Zietelos tarmės daiktavardis

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ZIETELOS TARMĖS DAIKTAVARDIS A. VIDUGIRIS Zietela yra toliausia į pietus nuo Lietuvos TSR sienos esanti vieta, kurioje iš seno yra išlikę lietuviškai mokančių žmonių. 1957 m. Zietelos apylinkėse lietuviškai geriau ar blogiau mokėjo dar per 40 žmonių, daugiausia senukų. Daugumas jų buvo gimę Zasečių k. ir tik du — Pagiriuose. Per 10 metų (iki 1967 m.) lietuviškai mokančių žmonių Zietelos apylinkėje sumažėjo daugiau negu dvigubai: didžioji dalis išmirė, keletas išsikėlė: du išvažiavo į Lenkijos Liaudies respubliką, vienas — į Ukrainos TSR. 1962 m. mirė abi paskutinės Pagirių k. gimusios senutės, gerai mokėjusios lietuviškai. Be to, dalis dar likusių senukų gyvena atokiai vienas nuo kito ir neturi su kuo lietuviškai kalbėti, todėl jie tą kalbą yra smarkiai primiršę. Taigi geresnių šios tarmės atstovų dabar jau nėra nė dešimties. Zietelos lietuvių tarmė dėl savo ilgus amžius trukusios izoliuotos padėties kalbos mokslui yra labai svarbi tiek išlaikytomis archajiškomis, tiek ir susikurtomis naujesnėmis ypatybėmis. Todėl šia tarme buvo susidomėta jau daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų. Ją tyrinėjo E. Volteris, K. Būga, J. Rozvadovskis, P. Aruma, Chr. Stangas, J. Gerulis, E. Frenkelis ir kt.¹ Nemaža medžiagos yra pateikta ir Z. Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologijoje“ (Vilnius, 1966). Tačiau visų minėtųjų kalbininkų darbai pateikia apie šią tarmę daugiausia tik atskirų svarbių duomenų, bet neduoda pilno jos vaizdo. Siekdamas bent iš dalies užpildyti šią spragą, autorius 1957—1960 m. specialiai ištyrė Zietelos tarmės fonetiką ir morfologiją. Dalis šios srities tyrinėjimų jau paskelbta². Čia skelbiamas Zietelos tarmės daiktavardžio aprašas. Be kait ybos, jame pirmą kartą plačiau nagrinėjama ir šios tarmės daiktavardžio daryba. Iliustracinė medžiaga papildyta vienu kitu pavyzdžiu, užrašytu vėliau — daugiausia 1962—1967 m. DARYBA § 1. Zietelos tarmėje didžiausią daiktavardinių vedinių grupę sudaro priesagų vediniai, o sudurtinių žodžių ir priešdėlių bei galūnių vedinių užrašyta visiškai mažai. Priesagų vediniai § 2. Priesagų vediniai skirstomi tam tikromis reikšminėmis grupėmis. Kiekvienos tokios grupės vediniai apžvelgiami ne alfabeto tvarka, o pagal priesagų vedinių gausumą, kaip ir „Lietuvių kalbos gramatikoje“³. 1 Žr. „Lietuvių kalbotyros klausimai“ (toliau LKK), t. 2, Vilnius, 1959, p. 239 tt. 2 Apie įvardį žr. LKK, t. 3, p. 113—131; apie veiksmažodžių darybą su priesagomis -inėti, -dinėti, žr. MAD, A, t. 2(11), p. 219—231. Keletą pastabų apie tarmės fonetiką žr. LKK, t. 2, p. 195 tt. 3 Žr. LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, Vilnius, 1965, p. 251—473. 16* 147 Deminutyvai § 3. Mažybinių, maloninių taip pat didinamųjų ir menkinamųjų priesaginių vedinių reikšmė yra tokia pat, kaip lk. Straipsnyje vedinių mažumo ir malonumo reikšmės nediferencijuojamos, atskiriami tik didinamą ir menkinamą reikšmę turintys vediniai. Taip pat atskirai aptariami maloninės mažybinės reikšmės nebeturintys žodžiai. § 4. -ėlis, -ė. Priesaga -elis, -ė (po sukietėjusių priebalsių tariama -alis, -ė) yra viena dariausių. Šios priesagos vediniai paprastai padaromi iš dviskiemenių daiktavardžių, reiškiančių daiktus, augalus, gyvulius, asmenis, žmogaus (arba gyvulio) kūno dalis ir kt., pvz.: akėlės4, bandėlė, bernėlis, beržālis ~ beržėlis, burnėlė, dalgėlė, daržālis ~ daržėlis, dāubėlė || duᵒbėlė, drāugėlis, duᵒnėlė, galvėlė, girālė ~ girėlė, giẽsmėlė, graštālis, kalnėlis, kampālis, kartėlė, kelālis ~ kelėlis, kojālės, kruᵛvėlė, kuᵒlālis ~ kuolėlis, lamptėlė „lentelė“, lankėlis, liẽpālis „liepelė“ (plg. liẽpas „liepa“) lovālis, mergėlė, piᵛvėlė, pirkėlė, plostālis „plakelis“, ragālės „rogutės“ (plg. rāgos „rogės“), rankėlė, ratālis, sodālis, stalālis ~ stalėlis; suᵛnėlis, šākėlė, širādėlė, tvarṭėlis, uᵒgėlė, upālė (ret. upālis), vaikālis, vartālei, virvėlė, žagrāle ~ žagrėlė, žirgėlis, žmოგėlis. Be lietuviškų vedinių, yra nemaža ir hibridų, pvz.: bočālis „tėvelis“, chmorālė „debesėlis“, grušālė „kriaušėlė“, kapālė „gubelė“ katkālė „skridinėlis“, klėtkālė „narvelis“, kliⁿnėlis „pleištelis“, kruᵛkėlis „kabliukas“, kšonškālė „knygelė“, kupkālės „puodukas“, kurᵛkālė „krūvelė“, kvietkālė „gėlelė“, kvosālis „sunkelė“, loznālė „karklelis“, mastālis „tiltelis“, skuᵛlāle „votelė“, skuᵛrāle ~ skūrėlė, trubālė „vamzdelis“, tbnālėlis „statinių tvorelė“, verbālė „gluosenelis“, vesālė „kaimelis“. Atskirų šios priesagos vedinių mažybinė, maloninė reikšmė yra apiblukusi, vienas kitas turi kokią nors specialią reikšmę, pvz.: bobālė „prietaisas dalgiui tinti; gyslotis (augalas)“, kuᵒjālis „plaktukas“, kuᵒdėlis, vadāles, važālis „važys“, višālėlis „viščiukas“. Mažumo ar malonumo reikšmę paprastai yra praradę ir su šia priesaga padaryti tikriniai daiktavardžiai, pvz., vietų vardai Trakėliai „Zasečių k. laukas“; pavardės ir pravardės Bagd(z)ėlis, Cigėlis, Dargėlis, Gaidėlis, Ponėlis, Trainėlis, Vaškėlis, Žukėlis (Zasečių k.), Černėlis (Kurpešių k.), plg. XVI a. suslavintus vardus ir pavardes (tėvavardžius?) Юкрель, Ккрель, taip pat Стулькрелевич (Stulg-el-evičius) (Pagirių k.), Григелевичъ (Naričių k.), Бонелевичъ, Бобрелевичъ, Яне-левичъ, Нарелевичъ, Стаселевичъ (Strėlos k.). Su priesaga -elis, -ė pasitaiko ir iš daugiaskiemenių daiktavardžių padarytų žodžių, pvz.: paršukėlis ir hibridai baronėlis „avinėlis“, dubravėlė „purvynėlis“, (u)z-bonėlis „ąsotėlis“. Tačiau tokia daryba tarmei nebūdinga. 4 Pavyzdžiai rašomi suprastinta fonetine transkripcija. Kirčio ženklai kartu rodo ir garsų ilgumą, išskyrus tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių i, u + l, m, n, r pirmuosiuose sandus, kurie yra visada trumpi. Nekirčiuotų garsų a, e, i, u ilgumas žymimas tašku iš dešinės raidės pusės viršuje. Iš prigimties ilgų garsų o ir ė ilgumas nežymimas. Tikriniai vardai rašomi didžiąja raide. 5 Žr. Акты издаваемые Виленскою археологическою комиссиею для разбора древнихъ актовъ, т. 14, Вильна, 1888, p. 203—225 (toliau — Акты…). 148 Vediniai, kilę iš vyriškosios giminės daiktavardžių, daugiausia yra vyriškosios giminės, iš moteriškosios giminės daiktavardžių – moteriškosios. Išimtys retos: vištėlis (plg. višta) ir upėlis greta dažnesnės formos upėlė (plg. upė). § 5. -(i)ukas, -ė. Šios priesagos vedinių yra labai daug. Jie daromi daugiausia iš įvairios reikšmės vyr. g. daiktavardžių. Betarpiškai prieš tą priesagą einantis priebalsis minkštas būna retai, pvz.: ačiukas „autelis, puodeliukas“, berniukas, dėdžiukas „senelis“, gaidžiukas, medžiukas, paučiukas „kiaušinėlis“, pėdžiukas, tvarčiukas. Šiaip jau tas priebalsis yra kietas (atskiruose vediniuose taip gali būti atsitikę ir dėl priebalsių l, r, s, ž ir afrikatų č, dž sukietėjimo), pvz.: akmeniukas, alūkas, arklūkas „arkliukas“, berniukas, beržukas, dantukai, dvūmukai, gaidukas, gebukas, grūdūkas, jėrukas, kaisniukas „kašnelis“, kampukas, kaulūkas, kelmukas, kiemūkas, kraštukai, lapūkas, laužukas, litukas „lietu kas“, maišukas, metukai, namukas, paršūkas, peliukas, pienukas, pilvukas, puodžiukas, ramtukas „lazdelė“, ražiukas „vantelė“, samtukas, sodukas, šiltukas „ugnelė, žiburėlis“ šienukas, šuniukas, tiltukas, veršūkas, viršūkas, žiėdukas. Priesaga -ukas dedama ir prie daugiskaitinių daiktavardžių, pvz.: bubulūkai „maži vaikai; rutuliukai“, katinukas, komolūkas „kamuoliukas“, kubilūkas, kumelūkas, lašinukai, lopinukas, lovitūkas, naginukai, truputukas „trupinėlis“, vištelūkas, žagarūkai, žolitūkai. Mot. g. vedinių su šia priesaga užrašyta tik vištukė, žolukė. Jie padaryti iš mot. g. daiktavardžių. Pasitaiko ir vienas kitas vyr. g. vedinys, padarytas iš mot. g. žodžių, pvz., širdūkas „medžio šerdelė“ – iš širdis „širdis“; kirmėlūkas – iš kirmėlė; mergitūkas „padykusi mergytė“ – iš mergitė. Tikriniai daiktavardžiai su šia priesaga reti, pvz., Juozapūkas, Pāulūkas „Poviliukas“, Petrūkas, Vincūkas. Palygintini mažybinės maloninės reikšmės neturintys tikriniai daiktavardžiai, kurie gali būti tiek lietuviškos, tiek ir slaviškos darybos, pvz.: Mančūkas, Šaipūkas, Tumūkas „Zasečių k. pavardės“, Maziuk, Szymruk „Narčių k. ir Zietelos miestelio kapinių paminklų pavardės“. Greičiausiai nelietuviškai kalbančių gyventojų yra padarytas žodis klaušiukas Zietelos lietuviams pravardžiuoti. § 6. -yka. Tai viena iš būdingiausių Zietelos tarmės vardažodžių priesagų. Šios priesagos balsis i (į literatūrinę kalbą mūsų transponuojamas y) zieteliškių yra tariamas labai nevienodai. Dažniausiai girdėti nelabai aiškus vidurinės eilės garsas -bĭ- (kartais -bĭ-, -bĭ-, -ui-), pvz.: avbika „avis“, bitbika „bitutė“, galvĭika „galvelė“, duobĭbĭika „duobutė“, sesbika „sesutė“, skepetūika „skarelė“. Po j, o kartais ir po č, g, k, n girdėti priešakinės eilės balsis -i- arba -ii-, pvz.: akikąs „akutės“, kelniikos „kelnaitės“, kojikos, mergika, mergučika „mergytė“, šaūjiika || šaūjiika „saujelė“, užvoganĭika⁶. ⁶ Nev ienodai šią priesagą rašo ir įvairūs šios tarmės tyrinėtojai: E. Volteris (E. Wolter, “Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft“, t. 4. Heidelberg, 1899, p. 169–171; toliau – MLLG) – avuika || avika, paštuika, sesuika; K. Būga (Zẏtelos šnekta, rankraštis, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto bibliotekos Rankraštynas, p. 17–19; toliau – ZŠ) – galvōyka, zibōyka „žuvytė“; P. Aruma (P. Aruma, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen, Dorpat, 1931, p. 45, 50; (toliau – LMT). – duktȯi-ka, ski̇lȯi-komi; Chr. Stangas (NTS, t.18, p. 178) – pašūtbika. Priesagos – bĭ-ka kilmės fonetiškai paaiškinti negalima, nes i po priebalsių b, d, l, p, s, r, v, tarmėje į bĭ nevirsta. Galimas daiktas, kad priesagoje -bĭ-ka kontaminaciniu būdu yra su- 149 Pagal darumą tai trečioji mažybinės, maloninės reikšmės daiktavardžių priesa-ga. Vediniai su ja yra daromi daugiausia iš mot. g. konkrečios reikšmės daiktavar-džių, pvz.: ausbika „auselė“, duktbika „dukrelė“, kalbika „kalyte“, kamarbika „sandėliukas“, karvbika, kaulbika, krupbika „trupūtėlis“, mešbika, plutbika, skiedbika „skiedrelė“, straisbika „maišiukas“, paustbika, saulbika, skilbika, tašlbika „tešlytė; duonkubilelis“ terlbika „puodynėlė“, verpsbika, višnikos, višbika, za-sūka „žąselė“, zvaizdbikos „žvaigždutės“, žvirždbikos „smiltelės“. Yra vedinių su -yka, padarytų ir iš daugiaskiemenių žodžių, pvz.: adatbika, api-varbika, avitbika || avultbika, bazničika, daržinika, karvybitbika „karvytė“, kumelbi-ka, mergaitbika „mergytė“, moterbika, peludbika, pirkaitbika „kamarėlė“, skepetbika, spadničika „apatinis sijonas“. Pasitaiko ir vienas kitas priesagos -ykas vedinys, padarytas iš vyr. g. daiktavar-džių, pvz.: liežuvbikas „liežuvėlis“, brolykas7, akmuikas, vanduikas8. Priesaga -ykas, galimas daiktas, slypi ir vedinyje lovi-kūtas „lovel is“. § 7. -ėlis, -ė. Su šia priesaga vediniai daromi iš įvairių rūšių daugiaskiemenių, dažniausiai konkrečios reikšmės daiktavardžių, pvz.: an(k)sli-nėlis „alksnynėlis“, aržolėlis „ąžuolėlis“, berži-nėlis, gelaistuvėlis „galaštuvėlis“, kunodėlė „bulvelė“, šeimi-nėlė, tvartukėlis, užuoganėlė, vainikėlis, vakarėlis, valvadėlis „pavadėlis“, van-dėnėlis, vuodegėlė, plg. hibridus beragėlis „krantelis“, baronėlis „avinėlis“, budin-kėlis „pastatėlis“, čelnokėlis „šaudyklėlė“ čeravi-kėlei „batukai“, deravėkėlė „rąs-telis“, drobinėlė „kopėtėlės“, kančiukėlis „rimbelis, bizūnelis“, koplonėlis „kunigė-lis“, kulbokėlė „balnelis“, kvartukėlis „prijuostėlė“, lančiugėlis „grandinėlė“, mala-tėlis „plaktukėlis“, pi-ragėlis, primokėlis „užkūrėlis“, sožaukėlė „kūdelė“. Plg. dar Zasečių k. pavardę Tumūšėlis. Iš XVI a. pavardžių Банакрель, Бa-накреловичъ (Vanag-el-iovičius9) užrašymo neaišku, ar tada turėta priesaga -elis ar — -ėlis. § 8. -utas, -a. Vediniai su -utas, -a daromi daugiausia iš vyriškosios giminės daiktavardžių, pvz.: kištūkas, langūtas, nagūtas, vaikūtas, vilkūtas, žmogūtas, plg. dar hibridą cviekūtas „vinutė“. Šios priesagos vedinių, padarytų iš moteriškosios giminės daiktavardžių, tėra vos vienas kitas. Iš jų dažniausiai vartojamas tik mer-gutė „mergaitė“ (dgs. mergūtos, dažniau mergūčos). Priesaga -utas, -a gana dažnai dedama ir prie kitų mažybinės maloninės reikšmės priesagų vedinių, pvz.: bermukū-tas, jerukūtas, kaisnukūtas „kašneliukas“, kašikūtas „pintinėle“, kumelukūtas „ku-meliukas“, lovi kūtas, paršūkūtas, ridikūtas, telukūtas, veršūkūtas „jaučiukas, jau-čiukėlis“. Tada ji dar labiau pabrėžia mažybinę maloninę vedinių reikšmę. § 9. -utis, -ė. Šios priesagos vediniai daromi daugiausia irgi iš daiktavardžių, pvz.: bernutis, bandūtė, mergūtė, momutė „mamytė“, menutis „mėnuliukas“ (pagrindinis žodis mėnas) saulūtė. Iš būdvardžio yra padarytas daiktavardis vėsūtė „pa- puolusios kelios priesagos. Jau E. Frenkelis (E. F r a e n k e l, „Balticoslavica“, t. 2, p. 57) teigė, kad ši priesaga (jis rašė -uika) atsiradusi iš -ukas ir -ykas junginio. Nuomonę, kad -uika kontaminacijos būdu galėjusi atsirasti iš -ukas, -ė, -ykas, -a labiausiai pagrindė P. Skardžius (APh, t. 6, p. 131–132; LKŽD, p. 160, 365). Gal būt, su -ka(s) yra susijusi dabar tarmėje nebevartojama priesaga -eika, plg. K. Būgos (Zš, p. 17–18) užrašytus vedinius motereika, živei-ka su pažyma dim. (deminutyvai) (žinoma, jei pastarosios formos nėra -yka variantai). 7 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 1, Vilnius, 1958, p. 305. 8 Žr. E. Fraenkel, min. veik., p. 56; P. Skardžius, APh, t. 6, p. 131, LKŽD, p. 160, 365. 9 Акты... т. 14, р. 303–306. 150 vėsis“, iš veiksmažodžio — truputis „trupinėlis“ (plg. truputis „trupinys“). Mažybinės maloninės reikšmės nebeturi šie priesagos -utis, -ė vediniai: blakutė, retai blakutė „blakė“, rągutės „rogės“, žmogutis „akies vyzdys, lėlytė“. Su priesaga -utis pasitaiko ir vienas kitas asmenvardis, pvz.: Sigirskūtis „Sigirsko sūnus“, Svibūtis „Svibo sūnus“, plg. XVI a. Zietelos apyl. dvarų inventorių vardus ir pavardes (tėvavardžius): Молдутъ (Savičių k.), Пенькутъ (Dainavos k.), taip pat Довкутевич (Dauk-ut-evičius), Кестутевич (Pagirių k.), Нарутевич (Strėlos k.)¹⁰. § 10. -ytis, -ė. Su priesaga -ytis, -ė yra užrašyti tik šie daiktavardžiai: karvītė, lovītis, mergītė. Dažniau ji pasitaiko drauge su kitomis priesagomis, pvz.: avìt'bìlka (dėl balsių harmonijos ir avbūt'bìka), lovì'tūkas „loveliukas“, vaikì'tūkas „vaikeliukas“, za'sì't'bìka „žąselytė“. § 11. -aitis, -ė. Šios priesagos vedinių tarmėje maža. Žodžiai su ja daromi paprastai iš daiktavardžių, pvz.: bernàitis, mergàitė, plg. E. Volterio (MLLG, t. 4, p. 172) užrašytą žodį ponàitė. Mažybinės maloninės reikšmės neturi žodis pirkàitė „kamara“. Plg. dar dažnai vartojamus daiktavardžius su dviem priesagom: mergaitbìka, pirkaitbìka. Su priesaga -aitis, -ė daromi ir asmenvardžiai, pvz.: Jurkàitis „Jurkos sūnus“, Laurukàitis „Lauruko sūnus“¹¹, bei vietovardžiai, pvz.: Balàitės „Zasečių k. pieva“, Pievàitė „Zasečių k. laukas“. § 12. -(i)ulis, -ė. Su šia priesaga užrašyta tik keletas vedinių. Tai iš daiktavardžių padaryti žodžiai bočiùlis „tėvelis“, dievùlis; iš būdvardžio padarytas karvės vardas Margùlė ir iš garsiažodžio — bubùlis „mažas vaikėlis“, plg. bubùlùkai. § 13. -užėlis, -ė. Vien priesagos -užis, -ė vedinių tarmėje negirdėta. Ji užrašyta tik dainos žodžių bernužėlis, mergužėlė sudėtinėje priesagoje -užėlės, -ė. § 14. -ynas, -a. Su šia priesaga užrašytas tik vienas maloninę reikšmę turintis daiktavardis: sàulì'na, ret. sàulìna. Menkinamąja reikšme vartojamas šios priesagos vedinys pagonìnas „nemandagus, apsileidęs jaunuolis“. § 15. -ikas. Lietuviškos kilmės žodžiuose mažybinė maloninė priesaga -ikas retai tepasitaiko, ir tik kaip sudėtinės priesagos -ik-utas dalis, pvz.: bernikùtas „berniukėlis“ paršikùtas „paršiukėlis“. § 16. -itkas. Ši būdvardinių vedinių priesaga (plg. báltitkas „baltutis“) mažumo reikšme kartais pridedama ir prie daiktavardžių, pvz.: vaìkitkas „vaikelis, vaikeliukas“. § 17. Į Zietelos tarmę yra patekusi ir viena kita slaviškos kilmės mažybinė maloninė priesaga. Iš jų minėtinos tokios: a) -ikas. Su šia priesaga baltarusių ir lenkų kalbų pavyzdžiu tarmėje dabar labai mėgstama daryti mažybinės maloninės reikšmės asmenvardžius, pvz.: Álikas „Aliukas, Algiukas“, Barnádikas „Bernardukas“, Dònikas „Danieliukas“, Jùzikas „Juozukas“, Kázikas „Kaziukas“, Kóstikas „Kastukas“, Valėrikas „Valeriukas“, plg. kitus šios priesagos skolinius: kùmpikas „kumpelis“, kaptánikas „palai­d inukė, striukelė“, krìžikas „kryželis“; ¹⁰ Акты..., т. 14, р. 213, 215, 226. ¹¹ Abu asmenvardžiai užrašyti iš vietinės buv. Zasečių k. lietuvių mokytojos Kotrynos Žukelytės-Jodienės. 151 b) -usis, -ė. Su šia priesaga irgi dažniau yra daromi asmenvardžiai, pvz.: Bōlūsis „Baliukas“, Kastūsis „Kastukas“, Marūsė „Marytė“. Iš bendrinių daiktavardžių minėtina momūsė „motutė“, plg. gryną skolinį tatūsis „tetušis, tėvelis“. c) -ilka. Šią hibridinę priesagą turi menkinamos reikšmės daiktavardis mergilka „nerimta mergina“; d) -ečkas. Su šia slaviška priesaga užrašytas tik žodis ažarėčkas „ežerėlis, menkas ežeriūkštis“. Veiksmų ir jų rezultatų pavadinimai § 18. Kadangi veiksmų ir jų rezultatų pavadinimai yra daromi daugiausia iš veiksmažodžių ir dažnai tie patys vediniai gali turėti tiek veiksmo, tiek ir rezultato reikšmes, todėl jie apžvelgiami vienoje vietoje. Pirmiau pateikiami būdingesni veiksmų priesaginiai pavadinimai, o paskui — veiksmų rezultatų pavadinimai. a) Veiksmų pavadinimų priesagos: § 19. -imas. Tai viena iš darinių tarmei priesagų. Jos vediniai dažniausiai reiškia veiksmo pavadinimą, pvz.: akėjimas, arimas, gimimas, gėrimas, jėdimas, prausimas, šienavimas, užtekėjimas, užžimas, žaidimas, plg. dar hibridą kūrėjimas „rūkymas“. Tačiau nemaža šios priesagos vedinių yra gavę ir kitokias konkrečias reikšmes: a) veiksmo rezultato, pvz.: arimas „suartas laukas“, ištinimas „ištinusi kūno vieta“, kvėpimas „kvapas“, sarišimas „ryšys“, tinimas „tinamoji dalgio dalis“, virimas „viralas“; b) veiksmo objekto, pvz.: jėdimas „valgis“, penimas || penėjimas „pašaras, penas“; c) tam tikro rašto, dokumento, pvz.: laidimas „leidžiamasis raštas“. Iš pavyzdžių matyti, kad vediniai daromi iš pirminių ir antrinių veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamieno (plg. gėrimas, kūlimas). Iš antrinių veiksmažodžių padarytuose vediniuose kartais praleidžiama būtojo kartinio laiko kamieno priesaga, ir atrodo, lyg vediniai būtų padaryti iš esamojo laiko kamieno, pvz.: gulimas „gulėjimas“ (plg. gulė ir gulėjo), kvėpimas (plg. kvėpėjo), penimas (plg. penėjo). Daugumas veiksmo pavadinimų, padarytų iš pirminių veiksmažodžių, gali būti kirčiuojami lygiai priesagoje, lygiai šaknyje, pvz.: arimas || arimas, gėrimas || gėrimas, kūlimas || kūlimas, pjovimas || pjovimas, užžimas || užžimas. O veiksmo rezultato ir objekto pavadinimai dažniausiai kirtį turi šaknyje. § 20. -ymas. Su šia priesaga veiksmo pavadinimai paprastai yra daromi iš o kamieno veiksmažodžių, pvz.: gani·mas, rūki·mas, saki·mas, rečiau ganimas, rūki-mas. Kai kurie šios priesagos vediniai vartojami ir konkrečia reikšme, pvz.: minki·mas „užminkyta tešla“, pudi·mas, valgi·mas „pietūs, pietų metas“. Vienas kitas priesagos -ymas vedinys yra padarytas iš a-kamienių veiksmažodžių, pvz.: būsti·mas „gyvenimas, buvimas“ (plg. būsta „gyvena, būna“), Degimas „Pagirių k. pieva“ (plg. dega). § 21. -ulys. Priesagos -ulys vediniai daromi iš veiksmažodžių ir eina fiziologinių reiškinių arba būsenų pavadinimais, pvz.: kosulīs „kosėjimas“, skaudulīs „skaudė- 152 jimas, skausmas“, smirdulis „dvokimas, dvokulys“. Kai kurios šios priesagos vediniai turi konkrečią reikšmę, pvz.: skāudulis „votis“. § 22. -ienė. Iš veiksmažodžių su priesaga -ienė yra padaryti žodžiai čiužinė „čiužinėjimas, slidinėjimas (ant ledo, sniego)“, žaidinė „žaidimas, linksminimasis“. § 23. -yba. Su priesaga -yba užrašytas tik vienas veiksmažodinis vedinys dailiba „dalyba, dalijimas“ (plg. dailīt „dalinti“). § 24. -estis. Šią priesagą turi iš veiksmažodžio padarytas žodis rūpestis „rūpinimasis kuo, ar dėl ko nors“. § 25. -umas. Iš veiksmažodžio su šia priesaga yra padarytas žodis kvepumas „kvėpėjimas, kvapas (plg. kvėpa „kvepia“), kuris reiškia tiek veiksmą, tiek veiksmo rezultatą. Galimas daiktas, tokios darybos (iš veiksmažodžio dega) yra ir ypatybę arba veiksmo rezultatą reiškiantis žodis degūmas „karštis“ (tarmėje būdvardžio degūs nėra). § 26. Kitų veiksmų pavadinimų, padarytų daugiausia su nedariosiomis priesagomis, reikšmė irgi yra gerokai sukonkretėjusi, pvz., su: a) -lys : diėglis „diegimas, dūrimas“; b) -na : šalnà „šalimas, pašalimas“; c) -smė : giėsmė „giedojimas, daina“; d) -tus : li:tūs „lijimas“. b) veiksmo rezultatų pavadinimų priesagos: § 27. -inys. Šią priesagą turi iš veiksmažodžių padaryti konkrečios reikšmės žodžiai, pvz., kratīnīs „maišytas šieno ir šiaudų pašaras“, lopinīs, trupinīs. § 28. -alas. Su šia priesaga yra šie iš pirminių veiksmažodžių padaryti veiksmo rezultatų pavadinimai: mi:zālai „šlapimas“, vērpalas „suverpti siūlai“, viralas „sriuba; kartais daržovės sriubai virti“. § 29. Su daugeliu kitų priesagų tarmėje tėra užrašyta vos po vieną šios reikšmės vedinį, pvz.: a) -eklas || -iklas : audeklas || audiklas; b) -eta : kupetà; c) -etys : šepetis (plg. šèpti); d) -yna : lupīna || lupī·na „žievė (bulvės, medžio)“; e) -inės : rāžginės ~ rėžginės; f) -urys : žiburis „šviesa, žibintas, lempa“; g) -utas : degūtas; i) -utys : trupūtis „gabaliukas, trupinys, gurulys“. Galimas daiktas, prie veiksmo rezultatų pavadinimų priskirtinas ir priesagos -enės || -inēs vedinys kėpenės || kėpinēs „kepenys, jaknos“. Ypatybių pavadinimai § 30. Ypatybių pavadinimai yra daromi daugiausia iš būdvardžių, rečiau iš kitų kalbos dalių. Šalia daugumo abstrakčios reikšmės vedinių, pasitaiko ir vienas kitas konkrečios reikšmės daiktavardis. Pastarieji nurodomi atskirai. § 31. -umas. Daugumas šios priesagos vedinių yra padaryti iš paprastųjų (be priesagų) būdvardžių. Vediniai gali būti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės, be 153 reikšmės skirtumo. Moteriškosios giminės vediniai yra netgi dažnesni. Jie reiškia paprastai abstrahuotą ypatybę, pvz.: au(k)štūmà || au(k)štùmas, brangùma, grąžùmas, jìlgumà, karštùmas, kartùma || kartùmas, platùma || platùmas, ruštùma || ruš-tùmas „rūgštumas, -a“, saldùmas, sausùma, slidùma, storùma, šaltùma „šaltis“, šiltùma „šiluma“, tirštùmas. Iš prieveiksmėjančio daiktavardžio padarytas žodis daugumas (plg. daugis, daugelis). Vienas kitas šios priesagos vedinys turi ir konkretesnę reikšmę, pvz.: ilgùma „pati ilgoji vieta“, platùma „pati plačioji vieta“, sausùma „sausoj vieta“. § 32. -yba. Vediniai su šia priesaga daromi iš būdvardžių, pvz.: gerìba „geris, gerumas“, gi·viba, gražìba, jaunìba „jaunumas“, negerìba „blogis, negerumas“, piktìba, saldìba. Vediniai paprastai turi pastovų kirtį, tačiau kartais būna įkirčiuojama ir galūnėje, pvz.: gražìbà, saldìbà. § 33. -umynas, -a. Šios sudėtinės priesagos daiktavardžiai irgi yra daromi iš būdvardžių. Jais reiškiama ypatybė yra stipresnė ir intensyvesnė už priesagos -umas vediniais išreiškiamą ypatybę. Daugumas šios priesagos vedinių yra moteriškosios giminės, pvz.: gražùmi·nà „grožybė, gražumėlis“, karštùmi·nà „karštybė, karštumėlis“, tamsùmi·nà „tamsybė, tamsumėlis“. Vyriškosios giminės formos retos, pvz.: gražù-minas. § 34. -imas. Ypatybę reiškiantys daiktavardžiai tarmėje gana dažnai daromi iš būdvardžių ir su priesaga -imas, pvz.: aštrìmas || aštrìmas „aštrumas“, karštìmas „karštis“, rušìmas „rūgštumas“, šlapìmas „šlapumas“. Nemaža priesagos -imas vedinių yra vartojama ir konkrečia reikšme, pvz.: aštrìmas || aštrìmas „ašmenys“, min(k)štìmas, tirštìmas. Čia dar galima paminėti panašios reikšmės iš skaitvardžio padarytą žodį trãji-mas „triskart suartas laukas“. § 35. -ysta. Šios priesagos vedinių nedaug. Būdvardinės kilmės yra: jaunì·stà „jaunystė, jaunatvė“, ir senì·stà „senystė, senatvė, senovė“. Iš daiktavardžio padarytas turimas vedinys kùngi·stà, rečiau kunìgi stà „baudžiava“. § 36. -ata. Su šia priesaga tarmėje yra tik vienas iš būdvardžio padarytas daiktavardis: švì·katà, rečiau šveikatà „sveikumas, sveikata“. § 37. -aitė. Su šia priesaga yra iš būdvardžio padarytas daiktavardis pilnaitė „mėnulio pilnatis“. Gal būt, šiame žodyje -aitė pagal kitų mažybines, malonines priesagos vedinių analogiją yra atsiradusi vietoje priesagos -atė (i-kamienė galūnė -is tarmėje nevartojama). § 38. -ystva. Šią priesagą šalia -ysta turi žodžiai jaunì·stvà (dažniau jaunì·stà), senì·stvà. Priesaga -ystva greičiausiai yra hibridinė, atsiradusi kontaminaciniu būdu iš lietuviškos priesagos -ysta ir slaviškos -stva (plg. skolinius: bagostvà „turtingumas, turtai“, krìžastva „kryžkelė“, susì(d)stvà „kaimynystė“, tùžestva „sunkumas, sunkenybė“). § 39. Kai kurioms abstrakčioms ypatybėms nusakyti yra vartojami dar skoliniai su priesaga -àstis, pvz.: ròdastis „džiaugsmas“, slòbastis „silpnumas“, spakàinastis „ramybė, rimtis“. 154 Įrankių pavadinimai § 40. Šiame skyrelyje pateikiami priesaginiai daiktavardžiai daugiausia yra padaryti iš veiksmažodžių ir reiškia įvairius įrankius, prietaisus ar šiaip kokią nors priemonę. Šios reikšmės vedinių tarmėje yra nedaug. § 41. -tavas. Tai viena doriausių šios grupės priesagų, pvz.: gelaist uvas „galąst uvas, pustyklė“, pjautuvas, skaltuvas „prietaisas ugniai įskelti iš titnago“. Pasitaiko ir daugiskaitos vedinių, pvz.: mintuvai || mintuvai, muštuvai „staklių dalis“. § 42. -yklė. Šią priesagą turi vediniai šaudiklė „prietaisas šeivai įdėti audžiant“ ir veit'klė. § 43. -tuvė. Su šia priesaga užrašyta tik pora pavyzdžių, pvz.: brauktuvė „įrankis linams brukti“, kultuvė „įrankis skalbiniams velėti“. § 44. -(i)olas. Priesagą -(i)olas turi iš veiksmažodžių padarytas pavadinimas sukòlas „prietaisas šeivoms trinti“, atsiradęs, galimas daiktas, pagal skolinį kočėlas „kočėlas“. § 45. Kai kurios įrankių pavadinimų priesagos pasitaiko tik atskiruose vediniuose, pvz.: a) -ata || -eta || -ita : ádata, daž. ádeta, ádita; gal būt, ir lopetà „kastuvas“; b) -ėčia : akėčia, reč. akėčia „akėčios“; c) -ynė : sėdinė; d) -imas : vežimas; e) -las : šulas; f) -lys : grėblis, kaplis „kauptukas“; g) su slaviška priesaga -yčia yra padarytas hibridas sprageli'čia „spragilo kotas“. § 46. Prie šios grupės vedinių reikėtų minėti taip pat ir tokius įrankių pavadinimus, kurių daryba nėra aiški, pvz.: su -elas : spragėlas „spragilas“, -enas: vėlanas ~ vėlenas, -ega : vedegà. Vietų pavadinimai § 47. Vietų pavadinimais laikomi iš įvairių kalbos dalių padaryti daiktavardžiai, kurie žymi vietą pagal joje esančius daiktus, pagal joje vykstantį veiksmą ar pagal kokią kitą būdingą ypatybę. Kartu su šiais pavadinimais pateikiami ir būdingesni priesaginiai vietovardžiai. § 48. -ynas. Žodžiai su priesaga -ynas daromi iš daiktavardžių nusakyti vietai, kur yra daug vienos rūšies daiktų, pvz.: aglynas „eglynas“, an(k)slìnas „alksnynas“, aržolìnas „ąžuolynas“, beržìnas, karklìnas, ruošutìnas „lazdynai“¹², skiedìnas „skiedrynas“, hibridai kvaìnas „pušynas“, velaukinas „kadagynas“. Iš tokios pat reikšmės žodžių yra kilusių vietovardžių, kaip antai: Beržìnas „Pagirių k. pieva“, Kuìlinas „Pagirių k. ganykla“, Laužìnas „miškas prie Narčių k.“, Lazdinai „Kurpėšių k. pieva“, plg. dar Gardìnas „Gardino miestas, Gardinas“, iš baltarusių lūpų, užrašytus vietovardžius Краклін || Карклін „Zmejačių k. ganykla“. Жвырздыны „Narbutonių k. laukas“. 12 Šalia šių vedinių labai dažnai vartojami ir slaviški skoliniai, pvz.: ariešni'kas „lazdynai“, bereznikas „beržynas“, jie'lnikas „eglynas“. 155 § 49. -iena. Šios priesagos vediniai padaromi iš daiktavardžių ir reiškia vietą (dirvą), kur yra augę kokie kultūriniai augalai, pvz.: avižienà, kvietienà, kunodienà, „bulviene“, linienà, miežienà, rugienà, žirnienà. § 50. -(i)nykas. Priesaga -(i)nykas turi šie vietą reiškiantys daiktavardžiai: kaulinikas „kiaulidė, vieta, kur būna kiaulės“, poperosni·kas „papirosų dedama dėžutė, vieta, papirosinė“; plg. dar sudėtinių priesagų (-idnykas, -ynẏkas) vedinius: kaulidni·kas „kiaulidžių vieta“, ankšli·nikas „vieta, kur yra daug alksnynų“. § 51. -(i)ava || -uva. Su šia priesaga iš veiksmažodžio yra padarytas žodis ganavà „ganykla“; plg. dar šios priesagos vietovardžius: Dainavà, rečiau Dainuvà „Zietelos apyl. kaimas (baltarusiškai Játviez)“, Li·tavà || Li·tuvà, dažniau Litvà, Ramúltava Ramúntava „Kurpešių k. pieva ir Zietelos upės dalis“, Varenavà „Varenavas (miestas)“. § 52. Vos po pavyzdį, kitą užrašytą vietos reikšmės vedinių su šiomis priesagomis: a) -yklė || -ykla : gani·klė, reč. gani·klà; b) -iniai : kapinei || kapinei „kapinės“; c) -udė: peludė, dar plg. peludīka; d) -ūnė: pelūnė „peludė“, plg. viršūnė; e) -urys: vidurīs, plg. Dāuburei || Dāuburai „Zasečių k. krūmai“. Jau minėta priesaga -idnykas (kaulidni·kas) rodo, jog seniau Zietelos tarmėje turėta vedinių ir su priesaga -idė. Dar vietos reikšmę yra vartojami atskiri priesagos -uma vediniai, žr. § 31. § 53. Tarmės plote pasitaikantys lietuviški vietovardžiai, be jau minėtų priesagų, turi dar šias: a) -iškės: Kràučškės „Zietelos apyl. kaimas“, Tetāliškės, Vinātiškės „Chadian-lionų k, laukai“, Vesėliškės „Žukaučinos pieva“. Plg. dar šios priesagos vietovardžius, užrašytus tik iš baltarusių lūpų: Андру́нишки, Де́книшки, Падоу́кінишки „Narbutonių k. laukai“, Гле́бишки „Jūravičių k. laukas“, Янкишки, Гле́нишки „Akanų k. laukas ir pieva“. Юрішки „Dainavos k. laukas“, Яцішки „Kiaučiškių k. laukas“, Вайню́йшки „Maldūnų k. laukas“, ir XVI a. netoli Vezaučiaus k. minimas pievas: Одринишки а Селивонишки¹³; b) -aine: Šilainė „Naručių k. miškas“; c) -ikliai: Variklei „Pagirių k. krūmai“; d) -onas: Dirvōnas „Zasečių k. laukas“. Nemaža yra vietovardžių su slaviška (baltarusiška) priesaga -ščina, pvz.: Bablāuščina, Fidinăuščina || Chvidinăuščina „Zasečių k. laukai“, Žibartauščina „buv. Zietelos apyl. dvaras“, Hápкoyшчина „Zmejaucų k. laukas“. Veikėjų ir asmenų pavadinimai § 54. Iš veiksmažodžių padarytų veikėjų pavadinimų tarmėje yra labai nedaug, todėl kartu apžvelgiami ir iš kitų kalbos dalių padaryti asmenis reiškiantys daiktavardžiai. Pirmiausia pateikiami veikėjų pavadinimai, kilę iš veiksmažodžių, o paskui iš kitų kalbos dalių kilę asmenų pavadinimai, nusakantys įvairius asmens požymius: pagal jų profesiją, kilimo ar gyvenamą vietą, pagal lyties skirtumą, giminystę ir kt. Šiame skyrelyje pateikiamos ir būdingesnės priesaginės pavardės, taip pat kai kurie iš asmenų pavadinimų atsiradę vietovardžiai. 13 Акты..., т. 22 (1895), p. 290–291. 156 a) Veikėjų pavadinimų priesagos: § 55. -ėjas, -a. Šios priesagos vediniai žymi veikėją arba asmenį tiek pagal jo nuolatinį užsiėmimą, darbą, tiek pagal atsitiktinai atliekamą veiksmą. Daiktavardžiai su priesaga -ėjas, -a yra daromi iš būtojo kartinio laiko veiksmažodžių, pvz.: audėja (: audė), melžėja (: melžė), pjovėjas, rečiau pjovėjis, pjovėja (: pjovė). Priesaga nelabai dari, nes veikėjas neretai nusakomas aprašomuoju būdu, pvz.: mergà, katrà kárves mėlža; móterė, katrì grėba. § 56. -ūnas. Su šia priesaga paprastai daromi neigiamos reikšmės asmenų pavadinimai, pvz., iš veiksmažodžių padaryti žodžiai ėdūnas „besotis, rijūnas“, girgitūnas „kuris nesuprantamai kalba, girgituoja“. Su priesaga -ūnas daromos ir pavardės, bei vietovardžiai, tačiau šie vediniai savo pirminę reikšmę yra patronimai, pvz.: Dibūnas „Zasečių k. pavardė“, Burdun, Tekun, Žykelun (< *Žukel-ūnas?) „Zietelos kapinių paminklų pavardės“; Maldūnai || Maldūnei, retkarčiais Maldūčei „Zietelos apyl. kaimas“, Mišūnai „pietinis Zasečių k. galas“, Lagūnai, Taukūnai „Zietelos apyl. kaimai“. § 57. -ojas. Su priesaga -ojas yra užrašytas tik vienas iš veiksmažodžio padarytas veikėjo pavadinimas artójas, rečiau artójis. § 58. -očius. Su šia skolinta priesaga yra užfiksuotas tik vienas iš veiksmažodžio padarytas veikėjo pavadinimas ru·kõčius || ru·kõčis „žmogus, kuris rūko, pypkius“; plg. dar panašios darybos skolinius bagõčius || bagõčis „turčius; rudens šventė (rugsėjo 5 d.)“, skripõčius „smuikininkas; svirplys“. b) Asmenų pavadinimų priesagos: § 59. -(i)nykas, -ė. Vediniai su šia priesaga daromi iš daiktavardžių ir žymi asmenis pagal darbą, užsiėmimą, palinkimą, apsirengimą ir kt., pvz.: darbinìkas, -ė, giesminìkas, -ė, mėsini·kas, -ė, plg. dar hibridus kepelūšni·kas „skrybėlę dėvintis žmogus“, vesėlnì·kas „vestuvininkas“. Lietuviškų šios priesagos vedinių tarmėje apskritai nedaug tėra. § 60. -iškis, -ė. Su priesaga -iškis, -ė paprastai daromi asmenų pavadinimai pagal jų kilimo ar gyvenamąją vietą (kaimą, miestelį, miestą), pvz.: dainaviškis, -ė, krėliškis, -ė, kurpėšiškis, -ė, narbutoniškis, -ė, narčoniškis, -ė, no°gardiškis, -ė, pagiriškis, -ė, vilniškis, -ė, zasečiškis, -ė, zi°teliškis, -ė. Su šia priesaga kartais daromi ir asmenų pavadinimai pagal tautybę, pvz.: látviškis, -ė „latvis, -ė“, lietaviškis, -ė || lietuviškis, -ė, rečiau lietuviškis, -ė „lietuvis, -ė“, rūsiškis, -ė „rusas, -ė“, arba pagal lyties skirtumą, pvz., vyr. g. daiktavardžiai móteriškis „moteris“ ir virìškis „vyras“. Kartais daiktavardžio reikšmė pavartojami ir įvardiniai vediniai maniškis, -ė „mano žmogus, vyras, ar sūnus“, mūsiškis, -ė „mūsų, mūsiškis“, taviškis, -ė „tavo, taviškis“. § 61. -(i)onis, -(i)onės || -(i)on(i)ai. Priesaga -(i)onis sutinkama atskiruose žodžiuose, reiškiančiuose asmenis pagal jų gyvenamą arba kilmės vietą, pvz.: narčónis, dažniau narčoniškis, -ė „Narčių k. gyventojas“, plg. panašios reikšmės ir darybos skolinį mieščónis „miestietis“. Kai kuriuose vietovardžiuose ši priesaga gali būti patroniminės kilmės, pvz.: Narbutónės, analogiškai ir Naradónės „Zietelos apyl. kaimai“, Žirmónės || Žirmónai 157 „Lydos raj. miestelis“, kituose – slaviškos, pvz.: Chadaūlōnės || Kadūalōnės, Chil-mōnės „Zietelos apyl. kaimai“. Su -(i)oniai sakoma Sači̇vlōnei „Zietelos apyl. kaimas“. § 62. -ėnas. Su priesaga -ėnas užrašytas tik vienas žodis, reiškiantis asmenį pagal gyvenamąją arba kilmės vietą, tai hibridas v'ėšėnas „kaimietis, kaimo gyventojas“ (plg. vesė || viešė „kaimas“). § 63. -ienė. Su šia priesaga vediniai daugiausia daromi iš vyriškosios giminės asmenų pavadinimų, paprastai žyminčių giminystę ar profesiją, pvz.: kalvī̇nė || ka-volīnė „kalvio pati“, didẽnė „diedo, senelio pati“, kriauči̇nė „siuvėja, ar siuvėjo pati“, udūlinīnė „našlė“. Žmonų pavardėms ši priesaga nebūdinga. Su ja užrašyta vos pora pavyzdžių, pvz.: Buroki̇nė, Šaipuki̇nė. Šiaip moterys daugiausia vadinamos tiesiog vyrų ar tėvų pavardėmis, pvz.: Katri̇na Žukėlis-Jōda „Katryna Žukelytė-Jodienė“, Marjonā Burȯkas „Marijona Burokienė“. Tarpusavyje dažniausiai sako tiesiog – Adōlo pati, Jūnkos bōba „Jono žmona“, Bōlūso aspādnie. Su panašia priesaga yra buvę ir vyrų pavardžių, plg. Лапеня „XVI a. Strelos k. pavardė“.14 § 64. -ainė. Su priesaga -ainė vartojamas žodis brōlàinė „brolienė, brolio pati“. § 65. -ikis. Su šia priesaga iš būdvardžio yra padarytas vyriškosios g. daiktavardis jaunìkis „tarnas, samdinys“. § 66. -ynas, -a. Priesaga -ynas, -a turi iš įvardžio padarytas daiktavardis savīnas, savīna || savīna „giminaitis, -ė, saviškis, -ė“. § 67. Kai kurių asmenų pavadinimų priesagos yra užsilikusios tiktai tikriniuose varduose, pavardėse ar vietovardžiuose, pvz.: a) -eika: Čučėika, Domeika, Kugeika, Ku̇leika, Mileika, Noreika, Šareika ~ Šereika, Žadeika; plg. dar vietovardžius Teteikei || Titeikei, Žadeikei „Zietelos apyl. kaimai“. Лижейки „Taukunų k. laukas“; b) -ilas: Kurilas, Virbilas; c) priesagos -idė, -ilda atsispindi XVI a. Zietelos apyl. pavardėse Дойлида Кибилда.15 § 68. Tarmėje vartojama nemaža asmenį reiškiančių aplietuvintų skolinių. Pagal užsiėmimą, darbo rūšį ir pobūdį dažniausiai vartojami skoliniai su priesaga -nykas: agrōdni̇kas „daržininkas“, „kolchōzni̇kas „kolūkietis“, leṡnikas „eigulys“, mėlnīkas „malūnininkas“, pamōčni̇kas „padėjėjas“, tōpelni̇kas „skenduolis“ ir kt. Asmenis pagal tautybę dažnai reiškia aplietuvinti skoliniai su priesaga -ėkas, pvz.: litvėkas „lietuvis“, palėkas „lenkas“, žmuid(z)ėkas „lietuvis, žemaitis“. Slaviškais skoliniais kartais pasakomas asmuo ir pagal jo gyvenamą ar kilmės vietą, pvz.: nārbutaūckas „narbutoniškis“, vilenskas „vilniškis“. Gyvūnų ir augalų pavadinimai § 69. Gyvūnus ir augalus reiškiantys priesaginiai daiktavardžiai daugiausia yra padaryti iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių. § 70. -ėlė. Dažniausiai vartojami šios priesagos vediniai yra: dirgėlė, kirmėlė, utėlė. 14 Akты..., t. 14, p. 216. 15 Akты..., t. 14, p. 203. 158 § 71. Daugelis šios grupės priesagų yra labai nedarios, ir jų vedinių užrašyta vos po vieną pavyzdį: a) -atė. Šią priesagą turi iš būdvardžio padarytas žodis gi:vātė; b) -ava || -uva. Su ja iš veiksmažodžio yra padarytas daiktavardis kėltava || kėltuva „galvijas, karvė“; c) -inas. Su šia priesaga yra iš daiktavardžio padarytas žodis kātinas; d) -ynė. Su -ynė iš būdvardžio yra padarytas žodis ruškīnės „rūgštynės“; e) -ojas (|| -ojis, -ojus). Šią priesagą turi iš daiktavardžio padarytas vedinys vasarōjas, ret. vasarōjis, vasarōjus. § 72. Atskir(i) šios grupės vediniai turi arba slavišką šaknį arba slavišką priesagą, pvz.: a) -ulys. Šią priesagą turi iš slaviškos šaknies padarytas chrištulis || krištulis „juodvabalis“ (plg. lenkų chrząszcz „vabalas“); b) -očius. Su šia slaviška priesaga yra hibridas krankōčius šalia dažnesnio skolinio kramkōtis „kranklys, juodvarnis; c) -nykas, -aunykas. Slavų kalbų pavyzdžiu su šiomis priesagomis padaromi kai kurių augalų stiebų pavadinimai, pvz.: kunōdni·kas „bulvienojai“ (plg. kunodā „bulvė“); viūgauni·kas „uogienojai“, plg. analogiškos darybos skolinį krivāuni·kas „kraująžolė“. Kuopiniai pavadinimai § 73. Priesaginiai vediniai, reiškiantys tiek gyvų būtybių, tiek augalų ar kokių daiktų būrį, kuopą, kolektyvą, yra negausūs. Jie daromi iš daiktavardžių ar būdvardžių. § 74. -ynas. Šios priesagos pora užrašytų vedinių žymi augalų grupę, pvz., ru'sūtinas || ru⁰sūtinas „lazdynas, krūmas“, žōlinas, žōli'nai „vaistažolės“. § 75. Tam tikrus žmonių kolektyvus reiškia daiktavardžiai su šiomis priesagomis: a) -yna : šeimyna; b) -imas : jaunimas „jaunuoliai, jauni žmonės“. Švenčių ir apeigų pavadinimai § 76. Negaūsūs šios grupelės žodžiai yra daromi daugiausia iš skaitvardžių. Kiek daugiau vedinių turi priesaga -inės || -inis, pvz.: devintinės || devintinis, sekminės, šeštinės || šeštinis. Kaip matyti iš pavyzdžių, dažniausiai tai yra moteriškosios giminės daugiskaitiniai daiktavardžiai. Greičiausiai iš slavų paskolintas yra apeigų pavadinimas krikstynos „krikštynos“. Įvairūs kiti pavadinimai § 77. Be jau minėtų reikšmių, priesaginiai daiktavardžiai gali turėti dar ir įvairių kitų reikšmių, pvz., yra vedinių, žyminčių žmonių aprangą (drabužius, avalynę), valgius, kūno dalis, laiką ir pan. Tačiau tų vedinių pasitaiko labai nedaug; dėl to juos grupuoti pagal reikšmes netikslinga. § 78. -inė, -inės. Vediniai su šia priesaga yra padaryti iš daiktavardžių. Vieni jų yra vienaskaitiniai, kiti — daugiskaitiniai, vieni — vyriškosios, kiti — moteriškosios giminės ir reiškia žmogaus drabužius, pvz.: kėlinės || kelinės, reč. kálnės, piršti- 159 nė. Vienas kitas šios priesagos vedinys turi ir kitokią reikšmę, pvz., daržinė reiškia javų kraunamą pastatą, kluoną. § 79. (-inys), -iniai. Šią priesagą turi daugiskaitiniai žodžiai kalnẽi (<-kailiniai), marškinẽi || marškinėi. Ji yra ir žodyje lašinėi. Plg. dar E. Volterio (MLLG, t. 4, p. 168) užrašytą šios priesagos vedinį auštinys „Rauchloch, aukštinis, skylė lubose dūmams išeiti“. § 80. -ienė. Iš daiktavardžių padaryti vediniai reiškia valgius, pvz.: pautẽnė || pautinė „kiaušinienė“, hibridas panuokfẽnė „stambių miežinių kruopų košė“. § 81. Su kitomis priesagomis užrašyta vos po vieną kitą vedinį: a) -alys : šakalis; b) -iemus : saldīnus || saldītnis „truputį paraugintal ruginių arba miežinių miltų misa, valgoma paprastai su bulvėmis gavėnios metu“; c) -ija : žarija; d) -ynė : krūtītnė || krūtis (plg. krūtìsa skaũst „krūtinę skauda“); e) -ojas, -ojus : rìtojas, rečiau rìtojus; f) -ovė : rankovė; g) -ulys : šipulis; i) -ivis (<-uvis): liežīvis „liežuvis“. § 82. Dar galima nurodyti ir tokius Zietelos tarmėje vartojamus daiktavardžius, kurių priesaginė daryba daugiau ar mažiau jaučiama, tačiau šaknį dabar jau sunkiau susieti su kokiu nors pagrindiniu žodžiu, pvz.: -ara || -era : ašara || ašera, vāsara; -eras || -aras: ažaras „ežeras“, vãkaras, žãgaras; -ega, || -ẽl || vuodegà || vuodegė; -enai : pelėnai; -eta || -ita : skẽpeta, rečiau skãpita „skara, skarelė“; -ykas : vainikas „vainikas“; -olys : komolis „kamuolys“; -ūnė : alkūnė; -urys : staburīs || stimburīs „stagaras“; -utas, -učios : riẽšutas || rū̃šutas; ruõškūčios „riešučios“. § 83. Tarmėje gausu įvairių priesaginių skolinių. Ypač kai kur lietuvių kalbos tarmėse vartojamus priesagos -ėkas vedinius primena Zietelos tarmėje gausiai vartojami fonetiškai adaptuoti slaviški skoliniai: arlėkas „Adomo obuolys“, barčėkas „avilys“, čerpėkas „samtis“, derevėkas „raštagalys“, kumpėkas „kumpis“, smal-(n)ėkas „sakingo medžio gabalas“, stremėkas „rakštis“ ir kt. Galūnių vediniai § 84. Galūnių vediniai Zietelos tarmėje sudaro vieną negausiausių darybinių grupių. Šie vediniai yra seni, tradiciniai ir nuo literatūrinės kalbos iš esmės nesiskiria, pvz.: ėdžos, drãugė „šeima“, gìlis || gilìs, sãmitis, švìlus „žmogus, kuris daug rūko, pypkius“, šaltis, šiltis „šiluma, ugnis, žiburys, gaisras“, vilkė ir kt. Apie galūnių vedinius, padarytus iš priešdėlinių veiksmažodžių žr. § 88. Priešdėlių vediniai § 85. Su priešdėliais padarytų daiktavardžių Zietelos tarmėje yra nedaug. Užrašyta vedinių su šiais priešdėliais: apy || api-, in-, ne-, pa-, per-, pra-, prie-, užu(o)-. Dariausias iš jų yra priešdėlis pa-. Vieni vediniai yra padaryti iš daiktavardžių, kiti – iš veiksmažodžių. Pirmiausia apžvelgiami vediniai iš daiktavardžių. § 86 pa-. Vediniai su priešdėliu pa- daugiausia reiškia vietą, esančią prie pagrindiniu žodžiu pasakomo daikto arba po tuo daiktu, pvz.: pakelė || pakelīs, pakluonė 160 „vieta prie khuono“, patvorė; pau⁰degė, plg. panašios darybos ir reikšmės vietovardžius: Pagirėi || Pagir'is „Zietelos apyl. kaimas“, Pãgudės „Zasečių k. pieva“, Patiltai „Zasečių k. pieva“, Pãži'telei „Zasečių k. pieva, esanti prie Zietel(k)os upės“, plg. dar apslavintus šios rūšies vietovardžius Побаль „Zapolios k. pievos, ganykla“. Падубы „Narbutonių ir Viedravičių k. ganykla, krūmai“. Laiko reikšmės vediniai yra pavakarė, pavasaris. Konkrečią reikšmę turi daiktavardis pagalís. Iš daiktavardžių padarytų priešdėlio pa- vedinių kamiengalio balsis dažniausiai yra pakeičiamas, pvz.: a > ė, rečiau ia: pakluonė, pakelė || pakelės, pavakarė, Pãgudės, pagalis; o > ia, arba ė: pavásaris, Pãži'telei, patvorė, pau⁰degė; io > ia: Pagirėi || Pagir'is. Nepakeisto kamieno yra vedinys Patiltai. Atskirų linksnių formų su nepakeistu kamienu pasitaiko ir dažniau, pvz.: aš sėdu papirkōj „aš sėdžiu prie pirkios, papirký“; tik iš paviršo (greta poviršo) šlapas „tik iš paviršiaus šlapias“ (plg. viršas „viršus“). Kartu galima nurodyti ir būdingesnius panašios darybos slaviškus skolinius arba savotiškus hibridus, perdirbinius, pvz.: pãkutis || pakutis „krikštasuolė, garbės kampas už stalo“, papėčė, paviduì, plg. āni'z būsta paviduì vesės „jie gyvena vidury sodžiaus“. § 87. Su kitais priešdėliais padarytų daiktavardžių užrašyta vos po vieną kitą. ne-: nedalà „nesėkmė, nelaimė“, netiesà. Žodis negerība „negerumas, blogybė, bėda“, gal būt, yra padarytas iš būdvardžio negėras su priesaga -yba. api-: apinast ris || apinast ris, dažniausiai aprimėstis; per-: pėrdienė „artimiausias laikas, ateitis“, pvz.: ānas an pėrdienės atvažiuos „jis artimiausiomis dienomis atvažiuos“; prie-: priėšvirmė; užu(o)-: užūvėja || užū⁰vėja; pra-: pravardė „pavardė“; pro-: prodėdas „prosenelis“ (perdirbtas skolinys). Tokį negausų priešdėlių vedinių vartojimą reikia aiškinti tuo, kad tarmėje juos dažnai pavaduoja prielinksninės konstrukcijos, pvz.: po tvōrai „patvoryje“, po vā-kari „pavakary“, prie švirmi „pasvirnėje“, už vėjo „užuovėjoje“ ir kt. § 88. Priešdėlių vedinių iš veiksmažodžių yra dar mažiau. Daugumas jų labai seni ir dabar nelengva nustatyti, kurie iš tų vedinių yra padaryti su priešdėliais iš nepriešdėlinių veiksmažodžių ir kurie yra kilę jau tiesiog iš priešdėlinių veiksmažodžių. Iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, galimas daiktas, yra padaryti daiktavardžiai pãkulos, pašukos. Kiti vediniai yra atsiradę greičiausiai jau tiesiog iš priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: apivara || apivara „virvutė“, plg. ap(i)verti; inklōtis „pakratas, kraikas“, plg. inklōti „kreikti, kratyti, kloti“, prākaitas, plg. prakaisi; hibridas užgavė „užgavėnės“, plg. užgavėti. Vadinasi, šie daiktavardžiai laikytini jau ne priešdėlių, o galūnių vediniais, reiškiančiais daugiausia veiksmo rezultatą. Atskirų priešdėlinių galūnių vediniai pasitaiko ir su balsių kaita, pvz.: pavadis || pāvadis, pavalkai, užū⁰gana || žū⁰gana. Pastarieji gali būti ir priešdėlių vediniai. 11. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 161 Sudurtiniai daiktavardžiai § 89. Sudurtinių daiktavardžių Zietelos tarmėje yra dar mažiau, negu priešdėlinių vedinių. Daugiausia yra užrašyta darinių iš dviejų daiktavardžių. Paprastai šios rūšies sudurtinių daiktavardžių pirmasis dėmuo apibrėžia antrąjį. Pagal pirmąjį dėmenį galima skirti šias tokių sudurtinių daiktavardžių reikšmes: a) priklausymo, pvz.: grėblakotis, kirvakotis „kirvakotis“, plg. vietovardį Gaidžoklonis || Gaidžuklonės „Zasečių k. laukas“; b) panašumo, pvz.: lapanošis „plačianosį, pripłotnosį“. Tokių sudurtinių daiktavardžių, kurių antrasis dėmuo apibrėžia pirmąjį tarmėje yra vos keletas. Jų pirmuoju dėmeniu daugiausia eina daiktavardis vidus. Šie sudurtiniai daiktavardžiai yra dviejų reikšmių: a) vietos, pvz.: vidùki⋅mis „kaimo, sodžiaus vidurys“, dar plg. panašios reikšmės vietovardžius: Vidùgirei, rečiau Vidùgiris „miškas tarp Zasečių ir Kurpešių k.“, ir iš baltarusių lūpų užrašytą Бідулаўка „Narbutonių k. miškelis“; b) laiko, pvz.: vidunakčtis. Apie kurių nors jungiamųjų balsių dažnumą ar būdingumą iš šių kelių pavyzdžių spręsti sunku. Daugelio šio tipo darinių jungiamieji balsiai sutampa su pirmojo dėmens kamiengalu, pvz.: lapanošis, grėblakotis, vidùki⋅mis. Išsiskiria daiktavardis kirvakotis, vietoje laukiamojo -ia- turintis jungiamąjį balsį -a- (kamiengalio afrikata greičiausiai yra atsiradusi dėl kitų linksnių analogijos, plg. kirvakočio, kirvakočių), ir vietovardis Gaidžoklonis || Gaidžuklonės. Pastarojo jungiamuoju balsiu eina greičiausiai ia- kamieno daiktavardžio kilmininko linksnio galūnė -io. Kad šis kilmininkinis vietovardis dar neseniai suaugęs į vieną sudurtinį daiktavardį, rodo išlikę du kirčiai. Gretiminės formos jungiamasis balsis -iu- yra greičiausiai fonetinis -io- variantas, nes nekirčiuotas o čia kartais ištariamas u ir kituose tarmės žodžiuose, pvz.: kùdėl ~ kodėl, tukàm ~ tokiàm. § 90. Su kitokiais dėmenimis sudurtinių daiktavardžių yra užrašyta vos po vieną kitą žodį, pvz.: iš skaitvardžio ir daiktavardžio: pirmagalis, trikojis „stovelis puodams pastatyti“; iš būdvardžio ir daiktavardžio: ankstritas || anstritas, rečiau ansritas „rytas, rytmetys“; iš prieveiksmio ir daiktavardžio: pušáudi⋅na „vidurdienis, pusdienis“; iš daiktavardžio ir veiksmažodžio: ši⋅mpjovis „šienpjovys, piovėjas“. § 91. Nega staff? § 91. Negausingą sudurtinių daiktavardžių grupę dar galima papildyti įvairiais sudurtiniais tikriniais vardais, kurių sudedamąsias dalis mums jau sunku tiksliai susieti su kuria nors kalbos dalimi, nes tų atskirų dėmenų beveik nebejaučiame. Šiai neaiškios darybos sudurtinių daiktavardžių grupei priklauso daugiausia senieji asmenvardžiai, pvz.: Vizgiris „Pagirių k. pavardė“, Žibartas „Zietelos apyl. pavardė“, plg. dar Ginvid „1814 — 1815 m. Zietelos parapijos metrikų pavardė“, Gintowt „Zasečių k. K. Būgos (ZŠ, p. 4) užrašyta pavardė“; suslavintos XVI a. dokumentų pavardės (tėvavardžiai): Довкгаловичъ (Zasečių ir Strėlos k.), Домонтовичъ (Narbutonių k.), Контминовичъ (Pagirių k.), Радивиловичъ (Narūčių k. ir Zie- 162 telą)16. Kartu minėtini ir panašios darybos vietovardžiai, pvz.: Butvilai || Butvil-laučiai, Giędzgalai || Gięzgalai, rečiau Giędagalai, Ži-bartai, Žibartauščina „Zietelos apyl. kaimai“, Nāugardas „Naugardukas“. Alfabetinė daiktavardžių priesagų rodyklė § 92. Priesaginius daiktavardžius grupuojant pagal reikšmes, kai kurių priesagų vediniai kartojasi keliose reikšmių grupėse. Kad skaitytojas iš karto matytų visas Zietelos tarmės daiktavardžių priesagas ir lengviau rastų, kur apie kiekvienos vedinius kalbama, žemiau pateikiama jų alfabetinė rodyklė. -ainė § 53 b, 64; -aitis, -ė § 11, 37; -alas § 28; -alys 81a; -ara (|| -era) 82; -aras (|| -eras) § 82; -astis § 39; -ata § 36, (|| -eta || -ita) § 45a; -atė § 71a; -auckus § 68; -auny­kas § 72c; -(i)ava (|| -uva) § 51, 71b; -ėčia § 45b; -ėčkas § 17c; -ega, -ė § 46, 82; -eika § 67a; -ėjas (|| -ėjis), -a § 55; -ėkas § 68, 83; -eklas (|| -iklas) § 29; -elas § 46; -ėlė § 70; -elis, -ė § 4; -ėlis, -ė § 7; -enai § 82; -enas § 46; -enas § 62; -enės (|| -inėš) § 29; -enskas § 68; -era (|| -ara), -eras, -eris § 82; -estis § 24; -eta § 29b, (|| -ita) 45a, 82; -etys § 29c; -yba § 23, 32; -yčia § 45g; -id(e), (-ida) § 52, 67c; -iena § 49; -ienė § 22, 63, 80; -ienius § 81b; -ija § 81c; -yka § 6; -ykas § 82; -ikas § 15, 17a; -ikis § 65; -ykla (|| -yklė) § 52 a; -yklė § 42; -ikliai § 53c; -ilas § 67b; -ilda § 67c; -ilka § 17c; -imas § 19, 34, 45d, 75b; -ymas § 20; -inas § 70c; -yna § 29b, 75a; -ynas, -a § 14, 48, 65, 74; -inė (|| -inėš) § 78; -ynė § 45c, 70d, 81d; -inės § 29e, (|| -inis) § 76; -iniai § 52b, 79; -inykas (|| -(i)nykas), -ė § 50, 59, 68; -inis (|| -inėš) § 76; -inys § 27; -ynos § 76; -ysta § 35; -ystva § 38; -iškės § 53a; -iškis, -ė § 60; -ita (|| -ata, -eta) § 45a, 82; -ytis, -ė § 70; -itkas § 16; -ivis 81i; -las § 45e; -lys § 26a, 45f; -na § 26b; -nykas § 68, 72c; -odžius § 58, 72b; -ojas § 57, (|| -ojis, -ojus) 70e, 81e; -(i)olas § 44; -olys § 82; -onas § 53d; -ionis (|| -iones) § 66; -ovė § 81f; -smė 26c; -ščina § 53; -tus § 26d; -tūvas (|| -tuvai), -tuvė § 41, 43; -učios § 82; -udė § 52c; -(i)ukas, -ė § 5; -(i)ulis, -ė § 12; -ulys § 21, 72a, 87g; -umas, -a § 25, 31, 51; -umynas-a § 33; -ūnas § 56; -ūnė § 52d, 82; -urys § 29f, 52e, 82; -usis, -ė § 17b; -utas, -a § 8; -ūtas § 29g, (|| -učios) 82; -utis, -ė § 9; -utys § 29i; -uva (|| ava) § 51, 71b; -užėlis § 13. KAITYBA Bendrosios pastabos Giminė § 63. Zietelos tarmės daiktavardžiai yra arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės. Giminės yra skiriamos tiek pagal leksines žodžių reikšmes, tiek pagal morfologines daiktavardžių ypatybes. Daiktavardžių, reiškiančių asmenų, veikėjų ir kai kurių gyvulių pavadinimus, gramatinė giminė dažniausiai atitinka natūralią vyriškąją ar moteriškąją lytį, pvz.: vyras — moterė, pati, sūnūs — duktė, brolis — sesūo; veršis — karvė, šūo — kālė, darbinikas — darbinikė, pjovėjas — pjovėją ir kt. Tačiau pasitaiko ir nesutapimų: atskiri vyriškosios lyties atstovus reiškiantys pavadinimai yra moteriškosios giminės, pvz.: skoliniai — pāpa „popiežius“, tāta „tėtė“, pavardės — Jōda, Kaškā, Koskā, Lenkā, Žibkā, o su vyriškosios giminės galūne 16 Акты..., т. 14, р. 203—208, 210—211, 215. 11* 163 vartojamas pačią moterį reiškiantis daiktavardis moteriškis (greta moterė, moteriškė). Kitų daiktavardžių — reiškiančių konkrečius daiktus ar abstrakčias sąvokas — gramatinė giminė yra nemotyvuota, pvz.: pirkà, tvártas, grážumas, seni’sta. Tarmė turi keletą daiktavardžių, kurių giminė nesutampa su lk., pvz., mot. g. ágrastas, klónis, páūštė „paukštis“, sémenos; vyr. g.: tulžis „tulžis“. Dvejopos — ir vyriškosios, ir moteriškosios giminės — yra šie daiktavardžiai: pė́tis, rudùo, Vílna || Vílnius || Víl-nis. Be to, tarmėje yra nemaža kitokių giminės svyravimo bei painiojimo pavyzdžių, plg.: ašei „ašys“, dárba „darbas“, duónas „duona“, kójei „kojos“, pláukos „plaukai“, rankóvei „rankovės“, šėserei „seserys“, (ta) vandùo, vū́ogai „uogos“ (dažniau: ášės, kójos, šėsėres, vū́ogos). Prie tokio daiktavardžių giminės įvairumo, be abejo, yra prisidėjęs žmonių dvikalbiškumas, kuris paprastai sąlygoja tiek motyvuotą, tiek iš pažiūros ir niekuo nepagrįstą nukrypimą nuo normos — interferenciją. Kai kurių daiktavardžių giminė derinama pagal slavų (dažniausiai baltarusių) atitinkamų daiktavardžių giminę, pvz.: dárba, duónas, vandùo. Kitų žodžių (pvz.: ašei, as,mókos, dažniau asmókai „pinigai“, bažnìčei, dažniau bažnìčos, kójei, pláukos) giminės sukeitimą tiesiogine analogija sunku paaiškinti. Greičiausiai tai yra savotiški hipernormalizmai, atsiradę norint pasakyti kuo taisyklingesnę užmirštų žodžių formą. Paprastai daugiausia tokių sukeistos giminės formų pasako ilgesnį laiką su niekuo lietuviškai nebendravę tarmės atstovai. Vadinasi, tos formos — savo gimtosios kalbos užmiršimo rezultatas. Skaičius § 94. Daiktavardžiai turi du skaičiu: vienaskaitą ir daugiskaitą, pvz.: jáučas : jáučei, pirkà : pirkõs, sesùo : šėsėres. Dviskaita yra jau nykstanti kategorija. Daugiausia vartojami dviskaitos vardininko ir galininko linksniai su skaitvardžiais du, dvi, rečiau abù, abì, pvz.: vyr. g. vard.: dú gražù bérnu nūvažáu; du jáuču ir žágre bit (buvo); reìka, kad dú daugù bútu(p); dú vaikùtù biti; vyr. g. gal.: dú kartù vagójam; dáu du kaisnukù „davė du kąsneliu“, abù (dù) paršù nupenė́jom; mot. g. vard. dvi avýki bit „buvo dvi avys“; dvi bóbi kásėm; irà dvi (abì) dukti; dvi de’ni jáu pjáuna; kab dvi kárvi, tai svė́sto irà; mot. g. gal. dvi kasi pìne; dvi mergìti pametė „dvi mergytes paliko“, dvi seserì turė́; dvi žiemì vai(k)ščiójau. Daugiskaitinės formos su šiais skaitvardžiais retos: dú arklėi ir kárvė; dvi mašinàs átvežė. Kitų dviskaitos linksnių formos nesiskiria nuo daugiskaitos formų, pvz.: iš abejų vesės galū bit vyrai „iš abiejų sodžiaus galų vyrai buvo“; pirkà sa dvejeis langais „pirkia su dvigubais ar dviem langais“; dvi’mi arklaami avižu davù; sa dvėmi (dažniau dvejomi) bóbomi ùtarinau „su dviem moterimis kalbėjau“. Kai kurie tarmės daiktavardžiai gali būti tik vieno kurio skaičiaus — arba tik vienaskaitos, arba tik daugiskaitos. Pavyzdžiui, vienaskaitiniai daiktavardžiai yra: akėčia, kunóđni’kas, málka „malkos“, šiltis ir kt.; daugiskaitiniai — ákstės || ákščos „žeberklas“, dùlkės (tik iš pakulų), nasrai „burna, nasrai“, stóvai „staklės“, žvirž-dos „smiltys, smėlis“ ir kt. Tam tikrais atvejais daiktavardžių skaičiai pakeičiami. Pvz.: kuopinė, apibendrinta prasme konkrečiųjų daiktavardžių vienaskaita neretai vartojama vietoje daugiskaitos, plg.: labai pė́rdžuvo grúdas; kab nebit futorė, là ùkas bit tàuli „kai ne- 164 buvo vienkiemių, dirbamos žemės rėžiai buvo toli“; an šitų pirštų nagas neaūgo. Daugiskaita vietoje vienaskaitos vartojama kiek rečiau pvz.: dar visa li’tai ir li’tai, „dabar vis lietus ir lietus“; vandenėj̇o vidun; vargai ir vargai būti. Linksnis § 95. Be lk. vartojamų septynių linksnių, tarmė dar turi vidaus einamąjį vietininką, arba iliatyvą, pašalio esamąjį arba adesyvą, ir pašalio einamąjį, arba aliatyvą¹⁷. Atskirai apžvelgtini minėtieji vietininkai ir kiti linksniai, kurių galūnės skiriasi nuo lk. būtent: vyriškosios giminės vns. naudininkas, moteriškosios giminės vns. inagininkas, vyr. ir mot. g. dgs. naudininkas, mot. g. inagininkas, vyr. ir mot. g. inesyv as. § 96. Iliatyvas yra padarytas iš senovinio galininko ir postpozicijos -n(a)¹⁸. Vns. iliatyvo, kaip ir ines yvo, formas dažniausiai teturi tik negyvus daiktus reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: indė́j lapai; vežimąn krauna; nuvažų giron; įvertė duobėn. Dgs. iliatyvą gali turėti tiek negyvus, tiek ir gyvus daiktus reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: įlindo kártėsna vištą; palaido šunį bobosna; nuvėži marčiosna; išėjai švė̃čiosna. § 97. Ades yvas yra padarytas iš senojo vienaskaitos vietininko ir postpozicijos -pi (< -pie)¹⁹, dažniau -p, pvz.: bernupi, brólip, gaid(ž)i’ep || gaidip, Žukip. Adesyvo linksnį turi daugiausia asmenis ir gyvus padarus reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: berniukip akės gražos „berniuko gražios akys“; pasiklausyk dievip; manam virip bit sesū „mano vyras turėjo seserį“; buvau Žvirblip, Kaškąp būsti ar Šaipukip „pas Kašką gyveni ar pas Šaipuką“? mergiteip gražūs plaukai; bit tik vienas sūnus mūmaip; vištaip nėra pieno. Tik labai retai negyvus daiktus reiškiančių daiktavardžių vartojamas adesyvo linksnis, pvz.: o jūsip šonip moza daugėst būsta „o jūsų krašte gal daugiau gyvena (žmonių)“; rudenip kunodās kašė „rudenį bulvės kasė“. Daugiskaitos adesyvo formų tarmėje neužrašyta. Jas pavaduoja dgs. ines yvas, pvz.: jau manūsa sunūsa vaikai ir „jau mano sūnūs turi vaikų“; tuosa visūsa žmonėsa nebit ražumo „tie visi žmonės neturėjo proto“. Dgs. adesyvo prasmė pavartotas vns. adesyvas pasakyme: kad aš būčap lietuvėp, tai viekest pajimčap, „kad aš gyvenčiau pas lietuvius (Lietuvoje), tai greičiau išmokčiau (literatūrinę kalbą)“. Dabar kartais jau net ir vietoje vns. adesyvo pasitaiko galininkas su prielinksniu pas: o paz Adāmā ar buvai? o ar pas Katrīnā jo nebit „o ar pas Katryną jo nebuvo“? § 98. Aliatyvas yra padarytas iš kilmininko linksnio ir postpozicijos -p (< -pie). Šio linksnio pasitaiko tik liekanų. Jis išlikęs suprieveiksmėjusiame žodyje namóp (pvz.: aimù namóp; važiuosim namóp; namóp nuvažavāu) ir 17 Toliau šie vietininkai dėl patogumo vadinami lotyniškais vardais. Inesyvas, arba vidaus esamasis vietininkas, tekste trumpinamas in, o paradigmoje In. 18 Plg. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 460–461 (toliau – Gr); J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 130–131 (toliau – GF); J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. 3, Warszawa, 1956, p. 76–78 (toliau – Gr). 19 K. Būga, „Vil tis“, 1908, Nr. 125; Ф. Эн дзелинь, Латышские предлоги, т. 1, Юрьевъ, 1905, p. 168. J. Endzelynas, GF, p. 131; P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina, Tartu, 1933, p. 90–92 (toliau – Untersuchungen…); A. Laig onaitė, Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, kn.: Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai, Vilnius, 1958, p. 21–25 (toliau – LKGK); J. Otrębski, Gr., t. 3, p. 78–83. 165 kartais asmenis reiškiančiuose daiktavardžiuose (dažniausiai pavardėse), pvz.: ánas nuvãi Burõkop „jis nuėjo pas Burokę“; Gaidžóp aisù; nuvejãu pónop prašít; iš Michailùko nuvãi Saračìnskõp „iš Michailūko nuėjo pas Saračinską“; aimù Žvirblóp „einu pas Žvirblį“. Dabar pastarųjų formų vietoje dažniau vartojamas galininkas su prielinksniu pas: aimù paz Adòlį; važìju paz Ganõfą „važiuoju pas Genovaitę“; nuvãi paz árklį. Kartais vns. aliatyvo vietoje pasakomas adesyvas: ìma dẽvip tã vaikùtą; o anà Ròmakiẽp nenõri aĩt „o ji pas Romaną nenori eiti“. Daugiskaitos Įaliatyvo formos dabar nebevartojamos. Jų vietoje sakoma: nuvejãu paz arklùs; dabẽgo pas tùos žmonìs. Daugiskaitos adesyvo įprasmė pavartoto senojo dgs. aliatyvo liekanų tikriausiai turime pasakyme: põnum mõža bit, o žmonùm nebit lõsku „ponai gal turėjo, o žmonės neturėjo lovų“. § 99. Vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naudininko galūnė yra dvejopa: -(i)u ir -i. Paprastai, vartojamos formos su galūne -(i)u [<-(i)uo], pvz.: árklu, bėrnu, piẽmeniu, šùniu, žmogù. Prielinksninėse konstrukcijose yra išlikusi senoji priebalsinio ir i kamieno daiktavardžių galūnė -i. Daugiausia ją turi formos su šiais prielinksniais: lig, po ir prig || preg || pri, pvz.: prig ìtam dãnti kitas skãust; po pažãsti bit snẽgo „iki pažasties buvo sniego“; duktẽ praturẽs manè lig šmertì „duktė išlaikys mane iki mirties“. Manoma²⁰, kad dėl šių kamienų įtakos galūnę -i su tais pačiais prielinksniais turi ir (i)a- kamienės vns. naudininko formos, pvz.: dvì kasì lik ìtam dãikti; nùnešė lik truputùki; vàndino po ìtam dãikti „vandens iki šios vietos“; buvãu preg brõli; pri kẽli būsta „prie kelio gyvena“; prig lõpši būk. § 100. Visų moteriškosios giminės vardazodžių vns. įnagininkas vietoje lk. galūnių -a, -e turi -ai, -ei (-aei), pvz.: kójaĩ pakùlė tãrla „koja sudaužė puodynę“; ãnas ten Li·dõji sa nãkàei bõbaĩ būsta „jis ten Lydoje su kažkokia moterimi gyvena“; vandùõ káp upẽĩ ãjo iš visù laukù; drãugẽĩ gãnõ; sa viẽnãĩ momùtẽĩ būsta; sa gražãĩ mergãĩ pasižãnino „gražią mergą vedė“; tãĩ parãĩ jãũ buvãũ namìẽ „tuo metu jau buvau namie“. Šalia pasitaiko ir suprieveiksmėjusių arba tam tikruose posakiuose sustabarėjusių vns. įnagininko formų su galūne -a, -e, pvz.: basamiñča apšavė „basnirčiomis apsiauvė“; atãĩ nakẽĩ; nu·nãĩnìšča atãĩ „šiandieną atėjo“; dùona nubẽgo pãkluõne; plg. dar K. Būgos užrašymą: bẽrnas sa mergãite²¹. Pastarieji pavyzdžiai rodytų, jog formos su -ai, -ei tarmėje yra naujesnės. Kad -ai, -ei yra atsiradusios iš įvardžiuotinių formų, niekam nekyla abejonių. Tačiau dėl to, kaip ir iš kur atsirado ilgesnės vns. įnagininko galūnės tų vardazodžių, kurie įvardžiuotinių formų niekada neturi, nuomonės skiriasi²². 20 Plg. J. Endzelīns, Gr., p. 428–432; J. Otrebski, Gr., t. 3, p. 40; K. Ulvydas, LKGK p. 115 tt.; J. Kazlauskas, LKGK, p. 7–8. 21 Žr. K. Būga, „Viltis“, Vilnius, 1908, Nr. 125. 22 Dėl nuomonės, kad -ai, -ei esančios sutrumpėjusios įvardžiuotinių įvardžių arba būdvardžių galūnės -aja, -iaja, kurios vėliau buvusios apibendrintos ir išplėstos kitoms kalbos dalims, žr. P. Arumaa, LMT, p. 42, 70; E. Fraenkel, min. veik., t. 2, p. 49; Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, Vilnius, 1957, p. 100 (toliau – IBIB). Dėl nuomonės, kad lietuvių kalbos o kamieno daiktavardžių vns. įnagininkas iš seno turėjęs šalia trumpos (rankan) ir ilgesnę (įvardžiuotinę) formą (*rankajan), iš kurios galėjusi atsirasti ir forma rankai, žr. J. Kazlauskas, „Kalbotyra“, t. 1., Vilnius, 1958, p. 58; dar plg. K. Morkūnas, MAD, A. t. 2(7), p. 198 tt. 166 Dar pažiūrėkime, ar galūnės -ai, -ei negalėjo atsirasti grynai fonetiškai tiesiog iš tvir tapradžių absoliutinės galūnės -a, -e (galimas daiktas, dar nepraradusių posi- numo) arba -án, -én, plg. analogišką žodžio šaknies reiškinį: geláistuva s, káisnis ~ kãšnis, káisk ~ kãsk, pageláisk „pagalask“. Tas pats reiškinys būdingas ir kai kurioms kitoms tarmėms, pvz., šiaurės vakarų kapsų gerãsas ~ gerãsias, jáisas ~ jáisias, táis „tas“23, buv. Rytų Prūsijos lietuvių žvejų tarmės geresnêises, káisti, sal-džeises, sláistai ~ žemdises24. Tiesa, -ai, -ei vietoje senųjų tvirtapradžių galūnės -á, -é ar -án, -én niekur neužfiksuota, plg. visų minėtųjų tarmių dgs. gal. gálvas (< *gál-vans), mažàs, tokàs, vns. in. daiktè (< *daiktén), kamè, dgs. įn. pietinių vakarų aukštaičių ausisè (< *ausysén), laukuóse ir zieteliškių áusi·sà, šveču·sà. Tai rodo, jog tada, kai -á-, -é- ar -án-, -én- prieš tam tikrus priebalsius žodžio kamiene virto -ai-, -ei-, galūnėje jų jau būta suvienbalsėjusių ir sutrumpėjusių25. Pzanavykio kapsų formos anáis „anas“, táis šio teiginio negali sugriauti, nes tai visų pirma yra vienskiemeniai žodžiai, kurie apskritai dažnai turi savitus fonetinės raidos dėsnius, o kita vertus, jos gali būti kilusios iš sutrumpėjusių įvardžiuotinių formų *anáisas, *táisas arba padarytos pagal jų pavyzdį. Vadinasi, ir prielaida, jog galūnės -ai, -ei galėjusios atsirasti iš absoliutinės galūnės -á, -é arba -án, -én neprimintina. Tačiau toks virtimas (t.y. á, é arba án, én > ái, éi) greičiausiai yra įvykęs beveik visais galimais atvejais: tiek žodžio šaknyje, tiek ir kito skiemens apsaugotoje vns. įnagininko galūnėje (analogiškų įvardžiuotinių dgs. galininko formų tarmėje nėra išlikę). Tai patvirtina ir kapsų, zanavykų vns. įnagininko forma senáju || senájā26. Vėliau, įvardžiuotinėms formoms trumpėjant, dvibalsių ai, ei antrasis sandas lengvai susiliejo su -j (< -ja)27. *-ánjan > *-ánja > -ája > -áj. Galimas daiktas, prie tokio didelio ilgesniųjų galūnių apibendrinimo Zietelos tarmėje prisidėjo ir to paties linksnio bei giminės analogiškos slavų kalbų galūnės -ou, -eu, plg. baltar. прыехаў ранняй вясной; rus. пришёл со своей женой. § 101. Visų kamienų vyriškosios ir moteriškosios giminės vardažodžių dgs. naudininkas po kamiengalio balsio turi galūnę -mi, pvz.: dùok darbà· vīrami itre·mi „duok šitiems vyrams darbo“; ark lám i reikà dùot pasulsèt (pailseti); visómi marčiómi po skėpta’ nupirko „visoms marčioms po skarelę nupirko“; kárvėmi kunódu· diòjam; vis èmi žmonėmi atlaidė; nupirkâu akimikàplu „nupirkau akims lašų“; pi ẽme nàmi davàu. Tokias pat galūnes turi ir daugelio (dažniausiai mot. g.) vardažodžių dgs. įnagininko formos, pvz.: visa reikėj rankomi dirpt; sa penkomi mergomi aimù namop; ilgomi dalgėmi pjaunam; ragù savomi akimi; dantìmi krimta; iš-kirzdinėja (medžius) sa visomi šaknìmi; aimù sa savomi dukterimi; rečiau sa mergòmi, šakòmi28. 23 J. Senkus, Pzanavykio kapsų tarmė, filol. m. kand. disertacija, mašinraštis, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko bibliotekos Rankraštynas, Vilnius, 1955, p. 64; J. Otręb ski, Gr., t. I, p. 175. 24 Žr. J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, p. 11. 25 Ilgiau išlikus nosinius žodžio kamieno ir tvirtagalius žodžio galo balsius, ypač ą, ę, liudija ir senieji raštai, žr. A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache, Göttingen, 1877, p. 30; J. Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius, 1967, p. 99–103. 26 Žr. J. Senkus, LKK, t. 3, p. 146–147. 27 Plg. J. Endzelīns, Gr., p. 470–471; Z. Zinkevičius, IBIB, p. 43. 28 Formų priegaidė yra neaiški. Todėl dgs. naud. mergòmi ir dgs. įn. mergòmi (dažniau mergo-mi) skirtingas žymėjimas yra daugiau formalus. 167 Formalai dgs. naudininko ir dgs. įnagininko formos skiriasi priegaide arba kirčio vieta, tačiau iš esmės tie abu linksniai vis dėlto turi vieną apibendrintą galūnę. Remiantis kitomis tarmėmis, kuriose daugiausia vartojama vienoda dgs. naud. ir įn. forma, reikia manyti, kad ji pirmiausia buvo apibendrinta i ir priebalsiniam kamienui²⁹, o tik paskui -(i)o, ė ir kitiems kamienams³⁰. Dgs. naudininko ir įnagininko galūnė -mi šiems abiems linksniams tikriausiai apibendrinta nelabai seniai, nes retkarčiais dar pasitaiko dgs. naudininko formų be -i, pvz.: dúok z a·sim avižų; adúok jẽm; jům pasakáu. § 102. Visų vardazodžių dgs. inesyvas turi galūnę -sa, pvz.: krūmúsa, nasrúosa; bóbosa, pū́kosa, draugė́sa, upė́sa; krúti sa; baltúsa, drobinė́sa, trijósa, júosa, ma-nosa, tosa. Tokia pat dgs. inesyvo galūnė plačiai sutinkama pietinėse dzūkų tarmėse — tiek Lietuvos TSR teritorijoje (maždaug iki linijos Lazdijai — Varėna — Šalčininkėliai³¹), tiek ir gretimose Baltarusijos TSR lietuviškose vietose (Gardino, Rodūnios³², Varenavo, Įvijos r.) ir kt. Yra nuomonė, kad galūninis dgs. įn. formų a yra atsiradęs dėl priebalsio s depalatalizacijos³³, tačiau greičiausiai jis bus atėjęs iš iliatyvo formų, plg. laukúosna, savósna³⁴. Kamienai § 103. Zietelos tarmėje, kaip ir lk., yra šeši pagrindiniai daiktavardžių kamienai: (i)a, (i)o, ė, i, (i)u ir priebalsinis. Ne visi kamienai yra vienodai stiprūs ir gerai išsilaikę. Stipriausi yra (i)a, (i)o ir ė kamienai. Likusieji -i, (i)u ir priebalsinis — yra silpnesni: daugelį jų formų išstumia atitinkamos (i)a-, (i)o- ar ė-kamienės formos, pvz., (i)u kamieno daugiskaita beveik ištisai yra išstumta ia kamieno daugiskaitos: su·nai, su·nami, pãčėis. Daugumas i ir priebalsinio kamieno mot. giminės daiktavardžių, yra perėję į ė (duktẽ || duktẽrė, móterė, žãsė „žąsis“, živẽ „žuvis“) ar rečiau — (i)o kamieną (ãkšės || ãkštės), o vyr. giminės — į (i)a (dañtas || dañ-čis, dañtei, šunei), rečiau — į ė kamieną (dañtės, šunės). Pasitaiko ir priešingų atvejų, pvz., kai kurie (i)a arba i kamieno daiktavardžiai atskiruose linksniuose gauna (i)u kamieno galūnes, pvz.: vns. įn. kelúm, ugnúm, šauksm. brólau, dievìliau. Kiti smulkesni kamienų mi šimo atvejai nurodomi po paradigmų. Sangrąžinių daiktavardžių tarmėje visai neužrašyta. 29 Šią ypatybę, rodos, pirmasis pastebėjo P. Aruma (LMT, p. 68), užrašinėdamas Lazūnų tarmės tekstus: „Nur die i-Stämme endigen in beiden Kasus regelmäßig auf -mi“. 30 Dėl formanto -mi kilmės žr. P. Arumaa, Untersuchungen..., p. 50–78; E. Fraenkel, min. veik., t. 2, p. 36; J. Otrębski, Gr., t. 3, p. 84–85. 31 Remiamasi Lietuvių kalbos atlasu (pagal „Programos“ klausimą Nr. 290) surinktais duomenimis. 32 O. Brokas, aprašinėdamas rytinės Rodūnios r. dalies (Puodžių, Lapo­tiškių, Zeniūnų k.) lietuvių tarmę, dgs. inesyvo galūnę transkribavo -sę, tačiau pažymėjo, jog s neminkštinamas, žr. O. Broch, NTS, t. 19, (1960), p. 21. 33 Plg. J. Senkus, MAD, A, t. 1 (1955), p. 150; A. Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, filol. m. kand. disertacija, mašinraštis, Vilnius, 1956, p. 15–16. 34 Dar plg. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 239. 168 Kirčiavimas § 104. Tarmės daiktavardis turi ir nemažą savo kirčiavimo ypatumų. Tarmę primiršę žmonės daugeliu atvejų nebejaučia žodžių kirčiavimo sistemos ir palyginti smarkiai painioja kirčio vietą. Daugiausia painiojama daiktavardžių vns. įnagininko, dgs. vardininko, galininko, dgs. galininko kirčio vieta. Pvz., I ir III kirčiuotės daiktavardžių šių linksnių formos dažnai turi nukeltą kirtį į galūnę, plg.: vns. įn. árklu || arklù, brólu || bro·lù, láužu || laužù, pù·du || pu·dù, súnu || su·nù; agù·nai || agù·naí, gálvai || galvái, márškai || marškái; dvs. vard. – gal. du brólu || bro·lù, sú·nu || su·nù; dvi bóbi || bobi, rišti || ri·šti „rykš-ti“, stráisti || straisti „maišiukų“; dgs. gal. árklus || arklùs, brólus || bro·lùs, dárbus || darbùs, súnus || su·nùs; dróbes drobès, || gálvas || galvàs. Atrodo, šių formų galūnė pradėta kirčiuoti daugiausia dėl II ir IV kirčiuotės daiktavardžių atitinkamų linksnių poveikio. Nors kirtis ir nukeliamas, tačiau skirtumas tarp nevienodo kirčiavimo daiktavardžių vis dėlto nėra išnykęs, nes išlaikoma ankstyvesnioji žodžio šaknies priegaidė, kuri, išskyrus vieną kitą atvejį, daugumo daiktavardžių yra tokia pat, kaip lk. Tam tikros reikšmės kirčio vietos svyravimui turi ir daiktavardžio kirčiuotė. Trečiosios kirčiuotės žodžiai kirtį dažniau turi minėtų linksnių galūnėje, o pirmosios – šaknyje. Atskiros II ir IV kirčiuotės daiktavardžių formos, pasakomos ir su atitrauktiniu kirčiu. Kirtis dažniausiai atitraukiamas iš trumpos galūnės į ilgą šaknį, pvz.: vns. įn. gaĩdu, rė̃tu, ver̃šu, žõdu, dgs. gal. gaĩdus, blĩnus, žõdus, pĩrkas, vir̃šas. Tačiau šis reiškinys daug retesnis, negu minėtasis kirčio nukėlimas į galūnę. Dvejopai kirčiuojamų pasitaiko ir kitų linksnių. Palyginti dažnai dvejopai kirčiuojamas ia-kamienių daiktavardžių vns. vardininkas su galūne -ys, arba -is: kirčiuotą galūnę turinčios formos (arklìs, gi·lìs, glėbìs, šulnìs) neretai kirčiuojamas šaknyje (árklis, gilis, glėbis, šulnis), o šakninio kirčiavimo formų (aṅ(k)slis, žõdis) kartais kirčiuojama galūnė (an(k)slìs, žodìs). Vienų daiktavardžių dvejopai dažniau kirčiuojamas vns. iliatyvas (krúman || kru·màn, pádān || padàn, rátan || ratàn, ski·etàn || ski·e·tan, sódan || sodàn) kitų – dgs. inesyvo ar iliatyvo formos (daiktuosa || dãiktuosa, daiktu·sna || dãiktu·sna, lovu·sà || lóvu·sa) trečių – vns. adesyvas, plg. § 106 ir kt. Įvairių smulkesnių daiktavardžių ar atskirų jų formų kirčiavimo dalykų yra ir daugiau. Jie nurodomi pastabose po paradigmų. Linksniavimas (i)a kamienas § 105. Vienaskaita V. brólis, par̃šas, bérnas, kẽlas, gaidìs || gaid̃is K. brólo, par̃šo, bérno, kẽlo, gaid̃o || gaidžo N. brólu, par̃šu, bérnu, kẽlu, gaid̃u || gaidžu G. brólį, par̃šą, bérną, kẽlą, gaidì· Įn. brólių³⁵, par̃šu, bérnu, kelùm || kelù, gaidù || gaidžù 35 Paradigmose ir tekste su dviem kirčiais pateikiamos formos rodo, jog jų gali būti kirčiuojama ir šaknis ir galūnė. 169 In. vėji, ski̇ʿtė, daiktė, kelė: ramti „lazdoje“ Il. vėjin, ski̇ʿtaņ, daiktaņ, kelan, ramtiņ Ad. brólin, paršiņ, bérniņ, gaidiņ, gaidʿep || gaidžʿep Al. pónop, gaidóp || gaidžóp Š. bról(i) || brólau, pône, bérne, žálti Dviskaita V.-G. du brólu, du paršu, du bérnu, du gaidʿù || gaidžʿù Daugiskaita V. brólei, paršai, bernai, gaidēi || gaidžai K. brólu, paršu, bernu, gaidū || gaidžū N. brólamī, paršamī, bernāmī, gaidāmī || gaidžāmī G. brólūs, paršūs, bérnūs, gaidūs || gaidžūs Įn. bróleis, paršais, bernais, gaidēis || gaidžais In. žirnʿosa, pónuʿs(a), dáiktuʿosa, gaiduʿsa || gaidžuʿsa Il. žirnʿosna, páituʿsna, dáiktuʿsna, švečiʿsna Š. brólei, bernai Pastabos. § 106. 1. Iš a-kamienių daiktavardžių vns. vardininko galūnės retkarčiais iškrinta judrusis a, pvz.: vaiks, dažniau vaikas, dėus, dažniau dėvas, plg. nechói dėz gina „tegu dievas saugo“. Tokio tipo ia-kamieniai daiktavardžiai, kaip artójas, kráujas, vėjas vns. vardininke po priebalsio j neretai turi galūnę -is: artójis, kráujis, vėjis. 2. ia-kamienių daiktavardžių vns. inesyvas yra sutrumpėjęs, pvz.: kaisni „gabale“, kráuji || kráuji, kuʿgi, lopši, lovi, ramti, rēti, sámiti, vėjį. Žodis kėlas turi a-kamienę vns. inesyvo formą kelė, plg. daiktė, kraštė. 3. Tie ia-kamieniai daiktavardžiai, kurie vns. vardininke baigiasi galūne -ias, vns. iliatyve turi galūnę -ian (< -iana) (kelan „į kelią, į kelionę“, medžan), o visi likusieji — galūnę -in (< -ina) (lovin, ramtiņ, sámtin, vėjin). 4. Vns. adesyvo galūnė yra dvejopa: -iep arba -ip. Galūnė -iep dažniau pasitaiko kirčiuota, pvz.: arklīep, diēvīep, gaidīep, || gaidžīep, lietuvīep, veršīep, Žukīep, žvirblīep, o nekirčiuota — -ip: árklip, Adólip, Adómip, bernūkìp, Bóhusip, brólip, Burókip, dedžūkìp „pas dėdę“, jáučip, diēvip, gaidip || gaidžip, Jōnip, kiškìp, paršip, pónip, veršip, virip || virīskip. Tačiau greta pasakoma ir: gaidip, paršip, veršip arba Rōmakiep, virīškiep, žvirblīep. Kartais pavartojama ir įvardinė vns. adesyvo galūnė, pvz.: Žukelčikim sàdegė tvártas, plg. manim, muʿsim. 5. Dviskiemenių daiktavardžių vns. aliatyvas paprastai kirčiuoja galūnę -op (Gaidžóp aišū „eisiu pas Gaidį“; aimū Žukóp), o daugiaskiemenių — įvairiai: ir galūnę ir kamieną (Gaide lóp nubėk; nuvājom Macūkóp || Mačūk op; Michailūk op || Michailukóp tadaik bėgu „pas Michailuką (pravardė) tada bėgu“. 6. Dviskiemenių a kamieno daiktavardžių vns. šauksmininko galūnė yra -e. Kirčiuojamas toks šauksmininkas dažniausiai šaknyje, pvz.: kab táu, bérne, dūgno nebūt „kad tu, berne, prasmegtum kur“; diēve, dovánok táu; atai̇kit šēi, pône; vaike, krūpa inkáisk „vaike, truputį užkąsk“. Tačiau kartais kirtis pasitaiko ir ga- 170 lūneje, pvz.: o kab, vaike, stalavojates „o kaip, vaike, maitinatės“? dievė mano miltikas „dieve mano mielasis“. Daugiaskiemenių (su priesagomis -ukas, -utas) daiktavardžių šauksmininkas daugiausia yra be galūnės, pvz.: kiškut nabagut (l.d.); aimà, brolùk; Vosi'lùk, palàuk; vaikùt, àik šen. Kurių-ne-kurių ia kamieno daiktavardžių vns. šauksmininkas turi iu-kamienę galūnę, pvz.: tep bùstasi, brólau „teip einasi (sekasi gyventi), brolau“; dièvulau tu mùnas; tai vòl, ponėlau, kàp. Tarmėje neretai vietoj šauksmininko pavartojamas ir vardininkas, būtent: ak, mùnas tu katinùkas; ar nu'naik, pònas, aisi kanà „ar šiandien, pone, eisi kur“? nacàlnì'kas (viršininke), padarik mùn tep; àch, vaikùtas tu miltikas. 7. Šalia įprastinės dgs. įnagininko galūnės -(i)ais retkarčiais (galimas daiktas, slavų įnagininko pavyzdžiu, iš dalies ir pagal moteriškosios giminės daiktavardžius) pasitaiko to linksnio formų ir su -(i)ami, pvz.: jàučami tadaik arè „jaučiais tada arė“; pìrṧtami intardė „pirštais įdrėskė“; ùspilė skatikami; sa švèčami prabit; o anà būma sa tomi vilkùtami „o ji būna su tais vilkiukais“. 8. Dgs. inesyvas neretai esti ir sutrumpėjęs, pvz.: daržùos, kampùos, laukùos, marškiniùos, naginiùos „naginėse“, pònùos, rugùos. Kartais pilnosios formos pasakomos su atitrauktu kirčiu, pvz.: didesnìù-sa vaikùosa. 9. Dgs. iliatyvas, retkarčiais turi kirčiuotą postpoziciją, pvz.: nas(t)ruosna, Žirmonuosna „į Žirmūnus“. Kartą išgirsta forma su galūne -uosan: šìena stogùosan sakràudinėja „šieną krauna į stirtas“. Daiktavardžių dgs. adesyvas ir aliatyvas jau nebevartojami. 10. Dgs. šauksmininkas pasitaiko retai. Jis sutampa su dgs. vard., pvz.: kab jùmi, pònai, visa gerai būtù'p „kad jums, ponai, viskas gerai būtų“; àch, brólei mani; kanà jūs, vìrai, aimat „kur jūs, vyrai, einate“. § 107. Zietelos tarmėje a kamieno yra dar žodžiai: mėnas „mėnuo, mėnulis“, ia kamieno — tulžis ir vōris „oras“. Vietoj a kamieno žodžių ažaras, vìras kartais gali būti pasakoma ir ažaris, viris, vns. gal. ažari', viri'. 2. Šalia ia-kamienių formų su afrikatomis (gaidžo, gaidžù, gaidžei, ramčo, rėčo, žodžo) vartojamos ir beafrikatės formos (gaido, gaidù, gaidei, ramio, rėto, žōdo). Jos greičiausiai yra atsiradusios pagal afrikatų neturinčias tos pačios paradigmos kitas formas (gaidìs, ramìtis, gaidì', ramì', ramti', rėti', ramtiñ, rėtiñ). Tas pats pasakytina ir apie rečiau pasitaikantį atvirkštinį reiškinį, pvz.: gaidžis, darčis, žōdžis, danči', žōdži', žōdžin. 3. IV kirčiuotės yra lāpas, ku'gīs, tulžīs, žaltīs, rāžnas „šluotos kotas“. (i)o kamienas § 108. Vienaskaita V. bōba „žmona, moteris“, momà „mama“, galvà, gìrà, martì || marcà K. bōbos, momōs, galvōs, gìros, marcōs N. bōbai, mōmai, gálvai, gìrai, marcèi G. bōbà, momà', galvà', gìrà', marcà' Įn. bōbai, momái, galvái, gìrāi, marcāi Įn. strāistoi, galvōi, gìroi Il. strāiston, galvōn, gìrōn, 171 Ad. bóbaip, mōmaip, marčeip Al. Katri·nõs(p)36 Š. bóba, mōma, tētà || tẽt Dviskaita V.-G. dvi bóbi, dvi mōmi, dvi gálvi, dvi marti. Daugiskaita V. bóbos, mōmos, gálvos, gìros, marčos K. bóbuˈ, mōmuˈ, galvũ, gìruˈ, marčũ N. bóbomi, mōmomi, galvómi, gìromi, marčõmi G. bóbas, momàs, gálvas, gìrãs, marčàs Įn. bóbomi, mōmomi, galvōmi, marčõmi Įn. bóbosa, galvosà, gìrosa, marčosà Il. bóbosna, galvósna, gìrosna Š. bóbos, mẽrgos Pastabos. § 109. 1. Vns. naudininko formos dažniausiai kirčiuojamos šaknyje, pvz.: bóbai, pažei, tėtai. Tačiau kartais pasitaiko šio linksnio formų ir su kirčiuota dažniausiai tvirtagalės priegaidės galūne, pvz.: Katri·nai reikia dapadēt „Kateri-nai reikia padėti“; marčẽi pasakāi tiktàik viẽnai „tik vienai marčiai pasakiau“; kāmgi t a i mergãi reĩka; dūˈsi pačẽi krūpa „duosi žmonai truputį“; padēk savaĩ tetai kumōdni·kaˈ kāst „padėk savo tetai bulvienojus grėbti“. Vieną kartą užrašyta vns. naudininko forma ir su kirčiuota tvirtaprade galūne: pasakik tāi mergãi. Galimas daiktas šios formos yra senovinio galūninio kirčiavimo daiktavardžių (ok-sitonų) liekanos. 2. Kirčiuota vns. įnagininko galūnė -(i)ai visada yra tik tvirtapradė, pvz.: galvãi, gīrãi, mergãi, pirkãi. Net ir nekirčiuotos šios galūnės dvibalsio -ai (kōjai, karvìkai) pirmasis sandas yra aiškesnis negu vns. naudininko galūnės tokio pat dvibalsio pirmasis sandas (mōmai, pirkèi). 3. Vns. inesyvas yra sutrumpėjęs, pvz.: galvōi, márškoje, „antklodėje“, pirkōi, Vilnoi „Vilniuje“. Gal būt, e čia yra nukritęs neseniai, nes E. Volteris greta giroi dar rašo pirkioje37. 4. Vns. adesyvo o-kamienė galūnė yra -aip, io-kamienė — -iaip (taria -eip), pvz.: avìkaip, bóbaip, mergáip, mōmaip, Juzžfaip, Katerìnaip, Šẽnkaip, Víktaip. Kirčiuota vns. adesyvo galūnė turi dažniausiai tvirtagalę priegaidę, pvz.: marčẽip, mergãip, momãip, pačẽip, vištãip, Kaškaip, Katri·naip. Formos su tvirtaprade priegaide vns. ad. retos: marčāip, momāip. 5. Daiktavardžių aliatyvo tarmėje yra užfiksuota tik pora pavyzdžių: Katri-nōs (< Katri·nōsp) ir mot. g. forma su vyriškąja vns. aliatyvo galūne Lenkōp nu-vejàu (Lenkā — Zasečių k. pavardė). 6. Greta vns. šauksmininko formų su galūne -a (aik tu, bóba, nug manē „eik tu, boba, nuo manęs“; mōma, dūˈk pienuko; būk šviekā, tēt a || tẽta „lik sveika, teta“), retkarčiais pasitaiko ir sutrumpėjusių formų, pvz.: tẽt, aik šōn. 36 Ši aliatyvo forma paimta iš P. Arumos, žr. P. Arumaa, LMT, p. 70. 37 Žr. E. Wolter, MLLG, t. 4, p. 169, 172. 172 § 110. 1. io kamieno žodžiai marti, pati, tikriausiai dėl paradigmos išlyginimo, vns. vardininke kartais tariami marčà, pačà. Šio kamieno yra ir senesnė Vilniaus miesto vardo forma Vilna. o kamieno yra: grucà „grucė“, plėvà „plėvė“, žirkłos, žvirzdos „smiltys“. 2. Skirtingai nuo Ik. kirčiuojami šie tarmės žodžiai: II ir IV kirčiuotės gali būti: kapà, rankà, vištà, mergà, plėvà, apačà, vir(k)ščà. II kirčiuotės yra vediniai su priesaga -yčia (bažnyčà, sprageli·čà, teli·čà); III kirčiuotės su -iena (aviž·nà, žirni·nà). IV kirčiuotės yra: ši·và „šeiva“, pirkà. ė kamienas § 111. ė kamieno daiktavardžiai kaitomi šitaip: Vienaskaita V. karvė, bitė, gerklė, draugė „šeima“, pelė K. karvės, bitės, gerklės, draugės, pelės N. karvei, bitei, g’rklai, draugei, pelai G. karvę, bitę, gerklą, draugę, pėlą Įn. karvai, bitai, gerklai, draugai, pelai Įn. upė, gerklė, draugė, Įl. upen, gerklėn, draugėn Ad. karveip, biteip, kãteip || kateip Š. karve, momūte, kãte Dviskaita V.-G. dvi karvi, dvi biti, dvi draugi, dvi pelbi Daugiskaita V. karvės, bitės, gerklės, draugės, pėlės K. karvių, bitių, gerklių, draugių, pelų N. karvėmi, bitėmi, gerklėmi, draugėmi, G. karvės, bitės, gerklas, draugės, pelàs Įn. karvėmi, bitėmi, gerklėmi, draugėmi Įn. karvėsa, bitėsa, gerklesà, draugėsà Įl. karvėsna, bitėsna, draugėsna Š. karvės, kãtės Pastabos. § 112. 1. Greta įprastinių ė kamieno vns. naudininko formų su kirčiuota šaknimi (karvei, kaũlai, kãtei, põnei, bitei, paūstei) kartais pasitaiko viena kita forma su kirčiuota galūne. Kirčiuotą galūnę turi tik trumpinės arba tvirtagalės šaknies žodžiai, pvz.: bitei, katei, kaulai, paūstei. 2. Dėl vns. įn. galūnės -ėi ir retkarčiais pasitaikančios -e žr. § 100. 3. Vns. inesyvas yra sutrumpėjęs: draugėi, pūšėi, ūpėi38. 4. Vns. adesyvas dažniausiai kirčiuojamas šaknyje: Burok’ė neip zladjei bit „pas Burokienę buvo vagys;“ vėnas sunūs bit Kãseip „Kasė turėjo vieną sūnų“; mergiteip gražūs plāukai. Kirčiuota galūnė reta: kateip nagai ilgi; poneip li- 38 E. Volteris (MLLG, t. 4, p. 172) rašo dar upeja (sagāwo Alēna upeja). 173 kaũ. Suvienbalsėjusi galūnė -ep (< -iep < -eip, gal būt, kaip ir žodyje viˈkãũ || vĩkãũ || vekãũ „greičiau“) girdėta žodyje mergĩep. Vns. ir dgs. aliatyvo formų nepastebėta. 5. Vns. ir dgs. šauksmininkai labai reti. § 113. ē kamieno paradigmos vns. naudininko, vns. ir dgs. galininko ir vns. šauksmininko kamiengalio balsiai ē, e, æ ir dvigarsis ei po sukietėjusių priebalsių l, r, š yra išvirtę į e, a, ą, ai, pvz.: gruˈšė, grūša, gruˈšas, kãulė, kãulai, kãula, kãulas; žãgrė, žãgra, žãgràs; mergẽla, vuˈgẽla. Taigi šių linksnių galūnės faktiškai sutampa su tų pačių o kamieno linksnių galūnėmis, žr. § 108. Dėl to analogiškai į o kamieną kartais pereina taip pat vns. kilmininko ir dgs. vardininko formos, pvz.: gruˈšos, grūšos, šaũlos, skiˈlos, skìlos, žìrklos. § 114. 1. Tarmėje ē kamieno yra šie žodžiai: bãlė „purvas, bala“, blusė „blusa“, gisle „gysla“, dal̃gė, kãrtė „kartis“, kùlsė „kulsis“, mãrės, rečiau mãros, pẽntė „kulnis“, pãuštė, põnė || ponẽ „ponia“. Dvejopo kamieno žodis yra sėklė || sėkla. Į ē kamieną linkęs pereiti ir daiktavardis kõjēs, kõjėmi; 2. II ir IV kirčiuote kirčiuojami šie žodžiai: bitė || bitẽ, dal̃gė || dalgẽ, klešnė || klešnẽ „kelnių kiška“, mùsė || musẽ, põnė || ponẽ, pusė || pusẽ, virvė || virvẽ, verpstė, rečiau verpstẽ. IV kirčiuotės yra šie žodžiai: meñtė, „dalgio galašt uvas“, rumbė „siūlė, rantas“, skuˈlė „votis, skaudė“, tiˈsė „dešinė“, žvaizdė. i kamienas § 115. Daugumas i kamieno daiktavardžių yra moteriškosios giminės. Vyriškosios giminės yra tik ãnglis, dañtis, diˈveris, gelãžis, žveris (dažniau žvẽris), ùgnis (jo vietoje dabar dažniau vartojamas taip pat vyriškosios giminės žodis šìltis). Vienaskaita V. klõnis, širdìs, dañtis, akìs K. klõniės, širdìes, dañto || dañčio, akiẽs || akẽs N. klõnei, širdei (prig. širdi), dañtũ || dañčiu, ãkei G. klõniˈ, širdiˈ, dañtiˈ, ãkiˈ Įn. klõnei, širdẽi, dañtũ || dañčiu, akẽi Įn. klõniˈ, širdiˈ, dañtiˈ, ãkiˈ Il. klõnin, širdin, dañtin, akĩn Ad. žvẽrip, žìveip, žãsēip Dviskaita V. G. dvi šìrdai, du dañtũ, dvi akì, dvi zaˈsi Daugiskaita V. klõnės, širdẽs || širdes, dañtės || dañtei, ãkės K. klõnių, širdų, dañtũ || dañčų, akũ N. širdìmi, dañtimi || dañtãmi, akẽmi || akimi G. klõnis, širdis, dañtũs || dañtis, akìs || akẽs Įn. klõnimi, širdimi, dañtẽis || dañtimi, akimi Įn. klõniˈsa, kruˈtiˈsa, dañtiˈsa, akiˈsa Il. klõniˈsna, kruˈtiˈsna, dañtiˈsna, akiˈsna 174 Pastabos. § 116. 1. Daugelis i-kamienių daiktavardžių greta vns. vardininko galūnės -is gali turėti ir -ė, pvz.: nósis || nosė, karštis || karštė „nauda“, pažastis || pažastė, širdis || širdė, verpstis || verpstė || verpštė, za’sis || zašė || za’sė, žuvis, dažniau žvė || žvė. 2. Moteriškosios giminės vns. kilmininkas taip pat neretai turi gretiminę ė-kamienę formą, pvz.: iš ausės pakėlė „už ausies pakėlė“; nėr karštės „nėr naudos“, an naktės atȧi „nakčiai atėjo“; an kloniės gano „klonyje gano“. Vyriškosios giminės vns. kilmininkas yra perėjęs į ia kamieną: añglo, dañto, žvėro. 3. Vietoje senosios mot. g. i-kamienių daiktavardžių vns. įnagininko galūnės -imi dabar apibendrinta ė kamieno galūnė -ei: nósėi, živéi (dėl jos žr. § 100), o vietoje vyr. g. įnagininko — ia kamieno galūnė -(i)u: añglų, gãlažu, žvėru. Iš io ir iu kamieno atėjusios galūnės pasitaiko tik suprieveiksmėjusiose lytyse, pvz.: nakčà (dažniau nakčėi) kab ima lót; kad ãnas ugnũm (< ugnim?) nepažnótų „kad jis visiškai nepažintų“. 4. Vns. įnėsyvas yra sutrumpėjęs: ausī, nósī, širdī. Mot. g. vns. adesývo galūnė yra tokia pat, kaip ir ė kamieno: žãseip, živeip, o vyr. g. galūnė -ip yra sutapusi su priebalsinio ir nekirčiuota (i)a kamieno galūne: díʽverip, žvėrip. 5. Moteriškosios giminės i-kamienių daiktavardžių dgs. vardininkas beveik ištisai yra perėjęs į ė kamieną: ãkės, ãšės, ãusės, šãknės, zãses. ė-kamienės vyriškosios giminės vardininko formos retos, pvz.: dañtės, dùrės, širdės. Dažnesnė vyr. g. dgs. vardininko forma yra su galūne -ei ~ -iai, pvz.: anglei, dañtei, gelãžei, žvėrei (tačiau ir: gãlaži’s, zvėri’s). Su senąja priebalsinio kamieno galūne -es užrašyta tik viena kita dgs. vardininko forma: dañtes, dùres, širdes. 6. Dgs. kilmininkas turi galūnę -(i)ų, pvz.: akų, ausų, dañtų || dañčių, kruʽtų, naktų, nósų, petų || pecų, pirčių, zaʽsų || žãstų, živų. Išsiskiria tik du žodžiai: dùrų ir žvėrų. 7. Dgs. galininko galūnė yra dvejopa: -is (akis, ašis, ausis, dañtis, naktis, žuvis) ir -es — ašės, šaknės, živės || živės, zaʽsės. 8. Su sutrumpėjusia dgs. įnėsyvo galūne užrašytas tik vienas pavyzdys: anà tũri dañtis nėka „ji kažką turi dantyse“. Kartais pasitaiko ir ė-kamienių formų, pvz.: dùrėsa. 9. Dgs. iliatyvas greta formų su galūne -i·sna, kiek rečiau turi ir formų su -ėsna: pažùrėk abejòs akísna; šmertis nėžùri dañtísna „mirtis nežiūri į dantis“; mẽtė dùrísna || dùrĭėsna, živėsna. Kirčiuojamas daugiausia priešpaskutinis skiemuo, nors kartais pasakoma ir: kõ žùri dañti·snà. § 117. 1. Kaip matome, i kamienas yra gerokai aptrupėjęs: vieni žodžiai jau ištisai yra perėję į kitus kamienus (žr. § 114), kitų pereina tik atskiros formos, pvz.: net trijų kamienų formas turi žodis dañtis || dañčės, kartais dañtas, plg.: vns. kilm. dañčo || dañti·s; dgs. vard. dañtėi || dañtės, dgs. naud. dañtimi || dañtėmi || dañtãmi || dañčėmi. Iš io kamieno atėjusių formų maža, pvz.: vns. įn. nakčà, dgs. vard. ãkščos, dgs. naud. ašómi, dgs. įn. nakčómi, dažniau naktimi. 2. Pažymėtina nemaža i ir priebalsinio kamieno formų turinti daiktavardžio žmonės paradigma, pvz.: dgs. vard. žmonės || žmon'ės, rečiau žmonės || žmoni·s (|| žmogai, plg. § 119₈), kilm. žmonų, naud. žmonėmi || žmonimi || žmonãmi, gal. žmonis, rečiau žmones, įn. žmonėmi, rečiau žmonimi, žmonėis, įn. žmoni·sà || žmonėsa, il. žmonisna || žmoni’ėsna. 175 Sunku būtų patikėti, kad nykstančių i ir priebalsinio kamienų formos šioje paradigmoje yra naujos. Greičiausiai jos yra išlikusios dar iš to laiko, kai žmogus buvo priebalsinio kamieno, plg. Lazūnų tarmės formą žmog. 3. Žodis dùrės yra šakninio kirčiavimo. Dvejopai kirčiuojamas tik dgs. įnesyvas ir iliatyvas: dùrėsa || dùri·sà, dùrėsna || dùrisna. IV kirčiuotės yra švirtis (šis žodis išgirstas tik iš vieno senuko). Žodžio za·sis daugiskaitos formas kirtį turi daugiausia galūnėje, tačiau sakoma ir zàšų, zàšimi, zàšėsna, plg. retkarčiais vartojamą vns. vardininko formą žàsę. (i)u kamienas § 118. u kamieno daiktavardžių Zietelos tarmėje yra labai nedaug. Be to, daugumas jų yra vienaskaitiniai, pvz.: alùs, dangùs, li·tùs, medùs, pãekus, vidùs, cùkrus. u kamieno daiktavardžių yra kiek daugiau: bõčus, kãpčius, lãjus, pãčus, saldė·nus, švìlus, ru·kõčius ir kt. Vienaskaita V. pãekus, su·nùs, viršùs, bõčus || bõčis K. pãekaus, su·nãus, viršãus, bõčo N. pãeku, sùnu, bõču G. pãeku·, sùnu·, viršù·, bõčù· || bõči· In. pãeku, sùnu, viršù, medùm bõčù In. dangù·i, viršù·i || viršù·i, Il. dangùn, viršùn, Ad. sùnip || su·nìp, bõčip || bõčup Al. Mikalõjop Š. su·nãu bõčau Dviskaita V. -G. du turgù, sùnù, viršù, žmogù, bõčù Daugiskaita V. turgai, su·nãi || sùnù·s, viršai, bõčei K. turgù, su·nù, viršù, bõčù· N. turgãmi, su·nãmi || su·nùmi, viršãmi, bõčãmi G. turgùs, sùnùs, viršùs, bõčãs In. turgais, su·nais, viršais, bõčéis In. turgù·sà, su·nù·s || su·nu·sà, bõčù·sa In. turgù·sna, su·nù·sna, bõčù·sna Pastabos. § 119. 1. Daugelio iu-kamienų daiktavardžių vns. vardininko galūnė yra dvejopa: -ius ir -is, pvz.: bõčus, dĩšlus || dĩšlus, pãčus, ru·kõčius, saldė·nus, švìlus, užančius „užantis“ ir greta pãčis, ru·kõčis, užančis. Pasitaiko i a kamieną perėjusių ir u kamieno žodžių, pvz.: viršas || viršus. Tie iu kamieno daiktavardžiai, kurių kamiengalyje yra galintys sukietėti priebalsiai r, š, c, vns. vardininke kartais turi u kamieno galūnės, pvz.: aspadõrus || aspadõris „šeimininkas“, kermõšus || kermõšis „didelis turgus“, palãčus „rūmai“, plãčius „aikštė“. 176 2. u-kamienių daiktavardžių vns. kilmininkas šalia galūnės -aus (ir medaus ir alaus; iš vidaus gražast, kap iš viršaus), turi ir kiek retesnę gretiminę a kamieno galūnę, pvz.: iš daňgo mětė; an turgo važinėjo Zičtelon, o iu kamieno vns. kilmininkas — dažnesnę ia-kamienę galūnę, pvz.: ir bōčo nebit namė; ir stōja gaidis an kāpčo; važuoja an kermošo Li-dōn, rečiau an ri-tōjaus bus; nug pėčiaus; mārlūs „marlės“. 3. iu kamieno daiktavardžių vns. galininkas dažnai pasakomas ir su kitų kamienų galūnėmis, pvz.: sūna' momā ište'sė negiva', bit piē Vilni: „buvo (gyveno) apie Vilnių“; piē pėči' dirbasi. 4. Vns. įnagininko galūnė -um, pvz.: lig li-tum; kvepėtu medum: sa cukrum pasitaiko retokai. Dar dažniau sakoma: sa cūcru, sa medū; sa bōču ir momāi. 5. Vns. inesyvas ir iliatyvas irgi turi dvejopas galūnes, pvz.: būsta dangūi; būvom turgu; ir vidū ir viršūi karšta biti; āugo dangūn; nuvažiavom Nogardan turgu n; saldė'nūn nekrauna miēlū; viršūn ir apačōn pakeldinėi ir greta: medė pristāpino mūsė „meduje prigėrė musė“, būsta Vilni:; katė pėči' sėdėi; medan inkišāu pirštūs; kunodās kāpčin supilė. 6. Vns. adesyvas paprastai yra toks pat, kaip (i)a kamieno, pvz.: klāusa bōčip; pasiklāsks sūnip; su-niep būvom; tām žmōgip arklis prapuōle; žmōgip (|| žmo-giep) valasai, paršip šarei „(žmogaus — plaukai, paršo — šeriai (vadinasi)“. Senųjų (i)u kamienių formų pasitaiko tik liekanų. Ją greičiausiai turi iš pagiriškės P. Chaleckienės užrašytas pavyzdys: vienam bōčup bit keturi su-nai. u-kamienė vns. adesyvo galūnė pavartota su a kamieno žodžiu pōnas: riudenip kunodās mōteres pōnup dirbo „rudenį moterys bulves pas poną kasė“. Minėtina ir ia-kamienė vns. aliatyvo galūnė, pavartota su iu-kamiene forma vns. adesyvo prasme: Mikalōjop būvot? „ar pas Mikalojų buvote?“ 7. (i)u-kamienių daiktavardžių daugiskaita kone ištisai yra perėjusi į (i)a kamieną (plg. paradigma). Senųjų (i)u-kamienių formų užfiksuota vos viena kita, pvz.: dgs. vard. mūsų bōčis ir jo bōčis biti rodni brōlei, jau didžūko sūnūs; dgs. naud. bōčis su-nūmi (|| su-numi) pārdavdinėi (ūki). 8. Daiktavardžio žmogus (— retai žmogūs⁳⁹) dviskaitos vard. — gal. yra du žmōgū, dgs. vard. žmōgai (|| žmōnės || žmōnes || žmōni·s, žr. § 117₂), dgs. kilm. žmōgū, dgs. naud. žmōgāmi, dgs. gal. žmōgūs, dgs. įn. žmōgais, dgs. in. žmōgūos || žmōgūsa, dgs. il. žmōgūosna. 120. 1. Nors tarmės (i)u kamienas labai negausus, tačiau atskiri jo linksniai yra palyginti gausūs ir prasibrauna net į kitus kamienus, pvz.: vns. įn. aik keliūm; kad ānas ugūnūm; vns. šauksm. artōjau, brōliau, dievuliau ponēliau. Atskirų daiktavardžių paradigmose (i)u-kamienes formas turi ir kai kurie kiti linksniai, pvz.: vns. vard. ana kėpina, kap šilūs „ji degina, kaip ugnis“; vasarōjus (dažniau vasarōjas, -ōjis); vns. kilm. pirko medžāus an visōs pirķōs „pirko medžio (medžiagos) visai pirčiai“; an ri-tōjaus (dažniau ri-tōjo); šiltāus nebit „ugnies, šilumos, žiburio nebuvo“; vasarōjaus; vns. įn. medžūi kirmėlės „medyje kirmėlės“; šiltūi dėga. 2. Žodžio žmogus daugiskaita yra ketvirtosios kirčiuotės, o vienaskaita — įvairi: vns. įn. ir ad. kirtį turi dažniausiai šaknyje, priegaidė neaiški: žmogū, žmogų, žmogip, 39 Forma žmogūs kiek dažniau pasitaiko su u-kamieniais būdvardžiais, pvz.: brangūs, gražūs skupūs žmogūs. 12. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 177 rečiau žmogų, žmogip || žmogieᵖ. Dažniausiai kirtį šaknyje turi ir žodžio bōči(u)s visos formos. Ketvirtos kirčiuotės yra lìtus. Žodžio tùrgus vienaskaita yra antrosios, o daugiskaita – ketvirtosios kirčiuotės. Priebalsinis kamienas § 121. Tarmėje yra keletas priebalsinio (n ir r) kamieno daiktavardžių. Beveik visi n kamieno daiktavardžiai yra vyriškosios giminės, pvz.: akmūo, pi̇emūo, rudūo, šūo, tešmūo, vandūo. Tačiau rudūo || rudenė ir vandūo, tikriausiai dėl slavų kalbų atitinkamų žodžių įtakos, neretai pereina į moteriškąją giminę, pvz.: ilgą rudūo || rudenė, an rudenės, lig r ū denei; tokà vandūo bit, nàvet kárvė negėrė „toks (nešvarus) vanduo buvo, net karvė negėrė“. Moteriškosios giminės yra ir į o bei ē kamienus pereinantis n kamieno daiktavardis sėmenos || sėmenės. Priebalsinio r kamieno daiktavardžiai – duktē (rečiau dukterė), mòtērē (šalia mòteriškis), sestrō – yra moteriškosios giminės. To paties kamieno vyriškosios giminės žodis di̇e’veris || di̇everis (ret. di̇everis) yra beveik ištisai perėjęs į ia kamieną. Į a kamieną yra perėjęs s kamieno žodis mė́nas „mėnuo, mėnulis“. § 122. n ir r kamieno daiktavardžių linksniavimo paradigma: Vienaskaita V. šūo || šuva || šūnis, pi̇emūo, sesūo || seserė K. šunìes || šūno pi̇emenio, seserės N. šuniu || prig šūni, pi̇emeni, sēserei, reč. seserei G. šuni, pi̇emeni, sēseri Įn. šūnū, pi̇emenū, sēserā In. vandenì Il. šunìņ pi̇emenìņ Ad. šūnip || šūnieᵖ⁴⁰, pi̇emenip || pi̇emenieᵖ, sēserēip, ret. seserēip Dviskaita V.G. du šunū, du pi̇emenū, dvi sēseri Daugiskaita V. šūnes || šūnes || šūnei, pi̇emenai || pi̇menei, sēserēs || sēseres K. šūnū, reč. šunū pi̇menū || pi̇menū, seserū N. šūnimi || šunāmi, pi̇menāmi, sēserēmi || sēserimi G. šūnis || šūnūs, pi̇menūs, sēseres || sēseris Įn. šūnimi || šūneis, pi̇menais || pi̇menāmì || pi̇menāmi, sēserēmi || sēserimi In. šun’isā || šunūos(a), pi̇menūos(a), sēserēsā Il. šunisnā || šuni̇osna, pi̇menūosna || pi̇meniosna, seserēsna Pastabos. § 123. Senasis priebalsinio kamieno galūnės tarmėje yra išlaikę tik nedaugelis linksnių, pvz.: vns. vard. šūo, sesūo, tešmūo; dgs. kilm. akmenū, dukterū, obelū, pi̇emenū, šunū, seserū; su prielinksniais vyr. g. vns. naud. lig rudenì; prig šūni; 40 Ši forma paimta iš Chr. Stango (NTS, t. 18, p. 186–187). 178 retkarčiais vns. kilm. ir dgs. vard. seserės dukte; tris seseres; šūnes jis, do ir visa; jaib tris dukteres bit „ji tris dukteris turėjo“, plg. dar K. Būgos užrašytą formą pėmenes. Kad čia yra senoji dgs. vardininko galūnė -es, rodo forma su iškritusiu trumpuoju -e, pvz.: dvi čà dukters, vienà ten. Vyriškosios giminės vns. adesyvo galūnė -ip, iᵉp yra sutapusi su tokia pat i- ir ia-kamienių daiktavardžių galūne: šunip, šunīᵉp, piᵉmenip, rūdenip. Vyriškosios giminės adesyvo galūnė kartais perkeliama moteriškosios giminės žodžiams, pvz.: dukterip (dažniau duktereip, sėsereip). Daugiausia senųjų priebalsinio kamieno galūnių turi žodžio šūo paradigma (plg. su i kamienu sutapusias daugiskaitos gretimines formas: šunimi, šunis, šunimi, šunìsà, šunisna). Nenaujos yra ir kitų n kamieno žodžių vns. galininko, inesyvo ir iliatyvo galūnės, sutampančios su ia ir i kamienų galūnėmis, plg. vns. gal. piᵉmeni; tėšmeni; vns. in. akmeni, vándini; vns. il. akmenin, vandenin. Retkarčiais su senosiomis galūnėmis pasitaiko dar ir r kamieno dgs. naudininkas, galininkas, inagininkas: dukterimi, sėseris, sėserimi. Nežinia ar senos ar naujesnės kilmės yra mot. g. vns. naudininko formos, kirčiuojančios galūnę, pvz.: tiktaik seserei tai pasakāu vienai; viresnei seserei savo pasakāu; šunča lapūs (laiškus) dukterei ir ganà. Greta senesniųjų priebalsinio kamieno formų jau pradedamos vartoti gretiminės, pagal i arba ia kamieną padarytos, vns. vardininko formos: akmenis, piᵉmenis, rūdenis, tėšmenis, vándenis, šūnis. Retkarčiais pasitaikanti forma šuvà yra tokios pat kilmės, kaip ir vakarinių dzūkų sesuvà, ruduvà, šuvà, vanduvà. Kiti n kamieno linksniai turi ia, rečiau a kamieno galūnes, plg. paradigmą. Gretiminės žodžio rudùo moteriškosios giminės vienaskaitos formos, kaip ir daugumas to paties skaičiaus r kamieno formų, dabar yra perėjusios į ē kamieną, plg. paradigmą. ē-kamiene forma dažnai turi ir vyriškosios giminės žodžio šuo dgs. vardininkas. Pagal ē-kamiene vns. vardininko formą duktė yra atsiradusios ir beveik visų kitų linksnių trumpesnės gretiminės ē-kamienės formos: vns. kilm. duktes, vns. naud. duktei, vns. ad. dukteip, dgs. in. duktešù. Pagal duktė kartais pasakoma ir sesė: sesė nečhoj atvažūoja „sesuo tegu atvažiuoja“. § 124. Priebalsinio kamieno daiktavardis vanduo, išskyrus vns. vardininką, visuose kituose linksniuose gali turėti dvejopas formas: greta vándeno, vándenu ir t. t. tariama vándinio vándiniu, vándini, vándini... ⁴¹ Toks pat reiškinys sutinkamas ir kitose lietuvių kalbos tarmėse, o taip pat senuosiuose raštuose⁴². * * * § 125. Lyginant su lietuvių literatūrine kalba ir kitomis tarmėmis, Zietelos tarmės daiktavardis turi nemažą savitumų. Daugumas jų yra atsiradę dėl ilgus amžius trukusio šios tarmės izoliuotumo: Dėl tokio izoliuotumo (artimiausios lietuviškos vietos nuo Zietelos yra per 80 km į šiaurę), tarmėje yra išlikę kai kurių archaiškų ypatybių, pvz.: postpoziciniai ⁴¹ Pasakytina, kad balsis e su i kaitaliojasi ir atskirose Zietelos tarmės daiktavardžių darbinėse priesagose, plg.: ādeta || ādāta : ādita, kãepenės : kãpinės, škãpeta : škãp(i)ta ir kt. ⁴² Žr. K. Būga. Rinktiniai raštai, t. 3, Vilnius, 1961, p. 369, 375; A. Jonait y tė, LKK, t. 3, p. 107; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 58–59. 12⁺ 179 vietininkai (gaidip || gaidiẽp, gaid(ž)óp, kárveip, sãšereip, akiñ, dañtiñ, dañtisna, galvósna, turgũosna), į ir priebalsinio kamieno atskirų linksnių formos (vns. naud. prik dañti, po pažãsti, lig rudenì; vns. kilm. dukterès, seserès; dgs. vard. dũkteres, šines) ir kt. Antra vertus, ši tarmė iš seno yra veikiama ją supančių slavų kalbų (daugiausia baltarusių, mažiau lenkų ir rusų). Slavų kalbų poveikis yra gana ryškus. Jis užkliudo ir daiktavardžio darybą, ir kait ybą. Dėl tų kalbų įtakos yra painiojama kai kurių žodžių giminė (dárba, dĩonas, vandũo), prigijo tikrinių mažybinės maloninės reikšmės daiktavardžių daryba su priesaga -ikas, atsirado įvairių afiksų ir su jais sudarytų hibridų (mergìlkos, rùkõčius, sunãučius „sūnenas“ pradėdukas „prosenelis“ ir kt. Tarmėje yra ir nemaža kitokių morfologijos savitumų, kurių tiesiogine slavų kalbų įtaka paaiškinti negalima, tačiau neabejotina, kad daugelio jų atsiradimą yra nulėmęs tarmės atstovų dvikalbiškumas. Jie mąsto jau baltarusiškai ir, prireikus pakalbėti lietuviškai, savo mintis verčia; apskritai jie yra gerokai primiršę tradicinę vietinę lietuvių tarmę. Dėl to yra atsiradę begalės įvairiausių paralelizmu, gretiminių kirčio, darybos ir kait ybos formų (sãulìna || saulì:na, pelùdė || pelūnė, senìstà || senìstvà; mergãip || mergãip, jáučéis || jáučami, sãserèmi || sėserèmi). Tiesa, prie šios tarmės morfologinių formų margumo šiek tiek yra prisidėjusi ir lietuvių literatūrinė kalba bei kitos lietuvių kalbos tarmės. Su kitų tarmių atstovais, — daugiausia vakariniais dzūkais — zieteliškiams yra tekę bendrauti Lydos, rečiau Zietelos, Vilniaus ir kituose turguose, vienas kitas su kitų tarmių lietuviais yra susitikęs, tarnaudamas carinės Rusijos ar buržuazinės Lenkijos kariuomenėje. Lietuvių literatūrinės kalbos vienam kitam zieteliškiui yra tekę kiek mokytis 1918 — 1928 m. Zasečių k. veikusioje lietuviškoje mokykloje, girdėti iš kurį laiką čia dirbusių lietuvių inteligentų, ir šiek tiek susidurti per skaitomą lietuvišką spaudą. Tačiau lk. įtaka daugiausia apsiriboja leksika ir tuo, kad daugumas tarmės atstovų geriau ar prasčiau pajėgia suprasti literatūrinę kalbą ar kitą artimesne tarme kalbantį žmogų. Apskritai, į akis krinta didelis šios lietuvių tarmės skurdumas. Tai jaučia ir patys zieteliškiai. Daugelis lietuviškai palyginti gerai kalbančių tarmės atstovų, norėdami pasakyti sudėtingesnę mintį, dažnai griebiasi slavų kalbų. Dėl to daugelį priesaginių ir priešdėlinių vedinių tegalėta iliustruoti vos vienu kitu pavyzdžiu. Tačiau, antra vertus, tarmėje, be abejo, yra likę, ir nemaža neužrašytos medžiagos, kuri galėtų dar žymiai pilniau iliustruoti ne tik daiktavardžio morfologiją, bet ir apskritai visą šios nykstančios unikalios tarmės struktūrą. ИМЯ СУЩЕСТВИТЕЛЬНОЕ ЗЕТЕЛЬСКОГО ГОВОРА А. ВИДУГИРИС Резюме В статье описывается словообразование и словоизменение имен существительных Зетельского говора — одного из самых интересных изолированных говоров литовского языка на территории Белорусской ССР. В первом разделе рассматриваются особенности словообразования существительных в говоре. Устанавливаются следующие образовательные ти- 180 пы: суффиксальный, префиксальный, флективный и словосложение. Констатируется, что в говоре наиболее широко представлены суффиксальные образования. Префиксальные образования (напр.: apinastris || aprimėstis, pakelė || pakelės, pãkulos, pãrdė nė), словосложения (напр.: an(k)strítas, kĩrvakočis, šiẽmpjovis, vidukiẽmis) а также флективные образования (напр.: drãugė, švìlus, šìltis ) для говора не характерны. При разборе производные существительные, в особенности слова суффиксального образования подразделяются на группы по значению. Из таких групп наиболее интересны, напр.: деминутивы с суффиксами -ukas (arkliùkas, piẽniukas), -yka, чаще -bì-ka (karvìka, pãuštìka, sãujika), -utas, -a (kiškùtas, langùtas, mergùtá), -yna (sãulina || sãuli·nà); названия действий и их результатов с суффиксами -imas (arìmas, gẽrimas, ku·lìmas, kvepìmas (ср. kvepėjimas) и ãrimas, gẽrimas, kùlimas), -ymas (bùsti·mas, vãlgi·mas), -ienė (čùz̃rė·nė, žaidė·nė), -ulys (skùadulìs), -yba (dailìba); названия свойств с суффиксами -umas, чаще -umà (brangùmà, grãžumas, kartùmd), -yba (jaũniba, saldìba), -umyna (gražùmi·na), -ysta (seni·stã), -imas (karštìmas, šlapìmas); названия лиц с суффиксами -iškis, -ė (lãtviškis, -ė, liẽtaviškis, -ė || lietuviškis, -ė), -ainė (brólainė) и др. Во втором разделе рассматриваются изменения имен существительных говора по родам, числам и падежам. Устанавливаются, что некоторые имена существительные употребляются и в мужском и в женском роде (rudù, Víl·nia || Vílnius) или являются иного рода, чем в литературном языке (dãlgė, tuĩžis). Кроме ед. и мн. ч., имена существительные в имен. и вин. падежах имеют еще двойственное число, употребляемое с числительными du, dvi, abi, abi: du gražiù bérni nuvažã·; abi dukti pãmetė. Кроме семи падежей, таких, как в литературном языке, в говоре еще употребляются: иллатив (ед. ч. gìron; мн. ч. dãritisna), адессив (только ед. ч. bérnpi, veršẽp, vištãip) и аллатив (только ед. ч. patób, põnpop). Дат. пад. ед. ч. мужского рода всегда употребляется без конечного -i: gaid(ž)u, kãtinu. В предложных конструкциях сохранилось старое окончание -i дат. пад. ед. ч. м. р., унаследованное от существительных с основой на i и на согласный: po pãžasti, pri gãnti, pri kẽli, lig rùdeni. Многие имена существительные женского рода в дат. пад. ед. ч. произносятся с ударением на окончании, напр.: katẽi, marcẽi, mergãi, seserẽi. Формы твор. пад. ед. ч. всех имён существительных женского рода имеют окончания -aį, -eį: mãrškai, virvẽį, но в некоторых фразах или в наречиях встречаются и окончания -a, -e: pakčã, pãkū·nė. Формы имен существительных с основами на (i)o, ė, (i)u в инессиве ед. ч. всегда произносятся без конечного -e: strãistoi, pirḱoi, drãugėi, saldiẽniui, а с основами на ia, i и на согласный — без -je: kraũji, akmeni. Все имена существительные в дат. пад. мн. ч. имеют окончание -mi: ark-lãmi, galvómi, akìmi, su·nùmi. Существительные с основами на (i)o, ė, i и на согласный то же окончание имеют и в твор. п. мн. ч.: pirkómi, pelėmi, šunìmi. Формы инессива мн. ч. большинства имён существительных оканчиваются на -s(a) вместо -se литературного языка (krùmu·sa, ùpėsa наряду с krùmu·s). Имена существительные с основой на согласный в род. пад. ед. ч. и в именит. пад. мн. ч. сохранили старое окончание -es (ср. seserẽs и sãseres, šùnes наряду с seserẽs, sãseres, sãseri·s, šùnes, šùnei) и др. 181 Многие существительные в говоре могут иметь другую основу, чем в литературном языке (mēnas, pāištē) или другую парадигму ударения (bitė || bitē 2, 4, lāpas 4, pirkā 4). Не редки и случаи смешивания основ и путания парадигм ударения. Как видно из этого краткого обзора, в словоизменении существительных говора, с одной стороны, сохранились многие архаические черты, но с другой — появилось и немало инноваций. Сохранению архаизмов способствовало долговечное изолированное положение этого говора. Появление же инноваций, кроме изолированности, вызвано тем, что этот говор издавна находится в теснейших контактах со славянскими языками (наиболее тесно контактирует с белорусским, менее — с польским и русским). Кстати влияние этих языков наблюдается не столько в области изменения имен существительных говора (напр., в некоторых словах род изменяется по примеру соответствующих слов славянских языков: dárba, diònas, vandrō), сколько в области словообразования (напр.: обобщено образование деминутивов от имён собственных с суффиксом -ikas, появилось много гибридов с славянскими аффиксами: mergīlkos, ru-kōčus, su-nāiēus, prodie-dūkas) и др. Кроме того, в морфологии имен существительных отмечаются и немало других особенностей, появление которых прямым влиянием славянских языков объяснить нельзя. Но тем не менее появление многих из них определено двуязычием носителей говора. Из-за этого двуязычия в говоре появилось множество параллелизмов как в области словообразования, так и в области словоизменения и акцентуации (напр.: pelūnē || pelūdē, seni-stà || seni-stvà, jāu-čēs || jāu-cami, sēserēm || sēserimi, mērgaip || mergaip) и др.