Palatvės vakarų aukštaičių nedėsningos fonetikos žodžiai ir jų kilmė

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PALATVĖS VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ NEDĖSNINGOS FONETIKOS ŽODŽIAI IR JŲ KILMĖ1 A. JONAITYTĖ Kartais tarmėje pasitaiko žodžių, kuo nors ne visai pritampančių prie kitų. Vieni jų būna tarmei nebūdingos, kartais net netaisyklingos darybos, kiti savotiškai laužo jos įprastinius fonetikos dėsnius, treti neaiškūs: ar jų „nenormali“ daryba, ar fonetika, tiesiog sunku pasakyti. Čia daugiausia bandoma panagrinėti vieną kitą fonetiškai ne visai įprastą PVA šnektų žodį. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad tų žodžių fonetinis netaisyklingumas paprastai išryškėja tiktai lyginant juos su gretimų tarmių atitikmenimis. Šiaip jų fonetika tarmės garsyno nepažeidžia, t. y., jie neturi tai tarmei iš viso svetimų garsų arba jų junginių. Tiesa, neretai tas fonetinis netaisyklingumas būna tik tariamas: taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, bet, geriau panagrinėjus tokių žodžių kilmę ir darybą, viską galima paaiškinti pačios tarmės faktais, kartais gana būdingais, kartais leistinais kaip tam tikra išimtis. Pvz., iš pirmo žvilgsnio fonetiškai visai panašūs kai kurie PVA ir gretimų žemaičių tarmių žodžiai, plg. PVA nėvešuoklis Škn ir kuršėniškių žemaičių nė˙vešuoklis. Kadangi šio krašto pažemaitės vakarų aukštaičių šnektose yra aibės visokiausių žemai tybių, gali pasirodyti, jog ir šiuo atveju turime iš žemaičių skolintą ir fonetiškai į aukštaičių tarmę netransponuotą žodį, tuo labiau, kad tam neprieštarauja ir žodžio geografija2. Tačiau iš tiesų čia turime dviejų skirtingų priesagų — aukštaičių -uoklis, -ė ir žemaičių -oklis, -ė (tarm. -uoklis, -i) — vedinius. Plg. dar šiuos aukštaičių priesagos -uoklis, -ė vedinius: Šakynos girtuokle „augalas ar uoga Vaccinium uliginosum“, pākaruoklis, -e, pašpiruoklis „spyr ys, paspira“, sapniūoklis, -ė || sapniūk-lis, -e „išsiblaškėlis“, svi˙ruoklis (apie beržą), užmirš(i)uoklis, -e „1. užuomaraša, 2. užmirštasis“, Gruzdžių užmiršuoklis, ir paties vidurio aukštaičių paribio — Skaistgirio, kur žemai tybės jau paprastai nebesiekia — nėvešuoklis, užmirštuoklėlis. Ir plg. kuršėniškių žemaičių priesagos -oklis, -ė vedinius: nē˙vešuoklis ~ nėvešoklis, pā˙karuoklis ~ pākaroklis, sausūoklis ~ sausōklis3. Šias 2 skirtingas priesagas sieja 1 Palatvės vakarų aukštaičių tarme (toliau sutrumpintai PVA) čia vadinama Kruopių, Šakynos, Gruzdžių, Žagarės, Skaistgirio apylinkių šnektos. 2 Beje, kad taip ne vieno ir manoma, pavyzdžiui gali būti didysis lietuvių kalbos žodynas, kuriame iš Šakynos pateikiamas nuo „žemai tybių“ apvalytas žodis nēvešoklis, žr. Lietuvių kalbos žodynas, (toliau LKŽ), t. 8, Vilnius, 1970, p. 755. 3 Tokios darybos žodžių turima ir PVA, pvz.: ī˙kabo˙klis „prietaisas, įrankis“, svajōklis, -ė išsiblaškėlis, nuo realybės atitrūkęs žmogus“. Neseniai iš ik. į tarme atėjo žodžiai su priesaga -oklis, -ė čia ne tik pakeičia priegaidę, bet kartais gauna variantus ir r su -uoklis, -ė, pvz., stu˙mōklis || stu˙mūoklis. 31 tik viena – pažemaitės aukštaičių šnektų vediniuose su -uoklis, -e dažnai pasitaikanti tvirtapradė priegaidė. Ją PVA tikriausiai galėjo gauti iš tarmiškai taip pat skambančios žemaičių priesagos -oklis, -ė. Tvirtapradę priegaidę dažniausiai gauna ir iš Ik atėję žodžiai su priesaga -uoklis, -ė, pvz., traktoriaus ar automašinos dalies pavadinimas važiuoklė. Neskolinimu, o skirtinga daryba paaiškinamas ir tokių PVA žodžių, kaip: gárbanuoc, gárbanuota, kertúoc, kertúota „keturkampis“, išorinis sutapimas su žemaičių gárbanuoc ~ gárbanotas, kertúoc ~ kertotas Krš. Žemaičių tie žodžiai padaryti su priesaga -otas, -a (tarm. -uoc, -uota), o gretimų aukštaičių – su -uotas, -a. Plg. dar taip pat padarytus PVA žodžius: garbanuóti lapė'lei Sk, gišluotas rankas Darg⁴, žemúotas kūrpes Darg, smalúoc Škn. Tokiam ne visai įprastam priesagos -uotas, -a vartojimui paplisti iš dalies gal padeda tai, kad PVA labai plačiai vartojama būdvardžių priesaga -iniúoc, -inúota. Su ja paprastai daromi žodžiai daikto paviršiaus ypatybėms nusakyti, pvz.: druskiriúoc, -iúota „druskuotas, druska apkibęs“, minkliniúoc, -úota „tešla apsivėlęs, išteptas“, pieniniúoc „pienuotas“, plaukininiúoc „plaukais apkibęs, apsivėlęs“, plunksniniúoc „plunksnomis apkibęs“, putriniúoc „putra aplaisytas, suteptas“, žeminiúoc „žemėtas“. Tiesa, retkarčiais pasitaiko žodžių, atsiradusių ir dėl darybinių elementų dubliavimo. Pvz., turima sava labai nedari mažybinė menkinamoji priesaga -okšlis, plg.: kru'mó'kšlei Škn, pievó'kšlis Dilb ir kitokios reikšmės, bet irgi, rodos, menkinamasis žodis peró'kšlis „perykla, lizdas“ (vågų peró'kšlei) Kyb. Šalia žodžių su aukštaitiška priesaga, pažemaitėje, pvz., apie Šakyną, girdėta ir su tos pačios priesagos žemaitiška forma pasidarytų žodžių, pvz.: gi'vuokšlis ir hibridas mú'žuokšlis „koks menkas sutvėrimas, gyvuliūkštis“, plg. kuršėniškių žemaičių gi'vuokšlis ~ gyvókšlis. Tikrų fonetiškai „nenormalių“ žodžių, atrodo, daugiau pasitaiko paribinėse pereinamojo tipo tarmėse, kurių būdinga atstovė yra ir kalbamoji palatvės vakarų aukštaičių tarmė. Tai natūralus dalykas, nes tokie žodžiai dažniausiai ir būna atsiradę dėl tarmių sąveikos. Tačiau ta sąveika yra labai sudėtinga ir daugialypė, be to, su ja dažnai dar gali būti susiję įvairūs pačios tos tarmės dalykai: kitų žodžių analogija, saviti darybiniai polinkiai, kartais liaudies etimologija ir pan. Pvz., šakyniškiai aukštaičiai turi žodžius gilti'ne, ké'mpi'ne, má'lki'ne „malkų rietuvė“, tė'tervi'nc, o rytesni jų kaimynai – giltine Dam, tėtervinu ~ tetervinų Kyb. Su trumpu i, išskyrus má'lki'ni ~ málkynė „krūva, šūsnis“, tuos žodžius turi ir kuršėniškiai žemaičiai dünininkai, tačiau bent kai kuriuos jų su nukeltinio kirčio pailgintu i turi gretimi žemaičiai dounininkai, plg. gė'ltė'n(e) Vkš, tėtervė'nc Akm. Minėtųjų šakyniškių žodžių ilgas i pirmiausia pagal analogiją tikriausiai yra susijęs su tokiais savais žodžiais, kurie ilgą i čia turi dėsningai, pvz.: cí'pi'ne, grú'sti'ne, pálari'ne || pä'dari'ne, palá'idi'ne, šmírkšti'ne, tá'rški'ne, tri'ški'ne. Bet ilgojo i apibendrinimui galėjo turėti įtakos ir žemaičių dounininkų nukeltinio kirčio pailgintas i, tuo labiau, kad pačioj pažemaitėj ir aukštaičių šnektose esama nukeltinio kirčio pėdsakų. 4 Straipsnyje vietovardžiams vartojamos „Lietuvių kalbos žodyno“ santrumpos. Be jų, papildomai įvestos tokios: Auks – Aukščių km., Šiaulių r., Dam – Damelių km., Joniškio r., Darg – Dargaičių km., Šiaulių r., Dilb – Dilbinių km., Joniškio r., Kyb – Kyburijų km., Joniškio r. 32 Liaudies etimologijos padaru, gal būt, laikytinas tarmės žodis mẽːtuoge5 „metūgė“ Škn, Dam. Toks spėjimas galimas todėl, kad pati tarmė žodžių ūgis, ūgėjimas, -ūgėti neturi, o turi tik įvairius šaknies aug- vedinius: á:ugums, ã:taugas ir pan. Be to, kiek galima spręsti iš dabar turimos medžiagos, su kitomis tarmėmis, pažįstančiomis ta forma, išskyrus vidurio aukštaičius joniškiečius, ji tiesiog irgi nesusieina. Plg. Vegerių á:ugõms „metūgė“, Viekšnių mètū:g(e)s. Gretimi žemaičiai dünininkai ištaria mẽ:tu:gi. Krš, ar ta forma atliepia metūgė, ar metūogę – nežinia. Tad šią PVA forma greičiausia reikia laikyti pačios tarmės perdirbiniu, kur antrasis sudurtinio žodžio komponentas pakeistas pagal žodį ūoga. Tiesa, PVA mẽːtuoge gali būti atsiradusi ir kaip hipernormalizmas, tarmiškai „transponavus“ kuršėniškių dünininkų mẽːtu:gi. Taigi, beveik kiekvieno konkretaus fonetiškai ne visai „normalaus“ žodžio atsiradimo aplinkybės būna ne tiktai sudėtingos, bet ir skirtingos. Kokie fonetiniai tokių žodžių nukrypimai tarmei būdingiausi, pareina nuo jos kaimynų, nes paprastai šių žodžių fonetikoje atsispindi gretimų tarmių ypatybės. Aprašomoji PVA tarmė skiria žemaičius nuo vidurio (o pagal kai kurias ypatybes ir nuo rytų) aukštaičių, tad ir jos netaisyklingieji žodžiai paprastai būna su tų tarmių ypatybėmis. Atskirais atvejais tarmės žodžius gali paveikti ir kitų kalbų skoliniai, pvz., pagal slaviškus skolinius kõšel'na, kartais kõšeliena Sk „šaltiena“⁶, pãdli·na ~ padlynà „dvėsena“ yra pasidaryti ir panašaus reikšmės tipo hibridai dvẽ:šel'na, sprõ:geli-na || sprõ:geliena (reč.). (Gretimi žemaičiai, rodos, tokių hibridų neturi, plg. kuõšali·na, bet dvieseliena ~ dvėselėna Krš, kuõšalien(a), dvieselien(a) ~ dvėselėna Vks.) Žodžiai su svetimomis fonetinėmis ypatybėmis į tarmę patenka dėl įvairių priežasčių. Pagrindinės iš jų, tur būt, yra dvi: 1) atskirų žodžių skolinimasis, 2) tai, kad svarbiausios fonetinės izoglosos kartais nėra labai griežtos: su kurios nors tarmės plotu sutampa tiktai pagrindinis fonetinės ypatybės arealas, bet tam tikri jos pasireiškimo atvejai, pagaliau pavieniai žodžiai su ta ypatybe prasiskverbia toli už pagrindinio arealo ribų. PVA tarmėje akivaizdžiausias tokio palaipsnio izoglosos „gesimo“ pavyzdys yra / kietinimo pasiskirstymas: pilno ir dėsningo (ir prieš ė, ir prieš e, ei) kietinimo riba sutampa su vidurio aukštaičių vakarine riba, dalinis kietinimas (prieš ė, ei) pamažu silpnėdamas apima palyginti platų paribinių vakarų aukštaičių ruožą, o pavieniai žodžiai su kietu / pasiekia net žemaičių ribą. Atskirais atvejais tos abi pagrindinės priežastys būna viena su kita susijusios ir jas sunku atskirti. Trečia nedėsningų žodžių radimosi priežastis yra tai, kad aprašomosios tarmės plote neretai susiduria skirtingi – žemaičių ir rytų aukštaičių – leksikos arealai. Kartais skirtingų arealų žodžiai tarmėje vartojami kaip lygiaverčiai ir lygiavertiški sinonimai, bet dažniau jų reikšmės yra šiek tiek specializuojamos. Pvz., tarmėje vienodai dažnai vartojama ir bãla, ir pẽ·ke, bet bãla paprastai reiškia šlapią, prastą pievą, ganyklą (gali būti ir su retai išsimėčiusiais medžiais ar krūmokšliais), o pẽ·ke – jau daugiau retus šlapioj, durpingoj vietoj augančius krūmokšlius, ar net miškelį su dažnomis prasta žole ir viks vomis apaugusiomis retmėmis, liekną. Lygiagre- 5 E. Frenkelis šio žodžio komponentą -uogė sieja su ūgiu. Žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen, 1955–1966, p. 446. 6 Dėl kilmės žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, p. 283. 3. Leksikos tyrinėjimai 33 čiai vartojami rūpužė ir krūpis, bet, kai kalbama apie vaistams gaudomą ir džiovinamą rupūžę, visada sakoma tik krūpis: krūpi padūrį ant šākes; krūpi sudžōvinį; dīot krūpe kāulė·m no naujō·ses ligos ir pan. O kartais vienas katras skirtingų arealų žodis PVA pasiekia jau atitrūkęs nuo pilnojo savoreikšmių komplekso ir plačiau nėra vartojamas tik viena kuria nors specifine reikšme. Pvz., tarmės plote susiduria žemaitiškas ir aukštaitiškas dilgėlės pavadinimas. Aukštaitiškas — dilgi·ne — vartojamas daugiametei dilgėlei, baltajai notrelei (baltoji dilgi·ne) vadinti ir tada, kai kalbama apskritai apie dilgėles, neskirstant jų rūšimis. Vienametė dilgėlė vadinama sudurtiniu žodžiu, kurio antrąjį komponentą sudaro žemaitiškas pavadinimas, paprastai kiek pakitęs, pvz.: gūdno·tere Žg, Dilb, Sk, Kyb, Škn, gūtno·tere Dilb, Grz, gūdmo·tere Dam, Škn, Siūpy­liai ir net Jnš, Rudiškiai (vidurio aukštaičiai). Mažiausiai pakeista forma girdėta tik pačioje pažemaitėje — gūdnuotneres ~ gūdnōtnerės Auks. Plg. gretimų žemaičių nuōtnier(e) ~ nōtnėrė Akm, Vgr, Vkš, nuōtn(i)erie ~ notnėrė Pp, nuōtnierė ~ notnėrė Krš. Pačioje paaukštaitėje, apie N. Akmenę, girdėta forma nuōtner(e) ~ nōtnėrė. Kartais toks žodis bevartojamas net ne tiesiogine, o tik perkeltine reikšme, pvz., žem. kėrė „kelmas, krūmas“ ta reikšme šaknyš kiuose aukštaičiuose (kėre) retai bepa­sitaiko, užtat čia jis plačiai vartojamas netvarkingai — susivėlusiai, susidraikiusiai — galvai vadinti ir daugeliui tarmės atstovų ta reikšme ir težinoma. O kartais žodžio reikšmė gali net visai pasikeisti: pvz., už PVA tarmės ploto (kai kur jau užgriebiant ir šio ploto pakraščius, pvz., apie Gruzdžius) gretimi aukštaičiai eglės ar pušies kankorėžį vadina skujā. PVA tarmėje tas žodis irgi yra pažįstamas, bet čia, bent jau šaknyš kiuose, juo vadinami eglių arba pušų spygliai ar net smulkios šakutės su visais spygliais (šalia dažnesnio įprastinio tarmės žodžio spiglei, vns. spiglis). Drauge su reikšmės pasikeitimu yra pakitusi ir to žodžio giminė: tarmėje dažniausiai vartojama vyriškosios giminės forma skūjei (vns. skūjis). Akstiną tam kitimui, gal būt, davė senasis tarmės žodis spiglei — supanašėjus reikšmėms, galėjo supanašėti ir gramatinė žodžių išraiška. Dabar tarmėje skūjei su eglėmis ir pušimis vis dėlto tebėra susiję, nes, kiek teko pastebėti, bent jau šaknyš kiuose, kalbant apie kadugį, paprastai sakoma spiglei. Tiesa, dar neaišku, ar to žodžio reikšmės pakitimas kartais nėra susijęs su latvių kalba, nes joje skuja (vartojama paprastai daugiskaitinė forma skujas) reiškia irgi eglės ar pušies spyglius ar šakeles su visais spygliais. Kai žodis nutolsta nuo savo pagrindinio arealo, praranda platų reikšmių kompleksą, pasidaro izoliuotas, jis labiau yra linkęs ir įvairiai kisti, juoba kad toks žodis kartais dar bandomas priderinti prie kurio nors savo tarmės žodžio. Tai gali pailiustruoti ir jau minėtas gūdnōtnerių virtimo gūdmoterėmis pavyzdys⁷. 7 Kartais pasitaiko, kad nedėsningai fonetiškai pakinta ir grynai savas tarmės žodis. Pvz., apie Šakyną ir Kruopius retkarčiais pasitaiko žmonių, kurie įprastinį tarmės žodį liežūvis ištaria leizūvis. Atskirose šeimose pastebėtas žodžio sal·klas tarimas sai·klas, pūsėvere ~ pūžereze. Atrodo, šiuo atveju žodžio fonetika pakeičiama taip, kad žmogui dėl kurių nors individualinių jo kalbėjimo savybių tą žodį būtų lengviau ištarti. Vėliau iš tėvų tokį tarimą perima vaikai, tačiau bendroji tarmės norma šitokius nukrypimus paprastai jiems vėliau nuslopina. Retkarčiais tokių nedėsningų fonetinių nukrypimų pasitaiko ištiktukuose, norint išreikšti ypatingą veiksmo intensyvumą, pvz.: tikš(t) (nesmarkiam kritimui ar sudavimui išreikšti), tī·kš(t) (smarkiam) ir teikš(t) (labai smarkiam); (trėkš(t) (nesmarkiam trekštelėjimui išreikšti), trė·kš(t) (smarkiam), treikš(t) (labai smarkiam). 34 Žodžiai su gretimų tarmių fonetinėmis ypatybėmis PVA nevienodai gausūs. Su vienomis jų pasitaiko tik paskiri žodžiai, su kitomis – galima prirankioti po kelis ar net keliolika. Čia ir apžvelgsime būdingiausius gretimų tarmių poveikio atvejus. Pradėsime nuo žodžių su prieš e depalatalizuotu l. Jų tarmėje yra bent keletas, pvz.: abišala || abišals „stora, didelė duonos riekė (ne būtinai per visą kepalą)“, dundūla „stora, apsitūlojusi moteris; kietos galvos moteris, stubelė“, mėlėta || mėlata, ō·bela || ō·belė (ret.), pākela || pākelė, pundūla „toks iš šiaudų pintas storapilvis indas miltams ar pan. supilti; nerangi stora kietos galvos moteris“, snīgule || snīgula (reč.), šālīkela || šāl-kelė Škn, tetūla. Tie žodžiai ne visi vienodos kilmės: abišala (ir jo perdirbinys abišals), dundūla, pundūla ir tetūla yra per vidurio aukštaičius atėję rytiečių skoliniai⁸. Žodis dundūla į tarmę yra atėjęs vien su perkel­tine reikšme (rytiečių kai kuriose šnektose jis yra pundulės sinonimas). Šiam žodžiui gyvuoti PVA tarmėje gal kiek padeda ir pačios tos tarmės veiksmažodis dūndė·t, pirmiausia reiškęs „nykti, menkti, dūlėti, irti“, bet plačiai vartojamas ir kalbant apie nuo senatvės arba ir šiaip silpstantį protą ar apskritai kietą galvą. Kiti 5 yra seni pačios tarmės žodžiai, tik turi variantus su depalatalizuotu l. Depalatalizuoto l buvimas tuose žodžiuose, aišku, nulemtas vidurio aukštaičių kaimynystės, bet be jos jis dar šiek tiek gali pareiti ir nuo pačios tarmės ypatumų, kurie sudaro palankias sąlygas reikštis vidurio aukštaičių įtakai. Tai pirmiausia tas, kad tarmėje yra gana savo žodžių su senu normaliu galūniniu skiemeniu -la, pvz.: ā·nčāla Škn || ūškala „ant rogių skersinių užkalta pagalys, einąs išilgai pavažos“, drumbila „drimba, storas, nerangus žmogus“, dru(k)tvila || dru(k)tvila „storulis, -ė“, lakštīnguola, pilkšāla, sāužgē·la, stī·pla, tābala „kas mėgsta valkiotis“, vādala „valkata“, žō·pla ir kt. Taigi, iš rytinių kaimynų atėjęs žodis su depalatalizuotu galūnės l ir iš e kilusiu a visai gerai pritampa prie savų žodžių su normaliu galūniniu skiemeniu -la. Gana lengvam žodžių su depalatalizuotu l plitimui dar gali padėti ir PVA kai kurie žodžių darybos ypatumai. Mat, čia sudurtiniai žodžiai mėgstami sudarinėti su jungiamuoju balsiu a. Jeigu sudurtinio žodžio I komponentas baigiasi l, tai visai natūraliai atsiranda tokie žodžiai, kaip pvz.: arklādāntis || arklādāntis „žmogus dideliais, negražiais dantimis“, arklāganis || arklīganis, arklāpalāikis || arklāpalāikis, arklā·ru·kšte || arklā·ru·kšte, arklāšeris || arklīšeris, arklāvagis || arklāvagis; grē·blā·dantis || grē·blā-dantis, grē·blā·ko·tis, grē·blāko·tis || grē·blā·ko·tis, grē·blāko·tis; kapladāntis || kapla-dāntis „atsikišusiais dideliais dantimis“; kailā·dirbis || kailādirbis, kaulasnūkis, kaulā-šeris || kaulīšeris, meilāmedis „dekoratyvinis krūmas su poromis išdėstytais smulkiais rausvais žiedeliais“, meilā·špuogis, meilā·žoles, varlāmūsis, varlāro·mis || varlāro·mis „apie neastrų, kledarą arba per mažą peilį“, žvīrble rū·tas || žvīrblā·ru·tes. Nekal- 8 Šių ir daugelio kitų straipsnyje minimų žodžių tiksliam arealui nustatyti neturima medžiagos, kadangi jie neįtraukti į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą, bet bent šiokį tokį supratimą apie jų geografiją duoda Lietuvių kalbos žodynas ir jo kartoteka, todėl tam reikalui juo čia paprastai ir remiamasi. Taigi, dėl abišalos || abišalės paplitimo žr. LKŽ, t. 1, Vilnius, 1968, p. 9. Dėl dundūlės (tarm. dundūla) reikšmės ir paplitimo žr. ten pat, t. 2, Vilnius, 1969, p. 855. pundulė (tarm. pundula) žodyno kartotekoje turima iš Joniškėlio, Vaškų, Pašvitinio, Lauksodžio, Pušaloto, Pakruojo, Linkuvos, Baisogalos ir kt. tetūla tarmėje pažįstamas tik iš įvairių dainuškų ir kaip pašiepiamas žodis, visais kitais atvejais vartojamas skolinys čōce ~ čiōčė. 3* 35 bant jau apie tokius dėsningus sudurtinius žodžius, kaip: karklàvi·šnės „vėlyvosios vyšnios, ne žagarvyšnės“, mė·šlà·vežis, mė·šlàkabe, mė·šlàkrate (apie šakė), sti·pla·kō·jis, -e ir kt. Atskirų žodžių variantams su kietu l įsitvirtinti galėjo padėti panašiai skambančių tarmės žodžių analogija. O apskritai dviguboms formoms ò·belà || ò·belė, pàkela || pàkele, šàlikele || šàlike·la ir kt. egzistuoti labai palankias sąlygas sudaro tai, kad PVA įvairiausios gretiminės formos yra stačiai normalus reiškinys – jį nulemia pereinamasis pačios tarmės pobūdis. PVA pažįsta ir dar keletą žodžių, kurie turi gretimines formas su kietu l, pvz.: baid·kle || baid·kla, bezd·kle || bezd·kla, jo·dri·kle || jo·dri·kla „kas mėgsta jodytis, dūkti“, paleistūvis || palaistūvis || palaistūnus, rūkšle || rūkšla, saulō·li·dis || saulē·leidis || saulē·laidzēi (dgs.). Tačiau tikriausiai čia ne vidurio ar rytų aukštaičių skoliniai, tik kitokios darybos žodžiai, o kai kurie gal net atėję iš žemaičių, plg. baidykla (4)⁹, Krš ir Vidsodis, bezd·kla ~ bezdykla (2) Krš, palaistōnus ~ palaistūvas Akm, Vgr ir net Žr, rūkšla Krš, rōkšla Vidsodis, saulēlaide Akm. Kaip iš vidurio aukštaičių gaunami žodžiai su prieš e depalatalizuotu l, taip iš žemaičių – su dvibalsiais ie, uo vietoj ē ir o. Bet čia irgi reikėtų skirti tikrus skolinius ir kai kuriuos garsžodinės kilmės žodžius, kurie, nors jų ie ir sutampa su žemaičių tarimu, bet vis dėlto nėra skoliniai, pvz., piepsė·i ir pan. Tikrai iš žemaičių yra pasiskolintas nėvieksla arba nėvieškļis, -e10. Sprendžiant iš žodyno kartotekoje esančios medžiagos, aukštaičiuose tas žodis pasiekia Joniškį¹¹. Kitas labai tvirtai į tarmės leksiką įėjęs žemaitiškas žodis yra piēpī „silpnėti, geibti, nykti, menkėti, būti liguistam“ su visa eile savo vedinių – niōpiepa, nupīpē·lis, -e ir kt.¹² Tarmėje pasitaikančios šio žodžio formos su -ei-: pēipī, nupēipē·lis, -e ir t.t., matyt, yra kontaminacinės, atsiradusios žemaitišką piēpī susiejus su savu visai panašios reikšmės žodžiu gēipī ~ geibti. Šalia veiksmažodžio knē·pō·i ~ knēbčioti „pešioti, stumdyti, skriausti“ tarmėje neretai sakoma ir kniepō·i. Šis žodis gali būti fonetiškai nepilnai transponuotas žemaitiškas skolinys, plg. tos pat reikšmės kuršėniškių žemaičių kniepčuoti, bet galėtų būti ir savo žodis, tik su kitokiu šaknies vokalizmu, plg. knō·pīt ~ knō·bti || kniepl ~ knie bti (rec.)¹³. Žemait ybe reikėtų laikyti ir vakarinės PVA ploto dalies žodį triēkšī, nutriekšī „nuspausti, nutrėkšti“, plg. žemaičių triēkšti Krš. Keli žodžiai turimi ir su žemaitišku uo vietoj aukštaitiško o. 9 Dėl apytikrio paplitimo tolimesnėse tarmėse žr. LKŽ, t. 1, Vilnius, 1968, p. 556. 10 Žodyno kartotekoje iš PVA ploto turima ir neviekšla, neviekšlis, kurių nėra teke tarmėje girdėti, nors, sprendžiant iš kuršėniškių žemaičių neviekšla, taip kirčiuojamų formų galėtų būti ir PVA; ten pat iš Šakynos pateikiama nevēkšla, matyt, reikia laikyti suliteratūrinta forma, nes su -ē- tas žodis toje apylinkėje nevartojamas. 11 Dėl apytikrio jo paplitimo dar plg. LKŽ, t. 8, p. 753–754. 12 Žodyno kartotekos medžiaga rodo, kad tas žodis yra žemaitiškas: iš gyvosios kalbos jis patikimai užrašytas iš žemaičių tarmių ploto ir pažymėtais aukštaičių šnektų: Ž. Kalvarijos, Tverų, Mosėdžio, Ylakių, Alsėdžių, Skuodo, Veiviržėnų, Sedos, Salantų, Platelių, Gargždų, Mažeikių, Viekšnių, Plungės, Užvenčio, Kuršėnų, Šaukėnų, Upynos ir kt. 13 Dėl kniebti apytikrio paplitimo ir reikšmės žr. LKŽ, t. 6, p. 236–237. 36 Tai vakarinėje PVA ploto dalyje šalia savo žodžio skaptuof vartojamas veiksmažodis skūopf „skobti“, iskūopf. Plg. kuršėniškių žemaičių skūopf ~ skóbti. Su žemaitišku uo tikriausiai yra ir visame PVA plote turimas žodis vābuols „vabalas“ Škn, Žg, Sk (ir dar vābuole „juodos karvės vardas“ Škn), plg. gretimų žemaičių tarmių žodžius: vā'buols ~ vābolas, šū'drabuolis ~ šūdavabolis Krš, vābiol(e) ~ vābole „mėšlavabalis“ Vkš. Per žemaičius į tarmę yra atėję ir žodžiai krištuols „krištolas“, krišnuols „mėlynas akis akmenėlis“ ir mikuols „Mykolas“ plg. žem. krištuols ~ krištolas Krš, mikuols ~ Mīkolas Krš. Nelabai aiški žodžio apāštuols kilmė, bet PVA tas žodis yra aiškiai su nedėsningu uo. Gretimos žemaičių tarmės dabar tokios formos, rodos, neturi, bet apskritai žemaičiams ji yra pažįstama. Tai rodytų, pvz., žemaičių donininkų Laukuvos tarmė ir žodyno pirmojo tomo pirmajame leidime pateikiamas Valančiaus raštų pavyzdys14. Iš žemaičių donininkų su netransponuotu uo vakarinė PVA ploto dalis turi žodį vāmbuole || vāmbuolė. Tiesa, tas žodis čia nėra labai dažnas, yra išblukusi jo tikroji reikšmė ir vartojamas jis paprastai palyginimuose bei frazeologizmuose, norint pabrėžti kokio nors mažo vabaluko, sėklos ar pan. stambumą. Ypač jo mėgstama pasigauti hiperboliškai nusakant utėlės didumą (ūtėles kai vāmbuoles; ūtėles ēin kai vāmbuoles ir pan.). Žemaičiuose tas žodis reiškia karkvabalį arba mėšlavabalį. Iš karto gali pasirodyti, kad PVA tą žodį turi pusiau suaukštaitintą: am transponuota, o uo į o — ne. Tačiau iš tiesų jis pasiskolintas visai nieko nepakeitus, nes didelis rytinių donininkų plotas — iki Mažeikių, Luokės ir kartais net toliau — šį žodį turi su toms šnektoms ne visai įprastu dvigarsiu am: vā'mbiol(e) ~ vāmbole, ir tik vakarinė donininkų dalis su laukiamuoju om15. Su -am- šį žodį turi ir latvių tarmės16. Ne visai aišku, kaip su atitinkamu gretimų žemaičių tarmių žodžiu santykiauja PVA būdvardis āpuols, -i „apvalus“, plg. gretimų žemaičių tarmių formas: āpuōlūs ~ āpolus, āpuōlė ~ apolì || ā'puols ~ āpolas, āpuōlā ~ apolà Krš, āpūol(ō)s ~ apolūs, āpūol(e) ~ apolì Akm, bet āpal(ō)s ~ apalus Vgr. Šis būdvardis su dvibalsiu uo pasiekia net rytų aukštaičius, pvz., āpolė ~ āpuolio (kilm.) Bučiūnų km, netoli Pašvitinio, bet apvāls — Žeimelis. PVA jis gali būti atsiradęs dėl žemaičių poveikio, bet gali būti ir savarankiškas pačios tarmės perdirbinys: norint pasilengvinti žodžio tarimą iš apvālus ilgainiui galėjo pasidaryti ir apuolūs. Kad toks šito žodžio perdirbimas galimas, rodytų tos tarmės, kurios su žemaičiais visai nesusiduria, pvz., zanavykai: žodyne tokia forma pateikiama iš Griškabūdžio17. Lyginant su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis, su neįprastu uo yra ir PVA žodžiai lakštinguola18 bei medūgalis „nuodėgulis“, bet jie su žemaičiais neturi nieko bendra ir yra pačios tarmės padaras. 14 LKŽ, t. 1, Vilnius, 1941, p. 147. 15 Lietuvių kalbos atlaso kartotekoje su am tas žodis užrašytas Knabikų, Dapšių, Žastaučių, Purvėnų, Kivylių, Gėpaičių, Padvarėlių, Sablauskių, Avižių, Luokės, Medingėnų punktuose, o su om — Skliaustės, Židikų, Salantų, Gintališkės, Mišėnų, Babrungėnų, Lieplaukės, Plungės, Šakinių punktuose. 16 Žr. K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca, t. 4, Rīgā, 1929—1932, p. 466—467. 17 Žr. LKŽ, t. 1, Vilnius, 1968, p. 267. 18 Šis žodis su -uo- turimas ir kai kuriose kitose lietuvių kalbos tarmėse, plg. LKŽ, t. 7, p. 97. 37 Iki šiol apžvelgėme tokias žodžių grupeles, kurios PVA atsirado arba dėl rytinių, arba dėl vakarinių kaimynų poveikio. Tačiau yra vienas atvejis, kur šios abi įtakos neretai veikia viena kryptimi. Tai žodžiai su mišriaisiais dvigarsiais am, an, em, en. Ir dalis gretimų žemaičių tarmių, ir per vidurio aukštaičius PVA kai kuriais atvejais pasiekianti rytų aukštaičių įtaka skatina atskirų žodžių, turinčių tuos dvigarsius, kitimą arba perduoda tarmei savo žodžius su išverstas dvigarsiais. Žinoma, šiai žodžių kategorijai nepriklauso gars<a>žodinės kilmės ištiktukai ir jų vediniai, kurie ir PVA dėsningai gali turėti ir am, ir um, pvz.: būm(t) || bām(t), plūm(t) || plām(t), pūm(t) || pām(t) ir pan. ir būmsėˑt || būmsēˑt, bumbīnā || baˑmbīnā „mušti, daužyti“, pūmpinī || pāmpinī, tūmpinī || tāˑmpinī „mušti, dūžti“, bumbēˑt || bambēˑt „murmėti, niurnėti“ ir kt. Bet tų žodžių gretiminių formų su um labai dideliam įsigalėjimui jau gali talkininkauti gretimi žemaičiai. Savo ruožtu, tokių žodžių gretiminės formos su um sudaro palankias sąlygas kitų tarmių žodžiams su um ateiti ir įsigalėti kaip gretiminėms formoms. Pvz., greta veiksmažodžio formų skalāmptˑi || skalām(b)īˑt „loti, liežuviu be reikalo plakti“ plačiai vartojama ir forma skalūmpīˑt || skalūmbīˑt. Formos su um gali jau būti kilusios iš žemaičių, plg. skalūnīpˑti ~ skalanyti Krš. Žemaitiškos kilmės yra ir dažniau už pampēˑt „bambėti“, pampēklis, -e tarmėje paplitusi forma pumpēˑt, pumpēklis, -e, plg. pūmpieti ~ pampėti, pūmpėklis ~ pampėklis Krš. Su žemaičiais sietina ir veiksmažodžio pām(t) ~ pāmpti „tinti, pūsti, brinkti“ gretiminė forma pūmti. Kai kurių PVA žodžių santykį su žemaičių atitikmenimis sunku nustatyti, tačiau kartais žodžio su neatstatytu žemaitišku dvigarsiu skolinimasis būna labai akivaizdus. Pvz., PVA plote eglės ar pušies vaisius vadinasi kukūtis. Tačiau vakarinis PVA pakraštys turi ir žemaitišką pavadinimą, vienur transponuotą pagal tarmės dėsnius pilnai, pvz., kankōˑrēˑžis Šiupyliai, kitur mišriai: kankōˑrēˑžis || kunkōˑrēˑžis Škn, kankūorēžis ~ kankorėžis || kunkūorēžis ~ kunkorėžis Auks, trečiu – su visai netransponuotu dvigarsiu an: kunkūorēžis ~ kunkorėžis Krp. Plg. žemaičių: kɔn-kūorēž(ė)s ~ kankorėžis Pp, kunkūorēžėˑ ~ kankorėžiai Akm, kunkūorēž(ī)s ~ kankorėžis Vkš, kunkūorēžis ~ kankorėžis Krš19. Vienas kitas žodis turimas ir su netransponuotu in < en. Tai iš rytų aukštaičių tarmių, o gal kartais ir per raštus atklydęs kimsas (ir kimsiˑns, kimsiˑne)20. Beje, kartais pasitaiko ir kemsiˑns, kemsiˑne, reiškia šlapią žemę. Tiek iš rytų aukštaičių, tiek iš žemaičių galėjo ateiti vingras „keliauja šundaktaris ir drauge kromininkas“. Šalia kēmī ~ kēmpti || kēmbti „džiūti, nykti, stirti, stingti“ ir kēˑmpēˑt „džiūti, nykti“ kartais pasitaiko ir gretiminės formos su im: kīmī, kimpēˑt, tik neaišku, iš kur jos atsiradusios: ar tai kitų tarmių skoliniai, ar tiesiog tuo im išreiškiamas didesnis veiksmo intensyvumas. Įdomus atvejis yra žodžių pora péˑndēˑt ir rečiau pindēˑt (kartais pindēˑf) „nykti, menkti, džiūti, niekam vertu likti“. Kaip rodo žodyno kartoteka, variantą péndėti turi PVA gretimos žemaičių tarmės, o pendėti (tarm. pindēˑt) – rytų aukštaičiai. PVA plote abu tie variantai yra susitikę ir susipynę. Tačiau, kiek galima spręsti iš 19 Medžiaga iš Lietuvių kalbos atlaso kartotekos. 20 Dėl apytikrio žodžio paplitimo ir vartosenos žr. LKŽ, t. 5, p. p. 563–564 ir 803–804. 38 paplitimo ir vartojimo dažnumo, senesnis yra pėndė·t. Jis paprastai turimas ir su dešningai transponuotu en. Tuo tarpu rytietiškasis variantas yra atėjęs su i in išvirtusiu en. Jiems abiem sumišus, tikriausiai yra atsiradusi forma pindė·t. Vienas būdingesnių atskirų žodžių skolinimosi atvejų yra žodis pō·stuvis „perpietė“. Vidudienio poilsio sąvokai išreikšti tarmė iš seno yra turėjusi bendrą su žemaičiais žodį pō·kaiti·s || pō·kaitis || pō·kaite. Tačiau per vidurio aukštaičius iš rytiečių atėjo ir žodis pō·stuvis. Kadangi antrasis o šiame žodyje yra nekirčiuotas, Mūšos upyno rytų aukštaičių šnektos jį taria kaip neaiškų ə (plg. Vos konių pō·stove laike21), t.y. lygiai taip, kaip labai dažnai jų tariamas dėl asimiliacijos paplatintas u. Vidurio aukštaičiai tą rytiečių su u sutapusį nekirčiuotą o išsivertė kaip u (plg. Bridų pō·stuve, vns. kilm.22), o iš jų su u tą žodį gavo ir PVA. Tokių kitų tarmių perdirbtų ir PVA gatavų perduotų žodžių būtų galima rasti ir daugiau. Tiesa, sunkiai paaiškinamų žodžio fonetikos pakitimų būna ir pačioje PVA tarmėje. Kaip pavyzdį galima nurodyti beveik visame jos plote (Škn, Žg, Sk, Kyb) plačiai vartojamą žodį gi·vali·s „gyvulys“. Jis atsirado perdirbus greičiausiai žemaitiškos kilmės formą su netransponuotu uo < o gyvuolys23, ir dabar dar pasitaikančią tarmės plote, pvz.: gi·vuole (vns. kilm.) Žg, Auks; gi·vuolus (dgs. gal.) Sk, gi·vuolų (dgs. kilm.) Škn24. Tačiau kai kur PVA tarmėje pažįstama dar ir trečia to žodžio forma su -u-, pvz.: gi·vule (vns. kilm.) Darg, gi·vului (vns. naud.) Kyb, gi·vulu ~ gyvulių Dam. Ši forma sutampa su gretimų vidurio aukštaičių to žodžio forma ir būdinga, kad ir PVA plote ji užrašyta iš rytinio pakraščio, arčiau vidurio aukštaičių25. Įdomumo dėlei galima dar pasakyti, kad tarmės forma gi·vali·s yra patekusi į kai kurias gretimas žemaičių dūnininkų šnekteles, pvz., gi·valis Pakšteliai. Atrodo, pačioje tarmėje yra atsiradęs žodis nė·bė·lis vietoj nebylys, nebylis, plg. kuršėniškių nė·bi·lis, viekšniškių nėbi·l(i)s, nors tolimesnėse žemaičių tarmėse tokių perdirbimų pasitaiko, plg. pavandeniškių nė·belis26. Balsį é vietoj lauk­tino i turi ir žodis mūsmė·re || mūsmė·ris „musmirė“. Ir ne tik tai visame PVA plote, bet ir gretimose ir net nebe gretimose žemaičių ir aukštaičių tarmėse, tik jose é dažnai kaitaliojasi su e27. Tiesa, tas e čia kai kur galėjo atsirasti ir dėl užrašytojų neskyrimo paplatinto i (tariamo e) bei redukuoto nekirčiuoto ė (tariamo irgi e). Trumpoje apžvalgoje, aišku, paliesti toli gražu ne visi „nedėsningi“ tarmės žodžiai, o tik būdingesnieji, labiau krinta į akis. Juos nagrinėjant, buvo stengtasi paminė- 21 Lietuvių kalbos tarmės (chrestomatija), Vilnius, 1970, p. 247. 22 Lietuvių kalbos tarmės, p. 217. 23 Kad čia žemaitiška forma, o ne PVA priesagos -uolis vedinys, leidžia manyti jos kirčiavimas. Savi vediniai su -uolis, -ė kirčiuojami II kirčiuote. Išimtį sudaro tik supainioito kirčiavimo žodis ži·duolis || ži·duoli·s (iet). Gretimose žemaičių tarmėse šio žodžio formos yra tokios: gi·vuolis || gi·vuoli·s Krš, gi·vuo-l(i)s || gi·vuoli·s Pp, gi·vuol(i)s || gi·vuo·l(i)s Akm. 24 Šio žodžio forma su -uo- iš Šakynos turima ir A. Baranausko tarmiuose tekstuose, žr. Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski, t. 1, Leipzig, 1920, p. 252. 25 Medžiaga šio žodžio geografijai imta iš Lietuvių kalbos atlaso kartotekos. 26 Dar žr. LKŽ, t. 8, p. 603. 27 Remiamasi dialektologinių anketų atsakais iš buv. Šiaulių ir Mažeikių apskričių. 39 ti ir svarbesniuosius savų ir iš kitų tarminių skolintų žodžių santykiavimo atvejus, jų sąveiką, aptarti, kokie žodžiai skolinami, kaip skolinami ir kaip jie prisitaiko prie tarmės normų. Beliktų pasakyti porą žodžių dėl jų transponavimo į lk. Atrodo, tuos iš jų, kurie jau tvirtai yra įėję į tarmę ir tapę jos pačios leksikos dalimi, reikėtų traktuoti taip, kaip traktuojami svetimų kalbų skoliniai arba atskirų rašytojų kalbos tarmybės. Pvz., žemaičių tarmių slavizmai griekas, svietas, vėryti į lk transponuojami ne su ė, bet su ie (t. y. neverčiami į grėkas, svėtas, vėryti), Žemaitės raštų tarmybę kviėkš-ti Lietuvių kalbos žodynas pateikia su ie28, taip pat netransponuojant tarminio im į lk em jame pateikiama ir įvairių rašytojų raštuose vartojamas žodis kimsas bei jo vediniai29 ir kt. Taigi, ir PVA skolinių gi'vuolis, nėvieklis, nupėpė, nūopėpa, vā-buols ir kt. nereikėtų atstatinėti į gyvalys (o tik į gyvuolys), nėvėkšlis (= nėviekšlis), nuōpėpa (= nuōpiepa), nupėpti (= nupiepti), vābolas (= vābuolas), nes jie yra jau tapę tarmės sistemos dalimi, o pagal tarmės fonetinius dėsnius šiuo atveju toks atstatymas neįmanomas: ie, uo atstatyti į o, ė joje negalima. СЛОВА С НЕЗАКОНОМЕРНОЙ ФОНЕТИКОЙ В ГОВОРАХ ЗАПАДНЫХ АУКШТАЙТОВ ПОГРАНИЧЬЯ ЛАТВИЙСКОЙ ССР И ИХ ПРОИСХОЖДЕНИЕ А. ИОНАЙТИТЕ Резюме В статье констатируется, что на исследуемой территории иногда встречаются слова с своеобразными уклонениями от фонетических „норм“ говора и анализируются причины их возникновения. Причем подчеркивается, что неправильность фонетики таких слов выявляется только при сравнении их с соответствующими словами соседних говоров, так как в этих словах нет таких звуков и звуковых сочетаний, которые вообще не свойственны вокализму или консонантизму говора. Указывается, что фонетически „неправильные“ слова больше всего характерны для пограничных говоров переходного типа, так как возникновение их чаще всего обусловлено взаимодействием соседствующих говоров, но иногда присоединяются и различные факторы самого исследуемого говора: аналогия других слов, своеобразные словообразовательные склонности, народная этимология и др. Иногда такие слова образуются и под воздействием чужого языка. Констатируется, что слова с чужеродными фонетическими особенностями появляются в исследуемом говоре в основном по двум причинам: 1) из-за заимствования говором отдельных слов, 2) из-за того, что главные фонетические изоглоссы иногда бывают довольно-таки расплывчатыми и отдельные слова с данной фонетической особенностью нередко проникают далеко за чертой основного её ареала. Иногда обе эти причины тесно связаны между собой. 28 Žr. LKŽ, t. 6, p. 1084. 29 Žr. LKŽ, t. 5, p. 803–804. 40 Еще одна причина возникновения слов с незаконной фонетикой – столкновение на территории исследуемого говора слов двух различных – жемайтского и восточно-аукштайтского – лексических ареалов. Иногда слова этих противоположных ареалов в говоре употребляются как равноценные и равнозначные синонимы, но иногда в исследуемый говор они попадают уже изолированными, оторванными от всего общего комплекса своих значений. Тогда они очень легко поддаются разного рода изменениям. В статье приводятся конкретные примеры слов с различными фонетическими незаконностями.