R. Eckert. „Baltistische Studien“

siOs lietuvių kalbos tarmių, senųjų raštų, latvių, prūsų, taip pat kitų indoeuropiečių, ypač slavų, kalbų medžiagos panaudojimas, rėmimasis statistikos duomenimis leido autoriui dėl dabartinės lietuvių kirčiavimo sistemos susidarymo, daugelio gra- matinių formų kilmės ir raidos pasakyti naują, labai argumentuotą žodį. J. Kazlaus- ko knyga yra reikšminga ne tik lietuvių kalbotyrai, bet taip pat baltistikai, indoeuro- peistikai ir apskritai bendrajai kalbotyrai. K. Morkūnas R. Eckert, Baltistische Studien, Berlin, 1971, 102 p. Leipcigo universiteto profesorius Raineris Ekertas mūsų respublikos kalbi- ninkams yra „savas žmogus“: neretai su juo susitinkame įvairiose konferencijose, pasitarimuose, dažnai skaitome įdomius jo straipsnius, skelbiamus tiek Vokietijos Demokratinės Respublikos, tiek Tarybų Sąjungos (pirmiausia, žinoma, mūsų res- publikos), tiek ir kitų šalių leidiniuose, jo vardą kartas nuo karto randame infor- macijose apie VDR baltistų veiklą, grožinės lietuvių literatūros vertimus į vokiečių kalbą ir t. t. Neseniai Leipcigo Saksų Mokslų akademija savo pranešimų serijoje atskira kny- ga išleido šio kalbininko straipsnių rinkinį, pavadintą ,,Baltistische Studien“. Tokios knygos išleidimas — džiugus įvykis jau vien dėl to, kad tai pirmoji VDR išleista kny- ga, skirta grynai baltistikos problemoms. Ji yra tartum tolimas atgarsis tų gražių Leipcigo universiteto ir apskritai vokiečių baltistikos tradicijų, kurias įžymieji vokie- čių mokslininkai sukūrė dar praėjusiame šimtmetyje. Šių tradicijų pionierius Au- gustas Šleicheris pagerbiamas specialiai šiai knygai parašytoje žymaus VDR slavisto Rudolfo Fišerio pratarmėje, kurioje, be kita ko, primenama, kad susidomėjimas baltų kalbomis pastaruoju metu vėl didėja. ; Prisiminus A. Šleicherį, galima konstatuoti malonų faktą, kad per kelerius pas- taruosius metus apie šį vokiečių kalbininką — „kalbotyros didvyrį“, kaip jį kažka- da pavadino Fridrichas Kuršaitis, paskelbta ypač daug įdomių darbų (J. Dycės (Dietze), R. Fišerio ir kt.)?. R. Ekerto knyga taip pat prasideda straipsniu apie A. Šleicherį „Zu August Schleichers “Litauischer Grammatik'“ (p. 9—20). Straipsnio autorius taikliai cha- rakterizuoja garsiąją Šleicherio gramatiką, pateikia įdomią šios knygos atsiradimo istoriją, primena jos reikšmę lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijai, mūsų literatūri- nės kalbos raidai ir t. t. Suprantama, nurodoma ir silpnosios A. Šleicherio veikalo vietos, dėl kurių daugiausia buvo kaltas ne autorius, bet ano meto lingvistikos lygis. Gal tik vienas R. Ekerto priekaištas A. Šleicheriui truputį per „griežtas“. Straips- nio autorius primena daugeliui baltistų jau, tur būt, ir ,,sparnuotu® itapusi A. Šlei- cherio posakį, jog latvių kalba ,.eine in Laut und Grammatik jūngere Sprache (ist), die sich zum Litauischen etwa verhilt wie das Italienische zum Latein“ (plg. p. 13). Teisus R. Ekertas, teigdamas, kad tuo metu latviy kalba dar nebuvo pakankamai ištyrinėta, jog tik J. Endzelyno darbai šią spragą užpildė. Tačiau net ir po J. Endze- * Amerikiečiai perspausdino, gal bit, vieną pačių įdomiausių straipsnių apie A. Šleicherį, kaip žmogų ir mokslininką, daugiau kaip prieš šimtmetį parašytą jo žymiojo mokinio Johano Šmi- to, plg. Portraits of Linguists, A Biographical Source Book for the History of Western Linguis- ics, 1746—1963, edited by Thomas A. Sebeok, I, Bloomington and London, 1967, p. 374-395. 16* 243 lyno darbų, mums atrodo, vaizdingas A. Šleicherio posakiš, turint galvoje lietuvių ir latvių kalbų fonetiką ir morfologiją, neprarado savo aktualumo. Tiesa, R. Ekertas, kuris keletą metų labai intensyviai tyrinėja indoeuropiečių, ypač baltų ir slavų, kalbų heteroklizės problemas, linkęs heteroklizės pėdsakų latvių kalboje rasti daugiau, negu lietuvių kalboje. Tačiau kai kurie R. Ekerto pavyzdžiai atrodo gana įtartini. Pavyzdžiui, šalia liet. sdulė, lat. safile, sen pr. saule, jis nurodo lat. sauls (ši forma, jo nuomone būtų / kamieno liekana). Čia, matyt, per daug pasi- tikėta žodynų faktais. Štai lat. sauls užfiksuota vieną kartą J. Endzelyno ir E. Hau- zenbergos K. Miūlenbacho žodyno papildymuose. Į čia ji pateko iš L. Latkovsko Skaistos tarmės aprašo?. Viena iš būdingiausių šios tarmės morfologijos ypatybių yra -ė-kamienių daiktavardžių tendencija pereiti į -i- kamieną. Šioje tarmėje vietoje apse, upe rasime apss, ups ir t. t.* Panašiu būdu, atrodo, šalia lat. zeme, liet. žemė, sen. pr. semmé („žemėje“) atsirado ir lat. zems. Suprantama, tokie faktai negali rodyti kokių nors latvių kalbos morfologijos arcčhaiškumo bruožų. Visai kitas da- lykas yra latvių kalbos leksika, kuri iš tikrųjų išlaikiusi nemaža žilos senovės faktų, išnykusių lietuvių kalboje. Straipsnio autorius gal ne visiškai vykusiai pasirinko A. Sleicherio pateiktą balsių kaitos i : e : a : o pavyzdį (p. 15), kadangi liet. mérai nėra savas žodis, o sko- linys iš slavų kalbų. Išvardijant A. Šleicherio pradėtą vokiškų lietuvių kalbos vadovėlių tradiciją, tur būt, reikėjo nurodyti ir A. Seno 1929 m. Heidelberge išleistą ,,Kleine litau- ische Sprachlehre“. Stambiame straipsnyje ,,Slawismen mit i- Stamm im Litauischen“ (p. 21-55) pateikiama be galo kruopšti morfologinė ir derivacinė lietuvių kalbos i-kamienių slavizmų analizė. Čia gal tik vienoje kitoje vietoje abejonių kelia prie lietuviškų žo- džių esančios pažymos Lit. (= lietuvių kalbos), Lit. dial. (=tarminė), Alit. (=seno- vinė, senųjų raštų). Šiuo atveju, tur būt, geriau būtų buvę tiek slavizmus su pažyma Lit., tiek ir slavizmus su pažyma Lit. dial. pateikti kaip vieną grupę. Be to, liet. kūtis, lat. kūts kažin ar yra germanizmai? Ar ne labiau yra įmanomas atvejis, kad į lietuvių kalbą šis žodis atėjo iš latvių kalbos, o lat. kiits, kaip savą bal- tišką žodį, būtų galima mėginti sieti su atitinkamais slavų kalbų žodžiais. Žinoma, kategoriškai teigti tai irgi neįmanoma. Straipsnyje ,,Altpreussisch brendekermnen und seine Teilentsprechungen im Sla- wischen“ (p. 56—59) antrajam šio senovės prūsų kalbos žodžio komponentui pa- teikiamos semantinės slavų kalbų paralelės (plg. sen. slav. črėvo „įsčios“, slovėn. črevata „mėščia“ ir kt.). Įdomu, jog, kaip atitinkamame Pprieraše pastebi straips- nio autorius, panašiai prūsų kalbos žodžio kilmę mėgino aiškinti jau ir F. Neselma- nas. Tačiau vėlesniuose prūsistikos veikaluose į šį aiškinimą nebuvo pakankamai atsižvelgiama. ' Ypač įdomus paskutinis knygos straipsnis ,, Zur Heteroklisie im Baltischen und Slawischen“ (p. 60— 74), kuriame autorius, atrodo, labai argumentuotai kovoja su heteroklizės teorijos skeptikais, surasdamas naujų įdomių heteroklizės faktų baltų ir slavų kalbose. * L. Latkovsks, Skaistas izloksne, ,,Filologu biedribas raksti“, XV, Riga, 1935, p. 37. 3 L. Latkovsks, ten pat, p. 38; plg. t. p. M. Rudzite, Latviešu dialektologija, Rigi, 1964, p. 337—2339. ' 244 Knygos gale pateikiama plati 1948 — 1968 m. Vokietijos Demokratinėje Respub- likoje išspausdintos, taip pat šios šalies mokslininkų paskelbtos kitų kraštų spaudoje baltistikos bibliografija, kurioje užfiksuota 249 pozicijos, skirtos įvairioms baltų kal- botyros, lietuvių ir latvių literatūros, tautosakos, baltistikos istorijos problemoms. Dar 52 bibliografinės pozicijos liečia lužičėnų (sorbų) i ir lietuvių kultūrinius santy- kius. Šią plačią bibliografiją kartu su profesorium R. Ekertu parengė kitas nuošir- dus mūsų bičiulis, aktyvus lietuvių kultūros propaguotojas VDR daktaras Frido Metškas. Kaip patys bibliografijos autoriai nurodo, būtų be galo sunku iš karto su- daryti visiškai tobulą bibliografiją, todėl jie ir prašo savo skaitytojų pagalbos jai pa- pildyti. Atsiliepdami į šį prašymą, nurodysime porą dalykų, kuriuos, tur būt, reikė- tų įtraukti į šią bibliografiją, tai: Ambr. Jonynas, Der Kampf der Fronbauern gegen die Gutsherrschaft im Spiegel der litauischen Mérchen, Schwanke und Schwankmūžrchen, „Deutsches Jahr- buch fiir Volkskunde“, Bd. VII, Berlin, 1961, p. 205—214. ~ K. Korsakas, Bericht iiber die Folklorerforschung in Litauen, „Deutsches Jahrbuch fiir Volkskunde“, Bd. VI, T. 2, Berlin, 1960, p. 451 — 453. Pora korektūros mažmožių: K. Miūlenbacho ir J. Endzelyno žodynas yra iš- leistas 1923—1932 m., o J. Otrembskio lietuvių kalbos gramatikos trečias tomas — 1956 m. (šis tomas buvo išleistas anksčiau už kitus tomus). Norėtųsi, kad šis profesoriaus R. Ekerto darbas būtų ne tiktai gražus vokiečių baltistikos tradicijų atgarsis, bet ir naujų reikšmingų Vokietijos Demokratinės Res- publikos baltistikos tyrinėjimų pradžia. R. Ekertas šį savo darbą dedikuoja buvusiam mokslo dienų draugui — rusų kalbininkui V. M. Ilič-Svityčiui, tuo tarsi dar kartą primindamas, kad ir baltistiką skaudžiai palietė tragiška šio mokslininko mirtis. A. Sabaliauskas JlinrsicTeiunas reorpadis i rpynoyka Geaapyckix rasopak, Minck, 1968 [Izoglosy interpretacija], 318 p.; Jlinrsicteiunas reorpadis i rpynoy ka Geaapyckix rasopak, Minck, 1969 [80 lingvistinių Zemélapiy]* Baltarusių lingvistinė geografija toli yra pažengusi i priekį ir savo darbo užmo- jais bei vertinga produkcija gerokai pralenkusi kitas Tarybų Sąjungos respublikas, dirbančias analogišką tarmiųtyrinėjimo darbą. Didelis šios srities mokslinis laimėji- mas buvo pirmasis monumentalus autorių kolektyvo parengtas ir 1963 m. išleis- tas „Dialektologinis baltarusių kalbos atlasas“ (JlsisiJiekraJiariunbi aTJiac 6eaapyc- Kali MOBH), kurio 338 žemėlapiuose (didesnė jų dalis spalvota) ir jų komenta- ruose atspindėtos būdingiausios baltarusių tarmių fonetikos ir morfologijos ypatybės, sintaksinės konstrukcijos, atskirų frazeologizmų ir tarminés lek- sikos įvairovė bei paplitimas. Remdamiesi šiuo latlasu, baltarusių dialektolo- — * Eudarė autorių kolektyvas: TSRS MA narys-korespondentas R. Avanesovas, filol. m. kand. A. Arašonkava, filol. m. dr. M. Birila, filol. m. dr. N. Vaitovič, filol. m. dr. A. Grucas, j. m. b. I. Kavalčiuk, filol. m. kand. A. Krivickis, BTSR MA narys-korespondentas filol. m. dr. J. Mackevič, filol. m. kand. J. Ramanovič, j. m. b. A. Čaberuk. Redagavo TSRS MA narys-ko- respondentas R. Avanesovas, BTSR MA akademikas K. Astrachovičius (Krapiva), filol. m. dr. J. Mackevič. 245