Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA IŠ BALTŲ KALBŲ GYVULININKYSTĖS TERMINOLOGIJOS ISTORIJOS* A. SABALIAUSKAS GYVULIŲ BŪRIO PAVADINIMAI Ganomam naminių gyvulių būriui ide. kalbos neturi bendro ar bent kiek labiau paplitusio pavadinimo. Dažniausiai atskiros kalbų grupės turi atskirus, semantiškai įvairiais būdais atsiradusius pavadinimus, o kartais ir visai artimai giminingų kalbų šie pavadinimai skiriasi. Neturi bendro gyvulių būrio pavadinimo ir baltų kalbos. Liet. banda Lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas gyvulių būrio pavadinimas bandė. Tai labai įdomus gyvulininkystės terminologijos žodis. Jo reikšmės, galima sakyti, savotiškai atspindi įvairius gyvulininkystės istorijos etapus ir yra geros semantinės paralelės, aiškinant kitų ide. kalbų panašia reikšme vartojamų žodžių kilmę. Akademiniame lietuvių kalbos žodyne nurodomos septynios šio žodžio reikšmės: 1) gyvulių būrys, kaimenė; 2) samdininko, ūkininko sūnaus ar jaunesnio brolio pasisėti javai (linai); pasėlys; 3) žemė, kurioje banda sėjama; 4) samdininkui duodamas natūra priedas prie algos; 5) seniau samdininkui mokėta alga (natūra); 6) nauda, turtas, nuosavybė, dalis; pinigai; 7) nedidokas kepalas, kepaliukas (LKŽd., I, 519—20; antrajame žodyno I tomo leidime reikšmės skirstomos truputį kitaip). Žiūrint į šią reikšmių eilę, kyla mintis, jog pirminė liet. banda reikšmė turėjusi būti “gyvulys, galvijas’, nes tik tada įmanoma minėtų reikšmių raida. Tokią liet. banda reikšmę dar galima įžiūrėti ir senuosiuose lietuvių raštuose, plg.: giwen kaip banda bei neischmintingoses kiaules (1579 m. W2,), iaucziamus ir assitamus ir kitai būndai (1599 m. DP 3403), Daug iaunimo kaip banda labai piggei tapa pardūta (Br P, II, 346) ir kt.* Iš šios reikšmės atsirado "gyvulių biirio’ ir “naudos, pinigų, turto’ reikšmės, o iš pastarosios 'pasisėti javai’ bei “Žemė, kurioje tie javai séjami’. Tarp šių visų reikšmių savotiškai išsiskiria ‘kepaliuko’ reikšmė. Šią reikšmę, matyt, reikėtų sieti su ‘samdiniui duodamo natūra priedo prie algos’ reikšme. Veikiausiai *Plg. anksčiau paskelbtus šios srities autoriaus darbus: Ha3Banus 6e3poroBoro ckora, ,,ITpo6JieMbl HHAOEBpOMNEHCKOoro S513LIKO3HaHHSs“, Mocksa, 1964, p. 59—65; Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, X, Vilnius, 1968, p. 101 —190. 1 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 664. banda iš pradžių ir buvusi ne šiaip kepaliukas, bet duodamas tarp kitų dalykų ragaišio ar duonos kepalas. Liet. banda turi jau senas rašytines tradicijas — šis Žodis užfiksuotas dar prieš pirmųjų lietuvių kalbos rašytinių paminklų pasirodymą. Štai turto reikšme žodis banda randamas jau 1468 m. Kazimiero teisyne: „A KojiH uiH napoObKbl YyKpajĮyTb ITO VY KOro, a (naKt) y CeMb JIKCTY Bepxy nHcCaHO, Kakb 3a KOTOPYI0 TaTOy Ka3HHTH: KOJIH IIepBOe YKpajeTb, WHO ero He BEIlIaTH, a 3aMJaTHTH OOH/IOIO ero; a He GyjieTb GOHJbI, HHO OCNOJAaph ero 3a Hero 3anJaTHTh, © Napo6Ka CKasHHTH H NnpoOuTH...““?. Sia reikšme jis vartojamas ir Pirmajame (1529 m.) Lietuvos statute: ,,Jestli hge parobki kradut’ w okolicy a z licom ich pojmajut’, kotoroje lico budet stojati poitiny hroszej: tohdy majet’ karan byti jako zlodej; a jestliz poltiny lico stojati ne budet’: tohdy majet’ z bondy jeho szkoda placzona byti (=tunc debet solvi damnum ex rebus eius) abo lice wernuti, a z naviazku puhami biti...*3, Liet. banda ‘turto’ ir “algos natiira’ reiksmémis dažnai aptinkamas ir kituose vėlesniųjų laikų svetimomis kalbomis rasytuose Lietuvos dokumentuose*. Iš liet. banda kilo nemaža ir kitų Žodžių, kurių reikšmė artimai susijusi su šio žodžio reikšmėmis: bandykštis "bandos gyvulys, galvijas’ (tiek senuosiuose raštuose — M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša — , tiek ir tarmėse — Akmenė, Barstyčiai, Betygala — randamas žodis; LKŽd., I(2), 640), bandystis (1787 m. išleistame „Žiwate“; LKŽd., I(2), 641), bandinga “veršinga' (LKŽd., 1(2), 640), bandduti “tarnauti (ganyti galvijus) (LKŽd., 1(2), 639), bandinė "aptvaras bandai laikyti; toliau nuo ūkio esanti ganykla; piemenų pokylis per sekmines; sambūriai' (LKŽd., 1(2), 640), bandinifikas "bandos, galvijų tvartas’ (LK Žd., I(2), 640), bandinifikas ‘bandos ganytojas, piemuo; ūkininko tarnas’ (LKZd., I(2), 640), bandisius ‘piemuo’ (LKZd., 1(2), 641), bafidiškas "būdingas bandai, gyvuliskas’ (LKZd., 1(2), 641), bandétis ‘sétis banda; turėti naudos iš ko’ (LKZd., 1(2), 642), bandiiotis “gauti pelną iš pasėlio, pasipelnyti iš bandos’ (LKZd., I(2), 643), bandinis ‘nuosavas’ (LKZd., 1(2), 641), liūosbandė ‘neriSami tvarte jauni galvijai, valininkai galvijai’ (LKZd., VII, 620). Iš čia paminėtų žodžių nuo kitų savo reikšme, atrodo, kiek nutolęs bandinis ‘nuosavas’ (vartojamas Dusetose). Reikšmė ‘nuosavas’, matyt, atsirado iš ‘bandinis, t. y. pasėtas bandoje’, plg. Gaspadarnus linus pabaigém braukt, liko tik bandiniai (Dusetos). Šalia bandinių linų, rugių atsirado ir bandinis puodas, bandinis botagas ir t. t. Liet. banda kai kuriomis reikšmėmis patekusi ir į kaimynų (ne tik raštų, bet ir šnekamąsias) kalbas. Lat. bafida ‘das dem Knechte vom Wirte als Lohn zugeteilte Stiick Feld oder die Aussaat darauf; das Nebengewerbe, Nebenverdienst; Gewinn, Geschift, Profit’, bafids (EM, I, 261 —2; EH, I, 204) vartojama latvių liaudies dainose, pasitaiko kai 2 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, Kaunas, 1941, p. 15. ? K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, p. 15—17; J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p. 135—136. 4 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, p. 307—308, 330, 337-341. 8 kuriuose kituose kalbos paminkluose bei tarmése®. Į latvių kalbą žodis bafida kartais galėjo patekti ir per kuršius. Tačiau kadangi kuršių kalbos liekanų tarpe ryškesnių šio žodžio pėdsakų nesama (nebent su juo sietume vietovardį Bandowe®), tai tikslingiau būtų lat. basida laikyti lituanizmu, Pagaliau įmanomas net ir toksai atvejis, jog su tuo žodžiu dalis latvių galėjo susipažinti per lietuvius, kita dalis per kuršius. Latvių kalboje esama ir daugiau žodžių, neatskiriamų nuo lat. barida, plg. lat. baiidinieks ‘ein Knecht, dem der Wirt ein Stiick Land als Lohn abgegeben hat’, baridenieks, moter. g. bandniece, bafiduétiés ‘fiir sich arbeiten, durch Nebenverdienst erwerben’ (EM, I, 262), bandatiés ‘sich mit dem Besden der Lohnfelder (bandas) betdtigen’, band?uét “Nahrung, Nebenverdienst zu erlangen suchen’, bandzéris “wer seine bandas zu vertrinken pflegt’ (EH, I, 204). Lat. bafida gana ryškius pėdsakus palikusi ir latvių toponimijoje, plg. Baiidaskalns, Baridas-plava, Baridu-purvs, Bandu lauks, Bandu-sils, Bandlauks, Bandainis, Baridene, Bandenes, Barfidenicas, Barfidenieki, Banidnieki, Bandenieku-véjsudmalas, Bandeni“". Latvijoje esama vietovardžių, kurie, gal būt, rodytų, jog latviai kažkada yra turėję ir savo pačių fonetiškai tiksliai atitinkančių liet. banda formą *buoda ar *buode. Tokie vietovardžiai yra lat. Buddes, Buūodel-purys, Buodite, Buodnieki. Šiaip šiuos žodžius linkstama sieti su lat. buéde ‘die Bude’ (< vid. vok. žem. bode), buodnieks ‘der Kaufmann, der Krimer’, tačiau kartais juose gali būti išlikęs ir senasis lat. *buoda ar *buode, atitinkantis liet. banda®. Įvairiomis reikšmėmis liet. banda vartojamas ir baltarusių kalboje, plg. baltr. 6o0nda ‘paplotis, raguolis, bandelė; kepalas, kepaliukas; skerstuvių dovana (kas nešama giminėms ar pažįstamiems, papiovus gyvulį)'**. Kai kuriose baltarusių tarmėse (Bresto srityje, trikampyje tarp Kobryno, Ivacevičių, Lunineco) žodis 6oxda vartojamas "karvės, duodamos nuotakai kraičiui' reikšme. Tokia reikšme šis Žodis vartojamas ir gretimose ukrainiečių tarmėse". Prūsų kalbos tekstuose žodžio, atitinkančio liet. banda, nerandame. Tačiau esama keleto prūsiškų vietovardžių ir asmenvardžių, kurie liudytų, jog toje kalboje šis žodis galėjo būti, plg. vietovardžius Bandadis, Bandeynen, Bandeln, Banduken“, asmenvardžiūs Bandeyke, Bandiko, Banduke, Bandupe, Bandus**?. Prūsų kalbos paminkluose užfiksuotas kitas žodis, kurį veikiausiai reikėtų sieti su baltišku šios šaknies gyvulio ar gyvulių būrio pavadinimu — tai pr. nienbanden ‘nenaudingai (=unniitzlich)’ (II katekizmo žodis), ni enbandan "veltui (=vergeblich)* (III katekizmo Zodis)'®. Prūsiškasis kontekstas rodytų, jog pažodinė pr. 5 K, Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; E. Fraenkel, Et. Wb., 34; V. Urbutis, LKK, VI, p. 297. 6 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 168. 7 J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, I, 1, Riga, 1956, p. 84. 8 J. Endzelins, ten pat, p. 152—153. ® K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; V. Urbutis, Baltistica, V(1), p. 50—51. 10 JI. C. Tenenriok, [Hianekronoriunnii GioJierenb, Bari. IV, Kuis, 1953, p. 58—59; A. II. Henokynunii, Mosos3nascrso, 1968, 6, p. 35. 11 G, Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 16. 12 R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, Gottingen, 1925, p. 16, 17. 13 R, Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, Gottingen, 1910. p. 11, 23; Prūsų kalbos paminklai, parengė V. Mažiulis, Vilnius, 1966, p. 101, 139, ni enbandan reikšmė galėtų būti „me į naudą“, plg. Tou ni tur sten emmen twayse deywas nienbendan westwey (= Du solt den namen Gottes nicht unniitzlich fūren); Tou turri stan Emnan twaisei Deiwas ni enbūndan westwei (= Du solt den Namen des Herren deines Gottes nicht vergeblich fiihren). Tokiai šio prūsų kalbos žodžio etimologijai pritaria daugelis tyrinėtojų'*, dėl semantikos plg. liet. nauda, lat. naūda "pinigai': sen. isl. naut "Stūck Vieh’, sen. angl. neat "Stūck Rindvieh, Tier'**, Toliau liet. banda siejama su ide. *bhendh- "rišti' šaknies žodžiais, plg. skr. badhndti "jis riša', av. bandayai-ti, skr. būndhuh "giminaitis", got. bindan "rišti", gr. retopa ‘virve’, liet. beridras ir kt**. Liet. banda nuo šių ide. kalbų žodžių tartum skiriasi savo reikšme. Pirminė liet. banda reikšmė turėjo būti “rišami ar garde laikomi („aprišti“) gyvuliai’. Fonetiškai liet. banda siejimas su šios grupės ZodZiais nekelia abejonių, tačiau semantika verčia truputį abejoti, nes trūksta istorinių duomenų apie tokį gyvulių ganymo būdą. Su ide. *bhendhšaknies žodžiais (plg. gr. @dvvy ‘édZios’, keltų benne ‘Wagenkorb') labai artimai siejasi gyvulių aptvaro reikšmė. Vadinasi, pirminė liet. banda reikšmė galėtų būti ‘aptvaras gyvuliams (lauke ar ganykloje)’, o iš šios reikšmės jau galėjo išriedėti ir “gyvulių būrio' reikšmė. Analogišką reikšmės pasikeitimą mes matome liet. gaidas "aptvaras lauke ar ganykloje’, kuris senuosiuose mūsų raštuose, kaip matysime, vartojamas "gyvulių būrio' reikšme. Įmanomas yra ir dar kitoks liet. banda pirminės reikšmės aiškinimas, būtent, šis žodis galėjęs reikšti “bendrus, bendrai ganomus gyvulius’. Tokiai prielaidai taip pat neprieštarautų ide. *bhendhšaknies žodžių reikšmės. Be to, šitokiam liet. banda pirminės reikšmės aiškinimui iš dalies pritartų ir lietuvių kalbos žodžio kaimenė kilmė. Kitaip liet. banda kilmę mėgino aiškinti J. Endzelynas. Jis baltų *banda siejo su liet. bandyti ‘versuchen, probieren' ir pr. perbūnda ‘versucht’, semantinę paralelę nurodydamas got. kiusan "prūfen, erproben’, gr. yedsocdau ‘kosten, versuchen, essen’, lot. gustare ‘kosten, geniessen’. B. Jégeris, pritardamas šiai J. Endzelyno minčiai, toliau liet. banda sieja su ide. *bhen- ‘schlagen, verwunden'. B. Jėgerio nuomone, iš čia liet. banda reikšmės išsirutuliojusios tokiu būdu: ‘schlagen’ (lat. beride ‘der Henker’, beridėt "guūlen, grausam behandeln') > “versuchen' (pr. perbanda ‘versucht’, liet. bandyti) > ‘kosten’ (liet. bandyti, lat. bandas dzit). Iš reikšmės ‘schlagen’, anot B. Jėgerio, galėjusi tiesiogiai atsirasti reikšmė "Stūck Land’ (liet. banda, lat. barida) (*das ausgehauene (Stiick Land), iš ‘Stiick Land (das als Lohn iibergebene)’ galėjusi atsirasti “Nutzen' reikšmė (pr. ni enbandan, liet. banda, lat. bafida), iš “Nutzen' reikšmės per “*Nutzvieh' reikšmę atsiradusi ‘Herde’ (liet. banda) reikšmė**. 14 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmaūler, p. 384; K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; J. Endzelins, Senprūšu valoda, Rigū, 1943, p. 215; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 34, iš J, Pokorny, Et. Wb., p. 768. 16 J, Pokorny, Et. Wb., p. 127; M. Mayrhofer, Et. Wb., II, p. 406; pirmasis liet. banda kilmę taip aiškino, atrodo, Grynbergeris (Grienberger), Sbb. Wien Nr. 142, VIII (1900), p. 43, plg. B. Jégers, KZ, 80, p. 125. 17 EM, I, p. 262; Izglitibas Ministrijas MéneSraksts, 1921, Nr. 2, p. 194-195 (pasirašyta Peteris Liepina, plg. J. Endzelyno darby bibliografiją, Rakstu krdjums..., Rigd, 1959, p. 672). 18 B, Jégers, KZ, 80, p. 128—129, 10 Mums B. Jėgerio aiškinimas atrodo sunkiai įtikėtinas. Pirmiausia labai neaiškus lat. beside santykis su ide. *bhen- ‘schlagen’: lat. beside veikiausiai yra koks nors skolinys. Daug įtikimesnė vis dėlto yra priešingos krypties semantinė raida: ‘gyvulys’ > ‘nauda’ > ‘Zemé’, Liet. kaimenė Liet. kaimenė “gyvulių būrys; banda' (LKŽd., V, 55) tiek literatūrinėje kalboje, tiek tarmėse gana plačiai vartojamas žodis. Labiausiai jis vartojamas vakarų aukštaičių tarmėse. Labai plačiai šis žodis buvo paplitęs ir buvusios Rytų Prūsijos lietuvių tarmėse. Aptinkame žodį kaimenė ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, daugiausia tuose, kurių autoriai susiję su mūsų minėtomis tarmėmis — J. Bretkūno biblijos vertime, M. Daukšos Postilėje, 1653 metais Kėdainiuose išleistose evangelijose, S. Bitnerio biblijos vertime. Šalia formos kaimenė tarmėse vartojama ir forma kaiminė (Kapsukas, Bartininkai). Lietuvių kalbos tarmėse žodžių kaimenė, kaiminė vartojimo plotas, atrodo, beveik sutampa su žodžių kdimas (Kalvarija, Kapsukas, Kazlų Rūda, Šakiai, Vilkaviškis), kdima (Eržvilkas, Jurbarkas, Raseiniai, Vilkija), kdimė (Dotnuva, Gudžiūnai, Kėdainiai, Krekenava) vartojimo plotu??, Liet. kaiminė kilmė nekelia abejonių: jį reikia sieti su liet. kdimas®. Pirminė liet. kaimenė reikšmė veikiausiai yra buvusi "kaimo gyvuliai, bendrai ganomi kaimo gyvuliai', Liet. kaimenė geografija pačioje lietuvių kalboje, o taip pat šio žodžio pėdsakų nebuvimas kitose baltų kalbose, rodytų, kad tai palyginti nesenas žodis. Su liet. kaiminė reikėtų sieti ir A. Juškos užrašytą žodį kaimina "krūva, burys’ (Tarp kaiminos vaikų augau, LKŽd., V, 55). Liet. guotas Lietuvių kalboje "gyvulių būrio' reikšme vartojamas ir žodis gudtas ‘banda, būrys, gauja; medžių, grybų, krūmų, javų nedidelė grupė; kuokstas’ (LKŽd., III, 740). Šalia formos gudtas akademiniame lietuvių kalbos žodyne užfiksuota ir formos guotas bei guostas "kuokštas, guotas’ (LKZd., III, 739). Žodis guotas vartojamas daugiausia pietinėje Lietuvos dalyje (Alytus, Aukštadvaris, Birštonas, Daukšiai, Leipalingis, Liškiava, Rumšiškės). Gerai jis paliudytas ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose — randamas J. Bretkūno Postilėje, M. Daukšos Postilėje, B. Vilento Enchiridione, S. Bitnerio biblijos vertime, 1653 metų Knygoje Nobažnystės ir kt. K. Būga liet. gudtas sieja su senuoju ide. galvijo pavadinimu (plg. lat. guovs ‘karve’, skr. gduh ‘galvijas’, sen. vok. aukšt. chuo "karvė" ir kt.), aiškindamas, jog pirminė žodžio reikšmė buvusi "karvių būrys, karvynas'?!, 19 Naudotasi E. Grinaveckienės parengtu rankraštiniu žemėlapiu (Lietuvos TSR MA Lietuviy kalbos ir literatūros institutas). * E. Fraenkel, Et. Wb., p. 251; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 236. * K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 353. 11 E. Frenkelis liet. guétas sieja ne tiesiog su ide. galvijo pavadinimu, bet su šios šaknies graikų kalbos žodžiais Béoxew ‘ganyti’, Bothp "piemuo", Potév "galvijas'*?. Tačiau, taip elgdamiesi, vargu ką nors laimime; mums atrodo, jog K. Būgos siejimas yra įmanomesnis, ypač dėl to, kad baltų kalbose išlaikytas senasis ide. galvijo pavadinimas (plg. lat. guovs). Tur būt, pritariant K. Būgos siejimui, realiausiai būtų liet. gudtas atstatyti ide. *ol5(u)-to-m "galvijų būrys', pastarąją prolytę tiesiog siejant su ide. *g¥ou- ‘galvijas'**, Labai sudėtingas klausimas yra liet. gudtas ryšys su liet. gauja "krūva, būrys, ruja; minia, pulkas; didelis skai¢ius’ (LK Žd., III, 168), gévéda "gauja, šutvė, minia, pulkas’, géveda, goveda, govena, govezda, govija, govija (plg. t. p. viensėdį Govija), gova, gdvada (LK Žd., 111, 487). Liet. gova, žinoma, atsirado iš liet. gdvada. Visiškai panašų dalyką mes randame ir vienoje baltarusių tarmėje, kur iš baltr. eayxOda “gyvulių būrys' atsirado forma eas (Staryja Darogi, tarp Slucko ir Babruisko)®. Kai kurie tyrinėtojai liet. godvėda, tuo pačiu, žinoma, ir kitus šio žodžio variantus, laiko slavizmais; jų nuomone, liet. gévéda "gauja, šutvė, minia, pulkas' kilo iš lenk. gawied?®. Tačiau K. Būga*?*, o jam pritardami, ir P. Skardžius*?", E. Frenkelis?8, F. Slavskis?® liet. govėda laiko lietuviškos kilmės žodžiu, siedami jį su liet. gauja. Ar liet. gdvėda yra skolinys, ar savas žodis, atsakyti sunku. Pavyzdžiui, forma govezda (užfiksuota F. Kuršaičio žodyne, tačiau pačiam Kuršaičiui nežinoma) tartum rodytų, jog tai skolinys iš lenkų kalbos, bet tada būtų labai sunku paaiškinti formų gdvija, govena, gova atsiradimą. Todėl, gal būt, tiek žodį gdveda, tiek govija bei kitas jo formas reikėtų laikyti savais žodžiais, o formą govezda — skoliniu iš lenkų arba dėl lenkų kalbos gawiedž įtakos perdirbta iš liet. govėda. Labai hipotetinis, bet vis dėlto įmanomas yra ir šių žodžių siejimas su liet. gudtas®. Jei toks siejimas būtų teisingas, tai tiek liet. gauja, tiek govéda pirminė reikšmė būtų buvusi "galvijų būrys'. Liet. kėltuva Liet. kéltuva pagrindinė reikšmė yra ‘galvijas, gyvulys’, tačiau šis Žodis (vienaskaitinė jo forma) gana plačiai vartojamas ir "galvijų būrio, bandos’ reikšme. Tokia reikšme liet. kéltuva gyvoje kalboje vartojamas pačioje rytinėje Lietuvos dalyje (Adutiškis, Dysna, Tverečius), o taip pat Baltarusijos teritorijoje esančiose lietuvių kalbos salose. Taip pat "galvijų būrio' reikšme minėtas žodis aptinkamas ir senuosiuose mūsų raštuose (M. Mažvydas, J. Bretkūnas). Plg.: „+, Jobui kialtuwa atymta“, MZ, 433. 22 R, Fraenkel, Et. Wb, p. 177. 22 J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 4 Įlsiganiekrajiariukbi atyiac Gesapyckait mobi, Minck, 1963, žemėlapis Nr. 293. 25 LKŽd., III, p. 487; J. Otrebski, LP, 4, p. 39; J. Otrembskis teigia, jog liet. gauja galėjo kilti iš liet. govija. 26 K, Būga, Rinktiniai raštai, I, sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius, 1958, p. 328. 27 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 82, 231. *2 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 140. 29 F, Stawski, SL et., I, p. 262. 20 K, Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 867; J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 1 12 „+ dr arti manęs biifi, tu ir tawa waikai, ... tawa maBas ir didis Pękūs (paraštėje: keltuwa)“, BrB 1 Moz 45, 10 (LKŽd., V, 551). Liet. kéltuva sietinas su liet. kėlti3?, Liet. pėkus, pr. pecku "Gyvulių būrio' reikšme vartojamas ir liet. pėkus, kurio pirminė reikšmė, kaip ir žodžio kėltuva, esanti ‘galvijas, gyvulys'. "Gyvulių būrio' reikšme žodis pėkus labai dažnai vartojamas mūsų senuosiuose raštuose (M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, S. Chilinskis). Kartais jis ten tiesiog vartojamas kaip bandė, kėltuva “gyvulių būrys' sinonimas, Plg.: „++.būwa didei bogatas Pekūmi (Banda)“, BrB 1 Moz 13, 2. „+++. nūtękeiens Pekat[pi (paraštėje: bando|[pi)“, BrB 1 Moz 18, 7. „„čtureia... daug pekaus““, BrP, II, 194. »++.piemenimus Peku ganantiemus“, MZ, 193. „+,,„pekaus jo buvo [eptyni tuk[tanciey awiu®, Ch Job I 3. Panašiai liet. pėkus vartojamas ir K. Širvydo 1642 metų žodyno leidime: „Bydle, bydto, skot. Pecus, udis, et pecus, oris. Pekus, kieltuwa“. ,,Bydlecy. Pecuarius, Pecorinus. Pekaus, kiettuwu* (Dic., 26). „Napašč bydlo, Pascerebene. Priginit, pripenet peku“ (Dic., 192). „Pasę bydlo, Pasco, bubulcitor, feruo pecudes. Ganau peku“ (Dic., 286). Dabartinėje lietuvių kalboje pėkus "gyvulių būrio' reikšme užfiksuotas tik Zietelos tarmėje. Prūsų III katekizmo pavyzdžiai rodytų, kad ir prūsų kalboje žodis pecku (vnsk. gal.) vartotas "gyvulių būrio' reikšme: „+ Preistan rūkans bhe kurpins ist bhe pūton buttan bhe burwalkan Gannan bhe Malnijkans Laukan Pecku bhe wissans labbans... ...Dazu Kleider und Schuch Essen unnd Trincken Haus unnd Hoff Weyb und Kind Acker und Viehe und alle Giiter... Wissan ka prei kermenes maitasitan prewe risnan perlankei kaigi stwi ast Ist Poūt Rūkai Kurpi Buttan Burwalkan Laukan Pecku Penningans... Alles was zur Leybs narung unnd nottursst gehort als Essen Trinken Kleyder Schuch Hausz Hoff Acker Vihe Gelt... ...kas wismu mensen landen dast kas stesmu Pecku swaian pérdin dast... ...Der allem Fleisch speise gibet Der dem Vihe sein Futter gibet... “32 Latvių kalboje jokių liet. pékus, pr. pecku atitikmenų nesama. Dėl liet. pėkus kilmės esama dviejų nuomonių: vieni šį žodį laiko senu skoliniu iš germanų, kiti senu baltišku žodžiu, Pastaroji nuomonė, atrodo, labiau priimtina**, Liet. gyvuliai, gyvis ir kt. Lietuvių kalboje "gyvulių būrio' reikšme vartojama ir daugiskaitinė gyvulys forma gyvuliai, plg. t. p. formas gyvolis, gyvulis, gyvuolis (LK Žd., 111, 383, 384, 385, 387)%. 3 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 238; A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 136-137. # R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmdler, p. 28, 29, 36, 37, 52, 53; Prūsų kalbos paminklai, p. 152, 153, 164, 165, 196, 197. 3 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 564—565; A. Sabaliauskas; LKK, X, p. 136. 3 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 122—123, 13 Pačiose lietuvių kalbos pietryčių tarmėse "gyvulių būrio' reikšme vartojamas dar vienas šios šaknies žodis gyvis, plg. Pro kur varo gyvį, varykla vadinas (Lazūnai); Visi dudena, kad jo vaikas jau gyvį gano (Dieveniškės); LKŽd., III, 383). “Gyvo daikto, gyvos būtybės' ir kitomis panašiomis reikšmėmis žodis gyvis plačiai vartojamas įvairiose lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose rašto paminkluose, tačiau ‘gyvulių būrio' reikšme jis užfiksuotas tik minėtose tarmėse. Šios šaknies (ide. *gui-, liet. gy-, slav. ži-) “gyvulių biirio’ pavadinimų randame ir slavų kalbose: baltr. scoi6ė1a, ocowsina, lenk. žywina, žywizna, žywiota, senrus. orcusomuna, serb. acueo, slov. Zivina®. Aišku, tiek lietuvių, tiek ir atskirose slavų kalbose tokia šios šaknies žodžių reikšmė galėjo atsirasti visai savarankiškai (plg. serb.-chorv. 9xueuxa "naminiai paukščiai', ukr. scusuna), tačiau atskirais atvejais gali būti ir skolinimo, pavyzdžiui, baltr. acesina, kuris, kaip rodo baltarusių dialektologinio atlaso duomenys, vartojamas plačiau tik Gardino apylinkėse, be abejo, yra skolinys iš lenkų. Ypač įdomus reiškinys yra pavadinimai su formantu -I-, kurie sudaro visiškai kompaktišką plotą, apimdami lietuvių kalbą, beveik visas baltarusių tarmes ir dalį lenkų kalbos tarmių, tiesiogiai susieinančių su lietuvių kalbos plotu**. Intensyvesnis liet. gyvulys, gyvuliai vartojimas rodytų, jog baltr. acueéra, lenk. žywiota galėjo atsirasti dėl lietuvių kalbos įtakos. Dieveniškėse, Lazūnuose vartojamas "gyvulių biirio’ reikšme gyvis, matyt, nėra koks nors šių tarmių naujadaras, o senos liet. gyvis vartosenos reliktas, nes šis Žodis senuosiuose raštuose gana plačiai vartojamas ‘gyvulio’ reikšmę, plg. Avis yra romus, . nekaltas gyvis DP 209; Ta ranka peni visus gyvius, kiekvienam tikrą penukšlą duodama SP 1 242; Anoji kančia... ir nébylius gyvius galėtų pajudint gailėjimop DP 176; Gyvis, išėjęs ižg girių, staugimu, kaukimu, baubimu teip baisus bus DP 7 (LK Zd., III, 383). Dėl vienaskaitinės žodžio gyvis formos vartojimo “gyvulių biirio’ reikšme plg. liet. kéltuva, pėkus vartojimą. u gles) ba Nei prūsų, nei latvių kalbose ide. *guišaknies žodžių "gyvulių birio’ reikšme nerandame. Latvių kalboje, tiesa, randame žodžius dzivnieks "ein lebendes Wesen, ein Tier’, dzivuonis, dzivite “ein Haustier’ (EM, I, 560), tačiau jie, atrodo, gana neseniai atsiradę ir jokios tendencijos vartoti juos “gyvulių biirio’ reikšme nesama. Latvių kalbos tarmėse aptinkamas ide. *gui šaknies naminio gyvulio pavadinimas živats “ein Tier; ein Haustier; „sikluops“ (ein Schaf, Schwein)’. Tačiau jis yra skolinys iš rusų kalbos (EM, IV, 814). Lat. luopi Liet. gyvuljs savo reikšme ir vartosena maždaug atitinka lat. /uéps. Daugiskaitinė šio žodžio forma ludpi vartojama latvių kalboje ir “gyvulių biirio’ reikšme, plg. Laid luopus ara!; Jadzen luopi ganuos; Luopus ganit (EM, II, 528). Lat. ludps yra visiškai izoliuotas baltų ir slavų kalbose žodis, kurį veikiausiai reikėtų sieti su alb. lopé ‘karvéTM. % O. H. TpyGaues, Ilponcxoxjienne Haspanuii JJOMAINHHX JKHBOTHHIX B CJABSIHCKHX SI3biKax, Mocksa, 1960, p. 100; Jlstasiekranariunbi atyiac GesapycKait Mobi, žemėlapis Nr. 293. % O. H. TpyGaues, IIpoucxox enue HasBaHuil JOMAINHHX JKHBOTHBIX B CJIABAHCKHX SI3biKax, p. 100-101. % J. Pokorny, Et. Wb., p. 654; A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 137. 14 Lat. bars "Gyvulių būrio' reikšme latvių kalboje labai plačiai vartojamas žodis bars, vartojama šio žodžio mažybinė forma barinš, o taip pat junginiai /udpu bars, luopu barinš. Žodis bars latvių kalboje vartojamas įvairiomis reikšmėmis. Štai K. Miūlenbacho žodyne nurodomos net šešios (faktiškai būtų galima išskirti dar daugiau) šio žodžio reikšmės: 1) die Schwade; 2) ein bestimmter Strich Feldes bei der Flachsraufe; 3) die Mast; 4) der Haufe, die Menge, die Schar, Herde, 5) die Sandmassen in der Flussmiindungen, die das Fahrwasser seichter machen; 6) atberi (klatpieduotuo baribas tiesu sauc par beriem, baru, biežak atberiem; plg. atberes “Wiedergabe des aus dem Gemeindemagazin geliehenen Getreides; das Getreide, das bei der Wiedergabe gleichsam als Prozent mehr abgegeben wird’) (EM, I, 150, 264—5). Lietuvių kalboje žodis baras, atitinkantis lat. bars, taip pat vartojamas panašiomis reikšmėmis: “vienu kartu užimamas lauko ruožas dirbant (piaunant javus, raunant linus, šienaujant; būrys žmonių (šia reikšme randamas tik S. Gimžausko (Linkmenys) raštuose ir A. Juškos žodyne)' (LKZd., I(2) 651—2). Dabartinėje lietuvių kalboje pastaruoju metu žodis baras labai plačiai vartojamas "kokio nors veikimo srities, ploto’ reikšme. Kaip matome, liet. būras, ypač lat. bars, reikšmės gana įvairuoja. Tai davė akstina J. Endzelynui įtarti lat. bars esant keleriopos kilmės. Lat. bars 1—3 reikšmėmis jis buvo linkęs sieti su vid. air. berraim ‘schere’, av. tiži-būra ‘mit scharfer Schneide’, lot. ferire “hauen’, forus ‘Gang um ein Beet’, sen. vok. aukšt. bara ‘eingehegtes Land’, rus. 3abop ‘Zaun’, gr. qapoc ‘ein Stick Land, Furche’. 4—5 reikšmėmis lat. bars J. Endzelynas linkęs sieti su ide. *bher- ‘tragen’, ir tik SeStaja reikšme lat. bars jis sieja su lat. bert, liet. befti, sutikdamas, jog su šiais veiksmazodziais, gal būt, galima sieti ir lat. bars ketvirtąja reikSme3S. Tačiau vargu buvo teisus J. Endzelynas, lat. bars manydamas esant net trejopos kilmės žodžiu. Mums atrodo, jog tiek liet. būras, tiek lat. bars visas reikšmes įmanoma išaiškinti, siejant šiuos Žodžius su veiksmažodžiais liet. befti, lat. bert. Taip liet. būras, lat. bars kilmę aiškino jau A. Leskynas*?. A. Leskyno aiškinimui pritarė daugelis vėlesniųjų tyrinėtojų. K. Būga teigė, jog „būras yra tiekas dirvos plotas, kiek galima jo sėjant apiberti vienu žygiu“*?, tokios pat nuomonės buvo P. Skardžius*!, E. Frenkelis*??, J. Otrembskis*?. J. Endzelyną tokia etimologija daugiausia, matyt, vertė abejoti tas faktas, kad baltų kalbose ‘sé¢jamo dirvos ploto' reikšme vartojamas kitas senas žodis, liet. biFžė, lat. birze, kuris siejamas su sen. sl. brazda ‘vaga’, rus. 60po3d0a, lenk. brézda** (tiesą sakant, ši etimologija atrodo gana abejotina). Tačiau pirminės šių žodžių (liet. bifžė, liet. būras) reikšmės galėjo būti skirtingos — jų supanašėjimas jau yra vėlesnės raidos rezultatas. 38 EM, I, p. 265. 3 A. Leskien, Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen, Leipzig, 1884, p. 321; Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig, 1891, p. 167 (pastarajame veikale teigia kiek abejodamas). 40 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 294. 4 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 26. 2 E, Fraenkel, Et. Wb., p. 34—35. 42 J, Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, II, Warszawa, 1965, p. 33. 4 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 44—45; EM, I, p. 299. 15 taa ‘ganyti’, est. paimendama "ganyti, saugoti', karel. paimen "piemuo", lyv. paimeri *piemuo", paimentta "ganyti, saugoti', veps. paimen "piemuo", pajmenta "ganyti, saugoti’ ir kt.1° Į Pabaltijo suomių kalbas baltiskas piemens pavadinimas pateko kartu su kitais gyvulininkystę ir žemdirbystę liečiančiais žodžiais veikiausiai paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą. Suomių kalbų dirvoje iš jo atsirado ir veiksmažodis, reiškiantis “ganyti, saugoti', o taip pat kiti giminingi žodžiai, plg. suom. paimentaminen ‘ganymas, ganiava’, paimenkoira "aviganis šuo*, paimenpilli "piemens dūdelė', paimenpoika ‘piemenélis’, paimentolainen "klajoklis" ir kt." Gana įdomus klausimas, kodėl šio piemens pavadinimo neišlaikė latvių kalba. Mums atrodo, jog tam tikrą vaidmenį čia galėjęs suvaidinti prielinksnis pie. Mat, latvių kalboje prie išvirtus pie, latvių kalbos žodžiai prasidedantys junginiu pie-, galėjo būti suprasti kaip prielinksniniai sudurtiniai Žodžiai. Žodžiai, kurių leksinis ryšys su prielinksniu pie nebuvo jaučiamas, savotiškai nesiderino prie minėtų sudurtinių žodžių sistemos ir pradėjo pamažu nykti arba jų fonetika buvo pakeista dėl kitų žodžių įtakos. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, lat. pJava galėjo išstumti senąjį lat. piėva (EH, II, 278), dėl šios priežasties, gal būt, nerandame latvių kalboje liet. pičtūs fonetinio atitikmens. Ši mūsų hipotezė, žinoma, negali liesti latvių kalbos žodžių, kur ie < en, o taip pat žodžių, kurie, sutrumpėjus galūnei, tapo vienaskiemeniai. Lat. gans, liet. gūnas ir kt. Latvių kalboje įsigalėjo kitos šaknies piemens pavadinimas, plg. lat. gans "piemuo", mažyb. formos ganinš, ganelis, ganéns, gane ‘piemené’, ganene, gana, ganiene, ganikis ‘ein Hirt (ein kleiner, nichtssagender Hirt)’, ganitajs ‘der Hiiter’ (EM, I, 599, 600; EH, I, 382). Sie žodžiai sietini su lat. ganit, liet. ganyti. Iš pastarojo veiksmažodžio kilę piemens pavadinimai vartojami ir lietuvių kalboje, plg. liet. ganas “ganytojas, piemuo", ganytojas, ganikas, ganūkas, ganė “"piemenė, ganytoja' (LKŽd., III, 96, 100, 107, 108). Taip pat vartojama nemaža sudurtinių piemens pavadinimų, kurių antrasis komponentas yra šios šaknies žodis. Plg.: Liet. ančiūgonis "ančių piemuo' (LKŽd.,I(2), 131) < liet. dntis + ganyti. Liet. arklūganis ‘kas arklius gano’, arkliūganis, arkliaganys, arkliūgonis, arkliganis, arkliūganis (LKZd., 1(2), 301, 303, 305, 307) < liet. arkljs + ganyti. Liet. aviganis ‘aviy piemuo, avių ganytojas’, avigonis, aviūgonis, avėliaganis (LKŽd., I(2), 521, 523, 525) < liet. avis + ganyti. Liet. galvijagonis "piemuo, bandaganis’, galvijagonis (LKŽd., III, 83) < liet. galvijas + ganyti. Liet. jautaganys “jaučių ganytojas; piemuo", jaučiūgonis (LK Žd., 1V, 295, 322) < liet. jdutis + ganyti. Liet. karvūganis "karvių piemuo’ (LKŽd., V, 352) < liet. kdrvė + ganyti. 10 Y, H. Toivonen, E. Itkonen, A. J. Joki, Suomen kielen etymologinen sanakirja, II, Helsinki, 1958, p. 459; J. Kalima, Itūmerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, Helsinki, 1936, p. 145; V. Thomsen, Berdringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, Kobenhavn, 1890, p. 208. 11 A, Sabaliauskas, LKK, VI, p. 130. 22 Liet. kiaulūganis "kiaulių piemuo", kiauldgonis, kiaiilganis, kiauliūganis, kiauliagonis (LKŽd., V, 687, 691, 693) < liet. kiaūlė + ganyti. Liet. oZkaganys "ožkų piemuo', ožkūganis!? < liet. ožka + ganyti. Liet. žąsigonis "Žąsų piemuo’ < liet. žąsis + ganyti. Liet. bandūganis "galvijų piemuo, galvijagonis', bandganis (LK Žd., I(2), 639) < liet. banda + ganyti. Liet. diénaganis “kas gano tik dieną gyvulius, menkas piemuo’ (LKŽd., II, 346) < liet. diena -+ ganyti. Liet. naktigonis ‘kas naktį gano gyvulius (ppr. arklius)’ < liet. naktis + ganyti. Liet. rytūgonis ‘kas ryte gano gyvulius' < liet. rytas + ganyti. Panašios kilmės sudurtiniai piemenų pavadinimai gana plačiai vartojami ir latvių kalboje. Plg.: Lat. ditgans “der Schafhirt' (EH, I, 5) < lat. dita ‘avis’ + gans ‘piemuo’. Lat. cūkgans “der Sauhirt’, cūkganis (EM, I, 398; EH, I, 280) < lat. citka “kiaulė* + gans. Lat. giovgans “der Kuhhirt’ (EM, I, 692; EH, I, 424) < lat. gūovs ‘karvé’ + gans. Lat. luépgans “der Viehhirt’ (EM, II, 527) < lat. ludps ‘galvijas, gyvulys’ + gans. Lat. zifggans “der Pferdehirt’ (EM, IV, 726; EH, II, 808) < lat. zifgs ‘arklys’ + gans. ; Lat. zūosgans “der Gansehirt' (EM, IV, 759) < lat. zūoss ‘Zasis’ + gans. Lat. diZgans “der grosse (dltere) Hirt, Oberhirt’ (EH, I, 324) < lat. dižs “didelis, didingas, kilnus’ + gans. Liet. ganyti, lat. ganit toliau siejami su liet. gifiti "vyti, varyti; varyti bandą, gyvulius į ganyklą), lat. dzit, rus. exams "varyti, raginti, persekioti, guiti’, lenk. gonic, air. gonim ‘suzeidziu, užmušu', skr. hanti ‘jis užmuša, ¥udo’, arm. gan ‘musimas, plakimas’, gr. @évos "nužudymas" ir kt.1® Šiems žodžiams atstatoma ide. prolytė *guhen -(2)-, kurios pirminė reikšmė veikiausiai buvusi “mušti'. Baltų kalbose taip pat esama šios šaknies žodžių, kurių reikšmė dar nėra taip nutolusi nuo pirminės reikšmės, plg. liet. genėti "piaustyti šakas; kirsti krūmus), lat. dzenét, liet. genys, lat. dzenis, pr. genix. Slavų kalbose ran- (dame šios šaknies žodžių, kurių reikšmė visiškai priartėja prie liet. ganyti, lat. ganit, liet. gifiti, lat. dzit reikšmių, plg. rus. 6620 "ganykla, ganiava, bandotakis; išginimas’, lenk. wygon. Lietuvių kalboje esama piemens pavadinimų, kilusių tiesiog iš veiksmažodžio ginti, plg. liet. genūlis "piemenėlis' (LKZd., III, 239), ginikas “kas gena (gyvulius)’ LKZd., III, 319), gintdjas (LKZd., III, 327). Liet. arklininkas, aviniiikas ir kt. Pasitaiko taip pat piemenų pavadinimų, kilusių tiesiog iš atitinkamų gyvulių pavadinimų. Plg.: Liet. arklinifikas 'naktigonis, arklių prižiūrėtojas; arklių mėgėjas, Zinovas’, arklinykas (LK Žd., I (2), 305), arklinis “naktigonis, arkliaganis, $érikas’ (LKŽd., '2 Lietuvių kalbos pavyzdžiai, prie kurių nenurodytas šaltinis, paprastai paimti iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos. 13 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 152—153; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 293; J. Pokorny, Et. Wb., p. 491—493. 23 I(2), 306), arklijičius "piemuo nenaudelis’ (LKZd., I (2), 305; dėl semantikos plg. liet. arklinis "išdykėlis'*), plg. liet. arklys. Liet. avinifikas “avių piemuo; avių prižiūrėtojas, augintojas, laikytojas’, avinjkas (LKŽd., I(2), 528), avinėrius "avių piemuo" (su slaviška priesaga, LKZd., I(2), 529), plg. liet. avis. Liet. galvijininkas "galvijų piemuo' (LKZd., III, 83), galviniiikas (LKZd., III, 84), plg. liet. galvijas. Liet. jdutininkas "jaučių piemuo; žmogus, kuris jaučiais dirba", jdutinis "jaučių piovėjas, piemuo, pirklys; jautininkas' (LKŽd., IV, 324), jdučius “jaučių piemuo; kerdžius', jaūčius (LKZd., 1V, 295), jautišius "jaučių prižiūrėtojas' (LKŽd., IV, 325), plg. liet. jdutis. Liet. kdrvininkas "karvių piemuo, prižiūrėtojas, augintojas’ (LKŽd., V, 357), karvišius "menk. karvių piemuo’, karviskus (LK Žd., V, 358), plg. liet. kdrvė. Liet. kiaiilininkas "kiaulių piemuo, kiauliaganis, kiaulių šėrikas, prižiūrėtojas", kiauliniūkas (LKZd., V, 696), kiailinis "kiaulių piemuo; kas verčiasi kiaulėmis", kiaulinis (LK Žd., V, 697), kiaulišius ‘kiauliaganis, kiaulių piemuo", kiauliušis (LKZd., V, 699), plg. liet. kiaūlė. Liet. ožkiniūikas ‘kas ožkomis verčiasi, ožkaganys', Ožkininkas, plg. liet. ožka. Liet. avinvedis “avių piemuo' (LKZd., 1(2), 529), avinvedys < liet. avinas + vėsti. Liet. kiaūliapiemenis "kiaulių piemuo’ (LKŽd., V, 694), kiaiilpiemenis (LKZd., V, 700) < liet. kiaiilé + piemué. Liet. akėčpiemenis, berniūkas, gelčius ir kt. Pasitaiko lietuvių kalboje vienas kitas ir kitokios kilmės piemens pavadinimas, dažniausiai vartojamas tam tikra specifine reikšme ar turintis kokį nors emocinį atspalvį. Plg.: | Liet. akécpiemenis "tinkantis prie akėčių piemuo, pusbernis’ (LKZd., I(2), 51), akétpiemenis (LK Žd., 1(2), 55) < liet. akėčios + piemuo. Liet. berniūkas ‘piemenukas, jaunesnysis bernas (samdinys)’ (LKŽd., I(2), 770), plg. liet. berniūkas. Liet. gelčius "vaikas, piemenukas’ (LKŽd., III, 213), plg. liet. geltonas, geltas, dėl semantikos plg. liet. geltonsndpis ‘nesubrendélis, pienburnis, vaikézas’. Liet. naktiniūkas ‘naktigonis’, naktinis, plg. liet. naktis. Liet. naktigulis ‘naktigonis’ < liet. naktis + gulėti Liet. avčiorius Liet. avéiorius ‘avininkas, avių piemuo' (LKŽd., I(2), 520) < lenk. owezarz. Tačiau lietuvių kalbos žodyje jaučiamas leksinis šio žodžio ryšys su liet. avis. Kad šis žodis paskolintas iš lenkų kalbos, gal būt, rodytų jo šaltinis — J. Brodovskio žodynas. Lat. šėeperis, Seruks Lat. šėperis “ein Hirt, der Hirt auf einem Gut; der Schiifer auf einem Gut’ (EH, II, 626) — vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Schdfer, plg. t. p. lat. $éperis “Schaferhund’, šėperitis (EM, IV, 17)**. ier J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, Leipzig, 1936, p. 130. 24 Lat. Seruks “ein (verheirateter) Viehpfleger und Hirt (namentl. auf Giitern)’ (EM, IV, 17) aptinkamas latvių kalbos tarmėse, esančiose Lietuvos pasienyje, J. Endzelyno nuomone, galėjo būti paskolintas iš lietuvių kalbos, plg. liet. šerti, lat. šėrt < < liet. §érti. Liet. kerdZius Lietuvių kalboje vartojama net keletas specialių vyresniojo piemens pavadinimų. Labiausiai paplitęs pavadinimas yra kefdZius, kuris vartojamas ir literatūrinėje kalboje. Šalia formos kefdžius tarmėse ir įvairiuose kalbos paminkluose aptinkame ir kitokių šios šaknies kerdžiaus pavadinimo formų, plg. kerdeninkas (kerdenykas),. kerdis, kerdžys (LKŽd., V, 600). Iš šio pavadinimo taip pat kilo nemaža kitų žodžių, susijusių su kerdžiaus darbu ar apskritai gyvulių ganymu, plg. kerdystė ‘kerdžiaus darbas’, kerdžysta, kerdbuvis "kas yra kerdžiumi buves’, kerdūkas ‘piemenukas’, kerdžiūnka "moteris, gananti gyvulius’, kerdžiduti ‘kerdziaus pareigas eiti, kerdžiumi būti', kefdZiné "piemenų pokylis’, kerdžinyčia ‘kerdZiaus troba’, kefdžiuvienė "kerdžiaus žmona' (LKŽd., V, 600), kiaūlkerdis "kiaulių kerdZius’, kiaiilkerdžius (LKŽd., V, 699). Lietuvių kalbos tarmėse, o taip pat ir literatūrinėje kalboje, labai plačiai vartojama ir forma skefdžius bei iš jos kilę žodžiai (skerdžiduti, skerdystė, skerdžiuvienė). Forma skefdZius yra naujesnė — ji atsirado prie formos kefdZius pridėjus priebalsį s-. Panašus priebalsių pridėjimas lietuvių kalboje yra gana dažnas reiškinys (nesvetimas jis ir latvių kalbai), plg. liet. ketera : sketera, kregždė : skregždė, kremzlė : skremzlė ir kt.“* Pridėtinio satsiradimas žodyje kefd%ius aiškinamas įvairiai. E. Frenkelis, perspėdamas, jog liet. skerdžius nereikia sieti su liet. skefsti “piauti kiaulę", satsiradimą aiškina žodžių sergėti, sargas įtaka!“. Tuo tarpu J. Otrembskis liet. skef“- džius atsiradimą aiškina kaip tik dėl žodžio skefsti įtakos, mat, vyresnysis piemuo kartu buvęs ir gyvulių skerdikas", Iš šių dviejų aiškinimų įtikimesnis būtų J. Otrembskio aiškinimas. Tačiau, mums atrodo, svyresniojo piemens pavadinime galėjo atsirasti ir be kurio nors konkretaus žodžio įtakos. Juk šiaip ar taip visus pridėtinius stiek lietuvių, tiek latvių kalbose neįmanoma paaiškinti vien etimologiškai kurio nors žodžio įtaka. spridėjimas žodyje kefdZius yra senas reiškinys. Z. Zinkevičius su žodžiu skefdžius sieja ir hidronimus Skerdžius, Skérdzia'®. Tačiau šie hidronimai gali būti siejami ir su liet. skardis, skardžius grupės žodžiais, plg. liet. SkeFdupis šalia Skardupis ir kitus labai paplitusius hidronimus*?. Pastaroji galimybė, mums atrodo, imanomesnė, juo labiau, kad hidronimų, kuriuos būtų galima sieti su liet. kefdžius, nepasitaiko. 15 J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, I, Warszawa, 1958, p. 376—378; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatyka, Riga, 1951, p. 238—239; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 190—191. 18 R. Fraenkel, Et. Wb., p. 242. 17 J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, I, p. 378. 8 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963, p. 148; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 190. 19 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 147 — 148. Liet. kerdžius turi gana patikimą etimologiją — jis siejamas su ide. *kerdhoprolytés žodžiais, kurių pirminė reikšmė buvusi "eilė; banda, kaimenė'. Semantinė šios prolytės žodžių raida labai gerai atsispindi slavų, o iš dalies ir baltų kalbose, plg. rus. sepeda “eilé, laikas, metas; banda’, ukr. «epeda ‘banda, būrys, minia; eilė", baltr. «apada "virtinė, eilė; minia, būrys; banda’, lenk. trzoda ‘banda, galvijai", ček. tFida "tvarka, eilė, klasė, kaita; gatvė, bulvaras", slovk. črieda ‘banda, kaimené’, aukšt. luž. ėrjoda "krūva" ir kt.* Liet. kerdžius, pr. kėrdan, rus. 4«epeda siejant su ide. *kerdho, šiek tiek abejonių kelia baltų ir slavų kalbų žodžio pradžios konsonantizmas — guturalinis vietoj laukiamo palatalinio, plg. skr. sardha- "banda, būrys', av. sarada. Tačiau baltų kalbose toksai „nedėsningas“ guturalinis gana dažnai aptinkamas, ir tikriausiai šio baltų ir slavų kalbų pavadinimo nereikėtų laikyti skoliniu iš kokių nors vakarinių ide. dialektų. B. Jėgeris šiuos baltų ir slavų kalbų žodžius mėgina sieti su ide. *(s)ger- “schneiden’, Iš baltų kalbų šios ide. šaknies žodžius išlaikė lietuvių ir prūsų kalbos. Lietuvių kalboje, kaip matėme, šios šaknies žodis yra vyresniojo piemens pavadinimas, tuo tarpu prūsų kalbos žodis kėrdan vnsk. gal. (tris kartus trečiajame katekizme užfiksuota forma), kerdan (vieną kartą tame pačiame katekizme užfiksuota forma) išlaikė laiko reikšmę, plg. prei swaian kerdan (=zu seiner zeit), en kėrdan (=bey zeit), Enstan kérdan (= Zu der zeit)®. Taigi baltų kalbose išlaikyti tartum du ide. *kerdhoreikšmių poliai. Todėl, atrodo, pagrįstai spėjama, jog baltų kalbose, prieš atsirandant vyresniojo ar apskritai piemens reikšmei, turėjo būti vartotas tos pačios šaknies žodis “kaimenės, bandos' reikšme. Galėtume net spėti, jog 1573 metų Volfenbiutelio Postilės rankraštyje užfiksuotas vyresniojo piemens pavadinimas kerdenykas savotiškai atspindi senąją liet. *kerda "banda, kaimené’ reikšmę, plg. banda : bandiniūkas ‘piemuo’, bandūlis "vyresnysis piemuo; kerdžius". Piemens reikšme ide. *kerdhošaknies žodis vartojamas germanų kalbose, plg. got. hairdeis, sen. vok. aukšt. hirti, vok. Hirt, angl. (shep)herd, kuris ir kilo iš germaniško bandos pavadinimo, plg. got. hairda, sen. vok. aukšt. hėrta, vok. Herde, angl. herd ir kt.** Kad anksčiau ide. *kerdhošaknies žodis “eilės, laiko' reikšme buvo vartotas ne tik prūsų, bet ir kitose baltų kalbose, rodytų šio žodžio patekimas į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. kerta "sluoksnis, eilė; kartą' (plg. tokius žodžių junginius ar sudurtinius žodžius, kaip ainoa kerta “vieną kartą', vaatekerta "baltinių, drabužių pakeitimas’, eldmdkerta "biografija', vuosikerta "metinis leidinys", išvestinius žodžius, kaip kerros ‘sluoksnis’, kertoa "pasakoti; dauginti (matematikoje)’ ir kt.), est. kord, karel. kerda, lyv. kérda ir kt.** Tiesa, pastaruoju metu kai kurie tyrinėtojai (J. Ka20 M. Vasmer, Et. Wb, III, p. 320; R. Trautmann, B.-sl. Wb., p. 127—128; O. H. TpyGauės, Ilponcxox/tenne Ha3BaHmii JĮJOMAINIHHX JKHBOTHBIX B CJIABSHCKHX s3bikax, p. 105. #1 B. Jėgers, KZ, 80, p. 46—48. 22 R, Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 53, 61, 63, 69, 356; Prūsų kalbos paminklai, p. 195, 209, 211, 223. 23 F, Kluge, Et. Wb., p. 304, 310; J. Pokorny, Et. Wb., p. 579; E. Klein, Et. Dic, I, p. 722. # Y, H. Toivonen, Suomen kielen etymologinen sanakirja, I, p. 184—185; V. Thomsen, Beroringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, p. 185-186; J. Kalima, Itimerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, p. 115-117. 26 lima, L. Hakulinenas) baltiška šių žodžių kilme kiek abejojo. Tačiau jų abejonės vargu turi pagrindo. Tiek žodžių reikšmė, tiek ir jų fonetika rodytų, kad jie iš tikrųjų paskolinti iš baltų. Latvių kalboje ide. *kerdhopėdsakų neaptinkame. Tiesa, latvių kalbos tarmėse (Rucava) užfiksuota forma kėrdzis "zirgu puisis muiža' (EM, Il, 375). Tačiau ji, kaip nurodęs J. Endzelynas, veikiausiai kilo iš liet. kefdžius. Lietuvių kalbos žodžiai kefdžius, skerdžius pateko ir į baltarusių, rusų, lenkų kalbomis rašytus Lietuvą liečiančius dokumentus, plg. baltr. xepO6, ckepdo, rus. KepOb, lenk. skierdž??. H. Hirtas visiškai nepagrįstai liet. kefdZius mėgino laikyti germaniškos (gotiškos) kilmės žodžiu?ė, | Liet. dieninis Liet. dieninis ‘kerdzius’ (LKZd., II, 347), plg. liet. diena. Kaip matome, šio lietuvių kalbos vyresniojo piemens pavadinimo semantika labai primena ide. *kerdhoreikšmių raidą. Liet. dieninis vartojamas palyginti nedideliame tarmių plote (Bagaslaviškis, Gelvonai, Pabaiskas, Paberžė). Rytų Lietuvoje aptinkama ir pavardė Dieninis, kuri iš pradžių reiškusi ja Žymimo asmens profesiją. Liet. viršininkas Liet. viršininkas ‘kerdZius, vyresnysis piemuo", plg. liet. viršūs. Liet. viršininkas vyresniojo piemens reikšme dažniausiai pasitaiko šiaurinėje vidurio Lietuvos dalyje (Akmenė, Ėriškiai, Gruzdžiai, Grūžiai, Klykoliai, Linkuva, Papilė, Pušalotas, Rozalimas, Skaistgirys, Šeduva, Upytė, Žagarė). Vyresniojo piemens reikšme liet. vifšininkas pateko ir į XVIII amžiaus viduryje lenkų kalba rašytus Šiaulių, Žagarės apylinkių dokumentus. Šalia žodžio viršynik tuose dokumentuose pasitaiko netgi iš šio žodžio kilęs terminas viršynikostvo ‘kerdZiaus amatas, pareigos'*". Įdomus tolimesnis šio žodžio likimas. Jau XIX amžiaus pabaigoje J. Jablonskis jį įveda į literatūrinę kalbą, tik ne "Vyresniojo piemens’, o “Žmogaus, kuris turi kokią viršenybę ant kitų žmonių (Vorsteher, Vorgesetzter, HauaJibHHK)* reikšme??. Daugiausia J. Jablonskio pastangomis šis Žodis naująja savo reikšme tvirtai įsigalėjo lietuvių literatūrinėje kalboje. Iš liet. viršininkas "vyresnysis piemuo’ kilo ir keletas kitų su gyvulininkyste susijusių Žodžių, plg. liet. viršininkė "viršininko pati, kerdZiuviené’, vifšininkai “diena, kai vyresnysis piemuo, t. y. vifšininkas, ateina į piemens ūkį valgyti ir piemeniui nereikia ganyti' (Lauksodis, Linkuva). # K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 212, 323, 358; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 242. 26 K, Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 92. #7 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. VIII-IX, 356 — 358. *8 Jablonskio raštai, IV, Kaunas, 1935, p. 17; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 601. 27 Liet. bandūlis ir kt. Liet. bandūlis ‘kerdZius’ (LKZd., I(2), 643), bafidžius (LK Žd., 1(2), 644), bandinis (LK Žd., 1(2), 641), plg. t. p. bandiniūikas ‘bandos ganytojas, piemuo' (LKZd., I(2), 640), bandišius “piemuo, šėrikas* (LK Žd., I(2), 641), plg. liet. banda ‘kaimené’. Liet. tvarklas Lingvistinėje literatūroje dar nuo A. Becenbergerio laikų piemens reikšme minimas J. Bretkūno biblijos vertime vartojamas žodis tvarklas*". Vėlesniuose Rytų Prūsijos lietuvių biblijos vertimuose J. Bretkūno vartojamą tvarklas atitinka kerdžius (.... ir kaip kaimenė be kerdžiaus, Iz. 13, 14)*®, Vadinasi, būtų galima spėti, jog ir J. Bretkūno biblijoje žodis tvarklas vartojamas kerdžiaus reikšme. Deja, minėtas žodis į lingvistinę literatūrą piemens reikšme pateko per apsirikimą. Minėjome, jog naujesnių laikų Rytų Prūsijos lietuvių biblijos vertimuose J. Bretkūno žodį tvarklas anoje frazėje atitinka kerdžius. Naujesniuose vokiškuose vertimuose toji frazė verčiama: ... und wie eine Herde ohne Hirten (Iz., 13, 14)*1. Tačiau M. Liuterio 1549 metų biblijos vertime ši frazė atrodo štai kaip: ...und wie ein Herd on hiirten*?. Kad šioje frazėje vok. hiirten reiškia ne ‘kerdZiy’ ar ‘piemeni’, bet "aptvarą", aiškiai rodo kita iš to paties biblijos skyrelio frazė: ...die Hirten keine hurten da auffschlahen (Iz., 13, 20), kurią J. Bretkūnas ir verčia: ...Piemens... Twarklu ne taifis. Vadinasi, tiek pirmojoje frazėje (ją J. Bretkūnas verčia:... ir kaip Gūtas be Twarkli), tiek ir antroje J. Bretkūno tvarklas reiškia "aptvarą (=vok. Hiirde, vid. vok. aukšt. hurt, dgs. hiirte)’, o ne "piemenį'. Liet. pastyrius, pulkaunykas, ustovas Liet. pastjrius "vyresnysis piemuo, skerdZius’ (Daugėliškis, Dūkštas, Ignalina, * Mielagėnai, Rimšė, Tverečius), plg. rus. nacmoipo "ganytojas, kunigas, piemuo’, baltr. nacmewp, ukr. nacmup. Į lietuvių kalbą žodis, tur būt, atėjo iš rusų kalbos. Visoms slavų kalboms bendras žodis, veikiausiai sietinas su rus. nacmu "ganyti" ir kt. Tačiau dėl neįprastos slavų kalboms priesagos jį mėginta laikyti net ir skoliniu**. Liet. pulkaunykas "vyresnysis piemuo, kerdZius’ (Karsakiškis, Ukmergė), pulkdunykas < rus. nonKoexurx ‘nactyx’ (B. H. Įlo6poBonbexuū, Cn., 652). Liet. ustovas (uZstovas) "vyresnysis piemuo, kerdZius; prižiūrėtojas* (Anykščiai, Balninkai, Daugailiai, Kupiškis, Kupreliškis, Pandėlys, Pasvalys, Rokiškis, Salakas, Sudeikiai, Svėdasai, Tauragnai, Ukmergė, Utena, Užpaliai, Vyžuonos, Zarasai) kilmė kelia tam tikrų abejonių. E. Frenkelis, veikiausiai pagrįstai atstatydamas formą wuZstévas, šį vyresniojo piemens pavadinimą sieja su liet. užstoti "ginti, kieno pusę palaikyti; būti kliūtimi, 29 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1150; A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache, Gottingen, 1877, p. 333. % Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Rafptas... Karalauczuje, 1816; Biblija, tai esti Visas Šventas Rastas, Berlynas, 1931. # Die Bibel oder die ganze Heilige Schrift, Berlin, 1907. # Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch. Auffs new zugericht. D. Mart. Luth., Wittemberg, 1549. 3 M. Vasmer, Et. Wb,, II, p. 322. 28 Xx w sulaikyti ką; prasidėti', ūžstojis "apsauga, priedanga’, užstolis "išganytojas' (M. Dauksšos raštų žodis) ir kt.*4 Tačiau tokį siejimą, mums atrodo, gerokai apsunkina reikšmių skirtumas. Taigi, ar ne teisingiau būtų liet. ustévas (uZstévas) laikyti savotišku liet. pristdvas "prižiūrėtojas, prievaizdas’ (< rus. npucmas, baltr. npeicmay ar lenk. przystaw) perdirbiniu. Liet. paganikas, paganas ir kt. Lietuvių kalboje randame ir specialių piemenų — kerdžiaus padėjėjų pavadinimų. Plg.: Liet. paganikas ‘kerdZiaus arba piemens padéjéjas’ (Girdiškė, Karklėnai, Laukuva, Nemakščiai, Šilalė, Švėkšna, Upyna, Žarėnai). Forma paganikis gana dažnai pasitaiko ir Rytų Prūsijos lietuvių kalbos žodynuose: „Hirten= Knabe Paganikkis, -io“, C, I, 952. „Paganikkis, -io, m. ein Hilfsjunge fiir den Viehhirten (Niederung, Prokuls)’, G. H. F. Nesselmann, Wb., 256. Mažybinė forma paganikėlis randama F. Neselmano užrašytose lietuvių liaudies dainose: ,,Birbin wamzdelį Paganikelis“***, Liet. paganikis kilmę yra mėginęs aiškinti A. Leskynas, kurio nuomone ,,paganikis oder pagunikis Hūlfsjunge fūr den Viehhirten, ist wohl sicher das nach paganyti lituanisierte ru. pogonok Viehtreiber, obwohl man sich fiir die Form mit u auf pr. guntwei inf., gunnimai 1. plur. treiben berufen konnte““$, Kategoriškai nuneigti šio A. Leskyno aiškinimo, tur būt, negalima. Tačiau abejoti juo yra pakankamo pagrindo. Pirmiausia rus. noeowox ‘Siidrussl. 1. der Antreiber der Pflugochsen; der Viehtreiber* (H. ST. TlaBnioBckuit P.-n. ca. 1082) reikšmė gerokai skiriasi nuo liet. paganikas reikšmės. Antra, lietuvių kalbos tarmése randame liet. paganikas sinonimą, kuris savo daryba visiškai nepanašus į rus. noeoHuKx, tačiau yra sietinas su liet. ganyti. Plg.: Liet. pūganas "kerdžiaus padéjéjas’ (Kretinga, Palanga, Salantai, Šateikiai), paganaitis "piemenukas' (Palanga), plg. liet. paganyti". Liet. paganikas savu žodžiu, siedami jį su liet. paganyti, laiko P. Skardžius** ir J. Otrembskis®. Liet. pavarninkas, pirmininkas, Saliniiikas Liet. pavdrninkas ‘piemuo, genant banda su kerdZiumi, esantis bandos gale’ (Akmenė), pavarinis (Žemaitkiemis), pavarinys (Lyduokiai), plg. liet. varyti. 34 R. Fraenkel, Et. Wb., p. 1175. 35 Littauische Volkslieder, gesammelt kritisch bearbeitet und meirisch iibersetzt von G. H. F. Nesselmann, Berlin, 1853, p. 20; plg. t. p. V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių dainos, Tilžė, 1905, p. 341. 3 A. Leskien, Die Bildung der Nomina im Litauischen, p. 510. 37 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 444. 3 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 128. 4 J, Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, II, p. 277. 29 Liet. pirmininkas (dažniausiai vartojama daugiskaita) "prie kerdžiaus genant, piemuo, stovintis bandos priešakyje („už akių“)* (Akmenė), plg. liet. pirmas. Liet. pirmininkas akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje vieną kartą yra užfiksuotas ir apskritai piemens reikšme (Lazūnai, užrašė J. Senkus)**, pastebint, jog girdėtas vieną kartą iš seno Žmogaus. Liet. šaliniūikas (dažniausiai vartojama daugiskaita) "prie kerdžiaus genant, piemuo, stovintis bandai iš Sono’ (Akmenė), plg. liet. šalis. Lietuvių kalbos tarmėse vyresnysis piemuo kartais vadinamas ir kitais, dažniausiai vartojamais vyresnybei, valdžiai žymėti žodžiais: piemenij kardlius, galva, tėvas, vyresnybė“!. Tačiau šie pavadinimai dažniausiai turi tam tikrą emocinį atspalvį. * * * Peržiūrėję baltų kalbų piemens pavadinimus, galime konstatuoti, jog senąjį ide. piemens pavadinimą išlaikė tik lietuvių kalba (liet. piemud). Tačiau esama pagrindo manyti, tokį pavadinimą buvus ir kitose baltų kalbose. Iš baltų šis pavadinimas pateko į Pabaltijo suomių kalbas. Lietuvių kalboje randame ir labai seną vyresniojo piemens pavadinimą (liet. keFdžius),. Baltų kalbose esama nemaža įvairios kilmės siauriau vartojamų piemens ar vyresniojo piemens pavadinimų, ypač daug tokių pavadinimų randame lietuvių kalboje. TROBESIO GYVULIAMS LAIKYTI PAVADINIMAI Ide. kalbos neturi trobesiui gyvuliams laikyti bendro pavadinimo. Nesama bendro pavadinimo ir daugelyje ide. kalbų šakų. Šios sąvokos pavadinimai atskirose kalbose dažniausiai atsiradę savarankiškai, nemaža esti skolinimosi atvejų. Neturi šio trobesio bendro pavadinimo ir baltų kalbos. Tačiau lietuvių ir latvių kalbose, kaip matysime, yra vienas kitas ir bendras šios sąvokos pavadinimas. Istorinių žinių apie senovės baltų trobesius gyvuliams laikyti labai trūksta. Iš esamų trumpų užuominų istoriniuose dokumentuose negalima atkurti išsamesnės šio trobesio vaizdo raidos. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje trobesių gyvuliams laikyti būta įvairių tipų!. Kiek smulkesnių žinių apie Lietuvos valstiečių tvartus esama XVI a. dokumentuose. Antai 1562 metų spalio mėn. 31 d. Žemaitijos valsčių revizoriaus Jokūbo LaSkauskio įraše Karšuvos valsčiaus inventoriuje sakoma: „Mėšlui kad galvijus būtinai laikytų ne namuose, bet įrengtų diendarZius ir gerai aptvertų, kaip Podliašėje. O urėdas, kaip pavyzdį, turi pastatydinti vieną prie savęs kurioje nors vaitystéje, o jeigu kas nė karto nebuvo matęs, tuomet reikia taip pada0 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 29. “! Lietuvių etnografijos bruožai, red. A. Vyšniauskaitė, Vilnius, 1964, p. 93. * Lietuvių etnografijos bruožai, red. A. Vyšniauskaitė, Vilnius, 1964, p. 262— 269; Iz. Butkevičius, Lietuvių valstiečių ūkiniai pastatai, — Iš lietuvių kultūros istorijos, II, Vilnius, 1959, p. 237-256; K. Čerbulėnas, Namas („numas“) pirminis lietuvių gyvenamojo pastato tipas, — Iš lietuvių kultūros istorijos, I, Vilnius, 1958, p. 104—145; Latviešu konversūcijas vardnica, 10, Riga, 1933—1934, skit. 19235—43; A. Bielenstein, Die Holzbauten und Holzgerate der Letten, I-II, St. Petersburg, 1907—1918; Latviešu etnografija, red. kolégija: A. Birons, S. Cimermanis, A. Krastina, I. Leinasare, H. Strods (atb. red.), Rigi, 1969, p. 134; S. Cimermanis, Latviešu tautas dzives pieminek]i, Celtnes un to iekarta, Rigi, 1969, p. 81—88. 30 ryti: parinkti tokią vietą, kad vanduo iš jos netekėtų, paskiau iš pietų šono pastatyti vartus su ne labai aukšta tvora, iš rytų šono pastatyti tvartą, arba daržinę, ne aukštai apdengtą nuo vėjo, ir gerai apsaugoti bent dvi sienas pastačius, žemės tarp sienų priplūkti ir taip pastatyti, diendaržio gale šiaurės šone antrą pastatyti, taip pat iš vakarų — trečią, o viduryje palikti tuščią vietą, kad gyvuliai galėtų iš tvartų laisvai patys išeiti ir į tvartus įeiti; be to, viduryje kloti šiaudus ir ką kitą, kad galvijai sumindžiotų, tokiu būdu bus pakankamai mėšlo žemei tręšti...“? Vieną pirmųjų smulkesnių Lietuvos tvartų aprašymą yra pateikęs S. Daukantas“. Liet. tvartas Lietuvių kalboje labiausiai išplitęs trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas yra tvartas. Šiandien šis Žodis vartojamas literatūrinėje kalboje ir dideliame lietuvių kalbos tarmių plote (pietų, vidurio ir rytų Lietuvos dalis: Ariogala, Daugai, Dūkštas, Ignalina, Jurbarkas, Kapsukas, Kėdainiai, Lazdijai, Raseiniai, Simnas, Švenčionys, Varėna, Veisiejai, Vilkaviškis, Vilkija; Baltarusijos TSR teritorijoje esančios lietuvių kalbos salos: Lazūnai, Zietela)®. Šis žodis aptinkamas jau ir senuosiuose mūsų raštuose. Antai S. B. Chilinskio biblijos vertime randame: „Pabudawosim cia awiu twartus pekuy musu...“, 4 Moz 32, 16. „+++ ir padare twartus pekuy sawo...“, 1 Moz, 33, 17. J. Bretkūnas šias biblijos vietas verčia taip: „„Mes tiktai Awiu Twartas schicze darisim delei must Bandos...“, 4 Moz 32, 16. s„,, ir pabūdawoia saw Namus ir padare pękui sawam Būdas...“, 1 Moz 33, 17. Tačiau tiek S. B. Chilinskis formą tvartas, tiek J. Bretkūnas formą tvarta (?), atrodo, čia vartoja ne dabartine reikšme "trobesys gyvuliams laikyti', bet reikšme ‘aptvaras’, Ypač drąsiai tai galima teigti apie J. Bretkūną. Tokią prielaidą patvirtintų ir vokiškas biblijos tekstas, plg. M. Liuterio 1549 metų biblijos leidimą: „Wir wollen nur Schafhiirten hie bawen fiir unser Vieh...“, 4 Moz 32, 16. „+, und bawet jm ein Haus, und machet seinem Vieh hiitten...*, 1 Moz. 33, 175. i Tik "aptvaro" reikšme žodis tvdrtas vartojamas Rytų Prūsijos lietuviškuose žodynuose: „Twartas, to, m. ein abgezūunetes Stūllchen“, P. Ruhig, Lex., I, 166. „Stall, Staldas, do, m. nur bezūunt Twartas, to, m.“, R. Ruhig, Lex, II, 336. „Twartas, to, m. eine Stallung, abgezūunter Stall. PennukBlū Twartas, ein Maststall, der abgezūunt ist“, Chr. Mielcke, Wb., I, 303. 2 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, red. kolegija: K. Jablonskis (atsak. redaktorius), J. Jurginis, J. Žiugžda (vyriaus. redaktorius), Vilnius, 1955, p. 178—179. 3 Budą Senowęs — Lėtuwiu Kalnienū ir Žamajtiū iszraszę... Jokub's Laukys, Petropilie, 1845, p. 22-23. 4 Nurodydamas įvairių tvarto pavadinimų paplitimą lietuvių kalbos tarmėse, autorius daugiausia remiasi B. Vanagienės parengtu Lietuvių kalbos atlasui rankraštiniu žemėlapiu. Už latvių kalbos tarmių pavyzdžius jis dėkoja fil. m. kand. E. Šmitei. 5 Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch. Auffs new zugericht. D. Mart. Luth., Wittemberg, 1549. 31 Kaip esame minėję, lietuvių kalbos tarmėse žodis kiité vartojamas ir "senos, prastos trobelės' reikšme. Kadangi šia reikšme žodis kūtė aptinkamas kitoje Lietuvos dalyje, negu aptariamas tvarto pavadinimas, mums atrodo, jį, gal būt, reikėtų atskirti nuo liet. kiité ‘trobesys gyvuliams laikyti' ir manyti, esant kilus iš vok. Kote ‘die Hiitte’. Liet. staldas, lat. stallis, pr. staldis Pietinėje Žemaičių dalyje ir kai kuriose arčiau buvusios Rytų Prūsijos esančiose vakarų aukštaičių tarmėse vartojamas trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas staldas (Kelmė, Pagėgiai, Rietavas, Skaudvilė, Slavikai, Sudargas, Šilalė, Tauragė, Užventis, Vainutas, Varniai), pasitaiko ir forma staldis (Endriejavas, Judrėnai, Juodkrantė, Nida, Sakūčiai, Šilutė, Veiviržėnai). Šis žodis aptinkamas jau ir senuosiuose mūsų raštuose. Randame formą staldoie net ir M. Daukšos „Postilėje“ (,,Kaip iūsu ne pažčidže dargūs giwėnimas staldoie ir grinas guleimas prakarte“, DP, 425), kurios autorius kilęs iš tų vietų, kur žodis staldas šiandien nebevartojamas. Šiaip liet. staldas daugiausia vartojamas Rytų Prūsijos lietuvių raštuose: J. Bretkūno „Postilėje“ (II, 23, 101), D. Kleino „Giesmyne“ (32), XVII amžiaus rankraštiniame žodyne „Lexicon Lithuanicum“ („Stale Staldas, Twartas“, 82 a), galima sakyti, visuose vėlesniuose Rytų Prūsijos ietuvių leksikografijos darbuose (P. Ruigio, K. Milkaus, G. H. F. Neselmano, F. Kuršaičio ir kt. žodynuose), gana dažnai randamas šio krašto lietuvių tautosakoje**. Šalia formų staldas, staldis lietuvių kalbos tarmėse randamos ir formos stalnė (Padvarėliai, Tirkšliai), stalnis (Zastaučiai, Mažeikių raj.). Tačiau pastarosios formos vartojamos, atrodo, kalbant tik apie didelius arklių, paprastai dvaro, tvartus. Iš šių formų kilęs ir būdvardis stalninis (arklys) (Šatės, Viekšniai). Tokie arklių tvarto pavadinimai, ypač mažybinės formos, gana dažnai pasitaiko ir Žemaičių tautosakos tekstuose: „Isz — ejn ir brolelis Isz nauios stalnelęs Bierą žirgą wesdamas Pas seselę ejdamas“, S. Daukantas, D. Z., 1234, „Neijszkoki berneli Sawo biero žirgėlio, Tawa yra Zirgélis Mano tiewo stalnelie®, S. Daukantas, D. Z., 27. „Bene buwaj stalnelie ? Bene 1ankéj bernelj? Bene tawo wajnikélis? Stalnie ant gembele?“, S. Daukantas, D. Z., 89. * Smulkioji lietuvių tautosaka XVII— XVIII a., paruošė J. Lebedys, Vilnius, 1956, p. 418, 426, 472. % Dajnes Žiamajtiū pagal Žodiū Dajninikū iszraszytas, Petrapilies, 1846. 38 „Wijną lejskėt i stalnelę, Antrą i sodnelį, a a a dza dza dza Antra i sodnelį“, S. Daukantas, D. Z., 91. Pacituotuose S. Daukanto užrašytų Žemaičių liaudies dainų posmuose žodžiai stalnėlė, stalnė vartojami ten, kur kitur šių dainų variantuose vartojama stainéle, stainė, stainia. Todėl mums atrodo, jog E. Frenkelis®, tik iš S. Daukanto žinojęs formą su -In-, be reikalo šiuos žodžius sieja su liet. staldas: formos stalnėlė, stalnė yra atsiradusios vietoj formų stainėlė, stainė. Jų pasikeitimui galėjo turėti įtakos kartais ir forma staldas. Pažymėtina, kad S. Stanevičiaus 1829 metais išleistose Žemaičių liaudies dainose randama tik forma stainé®®. Formos stalnė, stalnis kaip matysime vėliau, pasitaiko ir dabartinėse žemaičių tarmėse, esančiose kaip tik netoli S. Daukanto gimtinės. Panašus atvejis, kai antrasis dvibalsio sandas i pakeičiamas priebalsiu /, yra ir liet. kulnas "prastas arklys' (Giedraičiai, Videniškiai, LKŽd., VI, 844) šalia formos kuinas. Liet. staldas šaltinis yra vid. vok. žem. stall??, dėl II > Id plg. lat. melderis < vok. žem. moller, est. molder ‘Miiller’, kelder ‘Keller’ ir kt.*9 Kaip ir lietuviy kalboje, su formantu -/d šis tvarto pavadinimas vartojamas danų kalboje, plg. dan. stald 'tvartas'. Apskritai, tokį tvarto pavadinimą vartoja daugelis germanų kalbų, o iš germanų jį pasiskolino ir kai kurios kitos Europos kalbos. Pirminė šio žodžio reikšmė "vieta stovėti' — jis sietinas su pr. stallit “stovéti’, gr. orėMAew ‘pataisyti’, skr. sthalati "jis stovi' ir kt. Semantiškai tokiu pat būdu atsirado įvairių ide. kalbų tvartų pavadinimai, plg. skr. gosthanam "karvių tvartas’, av. goostané, sen. vok. aukšt. ewi-st "avių tvartas", lot. stabulum (pastarasis žodis yra pranc. ėtable, isp. establo, rum. staul, n. gr. otdfBhoc, angl. stable, air. stabla ir kt. šaltinis): ide. *stū- “stovėti, statyti'?2, Prūsų kalboje taip pat randame germaniškos kilmės trobesio gyvuliams laikyti pavadinimą, savo fonetika atitinkantį liet. staldis, plg. Elbingo žodynėlio 226 žodį „Staldis Stal“, Pr. staldis, kaip ir liet. staldas, kilo iš vokiečių kalbos, veikiausiai iš vid. vok. žem. formos stall*4, Latvių kalboje yra keletas šio tvarto pavadinimo formų, plg. lat. stallis “der Stall, vorzugweise der Pferdestall’, stalis, stale ‘der Stall’ (EM, III, 1042; EH, II, 569), stalle, stellis. ¥ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 894. * S. Stanevičius, Dainos žemaičių, paruošė J. Lebedys, Vilnius, 1954, p. 14, 78, 122. * K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 591; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 894. 40 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 247—248. “ F. Kluge, Et. Wb., p. 737; J. Pokorny, Et. Wb., p. 1019—1020. ** C. D. Buck, Dic., p. 150—151; J. Pokorny, Et. Wb., p. 1004— 1010; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 350. * Prūsų kalbos paminklai, 63; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 85. “ W. Prellwitz, Die deutschen Bestandteile in den lettischen Sprachen, Gėttingen, 1891, p. 49; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 435; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 254. 39 Lat. stallis ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme dabartinėje Latvijos TSR teritorijoje sudaro du savotiškus arealus. Pirmiausia jis šalia tvarto pavadinimų kits (resp. kūte), laidars vartojamas pačioje vakarinėje Latvijos dalyje — Kurzemės tarmėse ir dalyje zemgališkųjų tarmių (Aizpūtė, Alsunga, Barta, Blydienė, Dunika, Gruobinia, Kuldyga, Nygranda, Piltenė, Saldus, Talsiai). Antrasis šio pavadinimo arealas, neturįs tiesioginių ribų su pirmuoju ir gana nutolęs nuo pastarojo, yra pietinė vadinamųjų sėliškųjų tarmių dalis, besišliejanti prie Lietuvos TSR teritorijos (Abeliai, Asarė, Biržai, Lyvanai, Sauka, Subata, Zalva). Šiame plote forma stallis taip pat nėra vienintelis tvarto pavadinimas: ji Cia vartojama šalia pavadinimų kis (resp. kite) ir klėvs (rytinėje ploto dalyje). Forma stellis pasitaiko Kurzemėje (Piltenė, Ugalė, Užava, Varvė, Zlekos, Zūros). Forma stalle teužfiksuota vienintelį kartą (Virbai, į šiaurę nuo Sabilés). Žodis stallis randamas jau G. Mancelio žodyne (1638 m.), kur jis vartojamas šalia žodžio kūts. Šalia kitų tvartų pavadinimų stallis randamas ir rankraštiniame 1685 metų J. Langijo žodyne: „Stallis (.Kuhts, Klahws) ein Stall. Sirgo= Stal = lis, ein Pferd stall. Gohwo=st. ein Vieh=st. Zuhko =stallis, ein Schwein stall,“ J. Langija Vrd., 286. Pažymėtina, jog ir H. Stalio 1637 metais išleistame estų kalbos žodyne randamas šis germanizmas, plg. est. tall**, Skirtinga latvių kalbos žodžio fonetika, gal būt, rodytų, kad latviai šį žodį pasiskolino skirtingu laiku negu lietuviai ir prūsai. Šiaip jo šaltinis, kaip ir est. tall, yra vid. vok. žem. stall, stal**, Liet. pūnė, lat. pūne Lietuvių kalbos žodis pūnė ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme vartojamas palyginti nedideliame rytų aukštaičių tarmių plote (Gelvonai, Neveronys, Pabaiskas, Siesikai, Šašuoliai, Širvintos, Ukmergė, Vepriai). Pasitaiko šis pavadinimas ir Baltarusijos TSR esančiose lietuvių kalbos salose (Gėliūnai, Gervėčiai). Tokia reikšme liet. pūnė jau randamas K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime: ,,Chlew. Stabulum, caulae. pune, gurbas“, C. Szyrwid, Dic., 29. „Košiarnia, Caprile, caprilis casa, haedile. OBkine pune“, C. Szyrwid, Dic., 126. ,,Obara, aliter : Claustrum, septum, dimitere pecus ė claustris. Pune, namas“, C. Szyrwid, Dic., 233. Liet. piinia “trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme randamas ir senuosiuose Lietuvos dokumentuose, raSytuose ne lietuvių kalba. Plg.: ,,JIBOpell, TJie PHUKYHHUS MEIIKaeT: y JBOPIbI PPUAHS C NPHCEHKOMB H KY TOMY KJeTka, myHsa Ha Obiuio...* PanevéZiukas Vilkijos v. (1563 metų dokumentas)¥. 45 Anfithrung zu der Estnischen Sprach... von M. Henrico Stahlen, Revall, M.DC., XXXVII, plg. D. Zemzare, Latviešu vardnicas, Riga, 1961, p. 49-50. 4 J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 118; EM, III, p. 1042. 47 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 200. 40 „Niedaleko tego domu punia drzewiana dla bydta, slomą kryta, wrota z deszczek na biegunach“, 1604 m. Kėdainių dvaro ir miesto inventorius**. Lietuvių kalboje žodis pūnė (ir kitokios jo formos) vartojamas taip pat ir kitomis reikšmėmis, plg. pūnė "peludė, klojimo dalis pelams šupilti' (Kupiškis, Naujamiestis, Vabalninkas), pūnis, -ies ,msaxkununa“ (K. Siannc IloneBexckHe roBOpbI II 27), punia ‘trobesys javams krauti, kluonas’ (Dubingiai, Rimšė), pūnė (Viekšniai, Kossarzewski Lituanica 117 a)??, M. Valančiaus ir S. Daukanto raštuose šis žodis vartojamas “būdos, palapinės' reikšme. Plg.: „Petras nuo pavasario visupirma iškasęs pūnę, apstatė medžiais, paliko į urvą skylę įlįsti ir įsikūrė“*?, ,s-+.15Z mauknū patagus, punes ir lapines sau dirbo, apyniū wirksztiemis ir ptauszomis bej witimis siutoię ir rajszioje“®. Panašia reikšme šis žodis randamas ir XVIII amžiaus pradžia datuojamame lietuviškų giesmių rankraštyje, plg. „Isztirt to noredami, sakima negindami, renkdamies ing Bethleem Tokieja punioy (?) Jezu uszspeia, Jozefa ir Marya““**?, M. Mažvydo ir J. Bretkūno raštuose šį žodį randame "urvo, olos’ reikšme. Plg.: „++„Kaip ir liutas sawa punaeie ir plescha pawargusi kada trauk ghi ingi tinkla sawa“ (Gesmes Chriksczoniskas, II, Psalmas X.)%. „Kaip Liūtas puneia...“ (BrB, Psal. X, 9). „++.anis... atsijlsta Skileie (paraštėje taisoma: hole Olaie (puneie), BrB, Job, 38, 40; J. Bretkūno rankraštyje 39 (pati pradžia). Plg. vokišką M. Liuterio 1549 metų biblijos tekstą: „+ Wwie ein Lew in der hiile...“ (Psal., X). „++.sie... und rugen in der Hėle....“ (Hiob., 39 (pati pradžia). Plg. lotynišką biblijos tekstą: „+ ąuasi leo in spelunca sua“ (Psal., X, 9). „Ouando cubant in antris...“ (Hiob., 38, 40). Senuosiuose Lietuvos inventoriuose ir kituose ne lietuvių kalba rašytuose dokumentuose žodis-punia dažniausiai vartojamas "trobesio javams, šienui, šiaudams laikyti reikšme". Plg.: „Zyta w puni dersowatego y miotliastego kop pięeętnascie...“, 1600 m. Kraukėnai, Upytės p. »++„punia zrobiona na zboze stomą krita, wrota proste z desk, wrzeciadz y klotka w niey; druga punia nowa iescze nie stawiona...“, 1598 m. Breslauja. „+++ a HAMD JIaBaJIH JIBE KONE rpoiied 3a Tyo nyo‘, 1516 m. Mstislavlis? 48 Lietuvos inventoriai XVII a., sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas, Vilnius, 1962, p. 19. 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525. 50 M. Valančius, Paaugusių žmonių knygelė, Tilžė, 1902, p. 102; Valančiaus raštai, red. J. Balčikonis, Kaunas, 1931, p. 244. 51 Budą Senowęs — Lėtuwiu Kalnienū ir Žamajtiū iszrasze... Jokub's Laukys, Petropilie, 1845, p. 16. 52 V. Biržiška, Tauta ir žodis, VII, p. 259. 88 Mažvydas seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parūpino J. Gerullis Kaunas, 1922, p. 524. 41 „Pun cztyry dla zloženia siana zbudowanych y swiren dla zsypania potruchy y plew, wrząd zabudowany...“, 1756 m. Tradevičiai, Polocko vaiv. „Punia duža siedmiošcienna na ztoženie slomy, w szuly sosnowe, bez wrot....“, 1775 m. Letcas, Vitebsko p.** „W koncu tey odryny punia wielka nowa z bierwion dlia zdawania zboza, stoma kryta, wrota do niey na biegunach (z) zaszezepką y s proboiem... ta punia wszystka ma w sobie scian siedm, kazda sciana po sązny pigciu. S tey puny ydąc prosto do drugiey wrota nowe migdzy przegroda gumienną stoią, po prawey stronie guntami kryte na biegunach. S tych wrot punia z bierwion stomą kryta, we srzodku z obu stron zasieki dlia skladania zboza y tok dlia mtocenia zboza, wzdtuz na sązny trzydziescie, wpoprzeg — siedm, wrota s koncow dwoie na biegunach drzewnianych, ozieroda przeptotow osmdziesiat®., 1619 m. Šiaulėnai, Viduklės p. .,Dalei idac gumno stare opadle y punia zla wielka®, 1645 m. Zalava, Ašmenos p. „Gumien dwa, jedne z osiecią, trzecia punia na stome“, 1651 m. Palūšė, Drevininkai, Vilniaus vaiv. „Przy tey odrynie punia drewniana|| dla zlozenia žyta...“, 1700 m. Papalčiai**", Latvių kalboje — tiek tarmėse, tiek ir įvairiuose rašto paminkluose — randame panašiomis reikšmėmis vartojamų liet. pūnė atitikmenų. Lat. piine ‘eine Scheune; eine Heuod. Strohscheune (die auch als Anbau errichtet wird); ein Anbau an der k/éts od. an der kits zum Heuaufbewahren, an der Riege (zum Aufbewahren von Kaff und Stroh); ein Anbau od. eine kleine Scheune fiir sich zum Aufbewahren von Spreu’, pune ‘cine Scheune’, punis, pinis, punis, pinis ‘eine Kaffscheune; ein kleines, scheuneartiges Gebdude am Meeresod. Seeufer zum Aufbewahren von Fischerwerkzeugen; eine kleine Scheune fiir Heu, Stroh und Kaff (als Anbau an der rija); Heuscheune im Walde; eine kleine Scheune fiir Fischergerite; eine Bauerhiitte’, pūna ‘eine Scheune beim Viehstall; Netzbude bei den Fischern’, pūnite ‘eine Scheune’, pinitis, punelis ‘ein (pejoratives) Demin. zu punis’, punite ‘ein Hiittchen’ (EM, III, 413, 447; EH, II, 342). Lat. pūnis randama jau 1638 metų G. Mancelio žodyne, plg.: „eine Scheune, Schkunis, Wallh. Puhnis“, G. Mancelis, Lettus, 34156, Dėl liet. pūnė, lat. pūne kilmės esama dviejų nuomonių. Vieni tyrinėtojai mano, kad į lietuvių bei latvių kalbas šis žodis pateko iš slavų kalbų. Pirmasis tokią mintį iškėlė A. Briukneris, nurodydamas, kad puné ‘stall, verschlag fūrs vieh' randama K. Širvydo žodyne, o „bei Ragnit unbek.“ (čia jis tikriausiai remiasi G. H. F. Neselmano žodynu), jis liet. punė šaltiniu laiko rusų arba baltarusiy /YyKHAP?", Tokiai A. Briuknerio minčiai pritarė J. Endzelynas (...nach Briickner.... aus r. nynsa)**, P. Skardžius (Wegen der Bedeutung wohl aus wr. nyrsa...)5*?, tokios nuomonės laikėsi ir etimologinio lietuvių kalbos žodyno autorius E. Frenkelis$?, ** K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 65, 83, 90, 225, 236, % Lietuvos inventoriai XVII a., p. 86, 141, 170, 436. % D. Zemzare, Latviešu vardnicas, p. 440. ¥ A. Briickner. Die slavischen Fremdwėorter im Litauischen, p. 123. 58 EM, III, p. 447. % P, Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, p. 183. ®“ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 667. 42 Iš tikrųjų visose kaimyninėse slavų kalbose randame šį žodį vartojamą beveik tomis pačiomis reikšmėmis. Plg.: rus. NYHA ‘NOJIOBHS, IIeJIEeBHA, MSIKHHHILA; IIOBETb, CEHOBAJI, Capal; OTJIEJIbHbIM uyJiaH, IVIETHEBAsA KJIETb, TJĮe CKJaJbIBAIOT BCSYHHY, H JIETOM CIHT XO35IHH; 3arijį. XJIeB', nykoka, B. ans, Chn., III, 538. (V. Dalio liudijimu, šis žodis vartojamas: Novgorodo, Tverės (Kalinino), Riazanės, Oriolo, Tambovo, Kalugos, Smolensko apylinkėse.) rus. nyna ‘Xnew; capah aus cena', B. Įlo6poBojiseckuū, Cji., 749. baltr. ny “XJIeB; capaii ans cena wan CcOJIOMbI, H. H. HocosBnu, Ca., 538. lenk. punia “mata drewniana stodola na siano; szopa, odryna na siano’, purika, J. Karlowicz, A. Krynsky i W. Niedzwiedzky, St., V, 433, 435. Kaip rodo baltarusiy kalbos dialektologinio atlaso duomenys, baltr. nYyH ‘trobesio Sienui (kartais ir šiaudams, javams) krauti’ reikšme vartojamas visoje Siaurės ir rytų Baltarusijoje, vakarinėje šio ploto dalyje pasitaiko ir forma nyroKa, į pietus nuo Mogiliovo užfiksuota ir forma nyxima“!. Vakarinėje Baltarusijos dalyje žodis nyna vartojamas ir “avių tvarto' reik¥me®2, Lenk. punia vartojamas labai retai, ir jis, be abejo, paskolintas iš rusų arba baltarusiy kalbų. Be tiesioginių lietuvių ir latvių kaimynų, kitos slavų kalbos šio žodžio neturi. Kaip minėjome, A. Briukneris, J. Endzelynas, P. Skardžius, E. Frenkelis liet. pūnė, lat. pine laiko slavizmu. Kita grupė tyrinėtojų mano, kad liet. pūnė, lat. pūne yra savi žodžiai, o, priešingai, į slavų kalbas jie pateko iš baltų kalbų. Rus. nyna, baltr. nynsa baltizmu laikė A. Potebnia“*, E. Karskis®, A. PreobraZenskis®, K. Būga““. Remdamasis daugiausia slavų kalbos žodžio geografija, jį baltizmu laiko ir geriausio rusų kalbos etimologinio žodyno autorius M. Fasmeris® Kuri pusė teisi, iš tikrųjų labai sunku pasakyti. Sprendžiant šią problemą, labai svarbus yra šio žodžio etimologijos, jo pirminės reikšmės klausimas. Kalbininkai, laikantys liet. pūnė, lat. pūne slavizmais, slaviškojo žodžio kilmės, atrodo, ligi šiol nemėgino aiškinti. Antrosios hipotezės šalininkai yra pateikę dvi šio žodžio etimologijas. Pirmiausia liet. pūnė mėginamas sieti su skr. pūndti "valo, grynina, švarina", pdvanah "vėjas (dievas)’, sen. vok. aukšt. fowen ‘sijoti’. Vadinasi, pirminė liet. pūnė reikšmė būtų "vieta, kur valomi javai’®®, Žinoma, ši etimologija sunkiai įrodoma. Vargu senovės baltai galėjo turėti trobesį, kuris būtų specialiai skirtas valyti javams. K. Būga liet. pūnė, lat. pūne kilmę mėgino aiškinti, remdamasis baltų kalbų medžiaga. Jis liet. pūnė siejo su liet. pūnė "tuščias kiaušinio galas (nyxkKa, ryska sina), $1 Jlprsinekrasiariunbi amiac Gesiapyckail MOBBI, Žemėlapis 236; Ipissiektasariyesl atjac GeJlapycKaii MOBbI, YCTYIHBISl ApTLIKYJILI i KameHTapei Aa KapT, Minck, 1963, p. 794-797. ® Ten pat, žemėlapis 231. A. A. Ilore6na, K ncropun 3BykoB pycckoro sismika, III, DTHMONOTHUECKHE H JApyrHe 3aMeTKH, Bapmaga, 1881, p. 90. * E. O. Kapcknii, Benopycewi, I, Bapmasa, 1903, p. 135. % A. llpeoGpaxenckuii, Dr. ca, II, p. 153. ** K. Būga, Rinktiniai raštai. I, p. 582, II, p. 524 — 526. 47 M. Vasmer. Et. Wb., II, p. 464—465, ** A. llpeoGpaxencknil, Dr. ca, II, p. 153; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 465. 43 lat. patina “kaukolė, makaulé, snukis’, lat. puns "gumbas, iškilimas, votis’. Pirminė liet. pūnė reikšmė, K. Būgos nuomone, buvusi “krūva, kaupas šiaudų, pelų, mėšlo". Panašias semantines paraleles jis nurodo: lat. gubenis “daržinė (šiaudams, šienui); priestatas prie jaujos', gubens, gubene, gubezis : lat. guba ‘kriiva, kupeta (Sieno)’, liet. guba, gūbė; liet. kūginjs "tvartas": liet. kūgis ‘kaugé, kupeta, krūva"; liet. gui bas ‘tvartas’: slov. grb ‘kauburélis, kalvelė, kupra, rauksle’®. Jeigu trečioji K. Būgos nurodoma semantinė paralelė gali kelti abejonių, tai dvi pirmosios yra visiškai patikimos. Apskritai, K. Būgos etimologija yra patikimesnė už pirmąją liet. pūnė etimologiją (: skr. pandti). Semantiškai lat. paūna, lat. puns, liet. pūnė "tuščias kiaušinio galas’ ryšys su "krūvos" reikšme yra visai įmanomas, plg. rus. xy4a "krūva, kaupas’: liet. kaikas “auglys, votis', kaūkaras "kalnelis, kalva, kauburys’, got. hauhs “aukstasTM; liet. gumbas "medžio (augalo) antauga, sustorėjimas kurioj vietoj; skaudulys, votis, guzas’, liet. gumburas "iškilimas, kupstas': lat. gurmba "votis; pakilimas, krūva", o iš *krūvos' reikšmės, kaip rodo minėtos paralelės (kūginys : kūgis; gubenis : guba), gali atsirasti ‘tvarto’ reikšmė. Tačiau K. Būgos etimologija tam tikrų abejonių gali kelti todėl, kad baltų kalbose nerandame žodžių, galimų sieti su liet. pūnė "tvartas", lat. pūne, vartojamų ‘kriivos’ reikšme, o nuo ‘voties, iškilimo' reikšmės iki "tvarto" reikšmės yra gal per didelis semantinis šuolis. Tik ši aplinkybė, mūsų nuomone, neleidžia K. Būgos etimologijos laikyti visiškai priimtina. Gana sudėtingas ir liet. pūnė reikšmių klausimas. Jeigu M. Valančiaus, S. Daukanto vartojamų žodžių “būdos, palapinés’ reikšmė, be abejo, lengvai galėjo atsirasti iš “tvarto, darZinés’ reikšmės, tai M. Mažvydo, J. Bretkūno raštų "olos, urvo" reikšmés atsiradimas yra jau ne toks aiškus. Žinoma, ‘olos, urvo’ reikšmė, kaip “liūto biisto’, reikšmė, galėjo atsirasti ir iš tvarto “gyvulio biisto’ reikšmės. Gal šis baltiškų Žodžių reikšmių įvairumas būtų tam tikras argumentas, kad liet. pūnė, lat. pūne yra savi baltiškos kilmės žodžiai. Šiaip ar taip vis dėlto daugiau esama faktų, rodančių, jog slavai šį žodį pasiskolino iš baltų, negu baltai iš slavų. Tačiau kategoriškai tvirtinti kol kas negalima. Liet. nūmas, lat. nams Tam tikrame vidurio Lietuvos plote (Dotnuva, Ėriškiai, Krakės, Kulva, Surviliškis, Šlapaberžė, Vadaktai) žodis ndmas vartojamas ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme. Tokia reikšme liet. nūmas randamas ir K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime, plg.: „Obora, aliter: Claustrum, septum dimitere pecus ė claustris. Pune, namas“, C. Szyrwid, Dic. 233. Žodis namas (įvairios jo formos) dažnai randamas ir senuosiuose Lietuvos raštinių dokumentuose, rašytuose ne lietuvių kalba. Plg.: „Dla mierzwy aby bydto poczęli koniecznie chowač nie w namach, ale obory czynič i dobrze obwarowač po podlasku...“, 1562 m. Karšuva. ** K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525— 526. 70 M. Vasmer, Et. Wb, I, 708; F. Kluge, Et. Wb., p. 311; E. Fraenkel, Ft. Wb., p. 229-230. 44 „3 ABOpa WAYubl JI0 ryMHa Bea HOMb Asi Obi1a COJIOMOIO KDpHTbI, H TIO KOHEIlb TOE BEeXbl OJIpHHA 3 XBOpOCTY ypobJieHa, 1oJi oAHbIM Jaxom...“*, 1597 m. Biliūnai, Raseinių valsč. | „Nom do skladania zboza z bierwion budowany, stomą nakrzyty...“, 1599 m. Žarėnai. „Nom dlia bydta...“, 1600 m. Dubiniai, Beržėnų valsč. »Wieza, po litewską nams, drzewa iedlowego na trzy sciany...“, 1619 m. Jokūbiškiai prie Šiaulėnų, Viduklės valsč. „Nam, to iest wieža dlia bydta ze wszytkim....“, 1639 m. Sokmedžiai Višutaičiai, Tendžiogalos valsč. „„Num dla bydta chowania....“, 1650 m. Kretkampis, Vilkijos valsč. „Numa albo raczey wieza zmuydzka dla chowania bydta...“, 1675 m. Plungė. „Obora niewielka dla bydta;... na tym podworzu numa dla bydia; gumno za numa slomg kryte, plotem ogrodzone stare...“, 1676 m. Laukuva. ,,Obora dla bydta nowa stoma kryta z numa pospotu, chlewek dla swin przybudowany stoma kryty...”, 1676 m. Smilgiai. ,,Obora z numami na bydto, do ktorey drzwi na biegunach...“, 1678 m. Diktariskis, Viduklės valsč. „Stabulum et in extremo ejus cellasuaria de lignis recentissime erectum, stramine contectum. Aedes pro pecoribus dictae numa de parietibus parata, ab extremo de sepibus adiecta, stramine tectae...“, 1705 m. Laukuva". „Numy dwie. Obora dla bydta, po koniec teyze druga dla owiec, naprzeciw dla swini...“, 1667 m. Birzénai’2, Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodis namas šiuose dokumentuose dažniausiai vartojamas ‘tam tikro trobesio gyvuliams laikyti' reikšme. Pasitaiko ir ‘trobesio javams krauti’ reikšmė. Etnografų nuomone, šiuose dokumentuose minimas namas, kaip ir vieža, „greičiausiai, ir bus buvę vieni ankstyvesnių, t. y. ištęsto keturkampio plano, pastatytų su keliomis patalpomis arkliams, karvėms ir smulkesniems gyvuliams laikyti. Viename jų gale kartais gyveno ir žmonės, žinoma, tik neturtingieji, nes tuo laiku (XVI a. A. S.) pasiturintieji valstiečiai jau gyveno trobose“**, Minėtuose dokumentuose liet. ndmas dažnai randamas ir sudurtiniuose Žodžiuose, kurie reiškia specialias ,,namo* dalis. Plg.: „..BeXka 3b OepBeHbs 30Yj10OBaHasi Is ObijiJia, ...060pa 3 GepbBen's 30yJIOBaHasi, 10 KOHBLBI C NMPbIHOMBKOMB JJisi CBHuHenu...““, 1602 (1603) m. Mimainiai, Ukmergés p. „Bexy Cc INpbiMHOMb H 3 HAMAKrajJloMb, KOTOpasi KONITOBAJIA OCMb KOINMb TpOmen...““, 1584 m. Padubysys, Raseinių valsč. yy-..BEKA C NPHMHOM 3 ĮĮOXKUOK H 3 HYMOKIMaJIOM, 3b XBOPOCTY IIJIEMEHbIM...“, 1603 m. Karklėnai Bukantai, Karklėnų valsč,“ "1 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 129, 130, 131, 132, ten pateikiama ir daugiau pavyzdžių. 72 Lietuvos inventoriai XVII a., p. 266. "3 Lietuvių etnografijos bruožai, p. 262; plg. t.p. Iz. Butkevičius, Iš lietuvių kultūros istorijos, II, p. 243; K. Čerbulėnas, Iš lietuvių kultūros istorijos, I, p. 137—145. 7* K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 134, 135. 45 Lat. nams nėra vartojamas "trobesio gyvuliams laikyti' reikšme, tačiau kai kurios šio žodžio reikšmės, iš tikrųjų, yra labai artimos minėtai reikšmei. Plg.: Lat. nams ‘eine aus geraden Stangen (auch aus den beiden Hilften eines quer durchgesiigten, nicht mehr seetiichtigen Bootes), zusammen gestellte, kegelformige Sommerkiiche: eine Sommerkiiche; ein kleines Gebédude, in welchem wihrend des Sommers alles gekocht wird (im Winter nur zu Festzeiten); ein kleines Holzgebdude, in welchem fiirs Vieh (ehemals auch fiir Menschen) gekocht wird, mit einem Herd und Kessel in der Mitte; der mittlere Teil des Wohnhauses, die Kiiche; „vieta istabas ¢ka, kur atradas krasns“; in manchen Gegenden ist der mittlere Raum des Hauses durch eine Wand in Kiiche und Hausflur geteilt; ein Vorhaus; ein Vorbau ohne Oberlage vor der Badstube mit einem grossen Kessel zum Wasserkochen; ,,pirts priekša“, „pirts prieksgja telpa, kur nuogérbjas®, ,,piebiive pie pirts, kur velėjas“; eine Hiitte zum Rūuchern der Stromlinge; eine aus den beiden Hilften eines quer durchgesigten, nicht mehr seetiichtigen Bootes zusammengestellte Netzhiitte; ein kleines Gebiude: das Haus in der Stadt“ (EM, II, 692-3; EH, II, 4). | Pažvelgus į šias reikšmes, tur būt, galima susidaryti nuomonę, jog seniausia lat. nams reikšmė buvusi ‘trobesys, kuriame yra jtaisymas patalpai šildyti, maistui virti ar pan.’ Panašia reikšme iš pradžių vartotas veikiausiai ir liet. »ūmas. Žinoma, negalima tvirtinti, jog lietuviai ir latviai šiuo žodžiu vadinę visiškai tapatingus trobesius: jų konstrukcija ir paskirtis galėjo tam tikru laipsniu įvairuoti net atskirose Lietuvos ir Latvijos teritorijoseTM. Senuosiuose latvių raštuose lat. nams dažnai Vartojamas lot. domus ("namas, gyvenamoji vieta, šeima, Seimyna’) reikšme, plg. G. Elgerio ,,Evangelien und Episteln“ (1640 m.)"* žodžio nams vartoseną, kur šiuo žodžiu verčiama lot. domus: „„Vnd te egaia ekszan to nammu, vnd attradda to baernu a Maria sauwa mata...“, G. Elger, 17. „Et intrantes domum, invenerunt puerum cum Maria matre eius...“, Mat. 2, 11. ,...vid pepildia wyssu to nammu...“, G. Elger, 86. ,,...et replevit totam domum...““, Ap D, 2, 3. „+, ka mans nams top pepildits...“, G. Elger, 92. „ut impleatur domus mea...“, Luk., 14, 23. ,....vziaem ekszan sauwems nammems“, G. Elger, 98. „„,„„recipiant me in domos suas““, Luk., 16, 4. ,,Mans nams ir wens ludzamu nams...“, G. Elger, 99. ,,Quia domus mea domus orationis est...“, Luk., 19, 46. ,...wena auksta Pharisaera namma...“, G. Elger, 106. ,5.-.1n domum cuius dum Pharisaeorum...“, Luk., 14, 1. ,.vnd tas tyccaeia ar wyssu sauwu nammu saimu“, G. Elger, 111. ,»...ct credidit ipse et domus eius tota®, Jon., 4, 53. Net ir lot. paterfamilias G. Elgeris verčia tas Nammukungs (G. Elger, 92; Luk., 14,21). Liet. namas taip pat tiek senuosiuose raštuose, tiek ir dabartinėje kalboje vartojamas lot. domus reikšme. "5 Dėl latvių nams paskirties plg. Latviešu konversūcijas vardnica, 14, Riga, 1936, skit. 28400-6. 76 Evangelien und Episteln ins Lettische iibersetzt von Georg Elger, Nebst einem Register seiner geistlichen Lieder aus der Zeit um 1640, herausg. K. Dravinš, Lund, 1961. 46 Dėl liet. namas, lat. nams kilmės esama dviejų nuomonių. Vieni tyrinėtojai jį sieja su sen. slav. dome ‘namas’, rus. dom, skr. ddmah, gr. 86p.oc, lot. domus, arm. tun, baltiškų žodžių konsonantizmo pasikeitimą aiškindami disimiliacijos badu?. Kiti liet. nimas, lat. nams linkę sieti su gr. vopėc "ganykla; gyvenamoji vieta, buveinė', gr. vėuo, ‘apgyvenu, apdirbu, valdau', gr. vopsis "piemuo'"?., J. Endzelynas iš pradžių taip pat pritarė pastarajai etimologijai’®, tačiau vėliau jis buvo linkęs pritarti liet. ndmas, lat. nams siejimui su sen. slav. dom ir kt.%° Kol kas sunku įrodyti, kuri nuomonė yra teisinga. Mums atrodo, jog labiau įmanoma liet. nūmas siejimas su senuoju ide. namo pavadinimu. Žodžio pradžios dir nkaitaliojimasis šiaip ar taip yra gana įprastas ide. kalbų reiškinys, plg. liet. devyni, lat. devini, sen. slav. devęto : pr. newints, skr. nava, lot. novem, got. niun; liet. debesis, lat. debess "dangus": sen. slav. nebo, dgs. vard. nebesa, skr. ndbhah "migla, rūkas, dangus’, gr. vėgogc ‘debesis’ ir kt. Lat. laidars, liet. laidaras Lat. laidars ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme vartojamas vakarinėje Latvijos dalyje — Kurzemėje (Aizputė, Arlava, Blydienė, Duobelė, Dunika, Kandava, Matkulė, Praviniai, Saka, Tadaikiai, Tumė, Užava, Vandzenė, Zvardė). Šis pavadinimas minėtoje teritorijoje nėra vienintelis: jis ten vartojamas dažniausiai greta kitų latviškų tvarto pavadinimų (kits, kite, stallis, stellis). Kartais žodžiu laidars vadinamas tik didelis tvartas (Kandava, Laidzė, Upėsgryva). Kartais tarmės atstovai jaučia laidars archaiškumą (Kazdanga, Skaistkalnė). Lat. laidars, be “trobesio gyvuliams laikyti' reikšmės, vartojamas ir kitomis reikšmémis, plg. “ein eingefriedigter Platz vor dem Viehstalle, wo das Vieh hineingelassen wird; die Diingerstétte innerhalb des Stallkarrees; der von ringsum gebauten Viehstillen gebildete Platz; eine Hiirde fiirs Vieh auf dem Felde’ (EM, II, 402; EH, I, 711). Šalia formos laidars latvių kalbos tarmėse pasitaiko ir formos laidaris, laiders, laideris, laideris, laideris, leidars, leideris (EM, 111, 402, 403, 446; EH, I, 711, 712). Randame net ir formas laidarzs, leidarzs, kurios atsirado liaudies etimologijos būdu šiuos žodžius siejant su lat. darzs “sodas, daržas* (EM, II, 402). Vartojamos taip pat sudurtinės formos: drlaidars ‘Hiirde fiir das Vieh auf dem Felde' (EM, I, 243; EH, I, 195), laūklaidars (EM, II, 426; EH, I, 722). Lat. laidars randamas jau G. Mancelio raštuose. Liet. laidaras "trobesio gyvuliams laikyti' reikšme nėra vartojamas. Tačiau šiaip jo vartosena yra labai artima lat. laidars vartosenai, plg. liet. laidaras "užtvaras prie tvartų gyvuliams suvaryti, diendaržis; užtverta vieta ganykloje gyvuliams suginti’, laidaris, laidarys, laideris (LK Žd., VII, 15, 16). Forma laidaris užfiksuota taip pat “duobės mėšlui; mėšlyno, sąšlavyno' reikšme (A. Bezzenberger, Lit. Forsch., 132; LKZd., VII, 16). Panašia reikšme užfiksuota ir forma laideris (G. H. F. Nesselmann, Wb., 351; LKŽd., VII, 16). "7 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 483; V. Mažiulis, LKK, II, p. 14; J. Pokorny, Et. Wb., p. 199, J. Pokorno nuomonė liet. nūmas, lat. nams kilmės klausimu gana neaiški: vienoje žodyno vietoje jis teigia, jog „it. ndmas... ist aus *damas dissimiliert“ (p. 199), o kitoje šį žodį sieja su gr. vépw (p. 763—764). "e R, Trautmann, B-sl. Wb., p. 193; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 31; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 361. "9 EM, II, p. 693. 8 J. Endzelins, Filologu biedribas raksti, 12, p. 175—176. 47 tose vietovėse kartais pasitaiko ir forma migjs; migėlis (Gelvonai, Pociūnėliai, Pašušvys, Siesikai): liet. miegoti, plg. migis ‘gyvulio guolis'. Iš pastarosios reikšmės ir atsirado kiaulių tvarto reikšmė. Liet. namėlis (Aukštadvaris) : liet. ndmas. Liet. namas, kaip matėme, yra vartojamas ir tvarto reikšme. Liet. svindrnykas (Šklėriai, Vievis, Zietela) < baltr. céinapHix, plg. t.p. rus. COUHAPHUK :ceunos "kiaulė". Liet. kiaulmigys (Alanta, Anykščiai, Dusetos, Gražiškiai, Karsakiškis, Krakės, Krekenava, Musninkai, Pabaiskas, Panevėžys, Pociūnėliai, Raguva, Siesikai, Sodeliai, Šašuoliai, Želva), vartojama ir formos kiaūliamigis, kiaūlamigis, kiaūmigis (LK Žd., V, 688, 693, 701) < kiaiilé + migis. Liet. kiaūlatvartis (LKZd., V, 688), kiaulétvartis (LK Žd., V, 691), kiauliatvartis (LKŽd., V, 695), kiaūltvartis (LKŽd., V, 701), keltvartis (LKŽd., V, 532) < kiaūlė + tvartas. Liet. kiaulūkūtė (Šatės, LKZd., V, 688) < kiaūlė + kiité Liet. kiaūliagurbis (Dusetos, LKŽd., V, 693) < kiaiilé + gurbas. Liet. kiaūlstaldis (LKŽd., V, 700) < kiaūlė + staldas. Lat. cūkkūts (EM, I, 398; EH, I, 281) <cūka ‘kiaulé’ + kilts. Lat. cūkklėvs (EH, 1, 281) <cūka + klėvs. Lat. cūkstallis (EH, I, 281) <cūka +stallis. Kiaulių tvarto pavadinimą randame užfiksuotą ir senovės prūsų kalbos paminkluose: Seweynis Sewstal (229 Elbingo žodynėlio žodis)"*?. Pr. seweynis, neaišku, kiek šis užrašymas atitinka tikrąjį prūsų kalbos žodžio pavidalą, reikia sieti su atitinkamais baltų kalbų kiaulės pavadinimais, plg. pr. swintian, lat. suvęns, sivens, Avių tvartai Liet. avidė (Derveliai, Gadūnavas, Gaižūnai, Kėdainiai, Kietaviškės, Kupiškis, Raginėnai, Surviliškis, Svobiškis, iš literatūrinės kalbos šis žodis patekes ir į kitas tarmes, pagaliau ir ¢ia nurodytose vietovėse avidė ne visada gali būti senas kalbos faktas), aviniūkas (Alsėdžiai, Barčiai, Drobūkščiai, Dubičiai, Girdžiai, Lauko Soda, Laužai, Pakražantis, Rekščiai, Sintautai, Skirpsčiai, Slavikai, Šiauduva, Varduva), avinjkas (Dailidės, Mauručiai, Miežionys, Onuškis, Palomenė, Pavinkšniai, Rimšė, Sekonys, Tverečius), avinjké (Birštonas, Butrimonys, Čiobiškis, Darsūniškis, Daukšiai, Igliauka, Kalvarija, Kapčiamiestis, Kruonis, Liškiava, Marijampolis, Nauja Ūta, Paparčiai, Pašlavantis, Simnas, Vievis), avinė (Armališkės, Kaniava, Širvintos), avikinė (Giedraičiai, Minkūnai, Musninkai, Naujamiestis, Pagiriai, Šašuoliai, Vaiskūnai, Žeimis), avikinis (Radžiūnai, Raguva), avikė (Darsiškiai, Kableliai, Lukštai), avélinis (Dūkštas, Želva), avinjéia (Alksnėnai, Dotnuva, Juknaičiai, Smalininkai), plg. t.p. LKŽd., I (2), 523, 525, 527, 528) + liet. avis. Liet. jauja (Lazūnai, LKŽd., IV, 299) : liet. jauja ‘trobesys linams džiovinti ir minti. "2 Prūsų kalbos paminklai, p. 63. 2 A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 171-172. 54 Liet. avitvartis (Kaniava, LKŽd., I(2), 530) < avis + tvdrtas. Lat. aitstallis (EH, 1, 5) <aita ‘avis’ +stallis. Lat. avikats (EH, I, 190) <avs ‘avis’ + kiits. Karviy tvartai Liet. karvidé (Gaižūnai, Kapčiūnai, Lieporiai, Lukošaičiai, Nairiai, Noriūnai, Rūdupiai, Salamiestis, Sodeliai, Telšiai, iš literatūrinės kalbos šis žodis patekęs ir į įvairias kitas lietuvių kalbos tarmes. Be to, ir čia nurodytose vietovėse karvidė kartais gali būti visai neseniai atsiradęs žodis), karviniūikas (Alsėdžiai, Eidžiotai, Salantai, Skripsčiai, Varduva), karvinykas (Biržiniškė, Mauručiai, Medeišiai, Rimšė, Sekonys, Tverečius, Vištytis), karviniūkė (Ratnyčia, LKŽd., V, 357), karvinis (Kazitiškis, Luodžiai), karvinys ( Molėtai, LKZd., V, 358), plg. t.p. LKŽd., V, 357—8): liet. kdrvė. Liet. bandiniūikas (Drobūkščiai, plg. t.p. LKŽd., I(2), 640) : liet. banda. Liet. galvijinė (Joniškis), galviniūkas "galvijų tvartas' (LKŽd., III, 84) : liet. galvijas. Liet. gyvuliniūikas (Šakiai) : liet. gyvulys. Dvaro karvidžių reikšme vartotas ir liet. abūrės (Kaunatava, Pakšteliai, Papilė, Raudėnai). Liet. jautidė "jaučių tvartas' (LKŽd., IV, 323), jautiniūikas "galvijų tvartas; jautidė' (LKŽd., IV, 324), jdutinyčia (LKŽd., IV, 324) : liet. jdutis. Liet. veršidė "veršių tvartas' (Laukuva, Utena, veikiausiai naujai atsiradęs žodis), veršiniūkas (Kurtuvėnai, Skripsčiai) : liet. vefšis. Liet. kdrviatvartis (Ratnyčia, LKŽd., V, 357) <kdrvé + tvartas. Lat. gūovskūts (EM, I, 693) < gūovs ‘karvé’ +kūts. Lat. guovstallis (EH, I, 424) < gūovs +stallis. Lietuvių kalbos specialių tvartų pavadinimus palyginus su atitinkamais latvių kalbos pavadinimais, į akis krinta didelis lietuviškų pavadinimų įvairumas. Latvių kalboje nerandame tokios darybos pavadinimų, kaip lietuvių -idė, - ininkas tipo pavadinimai. Latvių kalboje daugiausia paplitę sudurtiniai pavadinimai: aitu kilts, guovju kilts, telu kūts, cūkkūts, zirgu kūts (šalia stallis). Tuo tarpu lietuvių kalboje šios darybos pavadinimai vartojami daug rečiau. Lietuvių kalbos tarmėse pastaruoju metu labai paplito -idė tipo pavadinimai. Jie, iš literatūrinės kalbos atėję kartu su kolūkine santvarka, išstumia ir seniau vartotus kitokios darybos pavadinimus. * * * Apskritai, lietuvių ir latvių kalbose randame nemaža trobesio gyvuliams laikyti pavadinimų. Dalis šių pavadinimų vartojama tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose. Šalia savos kilmės žodžių pasitaiko ir skolinių iš kaimyninių slavų, o taip pat vokiečių kalbų. GYVULIŲ VARYMO ĮNAGIŲ PAVADINIMAI Baltų kalbų gyvulininkystės terminijoje kaip savarankišką semantinę grupę galima išskirti gyvulių varymo ar mušimo įnagių pavadinimus. Sie inagiai, be abejo, yra labai seni — jie atsirado kartu su intensyvesne gyvulininkyste, kai žmogus pradėjo ganyti gyvulius ir naudoti juos įvairiems darbams. Tačiau specialūs gyvulių varymo įnagių pavadinimai baltų kalbose palyginti nėra labai senos kilmės žodžiai, be to, jie dažniausiai paskolinti iš kaimyninių tautų, į kur jie taip pat neretai yra atkeliavę iš tolimesnių, intensyviau gyvulius auginusių kraštų. Žinoma, esama ir savos kilmės siauriau ar plačiau vartojamų žodžių, tačiau ir jie yra gana nesenų laikų dariniai. Indoeuropiečių kalbos neturi bendresnės šios srities terminijos. Paprastai pabrėžiama, kad ypač turtinga šios srities terminija pasižymi slavų kalbos'. Nemaža dalis gyvulių varymo įnagių pavadinimų iš slavų atėjo ir į baltų kalbas. Liet. botūgas, lat. pataga ir kt. Manoma, jog senovės indoeuropiečiai iš pradžių gyvulius varydavo, badydami specialiomis lazdelėmis, o vėliau per Rytų tautas susipažino su botagu*. Baltai su šiuo įnagiu susipažino per slavus. Tai aiškiai rodo kalbiniai duomenys. Liet. botūgas "įnagis gyvuliams varyti; rimbas (viena virvelė; virvelė su kotu)’ (LKZd., I(2), 976 — 7) randamas jau pačiuose pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose — M. Mažvydo, M.Daukšos, K. Širvydo ir kt. raštuose. Plg.: „Botagais ghi ifch plake...“, Mž, 443. „dir plaka ij kaip' botagais, pafmirdujeis lieguwieis... Néffa botagai io yra nūdemes mūju...“, DP, 105. „„terp tu buwo wirwes, lynciugay, botagay, rikBtes...“, SP, II, 163. „nahayka, scutica, flagellum, mastix. botagas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 m. leidimas), 86. „Jr padaręs botagą i dirgelu...“, Ch 1, II, 150. Šalia formos botagas senuosiuose raštuose randama ir forma batagas. Plg.: „korbacz, scutica. flagrum, flagellum, mastix. batagas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 m. leidimas), 60. ....jmarki batagai“, WP, 21. Lietuvių kalbos tarmėse ir įvairiuose rašto paminkluose esama ir kitokių šio botago pavadinimo formų: botėgas (LKŽd., 1(2), 978), botaga (LKŽd., 1(2), 976; užfiksuotas ,,Clavis Germanico-Lithvana“, D. Sutkeviiaus žodyne), botas (LKŽd., I(2), 978; F. Neselmano iš formos botkotis atstatytas žodis, laikant botkotis < botas + kotas). Žemaičių tarmėse plačiai vartojamas šis pavadinimas su žodžio pradžios v-, plg. votūgas (Kuršėnai, Pagėgiai, Raudėnai, Viekšniai, Žarėnai, Židikai), votėgas (Girdiškė, Kalnalis, Salantai, Smilgiai, Šilalė; M. Valančiaus, S. Daukanto raštai). Formos su vyra naujesnės, atsiradusios jau pačioje lietuvių kalbos dirvoje. Kartais pasitaiko tokių formų ir senesniuose mūsų rašto paminkluose: * O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, Berlin, 1929, p. 154. * O, Schrader, Ten pat, II, p. 154. „Daug ir wotagu ant jmoniu grieBnuju...“, KN, 36° Dėl v : b plg. liet. bėbras : vėbras, byskupas : vyskupas, vélybas : vėlyvas ir kt. Veikiausiai nereikėtų su liet. botdgas sieti liet. botarainis "ilgas botagas’ (LKŽd., I(2), 978; užfiksuotas Žemaitės raštuose), plg. botarainis "kreivas, gumbuotas, grublėtas, susisukęs' (Skuodas; LKŽd., I(2), 978). Toks pavyzdys, kaip: Tavo lazda tikra botarainė, gal būt, rodytų, jog ir Žemaitės raštuose botarainis vartojamas ne ‘botago’, bet "kokios nors lazdos' reikšme (plg. žodyne cituojamą Žemaitės sakinį: O aš — akloji švaistau botarainiu šunis, net kaukdami į šalis sklinda). Plg. t.p. žem. bėoteris "didelis, stambus’, boterinis, boterainas, boterainis (LKŽd., I(2), 978), su kuriais būtų galima sieti anksčiau minėtus žodžius. Liet. bataska "vytinė, vytis, rykštė; toks botagas; lazda' (LKŽd., 1(2), 683) reikėtų kildyti tiesiog iš lenk. batožek mažyb. forma iš batog "botagas' (J. Karlowicz, A. Krynskii W. Niedžwiedzki, St, I, 105), plg. t.p. lenk. batozkowaé "bič batozkami’, iš kurio kilo veikiausiai ir liet. bataškūoti "mušti, tvoti su bataška'. Liet. botūgas šaltinis yra baltarusių Gamoe*. Tokį botago pavadinimą turi ir kai kurios kitos slavų kalbos: ukr. Gamie "botagas', 6amye, lenk. batog "trumpas botagas’, ček. baroh “botagas’, rus. 6amoe ‘lazda’, tarm. nomoe, sen. rus. batogs®. Kokiu būdu šis žodis atsirado slavų kalbose, gana neaišku. Vieni tyrinėtojai jį laiko skoliniu, šaltiniu nurodydami tai turkų budak ‘Saka’, Kazanės tot. borak, tai italų batacchio ‘lazda’, kiti jį laiko slaviškos kilmės žodžiu, siedami su slav. bat ‘lazda, ąžuolinė lazda", batati "mušti, belsti’ (plg. rus. 6omams)’. Pirmoji hipotezė (skolinimas iš tiurkų-totorių kalbų) sunkiau įmanoma dėl fonetinių priežasčių, nors, apskritai, gyvulininkystės istorija jai pritartų. Šiaip daugiau šalininkų turi antroji hipotezė, Iš slavų kalbų šis botago pavadinimas pateko irį latvių kalbą: Lat. pataga "die Peitsche’, patęga, patega (EM, III, 190, 191; EH, II, 217), patags (EH, II, 217), partaga (EM, III, 182; EH, II, 214). Kaip matome, latvių kalbos pavyzdžiai nuo lietuviškųjų skiriasi žodžio pradžios konsonantizmu. J. Enzdelynas® buvo linkęs manyti, kad slav. batogo taip pakeitė sulatvėję estai arba lyviai. Iš tikrųjų b : p kaitaliojimas latvių kalbai yra labai būdingas. Jo priežastys kaip tik ir mėginamos aiškinti Pabaltijo suomių kalbų įtaka". Forma pdrtaga yra jau latvių kalbos naujadaras. Toks priebalsio -rtarp ilgojo balsio (ar dvibalsių ie, uo) ir priebalsio įspraudimas latvių kalbos tarmėse, ypač skoliniuose, yra gana dažnas reiškinys, plg. lat. kūrkis: kūkis "der Haken' (EM, II, 196), lat. mėrtelis : mėtelis ‘der Mantel’ (EM, II, 620), lat. pėrlis : pélis “der Pfihl’ (EM, III, 209), lat. stérkis : stėkis ‘der Stachelfisch’ (EM, III, 1063) ir kt." * P, Skardžius, Die slavischen Lehnwérter im Altlitauischen, p. 240. 4 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, p. 326. 5 P, Skardžius, Die slavischen Lehnwérter im Altlitauischen, p. 45; E. Fraenkel, Et, Wb., p. 53. 4 M. Vasmer, Et. Wb, I, p. 62. " F. Stawski, St. Et., I, p. 28; A. Briickner, St. et., p. 18; H. M. Illaxcxnii, Dr. ca, I, p. 56, S EM, III, p. 190. * V. Kiparsky, Scando-slavica, 14, p. 73-97. 10 J, Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 237—238; M. Rudzite, Latviešu dialektologija, Rigi, 1964, p. 100—101, 194, 313—314. Liet. bizūnas, lat. biziine Liet. biziinas ‘trumpu kotu rimbas, supintas iš dirželių arba virvelių; stirnakojis' (LKŽd., I(2), 871), bizūnas taip pat yra slaviškos kilmės (E. Frenkelio (Et. Wb., 45) minimos formos bisūnas, beziinas nėra patikimi lietuvių kalbos faktai). Jo šaltiniu reikėtų laikyti lenk. bizun arba baltr. Gisyn". Kaip toks žodis atsirado šiose slavų kalbose, dar nėra galutinai išaiškinta. A. Briukneris!2 teigė, kad lenk. bizun (nurodo jis ir formą bizon) kilo iš vengrų bizony "ogi, žinoma, tikrai’, taip, girdi, rėkdavęs mušamas ar mušantysis. Į lenkų kalbą toks žodis patekęs per Vengrijos slovakus, tarnavusius XVII — XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos ponams. Semantinę paralelę tokiai lenk. bizun kilmei A. Briukneris nurodo lenk. harapnik (plg. liet. rūpninkas) kilmę. Kiti tyrinėtojai linkę manyti, kad lenk. bizun šaltinis yra vid. lot. bison "bizonas’ (gr. Broowv), plg. lot. taurus ‘jautis’: lot. taureus "odinis diržas'. Taip pat kelta mintis, kad minėto lenkų kalbos žodžio šaltinis yra tiurkų biston — įnagis, kuriuo elgetaujantys mahometonų vienuoliai plakę save, norėdami sukelti uZuojauta'?, Visos etimologijos kelia abejonių. Vis dėlto gal jtikimiausias yra A. Briuknerio aiškinimas. Jo laikomasi ir naujajame akademiniame lenkų kalbos žodyne**. Lat. bizūne ‘der Schligel, Stock zum Schlagen’, bizuns ‘lunkans sitams riks’, bizuons ‘Kniittel, Zigeunerpeitsche’ šaltinis taip pat yra lenkų ar baltarusių, o gal net ir kaimyninės rusų kalbos tarmės (EM, I, 303). Latvių liaudies dainose randama ir forma bizuls ‘metamais, sitamais’ (EH, I, 222), kuri tikriausiai yra perdirbta iš bizuns. Su lat. bizuns, bizuls veikiausiai reikėtų sieti ir lat. bizuns "einer, der sich ohne Arbeit umhertreibt, andere dabei zur Arbeit antreibend' (nasūjas kai bizuns aplik, nika nestrada, EH, 1, 222), o gal bit, ir lat. bizulis ‘umherschwirmender Mensch’ (EM, I, 302; EH, 222), pastarąjį atskiriant nuo lat. bizulis ‘biesendes Vieh’: lat. bizuot ‘biesen (namentlich vom Vieh), umherschwirmen, laufen’. Dėl semantikos plg. liet. biziinas reikšmes (Vaiksto kaip biziinas, darbo nenusitverdamas, LKZd., 1(2), 871). Liet. dandaras, lat. dandala Liet. dafidaras ‘botagas (su daug mazgy)’ (LKZd., II, 171) geografija (Joniskis, Šakyna) rodytų, kad i lietuvių kalba jis atėjo iš latvių kalbos. Tiesa, žodžio fonetika rodytų, kad jis veikiau lietuviškas, o ne latviškas žodis, tačiau lietuvių kalboje jis yra visiškai vienišas, kai latvių kalboje esama keleto jo variantų ir daugiau tos pat šaknies žodžių. Lat. dafidala ‘eine Zigeunerpeitsche', danda, dandara ‘eine Zigeunerpeitsche, die Peitsche’ (EM, I, 437), dafidele “die Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 306), plg. t. p. lat. dandaldties "mit einer Peitsche fuchteln’, dandaluét ‘mit der Zigeunerpeitsche schlagen’ (EM, I, 437), dafidelét (EH, I, 306). 11 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 45; A. Briickner, Die slavischen Fremdw®drter im Litauischen, p. 72. 12 A. Briickner, Si. et., p. 28. '* J. Kartowicz, A. Krynski i W. Niedzwiedzki, Sk, I, p. 160; Lietuviškoji enciklopedija, III, Kaunas, 1935, skit. 1361. "“ W. Doroszewski (red.), Stownik jezyka polskiego, I, Warszawa, 1958, p. 539. Su šiais latvių kalbos žodžiais reikėtų sieti ir lat. dafidala ‘eine lange, ziemlich dicke, glatte Gerte; ein unartiges, unruhiges Kind (von erwachsenen Menschen nur selten gebraucht), auch ein solches Tier’, daiidalėties ‘beim Pferdetausch streiten; beim Pferdekauf lirmen’ (EH, I, 306), dandars ‘ein eckiger, plumper Mensch’, dandariski “eilig, iiber Hals und Kopf’ (EM, I, 437). Dėl pastarųjų žodžių semantikos plg. liet. bizfinas ir kt. reikšmes, plg. t. p. lat.: iet ka dafidala kuzu kuzam (EM, 1, 437). Sis latvių kalbos botago pavadinimas veikiausiai yra garsaZodinés kilmės. Liet. kančiūkas, lat. kaiičuka Liet. kančiūkas "odinis rimbas, bizūnas, stirninis', kančukas (LKŽd., V, 200), P. Skardžiaus, E. Frenkelio nuomone, kilo iš baltr. kanuyx'®, Tačiau nemažiau tikimybės, kad liet. kančiūkas šaltiniu galėjusi būti ir lenkų kalbos forma kariczuk, kuri tarmėse vartojama šalia šiaip jau labiau paplitusios formos kariczug. Forma kanczuk aptinkama ir su Lietuva susijusių lenkų rašytojų A. Mickevičiaus, I. Chodzkos raštuose!*, Šalia formų kančiūkas, kančūkas lietuvių kalboje vartojamos ir formos kaiičius, kaiičas, kančas (LK Žd., V, 200). Šios formos aiškinamos dvejopai. M. Nydermanas teigė, kad šios formos yra atsiradusios pačioje lietuvių kalboje, abstrahuojant iš tariamųjų mažybinių, plg. liet. bafsas šalia barsūkas (<lenk. borsuk arba baltr. Gapcyx), liet. kūpšas šalia kapšiūkas (<lenk. kapczuk arba baltr. kanuyr) ir kt."" P. Skardžius iškėlė mintį, jog liet. kaiičius galėjo kilti tiesiog iš lenkų kalbos, mat, ten taip pat šalia formų kariczuk, kariczug esanti ir forma karicz.** Tačiau F. Slavskis prieštarauja tokiai galimybei, kadangi lenk. karicz vartojamas toli nuo Lietuvos esančiose lenkų tarmėse. Jo nuomone, tiek liet. kafičius, tiek. lenk. karicz abiejose kalbose atsirado savarankiškai??, Į slavų kalbas (rus. xamuyk, kamuye, ukr. Kak4uyK, bulg. Kamuwux) toks įnagio pavadinimas atėjo iš rytų, plg. turk. kamčy, Krimo tot. kamčy, karaim. kamču*??. Žodis gana plačiai vartojamas ir kitose Europos (graikų, vengrų) kalbose. Iš slavų kilo ir vok. Kantschu, Kantschuk. Lat. kaiičuka ‘die dicke, lederne Kosakenpeitsche', kaiicuks, kančaka, kaiičuklis (EM, II, 154; EH, I, 583), kančiklite (EH, I, 583) šaltinis taip pat yra slavų, veikiausiai rusų ar baltarusių kalbos. Latvių kalboje aptinkamos ir trumpesnės šių žodžių formos — kaiice ‘eine Peitsche’ (EH, I, 583) ir kaiika ‘die Zigeunerpeitsche’ (EM, II, 154). A. Zumentas (Summent) formą karice laikė kilusia iš lenk. karic?!. Tačiau dėl tų pačių priežasčių, kaip ir liet. kadicius, lat. kafice vargu galėjo kilti tiesiog iš lenkų kalbos. Tiek forma karice, tiek ir kaiika tikriausiai atsirado latvių kalbos dirvoje. '* P, Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, p. 95; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 215. M W, Doroszewski (red.), Stownik języka polskiego, III, p. 525. 17 M. Niedermann, StB, III, p. 108—110. 18 P, Skardžius, APh, III, p. 50. 19 F. Stawski, Sh et., II, p. 48. * M, Vasmer, Et. Wb., I, p. 515—516; A. Briickner, Si. et., p. 217; K. Lokotsch, Et, Wb., p. 84. * A. Summent, Unbeachtete slavische Lehnworter im Lettischen, Gottingen, 1950, p. 143 (mašinraštis), plg. E. Fraenkel, Et. Wb., p. 215. 59 Liet. karbūčius, lat. kai bača Liet. karbūčius "toks botagas, bizūnas' (LKZd., V, 266), karbėčius (LKŽd., V, 267) daugiausia užfiksuoti Rytų Prūsijos lietuvių tautosakoje, o taip pat kituose šio krašto lietuvių kalbos paminkluose: K. Donelaičio raštuose, L. Rėzos biblijos vertime, F. Neselmano, F. Kuršaičio žodynuose. A. Briukneris?2, E. Frenkelis2* šių žodžių šaltiniu laiko lenk. karbacz, korbacz (A. Briukneris ir baltr. xap6au). Tačiau turint galvoje liet. karbūčius, karbūčius geografiją, ypač atsižvelgiant į tąją aplinkybę, kad kitose lietuvių kalbos tarmėse toks botago pavadinimas neaptinkamas, galima manyti, kad lietuviai jį gavo iš vokiečių kalbos, plg. Rytų Prūsijos vok. Karbatsch(e) "Peitsche, Lederpeitsche aus Riemen geflochten', karbatschen "mit der Karbatsch peitschen, priūgeln'**, Toks botago pavadinimas randamas jau XVII a. vokiečių kalbos paminkluose®. Lenk. korbacz jau užfiksuotas XVI a. lenkų kalbos paminkluose. Ten jis pateko iš turkų kalbos, plg. turk. kyrbač. Tiesą sakant, šis žodis į lenkų kalbą galėjo ateiti ir per vengrus, plg. vengr. korbdcs. Šis turkiškos kilmės botago pavadinimas vartojamas daugelyje Europos kalbų**. Lat. kaibaca ‘eine Art Peitsche, die Karbatsche', mažyb. karbacina (EH, I, 588), karpacina (EH, 1, 589), karbača (EH, I, 602), karpaca (EH, I, 603), plg. t. p. lat. karbacuét ‘mit einer karbača schlagen’. Šis latvių kalbos botago pavadinimas dažniausiai randamas latvių liaudies dainose, J. Janševskio raštuose ir kai kuriuose žodynuose. Pirmą kartą jis, atrodo, randamas J. Langijo (1685 m.) žodyno rankraštyje: „Karbatsch'. ein Carbatfch““, J. Langija Vrd., 41. XVIII a. latvių kalbos žodynuose randamas jau vokiečių kalbos žodis Karbatsche (G. F. Stender, Lex., II (1789 m.), 349), bet nėra dar šio žodžio latviškos formos. Ji pasirodo tik XIX a. antrosios pusės (Kr. Valdemaro, K. Ulmanio) žodynuose*?". Gana sunku pasakyti, kokiu keliu šis botago pavadinimas atėjo į latvių kalbą. J. Endzelynas pastebi tik: „Entlehnt gleich li. karbūčius dass.““** D, Zemzarė jį laiko slavizmu.?? Tačiau latviai šį žodį galėjo gauti ir iš vokiečių kalbos. Liet. knūtas, lat. knute Liet. knūtas "botagas, rimbas' randamas kai kuriose mūsų tarmėse ir XIX a. kalbos paminkluose — M. Valančiaus, V. Kudirkos raštuose (LKŽd., VI, 279). Pasitaiko ir forma kniūtas (LKŽd., VI, 272). Į lietuvių kalbą šis botago pavadinimas atėjo iš rusų arba lenkų kalbų. Dažniausiai per rusų kalbą jis (rus. xxym) paplito ir po kitas slavų kalbas: baltr. kuym, ?2 A. Briickner, Die slavischen Fremdworter im Litauischen, p. 90. ?*2 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 220. ?*4 F, Frischbier, Preussisches Worterbuch, I, Berlin, 1882, p. 337, 25 F. Kluge, Et. Wb., p. 351. * A. Brūckner, St. et., p. 256; F. Stawski, Sk et., II, p. 474—475; K. Lokotsch, Et. Wb., p. 102; V. Machek, Et. sl., p. 192—193, * D, Zemzare, Latviešu vardnicas, p. 88 —89. 28 EH, I, p. 588. ?** D, Zemzare, Latviešu vūrdnicas, p. 88. 60 ukr. xxym (vartojamas jau pirmojoje XVII a. pusėje), lenk. knut (aptinkamas XVI — XVII a. paminkluose), ček. knuta, knut, slovk. knuta, bulg. knym, serb.- chorv. kupma, kuym, slov. knuta, knut, aukšt. luz. knut, knuta. Į rusų kalbą toks botago pavadinimas veikiausiai atėjo iš Skandinavijos, plg. sen. isl. knūtr "bruzgulys, gumbas, mazgas’, sen. šved. knuter®. Iš pradžių tokiu žodžiu buvo vadinamas specialus su mazgais botagas. Apskritai, šis botago pavadinimas vartojamas daugelyje Europos kalbų, plg. vok. Knute (iš šios formos galėjusios kilti ir kai kurios mūsų jau minėtos slaviškos formos), pranc. knout, angl. knout. Lat. knute ‘eine Peitsche' (EH, I, 634) šia reikšme, J. Endzelyno nuomone, paskolintas iš rusų kalbos. Latvių kalboje randama ir forma knuote ‘Peitsche’, plg. lat. uzknūotet "mit einer knuote Schlage verabfolgen' (EH, II, 725). Šalia lat. knute ‘eine Peitsche’, knuote randame ir žodžius knuta "ein Kniittel’, knutka, knute ‘ein Kniittel zum Schlagen' (EH, I, 637), knute “eine diinne Stange, zur Befestigung des Strohs auf dem Dache gebraucht', knutele, knutina (EM, II, 250), knuta, knute, knutele (EM, 11, 253; EH, I, 637). Lat. knuta ‘ein Kniittel', kaip spėja J. Endzelynas*!, gali būti atsiradusi abstrahuojant iš tariamosios mažybinės knutele, kuri savo ruožtu būtų paskolinta iš vokiečių kalbos. Mums atrodo, kad minėtuose latvių kalbos pavyzdžiuose (knute, knute, knutele, knutele ir kt.) yra sumišę du žodžiai, kurių vieno šaltinis yra vok. Kniittel ‘lazda’, o kito rus. xxym ‘botagas’ ar vok. Knute ‘botagas’. Šiaip tiek vok. Kniittel ‘lazda’, tiek ir minėti botago pavadinimai yra tos pačios šaknies žodžiai, kurių vieno reikšmė buvusi ‘gumbiné lazda' (=Knotenstock), o kito, kaip minėjome, “su mazgais botagas' (plg. vok. Knottpeitzsche)*?. Liet. matūras, lat. matara Liet. matdras "mušimo priemonė (botagas, virvė, rykštė, lazda)', mataras, mataras, matarinis, matarys (LK Žd., VII, 907) kilmės klausimas yra labai sudėtingas. Pirmiausia, žodis matdras lietuvių kalboje vartojamas keletu reikšmių: "prietaisas virvėms vyti, pančiams sukti, sukynė, leketas’, "prietaisas siūlams suvyti, reketis, krijelis’, "ilgas siūlo galas, sieksnis’, ‘pagalys prie tinklo’, "plepys, tauškalas", ‘greitakalbis’, ‘kas vis juda; nenuorama’, plg. t. p. matarūkas "prietaisas siūlams į sruogas vyti; lenktuvas; kas greitai, juokaudamas kalba; nerimtas, mėgstantis plepėti žmogus', matarėlis "kartelė šiaudams prispausti, dengiant stogą', matardila "kas labai gyvas, makalas; plepys, tauškalas', matarūoti "mojuoti, mosuoti’, mataruoti. Pirminė liet. matdras reikšmė tikriausiai buvusi "prietaisas kam nors vyti ar sukti', ir sietinas jis su liet. mėsti“*. Iš žodžio matūras kilo veiksmažodis matarūoti, o iš pastarojo veiksmažodžio (plg. t. p. garsažodžius matardi, mūtar, matary) atsirado ir matūras "mušimo priemoné’. % F, Stawski, St. et., II, p. 290—291; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 580—581; A. Briickner, St. et., p. 240; F. Kluge, Et. Wb., p. 385; E. Klein, Et. Dic., I, p. 850. EM, UI, p. 250. 2 F, Kluge, Et. Wb., p. 385. 3 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 465; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 302, 489; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 414. 61 Panašus žodis vartojamas ir latvių kalboje, tačiau ten jis vartojamas daug siauriau. Lat. matara ‘eine (schlanke) Rute, Gerte; eine dūnne Stange’ (EM, II, 566; EH, I, 784), matars ‘ein Kniittel' (EM, II, 566), matars "krietns tėvinš' (EH, I, 784). Kaip matome, latvių kalboje šis žodis nėra vartojamas "prietaiso kam nors sukti ar vyti reikšme', kuri, mūsų nuomone, yra seniausia ir kuri leidžia šį žodį sieti su veiksmažodžiu meésti. Žodis matar ‘dicker Stock, Kniittel' aptinkamas ir estų kalboje. Todėl, tur būt, daugiausia pastaroji aplinkybė A. Zumentui** davė akstiną teigti, jog latviai kaip ir estai tokį žodį galėjo pasiskolinti iš rusų kalbos, plg. rus. Momop , aAyOuHKa'* (B. ans, Ca, II, 351). Mums atrodo, kad A. Zumento nuomonė yra gana įtikima. Net ir liet. mataras ‘kuolo, balsio’ reikšme galėjo kartais ateiti iš rusų kalbos. Rus. 40mop vartojamas ir kitomis reikšmėmis, kurios kartais primena ir liet. matūras reikšmes, plg. rus. smomop "gewandter Mensch’, momopa “Verschwender’, MOmopHblii "flink, gewant'. Šiuos rusų kalbos žodžius M. Fasmeris linkęs sieti su rus. AMtomarmo "vynioti, lenkti (gijas), mosuoti, purtyti', Memamo "mesti", semantinę paralelę jiems nurodydamas liet. matdras : liet. mésti®, Liet. nagaika, lat. naika Liet. nagaika "trumpu kotu pintas įnagis mušti; bizūnas, rimbas’, ndika (Laižuva, Mažeikiai, Palanga, Viekšniai, Veiviržėnai; G. H. F. Nesselmann, Wb., 416, F. Kurschat, Wb., 266), naikas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 416), niaika (F. Kurschat, Wb., 266) —slaviškos kilmės žodžiai. Forma nagdika kilo iš rusų kalbos formos xazaitika, tuo tarpu forma ndika, kuri veikiausiai yra senesnė, kilo iš baltr. xaezatra, plg. liet. paibelis < baltr. noeuGenb, liet. bloviėščius < baltr. 06aacosewie®. Be rusų ir baltarusių kalbų, tokį mušimo įnagio pavadinimą turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. ukr. xaeatl, nHaealika, lenk. nahajka, nahaj, ček. nahajka. Į slavų kalbas šis žodis atėjo iš totorių, plg. Krimo tot. noyoi "toks totorių genties pavadinimas’, Kirgizijos tot. noyai, kuris savo ruožtu kilo iš totorių vado vardo®,. Lat. paika ‘ein Riemen, eine Rute, eine geschmeidige Rute’ (EH, II, 112), lat. naikas “Priigel’ (EM, II, 689) veikiausiai kilo iš lietuvių kalbos, tai liudyty lat. naika geografija (Dunika, Nyca). J. Endzelynas lat. naikas (žodžio geografija nenurodyta) buvo linkęs (su?) kildinti iš baltr. xaeatika. Tačiau ir ši forma galėjo būti paskolinta iš lietuvių kalbos, žinoma, tiksliai nežinant žodžio geografijos tai kategoriškai teigti negalima. Kad liet. ndika, ndikas buvo vartota ne tik "trumpu kotu mušimo įnagio' reikšme, liudytų F. Neselmano liet. naikas reikšmės aiškinimas: „eine Zigeunerpeitsche, eine kurze Peitsche zum Ziichtigen, auch die Reitpeitsche, im Scherze auch von einer tiichtigen Weidenruthe gebraucht, mit der man Jemanden zu schlagen droht“ (G. H. F. Nesselmann, Wb., 416). *1 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 414. #% M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 165. % E, Fraenkel, Et. Wb., p. 478. * K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 348-349; P. Skardžius, Die slavische Lehnwėrter im altlitauischen, p. 137; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 478. ** M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 192; A. Briickner, SI. et., p. 353—354; V. Machek, Et sk, p. 317. 62 Su lat. naikas, gal būt, reikėtų sieti ir lat. naiceklis ‘das minnliche Geschlechtsglied’ (EH, I, 2), dėl semantikos plg. lat. stute ‘eine Rute zum Priigeln’: lat. stute ‘das minnliche Glied' (EH, I, 596), lenk. pyta "trumpas botagas’ : lenk. pyta ‘penis’ (J. Karlowicz, Si, IV, 460). Liet. pastardinka, lat. pastrunkis Liet. pastardnka "iš keleto virvučių supintas storas botagas’ (Gudeliai) šaltinis yra slavų kalbos. Lietuvių kalboje šis žodis vartojamas gana plačiai kitomis reikšmėmis: "virvė, jungianti pavalkus su branktu, virZis’ (Bagotoji, Krekenava, Kruonis, Pabaiskas, Pušalotas, Skaudvilė, Ukmergė, Upninkai), "virvutė, su kuria botagas pririšamas prie botkočio' (Užventis). Pasitaiko ir formos pastrangas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 506 (Ragnit) ‘eine Peitschenschnur', F. Kurschat, Wb., 297), pastrdnka (Švenčionys). Formai su -gatsirasti įtakos galėjo turėti liet. straiigas <vok. Strang ‘der Strick, ein Strang’. Į lietuvių kalbą šis slavizmas galėjo ateiti dviem keliais: formų pastrdngas, pastranka šaltinis veikiausiai yra lenk. postronek, o formos pastardnka — rus. NOCMOPOHKA ‘PeMeHHasi HJIH BODpBSAHAS INpHCTAXKb, B KOHCKOK YVNpsSxH: HJET OT BaJbKa HJIKH OT BarH K TFY2XKY, B OrJIOOeJibHOK YVNps>KH TOJIbKO V TMpHCTSXKHEIX, a B JbMmIJIOBOA y Beex Jgomaneii’ (B. Ilans, Ca., III, 346). Šiaip slavų kalbose šis žodis gana plačiai vartojamas, plg. rus. nocmpoMKa, nocmporKa, ukr. noCMOPOHOK, nocmopoMoK, baltr. nocmpoxKa, nocmpoHoK, ček. postranek, postranék, lenk. postronek, aukšt. luž. postronk, žem. luž. postronk, kas. poestronk. Dėl slaviško žodžio kilmės esama nemaža įvairių nuomonių. Tačiau labiausiai priimtinas aiškinimas, jog pirminė šio Žodžio reikšmė buvusi "an der Seite’ (= *po stornė)*?, Lat. pastrunkis ‘eine Peitsche, mit der an einigen Orten die Bauern gestraft werden; eine Strafe auf den Hintern mit der Peitsche; ein halberwachsener Knabe' randamas G. F. Stenderio (1789 m.) ir K. Ulmanio (1872 m.) žodynuose (EM, III, 109). | J. Endzelynas dėl lat. pastrunkis kilmės savo nuomonės nepareiškė, o pasitenkino, nurodydamas A. Briuknerio nuomonę (Nach Briickner... aus wruss. nocmporoks ‘Strang’, EM, III, 109). Tiesa, A. Briukneris po baltarusių formos nurodo ir rusų bei lenkų kalbos žodžių formas**, vadinasi, galima suprasti, jog, jo nuomone, į latvių kalbą toks žodis galėjo patekti tiek iš baltarusių, tiek iš rusų bei lenkų kalbų. Tačiau mums atrodo, jog dėl -unlatvių kalbos žodyje galima spėti, jog šį žodį latviai pasiskolino iš lietuvių rytiečių, kur an> un. Liet. pitka, lat. pitka Liet. pitka "trumpas botagėlis, bizūnas* (Kalvarija, Kapsukas, Karklėnai, Kupiškis, Punskas) yra skolinys iš lenkų kalbos, plg. lenk pytka, pyta ‘powrdz, rzemien, szmata skręcone na ksztalt sznura, jako narzędzie do bicia; ogėlniej: bicz, rzemien, powréz’. * K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 120. 40 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 416—417; A. Briickner, Si et., p. 432. A. Briickner, Die slavischen Fremdwėorter im Litauischen, p. 179. Lat. atvitene ‘cine zurūckgeflochtene Peitschenschnur; eine Kosakenpeitsche’ (EH, I, 181), plg. lat. atvit ‘losflechten, trennen’. Lat. baice ‘eine kurze, dicke Peitsche’, baicene (EM, 1, 249), J. Endzelyno nuomone, veikiausiai perdirbta vok. Peitsche (wohl eine Umbildung von d. Peitsche). Dėl žodžio pradžios bir psantykio plg. lat. brusaks ‘der Prussak’, lat. bakskis: lat. paks(k)is, lat. beka : lat. peka, lat. bires : lat. pires, lat. blakts, liet. blake : lat. plakts ir kt.** Vok. Peitsche savo ruožtu yra skolinys iš slavų (randamas jau XIV a. vokiečių kalbos paminkluose)*!. Lat. bembele ‘eine Peitsche, namentlich die Peitsche der Zigeuner' (EM, I, 278), bėmbele “ein Kniittel (zum Schlagen)' (EH, I, 212), plg. lat. bėmbelis “ein Schimpfwort (in Bezug auf Menschen (vom kleinen, hisslichen, dickbūuchigen Kindern), Tiere (von dickbūuchigen Kilbern und Pferden) und verkriippelte Baume’, bembere ‘ein Mūdchen von kleinem Wuchs', bemberis “ein knotiger Baum; eine krumme, schlecht gewachsene Birke“, plg. t. p. liet. bimbilas. Lat. biktala ‘die Zigeunerpeitsche' (EM, I, 295), biktinš ‘Priigel’, nūobiktalat ‘durchpriigeln’ gali būti garsažodinės kilmės žodžiai, plg. lat. bika, biku *Interj., ein Stossen, Schlagen bezeichnend', bikat kajas ‘mit den Fiissen auf den Boden schlagen’ (EH, I, 218). Lat. cūcine ‘eine Peitsche zum Schweinenhiiten’ (EH, I, 280), plg. lat. cūka ‘das Schwein’. Lat. cuficurs ‘eine zu kurze Peitsche’ (EM, I, 421), plg. lat. éuncurs ‘etwas Verwickeltes, Zotteliges der Kniuel, der Klumpen; einer der sich sehr warm anzukleiden pflegt’, cuncuris ‘jem, dem die Arbeit nicht von statten geht’, čunčuriski ‘gekriimmt’. Lat. derfa ‘eine kurze Peitsche, deren Stiel aus einem Ziegenoder Hasenfusse besteht Setzen; eine grosse Peitsche, eine Zigeunerpeitsche’ (EM, I, 458), J. Endzelyno nuomone (su?), iš pradžių reiškęs odinį botaga, plg. liet. diržas. Lat. dimba "Oschsenziemer' (EM, I, 467) veikiausiai reikėtų sieti su lat. timba ‘etwas langsam machen’ (nu timba, timba! sagt man um ein faules und schwaches Pferd anzutreiben); mit Miihe tragen’, timba ‘ein Stoff, der dicker ist, als gewShnlich’. Lat. diūkene ‘eine Reitpeitsche aus einem Ochsenziemer’, dipkavnica, dinkenice ‘ein Ochsenziemer; eine Reitpeitsche aus einem Ochsenziemer’ (EH, I, 321), plg. lat. difikis ‘das minnliche Zeugungsglied (besonders eines Ochsen)’ < vid. vok. Zem. dink ‘penis’. Lat. dratka ‘eine Peitsche; die Riige’ (EM, I, 491) veikiausiai reikėtų sieti su lat. drate “der Draht’ < vid. vok. žem. drat, plg. lat. dratét “schelten’, dratit “schlagen, priigeln’, dratéjiens “die Riige=bdriens’ (EH, I, 331), plg. t. p. liet. dratinis. Lat. duftene ‘eine dicke, scharfe Reitpeitsche; ein Priigeln’ (EM, I, 520): lat. duft ‘stechen, stossen’, liet. durti. Lat. dzenamais “etw., womit man treibt, ein Stock, eine Peitsche u. a.” (EM, I, 544): lat. dzit ‘treiben, jagen’. 60 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 251-252; V. Kiparsky, Scando-slavica, 14, p. 713-97. 61 F, Kluge, Et. Wb., p. 537. 70 Lat. dZala “" (čigūnam brenga džala BW. 33554, 6, EH, I, 365) veikiausiai < lat. džaridžala. Lat. dZafidZala ‘die Zigeunerpeitsche', džandala (EM, I, 563), džandželite (EH, I, 365), džendžala (EM, I, 563), džendžele (EH, 1, 365), džiūdžala (EM, I, 564; EH, I, 365), džindžauska (EM, I, 564), džiūdža ‘eine Weidenod. Birkengerte oder eine Peitsche’ (EH, 1, 365), plg. t. p. džandžalūt ‘schlagen’, džafidžalėt, džendžalat, džindželėt, džindžuot, džindžalūt, džindžalėt, džindžinat ‘die Peitsche schwingen’, džindžalnieks ‘ein Zigeuner'. Veikiausiai garsažodinės kilmės žodžiai, džiūdžulis “eine schlechte Glocke; eine Taschenuhr’, plg. t. p. liet. dZendZiéras. Lat. elvete ‘eine Hirtengerte, Rute zum Priigeln’ (EM, I, 569), plg. liet. elvjitos ‘berZiné sūpynės kartis', alvyta "susukta vytis (karklas)’, lat. elvede “ein junger, armdicker Tannenbaum, dessen diinnes Ende, in eine klūga verwandelt, zum Befestigen der Flosser am Ufer dient’, gal būt, ir pr. aloade ‘Haspe=Tiirband, mittels dessen die Tūr in die Angeln gehūngt wird’ (Elbingo Zodynélio 541 Zodis)®2. Lat. ganeklis ‘die Hirtenrute’ (EM, I, 599), ganenica (EM, 1, 600) : lat. gans ‘der Hirt’, ganit ‘hiiten, weiden’. Lat. grifidZa “eine Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 406) galėjo kartais disimiliacijos būdu atsirasti iš lat. dZifidza. Lat. kaltine "die dicke, lederne Kosakenpeitsche’ (EM, II, 145) : lat. kalt “schmieden; schlagen; beschlagen’. Lat. kaūka ‘eine Zigeunerpeitsche’ (EM, II, 173): lat. kaukt ‘heulen’, plg. t. p. lat. kaiika “das Geheul, der Sturmwind; der Schreihals, der Heulende, ein Weinerlicher Mensch’. Lat. kazūcene ‘die Kosakenpeitsche’ (EM, II, 183) : lat. kazdks ‘der Kosak’. Lat. licene “die Peitsche’ (EM, II, 476) — J. Endzelynas sieja su lat. likt ‘sich biegen, krumm werden, sinken, knicken’. Lat. liétene ‘eine kurze Peitsche’ (EM, II, 507) — J. Endzelynas abejodamas sieja su lat. liėt “giessen; hauen, schlagen’. Siejimas labai patikimas, plg. liét kam par galvu; liét kam ar riksti pa pakaJu (EH, I, 757). Lat. luiite “die Peitsche’, lūntaga (EM, II, 514) — skolinys iš vokiečių kalbos, plg. vok. die Lunte ‘dagtis, knatas; uodega (medžiotojų kalboje)’. Forma lintaga veikiausiai atsirado pagal formą pataga. Lat. luotęga “eine Peitsche; eine Rute, ein Stock, eine grosse Rute’ (EH, I, 768), luétaga “die Rute, etwas zum Schlagen (ein Strick, eine Peitsche)’ (EM, II, 528-9, EH, I, 768), liitaga (?) ‘eine biegsame, geschmeidige Rute’ (EM, II, 520) : lat. /uotat ‘schlagen’. Gali čia kartais būti ir savotiškai ,,sulatvintos* lat. /antaga formos. Lat. miseklis ‘eine Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 818), gal būt, reikėtų sieti su lat. mizeklis ‘die Harnréhre’, mizeknis ‘das minnliche Geschlechtsglied (von Hengsten, Stieren, Schafbocken)’, mislis ‘das minnliche Glied, namentlich der Pferde’, plg. liet. myžėklis. Iš kitos pusės, yra įmanoma lat. miseklis sieti su lat. mizuét ‘hauen, schlagen, priigeln’, kurio pagrindinė reikšmė yra ‘abrinden, abschiilen’ (plg. lat. misuot (?) =mizudt). Dėl lat. mizuét reikšmės pasikeitimo plg. liet. ** K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 429; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 120—121; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 140. J. Sehwers, Sprachlich - kulturhistorische Untersuchungen, p. 74. 71 lūpti "imti žievę, luoba, kevalą'—>*mušti, į kailį duoti’. Tačiau pirmasis aiškinimas, atrodo, yra labiau įmanomas. Lat. peizere ‘die Peitsche’ (EM, III, 193; EH, I, 219), plg. lat. pėizėt ‘vergeuden’, peizét ‘verspotten, materiell schidigen’, peiza ‘diinnes Bier’, peizeris ‘ein leichtsinniger, dummer Mensch’, peizums ‘einer der lirmt, Radau macht’. Lat. pempe ‘eine kurze Peitsche’ (EM, III, 199), plg. lat. pempe ‘der kurze Schwanz der Schweinen, Stumpfschwanz der Pferde’, pempele ‘ein kleines, dickes Midchen; ein Mensch von untersetztem Kérperbau' (EH, II, 222), pempis “der Bauch, ein dicker Mensch’, pimpis ‘minnliches Glied’. Toliau šie žodžiai sietini su lat. pempt, pampt, lie. pampti. Lat. picka ‘cine Peitsche; eine geschmeidige Rute’, picka (EM, III, 230) — senuosiuose latvių kalbos paminkluose (G. Mancelio, G. Elgerio, J. Langijo raštuose), o gana dažnai ir tarmėse aptinkamas žodis. Jo šaltinis vok. žem. pietske "Peitsche'**. Iš vok. žem. pietske kilo ir est. piitsk. Lat. pikene "ein Instrument zum Schlagen; eine kurze (geteerte) Peitsche’ (EM, III, 214), pastaroji reikšmė rodytų, jog pikene iš pradžių reiškęs derva iStepta (,,pikiuota®, lat. pikis, liet. pikis, est. pikk < vid. vok. žem. pik) botaga, plg. t. p. lat. pikenėt ‘mit der Peitsche schlagen’. Lat. pipa “die Peitsche’ (EM, III, 221), pipka ‘die Peitsche; ein zusammengedrehtes Tuch, damit man schlagen kann’ (EM, III, 222) veikiausiai sietini su lat. pipis ‘die Ecke, der Zipfel eines Getreidensackes; das mūnnliche Glied’, pipinš ‘cine deminutivische Bezeichnung des minnlichen Gliedes*, pipaste ‘eine Kuh mit kurzem Schwanz’, plg. t. p. lat. pipat “peitschen’, lat. pipka ‘ein Séufer, Trunkenbold’. Lat. plenica ‘eine flache Lederpeitsche’, plenica, plenice (EM, III, 336), pleniča ‘peramais riks vergu laikuos’ (EH, II, 291) < rus. niexuya ‘NJETEHHIE : rus. naecmu (B. Hans, Ca., III, 123). Lat. ringuotne ‘eine Art Peitsche mit kurzen Stiel’ (EM, III, 528), plg. lat. rifigalts ‘der Sattel-, Rinngurt’, ringuts < vok. Rinngurt®s, Lat. sipsna ‘eine starke Rute, auch — ein Riemen zum Priigeln (=siksna)’ (EM, III, 842) K. Būga siejo su liet. šipulys, $ipti®®, J. Endzelynas buvo linkęs sieti su skr. šiphū "dūnne Wurzel, Rute’ arba s$ėpah ‘penis’. Mums atrodo, jog, laikant žodžio sipsna reikšme ‘ein Riemen zum Priigeln’, būtų įmanoma jį aiškinti kilus iš siksna (=liet. šikšna). Lat. sislis ‘ein Stock, ūberhaupt ein Instrument zum Schlagen’ (EM, III, 849): lat. sist ‘schlagen’. Lat. sitamais ‘etwas, damit man schligt, ein Kniippel’ (EM, III, 849, 850): lat. sist “schlagen’. Lat. skabene ‘was zum Schlagen dient=sitamais’ (EM, III, 863) J. Endzelynas linkes sieti su lat. skabit ‘Aste abhauen, (be)kappen’, plg. lat. atskabene ‘ein abgebrauchter Badstubenquast’ (EM, I, 191). Lat. striipene ‘eine Hirtenrute’, strūpene (EM, III, 1098) J. Endzelynas linkęs sieti su lat. strupj§ ‘kurz abgestutzt, kurz angebunden’. 4“ J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 89. % Ten pat, p. 101. % K, Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 600, II, p. 316, 618. 72 Lat. škęste ‘eine (lange) Rute; eine Hirtenrute (mit schlanken Zweigen); eine Strohdachrute’ (EM, IV, 29) mėginama sieti su liet. sketera "gyvulio nugara, kiibrys; kūbrio Seriai’, rus. wemuna ‘Seriai’%. Lat. kina ‘eine Rute, eine Hirtenrute, eine diinne und lange Stange, eine Angelrute, eine Strohdachrute’, skinaga ‘eine Hirtenrute, eine lange Rute zu Wispeln oder Korbeflechten, eine Angelrute’ (EM, IV, 41; EH, II, 636) J. Endzelynas linkes sieti su lat. Skit ‘abblatten, abstreifen, abpfliicken’. Lat. šmikšenica ‘eine Rute od. Peitsche’ (EH, II, 649) : lat. §mikstét “knallen, klatschen, schnalzen, pfeifen’ (plg. braucuot pataga pa gaisu (gar ausim) vien Smiksteja), šmikšėt. Lat. $vaka ‘eine Rute, ein biegsamer Stock zum Schlagen’ (EM, IV, 113) — veikiausiai garsaZodinés kilmės, plg. lat. ledus saka: brika braka; zuobenini $vika Svaka (BW. 31971 var., EM, IV, 113). Lat. vebikis ‘sitamais’ (EM, IV, 514), plg. lat. vebe “ein fingerbreites, aus Schniiren gewebtes Band’. Lat. vembele “eine Rute; eine dicke Rute; eine kurze, dicke Rute zum Schlagen; eine Hirtenrute’, vembelis (EM, IV, 536), vembele ‘ein kiirzer Kniippel’ (EH, II, 770) — skolinys iš Pabaltijo suomių, plg. est. vemmal (kilm. vemble) “Priigel, Kaniitel’, suom. vempele®s, Lat. zeliga ‘ein Streitkolben; Peitsche mit einem eisernen Kolben’ (EM, IV, 704) veikiausiai reikėtų sieti su lat. zelét ‘kauen, priigeln’. Lat. zipsna (rašoma ir su -b-) ‘eine starke Rute; der Riemen, ein lederner Giirtel=siksna’ (EM, IV, 725), plg. t.p. lat. zipat “schlagen’, zipene ‘cine Rute’, zipsnat cschlagen’. Gal būt, lat. zipsna reikėtų kildinti iš lat. sipsna, o pastarąjį sieti su lat. siksna. Lat. Zebenica ‘eine lange Hirtenrute’ (EM, IV, 799), plg. lat. Zebeklis ‘ein astiges Holz, ein dstiger Stock’, Zabeklis “das Stockchen od. die Dornen, womit man einem jungen Tier das Maul so umzédunt, dass es nicht saugen kann’, kurie toliau sietini su liet. Zabas, Zaboti®®. ; Vieną mušimo įnagio pavadinimą randame ir prūsų kalbos paminkluose — tai Elbingo žodynėlio 315 žodis — Brusgis Geysel. Šis žodis yra parašytas po virvės pavadinimų ir veikiausiai reiškia ‘botaga’. Pr. brusgis kilmė gana neaiški, veikiausiai, kaip daro R. TrautmanasTM ir J. EndzelynasTM, jį reikėtų sieti su liet. briizgai "tankūs, menki krūmai', briizgas "žabaras, virbas, šakalys', bruzgėtas "pagalys, Sakalys’, brūzgulys "pagalys; kilpa su brankteliu kiaulės snukiui užveržti; pagalys šiaudų kūliams rišti' ir kt. Vadinasi, pirminė pr. brusgis reikšmė būtų ‘lazda’, dėl semantikos plg. vok. die Geissel "botagas': sen. skand. geisli "lazda'*?. 8 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 599, II, 315, 617; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 803—804; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 450—451. 68 V. Thomsen, Berdringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, p. 286. 4 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1282—1283, "? R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 314. "1 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 154. 72 F., Kluge, Et. Wb., p. 242. 73 * * * Kaip matome, baltų (lietuvių ir latvių) kalbose esama labai daug siauriau ir plačiau vartojamų gyvulių varymo ar mušimo įrankių pavadinimų. Didelė dalis šių pavadinimų į baltų kalbas atėjo iš slavų kalbų (liet. botagas, lat. pataga, liet. bizūnas, lat. bizūne, liet. kančiūkas, lat. kaiičuka, liet. knūtas, lat. knute, liet. nagaika, lat. naika, liet. pastaranka, lat. pastrunkis, liet. pitka, lat. pitka, liet. pletnia, lat. pletne, liet. barbora, liet. kiestenius, liet. rūpnykas, lat. plenica). Į latvių kalbą vienas kitas šios rūšies slavizmas galėjo patekti ir per lietuvių kalbą. Tarp latvių kalbos mušimo įnagio pavadinimų randame ir skolinių iš vokiečių kalbos (lat. baice, lunte, picka, ringuotne). Lietuvių kalboje jų beveik nepasitaiko (liet. šmikis). Baltų kalbose esama nemaža garsažodinės kilmės mušimo įnagių pavadinimų (liet. bimbilas, liet. bindza, liet. bričius, liet. džendžioras, liet. dZiungaras, lat. biktala, lat. daridala, lat. džandžala, lat. šmikšenica, lat. švaka). Artimas semantinis ryšys tarp mušimo įnagio ir membrum virile pavadinimų. Dalis mušimo įnagio pavadinimų vartojama ‘netikusio, nerimto Žmogaus, valkatos’ reikšme. SUTRUMPINIMAI I APh -— Archivum Philologicum, I— VIII, Kaunas, 1930—1939. B — Lexikon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum, darinnen... von Jacobo Brodowskij (XVIII amž. pradžios rankraštis, du tomai). BB — Beitrūge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, herausgegeben von A. Bezzenberger, I— XXX, Gottingen, 1877 — 1906. E. Berneker, Et. Wb. — Slavisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg, 1908 —1913. BrB — Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie (1590 m. rankraštis). BrP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziue... 1591. A. Briickner, SL et. — Slownik etymologiczny jezyka polskiego, Krakow, 1927. Bt. — S. Bythner, Naujas Testamentas... Karaliaué¢iuj’ Métu MDCCI. C. D. Buck, Dic. — A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago, 1949. G — Clavis Germanico-Lithuana, rankraštis, parašytas tarp 1673—1701 m. Ch — S. B. Chilinski, Biblie su didžiu dabojimu perguldita Lietuwos žmonems..., iszspausta Londone 1660 m. Ch! — Biblia litewska Chylinskiego. Nowy Testament. Tom II — Tekst, Poznan, 1958. B. lane, Cn. — Toskoewiii cJiosapb JKHBOTO BeJHKOpycckoro sisbika, I— IV, Mocksa, 1955. B. lo6posoabckuii, Cn. — Cwmosencknii obsactHoii caosapb, Cvmonenck, 1914. DP — Postilla Catholicka... Per Ktiniga Mikaloiv Davksza... Wilniui... 1599. EH — J. Endzelins un E. Hauzenberga, Papildindgjumi un labojumi K.Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai, I—1II, Riga, 1934 — 1946. EM — K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica, redigéjis, papildindjis, turpinajis J. Endzelins, I-IV, Riga, 1923-1932. E. Fraenkel, Et. Wb. — Litauisches etymologisches Waorterbuch, Heidelberg— Gottingen, 1955 — 1966. B. I. Tpunuuenxro, Ci. — CjioBapb ykpauuckoro si3bika, I1—1V, Kies, 1907 — 1909. J. Karlowicz, St. — Stownik gwar polskich, I— VI, Krakéw, 1900-1911. J. Kartowicz, A. Krynski i W. Niedzwiedzki, St. — Slownik jezyka polskiego, I— VIII, Warszawa, 1900-1927. 74 E. Klein, Et. Dic. — A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language, I— II, Amsterdam — London — New Jork, 1966—1967. F. Kluge, Et. Wb. — Etymologisches Wėrterbuch der deutschen Sprache, unter Mithilfe von A. Schirmer bearbeitet von W. Mitzka, Berlin, 1957. KN — Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos... ąntra karta perdrukawota... Kiedaynise... 1653. F. Kurschat, Wb. — Littauisch-deutsches Worterbuch, Halle a. S., 1883. F. Kurschat, Wb., I, II — Deutsch-littauisches Woérterbuch, [—1II, Halle a. S., 1870— 1874. KZ — Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begriindet von A. Kuhn, I— XXVIII, Berlin, 1852-1885; XXVIII— XL, Giitersloh, 1887-1907; XLI tt., Gottingen, 1907 t. t. J. Langija Vrd. — E. Blese, Nicas un Bartas macitaja Jana Langija 1685. gada latviski — vaciska vardnica ar isu latviešu gramatiku, Riga, 1936. LKK ~— Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957 tt. LKZd. — Lietuvių kalbos žodynas, I, red. J. Balčikonis, Vilnius, 1941; II, red. J. Balčikonis, Kaunas, 1947; I11-V, atsak. red. K. Ulvydas, Vilnius, 1956—1959; VI— VII, atsak. red. J. Kruopas, Vilnius, 1962-1966; I, 2 leid., atsak. red. J. Kruopas, Vilnius, 1968. K. Lokotsch, Wb. — Etymologisches Waorterbuch der europdischen (germanischen, romanischen und slavischen) Worter orientalischen Ursprungs, Heidelberg, 1927. LP — Lingua Posnaniensis, Poznan, 1949 tt. V. Machek, Et. sl. — Etymologicky slovnik jazyka českėho a slovenského, Praha, 1957. M.Mayrhofer, Et. Wb. — Kurzgefasstes etymologisches Worterbuch des Altindischen, I— III, Heidelberg, 1956 tt. G. Mancelis, Lettus — Lettus, Das ist Wortrbuch, Sampt angehengten tdglichem Gebrauch der Lettischen Sprache... Erster Teil, Riga... M.DC.XXXVIII. Chr. Mielcke, Wb. — Littauisch-deutsches und Deutsch-litauisches Waérter-Buch..., Konigsberg, 1800. MP — Postilla Lietvwiszka... Wilnivy per Jokuba Morkuna... Metuose... 1600. Mz — Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parūpino J. Gerullis, Kaunas, 1922. G. H. F. Nesselmann, Wb. — Worterbuch der Littauischen Sprache, Kėnigsberg, 1851. H. H. Hocosuu, Can. — CnoBapsb Gesopycckoro napeuns, CankrnerepGypr, 1870. HU. SI. [Tasnosckuii, P.-u. ca. — Pyccko-HemMetikHū caosaps, Pura, 1900. J. Pokorny, Et. Wb. — Indogermanisches etymologisches Wérterbuch, I, Bern und Miinchen, 1959. A. [lpeo6GpaxeHncKuii, Dr. CI. — DTHMOJOTHUECKHH CJOBaph pyccKoro s3bika, Mocksa, 1910 — 1914. P. Ruhig, Lex. — Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Konigsberg, 1747. F. Stawski, SL et. — Slownik etymologiczny jezyka polskiego, I—1I, Krakéw, 1952— 1965. SP — Syrwids Punktay sakimu... Teil I: 1629. Teil II: 1644... herausgeg. von F, Specht, Gottingen, 1929. StB — Studi Baltici, Roma, 1931 tt. C. Szirwyd — Dictionarium trium lingvarum... Quinta editio... Vilnae... M.DCC.XIII. H. M. lllanckuii, Dr. coi. — ITHMOJNOrHYECKHIT CJIOBaph pyccKoro sisbika, I, Mocksa, 1963 — 1968. M. Vasmer, Et. Wb. — Russisches etymologisches Waorterbuch, I-III, Heidelberg, 1953 — 1958. A. Walde, Et. Wb. — Lateinisches etymologisches Wérterbuch, I-11, Heidelberg, 1938 — 1954 11 air. — airių av. — Avestos afgan. — afganų baltr. — baltarusių alb. —albanų bulg. — bulgarų angl, — anglų chorv. — chorvatų arm. — armėnų ček, — čekų aukšt. — aukštaičių dial. — dialektinis 75 est. — estų pranc. — prancūzų germ. — germanų rus. — rusy got. — gotų sen. — senovės gr. — graikų serb. — serbų het. — hetitų serb.-chorv. — serbų-chorvatų ide. — indoeuropiečių skand. — skandinavų isl. — islandų skr. — sanskrito isp. — ispanų slav. — slavų karel. — karelų slov. — slovėnų kaš. — kašubų slovk. — slovakų lat. — latvių suom. — suomių lenk. — lenkų i tarm. — tarminis liet. — lietuvių tot. — totorių lyv. — lyvių ukr. — ukrainiečių lot. — lotynų veps. — vepsų luž. — lužičėnų vid. — vidurio n. — naujoji vok. — vokiečių pers. — persų žem. — žemaičių pr. — Prūsų H3 UCTOPUH TEPMHHOJIOTHH )XKHBOTHOBOJĮCTBA B BAJITHACKHMX SI3bIKAX A. CABAJIIYCKAC Pestome Haspanusa craja. B GaaTHiicKHX s3biKax, 0COOGHHO B JIATOBCKOM, CYIIECTBYET OYEHb MHOTO Ha3BaHHH craja: JHTOBCKHe — banda, kaimené, guotas, kéltuva, pékus, gyvuliai, gyvis, goniava, gona, gardas, stodas, armué, gaibjé, pulkas, tabiinas, nateiuckue — luopi, bars, ganeklis, pulis x pp. Uame Bcero 310 crapbie cJioBa 6GaJTHIICKOTO NPOHCXOXK ICHHS. OcoGenupiit HETEpeC npe/icTaBJISeT JHTOBCK. banda, KoTopoe B roBopax JHTOBCKOTO $3bIKa H B MHCbMEHHBIX NMaMATHHKAX VIIOTpeGJISIeTCA B cJeyIOIHX 3HAUeHHAX: ‘cTano’, "x JIeGa (Takke J€H), nocesiHHble Js CeGsi 6GaTpakoM, CBIHOM HJIH MJIAJŲNHM GpaToM KpecTbsiHHHA®, “3eMJIS, re nocesina banda’, ‘Hatypanbnasi npu6aBKa K JKaJoBaHblo GaTpaka’, ‘HaTypaJibHOE JKaJIOBAHLE Garpaka’, ‘noJb3a, HMyIIECTBO, JOCTOsiIHHE, COGCTBEHHOCTh, JieHbTH', ‘Oyxanka’. IlepBotauajJibHO JIHTOBCK. banda no Bceil BEPOATHOCTH 03HAYAJI0 “JKHBOTHOE', a H3 TOTO 3HAYEHHS MMOCTEMNEHHO pa3BHBaJIHCb Jpyrue GoJee HOBbIe 3HaueHHs. JINTOBCK. banda 3adUKCHPOBAHHO B JIOKYMeHTAX, HaNHCaHHBIX He HA JIHTOBCKOM SI3bIKE, elle JIO NMOSBJEHHA TIHCbMEHHbIX NMaMATHHKOB JIHTOBCKOIO A3biKa. B pasnbiX 3HaueHHAX 3TO CJIOBO MOMNAJIO B JIATHIMICKHII, A TaKXKe B CJAABIHCKHE A3bIKH. B caaBsiHCKHX A3bIKaX STO CJIOBO BCTpeuaeTCA H B 3HAYEHHAX, HEH3BECTHBIX JIS JIHTOBCKOTO si3biKa, Tak, HaNpHMep, B roBopax OeJIOpyCCKOTO H YKPaHHCKOTO f13bIKOB CJIOBO Gowda ymorpeGasieTcsl B 3HaUeHHWH ‘KOpOBa, Npe/iHa3HaueHHas B NpHaaHoe HeBecte’. Hekotopsie JipeBHenpycCKHE TONOHHMbI H aHTPOTIOHHMbI KaK GY ATO CBHJIETEJIbCTBYIOT, YTO H B JIPEBHENPYCCKOM SI3bIKE CYHIECTBOBAJIO KOTa-TO CJIOBO, COOTBETCTBYIOLLee JIHTOBCKOMY banda. JlutoBck. banda muorne HceJieJioBaTeJIH CBA3LIBAIOT € H.-e. *bhendh- "cas3arL'. Ho cemantHueckasi cropona sToil STHMOJIOTHH BbI3bIBAET HEKOTOPbIE COMHEHHS . JlaroBer. kaimené "crano"' ciiejlyer CBA3bIBaTh C JHTOBCK. kdimas ‘ceno, nepesusi’. HurepecHO OTMETHTb, UTO JlaXke reorpaus JAaHHLIX CJIOB B OOInHX UepTaX COBMANAET. OueHb HesICHOTO NMPOMCXOXK IHU SBJASIETCS JHUTOBCK. griotas "crajio". Kak ¢ JinTOBCK. gauja "Gauja, maiika, copa’, gévéda ‘c6poji, TOANA’, TAK H C H.-e. *gUou- ‘CKOTHHA; CKOT® ETO CBA3bL OYeHb THMOTETHYeCKas. JlutoBck. kéltuva ‘ckoTHHa; CKOT’ B BOCTOUHBIX TOBOpaX JHTOBCKOTO fi3blKa ynoTpebasercs H B 3HauenHH ‘crano’. Tak ynorpebasijock OHO H B JipeBHeli NucbMeHHoCTH. Jintosck. kéltuva: JniuTOBCK. kėlti ‘noanamars’. 76 JluroBek. pėkus nepBonauaJibuo TOXKe o3HauaJio “CkoTHHA; CKOT®, HO B JipeBHelt NHCbMEHHOCTH, a HHOTJIa H B TOBOpPAX, JIaHHOE CJIOBO YrioTpeG/IseTCSA H B 3HaueHHH ‘cTalo’. OcoGriit HHTepec npe/tcTaBJISeT TOT (akT, UTO JHTOBCK. gyvuliai ‘ckor, crano’ ofpasyer JOBOJILHO KOMINAKTHbIH apean C Gesopycck. wewéara, noasck. zywiola. He HeckJiioueHa BO3MOXHOCTb, YTO GeNOPYCCK. HUBEAQ B TAKOM 3HaueHHH BO3HHKJIO MOJ BJHSHHEM JHTOBCK. gyvuliai. B Apesned MACbMEHHOCTH, a TaKXKe B JIHTOBCKHX OCTpOBAX Ha GeJiOpyCcCKOH TEppPHTOPHH B 3HaueHHH ‘cTajio’ ynorpeGasiercst c/oBo gyvis. O6a 9TH HA3BAHHS CTAJIa HEOTJEJIH MEI OT H.-e. *gui- (JIHKTOBCK. gy-, chaas. ži-). JluroBex. goniava ‘crane’, gona : MMTOBCK. ginti "TuaTb". JInToBCK. gaidas B 3nauenuu ‘cTazo’ ynoTpeGJiseTCHA TOJIbKO B JipeBHeili MHChMEHHOCTH. IlepBoHauaJibHoe 3HaueHHe sTOTO CJIoBa — ‘3aropojika, OropoxeHHoe Mec1o; croftJio". Us Jiankoro 3Ha4UeHHS1 BO3HHKJIO H 3HaueHHe ‘cTajo’. Jlutosck. stodas, tabūnas, pulkas (narsunex. pulks) SBASIOTCS 3aHMCTBOBAHHSAMH H3 CJIABSIHCKHX SI3bIKOB. JluroBer. armuo crane’ saįukcnpoBano TOJibKO B nepeBojie GHOJHH, cJieJiannoM A. BapaHaycKacOM, rie OHO BO3HHK/IO TOJ| BJHSIHHEM JIATHHCK. armentum "KkpyMnbili CKOT; cTajo, TaGyn’. JIaToBCK. gaibjé BnepBbie 3aHKCHPOBAEO B OJIHOM pykonucbHomM caosape XVII Beka. Orry aa OHO MoNaJio B pyKONHCbHbIK caoBapt 51. BpojioBeroro, a orciojia — B caosaps O. Hecceasmanna. Ho cTpyKTypa JiakKoro CJI0BA YKa3kIBaeT Ha TO, UTO OHO HE SBJAAETCH JlocTOBepHBIM (haKTOM JIHTOBCKOTO S13bIKA. Jlarsnucx. ludpi ‘crano’: Jrarbnuek. [ups ‘ckotnua, xusotHoe® (cp. anbanck. lopé ‘kopoBa’). Jlatbiuck. bars ‘crano, TaGys, copa’: JiaTbimeK. bért "cChinaTb', AMTOBCK. befti, MATOBCK. baras ‘yuactok, mnoJsoca’. Jlateiuick. ganeklis ‘ctano’: aatbinck. ganit ‘nacti’, JHTOBCK. ganyti. Jlarsimick. pulis B 3nauennun ‘cTaflo’ BO3HHK/JIO M3 3HAUCHUS ‘Kyua, MHOXKECTBO, ToJna’. Boo6mee B GanTHiiCKHX HA3BaHHSX CTaja JIOBOJALHO YACTO BCTPEUAETCS pasBHTHE 3HAYEHHII: ‘MHOXKeCTBO, TOJINa'->"cTaji0", “JKHBOTHOE; CKOT'—‘cTano’. Haspauns nacrtyxos. B JMTOBCKOM S3bIKE COXpaHHJIOCH NpeBHee H.-e. Ha3BaHHe MacTyXa — piemué (: Ap.-rped. wowwdv u 1p.). Ilannoe Haseamme nactyxa no Beeil BEpOSITHOCTH ynorpe6JISJiocb Take B JPEBHENPYCCKOM H B JATHIICKOM Si35IKAX. BaaTuiickoe Ha3BaHne macTyXa NpOHHKJIO B NIpHGAaJITHIŪCKO-OHHCKHE S3bIKH, cp. OHucK. paimen "nacrTyx" H ap. B JHTOBCKOM H JaTHIICKOM SI3BIKAX VNnOTpeOJISIIOTCA Ha3BaHHS NacTyxa, MPOHCXOs He OT JIHTOBCK. ganyti ‘nacTu’, NaTbLILICK. ganit. Jlanee sth CJIoBa HAO CBA3aTh C JIHTOBCK. giiiti ‘rHaTh’, JIaThINICK. dzit, PYCCK. 2Hamb K Ip. B JinTOBCKOM Si3bIKE HAXOJIHM IeJIbiė psiį HA3BAHMII, TIpOHCXOJISNIHX OT COOTBETCTB VIOUHX Ha3BaHHH JOMALIHEX XKHBOTHBIX, cp. arklinifikas ‘konenac’: autoBck. arklys ‘nowans’, aviniikas ‘oBuap’: JIHTOBCK. avis ‘oBua’, jdutininkas ‘nactyx ObIKOB’: JIHTOBCK. jdutis “Obik, Boa’, karvisius "nacryx Kopow’, kdrvininkas : IuToBCK. karvė *kopoBa’ H Jp. JlaToBCK. avéidrius “oBuap’ < moJAbCK. owczarz. Jlatpunck. šėperis ‘oBuap’ < mewmeux. Schifer. B JiKTOBCKOM S13bIKE HAXOJIKHM HECKOJIBKO HasBaumii cTapmuero mactyxa. Yame scero ynoTpe6ASIOTCA HasBanus kerdžius nm. skeFdZius (C 06aBOUHBIM §, CP. JNTOBCK. kregždė ‘nactouxa’: skregždė, ketera ‘weiinbiii rpeGenn’: sketera nm np.). Ilamnoe Ha3BaHHe CTaplIero rnacryxa mmeer HaJIEXKHYIO STHMOJIOTHIO: OHO CBSI3HIBAETCH C H.-e. *kerdh- * ouepenb, CTO; crano’. B apesneNPYCCKOM fA3bIKE COXPAHHJIOCH CJIOBO STOTO KOpHS kérdan (BuHuT. m. el. 4.) ‘Bpems’. B JipeBHocTH JIAHHOE CJIOBO B 3HaueHHH ‘Ouepeib, CJIOl' NI0-BHAHMOMY YTOTPeGASIOCh BO BCeX GaJITHŪCKHX s3biKax. O6 stom cBH/leTeJiLCTBYeT DHHCK. kerta ‘coil, naacr: pas, OIHAXK IB’, NO3aHMCTBOBAH - Hoe H3 GaJITHHCKHX A3LIKOB. JIATOBCK. keFdzius, skedžius NOBOMBLHO uacTO BCTpeyaeTcs B PYCCKHX, GeJIopy CCKHX, MOJLCKHX AOKYMeHTaX, OTHOCAIMHXCA K JInTse. ITo cBoeit cemanTnke OUeHb GJH3KO K JMTOBCKOMY keFdZius, skeFdZius cTOHT H JIHTOBCK. dieninis ‘crapmmit nactyx’ (: JmTOBeK. diena "nens'). Jlanuoe Ha3Banne ynorpeGasiercs JIHUIL B HeGoJibiuIoM paiioHe BOCTOUHO-JIHTOBCKHX TOBOPOB. 77 JlutoBek. viršininkas ‘crapumii nactyx’: Jin TOBeK. viršūs ‘sepx’. B kKonue XIX Beka Jin ToBcknii s3bLikoBejį MH. Sl6aonckuce (1860— 1930) Bes aT0 cnoBo B JWTepaTypHBIl S35IK, NPHAABast eMy HOBOE 3HaueHHe — ‘HauaJbHHK’. Jlutosck. bandalis ‘crapumii nacryx’, bafidzius, bandinis : naToBcK. banda ‘crano’. B auuremnctHueckoli JinTeparype vie co BpeméH A. Benuenčeprepa B 3HaueHHH mactyxa BCTpeuaeTcs JHTOBCK. fvarklas. Jlannoe cJioBo B TAKOM 3HaueHHH JlaeTCsl Take H B STHMOJIOTHUeCKOM cJioBape JIHTOBCKOTO sidbika D. ®Ppenkensi. A. BeuuenGeprep cJioBo tvarklas B3sin u3 pykonucH BperkyHacckoro nepesoja GnOJiax. Ho, kak HaM yJanoch BbISCHHTb, B JIHHTBHCTHuecKyto Jinreparypy fvarklas B 3naueHMH ‘mactyx’ momaJ mo HejlopasymeHuio. Kak BHIHO H3 HemeunKkoro u3janus OHOJIHH 1549 roja, HeripaBHJIbHO GbiJia MCTOJIKOBaHA (pasa: ,,und wie ein Herd on hiirten““. B pnannoli ¢pase cJjioBo hiirten cootBerctByeT Hemeukomy Hiirde. ChnenoBaTeJibHo H BperkyHacckoe tvarklas B januoii (pase ynorpebasieTcsi He B 3HAUEHHH ‘nacTyX’, a B 3HaueHHH ‘3aroH’. JlutoBck. pastyrius ‘crapumii nacryx’, pulkaunykas, a ckopee Bcero H ustovas SiBJASIOTCH 3aHMCTBOBAHHAMH H3 CJIABSHCKHX S3bIKOB. B /HTOBCKOM S13bIKE HAXOJIHM H PSII Ha3BaHHH CIenHAJIbHbIX IOMOIIHHKOB CTapluero mnacryxa — paganikas, pdganas: JATOBCK. ganyti ‘nactw’, pavdrninkas, pavarinis: JATOBCK. varyti ‘THAT’, pirmininkas: nuTOBCK. pirmas ‘nepsuiit’, Salinifikas: natoBcK. Salis ‘ctpana’. Has3Banns xzaesa. B GanTuiickHX A3bIKAX HAXOJIHM JIOBOJILHO MHOTO Ha3BaHHH XJieBa pasHOTO TPOHCXOXK IEHHS. B JinToBecKoM si3pike HamGoJiee pacrpocTpaHeHHoe Ha3BaHHe fvdrtas. TlepsoHauaJibHoe 3HAueHKHe TOTO CJIOBa 'OoropoxeHHoe MecTo’. B TaKOM 3HaueHHH JaHHOE CJIOBO BCTpeuaeTCA B JpeBHeil JIHTOBCKOH NMHCbMEHHOCTH, a TaKXKe B CJIOBADSX JIHTOBCKOTO S13bIKA ObiBieit Boctouwoii Ilpycenn. JluroBex. tvartas "XJieB'": JiMTOBCK. tvėrti ‘oropaxkuBats’. C JiHuTOBCK. fvdrtas TIO-BHJIHMOMY HAaJIO CBABbIBATb H JP.-NPYCCK. coaris (toaris). JIutoBcK. gufbas B 3HaueHHH "xJIeB" YyrIOTpeOJISeTCS B 4aCTH BOCTOUHBIX TOBOPOB JIHTOBCKOTO si3bika. B Takom 3HaueHHH JHTOBCK. guFbas 3aduxcupoBano yxe B cJioBape K. Illupsunaca (n3naune 1629 r.). Boofme nannoe ¢JIOBO B roBOpax JHTOBCKOTO Si3biKa SIBJISIETCA OUeHb MHOTO3HAYHBIM — "KOp3HHA, TJeTeHKa’', ‘BepX NMOBO3KH, IIJIeTEHHbIH U3 NpyTher’, ‘scan (Aas ckora)’, "KJIeTKa Aaa JOMallHHX NTH’, ‘rHe3fio’, ‘KoHypa’, ‘oThesbHAs UacTb XJieBa (AJs oBell, MOPOCsT)’, ‘CKOTHBIN ABOp; 3aron’, "KJIeTKA Aas 3sepeii’, ‘ocolbiil BHJI yJbSl, MOKPLITOrO COJIOMON® H Ip. Ilponcxox]JieHHe JHTOBCK. gui bas OKOHUATENILHO He BhisicHeHo. Ham Kaxkercs, uTo JIJIS! BHISICHEHHS NpoHCXOXJIEHHS 3TOTO CJIOBA HAJI0 pa3rpaHHUHTb ero 3HaueHHs. JINTOBcK. gufbas ‘xnes’, ynotpebasiemoe B Bocrounoh JInTee, siBafieTcss HCKOHHBIM GaJITHHCKHM CJOBOM, a gufbas “KopauHa, nJjeteska’, ynorpe6asemoe value Bcero B 3ananuoii JIutee, a Takxke Jpyrue c gurbas ‘Kopauna, niJIeTeHKa' TeCHO CB3aHHbIE 3HAYEHHS B JIHTOBCKHH SI3bIK NMPOHHKJH H3 HeMelUKoro s3bika. JlaTHICK. gurba, gufbs B 3HaueHHH XJIeBa He ynorpe6asiercsi. He HeKJIOUeHA BO3MOMKHOCTE, UTO B JIATbILICKHŪ A3BIK JIAHHO@ CJIOBO TIOITAJIO H3 JIATOBCKOTO S13bIKA. JluroBek. kité *xnes’ ynorpebasiercs B ceBepHoit yacth JIuteel. Popma kiifs mWHPOKO ynoTpebJsieTcsl B JIATbINICKOM A3biKe. Boripoc NMpOHCX0XKIeHHS 3TOTO CJIOBA OUeHb CJAOKHBI. CKopee Bcero npas 51. 3H A3esHH, NpenoJaraslini, UTO JATOBCK. kiité MOxeT ObiTh 3aHMCTBOBaHHEM H3 JIaTHILICKOTO si3bika. Ha Takyio BO3MOXKHOCTb yKa3biBaeT H reorpagus JHTOBCKOTO CJIOBA. Bojiee npesuss dopma JiaTbiurekoro kits moraia ObiTb *kunt-, a Torjia 370 Ha3BaHHe XJIeBa 10 Bceli BEPOSITHOCTH MOXKHO GkiJIO 6bl CBSI3aTh C PYCCK. Kym "YTOJI, 3ayTOJOK; BEPUIHHA HJIH KOHeIl IJyXOTO 3aX0/1a; VTOJI KDECTLAIHCKONH H3ObI, TIDH/IBEpHbIH VYTOJI*, YKp. Kym “yroJi, CBHHOI XJIEB' H Jip. Jlurorck. staldas, natwimuck. stallis, np.-npycck. staldis SBASIOTCS 3aHMCTBOBAHHAMH H3 HeMeIlKoTo s3bika (cp. Hx.-HeM. stall). C sruMH Ha3BaHMsIMH XJeBa D. PpeHkesnb CBA3bIBAJI H JIUTOBCKOE KemaiicTkoe stalné, stalnélé. Ho nam Kaxercs, uto JHTOBCK. stalné, stalnélé nano cBa3bIBATh He C JIHTORCK. staldas, a c TATOBCK. stainé ‘Kowioums’®, stainélé (oTHOCHTebHO (DOHETHKH Cp. JHTOBCK. kuinas ‘knsiua’: JinTOBeK. kulnas ‘kasiua’). Hawe npeanosioxenne ocoGeHHO 10JTBEPKJIAIOT TEKCTH JHTOBCKHX HAPOJHBIX TeceHb, rie ynorpebaenne dopm stalné un stainé noun abCcoJIIOTHO COBIMAJNAET. JluroBex. pūnė ‘xneB’ ynortpe6asiercs: B HeGoJibiuofi uactn Bocrounoii Jutsu. B Takom 3naUeHHH JIaHHOe CJIOBO ye Bcrpeuaercsi B cJIoBape K. Illupeupaca (u3naume 1642 r.). JIutonck. piiné ynotpeGasieTcs TaKxe B 3HAUEHHH "Kopa, Iemepa; najarka, waaam, 6yaka’. B JIATOBCKHX 78 HHBeHTADpS1IX, HATIHCAHHbIX HA PYCCKOM, NOJIbCKOM, GeJiOpyCCKOM fA3bIKaX, JHTOBCK. punia uame BCero yrioTpe6JiseTCsS B 3HaueHHH "NOCTpoHKA Aas CxKATOTO XJIeGa, cena, COJIOMbI'. B - TIOJIOGHBIX 3HaueHHSX yrnoTpebasieTcss H JIATbILICK. pine, pūnis. Jlarbunuck. pūnis KaxojiAM Yy¥Ke B cJIOBape T. Maunana (1638 r.). IlponcxoxjieHHe JiaKHoro cCJIOBA OueHb HesicHoe. UacTb HCccJIejioBaTeJIel CYHTAIOT, YTO 3TO CJIOBO MO3aHMCTBOBAHO ČaJiTAMH H3 CJaBAHCKHX #A3BIKOB, a Jipyras — Hao0G60OPOT: NPHAEPKHUBAETCSH MHEHHS, UTO B CJIABSHCKHE $3bIKH OHO MOMNAJIO H3 S3LIKOB GaJITHHCKHX. Ham kaxercs, uto nocJiejiHee MHeHHe fiBafeTcs GoJjee NpaB IO IO JIOGHbIM. JIuTOBCK. namas B 3HauennH ‘xJieB’ ynorpeG/isieTcss Ha HeOOJILILOH TEPPHTOPHH B cpejineli uacTH JInteel. B Takom 3HaueHHH CJIOBO ndmas naxoaum H B cJIoBape K. IllupBnjtaca (u3nauue 1642 r.). B nojio6HoM 3HaueHHH OHO YNOTPEGsAET Ss TaKXKE B JHTOBCKHX HHBEeHTADSIX, HATHCAHHbIX HA TIOJIbCKOM, ČOeJIODpYCCKOM, JIATHHCKOM S13bikax. JIaThillicK. mams B 3HaueHHH "XJIeB' He ynoTpeOJIseTCA, XoTS HEKOTOpble 3HaueHHS JTOTO CJIOBA oueHb OJIHK3KH 3HaueHHIO "xJIeB'. IlepBOHAYAJIbHOE 3HaueHHe JiaTbInICKOTO CJIOBa nams — ‘TOCTPOIiKa, B KOTOPOH GbiJIO COOpyxeHHe JUISI OTOTIJIEHHS, JIS Bapku’. B HacTOSiMe6e BpeMst Kak JIKTOBCK. ndmas, Tak H JIATbINICK. nams GoJibllle BCero YynoTpeOJISIOTCA B 3HaueHHH “JIOM". Jlarsmiek. laidars B 3nauennn "xJieB"* ynotpebasercs B 3anajuoii uacrH JlarBun. IlepsonauaJIibHOe 3HaUueHHe JaThilicK. laidars, JimmTOBeK. laidaras GbhiJio "3aron". H3 3TOro 3HaUeHHS BO3HHKJo 3HaueHHe “xJIeB'. JluToBeK. laidaras, naTbimex. laidars: nuroBek. [éisti "nycTHTL, TryckaTb' JiaTbinICcK. lafst. JlurosBex. dafigtis B 3nauenun "XJieB" ynorpedJiseTCS JiHIb B HeGoJILINnoOfN uacTH cpeaHed JlurBbI. B TaKOM 3HaueHHH ĮĮAaHHOR CJIOBO HAXOJIHM H B HEKOTOPBIX IIa MATHHKAX,1peBHefli TIHCbMeHHOCTH. OcHoBHOe 3HaueHHe JIHTOBCKOTO dafigtis — ‘KphillIka, MOKpbIKa; Kpbrura*. H3 nocjiejiiero 3HAUeHHSA BO3HHKJIO 3HaueHHe "xJIeB'. JluTOBcK. dafigtis: JmMTOBCK. defigti "KpbiTb, NOKpbIBATb, HAKpbIBATb"'. JlaroBek. kūginys B 3nauenun ‘XJieB’ ynioTpeOJISeTCSA JIHIIb B HEMHOTOUHCJEHHOIl TpyTrIIIe BOCTOUHBIX TOBOpoB. B 3HaueHHH ‘XJieB’ JlaHHOE CJIOBO HAXOJIHM ye B CounuHeKHsx M. Jlaykum. JluroBex. kūginys ‘XneB’: nuToBek. kūgis "cror; Korina", OTHOCHTEJIbHO CEeMAHTHKH CP. JaTHILICK. gubenis “ceuHoii capaii, nyHs"': JiaTbinIcK. guba ‘KonHa; Kyua"', JiATOBCK. guba ‘Konua’. JIuToBCcK. abdrés B 3nauennn ‘xJeB’ ynorpebJsieTcs Ha oueHb HeGOABILOM y4acTKe cpepHeil JIaTBBI. DTO CJIOBO 3aHMCTBOBAHO M3 NOJILCKOTO H3bIKa, CP. NMOJLCK. obora. Jlatenuck. klėvs ‘xnes’ ynorpe6asiercsi B Boctounoii uacti Jlarauu. Ono BeTpeuaercs yxe B JIpeBHEH JaTHIIICKOH NMHCbMEHHOCTH. B JiaTbINICKHĖ S3bIK TO COBO MPOHHKJIO H3 CJIABSAHCKHX SI3LIKOB, CP. PYCCK. X1e8, GeJlopyccK. xaey, noJibek. chlew. B GaaruiickuxX S3biKaX HaX0JMM JOBOJILHO MHOTO Ha3BaHHH XJIEBOB, NpejHA3HAYEHHBIX JIS OT/Ie/IbHBIX COPTOB KHBOTHBIX. Jlurosck. arklidė "kontomus?", arklinis, arkliné, arkliniiikas, arklinykas, arklinypké: naroBex, arklys ‘noma’. g JIATOBCK. stainia "KoHioumsa)", stainé, stainis, staininė < noJibck. stajnia; nuTOBCK. stonia < nNOJIbCK. stania. JINTOBCK. strdjé "koHuioums"* < HeMenK. Streu "nojicTHJIKA, COJIOMA". JluroBek. kaniušnia, kaniukštė, kaniūkšlė nozauverBoBaHo H3 CJAABSIHCKHX HI3bIKOB, cp. GeJIOpyCCK. KQHIOWHA KN. Ap. JlaroBek. kiaulidė ‘ceunapuux’, kiauliniūkas, kiaulinykas, kiaulinis, kiaulinys, kiaulinė, kiaulinčius, kiaulinyéia: nutosck. kiaiilé "eaunba". JlutoBek. migis ‘cBuHapuuK’, migélis, cp. NMMTOBCK. migis "noroBume': JHTOBCK. miegdti ‘cnath’. JlaroBek. svindrnykas < Genopycek ceinaprik. Jp.-npycck. seweynis ‘CBHHAPHHK': JAp.-TIPYCCK. swintian ‘CBHHBLS’, NATBILICK. sivęens. JlaroBex. avidé ‘osuapus’, aviniiikas, avinjkas, avinyké, aviné, avikiné, avikinis, aviké, avinyéia: NTATOBCK. avis ‘oBua’. JlaroBexr. karvidé ‘kopouux’, karvinifikas, karvinykas, karviniiiké, karvinis, karvinjs: maTOBCK. kdrvé "Koposa’. Ha3spanua opyams, cayXamero AAs TNOHYKAHHS XHBOTHLbIX, B GaarmiicKux AI3LIKAX HAXOJIHM OYeHb MHOTO HA3BaHWA KHYTa, NJeTH, HaralikH. MHorHe Ha3BaHHS THX Opy79