Lietuvių kalbos galininko su dalyviu poziciniai modeliai

BALTŲ KALBŲ VEIKSMAŽODŽIO TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA V. AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS GALININKO SU DALYVIU POZICINIAI MODELIAI 0.1. Nors lietuvių kalbos žodžių tvarka yra palyginti laisva ir paprastai nelaikoma aiškiu sintaksinės funkcijos rodikliu, tačiau tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, skiriant atributinius ir predikatinius žodžių santykius, ji gali gauti diferencinę reikšmę. Ta aplinkybė, kad atributiniai būdvardžiai bei dalyviai lietuvių kalboje paprastai eina prieš pažymimąjį žodį, daugeliu atvejų leidžia apibrėžti jų funkciją ir nustatyti ryšius su kitais žodžiais. Sakysim, tik pagal žodžių tvarką rašytinėje kalboje skiriame atributinį junginį gražus vakaras nuo predikatinės konstrukcijos vakaras gražus. Tokia žodžių tvarka, matyt, yra paremta bendru polinkiu postpoziciškai vartoti predikatinius santykius reiškiančius žodžius; antra vertus, ji rodo toli pažengusį nominalinių konstrukcijų reikšminės diferenciacijos procesą. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba ryškiai skiriasi nuo daugelio kalbų, kuriose atributiniai būdvardžiai bei dalyviai, kaip ir predikatiniai, paprastai eina po pažymimųjų žodžių1. Svarbų vaidmenį žodžių tvarka turi ir pusiau predikatinėse konstrukcijose, t. y. tokiose, kuriose abipusiu ryšiu susiję žodžiai nesudaro sakinio pamato. Vyraujanti pusiau predikatinių santykių raiškos forma lietuvių kalboje — dalyviai ir jiems artimi pusdalyviai bei padalyviai. Šio straipsnio tikslas — panagrinėti žodžių tvarkos ir jų sintaksinės funkcijos ryšį pusiau predikatinėse galininko su dalyviu bei padalyviu konstrukcijose (vad. accusativus cum participio). Tos konstrukcijos, gausiai paliudytos senuosiuose raštuose nuo XVI a., nėra ryškiau paveiktos kitų kalbų įtakos2, o jų raidą galima stebėti per visą rašytinės tradicijos laikotarpį. Tai leidžia žodžių tvarkos vaidmenį pusiau predikatinių santykių raiškai patyrinėti ir diachroniškai, pažiūrėti, kaip konstrukcijos narių sintaksinių santykių kitimas siejasi su jų pozicija. 0.2. Galininko su dalyviu konstrukcijoje skiriame 3 pagrindinius narius: veiksmažodinį (V), vardažodinį (N) ir dalyvinį narį (P). Visi trys nariai įeina į veiksmažodinės frazės sudėtį. Vardažodinis ir dalyvinis narys, tarp savęs siejami pusiau predikatiniu santykiu, kartu yra subordinuoti veiksmažodiniam nariui. Pavyzdžiui, konstrukcijoje matau tėvą pareinantį veiksmažodžiui matau subordinuotas ne tik daiktavardis tėvą, bet ir dalyvis pareinantį, nes nė vieno iš jų funkcija neatitinka viso vardažodžio ir dalyvio junginio funkcijos3. 1 Plg. J. Greenberg, Universals of Language, Cambridge (Mass.), 1966, p. 85, 100 tt. 2 Žr. aut., „Lietuvių kalbotyros klausimai“, XI, p. 56—57. 3 Šiuo atžvilgiu vardažodžio ir dalyvio galininko formų santykiai atitinka egzocentrinius santykius, plg. L. Bloomfield, Language, New York, 1933, p. 194; B. Bloch and G. L. Trager, Outline of Linguistic Analysis, Baltimore, 1942, p. 76; Л. С. Бархударов, Структура простого предложения современного английского языка, М., 1966, p. 39—40. 169 Konstrukcijos narių tvarka daugeliu atvejų yra relevantiška. Ypač svarbi P padėtis N atžvilgiu. Sakysim, konstrukciją matau pareinantį tėvą linkstame kitaip interpretuoti visų pirma dėl šių narių skirtingos pozicijos: eidamas prieš vardažodį, dalyvis susiejamas su juo kaip atributas ir su veiksmažodžiu tiesioginio ryšio neturi (žinoma, jeigu to ryšio nerodo kontekstas ar intonacija). Tuo tarpu postpozicinis dalyvis paprastai nėra subordinuojamas vardažodžiui, o santykiauja su juo panašiai, kaip tarinys (plg. matau: tėvas pareina). Tad dalyvio pusiau predikatinė funkcija šioje konstrukcijoje daugeliu atvejų yra sąlygojama jo postpozicijos. Analogiškas pozicijos vaidmuo pastebimas ir atitinkamose kitų giminiškų kalbų konstrukcijose4. 1.1.0. Dabartinėje literatūrinėje kalboje galininko su dalyviu vartosena yra jau gana ribota; be to, vietoj dalyvio galininko čia dažniausiai vartojamas padalyvis. Plačiausiai ši konstrukcija paliudyta XVI – XVII a. raštuose, kur ji pasižymi labai įvairia sandara ir didele vartosenos sritimi. Todėl, tiriant jos narių poziciją, visų pirma pravartu apžvelgti senųjų raštų duomenis. XVI – XVII a. raštuose atstovaujami visi 6 galimi trinariės konstrukcijos poziciniai modeliai. Be to, čia randame ir abu galimus dvinarės konstrukcijos (be išreikšto N) modelius. Tų modelių kiekybinį pasiskirstymą įvairiuose tekstuose rodo 4 lentelė. Iš lentelės duomenų matyti, kad konstrukcijos su P postpozicija N atžvilgiu senuosiuose raštuose ne tik vyrauja, bet sudaro apie 95% visų (jų tarpe ir dvinarijų) atvejų. Taigi dalyvio postpozicija yra labai ryškus jo pusiau predikatinės funkcijos rodiklis. 1.1.1. Dažniausiai galininko su dalyviu konstrukcijoje veiksmažodis eina pirmoje vietoje, po jo — vardažodžio (įvardžio) galininkas, o trečiąją vietą užima dalyvis. VNP yra pagrindinis šios konstrukcijos pozicinis modelis, senuosiuose raštuose atstovaujamas 84,9% visų pavyzdžių. Stilistiškai jis neutralus ir nėra sąlygojamas kokių nors specialių sakinio sandaros ar platesnio konteksto ypatybių. Jei regesi Syrus mane apgalinczius, tadda tu man paschok BrB I Kron 20, 12 (Wenn mir die Syrer zu starck werden LB)⁵. Schicze girdim Philipą gerai mokeussi rakoti BrP I 316. Protas zmogischkasis stata/alba dumoję / tą (295) swieta amszinai pasiliksen­ti MT 235 – 235a. (Mokytojas) rodžia mokslu sáwo pigay iżpildziamu ir padaromu (pokazuia / że náuka ich tacno może byddź wypetniona) SP II 136. Jós ssunus pakyla ir skielbie ye pagirta VEE 1693 (IRe Soene… preisen sie selig LB). Išskirtinė šio modelio padėtis paaiškinama bendresniais lietuvių kalbos žodžių tvarkos dėsningumais. N vietą po V sąlygoja lietuvių kalbai būdinga objektinio galininko postpozicija veiksmažodžio atžvilgiu, o P vietą po N — jau minėta predikatinio nario postpozicija. Kiti poziciniai modeliai, skirtingai nuo pagrindinio, yra susiję su tam tikromis struktūros bei reikšmės ypatybėmis, todėl juos pravartu aptarti atskirai. 4 Plg. D. Müller, Studies in Modern Syntax, Winterthur, 1957, p. 33, 44; B. E. Коваленко, Именные средства выражения предикации, Львов, 1969, p. 173. 5 Straipsnyje vartojamos tokios pat šaltinių santrumpos, kaip Lietuvių kalbos ir literatūros instituto parengtoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (I—1965, II—1971), tik J. Bretkūno Biblija (1579—1590) žymima BrB, Postilė (1591) — BrP ir giesmynas (Giesmes Duchau­nas, 1589) — BrGD. Santrumpa LB žymi M. Liuterio Biblijos 1549 m. leidimą (Wittemberg, Hans Lufft), o W — J. Vujeko Mažosios postilės šeštąjį leidimą (1617). 170 1.1.2. Modelis NVP, kurio pavyzdžiai sudaro 5,8%, pagal dažnumą užima antrąją vietą. Daugelyje pavyzdžių N atkėlimas prieš V yra aiškiai motyvuotas sakinio sandaros. Vardažodinį narį čia dažnai sudaro įvardžio kuris galininkas, einantis prijungiamojo sakinio jungiamuoju žodžiu ir dėl to pradedantis šalutinį dėmenį. Tokia įvardžio kuris funkcija iš viso neleidžia jo pavartoti po veiksmažodžio, pvz.: Er tai isu Sunus kuri sakot, ekla uszgimusi? BrB Jon 9, 19. Žydai kuriūs Ambražiejus S. mini teip bitanczius DP 4567. Tey skaytome ape Sauli karalu / kuri rasztas sako dweis metus karalawusi ynt Israelo SP I 13612. Ir pirmas balsas kuri girdejau kalbanti su manim kaypo truba tare ChB Apr 4, 1. Dėl to pačios priežasties prepoziciškai vartojama ir jungiamuoju žodžiu einanti įvardžio kas forma, pvz.: nieko notguldinedami iżg to ką riagimę santi duszios' sawoms' naugingo (sic!) DP 51215. Kituose NVP modelį atstovaujančiuose pavyzdžiuose vardažodiniu nariu dažniausiai irgi eina įvairių įvardžių (ypač 3 asmens įvardžio jis) galininkai. Jie nurodo pirmesnėje sakinio dalyje arba pirmesniame sakinyje minėtas sąvokas, tuo būdu susiedami konstrukciją su kontekstu. Šitas įvardžiams būdingas ryšys su pirmesniu kontekstu motyvuoja ir jų dažnesnę prepoziciją galininko su dalyviu konstrukcijose. Dwasia kūno ir kraujo ne tur / kaip' manę rėgite tūrinti DP 19414 (iāko widžičie že ia mam W 330), t. p. ir MP 16836. Potam ghi regi / buwusi ubagu / nei galwijelá sawa tikra netureiusi SE 7523. Dwase kitam newienam neteka / tiktai wieniem Apaschtalams Kristaus / Nesa tus saka Evangelista sus.sirinkusius namūsu BrP II 141. Kita wel rasi isch prastos ir pawarguses gimines uszgimusi BrP II 2767. Dėl ryšio su ankstesniu kontekstu prepoziciškai pavartojami ir parodomųjų įvardžių junginiai su daiktavardžiais, pvz.: Ponas… buwa sakens. Schitai panna bus niesczia… Bei schitta panna Maria/ saka Lukoschus / buwuse isch namu… Dowido BrP I 334. Dide nūdemais buwa geda Moterischkei… ne waisingai buti… Toke moterischke Szidai tare kaip Diewo prakeikta BrP II 263. Ta szmogu sakom Welino apsesta kunischkai / kursai… ira sunkei mucziams BrP LI 280. Prepoziciškai N pavartojamas ir stilistiniais sumetimais. Atsidūręs neįprastoje padėtyje, jis labiau pabrėžiamas, išryškinamas. Eiliuotuose tekstuose jo prepoziciją vienur kitur lemia ir ritmikos bei rimavimo poreikiai. Juk keturius Wirus palaidus regia Vgnije waikschczoi encius BrB Dan 3,25 (originale kitaip: Sehe ich doch vier Männer loß im Few er gehen LB). O kaip Saulas Dowidą regeia ischenti pris ch Philistų, kalbeia ghis BrB I Sam 17,55 (Da aber Saul David sahe ausgehen LB). Berneli thinai atrade suwistita bei prakarte gulinti / ne usztil anu… Szožiu BrP I 96. Bernėli sake grąžuj Ten prákartė begulinti RG 184. …Kursai mus tokiosu priegadosu pagulduius / szinai negalinczus perkešti Mž 563 (GCh II). Verstiniuose tekstuose N kai kur galėjo būti atkeltas į konstrukcijos pradžią ir dėl originalų kalbos įtakos. Pavyzdžiui, M. Daukšos ir Anoniminėje 1600 m. postilėse beveik visų NVP modelį reprezentuojančių pavyzdžių žodžių tvarka yra tokia pati, kaip atitinkamose J. Vujeko ir M. Rėjaus postilių vietose. 6 Panašiai dar DP 3248, 3431, 37431. 7 Panašiai dar BrP II 97, 248, I 161, 302–303 ir kt. 171 Taigi NVP modelis senuosiuose raštuose yra inversinis. Dažniausiai jis sąlygojamas sakinio sandaros bei platesnio konteksto ypatybių arba yra stilistiškai žymėtas. 1.1.3. Modelis NPV – trečiasis pagal dažnumą (4,2%). Jis paprastai pavartojamas tada, kai N ir P junginį norima labiau akcentuoti arba susieti su pirmesniu sakiniu, sakinio dėmeniu ar kuria jo dalimi. Inversinį šio modelio pobūdį sąlygoja jau minėtas lietuvių kalbos polinkis objektinius linksnius ar konstrukcijas nukelti po veiksmažodžio. …Privalu ira szinoti Kristu… prissikielusi. O Pona musu… nepasssilinkussi szemeie | nei patreschimo alba pagedimo regeusi | Bet… isch numirusiu prissikielusi | tatai isch schiu Scheschiu daiktu tikrai szinam BrP II 7. Ir kurie ghi tatai daranti rade b’uwa, kaip Malkų rinka, atwede ghi BrB IV Moz 15 (Und die in drob funden hatten | da er holtz las LB). Liepe idánt Hetmona… Ant žiames átánti Ghiemus ápísakitu KN 13913. S. Powilas… wissa pilnibe Deiwistes kunischkai ingiwenancze mokin MT 2718. Atmetamas irá Aristotela | ir kitu Philosophu klaiojimas | kurie Swieta nūg amszu buwussi sakie | ir amsinai pasiliksenti stepina MT 4617. Kartais modelį NPV sąlygoja ir veiksmažodžio ryšys su paskesnėmis konstrukcijomis, pvz.: Szmones isch pradzio Swieto sirguses | ir dabar serganczes | kosznas szinna | netiktai isch ludimo raschto | bet ir isch koszno paties pertirimo BrP II 459; tuo būdu išvengiamas P ir N junginio didelis nutolimas nuo V. Į pirmą vietą atkelto N ryšį su pirmesniu kontekstu rodo ir prie daiktavardžio einantys parodomieji įvardžiai, pvz.: Bet ateit prastu ir ubagischku budu… Nesa schita pirmaghi atejima | teipo pawargusi busenti Schwenti Prarakai… pranesche buwa BrP I 8–9. Anis tiektai szitą giwátą būsenčia tiki DP 58431 (tylko ten žywot byc wierzą W 995). Bet Lietuw nikams toke kosani sakita | asch neszinnau BrP II 517. Vardažodinio nario atkėlimas į konstrukcijos pradžią gali būti sąlygojamas sakinio sandaros, pavyzdžiui, klausiamuosiuose ar netiesioginio klausimo formą turinčiuose sakiniuose. Ka mane sati saka pulkai? BrB Luk 9, 18 (originale kitaip: Quem me dicunt esse turbae?). O jūs kurių manė santi (465) sákote? DP 465–466 (kim mě byč powiádácie W 776). Paszlawinti tie tarnay | kurius kad atays Ponas jaucziančius ras SE 28822. Vis dėlto, atkeliant vardažodinį narį į priekį, dažniau pasirenkamas modelis NVP. Kartais NPV poziciją lemia simetriško sakinio dalių išdėstymo poreikis, pvz.: Tu Maria pirmái Angelo ne regeusi | nei ghi kalbanti girdeusi | manens deleí ir deleí mana kalbeghimo issigandai. BrP I 336. Ó sargas katados pabudęs ir duris kalines atwertas iszwidęs, isztraukie kalawiją ChB Apd 17, 27. Senuosiuose raštuose modelis NPV pasiskirstęs labai netolygiai: (plg.: 1% BrB, 4% BrP ir 11% DP, 20% SE, 22% MT). Kai kur didesnį šio modelio dažnumą iš dalies galima paaiškinti stimuliuojančia originalų įtaka. Pavyzdžiui, jis labiausiai paplitęs S. Vaišnoro „Žemčiūgos“ vertime iš lotynų kalbos, kurioje veiksmažodžio postpozicija po accusativus cum infinitivo (kaip ir apskritai po objektinių konstrukcijų) yra labai įprasta. M. Daukšos Postilėje NPV modelio pavyzdžiai pagal žodžių tvarką dažniausiai atitinka lenkiškojo originalo konstrukcijas. Žinoma, tai anaiptol nerodo šio modelio skolintinio pobūdžio. 172 Visuose trijuose iki šiol aptartuose modeliuose P eina po N. Atvejai su dalyvio prepozicija sudaro tik 3,2% visų pavyzdžių. Jie verti dėmesio labiausiai dėl to, kad dalyvis, turintis pusiau predikatinę funkciją, čia užima atributiniam žodžiui būdingą padėtį. 1.1.4. Modelis VPN paliudytas daugelyje XVI—XVII a. raštų. Nors jis ir retas, bet atstovaujamas konstrukcijų su abiejų rūšių bei įvairių laikų dalyvių formomis. a) Ghis… rasche Hoitmanump, idant anis iopi ateitu, tadda norinti sawe iemus didę Algą ir Dowanas dūti BrB Mak 16, 19. Nēsa kada tikietu turinti sawe taip daug piktibių Vln 6—7. Turim teipaieg… prijmti… kuna bei kraughi | kaip regim tatai daranczius wissus tikrus krikschczonis BrP II 414. b) Darikem teipo | kaip schicze regim dariusius schus Muitinikus ir didzius grieschnikus BrP II 225. Nes nekurie iszmane | juog ludoszius tureia maszną| jam kalbeiusį IEzusa SE 248₁₈. c) Kureis ludimais priwedi seksenczęsi amszinąię giwatą? MT 253₁₄. Szinnot po dewiu dienu busenczes Welikas BrP Ip 356. Pasaka ir prane sch Angelai …wissada ant szemes… busenczes (90) ir issilaikisenczes szmones. BrP I 90—91. d) Tikekem stiprei | mumus atgriekawime ischtiesos atleidziamus wissus griekus BrP I 263. Kursai tada nektiki saw dūdama atleidima grieku MT 138₁₈. Gird | be darbu isch neischmierūtes mielaschirdingistes Diewa adleidczemus griekus MT 72₁₁. e) Salna ischgirdusi Holofernu nukirstą galwą issiganda BrB Judit 15, 1. Mahieius… rascha | Porop Kristauspi atneschta wira serganti kaululiga. Ira wirwes… Ape kurias raszo S. Petras ir sako jomis surisztus piktus Anielus aba welinus (powiada… związane byc zte anioty) SP I 373₁₅. Kai kur pusiau predikatinė dalyvio funkcija išryškėja iš jo ryšio su N. Antai daugumoje (a) ir (b) pavyzdžių dalyvis eina prieš įvardžius arba įvardžių ir daiktavardžių junginius, su kuriais atributinis pažyminys paprastai nevartojamas. Pusiau predikatinę funkciją čia rodo ir V santykis su N: vardažodis negali būti laikomas veiksmažodžio tiesioginiu objektu (konstrukcijos *rašė save, *tikėtų save, *regim muitininkus, *pranešė žmones ir pan. cituotuose sakiniuose semantiškai neįmanomos). Vadinasi, V čia kartu siejamas ir su N, ir su P, o toks ryšys būtų negalimas, esant tarp N ir P atributiniam santykiui. Visiškai akivaizdi pusiau predikatinė P funkcija pavyzdžiuose, kur juo eina veiksmažodžio būti dalyvis, pvz.: Toliau moke lanas toie wienoie Deiwisteie sanczes tris personas. BrP II 238 Rasz tas… sako negalinti sunti dayktu | adunt kas… iszmonitu SP I 210₃. Bat žinau ašz santi tāwe ne mažų gieribiu KN 265₁₄. Dumok, ne toli šāti Karoghimą BrB Sir 7, 17—18. Taigi minėtais atvejais prepozicinio P sintaksinė funkcija išlieka pakankamai apibrėžta. Tuo tarpu P vieta betarpiškai po V įgalina labiau pabrėžti jų semantinį ryšį, labiau susieti jų žymimus veiksmus. Taip į pirmą vietą iškeliamas P žymimas veiksmas, o ne jo atlikėjas. Kai kur išryškėja ir viso sakinio sandaros poveikis, sakysim, kai su N siejamas prijungiamojo sakinio šalutinis dėmuo, ir postpoziciškai pavartotą dalyvį reikėtų nukelti už jo, į sakinio pabaigą (pvz.: Kaip tatai tankei girdim kalbanczes tas szmones | kurios delei pikto kakio darbo | gadinamas ira BrP II 437), arba kai dalyvį skatina vartoti prieš N jau pasakytos ir su tuo dalyviu siejamos 173 aplinkybinės ar objektinės konstrukcijos (pvz.: Kristus… išchroda | ikki swieto galo busenczius bei gerus bei piktus krikschczonistie BrP I 24). Kai P eina prieš N, galintį būti tiesioginiu V objektu, dalyvio pusiau predikatinė funkcija nėra aiškiai diferencijuota ir paprastai išryškėja tik iš sakinio prasmės (a). Kaip ir aukščiau minėtose konstrukcijose, ją gali paryškinti ta aplinkybė, kad P pavartojamas ne betarpiškai prieš N, bet prieš jo įvardinius pažyminius (b). Tarp V ir P kartais pasakomas P žymimo veiksmo objektas (c). a) Ir ischwis atenti Sunu szmogaus debesisa dangaus BrB Mat 24, 30 (et videbunt Filium hominis venientem). Ir todrín sakos Ionas S. regieís eiúti pragaru paskui smerti (widzial piekło idące za śmiercią) SP II 4215. b) Iszwido Ponas átaianczius tutus btudus MP 179a17 (obaczyl Pan przyszte rozliczne błędy RP 121). Anagi hadiną sugrizą ing Ieruzalą ir atrada susirinkusią ang wienuolika SE8418. Išsirinkimas …liginasi raszty karioney | kuriami rasi paminetus wisokius ginklus kariones (w ktorym naydzieś wzmiankę wszelakiego oręża) SP I 134. c) Turim …prijmti …io kuna bei kraughi | kaip regim tatai daranczus wissus tikrus krikschczonis BrP II 414. Likusiųjų du trinariai modeliai su dalyvio prepozicija visai neproduktyvūs. Jų santykis su modeliu VPN yra maždaug toks pat, kaip inversinių postpozicinio dalyvio modelių santykis su tipiniu (VNP). Čia matome netgi dvigubą inversiją: inversinė yra ir dalyvio (prepozicinė), ir veiksmažodžio (galinė arba įterptinė) padėtis. 1.1.5. Modelį PNV senuosiuose raštuose reprezentuoja tik pavienės konstrukcijos. Kaulu ligga serganti szmogu | ta kalbam kurio kaulai | koių alba ranku didei gel BrP I 188. Kam rėdom’s Lawonas | prastyra? Ieib mirrusi ji nesakytum. Kad noteytu nebelaukiant, ir miegandžius jus rastu ChB Mork 13, 36. Pagulditus piktam | mus wissus regieay KN 227₂. Szitai nug czia pagirta mané wadins wissos gimines DP 47114 (btogosławiąną mię zwać będą W 106)8. 1.1.6. Modelio PVN visuose tyrinėtuose tekstuose terasti šie pavyzdžiai: Ape schita… Geribe… reiktu… misliti ir niekada isch schirdies sawa neischleisti | kaip tatai dariusi regim | netiktai ana schwenta Karaliu Dowido BrP I 236. O terp Krikścioniu ne suskaytitus regime neturelus (nie przeliczone mnóstwo widzim | ktory są ubodzy | i nic nie mający) SP II 2103. Schiskat isch ta pagirtu sakis mane wissas gimines WP 141. 1.1.7. Be aptartų trinarių konstrukcijų, senuosiuose raštuose kartais pasitaiko ir dvinar­ių, susidedančių tik iš V ir P. Tokiais atvejais N paprastai esti numanomas iš ankstesnės sakinio dalies, ankstesnio sakinio ar konteksto. Todėl dvinarės konstrukcijos nesudaro kokio atskiro galininko su dalyviu tipo, o laikytinos eliptiniais minėtų trinarių modelių variantais. Jose veiksmažodis irgi dažniausiai eina prieš dalyvio galininką (VP), pvz.: O kaip Jesausp atajo, regedami, (kaip užbr.) jau numirusį! (iš numirė) Kaulų io ne lauze BrB Jon 19, 33. Nežadžiu ira kuris | …ne iuda artimo sawa regiedamas piktay darunti | kaip tay mus zunti nekaltu | apkaltbunti neteisingay | kieykunti | ir kitayp sunkiey nusidedati SP II 536. Jus Tarnay ij pažinkite | …kayp dabar regit 8 Panašiai DP 47340, VEE 6622; žodžių tvarka veikiausiai sąlygojama lotyniškos konstrukcijos beatam te dicunt. 174 žengianti | Teyp wel is zwisit atánti KN 166₁₉–₂₀. Girdi kàlbànti. Ne kalba kurs szit ábà tal pádàris bet kurs tiki ne prážus SE 129₂₀. Nes kad (rasztas) bito dweis buwusi metús karalum Sauli | iszmano gieray ir szwyntay wieszpatawusi pagal Diewo noro SP I 136₂₃. (Žmogus) 6. Nežino ape… atmetimu vmižinon paskundon del nusideimu | kuriuose regi Diewas numirsiunti be gayleimo ažu juos (widži Bog že vmrže bez pokuty) SP I 116₁₈. Tiktai vienoje J. Bretkūno Postilės vietoje, aptartoje jau E. Tanglio⁹, dalyvio galininkas žymi veiksmą, neturintį aiškiai apibrėžto veikėjo: Raupsais reta karta girdim Prusu szemie apsirgusi BrP I 188. Iš konteksto čia galima atstatyti tik bendros reikšmės daiktavardį žmogų. Tačiau tokia dalyvio galininko vartosena nei Bretkūnui, nei kitiems XVI—XVII a. autoriams nebūdinga. Nesant apibrėžto veikėjo, įprastesnės yra konstrukcijos su padalyviais (žr. 2.1.). Dvinarių konstrukcijų su dalyvio prepozicija (PV) senuosiuose raštuose pastebėti tik šie 5 pavyzdžiai: Todelei kada regim szmogu mirshtanti | alba numirusi girdesim | tada nekal-tikem Diewa BrP II 411. Tokiu atžagaru daiktu nūdem nepriwala tie | kurie …tikki Christu sedinti… ir sawa kunu bei kraujumi tikrai Sacramente Weczeres priesanti ischpasazista. MT (PM) 32₁₃. Dusios ne regime kuny | bet tinay essunčiu numano-me iż weykatu (Leez tam bėdačey dochodžim) SP I 97₅. Leib mirrusi ji nesakytum Net mieganti Diewe tarytum’ RG 539₁₄. Pas anga mano jau Duškenanti mat-tau RG 568—569. Visuose pavyzdžiuose praleistas N lengvai atstatomas iš to paties sakinio, kuriame jo žymima sąvoka yra išreikšta galininko ar kitu linksniu; N elipsė paaiškinama stiliaus sumetimais (vengiama to paties žodžio kartojimo). 1.1.8. Galininko su dalyviu narių tvarka labiau įvairuoja tuose šaltiniuose, kuriuose ši konstrukcija iš viso retesnė, mažiau vartojama. Pavyzdžiui, „Knygoje Nobažnystės“, kur ji palyginti reta (mažiau kaip 3 atvejai aut. lanke), įprastesnės žodžių tvarkos atvejų yra mažuma (4 : 12, t. y. 25 %), panašiai Vilento Enchiridione (3 : 4). Net modelio VPN su dalyvio prepozicija pavyzdžių „Knygoje Nobažnystės“ yra daugiau, negu tipinio VNP. J. Richterio ir S. M. Slavočinskio giesmynuose inversinių pavyzdžių yra tiek pat, kiek tipinių. Gerokai didesnis už bendrąjį inversinių konstrukcijų procentas ir M. Daukšos, M. Mažvydo, M. Petkevičiaus raštuose. Tuo tarpu šaltiniuose, kuriuose galininkas su dalyviu vartojamas plačiai, jo narių pozicija daug pastovesnė. J. Bretkūno Postilėje modelis VNP sudaro 87 %, o Biblijos vertime — net 93,8 % visų atvejų (Senojo testamento vertime procentas dar didesnis). Kiek skiriasi šiuo atžvilgiu S. Vaišnoro „Žemčiūga“, kurioje įprastinės tvarkos (VNP) pavyzdžių procentas mažesnis už vidutinį (71%), tačiau tai iš dalies paaiškinama NPV modelio aktyvumu, susijusiu su lotyniško originalo įtaka. Visa tai leidžia spėti esant tam tikrą ryšį tarp konstrukcijos paplitimo ir jos pozicinio modelio stabilumo. Kuo labiau paplitusi konstrukcija, tuo stabilesnė jos narių tvarka, ir atvirkščiai. Gali būti, kad galininko su dalyviu narių pozicinį pastovumą teigiamai veikė ir šios konstrukcijos standartizavimas literatūrinės kalbos dirvoje. 9 E. Tangl, Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen, Weimar, 1928, p. 47. 175 1.1.9. Iš aptartų pozicinių modelių apžvalgos matyti, kad galininko su dalyviu narių tvarkos įvairavimą daugiausia lemia konstrukcijos ryšiai su visu sakiniu ar platesniu kontekstu ir stilistiniai motyvai. Su leksinėmis bei morfologinėmis narių ypatybėmis jų tvarka nėra tiesiogiai susijusi. Todėl lentelėse, apibendrinant pozicinių modelių pasiskirstymo duomenis, konstrukcijos pagal veiksmažodžio leksinę reikšmę ar dalyvių morfologines grupes smulkiau neskirstomos. Vis dėlto, atidžiau įsižiūrėjus, galima pastebėti, kad su tam tikrais veiksmažodžiais, pavyzdžiui, rasti, norėti, inversinės žodžių tvarkos atvejai (ypač NVP) yra dažnesni. Pavyzdžiui, S. Vaišnoro „Žemčiūgoje“ konstrukcijos su veiksmažodžiu norėti daugiausia yra inversinės (7 pavyzdžiai NVP ir tik 3 — VNP). Iš 20 konstrukcijų su veiksmažodžiu rasti, pavartotų J. Bretkūno Postilėje, 10 yra su inversine narių tvarka. J. Bretkūno Biblijos Naujojo testamento vertime atitinkamų inversinių konstrukcijų procentas mažesnis (28%), tačiau gerokai viršija bendrąjį (15%); panašus jis ir B. Vilento Evangelijose ir epistolose (21%); antra vertus, to paties J. Bretkūno Senojo testamento vertime jis visai mažas (apie 3%). M. Daukšos ir Anoniminėje 1600 m. postilėse su veiksmažodžiu rasti inversijos atvejai dažnesni, negu su kitais veiksmažodžiais (DP — 44%, MP — 66%), tiktai beveik visuose pavyzdžiuose žodžių tvarka ta pati, kaip ir atitinkamose originalų vietose, tad gali būti paaiškinta jų įtaka. Nors duomenys įvairuoja, tačiau aiškiai rodo mažesnį konstrukcijų su minėtais veiksmažodžiais pozicinį stabilumą. Konstrukcijos, kuriose N gali būti laikomas V tiesioginiu objektu (dažniausiai su veiksmažodžiais matyti, regėti, išvysti, rasti ir pan.), senuosiuose raštuose sudaro apie 21,4% visų galininko su dalyviu pavyzdžių (587 iš 2748). Jų tarpe atvejų su veiksmažodžio interpozicija (NVP) pasitaiko daug dažniau, negu kitur (apie 11%). Matyt, neišblan­kęs valdymo santykis tarp V ir N silpnino predikatinį N ir P ryšį, o tai sudarė palankesnes sąlygas V interpozicijai. Kitų pozicinių modelių dažnumo rodikliai mažai skiriasi nuo bendrųjų (VNP — 81%, NPV — 4%, VPN — 1,5%, PNV — 0,8%, PVN — 0,19% ir VP — 1,1%), o visų inversinių konstrukcijų procentas (9%) irgi tik nedaug didesnis už bendrąjį. Tad savo narių pozicija abu galininko su dalyviu tipai XVI — XVII a. nebuvo aiškiau diferencijuoti. Palyginę čia aptartų senųjų raštų duomenis su dabartiniais, matome, kad galininko su dalyviu būklė yra gerokai pasikeitusi. 1.2.0. Šiuo metu galininkas su dalyviu literatūrinėje kalboje jau vartojamas tik tada, kai N gali būti laikomas V tiesioginiu objektu. Kitokios konstrukcijos virtusios archaizmais, ir jų pasitaiko tik specialios stilistinės paskirties atvejais. Labai susiaurėjusi ir pati galininko su dalyviu vartosenos sritis (paprastai — grožinė literatūra, tautosaka). Dabartinės lietuvių kalbos galininko su dalyviu poziciniai modeliai nustatyti pagal 1000 pavyzdžių, surinktų daugiausia iš grožinės literatūros bei tautosakos. Jų tarpusavio santykį rodo 1 lentelė. 1.2.1. Apžvelgus dabartinius duomenis, pirmiausia krinta į akis labai padidėjęs konstrukcijų su dalyvio prepozicija produktyvumas. Modelis VPN čia sudaro net 16% visų pavyzdžių, palyginti su 2,7% senuosiuose raštuose, t. y. jis daugiau kaip 5 kartus dažnesnis. Štai keletas jo būdingesnių pavyzdžių: 176 a) Buvo jau pavakarys, kai Papievis pamatė ateinantį takeliu nuo Jakūbavos Alenos tėvą VnA 18. Labai gražiame sode ji pamatė vaikščiojantį jaunikaitį Lt III 290. Išėjęs ant lauko dar girdėjo gražiai giedančias paukšteles Sd (MLLG II 418). Ryto metą atràs pribiaurąt trobą LKŽ I 655. Dabar, Jonai, eik pirkion. Ten rasi gulinčią raganą Lt III 389. b) Sūnus, matydamas didžiai nusiminusi savo tėvą... užklausė Lt III 211. Persigando tėvas, pamatęs įeinančius tokius ponus Lt III 345. c) Pamačiusi atsikėlusi mane anksčiau, kaip paprastai, mama paklausė VenciPU 47. Pamatę jie važiuojančią ją (maro dievę) per kaimą, išbėgo ant kelio MLLG II 62. 1 lentelė Dalyvinės konstrukcijos narių tvarka dabartinėje kalboje Pozicinis modelis Konstrukcijų skaičius % VNP 795 79,5 VPN 140 14 NPV 10 1 NVP 50 5 VP 5 0,5 Modelio VPN didesnis produktyvumas veikiausiai susijęs su pakitusia pačios konstrukcijos vieta sintaksinių priemonių sistemoje. Siaurėjant galininko su dalyviu vartosenos sferai, jo narių tvarkos polinkius, matyt, vis labiau veikia atributiniai junginiai. Kadangi dalyvių netiesioginiai linksniai dabar paprastai eina prieš daiktavardžius, jie dažniau prepoziciškai pavartojami ir tais atvejais, kai dalyvis siejamas ir su daiktavardžiu, ir su veiksmažodžiu drauge. Tuo tarpu su įvardžiais, prie kurių dalyviai, kaip ir būdvardžiai, atributiškai nejungiami, P paprastai išlaiko postpozicinę padėtį. Pavyzdžių su P prieš įvardžius (c) pasitaiko labai retai. Pusiau predikatinė dalyvio funkcija VPN modelio konstrukcijose su daiktavardžiais iš viso yra silpniau jaučiama. Galimumas suprasti dalyvį kaip atributą išnyksta ar sumažėja tik tada, kai prieš daiktavardį eina įvardžiai ar skaitvardžiai (b). 1.2.2. Kiti inversiniai konstrukcijos modeliai šiuo metu atstovaujami kiek rečiau, negu XVI — XVII a., o kai kurių iš viso nepastebėta. Todėl pagrindinio VNP modelio santykis su kitais, kurį galima laikyti konstrukcijos pozicinio pastovumo rodikliu, palyginti nedaug tesumažėjęs (tik apie 7%). 2.1.0. Be dalyvio galininko, čia nagrinėjamose konstrukcijose vartojama nelinksniuojama dalyvinė forma — padalyvis. Pravartu pažiūrėti, kaip padalyvio įtraukimas į šią konstrukciją atsiliepia jos narių pozicijai. Daugumoje XVI — XVII a. raštų padalyvio forma dar nėra labai paplitusi: ji randama tik 13,5% visų konstrukcijų, o kai kurių autorių (pavyzdžiui, J. Bretkūno) raštuose — vos 3,1%. Konstrukcijų su padalyviais pozicinių modelių tarpusavio santykis pavaizduotas 2 lentelėje. 12. 902 177 2 lentelė Padalyvinės konstrukcijos narių tvarka XVI—XVII a. Pozicinis modelis | Konstrukcijų skaičius | % VNP | 257 | 60,5 NVP | 20 | 4,7 NPV | 47 | 11,1 VPN | 40 | 9,4 PVN | 1 | 0,2 VP | 55 | 12,9 PV | 5 | 1,2 2.1.1. Padalyvinės konstrukcijos narių pozicija mažiau pastovi: VNP modelį čia atstovauja tik truputį daugiau kaip pusė visų pavyzdžių. Tuo tarpu dvinaris modelis VP čia sudaro 12,9%, tad yra daugiau negu dešimteriopai dažnesnis, palyginti su atitinkamomis dalyvinėmis konstrukcijomis. Šis skirtumas susijęs su padalyvio, kaip nelinksniuojamos formos, gramatine prigimtimi ir su jo raidos specifika: dvinarės konstrukcijos buvo vienas iš ankstyvųjų padalyvio plitimo židinių; į jas jis prasiskverbė anksčiau, negu į konstrukcijas su vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių galininkais (J. Bretkūno, M. Daukšos raštuose pastarosios iš viso dar labai retos)10. Štai keletas šio modelio pavyzdžių. Kas su wagimis bendrauie, gird keikent o ne apsaka BrB Pat 29,24 (hoeret fluchen LB). Er neszinnai, wissadai teipo buwus BrB Hiob 20,4 (das alle zeit so gegangen ist LB). Permanikem... reikent wiriusibes BrP II 500. Ischgirdes primenant Galilea | klause ghis VEE 209. O isch to saka ghie galint ischlikti pagalbomis MT 26411. Sunus... kad atajo ir artynos namump, izgirdo begiedz iand ir szokinejant ChB Luk 15,25. 2.1.2. Trinarėse senųjų raštų konstrukcijose padalyvio prepozicija dažnesnė, negu dalyvio. Kadangi atributinė funkcija padalyviui nebūdinga, jo pozicija N atžvilgiu neturėjo diferencinės reikšmės, o dėl neseno šios formos išplitimo ji irgi nebuvo labai nusistovėjusi. Prireikus pabrėžti veiksmu tarpusavio ryšį, XVI—XVII a. padalyvis dažniau, negu dalyvis, būdavo pasakomas tuoj po veiksmažodžio. K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ tokios VPN konstrukcijos sudaro apie trečdalį visų pavyzdžių. Heretikay sako seiunt Diewu kukalus nusideimu (powiadaią że śieie Bog kąkol grzechow) SP I 28817. Atsako S. Chrysostomas todrin tay padarius Chrystu | iog Apasztatay buvo gieri (że dla tego vczynił Chrystus) SP II 40—41. Ieygu kas regi grieszyjant broli sawo... ChB I Jon 5,16. And kurio regiesi nużegi ant dwasia, ir atsiliksiant and jo, tas ira... ChB Jon 1,33. Angels szwents Piemenimus... skelb gimus’ karálu RG 2015–18. Potam tiki sant pekłą PK LVII. 10 Plg. aut., Baltistica, IV(2), 1968, p. 197 tt., 201—202. 178 Kaip matome, ryškiausius čia aptariamų konstrukcijų pozicinius skirtumus, kuriuos atspindi statistiniai duomenys, sąlygoja skirtingos dalyvių ir padalyvių sintaksinės ypatybės. 2.1.3. Inversinio modelio NPV (pvz.: rožes žydint mátom RG 5463) populiarumas padalyvinių konstrukcijų tarpe bent iš dalies gali priklausyti nuo stilistinių bei ritminių faktorių (pvz., eiliuotoje kalboje, kur jis daug dažnesnis), o kai kur – ir nuo lotyniškų originalų skatinamo polinkio nukelti veiksmažodį į sakinio galą (pvz., S. Vaišnoro „Žemčiūgoje“, kur NPV atstovauja 26 iš 103 konstrukcijų, t. y. 23,3%). 2.2.0. Šiuo metu galininko konstrukcijos su padalyviais vartojamos jau daug plačiau, negu dalyvinės. Kiek pakito ir jų pozicinių modelių tarpusavio santykiai. Dabartinės kalbos padalyvinių konstrukcijų poziciniai modeliai nustatyti pagal 1600 konstrukcijų, paimtų daugiausia iš XX a. grožinės literatūros, tautosakos bei šnekamosios kalbos. Pavyzdžių pasiskirstymą pagal pozicinius modelius rodo 3 lentelė. Padalyvinės konstrukcijos narių tvarka dabartinėje kalboje 3 lentelė Pozicinis modelis | Konstrukcijų skaičius | % | VNP | 1260 | 79 | VPN | 114 | 7 | NPV | 39 | 2,5 | NVP | 63 | 4 | VP | 120 | 7,5 | PV | 4 | 0,2 2.2.1. Iš lentelės aiškiai matyti padidėjęs padalyvinių konstrukcijų pozicinis stabilumas. Pagrindinis modelis VNP šiuo metu ryškiai dominuoja ir užima panašią vietą, kaip tarp dalyvinių konstrukcijų. Dalyvio forma, kuri senuosiuose raštuose buvo palyginti reta, dabar yra virtusi standartine ir gali atstoti dalyvius visais jų vartojimo šioje konstrukcijoje atvejais. Dvinario modelio VP lyginamasis svoris dabar mažesnis ne dėl to, kad šį modelį iš viso būtų imta rečiau vartoti, bet visų pirma dėl to, kad padalyvis pasidarė įprastas ir tose konstrukcijose (pavyzdžiui, su vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių galininkais), į kurias XVI a. jis dar žengė pirmuosius žingsnius. 2.2.2. Dėl padalyvinės konstrukcijos standartizavimo, matyt, nepadidėjo, netgi kiek sumažėjo ir atvejų su P prepozicija procentas (9,4 : 7,01). Nors padalyvio postpozicija (skirtingai nuo dalyvio) jo sintaksinei funkcijai irrelevantiška, tačiau ją sąlygoja bendras lietuvių kalbos polinkis predikatinį narį nukelti po subjektinio. Todėl konstrukcijos su prepoziciniu padalyviu dabartinės kalbos požiūriu yra tokios pat inversinės, kaip ir pasakymai, kuriuose veiksmažodis eina po subjekto vardininko (plg.: matau einant brolį ir matau: eina brolis). Pozicinio modelio pastovumo ryšys su konstrukcijos vartojimo apimtimi buvo pastebėtas ir aptariant senųjų raštų pavyzdžius su dalyviais (plg. 1.1.8.); juo iš dalies galima pa 12* 179 180 Galininko su dalyvių konstrukcijos narų tarka XVI–XVII a. Pozicinis modelis | MŽ | Vln | VĖE | BrB ST | BrB NT | BrP | BrGD | DP | PK | WP (išt.) | MT | MP | PsD | SP | SIG | KN | SE | MKr | CbB | Ev | RG | KM | Bendras skaičius | % | VNP | 12 | 3 | 54 | 873 | 243 | 637 | 8 | 92 | 7 | 2 | 162 | 30 | 8 | 49 | 15 | 4 | 44 | 1 | 55 | 21 | 11 | 1 | 2332 | 84,9 | NVP | 3 | – | 5 | 15 | 22 | 30 | – | 33 | – | 1 | 18 | 12 | 1 | 4 | 5 | 1 | 3 | 1 | 3 | 1 | 4 | 1 | 160 | 5,8 | NPV | 3 | 1 | – | 11 | 2 | 27 | – | 11 | 1 | 1 | 36 | 2 | 1 | 1 | 5 | 3 | 9 | 1 | 1 | 1 | 3 | – | 116 | 4,2 | VPN | – | 3 | 1 | 6 | 5 | 16 | – | 6 | 2 | – | 11 | 6 | 1 | 10 | 1 | 6 | 2 | 1 | 1 | 1 | 1 | – | 75 | 2,7 | PNV | – | – | 1 | – | 1 | 1 | – | 1 | – | – | – | – | – | – | 3 | 1 | 1 | – | 1 | – | 2 | 1 | 12 | 0,4 | PVN | – | – | – | – | – | 1 | – | – | – | 1 | – | – | 1 | 1 | – | – | – | – | – | – | 1 | – | 3 | 0,1 | VP | – | – | 3 | 3 | 10 | 6 | 2 | 9 | 1 | 1 | 1 | – | 1 | 5 | 2 | 1 | 1 | 1 | 1 | 1 | 1 | – | 45 | 0,6 | PV | – | – | – | – | – | 1 | – | – | – | – | 1 | – | – | 1 | – | – | 1 | – | – | – | 2 | 1 | 5 | 0,2 Dalyvinių ir padalyvinių konstrukcijų narių tvarkos santykis 5 (suvestinė) lentelė Pozicinis modelis XVI – XVII a. raštuose Dabartinėje kalboje konstrukcijos su dalyviais konstrukcijos su padalyviais konstrukcijos su dalyviais konstrukcijos su padalyviais skaičius % skaičius % skaičius % skaičius % VNP 2332 84,9 257 60,5 795 79,5 1260 79 NVP 160 5,8 20 4,7 50 5 63 4 NPV 116 4,2 47 11,1 10 1 39 2,5 VPN 75 2,7 40 9,4 140 14 114 7 PNV 12 0,4 — — — — — — PVN 3 0,1 1 0,2 — — — — VP 45 1,6 55 12,9 5 0,5 120 7,5 PV 5 0,2 5 1,2 — — 4 0,2 aiškinti tą iš pirmo žvilgsnio keistoką aplinkybę, kad prepozicinių VPN atvejų procentas tarp pavyzdžių su padalyviais pasirodė esąs mažesnis, negu tarp pavyzdžių su dalyviais. Išvados 1. Vyraujantis galininko su dalyviu pozicinis modelis VNP yra sąlygojamas bendrųjų lietuvių kalbos žodžių tvarkos polinkių (objektinio galininko ir predikatinio nario vietos sakinyje). Dalyvio postpozicija, nustatyta 95% XVI – XVII a. raštuose rastų konstrukcijų, atspindi pusiau predikatinį vardažodžio ir dalyvio galininko formų ryšį. Kiti poziciniai modeliai priklauso nuo sakinio ar platesnio konteksto sandaros, leksinės sudėties arba yra stilistiškai žymėti, todėl laikytini inversiniais. 2. Svarbiausi konstrukcijų su padalyviais poziciniai skirtumai senuosiuose raštuose (laisvesnė žodžių tvarka, daug dažnesnis dvinaris modelis VP) paaiškinami padalyvio sintaksinėmis ypatybėmis ir dar palyginti nedideliu paplitimu junginiuose su galininku. 3. Rašytinės tradicijos laikotarpiu pastebimas padalyvinių konstrukcijų pozicinio stabilumo didėjimas yra susijęs su jų vartosenos sferos plitimu. 181 4. Galininko su dalyviu (padalyviu) konstrukcijos narių tvarka yra sintaksiškai motyvuota. Pozicinių modelių pasiskirstymas dviejuose sinchroniniuose pjūviuose (XVI—XVII a. ir XX a. kalboje) atspindi bendruosius konstrukcijos raidos dėsningumus. В. АМБРАЗАС ПОЗИЦИОННЫЕ МОДЕЛИ ВИНИТЕЛЬНОГО С ПРИЧАСТИЕМ (ACCUSATIVUS CUM PARTICIPIO) В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ Резюме На основе статистического исследования и сопоставления данных древнелитовской письменности и современного языка рассматриваются взаимоотношения позиционных моделей конструкции винительного с причастием или деепричастием (accusativus cum participio). В этой конструкции глаголу (V) подчиняется винительный падеж имени (N) и причастия (P), связанные между собой двусторонней полупредикативной связью. Позиция трех основных членов конструкции является синтаксически мотивированной. Полупредикативная функция причастия в большой мере определяется его постпозицией по отношению к имени, которая установлена для 95% оборотов в памятниках XVI и XVII вв. и для 86% в современном языке. В тех редких случаях, когда причастие занимает препозитивное положение, его полупредикативная функция сигнализируется другими структурными особенностями (связью с местоимением или с сочетанием местоимения и имени), характером его отношения к глаголу (невозможностью считать имя прямым объектом глагольного действия) или является синтаксически неопределенной. Основная позиционная модель конструкции VNP опирается на общие закономерности литовского предложения: преобладающую постпозицию объектного винительного по отношению к глаголу и постпозицию предикативного члена по отношению к субъектному. Другие модели обусловлены определенными структурными и семантическими особенностями окружения (контекста) или являются стилистически отмеченными. Конструкции с несклоняемой причастной формой на -nt или -us (деепричастием), которые в письменности XVI—XVII вв. составляют только 13% всех оборотов с винительным, отличаются более свободным порядком слов и повышенной продуктивностью двучленной модели VP. Эти отличия обусловлены грамматическими особенностями деепричастной формы (отсутствием согласования и атрибутивной функции), а также ранним ее распространением именно в двучленных оборотах. При сравнении конструкций древнелитовского и современного языка обнаруживается возрастание позиционной стабильности оборотов с деепричастием, которое теперь в большинстве случаев здесь занимает место склоняемых форм причастия. С другой стороны, среди конструкций со склоняемыми формами причастий увеличивается число оборотов с препозицией причастия (VPN). Эти данные указывают на прямую связь между позиционной стабильностью и распространением исследуемого оборота. Так как в настоящее время сфера употребления конструкций со склоняемыми формами причастий ограничена только случаями, где имя является прямым объектом глагола, увеличение конструкций с препозицией причастия может быть объяснено влиянием соответствующего атрибутивного оборота. Таким образом, изменения взаимоотношений позиционных моделей отражают общие закономерности развития структуры винительного с причастием в периоде письменной традиции литовского языка. Статистические данные о позиционных моделях винительного с причастием и их взаимоотношениях изложены в таблицах № 1—5.