Dėl kai kurių žodžių literatūrinės formos ir kirčio

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA Pastabos, recenzijos DĖL KAI KURIŲ ŽODŽIŲ LITERATŪRINĖS FORMOS IR KIRČIO Tarminių ir senųjų raštų žodžių literatūrinės formos nustatymas yra toji proble- ma, kurią nuolat prisieina spręsti rašantiesiems didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Čia ir pateikiama keletas panašių mažmožių iš leksikografinės praktikos. 1. Amelėti ar omeléti? Žodis ameléti pirmą kartą fiksuojamas K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyne“, kur jis aiškinamas „meiliai pratarti, maloniai prakalbinti“ Užpaliai, „jaukinti, pratinti“ Vyžuonos ir iliustruojamas sakiniais: Amelédama prisipratino į savė mergiotę. Paamelék (npunackaii, npueoaybe) ir pripras! Užpaliai!:. Kitoje savo žodyno vietoje ameléti K. Būga bando sieti su amalioti „niekus tauzyti““*, o su šiuo gretina Žodį amas „peub, co3Hanue, Bewusstsein, Žžadas“*. Bene šis pagrįstas sie- jimas bus sugestionavęs K. Būgą atstatyti forma ameléti®, nors, pavyzdžiui, jo pa- naudotas šiai formai paliudyti lapelis iš Vyžuonų (D. Tuskenio) aiškiai rodo ki- tą forma — omeléti®. Matyt, K. Būgai čia ne viskas yra buvę aišku, nes savo krei- pimesi visuomenėn ,,Vyrai moterys, talkon!“, paskelbtame prieš pat pasirodant jo žodyno korektūroms, prašo suteikti Žinių ir apie Žodį ameléti®. Šiandien formą odmelėti" turime patvirtintą — ir ne tik Vyžuonosė: ji paliu- dyta ir iš kitų vietų — Dusetū, Sudeikių, Leliūnų, Utends, netgi Užpalių. Pvz.: Omeléja vaiką ant kelių Dusetos. Gal ir tave reikės omelėti kaip mažą! Dū- setos. Turi vieną dukterį, tai ir omelėja Leliūnai. 1 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 436. Beje, čia pat nurodomas tarmi- nis tarimas — dūmalat' veikiausiai yra korektūros klaida (po m turėtų būti ne a, o e), nes ir pa- ties K. Būgos iš Užpalių užrašytame lapelyje randame formą ameléti. 2 Žr. K. Būga, min. veik., III, p. 432. 3 Žr. ten pat, p. 433. 4 Šis siejimas išlieka pagrįstas ir tuo atveju, jeigu atstatome formą omelėti; plg. čia taip pat omuo „atmintis; supratimas, nuovoka“, omenis „protas, intelektas, sąmonė; atmintis“; aumué „supratimas, nuovoka“, aūmenys „atmintis“ (taigi, čia turime šaknies balsių kaitą). 5 Būdinga, kad vėlesnė „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija šio lapelio nepanaudoja (plg. Lietuvių kalbos žodynas, I, Vilnius, 1941, p. 98; II leid., Vilnius, 1968, p. 119—120) ir, nors palie- ke J toje pačioje kartotekos vietoje, tačiau padaro jo dublikatg ir tą dublikata nukelia prie o rai“ 6 Žr. K. Būga, min veik., III, p. 488. " Tvirtagalė priegaidė čia atstatoma sąlygiškai, nes žodžio vartojimo plote balsių priegaidės neskiriumos. Tvirtagališkumą čia galėtume bent kiek motyvuoti šiuo žodžiu reiškiamo veiks- mo tęstiniu pobūdžiu. 189 Niekaip nesinorėtų tikėti, jog tai kitas žodis, negu K. Būgos iš Užpalių ir „Lietuvių kalbos žodyno“ I t. (bei jo II leid.) iš Užpalių ir Jūžintų pateikiamas žodis amelėti. Greičiausiai tai vienas žodis, tik įvairiai atstatytas. Tad katra tų for- mų yra tikroji literatūrinė? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime pažvelgti į li- teratūrinės kalbos a' ir o' atitikmenis šių formų vartojimo plote. Forma omelėti galėtume įtarti esant rotininkišką, Tačiau, viena, formoje ome- lėti o yra ilgas (0°), vadinasi, negali būti literatūrinės kalbos a refleksas, nes pasta- rasis rotininkų plote paprastai būna trumpesnis (2. arba d.), tik pietryčiuose, arčiau Ukmergės, kur mūsų kalbamas žodis jau nėra vartojamas, yra ilgas (2°)%, o antra, apskritai iš visų nurodytų žodžio paplitimo vietų tik vieni Leliūnai bent kiek ar- čiau prieina prie rotininkų arealo, bet į jį neįsilieja (K. Morkūno liudijimu, Leliū- nai, esantys dešinėje plento Anykščiai— Rokiskis pusėje, nerotininkuoja). Tokiu būdu galimybė, kad omelėti būtų rotininkiška forma, atkrinta. O tarminė forma ameléti — iš Užpalių ir Jūžintų — drąsiai gali būti laikoma žadininkiška (literatūrinės kalbos kirčiuotas 0': a' (4°), ypač turint omenyje se- nesnius užrašymus (K. Būgos iš Užpalių užrašyta bent prieš pusamžį), nes, anot Z. Zinkevičiaus, „matyt, dar visai neseniai, bent uteniškių tarmės plote, ištisai buvo tariama d' arba a“, Iš Dusetų, Sudeikių, Vyžuonų, Leliūnų ir Utenos užrašyta (rečiau) forma ome- lėti nesunkiai paaiškinama ir suprantama, nes Zadininkavimas ten yra nykstanti tarminė ypatybė. Pateikėjų omelėti (dažniau tai yra pastarųjų metų užrašymai) daugeliu atvejų gali atspindėti realų tarminį o' arba bent 2", rečiau — 4, kurį „atskirti nuo 2°, t. y. 0 su a atspalviu, ne visuomet lengva“!!, Pagaliau primintina ir tai, kad užrašinėtojai nespecialistai mėgsta ir literatūrinti. Vadinasi, tarmės fonetika rodo, jog yra pakankama tikimybė formą ameléti laikyti žadininkiška forma. Į literatūrinę kalbą ji turi būti atstatoma émeléti. 2. Žemaičių oršas — (v)ąšo sūnus, aržuolo draugas Etnografinėje literatūroje, kalbant apie Žemaičių trobos kamino įrengimą, mi- nimas žodis oršas. Štai V. Milius rašo: „Katilui pakabinti įtaisytas vąšas (oršas) su kabliu apatinėje dalyje. Jis medinis arba iš stambios geležinės grandinės, pritai- sytas prie balkio, kuris pertiestas trobos lubų aukstyje“!2. Kitų tarminių variantų tarpe oršas minimas ir K. Čerbulėno: „Vąšas tarmiškai vadinamas ąšas, onšas, vonšas, oršas, anšas“““*, Be čia minėtų, Žinomos taip pat formos vanšas, ošas, vošas ir oušas. Visų šių variantų raida yra aiški: an> on > 0 > ou (žemaičių) arba an > q (auks- taičių). Suprantamas ir garso v buvimas ar nebuvimas žodžio pradžioje. Išsiskiria tik forma oršas (6ršos). Akademinio lietuvių kalbos žodyno kartotekos (M. Un- tulio užrašymai), Lietuvių kalbos atlaso kartotekos ir V. Miliaus'* duomenimis ji L" Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 50. ?* Žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 69 ir žml. Nr 28. 10 Žr. ten pat, p. 69. 1 Žr. ten pat. 12 Žr, V, Milius, Platelių apylinkių gyvenamieji namai, „Iš lietuvių kultūros istorijos“, 1I, Vilnius, 1959, p. 218. 8 Žr, K. Čerbulėnas, Namas (,,numas‘‘) — pirminis lietuvių gyvenamojo pastato tipas, ten pat, I, Vilnius, 1958 p. 129. 14 Zr. V, Milius, cit. veik., p. 214. 190 vartojama nedideliame plote — Vindeikiuose, Noténuose, Gintališkėje, Plateliuo- se, Bėržore, Dovainiuose, Mačiūkiuose, Stirbaičiuose, Virkšuosė, Šateikiuose, Mišėnuose, Babrungénuose. Tačiau tose vietose literatūrinės kalbos 4 (<an) ati- tinka o, pvz.: Zosis ~ žąsys. Taigi, čia lauktume formos 6šos, vartojamos, pavyzdžiui, Mosėdyje, Sedojė, Leckavojė, Viekšniuosė ir kt. Sunku būtų patikėti, kad forma Oršos būtų kilusi iš 6šsos. Greičiausiai ji yra išriedėjusi iš formos gnsos, kuri varto- jama Plūngėje, Telšiuosė, Žarėnuose, Luokėje, Vafniuose ir kt’, Tai turėjo įvyk- ti anksčiau, negu on>o. Absoliutinę chronologiją, kol patikimai nenustatyta an>on ir on>o laikas, nurodyti sunkiau. Žemaičių forma oršas, būdama sporadinis reiškinys, vis dėlto nėra vienintelė. Ji turi žinomą draugą — aukštaičių vakariečių pietiečių držuolas (|eržuolas) < an- žuolas. Greta egzistuoja ir dar dvi sporadinės šio žodžio formos — dižuolas ir dužuolas. Aižuolas < anžuolas yra nesunkiai suvokiamas, nes ai <an nėra retas reis- kinys, plg. raižytis : rąžytis, nudaigoti : nudangoti, žaislai : žąslai, kaisti : kąsti, tais : tąs (literatūrinės kalbos tas), gražiaisias : gražiąsias. Tiek or<on (oršas), tiek ar< an (aržuolas), taip pat ai<an (aižuolas) bus atsiradę tada, kai priebalsių junginiai nš, nž (kartu su ns, nz, nj, nv, nl, nr, nm, nn) pasidarė nebepatogūs. Tai buvo pirmieji bandymai jų išvengti (tokie pat, bet skirtingose tarmėse ir kiek skir- tingu laiku): junginiai rš, rž buvo patogesni uz ns, nž (jie išliko nepakitę iki mūsų dienų, plg. erškėtis, irštva, eržilas, barska...). Vėliau buvo nueita racionalesniu keliu — m visai išnyko. Šiuo atveju klausimas, kaip sporadinę forma oršas pateikti Žodyne, yra labai keblus. I tomo II leidime, kur ji pateikiama pirmą kartą, šis žodis iškeliamas at- skiru žodyniniu straipsniu: aišas (dial. oršas<onšas<anšas) žr. ąšas**. Forma aršas Cia atstatyta iš tarminės oršas sąlygiškai, remiantis tuo, kad joje o yra iš a dėsningai, o r iš n sporadiškai. Vis dėlto būtų pravartu ir pačią formą oršas pateikti ir prie raidės o (su nuoroda į aršas). Skaitytojui, žinančiam žodį or- šas (jis, kaip matėme, yra patekęs ir į raštus), bet nežinančiam atstatymo gudry- bių, taip būtų lengviau Žodyne jį susirasti. 3, M. Daukšos „Postilės“ ddgus ~ dangus M. Daukšos „Postilėje“ greta kirčiavimo dqgus 7,,, dagdus 4, ir kt. (— dan- gus, dangaiis) pasitaiko ir visai kitokių šio žodžio kirčiavimo atvejų: ddgus 795, dągaus 39413, ddgaus 60,s, ddguie 87s, 1945, 222,,, ddgun’ 36551, 454,, 4954". P. Skar- dzius šiuos atvejus linkęs interpretuoti kaip dasngus'®, kartu pastebédamas, kad „veikiausiai tai turi naujai atitrauktą, ne senovinį kirtį“!?. Ši interpretacija nekri- tiškai priimta ir kitų autorių??. Tačiau, anot paties P. Skardžiaus, ,,dabartiné kal- ba to visai nepatvirtina““*!. 15 Tokią pat nuomonę pokalbyje su autoriumi yra pareiškusi ir dialektologė B. Rokaitė- Vanagienė (mosėdiškė). 16 Zr. Lietuvių kalbos žodynas, I, II leid., Vilnius, 1968. 17 Žr. P. Skardžius, Daukšos akcentologija, Kaunas, 1935, p. 123—124. 18 Žr. ten pat. p. 125. 19 Žr. ten pat. 20 Plg, Lietuvių kalbos žodynas, II, p. 177—178. ai Žr. P. Skardžius, cit. veik., p. 125. 191 Daug įtikinamiau M. Daukšos „Postilės“ ddgus, dqgaus galima interpretuoti kaip dangus, dangaus. Tam pritaria dabartinės kalbos faktai: 1. Kaip dangus, dangaus atspindys tarmėse yra išlikęs tvirtapradiškas šaknies kirčiavimas iSvestiniuose būdvardžiuose: dangiškas Pagramantis®®, Daukšiai, Bafti- ninkai, Pilviškiai, ddnginis Ketūrvalakiai, Kazlų Rūda. 2. Greta dabartinės kalbos dangūs, dangaūs M. Daukšos „Postilės“ dangus, dangaus gali egzistuoti lygiai taip, kaip tarmėse egzistuoja analogiška tos pačios šaknies ir darybos, tik kito kamieno žodžio danga kirčiavimo pora: danga, dan- gos ir danga, dangos Šakiai, Ketūrvalakiai, Kapsūkas, Kalvarija, Daukšiai, Marcinkénys, pvz.: Danga dengia duonkubilį Daukšiai. Gerai prispausk avilio dangą, kad lytus neįlytų Šakiai. Su danga užvėriau drevę, kad meškos neišplėštų Marcinkénys®. Čia taip pat priskirtinos ir dusetiškių bei rokiškėnų dangos „diafragma“: Neprapiauk dangų, viduriai susikraujuos Rokiskis, egzistuojančios greta kupiš- kėnų dang. Tas faktas, kad tiek žodžio dangos arealas (Rytų Lietuva), tiek žodžio danga ir ypač būdvardžių dangiškas, danginis arealai (Pietvakarių Lietuva) gana nutolę nuo „Postilės“ autoriaus M. Daukšos tėviškės, mūsų interpretacijai gali ir neprieš- tarauti: XVI amžiuje šių kalbinių reiškinių arealai galėjo būti visai kitoki. Šitokiam atstatymui puikiai pritaria ir istoriniai duomenys: dangus, dangaus yra senas metatoniškai kirčiuojamas deverbatyvinis daiktavardis (plg. derigti). K. Būga savo veikale „,„Die Metatonie im Litauischen und Lettischen“, kalbéda- mas apie šį metatonijos atvejį (deverbatyvinio daiktavardZio/ : veiksmažodžio —), pateikia ir mūsų jau minėtus pavyzdžius: ddnga ,„,„Deckel der Bachtroges“ Ketur- valakiai, dangos, Gen. dangų Ds ,, Zwerchfell, Diaphragma“: dasigo 3 praes. fre- qu. von defigti ,,decken“?®, Cia pat K. Būga pažymi: ,Hierher gehort auch le. (kurisch) dafiga BGr. ,,Ecke“?®, Be abejo, Cia pridera ir latvių (kuršių) daridzis „Kranz, aus einem Stiick bestehende Radfelge“¥. Prūsų kalbos duomenys — acc. sing. dangon 15119, 1554, 1594, 161g, 1635-45, 1673, 1691514 2193, 239413, dan- gan 169, ir dengifkas gen. sing. f. 231, dengnifkanf acc. pl. f. 229,*® — irgi rodytų lietuvių buvus dangus (ir ddngiskas). 22 Žr. Lietuvių kalbos žodynas, II, p. 174. Gaila, kad kitais atvejais tokio kirčiavimo pa- vyzdžiai Žodyne neiškelti. Antai nepanaudotas patikimo rinkėjo iš Kazlų Rūdės užrašytas dan- ginis, o pateiktas, be abejo, naujesnis danginis (Zr. ten pat., p. 173). 232 „Lietuvių kalbos žodyno“ II t. randame tik danga (p. 171). Į visą ištiso nemažo arealo medžiagą, liudijančią kirčiavimą danga, kažkodėl pažiūrėta nepatikliai. 24 Zr. Lietuvių kalbos žodynas, II, p. 174. 235 Žr, K. Būga, min. veik., II, Vilnius, 1959, p. 397. 26 Žr. ten pat. 27 Žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg— Gottingen, 1955 — 1965, p. 88. 28 Žr. Prūsų kalbos paminklai, parengė V. Mažiulis, Vilnius, 1966. Skaičiai rodo pusla- pius ir eilutes. 192 Visa tai rodo, kad M. Daukšos „Postilės“ dąėgus, ddgaus tikrai yra dangus, dangaus. Tokiu būdu tai būtų bene vienintelis tikras « kamieno daiktavardžių I kirčiuotės pavyzdys ne tik „Postilėje“??, bet ir visoje lietuvių kalboje*?, Chronologija nepaneigiamai byloja, kad M. Daukšos ddngus yra senesnis už dabartinį kirčiavimą dangūs. Pastovaus šakninio kirčiavimo virtimas galūniniu (I>1V kirč.)*!* šiame pavyzdyje atitinka bendrąją pagrindinę lietuvių kalbos var- dažodžių kirčiavimo raidos tendenciją. J. Klimavičius DĖL VIENO TERMINOLOGINIO MAŽMOŽIO K. BŪGOS IR E. FRENKELIO RAŠTUOSE Visoje Lietuvoje krūsnyse, rąstų rietuvėse, akmeninių pamatų skylėse ir kituose užnarviuose peri nedidelis paukštelis, ornitologų lotyniškai vadinamas Oenanthe oenanthe L. Prof. T. Ivanauskas apie jį taip rašo: „Lietuvoje ju aptiksi grynuose laukuose, ypač nederlingose vietose. Dažnai pasitaiko šalia plentų ir didelių vieške- lių, bet taip pat ir artimoje miestų kaimynystėje, kariuomenės mankštos aikštėse, stadijonuose, arti geležinkelių stočių, ypačiai ten, kur sukrauti akmenys, rąstai... Po karo, kai mūsų kraštas buvo sėte prisėtas visokių rūšių griuvėsių, šiam paukš- čiui perėti susidarė labai palankios sąlygos, nes tie griuvėsiai atstoja jam kalnų pa- pėdes, akmenuotąjį kraštovaizdį. Antai kultupių po karo nemaža pasirodė ir pa- čiame Vilniuje, kur griuvėsiais pavirto ištisi miesto kvartalai“!. Lietuvišku terminu šiam paukšteliui pavadinti paimtas žemaičių tarmės žodis kūltupys (žodynuose ir mokslinėje periodikoje pasitaiko dar trys šio žodžio variantai: kūltupis, kultu- pis ir kultupys®). Šio termino daryba aiški: jis sudarytas iš žemaitiško žodžio kūlis „akmuo“ +fupėti. Rytų Lietuvoje kūltupiui pavadinti vartojami žodžiai antukas ||antikas ir intukas®. Minėtinos dar formos antuka, antukys, antukytis ir kt. K. Bū- ga str. „CjiaBsKo-Gajirniickue STHMOJIOTHH“? yra pastebėjęs, kad „Cm. gt-oka **M. Daukšos ,,Postilés jmogus 85, mogaus 134 ir kt. P. Skardžius yra linkęs laikyti taip pat I kirčiuotės, bet tai tėra, kaip pažymi ir pats autorius, tik prielaida, nors ir labai tikėtina (žr. P. Skardžius, min. veik., p. 124). *0 Plg. K. Būgos pastabą: „Daiktavardžiui pavyzdžio neturiu“ (žr. K. Būga, min. veik., II, p. 35). # To priežastis, kaip teisingai yra pastebėjęs A. Girdenis, bene bus „skirtingų linksnių diferencijavimo poreikis“ (žr. A. Girdenis, Kodėl įsigali „,galūninis“ vardažodžių kirčiavimas, „Mokslinės aukštųjų mokyklų dėstytojų konferencijos lietuvių kalbos klausimais, skirtos Spalio 50-mečiui, programa ir pranešimų tezės““, Vilnius, 1967, p. 6). ! Žr. T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, III, V., 1955, p. 309—310. * Nesunorminta šio termino variantų vartosena matyti net ir akademiniame „Lietu- vių kalbos žodyne“: prie žodžių akmenė ir antikas (I, V., 1968) jame rašoma kultupys, prie žodžio girnakalis (III, V., 1956) — kultupis, prie žodžių gudžvirblis (III, V., 1956) ir intukas (IV, V., 1957) — kūltupys, o prie pagrindiniu žodžiu iškeliamo kūltupis (VI, V., 1962) prirašomos tik formos kul- tupys ir kultupis. *Minėtini dar šie sinonimai: akmenė (ornitologai šiuo terminu vadina ne kūltupį, bet Are- naria interpres), čėkšla, čėkšta, girnakalis, gudžvirblis ir, tur būt, čekutis. Nors akad. „Lietuvių kalbos žodyne“ (II, V., 1969) prie pastarojo žodžio nurodoma, kad tai „perkūno oželis“ (Scolo- pax gallinago), bet iliustracinis sakinys tai paneigia: „Oi tu čekūt, čekutčli, ko tu lendi krūsnin“ (Švenčionys). “K. Būga, Rinktiniai raštai, I, V., 1958, p. 472. 13. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 193