Galininkas su dalyviu XVI–XVII a. lietuvių kalbos paminkluose (paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis)

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LEETUV OS, TSR MOKSLŲ, AKADEMIJA GALININKAS SU DALYVIU XVI—XVII a. LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLUOSE (Paplitimas ir santykis su originaly konstrukcijomis) V. AMBRAZAS Tradiciniu galininko su dalyviu (accusativus cum participio) terminu paprastai žymimos konstrukcijos, kurias po veiksmažodžių, reiškiančių pojūčius, jausmus, suvokimą, žinojimą, kalbėjimą ir pan. sudaro daiktavardžių ar įvardžių galininkas su derinamu dalyviu, pvz. : mačiau vaiką bėgantį, girdžiu tave sugrįžusį. Tokių kenstrukcijų užfiksuota daugelyje indoeuropiečių kalbų, bet ilgainiui jos beveik visur pakito arba išnyko. Dabartinėje lietuvių kalboje jų vartojimo sfera taip pat susiaurėjusi, o dalyvio galininkas daugeliu atvejų pakeistas padalyviu!. Tačiau senuosiuose rastuose galininkas su dalyviu vartojamas labai intensyviai. Dar daugiau: šių konstrukcijų gausumą bei įvairumą galima laikyti viena iš ryškiausių mūsų senosios literatūros sintaksinių ypatybių. Senuosiuose raštuose galininką su dalyviu dažnai randame tokiomis aplinkybėmis, kokiomis nei dabartinėje literatūrinėje kalboje, nei tarmėse jo beveik nepasitaiko. Štai keletas pavyzdžių. Asch szinau Ischgelbetoghi mana giwa santi. BrP II 40. Dūk mums jeib tikketumbime je Diewo Gimdiwe Sancze. RG 576. Numanai|td Pond esanti Teisu/per sila dsilai¢io nuog to ukinika ne weržusi|batdig su loskd io del pazadinusi. SE 75. Karalui Egypto pasakita buwa, Szmones ischbeguses. BrB II Moz 14,5. Anis tiektai szitq giwdtq biisenzciq tiki. DP 584,,. Asch... ludijultawe prijmamą MT 1212. Nesa szinnat iau nu schii cziesu iawus isch lauko suwoktus. BrP 395. Senieji raštai yra pagrindinis, o daugeliu atvejų vienintelis šaltinis, iš kurio mes galime pasisemti žinių apie šių konstrukcijų sandarą ir vartoseną tolimoje praeityje. Todėl jų duomenis reikia atidžiai patikrinti ir ištirti. Šio straipsnio tikslas — apžvelgti galininko su dalyviu paplitimą XVI — XVII a. lietuvių kalbos paminkluose ir pamėginti nustatyti juose randamų konstrukcijų santykį su to meto gyvąja kalba. Iš galininko konstrukcijų su dalyviais čia bus liečiamos tik tos, kuriose dalyvis turi atributyvinę-predikatyvinę funkciją; daugelis tokių konstrukcijų gali eiti šalutinių sakinių atitikmenimis, plg.: matau kaimyną sergantį ir matau, kad kaimynas serga. Galininko su dalyviu terminas netaikomas pasakymams, kuriuose dalyvio * Plačiau apie galininko konstrukcijas su padalyviu Zr. aut., „,„Baltistica“, IV (2), 1968, p. 192tt. Apie galininką su dalyviu žr. E. Tangl, Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen, Weimar, 1928. 41 galininkas yra tiesiog daiktavardžio atributas, pvz.: sutikau kaimyną, sunkiai sergantį; nuo tokių konstrukcijų stengtasi atsiriboti ir pateikiant statistinius duomenis. Tačiau dėl senųjų raštų skyrybos įvairavimo ir kitų priežasčių tas atribojimas kartais esti sunkus, ir subjektyvumo čia išvengti nelengva. Apskritai, stengtasi nuošalyje palikti tik tuos pavyzdžius, kuriuose dalyvio galininkas be abejo ėjo paprastu pažyminiu. Galininko su dalyviu vartojimo dažnumui nustatyti imamas konstrukcijų skaičius viename autoriniame lanke, kuris lygus maždaug 40000 spaudos ženklų. Tas skaičius laikomas kalbamųjų konstrukcijų dažnumo rodikliu. Galininkas su dalyviu įvairiuose XVI — XVII a. raštuose yra paplitęs labai nevienodai. V. Falkenhanas yra nurodęs, kad ši konstrukcija ypač mėgstama J. Bretkūno, o kitų autorių vartojama rečiau*. Kadangi J. Bretkūno raštai sudaro didžiąją dalį visų XVI a. lietuvių kalbos paminklų, o pats didžiausias i§ jy — Biblijos vertimo rankraštis — iki šiol dar beveik netyrinėtas, pravartu visų pirma į juos atkreipti dėmesį. J. Bretkūno Biblijoje randame 1191 galininko su dalyviu konstrukciją. Vidutiniškai viename aut. lanke čia pavartota apie 12 konstrukcijų, bet įvairiose vertimo dalyse jos pasiskirsčiusios labai netolygiai. Iš Naujojo testamento dalių didžiausias jų dažnumo rodiklis yra Apokalipsėje (32,5) ir Jono evangelijoje (20,5); toliau eina Morkaus (18,9) ir Luko evangelijos (17,1). Iš Senojo testamento dalių galininkas su dalyviu dažniausiai vartojamas Barucho pranašystėje (40), Makabėjų (32,5) ir Juditos knygose (24), toliau eina Danieliaus (22,5), Ezechielio ir Esteros (20) Samuelio (18,8) ir Išminties knygos (18,1). Antra vertus, kai kuriose vertimo dalyse šios konstrukcijos yra labai retos. Rečiausiai jų pasitaiko Senojo testamento Patarlių knygoje (0,5), Psalmyne (1,6) ir Kronikose (5); beveik dvigubai mažesnis už vidutinį jų dažnumo rodiklis yra Izajo (6,7) ir Siracho knygose (6,9), o iš Naujojo testamento dalių — Povilo laiškuose (6,5). Žinant atskirų Biblijos dalių vertimo eilę, galima nustatyti, kaip kito galininko su dalyviu dažnumas daugiau kaip 10 metų trukusio Biblijos vertimo metu. Šį kitimą rodo 1 lentelė, iš kurios matyti, kad kalbamųjų konstrukcijų dažnumo rodikliai nuo pat vertimo pradžios labai svyruoja: 1579—1580 m. verstose dalyse tarp 6,5 ir 32,5, 1585 — tarp 0,5 ir 15, 1586 — tarp 4,1 ir 24, 1589 — tarp 5 ir 32,5, o pačiais paskutiniaisiais 1590 m. vėl pakyla nuo 7,1 iki 40. Tad galininkas su dalyviu labai būdingas ne tik ankstyvajam“, bet ir vėlesniajam Bretkūno kūrybos laikotarpiui. Jo skaičiaus dėsningo mažėjimo ar didėjimo statistika nerodo. Jeigu palyginsime jų vartojimą 1579—1580 m. verstame Naujajame testamente ir maždaug tokios pačios apimties Senojo testamento dalyje nuo Jozuės ligi Nehemijo knygų (versta 1589 m.), tai pamatysime, kad konstrukcijų skaičiaus ir dažnumo skirtumas nėra didelis (NT 284 ir 13,3, o Joz-Neh 238 ir 11,3). Baigdamas versti Bibliją, J. Bretkūnas šias konstrukcijas kartais vartojo netgi intensyviau, negu pirmaisiais darbo metais. 2 Žr. V. F alkenhahn, Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, Konigsberg und Berlin, 1941, p. 186. : Plg. V. Falkenhahn, ten pat. 42 I lentelė Galininko su dalyviu dažnumas Bretkūno Biblijoje | | S | sv | a | | o, o a o o. o o 2] 2 o wn = E 2 o 7 £ 2 Em šĖ iš E a | g5 ži | E. šž | i: 53 E SE 5 | gE SE Eg CE 3 SE g% [82 22 |. 2% [AB £5 žiai |AB | | | of | Luk 17,1 Apokr 11 GG [10 157 Laisk 13 Vai Judit 24 Mak | 32,5 A 395 Pam 41 | 1589 s Job | 16 2 t || Bm 18,1 Iz 6,7 Apd a 9 Jer | 7,2 Jon 20,5 Jo | EM Mork 18,9 Teis | 9 Ezech | 20 15804 | Mat 10.7 Rut | 15 Dan | 22.5 NT 132 | 1589 J | Sam | 18,8 | 1590 { | Bar | 40 ei ; Kar 12,2 Maž. Pran. | 7,1 Ps fe Kron | || Moz* | 10,1 ę į Ezr-Neh | 8,5 IR TER Sir | 6,9 | st | 30 | ST | 11.4 1585 Tob | 15 | | — oh Pat | 05 | | Visose | * Cia jtraukti ir 1588 m. verstos Genezés (I Moz) duomenys. Galininko su dalyviu vartojimo intensyvuma tam tikrais atvejais galima sieti su ver¢iamo teksto stiliumi. Nesunku pastebėti, kad daugiau kalbamuyju konstrukcijų pasitaiko tose vietose, kur vyrauja epinis pasakojimas, o mažiau — didaktinése bei poetinėse dalyse. Išimtimi galima būtų laikyti didelį šių konstrukcijų dažnumą Apokalipsėje, Ezechielio, Danieliaus ir Barucho knygose, tačiau jis paaiškinamas tuo, kad čia daug sykių kartojamos labai panašios stereotipinės konstrukcijos. Pavyzdžiui, konstrukcija Ir ischtirsite, mane Pona (Ponu) santi su nedidelėmis variacijomis (įvairūs laikai, nuosakos, kartais skirtinga žodžių tvarka) Ezechielio pranašystėje pakartojama 51 kartą. Tad savo pasiskirstymu atskirose vertimo dalyse pagal teksto stilių galininkas su dalyviu maždaug atitinka absoliutinį naudininką (plg. LKK V 50). Kad galininko su dalyviu paplitimas gerokai priklauso nuo teksto stiliaus, patvirtina ir J. Bretkūno giesmynas, kuriame ši konstrukcija palyginti reta. Žinoma, čia didelė dalis giesmių yra perspausdinta iš Mažvydo giesmyno, tačiau ir paties Bretkūno verstose giesmėse galininkas su dalyviu yra daug retesnis, nei prozos raštuose. Norint aiškiau suprasti J. Bretkūno raštuose randamų konstrukcijų santykį su to meto gyvąja kalba, reikia visų pirma nustatyti, kiek jų vartojimą galėjo paveikti vertėjo naudoti originalai; Originalų įtakai išaiškinti Bretkūno Biblija buvo sugretinta su 1549 m. Liuterio Biblijos leidimu?, pasirodžiusiu maždaug dešimtmečiu vėliau, negu paties vertėjo naudoti 1537 ir 1540 m. leidimai (jie buvo mums neprieinami), ir su Vulgata, * Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch Auffs new zugericht. D. Mart. Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft. 1549. 43 kurios Senojo testamento tekstas pateikiamas pagal 1539 m. leidimą*, o Naujojo — pagal E. Nestlg®. Kadangi Bretkūno Biblijos vertimo technika ir santykis su originalais ligi šiol neištirta, reikia visų pirma paliesti keletą bendresnių klausimų. Kaip žinoma, J. Bretkūnas pradėjo versti Bibliją iš lotynų kalbos ir, sprendžiant iš įrašo rankraštyje’, 1579 m. per mėnesį išvertė visą Luko evangeliją. Sugretinus tekstus, aiškiai matyti, kad ši dalis yra tikrai versta iš Vulgatos. Tai nuo pat pradžios rodo daugybė vietų, kur Bretkūno tekstas pažodžiui atitinka Vulgatą ir skiriasi nuo Liuterio versijos (pvz., plg. 1, 2, 4, 6, 14, 17, 18, 19, 23, 37,43,44, 46,48, 54, 62, 63,2, 8,9 ir t.t.). Tačiau iš kai kurių vietų galima spręsti, kad Bretkūnas versdamas po ranka turėjo taip pat Liuterio tekstą ir juo naudojosi. Pasitaiko sakinių, kurie yra daug artimesni Liuterio versijai, negu Vulgatai, ir, tur būt, negalėjo būti išversti tiesiog iš pastarosios, plg.: Ne prafikite daugiesnia nej padarita ira (viršuje: prisakita ira dūti). 3,13 — Nihil amplius, quam quod constitutum est vobis, faciatis. — Foddert nicht mehr | denn gesetzt ist. Cia pat naudojimasi Liuterio tekstu rodo leksika: (Gwaltu) (viršuje: Niewalios) ne wienam ne darikite, (pikta) nei ne tiesas. 3,14 — Neminem concutiatis, neque calumniam faciatis.— Thut niemand gewalt noch vnrecht. Tur būt, vokiško teksto sugestijuotas ecce vertimas weisdek (1,31 ir kt.) ar dabakes (1,36), plg. vok. sihe. Matyt, į vokiškąjį tekstą Bretkiinas žiūrėdavo tada, kai tiesiog iš lotynų kalbos sakinį būdavo sunku išversti dėl frazeologizmų, lietuvių kalbai neįprastos konstrukcijos ar panašių prie žasčių; šiuo atžvilgiu dar plg.: Weisdek, neschcze busi 1,31 — ecce concipies in utero — sihe du wirst schwanger werden. Be to, pagal Liuterio Bibliją Bretkūnas suskirstė verčiamą tekstą pastraipomis. Tačiau pagrindinis šaltinis, iš kurio ištisais puslapiais versta Luko evangelija, yra, be abejo, Vulgata. Tų pačių metų rudenį pradėjęs versti Povilo laiškus, Bretkūnas iš pradžių irgi bandė remtis Vulgata, bet iš jos išvertė tik pirmąsias pastraipas (Rom 1,1—3) ir nuo čia vertimo pagrindą pakeitė. Tame pačiame puslapyje po nedidelio tarpelio su įrašu Ve/ sic: pakartotas tas pats tekstas verstas jau iš Liuterio Biblijos; iš jos versti ir tolimesni laiškų puslapiai bei kitos Naujojo testamento dalys. į Verčiant kitas Naujojo testamento dalis, Vulgata Bretkūnui buvo tik pagalbi nis šaltinis. Ci visur aiškiai jaučiama vokiškojo originalo dvasia ir raidė. Tiktai retkarčiais vertėjas nutolsta nuo Liuterio versijos ir formuluoja sakinį pagal Vulgatą, pvz.: Prarakas sawo tiewischkeie garbes ne tur Jon 4,44 — ein Prophet daheim nichts gilt — propheta in sua patria honorem non habet; Wieschpatie, lei miekt, bus sweiks Jon 11,13 — Herr, schleft er | so wirds besser mit jm — Domine, si dormit, salvis erit; plg. dar Kana Galileos Jon 4,46 — Cana in Galilea — Cana Galilaeae. Vulgatos tekstas, matyt, padėjo Bretkiinui išversti tokius sakinius su frazeologizmais, kaip: Nesa bus, kaip (viršuje: iog) Herodas tha Bernelį ieschkos ant nuszavinimo Mat 2.14 — Denn es ist furhanden | das Herodes das Kindlin sueche | dasselb vmb zu bringen — Futurum est enim ut Herodes guaerat puerum ad perdendum eum, arba: Nesa iu nebebuwa Mat 2,18 — Denn es war aus mit jnen — guia non sunt; Bei Iesus prawirka Jon 11,35 — Vnd Jhesu giengen die augen vber — Et lacrymatus est Iesus. Tačiau pavieniai sakiniai, kurie nebuvo versti tiesiog iš Liuterio, tėra mažos salelės ištisame sraute pastraipų, kurių vertimo vokiškas pagrindas neabejotinas. Panašiai iš vokiečių kalbos, tik kartais panaudojant lotynų, graikų ir hebrajų kalbų tekstus, išverstas ir Senasis testamentas*. Vėlyvojoje lotynų kalboje, iš kurios J. Bretkūnas išvertė Luko evangeliją, galininkas su dalyviu (accusativus cum participio) vartojamas gana dažnai. Tad visų pirma reikia atkreipti dėmesį į vertėjo pavartotų galininko su dalyviu konstrukcijų santykį * Biblia sacra Vvlgatae editionis Sixti Ovinti pont. max. ivssv recognita atque edita Romae... MDXCIII. \ * Novum Testamentum Graece et Latine, Utrumque textum cum apparatu critico ex editionibus et libris manu scriptis collecto imprimendum curavit Eberhard Nestle, Stuttgart, *1921. 7 Po Luko ev. vertimo: Isch latinischko perguldita... Incepi vertere 6. die Martij Et absolui 30. Martij. 8 Zr. A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache, Gottingen, 1877, p. XVII; aut., LKK V, 1962, p. 37. 44 su atitinkamomis lotyniško teksto vietomis. Kokius Vulgatos pasakymus J. Bretkūnas išvertė galininku su dalyviu, rodo 2 lentelė. 2 lentelė Luko evangelijos vertimo santykis su Vulgata Galininkas su dalyviu | | | | i Bendras Vulg EN po kitų | a1 PO roger Su po rasti | veiksma- | Skaičius pan. | žodžių a | | | Accusativus cum participio 11 | 15 = 96 , cum infinitivo | TE gh I alga 17 cum adjectivo — | = | | 1 Šalutiniai sakiniai su quod = |m | 3 3 2 » Su quia, quoniam ir kt. — | — | | 9 = i Lh NE 15 | 15:51] 19 49 | | Iš lentelės matyti, kad lot. accusativus cum participio sudaro daugiau nei pusę visų liet. galininko su dalyviu atitikmenų. Tačiau visais tokiais atvejais galininkas su dalyviu eina po veiksmažodžių regėti, girdėti, rasti ir pan., valdančių galininką. Tokiose konstrukcijose tiesioginio valdymo ryšiai tarp veiksmažodžio ir daiktavardžio (įvardžio) galininko nėra nutrūkę, ir galininkas gali būti laikomas veiksmažodžio objektu, pvz.: Kada regit debesi kelintisi nog wakara, toiaus sakat 12,54 — Cum videritis nubem orientem ab occasu, statim dicitis. Tas ischgirdes pulka praenti, klause 18,36 — Et cum audiret turbam praetereuntem, interrogabat. Kaip ieisite rassite waika asliczas pririschta 19,30 — introeuntes invenietis pullum asinae alligatum. ~ Konstrukcijomis, kurios eina po sakyti, žinoti ir kitų veiksmažodžių ir siejamos su jais tik fraziniu valdymu (kaip ir aiškinamieji šalutiniai sakiniai), lotyniško teksto accusativus cum participio neverčiama. Jomis Bretkūnas dažniausiai vertė accusativus cum infinitivo arba šalutinius sakinius, pvz.: A ius ka mane satin sakat? 9,20 — Vos autem quem me esse dicitis ? Nes iaucziu maze nog manęs ischeiuse 8.46 — nam ego novi virtutem de me exiisse. Ir anis suprata ghi regeiusi regeijma (pabr.) baszniczai 1,22 — et cognoverunt quod visionem vidisset in templo. Bet idant szinatumbit sunų szmagaus turintį mace ant szemes 524 — Ut autem sciatis quia Filius hominis habet potestatem in terra. Tokioms savarankiškoms Bretkūno vertimo galininko su dalyviu konstrukcijoms visai nebuvo pavyzdžio lotyniškame originale, ir jis jų vartosenos tiesiogiai paveikti negalėjo. Apskritai, šiais atvejais lotynų kalbai accusativus cum participio nėra būdingas, vietoj jo čia dažniausiai vartojama accusativus cum infinitivo. Tuo tarpu kaip tik tokių savarankiškų galininko su dalyviu konstrukcijų 45 gausumas bei įvairumas yra ryški Bretkūno ir daugelio kitų mūsų senųjų autorių kalbos ypatybė. Kiek lotyniškasis originalas galėjo paveikti galininko su dalyviu vartojimą iš lotynų kalbos verstose vietose, nesunku patikrinti ir skirtuminiu metodu. Tuo tikslu 2 lentelės duomenis palyginsime su tais duomenimis, kuriuos gauname, sugretinę su Vulgata konstrukcijas, pavartotas kitose, iš vokiečių kalbos verstose Naujojo testamento dalyse. 3 lentelė Naujojo testamento vertimo kitų dalių santykis su Vulgata | Galininkas su dalyviu | į Bend Vulg po regėti, girpo rasti, po kity rin | dėti ir pan. | alikti veiksmazo- 3 i | Accusativus cum participio | 97 20 | 2 119 5 ,» infinitivo 9 — 22 31 ie ,» adjectivo _ | || || 2 4 Salutiniai sakiniai su quod | 3 = 11 14 js „ su quia, guoniam ir kt. | 7 — 38 45 Kitos konstrukcijos | 12 1 | 8 21 | 129 22 53 234 | | : Iš palyginimo aiškiai matyti, kad abiem atvejais lietuviškų konstrukcijų santykis su lotynų kalbos accusativus cum participio yra beveik toks pat. Luko evangelijos vertime acc. c. part. sudaro apie 5394 visų galininko su dalyviu atitikmenų, o likusiose dalyse — 50,99,. Analogiškas ir jų pasiskirstymas pagal konstrukcijos tipus: lotynų kalbos acc. c. part. paprastai atitinka tos konstrukcijos, kuriose galininkas eina po veiksmažodžių matyti, girdėti, rasti ir pan. ir gali būti laikomas jų objektu, o tik išimties atvejais — savarankiškos galininko su dalyviu konstrukcijos po kitų veiksmažodžių. Tai dar kartą patvirtina, jog lotynų kalbos accusativus cum participio lietuviškų galininko su dalyviu konstrukcijų vartojimui Luko evangelijoje pastebimos įtakos nepadarė. Kiek kitoks abiem atvejais lietuviškų konstrukcijų santykis su accusativus cum infinitivo ir šalutiniais sakiniais. Luko evangelijoje acc. c. inf. sudaro |34,69, lietuviškų konstrukcijų atitikmenų, o kitose Naujojo testamento vertimo dalyse — tik 13,294; užtat šalutiniai sakiniai su quod, quia, guoniam ir kitais jungtukais jose daugiau kaip dvigubai dažnesni (10,2% Luko evangelijoje ir 25%, — kitose dalyse). Lotynų kalbos accusativūs cum infinitivo konstrukcijos savo sandara buvo artimesnės lietuvių kalbos galininkui su dalyviu, negu šalutiniai sakiniai, tad jos galėjo netiesiogiai stimuliuoti galininko su dalyviu vartojimą iš lotynų kalbos verstose teksto dalyse. Tiktai šis skatinamasis acc. c. inf. poveikis tegalėjo būti labai nedidelis. Juk iš lotynų kalbos verstoje Luko evangelijoje galininko su dalyviu dažnumo rodiklis mažesnis, negu Jono ar Morkaus evangelijose, verstose iš vokiečių kalbos (20,5 : 18,9), jau nekalbant apie Apokalipsę arba tokias Senojo testamento dalis, 46 kaip Makabėjų knygos. Visiškai nėra pamato kalbėti apie kokią nors acc. c. inf. įtaką pačiai lietuviškųjų konstrukcijų sandarai ar vartosenai. Norint nustatyti, kokias vokiečių kalbos konstrukcijas J. Bretkūnas vertė galininku su dalyviu, buvo sugretintos su vokiškuoju originalu Bretkūno Biblijos Senojo testamento knygos nuo Jozuės ligi Nehemijo imtinai, verstos iš eilės 1589 m. ir savo apimtimi atitinkančios Naująjį testamentą (maždaug 13 aut. 1.). Gretinimo duomenys pateikiami 4 lentelėje. 4 lentelė Jozuės-Nehemijo knygų vertimo santykis su Liuterio Biblija Galininkas su dalyviu į Bendras LB po regėti, gir-| po rasti, pa- Do kim skaičius | dėti ir pan. | likti ir pan. žodžių || Accusativus cum participio | 3 2 — 5 3 „Anfinitivo | 26 5 — 31 Šalutiniai sakiniai su daB | 86 1 1 pA] I Kiti šalutiniai sakiniai | 3 3 SE LT Bejungtukiai sakiniai | — -— 9 | 9 Kitos konstrukcijos | | - al shee 99 1 | 128 | 238 Išskyrus kelias galininko konstrukcijas su part. perf. pass. (pvz.: regeia Kuna ant Kelio padrepta 1 Kar 13,25 — sahen sie den Leichnam in den Weg geworffen), vokiškame tekste nebuvo pasakymų, savo struktūra atitinkančių lietuvių kalbos galininką su dalyviu. Artimiausia jam buvo accusativus cum infinitivo konstrukci- ja. Tačiau ją galininkas su dalyviu atitinka retai ir tik eidamas po veiksmažodžių regėti, girdėti, rasti ir pan., su kuriais jis gali būti siejamas valdymo ryšiais, pvz.: Esch regiu Deiwius uszkapanczius isch szemes 1 Sam 28,14 — Ich sehe Goetter erauff steigen aus der erden. Kaip kada girdetumbei wiena balsa garbinanti ir diekawoientj II Kron 5,13 — als hoeret man eine stimme zu loben vnd zu dancken. Rada anis Dagona ant weido gulintį ant szemes I Sam 5,3 — funden sie Dagon auff seinem andlitz ligen auff der erden. Taigi lietuviškų konstrukcijų santykis su lotyniškojo ir vokiškojo teksto accusativus cum infinitivo yra skirtingas: lotynų kalbos acc. c. inf. dažniausiai atitinka visiškai savarankiškos galininko su dalyviu konstrukcijos, o vokiečių kalbos — tos, kuriose galininkas dar gali eiti veiksmažodžių objektu (tokiomis konstrukcijomis Luko evangelijoje dažnai versta lot. acc. c. part.). Tai paaiškinama skirtinga acc. c. inf. vartosena minėtose kalbose: lotynų kalboje ši konstrukcija daug savarankiškesnė, o vokiečių kalboje glaudžiai susijusi su galininką valdančiais tam tikros leksinės reikšmės veiksmažodžiais. Kaip matome, J. Bretkūnas jautė šį skirtumą ir abiem atvejais versdamas parinko skirtingas kalbos priemones. Turint galvoje to meto vertimo techniką, tai rodo labai subtilų vertėjo kalbos jausmą. 47 Savarankiškomis galininko su dalyviu konstrukcijomis, kuriose tarp veiksmažodžio ir galininko nebegalima įžiūrėti valdymo ryšių, J. Bretkūnas dažniausiai vertė vokiečių kalbos šalutinius sakinius, ypač su jungtuku dap. Ghis sawa akis pakiele, ir suprata, Wira prisch sawe stowintį. Joz 5,13 — vnd ward gewar das ein Man gegen jm stund. Tadda regeia wissas szmones, ghi Maischa apaczoie ant Kuno turinti 11 Kar 6,30 — Da sahe alles volck |das er einen Sack vnten am leibe anhatte. Bei Wiriausieghi neszinnoia, mane kur @ijusi nei ka weikenti. Neh 2,16 — Vnd die Obersten wusten nicht|wo ich hin gieng [oder was ich machte. Kai kurias galininko su dalyviu konstrukcijas originale atitinka ir bejungtukiai sakiniai po aiSkinamosios reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Nesa anis tars, mus nog ių beganczius, kaip pirm Joz 8,6 — Denn sie werden gedencken|wir fliehen fur jnen|wie vor hin. Idant szinnotumbit Mane santi PONV 1 Kar 20,28 — Das jr wisset|Ich sey der HERR. Kartais Bretkūnas, gerokai nutoldamas nuo originalo raidės, galininku su dalyviu vertė ir kitokias vokiečių kalbos konstrukcijas, pvz. : leiregesi Syrus mane apgalinczius, tadda tu man paschok 1 Kron 20,12 — Wenn mir die Syren zu starck werden|so kom mir zu huelff (Si vicerit me Syrus...). Er nori schechuli deschimti trapu (parast. schinksniy) toliaus aisentj (taisyta 1 iog scheschiilis.... eitų) alba deschimti trapu (paraSt. pakopu), atgalios? 11 Kar 20,9, — Sol der schatten zehen stuffen forder gehen|oder zehen stuffen zuruecke gehen? (vis ut ascendat umbra...). Ach welcziau Pona sawa essanti pas pranascha Samariaie 11 Kar 5,3 — Ach|das mein Herr were bey dem Prophete zu Samaria (Utinam fuisset dominus...). Šiuos pasakymus, kaip ir aukščiau minėtus šalutinius bei bejungtukius sakinius, Bretkūnas galėjo taisyklingai išversti ir labiau sekdamas originalu, nenutoldamas nuo jo. Juk greta galininko su dalyviu to meto lietuvių kalboje buvo plačiai vartojami šalutiniai sakiniai su jungtuku jog, bejungtukiai sakiniai ir kitokios vokiškojo teksto pasakymus atitinkančios konstrukcijos, kurių gausu ir paties Bretkūno vertime. Būtent jas pasirinkti skatino originalas — sakralinis tekstas, kuris pagal to meto principus turėjo būti išverstas kuo tiksliausiai, ,,verbum verbo“. Vokiškasis originalas ne tik nestimuliavo, bet, priešingai, smarkiai varžė galininko su dalyviu vartojimą. Ir vis dėlto Bretkūnas, nugalėdamas originalo trauką, galininku su dalyviu dažnai vertė įvairias visai skirtingas sintaksines priemones. Tai galima paaiškinti tik labai dideliu šios konstrukcijos gajumu paties vertėjo kalboje. Galininko su dalyviu produktyvumas dar labiau išryškėja Bretkūno Postilėje (1589), kurios viename aut. lanke vidutiniškai randame 37,8, o abiejuose tomuose — 719 konstrukcijų. Savo struktūros ypatybėmis ir vartosena jos maždaug atitinka Biblijos vertime randamas konstrukcijas. Tačiau jų vidutinis dažnumo rodiklis čia daugiau nei dvigubai didesnis, kaip Biblijoje, ir pranoksta rodiklius net tokių jos dalių, kuriose galininkas su dalyviu itin gausiai vartojamas (pvz.: Mak, Apr, Dan, Jon ir kt.). Kuo galima paaiškinti tą skirtumą? 48 Postilė parašyta tuo metu, kai jau buvo išverstas visas Naujasis testamentas ir dalis Senojo testamento knygų (Ps, Sir, Tob, Pat, Apokr, Judit, Pam, Išm)?. Galininko su dalyviu ypatingo pagausėjimo vėlesnėse vertimo dalyse, palyginus su tomis, kurios išverstos ligi 1588 m., nepastebime, tad su chronologija susiję faktoriai (pvz. : įprotis nuolat vartoti kurias nors konstrukcijas tam tikromis aplinkybėmis, jų vartosenos automatizmas, standartizacija) čia negalėjo turėti didesnės reikšmės. Tačiau, rašydamas Postilę, Bretkūnas buvo mažiau varžomas panaudotų šaltinių. Nors Postilės santykis su jais ligi šiol neištirtas, o ir patys šaltiniai tuo tarpu mums neprieinami, bet jau pats teksto pobūdis verčia manyti, kad Postilė yra kompiliacinis, bent iš dalies originalus darbas. Daugelis knygos vietų, skirtų lietuviams valstiečiams ir liečiančių jų buitį, papročius, ligas bei nelaimes, be abejo, parašytos paties Bretkūno, kitur vėl, matyt, laisvai atpasakoti panaudoti ,,Zymiausiu teologų komentarai“. Mažiau varžomas originalų, Bretkūnas čia galėjo laisviau vartoti savo įprastas kalbos priemones, jų tarpe ir įvairias dalyvines konstrukcijas. Pavyzdžiui, absoliutinį naudininką čia randame žymiai dažniau, negu Biblijos vertime (žr. LKK V 51—3532); tai galima pasakyti ir apie šalutinių sakinių ekvivalentais einančias dalyvines žodžių grupes su jungiamaisiais žodžiais, pusdalyvines ir kt. konstrukcijas. Tad galininko su dalyviu didelis produktyvumas čia yra dėsningas reiškinys, susijęs su visa dalyvinių formų vartosenos sistema ir, matyt, pagrįstas gyvosios kalbos polinkiais. Norėdamas paaiškinti dažną galininko su dalyviu vartojimą J. Bretkūno prozos raštuose, V. Falkenhanas yra iškėlęs prielaidą, kad čia autorių galėjusi paskatinti sen. prūsų kalba, kurią jis mokėjęs iš mazens'®. Apie galininko su dalyviu vartojimą sen. prūsų kalboje nieko tikra nežinome. Išlikusiuose sen. prūsų raštuose tokių konstrukcijų neužfiksuota, nors šiaip jau dalyvinėmis konstrukcijomis kartais verčiami vokiški pasakymai su bendratimi. Spėti, kad Bretkūnas čia buvęs paveiktas sen. prūsų kalbos, galėtume tuo atveju, Jei dažnas galininko su dalyviu vartojimas būtų specifinė! išskirtinė Bretkūno kalbos ypatybė, svetima kitiems autoriams. Tačiau, patyrinėję kitus to meto raštus, matome, kad taip nėra. Savo kalbos ypatybėmis Bretkūnui artimas B. Vilentas, kurio „Evangelijų ir epistolų“ (1579) ištraukas, vad. perikopes, randame be žymesnių pakeitimų įdėtas į Bretkūno Postilę. Nors B. Vilento raštų apimtis nedidelė ir galininko su dalyviu pavyzdžių čia yra daug mažiau, bet jų vartojimo dažnumu (12,8) „Evangelijos ir epistolos“ beveik prilygsta Bretkūno Naujojo testamento vertimui (13,3) ir truputį viršija visos Biblijos vertimą (12). Tad, versdami Naujojo testamento dalis, abu autoriai vartojo galininką su dalyviu maždaug vienodu intensyvumu. Šis sutapimas juo labiau reikšmingas, kad ir B. Vilentas, ir J. Bretkūnas vertė iš to paties šaltinio — Liuterio Biblijos. B. Vilento pavartotų konstrukcijų santykis su originalu parodytas 5 lentelėje. ; * Plg. V. Falkenhahn, min. veik., p. 97 tt. 10 Zr. V. Falkenhahn, min. veik., p. 187. 4. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 49 susieti negalima, atitinka šalutinius sakinius (paprastai su iz — 5 pvz.) ir acc. c. inf. (4, dar 4 atitikmenys neaiškūs). Pvz.: O nu ghi regi teip nuwdrgintq | teip iszkruwintą 1533, — d teraz go widzi tak znedzonego | tak zekrwawionego RP 1052, Sakie ghi giwą santi 164%, — powyedzieli | iz iest Zyw RP 111. Ponas... padare tq kdlbeimq... kdip g hi tarp sūwę santi iszmdnitu III 31%, — idkoby go byc v siebie rozumieli RP 3002. Beveik visos savarankiSkesnés Morkūno Postilés konstrukcijos randamos perikopėse, kurios yra paimtos iš B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“ ir tik vertėjo paredaguotos**. Kiek dažniau galininkas su dalyviu vartojamas Chylinskio Biblijoje (nors čia jis eina tik po galininką tiesiogiai valdančių veiksmažodžių regéti, girdėti, rasti ir pan.) ir „Knygoje nobažnystės“ (1653), o ,,Sumoje evangelijų“ (1653) jo dažnumo rodiklis (8,4) yra netgi didesnis, negu ,,Punktuose sakymų“. „Suma evangelijų“ išsiskiria iš kitu reformatų raštų ne tik daug dažnesniu šių konstrukcijų vartojimu, bet ir tuo, kad čia dauguma jų (33 iš 59) yra savarankiškos, valdymo ryšiais nesiejamos su veiksmažodžiais, pvz. : Isz antros wel szalies žinok žinodamas | ne Diewo bat welnio mokslą esanti 73. Kas ką mili tay tiktay dara | kuo tiki ghi pūmegsianti 124. Dowidas... saka | gruntus jos užsodintus ant kalnu 242 — 243. Apžvelgus galininko su dalyviu paplitimą Zymesniuose XVI — XVII a. kalbos paminkluose, galima pastebėti, kad jis yra susijęs su autorių tarme. Dažniausiai ši konstrukcija vartojama iš vakarų aukštaičių ir Žemaičių tarmių kilusių autorių (J. Bretkūno, B. Vilento, S. Vaišnoro) raštuose ir apskritai senojoje Mažosios Lietuvos literatūroje, kuri nuo pat pradžios buvo kuriama vakarų aukštaičių tarmės pamatu. Ir vėliau čia pasirodę didesni veikalai (pvz., 1701 m. S. Bytnerio Naujasis testamentas, 1755 m. J. Kvanto Biblija ir netgi 1823 m. Biblija) galininko su dalyviu vartojimo gausumu bei įvairumu nenusileidžia J. Bretkūno raštams, o kai kurie juos net pranoksta. Pavyzdžiui, 1823 m. Biblijos Apaštalų darbų knygoje randame 58 galininko konstrukcijas su dalyviais ir 15 — su padalyviais (dauguma jų — visai savarankiškos), tad galininko su dalyviu dažnumo rodiklis (21,4) čia žymiai didesnis, negu toje pačioje Bretkūno Biblijos knygoje (14), neskaitant nė minėtų padalyvinių konstrukcijų. Gana intensyviai galininką su dalyviu vartoja ir iš rytų aukštaičių kilę autoriai. Raštuose, paremtuose vidurio bei šiaurės aukštaičių tarmėmis, ši konstrukcija retesnė, nors kai kuriuose iš jų (pavyzdžiui, ,,Sumoje evangelijų“) jų dažnumo kreivė vėl smarkiai pakyla. - Jeigu dabar pažvelgsime į dabartinės lietuvių kalbos tarmes, tai pamatysime gana panašų vaizdą. Plačiausiai kalbamąją konstrukciją vartoja žemaičiai ir vakarų aukštaičiai, tik vietoj dalyvių galininko čia daug dažniau randame nelinksniuojamas formas — padalyvius. Rytų aukštaičiuose (ypač tautosakoje) ši konstrukcija dar gana populiari, nors retesnė ir jau linkusi stabaréti, 0 vidurio aukštaičių tarmėse ji visai reta arba nė nebevartojama. Ypatingai šios konstrukcijos vartojimo intensy- 18 Abiejuose Morkūno Postilės egzemplioriuose, esančiuose VVU rankraščių skyriuje, trūksta paskutinių 46 lapų. Jų duomenys autoriui nežinomi. 56 umu išsiskiria buv. Rytprūsių teritorijoje gyvenusių šiaurinių vakarų aukštaičių tarmės. Tai akivaizdžiai matyti iš šių tarmių plote C. Jurkšaičio, V. Kalvaičio ir kitų rinkėjų užrašytos tautosakos, kur kalbamoji konstrukcija randama tiesiog kiekviename puslapyje. Tad galininko su dalyviu (padalyviu) didžiausio paplitimo sritis sutampa su absoliutinio naudininko (plg. LKK V 51 tt.) ir kitų archaiškų dalyvinių konstrukcijų intensyvaus vartojimo sritimi. Išvados 1. Galininkas su dalyviu užfiksuotas visuose žymesniuose XVI— XVII a. kalbos paminkluose ir juose vartojamas daug intensyviau, negu dabartinėje lietuvių kalboje. Ši konstrukcija produktyviausia vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmes atstovaujančių autorių — J. Bretkūno, B. Vilento, S. Vaišnoro — prozos raštuose. 2. J. Bretkūno, B. Vilento, M. Daukšos, J. Jaknavičiaus ir kitų autorių verstinių raštų gretinimas su orginalais rodo, jog galininkas su dalyviu senojoje lietuvių literatūroje vartojamas nepriklausomai nuo kitų kalbų įtakos. Šia konstrukcija autoriai dažniausiai vertė vokiškų, lotyniškų bei lenkiškų originalų šalutinius sakinius, accusativus cum infinitivo ir tik tam tikrais atvejais — accusativus cum participio. Lotyniški originalai tik kur-ne-kur stimuliavo, o vokiški bei lenkiški paprastai varžė galininko su dalyviu vartojimą. 3. Galininko su dalyviu vartosena senojoje lietuvių literatūrinėje kalboje yra paremta gyvąja kalba, o jo pasiskirstymas įvairiuose tekstuose atspindi to meto tarmių polinkius. BUHUTEJIbHBIA C NPHYACTHEM B NMAMATHHKAX JIMTOBCKOI'O $A3bIKA XVI—XVII BB. (Pacnpocrpanenne HW OTHOmIEHHE K OGOpoTaM OpurHHAJIOB) B. AMBPA3AC Pe310ome BunurejibHbiH €C npnhuacrHeM (aceusativus cum participio) B ApeBHeJIMTOBCKOH NKHCbMEeHHOCTH OTJIHYAeTCH INHpOKOH cĖdOepoli npuMeHeHHs H ČOJIbINOK INpOjJIYKTHB- HocTbIO. B cTaTbe paccmarpuBaeTcsl pacnpocTpaHeHHe aTOH KOHCTDpYKIMMH TOUYTH BO BCeX JIOCTYINHBbIX JIS HCCJIeJIJOBAHHSI NaMSTHHKAX XVI — XVII BB. (kpome cJ10- Bapeli) C yueTOM OTHOLIEHHSI IIEpeBOJIHbIX TEKCTOB K HEMEIIKHM, IIOJIbCKHM H JIATHHCKUM OpurHHajJIAM. Ha ocHoBe cTaTHCTHYECKOTO aHaJIH32a KOHCTPYKIMH, MyTeM MOJHOro BbIOopa ¥3BJICYEHHBIX U3 JIPEBHEJIMTOBCKUX NAMSITHHKOB, YCTAHOBJIEHO, UTO BHHHTEJIbHBIH Cc ApuuyacTHeM GOJiblile BCero XapakTepeH IJsi TeX aBTOPOB, KOTODpbIe SIBJSIOTCH nNpejicTaBHTeJIAMH 3allaJHO-aYKIITAHTCKOTO HM XKsaMaiTckoro Hapeunuh (H. Bper- KyHaca, B. Busenraca, C. Bašnimopaca). Odbjnacrb Han60J1b111€TO paciipocTpaHeHHS5 STON KOHCTPYKIMH NpHMepHO COBNajiaeT ¢ OOJIaCTbIO HHTEHCHBHOTO NPHMEHEeHHS JaTeNbHOTO CAMOCTOSITEJIBHOTO H JIPYTHX apXauyeCKHX IIpHUACTHbIX KOHCTPYK- Hi, a B COBPEMEHHOM f3blke — H C 00J1aCThIO PACMpOCTPAHEHHS] BHHHTeJIbHOTO C Jleenpuy acTHeM. 57 ConocraBjiekHe ¢ OpHTHHAJIAMH TMepeBO/ĮHbiX TeKCTOB (pykonucu BuOjinn H. Bperkynaca, [Noctua M. Jlaykum, aHonumuoii Ilocrajijibi 1600 r., nepeso- Ao B. Bunenraca, H. SikuaBnuuroca H Jp.) noka3ajiO, UTO BHHHTeJIbHbIH C MpH- uacTHeM B. IDEBHEJINTOBCKOM MHCbMEHHOCTH He 3aBHCHT OT BJIHSHHS ĮIpyTHX S13bI- KOB. Hallie Bcero TOK KOHCTpYKIIKHER NepeBOjįS TCS HeMEIKHE, IOJIbCKHE H JIaTHHC- KHe NpHjaTOUKbIe NpelijioxkeHH5;. HekoTopbiM KOHCTDYKUKHAM, CBSI3aHHBIM C I'JiaroJlaMH OTHOLIEHHSIMH TNpPSIMOTO YMpaBJ/IeHHsl, B JIATHHCKUX OpHTHHAJIAX COOTBETCTBYET accusativus cum participio, O{HaKo Js 6oJiee CBOGOJIHOTO IIpDHMEHeHHA BHHHTEJIBHOTO C NPHYACTHEM 3TOT OGopoT HE OKas3aJl 3aMeTHOro BJiMsiHHS. B ne- PeBOJIaX € JIATHHCKOTO S5i3bIKA MOXKHO IIPOCJIEHTb TOJIBKO CTHMYJIHPYIOIIEe BO3- AeHCTBHE KOHCTPYKLMH accusativus cum infinitivo. Ilojibekne ¥ HeMelKHe OpHTH- HaJibl, HA060POT, MPENSITCTBOBAJM NPOHHKHOBEHHIO BHHHTE/JBHOTO C MPHYACTHEM B nepeBoJHbe Tpyjibi. HYacTOTHOCTL ynoTpeGJieHHsi BHHHTEJIbHOTO C MPHYACTHEM B OpHTHHAJIbHbIX TPYZAax OOBIYHO Bblilie, YeM B MepeBOJAX TOTO Ke aBTopa (cp. orTKOnIeHHe 3 :1 B [loctuane u Bubann YU. Bperkynaca). Illupokoe yrioTpe6jieHHe BHHHTeJIbHOTO C IPHYACTHEM B JIDeBHETHTOBCKHX TEKC- Tax OCHOBAHO Ha JKHBOH peuH H OTpa)kaeT AHAJIEKTHbIE OCOOEHHOCTH JIHTOBCKOTO i3blKa HCCJIEyeMOTo MepHoja. IlaHHble conocTaBsieHHs! NepeBOAHBIX TEKCTOB C OpHTHHajiaMH H CTATHCTHKA pacnpoCTpaHeHHsi HCCJeAyeMbiX KOHCTPYKLHH H3JI0XKeHO B TaOjJiKIax Ne 1—7.