsidirba ir kaip vokietiy laikra8tiy korespondentas. Lankosi Briuselyje, Vienoje. 1849 mety pradZioje Sleicheris, norédamas geriau pramokti eky kalbos, atvyksta j Praha. Cia susidraugauja su bisimuoju Prahos universiteto sanskrito profesorium Aloizu Vaniteku, kuris tuo metu, jau atsisakes teisininko karjeros, buvo pradéjes dométis lingvistika. Vanitekas moko Sleicheri éeky kalbos. Tatiau Sleicheris Prahoje ilgiau nepabina — juo, kaip politi8kai jtartinu asmeniu, pradeda dométis Austrijos-Vengrijos policija. Policija sulaiko jam pastu siuntiamus pinigus. 1849mety geguzés ménesj Sleicheris skolintomis léSomis i8vaZiuoja i Prahos ir per Drezdena, Berlyna griZta j Bona. Savo moksliniais darbais Sleicheris tuo metu jau buvo atkreipes visuomenés démesj. Buvo susidoméjes jais ir tuometinis 2 J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 18. 258 Austrijos-Vengrijos Svietimo {ministras Leo Tun-Hohensteinas, 1850 mety kovo 8 diena Sleicheris pakvieciamas j Prahos universiteta ,,klasikinés filologijos ir literatiros* ekstraordinariniu profesorium. Nuvykes j Praha, Sleicheris ten randa profesoriaujantj Georga Kurcijy (Curtius), bisimaji vieng Zymiausiy XIX amdZiaus graiku kalbos specialisty ir indoeuropeisty, Tarp Kurcijaus ir Sleicherio, beveik vienmeéiy ir be galo savo pamégtam mokslui atsidavusiy Zmoniy, uZsimezgé nuoSirdi draugysté. Siai draugystei nekliudé nei visiSkai prieSingi juodviejy charakteriai — Kurcijus buvo rezervuotas, atsargus, Sleicheris daznai status, netgi grubus, —nei skirtingos paziiiros j kalbos moksla: pirmasis visada pabréZdavo istorinj kalbotyros pobadi, antrasis ja stengési sutapatinti su gamtos mokslais. Ju draugysté tesési iki Sleicherio mirties, nors véliau abu mokslininkai dirbo skirtingose vietose, tyrinéjo skirtingas problemas. Kurcijus stengési padéti ir Sleicherio mokiniams*. Kaip minéjome, i§ pradziy Prahoje Sleicheris buvo Klasikinés filologijos profesorius. Tatiau 1851 mety geguzés ménesj jis gavo labiau jo polinkius ir pasiruoSima atitinkantia _,,lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesiira“. Dabar Sleicheris Prahos universitete jau galéjo déstyti slavistikos, baltistikos, germanistikos dalykus, sanskrita ir kalbotyros teorijos klausimus. Po poros mety uz nuopelnus kalbos mokslui, kuriy jis uzZsitarnavo savo garsiaja kelione i Lietuva, Sleicheris buvo paskirtas ordinariniu »vokietiu ir lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesorium“. Tolimesnis Sleicherio gyvenimas Prahoje susiklosté nesékmingai, ir pati mokslinio darbo aplinka pasidaré visi8kai nepakentiama. Sios nesékmés prieZastis — Sudétingos politinés-visuomeninés ano meto salygos. Siaip ar taip, Sleicheris buve vokietis. Dirbo vokiSkame Prahos universitete. Nors Sleicheris buvo demokratiniy paZitiry ir didelés tolerancijos Zmogus, pats gerai mokéjes éekiskai, Sia kalba net raSes mokslinius darbus bei vertes j ja sanskrito ir persy literatiry kirinius, vis délto jis neiSvengé jvairiy konflikty su éeky nacionalinio judéjimo veikéjais. Kartais jis juos jZeisdavo, gal bit, per grieZtai savo recenzijose atsiliepdamas apie naujus éeky kalbininky ar literaty darbus (pavyzdziui, klasikiniy graiky ir romény kariniy vertimus j éeky kalba). Piktinosi juo éekai ir kaip labai grieZtu egzaminatoriumi gimnazijos abitiros egzaminuose, kur Sleicheris bidavo specialus ,,egzaminy komisaras* per vokietiy kalbos egzamina‘. Ir vienu, ir kitu atveju Sleicheris formaliai, gal bit, bidavo savo priekaiStais ir reikalavimais teisus, tatiau jam, kaip kitatautiui, be to, didelés tautos atstovui, da%nai bidavo sunku suprasti maZos, nacionaline priespauda kentiantios tautos jausmus. Taigi i§ vienos pusés suéjes i konflikta su éeky nacionalinio judéjimo atstovais, i§ kitos pusés Sleicheris nei8vengé konflikto ir su pastaruosius engiantia Austrijos-Vengrijos valdzia. Despotiskas Austrijos-Vengrijos rezimas negaléjo pakestj Sleicherio, kurio religinés ir politinés pazitros, anot A. Vaniéeko, buvo perdém laisvamaniSkos ir radikalios®. Jau nuo 1851 mety jis buvo jtariamas ,,respublikoniSku samokslu“ ir policijos sekamas. Dél atsargos Sleicheris net savo korespondencija, kurioje galéjo atsispindéti revoliucinio judéjimo ivykiai, perdavé Vani- * J. Dietze, Das Bild Leskiens in den Briefen August Schleichers, — ,,Beitrage zur Geschichte der Slawistik“, Berlin, 1964, p. 355; J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 28. * J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 37-8. * J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 39; S. Lefmann, August Schleicher, p. 37 1" 259 tekui, o véliau ja sudegino. 1851 mety spalio ménesj Sleicherio bute buvo padaryta krata, pats jis i8gabentas ij Viena ir laikomas policijos prieZiiiroje. Tik po dideliy jo bitiulio Kurcijaus pastangy Sleicheriui pavyko vél griZti i Praha. Nemégo, be abejo, Sleicherio ir kataliki’ka universiteto vadovybé. 1854 metais Sleicheris vedé i§ savo gimtinés — Zonebergo — kilusia Fany Strasburger. 1855 metais Prahoje, vos gimes, miré jy sinus. Gerokai pablogéjo paties Sleicherio sveikata. 1856—7 mety rudens semestre jis gauna atostogy ir atvyksta i Zoneberga sustipréti ir tyrinéti savo gimtinés tarmés. Pasibaigus atostogy laikui, Sleicheris negrjZta j Praha, su kuria jam susije tiek daug liidny prisiminimy, o vyksta profesoriauti uZ dvigubai mazZesnj atlyginima j netoli gimtinés esantj Jenos universiteta. Jenoje Sleicheris i§ pradZiy jauciasi ,,kaip paukStis i§ narvo ar prisvinkusios trobos paleistas j laisve ir Zalig mi8ka“*. Tatiau netrukus ir Jena jam teko nusivilti. Visuomeniné-politiné situacija, sunkios materialinés salygos taip nervino Sleicherj, jog jis apie ta pacia Jena, kuria prie¥ keleta mety lygino su laisve ir Zaliu miSku, su karéia ironija parei8ké: ,,Jena — didelé bala, o a8 — varlé joje“, o to meto Vokietija viename laiSke palygino su bevaliy aviy banda, kuri eina ten, kur ja varo Sunes’. Nepaisant nepalankiy gyvenimo salygu, Sleicheris Jenoje be galo daug dirbo. Nepaprastai ivairi ir turininga jo paskaitiné veikla trauké klausytojus ne tik i Vokietijos, bet ir i$ uZsienio Saliy. Vienas po kito rodési kapitaliniai jo veikalai, gausybé straipsniy, liecianciy vos ne visas aktualias to meto indoeuropeistikos problemas. Sleicheris pamazZu tampa centrine Europos kalbotyros figiira. Ypa¢ greitai Sleicherio nuopelnai mokslui vertinami uZsienyje. Jau 1857 metais Sleicherj savo nariu korespondentu iSrenka Peterburgo Moksly akademija. 1862 metais puikiomis salygomis jis kvieciamas dirbti j VarSuvos universiteta (Szkola Gléwna). Tais patiais metais Sleicheris kvie¢iamas persikelti j Peterburga. 1863 metais jis atsisako kvietimo vykti j Dorpato universiteta. 1867 metais Sleicherj garbés nariu i8renka Zagrebo Jugoslavy mokslo ir meno akademija. Tagiau nuo Siy tituly Sleicherio gyvenimas nepageréjo. Neturtingas Jenos universitetas jam atlyginimo nepakélé. Norédamas zmoniskai iSlaikyti Seima (Sleicheris turéjo du sinus ir dukra), jis turéjo daug dirbti. Viename laiSke savo bitiuliui i§ Prahos laiky G. Kurcijui Sleicheris skundési: ,,... a8 esu 46 mety ir turiu dar kiekvienais metais dél mielos duonos raSyti, nes if 900 taleriy mes negalime pragyventi...“8 Sleicheris vylési, kad slavistikos profestira bus jsteigta Leipcigo universitete, ir jis, kaip tinkamiausias Vokietijoje Zmogus Siai vietai uZimti, galés viena karta iSsikraustyti i$ tos ,Jenos mizerijos“. Ta¢iau planuojama Leipcigo universiteto slavistikos katedra po trejeto mety uZémé mylimiausias Sleicherio mokinys Augustas Leskynas, o jis pats taip niekur ir nebei§sikélé i§ tokio nemielo Jenos miesto: 1868 metais gruodZio 6 dieng Cia jis staiga miré veikiausiai tada dar neZinoma liga— plautiy tuberkulioze. Kito jo mokinio — Johano Smito — liudijimu, paskutiniai Sleicherio ZodzZiai buvo: ,,A% visa savo gyvenima troSkau tiesos, bet viskas turétu biti daug daug geriau“*. * J. Dietze, ZfSI, 1960, I, p. 269. 7 J, Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 43, 45. * J. Dietze, Beitrage zur Geschichte der Slawistik, p. 368. * J. Schmidt, KZ, 18, 1869, p. 319-20. 260 * * Mes jau pradZioje minéjome, kad Sleicherio vardu Siandien dazniau zymima praéjusio indoeuropietiy kalbotyros etapo pabaiga, negu naujojo pradzia. I§ tikryju Sleicheris uzbaigé Franco Bopo, Rasmaus Rasko pradéta lyginamosios-istorinés kalbotyros etapa. Tokie Sleicherio veikalai, kaip ,,Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen“ (Weimar, 1861 —2: per penkiolika mety iSéjo keturi leidimai vokietiy kalba, be to, vertimas angly ir italy kalbomis), Die deutsche Sprache“ (Stuttgart, 1860; i8leista penkis kartus), ,,Die Sprachen Europas in systematischer Ubersicht“ (Bonn, 1850; iSleista ir pranciizy kalba), »,Die Formenlehre der kirchenslawischen Sprache“ (Bonn, Wien, Prag, 1852; dalis paskelbta ir rusy kalba), ,,Handbuch der litauischen Sprache“, 1—2 (Prag, 1856—7), ,,Lautund Formenlehre der polabischen Sprache“ (St. Petersburg und Riga, 1871; iSleista po Sleicherio mirties), yra devynioliktojo amZiaus vidurio indoeuropeistikos virsiiné. Kokios populiarios savo metu buvo Sleicherio idéjos teoriniais kalbos mokslo klausimais, pakankamai aiSkiai rodo tas faktas, kad nedidelé Sleicherio studija ,,Die Darwinsche Theorie und die Sprachwissenschaft* per keliolika mety buvo iSleista vokietiy (tris kartus), prancizu, angly, rusy, vengty kalbomis. Siandien, nagrinéjant kirybinj Sleicherio palikima, galima platiai kalbéti apie $i mokslininka, kaip kalbos teoretika, indoeuropeista, germanista, slavista, baltista, aptarti jo paziiras indoeuropietiy kalby prokalbés, geneologinés klasifikacijos ir daugeliu kity klausimy. Tai rodo, kokios didelés erudicijos, platiu interesu ir tiesiog milZiniskos kirybinés potencijos mokslininkas buvo Augustas Sleicheris. Ta¢iau Siaip ar taip, didZioji jo kirybinio palikimo dalis — jau praeitas kalbos mokslo etapas. Su nemazZa dalimi jo teiginiy, ypaé su paZiira j kalba, kaip gyva organizma, méginima perkelti j kalbos moksla tokiy darvinizmo savoku, kaip ,,kova dél bivio“, ,,natiirali atranka“, nesutiko jau ir daugelis Sleicherio bendraamZiy. Sleicherio moksla indoeuropietiy kalby raidos, prokalbés klausimais vos ne pirmieji pradéjo kritikuoti patys talentingiausi jo mokiniai. Bendryjy indoeuropeistikos problemy tyrinéjimus bei gana trumpalaikes teorines Sleicherio pazidras, kurios Siandien dazniausiai tik kaip savoti8ki kuriozai befigiruoja kalbotyros vadovéliuose, smarkiai pragyveno Sio mokslininko atskiry indoeuropietiy kalby ar ju grupiy studijos. Ypaé tai pasakytina apie slavy ir balty kalbas. ; Platiau nesustodami prie Sleicherio slavistikos darby, mes pacituosime tik pagrindinio jo Sios srities veikalo ivertinima, duota Zinomo tarybinio slavisto S. BernSteino, praéjus lygiai Simtmetiui po to veikalo pasirodymo: ,,Svarbiausia data slavyu kalby lyginamosios gramatikos istorijoje buvo 1852 metai. Bitent tais metais buvo iSspausdinti du darbai, sudare epocha miisy mokslo istorijoje. AS turiu galvoje pirma toma, fonetika, puikios savo metui MikloSitiaus ,,Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen“ ir fundamentaly Sleicherio veikala ,,Formenlehre der kirchenslawischen Sprache erklarend und vergleichend dargestellt“... Metodo tikslumu ir fakty interpretacija Sleicherio veikalas, be abejo, pralenké MikloSigiaus gramatika. Galima sakyti, kad XIX a. viduryje Sleicherio ,,Formenlehre“ buyo didZiausias misy mokslo pasiekimas... Didelis Sleicherio nuopelnas 261 buvo tas, kad jis lyginamajam slavy kalby tyrinéjimui pradéjo naudoti lietuviy kalbos medZiaga. Véliau Si medZiaga padéjo i&spresti daugeli svarbiy istorinés fonetikos klausimy‘??. Sleicherio ,,Lautund Formenlehre der polabischen Sprache“, galima sakyti, net iki 1929 metu, t.y. iki T. Lér-Splavinskio polaby kalbos gramatikos pasirodymo, buvo pagrindiné knyga polaby kalbos struktirai studijuoti. Taip pat ir apie miisy aukStiau minéta ,,Die Formenlehre der kirchenslawischen Sprache“ V. Jagitius dar 1910 metais ra8é: ,,Sleicherio gramatika ir dabar dar neprarado savo Zavesio, iSsiskirdama savo darnumu ir déstymo aiSkumu, ji ypaé tinka kaip lyginamosios gramatikos ivadas pradedantiems slavistams‘. I§ tikrujy tai gana reti ilgaamziSkumo pavyzdziai lyginamosios kalbotyros istorijoje. Tatiau jeigu aptardami lyginamosios slavy kalbotyros formavimasi ir slavy kalby duomeny i lyginamaja indoeuropeistika ivedima, mes vis délto Salia Sleicherio, nors ir ne kaip tiek daug nusipelniusius, galime paminéti ir kitus kalbininkus, tai, kalbédami apie baltistikos, kaip indoeuropeistikos dalies, atsiradima, Sleicheriui turime skirti visikai unikalia vieta, o Sio vokietiy kalbininko para’yta pirmaja moksline lietuviy kalbos gramatika ir dabar minéti kaip tikra mokslo Zygdarbj. Minéjome, kad baltistikos dalykais Sleicheris susidoméjo, dar studijuodamas Bonos universitete, savo sanskrito profesoriaus Christiano Laseno paskatintas. I8 pradziy balty kalbos Sleicheriui buvo tik pagalbiné priemoné, studijuojant slavy kalby problemas, nustatant slavy kalby vieta kity indoeuropietiy kalby tarpe. Intensyviau Sia problematika jis, atrodo, susidomi 1849 metais. Ty mety spalio 12 dienos laiSke A. Vaniéekui Sleicheris ra8é: ,,Ateityje ypaé manau tyrinéti santykius tarp slavy ir balty kalby. Parengiamasias studijas pradéjau Sia vasara, rimtai mokiausi rusy kalbos, skaitiau Karamzing ir Lomonosova. Puikios serby liaudies dainos buvo man dar per sunkios, todél tuo tarpu skaitiau biblija, Siq patogia priemone kalbai iSmokti“!*. 1849 metu pabaigoje Sleicheris éekiSkai paraSo ir pirmaji savo tiesiogiai su baltistikos problemomis susijusj darba ,,Z éeho povstaty potohtasky », b a co jim odpovida v litevském jazyku“ (Bonn 31. Oktober 1849; rankraStis saugojamas Leipcigo universiteto bibliotekoje). VokiSkas Sio. straipsnio variantas ,,Was entspricht im Litauischen dem kirchenslawischen bund 5?“ buvo igspausdintas 1850 metais. Sleicherio knygoje ,,Die Sprachen Europas in systematischer Ubersicht“ (Bonn, 1850), kurioje buvo paskelbtas ir ka tik minétas straipsnis, randame iSnaSa, kur Sleicheris kalba apie savo biisimuosius planus: ,,Autorius jau seniau yra pasiryzes vietoje ismokti lietuviy kalba ir jos gramatikai, kaip ir apskritai balty-slavy kalboms, skirti savo artimiausius metus, o gal bit, net ir visa ateitj‘}. 1852 mety vasario 14 dienos laiSke A. Sleicheris skundZiasi Francui Miklosiéui, kad jo kelioné lietuviy kalbos tyrinéti ,.kabo ore“. Paties Sleicherio materialiné padétis esanti sunki — jis ne tik visai neturjs léSy, nesitikis tévy palikimo, C. B. Bepuuiteiin, Ouepx cpapnnterpnol rpammatuku caapaucKkux s3bikos, Mocksa, 1961, p. 112—3 (Sio veikalo tekstq sudaro 1952/3 ir 1953/4 mokslo metais skaitytos paskaitos). "A.B. Aruy, Actropun caasauckoit dpanoazorun, CIG6., 1910, p. 716. 48 J, Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 27. * Cituojama is J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 29. 262 bet dar esas skolingas savo broliams ir seserims, todél praSo F. Miklositiaus uztarimo ripinantis kelionei lé8y. Sleicherio nuotaika esanti lifidna (prieS keleta ménesiy jo bute daryta krata...), todél jam ir ,,moraligkai reikéty ilgesni laika pakvépuoti grynu oru“, »»Laigi, bet kuriuo atveju a¥ trok&tu kelionés i Lietuva ir su didZiausiu itempimu laukiu aukStosios Akademijos sprendimo“, — baigia Sleicheris!*. 1852 metais balandZio ménesj pasirodZius ,,Formenlehre der kirchenslawischen Sprache“, Sleicheris visa savo laisvalaikj skiria mokytis lietuviu kalbai. Tiesa, jis Zinojo, jog du geri lietuviy kalbos specialistai — Fridrichas KurSaitis ir Ferdinandas Neselmanas — gyvena Karaliaudiuje. Tatiau ix ju geros lietuviu kalbos gramatikos Sleicheris nesitikéjo, nes, kaip ra¥é jis viename (1851 metu rugpiiitio 15 dienos) lai8ke MikloSitiui: ,,Kuraitis moka lietuviy kalba, bet jam triksta platesnio i8silavinimo, Neselmanas jokios gramatikos nenori ra8yti, ir blogiausia — abu nuo seno gyvena nesantaikoje...“5 Nesulaukes iS Vienos Moksly akademijos atsakymo dél leidimo ir 1é8y kelionei i Ryty Prasija, Sleicheris ta klausima iSsprendZia gana originaliu biidu. 1852 metu geguzés ménesj i Praha turéjo atvaziuoti Austrijos-Vengrijos Svietimo ministras grafas Leo Tun-Hohensteinas. Sleicheris if savo bitiulio A. Vaniteko sesers suZinojes, kur ir kada ministras pietaus, Siam einant i sale, tiesiog koridoriuje pastoja kelia ir gauna trumpa audiencija bei Zodinj sutikima kelionei. Vienos Mokslu akademijai pagaliau paskyrus kelionés iSlaidoms 600 guldeny, Sleicheris 1852 metu geguzés 31 diena atvyksta j Karaliauéiy. Cia pirmiausia jis aplanko F. KurSaiti, norédamas, kad Sis praktiSkai pamokyty lietuviy kalbos. Tatiau Kuraitis neparodo didesnio entuziazmo, truputi paegzaminuoja Sleicheri i& lietuviy kalbos linksniavimo, o j jo pra’yma pamokyti kalbos jokio konkretaus atsakymo neduoda. Sleicheris praSo KurXaitj, jog gis, véliau apsigalvojes, bent raStu praneSty apie savo sutikima ar nesutikima, nes tada jis Zinosias, ar jam pasilikti Karaliauéiuje ilgesniam laikui. F. Neselmanas Sleicherj labai mielai priima. Tatiau, pats bidamas vokietis ir lietuyiy kalbos pramokes i8 knygy, gyvosios lietuviy kalbos negali Sleicherio pamokyti. Neselmanas leidzia Sleicheriui naudotis savo lituanistiniais rinkiniais, supazindina su Karaliautiuje esantia lituanistine literatira, be to, rekomenduoja jam keleta provincijos pastoriy, kurie jam bisia naudingi jo kelionéje po Rytu Prisijos lietuviy gyvenamas apylinkes". Su F, Neselmano rekomendacijomis Sleicheris i§ Karaliauciaus tuoj pat i§ keliauja pas Ryty Prisijos lietuvius. Per penketa ménesiy jis aplanko daugybe vietoviy (Ragaine, Tilze, Priekule, Smalininkus, Pilkalni, Kaukénus, Bidvietius, Kraupiskes). Bendraudamas su Zmonémis, gana greitai pramoksta lietuvi8kai. Sleicheris buvo labai gabus iSmokti gyvajai kalbai, kaip jis pats sakési, turéjo ,,papiigos talenta“. Jau miisy minétame lai’ke F. Miklositiui Sleicheris pasigiria, jog Siandien (t. Ys birZelio 11 d.) jis pirma karta laukuose lietuviSkai uzkalbines viena Zmogu. O liepos mén. 6 dienos laiSke A. Vaniéekui raSo, kad su lietuviais jau galis susikalbéti, o suprasti viska suprantas. Kiekvieng diena jis iSmokstas daug naujy lietuvisky Zodiu, ™ J. Dietze, ZfSl, IV, 1965, p. 540. Ten pat, p. 538. % Pig. A. Sleicherio 1852 mety birzelio 11 dienos laiska F. Miklositiui, — J. Dietze, Zfsl, TV, 1965, p. 542. lietuviSkai daug raSqs ir skaitas, su savo mokytoju kalbas tik lietuviSkai. I8 pradziu, girdi, uZuot kalbéjes lietuvi8kai, vis prakalbédaves GekiSkai, dar ir dabar, lietuviSkai kalbant, jam iSspriistas vienas kitas éeki8kas Zodis. Siame lai8ke A.Sleicheris taip pat nurodo, kad i§mokti lietuvi8kai jam padedas slavy kalby mokéjimas”’. Su lietuviais Sleicheris bendrauja ivairiausiomis progomis. Dalyvauja jy vestuvése, krikStynose, laidotuvése, pabaigtuvése. Domisi jy nacionaliniais valgiais, namy apyvokos daiktais, viskuo, kas susije su lietuviy dvasine kultiira ir buitimi’®. Zinoma, nemaza ir vargy tenka patirti Sleicheriui tokiame atsilikusiame kraSte, koks XIX a. viduryje buvo Rytuy Prisija, ypa¢ lietuviy gyvenamos sritys — juk lietuviy kalba ten geriausiai buvo i8likusi patiy neturtingiausiy ir tamsiausiy sluoksniy tarpe. Savo laiSkuose Sleicheris ra§o, kad jo kambaryje (nors ir geriausioje viso kaimo troboje!) pro supuvusias grindis Zvelgia drégna Zemé, viduj jam ramybés neduoda musés, 0, iSéjus j lauka, uZpuola biriai pelkiy uody. Ypat skundZiasi Sleicheris prastu maistu, be to, jo Seimininkei lékStés visai svetimas dalykas — visi jie valgo i§ bendro dubenio™. Tatiau lietuviy kalbos archaiskos formos jam palengvina iskesti visus sunkumus ir tarp Ryty Prisijos lietuviy, kaip véliau raSé savo gramatikos pratarméje, Sleicheris jaudiasi ,,lyg koks stropus augaly kolekcionierius arba medZiotojas, kuris, i8vydes reta Zole arba nukauta Zvérj, pamirSta po brizgynus ir pelkes ji varginusia kelione‘**. Savo praneSima Vienos Moksly akademijai apie keliong jis ir pavadino ,,Briefe... iiber die Erfolge einer nach Litauen unternommenen wissenschaftlichen Reise“. I§ tikrujy Sleicheriui kelioné pasiseké. Spalio ménesio vidury jis su gausiais lituanistikos rinkiniais, 0, svarbiausia, gerai pramokes lietuvi8kai, griZo j Praha, kur, susistemines medZiaga, per keleta mety paraSé savo garsiaja lietuviy kalbos gramatika. PrieS iSleisdamas gramatika, Sleicheris paskelbia dar dvi maiesnes lituanistines studijas. 1853 metais éeky Zurnale ,,Casopis Ceského Museum“ (27, 1853, p. 320—34) iSspausdinamas jo darbas ,,O jazyku litevském, zvlaSté ohledem na slovansky“. Tai A. Sleicherio praneSimas, kurj jis 1853 mety birZelio ménesj skaité Ceky Moksly draugijos filologijos sekcijos susirinkime. Siame darbe Sleicheris lygina slavy ir balty kalbas ir prieina i8vadq, kad slavy kalbos yra iSlaikiusios senesne morfologine struktira negu balty kalbos, tuo tarpu balty kalby fonetiné struktira savo archaiskumu pralenkia slavy kalby foneting struktira. Tais patiais metais Vienos Moksly akademijos darbuose* jis paskelbia straipsni bendru pavadinimu ,,Lituanica‘, kuriame nagrinéja lietuviy kalbos raSybos klausimus, aptaria rankraStinj J. Brodovskio Zodyna, M. Mazvydo 1547 mety katekizma, klasifikuoja lietuviy kalbos veiksmaZodzZius. Ragydamas lietuviy kalbos gramatika, Sleicheris naudojasi ne tik savo paties surinkta medZiaga, ankstesnémis (D. Kleino, K. G. Milkaus, G. Ostermejerio) gramatikomis, tuo metu jau paskelbtais F. KurSai¢io darbais, bet konsultantu j Praha pasikvieté ir Ryty Prisijos lietuyj mokytojg Kumutaitj, pas kurj buvo ilgiau ~~ §. Lefmann, August Schleicher, p. 24; J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 32. % B. Benes, Wilhelm von Humbolt, Jacob Grimm, August Schleicher, Winterthur, 1958, p. 89. 4% J. Dietze, ZfSl, IV, 1965, p. 543;J. Dietze, August Schleicher als Slawist, p. 32; B. Benes, ten pat, p. 89. # A. Schleicher. Litauische Grammatik, Prag, 1856, p. V. % Sitzungsberichte d. Kaiser]. Akademie d, Wiss. Wien, Philos. — histor. Klasse 11, 1853, p. 76—156. Syvengs savo viesnagés Ryty Prisijoje metu ir ig kurio jis daugiausia ir pramoko gyvosios lietuviy kalbos (Kumutaitis gyveno netoli Ragainés, KakSiuose, vok. Gross-Kakschen). Lietuviy kalbos gramatika su didesnémis ir mazesnémis pertraukomis Sleicheris ragé septynerius metus — pradéjo dar gerokai prie& savo kelione iRyty Priisija 1848 metais ir baigé 1855 mety viduryje, intensyviausiai dirbo, Zinoma, paskutiniuosius trejus metus. 1856 metu balandZio ménesj Sleicherio knyga »,Litauische Grammatik“ buvo i8leista Prahoje”*. 1857 metais buvo i8leista ir sLitauisches Lesebuch und Glossar‘. Sios dvi stambios knygos (pirmoji — 342, antroji — 352 puslapiu) ir sudaro Sleicherio lietuviy kalbos vadoyélj, turinti bendra antraSte ., Handbuch der Litauischen Sprache“. Knygos prakalboje Sleicheris pastebéjo, kad maZy maziausia jo veikalas bent »pateiks mokslininkams patikimos medziagos“. Zinoma, toki uZdavinj Sis veikalas praSoko labai toli. Sleicheris savo gramatikoje pirma karta lietuviy kalbos tyrinéjimo istorijoje taip placiai ir nuosekliai, su jo veikalams bidingu nepaprastu sistemingumu aprasé lietuviy kalbos struktira. Tai buvo pirmoji lietuviy kalbos gramatika, parasyta kalbininko profesionalo. Trumpai aptares lietuviy kalbos vieta kity indoeuropietiy kalby tarpe, Sios kalbos reikime kalbotyrai, Siek tick pateikes Ziniy apie lietuviy kalbos tarmes, pirmajame gramatikos skyriuje (p. 7—85) Sleicheris apragso lietuviy kalbos — jos Rytu Prisijos aukStaitiy tarmés — fonetine sistema. Siame skyriuje jis ypaé daug démesio skiria Saknies balsiy kaitos klausimams. Tas klausimas balty kalby gramatiky istorijoje apskritai buvo nagrinéjamas pirma karta. RaSant apie Saknies balsiy kaita, Sleicheriui, atrodo, labai praverté F. Neselmano Zodynas, kur ZodZiai dazZnai grupuojami etimologiniu principu. Zodzius, kurie jam ir jo talkininkui Kumutaitiui buvo neZinomi, Sleicheris tiesiog ir pazymi kaip paimtus i§ Neselmano Zodyno. Grupuodamas bendraSaknius lietuviy kalbos ZodZius, Sleicheris, reikia pasakyti, labai nedaug kur yra suklydes (pvz., su Zodziu mirti jis be reikalo gretina slavizma morai ,,neStuvai laidotuvése“, su dievas — slavizma dyvas, tos patios Saknies Zodziais laiko veiksmazZodzius arti ir irti, Zodj gardus sieja su veiksmazodziu gerti). Antrasis gramatikos skyrius (p. 86—169) skirtas zodziy darybai. Si plati ir sudétinga problema Sleicherio gramatikoje, kaip prisipazista ir pats autorius, nagrinéjama dar tik bendrais bruoZais. Sia savotiska Sleicherio gramatikos spraga po trisdeSimt penkeriy mety i§ dalies uZpildé jo mylimiausias mokinys Augustas Leskynas, paraSydamas tikrai kapitalinj aniems laikams veikala ,,Die Bildung der Nomina im Litauischen“ (Leipzig, 1891). Labai reikSmingas yra Zodziy darybos skyriaus paskutinis paragrafas ,,Finiges tiber entlente worte“, kuriame Sleicheris, ar tik ne pirmasis lietuviy kalbos tyrinéjimo istorijoje, mégina suformuluoti skoliniy nustatymo kriterijus, labai jZvalgiai pastebédamas, jog, pavyzdZiui, liet. dasid yra slavizmas, nes Salia liet. Saknies dus- (plg. dausd, désauti) lauktume lietuvi8kos formos *dusé, Salia lietuvigkos Saknies gyylietuviSkos kilmés negali biti Zodis }vyti ir t. t.23 Morfologijos skyriuje (p. 170—254) Sleicheris aptaria lietuviu kalbos vardazodzio ir veiksmazZodzio kaityba. Stengdamasis kiek galima tiksliau parodyti lietuviu - kalbos linksniavimo bei asmenavimo ivairuma, jis nesitenkina vien tik sayo paties * A. Sleicherio knyga iSleido J. G. Calve’sche Verlagsbuchhandlung; su Sia leidykla po keliolikos mety J. Basanavitius tarési ir ,,AuSros* spausdinimo reikalais. *® Pr. SkardZius, Die slavischen Lehnwérter im Altlitauischen, Kaunas, 1931, p. 14. 265